I.

Įžanga

1.

E 101 formos pažyma ( 2 ) yra dokumentas, kurį kompetentinga valstybės narės įstaiga išduoda pagal konkrečią Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje ( 3 ), nuostatą ir pagal Reglamentą (EEB) Nr. 574/72, nustatantį šio reglamento įgyvendinimo tvarką ( 4 ). Ši pažyma patvirtina, kad Europos Sąjungos viduje persikeliantis darbuotojas priklauso šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemai.

2.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kol E 101 formos pažymos ją išdavusi įstaiga neatšaukė ar nepaskelbė negaliojančia, ji yra privaloma pagal valstybės narės, į kurią atitinkamas darbuotojas vyksta dirbti, vidaus teisės sistemą, todėl privaloma šios valstybės įstaigoms. Jos negali, be kita ko, įtraukti atitinkamo darbuotojo į savo socialinės apsaugos sistemą. Be to, tos pačios valstybės teismas nėra įgaliotas tikrinti E 101 formos pažymos galiojimo atsižvelgdamas į aplinkybes, kuriomis remiantis ji buvo išduota. Galimos abejonės dėl tokios pažymos galiojimo ar tikslumo turi būti išsklaidytos pasitelkiant atitinkamų valstybių narių įstaigų dialogo procedūrą, kurios etapus Teisingumo Teismas yra nustatęs savo jurisprudencijoje, vėliau kodifikuotus Sąjungos teisės aktų leidėjo.

3.

Ši jurisprudencija susilaukė didelio atgarsio. Vieni autoriai apgailestauja, kad ši jurisprudencija suteikia apsaugą įmonėms, kurios siekia išvengti taikytinų socialinės apsaugos taisyklių ir kurioms pasitarnauja pernelyg lengvai E 101 formos pažymą išduodančios įstaigos. Kitų autorių manymu, ši jurisprudencija išreiškia būtiną valstybių narių bendradarbiavimą taikant koordinavimo reglamentus.

4.

Prancūzijoje pagrindinė byla dar labiau supriešino šiuos du požiūrius. 2012 m. bendrovė Vueling Airlines SA (toliau – Vueling) buvo nuteista baudžiamojoje byloje už tai, kad Paris-Charles-de-Gaulle (Paryžiaus Šarlio de Golio) oro uoste, esančiame Ruasi (Prancūzija), įdarbino orlaivių įgulos narius, neįtraukdama jų į Prancūzijos socialinės apsaugos sistemą. Šie darbuotojai priklausė Ispanijos socialinės apsaugos sistemai ir jiems buvo taikomos darbuotojų komandiravimo taisyklės. Vueling iš kompetentingos Ispanijos įstaigos gavo šią faktinę padėtį patvirtinančias E 101 formos pažymas, tačiau baudžiamąją bylą nagrinėjęs Prancūzijos teismas šias pažymas atmetė.

5.

Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su minėto nuosprendžio sukeltomis pasekmėmis. Juos pateikė Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji pirmosios instancijos teismas, Prancūzija) ir Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius, Prancūzija), nagrinėdami reikalavimus atlyginti žalą, susijusius su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bylose tarp, pirma, Caisse de retraite du personnel navigant professionnel de l’aéronautique civile (Civilinės aviacijos orlaivių įgulos narių pensijų fondas, toliau – CRPNPAC) ir, antra, Jean-Luc Poignant ir Vueling dėl žalos, kuri, kaip teigiama, buvo patirta dėl šio neįtraukimo į Prancūzijos socialinės apsaugos sistemą. Minėtos bendrovės gautų E 101 formos pažymų privalomosios galios klausimas turi lemiamą reikšmę šiems reikalavimams.

6.

Taigi trimis prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų klausimais Teisingumo Teismo prašoma patikslinti, ar jo jurisprudencija, susijusi su privalomąja E 101 formos pažymos galia, taip pat taikoma tuo atveju, jeigu priimančiosios valstybės narės teismas konstatuoja, kad pažyma buvo gauta ar ja buvo remtasi sukčiaujant. Šie klausimai leis Teisingumo Teismui patikslinti savo Sprendimo Altun ir kt. ( 5 ), kuriame jis iš esmės pripažino, kad sukčiavimo atveju minėtam teismui E 101 formos pažyma nėra privaloma, taikymo sritį. Šie klausimai taip pat leis išsamiau apsvarstyti sukčiavimo sąvoką, kaip ji suprantama Sąjungos teisėje, ir šiame kontekste išaiškinti dar neišaiškintas Reglamente Nr. 1408/71 numatytas taisykles, kalbant apie tarptautinius skrydžius vykdančių oro transporto bendrovių orlaivių įgulos narius.

7.

Šioje išvadoje siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad priimančiosios valstybės narės teismas yra kompetentingas neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, jeigu turi įrodymų, patvirtinančių, kad ši pažyma buvo gauta ar ja buvo remtasi sukčiaujant, neatsižvelgiant į kompetentingų įstaigų dialogo eigą. Mano nuomone, nuo šio sprendimo priklauso kovos su „socialiniu dempingu“ ( 6 ) veiksmingumas ir pasitikėjimas, kurį Teisingumo Teismas paprastai rodo nacionaliniam teismui, kaip Sąjungos teismui, kad šis užtikrintų Sąjungos teisės laikymąsi.

8.

Paskutinis prejudicinis klausimas susijęs su Sąjungos teisės viršenybės principo ir Prancūzijos teisėje taikomo principo, pagal kurį baudžiamosiose bylose priimti sprendimai turi res judicata galią civilinėse bylose, tarpusavio santykiu. Pagal pastarąjį principą prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turėtų pripažinti Vueling kaltę civilinėje byloje vien todėl, kad prieš tai dėl jos buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, net ir tuo atveju, jei šis nuosprendis buvo priimtas pažeidžiant Sąjungos teisę. Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į kitus prejudicinius klausimus, mano argumentai šioje srityje bus iš esmės subsidiarūs. Vis dėlto siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Sąjungos teisė draudžia taikyti šį principą, jeigu nustatoma, kad šis apkaltinamasis nuosprendis yra nesuderinamas su Sąjungos teise.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

9.

Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, kad, laikantis šio reglamento 14–17 straipsnių, „vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje arba įmonės, kurioje jis dirba, buveinė juridiškai įregistruota ar veiklos vieta arba jį nusamdęs asmuo yra kitos valstybės narės teritorijoje“.

10.

Minėto reglamento 14 straipsnyje „Specialios taisyklės, taikomos pagal darbo sutartį mokamą darbą dirbantiems asmenims, išskyrus jūreivius“ numatyta:

11.

Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio „Įstaigų ir asmenų, kuriems taikomas šis reglamentas, tarpusavio santykiai“, kuris buvo įtrauktas į šį reglamentą Reglamentu (EB) Nr. 631/2004, iš dalies keičiančiu reglamentus Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72, dėl teisių suderinimo ir tvarkos supaprastinimo ( 7 ), 3 dalyje numatyta:

12.

Įgyvendinimo reglamento Nr. 574/72 11 straipsnio „Formalumai tuo atveju, kai pagal darbo sutartį dirbantis asmuo išsiunčiamas į kitą vietą laikantis [Reglamento Nr. 1408/71] 14 straipsnio 1 dalies ir 14b straipsnio 1 dalies nuostatų ir sutarčių, sudarytų pagal [šio] reglamento 17 straipsnį“, 1 dalyje nurodyta:

13.

Įgyvendinimo reglamento Nr. 574/72 12a straipsnyje „Taisyklės, taikomos [Reglamento Nr. 1408/71] 14 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 14a straipsnio 2–4 dalyse ir 14c straipsnyje nurodytiems asmenims, kurie paprastai dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje“ numatyta:

14.

Nuo 2010 m. gegužės 1 d. Reglamentas Nr. 1408/71 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 574/72 buvo panaikinti ir pakeisti atitinkamai Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ( 8 ) ir Reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką ( 9 ). Vis dėlto pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms ratione temporis taikomi pirmieji reglamentai.

B.

Prancūzijos teisė

15.

Klostantis faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos Darbo kodekso, nustatyto 2007 m. kovo 12 d. Potvarkiu Nr. 2007‑329 ( 10 ), L. 8221-3 straipsnyje numatyta:

16.

Klostantis faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos Darbo kodekso, nustatyto Potvarkiu Nr. 2007‑329, L. 1262‑3 straipsnyje numatyta:

17.

Civilinės aviacijos kodekso, nustatyto 2006 m. lapkričio 21 d. dekretu Nr. 2006‑1425 ( 11 ), R. 330-2-1 straipsnyje nurodyta:

III.

Pagrindinės bylos

A.

Baudžiamoji byla prieš Vueling

18.

Vueling yra oro transporto bendrovė, vykdanti tarptautinius keleivinius skrydžius, jos buveinė yra Barselonoje (Ispanija). 2007 m. gegužės 21 d. ši oro transporto bendrovė pradėjo vykdyti skrydžius į kelias paskirties vietas Ispanijoje iš Paryžiaus Šarlio de Golio oro uosto, esančio Ruasi. Šiuo tikslu ji Bobinji prekybos ir įmonių registre (Prancūzija) įregistravo oro transporto ir antžeminių paslaugų įmonę, kuri buvo įkurta šiame oro uoste.

19.

2008 m. gegužės 28 d. po patikrinimų kompetentinga darbo inspekcija surašė Vueling protokolą dėl nedeklaruoto darbo. Darbo inspekcija konstatavo, kad ši oro transporto bendrovė minėtame oro uoste eksploatavo administracines ir komercinio valdymo patalpas, orlaivių įgulos narių poilsio ir pasirengimo skrydžiams kambarius, bilietų pardavimo ir keleivių registracijos skyriaus priežiūros biurą. Šioje bendrovėje dirbo 50 komercinių skrydžių darbuotojų, 25 techniniai skrydžių darbuotojai, kurių darbo sutartims buvo taikoma Ispanijos teisė, ir antžeminis personalas (komercijos direktorius, skrydžių vadovas ir techninis vadovas), kurių darbo sutartims buvo taikoma Prancūzijos teisė.

20.

Per darbo inspekcijos patikrinimą nustatyta, kad Prancūzijos socialinės apsaugos įstaigoms buvo deklaruotas tik antžeminis personalas. Orlaivių įgulos nariai turėjo E 101 formos pažymas, patvirtinančias, kad jie yra laikinai komandiruoti į Prancūziją ir komandiravimo laikotarpiu toliau priklauso Ispanijos socialinės apsaugos sistemai. Darbo inspekcija konstatavo, kad 48 pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai nuolat nedirbo Vueling ir buvo priimti į darbą likus mažiau nei 30 dienų iki jų komandiravimo, o kai kurie iš jų – dieną prieš ar tą pačią dieną, ir tuo remdamasis konstatavo, kad šie darbuotojai buvo įdarbinti siekiant juos komandiruoti. Kalbant apie 21 iš šių darbuotojų, pažymėtina, kad darbo užmokesčio kvite buvo nurodytas adresas Prancūzijoje, o daugelyje komandiravimo deklaracijų nurodyta melaginga gyvenamoji vieta, nuslepiant tai, kad dauguma komandiruotųjų darbuotojų nebuvo Ispanijos piliečiai, o kai kurie iš jų apskritai niekada negyveno Ispanijoje. Atsižvelgiant į baigusias galioti darbo sutartis, paaiškėjo, kad iš viso Prancūzijos socialinės apsaugos sistemai nebuvo deklaruoti 103 darbuotojai.

21.

Darbo inspekcija dar nustatė, kad Vueling Paryžiaus Šarlio de Golio oro uoste turėjo „veiklos bazę“, kaip tai suprantama pagal Civilinės aviacijos kodekso R. 330-2-1 straipsnį, kurioje orlaivių įgulos nariai pradėdavo ir baigdavo savo darbą. Taigi pagal Darbo kodekso L. 1262-3 straipsnį Vueling negalėjo remtis darbuotojų komandiravimui taikytinomis nuostatomis. Atsižvelgdama į tai, darbo inspekcija nusprendė, kad nors pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją E 101 formos pažyma suponuoja priklausymą socialinės apsaugos sistemai, šis dokumentas neįrodo, kad komandiravimas pasitelktas teisėtai. Ji nusprendė, kad tai yra sukčiavimas komandiruojant ir kad padaryta žala pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams, kuriems, be kita ko, nebuvo suteiktos teisės pagal Prancūzijos socialinės apsaugos sistemą, taip pat žala visuomenei, nes darbdavys nesumokėjo pagal šią sistemą mokėtinų sumų.

22.

Po šio tyrimo Vueling buvo iškelta baudžiamoji byla dėl nedeklaruoto darbo pagal Darbo kodekso L. 8221-3 straipsnį, nedeklaruojant veiklos, nes 2007 m. gegužės 21 d.–2008 m. gegužės 16 d. Vueling Ruasi tyčia vykdė keleivių oro vežėjo veiklą, nepateikdama reikalaujamų deklaracijų socialinės apsaugos įstaigoms, be kita ko, nedeklaruodama Prancūzijoje vykdomos veiklos ir neteisėtai prilygindama ją darbuotojų komandiravimui.

23.

2010 m. liepos 1 d. sprendimu Tribunal correctionnel de Bobigny (Bobinji baudžiamasis teismas, Prancūzija) išteisino bendrovę Vueling.

24.

2012 m. sausio 31 d. sprendimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nuteisė Vueling, paskirdamas jai 100 000 EUR baudą. Šis teismas nusprendė, pirma, kad ši oro transporto bendrovė vykdė veiklą Ruasi iš savo „veiklos bazės“, kaip tai suprantama pagal Civilinės aviacijos kodekso R. 330‑2‑1 straipsnį, todėl ši veikla priskirtina prie Darbo kodekso L. 1262‑3 straipsnyje numatytų atvejų. Minėtas teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas subjektas turėjo veiklos autonomiją, nes Vueling šiuo tikslu buvo pasamdžiusi direktorių. Ši autonomija taip pat reiškė, kad bendrovė negalėjo pagrįsti organinio ryšio su komandiruotais darbuotojais. Antra, tas pats teismas nusprendė, kad Vueling tyčia pažeidė taikytinas taisykles, be kita ko, apgyvendindama 41 darbuotoją, kuriam prašė taikyti komandiravimą, savo pačios buveinės adresu, negalėdama pateikti rimto paaiškinimo, kuriuo remiantis būtų galima atmesti įtarimus sukčiavimu. Galiausiai Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) nusprendė, kad nors E 101 formos pažymoms taikoma priklausymo Ispanijos socialinės apsaugos sistemai prezumpcija ir jos yra privalomos socialinės apsaugos srityje kompetentingoms Prancūzijos institucijoms, jos negali uždrausti baudžiamųjų bylų teismui konstatuoti teisės aktų nuostatų, kuriose įtvirtintos darbuotojų komandiravimo galiojimo sąlygos, tyčinio pažeidimo.

25.

Vueling padavė kasacinį skundą. 2014 m. kovo 11 d. sprendimu Cour de cassation, chambre criminelle (Kasacinis Teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius) atmetė šį skundą. Šis teismas nusprendė, kad Vueling negalėjo remtis darbuotojų komandiravimui taikytinomis Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkte numatytomis taisyklėmis, nes jos veikla Ruasi buvo paprastai, pastoviai ir nepertraukiamai vykdoma naudojant nacionalinėje teritorijoje esančias patalpas ar infrastruktūrą, taigi jai buvo taikoma įsisteigimo teisė, kaip tai suprantama pagal Darbo kodekso L. 1263-3 straipsnio nuostatas ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Vadinasi, Vueling negalėjo remtis E 101 formos pažymomis ir padarė Darbo kodekso L. 8221-3 straipsnyje numatytą pažeidimą dėl nedeklaruoto darbo.

B.

Prancūzijos ir Ispanijos įstaigų dialogas

26.

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. balandžio 4 d. e. laišku Union de Recouvrement des cotisations de Sécurité Sociale et d’Allocations Familiales de Seine-et-Marne (Senos ir Marnos socialinės apsaugos įmokų išieškojimo ir šeimos išmokų tarnyba (Prancūzija), toliau – Urssaf) pranešė įstaigai, išdavusiai Vueling pateiktas E 101 formos pažymas, t. y. Tesorería general de la seguridad social de Cornellà de Llobregat (Ispanija), apie ginčijamas faktines aplinkybes ir paprašė jos panaikinti šias pažymas.

27.

2014 m. balandžio 17 d. sprendimu ginčijamas E 101 formos pažymas išdavusi įstaiga jas panaikino. Vis dėlto ji išlaikė įmokas, kurias Vueling mokėjo Ispanijos socialinės apsaugos sistemai už atitinkamus darbuotojus, motyvuodama tuo, kad jas grąžinti per vėlu dėl senaties termino.

28.

2014 m. gegužės 29 d. Vueling apskundė tokį sprendimą pagal hierarchiją aukštesnei institucijai. 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pagal hierarchiją aukštesnė institucija atmetė šį skundą. Vis dėlto 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu ta pati institucija persvarstė savo pradinį sprendimą, „pripažindama komandiravimo formų panaikinimą nesukeliančiu pasekmių“, nes, atsižvelgiant į laiką, praėjusį nuo faktinių aplinkybių susiklostymo, nebetikslinga pripažinti atitinkamų darbuotojų priklausymą Ispanijos socialinės apsaugos sistemai nepagrįstu, nes nebeįmanoma grąžinti sumokėtų įmokų. Be to, šie darbuotojai galėjo gauti išmokas remiantis šiomis įmokomis, taigi panaikinus jų priklausymą socialinės apsaugos sistemai jie galėtų likti be apsaugos. Tokiomis aplinkybėmis, minėtos institucijos nuomone, vien E 101 formos pažymų panaikinimas nebūtų pateisinamas, nes jų išdavimas buvo tiesiog atitinkamų darbuotojų priklausymo Ispanijos socialinės apsaugos sistemai pasekmė.

29.

Lygiagrečiai, negavusios atsakymo iš pažymas išdavusios įstaigos ir atsižvelgdamos į tai, kad 2014 m. kovo 11 d. Cour de cassation, chambre criminelle (Kasacinis Teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius) patvirtino dėl Vueling priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, 2014 m. spalio 22 ir 23 d. Prancūzijos valdžios institucijos ir vėl kreipėsi į analogiškas Ispanijos institucijas.

30.

2014 m. gruodžio 9 d. rašte Ispanijos valdžios institucijos informavo Prancūzijos valdžios institucijas apie galutinį 2014 m. gruodžio 5 d. pažymas išdavusios institucijos sprendimą palikti ginčijamas E 101 formos pažymas galioti. 2014 m. gruodžio 11 d. Ispanijos valdžios institucijos pateikė nagrinėjamo sprendimo tekstą Prancūzijos valdžios institucijoms.

31.

2015 m. balandžio 7 d. e. laiške Prancūzijos valdžios institucijos paprašė pažymas išdavusią įstaigą persvarstyti tokį sprendimą. 2015 m. birželio 24 d. kompetentingos Prancūzijos ir Ispanijos įstaigos surengė vaizdo konferenciją, bet nesutarimų joje neišsprendė.

C.

CRPNPAC ieškinys (byla C‑370/17)

32.

2008 m. rugpjūčio 11 d. CRPNPAC kreipėsi į Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji pirmosios instancijos teismas). Šiuo ieškiniu ji, be kita ko, prašo atlyginti žalą, kurią šis fondas patyrė dėl to, kad orlaivių įgulos nariai, kuriuos Vueling buvo įdarbinusi Ruasi, nedalyvavo jos valdomoje papildomų pensijų sistemoje.

33.

Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji pirmosios instancijos teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas Vueling iškeltoje baudžiamojoje byloje. Po 2014 m. kovo 31 d. Cour de cassation, chambre criminelle (Kasacinis Teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius) sprendimo byla minėtame teisme buvo nagrinėjama toliau.

34.

Šiomis aplinkybėmis Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji pirmosios instancijos teismas) klausia, ar Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su privalomąja E 101 formos pažymos galia, taikytina tuo atveju, kai atitinkamų darbuotojų priimančiosios valstybės narės teismai nuteisia darbdavį baudžiamojoje byloje dėl nedeklaruoto darbo, o tai reiškia, kad darbdavys ketino sukčiauti arba piktnaudžiavo teise.

35.

Tokiomis aplinkybėmis 2017 m. kovo 30 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. birželio 19 d., Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji pirmosios instancijos teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą.

D.

J.-L. Poignant ieškinys (byla C‑37/18)

36.

2007 m. balandžio 21 d. Vueling įdarbino J.-L. Poignant kaip antrąjį pilotą pagal darbo sutartį, kuriai taikoma Ispanijos teisė. 2007 m. birželio 14 d. sudarius papildomą susitarimą jis buvo komandiruotas dirbti į Paryžiaus Šarlio de Golio oro uostą.

37.

2008 m. gegužės 30 d. laiške J.-L. Poignant pranešė apie išėjimą iš darbo, nurodydamas, be kita ko, tai, kad jo padėtis pagal sutartį atsižvelgiant į Prancūzijos teisę yra neteisėta, bet 2008 m. birželio 2 d. šį savo pranešimą atšaukė. 2008 m. birželio 9 d. laiške jis pranešė apie darbo sutarties nutraukimą, vėl remdamasis minėtu neteisėtumu.

38.

2008 m. birželio 11 d. J.-L. Poignant kreipėsi į Conseil des prud’hommes de Bobigny (Bobinji darbo ginčų teismas, Prancūzija), prašydamas perkvalifikuoti jo atleidimą iš darbo darbuotojo iniciatyva į vienašalį darbo sutarties nutraukimą, kuris sukelia tokias pat pasekmes kaip atleidimas iš darbo be svarbių priežasčių ( 13 ) ir, be kita ko, priteisti žalos atlyginimą dėl nedeklaruoto darbo ir įmokų nemokėjimo Prancūzijos socialinės apsaugos sistemai.

39.

2011 m. balandžio 14 d. sprendimu Conseil des prud’hommes de Bobigny (Bobinji darbo ginčų teismas) atmetė J.-L. Poignant reikalavimus. Šis teismas nusprendė, kad Vueling tinkamai įvykdė taikytinus administracinius formalumus, be kita ko, paprašiusi Ispanijos socialinės apsaugos įstaigų išduoti E 101 formos pažymas savo darbuotojams. Minėtas teismas taip pat konstatavo, kad J.-L. Poignant komandiravimo trukmė neviršijo vienų metų ir kad jis nebuvo išsiųstas dirbti vietoj kito asmens.

40.

2016 m. kovo 4 d. sprendimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) panaikino darbo ginčų teismo sprendimą. Remdamasis nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kurį jis priėmė 2012 m. sausio 31 d., res judicata galia Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) įpareigojo Vueling atlyginti J.-L. Poignant žalą, be kita ko, kaip fiksuotą kompensaciją dėl nedeklaruoto darbo ir įmokų nemokėjimo į Prancūzijos socialinės apsaugos sistemą.

41.

Vueling padavė kasacinį skundą. Nagrinėdamas kasacinį skundą Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius) pažymi, kad iš 2012 m. sausio 31 d. Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) baudžiamojoje byloje priimto sprendimo matyti, kad ši oro transporto bendrovė ginčijamų faktinių aplinkybių laikotarpiu turėjo „veiklos bazę“ Ruasi, t. y. „filialą“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį. Be to, tai, kad E 101 formos pažymos, kuriomis remiasi Vueling, buvo išduotos pagal šio reglamento 14 straipsnio 1 dalies a punktą, nors iš tikrųjų jos orlaivių įgulos narių situacijai buvo taikomas šio reglamento 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktis, ir kad jose kaip atitinkamų darbuotojų darbo vieta buvo nurodytas Paryžiaus Šarlio de Golio oro uostas, savaime rodė, kad šios pažymos buvo gautos sukčiaujant. Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius) kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis taikytina Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su privalomąja E 101 formos pažymos galia, pakartotinai patvirtinta Sprendime A-Rosa Flussschiff ( 14 ).

42.

Jeigu taip, tuomet kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) draudžiama, vadovaujantis nacionalinės teisės principu, kad baudžiamojoje byloje priimtas sprendimas turi res judicata galią civilinėje byloje, 2016 m. kovo 4 d. sprendime atsižvelgti į nuosprendžio, kurį jis pats 2012 m. sausio 31 d. priėmė baudžiamojoje byloje, sukeliamas pasekmes, ir įpareigoti Vueling atlyginti žalą J.-L. Poignant vien dėl šio ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio.

43.

Šiomis aplinkybėmis 2018 m. sausio 10 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. sausio 19 d., Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius) sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą.

IV.

Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

44.

Byloje C‑370/17 Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji pirmosios instancijos teismas) Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:

45.

Byloje C‑37/18 Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius) Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:

46.

2018 m. vasario 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑370/17 ir C‑37/18, atsižvelgiant į jų tarpusavio sąsajas, buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

47.

Rašytines pastabas Teisingumo Teisme pateikė CRPNPAC, J.-L. Poignant, Vueling, Prancūzijos ir Čekijos vyriausybės, Airija ir Europos Komisija. Toms pačioms šalims ir suinteresuotiesiems asmenims, išskyrus Čekijos vyriausybę, buvo atstovaujama 2019 m. sausio 29 d. teismo posėdyje.

V.

Analizė

A.

Pirminės pastabos

48.

Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su E 101 formos pažymos privalomąja galia, nebūtina išsamiai priminti ( 15 ). Jos esmė yra gerai žinoma: nei kompetentinga įstaiga, nei priimančiosios valstybės narės teismas negali neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, kurią darbuotojo vardu išdavė kompetentinga komandiruojančiosios valstybės narės įstaiga, ar juo labiau jos panaikinti ( 16 ).

49.

Kaip jau nurodžiau šios išvados pradžioje, Prancūzijos teismai nevienareikšmiai taiko tokią jurisprudenciją. Tai parodo byla Vueling. 2014 m. kovo 31 d. Cour de cassation (Kasacinis Teismas) Baudžiamųjų bylų skyriaus sprendimas, kuriuo šis teismas patvirtino apkaltinamąjį nuosprendį suinteresuotajam asmeniui dėl nedeklaruoto darbo, kartu su tą pačią dieną panašioje byloje priimtu sprendimu dėl easyJet ( 17 ) tikrai neliko nepastebėtas. Pirma, todėl, kad tuose sprendimuose baudžiamųjų bylų skyrius patvirtino bylą iš esmės nagrinėjusių teismų poziciją neatsižvelgti į šių bendrovių pateiktas E 101 formos pažymas, nuspręsdamas, kad jos neturi reikšmės kvalifikuojant nagrinėjamą pažeidimą. Antra, todėl, kad minėtas skyrius nepateikė Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo šiuo aspektu.

50.

Vis dėlto, atsižvelgiant į tuo metu buvusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją, toks sprendimas nebuvo savaime suprantamas. Iš tiesų esminis tokios nusikalstamos veikos elementas yra neįtraukimas į nacionalinę socialinės apsaugos sistemą. Šis dalyvavimas nacionalinėje socialinės apsaugos sistemoje gali būti privalomai taikomas tik pagal Reglamento Nr. 1408/71 kolizines normas. Taigi kvalifikuojant tokią nusikalstamą veiką pirmiausia kyla teisingo šių normų taikymo klausimas. Vis dėlto, kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, E 101 formos pažyma patvirtina ne tik tai, kad atitinkamam darbuotojui taikomi pažymą išdavusios įstaigos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai, bet ir faktines bei teisines aplinkybes, kuriomis ji grindžiama ( 18 ). Kitaip tariant, ši pažyma įrodo, kad taikant šiuos teisės aktus laikomasi tų pačių normų. Taigi nebuvo aišku, ar priimančiosios valstybės narės teismas, priimdamas sprendimą ne dėl paties darbuotojo priklausymo socialinės apsaugos sistemai, bet dėl tokios nusikalstamos veikos, gali neteikti jokios reikšmės E 101 formos pažymai ir pats tikrinti Reglamento Nr. 1408/71 taikymą.

51.

Atsižvelgdamas į tai, kokias diskusijas sukėlė jo baudžiamųjų bylų skyriaus priimti sprendimai ( 19 ), Cour de cassation (Kasacinis Teismas), nagrinėdamas dar vieną bylą dėl nedeklaruoto darbo, plenarinėje asamblėjoje nusprendė pateikti prejudicinį klausimą, dėl kurio buvo priimtas Sprendimas A-Rosa Flussschiff. Šiuo klausimu jis prašė Teisingumo Teismo iš naujo apsvarstyti savo jurisprudenciją dėl E 101 formos pažymos privalomosios galios arba bent ją pakoreguoti akivaizdžios klaidos atveju. Primenu, kad tame sprendime Teisingumo Teismas patvirtino šią jurisprudenciją, nuspręsdamas, kad net ir esant tokiai akivaizdžiai klaidai ši pažyma yra privaloma priimančiosios valstybės narės teismui ( 20 ).

52.

Vis dėlto Sprendime A-Rosa Flussschiff Teisingumo Teismas paliko sukčiavimo klausimą nenagrinėtą. Šis klausimas buvo nagrinėjamas Sprendime Altun. Pastarajame sprendime, kurį priėmė didžioji kolegija, Teisingumo Teismas iš esmės pripažino, kad priimančiosios valstybės narės teismas gali neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, jeigu ji buvo gauta ar ja buvo remtasi sukčiaujant.

53.

Abu klausimai byloje C‑370/17 ir pirmasis klausimas byloje C‑37/18 suteikia Teisingumo Teismui progą patikslinti Sprendimo Altun taikymo sritį. Manau, kad, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes ir Teisingumo Teisme pateiktas pastabas, reikia patikslinti du aspektus.

54.

Pirma, reikia patikslinti priimančiosios valstybės narės teismui pripažįstamą galimybę neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, jeigu ji buvo gauta ar ja buvo remtasi sukčiaujant. Paaiškinsiu, kodėl, mano nuomone, šis teismas yra kompetentingas neatsižvelgti į šią pažymą, jeigu turi sukčiavimą patvirtinančių įrodymų, neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalyje numatyto kompetentingų įstaigų dialogo eigą ( 21 ) (B dalis).

55.

Antra, reikia grįžti prie sąvokos „sukčiavimas“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę, ir šiame kontekste patikslinti, kaip Reglamente Nr. 1408/71 numatytos socialinės apsaugos taisyklės taikomos tarptautinius skrydžius vykdančių oro transporto bendrovių orlaivių įgulos nariams. Mano nuomone, jeigu tai patikrins prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, tokios aplinkybės, kaip pagrindinėse bylose, gali rodyti tokį sukčiavimą (C dalis).

56.

Galiausiai, kalbant apie antrąjį klausimą byloje C‑37/18, paaiškinsiu kodėl, mano supratimu, Sąjungos teisė draudžia nacionalinę taisyklę, susijusią su res judicata galia, pagal kurią civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti baudžiamojoje byloje priimtą galutinį sprendimą, jeigu yra įrodyta, kad šis sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei (D dalis).

B.

Dėl priimančiosios valstybės narės teismo kompetencijos neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, jeigu ji buvo gauta ar ja buvo remtasi sukčiaujant

57.

E 101 formos pažyma siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo, kad darbuotojui socialinės apsaugos srityje būtų taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Šia pažyma siekiama neleisti, kad skirtingų valstybių narių įstaigos skirtingai vertintų šiuos teisės aktus ir dėl to kiltų jurisdikcijų kolizija. Taigi E 101 formos pažyma padeda užtikrinti Sąjungoje persikeliančių darbuotojų ir jų darbdavių teisinį saugumą. Taip ji palengvina laisvą darbuotojų judėjimą ir laisvą paslaugų teikimą Sąjungoje ( 22 ).

58.

Jeigu pagal bendrą taisyklę priimančiosios valstybės narės įstaigoms E 101 formos pažymoje nurodyta informacija nebūtų privaloma, šiems tikslams būtų pakenkta. Pripažindamas privalomą šios pažymos galią ir įtvirtindamas išimtinę ją išdavusios įstaigos kompetenciją šią pažymą atšaukti Teisingumo Teismas siekė užkirsti kelią pasekmėms, kurių būtent ir siekiama išvengti šiuo dokumentu: vienas kitam prieštaraujančių sprendimų dėl konkrečiam darbuotojui taikytinų teisės aktų ir to nulemto dvigubo apmokestinimo ( 23 ).

59.

Tokį sprendimą taip pat pateisina ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas. Pagal šį principą kompetentingos valstybių narių įstaigos turi padėti viena kitai įgyvendinant Reglamente Nr. 1408/71 numatytas kolizines normas. Iš to kyla savitarpio pareigos: dokumentą išdavusi įstaiga turi teisingai įvertinti šioms taisyklėms taikyti reikšmingas aplinkybes, taigi, užtikrinti E 101 formos pažymoje pateiktos informacijos teisingumą; priimančiosios valstybės narės įstaigos, puoselėdamos šį bendradarbiavimą, turi iš esmės pripažinti šios pažymos galiojimą, o kilus abejonių dėl jose pateiktos informacijos, apie tai pranešti ją išdavusiai įstaigai. Tokiu atveju ta įstaiga, puoselėdama tą patį bendradarbiavimo siekį, turi persvarstyti šios pažymos išdavimo pagrįstumą ( 24 ).

60.

Be to, privalomąją E 101 formos pažymos galią lemia ir tarpusavio pasitikėjimo principas ( 25 ). Pagal šį principą reikalaujama, kad kiekviena valstybė narė manytų, kad visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ( 26 ). Taigi pagal šį principą priimančiosios valstybės narės įstaigos turi daryti prielaidą, kad institucija, išduodama šią pažymą, teisingai taikė Reglamente Nr. 1408/71 numatytas kolizines normas.

61.

Tokiomis aplinkybėmis, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Altun, jurisprudencija, susijusi su E 101 formos pažymos privalomąja galia, negali leisti teisės subjektams sukčiaujant ar piktnaudžiaujant remtis Sąjungos teisės normomis ( 27 ).

62.

Šiuo klausimu minėtame sprendime Teisingumo Teismas priminė, kad Sąjungos teisėje galioja bendrasis sukčiavimo ir piktnaudžiavimo teise draudimo principas, kurio teisės subjektai privalo laikytis. Sąjungos teisės aktų taikymas negali būti išplėstas tiek, kad apimtų veiksmus, atliekamus turint tikslą sukčiaujant arba piktnaudžiaujant pasinaudoti Sąjungos teisėje numatytais privalumais ( 28 ).

63.

Taikydamas šį bendrąjį principą Teisingumo Teismas minėtame sprendime konstatavo, kad sukčiaujant gauta E 101 formos pažyma negali turėti tos pačios privalomosios galios. Iš esmės jis pripažino, kad valstybės narės teismas yra kompetentingas neatsižvelgti į E 101 formos pažymą ir taikyti pasekmes, numatytas nacionalinėje teisėje, susijusias su taikytinų socialinės apsaugos taisyklių nesilaikymu, jeigu jis, remdamasis objektyvia informacija ( 29 ), konstatuoja, kad ši pažyma buvo išduota ar ja buvo remtasi sukčiaujant, jeigu suinteresuotasis asmuo, laikantis garantijų, susijusių su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, turėjo galimybę paneigti šią informaciją ( 30 ).

64.

Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino šią kompetenciją priimančiosios valstybės narės teismui tam tikromis specifinėmis aplinkybėmis. Šiuo klausimu byloje, kurioje priimtas Sprendimas Altun, priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga, konstatavusi tam tikras aplinkybes, rodančias, kad E 101 formos pažymos buvo gautos sukčiaujant, pateikė jas išdavusiai įstaigai motyvuotą prašymą persvarstyti arba atšaukti šias pažymas. Ta įstaiga, tik dar kartą paraginta ir praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo minėto prašymo, atsakė, pateikdama minėtų pažymų sąrašą, nurodydama jų galiojimo laiką ir patikslindama, kad įvairūs nagrinėjami darbdaviai šių pažymų išdavimo metu buvo įvykdę komandiravimo sąlygas. Vis dėlto minėta įstaiga tame atsakyme neatsižvelgė į kompetentingos priimančiosios valstybės narės įstaigos nurodytas aplinkybes ( 31 ). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

65.

Vis dėlto ši ištrauka gali būti aiškinama dvejopai. Pirma, pritariant Vueling, Čekijos vyriausybei, Airijai ir Komisijai, galima teigti, kad šiais žodžiais Teisingumo Teismas ketino nustatyti, kad priimančiosios valstybės narės teismo kompetencija neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, kuri buvo gauta ar kuria buvo remtasi sukčiaujant, priklauso nuo Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalyje numatyto kompetentingų įstaigų dialogo eigos. Kalbant konkrečiau, minėtas teismas turėtų tokią kompetenciją tik jeigu būtų įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y.: 1) kad kompetentinga priimančiosios valstybės narės įstaiga pateikė pažymą išdavusiai įstaigai konkrečią informaciją, leidžiančią manyti, kad nagrinėjama E 101 formos pažyma buvo gauta sukčiaujant; ir 2) kad pastaroji įstaiga, atsižvelgdama į šią informaciją, per pagrįstą terminą nepersvarstė šios pažymos.

66.

Antra, minėta ištrauka gali būti aiškinama taip, kaip teigia J.-L. Poignant ir CRPNPAC, t. y. kad Teisingumo Teismas neketino nustatyti bendrų sąlygų ir tik pateikė atsakymą pagal konkrečias bylos aplinkybes, iš anksto nespręsdamas dėl priimančiosios valstybės narės teismo kompetencijos kitose bylose.

67.

Primenu, kad, kalbant apie kompetentingų įstaigų tarpusavio dialogą, pagrindinėse bylose nagrinėjamos aplinkybės labai skiriasi nuo aplinkybių, kuriomis buvo priimtas Sprendimas Altun ( 33 ). Todėl bylos šalių ir įstojusių į Teisingumo Teismo nagrinėjamą bylą šalių nuomonės dėl to, ar tokiomis aplinkybėmis Prancūzijos baudžiamųjų bylų teismai galėjo, o prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai gali neatsižvelgti į ginčijamas E 101 formos pažymas, išsiskyrė.

68.

Mano nuomone, Sprendimas Altun negali būti aiškinamas kaip ribojantis priimančiosios valstybės narės teismo kompetenciją neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, jeigu jis turi objektyvią informaciją, leidžiančią konstatuoti sukčiavimą. Argumentai, susiję su Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalyje numatytu kompetentingų įstaigų dialogu, negali būti aiškinami kaip šios kompetencijos sąlygos (1). Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų kitaip, paaiškinsiu priežastis, dėl kurių šios sąlygos pagrindinių bylų aplinkybėmis bet kuriuo atveju turi būti laikomos įvykdytomis (2).

1.

Dėl to, kad kompetentingų įstaigų dialogo eiga neturi poveikio priimančiosios valstybės narės teismo kompetencijai neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, kuri buvo gauta ar kuria buvo remtasi sukčiaujant

69.

Manau, kad mano siūlomu aiškinimu teisingai taikomas bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį sukčiavimas ar piktnaudžiavimas yra draudžiamas (a). Priimančiosios valstybės narės teismo kompetencijos neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, kuri buvo gauta ar kuria buvo remtasi sukčiaujant, ribojimas negali būti pateisinamas nė viena iš priežasčių, kuria paprastai yra grindžiama pažymos privalomoji galia (b–d). Be to, byloje C‑37/18 šį aiškinimą patvirtina argumentai, susiję su veiksminga apsauga, kurią darbuotojas turi galėti gauti, jeigu jo darbdavys sukčiauja (e). Galiausiai, mano nuomone, toks aiškinimas nekelia grėsmės šia pažyma grindžiamai sistemai (f).

a)

Dėl bendrojo principo, pagal kurį draudžiamas sukčiavimas ar piktnaudžiavimas

70.

Mano nuomone, aiškinimą, pagal kurį priimančiosios valstybės narės teismas yra kompetentingas neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, jeigu jis, remdamasis objektyvia informacija, konstatuoja, kad ši pažyma buvo gauta ar ja buvo remtasi sukčiaujant, tiesiogiai ir neišvengiamai lemia principas, pagal kurį teisės subjektai negali sukčiaudami arba piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis.

71.

Iš tiesų pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, susijusią su šiuo bendruoju principu, esant sukčiavimui arba piktnaudžiavimui Sąjungos teise, jeigu jis konstatuojamas remiantis objektyvia informacija, suinteresuotajam asmeniui atsisakoma suteikti prašomą teisę ar lengvatą ir šią pasekmę lemia paprastas konstatavimas, kad, jeigu sukčiaujama ar piktnaudžiaujama teise, iš tikrųjų nėra įvykdomos objektyvios šios teisės ar lengvatos įgijimo sąlygos ( 34 ).

72.

Teisingumo Teismas dar tvirčiau pakartojo tokią poziciją neseniai priimtuose sprendimuose N Luxembourg 1 ir kt. ( 35 ) ir T Danmark ir Y Denmark ( 36 ), kuriuos priėmė didžioji kolegija. Šiuose sprendimuose jis taip pat patvirtino, kad jeigu nacionalinis teismas nustato, kad Sąjungos teisės nuostatomis naudojamasi piktnaudžiaujant ar sukčiaujant, jis, pagal Sąjungos teisę turi ne vien teisę, bet pareigą neleisti suinteresuotajam asmeniui pasinaudoti šiomis nuostatomis ( 37 ).

73.

Taigi pagal nagrinėjamą bendrąjį principą priimančiosios valstybės narės teismas, jeigu turi informacijos, įrodančios, kad E 101 formos pažyma buvo gauta ar ja buvo remtasi sukčiaujant, yra ne tik kompetentingas neatsižvelgti į šią pažymą, bet ir privalo tai padaryti.

74.

Mano nuomone, priimančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos ir E 101 formos pažymą išdavusios įstaigos dialogo dėl šios pažymos galiojimo pagal Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalį eiga pagrįstai negali turėti poveikio pirmosios valstybės narės teismo kompetencijai neatsižvelgti į nagrinėjamą pažymą šios išvados pirmesniame punkte nurodytomis aplinkybėmis ( 38 ).

75.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal tai, kaip Sprendimą Altun siūlo aiškinti Vueling, Čekijos vyriausybė, Airija ir Komisija (šis siūlymas apibendrintas šios išvados 65 punkte), jeigu kompetentinga priimančiosios valstybės narės įstaiga nepateikė E 101 formos pažymą išdavusiai įstaigai prašymo persvarstyti šią pažymą, jeigu nuo šio prašymo dar nepraėjo pagrįstas terminas arba jeigu pažymą išdavusi įstaiga per pagrįstą terminą pateikė atsakymą, teigdama mananti, kad, atsižvelgiant į pateiktą informaciją, nebuvo sukčiaujama, priimančiosios valstybės narės teismas negali neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, nors ir turi objektyvios informacijos, įrodančios tokį sukčiavimą.

76.

Vis dėlto manau, kad toks rezultatas būtų nesuderinamas su minėtu bendruoju principu ir būtų toleruojama tai, kas teisinėje Sąjungoje yra nepriimtina: pirma, teisės subjektas galėtų gauti naudos iš savo sukčiavimo; antra, teismas turėtų toleruoti ar net palaikyti sukčiavimą ( 39 ).

77.

Reikėtų pažymėti, kad sukčiavimas kelia esminių viešosios tvarkos problemų, nesvarbu, ar priimančiojoje valstybėje narėje, ar Sąjungoje, nes manau, kad ir vienu, ir kitu atveju tai yra ta pati viešoji tvarka, jeigu sukčiaujama socialinės apsaugos srityje ( 40 ). Nacionaliniai teismai, kaip Sąjungos teismai, būdami šios viešosios tvarkos sergėtojai, turi užkirsti kelią šioms problemoms. Ši jų kompetencija neturėtų būti niekaip ribojama, be to, tokio ribojimo nepateisintų nė viena iš priežasčių, kuriomis paprastai grindžiama E 101 formos pažymos privalomoji galia.

b)

Dėl lojalaus bendradarbiavimo principo

78.

Pirma, lojalaus bendradarbiavimo principas, įgyvendintas Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalyje, negali pateisinti tokio nukrypimo nuo sukčiavimo ar piktnaudžiavimo draudimo principo.

79.

Žinoma, valstybių narių įstaigos turi bendradarbiauti, įgyvendindamos Reglamentą Nr. 1408/71. Pagal lojalaus bendradarbiavimo principą kompetentinga priimančiosios valstybės narės įstaiga privalo kreiptis į pažymą išdavusią įstaigą, jeigu turi informacijos, rodančios, kad gaunant E 101 formos pažymą buvo sukčiaujama, kad leistų pažymą išdavusiai įstaigai persvarstyti šios pažymos išdavimo pagrįstumą ir ją atšaukti arba panaikinti ( 41 ).

80.

Taigi kompetentinga priimančiosios valstybės narės įstaiga negali visai nevesti jokio dialogo su pažymą išdavusia įstaiga, net ir esant sukčiavimui ( 42 ). Už tokį lojalaus bendradarbiavimo pareigos pažeidimą, ypač paaiškėjus, kad jis yra sisteminis, galėtų būti baudžiama, be kita ko, pareiškiant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

81.

Vis dėlto manau, kad šis būtinas bendradarbiavimas negali suteikti pagrindo riboti priimančiosios valstybės narės teismo kompetenciją konstatuoti sukčiavimą dėl E 101 formos pažymos. Neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalyje numatyto kompetentingų įstaigų dialogo eigą, šis teismas turi turėti galimybę neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, jeigu turi informacijos, įrodančios, kad ši pažyma buvo gauta ar ja buvo remtasi sukčiaujant, nesvarbu, ar į jį kreiptųsi kompetentinga šios valstybės narės įstaiga, ar jis priimtų sprendimą dėl suinteresuotųjų trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, nuo šio sukčiavimo nukentėjusių darbuotojų, pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo, ar jeigu teisės subjektas, kuris remiasi šia pažyma, būtų ieškovas jo nagrinėjamoje byloje.

82.

Iš tiesų teismui negalima kliudyti imtis veiksmų dėl sukčiavimo socialinės apsaugos srityje siekiant vienintelio tikslo paraginti įstaigas bendradarbiauti tarpusavyje. Šiuo klausimu veiksminga kova su tokiu sukčiavimu yra privaloma. Valstybių narių lygmeniu sukčiavimas, susijęs su E 101 formos pažymų išdavimu, kelia grėsmę jų socialinės apsaugos sistemų darnai ir finansinei pusiausvyrai, o Sąjungos lygmeniu toks sukčiavimas gali pakenkti ekonominei sanglaudai ir geram vidaus rinkos veikimui, iškreipdamas konkurencijos sąlygas ( 43 ).

83.

Nors glaudus ir veiksmingas kompetentingų įstaigų bendradarbiavimas tikrai yra esminis veiksnys kovojant su sukčiavimu ( 44 ), vis dėlto pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę šis bendradarbiavimas neturi privalomojo pagrindo, kuris leistų jam konkrečioje srityje visada vykti pakankamai greitai ir veiksmingai ( 45 ). Iš tiesų primenu, kad šiuo metu Sąjungos teisėje nėra numatyta jokių E 101 formos pažymų išdavimo ar persvarstymo procedūrų, nes joms taikoma kiekvienos valstybės narės teisė, ir jokio privalomo termino, kuris būtų taikomas kompetentingų įstaigų tarpusavio bendravimui ( 46 ).

84.

Be to, jeigu kompetentingos įstaigos nesutaria tarpusavyje, taikinimo procedūra kreipiantis į Administracinę komisiją taip pat prailgina terminą prieš paskiriant bet kokią sankciją. Reikia turėti omenyje ir tai, kad jos sprendimai neturi privalomos teisinės galios ( 47 ). Jeigu kova su sukčiavimu apsiribotų tik šiuo bendradarbiavimu, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, ši kova nevyktų taip aktyviai ir greitai, kaip to reikalaujama.

85.

Tokiomis aplinkybėmis nesiūlau supriešinti priimančiosios valstybės narės teismo vienašalių veiksmų ir kompetentingų įstaigų tarpusavio bendradarbiavimo. Mano supratimu, šios dvi veiksmų priemonės iš tikrųjų turėtų būti taikomos kartu, nes papildo viena kitą. Be to, manau, to siekiama Direktyva 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą ( 48 ).

86.

Iš tiesų kompetentingų įstaigų dialogas, kuris vyksta prieš kreipiantis į priimančiosios valstybės narės teismą, gali padėti išsklaidyti galimas abejones dėl nagrinėjamo atvejo faktinių aplinkybių, visų pirma jeigu siekiant konstatuoti sukčiavimą būtina atlikti patikrinimus valstybėje narėje, kurioje buvo išduota ši pažyma ( 49 ). Be to, jeigu po priimančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos kreipimosi pažymą išdavusi įstaiga panaikintų arba atšauktų E 101 formos pažymą, kreipimasis į priimančiosios valstybės narės teismus iš tiesų galėtų būti perteklinis. Taigi kompetentingų įstaigų tarpusavio dialogas gali sudaryti sąlygas proceso ekonomiškumui ( 50 ). Net ir priimančiosios valstybės narės teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, šis dialogas nepraranda savo svarbos. Visų pirma E 101 formos pažymos panaikinimą, galiojantį visoje Sąjungoje, galėtų paskelbti tik ją išdavusi įstaiga ( 51 ), o priimančiosios valstybės narės teismas, nagrinėdamas bylą, galėtų tik neatsižvelgti į šią pažymą. Be to, toks dialogas leidžia užtikrinti sukčiavimo sukeliamų finansinių pasekmių sureguliavimą ir garantuoti, kad darbuotojai nepatirtų nepatogumų, kai įgyvendina savo teisę į socialinę apsaugą ( 52 ).

c)

Dėl tarpusavio pasitikėjimo principo

87.

Antra, manau, kad pagal tarpusavio pasitikėjimo principą nebūtina pateikti kitokio aiškinimo, nei mano siūlomas. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad konstatuodamas, jog E 101 formos pažyma buvo gauta sukčiaujant, priimančiosios valstybės narės teismas nekvestionuoja to, ar ją išdavusi įstaiga laikėsi Sąjungos teisės. Toks sukčiavimo konstatavimas reiškia ne tai, kad šiai įstaigai yra inkriminuotinas Sąjungos teisės pažeidimas, o tik tai, kad ji buvo suklaidinta darbdavio sukčiavimo.

88.

Be to, jeigu vesdama dialogą pažymą išdavusi įstaiga priimančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos prašymu persvarstytų E 101 formos pažymą ir nuspręstų palikti ją galioti, teigdama mananti, kad ši pažyma nebuvo gauta ar ja nebuvo remtasi sukčiaujant, žinoma, pagal tarpusavio pasitikėjimo principą priimančiosios valstybės narės teismas turėtų deramai atsižvelgti į šį atsakymą ir į galimą informaciją, kuria ši įstaiga remiasi, pateikdama tokią poziciją. Vis dėlto šis principas negali priversti minėto teismo būti įpareigotam tokio atsakymo, jeigu jis turi tokį sukčiavimą patvirtinančius įrodymus.

89.

Šiuo aspektu negalima argumentuoti pagal analogiją su Sąjungos teisės priemonėmis civilinės ir baudžiamosios teisės srityse, pagal kurias nacionaliniai teismai įpareigojami pripažinti arba vykdyti tam tikrus kitų valstybių narių išduotus dokumentus, iš esmės nesuteikiant galimybės ginčyti jų pagrįstumo. Iš tiesų šios priemonės priskiriamos teisminių institucijų bendradarbiavimo sričiai ir ši aplinkybė pateisina didesnį pasitikėjimo lygį, kuriuo grindžiama šiose priemonėse numatyta pripažinimo ir vykdymo sistema ( 53 ). To paties pasitikėjimo lygio negalima reikalauti iš teismo, kai kalbama apie kitos valstybės narės administracinės institucijos pareikštą nuomonę. Kitaip tariant, tarpusavio pasitikėjimo principas negali pateisinti „veto teisės“ suteikimo dokumentą išdavusiai įstaigai dėl priimančiosios valstybės narės teismo kompetencijos neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, kuri buvo gauta ar kuria remtasi sukčiaujant.

90.

Bet kuriuo atveju galiausiai primenu, kad tarpusavio pasitikėjimo principas sukuria Sąjungos teisės laikymosi prezumpciją, kuri, nors tvirta, bet nėra nenuginčijama. Atvirkščiai, ši prezumpcija gali būti paneigta „išimtinių aplinkybių“ ( 54 ). Manau, kad tokia aplinkybė yra sukčiavimo įrodymai.

d)

Dėl dalyvavimo vienoje sistemoje ir teisinio saugumo principų

91.

Trečia, kitokio aiškinimo nereikalauja ir dalyvavimo vienoje sistemoje principas ( 55 ). Žinoma, kaip pažymi Vueling, pagrindinėse bylose konstatavus sukčiavimą ir dėl neatsižvelgimo į ginčijamas E 101 formos pažymas Vueling buvo priversta sumokėti CRPNPAC žalos atlyginimą, prilygstantį daliai Prancūzijoje nesumokėtų įmokų, nors pažymas išdavusi įstaiga dabar atsisako grąžinti Ispanijoje jau sumokėtas įmokas, o praktiškai tai reikštų dvigubą apmokestinimą už tą pačią veiklą.

92.

Vis dėlto tokios pasekmės yra žalingos ne atitinkamiems darbuotojams, o sukčiavusiam darbdaviui. Jis prisiima riziką patirti tokias pasekmes, kai sukčiaudamas sutrikdo Reglamento Nr. 1408/71 taisyklių veikimą. Be to, šios pasekmės gali turėti nuo sukčiavimo atgrasantį poveikį ( 56 ).

93.

Ketvirta, kalbant apie teisinio saugumo principą, pakanka priminti, kad asmuo, kuris dirbtinai susikūrė sąlygas iš Sąjungos teisės kylančiai lengvatai įgyti ar jų išvengė, pagal sukčiavimo ar piktnaudžiavimo draudimo principą negali remtis teisinio saugumo principu, siekdamas ginčyti atitinkamos lengvatos praradimą ( 57 ).

e)

Dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą

94.

Penkta, išsamumo sumetimais reikėtų pažymėti, kad byloje C‑37/18 mano siūlomą aiškinimą patvirtina argumentai, susiję su veiksminga teismine gynyba, kuria tokiems darbuotojams, kaip J.-L. Poignant, turi būti leista pasinaudoti, jeigu jų darbdavys sukčiauja.

95.

Šiuo klausimu, jeigu darbdavys sukčiauja pasitelkdamas E 101 formos pažymą, atitinkamas darbuotojas netenka galimybės mokėti įmokų į socialinės apsaugos sistemą, kurioje jis turėtų dalyvauti pagal Sąjungos teisės aktų leidėjo Reglamente Nr. 1408/71 nustatytas kolizines normas. Kadangi ši sistema yra palankesnė už tą, kurioje šis darbuotojas buvo neteisėtai priverstas dalyvauti dėl darbdavio sukčiavimo, darbuotojas patyrė žalą, į kurios atlyginimą jis turi teisę. Mano nuomone, susiklostytų keista situacija, jeigu jurisprudencija, susijusi su E 101 formos pažymos privalomąja galia, kurią Teisingumo Teismas suformavo, be kita ko, siekdamas apsaugoti darbuotojų laisvo judėjimo teisę, galėtų riboti galimybę pareikšti tokį ieškinį dėl žalos atlyginimo.

96.

Greta šio argumento, norėčiau pažymėti, kad darbuotojas neturi galimybės pradėti dialogo tarp kompetentingų įstaigų pagal Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalį arba padaryti taip, kad jis būtų pradėtas. Taigi, jeigu priimančiosios valstybės narės teismo kompetencija neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, kai yra įrodyta, kad ji buvo gauta sukčiaujant, nagrinėjant tokį ieškinį dėl žalos atlyginimo, priklausytų nuo šio dialogo eigos, tuomet šio darbuotojo galimybė kreiptis į teismą priklausytų nuo reikalavimų, kuriems jis neturi jokio poveikio. Mano požiūriu, toks rezultatas sunkiai suderinamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje numatyta teise į veiksmingą teisinę gynybą.

97.

Aišku, Komisija, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą, per teismo posėdį teigė, kad darbuotojas galėtų pareikšti ieškinį komandiravusiosios valstybės narės (t. y. pažymą išdavusios įstaigos valstybės narės arba valstybės narės, kurioje yra darbdavio buveinė) teismuose, kurie turėtų visus įgaliojimus neatsižvelgti į E 101 formos pažymą arba pripažinti ją negaliojančia.

98.

Šiuo klausimu pripažįstu, kad apskritai teisė į veiksmingą teisinę gynybą neužtikrina teisės subjektui galimybės pareikšti savo reikalavimą bet kuriame pasirinktame teisme. Iš esmės svarbu tai, kad kažkur būtų teismas, užtikrinantis garantijas, susijusias su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, kuriame šis teisės subjektas galėtų pareikšti savo ieškinį ( 58 ).

99.

Vis dėlto manau, kad darbuotojas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, turi turėti supaprastintą galimybę kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo teises prieš darbdavį. Manau, kad šis argumentas dera su pagrindinės teisės į veiksmingą teisinę gynybą keliamais reikalavimais.

100.

Šiuo aspektu reikšmingas atspirties taškas yra Reglamento „Briuselis Ia“ ( 59 ) 21 straipsnis. Pagal šią nuostatą darbuotojas, žinoma, turi galimybę paduoti savo darbdavį į valstybės narės, kurioje yra jo buveinė, teismus. Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas leido darbuotojui pirmiausia pareikšti ieškinį teisme tos vietos, kur jis paprastai dirba, nes šis teismas laikomas tinkamu tiek sąsajos su ginču požiūriu, tiek atsižvelgiant į darbuotojo apsaugos reikalavimą ( 60 ).

101.

Jeigu Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl E 101 formos pažymos privalomosios galios būtų suprantama tokiame kontekste, praktiškai tai reikštų, kad iš darbuotojo būtų atimta galimybė kreiptis į teismą, kuris gali geriausiai išnagrinėti ginčą ir apsaugoti jo interesus, be to, man atrodo, šis teismas būtų vienintelis „realus“ teismas esant sukčiavimui dėl E 101 formos pažymos. Iš tiesų tikėtina, kad vietos kalbos ir teisės nežinojimas ir atstumas nuo nuolatinės gyvenamosios vietos atgrasytų darbuotoją nuo pasinaudojimo savo teisėmis komandiravusiosios valstybės narės teismuose ( 61 ).

f)

Dėl mano siūlomo aiškinimo ribų

102.

Galiausiai reikėtų nubrėžti mano siūlomo aiškinimo ribas. Nekalbu apie bendros galimybės ginčyti E 101 formos pažymą priimančiojoje valstybėje narėje pripažinimą. Pirma, į šią pažymą galėtų neatsižvelgti tik šios valstybės teismas ( 62 ). Antra, net ir šiame teisme neišnyktų šioje pažymoje nustatyto dalyvavimo socialinės apsaugos sistemoje teisėtumo prezumpcija. Iš nenuginčijamos ši prezumpcija tiesiog tampa mišri: ją galima paneigti pateikiant sukčiavimo, kaip jis suprantamas ne pagal nacionalinę, bet pagal Sąjungos teisę, kurioje jis apibrėžiamas griežtai, įrodymus. Galiausiai, kaip jau minėjau šioje išvados dalyje, į E 101 formos pažymą galėtų būti neatsižvelgta remiantis ne vien įtarimais sukčiavimu, o jį patvirtinančiais įrodymais, kuriuos turi pateikti teisės subjektai, kurie remiasi tuo, kad buvo sukčiaujama.

103.

Kalbant apie doktrinoje kartais nurodomą protekcionizmo riziką, kurią keltų toks sprendimas, pakanka pažymėti, kad valstybės narės turi pasitikėti viena kitos teismais, kurie, bendradarbiaudami su Teisingumo Teismu, atlieka jiems visiems bendrai pavestą funkciją, siekdami užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės. Taigi nacionalinis teismas negali būti įtariamas protekcionizmu, nes jo nepriklausomumas suponuoja, kad jis yra objektyvus ir visiškai nesuinteresuotas ginčo baigtimi, išskyrus siekį, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų. Be to, Teisingumo Teismas taip pat aktyviai užtikrina, kad šio nepriklausomumo būtų paisoma ( 63 ). Jis per prejudicinio sprendimo mechanizmą taip pat gali tikrinti, ar sukčiavimu grindžiama išimtis yra taikoma tinkamai ( 64 ).

g)

Tarpinė išvada

104.

Taigi atsižvelgdamas į pateiktus argumentus darau išvadą, kad priimančiosios valstybės narės teismas yra kompetentingas neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, kuri buvo gauta ar kuria buvo remtasi sukčiaujant. Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalyje numatyto kompetentingų įstaigų dialogo eiga neturi poveikio šiai kompetencijai. Neatsižvelgiant į tai, kad šios valstybės įstaiga dar nėra pradėjusi šio dialogo, kad jis vyksta ar kad pažymą išdavusi įstaiga nepritaria pirmosios įstaigos nuomonei, minėtas teismas privalo neatsižvelgti į šią pažymą, jeigu turi sukčiavimą patvirtinančių įrodymų. Manau, kad Sprendimas Altun negali būti aiškinamas kaip nustatantis šiam aiškinimui prieštaraujančias sąlygas.

2.

Subsidiariai: dėl sąlygų, susijusių su kompetentingų įstaigų dialogo eiga, taikymo tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėse bylose

105.

Primenu, kad pagal tokį Sprendimo Altun aiškinimą, kokį siūlo, be kita ko, Vueling, Čekijos vyriausybė, Airija ir Komisija, priimančiosios valstybės narės teismas sukčiavimo atveju yra kompetentingas neatsižvelgti į E 101 formos pažymą tik jeigu priimančiosios valstybės narės įstaigos pateikė pažymą išdavusiai įstaigai konkrečią informaciją, leidžiančią manyti, kad ši pažyma buvo gauta sukčiaujant, ir jeigu pastaroji įstaiga, atsižvelgdama į šią informaciją, per pagrįstą terminą nepersvarstė šios pažymos.

106.

Jų teigimu, šioje byloje nagrinėjamu atveju šios sąlygos nėra įvykdytos. Prancūzijos valdžios institucijos turėjo kreiptis į pažymą išdavusią įstaigą 2008 m. gegužės mėn., po to, kai darbo inspekcija surašė protokolą. Jos tai padarė tik po to, kai 2012 m. sausio 31 d. Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) nuteisė Vueling ( 65 ). Šios bendrovės teigimu, tai, kad paskui Prancūzijos valdžios institucijos keitėsi informacija su minėta įstaiga, neturi reikšmės. Komisija priduria, jog dėl to, kad minėta įstaiga priėmė sprendimą nepanaikinti ginčijamų E 101 formos pažymų ( 66 ), bendradarbiavimo procedūra turėjo toliau vykti surengiant taikinimo procedūrą Administracinėje komisijoje.

107.

Manau, kad, pirma, iš priimančiosios valstybės narės teismo negalima atimti galimybės neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, kuri buvo gauta ar kuria buvo remtasi sukčiaujant, remiantis vien tuo, kad į jį buvo kreiptasi dar prieš kompetentingai priimančiosios valstybės narės įstaigai pradedant dialogą pagal Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalį. Toks aiškinimas būtinas jau vien todėl, kad ieškinį (nesvarbu, ar civiline, ar baudžiamąja tvarka) gali pareikšti privatus asmuo, kaip antai J.-L. Poignant, kuris negali daryti jokios įtakos kompetentingų įstaigų dialogo pradžiai ar žinoti apie jo eigą. Kaip teigia Prancūzijos vyriausybė, kad pažymą išdavusi įstaiga pagal lojalaus bendradarbiavimo principą galėtų pareikšti savo nuomonę ir prireikus atšaukti E 101 formos pažymą, būtina ir pakanka, kad šis dialogas būtų pradėtas prieš priimančiosios valstybės narės teismui priimant galutinį sprendimą.

108.

Antra, kalbant apie dialogo baigtį, iš Vueling, Čekijos vyriausybės, Airijos ir Komisijos siūlomo Sprendimo Altun aiškinimo suprantu, kad priimančiosios valstybės narės teismas yra kompetentingas neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, kuri buvo gauta ar kuria buvo remtasi sukčiaujant, jeigu ją išdavusi įstaiga nepersvarstė nagrinėjamos pažymos pagrįstumo ir per pagrįstą terminą priėmė sprendimą, kuriame buvo numatytas jos palikimas galioti ar atšaukimas, arba jeigu ši įstaiga priėmė tokį sprendimą per minėtą terminą, bet jo motyvuose aiškiai neaptarė kompetentingos priimančiosios valstybės narės įstaigos pateiktos informacijos ( 67 ).

109.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju, pirma, pažymą išdavusi įstaiga pirmąjį sprendimą dėl ginčijamų E 101 formos pažymų priėmė praėjus dvejiems metams nuo pirmojo Prancūzijos valdžios institucijų prašymo, o galutinis jos sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau kaip dvejiems su puse metų nuo šio prašymo ( 68 ). Akivaizdu, kad šie sprendimai nebuvo priimti per pagrįstą terminą ( 69 ). Antra, pažymą išdavusi įstaiga savo galutinio sprendimo motyvuose neaptarė Prancūzijos valdžios institucijų pateiktos informacijos apie sukčiavimą, t. y. be kita ko, melagingo gyvenamosios vietos deklaravimo ( 70 ).

110.

Taigi laikausi nuomonės, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, (galimos) sąlygos, susijusios su kompetentingų įstaigų dialogu, turi būti laikomos įvykdytomis.

C.

Dėl sukčiavimo sąvokos, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę

111.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų suformuluoti prejudiciniai klausimai grindžiami prielaida, kad Vueling sukčiavo, ir ją galutinai patvirtino Prancūzijos baudžiamųjų bylų teismas.

112.

Vis dėlto, pirma, ši prielaida grindžiama sukčiavimo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Prancūzijos teisę. Šiame kontekste sukčiavimas apibrėžiamas kaip tyčinis šios teisės pažeidimas. Vis dėlto Sprendime Altun Teisingumo Teismas siekė suteikti savarankišką reikšmę sukčiavimo socialinės apsaugos srityje sąvokai. Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad sukčiavimo konstatavimas grindžiamas visuma neprieštaringų įrodymų, parodančių objektyviojo ir subjektyviojo požymių buvimą. Objektyvusis požymis yra tai, kad neįvykdomos Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinėje dalyje numatytos sąlygos, reikalaujamos norint gauti E 101 formos pažymą ir ja remtis. Subjektyvusis požymis pasireiškia suinteresuotųjų asmenų siekiu apeiti šios pažymos išdavimo sąlygas arba jų išvengti, siekiant gauti su ja susijusią naudą ( 71 ).

113.

Antra, Teisingumo Teisme yra ginčijama sukčiavimo, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisę, prielaida. Vueling teigia, kad jos nėra jokioje jos pateiktoje informacijoje. Čekijos vyriausybė taip pat laikosi šios nuomonės, o Komisija šiuo klausimu turi abejonių. Tik J.-L. Poignant, CRPNPAC ir Prancūzijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad nagrinėjamu atveju sukčiavimas buvo neginčijamai (ir galutinai) nustatytas.

114.

Tokiomis aplinkybėmis, manau, reikia pateikti išsamią informaciją, naudingą aiškinant sukčiavimo sąvoką, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę, vien tam, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai galėtų patikrinti, ar šiose bylose yra tenkinami jos požymiai. Be to, tokių patikslinimų reikia teisinio saugumo sumetimais, kad valstybėse narėse būtų išvengta skirtingų vertinimų ir vienas kitam prieštaraujančių sprendimų, susijusių su tuo, kas yra sukčiavimas socialinės apsaugos srityje.

115.

Taigi išnagrinėsiu sukčiavimo sąvokos objektyvaus (2) ir subjektyvaus (3) požymio aiškinimą, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes. Vis dėlto manau, kad pirmiausia būtų naudinga pateikti tam tikrus paaiškinimus, kurie leistų geriau suprasti bendrą šių bylų kontekstą (1).

1.

Dėl „low cost“ oro transporto bendrovių taikomos organizacinės struktūros ir Prancūzijos bei Sąjungos teisės aktų leidėjų reakcijos

116.

Remiantis tyrimais, su kuriais turėjau galimybę susipažinti, oro transporto bendrovių, laikomų „rinkos senbuvėmis“, veikla tradiciškai organizuojama pagal vadinamąjį „hub-and-spoke“ transporto modelį. Pagal šį modelį jos turi vieną veiklos bazę (kartais kelias) pagrindiniame oro uoste (hub), iš kurio organizuoja skrydžių kryptis (spokes) ir iš kurio vykdo jungiamuosius skrydžius. Šioje veiklos bazėje yra, be kita ko, bendrovės buveinė ir orlaivių parkas, be to, tai yra ir jos orlaivių įgulos narių „pagrindinė buvimo vieta“ ( 72 ), t. y. oro uostas, kuriame šis personalas gauna skrydžių tvarkaraščius, pradeda darbą ir grįžta po darbo. O skrydžių paskirties vietose yra tik tarpinės stotelės.

117.

Low cost oro transporto bendrovės ėmė laipsniškai taikyti kitokį veiklos modelį, kuris vadinamas „point-to-point“. Nors paprastai šios bendrovės turi pagrindinę veiklos bazę hub oro uoste, jos daugiausia organizuoja gana trumpus skrydžius iš vienos paskirties vietos į kitą, kad orlaiviai galėtų daug kartų skristi pirmyn ir atgal pastoviu ritmu. Siekdamos kuo paprasčiau vykdyti tokius skrydžius, šios bendrovės yra linkusios ilgiau laikyti savo personalą ir įrangą aptarnaujamuose oro uostuose ir atsižvelgiant į tai steigti naujas bazes, kurios įgyja vis didesnę reikšmė logistikos ir žmonių požiūriu.

118.

Šiomis aplinkybėmis kai kurios low cost bendrovės išplėtojo praktiką įdarbinti darbuotojus, kuriuos paskiria nuolat dirbti į antrines veiklos bazes kitų valstybių narių teritorijoje, kartu taikydamos jiems savo pagrindinės veiklos bazės valstybės narės socialinę teisę ir socialinės apsaugos teisę, ir netaikydamos normų ir įmokų, numatytų valstybėse narėse, kuriose yra šios antrinės bazės. Šiuo tikslu tos pačios bendrovės, be kita ko, ėmė taikyti darbuotojų komandiravimo formą, teigdamos, kad jų buvimas kitose valstybėse narėse nei jų pagrindinės veiklos bazės valstybė narė yra galimas dėl paslaugų teikimo laisvės ( 73 ).

119.

Prancūzijos teisės aktų leidėjas nusprendė kovoti su tokia praktika, patikslindamas, ką reiškia oro transporto bendrovės nuolatinis padalinys, apibrėždamas šią sąvoką panašiai, kaip ji apibrėžiama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, siekdamas pateisinti Prancūzijos teisės taikymą pasitelkiant Darbo kodekso L. 1262‑3 straipsnį ( 74 ). Šiuo tikslu buvo priimtas Civilinės aviacijos kodekso R. 330‑2‑1 straipsnis, patikslinant, kad Darbo kodekso L. 1262‑3 straipsnis taikytinas oro transporto įmonėms dėl Prancūzijos teritorijoje esančių jų „veiklos bazių“, kur ši „bazė“ apibrėžiama kaip „visos patalpos ar infrastruktūra, kurią naudodama įmonė pastoviai, įprastai ir nepertraukiamai vykdo oro susisiekimo veiklą su pagal darbo sutartį dirbančiais darbuotojais, kur yra faktinis jų profesinės veiklos centras“ ( 75 ). Šioje byloje nagrinėjamu atveju Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) savo 2012 m. sausio 31 d. apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje prieš Vueling grindė būtent šiomis nuostatomis. Šis teismas atsisakė taikyti komandiravimo taisykles, nes ši bendrovė tokią „bazę“ turėjo Ruasi ( 76 ).

120.

Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat atsižvelgė į nagrinėjamą praktiką. Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos specialios taisyklės, taikomos oro transporto bendrovių orlaivių įgulos nariams (jos taikytinos šiose bylose ratione temporis ir prie jų dar grįšiu šioje išvadoje), Sąjungos teisės aktų leidėjas supaprastinimo sumetimais pradinės redakcijos Reglamente Nr. 883/2004 nepakartojo šių specialiųjų taisyklių. Taigi orlaivių įgulos narių situacija turi būti vertinama atsižvelgiant į bendrąsias taisykles, susijusias su darbuotojais, dirbančiais dviejose ar daugiau valstybių narių, o pagal jas, taikomas orlaivių įgulos nariams, daugeliu atvejų nustatoma darbdavio buveinės valstybės teisė. Vis dėlto priimdamas Reglamentą (ES) Nr. 465/2012 ( 77 ) Sąjungos teisės aktų leidėjas pasinaudojo proga į Reglamentą Nr. 883/2004 įtraukti naują specialiąją normą, tam tikrą teisinę fikciją, pagal kurią orlaivių įgulos narių darbas laikomas atliekamu tik jo pagrindinės buvimo vietos valstybėje narėje, taigi pagal šią fikciją, remiantis lex loci laboris, taikoma šios valstybės teisė ( 78 ). Kitaip tariant, „pagrindinė buvimo vieta“ tapo siejamuoju veiksniu oro transporto bendrovių orlaivių įgulos narių socialinės apsaugos srityje.

2.

Dėl objektyviojo sukčiavimo požymio

121.

Primenu, jog objektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad neįvykdomos sąlygos, reikalaujamos norint gauti E 101 formos pažymą ir ja remtis.

122.

Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikėtų patikslinti vieną aspektą, susijusį su teisiniu pagrindu, kuriuo remdamasi įstaiga išdavė ginčijamas E 101 formos pažymas. Iš tiesų tokia pažyma bet kuriuo atveju gali įrodyti tik tai, kad yra laikomasi sąlygų, numatytų toje nuostatoje, pagal kurią ši pažyma buvo išduota ( 79 ).

123.

Šiuo klausimu Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius) sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir pirmajame prejudiciniame klausime byloje C‑37/18 nurodo, kad šios pažymos buvo išduotos remiantis Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktu ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 574/72 11 straipsnio 1 dalimi, t. y. darbuotojų komandiravimui taikomomis taisyklėmis.

124.

Vis dėlto Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji pirmosios instancijos teismas) sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑370/17 leidžia suprasti, kad šios pažymos iš tikrųjų buvo išduotos remiantis Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punktu ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 574/72 12a straipsnio 1a dalimi, t. y. taisyklėmis, taikytinomis tarptautinio transporto įmonių sausumos ar oro transporto personalui. Pirmasis šio teismo klausimas kelia abejonę, nurodant, kad tos pačios pažymos buvo išduotos „pagal“ Įgyvendinimo reglamento Nr. 574/72 11 straipsnio 1 dalies ir 12a straipsnio 1a dalies nuostatas, t. y. ir pagal komandiravimo taisykles, ir pagal sausumos ir oro transporto personalui taikomas taisykles.

125.

Iš tikrųjų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos ir kaip nurodo Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius), Vueling prašė išduoti ginčijamas E 101 formos pažymas ir šias pažymas išdavusi įstaiga išdavė jas, remdamasi (vien) darbuotojų komandiravimui taikytinomis taisyklėmis. Taigi šioje išvadoje remsiuosi šia prielaida. Ją turės patikrinti pats Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji pirmosios instancijos teismas), kuris vienintelis yra kompetentingas vertinti faktines aplinkybes ( 80 ).

126.

Tai patikslinęs, paaiškinsiu, kodėl tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, E 101 formos pažymos negalėjo būti teisėtai išduotos remiantis darbuotojų komandiravimui taikytinomis taisyklėmis (a). Tada paaiškinsiu, kodėl atitinkamiems darbuotojams pagal sausumos ir oro transporto personalui taikytinas taisykles negalėjo būti taikomi darbdavio buveinės vietos teisės aktai (b).

a)

Dėl Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto netaikymo tarptautinius skrydžius vykdančių oro transporto bendrovių orlaivių įgulos nariams

127.

Vueling teigia, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkte ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 574/72 11 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės, susijusios su darbuotojų komandiravimu, gali būti taikomos oro transporto bendrovės, kuri, kaip ir Vueling, vykdo tarptautinį keleivių vežimą, orlaivių įgulos nariams.

128.

Vis dėlto manau, kad, kaip J.-L. Poignant ir CRPNPAC atstovai teigė per teismo posėdį, tokios oro transporto bendrovės orlaivių įgulos nariams taikomas Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punktas ir jie negali būti „komandiruojami“ į valstybę narę pagal šio reglamento 14 straipsnio 1 dalies a punktą.

129.

Tokį aiškinimą visų pirma lemia Reglamento Nr. 1408/71 struktūra. Kaip nurodyta šio reglamento 14 straipsnio pradžioje, komandiravimo taisyklės ir tarptautinio transporto įmonių sausumos ir oro transporto personalui taikytinos taisyklės numato dvi šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinto lex loci laboris principo išimtis. 14 straipsnio struktūra ir jo santykis su 13 straipsniu parodo, kad pirmoji išimtis nėra skirta remtis siekiant nukrypti nuo antrosios.

130.

Be to, minėtas aiškinimas taikytinas atsižvelgiant į pačią bylai reikšmingų Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų, aiškinamų atsižvelgiant į bendrą jų kontekstą, formuluotę. Primenu, kad šio reglamento 14 straipsnio 1 dalies a punkte nurodomas asmuo, kuris „pagal darbo sutartį dirba valstybės narės teritorijoje <…> ir [kuris išsiunčiamas] į kitos valstybės narės teritoriją“. Šio reglamento 14 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta priešinga situacija, kai darbuotojai laikomi dirbančiais pagal darbo sutartį, kaip nurodyta šios dalies pradžioje, „dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje“ ( 81 ).

131.

Šiuo klausimu, nors sąvoka „komandiravimas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktą, šiame reglamente neapibrėžta, šioje nuostatoje numatytos sąlygos išreiškia mintį, kad tai yra sėslus darbuotojas, kuris paprastai dirba valstybėje narėje, yra laikinai išsiunčiamas į kitą valstybę narę ir pabaigęs darbą grįžta į pirmąją valstybę narę. Vis dėlto oro transporto bendrovės orlaivių įgulos nariai, dirbantys orlaiviuose, vykdančiuose tarptautinius skrydžius, negali būti priskiriami prie šios schemos, nesant sąsajos su valstybės narės, kurioje paprastai dirbama, teritorija. Šiam personalui, kuris paprastai persikelia iš vienos vietos į kitą, darbas keliose valstybėse narėse yra normalus jų darbo tvarkos aspektas ( 82 ). Šis kontekstas pateisina tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas minėtame reglamente šiam personalui numatė specialų siejamąjį veiksnį ( 83 ).

132.

Galiausiai, kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktas kaip leidžianti nukrypti nuostata turi būti aiškinama siaurai ( 84 ). Taigi ši nuostata negali būti pagal analogiją taikoma sausumos ar oro transporto personalui, kuriam taikomas šio straipsnio 2 dalies a punktas ( 85 ).

b)

Dėl Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimo pagrindinių bylų aplinkybėmis

133.

Mano supratimu, išvada, kad ginčijamos E 101 formos pažymos negalėjo būti teisėtai išduotos remiantis darbuotojų komandiravimui taikytinomis nuostatomis, gali savaime apibūdinti objektyvųjį sukčiavimo požymį.

134.

Atsižvelgiant į tai, kadangi Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkte iš esmės numatyta taikyti darbdavio buveinės valstybės narės teisę ir kadangi E 101 formos pažymos hipotetiškai galėjo būti išduotos remiantis šia nuostata, manau, kad, siekiant išvengti bet kokių kaltinimų formalumu, reikėtų paaiškinti, kodėl šias pažymas išdavusi įstaiga negalėjo jų teisėtai išduoti pagal šią nuostatą.

135.

Šiuo klausimu primenu, kad nors Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkte iš esmės numatyta, kad turi būti taikoma darbdavio buveinės vietos teisė, šioje nuostatoje taip pat numatytos tam tikros išimtys. Visų pirma jo i papunktyje numatyta, kad „jeigu minėtoji įmonė turi filialą arba nuolatinę atstovybę valstybės narės teritorijoje, kitoje nei ta, kurios teritorijoje juridiškai įregistruota jos būstinė [buveinė] ar yra veiklos vieta, tokiame filiale ar nuolatinėje atstovybėje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui galioja teisės aktai tos valstybės narės, kurios teritorijoje yra tas filialas ar nuolatinė atstovybė“.

136.

Pagal šią formuluotę tam, kad ši taisyklė būtų taikoma darbuotojui, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, darbdavio „filialas ar nuolatinė atstovybė“ turi būti kitoje valstybėje narėje nei jo buveinės valstybė narė; antra, šis darbuotojas turi dirbti „pagal darbo sutartį“ šiam subjektui.

137.

Šiuo klausimu dėl pirmosios iš šių sąlygų manau, kad Teisingumo Teisme dėl „filialo ar nuolatinės atstovybės“ buvimo vykusios diskusijos pagrindinėse bylose nagrinėjamomis aplinkybėmis atsispindi šios išvados 117–119 punktuose pateiktuose paaiškinimuose. Iš tiesų Vueling teigia, kad tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, ji tik eksperimentuodama vykdė reguliarius skrydžius tarp kelių Ispanijos miestų ir Paryžiaus pagal skrydžių tvarkaraščius, rodančius, kad kai kurie orlaiviai tarp dviejų skrydžių turėdavo stovėti per naktį Paryžiaus Šarlio de Golio oro uosto aikštelėje. Taip ji atmeta mintį, kad turėjo tokį subjektą ar bet kokios kitos formos antrinę buveinę šiame oro uoste ir iš esmės teigia, kad naudojosi paslaugų teikimo laisve.

138.

Vis dėlto man atrodo, kad „filialo ar nuolatinės atstovybės“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį, buvimas tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėse bylose, beveik nekelia abejonių.

139.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ši filialo ar nuolatinės atstovybės sąvoka minėtame reglamente neapibrėžta ir jame nėra jokios nuorodos į valstybių narių teisę šioje srityje. Taigi ši sąvoka turi būti aiškinama savarankiškai, remiantis jos įprasta reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į jos vartojimo kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 86 ).

140.

Pagal įprastą sąvokos „filialas“ reikšmę ji nurodo tam tikros formos antrinę buveinę (skirtingai nuo įmonės pagrindinės buveinės), kuri pati neturi juridinio asmens teisių (skirtingai nei patronuojamoji bendrovė) ir turi tam tikrą autonomiją. Sąvoka „nuolatinė atstovybė“ reiškia panašią situaciją, kai nuolatinis subjektas veikia pagrindinės buveinės vardu ir interesais.

141.

Kalbant apie Reglamento Nr. 1408/71 kontekstą ir tikslus, pažymėtina, kad tai yra ir teisės aktas, priskiriamas vidaus rinkos sričiai, ir tarptautinės privatinės teisės aktas, o Teisingumo Teismo pateiktos panašių sąvokų apibrėžtys šiose srityse suteikia reikšmingos informacijos. Šiuo klausimu, pirma, primenu, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją filialas, kurį valstybėje narėje įsteigia bendrovė, kuriai taikoma kitos valstybės narės teisė, yra tam tikros formos antrinė buveinė, kuriai taikomas SESV 49 straipsnis ( 87 ). Šiuo atveju sąvoka „buveinė“ reiškia infrastruktūrą, leidžiančią pastoviai ir nepertraukiamai vykdyti profesinę veiklą ir, remiantis šia infrastruktūra, organizuoti veiklą, skirtą, be kita ko, nagrinėjamos valstybės narės piliečiams ( 88 ). Antra, analogiška tikrovė matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 5 punkte vartojama „filialo, atstovybės ar kitokio padalinio“ sąvoka, kuri reiškia, kad egzistuoja veiklos centras, kuris yra pastovus pagrindinės įmonės pratęsimas ir turi vadovybę ir materialinių išteklių, kad galėtų derėtis su trečiosiomis šalimis ( 89 ).

142.

Iš viso to, kas nurodyta, aišku, kad „filialas ar nuolatinė atstovybė“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį, yra antrinės buveinės forma, kuriai būdingas pastovumas, į išorę nukreiptos ekonominės veiklos vykdymas, šiam tikslui skirtų organizuotų materialinių ir žmogiškųjų išteklių turėjimas ir tam tikras nepriklausomumas nuo darbdavio pagrindinės buveinės.

143.

Oro transporto srityje man, kaip ir Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius) ( 90 ), atrodo, kad tikroji šios sąvokos „filialas ar nuolatinė atstovybė“ reikšmė iš esmės, o gal ir visiškai, sutampa su sąvokos „veiklos bazė“ reikšme, kaip ji apibrėžiama, be kita ko, Prancūzijos teisėje ( 91 ).

144.

Vis dėlto Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas), atsižvelgdamas į šios išvados 19, 21 ir 24 punktuose nurodytas aplinkybes, 2012 m. sausio 31 d. apkaltinamajame nuosprendyje dėl Vueling nustatė, kad ši oro transporto bendrovė turėjo tokią bazę Ruasi. Tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, nes tik jie yra kompetentingi vertinti faktines aplinkybes, tačiau manau, kad sąvokos „filialas ar nuolatinė atstovybė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį, apibrėžties reikalavimai yra įvykdyti ( 92 ).

145.

Dėl iš šios nuostatos kylančios antrosios sąlygos, pagal kurią atitinkamas darbuotojas turi dirbti „pagal darbo sutartį“ darbdavio filiale arba atstovybėje, Vueling teigė, kad to negalėjo būti, kalbant apie darbuotojus, „komandiruotus“ į jos bazę Ruasi (primenu, kad ši bendrovė ginčija jos buvimą), nes ji neturėjo darbdaviui būdingos valdžios ar kompetencijos orlaivių įgulos narių valdymo srityje, kadangi šios valdymo funkcijos buvo suteiktos Barselonoje esančiai buveinei. Vis dėlto manau, kad ir čia beveik nekyla abejonių, kad ši sąlyga pagrindinių bylų aplinkybėmis yra įvykdyta.

146.

Šiuo klausimu pažymiu, kad Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta principine lex loci laboris taisykle siekiama užtikrinti vienodą požiūrį į visus tos pačios valstybės narės teritorijoje įdarbintus darbuotojus ( 93 ), o šio reglamento 14 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos taisyklės, kai nėra įmanoma nustatyti vienos teritorijos, kurioje dirbamas darbas, parodo siekį numatyti siejamuosius veiksnius, nustatančius darbuotojui artimiausią teisę pagal tarptautinėje privatinėje teisėje paprastai taikomą artumo principą. Taigi, jeigu darbuotojas dirba pagal darbo sutartį darbdavio filiale ar nuolatinėje atstovybėje, taikoma šio subjekto buvimo valstybės narės teisė, nes ši teisė laikoma artimesne atitinkamam darbuotojui nei darbdavio buveinės valstybės teisė ( 94 ).

147.

Kalbant apie šio artumo principo poveikį, galima argumentuoti pagal analogiją pasitelkus jurisprudenciją, susijusią su tarptautine privatine darbo teise. Šioje srityje jau seniai pripažįstama, kad darbo santykiai paprastai yra glaudžiai susiję su, pirma, teise ir, antra, teismu tos vietos, kur darbuotojas faktiškai dirba ( 95 ). Jeigu darbuotojas dirba keliose vietose, Teisingumo Teismas nusprendė, be kita ko, Sprendime Nogueira ir kt. ( 96 ), susijusiame būtent su orlaivių įgulos nariais, kad darbo santykiai yra reikšmingai susiję su vieta, kurioje darbuotojas daugiausia vykdo savo pareigas darbdaviui, atitinkančia vietą, kur jis gauna nurodymus dėl skrydžių ir organizuoja savo darbą, iš kurios jis pradeda šį darbą ir grįžta po jo. Tame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ši vieta, kalbant apie tuos pačius orlaivių įgulos narius, nesant priešingų įrodymų, sutampa su „pagrindine buvimo vieta“ ( 97 ).

148.

Pritaikius šiuos argumentus Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčiui, jie reiškia, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, pakanka patikrinti, ar darbuotojas atlieka savo darbą darbdavio filiale arba nuolatinėje atstovybėje, ar iš šio filialo arba nuolatinės atstovybės. Dėl orlaivių įgulos narių pažymėtina, kad taip paprastai yra, jeigu ten įkurta „pagrindinė buvimo vieta“, ir atrodo, kad taip yra pagrindinėse bylose, atsižvelgiant į šios išvados 19 ir 21 punktuose apibūdintas aplinkybes. Vis dėlto tai ir vėl turės patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai.

3.

Dėl subjektyviojo sukčiavimo požymio

149.

Siekiant konstatuoti sukčiavimą, kaip jau minėjau, būtina nustatyti, kad suinteresuotasis asmuo ketino apeiti E 101 formos pažymos išdavimo sąlygas ar jų išvengti, kad gautų su ja susijusią naudą. Nagrinėjamu atveju Vueling teigia, kad visiškai nemėgino nedeklaruoti darbo, nes ji deklaravo savo darbuotojų komandiravimą Prancūzijos valdžios institucijoms ir prašė kompetentingos Prancūzijos įstaigos pratęsti šį komandiravimą.

150.

Teisingumo Teismas neturi nustatyti, ar pagrindinių bylų aplinkybėmis toks Vueling bandymas sukčiauti yra įrodytas. Vis dėlto, atsižvelgiant į tokias aplinkybes, teismams, pateikusiems prašymus priimti prejudicinį sprendimą, reikia pateikti išsamų Sąjungos teisės išaiškinimą, galintį padėti jiems priimti sprendimą.

151.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad bandymo sukčiauti įrodymas gali būti savanoriški veiksmai, pavyzdžiui, tikrosios komandiruoto darbuotojo ar jį komandiruojančios įmonės padėties klaidingas apibūdinimas arba savanoriškas informacijos nepateikimas, pavyzdžiui, reikšmingos informacijos nuslėpimas ( 98 ). Mano supratimu, apie savanorišką nagrinėjamų veiksmų ar neveikimo pobūdį galima spręsti iš objektyvių faktinių aplinkybių ( 99 ). Šiuo klausimu pateiksiu dvi papildomas pastabas.

152.

Pirma, tai, kad oro transporto bendrovė, vykdanti tarptautinius keleivinius skrydžius, prašė išduoti E 101 formos pažymas pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktą, kad išsiųstų savo orlaivių įgulos narius į kitoje valstybėje narėje esantį filialą, jau savaime gali kelti klausimų dėl tikrųjų jos motyvų.

153.

Iš tiesų pažymėtina, kad šio reglamento 14 straipsnio 2 dalies a punkto taikymas kelia du didelius nepatogumus tokiai bendrovei. Pirma, procedūriniu požiūriu, pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 574/72 12a straipsnio 1a dalį šiai bendrovei neleidžiama prašyti, kad jos buveinės valstybės narės kompetentinga įstaiga išduotų E 101 formos pažymas jos orlaivių įgulos nariams (šios pažymos turi prašyti pats darbuotojas), o pagal šio reglamento 11 straipsnio 1 dalį jis gali tai daryti komandiravimo atveju. Antra, kalbant apie esmę, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktyje išimties tvarka numatyta taikyti filialo ar nuolatinės atstovybės, kurioje dirba atitinkami darbuotojai, teisę, o komandiravimo taisyklės leistų išvengti šios išimties taikymo ir užtikrinti buveinės valstybės narės teisės taikymą.

154.

Antra, kaip pažymėta šios išvados 20 ir 24 punktuose, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai nurodė, kad Vueling apgyvendino daug „komandiruotų“ darbuotojų savo pačios buveinės Ispanijoje adresu, o iš tikrųjų jie gyveno Prancūzijoje ir, be to, buvo Prancūzijos piliečiai, nors, beje, pusė jų nebuvo nuolatiniai šios oro transporto bendrovės darbuotojai ir buvo pasamdyti likus mažiau nei 30 dienų iki jų komandiravimo, o kai kurie iš jų – dieną prieš ar tą pačią dieną. Šios aplinkybės taip pat kelia klausimų.

155.

Iš tiesų, net darant prielaidą, kad oro transporto bendrovė, vykdanti tarptautinius skrydžius, per klaidą galvoja, kad taisyklės, susijusios su darbuotojų komandiravimu, gali būti taikomos jos orlaivių įgulos nariams ( 100 ), tai, kad ji pažymas išdavusiai įstaigai neatskleidė tikrosios atitinkamų darbuotojų gyvenamosios vietos, gali papildomai rodyti, kad buvo siekiama nuslėpti piktnaudžiavimo šiomis taisyklėmis faktą.

156.

Šiuo klausimu pažymiu, kad, žinoma, Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktas netrukdo įmonei komandiruoti darbuotojų į valstybę narę, kurioje jie gyvena. Ši nuostata taip pat nedraudžia, kad šie darbuotojai būtų valstybės narės, į kurią yra siunčiami, piliečiai. Be to, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją vien tai, kad darbuotojas buvo įdarbintas siekiant jį komandiruoti, savaime nekliudo taikyti jam komandiravimo taisyklių ( 101 ).

157.

Vis dėlto man atrodo, kad jeigu kartu susideda visos šios aplinkybės – valstybės narės pilietybę turintys ir joje gyvenantys darbuotojai priimami dirbti šioje valstybėje – komandiravimas yra dirbtinis ( 102 ). Šiuo klausimu primenu, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 punkto a papunkčio tikslas iš esmės yra skatinti laisvą paslaugų teikimą įmonių, kurios tuo pasinaudoja, išsiųsdamos darbuotojus į kitas valstybes nares, t. y. ne tas, kuriose jos įsteigtos, naudai ir šiomis aplinkybėmis išvengti administracinių sunkumų ( 103 ). Taigi komandiravimo taisyklės negali būti taikomos darbuotojams, kurie yra tiesiogiai įdarbinti valstybėje, į kurią juos ketinama komandiruoti ( 104 ).

158.

Galiausiai prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turės patikrinti Vueling elgesį pagrindinėse bylose. Šiuo tikslu ši bendrovė turėtų turėti galimybę paneigti šioje išvadoje aptartą informaciją, laikantis garantijų, susijusių su teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Ji turėtų gebėti, be kita ko, pasiaiškinti dėl klaidingų gyvenamosios vietos deklaracijų, kurias pateikė Ispanijos valdžios institucijoms.

D.

Dėl baudžiamojoje byloje priimto sprendimo res judicata galios civilinėje byloje

159.

Antruoju klausimu byloje C‑37/18 Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius) iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą nacionaliniam teismui, kuriam pagal jo vidaus teisę civilinėje byloje yra privaloma baudžiamojoje byloje priimto sprendimo res judicata galia, draudžiama atsižvelgti į baudžiamojoje byloje priimto su Sąjungos teise nesuderinamo sprendimo pasekmes, priteisiant iš darbdavio žalos atlyginimą darbuotojui vien todėl, kad šis darbdavys buvo nuteistas baudžiamojoje byloje dėl tų pačių faktinių aplinkybių.

160.

Prancūzijos teisės sistemoje baudžiamosiose bylose priimtų sprendimų res judicata galios civilinėms byloms principas yra suformuotas Cour de cassation (Kasacinis Teismas) jurisprudencijoje ir reiškia, kad baudžiamųjų bylų teismų sprendimai turi res judicata galią civilinėse bylose visų asmenų atžvilgiu. Ši res judicata galia neapsiriboja vien baudžiamojoje byloje priimto sprendimo rezoliucine dalimi, t. y. ta dalimi, kurioje kaltinamasis pripažįstamas kaltu arba nekaltu ir nuteisiamas konkrečia bausme arba išteisinamas. Jis taikomas ir tokio sprendimo motyvams ( 105 ). Taigi civilinių bylų teismui, priimančiam sprendimą dėl tų pačių faktinių aplinkybių kaip ir baudžiamųjų bylų teismas, draudžiama kvestionuoti ne tik patį apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, bet ir baudžiamųjų bylų teismo konstatuotas faktines aplinkybes ir pateiktą jų teisinį kvalifikavimą. Šiems elementams taikoma nenuginčijama tiesos prezumpcija, taigi jie nebegali būti ginčijami civilinių bylų teisme ( 106 ).

161.

Taigi 2016 m. kovo 4 d. sprendime Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) rėmėsi nedeklaruoto darbo kvalifikavimu, pateiktu sprendime, kurį jis priėmė 2012 m. sausio 31 d. baudžiamojoje byloje prieš Vueling, įpareigodamas šią bendrovę atlyginti žalą J.-L. Poignant ( 107 ). Jeigu (priešingai mano siūlymui) Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėse bylose, priimančiosios valstybės narės teismas negali neatsižvelgti į E 101 formos pažymą, toks kvalifikavimas būtų nesuderinamas su Sąjungos teise ( 108 ). Tada reikėtų aiškintis, ar šis nuosprendis galėjo pagrįstai įgyti res judicata galią civilinėje byloje, kiek tai susiję su nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinama Vueling, kvalifikavimu.

162.

Pirmiausia reikėtų patikslinti, kad, mano nuomone, vien Sąjungos teisės viršenybės principas nesiūlo jokio tinkamo kriterijaus, kuriuo būtų galima remtis atsakant į šį klausimą. Iš tiesų tai nereiškia, kad Reglamentas Nr. 1408/71 turėtų būti viršesnis už res judicata galios principą, kaip jis suprantamas Prancūzijos teisėje. Taip pat nemanau, kad šiai bylai yra reikšminga valstybių narių procesinė autonomija ir šiuo atžvilgiu lygiavertiškumo ir veiksmingumo kriterijai, kuriais remiasi Prancūzijos vyriausybė. Iš tiesų tai, ką galima laikyti turint res judicata galią, yra ne procedūrinis, o esmės klausimas.

163.

Šiomis aplinkybėmis pažymiu, kad, pirma, baudžiamojoje byloje priimto sprendimo res judicata galios civilinėse bylose principas gali kliudyti Sąjungos teisės veiksmingumui. Jeigu baudžiamojoje byloje priimtas sprendimas prieštarautų Sąjungos teisei, civilinių bylų teismas vis tiek turėtų jį taikyti. Antra, kaip nurodo J.-L. Poignant ir Prancūzijos vyriausybė, baudžiamojoje byloje priimto sprendimo res judicata galios civilinėse bylose principas atspindi teisėtą teisinio saugumo tikslą išvengti prieštaravimų tarp baudžiamojoje ir civilinėje bylose dėl tų pačių faktinių aplinkybių priimtų sprendimų. Taip pat netiesiogiai aiškėja teismų politikos motyvai, susiję su baudžiamųjų bylų teismams pripažįstamu ypatingu vaidmeniu ( 109 ). Taigi manau, kad reikėtų įvertinti Sąjungos teisės veiksmingumo ir šio teisėto tikslo pusiausvyrą ( 110 ).

164.

Kalbant apie šį pusiausvyros įvertinimą, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas nuosekliai pripažįsta res judicata galios principo svarbą ir Sąjungos teisinėje sistemoje, ir nacionalinėse teisinėse sistemose. Iš tiesų, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių pastovumą ir gerą teisingumo vykdymą, svarbu, kad teismų sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus numatytiems pasinaudojimo jomis terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Todėl Sąjungos teisė iš esmės nenustato nacionaliniam teismui pareigos netaikyti vidaus proceso taisyklių, suteikiančių teismo sprendimui res judicata galią, net jeigu tai leistų ištaisyti su šia teise nesuderinamą situaciją ( 111 ).

165.

Vis dėlto, kaip teigia Komisija, nors Sąjungos teisė nedraudžia, kad baudžiamojoje byloje priimtas apkaltinamasis arba išteisinamasis nuosprendis (kitaip tariant, jo rezoliucinė dalis) įgytų res judicata galią ir nebegalėtų būti ginčijamas, nors ir prieštarautų Sąjungos teisei ( 112 ), jeigu ši res judicata galia būtų taikoma ir tiems baudžiamųjų bylų teismo vertinimams, kurių nesuderinamumas su Sąjungos teise yra įrodytas civilinių bylų teisme, būtų pernelyg pakenkta šios teisės veiksmingumui. Tai reikštų, kad atitinkamo asmens teisės, kurios jam yra suteikiamos dėl tiesioginio Sąjungos teisės veikimo, ir vėl būtų pažeistos, priimant antrą sprendimą. Taigi manau, kad Sąjungos teisė draudžia tokią nacionalinę taisyklę, susijusią su res judicata galia ( 113 ).

166.

Priešingai, nei teigia Prancūzijos vyriausybė, Sprendimas Di Puma ir Zecca ( 114 ) neleidžia suabejoti tokiu aiškinimu. Primenu, kad jame Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybėms narėms iš Sąjungos teisės aktų kylanti pareiga numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias administracines sankcijas prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija srityje nedraudžia nacionalinės taisyklės, kurioje numatyta, kad baudžiamojoje byloje priimtame sprendime konstatuotoms faktinėms aplinkybėms dėl tokį sandorį sudarančių požymių nustatymo taikoma res judicata galia, taigi pagal šią taisyklę, jeigu baudžiamųjų bylų teismas išteisina kaltinamąjį, procedūra dėl piniginės administracinės nuobaudos skyrimo, susijusi su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, turi būti užbaigta neskiriant sankcijų.

167.

Vis dėlto Teisingumo Teismas konstatavo tik tai, kad baudžiamojoje byloje priimto sprendimo res judicata galia administracinėms byloms nekliudo konstatuoti pažeidimų šioje srityje ir veiksmingai už juos nubausti, jeigu dėl tokią galią turinčių konstatuotų faktinių aplinkybių, taikant rungimosi principu grindžiamą procedūrą, ginčijamasi baudžiamųjų bylų teisme ir jeigu nacionalinė institucija, atsakinga už šių administracinių nuobaudų skyrimą, turi priemonių įsitikinti, kad apkaltinamasis arba išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje buvo priimtas atsižvelgiant į visus jos turimus įrodymus ( 115 ). Taigi jis nepriėmė sprendimo dėl atvejo, kai baudžiamųjų bylų teismas pateikė Sąjungos teisės neatitinkantį kvalifikavimą, pavyzdžiui, pateikdamas šiai teisei prieštaraujantį sąvokos „prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija“ aiškinimą.

168.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius) klausimą byloje C‑37/18 atsakyti taip, kad pagal Sąjungos teisę nacionaliniam teismui, kuriam pagal jo vidaus teisę yra privalomas principas dėl baudžiamosiose bylose priimtų sprendimų res judicata galios civilinėms byloms, draudžiama atsižvelgti į baudžiamojoje byloje priimto sprendimo, kuris yra nesuderinamas su Sąjungos teise, pasekmes, įpareigojant darbdavį atlyginti darbuotojui žalą vien todėl, kad šis darbdavys buvo nuteistas baudžiamojoje byloje dėl tų pačių faktinių aplinkybių.

VI.

Išvada

169.

Atsižvelgdamas į visus pateiktus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal de grande instance de Bobigny (Bobinji pirmosios instancijos teismas, Prancūzija) byloje C‑370/17 ir į Cour de cassation, chambre sociale (Kasacinis Teismas, Socialinių bylų skyrius, Prancūzija) byloje C‑37/18 pateiktus prejudicinius klausimus: