I.

Įvadas

1.

Ši byla susijusi su apeliaciniu skundu dėl 2022 m. kovo 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Nowhere / EUIPO – Ye (APE TEES) (T‑281/21, EU:T:2022:139; toliau – skundžiamas sprendimas). Juo šis teismas panaikino Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) sprendimą atmesti kaip nepagrįstą protestą, grindžiamą ankstesnėmis Jungtinės Karalystės teisėmis, „vien dėl šio motyvo“ ( 2 ), nes pasibaigus pereinamajam laikotarpiui po Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos tokiomis teisėmis nebegalima grįsti protesto dėl Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos, net jeigu minėta procedūra buvo pradėta laikotarpiu, kai Jungtinė Karalystė vis dar buvo Europos Sąjungos valstybė narė.

2.

EUIPO pateikė apeliacinį skundą dėl tokio sprendimo. Nurodydama vienintelį apeliacinio skundo pagrindą, ši tarnyba teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 ( 3 ) (toliau – 2009 m. ESPŽR) 8 straipsnio 4 dalį. Nesutinku su tuo.

II.

Bylos aplinkybės

A.

Protesto procedūra EUIPO

3.

Pagrindinio ieškinio aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–15 punktuose. Šios analizės tikslais reikėtų priminti kai kurias toliau nurodytas aplinkybes.

4.

2015 m. birželio 30 d. Junguo Ye (toliau – J. Ye) pateikė paraišką įregistruoti šį vaizdinį žymenį kaip prekių ženklą (toliau – ginčijamas prekių ženklas):

5.

2016 m. kovo 8 d. Nowhere Co. Ltd (toliau – Nowhere), ieškovė pirmojoje instancijoje, pateikė protestą dėl šio prekių ženklo registracijos pagal 2009 m. ESPŽR 41 straipsnį, remdamasi šiais trimis ankstesniais neregistruotais vaizdiniais prekių ženklais, naudojamais prekyboje, be kita ko, Jungtinėje Karalystėje:

6.

EUIPO protestų skyrius ir Antroji apeliacinė taryba atmetė ieškovės protestą atitinkamai 2017 m. lapkričio mėn. ir 2018 m. spalio mėn.

7.

Bendrajame Teisme pareiškus ieškinį dėl 2018 m. spalio mėn. Antrosios apeliacinės tarybos sprendimo panaikinimo, 2019 m. liepos 17 d. ji panaikino savo sprendimą. Dėl šios priežasties Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio ( 4 ).

8.

2020 m. gruodžio 31 d. vidurnaktį baigėsi Susitarimo dėl išstojimo ( 5 ) 126 straipsnyje numatytas pereinamasis laikotarpis.

9.

2021 m. vasario 10 d. sprendimu Antroji apeliacinė taryba atmetė Nowhere apeliaciją. Atitinkamoje ginčijamo sprendimo dalyje paaiškinta:

B.

Procesas Bendrajame Teisme

10.

2021 m. gegužės 21 d. Nowhere pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme pagal SESV 263 straipsnį.

11.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą. Jis patenkino ieškinio dėl panaikinimo vienintelio pagrindo pirmąjį reikalavimą, grindžiamą 2009 m. ESPŽR 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu, ir atmetė antrąjį reikalavimą pakeisti ginčijamą sprendimą ( 6 ).

C.

Procesas Teisingumo Teisme

12.

2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi Teisingumo Teismas priėmė apeliacinį skundą. Jis nusprendė, jog EUIPO prašymas priimti apeliacinį skundą teisiškai pakankamai įrodo, kad apeliaciniame skunde keliami Sąjungos teisės vienovei, darnai ir raidai svarbūs klausimai ( 7 ).

13.

2023 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Vokietijos Federacinei Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti EUIPO reikalavimų.

14.

2023 m. balandžio 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi International Trademark Association (Tarptautinė prekių ženklų asociacija; toliau – INTA) buvo leista įstoti į bylą palaikyti EUIPO reikalavimų ( 8 ).

15.

2022 m. gegužės 23 d. apeliaciniu skundu EUIPO prašė Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, atmesti pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį ir priteisti iš Nowhere bylinėjimosi išlaidas.

16.

2023 m. sausio 21 d. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą Nowhere prašė Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

17.

2024 m. liepos 2 d. taikydamas pasirengimo nagrinėti bylą priemonę Teisingumo Teismas paprašė šalių pareikšti nuomonę dėl 2024 m. birželio 20 d. Sprendimo EUIPO / Indo European Foods (C‑801/21 P, EU:C:2024:528) (toliau – Sprendimas EUIPO / Indo European Foods) sukeliamų pasekmių. Savo atsakymuose Nowhere ir EUIPO iš esmės laikosi nuomonės, kad tas sprendimas nesusijęs su šiame apeliaciniame skunde nagrinėjamu esminiu klausimu ir susijęs tik su suinteresuotumo pareikšti ieškinį klausimu.

III.

Analizė

A.

Skundžiamo sprendimo supratimas

18.

Skundžiamas sprendimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šios bylos chronologiją.

19.

Primintina, kad J. Ye paraiška įregistruoti ginčijamą prekių ženklą buvo pateikta 2015 m. birželio 30 d. Netrukus Nowhere pareiškė protestą pagal 2009 m. ESPŽR 8 straipsnio 4 dalį, nes egzistavo ankstesnė teisė, dėl kurios atsirastų nesuderinamumas su prekių ženklu, kurį prašoma įregistruoti. Jame Nowhere tvirtino, kad jai priklauso prekyboje naudojamas neregistruotas prekių ženklas, kuris Jungtinėje Karalystėje turi didesnę negu vietinę reikšmę.

20.

Pareiškus protestą dėl registracijos prekių ženklo registracija atidedama, kol EUIPO priims sprendimą dėl šio protesto.

21.

Vis dėlto, kai EUIPO galutinai panaikina protestą ( 9 ), prekių ženklas įregistruojamas atgaline data nuo paraiškos pateikimo dienos ( 10 ).

22.

Kai 2021 m. vasario 10 d. ginčijamu sprendimu EUIPO galutinai panaikino Nowhere protestą, nuo paraiškos įregistruoti prekių ženklą pateikimo dienos praėjo beveik septyneri metai ( 11 ).

23.

Taigi šioje byloje nagrinėjamas prekių ženklas buvo įregistruotas atgaline data nuo 2015 m. birželio 30 d., t. y. nuo pirmosios dienos, kai buvo pateikta paraiška jį įregistruoti ( 12 ).

24.

Priimdama 2021 m. vasario 10 d. sprendimą EUIPO laikėsi nuomonės, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. negalėjo atsirasti jokio nesuderinamumo, nes nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos (t. y. nuo 2020 m. gruodžio 31 d. 00.00 val.) visos ankstesnės Jungtinėje Karalystėje galiojančios teisės nustojo būti Sąjungos ginamomis teisėmis, kuriomis būtų galima grįsti protestą per ES prekių ženklo procedūrą.

25.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas atmetė tokią logiką. Iš esmės Bendrasis Teismas pateikė toliau nurodytus motyvus.

26.

Pirmiausia jis paaiškino, kad tai, ar yra santykinis atsisakymo registruoti pagrindas, „reikia vertinti Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraiškos, dėl kurios pateiktas protestas, pateikimo momentu“ ( 13 ).

27.

Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, kad tai, jog šie ankstesni Jungtinėje Karalystėje naudojami prekių ženklai galėjo prarasti valstybėje narėje įregistruotų prekių ženklų statusą po paraiškos įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą pateikimo, iš esmės nebuvo svarbu. Svarbu buvo tai, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiška buvo pateikta prieš pasibaigiant pereinamajam laikotarpiui, todėl protestas galėjo būti grindžiamas ankstesnėmis Jungtinėje Karalystėje galiojančiomis teisėmis ( 14 ). Dėl šios priežasties atlikdama vertinimą Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į šias ankstesnes teises, o ne atsisakyti tai daryti, „remdamasi vieninteliu motyvu, kad pereinamasis laikotarpis ginčijamo sprendimo priėmimo momentu buvo pasibaigęs“ ( 15 ).

28.

Trečia, Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Europos Sąjungos prekių ženklo registracija galioja nuo paraiškos pateikimo dienos, o ne tik nuo protesto galutinio atmetimo dienos, „konfliktas galėjo egzistuoti laikotarpiu nuo Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos pateikimo iki pereinamojo laikotarpio pabaigos“ ( 16 ). Nagrinėjamu atveju tai būtų laikotarpis nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., t. y. laikotarpis, kurį pirma pateiktoje schemoje vadinu „galimo nesuderinamumo laikotarpiu“.

29.

Atsižvelgdamas į tokią sutaptį, Bendrasis Teismas paaiškino, kad „sunku suprasti, kodėl turėjo būti atsisakyta suteikti apsaugą ieškovės ankstesniems neregistruotiems prekių ženklams, naudojamiems prekyboje Jungtinėje Karalystėje taip pat šiuo laikotarpiu, ypač kiek tai susiję su galimu prašomo įregistruoti prekių ženklo, kuris, jos nuomone, prieštarauja ankstesniems neregistruotiems prekių ženklams, naudojimu. Vadinasi, reikia pripažinti, kad ieškovė turi teisėtą interesą, kad protestas dėl šio laikotarpio būtų patenkintas“ ( 17 ).

30.

Nesuprantu, kokią klaidą Bendrasis Teismas padarė pateikdamas tokius motyvus.

31.

Net jei EUIPO to klausimo neišsprendė, gali būti, kad tuo metu, kai buvo paduota paraiška įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą, Nowhere turėjo ankstesnes Jungtinėje Karalystėje galiojusias teises.

32.

Kadangi tokios teisės laikomos nuosavybės objektais, todėl yra neiškreiptos konkurencijos sistemos dalis ( 18 ), apsaugos pagal Europos Sąjungos prekių ženklų sistemą įgijimas suteikia jų savininkui tam tikras išimtines teises ( 19 ).

33.

Viena iš šių teisių yra monopolizuoti šį žymenį tam tikroms prekėms ir paslaugoms ( 20 ).

34.

Numatant santykinius atsisakymo registruoti pagrindus, pagal 2009 m. ESPŽR 8 straipsnį Europos Sąjungos prekių ženklo savininkui suteikiama teisė per protesto procedūrą apsaugoti šį prekių ženklą nuo norimų įregistruoti prekių ženklų ( 21 ).

35.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimą ankstesnės teisės buvimą, tuo pat metu galėjo egzistuoti ir esama teisė (priklausiusi Nowhere), ir norimas įregistruoti prekių ženklas (kurį prašė įregistruoti J. Ye), jeigu jis būtų įregistruotas 2015 m. birželio 30 d., ir jie galėjo būti nesuderinami.

36.

Kaip konstatavo Bendrasis Teismas, ir EUIPO to neginčija, ši koegzistavimo ir nesuderinamumo galimybė buvo iki pat pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. 2020 m. gruodžio 31 d. ( 22 ).

37.

Taip yra todėl, kad, kaip paaiškina pati EUIPO, tik nuo tos datos Nowhere Jungtinėje Karalystėje turėtos ankstesnės teisės nustojo galioti Sąjungoje ( 23 ).

38.

Tai, kad tuo metu, kai EUIPO ginčijamu sprendimu atmetė protestą, Nowhere Jungtinėje Karalystėje turėtos ankstesnės teisės nebegalėjo atlikti savo esminės funkcijos ( 24 ), t. y. atskirti šios bendrovės prekių nuo kitos kilmės prekių, neturi reikšmės laikotarpiui iki 2020 m. gruodžio 31 d. ( 25 ).

39.

Nepaisant to, kad tos ankstesnės Jungtinėje Karalystėje galiojusios teisės išnyko laikotarpiu iki 2020 m. gruodžio 31 d., vis dėlto, jeigu jos būtų įregistruotos, būtų buvęs įmanomas ilgas nesuderinamumo laikotarpis, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungoje vienu metu galėjo toliau egzistuoti du saugomi žymenys.

40.

Šis nesuderinamumo galimybės klausimas tikrai nėra teorinis. Kaip jau paaiškinau ir kaip teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas ( 26 ), Europos Sąjungos prekių ženklas įregistruojamas nuo paraiškos jį įregistruoti pateikimo dienos.

41.

Vis dėlto tuo metu Nowhere prekių ženklas galbūt vis dar egzistavo, todėl galėjo būti nesuderinamas su ginčijamu prekių ženklu.

42.

Taigi, nors pagal 2009 m. ESPŽR 8 straipsnio 4 dalį reikalaujama, kad nesuderinamumo galimybės vertinimas būtų atliekamas tą dieną, kai EUIPO nustato, ar įvykdytos visos protesto sąlygos ( 27 ), o nagrinėjamu atveju tai buvo 2021 m. vasario 10 d., tai nereiškia, kad EUIPO gali nekreipti dėmesio, kad iki šios datos, tačiau nuo paraiškos įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą pateikimo momento iki dienos, kai EUIPO galutinai atmeta protestą dėl registracijos, galėjo būti nesuderinamumas, kuris būtų sutrukdęs įregistruoti minėtą prekių ženklą, jei tuo metu EUIPO būtų priėmusi savo sprendimą ( 28 ).

43.

Dėl pirma nurodytų priežasčių Bendrasis Teismas padarė teisingą išvadą, kad EUIPO negalėjo tiesiog galutinai atmesti protesto, kurio sąlygos galėjo būti tenkinamos ilgiau nei penkerius metus, remdamasi vien tuo, kad tuo metu, kai ji priėmė galutinį sprendimą dėl šio protesto, nagrinėjamos teisės buvo išnykusios.

44.

Dėl tokio požiūrio saugomas žymuo netektų apsaugos tuo laikotarpiu, kai galėjo atlikti savo pagrindinę funkciją – atskirti savininko prekes ar paslaugas nuo kitos kilmės prekių ar paslaugų, net jei minėtas žymuo vėliau prarado šią funkciją.

45.

Atvirkščiai, kraštutiniu atveju toks argumentavimas reikštų, kad du žymenys galėtų būti nesuderinami per visą laikotarpį nuo paraiškos įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą iki galutinio EUIPO sprendimo, bet protestas vis tiek nebūtų patenkintas, jeigu likus dienai iki tokio sprendimo priėmimo ankstesnis žymuo išnyktų. Man sunku suderinti tokią logiką su monopolizavimo teisėmis, suteikiamomis pagal 2009 m. ESPŽR.

46.

Tai nereiškia, kad EUIPO negalėjo automatiškai galutinai atmesti tokio protesto dėl laikotarpio po pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. nuo 2021 m. sausio 1 d. ir vėliau.

47.

Kaip mėginau pažymėti šio skyriaus pradžioje pateiktoje schemoje, tuo laikotarpiu dėl teritoriškumo principo negalėjo kilti jokio nesuderinamumo, net jei EUIPO būtų nustačiusi, kad ginčijamas prekių ženklas ir Nowhere priklausantis prekių ženklas anksčiau yra buvę nesuderinami.

48.

Taigi, neišnagrinėjusi laikotarpio iki 2020 m. gruodžio 31 d., EUIPO galėjo priimti sprendimą tik dėl protesto statuso laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. Kitaip tariant, nuo tada J. Ye prekių ženklas galėjo būti registruojamas, ir nebuvo būtina, kad EUIPO atsižvelgtų į iki šios datos buvusį laikotarpį.

49.

Vis dėlto atsižvelgiant į 2017 m. ESPŽR 51 ir 52 straipsnius neatrodo, kad būtų įmanoma „pakeisti“ prekių ženklo įregistravimo momentą, jeigu EUIPO atmetė protestą.

50.

Taigi iš tų nuostatų atrodo, kad EUIPO iš tikrųjų turi patenkinti protestą ir atsisakyti įregistruoti prašomą prekių ženklą, jeigu konstatuoja, kad dviejų saugomų žymenų koegzistavimo laikotarpiu atsirado nesuderinamumas. Nagrinėjamu atveju tai reikštų, kad EUIPO būtų turėjusi atsisakyti įregistruoti J. Ye prekių ženklą, jeigu būtų nustačiusi, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. šis prekių ženklas buvo nesuderinamas su ankstesne Nowhere teise.

51.

Kaip Bendrasis Teismas paaiškino skundžiamo sprendimo 43 punkte, tokiu atveju „kita procedūros Apeliacinėje taryboje šalis galėjo pateikti naują prašomo įregistruoti prekių ženklo registracijos paraišką pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, dėl kurios bet kuriuo atveju nebebūtų nesuderinamumo su ankstesniais neregistruotais prekių ženklais, jeigu jie būtų naudojami prekyboje Jungtinėje Karalystėje“.

52.

Tai reiškia, kad EUIPO galėjo atmesti Nowhere protestą ir įregistruoti J. Ye prekių ženklą nuo 2015 m. birželio 30 d., kai jis pateikė paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą, tik jeigu būtų nustačiusi, kad iki 2020 m. gruodžio 31 d. nebuvo nesuderinamumo galimybės.

B.

Apeliacinis skundas

53.

EUIPO apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu pagrindu, susijusiu su 2009 m. ESPŽR 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu.

54.

Konkrečiau kalbant, EUIPO tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 25–31 ir 33–46 punktuose Bendrasis Teismas tą nuostatą aiškino kaip įpareigojančią EUIPO atsižvelgti tik į santykinio atmetimo pagrindo buvimą paraiškos įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą pateikimo dieną. Taip Bendrasis Teismas neva supainiojo taikytinai materialinei teisei ir santykiniam atmetimo pagrindui vertinti svarbias datas. Be to, reikalaudamas, kad nagrinėdama protestą EUIPO atsižvelgtų į galimą koegzistavimo laikotarpį, Bendrasis Teismas tariamai nepaisė Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos ir pereinamojo laikotarpio pabaigos pasekmių ir taip pažeidė teritoriškumo principą.

55.

Iš esmės Nowhere prieštarauja tokiems argumentams.

56.

Manau, kad EUIPO iš esmės klaidingai aiškina skundžiamą sprendimą.

57.

Pirma, nė viename iš EUIPO nurodytų punktų Bendrasis Teismas neaiškina 2009 m. ESPŽR 8 straipsnio 4 dalies taip, kad pagal ją reikalaujama tik atsižvelgimo į paraiškos padavimo datą. Tuose punktuose taip pat neįžvelgiu „naujos bendros teisinio pobūdžio taisyklės“, kaip teigia EUIPO, pagal kurią faktinės aplinkybės, susiklosčiusios po paraiškos padavimo datos, turėtų būti laikomos nereikšmingomis protesto baigčiai.

58.

Iš tiesų skundžiamo sprendimo 28 ir 29 punktuose Bendrasis Teismas tik paaiškino, kad tiek taikytina materialinė teisė, reglamentuojanti santykinį atmetimo pagrindą, tiek tai, kad egzistuoja nesuderinamas prekių ženklas, turi būti vertinama nuo paraiškos pateikimo datos. Vis dėlto tokiu teiginiu Bendrasis Teismas nustatė tik tai, kokia teisė taikytina konkrečioms nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms ( 29 ), ir kaip nustatyti nesuderinamų prekių ženklų prioritetą ( 30 ).

59.

Taigi skundžiamo sprendimo 30 ir 31 punktuose Bendrasis Teismas taip pat nesuklydo, kai padarė reikalingas išvadas iš tų parametrų ir nusprendė, jog iš esmės nesvarbu, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, jei ankstesnės JK teisės, kuriomis grindžiamas protestas, iš tikrųjų buvo naudojamos prekyboje Jungtinėje Karalystėje iki to momento.

60.

Be to, priešingai, nei teigia EUIPO, skundžiamo sprendimo 32–42 ir 46 punktuose nenustatyta tokio 2009 m. ESPŽR 8 straipsnio 4 dalies aiškinimo, pagal kurį ši tarnyba privalėtų atsižvelgti tik į protesto dėl paraiškos įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą pateikimo datą. Tuose punktuose Bendrasis Teismas tik atmetė EUIPO argumentus, kad 2009 m. ESPŽR 8 straipsnio 4 dalies tekstas, kontekstas ir tikslas iš tikrųjų leistų EUIPO paveikti protesto, kuris priešingu atveju galiotų, likimą ir priimti galutinį sprendimą dėl šio protesto tuo momentu, kai ankstesnė teisė, kuria remiamasi, nebegali užkirsti kelio norimo įregistruoti prekių ženklo registracijai. Kaip paaiškinau šios išvados III.A dalyje, atsižvelgiant į pasekmes, kurių būtų sukėlęs EUIPO pateiktas aiškinimas, Bendrojo Teismo pateiktas šio reglamento 8 straipsnio 4 dalies išaiškinimas buvo visiškai pagrįstas.

61.

Antra, dėl teritoriškumo principo galimo pažeidimo reikėtų pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 25–27 punktuose Bendrasis Teismas tik paaiškino, kad Susitarime dėl išstojimo nėra jokios nuostatos, kuri reglamentuotų protesto, pateikto iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, bet dėl kurio sprendimas priimtas po šios datos, likimą ( 31 ). Vien ši pastaba neprieštarauja teritoriškumo principui.

62.

Be to, pripažinęs, kad protestas galėjo būti teisėtai grindžiamas ankstesnėmis Jungtinės Karalystės teisėmis laikotarpiu iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, Bendrasis Teismas neaiškino 2009 m. ESPŽR 8 straipsnio 4 dalies taip, kad ji gali apimti teises iš už Sąjungos ribų esančios teritorijos, pažeidžiant teritoriškumo principą, nes tai tikrai būtų buvę klaidinga.

63.

Priešingai, skundžiamo sprendimo 31 ir 42 punktuose Bendrasis Teismas tik nurodė, kad, atsižvelgiant į protesto procedūros tikslą, EUIPO negalėjo – nuo pat pradžių ir nesant vertinimo iš esmės – vien dėl ginčijamo sprendimo priėmimo datos atmesti Nowhere teiginį, kad jos ankstesnės teisės išties buvo nesuderinamos su J. Ye prekių ženklu, todėl jo nebuvo galima įregistruoti laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.

64.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti vienintelį EUIPO apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagrįstą.

IV.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

65.

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi siūlau atmesti EUIPO apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, manau, kad EUIPO turėtų padengti savo ir Nowhere bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose.

66.

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 ir 3 dalis, taikomas apeliacinėse bylose pagal to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalį, Vokietijos vyriausybė ir INTA turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

V.

Išvada

67.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui: