I.

Įvadas

1.

Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę pateikti paaiškinimų dėl konkurencijos teisės įgyvendinimo privačiojo sektoriaus, kurį dabar apima Direktyva 2014/104/ES ( 2 ), iniciatyva.

2.

Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija) klausimais iš esmės siekiama išsiaiškinti, pirma, ar prašymui atskleisti įrodymus, pateiktam prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, taikomi iš Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalies kylantys reikalavimai, kiek ši nuostata susijusi su šio ieškinio patikimumu, kurį ieškovas turi pagrįsti, kad jo prašymas pateikti įrodymus galėtų būti patenkintas, ir, antra, tai, kokio patikimumo lygio reikalaujama pagal šią nuostatą.

3.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus nagrinėjama tik antroji iš minėtų problemų.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

4.

Reglamento (EB) Nr. 1/2003 ( 3 ) 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

5.

Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

B.

Portugalijos teisė

6.

Direktyva 2014/104 į Portugalijos teisę perkelta 2018 m. birželio 5 d. Lei n.o 23/2018, referente ao Direito a indemnização por infração ao direito da concorrência (Įstatymas Nr. 23/2018 dėl teisės į žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimą ( 4 ) (toliau – Įstatymas Nr. 23/2018) ( 5 )).

7.

Įstatymo Nr. 23/2018 12 straipsnio „Įrodymų atskleidimas nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo“ 1–4 dalyse nustatyta:

8.

To įstatymo 13 straipsnyje „Galimybė susipažinti su įrodymais prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo“ numatyta:

III.

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, procesas Teisingumo Teisme ir prejudiciniai klausimai

9.

2020 m. vasario 21 d. sprendimu ( 6 ) Komisija konstatavo, kad Meliá Hotels International, S.A. (toliau – Meliá), kuriai buvo skirtas šis sprendimas, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pažeidė SESV 101 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį, nes pagal sutartį vykdė vertikalius veiksmus, dėl kurių vartotojai buvo vertinami skirtingai dėl jų pilietybės ar gyvenamosios vietos valstybės. Dėl tokių veiksmų buvo apribotas aktyvusis ir pasyvusis apgyvendinimo Meliá viešbučiuose pardavimas vietos vartotojams arba valstybių narių gyventojams. Atsižvelgiant į Meliá bendradarbiavimą, jai skirta bauda buvo sumažinta. Toks sprendimas nebuvo apskųstas ir tapo galutinis.

10.

Vartotojų teisių gynimo asociacija Ius Omnibus jurisdikciją turinčiame pirmosios instancijos teisme pareiškė specialųjį ieškinį, juo prašė Meliá pateikti turimus dokumentus, kurie, šios asociacijos nuomone, yra būtini siekiant nustatyti ir įrodyti, pirma, Komisijos konstatuotų antikonkurencinių veiksmų apimtį ir poveikį ir, antra, dėl šių veiksmų vartotojams padarytą žalą ir jos kiekybinį įvertinimą. Šis prašymas buvo pateiktas anksčiau, nei galėjo būti pareikštas kolektyvinis ieškinys dėl žalos atlyginimo. Ius Omnibus pabrėžė, kad ketina imtis veiksmų šiuo klausimu, įgyvendindama teisę pareikšti actio popularis Portugalijoje gyvenančių žalą patyrusių vartotojų vardu tuo atveju, jei, remdamasi prašomais dokumentais, galėtų įrodyti, kad dėl Komisijos konstatuotų Meliá antikonkurencinių veiksmų buvo pažeisti Portugalijos Konstitucijoje ginami interesai ir Portugalijoje gyvenančių vartotojų panašūs individualūs interesai.

11.

Pirmosios instancijos teismas patenkino Ius Omnibus specialųjį ieškinį. Išnagrinėjęs Meliá apeliacinį skundą, Tribunal da Relação (Apeliacinis teismas, Portugalija) patvirtino visą pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą.

12.

Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas) priėmė Meliá pateiktą specialųjį kasacinį skundą.

13.

Šiomis aplinkybėmis Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas) 2024 m. kovo 4 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2024 m. balandžio 23 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

14.

Rašytines pastabas pateikė šalys pagrindinėje byloje, Portugalijos vyriausybė ir Komisija. Teismo posėdžio nebuvo surengta.

IV.

Analizė

A.

Įžanginės pastabos

15.

Prieš pradėdamas nagrinėti antrajame ir trečiajame prejudiciniuose klausimuose iškeltas teisines problemas, išnagrinėsiu, pirma, prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą (1 dalis) ir, antra, prielaidą, susijusią su pirmuoju klausimu, kuria grindžiami antrasis ir trečiasis klausimai (2 dalis) ( 7 ).

1.

Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

16.

Ius Omnibus nurodo, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes neįvykdyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio reikalavimai. Jos teigimu, to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė visas reikšmingas faktines aplinkybes, Portugalijos teisės turinį, priežastis, paskatinusias jį kelti klausimą dėl Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo, ir ryšį, kurį jis nustatė tarp šių nuostatų ir ginčo pagrindinėje byloje, nepakanka. Be to, tas teismas nenurodė motyvų, pateisinančių antrojo ir trečiojo klausimų svarbą. Tokiomis aplinkybėmis Ius Omnibus prašo Teisingumo Teismo pripažinti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą priimtinu.

17.

Nepritariu Ius Omnibus argumentams, susijusiems su tuo, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnio reikalavimų. Kaip įrodysiu, šiame prašyme yra visa informacija, būtina tam, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą dėl jo.

18.

Be to, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nenurodo nei priežasčių, paskatinusių jį pateikti antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus, nei atsakymų į šiuos klausimus svarbos pagrindinei bylai, jo motyvai yra akivaizdūs, atsižvelgiant į jų turinį. Antruoju klausimu tas teismas siekia išsiaiškinti, ar reikalavimo atlyginti žalą patikimumas turi būti nustatytas pagal tai, ar „tikimybė, kad žala buvo padaryta <…> vartotojams, yra didesnė už tikimybę, kad jie tos žalos nepatyrė“, o trečiuoju klausimu – ar galima nustatyti reikalaujamą patikimumo lygį remiantis konkurencijos institucijos sprendimu, kaip antai 2020 m. vasario 21 d. sprendimu.

19.

Darytina išvada, kad antrasis ir trečiasis klausimai yra priimtini.

2.

Prašymo atskleisti įrodymus pateikimas prieš pareiškiant ieškinį dėl esmės

20.

Antrasis ir trečiasis klausimai (Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje analizuosiu tik juos) pateikiami tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų teigiamai. Taigi mano pateikiama šių klausimų analizė turi būti grindžiama prielaida, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

21.

Išsamumo sumetimais, kadangi atsakymas į pirmąjį klausimą yra tolesnių klausimų analizės atspirties taškas, pateiksiu kelias trumpas pastabas dėl jame keliamos problemos.

22.

Kaip matyti iš pirmojo klausimo formuluotės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalis taikoma prašymui atskleisti įrodymus, pateiktam prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Atrodo, kad tokiu klausimu iš tikrųjų siekiama išsiaiškinti, ar toje nuostatoje numatyti reikalavimai, susiję su reikalavimo atlyginti žalą, kurį turi pagrįsti ieškovas, patikimumu, taikytini tokiam prašymui atskleisti įrodymus.

23.

Reikėtų patikslinti, kad pirmojo klausimo nereikia suprasti taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalį valstybė narė privalo numatyti galimybę pateikti prašymą atskleisti įrodymus prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Iš tiesų tokią galimybę numatė Portugalijos teisės aktų leidėjas.

24.

Be to, atrodo, kad Portugalijos teisės aktų leidėjas šią direktyvą suprato kaip įpareigojančią valstybes nares numatyti minėtos direktyvos 5 straipsnyje suteikiamą galimybę pateikti prašymą atskleisti įrodymus tik nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Ši nuostata į Portugalijos vidaus sistemą perkelta Įstatymo Nr. 23/2018 12 straipsniu.

25.

Pagal Portugalijos teisės aktų leidėjo pateiktą Direktyvos 2014/104 aiškinimą valstybė narė vis dėlto gali numatyti galimybę pateikti tokį prašymą prieš pareiškiant ieškinį dėl esmės. Kaip pažymi Portugalijos vyriausybė, šios valstybės narės teisės aktų leidėjas pasinaudojo tokia teise ir numatė tokią galimybę Įstatymo Nr. 23/2018 13 straipsnyje. Atrodo, kad pagrindinė byla susijusi su tokiu prašymu.

26.

Šiuo klausimu savo išvadoje byloje PACCAR ir kt. ( 8 ) nagrinėjau prašymų atskleisti įrodymus, pateiktų prieš pareiškiant ieškinį dėl esmės, problemą analizuodamas Direktyvos 2014/104 taikymo sritį. Taigi, siekdamas išsklaidyti bet kokias galimas abejones dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į prejudicinius klausimus dėl šios direktyvos nuostatų išaiškinimo, nagrinėjau, ar ši direktyva galėjo būti taikoma pagrindinėje byloje.

27.

Pabrėžiu, kad toje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nekėlė tokios problemos. Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nebuvo aišku, ar prašymas atskleisti įrodymus buvo pateiktas nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, ar prieš pareiškiant šį ieškinį. Taigi nagrinėjau, ar toks prašymas patenka į Direktyvos 2014/104 taikymo sritį ir, jei taip, kokiomis sąlygomis.

28.

Nagrinėdamas šį klausimą, kiek tai susiję su prašymais atskleisti įrodymus, konstatavau, jog net darant prielaidą, kad Direktyva 2014/104 taikoma tik tiems prašymams, kurie pateikti nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, toks prašymas, techniškai pateiktas prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, gali patekti į šios direktyvos taikymo sritį. Iš tikrųjų bent tam tikrais atvejais galima būtų manyti, kad toks prašymas pateiktas nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo arba tai yra sąlyginis tokio ieškinio pareiškimas. Laikiausi nuomonės, kad taip yra tuo atveju, kai ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti pareikštas per trumpą laikotarpį, antraip taikomos sankcijos, nuo pateikto prašymo atskleisti įrodymus, kuriame pagrįstas reikalavimo atlyginti žalą patikimumas, arba, galbūt, per trumpą laikotarpį po to, kai tas prašymas buvo patenkintas.

29.

Kai prašymas atskleisti įrodymus turi tokių savybių, pirma, jam taikomi Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai ir, antra, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į teismo, į kurį kreiptasi su tokiu prašymu, pateiktą klausimą dėl šios nuostatos išaiškinimo.

30.

Neatrodo, kad Portugalijos teisėje numatytas ieškinys, kuriuo prašoma atskleisti įrodymus, turi šios išvados 28 punkte nurodytas savybes. Vis dėlto Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai galėtų būti taikomi tokiam ieškiniui ir Teisingumo Teismas turėtų jurisdikciją atsakyti į klausimą dėl šios nuostatos išaiškinimo.

31.

Pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 8 dalį valstybėms narėms leidžiama, nedarant poveikio jos 5 straipsnio 4 ir 7 dalims ir 6 straipsniui, numatyti taisykles, pagal kurias būtų atskleidžiama daugiau įrodymų. Taigi valstybė narė galėtų numatyti galimybę pateikti prašymą atskleisti įrodymus prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo ir net galėtų šiam reikalavimui taikyti visą ( 9 ) šios direktyvos 5 straipsnyje nustatytą tvarką.

32.

Tokiu atveju Teisingumo Teismas turėtų jurisdikciją atsakyti į teismo, į kurį kreiptasi su tokiu prašymu, pateiktus prejudicinius klausimus dėl Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 8 dalies pagal savo jurisprudenciją, susijusią su situacijomis, kai Sąjungos teisės nuostatos taikomos ginčui dėl nacionalinėje teisėje esančios tiesioginės ir besąlygiškos nuorodos, dėl kurios išplečiama Sąjungos teisės taikymo sritis ( 10 ).

33.

Šiuo klausimu tikėtina, jog Portugalijos teisės aktų leidėjas norėjo, kad ieškiniui dėl įrodymų atskleidimo, pareikštam prieš pareiškiant ieškinį dėl esmės, būtų taikoma Direktyvos 2014/104 5 straipsnyje nustatyta tvarka. Iš tiesų pagal Įstatymo Nr. 23/2018 13 straipsnio 2 dalį šio įstatymo 12 straipsnyje, taigi ir šios direktyvos 5 straipsnyje, numatyta tvarka mutatis mutandis taikoma šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytiems ieškiniams.

34.

Taigi, neatsižvelgiant į Portugalijos teisėje numatyto ieškinio dėl įrodymų atskleidimo savybes, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prejudicinius klausimus, susijusius su Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalimi, kuriuos pateikė tokį ieškinį pagal Įstatymo Nr. 23/2018 13 straipsnį nagrinėjantis nacionalinis teismas.

B.

Dėl esmės

35.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad, vertinant pažodžiui, antrasis ir trečiasis klausimai susiję su Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos tikėtinumu. Pagal šią nuostatą ieškovas gali reikalauti, kad nacionalinis teismas įpareigotų atsakovą ar trečiąjį asmenį atskleisti reikšmingus įrodymus, jeigu jis savo reikalavimo atlyginti žalą patikimumą pagrindė pateikdamas pakankamus pagrįstai turimus faktus ir įrodymus ( 11 ).

36.

Šiuo klausimu primenu, kad žalos buvimas yra viena iš atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą sąlygų. Tam, kad kiltų tokia atsakomybė, turi būti įvykdytos trys sąlygos, t. y. žala turi būti reali, tarp žalos ir nurodomo elgesio turi būti priežastinis ryšys, šis elgesys turi būti neteisėtas ( 12 ). Šia atsakomybe gali būti remiamasi pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Taigi Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ieškovas privalo pagrįsti šių trijų sąlygų tikėtinumą.

37.

Taigi, nepaisant to, kad, pirma, antrojo ir trečiojo klausimų formuluotės skiriasi nuo Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalies formuluotės, šie klausimai susiję su trijų atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą atsiradimo sąlygų tikėtinumu. Tai visų pirma patvirtina antrasis klausimas, kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar reikalaujamas tikėtinumo lygis turi būti nustatytas remiantis kriterijumi, pagal kurį nustatoma, kad „tikimybė, kad žala buvo padaryta <…> vartotojams, yra didesnė už tikimybę, kad jie tos žalos nepatyrė“. Šis kriterijus susijęs tiek su žala, tiek su jos ir nurodomo elgesio tarpusavio ryšiu. Taigi siūlau antrąjį klausimą performuluoti taip, kad juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, siekiant pagrįsti reikalavimo atlyginti žalą patikimumą pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalį, reikia įrodyti, jog labiau tikėtina, kad atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą sąlygos yra įvykdytos, nei kad jos nėra įvykdytos.

38.

Kartu dar pažymiu, kad reikėtų apkeisti antrojo ir trečiojo klausimų nagrinėjimo eiliškumą.

39.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal šią nuostatą reikalaujamas tikėtinumo lygis nustatomas remiantis kriterijumi, pagal kurį tikimybė, kad yra įvykdytos atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą sąlygos, yra didesnė už tikimybę, kad šios sąlygos nėra įvykdytos, o trečiuoju klausimu – ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad reikalavimo atlyginti žalą patikimumas gali būti nustatytas remiantis vien Komisijos sprendimu, kuriuo konstatuojamas pažeidimas.

40.

Antrasis klausimas yra bendresnio pobūdžio nei trečiasis, ir teigiamai atsakius į pastarąjį, nebereikėtų atsakyti į antrąjį klausimą. Todėl savo analizę pradėsiu nuo trečiojo klausimo.

1.

Dėl trečiojo klausimo

41.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sprendimo, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės pažeidimas, pakanka, kad būtų įrodytas prašymo atlyginti dėl šio pažeidimo patirtą žalą patikimumas. Konkrečiai kalbant, tam teismui kyla klausimas dėl galimybės nustatyti tokio prašymo patikimumą pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalį remiantis vien kompetentingų konkurencijos institucijų sprendimo buvimu (a dalis). Be to, jis siekia išsiaiškinti, ar tai, kad toks sprendimas, susijęs su vertikaliu ribojimu dėl tikslo (b dalis), ir buvo priimtas per susitarimo procedūrą (c skirsnis), turi įtakos atsakymui į šį klausimą.

a)

Ar sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, pakanka reikalavimo atlyginti žalą patikimumui pagrįsti?

42.

Iš esmės trečiasis klausimas susijęs su tuo, ar Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas atskleisti įrodymus, gali vertinti reikalavimo atlyginti žalą patikimumą, remdamasis vien Komisijos sprendimu, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės pažeidimas.

43.

Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad, mano nuomone, sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, nepakanka reikalavimo atlyginti žalą patikimumui pagrįsti.

44.

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 2 dalies, nacionalinis teismas negali priimti sprendimų, prieštaraujančių Komisijos sprendimui, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio pažeidimas. Be to, nacionalinis teismas, priimdamas sprendimą dėl tokio paties pažeidimo, koks nurodytas 2020 m. vasario 21 d. sprendime, turi pripažinti tokio pažeidimo buvimą. Vis dėlto įvertinti, ar padaryta žala ir ar tarp šios žalos ir aptariamo pažeidimo yra tiesioginis ryšys, turi nacionalinis teismas ( 13 ).

45.

Vadinasi, kai yra priimtas sprendimas, kuriuo konstatuotas konkurencijos teisės pažeidimas, prašymą atskleisti įrodymus nagrinėjantis teismas neprivalo nagrinėti, ar, atsižvelgiant į turimus faktus ir įrodymus, pažeidimo buvimo tikėtinumas yra įrodytas. Vis dėlto elgesio, dėl kurio priekaištaujama, neteisėtumas yra tik viena iš atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą atsiradimo sąlygų. Kaip jau nurodžiau ( 14 ), reikalavimo atlyginti žalą patikimumo pagrindimas prilygsta reikalaujamo tikėtinumo lygio, kiek tai susiję su trimis šios atsakomybės atsiradimo sąlygomis, nustatymui. Taigi vien pripažinimo, kad yra padarytas pažeidimas, nepakanka tokio prašymo patikimumui įrodyti.

b)

Sprendimas dėl vertikalių veiksmų, kuriais konkurencija ribojama dėl tikslo

46.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar tai, kad sprendimas, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės pažeidimas, yra susijęs su vertikaliuoju ribojimu dėl tikslo, gali iš esmės pakeisti atsakymą į trečiąjį klausimą.

47.

Manau, kad taip nėra, ir kad nacionalinis teismas, vertindamas reikalavimo atlyginti žalą patikimumą, negali šio vertinimo grįsti vien tokio sprendimo buvimu.

48.

Pirma, šiuo klausimu pažymiu, jog Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuginčijama prezumpcija, kad karteliniais pažeidimais daroma žala. Vis dėlto ši Sąjungos teisės aktų leidėjo numatyta prezumpcija neapima vertikaliųjų konkurencijos apribojimų.

49.

Pagal Direktyvos 2014/104 47 konstatuojamąją dalį jos 17 straipsnio 2 dalyje numatytą nuginčijamą prezumpciją reikia taikyti tik karteliams, atsižvelgiant į jų slaptą pobūdį, dėl kurio didėja informacijos asimetrija ir ieškovams sunkiau gauti įrodymų, būtinų žalai įrodyti. Be to, šios direktyvos 2 straipsnio 14 punkte sąvoka „kartelis“ iš esmės apibrėžiama kaip dviejų ar daugiau konkurentų sudarytas susitarimas ar suderinti veiksmai, kuriais siekiama koordinuoti jų konkurencinį elgesį rinkoje arba daryti įtaką svarbiems konkurencijos veiksniams taikant tam tikrą praktiką. Ši apibrėžtis nesutampa su vertikalių veiksmų sąvokos apibrėžtimi, apimančia įmones, kurios veikia skirtingais gamybos ar platinimo grandinės lygmenimis ir todėl nekonkuruoja tarpusavyje.

50.

Be to, remiantis mokslinėje literatūroje paskelbtais tyrimais ( 15 ), Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalis buvo skirtingai perkelta į valstybių narių teisę. Kai kurios iš jų nusprendė sąvoką „kartelis“ apibrėžti plačiau, nei numatyta Direktyvos 2014/104 2 straipsnio 14 punkte, ar net aiškiai išplėsti šios prezumpcijos taikymo sritį, kad ji apimtų vertikaliuosius konkurencijos apribojimus. Toks nevienodas perkėlimas į nacionalinę teisę valstybėse narėse, nes kai kurios iš jų aiškiai norėjo išplėsti šioje direktyvoje pateiktą sąvokos „kartelis“ apibrėžtį, patvirtina aiškinimą, kad nagrinėjama prezumpcija, kaip antai numatytoji Sąjungos teisės aktų leidėjo, apima tik minėtos direktyvos 2 straipsnio 14 punkte pateiktą apibrėžtį atitinkančius kartelius.

51.

Taip pat šiomis aplinkybėmis derėtų pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar Portugalijos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalyje numatyta prezumpcija taikoma vertikaliesiems ribojimams. Nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, kad taip yra.

52.

Antra, aplinkybė, kad sprendimas, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės pažeidimas, susijęs ne su vertikaliuoju ribojimu dėl poveikio, o su vertikaliuoju ribojimu dėl tikslo, taip pat negali paneigti teiginio, kad nacionalinis teismas reikalavimo atlyginti žalą patikimumo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalį, kriterijaus įvykdymo negali grįsti vien tokio sprendimo buvimu.

53.

Sąjungos konkurencijos teisėje sąvokos „ribojimas dėl tikslo“ ir „ribojimas dėl poveikio“ aiškiai atskiriamos, nes kiekvienai iš jų taikomos skirtingos įrodinėjimo taisyklės ( 16 ). Vertinant pirmąjį ribojimą, nebereikia nagrinėti atitinkamų veiksmų ribojamojo poveikio ( 17 ). Vis dėlto tokio ribojimo konstatavimas nereiškia, kad konkrečiam asmeniui buvo padaryta žala ar kad tarp šio ribojimo ir šios žalos yra priežastinis ryšys. Šios atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą atsiradimo sąlygos turi būti nustatytos ieškinį dėl žalos atlyginimo nagrinėjančiame teisme.

54.

Turint tai omenyje, kiek tai susiję su Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje nurodytu prašymu atskleisti įrodymus, ieškovas taip pat turi pagrįsti reikalaujamą tikėtinumo lygį, kiek tai susiję su šiomis dviem sąlygomis, t. y. žalos buvimu ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu tarp šios žalos ir nagrinėjamo pažeidimo.

55.

Išsamumo sumetimais reikėtų pažymėti, jog nei tai, kad vertikaliesiems ribojimams netaikoma Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 2 dalyje numatyta prezumpcija ( 18 ), nei tai, kad ribojimams dėl tikslo netaikomos specialios įrodinėjimo taisyklės, kiek tai susiję su trimis atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą atsiradimo sąlygomis ( 19 ), nereiškia, kad sprendimas, kuriuo konstatuojamas vertikalusis ribojimas dėl tikslo, neturi jokios reikšmės vertinant prašymo atlyginti žalą patikimumą.

56.

Pirma, nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas atskleisti įrodymus, turi pripažinti tokiame sprendime nurodytą konkurencijos teisės pažeidimą, todėl viena iš atsakomybės sąlygų yra ne tik tikėtina, bet ir įrodyta ( 20 ).

57.

Antra, sąvoka „konkurencijos ribojimas dėl tikslo“ susijusi su elgesiu, kurio kenksmingumas konkurencijai, t. y. tiesioginė ar netiesioginė žala, kurią dėl jo įvairiuose sektoriuose ar atitinkamose rinkose gali patirti naudotojai ir vartotojai, yra didelis ( 21 ). Žalos, kurią gali sukelti toks elgesys, dydis, kartu su kitais ieškovo pagrįstai turimais faktais ir įrodymais, yra svarbus nustatant prašymo atlyginti žalą patikimumą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalį.

c)

Per susitarimo procedūrą priimtas sprendimas

58.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2020 m. vasario 21 d. sprendimas buvo priimtas per susitarimo procedūrą, ir klausia Teisingumo Teismo, ar ši aplinkybė gali turėti įtakos atsakymui į trečiąjį klausimą.

59.

Manau, kad ne.

60.

2020 m. vasario 21 d. sprendimas, priimtas per susitarimo procedūrą, yra galutinis sprendimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 ar 23 straipsnius ( 22 ). Skirtingai nei sprendime dėl įsipareigojimų, priimtame pagal to reglamento 9 straipsnį ( 23 ), sprendime, priimtame per susitarimo procedūrą, konstatuojamas SESV 101 arba 102 straipsnio pažeidimas. Tai, kad įmonei, kuriai skirtas toks sprendimas, gali būti sumažinta bauda, nekeičia su šiuo pažeidimu susijusios išvados pobūdžio.

61.

Vadinasi, tai, kad Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės pažeidimas, buvo priimtas per susitarimo procedūrą, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios išvados 45 punkte, neturi įtakos klausimui, ar nacionalinis teismas žalos įtikinamumo kriterijaus įvykdymą pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalį gali grįsti vien kompetentingos konkurencijos institucijos sprendimo buvimu.

d)

Tarpinė išvada

62.

Į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: sprendimo, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės pažeidimas, nepakanka prašymo atlyginti žalą patikimumui įrodyti. Tai, kad toks sprendimas susijęs su vertikaliuoju ribojimu dėl tikslo ir buvo priimtas per susitarimo procedūrą, nepaneigia šios išvados.

2.

Dėl antrojo klausimo

a)

Antrojo klausimo apimtis

63.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar, siekiant pagrįsti reikalavimo atlyginti žalą patikimumą pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalį, reikia įrodyti, kad tikimybė, jog atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą sąlygos yra įvykdytos, yra didesnė už tikimybę, kad jos neįvykdytos.

64.

Minėtas teismas nepaaiškina, iš ko sudarytas jo antrajame klausime aprašytas kriterijus. Be to, neaiškus ir pagrindinėje byloje žemesnės instancijos teismų taikytas kriterijus.

65.

Ius Omnibus teigimu, negalima atmesti galimybės, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatsižvelgė į žemesnės instancijos teismų taikytą kriterijų ir nusprendė, kad gali panaikinti skundžiamą sprendimą dėl motyvų nenurodymo. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų gauti paaiškinimų dėl taikytino kriterijaus, kad savo sprendime, kuris bus priimtas, galėtų jį paaiškinti žemesnės instancijos teismams.

66.

Alternatyviai prašymą priimti prejudicinį sprendimą būtų galima suprasti taip, kad Meliá ginčija žemesnės instancijos teismų nustatytą kriterijų ir teigia, kad jie turėjo taikyti antrajame klausime aprašytą griežtesnį kriterijų. Tokiu atveju, kaip nurodė Ius Omnibus, antrąjį klausimą reikėtų suprasti taip, kad juo siekiama nustatyti, ar Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad perkeldama šią nuostatą į nacionalinę teisę valstybė narė negali nustatyti kriterijaus, kuris būtų mažiau griežtas nei aprašytasis tame klausime.

67.

Pirmojoje instancijoje priimtu ir apeliacinėje instancijoje patvirtintu sprendimu žemesnės instancijos teismai nurodė Meliá pateikti Ius Omnibus prašomus dokumentus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja Meliá dėl tokio sprendimo pateiktą specialųjį kasacinį skundą.

68.

Meliá savo rašytinėse pastabose teigia, kad Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas toks patikimumo lygis, kuris viršija paprastą žalos egzistavimo galimybę. Konkrečiau kalbant, Meliá nuomone, ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad ji reiškia ne šią paprastą galimybę, o veikiau realią žalos atsiradimo tikimybę, t. y. kad, atsižvelgiant į nagrinėjamas faktines, teisines ir ekonomines aplinkybes, žalos buvimas turi būti labiau tikėtinas nei jos nebuvimas arba tai turi būti bent jau rimta, t. y. pagrįsta, tikimybė.

69.

Be to, Meliá pažymi, kad Portugalijos teismai kitose bylose, susijusiose su bendrąja civiline teise, yra nusprendę, jog patikimumo sąvoka reiškia didesnį nei 50 % tikrumo lygį, viršijantį paprastą tikimybę.

70.

Šią pastabą iš dalies patvirtino Ius Omnibus, kuri nurodo, jog Portugalijos teisės sistemoje taip pat yra besilaikančiųjų pozicijos, kad bendrasis įrodinėjimo kriterijus civiliniame procese yra toks, pagal kurį „yra labiau tikėtina nei netikėtina“. Atsižvelgdama į tai, Ius Omnibus teigia, kad šį kriterijų reikia pritaikyti atsižvelgiant į jo taikymo kontekstą. Tokio pritaikymo reikalaujama pagal Įstatymo Nr. 23/2018 13 straipsnio 2 dalį, pagal kurią šio įstatymo 12 straipsnio 2–9 dalyse nustatytos sąlygos mutatis mutandis taikomos prašymui atskleisti įrodymus, pateiktam prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo.

71.

Nepaisant situacijai, kurią nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būdingų niuansų ( 24 ), jo tikslas yra išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas toks patikimumo lygio kriterijus, kaip aprašytasis antrajame klausime, t. y. ar tikimybė, kad yra įvykdytos atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą sąlygos, yra didesnė už tikimybę, kad jos neįvykdytos.

72.

Šiuo klausimu svarbu pridurti, kad Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas reikalaujamas patikimumo lygis yra aukščiausias, kurio gali būti reikalaujama. Pagal šios direktyvos 5 straipsnio 8 dalį valstybė narė, nepažeisdama jos 5 straipsnio 4 ir 7 dalių ir 6 straipsnio, gali numatyti taisykles, pagal kurias būtų atskleidžiama daugiau įrodymų. Siekdama palengvinti galimybę susipažinti su įrodymais, valstybė narė gali nuspręsti nustatyti žemesnį patikimumo lygį, nei reikalaujamas pagal tos direktyvos 5 straipsnio 1 dalį. Tačiau valstybė narė negali nustatyti kriterijaus, pagal kurį būtų reikalaujama didesnio patikimumo lygio nei tas, kurį nustatė Sąjungos teisės aktų leidėjas.

73.

Taigi, siekiant atsakyti į antrąjį klausimą, reikia išsiaiškinti, ar Direktyvoje 2014/104 nustatytas toks kriterijus, pagal kurį reikalaujama tokio patikimumo lygio, pagal kurį labiau tikėtina, kad atsakomybę lemiančios sąlygos yra įvykdytos, nei kad jos neįvykdytos, ar pagal ją priimtinas mažesnis patikimumo lygis, nei aprašytas tame klausime.

b)

Vertinimas

74.

Atrodo, kad antrajame klausime aprašytas kriterijus grindžiamas tikimybių palyginimu. Pagal šį taip suprantamą kriterijų ieškovas turi įrodyti, jog tikimybė, kad atstovaujami vartotojai, šiuo atveju – Portugalijoje gyvenantys vartotojai, patyrė žalos, yra didesnė už tikimybę, kad jie jos nepatyrė.

75.

Manau, kad įrodinėjimo lygis, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalį prašymui atskleisti įrodymus pagrįsti, yra žemesnis nei tokio tikimybių palyginimo įrodinėjimo lygis.

76.

Pirma, neatrodo, kad skirtingose Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalies kalbinėse versijose vartojamos sąvokos reikštų pernelyg griežtus reikalavimus. Kaip pažymi Komisija, sąvokos, vartojamos šios direktyvos versijoje portugalų kalba („plausibilidade“), vokiečių kalba („Plausibilität“), anglų kalba („plausibility“) ir prancūzų kalba („plausabilité‘), taip pat versijoje lenkų kalba („uprawdopodobnienie“), pagal jų leksinę apibrėžtį nurodo situaciją, kai teiginys yra arba atrodo pagrįstas ar priimtinas ( 25 ). Taigi šios sąvokos leidžia manyti, kad teismą, kuriam pateiktas prašymas atskleisti įrodymus, reikia įtikinti, jog hipotezė, kad yra įvykdytos trys kumuliacinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, yra pagrįstai priimtina.

77.

Antra, reikėtų pažymėti, kad, be Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalies skirtingose kalbinėse versijose vartojamų sąvokų leksinių apibrėžčių, šios nuostatos perkėlimas į nacionalinę teisę bent kai kurių valstybių narių teisėje grindžiamas ta pačia logika. Taip yra, be kita ko, Vokietijos ( 26 ) ir Lenkijos ( 27 ) teisėje. Šiose valstybėse narėse galiojančiose perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatose, kiek tai susiję su reikalaujamu tikėtinumo lygiu, numatyta tik pagrįstai priimtina tikimybė.

78.

Trečia, negalima neatsižvelgti į tai, kad galimybė susipažinti su dokumentais yra funkciškai susijusi su teisės į visišką žalos, padarytos konkurencijos teisės pažeidimu, atlyginimą įgyvendinimu.

79.

Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2014/104 konstatuojamosios dalys.

80.

Direktyvos 2014/104 14 konstatuojamojoje dalyje, kuri yra labai informatyvi dėl jos 5 straipsnio 1 dalies ratio legis ( 28 ), nurodyta, kad „įrodymus, reikalingus reikalavimui atlyginti žalą pagrįsti, dažnai turi vien tik priešinga ginčo šalis arba trečiosios šalys, o ieškovui jie nėra pakankamai žinomi arba prieinami“, todėl „griežti teisiniai reikalavimai ieškovams išsamiai pateikti visus jų bylos faktus ieškinio nagrinėjimo pradžioje ir pateikti tiksliai įvardintus patvirtinamuosius įrodymus“ negali būti nustatyti nepagrįstai netrukdant veiksmingai pasinaudoti SESV garantuojama teise į žalos atlyginimą. Be to, šios direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, siekiant pašalinti suinteresuotųjų šalių turimos informacijos asimetriją, „tikslinga užtikrinti, kad ieškovams būtų suteikta teisė siekti, kad būtų atskleisti su jų ieškiniu susiję įrodymai, nereikalaujant nurodyti individualių įrodymų elementų“.

81.

Taigi Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje garantuojama galimybe susipažinti su konkurencijos teisės pažeidimo įrodymais siekiama pašalinti šioje direktyvoje nurodytų ieškinių šalių turimos informacijos asimetriją. Vis dėlto tokios asimetrijos panaikinimas nėra tikslas savaime. Įrodymų atskleidimas turi leisti nukentėjusiajai šaliai veiksmingai pasinaudoti savo teise reikalauti atlyginti žalą, todėl netiesiogiai prisideda prie maksimalaus konkurencijos taisyklių veiksmingumo ( 29 ).

82.

Taigi, pirma, įrodymų lygio, kurio reikalaujama, kad būtų patenkintas ieškinys dėl esmės, negalima painioti su įrodymų lygiu, kurio reikalaujama, kad būtų pasiektas įtikimumo lygis, reikalingas tam, kad būtų įpareigota atskleisti įrodymus. Antra, Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje reikalaujamas patikimumo lygis negali būti pernelyg griežtas, nes tai susilpnintų konkurencijos taisyklių veiksmingumą.

83.

Tokiomis aplinkybėmis, pritardamas Komisijai, pažymiu, kad tikimybių palyginimu grindžiamas kriterijus, regis, atitinka kriterijų, taikytiną common law (bendrosios teisės) sistemų civiliniame procese ( 30 ). Nors tikimybių palyginimas buvo laikomas taikytinu ieškiniams dėl žalos atlyginimo vienoje iš common law jurisdikcijų, taikiusioje Direktyvą 2014/104, t. y. Jungtinėje Karalystėje, jis nebuvo taikomas universaliai, nagrinėjant prašymus atskleisti įrodymus ( 31 ).

84.

Ketvirta, iš Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalies matyti, jog siekdamas, kad nacionalinis teismas įpareigotų atsakovą ar trečiąjį asmenį atskleisti reikšmingus įrodymus, ieškovas turi pagrįsti reikalavimo atlyginti žalą patikimumą, pateikdamas pakankamus pagrįstai turimus faktus ir įrodymus ( 32 ). Taigi tipiniu atveju ieškovas turi galėti pagrįsti savo reikalavimo atlyginti žalą patikimumą remdamasis faktais ir įrodymais, kurių jis turi arba kuriuos gali gauti nepatirdamas pernelyg didelių išlaidų ir sunkumų. Mano nuomone, teisės aktų leidėjas neabejotinai nustatė šioje nuostatoje įtvirtintą patikimumo kriterijų remdamasis tokia prielaida. Taigi paprastai šį kriterijų turėtų būti galima įvykdyti netgi remiantis daline ar neišsamia informacija.

85.

Galiausiai, penkta, atrodo, kad taikant tikimybių palyginimo kriterijų teismas, į kurį kreiptasi su prašymu atskleisti įrodymus, privalo nustatyti ir palyginti dvi prielaidas: prielaidą, kad reikalavimo atlyginti žalą patenkinimas yra tikėtinas, ir prielaidą, kad reikalavimo atlyginti žalą patenkinimas nėra tikėtinas.

86.

Neatrodo, kad antrajame klausime nurodytas kriterijus, pagal kurį reikia atlikti tokią šių dviejų prielaidų analizę, būtų pritaikytas vaidmeniui, kurį atlieka Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje užtikrinama teisė reikalauti atskleisti reikšmingus įrodymus. Iš tiesų nacionalinio teismo vertinimas, atliekamas siekiant įpareigoti atskleisti įrodymus pradinėje proceso stadijoje ar net prieš jį pradedant, dėl savo pobūdžio turėtų būti supaprastintas. Be to, net jei dalinė ar neišsami informacija gali leisti ieškovui pagrįsti savo reikalavimo atlyginti žalą patikimumą ( 33 ), bylą nagrinėjantis teismas savo analizę turi sutelkti į vienintelės prielaidos, t. y. kad atsakomybės atsiradimo sąlygos yra įvykdytos, tikėtinumą.

87.

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, siekdamas laikytis Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje reikalaujamo patikimumo lygio, ieškovas turi įtikinti teismą, kad nagrinėjamoje situacijoje teiginys, jog yra įvykdytos trys kumuliacinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, yra pagrįstai priimtinas. Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalyje numatytą kriterijų reikalaujama mažesnio patikimumo lygio, nei pagal kriterijų, pagal kurį turi būti labiau tikėtina, kad atsakomybės atsiradimo sąlygos yra įvykdytos, nei kad neįvykdytos.

V.

Išvada

88.

Atsižvelgdamas į visa, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį ir trečiąjį Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija) klausimus atsakyti taip: