–

Mara Soc. coop. arl, atstovaujamos avvocati A. Clarizia, M. Pagliarulo ir P. Ziotti,

–

Gruppo Samir Global Service Srl, atstovaujamos avvocato L. Tozzi,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos S. Fiorentino ir G. Palmieri, padedamų avvocato dello Stato C. Pluchino,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Bénard, B. Fodda ir M. Guiresse,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Biz, L. Malferrari ir G. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 49 ir 56 straipsnių, 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65), iš dalies pakeistos 2021 m. lapkričio 10 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2021/1952 (OL L 398, 2021, p. 23) (toliau – Direktyva 2014/24), 67 straipsnio 2 dalies ir proporcingumo principo išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Mara Soc. coop. arl ir Ministero della Difesa (Gynybos ministerija, Italija) ir Gruppo Samir Global Service Srl (toliau – Samir) ginčą dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarties skyrimo tenkinant Italijos kariuomenės poreikius.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyva 2009/81/EB

3

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/81/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų pirkimo tam tikrų sutarčių, kurias sudaro perkančiosios organizacijos ar subjektai gynybos ir saugumo srityse, sudarymo tvarkos derinimo ir iš dalies keičiančios direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB (OL L 216, 2009, p. 76) 4, 6–9, 16, 17, 20 ir 27 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

5

Tos direktyvos 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

6

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Mišrios pirkimo sutartys“ nurodyta:

7

Direktyvos 2009/81 I priede „2 ir 15 straipsniuose nurodytos paslaugos“ išvardyta dvidešimt paslaugų kategorijų, tarp jų dešimtoji, pavadinta „Pagalbinio transporto paslaugos“, apima BVPŽ identifikacijos Nr. 63100000-0–63111000-0, 63120000-6–63121100-4, 63122000-0, 63512000-1 ir 63520000-0–6370000-6. Pagal Reglamentą Nr. 2195/2002, iš dalies pakeistą 2007 m. lapkričio 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 213/2008 (OL L 74, 2008, p. 1), BVPŽ identifikacijos numeriai CPV 63100000-0 ir 63110000-3 atitinkamai reiškia „krovinių tvarkymo ir saugojimo paslaugas“ ir „krovinių tvarkymo paslaugas“.

Direktyva 2014/24

8

Direktyvos 2014/24 89, 90 ir 92 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

9

Direktyvos 2014/24 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

10

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Mišrūs pirkimai“ 3 dalies antroje pastraipoje nustatyta:

11

Direktyvos 2014/24 4 straipsnyje „Vertės ribų dydžiai“ nurodyta:

12

Tos direktyvos 15 straipsnio „Gynyba ir saugumas “ 1 dalyje nustatyta:

13

Direktyvos 2014/24 16 straipsnyje „Mišrieji pirkimai, apimantys gynybos ar saugumo aspektus“ nurodyta:

14

Direktyvos 2014/24 18 straipsnio „Pirkimų principai“ 2 dalyje nustatyta:

15

Tos pačios direktyvos 67 straipsnyje „Sutarčių skyrimo kriterijai“ numatyta:

Italijos teisė

16

Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 2016 m. balandžio 18 d. Decreto legislativo n. 50 – Codice dei contratti pubblici (Įstatyminis dekretas Nr. 50, kuriuo nustatomas Viešųjų pirkimų kodeksas; GURI, Nr. 91, 2016 m. balandžio 19 d., paprastasis priedas Nr. 10; toliau – Viešųjų pirkimų kodeksas) 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

17

Viešųjų pirkimų kodekso 95 straipsnyje numatyta:

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

18

2022 m. liepos 14 d. Gynybos ministerija paskelbė atvirą konkursą, siekdama sudaryti viešojo pirkimo sutartį dėl tenkinant Italijos kariuomenės poreikius teiktinų paslaugų, daugiausia susijusių su medžiagų pakrovimu ir iškrovimu, atvežamų ir išvežamų medžiagų sukrovimu į krūvas ir jų išardymu, taip pat jų perkėlimu. Ši sutartis, apimanti 2023 metus, galėjusi būti pratęsta trejiems metams, buvo padalyta į devynias dalis.

19

Pagrindinėje byloje nagrinėjamame skelbime apie pirkimą buvo numatyta kaip sutarties skyrimo kriterijų taikyti mažiausios kainos kriterijų, motyvuojant tuo, kad paslaugoms, dėl kurių buvo sudaroma ši sutartis, būdingos standartinės savybės, kaip tai suprantama pagal Viešųjų pirkimų kodekso 95 straipsnio 4 dalies b punktą.

20

Pirkime apie skelbimą buvo nurodyta, kad vykdant tą viešojo pirkimo sutartį darbo užmokestis turėtų būti mokamas pagal sektoriaus kolektyvinę sutartį. Todėl konkurso dalyviai negalėjo siūlyti nuolaidos, taikomos darbo sąnaudoms. Bet kokia galima nuolaida turėjo būti susijusi tik su atlygiu už paslaugą, kad dėl siūlomo komercinio gesto būtų sumažintas tik potencialus konkurso dalyvio pelnas, bet ne jo darbuotojų atlyginimai.

21

Dėl vienos pirkimo dalies, kuri buvo susijusi su paslaugų teikimu „Aeronautica Militare area Nord“ (Šiaurės zonos oro ginkluotosios pajėgos) reikmėms ir kurios numatoma vertė – atsižvelgiant į galimus atnaujinimus – buvo 3 463 114,74 EUR, trys konkurso dalyviai, įskaitant Mara ir Samir, pasiūlė 100 % nuolaidą atlygiui už jų paslaugas. Šiomis aplinkybėmis buvo nuspręsta, kad šių trijų konkurso dalyvių pasiūlymai buvo lygiaverčiai. Galiausiai ši pirkimo dalis burtų keliu skirta bendrovei Mara.

22

Su ta pirkimo dalimi susijusį sprendimą skirti sutartį Samir apskundė Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), be kita ko, teigdama, kad mažiausios kainos kriterijaus taikymas prieštaravo taikytiniems teisės aktams.

23

2023 m. balandžio 11 d. sprendimu tas teismas patenkino šį skundą, motyvuodamas tuo, kad pagal Viešųjų pirkimų kodekso 95 straipsnio 3 dalies a punktą pagrindinėje byloje nagrinėjamame skelbime apie pirkimą kaip sutarties skyrimo kriterijus turėjo būti nustatytas geriausias kainos ir kokybės santykis. Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamos paslaugos yra daug darbo jėgos reikalaujančios paslaugos, neturėjo būti taikomas šio kodekso 95 straipsnio 4 dalies b punktas, kuriame pirkimo sutarčių, susijusių su paslaugomis ir prekėmis, kurioms būdingos standartinės savybės, atveju nurodytas mažiausios kainos kriterijus.

24

Mara šį sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija).

25

Savo apeliaciniame skunde Mara tvirtina, kad Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) pažeidė Viešųjų sutarčių kodekso 95 straipsnio 3 dalies a punktą. Jos teigimu, ši nuostata negali būti taikoma tokiam pirkimui, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris susijęs ne tik su daug darbo jėgos reikalaujančiomis, bet ir standartinėmis paslaugomis. Perkančioji organizacija teisingai rėmėsi šio kodekso 95 straipsnio 4 dalies b punktu, kai mažiausią kainą nustatė kaip sutarties skyrimo kriterijų.

26

Tuo atveju, jei Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nuspręstų, kad Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas), remdamasis Viešųjų pirkimų kodekso 95 straipsniu, padarė teisingą išvadą, kad negalima remtis mažiausios kainos kriterijumi skiriant sutartis dėl daug darbo jėgos reikalaujančių paslaugų, kurioms kartu būdingos ir standartinės savybės, Mara tvirtina, kad šiuo straipsniu pažeidžiama Sąjungos teisė.

27

Iš Direktyvos 2014/24 bet kuriuo atveju matyti, kad ja siekiama, be kita ko, skatinti skiriant viešojo pirkimo sutartis remtis geriausio kainos ir kokybės santykio kriterijumi. Vis dėlto įpareigodamas perkančiąsias organizacijas nustatyti šį sutarties skyrimo kriterijų net ir tuo atveju, kai atitinkamam pirkimui būdingos standartinės savybės, Italijos teisės aktų leidėjas viršijo tai, kas būtina šiam Direktyvos 2014/24 tikslui pasiekti, ir taip pažeidė proporcingumo principą.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad iš kartu aiškinamų Viešųjų pirkimų kodekso 95 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškiai išplaukia, jog skelbime apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą pirkimą pagal galiojančią Italijos teisę kaip skyrimo kriterijumi turėjo būti remiamasi geriausiu kainos ir kokybės santykiu.

29

Vis dėlto šiam teismui kyla abejonių dėl šio kriterijaus naudingumo skiriant sutartį dėl paslaugų, kurioms būdingas didelis pasikartojamumas ir kurios neapima individualiai pritaikomų elementų. Siekiant viešojo pirkimo procedūros ekonomiškumo ir spartumo, mažiausios kainos kriterijus galėtų būti tinkamesnis šios rūšies viešiesiems pirkimams, susijusiems su paslaugomis, kurioms būdingos standartinės savybės.

30

Minėtas teismas nurodo, kad jo plenarinė sesija, kuri yra kompetentinga nustatyti teisės principus, 2019 m. gegužės 21 d. priimtame Sprendime Nr. 8 pareiškė savo nuomonę dėl Viešųjų pirkimų kodekso 95 straipsnio 3 ir 4 dalių santykio, pažymėjusi, kad viešojo pirkimo sutarčių dėl daug darbo jėgos reikalaujančių paslaugų skyrimo atveju remiantis geriausio kokybės ir kainos santykio kriterijumi siekiama apsaugoti darbuotojus, taigi viešojo pirkimo sutartys, susijusios su daug darbo jėgos reikalaujančiomis paslaugomis, kurių atveju darbo sąnaudos sudaro ne mažiau kaip pusę bendros sutarties kainos, bet kuriuo atveju turi būti skiriamos taikant šį kriterijų, net jeigu joms būdingos standartinės savybės.

31

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, tikslas apsaugoti darbuotojus jau pasiektas draudimu siūlyti darbo sąnaudoms taikomą nuolaidą.

32

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

Procesas Teisingumo Teisme

33

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 62 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas pateikė šalims ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims klausimus (į juos turėjo būti atsakyta raštu) dėl Direktyvos 2009/81 ir Direktyvos 2014/24 taikymo srities. Mara, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija atsakė į šiuos klausimus atitinkamai 2024 m. lapkričio 26 d., 2024 m. lapkričio 19 d. ir 2024 m. lapkričio 20 d. gautose pastabose.

Dėl prejudicinio klausimo

Pirminės pastabos

34

Teisingumo Teismui pateiktose pastabose pagrindinės bylos šalys ir Italijos vyriausybė patikslino, kad paslaugos, dėl kurių vykdytas pagrindinėje byloje nagrinėjamas viešasis pirkimas, iš dalies susijusios su amunicijos ir sprogmenų krovinių tvarkymu. Šios prekės yra karinė įranga, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/81 1 straipsnio 6 punktą.

35

Dėl to, kaip savo išvados 28 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tos paslaugos gali būti „tiesiogiai susijusios su [karine] įranga“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą. Krovinių tvarkymo paslaugų – jos, kaip matyti iš šio sprendimo 7 punkte nurodytų BVPŽ identifikacijos numerių, priskirtinos prie minėtos direktyvos I priede nurodytos dešimtos kategorijos paslaugų „Pagalbinio transporto paslaugos“ – teikimas gali reikšti, kad fiziškai prieinama prie šiuose kroviniuose esančios karinės įrangos ir tam tikros su šia įranga susijusios jautrios informacijos.

36

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip pabrėžta Direktyvos 2009/81 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse, prekių ir paslaugų pirkimas gynybos srityje yra jautrus klausimas, toje direktyvoje įtvirtintas specialus teisinis pagrindas. Kaip matyti iš tos direktyvos 4, 6 ir 7 konstatuojamųjų dalių, viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrų koordinavimas šioje srityje turi atitikti saugumo reikalavimus ir kartu leisti sumažinti išlaidas, ypač susijusias su logistikos, transporto ir sandėliavimo paslaugomis.

37

Dėl šios ypatybės, kaip matyti iš Direktyvos 2014/24 15 straipsnio 1 dalies a punkto, į Direktyvos 2009/81 taikymo sritį patenkantiems viešiesiems pirkimams Direktyva 2014/24 netaikoma.

38

Nagrinėjamu atveju pagrindinės bylos šalys ir Italijos vyriausybė atkreipė dėmesį, kad tik tam tikruose kroviniuose, kurie yra nagrinėjamų tvarkymo paslaugų objektas, yra karinės įrangos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/81 1 straipsnio 6 punktą, o kituose kroviniuose tikrai yra prekių, skirtų Italijos kariuomenei, tačiau jos sukurtos ir pritaikytos ne kariniams tikslams. Atsižvelgiant į šią informaciją, kurią turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis turi būti laikoma „mišria“, t. y. ji apima ir pirkimą, kuriam taikoma Direktyva 2009/81, ir pirkimą, kuriam taikoma Direktyva 2014/24.

39

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2009/81 3 straipsnyje ir Direktyvos 2014/24 16 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama nustatyti tokioms mišrioms sutartims taikytiną direktyvą.

40

Šių nuostatų atitinkamos taikymo sritys iš dalies skiriasi. Konkrečiai kalbant, nors Direktyvos 2009/81 3 straipsnyje iš esmės numatyta perkančiosios organizacijos pareiga taikyti šią direktyvą tokioms mišriosioms sutartims, Direktyvos 2014/24 16 straipsnyje numatyta tik galimybė tam tikromis sąlygomis taikyti Direktyvą 2009/81 tokioms sutartims.

41

Direktyvos 2009/81 3 straipsnyje numatyta, kad sutartis, kurios objektas yra darbai, prekės ar paslaugos ir kuriai taikoma ir Direktyva 2009/81, ir iš dalies Direktyva 2004/18, nuo šiol pakeista Direktyva 2014/24, sudaroma laikantis Direktyvos 2009/81 nuostatų, su sąlyga, kad tenkinamas šio straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad vienos sutarties sudarymas turi būti pateisinamas dėl objektyvių priežasčių, taip pat šio straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga, kad sprendimas sudaryti vieną sutartį priimamas ne siekiant atitinkamai sutarčiai netaikyti Direktyvos 2014/24.

42

Savo ruožtu Direktyvos 2014/24 16 straipsnyje daromas skirtumas tarp mišriųjų sutarčių, kurių skirtingos dalys „objektyviai gali būti atskirtos“ ir „objektyviai negali būti atskirtos“.

43

Pirmiausia dėl mišrių sutarčių, kurių skirtingos dalys „objektyviai negali būti atskirtos“, Direktyvos 2014/24 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tokia sutartis, „jei ji apima elementus, kuriems taikomas SESV 346 straipsnis, gali būti skiriama netaikant šios direktyvos“ ir kad „kitu atveju ji gali būti skiriama laikantis Direktyvos 2009/81“.

44

Pirmasis atvejis, susijęs su SESV 346 straipsnio taikymu, atsižvelgiant į Direktyvos 2009/81 16, 17, 20 ir 27 konstatuojamąsias dalis, apima tik situacijas, kai nagrinėjamos sutarties sudarymas reikalauja tokio saugumo ar konfidencialumo lygio, kad netgi specialių šios direktyvos nuostatų nepakanka, kad būtų užtikrinti atitinkamos valstybės narės esminiai saugumo interesai. Tačiau Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

45

Antruoju atveju, susijusiu su mišriomis sutartimis, kurių dalys „objektyviai negali būti atskirtos“ ir kurioms SESV 346 straipsnis netaikomas, pagal Direktyvos 2014/24 16 straipsnio 4 dalį leidžiama, bet nereikalaujama, kad atitinkama sutartis būtų sudaroma laikantis Direktyvos 2009/81, taigi perkančiajai organizacijai paliekama galimybė pasirinkti, ar sudaryti šią sutartį pagal šioje direktyvoje nustatytą tvarką, ar pagal Direktyvoje 2014/24 nustatytą tvarką.

46

Kiek tai susiję, antra, su mišriomis sutartimis, kurių skirtingos dalys „objektyviai gali būti atskirtos“, reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2014/24 16 straipsnio 2 dalį perkančiosios organizacijos gali nuspręsti arba skirti atskiras sutartis atskiroms dalims – kiekvienai daliai taikoma direktyva tokiu atveju nustatoma atsižvelgiant į atitinkamas tos dalies charakteristikas, – arba skirti vieną sutartį, kuri tokiu atveju būtų „mišri“.

47

Vis dėlto, kai perkančioji organizacija nusprendžia šiai vienai sutarčiai taikyti Direktyvą 2009/81, jos sprendimas nesudaryti atskirų sutarčių pagal minėtos dalies trečios pastraipos b punktą turi būti „pateisinamas dėl objektyvių priežasčių“. Tačiau tokio reikalavimo nenumatyta, kai perkančioji organizacija nusprendžia skirti vieną sutartį, taikydama Direktyvą 2014/24.

48

Be to, tos pačios dalies ketvirtoje pastraipoje numatyta, kad sprendimas skirti vieną sutartį, nepaisant to, kad sutarties dalys objektyviai gali būti atskirtos, „neturi būti priimtas siekiant, kad sutartims nebūtų taikoma [Direktyva 2014/24] arba [Direktyva 2009/81].

49

Šis reikalavimas, priešingai, nei nurodytasis šio sprendimo 47 punkte, taip pat taikomas tuo atveju, kai sudaroma viena sutartis, taikant Direktyvos 2014/24 nuostatas. Taigi, pirma, kadangi tai yra perkančiosios organizacijos sąžiningumo reikalavimas, ir, antra, jis neturi panaikinti Direktyvos 2014/24 16 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje įtvirtinto reikalavimo veiksmingumo, turi būti laikoma, kad šis šios dalies ketvirtoje pastraipoje įtvirtintas reikalavimas buvo pažeistas, jeigu, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, matyti, kad perkančiosios organizacijos sprendimą sudaryti vieną sutartį galima suprasti tik kaip jos ketinimą išvengti arba Direktyvos 2009/81, arba Direktyvos 2014/24 taikymo.

50

Kolizijos tarp Direktyvos 2009/81 ir Direktyvos 2014/24 taisyklės, įtvirtintos pastarosios direktyvos 16 straipsnyje, yra naujesnės, be to, išsamesnės, nei įtvirtintosios Direktyvos 2009/81 3 straipsnyje. Taigi Direktyvos 2014/24 16 straipsnis atsispindi Sąjungos teisės aktų leidėjo valią šios direktyvos priėmimo dieną ir jis turi būti taikomas neatsižvelgiant į Direktyvos 2009/81 3 straipsnio 1 dalį, kurios taikymo sritis, kaip savo išvados 39 ir 40 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, skiriasi ir kuri laikytina atgyvena dėl Direktyva 2014/24 padarytų teisėkūros pokyčių.

51

Kaip matyti iš Italijos vyriausybės Teisingumo Teismui pateiktų pastabų, Gynybos ministerija nusprendė, kad įvairias pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties dėl paslaugų dalis objektyviai buvo galima tikrai atskirti, tačiau dėl tuo pat metu vykdomo krovinių tvarkymo jos turėjo būti laikomos kaip sudarančios vieną sutartį, kurią reikėjo sudaryti taikant Direktyvos 2014/24 nuostatas.

52

Kaip nurodyta šio sprendimo 47 punkte, tokiu atveju netaikoma Direktyvos 2014/24 16 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos b punkte nustatyta sąlyga, kad sprendimas skirti vieną sutartį turi būti „pateisinamas dėl objektyvių priežasčių“. Tačiau taikoma šios direktyvos 16 straipsnio 2 dalies ketvirtoje pastraipoje nustatyta sąlyga, kad šis sprendimas „neturi būti priimtas siekiant, kad sutartims nebūtų taikoma ši direktyva arba [Direktyva 2009/81]“.

53

Todėl Teisingumo Teismas pateiktą klausimą dėl Direktyvos 2014/24 67 straipsnio 2 dalies išaiškinimo nagrinėja tik su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prieš tai patikrins, ar nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas šios direktyvos 16 straipsnio 2 dalies ketvirtoje pastraipoje nustatytas reikalavimas.

Direktyvos 2014/24 67 straipsnio 2 dalis ir proporcingumo principas

54

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluotas klausimas pateiktas dėl SESV 49 ir 56 straipsnių, Direktyvos 2014/24 67 straipsnio 2 dalies ir proporcingumo principo išaiškinimo.

55

Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis klausimas turi padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui įvertinti tam tikrų Viešųjų pirkimų kodekso nuostatų suderinamumą su Sąjungos teise. Neginčijama tai, kad šiuo kodeksu į Italijos teisę perkelta Direktyva 2014/24.

56

Antra, iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų faktinių aplinkybių, apibendrintų šio sprendimo 21 punkte, matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties numatoma vertė viršija šios direktyvos 4 straipsnyje numatytą jos taikymo ribą.

57

Galiausiai, trečia, iš šio prašymo matyti, kad pagrindinės bylos dalykas susijęs su minėtos direktyvos 67 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje numatyta galimybe uždrausti naudoti „kainą kaip vienintelį sutarties skyrimo kriterijų“ – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jį įvardija kaip „mažiausios kainos“ kriterijų – taip pat su valstybių narių pareiga laikytis proporcingumo principo, kai naudojamasi šia galimybe.

58

Šiomis aplinkybėmis prejudicinį klausimą reikia ir pakanka išnagrinėti atsižvelgiant į Direktyvą 2014/24 ir proporcingumo principą (pagal analogiją žr. 2020 m. birželio 4 d. Sprendimo Asmel, C‑3/19, EU:C:2020:423, 44–48 punktus).

59

Tuo remiantis, darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu siekia iš esmės išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/24 67 straipsnio 2 dalis ir proporcingumo principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias skiriant viešojo pirkimo sutartis dėl paslaugų, kurioms būdingos standartinės savybės ir kurių bent pusę bendros vertės sudaro darbo sąnaudos, perkančiajai organizacijai draudžiama remtis kaina kaip vieninteliu tokių sutarčių skyrimo kriterijumi net ir tuo atveju, kai skelbime apie pirkimą numatyta, kad konkurso dalyvio siūloma nuolaida turi būti taikoma tik atlygiui už šias paslaugas ir dėl jos negali sumažėti šio konkurso dalyvio įdarbinamų darbuotojų darbo užmokestis.

60

Kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų, tvarkymo paslaugoms, dėl kurių vykdytas pagrindinėje byloje nagrinėjamas viešasis pirkimas, būdingos „standartinės savybės“, kaip tai suprantama pagal Italijos teisės normas, nes šias paslaugas sudaro pasikartojančios ir nelabai sudėtingos užduotys. Šis teismas taip pat konstatuoja, kad šios užduotys didžiąja dalimi atliekamos rankomis, todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos paslaugos yra „daug darbo jėgos reikalaujančios paslaugos“, kaip tai suprantama pagal šias teisės normas, t. y. darbo sąnaudos sudaro bent pusę visos sutarties sumos.

61

Siekiant nustatyti, ar viešųjų pirkimo sutarčių dėl tokių paslaugų neapima Direktyvos 2014/24 67 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje valstybėms narėms suteikta galimybė uždrausti remtis kaina kaip vieninteliu šių sutarčių skyrimo kriterijumi, pirmiausia reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje numatyta galimybė nesusieta vien su sutartimis dėl konkrečių rūšių prekių ar paslaugų ir joje nenumatyta jokios šios galimybės išimties ar nuo jos nukrypti leidžiančios nuostatos. Apskritai šioje nuostatoje galimybė remtis kaina kaip vieninteliu sutarties sudarymo kriterijumi nesiejama su jokios sąlygos tenkinimu. Taigi, kaip savo išvados 46 punkte pažymėjo generalinis advokatas, iš šios nuostatos teksto matyti, kad pagal ją valstybėms narėms suteikta didelė diskrecija.

62

Šios didelės diskrecijos buvimą patvirtina viso šios direktyvos 67 straipsnio struktūra.

63

Iš tikrųjų šio straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad perkančiosios organizacijos sprendimus skirti viešojo pirkimo sutartis grįstų ekonomiškai naudingiausiu pasiūlymu. Jo 2 dalyje patikslinta, kad toks pasiūlymas turi būti nustatomas remiantis išlaidų efektyvumo metodu, ir aiškiai numatyta (šios dalies pirma pastraipa) galimybė tą pasiūlymą nustatyti remiantis geriausiu kainos ir kokybės santykiu.

64

Pasirinkus šį metodą, reikia nustatyti sutarties skyrimo kriterijus, kurie apimtų ne tik kainą, bet ir kokybinius aspektus, susijusius su atitinkamos viešojo pirkimo sutarties dalyku. Tam, kad šie kokybiniai aspektai būtų laikomi susijusiais su viešojo pirkimo sutarties dalyku, pakanka, kaip matyti iš šio straipsnio 3 dalies, kad jie būtų susiję su darbais, kurie turi būti atliekami, prekėmis, kurios turi būti tiekiamos, arba paslaugomis, kurios turi būti teikiamos pagal tą sutartį visais atžvilgiais ir visais jų gyvavimo ciklo etapais.

65

Taigi bendrai aiškinant Direktyvos 2014/24 67 straipsnį, išplaukia, kad tai, jog valstybė narė nustato draudimą perkančiosioms organizacijoms remtis kaina kaip vieninteliu viešojo pirkimo sutarties skyrimo kriterijumi, visiškai nereiškia, kad, įgyvendinant šią direktyvą, nustatoma išimtis, palyginti su kitokios apimties taisykle. Jeigu valstybė narė pasinaudotų šio straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje numatyta galimybe, tai lemtų tik tai, kad tos valstybės narės teritorijoje šios 2 dalies pirmoje pastraipoje perkančiosioms organizacijoms suteikta galimybė taikyti kriterijus, apimančius kokybinius aspektus, būtų pakeista jų pareiga į skelbimą apie pirkimą įtraukti vieną ar kelis tokio pobūdžio kriterijus.

66

Didelę valstybių narių diskreciją pasinaudoti šia galimybe taip pat patvirtina Direktyvos 2014/24 tikslas. Kaip matyti iš šios direktyvos 89, 90 ir 92 konstatuojamųjų dalių, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo sąvoką „ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas“ daugiausia sieti su sąvoka „geriausias kainos ir kokybės santykis“. Pažymėjęs, kad, nesant nacionalinės teisės normų, perkančiosioms organizacijoms leidžiama remtis kaina arba išlaidomis kaip vieninteliu viešojo pirkimo sutarties skyrimo kriterijumi, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad, siekiant skatinti į kokybę labiau orientuotas viešojo pirkimo sutartis, būtina leisti valstybėms narėms uždrausti arba apriboti rėmimąsi vien kainos arba išlaidų kriterijumi, siekiant sudaryti viešojo pirkimo sutartį. Be to, jo manymu, perkančiosios organizacijos turėtų būti skatinamos pasirinkti tokius sutarties skyrimo kriterijus, kurie sudarytų joms galimybes pirkti aukštos kokybės darbus, prekes ir paslaugas, kuo geriau atitinkančius jų poreikius.

67

Dėl proporcingumo principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pažymėtina, kad pagal jį reikalaujama, kad įgyvendinant Direktyvos 2014/24 nuostatas valstybių narių ar perkančiųjų organizacijų nustatytos taisyklės neviršytų to, kas būtina šia direktyva siekiamiems tikslams įgyvendinti (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Tim, C‑395/18, EU:C:2020:58, 45 punktas ir 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Conacee, C‑598/19, EU:C:2021:810, 42 punktas).

68

Naudojimasis Direktyvos 2014/24 67 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje numatyta galimybe pažeistų proporcingumo principą, jei valstybė narė nuspręstų uždrausti remtis kaina ar išlaidomis kaip vieninteliu sutarties skyrimo kriterijumi siekiant sudaryti tam tikros rūšies viešojo pirkimo sutartis, dėl kurių pobūdžio neįmanoma arba pernelyg sudėtinga nustatyti kriterijus, leidžiančius kokybiniu aspektu diferencijuoti konkurso dalyvių pasiūlymuose numatytus darbus, prekes ar paslaugas.

69

Nagrinėjamu atveju Italijos teisės aktų leidėjo įtvirtinta teisės norma, pagal kurią viešojo pirkimo sutartys dėl daug darbo jėgos reikalaujančių paslaugų, net jeigu joms būdingos „standartinės savybės“, turi būti skiriamos remiantis ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijumi, atsižvelgiant į geriausią kainos ir kokybės santykį, yra suderinama su šia direktyva ir proporcingumo principu, nepaisant tos aplinkybės, kad ši norma skirta nesudėtingoms paslaugoms.

70

Iš tikrųjų, kaip savo išvados 56 punkte pažymėjo generalinis advokatas, keli kokybiniai aspektai, kaip antai tokioms paslaugoms teikti paskirtų darbuotojų organizavimas, kvalifikacija ir patirtis, gali turėti įtakos sutarčių vykdymo kokybei, taigi ir pasiūlymų ekonominei vertei. Tokiomis sąlygomis nėra nei neįmanoma, nei pernelyg sudėtinga kokybiniu aspektu diferencijuoti konkurso dalyvių pasiūlymuose numatytas paslaugas.

71

Šio aiškinimo nepaneigia tai, kad perkančiosios organizacijos, kurioms skirtos tokios nacionalinės teisės normos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, privalo į skelbimus apie pirkimą įtraukti taisyklę, pagal kurią konkurso dalyvio pasiūlyta nuolaida turi būti susijusi tik su atlygiu už suteiktas paslaugas, bet ne su jo įdarbintų darbuotojų darbo užmokesčiu. Kadangi šis draudimas siūlyti nuolaidą, galinčią lemti darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą, numatytas įstatyme, jo turi vienodai paisyti visi konkurso dalyviai. Jeigu toks draudimas neleidžia palyginti pasiūlymų, atsižvelgiant į Direktyvos 2014/24 67 straipsnio 4 dalį, kurioje, siejant su šios direktyvos 90 konstatuojamąja dalimi, reikalaujama nustatyti kriterijus, užtikrinančius veiksmingos konkurencijos galimybę, taigi ir pasiūlymų palyginimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Montte, C‑546/16, EU:C:2018:752, 31 punktą), sutarties skyrimą reikia grįsti su tuo draudimu nesusijusiais kriterijais, leidžiančiais palyginti pasiūlymus. Kaip matyti iš pirmesnio šio sprendimo punkto, kokybiniais aspektais grindžiamų kriterijų nustatymas gali būti tinkamas šiam tikslui pasiekti, todėl negali būti laikomas neproporcingu.

72

Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/24 67 straipsnio 2 dalis ir proporcingumo principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias skiriant sutartis dėl paslaugų, kurioms būdingos standartinės savybės ir kurių bent pusę bendros vertės sudaro darbo sąnaudos, perkančiajai organizacijai draudžiama remtis kaina kaip vieninteliu tokių sutarčių skyrimo kriterijumi. Šiuo aspektu nesvarbu tai, kad skelbime apie pirkimą numatyta, kad konkurso dalyvio siūloma nuolaida turi būti taikoma tik atlygiui už šias paslaugas ir dėl jos negali sumažėti šio konkurso dalyvio įdarbinamų darbuotojų darbo užmokestis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

73

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.