I.

Įžanga

1.

Augalų apsaugos reglamentu ( 2 ) suderinama veikliųjų medžiagų ir augalų apsaugos produktų autorizavimo Europos Sąjungoje tvarka. Vis dėlto valstybėms narėms leidžiama imtis vienašališkų apsaugos priemonių, jeigu jos prieš tai išreiškia Komisijai susirūpinimą dėl kurios nors veikliosios medžiagos ir jeigu Komisija nesiima apsaugos priemonių.

2.

Nagrinėjamoje byloje reikia išsiaiškinti, kada atitinkamas pranešimas Komisijai laikytinas susirūpinimo išreiškimu. Prancūzija nagrinėjamu atveju nusiuntė Komisijai formalų pranešimą pagal Direktyvą dėl informacijos teikimo ( 3 ), tačiau jame aiškiai nenurodė, kad remiasi Augalų apsaugos reglamento saugumo sąlyga. Be to, reikia išnagrinėti, kokius reikalavimus turi atitikti Komisijos priemonės tam, kad užkirstų kelią valstybėms narėms imtis nacionalinių apsaugos priemonių.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

1.

Augalų apsaugos reglamentas

3.

Augalų apsaugos reglamentas buvo priimtas remiantis EB sutarties 37 straipsnio 2 dalimi, 95 straipsniu ir 152 straipsnio 4 dalies b punktu. Tai yra bendros žemės ūkio ir žuvininkystės politikos (dabar – SESV 41 straipsnis), vidaus rinkos (dabar – SESV 114 straipsnis) ir priemonių veterinarijos ir fitosanitarijos srityse, kuriomis tiesiogiai siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą (dabar – SESV 168 straipsnio 4 dalies b punktas), teisiniai pagrindai.

4.

SESV 114 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad „atitinkamais atvejais suderinimo priemonės apima saugumo sąlygą, leidžiančią valstybėms narėms dėl vienos ar keleto neekonominių priežasčių, numatytų Sutarties 36 straipsnyje, taikyti laikinąsias priemones, kurioms taikoma Sąjungos teisėje numatyta kontrolės procedūra“.

5.

Pagal Augalų apsaugos reglamento 13 ir 79 straipsnius Komisija kartu su iš valstybių narių atstovų sudarytu komitetu sprendžia dėl veikliųjų medžiagų patvirtinimo.

6.

Augalų apsaugos reglamento 4 straipsnyje nustatyti veikliųjų medžiagų patvirtinimo kriterijai, kurių esmė yra ta, kad patvirtintos gali būti tik tos veikliosios medžiagos, kurios neturi nei jokio kenksmingo poveikio žmonių sveikatai, nei jokio nepriimtino poveikio aplinkai.

7.

Augalų apsaugos reglamento 6 straipsnyje numatyta, kad veikliųjų medžiagų patvirtinimui gali būti taikomos įvairios sąlygos ir apribojimai. Augalų apsaugos reglamento 14 ir paskesni straipsniai reglamentuoja veikliosios medžiagos patvirtinimo atnaujinimą, 21 straipsnis – patvirtinimo peržiūrą.

8.

Pagal Augalų apsaugos reglamento 28 ir paskesnius straipsnius valstybės narės, remdamosi patvirtintomis veikliosiomis medžiagomis, autorizuoja augalų apsaugos produktus savo teritorijoje. Augalų apsaugos reglamento 36 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms leidžiama rizikos mažinimo sumetimais apriboti augalų apsaugos produktų naudojimą arba atsisakyti juos autorizuoti, ypač tuo atveju, jei valstybei narei rūpi klausimai, susiję su žmonių ar gyvūnų sveikata arba aplinka.

9.

Augalų apsaugos reglamento 49 straipsnyje įtvirtintos specialios nuostatos, reglamentuojančios beicuotų sėklų pateikimą rinkai. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nedraudžia pateikti rinkai arba naudoti sėklų, beicuotų augalų apsaugos produktais, kurie autorizuoti taip naudoti bent vienoje valstybėje narėje. Jeigu kyla realus susirūpinimas, Komisija pagal 69 straipsnyje nurodytą procedūrą gali leisti nukrypti nuo šios normos. Taikomi ir 70 bei 71 straipsniai.

10.

Nepriklausomai nuo šios nuorodos, Augalų apsaugos reglamento 69–71 straipsniai Komisijai ir valstybėms narėms leidžia imtis neatidėliotinų priemonių.

11.

Augalų apsaugos reglamento 69 straipsnyje reglamentuojamos Komisijos neatidėliotinos priemonės:

12.

Pagal Augalų apsaugos reglamento 70 straipsnį Komisija ypatingos skubos atvejais gali laikinai patvirtinti neatidėliotinas priemones.

13.

Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnyje reglamentuojama valstybių narių kompetencija imtis neatidėliotinų priemonių:

2.

Direktyva dėl informacijos teikimo

14.

Direktyvos dėl informacijos teikimo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta principinė pareiga pateikti informaciją apie techninius reglamentus:

15.

Direktyvos dėl informacijos teikimo 5 straipsnio 5 dalyje nustatomas santykis su pranešimu apie techninius reglamentus pagal kitus Sąjungos teisės aktus:

16.

Direktyvos dėl informacijos teikimo 7 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pateikti informaciją išimtys:

B.

Prancūzijos teisė

17.

Pagal Code rural et de la pêche maritime (Žemės ūkio ir jūrų žuvininkystės kodeksas) L. 253-8 straipsnio II dalį, kurio redakcija pakeista pagal Loi du 8 août 2016 pour la reconquête de la biodiversité, de la nature et des paysages (2016 m. rugpjūčio 8 d. Biologinės įvairovės, gamtos ir kraštovaizdžių įstatymas) 125 straipsnį, naudoti neonikotinoidus draudžiama:

18.

Décret n° 2018-675 du 30 juillet 2018 relatif à la définition des substances actives de la famille des néonicotinoïdes présentes dans les produits phytopharmaceutiques (2018 m. liepos 30 d. Dekretas Nr. 2018-675 dėl neonikotinoidų grupės veikliųjų medžiagų, kurių yra augalų apsaugos produktų sudėtyje, apibrėžties, toliau – ginčijamas dekretas), priimtu remiantis minėto Code rural et de la pêche maritime (Žemės ūkio ir jūrų žuvininkystės kodeksas) L. 253-8 straipsnio II dalimi, į Code rural et de la pêche maritime įtrauktas D. 253-46-1 straipsnis, nustatantis draudžiamus neonikotinoidus:

III.

Faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

19.

Įvairios neonikotinoidų grupės veikliosios medžiagos naudojamos augalų apsaugai. 2004–2008 m. Komisija šiuo tikslu autorizavo šiuos neonikotinoidus: acetamipridą, tiaklopridą, klotianidiną, tiametoksamą ir imidaklopridą. Bent dar du neonikotinoidai, dinotefuranas ir nitenpiramas, taip pat naudojami kaip augalų apsaugos produktai, tačiau Sąjungoje paraiška dėl jų kol kas nebuvo pateikta ir jie nėra autorizuoti ( 5 ).

20.

Dėl bitėms keliamos rizikos Komisija dar 2013 m. gegužės 24 d. Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 485/2013 ( 6 ) apribojo klotianidino, tiametoksamo ir imidakloprido naudojimą, nors tam tikrais atvejais juos tebėra galima naudoti atvirame lauke ( 7 ).

21.

2016 m. Prancūzija priėmė minėtąjį Loi du 8 août 2016 pour la reconquête de la biodiversité, de la nature et des paysages, kuriuo nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. uždraudė naudoti augalų apsaugos produktus, turinčius neonikotinoidų grupės veikliosios medžiagos ar veikliųjų medžiagų, ir sėklas, apdorotas šiais augalų apsaugos produktais.

22.

2017 m. vasario 2 d. Prancūzijos vyriausybė Komisijai pranešė apie minėto ginčijamo dekreto projektą, remdamasi Direktyvos dėl informacijos teikimo 5 straipsniu ( 8 ), o ne Augalų apsaugos reglamento 71 straipsniu. Šiame pranešime Prancūzijos vyriausybė pateisino draudimą naudoti augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra neonikotinoidų grupės veiklioji medžiaga ar veikliųjų medžiagų, ir šiais produktais apdorotas sėklas, remdamasi keliais mokslo tyrimais. Šiais tyrimais „nustatytas didelis neonikotinoidų poveikis daugeliui aplinkos sektorių, netiksliniams organizmams, pavyzdžiui, bitėms, makrobestuburiams ar paukščiams“. Be to, Prancūzijos vyriausybė rėmėsi Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) tyrimu, kuriame „nustatyta grėsmė žmonių sveikatai (poveikis nervų sistemos vystymuisi)“.

23.

2017 m. rugpjūčio 3 d. atsakydama į pranešimą apie projektą Komisija, remdamasi Augalų apsaugos reglamentu, pareiškė, kad „pritaria Prancūzijos susirūpinimui dėl tam tikrų neonikotinoidų grupės veikliųjų medžiagų ir šių veikliųjų medžiagų keliamos grėsmės bitėms“. Ji taip pat pažymėjo, kad „EFSA paskelbė išvadas dėl šių trijų veikliųjų medžiagų, atkreipdama dėmesį į kitas galimas grėsmes, ragindama Komisiją apsvarstyti, ar reikia įgyvendinti kitus apribojimus“. Komisija nurodė į tuo metu vykusias klotianidino, tiametoksamo ir imidakloprido patvirtinimų peržiūros procedūras.

24.

Vis dėlto 2018 m. pradžioje Komisija pagal Augalų apsaugos reglamento 20 straipsnio 1 dalį atnaujino neonikotinoido acetamiprido patvirtinimą dar 15 metų ( 9 ). Konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo:

25.

Taigi Komisija, remdamasi vykstančia atnaujinimo procedūra, pagal Augalų apsaugos reglamento 17 straipsnio 1 dalį tiakloprido patvirtinimą pratęsė pirmiausia vieniems metams ( 10 ), vėliau dar vieniems ( 11 ), kol galiausiai nusprendė patvirtinimo nebeatnaujinti ( 12 ).

26.

2018 m. gegužės 29 d. Komisija, remdamasi Augalų apsaugos reglamento 21 straipsnio 3 dalimi, 49 straipsnio 2 dalimi ir 78 straipsnio 2 dalimi, nuo 2018 m. gruodžio 19 d. uždraudė naudoti imidaklopridą ( 13 ), klotianidiną ( 14 ) ir tiametoksamą ( 15 ), išskyrus kultūrinių augalų apdorojimą nuolatiniuose šiltnamiuose, kai kultūriniai augalai visą gyvavimo ciklą lieka tokiuose nuolatiniuose šiltnamiuose.

27.

Kiekvieno įgyvendinimo reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad, „nenustačius tolesnių apribojimų, negalima atmesti galimybės, kad bitėms gali kilti tolesnė rizika. Atsižvelgiant į tai, jog reikia užtikrinti saugumo ir apsaugos lygį, atitinkantį aukštą gyvūnų sveikatos apsaugos lygį, kurį siekiama užtikrinti Sąjungoje, tikslinga uždrausti visas produktų naudojimo lauke paskirtis“.

28.

Klotianidino ir tiametoksamo patvirtinimai šiuo metu yra pasibaigę ( 16 ).

29.

Vis dėlto Prancūzija 2018 m. liepos 30 d. priėmė ginčijamą dekretą, pagal kurį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Prancūzijos valstybės teritorijoje buvo uždraustas bet koks penkių tuo metu Sąjungoje patvirtintų neonikotinoidų naudojimas. Komisijos duomenų bazėje Direktyvai dėl informacijos teikimo įgyvendinti šio dekreto tekstą galima rasti 2018 m. rugpjūčio 31 d. data ( 17 ).

30.

Šią priemonę Union des industries de la protection des plantes (Augalų apsaugos pramonės sąjunga) apskundė Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija). Be kita ko, ji laikosi nuomonės, kad Code rural et de la pêche maritime (Žemės ūkio ir jūrų žuvininkystės kodeksas) L. 253-8 straipsnis, kurį įgyvendinant buvo priimtas nagrinėjamas dekretas, pažeidžia Augalų apsaugos reglamento nuostatas.

31.

Conseil d’État (Valstybės Taryba) šioje byloje pateikia Teisingumo Teismui tokius klausimus:

32.

Rašytines pastabas šiais klausimais pateikė Union des industries de la protection des plantes (UIPP), Union nationale de l’apiculture française (Prancūzijos nacionalinė bitininkų sąjunga), Syndicat national de l’apiculture (Nacionalinis bitininkų susivienijimas), Prancūzijos Respublika ir Europos Komisija. Teisingumo Teismas nerengė žodinio bylos nagrinėjimo, nes šios rašytinės pastabos jam suteikė pakankamai informacijos.

IV.

Teisinis vertinimas

33.

Prieš imantis nagrinėti 2017 m. vasario 2 d. Prancūzijos pranešimo teisinį kvalifikavimą ir įvairių Komisijos priemonių, kurių ji ėmėsi nuo 2018 m. pradžios, reikšmę reikia išaiškinti Conseil d’État prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

A.

Prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškinimas ir priimtinumas

34.

Du pirmieji klausimai susiję su Komisijos pareigomis ir priemonėmis, o trečiasis – su galimais valstybės narės veiksmais po to, kai Komisija imasi priemonių. Tačiau nė vienas iš šių punktų nėra Conseil d’État nagrinėjamos bylos dalykas. Veikiau joje nagrinėjamas klausimas, ar Prancūzijos nustatyti platūs neonikotinoidų turinčių augalų apsaugos produktų ir šiais produktais apdorotų sėklų draudimai yra galiojantys. Todėl reikia nustatyti klausimų esminį elementą, kuris būtų svarbus sprendimui Conseil d’État nagrinėjamoje byloje priimti ( 18 ). Tam pirmiausia reikėtų apibrėžti norminį pagrindą, išplaukiantį iš Augalų apsaugos reglamento. Paskui galima įvertinti UIPP prieštaravimus, grindžiamus prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumu.

1.

Valstybių narių apsaugos priemonių, susijusių su augalų apsaugos produktų naudojimu, norminis pagrindas

35.

Pagal Augalų apsaugos reglamento 13 ir 79 straipsnius Komisija kartu su iš valstybių narių atstovų sudarytu komitetu sprendžia dėl veikliųjų medžiagų patvirtinimo. Patvirtinant ginčijamus draudimus, visų penkių neonikotinoidų veikliųjų medžiagų patvirtinimai tebegaliojo, tiesa, trys galiojo su dideliais apribojimais.

36.

Kadangi Augalų apsaugos reglamentą Sąjunga grindė ne SESV 192 straipsnyje įtvirtinta kompetencija aplinkos teisės srityje, Prancūzija negali pateisinti nagrinėjamų draudimų, laikydama juos griežtesnėmis apsaugos priemonėmis pagal 193 straipsnį.

37.

Vis dėlto autorizuotų veikliųjų medžiagų pagrindu pagamintą augalų apsaugos produktą pagal Augalų apsaugos reglamento 28 ir paskesnius straipsnius dar turi autorizuoti ir atitinkama valstybė narė – tik paskui jį leidžiama pateikti rinkai ir naudoti šios valstybės teritorijoje. Augalų apsaugos reglamento 36 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms leidžiama rizikos mažinimo sumetimais apriboti augalų apsaugos produktų naudojimą arba atsisakyti juos autorizuoti, ypač tuo atveju, jei valstybei narei rūpi klausimai, susiję su žmonių ar gyvūnų sveikata arba aplinka.

38.

Tiek, kiek Prancūzijos teisės aktu uždraudžiami neonikotinoidų turintys augalų apsaugos produktai, prima facie tai galėtų būti priemonė, kaip ji suprantama pagal Augalų apsaugos reglamento 36 straipsnio 3 dalį. Tačiau pagal šią nuostatą neleidžiama uždrausti pateikti rinkai sėklas, apdorotas kitose valstybėse narėse autorizuotais augalų apsaugos produktais. Be to, iš UIPP rašytinių pastabų matyti, kad kompetentinga Prancūzijos institucija neonikotinoidų pagrindu pagamintus augalų apsaugos produktus ir toliau autorizuoja pagal Sąjungos teisės nuostatas ir tik papildomai informuoja atitinkamas įmones apie nacionalinį draudimą juos naudoti. Neaišku, kokia reikšmė šiai praktikai tenka atsižvelgiant į Sąjungos teisės viršenybę.

39.

Gali būti, kad dėl šios priežasties Conseil d’État klausia tik dėl Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies. Joje nustatyta, kad valstybė narė gali patvirtinti laikinąsias apsaugos priemones, jei oficialiai praneša Komisijai, kad būtina jų imtis, ir Komisija pati jų nesiima pagal 69 ar 70 straipsnius. Tokiu atveju ji nedelsdama praneša kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.

40.

Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisija per 30 darbo dienų perduoda šį klausimą kompetentingam komitetui, kad nacionalinės laikinosios apsaugos priemonės galiojimas būtų pratęstas, ji būtų pakeista arba panaikinta.

41.

Galiausiai Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 3 dalyje valstybei narei leidžiama taikyti nacionalines laikinąsias apsaugos priemones, kol bus patvirtintos Sąjungos priemonės.

42.

Taigi Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnyje numatyti keli žingsniai. Jeigu valstybė narė mato, kad būtina imtis veiksmų, ji pirmiausia privalo kreiptis į Komisiją ir suteikti Komisijai galimybę padėti jai išspręsti problemą. Tik tuomet, jeigu Komisija veiksmų nesiima, valstybė narė turi teisę pati imtis priemonių ir informuoti apie tai Komisiją ir kitas valstybes nares. Pastarosios Komisijos iniciatyva bendrame komitete turi nuspręsti, ar valstybės narės priemonės pagrįstos, ir šis sprendimas yra privalomojo pobūdžio ( 19 ).

43.

Be to, Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje daroma nuoroda į veiksmus pagal 69 straipsnį rodo, kad neatidėliotinų priemonių būtinumą valstybė narė privalo grįsti šios nuostatos taikymo sąlyga. Šiame straipsnyje nustatyta, kad Komisija gali imtis priemonių, jei akivaizdu, kad dėl patvirtintos veikliosios medžiagos gali atsirasti didelė rizika žmonių ar gyvūnų sveikatai arba aplinkai ir atitinkamos (-ų) valstybės (-ių) narės (-ių) (autorizuojant augalų apsaugos produktus) taikomų priemonių nepakanka, kad tokia rizika būtų tinkamai įveikta. Taigi imtis laikinųjų apsaugos priemonių valstybei narei leidžiama tik tada, kai įvykdyti šie reikalavimai ( 20 ). Tiesa, prašyme priimti prejudicinį sprendimą šie reikalavimai neminimi, jame apsiribojama tik procedūriniais klausimais. Vis dėlto gali būti, kad Conseil d’État, gavęs atsakymą į savo prašymą, turės įvertinti, ar nacionalinės priemonės atitinka minėtuosius materialinės teisės reikalavimus ( 21 ).

2.

„Conseil d’État“ klausimų aiškinimas

44.

Atsižvelgdamas į tai Conseil d’État pirmuoju klausimu siekia išsiaiškinti, ar Prancūzijos pranešimas apie neonikotinoidų draudimo projektą atitinka procedūrinius reikalavimus, keliamus pranešimui pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį (žr. toliau B dalį).

45.

Antruoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar Komisijos įgyvendinimo reglamentai dėl įvairių neonikotinoidų yra Sąjungos veiksmai, kaip tai suprantama pagal 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, kurie užkerta kelią nacionalinių apsaugos priemonių, apie kurias pranešta, taikymui. Galiausiai trečiuoju klausimu patikslinamas antrasis klausimas, papildomai klausiant, ar nacionalinių apsaugos priemonių dalys gali likti galioti, jeigu priemonės, kurių ėmėsi Komisija, tik iš dalies išsklaido valstybės narės susirūpinimą, nes apriboja tik trijų iš penkių veikliųjų medžiagų naudojimą (dėl abiejų klausimų žr. toliau C dalį).

3.

Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

46.

UIPP abejoja, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas, teigdama, kad Prancūzijos teisės aktas yra ne laikinoji apsaugos priemonė, o ilgalaikė priemonė. Be to, kaip tvirtina UIPP, šis teisės aktas akivaizdžiai nėra neatidėliotinas, nes draudimas įsigaliojo praėjus dvejiems metams po įstatymo priėmimo. Todėl Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys negali būti taikomas.

47.

Savo argumentais UIPP nori pasakyti, kad klausimai yra akivaizdžiai hipotetiniai, todėl nepriimtini, nes draudimas jokiu būdu negali būti laikomas laikinąja apsaugos priemone, kaip ji suprantama pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį. Vis dėlto šis prieštaravimas neįtikina.

48.

Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje vartojama laikinųjų apsaugos priemonių sąvoka neriboja priemonės, kurios imtasi, formos. Veikiau nacionalinės apsaugos priemonės laikinumą sudaro tai, kad pagal 71 straipsnio 2 dalį ji nedelsiant patikrinama Komisijos ir galbūt pagal 71 straipsnio 3 dalį yra pakeičiama Sąjungos priemone.

49.

Taip pat iš Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio neišplaukia, kad dėl delsimo priimant apsaugos priemones ši kompetencija tampa netaikoma. Tiesa, visų pirma versijoje prancūzų kalba vartojama neatidėliotinumo sąvoka, todėl ir versijoje vokiečių kalba vartojama sąvoka „Notfallmaßnahme“ ar versijoje anglų kalba vartojama sąvoka „emergency measure“ implikuoja tam tikrą skubumą, tačiau net ir esant būtinybei imtis skubių veiksmų vėlai patvirtintos priemonės nėra nepriimtinos vien todėl, kad jų galbūt galėjo būti imtasi anksčiau.

50.

Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimas yra priimtinas.

B.

Dėl procedūrinių reikalavimų valstybei narei siekiant pasinaudoti Augalų apsaugos reglamento 71 straipsniu

51.

Pirmuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar Prancūzija atliko visus procedūrinius žingsnius, reikalingus norint pasinaudoti Augalų apsaugos reglamento 71 straipsniu, taigi, ar Prancūzija visų pirma atsiuntė Komisijai oficialų pranešimą.

1.

Oficialaus pranešimo sąvoka pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį

52.

Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje pirmiausia reikalaujama, kad valstybė narė oficialiai praneštų Komisijai apie neatidėliotinų priemonių būtinumą. Tiesa, yra argumentų, liudijančių, jog valstybės narės pranešime formaliai turi būti remiamasi neatidėliotina priemone, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą. Tačiau toliau paaiškinsiu, kad, atsižvelgiant į lojalaus bendradarbiavimo principą, lemiamą reikšmę turi tai, ar dalyviai gali manyti, kad jų komunikacijos partneriai teisingai suprato atitinkamo pranešimo turinį.

53.

2017 m. vasario 2 d. Prancūzija kreipėsi į Komisiją su draudimą nustatančio teisės akto projektu, tačiau pranešimą atsiuntė pagal Direktyvos dėl informacijos teikimo procedūrą.

54.

Komisija mano, kad toks pranešimas laikytinas pranešimu pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, kai valstybė narė aiškiai remiasi šiomis nuostatomis arba bent jau pamėgina paaiškinti, kad yra susiklosčiusios sąlygos taikyti neatidėliotiną priemonę Europos mastu. Be to, kaip teigia Komisija, pranešime turi būti aiškiai nurodyta, kad, jeigu nebus įvesta europinė priemonė, valstybė narė imsis vienašališkų veiksmų. Šių reikalavimų, Komisijos manymu, Prancūzijos pranešimas neatitinka.

55.

Komisija nepateikia motyvų, kuriais remdamasi nustatė šiuos aukštus reikalavimus, viršijančius paprastą informacijos pateikimą. Tačiau nagrinėjamuose teisės aktuose galima rasti tokią nuomonę pagrindžiančių duomenų.

56.

Pirma, Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje reikalaujama „oficialaus“ pranešimo.

57.

Antra, Direktyvos dėl informacijos teikimo 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad 5 straipsnyje nustatyta pareiga pateikti informaciją netaikoma tiems valstybių narių įstatymams ir kitiems teisės aktams ar savanoriškiems susitarimams, kuriais valstybės narės naudojasi apsaugos sąlygomis, numatytomis privalomuose Sąjungos aktuose.

58.

Nors Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio pavadinime, skirtingai nuo kai kurių kitų panašių normų, nėra sąvokos „apsaugos sąlyga“, savo turiniu ši nuostata atitinka SESV 114 straipsnio 10 dalyje pateiktą apsaugos sąlygų apibrėžtį. Todėl Direktyvos dėl informacijos teikimo 7 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo tikslais ji laikytina apsaugos sąlyga.

59.

Taigi šią nuostatą būtų galima aiškinti taip, kad informuoti Komisiją pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį valstybės narės gali ne vien atsiųsdamos Direktyvoje dėl informacijos teikimo nustatytą pranešimą.

60.

Trečia, pagal Direktyvos dėl informacijos teikimo 5 straipsnio 5 dalį vietoj šioje direktyvoje numatyto pranešimo taip pat galima pateikti projektą teikiant Komisijai pranešimą pagal kitą Sąjungos aktą. Taigi, aiškinant siaurai, informacijos teikimas negali pakeisti pranešimo, nagrinėjamu atveju – pranešimo pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį. Veikiau atvirkščiai – remiantis šiuo reglamentu siunčiamas pranešimas galėtų pakeisti informacijos teikimą pagal direktyvą.

61.

Kad minėtos nuostatos būti aiškinamos siaurai, galiausiai rodo tai, kad Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnyje numatytos vienašališkos apsaugos priemonės daro neigiamą poveikį vidaus rinkai. Todėl reikėtų kuo labiau vengti nesusipratimų naudojantis apsaugos sąlygomis. Kaip teisingai pažymi UIPP, todėl Teisingumo Teismas reguliariai pabrėžia, kad remtis apsaugos sąlygomis galima tik laikantis tam nustatytos procedūros ( 22 ).

62.

Vis dėlto šiais samprotavimais remtis negalima.

63.

Aiškinant oficialaus pranešimo požymį, išeities taškas turi būti tai, kad nei Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnyje, nei kitose jo nuostatose nėra nustatytų specifinių procedūrinių Komisijos informavimo taisyklių.

64.

Veikiau Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnis yra konkreti ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo išraiška įgyvendinant teisėtus interesus, susijusius su augalų apsaugos produktais ( 23 ). Todėl 71 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į šį principą.

65.

ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje aiškiai nurodyta, kad vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda, vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis. Teisingumo Teismas dažnai pabrėžia valstybių narių įsipareigojimus lojaliai bendradarbiauti ( 24 ), tačiau jie taikomi ir Sąjungos institucijoms ( 25 ).

66.

Taigi, viena vertus, valstybės narės, naudodamosi šia procedūra, privalo lojaliai bendradarbiauti su Komisija, kita vertus, ta pati pareiga taikoma ir Komisijai (bei kitoms valstybėms narėms). Tai taip pat reiškia, kad formalūs reikalavimai abiem pusėms turi būti keliami tik tiek, kiek to reikia norint užtikrinti veiksmingą bendradarbiavimą.

67.

Taigi procedūriškai taikant Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnį svarbiausia yra ne išorinė pranešimo forma, o tai, ar dalyviai gali manyti, kad jų komunikacijos partneriai teisingai supranta jo turinį.

68.

Atitinkamai turi būti aiškinamos ir Direktyvos dėl informacijos teikimo nuostatos. Jau vien pagal šios direktyvos norminį tikslą jos nėra skirtos nustatyti oficialaus pranešimo pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį reikalavimams. Veikiau Direktyvos dėl informacijos teikimo 7 straipsnio 1 dalies c punktas reiškia tik tai, kad Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatytas pranešimas neprivalo būti pateiktas remiantis šia direktyva. Tačiau remiantis šia direktyva pateikiamas pranešimas gali būti ir pranešimas pagal reglamentą. Direktyvos dėl informacijos teikimo 5 straipsnio 5 dalis patvirtina šį aiškinimą atsižvelgiant į lojalaus bendradarbiavimo pareigą. Pagrindinis šios nuostatos tikslas – paaiškinti, kad nereikia teikti kelių pranešimų, kol visiems dalyviams yra aišku, kokias funkcijas pranešimas atlieka.

69.

Kilus abejonių, visiems dalyviams tenka atsakomybė išsklaidyti jas paaiškinimais arba užklausomis.

70.

Taigi Komisija ir kitos valstybės narės negali teigti, kad joms liko abejonių, jeigu neuždavė klausimų toms abejonėms išsklaidyti.

71.

Vis dėlto pirmiausia Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalimi besiremianti valstybė narė privalo imtis veiksmų išaiškinti savo valią ar ketinimus, jeigu mato, kad kitiems dalyviams dėl to kilo neaiškumų. Jeigu paaiškinimo ji nepateikia, tai reiškia, kad oficialaus pranešimo nebuvo.

72.

Taigi pranešimas apie priemonę pagal Direktyvos dėl informacijos teikimo 5 straipsnį prilyginamas oficialiam pranešimui pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, jeigu valstybė narė gali manyti, kad Komisija jį taip ir suprato.

2.

Dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių

73.

Jeigu Conseil d’État ar bent jau Prancūzija ir Komisija šioje byloje būtų pateikusios tikslesnės informacijos apie savo komunikaciją, Teisingumo Teismas galėtų dar labiau sukonkretinti šiuos kriterijus, atsižvelgdamas į nagrinėjamą bylą. Būtų buvę gerai, jeigu būtų buvęs pateiktas visas 2017 m. vasario 2 d. Prancūzijos pranešimo ir 2017 m. rugpjūčio 3 d. Komisijos atsakymo tekstas. Taip pat būtų buvę įdomu sužinoti, ar Prancūzija per Komisijos teisės aktų priėmimo procedūrą 2018 m. paaiškino, kad numatytus apribojimus laiko nepakankamais, todėl priims išsamesnius.

74.

Kadangi Teisingumo Teismas tokios informacijos neturi, Conseil d’État turi išsiaiškinti šiuos klausimus ir tada įvertinti, ar Komisijos veiksmus, ypač jos 2017 m. rugpjūčio 3 d. atsakymą, Prancūzija galėjo suprasti taip, kad Prancūzijos pranešimą Komisija interpretavo kaip oficialų pranešimą, kaip jis suprantamas pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį. Jeigu šiuo klausimu Komisijai buvo likę abejonių, Prancūzija turėjo jas išsklaidyti ir tik paskui turėjo teisę patvirtinti šioje nuostatoje numatytas priemones, remdamasi savo pranešimu.

75.

Vis dėlto Teisingumo Teismo turima informacija suteikia pagrindą daryti toliau nurodytas prielaidas.

76.

Iš to, kaip prašyme priimti prejudicinį sprendimą aprašomas 2017 m. rugpjūčio 3 d. Komisijos atsakymas, matyti, kad ji visiškai suprato Prancūzijos susirūpinimą ir susiejo jį su Augalų apsaugos reglamentu. Gautą teisės akto, kuriuo Prancūzija planavo pradėti taikyti jau esamą nacionalinį neonikotinoidų draudimą, projektą Komisija taip pat turėjo suprasti taip, kad Prancūzija iš tiesų siekia priimti šį teisės aktą.

77.

Tiesa, iš turimos informacijos nematyti, kad Komisija rėmėsi Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio taikymu. Be kita ko, nėra jokių duomenų apie Prancūzijos priemonių patikrinimą pagal 71 straipsnio 2 dalį, nors iš įrašo Direktyvos dėl informacijos teikimo duomenų bazėje matyti, kad Komisija buvo informuota po to, kai buvo priimtas draudimas, bet, ko gero, dar prieš jam įsigaliojant.

78.

Šiuo aspektu gali būti svarbūs UIPP ir Komisijos teiginiai, kad Prancūzija nepakankamai paaiškino Komisijai, jog priemonių būtina imtis skubiai. Jeigu tai tiesa, Komisija vargu ar galėjo interpretuoti Prancūzijos pranešimą kaip pranešimą apie neatidėliotinų priemonių būtinumą.

79.

Be to, Komisija teigia, kad Prancūzija savo pranešime neišnagrinėjo trijų neonikotinoidų naudojimo esamų ir numatomų apribojimų. Kadangi, kaip nustatyta Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, valstybė narė privalo pranešti Komisijai, kad būtina imtis neatidėliotinų priemonių, galima būtų iš jos tikėtis paaiškinimo, kodėl atitinkamos Sąjungos priemonės yra nepakankamos.

80.

Vis dėlto ir šiuo atžvilgiu pranešimui keliami reikalavimai turi būti proporcingi. Jeigu valstybė narė išdėstytų savo susirūpinimo pagrindus ir nurodytų platesnes apsaugos priemones, kurių ji siekia, to turėtų pakakti. Detalus esamų priemonių galimų spragų nagrinėjimas nėra reikalingas.

81.

Ypač nereikia jau šiame etape pateikti išsamaus pagrindimo, kuris atlaikytų patikrinimą pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 2 dalį. Juk oficialus pranešimas pateikiamas dar prieš tikslų valstybės narės priemonių nustatymą ir jų patikrinimą, todėl motyvus dar galima papildyti per procedūrą kompetentingame komitete.

82.

Tiesa, pagal lojalaus bendradarbiavimo principą galimas abejones Komisija turėtų išreikšti dar reaguodama į valstybės narės pranešimą. Tokia reakcija turėtų pereiti į dialogą apie pageidaujamų apsaugos priemonių būtinumą; toks dialogas Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnyje nėra aiškiai numatytas, tačiau gali būti naudingas koordinuotai procedūrai.

3.

Pranešimas apie Prancūzijos apsaugos priemones

83.

Papildomai pažymėtina, kad Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje taip pat reikalaujama, kad valstybė narė apie patvirtintas priemones nedelsdama praneštų kitoms valstybėms narėms ir Komisijai. Šis pranešimas yra labai svarbus, nes sudaro pagrindą atlikti patikrinimą pagal 71 straipsnio 2 dalį. Todėl manytina, kad jis yra nacionalinių apsaugos priemonių taikymo sąlyga ( 26 ).

84.

Kadangi prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios informacijos apie tai, Conseil d’État, jei reikės, turės patikrinti, ar Prancūzija pagal Direktyvą dėl informacijos teikimo pakankamai informavo Komisiją ir valstybes nares apie patvirtintas apsaugos priemones ( 27 ).

4.

Tarpinė išvada

85.

Apibendrinant į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: pranešimas apie priemonę pagal Direktyvos dėl informacijos teikimo 5 straipsnį prilyginamas oficialiam pranešimui pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, jeigu valstybė narė gali manyti, kad Komisija jį taip ir suprato. Ar taip yra pagrindinėje byloje, turės išsiaiškinti kompetentingas teismas, išsamiai įvertinęs komunikaciją tarp valstybės narės ir Komisijos.

C.

Dėl Komisijos priemonių

86.

Antruoju ir trečiuoju klausimais siekiama išsiaiškinti, ar Komisijos įgyvendinimo reglamentai dėl įvairių neonikotinoidų yra Sąjungos veiksmai, kaip tai suprantama pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, kurie užkerta kelią nacionalinių apsaugos priemonių, apie kurias pranešta, taikymui.

87.

Šie klausimai užduodami tik tuo atveju, jeigu būtų manytina, kad Komisijai buvo pateiktas oficialus pranešimas. Tačiau kadangi tai dar turės išsiaiškinti Conseil d’État, atrodo prasminga juos dėl visa ko išnagrinėti.

88.

Minėtoje nuostatoje numatyta, kad jeigu Komisija nesiima veiksmų pagal 69 ar 70 straipsnius, valstybė narė gali patvirtinti laikinąsias apsaugos priemones.

89.

Neginčijama, kad Komisija nesiėmė jokių veiksmų pagal Augalų apsaugos reglamento 69 ar 70 straipsnius. Tiesa, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. Prancūzijos pranešimo iki ginčijamo dekreto priėmimo 2018 m. liepos 30 d. ji pagal kitas Augalų apsaugos reglamento nuostatas smarkiai apribojo trijų neonikotinoidų naudojimą, pratęsė vieno neonikotinoido patvirtinimą dar 15 metų ir laikinai pratęsė likusio neonikotinoido patvirtinimą vieniems metams ( 28 ).

90.

Jeigu Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys būtų aiškinamas siaurai, šie veiksmai neturėtų reikšmės šioje nuostatoje įtvirtintiems Prancūzijos įgaliojimams, nes pagal šią nuostatą tik neatidėliotinos priemonės pagal 69 ar 70 straipsnius minimos kaip kliūtis valstybei narei imtis nacionalinių apsaugos priemonių.

91.

Vis dėlto Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ir šiuo aspektu reikia aiškinti taip, kad jis atitiktų lojalaus bendradarbiavimo principą. Be to, reikia atsižvelgti ir į reglamento tikslą suderinti teisės aktus. Todėl svarbu yra ne Komisijos veiksmų forma, o tik tai, ar ji imasi priemonių, kuriomis atsižvelgia į valstybės narės susirūpinimą. Vadinasi, ilgalaikės Sąjungos priemonės, skirtos atitinkamai rizikai pašalinti, yra kliūtis valstybėms narėms imtis nacionalinių priemonių.

92.

Atsižvelgiant į tai, imidakloprido, klotianidino ir tiametoksamo naudojimo apribojimai laikytini Komisijos veiksmais, kaip jie suprantami pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį. Juk, kaip atitinkamai nustatyta trijų įgyvendinimo reglamentų 11 konstatuojamojoje dalyje, apribojimai grindžiami susirūpinimu dėl šių veikliųjų medžiagų saugumo.

93.

Taigi 2017 m. vasario 2 d. Prancūzijos pranešimas, net jeigu jį ir reikėtų pripažinti pranešimu pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, negalėtų pateisinti nukrypimo nuo minėtų vėliau priimtų Komisijos priemonių.

94.

Jeigu Prancūzija mano, kad ir šių apribojimų nepakanka, ši valstybė narė privalo vėl apie tai oficialiai pranešti, kaip numatyta Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, taip dar kartą pradėdama šioje nuostatoje numatytą procedūrą. Komisija tuomet gautų progą užkirsti kelią neigiamam poveikiui, kurį rinkai turėtų vienašališkos Prancūzijos priemonės, arba sugriežtindama savo priemones, arba nesutikdama su Prancūzijos nuomone.

95.

Prancūzijos priemonių skubumo motyvais negalima remtis ginčijant šį reikalavimą, nes šios priemonės buvo priimtos tik 2018 m. liepą, taigi praėjus dviem mėnesiams po Komisijos teisės aktų priėmimo. Per šį laiką tikrai buvo galima oficialiai informuoti Komisiją.

96.

Vis dėlto galutinis acetamiprido patvirtinimo pratęsimas ir laikinas tiakloprido patvirtinimo pratęsimas rodo, kad dėl šių veikliųjų medžiagų Komisija nesiėmė jokių veiksmų, kurie atitiktų veiksmus pagal Augalų apsaugos reglamento 69 ir 70 straipsnius.

97.

Laikiname tiakloprido patvirtinimo pratęsime nieko nepasakyta apie su šia veikliąja medžiaga susijusią riziką. Tai logiška, nes patvirtinimas buvo pratęstas remiantis vykstančia pratęsimo procedūra, per kurią ši rizika buvo tiriama.

98.

O acetamiprido patvirtinimas, kaip nurodyta Įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/113 10 konstatuojamojoje dalyje, buvo atnaujintas remiantis išvada, kad Augalų apsaugos reglamento 4 straipsnyje nustatytų patvirtinimo kriterijų yra laikomasi. Taigi Komisija mano, kad ši veiklioji medžiaga neturi nei jokio kenksmingo poveikio žmonių sveikatai, nei jokio nepriimtino poveikio aplinkai. Tačiau šis sprendimas nėra atsakymas į Prancūzijos susirūpinimą.

99.

Taigi į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad vienašališkos valstybių narių priemonės pagal Augalų apsaugos reglamento 71 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį yra leidžiamos tik tuo atveju, jeigu Komisija po oficialaus pranešimo nesiima veiksmų, kad padėtų susirūpinimą išreiškusiai valstybei narei. Jeigu 2017 m. vasario 2 d. Prancūzijos pranešimas laikytinas oficialiu pranešimu, veikliųjų medžiagų imidakloprido, klotianidino ir tiametoksamo naudojimo apribojimai yra laikytini tokiais veiksmais. Tačiau acetamiprido patvirtinimo atnaujinimas ir laikinas tiakloprido patvirtinimo pratęsimas tokio poveikio neturi.

V.

Išvada

100.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: