I.

Įvadas

1.

Šį 2020 m. vasario 6 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą Landesgericht Linz (Linco apygardos teismas, Austrija) Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė 2020 m. vasario 25 d. Jis pateiktas nagrinėjant Austrijos teismuose kilusį ginčą dėl nacionalinėje teisėje nustatyto reikalavimo ilgalaikio gyventojo statusą turintiems trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems įgyti teisę į socialinę būsto paramos išmoką, pateikti tam tikrų įrodymų, kad jie moka (vokiečių) kalbą.

2.

KV (toliau – pareiškėjas) ( 2 ) pirmojoje instancijoje kreipėsi į Bezirksgericht Linz (Linco apylinkės teismas, Austrija) ir pareikalavo, kad Land Oberösterreich (Aukštutinės Austrijos žemė, toliau – atsakovė) ( 3 ) jam atlygintų 4 096,94 EUR žalą, patirtą negavus būsto paramos 2018 m. sausio–lapkričio mėn. dėl to, kad nebuvo pateikti būtini oficialūs kalbos žinių įrodymai, su palūkanomis ( 4 ). Bezirksgericht Linz (Linco apylinkės teismas) patenkino visus pareiškėjo reikalavimus. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant atsakovės apeliacinį skundą, pateiktą Landesgericht Linz (Linco apygardos teismas).

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso ( 5 ) 11 straipsnį, 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės [kilmės] ( 6 ), 2 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 straipsnį.

4.

Taigi prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, be kita ko, ar būsto parama, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra „esminė išmoka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, ir, jeigu taip nėra, ar tokios paramos teikimas trečiųjų šalių piliečiams, turintiems ilgalaikio gyventojo statusą, gali būti siejamas su tam tikros formos įrodymų, kad asmuo moka atitinkamos valstybės narės kalbą, pateikimu. Prieš pradedant nagrinėti šį klausimą pirmiausia reikia nurodyti svarbias teisės nuostatas, kurios sudaro šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindą.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

1.

Direktyva 2000/43

5.

Direktyvos 2000/43 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

6.

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Diskriminacijos sąvoka“ nustatyta:

7.

Direktyvos 2000/43 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 2 dalyje įtvirtinta:

2.

Direktyva 2003/109

8.

Direktyvos 2003/109 2, 4, 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

9.

Direktyvos 2003/109 5 straipsnio „Ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygos“ 2 dalyje nustatyta:

10.

Direktyvos 2003/109 11 straipsnyje „Vienodas požiūris“ įtvirtinta:

B.

Nacionalinė teisė

11.

Atsakovė Land Oberösterreich teikia būsto paramą. Tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, šios paramos teikimo sąlygos buvo reglamentuojamos tam tikromis Oberösterreichisches Wohnbauförderungsgesetz (Aukštutinės Austrijos paramos būsto statybai įstatymas, toliau – oöWFG ( 7 )) nuostatomis.

12.

Šio įstatymo 6 straipsnyje buvo nustatyta:

13.

Šio įstatymo 23 straipsnyje buvo nustatyta:

14.

Pagal oberösterreichische Wohnbeihilfen‑Verordnung (Aukštutinės Austrijos nutarimas dėl socialinio būsto paramos) 2 straipsnio 3 dalį būsto paramos suma negalėjo viršyti 300 EUR per mėnesį.

15.

Pagal tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, galiojusius teisės aktus sunkioje socialinėje padėtyje atsidūrusiems asmenims galėjo būti užtikrintos minimalios lėšos jų poreikiams patenkinti pagal Oberösterreichisches Mindestsicherungsgesetz (Aukštutinės Austrijos garantuojamų minimalių išmokų įstatymas, toliau – oöBMSG ( 8 )).

16.

oöBMSG 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minimalios pajamos garantuojamos siekiant užtikrinti asmenims, kuriems reikia paramos, orų gyvenimą ir su tuo susijusią tvarią integraciją į visuomenę. Be to, tam tikromis sąlygomis ši išmoka galėjo būti skiriama šalia pagal oöWFG teikiamos būsto paramos arba iš dalies įskaitoma į jos sumą. oöBMSG numatytą išmoką galėjo gauti ir trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109. Vis dėlto ji buvo susieta su kur kas griežtesniais socialinio skurdo reikalavimais nei būsto parama pagal oöWFG. 2018 m. oöBMSG buvo nustatytas 921,30 EUR per mėnesį bazinis dydis vienam gyvenančiam asmeniui ir po 649,10 EUR – namų ūkį sudarantiems suaugusiems asmenims, be to, buvo mokamos papildomos išmokos vaikams.

17.

Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta:

18.

Šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyta:

19.

oöBMSG 6 straipsnyje nustatyta:

20.

OöADG Direktyva 2000/43 buvo perkelta į nacionalinę teisę. Šio įstatymo 1 straipsnyje „Diskriminacijos draudimas“ draudžiama bet kokia tiesioginė arba netiesioginė fizinių asmenų diskriminacija dėl, be kita ko, etninės kilmės. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį tas straipsnis netaikomas dėl pilietybės taikomoms nevienodoms sąlygoms, jeigu jos nustatytos įstatyme arba yra objektyviai pateisinamos ir jeigu Europos Sąjungos taisyklės ir Europos integracijos sistemą sudarančios asmenų lygybę reglamentuojančios tarptautinės konvencijos nedraudžia taikyti tokių sąlygų.

21.

Šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta:

III.

Pagrindinės bylos aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

22.

Pareiškėjas yra 1981 m. gimęs Turkijos pilietis. Jis nuo 1997 m. gyvena Austrijoje ir yra „trečiosios šalies pilietis, kuris yra ilgalaikis gyventojas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109. Jis su sutuoktine ir trimis vaikais gyvena Land Oberösterreich (Aukštutinės Austrijos žemė) ir iki 2017 m. pabaigos gavo oöWFG numatytą būsto paramą.

23.

Nuo 2018 m. sausio 1 d. norintys gauti būsto paramą trečiųjų šalių piliečiai – kitaip nei Sąjungos, EEE valstybių piliečiai ir jų šeimos nariai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38/EB – turi pateikti tam tikrų pagrindinių vokiečių kalbos žinių įrodymą pagal oöWFG 6 straipsnio 9 dalies 3 punktą ir 11 dalį.

24.

Pareiškėjas moka vokiečių kalbą reikalaujamu lygiu, tačiau neturi jokių būtinų oficialių savo šios kalbos žinių įrodymų, todėl jo prašymas skirti būsto paramą buvo atmestas. Jis atitinka visas kitas sąlygas ir gautų būsto paramą, jeigu, pavyzdžiui, būtų EEE pilietis.

25.

Pareiškėjas reikalauja Land Oberösterreich atlyginti 2018 m. sausio–lapkričio mėn. negautos būsto paramos, t. y. 281,54 EUR per mėnesį, dydžio žalą ir 1 000 EUR neturtinę žalą. Savo reikalavimą jis grindžia oöADG, kuriuo Direktyva 2000/43 perkelta į nacionalinę teisę, 8 straipsniu. Pareiškėjas nurodo, kad oöWFG 6 straipsnio 9 dalies 3 punkte ir 11 dalyje jam dėl etninės kilmės be jokio objektyvaus pateisinimo nustatytos mažiau palankios sąlygos. Be to, jis teigia, kad būsto parama yra esminė išmoka, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį.

26.

Land Oberösterreich manė, kad skirtingas požiūris dėl etninės kilmės netaikomas, kad vokiečių kalbos reikalavimas yra objektyviai pateisinamas ir kad būsto parama nėra esminė išmoka, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109.

27.

Pirmosios instancijos teismas Bezirksgericht Linz (Linco apylinkės teismas) patenkino visus pareiškėjo reikalavimus. Jis konstatavo, kad būsto parama yra esminė išmoka, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį. Be to, jis konstatavo, kad reikalavimas įrodyti tam tikras vokiečių kalbos žinias yra netinkamas ir juo pareiškėjas diskriminuojamas dėl „etninės kilmės“. Taigi, jis nusprendė, kad oöADG grindžiami pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti.

28.

Land Oberösterreich apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, jeigu būsto parama yra esminė išmoka, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, Sąjungos teisės požiūriu ji turi būti skirta pareiškėjui remiantis vien šiuo pagrindu, nepaisant to, ar taip pat yra diskriminacija. Vis dėlto pareiškėjas prašo ne tik skirti negautą būsto paramą, bet ir atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl diskriminacijos dėl jo etninės kilmės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, kad taikydama Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį Land Oberösterreich privalo tokią nuostatą suformuluoti taip, kad ji atitiktų kitus Sąjungos teisės, kaip antai Direktyvos 2000/43 ir Chartijos, reikalavimus, ir tokiu atveju negali taikyti diskriminacinių kriterijų.

30.

Šioje byloje negalima atmesti galimybės, kad Direktyva 2000/43 nėra taikytina atsižvelgiant į, be kita ko, jos 3 straipsnio 2 dalį. Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tai nebūtinai reiškia, kad nėra ir Chartija draudžiamos diskriminacijos. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Chartijoje nėra numatyta išimčių, panašių į Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 2 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalys gali prieštarauti Sąjungos teisei, nes jomis pažeidžiama Chartija.

31.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, kaip nurodo Aukštutinės Austrijos Landtag (Landtagas) Ausschuss für Wohnbau, Baurecht und Naturschutz (Būsto, statybos teisės ir aplinkos apsaugos komitetas, toliau – Komitetas), būsto parama nėra esminė socialinė išmoka, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį. Direktyvos 2003/109 nustatytus reikalavimus esminėms išmokoms atitinkanti išmoka reglamentuojama oöBMSG. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad Komitetas siekė pasinaudoti Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtimi. Vis dėlto, nors apskritai trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, gali įgyti teisę gauti būsto paramą, jiems nustatyta papildomų sąlygų. Bet kuriuo atveju Komiteto pateiktas Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalies aiškinimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nesaisto.

32.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad 2012 m. balandžio 24 d. Sprendime Kamberaj (C‑571/10, EU:C:2012:233) ir Chartijos 34 straipsnyje nustatytų principų taikymas Aukštutinėje Austrijoje galiojančioms nuostatoms dėl būsto paramos nėra aiškus. Būsto paramos tikslas – išvengti per didelės išlaidų būstui naštos. Atsižvelgiant į būsto paramos dydį ir skyrimo sąlygas, ji yra būsto išlaidų subsidija, kuri priklauso, be kita ko, nuo pajamų, namų ūkio narių skaičiaus ir būsto dydžio ir kuri negali viršyti 300 EUR. Būsto parama nėra skirta jos gavėjo išlaidoms būstui visiškai padengti ir paprastai ji padengia dalį išlaidų būstui, kad mažas pajamas gaunantiems asmenims nereikėtų išleisti per didelės savo pajamų dalies tinkamam būstui.

33.

Vis dėlto oöBMSG garantuojamomis minimaliomis išmokomis siekiama apskritai užtikrinti, kad sunkioje socialinėje padėtyje atsidūrę asmenys galėtų oriai gyventi ir, be kita ko, patenkinti savo būsto poreikius. Pagal nuostatas dėl garantuojamų minimalių išmokų taikomos daug griežtesnės sąlygos nei būsto paramai ir tos išmokos gali būti skirtos asmenims, negaunantiems jokių pajamų arba gaunantiems labai mažas pajamas. Tam tikrais atvejais galima gauti ir būsto paramą, ir garantuojamas minimalias išmokas (tam tikrais atvejais jos iš dalies tarpusavyje įskaitomos). Vis dėlto šių dviejų socialinių išmokų gavėjų tikslinės grupės nėra tapačios.

34.

Atsižvelgdamas į šį reglamentavimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tik oöBMSG nurodytos išmokos gali būti laikomos esminėmis išmokomis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį (ir, jeigu taip yra, kokiomis papildomomis aplinkybėmis), ar pagal oöWFG teikiama būsto parama taip pat gali būti laikoma tokia esmine išmoka, atsižvelgiant į tai, kad ja siekiama kompensuoti pernelyg dideles būsto išlaidas. Taip yra, nepaisant to, kad, kitaip, nei kalbant apie garantuojamas minimalias išmokas, nereikalaujama, kad jos gavėjas būtų sunkioje socialinėje padėtyje.

35.

Dėl diskriminacijos dėl „rasės arba etninės priklausomybės [kilmės]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2000/43, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad oöADG Direktyva 2000/43 buvo perkelta į nacionalinę teisę. Šio teismo nuomone, taikomas skirtingas vertinimas, grindžiamas asmens, kaip trečiosios šalies piliečio, statusu, iš esmės nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį dėl Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 2 dalies ( 9 ). Vis dėlto kyla klausimas, ar sąsaja su pilietybe tam tikromis sąlygomis vis tiek gali reikšti netiesioginę diskriminaciją dėl etninės kilmės.

36.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimų dėl oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalių. Šiose nuostatose ne tik nustatytas skirtingas vertinimas atsižvelgiant į trečiosios šalies piliečio pilietybę, bet jos taip pat siejamos su reikalavimu turėti tam tikro lygio vokiečių kalbos žinių, kurias įrodyti galima tik tam tikrais aiškiai apibrėžtais būdais.

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, jeigu būtų laikoma, kad oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalys yra netiesioginė arba „paslėpta“ diskriminacija, reikėtų išnagrinėti šios nuostatos objektyvų pateisinimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktą.

38.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Direktyva 2000/43 netaikoma pagrindinėje byloje aptariamu atveju – visų pirma pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį – oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalyse nustatyta taisyklė turi būti vertinama atsižvelgiant į Chartiją. Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės į ją turi atsižvelgti, kai įgyvendina Sąjungos teisę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokios nuostatos, kaip oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalys, gali būti taikomos tik atsižvelgiant į Chartijos nuostatas. Chartija gali būti taikoma, be kita ko, todėl, kad Sąjungos teisėje nustatyti socialinių išmokų skyrimo trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, principai ir gali būti laikoma, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais įgyvendinami šie principai.

39.

Chartijos 21 straipsnyje nustatytas, be kita ko, bet kokios diskriminacijos dėl tautinės kilmės draudimas. Bet koks Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti ( 10 ).

40.

Šiomis aplinkybėmis Landesgericht Linz (Linco apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

IV.

Procesas Teisingumo Teisme

41.

Rašytines pastabas pateikė pareiškėjas (KV), atsakovė (Land Oberösterreich) ir Komisija.

42.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas pirmasis klausimas.

V.

Analizė

A.

Pirminės pastabos

43.

Pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą valstybės narės turi užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgamečiai gyventojai, kaip ir tos šalies piliečiai vienodai turėtų teisę į socialinę apsaugą, socialinę pagalbą ir socialinį saugumą, kaip numatyta nacionalinėje teisėje. Vis dėlto šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali apriboti vienodo požiūrio taikymą, socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos atveju teikdamos tiktai vadinamąsias „esmines išmokas“ ( 11 ). Telieka apgailestauti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas šio klausimo nereglamentavo išsamiau. Iš valstybių narių teikiamos socialinės paramos ir įvairių socialinių išmokų gyvenantiems asmenims beveik visos šios išmokos gali atrodyti „esminės“. Šiuo požiūriu sunku skirstyti tokio pobūdžio išmokas.

44.

Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją Direktyvoje 2003/109 numatyta teisė į vienodą požiūrį, kuri yra bendroji taisyklė, ir išvardytos šios teisės išimtys, kurias gali nustatyti valstybės narės ir kurias reikia aiškinti siaurai. Be to, šiomis išimtimis galima remtis, tik jei atitinkamos valstybės narės institucijos, atsakingos už šios direktyvos įgyvendinimą, aiškiai nurodė ketinančios jomis remtis ( 12 ).

45.

Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą akivaizdu, kad pareiškėjas yra „trečiosios šalies pilietis, kuris yra ilgalaikis gyventojas“ pagal Direktyvos 2003/109 numatytas sąlygas. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjo statusą, jis iš esmės turi teisę pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies d punktą reikalauti vienodų teisių į socialinę apsaugą, socialinę pagalbą ir socialinį saugumą kaip ir, be kita ko, atitinkamos valstybės narės (Austrijos) piliečiai.

46.

Pagrindinėje byloje pareiškėjas tvirtina, kad jis turi teisę į socialinę būsto paramos išmoką. Nors, mano nuomone, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, tikrai galima numanyti, kad aptariama būsto paramos išmoka ( 13 ) patenka į Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo sritį ( 14 ), tai galiausiai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nes Sąjungos teisėje nepateikta sąvokų „socialinė apsauga“, „socialinė pagalba“ ir „socialinis saugumas“ savarankiškų ir vienodų apibrėžčių ( 15 ) – tai, be kita ko, patvirtina Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte ir Chartijos 34 straipsnio 3 dalyje daroma nuoroda į nacionalinę teisę ( 16 ).

47.

Nepaisydamos to, kad Sąjungos teisėje nėra savarankiško ir vienodo šių sąvokų apibrėžimo, valstybės narės negali pakenkti Direktyvos 2003/109 veiksmingumui, taikydamos 11 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą vienodo požiūrio principą ( 17 ).

48.

Be to, kai valstybės narės nustato nacionalinės teisės aktuose apibrėžtas socialinio saugumo, socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos priemones, kurioms taikomas Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtintas vienodo požiūrio principas, jos įgyvendina Sąjungos teisę pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį ir privalo laikytis Chartijoje, be kita ko, jos 34 straipsnyje, numatytų teisių ir principų ( 18 ).

49.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apskritai trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, nebuvo draudžiama gauti būsto paramą pagal oöWFG, bet jiems buvo taikomos tam tikros papildomos sąlygos. Taigi, trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, buvo suteiktos kitokios teisės gauti šią išmoką nei Austrijos, Sąjungos ir EEE piliečiams ( 19 ). Toks nevienodas požiūris prieštarautų Direktyvos 2003/109 11 straipsniui, jeigu pagal oöWFG skiriama būsto parama būtų esminė išmoka pagal šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalį. Dabar siūlau išnagrinėti, ar tokio pobūdžio būsto parama yra taip suprantama esminė išmoka.

B.

Sąvoka „esminės išmokos“ – Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalis

50.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmasis klausimas susijęs su sąvoka „esminės išmokos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį. Šiuo klausimu tas teismas nurodo, kad, kaip teigia Komitetas ( 20 ), pagal oöWFG skiriama išmoka nėra esminė socialinė išmoka, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį – esmines išmokas reglamentuoja oöBMSG. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad taip Komitetas išreiškė nuomonę, jog Aukštutinės Austrijos Landtagas siekė pasinaudoti Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtimi.

51.

Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą akivaizdu, kad nacionalinis teismas mano, jog oöBMSG numatytos garantuojamos minimalios išmokos yra esminės išmokos, nes jomis garantuojamos minimalios išmokos, kad socialinių sunkumų patiriantys asmenys galėtų gyventi oriai ir, be kita ko, patenkinti savo būsto poreikius. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar pagal oöWFG skirta išmoka bet kuriuo atveju gali būti esminė išmoka.

52.

2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj (C‑571/10, EU:C:2012:233) 90–92 punktuose Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje vartojamos sąvokos „esminės išmokos“ reikšmę ir apimtį reikia nustatyti atsižvelgiant į kontekstą, į kurį patenka šis straipsnis, ir šia direktyva siekiamą tikslą – būtent trečiųjų šalių piliečių, kurie teisėtai ir ilgą laiką gyveno valstybėse narėse, integraciją ( 21 ). Pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį valstybėms narėms leidžiama apriboti vienodą požiūrį, taikomą teisėtai ir ilgą laiką įsikūrusiems trečiųjų šalių piliečiams, „išskyrus, kai nacionalinės, regiono ar vietos viešosios valdžios institucijos skiria socialinės pagalbos ar socialinės apsaugos išmokas, skirtas padėti asmeniui patenkinti savo elementarius su maistu, būstu ir sveikata susijusius poreikius“ ( 22 ). To sprendimo 92 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Chartijos 34 straipsnį Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų. Jeigu parama atitinka Chartijos 34 straipsnyje nurodytą tikslą, ji pagal Sąjungos teisę negali būti laikoma nepatenkančia į esminių išmokų sąvoką, kaip suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį. Taigi, Teisingumo Teismas nusprendė, kad būtent nacionalinis teismas turi padaryti būtinas išvadas, atsižvelgęs į šios paramos tikslą, dydį, skyrimo sąlygas ir vietą nacionalinėje arba regioninėje socialinės pagalbos sistemoje.

53.

Atsižvelgiant į minėtas 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj (C‑571/10, EU:C:2012:233) ištraukas akivaizdu, kad išmokos, kurias gaunantys pakankamai išteklių neturintys asmenys gali patenkinti savo būsto poreikius ir taip oriai gyventi, yra esminės išmokos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį.

54.

Manau, kad visų pirma svarbu pažymėti, jog valstybės narės arba regionai gali skirti įvairias tokias esmines išmokas, pritaikytas konkretiems asmenų arba namų ūkių poreikiams, atsižvelgdamos į jų ekonominę ir šeiminę padėtį. Taip yra, be kita ko, sudėtingoje būsto ir apgyvendinimo išmokų srityje, kurioje teisės aktų leidėjas gali nuspręsti, kad būtinos įvairios priemonės ( 23 ).

55.

Nors valstybių narių būsto ir apgyvendinimo srityje skiriamų įvairių socialinių išmokų lyginamasis tyrimas yra įdomus ir padeda atskleisti šių išmokų pobūdį, taikymo sritį bei jų vietą regioninėje ar nacionalinėje socialinės paramos sistemoje, manau, kad šioje byloje pagrindinį dėmesį reikia skirti pagal oöWFG skiriamos išmokos pobūdžiui ir, be kita ko, šios išmokos tikslams bei taikomoms jos skyrimo sąlygoms ( 24 ).

56.

Vien tai, kad oöBMSG, pagal kurį būsto parama teikiama jokių pajamų neturintiems arba labai mažas pajamas gaunantiems asmenims, numatyta esminė išmoka, kuria siekiama apsaugoti labiausiai nepasiturinčius asmenis, savaime nereiškia, kad pagal oöWFG skiriamos išmokos būstui taip pat neturėtų būti laikomos esminėmis išmokomis, kuriomis siekiama užtikrinti jų gavėjų tinkamas gyvenimo sąlygas, pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį ir, žinoma, Chartijos 34 straipsnio 3 dalį.

57.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal oöWFG teikiamos būsto paramos tikslas – išvengti pernelyg didelės būsto išlaidų naštos mažas pajamas gaunantiems asmenims. Taigi, ši išmoka paprastai padengia dalį ( 25 ) būsto išlaidų, kad tokiems asmenims nereikėtų išleisti per didelės pajamų dalies tinkamam būstui. Taigi, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, pareiškėjo ir atsakovės paaiškinimus, atrodo, kad pagal oöWFG teikiama būsto parama (kuri, be kita ko, grindžiama materialine padėtimi) priklauso nuo namų ūkio narių skaičiaus ir būsto dydžio ir ji negali viršyti 300 EUR, bet tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Vadinasi, ja siekiama ne užtikrinti asmenims minimalų gyvenimo lygį (įskaitant jų būsto poreikių patenkinimą), o veikiau suteikti mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams galimybę turėti tinkamą būstą, užtikrinant, kad toks būstas jiems būtų (labiau) prieinamas. Iš tiesų atrodo, kad pagal oöWFG mokama išmoka tam tikromis specifinėmis aplinkybėmis gali būti bent iš dalies skirta šalia pagal oöBMSG mokamos išmokos.

58.

Taigi, pagal oöWFG mokama išmoka, skirta užtikrinti, kad mažas pajamas gaunantys asmenys ir namų ūkiai neišleistų per didelės pajamų dalies tinkamam būstui, siekiama užtikrinti jos gavėjams tinkamas gyvenimo sąlygas, nes suteikia daugiau galimybių ne tik turėti tinkamą būstą, kuriuo jie kitaip negalėtų apsirūpinti, bet ir patenkinti kitus pagrindinius poreikius, kaip antai maisto ir drabužių, kurie galėtų likti nepatenkinti, jeigu būstui tektų skirti didesnę pajamų dalį, bet tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Atrodo, kad pagal oöWFG skirta išmoka patenka į Chartijos 34 straipsnio 3 dalies taikymo sritį kaip išmoka, kuria siekiama „įveikti socialinę atskirtį ir skurdą“, kad būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos neturintiems pakankamai lėšų asmenims, bet tai taip pat turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

59.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad suteikti trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra valstybės narės ilgalaikiai gyventojai, teisę vienodomis sąlygomis su, be kita ko, tos valstybės narės piliečiais apsirūpinti tinkamu būstu, kuriuo jie priešingu atveju negalėtų apsirūpinti, neatsisakę kitų pagrindinių poreikių, yra svarbu siekiant užtikrinti tokių trečiųjų šalių piliečių nuolatinę ekonominę ir socialinę integraciją. Taigi, kadangi oöWFG numatyta išmoka siekiama šio tikslo, ji turi būti laikoma esmine išmoka pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį ( 26 ).

C.

Reikalavimas pateikti tam tikros formos pagrindinių vokiečių kalbos žinių įrodymą

60.

Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pagal oöWFG skirta išmoka nėra esminė išmoka, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį, kiltų klausimas, ar valstybė narė gali, užuot atsisakiusi suteikti teisę į tą išmoką trečiųjų šalių piliečiams, turintiems ilgalaikio gyventojo statusą, nustatyti, kad tokia išmoka jiems skiriama tik pateikus tam tikrą tos valstybės narės kalbos (šiuo atveju – vokiečių kalbos) pagrindinių žinių įrodymą.

61.

Nagrinėjant šį klausimą pirmiausia reikia nustatyti, ar taikydama Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalies nukrypti leidžiančią nuostatą valstybė narė įgyvendina Sąjungos teisę, todėl turi gerbti, be kita ko, Chartiją ir bendruosius Sąjungos teisės principus, kaip antai proporcingumo principą.

62.

Kitaip tariant, ar tuo atveju, kai valstybė narė pasinaudoja konkrečiai Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje suteikta galimybe nukrypti nuo vienodo požiūrio principo, kiek tai susiję su tam tikromis neesminėmis išmokomis, numatytomis šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies d punkte, ji įgyvendina Sąjungos teisę, ir, jeigu taip yra, kiek tokia valstybė narė gali laisvai nustatyti kriterijus, pagal kuriuos suteikiama teisė gauti tokias išmokas?

63.

Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės taikytinos esant visoms situacijoms, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė ( 27 ), bet neperžengiant šių situacijų ribų ( 28 ). Taigi, Sąjungos teisės taikymas reiškia, kad šias pagrindines teises užtikrina Chartija ( 29 ).

1.

Chartijos ir bendrųjų Sąjungos teisės principų taikymas nacionalinės teisės aktams, kuriais įgyvendinama Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalies nukrypti leidžianti nuostata

64.

Jeigu Sąjungos teisės nuostatos atitinkamoje srityje nereglamentuoja tam tikro aspekto arba nenustato valstybėms narėms jokios specialios pareigos dėl konkrečios situacijos, dėl to aspekto valstybės narės priimti nacionalinės teisės aktai nepatenka į Chartijos taikymo sritį ir atitinkama situacija negali būti vertinama Chartijos nuostatų požiūriu. Taigi, kai pagal Sąjungos teisę valstybės narės konkrečiai įgaliojamos priimti priemones, kuriomis nustatomos palankesnės sąlygos, nei numatytos Sąjungos teisėje, šios priemonės priklauso valstybių narių turimai kompetencijai, jų nereglamentuoja Sąjungos teisė ir jos nepatenka į tos teisės taikymo sritį. ( 30 )

65.

Kaip tokios situacijos pavyzdį galima nurodyti Direktyvos 2003/109 13 straipsnį „Palankesnės nacionalinės nuostatos“, pagal kurį valstybės narės gali išduoti trečiųjų šalių piliečiams nuolatinio arba neribotojo galiojimo leidimus gyventi palankesnėmis sąlygomis, nei nustatytosios šioje direktyvoje ( 31 ). 2014 m. liepos 17 d. Sprendime Tahir (C‑469/13, EU:C:2014:2094, 43 punktas) Teisingumo Teismas nurodė, kad leidimas gyventi, kurį valstybė narė išduoda palankesnėmis sąlygomis, nei nustatytosios Sąjungos teisėje, jokiu būdu negali būti ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi ES, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/109 ( 32 ).

66.

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tais atvejais, kai Sąjungos aktas suteikia valstybėms narėms laisvę pasirinkti iš kelių taikymo būdų arba diskrecijos ar vertinimo teisę, kuri yra sudėtinė šiame akte nustatytos tvarkos dalis, ar leidžia valstybėms narėms priimti specialias priemones, skirtas prisidėti prie jo tikslo įgyvendinimo ( 33 ), valstybės narės, priimdamos nacionalinės teisės aktus, kuriais įgyvendinama Sąjungos teisėje joms suteikta galimybė, įgyvendina Sąjungos teisę, todėl taikoma Chartija ir proporcingumo principas ( 34 ).

67.

Pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį valstybėms narėms leidžiama netaikyti arba nukrypti nuo įsipareigojimo, kuris kitu atveju būtų taikomas pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies d punktą. Vadinasi, pačią tokią nukrypti leidžiančią nuostatą, kuri yra specialiai numatyta arba nustatyta Sąjungos teisėje, reglamentuoja Sąjungos teisė. Taigi, kai valstybė narė remiasi Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalies nukrypti leidžiančia nuostata, ji įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl ji turi laikytis Chartijos ir Sąjungos teisės sistemoje pripažįstamų bendrųjų principų ( 35 ).

68.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad, kai valstybė narė remiasi Sutartyje numatyta nuo pagrindinės laisvės nukrypti leidžiančia nuostata arba privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais tam, kad pateisintų teisės aktus, kurie gali kliudyti įgyvendinti pagrindinę laisvę ( 36 ), šis Sąjungos teisėje numatytas pateisinimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Sąjungos teisės pagrindinius principus, visų pirma į Chartija užtikrinamas pagrindines teises ( 37 ). Taigi, nagrinėjamiems teisės aktams numatytos išimtys gali būti taikomos tik tuomet, jei atitinka pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ( 38 ).

69.

Dėl Sąjungos teisės aktuose esančių nukrypti leidžiančių nuostatų 2006 m. birželio 27 d. Sprendime Parlamentas / Taryba (C‑540/03, EU:C:2006:429) Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar kelios konkrečios Direktyvoje 2003/86 pateiktos nukrypti leidžiančios nuostatos atitinka pagrindines teises. Išanalizavęs jų turinį ir taikymo sritį Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjamos direktyvos nukrypti leidžiančios nuostatos aiškiai ar numanomai neleidžia valstybėms narėms priimti įgyvendinimo nuostatų, prieštaraujančių pagrindinėms teisėms. Šio sprendimo 104 ir 105 punktuose Teisingumo Teismas iš esmės konstatavo, kad, nors Direktyva 2003/86 palieka valstybėms narėms diskreciją, ši yra pakankamai plati, kad joms leistų taikyti direktyvos taisykles suderinamu su iš pagrindinių teisių apsaugos kylančiais reikalavimais būdu ( 39 ).

70.

Mano nuomone, atsižvelgiant į pirma nurodytą jurisprudenciją akivaizdu, kad, kai valstybė narė priima teisės aktą remdamasi Sutartyje arba Sąjungos teisės aktuose numatyta nukrypti leidžiančia nuostata arba galimybe, kaip antai Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalimi ( 40 ), ji įgyvendina Sąjungos teisę, todėl privalo laikytis Chartijos ir bendrųjų Sąjungos teisės principų.

71.

Chartijos nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad valstybės narės netektų turimos diskrecijos, kai nusprendžia įgyvendinti Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį ( 41 ). Taigi, akivaizdu, kad valstybės narės gali pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį apriboti vienodo požiūrio taikymą, socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos atveju teikdamos tiktai esmines išmokas. Vis dėlto, jeigu valstybė narė nustato mažiau ribojančias priemones, ji vis tiek turi laikytis Chartijos.

72.

Be to, kai valstybės narės remiasi Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalimi, jos negali taikyti nacionalinės teisės normos, dėl kurios gali kilti pavojus, kad nebus pasiekti šios direktyvos tikslai, todėl ji neteks savo veiksmingumo ( 42 ).

2.

Taikymas pagrindinės bylos aplinkybėms

73.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė susirūpinimą dėl oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalių. Šis teismas nurodė, kad, kaip teigiama 2017 m. įstatymo, iš dalies keičiančio oöWFG, parengiamuosiuose darbuose, oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalių tikslas – numatyti didesnius ribojimus trečiųjų šalių piliečiams pasinaudoti būsto parama, ir juose kaip pagrindinis argumentas, kuriuo remiantis pateisinamas būtent reikalavimas mokėti vokiečių kalbą, nurodyta, kad tai yra svarbus socialinės integracijos veiksnys. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja kalbos reikalavimo, kaip papildomo reikalavimo šalia kitų oöWFG nustatytų sąlygų, reikalingumu, atsižvelgdamas į tai, kad trečiųjų šalių piliečiai bet kuriuo atveju gali gauti būsto paramą tik jeigu jie gyvena Austrijoje daugiau kaip penkerius metus ir paprastai jau kelerius metus dirba. Be to, trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109, norėdami įgyti šį statusą jau turėjo atitikti įvairias su integracija susijusias sąlygas, nustatytas österreichisches Niederlassungs- und Aufenthaltsgesetz (Austrijos įsisteigimo ir gyvenimo šalyje įstatymas) ( 43 ). Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, kodėl palyginti žemą vokiečių kalbos žinių lygį galima įrodyti tik įstatyme nustatytais konkrečiais oficialiais dokumentais.

74.

Remiantis proporcingumo principu, kuris sudaro bendrųjų Sąjungos teisės principų dalį, tokių kalbos mokėjimo reikalavimų teisėtumo sąlyga yra jų tinkamumas ir būtinumas įgyvendinti teisėtai siekiamus tikslus, turint omenyje, kad, galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, reikia imtis mažiau suvaržančios, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams ( 44 ).

75.

Direktyvos 2003/109 pagrindinis tikslas – trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybės narės gyventojai, integracija. Priimančiosios valstybės narės kalbos žinių įgijimas labai palengvina trečiųjų šalių piliečių ir tos valstybės piliečių komunikavimą, skatina jų socialinių tarpusavio ryšių palaikymą ir vystymą ir sudaro trečiųjų šalių piliečiams palankesnes sąlygas įsidarbinti ir mokytis profesijos ( 45 ).

76.

Taigi iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vienas iš nurodytų 2017 m. įvykdytos oöWFG reformos tikslų yra skatinti socialinę integraciją. Šiomis aplinkybėmis reikalavimo mokėti kalbą nustatymas savaime neprieštarauja Direktyvos 2003/109 tikslams ir nekelia grėsmės jų pasiekimui, bet, atvirkščiai, gali prie to prisidėti ( 46 ). Iš tiesų 2015 m. birželio 4 d. Sprendime P ir S (C‑579/13, EU:C:2015:369) Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybė narė iš esmės gali trečiosios šalies piliečiui, jau turinčiam ilgalaikio gyventojo statusą, nustatyti pareigą išlaikyti pilietinės integracijos egzaminą, su sąlyga, kad jos taikymo tvarka nekels grėsmės šios direktyvos tikslų pasiekimui ( 47 ).

77.

Taigi, šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, kaip įgyvendinamas reikalavimas mokėti kalbą.

78.

Atrodo, kad asmuo, neįrodęs reikalaujamo lygio kalbos žinių, iš karto netenka visos aptariamos išmokos sumos, bet tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Aptariama suma gali siekti 300 EUR per mėnesį. Kadangi aptariama išmoka būstui skiriama tik mažas pajamas gaunantiems asmenims, prarasta suma gali būti didelė, atsižvelgiant į tai, kiek gali užtrukti šio reikalavimo įvykdymas. Kaip pažymi pareiškėjas, aptariamų pajamų praradimo pasekmės gali būti priešingos pageidaujamam tikslui ir trukdyti trečiųjų šalių piliečiams integruotis bei taip kelti grėsmę Direktyvos 2003/109 tikslams. Integracijos tikslą bet kuriuo atveju galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, pavyzdžiui, sustabdant išmokos mokėjimą arba nuosekliai mažinant jos dydį, kol bus įvykdytas reikalavimas mokėti kalbą. Taigi atrodo, kad nagrinėjama priemonė neatitinka proporcingumo principo.

79.

Dėl paties reikalavimo mokėti kalbą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad reikalaujamas lygis – Bendros Europos kalbų mokėjimo orientacinės sistemos A2 lygis – yra „palyginti žemas“ ( 48 ). Taigi, neatrodo, kad šis reikalavimas yra toks griežtas, kad sudarytų sunkiai įveikiamą kliūtį, dėl kurios trečiųjų šalių piliečiams, ilgalaikiams gyventojams, praktiškai ( 49 ) būtų užkertamas kelias įgyti teisę į aptariamą išmoką būstui ( 50 ), bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

80.

Bet kuriuo atveju man kyla abejonių dėl to, ar toks reikalavimas mokėti kalbą visais atvejais yra būtinas, nes, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109, jau turėjo atitikti įvairias Austrijos teisėje šiam statusui įgyti numatytas integracijos sąlygas. Vis dėlto neaišku, ar tarp šių sąlygų buvo tam tikro kalbos žinių lygio reikalavimas. Iš tiesų atsakovė pastabose nurodė, kad ne visi asmenys, kuriems taikoma nagrinėjama priemonė, jau turėjo pateikti pakankamo kalbos mokėjimo įrodymų pagal kitas teisės nuostatas; taip visų pirma yra dėl ribotos laikotarpių, kuriais taikomos šios kitos nuostatos, trukmės, kaip antai Austrijos įsisteigimo ir gyvenimo šalyje įstatymo atveju.

81.

Mano nuomone, iš to išplaukia, kad nagrinėjamą reikalavimą mokėti kalbą valstybės narės iš esmės gali laikyti būtinu juo siekiamam integracijos tikslui įgyvendinti. Vis dėlto tam, kad toks reikalavimas būtų pagrįstas, taip pat reikėtų nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis, kuris yra ilgalaikis gyventojas ir kuris kitu atveju turėtų teisę gauti būsto paramą pagal oöWFG, anksčiau neįvykdė šio nacionalinės teisės reikalavimo mokėti kalbą tam, kad įgytų tą statusą.

82.

Kiek tai susiję su reikalavimo mokėti kalbą konkrečiu įgyvendinimu, šalia pagrindinio lygio, kurio reikalaujama pagal oöWFG, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal šį įstatymą priimtini tik tam tikri išskirtiniai to lygio įrodymai ( 51 ).

83.

Mano nuomone, oöWFG trečiosios valstybės piliečiui, kuris yra ilgalaikis gyventojas, prašantis skirti būsto paramą, nustatytas reikalavimas įrodyti, kad jis moka kalbą, pateikiant tik tam tikrus nurodytus pažymėjimus arba diplomus, būtų netinkamas ( 52 ), jeigu šį lygį būtų galima pagrįstai nustatyti ( 53 ) kitais atitinkamais būdais, kurie yra plačiai taikomi ir grindžiami objektyviais įrodymais ( 54 ). Vis dėlto tai turi išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

84.

Taigi Direktyvos 2003/109 11 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai oöWFG 6 straipsnio 9 ir 11 dalys, pagal kurias Sąjungos piliečiams, EEE piliečiams ir šeimos nariams, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38, socialinė būsto paramos išmoka skiriama nereikalaujant įrodyti kalbos žinių, o iš trečiųjų šalių piliečių, kurie turi ilgalaikio gyventojo statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109, reikalaujama tam tikru oficialiu būdu įrodyti pagrindines vokiečių kalbos žinias.

VI.

Išvada

85.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Landesgericht Linz (Linco apygardos teismas, Austrija) pateiktą pirmąjį klausimą: