I.

Įvadas

1.

Šiuo metu tiek specialistai, tiek privatūs asmenys nuolat naudojasi programine įranga ( 2 ) ir internetu. Praktikoje taip pat labai paplitusi programinės įrangos, pritaikytos konkretiems profesiniams poreikiams, kūrimo paslauga. Šioje srityje keliami labai dideli ekonominiai uždaviniai.

2.

Taigi stebina, kad Teisingumo Teismui iki šiol dar niekada neteko nagrinėti klausimo, susijusio su Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ( 3 ) 7 straipsnio 1 punkto b papunktyje numatyta galimybe kilus tarptautiniam ginčui dėl informacinių technologijų paslaugų teikimo internetu pasirinkti sutartinėms prievolėms taikytiną tarptautinę jurisdikciją.

3.

Man atrodo, tai galima paaiškinti jurisdikcijos priskyrimo arba taikytinos teisės pasirinkimo nuostatomis, paplitusiomis šioje veiklos srityje sudaromose sutartyse ( 4 ).

4.

Taigi tai, kad pagrindinėje byloje nebuvo sudarytas joks susitarimas, suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kuris teismas turi jurisdikciją, ir įveikti šį prieštaravimą: kaip aiškinti tarptautinės jurisdikcijos pasirinkimą, grindžiamą konkrečia paslaugų teikimo vieta, kai paslaugos teikiamos internetu? Kitaip tariant, kaip apibrėžti materialinį kriterijų, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas taikė nematerialiame kontekste?

5.

Tiesa, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl jurisdikcijos pasirinkimo bylose dėl delikto, šis klausimas jam nėra naujas. Vis dėlto ši jurisprudencija grindžiama požiūriais, kurių negalima pritaikyti bylose, kylančiose iš sutarčių. Taigi ginčas susijęs su konkrečia alternatyva, kurią pasiūlė Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas: ar, sutartyje nesant nuostatų, reikia atsižvelgti į vietą, kurioje programinė įranga buvo sukurta, ar į vietą, kurioje ji naudojama?

6.

Nurodysiu priežastis, dėl kurių šiomis konkrečiomis IT paslaugų teikimo atvirame tinkle, kaip antai internete, aplinkybėmis manau, kad reikia pasirinkti vietos, kurioje paslauga teikiama vartotojui, kriterijų ( 5 ).

II.

Teisinis pagrindas

7.

Reglamento Nr. 1215/2012 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

8.

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

9.

Minėto reglamento 7 straipsnio 1 punkte nustatyta:

–

parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos,

–

teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos,

III.

Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje ir prejudicinis klausimas

10.

Bendrovė VariusSystems digital solutions GmbH ( 6 ), kurios buveinė yra Vienoje (Austrija), vykdo komercinę veiklą IT paslaugų srityje. Ji sukūrė GR, įmonės B & G savininkei, įsikūrusiai Vokietijoje, programinę įrangą, leidžiančią analizuoti COVID-19 testus pagal Vokietijos teisės aktų leidėjo reikalavimus ir skirtą naudoti Vokietijos testavimo centruose ( 7 ). Sutarties dalykas buvo programinės įrangos plėtojimas ( 8 ) ir eksploatavimas ( 9 ) Vokietijoje. Šalys rašytinės sutarties nesudarė, taip pat nesusitarė dėl jurisdikcijos ginčo atveju ir dėl prievolės įvykdymo vietos.

11.

VariusSystems reikalauja, kad GR sumokėtų 101 587,68 EUR bendrą sumą ir palūkanas už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. birželio 3 d., atitinkančias sąskaitas faktūras už kiekvieną atliktą COVID-19 testą. Austrijos teismų jurisdikciją ji grindė Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka, motyvuodama tuo, kad nors programinė įranga buvo specialiai pritaikyta ir sukurta pagal pačios įmonės GR poreikius naudojimui Vokietijoje, visi šie darbai buvo atlikti Vienoje.

12.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atsiųstų dokumentų matyti, kad ginčas tarp šalių kilo dėl GR nurodytų pateiktos programinės įrangos trūkumų, visų pirma dėl atitikties Vokietijos teisės aktų leidėjo ir Kassenärztliche Bundesvereinigung (Federalinė sutartis su socialinio draudimo institucijomis sudariusių gydytojų asociacija) Vokietijoje nustatytiems reikalavimams, susijusiems su sąskaitų už nustatymo testus išrašymu ir testavimo pažymėjimų perdavimo programėlei „Corona-Warn-App“ tvarka.

13.

GR užginčijo teismo, kuriame iškelta byla, tarptautinę jurisdikciją. Ji pažymėjo, kad pagal nagrinėjamą sutartį teikta tipiška paslauga buvo procesinės programinės įrangos naudojimas pagal Vokietijos teisės aktų leidėjo reikalavimus fiziniams asmenims Vokietijoje, ir iš to padarė išvadą, jog prievolės įvykdymo vieta, į kurią reikia atsižvelgti, yra jos registruota buveinė.

14.

Landesgericht Wien (Vienos apygardos teismas, Austrija) ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad neturi tarptautinės jurisdikcijos. Jis šalių sudarytą sutartį kvalifikavo kaip pirkimo-pardavimo sutartį, kurios vykdymo vieta yra įmonės GR buveinėje Vokietijoje.

15.

Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) paliko galioti šį sprendimą, tačiau pasirinko „paslaugų teikimo“ kvalifikaciją, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, be kita ko, remdamasis tuo, kad programinė įranga turėjo būti specialiai pritaikyta ir išplėtota pačios įmonės GR poreikiams, kaip nustatyta Vokietijos teisės aktų leidėjo. Kadangi su konkrečia vieta nesusijusios paslaugos laikomos suteiktomis ten, kur naudos gavėjas gauna šias paslaugas, tas teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ši vieta yra Vokietijoje, kur naudojama programinė įranga, kuri turi būti konkrečiai pritaikyta Vokietijos sąlygoms, ir tai yra tipiška pagal sutartį teikiama paslauga.

16.

Tuomet VariusSystems pateikė kasacinį skundą Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas), kuris taip pat mano, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b punkto antra įtrauka turėtų būti taikoma pagal individualius poreikius pritaikytos programinės įrangos plėtojimui.

17.

To teismo teigimu, būtina nustatyti vietą, kuri būtų pagrindinio paslaugos teikimo vieta ( 10 ), o tai reikštų, kad programinės įrangos kūrimo sutarčių vykdymo vieta būtų vieta, kurioje teikiamos intelektinės paslaugos, o ne vieta, kurioje programinė įranga atsisiunčiama ir pradedama naudoti.

18.

Vis dėlto minėtas teismas abejoja tokio sprendimo tinkamumu atsižvelgiant į tam tikras doktrinoje išreikštas nuomones, pagal kurias, jei paslauga nesusijusi su konkrečia vieta, ji laikoma suteikta ten, kur paslaugos gavėjas ją gauna.

19.

Jis pažymi, kad nagrinėjamu atveju Austrijoje suteikta intelektinė paslauga pati savaime neturėtų jokios savarankiškos vertės, jei ji nebūtų prieinama ir naudojama Vokietijoje, juolab kad bendrovė VariusSystems tvirtina, jog jai turėjo būti atlyginta už kiekvieną sėkmingą bandymą. Jis priduria, kad dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų artimumo vietos, kurioje naudojama programinė įranga, teismai neabejotinai turėtų geresnes galimybes spręsti esminius klausimus. Taigi tokiomis aplinkybėmis jam kyla klausimas, ar siekiant nustatyti prievolės įvykdymo vietą nuotolinių paslaugų atveju – kaip antai nagrinėjamoje byloje – lemiamą reikšmę turi vieta, kurioje paslaugų teikėjas atliko darbą, ar vieta, į kurią atsižvelgiant paslauga buvo suteikta ir kurioje paslaugos gavėjas ją gavo.

20.

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

21.

VariusSystems, GR ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

IV.

Analizė

22.

Teisingumo Teismui pateiktas nenagrinėtas klausimas dėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo tokiomis aplinkybėmis, kai tiekiama programinė įranga, kurią vienos valstybės narės gamintojas sukuria ir eksploatuoja konkretiems kitos valstybės narės naudotojo poreikiams tenkinti.

23.

Iš pradžių būtina priimti sprendimą dėl sutarties kvalifikavimo. Atsižvelgdamas į nagrinėjamų sutartinių prievolių ypatybes ( 11 ), sutinku su šalių ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kad nagrinėjama sutartis patenka į sąvoką „paslaugų teikimas“.

24.

Iš tikrųjų reikia remtis principais, kurie buvo priminti 2023 m. rugsėjo 14 d. Sprendime EXTÉRIA  ( 12 ), ir kriterijais, apibrėžtais 2010 m. vasario 25 d. Sprendime Car Trim  ( 13 ). Atsižvelgiant į juos galima apsispręsti, ar sutartį kvalifikuoti kaip „prekių pardavimą“, ar „paslaugų teikimą“ ( 14 ). Taigi pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją reikia išsiaiškinti, kas yra nagrinėjamai sutarčiai būdinga prievolė ir koks būna atlygis už jos vykdymą. Nagrinėjamu atveju bendrovės VariusSytems veiklą sudarė įmonės GR poreikiams pritaikytos programinės įrangos sukūrimas ir eksploatavimo užtikrinimas. Tai paslaugų teikimas už atlygį, kurį sudaro atlyginimas, GR mokamas už kiekvieną panaudojimą ( 15 ). Taigi tenkinami „paslaugų teikimo“ kriterijai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką ( 16 ).

25.

Vadinasi, reikia išnagrinėti, kaip atsakyti į vienintelį prejudicinį klausimą, kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi Teisingumo Teismo, ar programinės įrangos teikimo internetu ( 17 ) atveju sutarties dėl „paslaugų teikimo“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, prievolės įvykdymo vieta turi būti pripažinta vieta, kurioje ją sukūrė ( 18 ) IT paslaugų įmonė, ar, atvirkščiai, vieta, kurioje ją naudojo jos klientas.

26.

Nesant elementų, kuriuos būtų galima kildinti iš sutarties nuostatų, leidžiančių nustatyti sutarties įvykdymo vietą, jokios sutarties ar kito dokumento ( 19 ), atsakymas į šį klausimą turi būti grindžiamas šiais dviem pagrindiniais argumentais, kuriuos neseniai priminė Teisingumo Teismas ( 20 ):

–

Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte nustatyta specialiosios jurisdikcijos iš sutarčių kylančiose bylose taisyklė, grindžiama glaudžiu nagrinėjamą sutartį ir teismą, į kurį kreipiamasi dėl jos nagrinėjimo, jungiančiu siejamuoju kriterijumi, papildo bendrąją atsakovo gyvenamosios vietos teismų jurisdikcijos taisyklę, ir

–

šios sutarties atžvilgiu siejamasis kriterijus, savarankiškai apibrėžtas kaip vieta valstybėje narėje, kurioje pagal minėtą sutartį buvo arba turėjo būti suteiktos paslaugos, buvo pasirinktas ryžtingai siekiant jurisdikcijos taisyklių suvienodinimo ir numatomumo, taigi ir teisinio saugumo, tikslų.

27.

Kitaip tariant, ši specialiosios jurisdikcijos taisyklė, kurią siekiama atskirti nuo bendrosios jurisdikcijos taisyklės, grindžiama išimtinai faktiniu kriterijumi, kuriuo remiantis, siekiant atitikti tinkamo teisingumo vykdymo reikalavimus, paskiriamas tiesiogiai su byla susijęs teismas  ( 21 ).

28.

Atsižvelgdamas į šią logiką ir šį tikslą, kalbant apie IT paslaugų įmonės teikiamas internetines paslaugas ir ES teisės aktų leidėjui nepasirinkus jokio sprendinio tokioje nematerialioje srityje, manau, kad tinkamas siejamasis kriterijus yra faktinė šios sutarties vykdymo vieta ( 22 ), t. y. vieta, iš kurios klientas faktiškai naudojasi internetine paslauga, arba, kitaip tariant, „reikšmingiausio internete vykdomos veiklos poveikio vieta“ ( 23 ) arba „galutinio paslaugų teikimo vieta“ ( 24 ).

29.

Keturių rūšių argumentai – tekstiniai, jurisprudencijos, praktiniai ir susiję su taikytina teise – skatina rinktis naudojimosi paslauga vietos, o ne jos suteikimo vietos kriterijų.

30.

Pirma, galima remtis tekstiniu argumentu, grindžiamu formuluote „vieta <…>, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos“ ( 25 ). Taigi paslaugos teikimą ( 26 ) reikia skirti nuo jos projektavimo.

31.

Antra, Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunktyje nenumatytu atveju, t. y. nesant iš sutarties kylančių kriterijų, prekių nuotolinio pardavimo atveju Teisingumo Teismas nusprendė taikyti šio sandorio „galutinio paskirties taško“ kriterijų ( 27 ). Teikiant paslaugas, kai sutarčiai būdingos prievolės vykdymo vietų yra daug ir remiantis šia sutartimi negalima nustatyti pagrindinio paslaugos teikimo vietos ( 28 ), papildomai buvo nuspręsta įvertinti vietą, kurioje daugiausia buvo vykdoma veikla pagal sutartį ( 29 ). Faktinio sutarties vykdymo kriterijaus pasirinkimą Teisingumo Teismas patvirtino ( 30 ) Sprendime Saey Home & Garden  ( 31 ). Taigi galutinio naudojimosi internetine paslauga kriterijaus pasirinkimas atitiktų šią jurisprudenciją ( 32 ), kuri, mano nuomone, neturėtų apsiriboti tik tais atvejais, kai paslaugos teikiamos keliose valstybėse narėse ( 33 ).

32.

Vis dėlto atkreipiu dėmesį, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat galima susidaryti skirtingas nuomones.

33.

Pirmiausia, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir byloje esančių dokumentų, diskusija susijusi su Sprendime Wood Floor nurodytu kriterijumi, pagal kurį nurodoma vieta, kurioje paslaugų teikėjas iš esmės atlieka savo darbą, todėl pirmenybė nagrinėjamu atveju turėtų būti teikiama intelektinės paslaugos teikimo vietai.

34.

Savo ruožtu manau, kad tiek iš Sprendimo Wood Floor, tiek iš Sprendimo Saey Home & Garden, grindžiamų faktinio sutarties vykdymo kriterijumi, matyti, kad nesant atitinkamų sutartinių nuostatų, turi būti ieškoma konkretaus paslaugų teikimo vietos. Taigi atstovaujamojo ir prekybos agento santykiuose, kaip ir tiekėjo ir platintojo santykiuose pagal komercinės koncesijos sutartį pasirenkamas teismas, atitinkantis veiklos, kurią pirmuoju atveju sudaro įvairių paslaugų, susijusių su komercinių sandorių rengimu, derybomis ir, jei reikia, sudarymu, teikimas atstovaujamojo vardu ( 34 ), o antruoju atveju – tiekėjo produktų platinimo užtikrinimas ( 35 ), esmę.

35.

Taip pat dera pažymėti, kad tie sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes, atsiradusias dėl veiklos vykdymo keliose valstybėse narėse, todėl tiesiogiai atitinka ( 36 ) Sprendimą Color Drack, priimtą byloje, susijusioje su prekių, pristatomų į skirtingas tos pačios valstybės narės vietas, pardavimu ( 37 ), ir 2009 m. liepos 9 d. Sprendimą Rehder  ( 38 ), priimtą byloje, susijusioje su paslaugų teikimu dviejose valstybėse narėse ( 39 ).

36.

Šios jurisprudencijos taikymo sritis būtų pernelyg plati, jei iš jos būtų daroma išvada, kad visais atvejais paslaugos teikimo vieta yra vieta, kurioje paslaugos skolininkas ją teikia. Viena vertus, Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į konkrečius veiksnius, kurie yra naudingi nustatant paslaugos teikimo vietą, kurią turi nustatyti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktas vertinti situacijas ( 40 ).

37.

Kita vertus, mano nuomone, minėta jurisprudencija atspindi suinteresuotumą veiklos vietą nustatyti vadovaujantis ekonominiu požiūriu, siekiant geriausiai atitikti artumo ir nuspėjamumo reikalavimus. Man atrodo, kad toks požiūris ypač tinka internetu teikiamoms IT paslaugoms dėl jų nematerialaus pobūdžio, kol naudos gavėjas neturėjo galimybės jų gauti.

38.

Antra, dėl šio nematerialaus pobūdžio taip pat galima tvirtinti ( 41 ), kad Teisingumo Teismas jau turėjo progą nagrinėti analogišką situaciją, t. y. kredito sutartį, kurią sutiko sudaryti viena banko įstaiga ( 42 ). Atsižvelgdamas į tai, kad šiai sutarčiai būdinga prievolė yra paskolintos sumos suteikimas, o paskolos gavėjo prievolė grąžinti šią sumą yra tik paskolos davėjo paslaugos suteikimo pasekmė, Teisingumo Teismas nusprendė, kad vieta, kurioje buvo suteiktos paslaugos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, tuo atveju, kai kredito įstaiga suteikia kreditą, yra laikoma ta vieta, kurioje yra pagrindinė šios įstaigos buveinė ( 43 ).

39.

Šiuo klausimu noriu pažymėti, atkreipiu dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas atsižvelgė į banko paslaugų teikimo, nesusijusio su konkrečia vieta, ypatumus ir kad jis neturėjo priimti sprendimo dėl banko pavedimo į sąskaitą, esančią kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra šios įstaigos buveinė ( 44 ).

40.

Dėl šių priežasčių man neatrodo, kad sprendime Kareda pasirinktas sprendinys gali būti pritaikytas programinės įrangos tiekimui internetu, juo labiau tarpvalstybiniu mastu.

41.

Trečia, manau, kad kalbant apie praktinius argumentus, dėl kurių taip pat kilo diskusija, reikia atmesti argumentą, jog iš esmės paslaugų teikimo internetu sutarčiai būdinga prievolė gali būti tik skaitmeninio turinio įkėlimas (angl. „upload“), kurį atlieka paslaugų teikėjas, nes jų teikimo vieta negali priklausyti nuo kliento įsikišimo ( 45 ). Tokiu atveju reikėtų pasirinkti vietą, iš kurios paslaugų teikėjas konkrečiai vykdo savo veiklą.

42.

Nors sutinku su analize, kuria iš dalies grindžiamas šis argumentas, t. y. kad internete vykdoma veikla visada gali būti susieta su konkrečiomis vietomis ( 46 ), manau, kad siūlomame sprendime neatsižvelgiama į tai, kad ši veikla yra įvairi tiek savo pobūdžiu ( 47 ), tiek galima vykdymo vieta ( 48 ).

43.

Iš tikrųjų IT paslaugas teikianti bendrovė gali darbus atlikti, visiškai arba iš dalies, įvairiais etapais: programinės įrangos plėtojimo etapu (arba kūrimo etapu), diegimo etapu (arba kliento naudojimo pradžios etapu) ir eksploatavimo etapu (arba tinkamo veikimo užtikrinimo etapu). Ši skirtinga veikla nebūtinai vykdoma nagrinėjamą (-as) paslaugą (-as) teikiančios įmonės būstinėje.

44.

Pirmiausia, kaip ir Komisija, darau išvadą, kad programinės įrangos projektavimas ir programavimas nėra programinės įrangos tiekimo sutarčiai būdinga prievolė, nes be įdiegimo paslauga klientui nebūtų veiksminga ( 49 ). Būtent nuo šio etapo programinė įranga gali būti naudojama, prieš tai ją išbandžius, ir gali būti patikrinta jos kokybė. Šis veiksmas atliekamas toje vietoje, kur naudotojas turi prieigą prie programinės įrangos. Taigi manau, kad šį paslaugos teikimo etapą reikia atskirti nuo eksploatavimo etapo. Kadangi tam nereikia plėtoti naujų IT, tai yra tik papildoma prievolė, kuri negali būti siejamojo kriterijaus pagrindu.

45.

Taip pat, kaip teisingai nurodo Komisija, gamintojo veikla gali būti vykdoma ne įmonės registruotoje buveinėje ( 50 ). Tas pats pasakytina ir apie programinės įrangos diegimą. Be to, gamintojas ar bet kuris kitas skaitmeninio turinio tiekėjas gali jį vykdyti arba tiesiogiai internetu kliento įrangoje arba, suteikdamas galimybę juo naudotis internetu, pavyzdžiui, per paslaugų teikėjo interneto svetainę arba IT platformą ( 51 ) ar net vykdydamas debesijos kompiuterijos (angl. „Cloud computing“) paslaugų sutartį ( 52 ).

46.

Taigi, remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčiu, galima nustatyti daug programinės įrangos tiekimo vietos kriterijų, visiškai nesusijusių su serverio vieta ( 53 ). Šiuo klausimu manau, kad konkretūs sunkumai dėl vietos nustatymo, su kuriais gali susidurti internetu teikiamos paslaugos klientas, aiškiai matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytų faktinių aplinkybių ir jo paties klausimų. Nagrinėjamu atveju kyla šie klausimai: ar pradinės programinės įrangos kūrimo (arba projektavimo) paslaugą reikia atskirti nuo techninės priežiūros (arba stebėjimo) paslaugos, nors jos glaudžiai susijusios dėl reguliariai atnaujinamos programinės įrangos? Ar abi šios paslaugos teikiamos iš tos pačios vietos? Kaip gamintojas (VariusSytems) įdiegė (arba suteikė) programinę įrangą? Ar, nesant patikslinimo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą arba išvadų Teisingumo Teismui pateiktuose ankstesniuose pagrindinėje byloje priimtuose sprendimuose, dėl sąskaitų išrašymo būdo negalima daryti prielaidos, kad „Software as a Service“ ( 54 ) tipo programinė įranga buvo pateikta platformoje, o ne įdiegta ją parsisiuntusio kliento įrangoje? Iš tikrųjų, kiek man žinoma, jau dešimtmetį daugumoje atvejų ( 55 ), susijusių su IT paslaugų teikimu internetu, klientas gauna prieigą prie programinės įrangos per tinklą (pvz., internetą) iš savo kompiuterio ar bet kurios kitos laikmenos, naudodamasis debesijos kompiuterijos („cloud computing“) paslauga ( 56 ).

47.

Galiausiai šių IT paslaugų teikimo būdų įvairovė ir nuolatinė jų technologinė bei ekonominė plėtra ( 57 ), mano nuomone, galėtų būti pakankamas pagrindas pateisinti požiūrį, kad vienintelė tikra, taigi, numatoma sutarties dėl paslaugų teikimo internetu vykdymo vieta yra ta, kurioje konkrečiai naudojamasi šiomis paslaugomis ( 58 ).

48.

Šis suteiktos (-ų) paslaugos (-ų) gavimo arba naudojimo vietos pasirinkimas yra pranašesnis tuo, kad dėl jo priskyrimo kriterijai nekeičiami pagal skirtingus paslaugų teikimo etapus, ir pagal jį nereikalaujama, kad vartotojas rinktųsi jų teikimo vietą, nors, be to, ekonomikoje vyrauja tendencija paslaugas užsakyti trečiosiose šalyse. Atvirkščiai, požiūris, kad programinė įranga visais atvejais kuriama gamintojo registruotoje buveinėje, galėtų būti fikcija, įtvirtinanti forum actoris, prieštaraujanti Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio tikslams ( 59 ).

49.

Be to, toks priskyrimo kriterijų pritaikymas atsižvelgiant į konkretaus paslaugų teikimo sudėtingumą nebūtų naujiena. Jis iš tiesų jau vyrauja oro transporto srityje, nes Teisingumo Teismas pirmenybę teikia paslaugos teikimo vietai, t. y. pirmojo skrydžio išvykimo ir paskutinio skrydžio atvykimo vietai ( 60 ).

50.

Tiesa, pasirinkus paslaugos galutinio paskirties taško kriterijų, gali kilti panašių sunkumų, kai prieiga prie klientui įdiegtos paslaugos naudojama skirtingose vietose. Nagrinėjamu atveju, susipažinus su Teisingumo Teismui pateiktais dokumentais, atrodo, kad taip yra Vokietijoje. Pagal suformuotą jurisprudenciją pakaktų paieškoti pagrindinės veiklos vykdymo vietos atitinkamoje valstybėje narėje ( 61 ). Tą patį galima pasakyti tuo atveju, kai internetu teikiama paslauga turėjo būti naudojama keliose valstybėse narėse ( 62 ). Galiausiai, mano požiūriu, šią vietą gali numatyti IT paslaugų teikėjas. Iš tiesų specifikacijoms, kurių jis turi laikytis plėtodamas tam tikrą programinę įrangą, paprastai taikoma valstybės, kurioje ji bus įdiegta, teisė ( 63 ). Šiomis aplinkybėmis manau, kad tuo atveju, kai programinė įranga skirtingose vietose naudojama vienodai, man atrodo netikslinga taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunktyje numatytą jurisdikcijos taisyklę, nes to negalima pateisinti artumo tikslu ( 64 ).

51.

Ketvirta, lieka nuspręsti dėl paskutinio papildomo analizės elemento, susijusio su sutarčiai taikytina teise. Tuo atveju, kai teisė nepasirenkama, kaip yra nagrinėjamoje byloje, 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) ( 65 ) 4 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad „paslaugų teikimo sutarčiai taikoma paslaugų teikėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė“ ( 66 ). Taip pagrindžiamas tokio priskyrimo kompetentingam teismui kriterijaus pasirinkimas ( 67 ). Nemanau, kad šis argumentas turi lemiamą reikšmę. Iš tikrųjų, viena vertus, yra teisės aktų neatitikimų tarp artumo tikslo, atsirandančio pasirinkus specialiosios jurisdikcijos kriterijų iš sutarčių kylančiose bylose ( 68 ), ir tikslų, susijusių su sutarčiai taikytinos teisės nustatymu. Kita vertus, priėmus jurisdikcijos kriterijų, grindžiamą sutarties faktinio vykdymo jos gavėjui vieta, sprendimas taikyti Reglamento „Roma I“ ( 69 ) 4 straipsnio 3 dalį man atrodo pagrįstas ( 70 ).

52.

Taigi, išnagrinėjus priežastis, kuriomis galima pateisinti tai, kad pirmenybė, kaip jurisdikcijos kriterijui, būtų teikiama programinę įrangą sukūrusios bendrovės registruotos buveinės vietai, matyti, kad dėl jų negalima suabejoti mano nurodytomis priežastimis, dėl kurių nusprendžiau, jog programinės įrangos, tiek standartinės, tiek pritaikomos atsižvelgiant į individualius poreikius, teikimo srityje, kai naudojimasis jomis priklauso nuo tam tikros paslaugos, kaip antai interneto prieigos, teikimo, kaip jurisdikcijos kriterijų, grindžiamą Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčiu, ypač tikslinga pasirinkti vietą, kurioje šios paslaugos gavėjas faktiškai naudojasi paslauga.

V.

Išvada

53.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktą prejudicinį klausimą: