<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-585/20</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62020CC0585</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2022:329">EU:C:2022:329</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>13</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>13</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato A. Rantos išvada – Byla C‑585/20</HT></P><P><HT TYPE="SC">BFF Finance Iberia SAU</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Athanasios Rantos Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20220428">2022 m. balandžio 28 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑585/20</HT></P><P>BFF Finance Iberia SAU</P><P>prieš</P><P>Gerencia Regional de Salud de la Junta de Castilla y León</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Juzgado de lo Contencioso-Administrativo n</HT><HT TYPE="SUP"><HT TYPE="ITALIC">o</HT></HT> <HT TYPE="ITALIC">2 de Valladolid</HT> (Valjadolido administracinis teismas Nr. 2, Ispanija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 2011/7/ES</KEYWORD><KEYWORD>Kova su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius</KEYWORD><KEYWORD>Išieškojimo bendrovės iš kelių įmonių perimtų skolinių reikalavimų išieškojimas iš viešosios valdžios institucijos</KEYWORD><KEYWORD>6 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Nustatyta 40 eurų suma, mokėtina kaip išieškojimo išlaidų kompensacija</KEYWORD><KEYWORD>4 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Mokėjimo terminas, kai prekių ar paslaugų atitikties patvirtinimo procedūra nustatyta įstatyme arba sutartyje</KEYWORD><KEYWORD>2 straipsnio 8 punktas</KEYWORD><KEYWORD>Sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>mokėtina suma<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></KEYWORD><KEYWORD>Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įtraukimas į delspinigių apskaičiavimo pagrindą</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Įvadas</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl tam tikrų Direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="20110216">2011 m. vasario 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="048" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2011">OL L 48, 2011, p. 1</REF.DOC.OJ>). Šia direktyva nuo <DATE ISO="20130316">2013 m. kovo 16 d.</DATE> panaikinta ir pakeista <DATE ISO="20000629">2000 m. birželio 29 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="200" PAGE.FIRST="35" DATE.PUB="2000">OL L 200, 2000, p. 35</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 226).</P></NOTE>, nuostatų išaiškinimo. Ši direktyva taikoma mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius, ja siekiama užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ), konkurencingumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P>Žr. Direktyvos 2011/7 1 straipsnio 1 ir 2 dalis.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Šis prašymas pateiktas nagrinėjant <HT TYPE="ITALIC">BFF Finance Iberia SAU</HT> (toliau – BFF) ir <HT TYPE="ITALIC">Gerencia Regional de Salud de la Junta de Castilla y León</HT> (Kastilijos ir Leono regioninė sveikatos apsaugos administracija, Ispanija, toliau – regioninė administracija) ginčą dėl BFF iš šios administracijos išieškomų skolų, kurias sudaro už 21 bendrovės tai administracijai pavaldiems sveikatos centrams tiektas prekes ir suteiktas paslaugas mokėtinos sumos.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pateikdamas prejudicinius klausimus, Teisingumo Teismo prašo išnagrinėti šias nuostatas:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>Direktyvos 2011/7 6 straipsnį, be kita ko, dėl galimybės sumuoti nustatytą 40 eurų sumą, kaip išieškojimo išlaidų kompensaciją, už skolas, kurias bendrai prašoma išieškoti iš vienos viešosios valdžios institucijos pagal kelias jos laiku neapmokėtas sąskaitas faktūras, išrašytas skirtingų įmonių, šias skolas perleidusių jas sumokėti reikalaujančiam subjektui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P>Teisingumo Teismas išaiškino Direktyvos 2011/7 6 straipsnį <DATE ISO="20170216">2017 m. vasario 16 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">IOS Finance EFC</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑555/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:121">EU:C:2017:121</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>; toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">IOS Finance</HT>), <DATE ISO="20170601">2017 m. birželio 1 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Zarski</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑330/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:418">EU:C:2017:418</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>; toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Zarski</HT>), <DATE ISO="20180913">2018 m. rugsėjo 13 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Česká pojišťovna</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑287/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:707">EU:C:2018:707</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>; toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Česká pojišťovna</HT>) ir <DATE ISO="20200709">2020 m. liepos 9 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">RL (Direktyva dėl kovos su pavėluotu mokėjimu)</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑199/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:548">EU:C:2020:548</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>; toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">RL</HT>), taip pat <DATE ISO="20190411">2019 m. balandžio 11 d.</DATE> Nutartyje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gambietz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑131/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:306">EU:C:2019:306</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>). Teisingumo Teismas išaiškino ir Direktyvos 2000/35 3 straipsnio 1 dalies c punktą, kurį iš esmės pakeitė Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalis, <DATE ISO="20080403">2008 m. balandžio 3 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Telecom</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2008:187">EU:C:2008:187</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20161215">2016 m. gruodžio 15 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Nemec</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑256/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:954">EU:C:2016:954</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>; toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Nemec</HT>,). Dėl Direktyvos 2011/7 6 straipsnio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą šiuo metu nagrinėjamoje byloje <HT TYPE="ITALIC">DOMUS-SOFTWARE-AG / Marc Braschoß Immobilien GmbH</HT> (C‑370/21).</P></NOTE>,</P></ITEM><ITEM><P>šios direktyvos 4 straipsnį, be kita ko, dėl įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriams taikomų teisės aktuose nustatytų delspinigių už pavėluotą mokėjimą mokėjimo termino sąlygų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Teisingumo Teismas išaiškino Direktyvos 2011/7 4 straipsnį Sprendime <HT TYPE="ITALIC">IOS Finance</HT> ir <DATE ISO="20200128">2020 m. sausio 28 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Italija (Direktyva dėl kovos su pavėluotu mokėjimu)</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑122/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:41">EU:C:2020:41</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>; toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Komisija / Italija</HT>).</P></NOTE>, ir</P></ITEM><ITEM><P>tos direktyvos 2 straipsnio 8 punktą dėl sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>mokėtina suma<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/>, būtent dėl laiku neapmokėtose sąskaitose faktūrose nurodyto pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įtraukimo arba neįtraukimo į teisės aktuose nustatytų delspinigių už pavėluotą mokėjimą apskaičiavimo pagrindą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P>Teisingumo Teismas išaiškino kitus tam tikrus Direktyvos 2011/7 2 straipsnio punktus sprendimuose <HT TYPE="ITALIC">Zarski</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Komisija / Italija</HT>, <HT TYPE="ITALIC">RL</HT>, <DATE ISO="20201118">2020 m. lapkričio 18 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Techbau</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑299/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:937">EU:C:2020:937</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20220113">2022 m. sausio 13 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">New Media Development &amp; Hotel Services</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑327/20</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2022:23">EU:C:2022:23</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>BFF, pagal Ispanijos teisę įsteigta skolų išieškojimo sektoriuje veikianti bendrovė, iš 21 bendrovės perėmė skolinius reikalavimus pagal neapmokėtas sąskaitas faktūras už šių bendrovių regioninei administracijai pavaldiems sveikatos centrams 2014–2017 m. tiektas prekes ir suteiktas paslaugas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT><DATE ISO="20190531">2019 m. gegužės 31 d.</DATE> BFF pareikalavo, kad ši administracija sumokėtų pagrindinę sumą, delspinigius ir po 40 eurų išieškojimo išlaidų kompensaciją už kiekvieną neapmokėtą sąskaitą faktūrą pagal <DATE ISO="20041229">2004 m. gruodžio 29 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Ley 3/2004, por la que se establecen medidas de lucha contra la morosidad en las operaciones comerciales</HT> (Įstatymas Nr. 3/2004 dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, priemonių)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>BOE, Nr. 314, <DATE ISO="20041230">2004 m. gruodžio 30 d.</DATE>, p. 42334 (toliau – Įstatymas Nr. 3/2004).</P></NOTE> 8 straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Kadangi nurodyta administracija nesiėmė veiksmų dėl šio reikalavimo, BFF pateikė skundą <HT TYPE="ITALIC">Juzgado de lo Contencioso-Administrativo n<HT TYPE="SUP">o</HT> 2 de Valladolid</HT> (Valjadolido administracinis teismas Nr. 2, Ispanija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, reikalaudama iš regioninės administracijos priteisti jai sumokėti tokias sumas: pagrindinę <FT TYPE="DECIMAL">51610,67</FT> eurų sumą ir delspinigius; po 40 eurų išieškojimo išlaidų už kiekvieną neapmokėtą sąskaitą faktūrą; <FT TYPE="DECIMAL">43626,76</FT> eurų teisės aktuose nustatytų palūkanų; teisės aktuose nustatytas palūkanas už delspinigius; bylinėjimosi išlaidas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="3"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl tam tikrų iš šių sumų apskaičiavimą reglamentuojančių Direktyvos 2011/7 nuostatų aiškinimo ir jas perkėlusių Ispanijos teisės aktų atitikties toms nuostatoms.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Pirmiausia tas teismas abejoja dėl Direktyvos 2011/7 6 straipsnio aiškinimo, kiek tai susiję su nustatyta 40 eurų suma, mokėtina kaip išieškojimo išlaidų kompensacija, kai pateiktas kelias laiku neapmokėtas sąskaitas faktūras apimantis jungtinis reikalavimas sumokėti skolas. Jis patikslina, kad nacionalinė teismų praktika dėl klausimo, ar ši nustatyta suma turi būti skaičiuojama už kiekvieną sąskaitą, ar už kiekvieną reikalavimą, nevienoda.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Be to, šis teismas abejoja, ar atitinka Direktyvą 2011/7 nacionalinės teisės norma, pagal kurią visais atvejais ir visų rūšių sutartims taikomas 60 dienų mokėjimo terminas, kurį sudaro pradinis 30 dienų priėmimo laikotarpis ir papildomos 30 dienų, skirtos sumokėti, nors šis 60 dienų terminas sutartyje aiškiai nenustatytas arba negrindžiamas konkrečiu sutarties pobūdžiu ar tam tikrais jos ypatumais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Galiausiai tas teismas mano, kad, atsižvelgiant į skirtingus nacionalinių teismų pateiktus išaiškinimus, būtina išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnį leidžiama į delspinigių apskaičiavimo pagrindą įtraukti sąskaitoje faktūroje nurodytą už suteiktą paslaugą mokėtiną PVM, ar reikalaujama šį aspektą išskirti pagal datą, kai administracijos rangovas sumoka šią sumą į valstybės iždą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Juzgado de lo Contencioso-Administrativo n<HT TYPE="SUP">o</HT> 2 de Valladolid</HT> (Valjadolido administracinis teismas Nr. 2) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>Atsižvelgiant į [Direktyvos 2011/7] 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnį, 7 straipsnio 2 ir 3 dalis:</P><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Ar Direktyvos 2011/7 6 straipsnį reikia aiškinti taip, kad 40 eurų bet kuriuo atveju mokėtini už kiekvieną sąskaitą, kai kreditorius visuose savo reikalavimuose, pateiktuose tiek administracinėse institucijose, tiek administraciniuose teismuose, atskirai nurodė kiekvieną tą sąskaitą, ar vis dėlto šie 40 eurų bet kuriuo atveju mokėtini už kiekvieną sąskaitą, net jei pateikti bendri ir jungtiniai reikalavimai?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Kaip turi būti aiškinama Įstatymo Nr. 9/2017<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P><DATE ISO="20171108">2017 m. lapkričio 8 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Ley 9/2017, de Contratos del Sector Público, por la que se transponen al ordenamiento jurídico español las Directivas del Parlamento Europeo y del Consejo 2014/23/UE y 2014/24/UE, de <DATE ISO="20140226">26 de febrero de 2014</DATE></HT> (Viešojo sektoriaus sutarčių įstatymas Nr. 9/2017, kuriuo į Ispanijos teisės sistemą perkeliamos <DATE ISO="20140226">2014 m. vasario 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/23/ES ir 2014/24/ES) (BOE, Nr. 272, <DATE ISO="20171109">2017 m. lapkričio 9 d.</DATE>, p. 107714).</P></NOTE> 198 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatytas 60 dienų mokėjimo laikotarpis, taikomas visais atvejais ir visų rūšių sutartims, numatant pradinį 30 dienų patvirtinimo laikotarpį ir papildomas 30 dienų mokėjimui atlikti, atsižvelgiant į [Direktyvos 2011/7] 23 [konstatuojamąją dalį] &lt;…&gt;?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Kaip turi būti aiškinamas Direktyvos 2011/7 2 straipsnis? Ar šią direktyvą galima aiškinti taip, kad apskaičiuojant delspinigius pagal joje numatytą tvarką įtrauktinas PVM, mokėtinas už suteiktą paslaugą ir nurodytas pačioje sąskaitoje? Ar vis dėlto darytinas skirtumas, pagal tai, kuriuo momentu rangovas sumoka šį mokestį mokesčių administratoriui?<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/></TXT></NP></ITEM></LIST></P></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Rašytines pastabas pateikė regioninė administracija, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija, jos taip pat atsakė į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="4"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Pirminės pastabos</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>Byloje, dėl kurios pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėjamas teisminis skolinių reikalavimų, kuriuos skolų išieškojimo bendrovė BFF perėmė iš 21 bendrovės už atitinkamos administracijos neapmokėtas šiai administracijai pavaldiems sveikatos centrams šių bendrovių tiektas prekes ir suteiktas paslaugas, išieškojimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Pirmiausia kyla klausimas, ar šioje byloje nagrinėjami <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>komerciniai sandoriai<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/>, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punktą, apibrėžiami kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>įmonių sandoriai arba įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriai, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės arba suteiktos paslaugos<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/>, taigi, ar ši situacija patenka į materialinę šios direktyvos taikymo sritį. Pagal šio direktyvos 1 straipsnio 2 dalį ji taikoma <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Dėl to gali kilti abejonių, nes nagrinėjamus skolinius reikalavimus lėmė ne regioninės administracijos ir BFF, bet šios administracijos ir bendrovių, iš kurių BFF perėmė šiuos skolinius reikalavimus, sutartiniai santykiai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu pažymiu, kad nagrinėjami skoliniai reikalavimai kyla iš to, kad viešosios valdžios institucija nesumokėjo įmonėms (t. y. 21 skolinius reikalavimus perleidusiai įmonei) už tiektas prekes ir suteiktas paslaugas. Taigi šie skoliniai reikalavimai kyla iš <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>komercinių sandorių<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/>, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 dalį, o BFF juos perėmė su visomis iš to kylančiomis teisėmis. Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija yra pradinių komercinių sandorių tąsa. Vadovaujantis šia logika tai, kad pradiniai kreditoriai perleido skolinius reikalavimus išieškojimo bendrovei, neturi reikšmės šios direktyvos taikytinumui <HT TYPE="ITALIC">ratione materiae</HT> nagrinėjamai situacijai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Šį aiškinimą patvirtina sprendimai <HT TYPE="ITALIC">IOS Finance</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">IOS Finance</HT> taip pat nagrinėtas skolų išieškojimo bendrovės pateiktas reikalavimas įvykdyti skolinius reikalavimus, kuriuos jai perleido kelios bendrovės. Nors iš tikrųjų šiame sprendime Teisingumo Teismas nenagrinėjo Direktyvos 2011/7 taikytinumo <HT TYPE="ITALIC">rationae materiae</HT> problematikos, tai, kad jis atsakė į prejudicinius klausimus dėl šios direktyvos nuostatų aiškinimo, reiškia, kad nusprendė, jog tas atvejis patenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį.</P></NOTE> ir <HT TYPE="ITALIC">RL</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">RL</HT> (22 ir 23 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>, kuriuose Direktyvos 2011/7 materialinė taikymo sritis apibrėžta plačiai, kaip leidžianti ją taikyti visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Manau, kad Direktyvos 2011/7 materialinė taikymo sritis apima atitinkamos administracijos ir BFF santykius.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl pirmojo prejudicinio klausimo</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/7 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nustatyta minimali 40 eurų suma, skirta kreditoriui kompensuoti išieškojimo išlaidoms, mokėtina už<?PAGE NO="5"?> kiekvieną reikalavime tinkamai nurodytą neapmokėtą sąskaitą faktūrą ar už kiekvieną administracinį ar teisminį reikalavimą, neatsižvelgiant į tai, kiek sąskaitų faktūrų prašoma apmokėti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Jeigu bus patvirtintas pirmasis aiškinimas, bylą nagrinėjantis teismas pageidauja sužinoti, ar 40 eurų mokėjimas už kiekvieną sąskaitą faktūrą siejamas su išankstiniu šių sąskaitų faktūrų konkrečiu nurodymu kiekviename kreditoriaus reikalavime, nesvarbu, ar jis pateiktas per administracinę procedūrą, ar pateikiant administracinį skundą teisme, ar pakanka pateikti bendrą jungtinį reikalavimą ir paskui galima reikalauti šių 40 eurų už kiekvieną sąskaitą faktūrą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Regioninė administracija tvirtina, kad šios direktyvos 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nustatyta 40 eurų suma mokėtina už kiekvieną reikalavimą, nesvarbu, kiek sąskaitų faktūrų prašoma apmokėti. Be to, Ispanijos vyriausybė teigia, kad ši nustatyta suma siejama ne su sąskaitomis faktūromis, o su mokėtinų sumų išieškojimo išlaidomis. Komisija mano, kad ta nustatyta suma mokėtina už kiekvieną per nustatytą terminą neapmokėtą sąskaitą faktūrą (ar komercinį sandorį).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Pirmiausia primenu, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsniu siekiama užtikrinti, kad kreditoriams būtų kompensuojamos minimalios patirtos išieškojimo išlaidos, kai remiantis šia direktyva mokėtini delspinigiai pagal šios direktyvos 3 straipsnį (įmonių komerciniai sandoriai) ar 4 straipsnį (įmonių ir viešosios valdžios institucijų komerciniai sandoriai). Beje, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis 6 straipsnis į Ispanijos teisę buvo perkeltas Įstatymo Nr. 3/2004 8 straipsniu, kuriame pakartota šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta 40 eurų suma<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Kiek tai susiję su minimaliu suderinimu, valstybės narės gali nustatyti išieškojimo išlaidų kompensavimo sumas, kurios būtų didesnės nei 40 eurų, todėl palankesnės kreditoriui (žr. Direktyvos 2011/7 21 konstatuojamąją dalį).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Dėl šių nuostatų aiškinimo reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Šiuo klausimu žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Komisija / Italija</HT> 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Pirmiausia dėl Direktyvos 2011/7 6 straipsnio formuluotės pažymėtina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta kreditoriaus teisė gauti iš skolininko ne mažesnę kaip nustatytą 40 eurų sumą. Pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės narės įpareigotos užtikrinti, kad, pirma, ši nustatyta suma būtų mokėtina savaime, nereikalaujant priminimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Direktyvos 2011/7 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>[pagal ją] kreditorius neturėtų būti įpareigotas reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą. Pavėluoto mokėjimo atveju pagal šią direktyvą kreditoriui turėtų būti leidžiama taikyti delspinigius, nepateikus išankstinio įspėjimo apie pareigų neįvykdymą ar kito panašaus pranešimo, kuriame skolininkui būtų priminta apie jo pareigą sumokėti<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/>.</P></NOTE>, ir, antra, būtų kompensuotos kreditoriaus patirtos išieškojimo išlaidos. Šio straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad, be nustatytos 40 eurų sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko pagrįstos kompensacijos už visas kitas išieškojimo išlaidas, viršijančias tą nustatytą sumą ir susijusias su skolininko pavėluotu mokėjimu, kaip antai išlaidas, patirtas naudojantis advokato ar skolų išieškojimo įmonės paslaugomis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Česká pojišťovna</HT> (18, 20 ir 21 punktai).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu iš kartu taikomų Direktyvos 2011/7 19 ir 20 konstatuojamųjų dalių, kuriomis iš esmės siekiama pagrįsti šios direktyvos 6 straipsnį, matyti, kad tos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta nustatyta suma yra tik dalis <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>kreditoriams &lt;…&gt; tinkamai [kompensuojamo] pavėluoto mokėjimo išieškojimo išlaid[ų], [siekiant atgrasinti nuo pavėluoto mokėjimo]<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/>. Kaip nurodyta šios direktyvos 19 konstatuojamosios dalies antrame sakinyje, Sąjungos teisės aktų leidėjo nurodyta minimali nustatyta suma yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>dėl pavėluoto mokėjimo patirtų administracinių ir vidaus išlaidų kompensacija<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino: tai, kad Direktyvos 2011/7 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šioje direktyvoje turėtų būti numatyta mažiausia nustatyto dydžio suma dėl pavėluoto mokėjimo patirtoms administracinėms ir vidaus išlaidoms atlyginti, nepaneigia galimybės suteikti kreditoriui pagrįstą šių išlaidų kompensaciją, jeigu šios mažiausios nustatyto dydžio sumos nepakanka. Pagal šios direktyvos 20 konstatuojamąją dalį, be šios teisės gauti nustatytą sumą, kreditorius taip pat turėtų turėti teisę į <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>kitų išieškojimo išlaidų<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/>, patirtų dėl pavėluoto mokėjimo, kompensavimą. Būtent šios papildomos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>kitos išieškojimo išlaidos<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/> nurodytos tos direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje. Teisingumo Teismas nustatė, kad vartodamas formuluotę <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>viršijančias tą nustatytą sumą<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/>, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė pabrėžti, kad pagrįsta kompensacija gali apimti išieškojimo išlaidas, viršijančias 40 eurų sumą, nesvarbu, kokios jos būtų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Česká pojišťovna</HT> (22 punktas).</P></NOTE>, nes šios išlaidos nėra kitokio pobūdžio, nei nurodytosios šio straipsnio 1 dalyje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Česká pojišťovna</HT> (22 ir 23 punktai).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, kadangi nustatyta 40 eurų suma mokėtina <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>nereikalaujant priminimo [skolininkui]<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> ir ja siekiama <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>dėl pavėluoto mokėjimo patirtų administracinių ir vidaus išlaidų<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/> kompensavimo, manau, akivaizdu, kad šios sumos mokėtinumą lemia administracinio ar teisminio reikalavimo buvimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Vis dėlto tai, kad nustatyta suma suponuoja tokio reikalavimo buvimą, negali būti aiškinama, kaip iš esmės tai daro Ispanijos vyriausybė, kad jos gali būti reikalaujama iš kiekvieno skolininko, o ne už kiekvieną sąskaitą faktūrą, todėl ji gali sudaryti nustatytą 40 eurų sumą, jeigu bendrai prašoma išieškoti iš vienos viešosios valdžios institucijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Vadovaujantis pažodiniu aiškinimu reikalavimas (administracinis ar teisminis), kuriuo siekiama, kad būtų kompensuotos kreditoriaus patirtos išieškojimo išlaidos, pagal Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 ir 3 dalis suponuoja,,pavėluotą mokėjimą“. Iš tikrųjų būtent <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>pavėluotas mokėjimas<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/> lemia kreditoriui kompensuojamų išlaidų apskaičiavimą. Taigi šis vėlavimas susijęs su atskirai numatytais komerciniais sandoriais. Tokie sandoriai neišvengiamai patvirtinami išrašant sąskaitą faktūrą (ar lygiaverčiame mokėjimo reikalavime)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 4 ir 8 punktus.</P></NOTE>. Kaip priminta šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/>[r]emiantis sąskaitomis faktūromis pateikiami reikalavimai apmokėti<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> ir būtent gavus sąskaitą faktūrą galima nustatyti mokėjimo terminus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Šiuo klausimu žr. šios išvados 40 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Vadinasi, Direktyvos 2011/7 6 straipsnio turinys lemia tai, kad kiekvienas išieškojimo išlaidų kompensavimas neišvengiamai susijęs su kiekvienu komerciniu sandoriu, todėl su kiekviena sąskaita faktūra.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Antra, šį aiškinimą patvirtina šios direktyvos 6 straipsnio kontekstas. Kaip nurodyta šios išvados 21 punkte, teisę gauti nustatyto dydžio sumą lemia pagal tos direktyvos 3 ir 4 straipsnius mokėtinų delspinigių buvimas. Kitaip tariant, dėl neapmokėto atitinkamo sandorio kreditorius gali reikalauti delspinigių, todėl kiekvienas sandoris (patvirtintas sąskaitos faktūros buvimu) suteikia teisę į nustatytą 40 eurų kompensaciją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Trečia, manau, kad pažodinį ir kontekstinį Direktyvos 2011/7 6 straipsnio aiškinimą patvirtina ja ir nagrinėjama nuostata siekiami tikslai.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="7"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Pirma, kiek tai susiję su bendruoju Direktyvos 2011/7 tikslu, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, ja siekiama kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, o pagal šios direktyvos 12 konstatuojamąją dalį toks pavėluotas mokėjimas yra sutarties pažeidimas, kuris skolininkams tapo finansiškai patrauklus visų pirma dėl mažų arba visai netaikomų delspinigių už pavėluotus sąskaitose nurodytus mokėjimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Česká pojišťovna</HT> (25 punktas) ir Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">IOS Finance</HT> (24 punktas).</P></NOTE>. Remiantis tuo darytina išvada, kad šios direktyvos tikslas yra veiksmingai apsaugoti kreditorių nuo vėlavimo sumokėti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Česká pojišťovna</HT> (26 punktas) ir Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Nemec</HT> (50 punktas).</P></NOTE>. Tokia apsauga reiškia, kad kreditoriui siūloma kuo labiau kompensuoti jo patirtas išieškojimo išlaidas, kad būtų atgrasyta nuo vėlavimo sumokėti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Česká pojišťovna</HT> (26 punktas).</P></NOTE>. Taigi, kiek tai susiję su faktinėmis aplinkybėmis pagrindinėje byloje, šios direktyvos 6 straipsnio aiškinimas, pagal kurį ši nustatyta 40 eurų suma siejama su reikalavimu, todėl taikoma tik vieną kartą, gali būti laikomas prieštaraujančiu šiam tikslui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Be to, iš Direktyvos 2011/7 19 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti jos 6 straipsnio tikslas: <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0018" REF.END="QE0018"/><HT TYPE="ITALIC">[n]orint atgras[y]ti nuo pavėluoto mokėjimo</HT> būtina, kad kreditoriams būtų tinkamai kompensuojamos pavėluoto mokėjimo išieškojimo išlaidos<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Pasviruoju šriftu išskirta mano.</P></NOTE>. Kaip tvirtina Komisija ir kaip patvirtina pagrindinėje byloje reikalaujamos sumos, nesumokėtų skolų išieškojimo išlaidos gali sudaryti didelę ūkio subjekto, ypač MVĮ atveju, grynųjų pinigų dalį. Vadinasi, susiejus šią kompensaciją su kiekviena reikalaujama apmokėti sąskaita faktūra, o ne skolų visuma, neginčijamai didėja skolos, kurią kreditorius gali išsiieškoti, suma, taip atgrasoma nuo mokėjimo vėlavimo ir siekiama šios išvados 32 punkte nurodyto bendrojo šios direktyvos tikslo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Galiausiai pažymiu, kad šis aiškinimas atitinka ir Direktyvos 2011/7 6 straipsnio genezę. Komisijos pateikto direktyvos pasiūlymo aiškinamajame memorandume buvo nurodyta, kad šios nuostatos tikslas yra dvejopas: pirma, kad kreditoriui būtų galima kompensuoti vidaus administracines išlaidas, susijusias su pavėluotu mokėjimu, antra, ši priemonė turi turėti atgrasomąjį poveikį skolininkams<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Žr. Komisijos pasiūlymo dėl Direktyvos 2000/35 naujos redakcijos (COM(2009) 126 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>) 4 straipsnį. Principas, pagal kurį numatoma nustatyta suma, skirta nesumokėtų sumų išieškojimo išlaidoms padengti, buvo nustatytas Komisijos pradinio pasiūlymo 4 straipsnyje (<QUOT.START CODE="201E" ID="QS0019" REF.END="QE0019"/>Išieškojimo išlaidų kompensavimas<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>), bet pareiga buvo griežtesnė. Konkrečiai kalbant, pagal pradinę šios nuostatos redakciją nustatyta 40 eurų suma buvo taikoma tik mažesnėms nei <FT TYPE="NUMBER">1000</FT> eurų skoloms. Tačiau Komisijos pasiūlymo 4 straipsnyje buvo nustatyta 70 eurų suma už skolas nuo <FT TYPE="NUMBER">1000</FT> iki <FT TYPE="NUMBER">10000</FT> eurų ir galiausiai 1 %, skaičiuojamo nuo sumos, už kurią mokėtini delspinigiai dėl pavėluoto mokėjimo, dydžio suma už <FT TYPE="NUMBER">10000</FT> eurų ar didesnes skolas. Europos Parlamentas pageidavo sušvelninti tą pradinę nuostatą ir pasiūlė dalinį pakeitimą, t. y. iš esmės įvesti nustatytą sumą išieškojimo išlaidoms padengti už kiekvieną skolininką, o ne už kiekvieną sąskaitą faktūrą, bet paskui atsiėmė šį pakeitimą (žr. <DATE ISO="20100504">2010 m. gegužės 4 d.</DATE> Ataskaitos dėl Komisijos pasiūlymo pakeitimą Nr.<HT TYPE="SUP">o</HT>29) ir su Europos Sąjungos Taryba iš esmės sutarė, kad šios išlaidos būtų mokamos už kiekvieną sąskaitą faktūrą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teisė gauti (minimalią) 40 eurų (ar lygiavertę) išieškojimo išlaidų kompensaciją taikoma kiekvienai sąskaitai faktūrai (ar komerciniam sandoriui), suteikiančiai teisę gauti delspinigius.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl antrojo prejudicinio klausimo</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2011/7 4 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 23 konstatuojamąja dalimi, draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad sudarant įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandorius visomis aplinkybėmis ir visoms sutartims taikomas<?PAGE NO="8"?> maksimalus 60 dienų mokėjimo laikotarpis, kurį sudaro pradinis 30 dienų laikotarpis, skirtas priėmimo arba tiektų prekių ar suteiktų paslaugų atitikties sutarčiai patikrinimo procedūrai, ir papildomas 30 dienų laikotarpis sutartai kainai realiai sumokėti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Regioninė administracija ir Ispanijos vyriausybė iš esmės teigia, kad pagal Direktyvos 2011/7 4 straipsnį nedraudžiama tokia teisės nuostata. Komisija pritaria šiai pozicijai, jeigu, pirma, papildomo laikotarpio taikymas siejamas su specifinės priėmimo arba tiektų prekių ar suteiktų paslaugų atitikties sutarčiai patikrinimo procedūros buvimu (toliau – <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0020" REF.END="QE0020"/>priėmimo procedūra<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>) ir, antra, ji nelems galimybės išvengti bendrosios pareigos sumokėti per 30 dienų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2011/7 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad vykdant komercinius sandorius, kai skolininkas yra viešosios valdžios institucija, pareigas įvykdęs ir suėjus terminui mokėtinos sumos negavęs kreditorius turėtų teisę gauti teisės aktuose nustatytus delspinigius už pavėluotą mokėjimą nereikalaujant priminimo, nebent skolininkas neatsakingas už vėlavimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">IOS Finance</HT> (27 punktas).</P></NOTE>. Be to, pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punktą valstybės narės užtikrina, kad vykdant minėtus sandorius mokėjimo terminas neviršytų 30 kalendorinių dienų (toliau – <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0021" REF.END="QE0021"/>bendrasis terminas<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/>), skaičiuojamų nuo, be kita ko, i–iv papunkčiuose išvardytų faktinių aplinkybių atsiradimo. Galiausiai tos direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje valstybėms narėms suteikiama galimybė pratęsti šį terminą daugiausia iki 60 kalendorinių dienų joje nurodytoms viešosios valdžios institucijoms ir įstaigoms<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Komisija / Italija</HT> (38 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Pirma, dėl Direktyvos 2011/7 4 straipsnio 3 dalies formuluotės primenu, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šią nuostatą valstybėms narėms tenka konkreti pareiga, kad jų viešosios valdžios institucijos iš tiesų laikytųsi joje numatytų teisės aktuose nustatytų delspinigių mokėjimo terminų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Komisija / Italija</HT> (40, 43 ir 53 punktai). Šiame sprendime Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad vidutinis 50 dienų viešosios valdžios institucijų atliekamų mokėjimų terminas per visus 2016 m. buvo nuolatinis ir sistemingas Direktyvos 2011/7 4 straipsnyje nustatytų mokėjimo terminų viršijimas ir šio straipsnio pažeidimas (žr. šio sprendimo 16, 22, 57, 59, 62 ir 66 punktus).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Konkrečiau kalbant, šios nuostatos i–iv papunkčiuose nustatyti mokėjimo terminai neviršija 30 kalendorinių dienų, skaičiuojamų atsižvelgiant į tris skirtingas datas, nelygu nagrinėjamos faktinės aplinkybės, t. y.:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>nuo dienos, kai skolininkas gauna sąskaitą faktūrą (ar kitą lygiavertį reikalavimą apmokėti, toliau kartu – sąskaita faktūra) (i papunktis),</P></ITEM><ITEM><P>nuo prekių gavimo ar paslaugų suteikimo dienos, kai sąskaitos faktūros gavimo diena yra neaiški (ii papunktis) arba kai skolininkas sąskaitą faktūrą gauna anksčiau nei prekes ar paslaugas (iii papunktis), arba</P></ITEM><ITEM><P>nuo priėmimo ar patikrinimo dienos, kai priėmimo procedūra yra numatyta teisės akte ar sutartyje ir jei skolininkas sąskaitą faktūrą gauna anksčiau arba priėmimo ar patikrinimo dieną (iv papunktis).</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Antra, pagal Direktyvos 2011/7 4 straipsnio 4 dalį Sąjungos teisės aktų leidėjas valstybėms narėms suteikė galimybę pratęsti šio straipsnio 3 dalies a punkte nurodytus terminus ne daugiau nei iki 60 dienų dviem atvejais, t. y. viešosios valdžios institucijoms, kurios vykdo pramoninio ar<?PAGE NO="9"?> komercinio pobūdžio ekonominę veiklą kaip valstybės įmonės (a punktas)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2011/7 24 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>, arba sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms valstybinėms įstaigoms (b punktas)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2011/7 25 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>, ir tam reikia vykdyti procedūrą, per kurią Komisijai išsiunčiama ataskaita dėl tokio pratęsimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, regis, abejoja tik dėl nacionalinės teisės suderinamumo su Direktyvos 2011/7 nuostatomis, reglamentuojančiomis priėmimo procedūrą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punkto iv papunktį. Taigi aplinkybė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos sveikatos centrams suteiktos paslaugos, šioje analizėje nereikšminga, nes šis teismas nenurodo, kad ši aplinkybė savaime gali lemti tos direktyvos 4 straipsnio 4 dalies b punkte numatyto maksimalaus termino taikymą. Taigi reikia nagrinėti tik nuostatas, reglamentuojančias priėmimo procedūrą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punkto iv papunktį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Pirmiausia šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, pagal šią nuostatą mokėjimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo dienos, tik jeigu tokia priėmimo procedūra numatyta įstatyme ar sutartyje. Be to, Direktyvos 2011/7 4 straipsnio 5 dalyje dėl pirmosios nuostatos patikslinta, kad valstybės narės užtikrina, kad priėmimo procedūros maksimali trukmė neviršytų 30 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo ar paslaugų suteikimo dienos, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0022" REF.END="QE0022"/>išskyrus tuos atvejus, kai dėl to sutartyje ir viešųjų pirkimų konkurso dokumentuose aiškiai susitariama kitaip, ir su sąlyga, kad tai nėra labai [akivaizdžiai] nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu, kaip tai apibrėžta 7 straipsnyje<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>. Šios direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje reikalaujama, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0023" REF.END="QE0023"/>priėmimo &lt;…&gt; procedūra paprastai truktų ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų &lt;…&gt;, [išskyrus] itin sudėtingų sutarčių atveju, jei dėl to aiškiai susitariama sutartyje ir viešųjų pirkimų konkurso dokumentuose, taip pat, jei tai nėra labai [akivaizdžiai] nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Taigi iš kartu taikomų Direktyvos 2011/7 4 straipsnio 3 dalies a punkto iv papunkčio ir 5 dalies nuostatų matyti, kad vykstant priėmimo procedūrai mokėjimo terminą gali sudaryti pradinis maksimalus 30 dienų priėmimo procedūros terminas, paskui gali būti nustatytas papildomas maksimalus 30 dienų terminas sutartai kainai realiai sumokėti. Nors iš tikrųjų iš šių nuostatų formuluotės aiškiai nematyti, kad mokėjimo terminas eina po patikrinimo termino, paprastai ekonominė, sutarčių ir biudžeto logika reikalauja, kad mokėjimas būtų įvykdytas tik priėmus tiektas prekes ar suteiktas paslaugas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Antra, reikia konstatuoti, kad šis bendrojo 30 dienų termino pratęsimas pagal Direktyvos 2011/7 4 straipsnio 3 dalies a punkto iv papunktį ir 5 dalį nėra savaiminis ir negali būti bendrai nustatytas. Iš tikrųjų maksimalaus termino taikymas galimas, tik jeigu tenkinamos šiose nuostatose nustatytos sąlygos, t. y. jeigu įstatyme ar sutartyje numatyta priėmimo procedūra.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu tos direktyvos 4 straipsnio 6 dalyje numatyta: valstybės narės turi užtikrinti, kad sutartyje nustatytas mokėjimo laikotarpis nebūtų ilgesnis, nei 3 dalyje numatytas 30 dienų terminas, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0024" REF.END="QE0024"/><HT TYPE="ITALIC">išskyrus tuos atvejus, kai dėl to sutartyje aiškiai susitariama kitaip, ir su sąlyga, kad tai yra objektyviai pagrįsta atsižvelgiant į konkretų sutarties pobūdį ar ypatumus</HT><QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Pasviruoju šriftu išskirta mano.</P></NOTE>. Be to, net tokiu atveju <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0025" REF.END="QE0025"/>[maksimalus] mokėjimo laikotarpis [neturi viršyti] 60 kalendorinių dienų<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/>. Tokia aplinkybė, galinti objektyviai pagrįsti šį termino pratęsimą dėl priėmimo procedūros, galėtų būti tai, kad sutarties vykdymas taptų ypač sudėtingas techniniu požiūriu.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Taigi iš kartu taikomų Direktyvos 2011/7 4 straipsnio 3, 5 ir 6 dalių matyti, kad bendrąjį terminą galima pratęsti iki maksimalus 60 dienų termino išimtiniais atvejais. Kaip nurodė Teisingumo Teismo didžioji kolegija, šios direktyvos 4 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0026" REF.END="QE0026"/>valstybės narės turi užtikrinti, kad mokėjimo terminas neviršytų 30 dienų arba <HT TYPE="ITALIC">tam tikrais atvejais</HT> 60 dienų<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Komisija / Italija</HT> (44 punktas). Pasviruoju šriftu išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Trečia, šį aiškinimą patvirtina tos direktyvos tikslai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Žr. šios išvados 1 punktą.</P></NOTE>. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad iš kartu taikomų Direktyvos 2011/7 3, 9 ir 23 konstatuojamųjų dalių matyti, jog viešosios valdžios institucijų, atliekančių didelę dalį įmonėms skirtų mokėjimų, pajamų srautai yra saugesni, lengviau prognozuojami ir tolygesni nei privačių įmonių, jos gali gauti finansavimą palankesnėmis sąlygomis nei įmonės ir mažiau nei įmonės priklauso nuo stabilių komercinių ryšių, būtinų jų tikslams pasiekti. O minėtos įmonės dėl šių viešosios valdžios institucijų atliekamų pavėluotų mokėjimų patiria nepagrįstų išlaidų, vėlavimas turi neigiamą poveikį įmonių likvidumui ir apsunkina finansinį jų valdymą. Šie pavėluoti mokėjimai taip pat daro neigiamą poveikį įmonių konkurencingumui bei pelningumui, nes dėl jų šioms įmonėms gali tekti ieškoti išorinio finansavimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Komisija / Italija</HT> (46 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Direktyvos 2011/7 23 konstatuojamoji dalis patvirtina, kad nuostata, kurioje numatytas 60 dienų laikotarpis, nėra bendroji norma ir ji aiškiai taikoma tik toms situacijoms, kai egzistuoja objektyvus pagrindimas, nesvarbu, ar remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punkto iv papunkčiu, ar šio straipsnio 4 dalimi. Iš tikrųjų pagal 23 konstatuojamąją dalį <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0027" REF.END="QE0027"/>[d]ėl ilgų viešosios valdžios institucijų mokėjimo laikotarpių ir pavėluoto mokėjimo už prekes ir paslaugas įmonės patiria nepagrįstų išlaidų. Todėl tikslinga nustatyti konkrečias taisykles, kurios būtų taikomos komerciniams sandoriams dėl įmonių atliekamo prekių tiekimo ir paslaugų teikimo viešosios valdžios institucijoms, kurios visų pirma turėtų numatyti mokėjimo laikotarpius, kurie paprastai neviršija 30 kalendorinių dienų, <HT TYPE="ITALIC">išskyrus tuos atvejus, kai dėl to sutartyje aiškiai susitariama kitaip, ir su sąlyga, kad tai objektyviai pagrįsta atsižvelgiant į konkretų sutarties pobūdį ar ypatumus</HT>, <HT TYPE="ITALIC">ir</HT> bet kuriuo atveju mokėjimo laikotarpiai <HT TYPE="ITALIC">neviršija</HT> 60 kalendorinių dienų<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/> (pasviruoju šriftu išskirta mano).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Vadinasi, valstybės narės galimybė nustatyti papildomą 30 kalendorinių dienų mokėtinų sumų mokėjimo terminą kitais nei Direktyvos 2011/7 4 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Žr. šios išvados 38 ir 42 punktus.</P></NOTE> turi būti aiškiai numatyta sutartyje ir objektyviai pagrįsta konkrečiu sutarties pobūdžiu ar tam tikrais jos ypatumais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Taigi kyla klausimas, ar nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią visomis aplinkybėmis ir dėl visų sutarčių numatytas 60 dienų mokėjimo terminas, atitinka Direktyvos 2011/7 4 straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Dėl šio aspekto reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, neturi aiškinti nacionalinės teisės nuostatų ir nuspręsti dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto jų aiškinimo teisingumo. Iš tikrųjų tik nacionaliniai teismai kompetentingi aiškinti vidaus teisę<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Šiuo klausimu žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">IOS Finance</HT> 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.</P></NOTE>. Taigi, atsižvelgdamas į visas reikšmingas nacionalinės teisės nuostatas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs<?PAGE NO="11"?> teismas turi įvertinti, ar pakankamai pagrįstai nacionalinėje teisėje numatytas poreikis taikyti priėmimo procedūrą, siekiant užkirsti kelią galimybei, kad bendroji teisės norma leistų išvengti bendrosios pareigos sumokėti per 30 dienų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Vis dėlto šiuo atveju pažymiu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo jokios Ispanijos teisės nuostatos, reglamentuojančios būtent priėmimo procedūrą ar kurioje nustatytas konkretus pagrindas, objektyviai pateisinantis papildomo 30 dienų mokėjimo termino būtinumą. Be to, manau, kad 4 straipsnio 3 dalies a punkto iv papunktyje nurodytai sąlygai įvykdyti nepakanka paprastos nacionalinės teisės akte padarytos nuorodos į šią procedūrą. Tokia nacionalinės teisės nuostata gali lemti Direktyvoje 2011/7 nustatytos bendrosios pareigos sumokėti per 30 dienų neįvykdymą ir pakenkti jos veiksmingumui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad pagal Direktyvos 2011/7 4 straipsnį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriams numatytas maksimalus 60 dienų mokėjimo laikotarpis, apimantis pradinį 30 dienų laikotarpį priėmimo arba tiektų prekių ar suteiktų paslaugų atitikties sutarčiai patikrinimo procedūrai ir papildomą 30 dienų laikotarpį sutartai kainai realiai sumokėti, jeigu šio papildomo termino taikymas siejamas su įstatyme ar sutartyje aiškiai numatytos konkrečios priėmimo arba patikrinimo procedūros buvimu ir jeigu šio papildomo termino taikymas objektyviai pagrįstas konkrečiu atitinkamos sutarties pobūdžiu ar tam tikrais jos ypatumais.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl trečiojo prejudicinio klausimo</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 8 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame apibrėžta <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0028" REF.END="QE0028"/>mokėtina suma<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/> apima, pirma, delspinigius, apskaičiuojamus remiantis visa sąskaitoje faktūroje nurodyta suma, t. y. įtraukiant už suteiktą paslaugą mokėtiną PVM, ir, antra, ar šiuo tikslu reikia daryti skirtumą atsižvelgiant į tai, kuriuo momentu kreditorius iš anksto sumokėjo šią sumą į valstybės iždą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Regioninė administracija ir Ispanijos vyriausybė iš esmės tvirtina, kad PVM įtraukimas į delspinigių apskaičiavimo pagrindą leidžiamas, tik jeigu kreditorius įrodo, kad sumokėjo šią sumą į valstybės iždą. Komisija mano, kad PVM turi būti įtrauktas į delspinigių apskaičiavimo pagrindą, nepaisant to, ar PVM buvo sumokėtas iš anksto, mokėjimas išdėstytas arba atidėtas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu pažymiu, kad Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 8 punkte sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0029" REF.END="QE0029"/>mokėtina suma<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/> apibrėžta kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0030" REF.END="QE0030"/>pagrindinė suma, kuri turėjo būti sumokėta per sutartyje arba teisės aktuose nustatytą mokėjimo laikotarpį, <HT TYPE="ITALIC">įskaitant</HT> mokėtinus <HT TYPE="ITALIC">mokesčius</HT>, rinkliavas ar kitus mokesčius, nurodytus sąskaitoje faktūroje arba lygiaverčiame reikalavime apmokėti<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P>Pasviruoju šriftu išskirta mano.</P></NOTE>. Be to, primenu, kad įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriams taikomi šios direktyvos 4 straipsnyje nurodyti delspinigiai už pavėluotą mokėjimą yra mokėtini, jeigu tenkinamos šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos: kreditorius įvykdė savo sutartines bei teisines pareigas ir jis laiku negavo jam priklausančios sumos, išskyrus atvejį, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Iš šių nuostatų formuluotės matyti, kad dėl vartojamos formuluotės <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0031" REF.END="QE0031"/>įskaitant &lt;…&gt; mokesčius<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/> ir dėl patikslinimų šiuo klausimu nebuvimo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0032" REF.END="QE0032"/>mokėtina suma<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/>, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 8 punktą, neišvengiamai turi apimti PVM, juo labiau kad<?PAGE NO="12"?> Sąjungos teisės aktų leidėjas nenorėjo daryti skirtumo atsižvelgiant į tai, ar kreditorius iš anksto sumokėjo PVM į valstybės iždą, ar ne. Taigi išnagrinėjus šios nuostatos formuluotę reikia nuspręsti, kad sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0033" REF.END="QE0033"/>mokėtina suma<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/> apima sąskaitoje faktūroje ar lygiaverčiame reikalavime apmokėti nurodytą taikomą PVM, nepaisant to, ar kreditorius iš anksto sumokėjo šią sumą į valstybės iždą, ar ne.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Tokia išvada darytina ir iš kontekstinio aiškinimo, nes nė vienoje Direktyvos 2011/7 nuostatoje nenumatyta delspinigių už pavėluotą mokėjimą apskaičiavimo išimčių ar specialiųjų normų. Šios direktyvos 2 straipsnio 5 dalyje tik apibrėžti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0034" REF.END="QE0034"/>delspinigiai už pavėluotą mokėjimą<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0035" REF.END="QE0035"/>teisės aktuose numatyti delspinigiai už pavėluotą mokėjimą arba delspinigiai, nustatyti įmonių susitarimu, kuriam taikomas 7 straipsnis<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/>, ir nėra jokios nuorodos į PVM. Todėl darau išvadą, kad delspinigiai apskaičiuojami neatsižvelgiant į PVM mokėjimo tvarką ar momentą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Vis dėlto, manau, tikslinga nurodyti, kad, nors delspinigiai apskaičiuojami remiantis visa sąskaitoje faktūroje nurodyta suma įtraukiant PVM, patys delspinigiai nėra apmokestinami PVM. Kitaip tariant, jie nėra PVM apmokestinamosios vertės dalis, nes nelaikomi atlygiu už tiektas prekes ar suteiktas paslaugas ir atlieka tik kompensavimo funkciją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu papildomai primenu, kad Direktyvos 2006/112/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P><DATE ISO="20061128">2006 m. lapkričio 28 d.</DATE> Tarybos direktyva dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="347" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2006">OL L 347, 2006, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> 63 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda atlikus prekių tiekimą ar paslaugų teikimą. Vis dėlto šios direktyvos 66 straipsnyje valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo 63 straipsnyje nustatytos bendros taisyklės ir prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimą nukelti į kitą momentą, t. y. kai klientas įvykdo mokėjimą. Vadinasi, tokiu atveju kreditorius neturi mokėti PVM į valstybės iždą, nes PVM nėra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0036" REF.END="QE0036"/>mokėtinas<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/> ir skolininkas jo nesumokėjo. Tokiu atveju delspinigiai neturi apimti PVM, nes nėra mokėtinų <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0037" REF.END="QE0037"/>mokesčių<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/>, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 8 punktą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 8 punktas turi būti aiškinamas taip, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0038" REF.END="QE0038"/>mokėtina suma<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/> apima delspinigius, apskaičiuojamus pagal visą sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą įtraukiant PVM ir neatsižvelgiant į tai, ar kreditorius iš anksto sumokėjo šį mokestį į valstybės iždą, ar ne.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Juzgado de lo Contencioso-Administrativo n<HT TYPE="SUP">o</HT> 2 Valladolid</HT> (Valjadolido administracinis teismas Nr. 2, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT><DATE ISO="20110216">2011 m. vasario 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teisė gauti (minimalią) 40 eurų (ar lygiavertę) išieškojimo išlaidų kompensaciją taikoma kiekvienai sąskaitai faktūrai (ar komerciniam sandoriui), suteikiančiai teisę gauti delspinigius.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Direktyvos 2011/7 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriams numatytas maksimalus 60 dienų mokėjimo laikotarpis, apimantis pradinį 30 dienų laikotarpį priėmimo arba tiektų prekių ar suteiktų paslaugų atitikties sutarčiai patikrinimo procedūrai ir papildomą<?PAGE NO="13"?> 30 dienų laikotarpį sutartai kainai realiai sumokėti, jeigu šio papildomo termino taikymas siejamas su įstatyme ar sutartyje aiškiai numatytos konkrečios priėmimo arba patikrinimo procedūros buvimu ir jeigu šio papildomo termino taikymas objektyviai pagrįstas konkrečiu atitinkamos sutarties pobūdžiu ar tam tikrais jos ypatumais.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 8 punktas turi būti aiškinamas taip, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0039" REF.END="QE0039"/>mokėtina suma<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/> apima delspinigius, apskaičiuojamus pagal visą sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą įtraukiant pridėtinės vertės mokestį ir neatsižvelgiant į tai, ar kreditorius iš anksto sumokėjo šį mokestį į valstybės iždą, ar ne.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>