<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-569/16</NO.CASE><NO.CASE>C-570/16</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62016CC0569</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:337">EU:C:2018:337</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>18</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>18</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato Y. Bot išvada – Sujungtos bylos C-569/16 ir C-570/16</HT></P><P><HT TYPE="SC">Bauer ir Willmeroth</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Yves Bot Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20180529">2018 m. gegužės 29 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Sujungtos bylos C‑569/16 ir C‑570/16</HT></P><P>Stadt Wuppertal</P><P>prieš</P><P>Maria Elisabeth Bauer (C‑569/16)</P><P>ir</P><P>Volker Willmeroth als Inhaber der TWI Technische Wartung und Instandsetzung Volker Willmeroth e. K.</P><P>prieš</P><P>Martina Broßonn (C‑570/16)</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Socialinė politika</KEYWORD><KEYWORD>Darbo laiko organizavimas</KEYWORD><KEYWORD>Kasmetinės atostogos</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 2003/88/EB –7 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Darbo santykių nutrūkimas dėl darbuotojo mirties</KEYWORD><KEYWORD>Teisės į kasmetines mokamas atostogas išnykimas</KEYWORD><KEYWORD>Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias neįmanomas kompensacijos už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas išmokėjimas palikėjo įpėdiniams</KEYWORD><KEYWORD>Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija</KEYWORD><KEYWORD>31 straipsnio 2 dalis</KEYWORD><KEYWORD>Pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į Sąjungos teisę</KEYWORD><KEYWORD>Galimybė tiesiogiai remtis Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalimi byloje tarp privačių asmenų</KEYWORD><KEYWORD>Pareiga netaikyti nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sąjungos teisei</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su <DATE ISO="20031104">2003 m. lapkričio 4 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="299" PAGE.FIRST="9" DATE.PUB="2003">OL L 299, 2003, p. 9</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381.</P></NOTE> 7 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P>Toliau – Chartija.</P></NOTE> 31 straipsnio 2 dalies išaiškinimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Šie prašymai pateikti nagrinėjant dvi bylas: Maria Elisabeth Bauer ir Martina Broßonn ginčus su buvusiais jų velionių vyrų darbdaviais, t. y. atitinkamai <HT TYPE="ITALIC">Stadt Wuppertal</HT> (Vupertalio miestas, Vokietija) ir Volker Willmeroth, kaip įmonės <HT TYPE="ITALIC">TWI Technische Wartung und Instandsetzung Volker Willmeroth e. K</HT>. savininku (toliau – V. Willmeroth), dėl pastarųjų atsisakymo išmokėti joms finansinę kompensaciją už kasmetines mokamas atostogas, kurių jų sutuoktiniai nepanaudojo iki savo mirties.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Darbo teisė neabejotinai yra viena iš pagrindinių sričių, kuriose Sąjungos priimtomis normomis gali būti remiamasi bylose tarp privačių asmenų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P>Kaip nurodo Walkila, S., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>Horizontal Effect of Fundamental Rights in ES Law<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/>, Europa Law Publishing, Groningue, 2016, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>an unequal relation of the parties tends more easily to justify recourse to fundamental rights in an effort to strengthen the position of the weaker party. Since this is a common situation and characteristic of many employer-employee relations, the field of employment law has proved a fruitful area for the evolution of the horizontal effect of fundamental right norms of ES law<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/> (p. 199).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Tačiau kartu dėl to, kad nėra tiesioginio horizontalaus direktyvų veikimo, kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20171010">2017 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑413/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:745">EU:C:2017:745</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>, gali būti apribotas pagrindinių socialinių teisių veiksmingumas bylose, kurias turi spręsti nacionaliniai teismai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P>Šiuo klausimu žr. Van Raepenbusch, S., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>Droit institutionnel de l’Union européenne<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/>, 2-asis leidimas, Larcier, Bruxelles, 2016, kur pažymima, jog dėl šios jurisprudencijos atsiranda <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>didelis Sąjungos teisės sistemoje suteiktų teisių veiksmingumo apribojimas, ypač socialinių teisių srityje, nes Sąjungos socialinė teisė daugiausiai įtvirtinta direktyvų forma, kaip tai numatyta SESV 153 straipsnio 2 dalies b punkte. Kitaip tariant, net jei Sąjungos socialinės teisės nuostatomis siekiama apsaugoti darbuotojus ir jos yra pakankamai tikslios ir besąlyginės, kad teismas galėtų jas tiesiogiai takyti, darbuotojai negali jomis remtis prieš privatų darbdavį, net tam, kad būtų netaikoma Sąjungos teisei prieštaraujanti nacionalinės teisės nuostata (taikymą apribojantis poveikis)<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> (p. 480).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Šis trūkumas gali būti sumažintas arba net neutralizuotas, jei tam tikra Sąjungos teisės nuostata, priskirtina pirminei teisei, ir kalbant konkrečiau – Chartijos nuostata, turi būtinų savybių, kad ja būtų galima tiesiogiai remtis byloje tarp privačių asmenų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Kaip ir kitos Chartijoje pripažintos pagrindinės socialinės teisės, kiekvieno darbuotojo teisė į kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį, įtvirtinta Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje, yra skirta sureguliuoti darbo santykiams, kurie didžiąja dalimi yra privatinės teisės reglamentuojami santykiai. Atsižvelgiant, pirma, į minėtą suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl tiesioginio horizontalaus direktyvų, kurių Sąjungos socialinėje teisėje yra daug, veikimo nebuvimo ir, antra, į neseniai priimtus Teisingumo Teismo sprendimus, kuriuose, atrodo, palankiai vertinama galimybė bylose tarp privačių asmenų tiesiogiai remtis Chartijos nuostatomis, kurios yra privalomos ir savaime pakankamos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Žr. vieną iš paskutinių <DATE ISO="20180417">2018 m. balandžio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:257">EU:C:2018:257</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, visiškai nenuostabu, kad Teisingumo Teismui yra pateiktas klausimas, ar Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi gali būti tiesiogiai remiamasi byloje tarp privačių asmenų tam, kad nebūtų taikomos jai prieštaraujančios nacionalinės nuostatos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Manau, kad apmąstymus šiuo klausimu reikia pradėti nuo to, jog siekiant išvengti, kad Chartijoje pripažintos pagrindinės teisės neliktų tik popieriuje, iš esmės turi būti galimybė jas saugoti ir atitinkamai – tiesiogiai jomis remtis nacionaliniuose teismuose. Tačiau taip pat reikia konstatuoti, kad ne visomis Chartijos nuostatomis gali būti vienodai remiamasi teisme. Todėl tuo atveju, kai Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar tam tikra Chartijos nuostata gali būti tiesiogiai remiamasi nacionaliniame teisme tam, kad nebūtų taikomos jai prieštaraujančios nacionalinės nuostatos, jis turi atsižvelgti į šios nuostatos formuluotę kartu su jos išaiškinimu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Su Pagrindinių teisių chartija susiję išaiškinimai (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="303" PAGE.FIRST="17" DATE.PUB="2007">OL C 303, 2007, p. 17</REF.DOC.OJ>, toliau – Chartijos išaiškinimai).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Šiose bylose, remiantis toliau išdėstytais argumentais, iš esmės bus nurodytos priežastys, dėl kurių manau, jog Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būtinų savybių, kad ja būtų galima tiesiogiai remtis byloje tarp privačių asmenų tam, kad būtų netaikomos jai prieštaraujančios nacionalinės nuostatos.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Pagal Chartijos 31 straipsnio 2 dalį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>[k]iekvienas darbuotojas turi teisę į &lt;…&gt; kasmetines mokamas atostogas<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Direktyvos 2003/88 7 straipsnis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>Kasmetinės atostogos<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/> suformuluotas taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="007.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="3"?><PARAG IDENTIFIER="007.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Šios direktyvos 17 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali nukrypti nuo kai kurių iš jos nuostatų. Tačiau neleidžiama nukrypti nuo šios direktyvos 7 straipsnio.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Vokietijos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT><DATE ISO="20020507">2002 m. gegužės 7 d.</DATE> redakcijos <DATE ISO="19630108">1963 m. sausio 8 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Bundesurlaubsgesetz</HT> (Federalinis atostogų įstatymas)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P><HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>. 1963, p. 2.</P></NOTE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P><HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>. 2002 I, p. 1529 (toliau – <HT TYPE="ITALIC">BUrlG</HT>).</P></NOTE> 7 straipsnio 4 dalyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>Jeigu dėl darbo santykių pabaigos visų ar dalies atostogų nebegalima suteikti, už jas turi būti sumokama kompensacija.<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Bürgerliches Gesetzbuch</HT> (Civilinis kodeksas)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Toliau – BGB.</P></NOTE> 1922 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>Universalusis teisių ir pareigų perėjimas<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/> 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>Asmeniui mirus (palikimo atsiradimas) visas jo turtas (palikimas) pereina vienam ar keliems asmenims (įpėdiniams).<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>M. E. Bauer yra vienintelė savo vyro, kuris mirė <DATE ISO="20101220">2010 m. gruodžio 20 d.</DATE> ir kuris buvo įdarbintas viešosios teisės reglamentuojamo subjekto <HT TYPE="ITALIC">Stadt Wuppertal</HT>, teisių paveldėtoja. <HT TYPE="ITALIC">Stadt Wuppertal</HT> atmetė M. E. Bauer prašymą išmokėti <FT TYPE="DECIMAL">5857,75</FT> EUR kompensaciją už 25 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, į kurias jos vyras turėjo teisę savo mirties dieną.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>M. Broßonn yra vienintelė savo vyro, kuris nuo 2003 m. balandžio mėn. buvo įdarbintas V. Willmeroth ir kuris, nuo 2012 m. liepos mėn. buvęs nedarbingumo atostogose dėl ligos, mirė <DATE ISO="20130104">2013 m. sausio 4 d.</DATE>, teisių paveldėtoja. V. Willmeroth atmetė M. Broßonn prašymą išmokėti <FT TYPE="DECIMAL">3702,72</FT> EUR kompensaciją už 32 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, į kurias jos vyras, kuriam buvo suteikta teisė į 35 dienų kasmetines mokamas atostogas, turėjo teisę savo mirties dieną.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>M. E. Bauer ir M. Broßonn kiekviena atskirai kreipėsi į kompetentingą <HT TYPE="ITALIC">Arbeitsgericht</HT> (Darbo teismas, Vokietija), prašydamos, kad būtų išmokėtos minėtos kompensacijos. Šie prašymai buvo tenkinti ir kompetentingas <HT TYPE="ITALIC">Landesarbeitsgericht</HT> (Apygardos darbo teismas, Vokietija) atmetė <HT TYPE="ITALIC">Stadt Wuppertal</HT> ir V. Willmeroth apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų. Dėl šių sprendimų <HT TYPE="ITALIC">Stadt Wuppertal</HT> ir V. Willmeroth pateikė kasacinius skundus <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas, Vokietija).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kurios buvo priimtos kiekvienoje iš šių dviejų bylų, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, jog Teisingumo Teismas savo <DATE ISO="20140612">2014 m. birželio 12 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (C‑118/13, toliau – Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT></NAME.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:1755">EU:C:2014:1755</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kuriuose numatyta, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas išnyksta be teisės pakeisti nepanaudotas mokamas atostogas kompensacija, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar tai taikoma ir tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę nepripažįstama, kad tokia<?PAGE NO="4"?> kompensacija gali būti paveldimo turto dalis. Iš esmės <HT TYPE="ITALIC">BUrlG</HT> 7 straipsnio 4 dalies kartu su BGB 1922 straipsnio 1 dalimi, pasekmė – tai, kad palikėjo teisė į atostogas išnyksta jam mirus, ir todėl negali nei virsti teise reikalauti kompensacijos, nei tapti paveldimo turto dalimi. Šiuo klausimu minėtas teismas pažymi, kad bet koks kitoks minėtų nuostatų aiškinimas būtų <HT TYPE="ITALIC">contra legem</HT>, ir todėl negali būti taikomas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Be to, kadangi Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad teisė į kasmetines mokamas atostogas gali išnykti pasibaigus penkiolikos mėnesių laikotarpiui, skaičiuojamam nuo atitinkamų perkėlimo metų, antraip ji nebeatitiktų paties šios teisės tikslo, t. y. leisti darbuotojui pailsėti ir turėti laiko pramogoms bei laisvalaikiui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Žr. <DATE ISO="20111122">2011 m. lapkričio 22 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">KHS</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑214/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:761">EU:C:2011:761</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, ir kadangi šis tikslas nebegali būti pasiektas mirus suinteresuotajam asmeniui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar iš tikrųjų negali būti, kad teisė į atostogas arba į kompensaciją už nepanaudotas mokamas atostogas išnyksta, ar vis dėlto reikėtų laikyti, kad pagal Direktyvą 2003/88 ir Chartiją garantuotos minimalios mokamos kasmetinės atostogos taip pat skirtos užtikrinti mirusio darbuotojo įpėdinių apsaugai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar pačiomis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalies nuostatomis darbdavys gali būti įpareigotas išmokėti kompensaciją darbuotojo įpėdiniams. Be to, pažymėjęs, kad bylos <HT TYPE="ITALIC">Willmeroth</HT> (C‑570/16) šalys yra du privatūs asmenys, šis teismas klausia, ar galimas šių nuostatų tiesioginis veikimas gali būti ir horizontalaus pobūdžio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus. Pirmasis klausimas vienodai formuluojamas bylose <HT TYPE="ITALIC">Bauer</HT> (C‑569/16) ir <HT TYPE="ITALIC">Willmeroth</HT> (C‑570/16), o antrasis yra pateiktas tik byloje <HT TYPE="ITALIC">Willmeroth</HT> (C‑570/16):</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>1.</NO.P><TXT>Ar pagal [Direktyvos 2003/88] 7 straipsnį arba [Chartijos] 31 straipsnio 2 dalį galiojant darbo santykiams mirusio darbuotojo įpėdiniui suteikiama teisė reikalauti finansinės kompensacijos už darbuotojui prieš mirtį priklausiusias minimalias kasmetines atostogas, kai pagal [<HT TYPE="ITALIC">BUrlG</HT>] 7 straipsnio 4 dalį, siejamą su [BGB] 1922 straipsnio 1 dalimi, tokios galimybės nėra?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jei į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai, ar tai taikoma ir tuomet, kai darbo santykiai siejo du privačius asmenis?<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Savo pirmuoju klausimu, kuris vienodai formuluojamas abiejose sujungtose bylose <HT TYPE="ITALIC">Bauer</HT> (C‑569/16) ir <HT TYPE="ITALIC">Willmeroth</HT> (C‑570/16), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, kuriuose numatyta, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas išnyksta be teisės pakeisti nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas kompensacija, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties, ir dėl kurių atitinkamai tokia kompensacija negali būti išmokėta palikėjo įpėdiniams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Jei į šį pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar siekdamas gauti finansinę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas mirusio darbuotojo įpėdinis gali tiesiogiai remtis Direktyvos 2003/88 7 straipsniu arba Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi prieš darbdavį, nesvarbu, ar šis yra viešosios, ar privatinės teisės reglamentuojamas subjektas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Primintina, kad savo Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> dėl tų pačių Vokietijos teisės nuostatų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kaip antai nagrinėti pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas išnyksta be teisės pakeisti nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas finansine kompensacija, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Teisingumo Teismas nėra išsakęs nuomonės dėl to, ar teisė į kompensaciją tampa paveldimo turto dalimi, net jeigu pagal nacionalinę paveldėjimo teisę tokios galimybės nėra. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškinimu, pagal Vokietijos teisę palikėjui mirus jo teisė į atostogas išnyksta ir po jo mirties ji negali virsti teise į kompensacinę išmoką, kaip tai suprantama pagal <HT TYPE="ITALIC">BUrlG</HT> 7 straipsnio 4 dalį, todėl tokia teisė reikalauti finansinės kompensacijos už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas negali būti paveldimo turto dalis pagal BGB 1922 straipsnio 1 dalį. Taigi, <HT TYPE="ITALIC">BUrlG</HT> 7 straipsnio 4 dalis kartu su BGB 1922 straipsnio 1 dalimi negali būti aiškinama taip, kad mirusio darbuotojo teisė į atostogas, įgyta darbo santykių metu, pereina jo įpėdiniams. Patikslinu, kad kalbama apie Vokietijos teisinį reglamentavimą, išplaukiantį iš <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas) jurisprudencijos, kaip matyti iš šio teismo cituojamų savo paties sprendimų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Žr. sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą abiejose sujungtose bylose (14 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatmeta galimybės, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl finansinės kompensacijos už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas darbuotojo mirties atveju gali būti plėtojama toliau vadovaujantis mintimi, kad darbuotojo įpėdinio teisė į tokią kompensaciją gali neatitikti Teisingumo Teismo pripažinto teisės į kasmetines mokamas atostogas tikslo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Dėl panašaus požiūrio žr. Vitez, B., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>Holiday Pay: Now also to Be Enjoyed during the Afterlife<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/>, <HT TYPE="ITALIC">European Law Reporter</HT>, Verlag radical brain S.A., Luxembourg, 2014, Nr. 4, p. 114.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Mano nuomone, dėl šių aplinkybių negali būti abejojama Teisingumo Teismo išvada Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Atvirkščiai, ši išvada neišvengiamai reiškia, (antraip jos konkretus taikymas neturėtų poveikio), kad finansinė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas paveldėjimo būdu pereina mirusio darbuotojo įpėdiniams. Kitaip tariant, kadangi Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad teisė į kasmetines atostogas ir teisė gauti užmokestį už jas pripažįstami dviem sudedamosiomis vienos teisės dalimis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (16 ir 20 punktai ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>, kad finansine kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas siekiama kompensuoti tai, kad darbuotojas negalėjo faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Šiuo klausimu žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (17 punktas).</P></NOTE>, ir ši kompensacija būtina siekiant užtikrinti šios teisės veiksmingumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (24 punktas).</P></NOTE>, todėl teisė į mokamas kasmetines atostogas neišnyksta darbuotojui mirus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (26 punktas).</P></NOTE>, neišvengiamai darytina išvada, kad šio darbuotojo įpėdiniams turi būti suteikta galimybė įgyvendinti teisę į mokamas kasmetines atostogas, kurią turėjo minėtas darbuotojas, ir tai padaryti piniginės kompensacijos forma. Priešingu atveju miręs darbuotojas atgaline data netektų savo teisės į mokamas kasmetines atostogas dėl <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>atsitiktin[io] įvyk[io], nekontroliuojam[o] nei darbuotojo, nei darbdavio<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (25 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Be to, kelios aplinkybės rodo, kad Teisingumo Teismas savo išvadoje Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> atsižvelgė į su paveldėjimu susijusį aspektą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Pavyzdžiui, pažymėtina, kad su Vokietijos teise susijusioje Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> dalyje cituojamos tiek <HT TYPE="ITALIC">BUrlG</HT> 7 straipsnio 4 dalis, tiek BGB 1922 straipsnio 1 dalis. Taigi, šio sprendimo rezoliucinėje dalyje paminėti nacionalinės teisės aktai yra šios dvi nuostatos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (6 ir 7 punktai).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Be to, iš Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> apibūdintų faktinių aplinkybių matyti, kad Teisingumo Teismui tikrai buvo žinoma, jog pagrindinė byla grindžiama tuo, kad darbdavys atmetė G. Bollacke prašymą išmokėti kompensaciją už jos vyro nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, nes šis darbdavys abejojo, kad tai paveldėjimo būdu perkeltina teisė<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (11 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Taip pat, priimant Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> jau buvo aišku, kad keliamas klausimas dėl <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas) jurisprudencijos, pagal kurią pasibaigus darbo santykiams teisės į kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas neatsiranda, jei šie santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties. <HT TYPE="ITALIC">Landesarbeitsgericht Hamm</HT> (Hamo apygardos darbo teismas, Vokietija) abejojo šios nacionalinės jurisprudencijos pagrįstumu atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl Direktyvos 2003/88 7 straipsnio<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (12 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Galiausiai iš <HT TYPE="ITALIC">Landesarbeitsgericht Hamm</HT> (Hamo apygardos darbo teismas) pateikto antrojo klausimo formuluotės aiškiai išplaukė problema dėl to, ar teisė į finansinę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas siejama su darbuotojo asmeniu, todėl tik jis gali jos reikalauti, kad galėtų įgyvendinti, net ir vėliau, poilsio ir atsipalaidavimo tikslus, siejamus su suteiktomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Remdamasis šiais konstatavimais darau išvadą, kad klausimai, kuriais grindžiami nagrinėjami prašymai priimti prejudicinį sprendimą, jau buvo kilę ir byloje, kurioje priimtas Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT>. Taigi, Teisingumo Teismas priėmė savo sprendimą, atsižvelgęs į su paveldėjimu susijusį tos bylos aspektą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Vadinasi, turi būti patvirtintas Teisingumo Teismo aiškinimas, pateiktas jo Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT>, t. y. kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, kuriuose numatyta, kad, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties, teisė į nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas išnyksta neatsirandant teisei į finansinę kompensaciją už mokamas kasmetines atostogas, ir dėl kurių atitinkamai tokia kompensacija negali būti išmokėta palikėjo įpėdiniams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Dabar reikia nustatyti, kokias išvadas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi padaryti, remdamasis šiuo konstatavimu dėl Direktyvos 2003/88 7 straipsnio ir jo nagrinėjamose bylose aptariamos nacionalinės teisės nesuderinamumo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Pirma, dėl nacionalinių teismų pareigos stengtis laikytis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>adekvataus aiškinimo<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> (pranc. <HT TYPE="ITALIC">interprétation conciliatrice</HT>) taikant Sąjungos teisę atitinkantį aiškinimą, kad būtų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>sušvelnintas nesuderinamumas<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/> (pranc. <HT TYPE="ITALIC">désamorcer l‘incompatibilité</HT>) jį konstatavus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Šios sąvokos pasiskolintos iš Simon, D., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>La panacée de l’interprétation conforme: injection homéopathique ou thérapie palliative?<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/>, <HT TYPE="ITALIC">De Rome à Lisbonne: les juridictions de l’Union européenne à la croisée des chemins, Mélanges en l’honneur de Paolo Mengozzi</HT>, Bruylant, Bruxelles, 2013, p. 279–300, ypač p. 299.</P></NOTE>, reikia atkreipti dėmesį į <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas) išreikštą poziciją, kad jis negali aiškinti <HT TYPE="ITALIC">BUrlG</HT> 7 straipsnio 4 dalies ir BGB 1922 straipsnio 1 dalies taip, kad jos atitiktų<?PAGE NO="7"?> Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atlikęs vertinimą, kuris, kaip jis pažymi, priklauso tik nacionalinių teismų kompetencijai, mano, kad pasiekė Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo ribą, kurią sudaro aiškinimas <HT TYPE="ITALIC">contra legem</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Žr. sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą abiejose sujungtose bylose (16 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu primintina, jog Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>valstybėms narėms pagal direktyvą kylanti pareiga pasiekti joje numatytą rezultatą ir pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių, kad būtų užtikrintas šios pareigos įvykdymas, taikomos visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus pagal jų kompetenciją<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20160419">2016 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">DI</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑441/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:278">EU:C:2016:278</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismo teigimu, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>[t]aigi, taikydami nacionalinę teisę nacionaliniai teismai turi ją aiškinti atsižvelgdami į šios teisės normų visetą ir taikyti joje pripažintus aiškinimo metodus taip, kad ši teisė būtų išaiškinta kuo labiau atsižvelgiant į atitinkamos direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20160419">2016 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">DI</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑441/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:278">EU:C:2016:278</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Tiesa, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>principui, pagal kurį nacionalinės teisės aiškinimas turi atitikti Sąjungos teisę, taikomi tam tikri apribojimai. Pavyzdžiui, nacionalinio teismo pareiga aiškinant ir taikant ginčui svarbias nacionalinės teisės normas atsižvelgti į Sąjungos teisę apribota bendraisiais teisės principais ir ja negalima grįsti nacionalinės teisės aiškinimo <HT TYPE="ITALIC">contra legem</HT><QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20160419">2016 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">DI</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑441/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:278">EU:C:2016:278</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0032">32</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Vis dėlto šiame kontekste Teisingumo Teismas yra aiškiai patikslinęs, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima visiems nacionaliniams teismas nustatytą pareigą prireikus pakeisti nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu paaiškėja, kad ši praktika pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20160419">2016 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">DI</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑441/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:278">EU:C:2016:278</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija) ir <DATE ISO="20180417">2018 m. balandžio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:257">EU:C:2018:257</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0072">72</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Taigi, Teisingumo Teismo teigimu, nacionalinis teismas negali pagrįstai manyti, jog neturi galimybės aiškinti nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, vien dėl to, jog nuolat pateikdavo tokį šios nuostatos išaiškinimą, kuris neatitiko Sąjungos teisės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Žr. <DATE ISO="20160419">2016 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">DI</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑441/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:278">EU:C:2016:278</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20180417">2018 m. balandžio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:257">EU:C:2018:257</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0073">73</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į šią nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjamos nacionalinės nuostatos, t. y. <HT TYPE="ITALIC">BUrlG</HT> 7 straipsnio 4 dalis ir BGB 1922 straipsnio 1 dalis, gali būti aiškinamos taip, kad atitiktų Direktyvą 2003/88. Šiuo atveju jis turi atsižvelgti, viena vertus, į tai, kad šios nacionalinės nuostatos suformuluotos santykinai plačiai ir bendrai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>O tai neabejotinai paaiškina, kodėl kiti Vokietijos teismai, sprendę šią problemą, galėjo manyti, kad Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas yra įmanomas.</P></NOTE>, ir, kita vertus, į tai, kas veikiausiai matyti iš pačių prašymų priimti prejudicinį sprendimą, kad nacionalinės teisės nesuderinamumas su Sąjungos teise grindžiamas tuo, kaip <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas) aiškina minėtas nuostatas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Žr. sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą abiejose sujungtose bylose (14 punktas).</P></NOTE>. Taigi, atrodo, jog būtent dėl <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas) pateikiamo pagrindinėse bylose nagrinėjamų nacionalinių normų aiškinimo darbuotojas dėl savo mirties fakto netenka teisės į mokamas kasmetines atostogas, turint omeny jos piniginę išraišką, skirtą kompensuoti tam, kad šis darbuotojas negalėjo faktiškai pasinaudoti šia teise iki jo darbo santykių nutrūkimo.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Antra, tuo atveju, jei šis teismas ir toliau manytų, jog faktiškai neįmanoma aiškinti nacionalinės teisės taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, reikia išnagrinėti, ar šis straipsnis gali turėti tiesioginį poveikį, ir prireikus – ar M. E. Bauer ir M. Broßonn gali juo remtis prieš atitinkamus jų velionių vyrų darbdavius.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę, jeigu ji per nustatytą terminą neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba perkėlė ją neteisingai<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20120124">2012 m. sausio 24 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dominguez</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑282/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:33">EU:C:2012:33</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT><DATE ISO="20120124">2012 m. sausio 24 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Dominguez</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑282/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:33">EU:C:2012:33</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnis atitinka šiuos kriterijus, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>nes valstybės narės juo vienareikšmiškai įpareigojamos pasiekti tikslų rezultatą, kuris nėra susietas su jokia juo nustatytos normos, pagal kurią kiekvienas darbuotojas turi turėti teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas, taikymo sąlyga<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Žr. šio sprendimo 34 punktą.</P></NOTE>. Be to, kaip teigia Teisingumo Teismas tame pačiame sprendime, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>nors Direktyvos 2003/88 7 straipsnis palieka valstybėms narėms tam tikrą diskreciją nustatyti jame numatytos teisės į mokamas kasmetines atostogas įgijimo sąlygas, vis dėlto ši aplinkybė neturi poveikio šiame straipsnyje įtvirtintos pareigos tiksliam ir besąlygiškam pobūdžiui<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/>. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymi, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>Direktyvos 2003/88 7 straipsnio nėra tarp šios direktyvos nuostatų, nuo kurių pagal jos 17 straipsnį leidžiama nukrypti<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/>. Taigi, jo teigimu, galima <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>nustatyti minimalią apsaugą, kurią bet kuriuo atveju pagal šį 7 straipsnį turi įgyvendinti valstybės narės<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Žr. <DATE ISO="20120124">2012 m. sausio 24 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dominguez</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑282/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:33">EU:C:2012:33</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Todėl savo <DATE ISO="20120124">2012 m. sausio 24 d.</DATE> Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Dominguez</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑282/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:33">EU:C:2012:33</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> 36 punkte Teisingumo Teismas nurodo, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis atitinka tiesioginio veikimo sąlygas<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Kalbant konkrečiau apie Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį, man atrodo, kad jos tiesioginio veikimo pripažinimas išplaukia iš Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT>, kuriame Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šioje nuostatoje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>nenustatyta jokia teisės į kompensaciją atsiradimo sąlyga, išskyrus faktą, kad, pirma, darbo santykiai turi nutrūkti ir, antra, darbuotojas iki šių santykių nutrūkimo dienos nepasinaudojo visomis jam priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (23 punktas). Taip pat žr. <DATE ISO="20160720">2016 m. liepos 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maschek</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑341/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:576">EU:C:2016:576</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Be to, kaip tame pačiame sprendime teigia Teisingumo Teismas, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę į kompensaciją <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>tiesiogiai suteikia ši direktyva<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (28 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Dabar reikia išnagrinėti, ar kiekvienoje iš šių sujungtų bylų mirusio darbuotojo įpėdinis, siekdamas gauti kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, t. y. pasinaudoti teisės į kasmetines mokamas atostogas pinigine išraiška, gali tiesiogiai remtis Direktyvos 2003/88 7 straipsniu prieš darbdavį, nesvarbu, ar šis yra viešosios, ar privatinės teisės reglamentuojamas subjektas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Paaiškėja, kad atsižvelgiant į suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią atsisakoma pripažinti tiesioginį horizontalų direktyvų veikimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20120124">2012 m. sausio 24 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dominguez</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑282/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:33">EU:C:2012:33</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>, M. E. Bauer ir M. Broßonn padėtis nėra vienoda, kiek tai susiję su veiksminga teisės į kasmetines mokamas atostogas, kurią įgijo jų velioniai vyrai, apsauga.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Kadangi M. E. Bauer vyras buvo įdarbintas <HT TYPE="ITALIC">Stadt Wuppertal</HT>, kuris yra viešosios teisės reglamentuojamas subjektas, ji gali be sunkumų remtis prieš šį subjektą savo teise į finansinę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, kuri, primintina, jai yra tiesiogiai suteikta pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų reikia priminti, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>jeigu asmenys gali remtis direktyva prieš valstybę [o ne privatų asmenį] tai jie gali daryti, kad ir koks būtų jos statusas – kaip darbdavės ar viešosios valdžios institucijos. Abiem atvejais reikia vengti, kad valstybė gautų naudos dėl Sąjungos teisės nesilaikymo<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20120124">2012 m. sausio 24 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dominguez</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑282/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:33">EU:C:2012:33</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0038">38</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Teisingumo Teismas yra pripažinęs, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/>kad besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis direktyvos nuostatomis asmenys gali remtis ne tik prieš valstybę narę ir visas valdžios įstaigas, kaip antai decentralizuotas institucijas &lt;…&gt;, bet taip [pat] &lt;…&gt; jomis galima remtis prieš organizacijas ir kitus subjektus, kurie yra pavaldūs valstybės institucijai arba jos kontroliuojami, arba turi specialių įgaliojimų, kurie viršija suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas teisės normas<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20171010">2017 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Farrell</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑413/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:745">EU:C:2017:745</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Taigi, byloje <HT TYPE="ITALIC">Bauer</HT> (C-569/16) <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas) reikia atsakyti, kad nagrinėdamas privataus asmens ir viešosios teisės reglamentuojamo subjekto bylą nacionalinis teismas, jei negali aiškinti taikytinos nacionalinės teisės taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, privalo pagal savo kompetenciją užtikrinti iš šio straipsnio išplaukiančią asmenų teisinę apsaugą ir garantuoti visišką jo veiksmingumą, prireikus netaikydamas nė vienos jam prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>M. Broßonn byloje situacija savo ruožtu yra sudėtingesnė, nes jos vyras buvo įdarbintas privatinės teisės reglamentuojamo subjekto. Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad direktyva pati savaime negali įpareigoti privataus asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš tokį asmenį nacionaliniame teisme<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20120124">2012 m. sausio 24 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dominguez</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑282/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:33">EU:C:2012:33</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Taigi, nepaisant aplinkybės, kad Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog ši direktyva taikoma visoms veiklos sritims, viešoms ir privačioms, kelias, kurį reikėtų nueiti tam, kad finansinės kompensacijos už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas išmokėjimas M. Broßonn būtų tiesiogiai užtikrintas pagal Sąjungos teisę, yra sunkesnis ir jame yra tam tikrų kliūčių. Tačiau pasistengsiu jį nubrėžti pakankamai tiksliai, kad ateityje asmenys galėtų lengviau juo pasinaudoti tam, kad būtų užtikrinta pagrindinės teisės, kurią sudaro teisė į mokamas kasmetines atostogas, veiksminga apsauga.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu primintina, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės taikytinos esant visoms situacijoms, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20140115">2014 m. sausio 15 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> (C‑176/12, toliau – Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT></NAME.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2">EU:C:2014:2</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Kadangi <HT TYPE="ITALIC">BUrlG</HT> 7 straipsnio 4 dalimi įgyvendinama <DATE ISO="19931123">1993 m. lapkričio 23 d.</DATE> Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="307" PAGE.FIRST="18" DATE.PUB="1993">OL L 307, 1993, p. 18</REF.DOC.OJ>; 2014 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 197.</P></NOTE>, kuri buvo kodifikuota Direktyva 2003/88, pagrindinėje byloje yra taikytina Chartijos 31 straipsnio 2 dalis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Tai patikslinęs, manau, kad nagrinėdamas bylą tarp dviejų privačių asmenų nacionalinis teismas, jei negali aiškinti taikytinos nacionalinės teisės taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, privalo pagal savo kompetenciją užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, išplaukiančią iš Chartijos 31 straipsnio 2 dalies, ir garantuoti visišką šios nuostatos veiksmingumą, prireikus netaikydamas nė vienos jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos. Mano nuomone, Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi<?PAGE NO="10"?> būtinų savybių, kad ja būtų galima remtis byloje tarp privačių asmenų tam, kad nebūtų taikomos jai prieštaraujančios nacionalinės nuostatos, dėl kurių darbuotojas netenka savo teisės į kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį. Taigi siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį patį sprendimą, koks buvo priimtas dėl bendrojo nediskriminavimo dėl amžiaus principo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20160419">2016 m. balandžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">DI</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑441/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:278">EU:C:2016:278</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE> ir dėl Chartijos 21 ir 47 straipsnių<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Žr. <DATE ISO="20180417">2018 m. balandžio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:257">EU:C:2018:257</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0079">79</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Primintina, kad pagal Chartijos 31 straipsnio 2 dalį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>[k]iekvienas darbuotojas turi teisę į &lt;…&gt; kasmetines mokamas atostogas<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/>. Kaip jau yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, teisė į mokamas kasmetines atostogas aiškiai įtvirtinta šiame Chartijos, kuri, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalimi, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, straipsnyje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20171129">2017 m. lapkričio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">King</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑214/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:914">EU:C:2017:914</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Iš Chartijos 31 straipsnio 2 dalies išaiškinimo matyti, kad ši nuostata <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>grindžiama Direktyva 93/104 &lt;..&gt;, taip pat Europos socialinės chartijos 2 straipsniu ir Bendrijos darbuotojų teisių chartijos 8 punktu<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P>Žr. 31 straipsnio išaiškinimą (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="303" PAGE.FIRST="26" DATE.PUB="2007">OL C 303, 2007, p. 26</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>. Primintina, kad Direktyva 93/104 vėliau buvo kodifikuota Direktyva 2003/88 ir kad, kaip matyti iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies, nuo kurios pagal šią direktyvą neleidžiama nukrypti, formuluotės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P>Kaip ir iš Direktyvos 93/104 7 straipsnio 1 dalies formuluotės.</P></NOTE>, kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas. Kaip ne vieną kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, ši teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma ypatingą svarbą turinčiu Sąjungos socialinės teisės principu, kurį kompetentingos nacionalinės institucijos gali įgyvendinti tik laikydamosi pačioje Direktyvoje 2003/88 aiškiai nustatytų ribų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20171129">2017 m. lapkričio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">King</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-214/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:914">EU:C:2017:914</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0032">32</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Iš aprašyto norminio pagrindo matyti, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas – tai ypatingą svarbą turintis Sąjungos socialinės teisės principas, kuris šiuo metu įtvirtintas Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje ir patikslintas Direktyvoje 2003/88.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Šios bylos suteikia Teisingumo Teismui galimybę suformuoti jurisprudenciją, grindžiamą būtinybe užtikrinti pagrindinių socialinių teisių veiksmingumą, ir pripažinti, kad teisė į kasmetines mokamas atostogas gali būti laikoma ne tik ypatingą svarbą turinčiu Sąjungos socialinės teisės principu, bet kartu ir visų pirma atskira pagrindine socialine teise<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P>Nes ar Chartijos pripažintos socialinės teisės gali būti iš tikrųjų laikomos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>pagrindinėmis<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/>, jei daugumai iš jų nepripažįstamas tiesioginis horizontalus veikimas? Šiuo klausimu žr. Fabre, A. <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0035" ID="QS0035"/>La <QUOT.START CODE="201C" REF.END="QE0036" ID="QS0036"/>fondamentalisation<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201D" ID="QE0036"/> des droits sociaux en droit de l’Union européenne<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/>, <HT TYPE="ITALIC">La protection des droits fondamentaux dans l’Union européenne, entre évolution et permanence</HT>, Bruylant, Bruxelles, 2015, p. 163–194.</P></NOTE>. Taigi, kviečiu Teisingumo Teismą išplėsti galimybes remtis teisme pagrindinėmis socialinėmis teisėmis, kurios turi būtinų savybių, leidžiančių tiesiogiai jomis remtis bylose tarp privačių asmenų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Vadovaujantis Teisingumo Teismo sprendime <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> atliktos analizės principais, man atrodo teisiškai pagrįsta pripažinti, kad Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi gali būti tiesiogiai remiamasi bylose tarp privačių asmenų tam, kad nebūtų taikomos nacionalinės nuostatos, dėl kurių darbuotojai netenka savo teisės į mokamų kasmetinių atostogų laikotarpį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Šiame sprendime Teisingumo Teismas dar kartą patvirtino atsisakymą pripažinti tiesioginį horizontalų direktyvų veikimą ir priminė savo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią net aiški, tiksli ir besąlygiška direktyvos nuostata, kuria siekiama asmenims suteikti teises ar nustatyti pareigas, negali būti savaime taikoma bylose, kuriose šalys yra tik privatūs asmenys<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> (36 punktas ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad negali taikyti pagalbinės priemonės dėl tiesioginio horizontalaus direktyvų veikimo nebuvimo, t. y. aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų direktyvą. Todėl Teisingumo Teismas turėjo patikrinti, ar pagal analogiją su tuo, ką jis buvo nusprendęs savo <DATE ISO="20100119">2010 m. sausio 19 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Kücükdeveci</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑555/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:21">EU:C:2010:21</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, Chartijos 27 straipsniu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P>Šiame straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0037" ID="QS0037"/>Darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/> nustatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0038" ID="QS0038"/>darbuotojams ar jų atstovams turi būti atitinkamu lygiu garantuota informacija ir konsultacijos reikiamu laiku Sąjungos ir nacionalinės teisės aktų bei praktikos nustatytais atvejais ir sąlygomis<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/>.</P></NOTE>, pačiu savaime arba siejamu su Direktyvos 2002/14/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P><DATE ISO="20020311">2002 m. kovo 11 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="080" PAGE.FIRST="29" DATE.PUB="2002">OL L 80, 2002, p. 29</REF.DOC.OJ>; 2014 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 219; klaidų ištaisymas <REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="258" PAGE.FIRST="16" DATE.PUB="2015">OL L 258, 2015, p. 16</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> nuostatomis, galėjo būti remiamasi byloje tarp privačių asmenų tam, kad atitinkamu atveju būtų netaikoma šios direktyvos neatitinkanti nacionalinė nuostata.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Nurodęs, kad Chartijos 27 straipsnis iš tiesų taikytinas pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas pabrėžė, jog, kaip aiškiai matyti iš šio straipsnio formuluotės, tam, kad jis būtų visiškai veiksmingas, jį turi sukonkretinti Sąjungos teisės arba nacionalinės teisės normos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> (45 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodo, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0039" ID="QS0039"/>Direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalyje numatytas ir valstybėms narėms skirtas draudimas apskaičiuojant įmonės darbuotojų skaičių neįtraukti tam tikros darbuotojų, iš pradžių priklausiusių asmenų, į kuriuos reikia atsižvelgti, ratui, kategorijos, kaip tiesiogiai taikoma teisės norma, negali būti kildinamas nei iš Chartijos 27 straipsnio teksto, nei iš su tuo straipsniu susijusių paaiškinimų<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> (46 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Taigi Teisingumo Teismas galėjo pažymėti, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0040" ID="QS0040"/>pagrindinės bylos aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, dėl kurių buvo priimtas [<DATE ISO="20100119">2010 m. sausio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kücükdeveci</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-555/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:21">EU:C:2010:21</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>)], nes vien pastarojoje byloje nagrinėto nediskriminavimo dėl amžiaus principo, įtvirtinto Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje, pakanka, kad privatiems asmenims būtų suteikta subjektinė teisė, kuria galima remtis kaip tokia<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> (47 punktas). Taip pat šiuo klausimu, dėl bet kokios diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimo, įtvirtinto Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje, žr. <DATE ISO="20180417">2018 m. balandžio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:257">EU:C:2018:257</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0076">76</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Šiuo pagrindu Teisingumo Teismas daro išvadą, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0041" ID="QS0041"/>Chartijos 27 straipsniu negali būti remiamasi tokiame ginče, kaip nagrinėjamame pagrindinėje byloje, siekiant pripažinti, kad Direktyvos 2002/14 neatitinkanti nacionalinės teisės nuostata neturi būti taikoma<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0059"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> (48 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas patikslina, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0042" ID="QS0042"/>[š]ios išvados negali paneigti Chartijos 27 straipsnis, siejamas su Direktyvos 2002/14 nuostatomis, nes kadangi vien šio straipsnio nepakanka, kad privatiems asmenims būtų suteikta subjektinė teisė, kuria galima remtis kaip tokia, tokio derinio atveju kitaip negalėtų būti<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0060"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> (49 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Taigi, dėl nacionalinės teisės neatitikties Sąjungos teisei nukentėjusi šalis turi pasitenkinti pagalbine priemone ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0043" ID="QS0043"/>remtis <DATE ISO="19911119">1991 m. lapkričio 19 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Francovich ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C-6/90 ir C-9/90</NO.CASE>, [<NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1991:428">EU:C:1991:428</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>]) suformuota teismo praktika tam, kad prireikus gautų patirtos žalos atlyginimą<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0061"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> (50 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Tai ne be pagrindo buvo galima pavadinti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0044" ID="QS0044"/>menka pagalba<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/> atsižvelgiant į sunkumus, su kuriais susidurs nukentėjusioji šalis, kad laimėtų bylą dėl žalos atlyginimo prieš atitinkamą valstybę narę: žr. Van Raepenbusch, S. <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0045" ID="QS0045"/>Droit institutionnel de l’Union européenne<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/>, 2-asis leidimas, Larcier, Bruxelles, 2016, p. 486.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Taigi, savo Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> Teisingumo Teismas parodė, kad visomis Chartijos skyriuje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0046" ID="QS0046"/>Solidarumas<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/> esančiomis nuostatomis negali būti remiamasi bylose tarp privačių asmenų. Taip Teisingumo Teismui pavyko sušvelninti tam tikrus nuogąstavimus dėl jo tariamo polinkio plačiai pripažinti, kad bylose tarp privačių asmenų Chartijos pripažintomis pagrindinėmis socialinėmis teisėmis gali būti tiesiogiai remiamasi teisme.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Buvo galima pabrėžti, jog Teisingumo Teismo šiame sprendime padaryta išvada turi tam tikrų trūkumų, susijusių su veiksminga pagrindinių socialinių teisių apsauga<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0062"><P>Be kita ko, žr. Tinière, R., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0047" ID="QS0047"/>L’invocabilité des principes de la Charte des droits fondamentaux dans les litiges horizontaux<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue des droit et libertés fondamentaux</HT>, 2014, <HT TYPE="ITALIC">Chronique</HT> Nr. 14, kur pažymima, jog iš Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> išplaukia, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0048" ID="QS0048"/>horizontalaus pobūdžio bylose privatūs asmenys negali remtis socialinėmis teisėmis, užtikrintomis Chartijoje principų forma. Tačiau dauguma darbo santykių užsimezga tarp privačių asmenų, todėl toks sprendimas netiesiogiai reiškia, kad šios teisės netenka bet kokio teisinio poveikio, išskyrus atvejus, kai darbo santykiuose dalyvauja valstybės subjektas &lt;…&gt;. Tokiu būdu reikšminga socialinių teisių ir [Chartijos] teisių dalis iš materialiosios teisės srities perkeliama į vien deklaracijų sritį<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/> (p. 6). Autorius apgailestauja, kad nėra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0049" ID="QS0049"/>veiksmingai užtikrinta pagrindinė teisė – tai, kad kalbama apie principą, nepaneigia jo pagrindinio pobūdžio, – kurios pažeidimas tuo pat metu tinkamai konstatuotas<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/> ir taip pat nurodo pavojų, kurį kelia Teisingumo Teismo požiūris į nacionalinius teismus ir Europos Žmogaus Teisių Teismą, kiek tai susiję su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0050" ID="QS0050"/>lygiavertės apsaugos pripažinimu<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/> (p. 7). Taip pat žr. Van Raepenbusch, S., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0051" ID="QS0051"/>Droit institutionnel de l’Union européenne<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/>, 2-asis leidimas, Larcier, Bruxelles, 2016, kur dėl Teisingumo Teismo išvados Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> pažymima, jog <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0052" ID="QS0052"/>atsižvelgiant į tai, kad naudotis direktyva kaip socialinio reguliavimo priemone Sąjungos lygmeniu yra privaloma, šia išvada gerokai apribojama pati asmens, nukentėjusio dėl taikytinos nacionalinės teisės nesuderinamumo, galimybė remtis socialinėmis Chartijos nuostatomis<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/> (p. 485).</P></NOTE>. Taip pat galima laikyti, kad Chartijos 52 straipsnio 5 dalimi ne tik nedraudžiama, bet aiškiai leidžiama, kad Chartijos nuostata, kuria pripažintas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0053" ID="QS0053"/>principas<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/>, galėtų būti tiesiogiai remiamasi nacionaliniuose teismuose siekiant patikrinti nacionalinių aktų, kuriais įgyvendinama Sąjungos teisė, teisėtumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis taip pat suprantama, kad Teisingumo Teismas, atlikdamas savo Chartijos aiškintojo vaidmenį ir visiškai laikydamasis įgaliojimų pasiskirstymo principo, laiko save saistomu Chartijos nuostatų teksto, ypač kai šiose nuostatose pripažinta teisė arba principas ir daroma nuoroda, kaip Chartijos 27 straipsnyje, į <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0054" ID="QS0054"/>Sąjungos ir nacionalinės teisės aktų bei praktikos nustatyt[us] atvej[us] ir sąlyg[as]<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Vadovaujantis šia logika gali būti laikoma, kad priimdamas Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> Teisingumo Teismas paisė, nors aiškiai neišsakė nuomonės šiuo klausimu, <HT TYPE="ITALIC">summa divisio</HT> tarp Chartijoje paskelbtų principų, kuriais teisme gali būti remiamasi ribotai ir netiesiogiai, ir Chartijoje pripažintų teisių, kuriomis savo ruožtu teisme gali būti remiamasi visiškai ir tiesiogiai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Kad ir kaip būtų, nepradėsiu diskusijos dėl Chartijoje pripažintų teisių ir principų atitinkamo poveikio ir atitinkamos galimybės remtis jais teisme apimties, nes atsižvelgiant į Chartijos 31 straipsnio 2 dalies formuluotę man atrodo, kad kasmetinių mokamų atostogų laikotarpis – tai darbuotojų teisė<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0063"><P>Šiuo klausimu žr. Lenaerts, K., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0055" ID="QS0055"/>La solidarité ou le chapitre IV de la charte des droits fondamentaux de l’Union européenne<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue trimestrielle des droits de l’homme</HT>, Larcier, Bruxelles, 2010, Nr. 82, p. 217–236, kur prie teisių kategorijos linkstama priskirti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0056" ID="QS0056"/>&lt;…&gt; teisę į tinkamas ir teisingas darbo sąlygas (31 straipsnis) kartu su atitinkamomis pasekmėmis, be kita ko, kiek tai susiję su galimybe remtis ja teisme<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201C" ID="QE0056"/> (p. 227, § 28). Taip pat šuo klausimu žr. Bogg, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0057" ID="QS0057"/>Article 3: Fair and just working conditions<QUOT.END REF.START="QS0057" CODE="201C" ID="QE0057"/> in Peers, S., Hervey, T., Kenner, J. ir Ward, A., <HT TYPE="ITALIC">The ES Charter of Fundamental Rights: A commentary</HT>, Hart Publishing, Oxford, 2014, p. 833–868, ypač p. 849, § 31.34 ir § 31.35; taip pat Bailleux, A. ir Dumont, H., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0058" ID="QS0058"/>Le pacte constitutionnel européen, Tome 1: Fondements du droit institutionnel de l’Union<QUOT.END REF.START="QS0058" CODE="201C" ID="QE0058"/>, Bruylant, Bruxelles, 2015, p. 436, § 1030. Galiausiai žr. generalinio advokato E. Tanchev išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">King</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑214/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:439">EU:C:2017:439</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Norėčiau sutelkti dėmesį į tai, kas tiesiogiai išplaukia iš Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT>, t. y. kad nei Direktyva 2002/14, nei Chartijos 27 straipsnis – ar jie būtų imami atskirai, ar skaitomi kartu – negali suteikti privatiems asmenims teisės, kuria pačia savaime galima tiesiogiai remtis horizontalaus pobūdžio byloje.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Kitaip tariant, atitinkamos Chartijos nuostatos gretinimas su jai patikslinti skirta Sąjungos antrinės teisės norma negali leisti tiesiogiai remtis šia Chartijos nuostata<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0064"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0059" ID="QS0059"/>Principai<QUOT.END REF.START="QS0059" CODE="201C" ID="QE0059"/>, kaip jie suprantami pagal Chartiją, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0060" ID="QS0060"/>niekada negalės atsikratyti savo įgimto norminio neišbaigtumo. Ši savybė yra neatsiejama nuo jų prigimties ir jokios direktyvos, kad ir kokios aiškios, tikslios ir besąlygiškos jos būtų, to niekaip negali pakeisti<QUOT.END REF.START="QS0060" CODE="201C" ID="QE0060"/>; žr. Fabre, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0061" ID="QS0061"/>La <QUOT.START CODE="201C" REF.END="QE0062" ID="QS0062"/>fondamentalisation<QUOT.END REF.START="QS0062" CODE="201D" ID="QE0062"/> des droits sociaux en droit de l’Union européenne<QUOT.END REF.START="QS0061" CODE="201C" ID="QE0061"/>, <HT TYPE="ITALIC">La protection des droits fondamentaux dans l’Union européenne, entre évolution et permanence</HT>, Bruylant, Bruxelles, 2015, p. 163–194, ypač p. 185. Kaip pažymi Cariat, N., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0063" ID="QS0063"/>L’invocation de la Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne dans les litiges horizontaux: état des lieux après l’arrêt Association de médiation sociale<QUOT.END REF.START="QS0063" CODE="201C" ID="QE0063"/>, <HT TYPE="ITALIC">Cahiers de droit européen</HT>, Larcier, Bruxelles, 2014, Nr. 2, p. 305–336, šiame sprendime Teisingumo Teismas argumentavo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0064" ID="QS0064"/>remdamasis direktyvoms taikoma analize, nuosekliai išnagrinėjęs direktyvų ir Chartijos poveikį ir atsisakęs pripažinti, kad taikomos kartu jos įgyja papildomą galią<QUOT.END REF.START="QS0064" CODE="201C" ID="QE0064"/> (p. 310).</P></NOTE>. Tačiau kartu iš Teisingumo Teismo samprotavimo Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> išplaukia, kad galimybė tiesiogiai remtis Chartijos nuostatomis horizontalaus pobūdžio bylose nėra <HT TYPE="ITALIC">a priori</HT> atmetama. Tokiomis nuostatomis galima remtis, jei atitinkamas Chartijos straipsnis yra savaime pakankamas, kad suteiktų privatiems asmenims teisę, kuria galima remtis kaip tokia<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0065"><P>Taigi, galima manyti, kad Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> buvo įvykdyta <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0065" ID="QS0065"/>nedidelė revoliucija pagrindinių teisių apsaugos srityje netiesiogiai tam tikromis sąlygomis įtvirtinant tiesioginį horizontalų Chartijos veikimą<QUOT.END REF.START="QS0065" CODE="201C" ID="QE0065"/>: žr. Carpano, E. ir Mazuyer, E., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0066" ID="QS0066"/>La représentation des travailleurs à l’épreuve de l’article 27 de la Charte des droits fondamentaux de l’Union: précisions sur l’invocabilité horizontale du droit de l’Union<QUOT.END REF.START="QS0066" CODE="201C" ID="QE0066"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue de droit du travail</HT>, Dalloz, Paris, 2014, Nr. 5, p. 312–320, ypač p. 317.</P></NOTE>. Teisingumo Teismo teigimu, taip nėra, kai kalbama apie Chartijos 27 straipsnį, kurį, kaip matyti iš jo formuluotės, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0067" ID="QS0067"/>turi sukonkretinti Sąjungos teisės arba nacionalinės teisės normos<QUOT.END REF.START="QS0067" CODE="201C" ID="QE0067"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0066"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> (45 punktas).</P></NOTE> tam, kad šis straipsnis būtų visiškai veiksmingas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Taigi, man atrodo, kad Teisingumo Teismo argumentų Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> logika grindžiama mintimi, kad direktyva, kuria patikslinama Chartijos nuostatoje pripažinta pagrindinė teisė, negali suteikti šiai nuostatai būtinų savybių, kad ja būtų galima tiesiogiai remtis byloje tarp privačių asmenų, jei konstatuota, kad minėta nuostata savaime – nei atsižvelgiant į jos formuluotę, nei į su ja susijusius išaiškinimus, negali būti pripažinta turinčia tokių savybių. Iš esmės vadovaujantis šia logika neįmanoma, kad direktyva, kurios tiesioginis horizontalus veikimas nepripažįstamas, suteiktų Chartijos nuostatai tokią savybę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Priėmus Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> nebeliko neaiškumo, galėjusio kilti dėl <DATE ISO="20100119">2010 m. sausio 19 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Kücükdeveci</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0067"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑555/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:21">EU:C:2010:21</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> esančios formuluotės, kur kalbama apie galimybę remtis „Direktyvoje 2000/78[/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0068"><P><DATE ISO="20001127">2000 m. lapkričio 27 d.</DATE> Tarybos direktyva, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="303" PAGE.FIRST="16" DATE.PUB="2000">OL L 303, 2000, p. 16</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79).</P></NOTE>] sukonkretint[u] nediskriminavimo dėl amžiaus princip[u]<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0069"><P>Be kita ko, žr. šio sprendimo 51 punktą.</P></NOTE>. Ar pačia šia formuluote neginčijama suformuota jurisprudencija dėl tiesioginio horizontalaus direktyvų veikimo nebuvimo ir net normų hierarchija?<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0070"><P>Šiuo klausimu žr. Bailleux, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0068" ID="QS0068"/>La Cour de justice, la Charte des droits fondamentaux et l’intensité normative des droits sociaux<QUOT.END REF.START="QS0068" CODE="201C" ID="QE0068"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue de droit social</HT>, La Charte, Bruges, 2014, Nr. 3, p. 283–308, ypač p. 293.</P></NOTE> Dėl šių klausimų iš Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> aiškiai matyti, kad <DATE ISO="20100119">2010 m. sausio 19 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Kücükdeveci</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0071"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑555/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:21">EU:C:2010:21</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> suformuota jurisprudencija patvirtinama ir kad tik pirminės teisės statusą turinčia norma gali būti remiamasi byloje tarp privačių asmenų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0072"><P>Žr. Bailleux, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0069" ID="QS0069"/>La Cour de justice, la Charte des droits fondamentaux et l’intensité normative des droits sociaux<QUOT.END REF.START="QS0069" CODE="201C" ID="QE0069"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue de droit social</HT>, La Charte, Bruges, 2014, Nr. 3, p. 283–308, ypač p. 294 ir 295. Šiuo klausimu taip pat žr. Carpano, E. ir Mazuyer, E., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0070" ID="QS0070"/>La représentation des travailleurs à l’épreuve de l’article 27 de la Charte des droits fondamentaux de l’Union: précisions sur l’invocabilité horizontale du droit de l’Union<QUOT.END REF.START="QS0070" CODE="201C" ID="QE0070"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue de droit du travail</HT>, Dalloz, Paris, 2014, Nr. 5, p. 312–320, kur dėl nediskriminavimo dėl amžiaus principo pažymima, kad galimybė remtis šiuo principu <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0071" ID="QS0071"/>kyla ne tiek iš bendrojo principo taikymo kartu su direktyva, kiek iš to, kad bendrasis principas pats savaime pakankamas. &lt;…&gt; Kitaip tariant, galimas netaikymas siejamas ne su direktyvos veikimu, o tik su principo arba pagrindinės teisės veikimu, kurio turi pakakti savaime<QUOT.END REF.START="QS0071" CODE="201C" ID="QE0071"/> (p. 319).</P></NOTE>. Todėl šis sprendimas, kadangi jame pripažinta potenciali galimybė tiesiogiai remtis Chartijos nuostatomis horizontalaus pobūdžio bylose, gali būti laikomas įtvirtinančiu pagalbinę priemonę dėl tiesioginio horizontalaus direktyvų veikimo nebuvimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0073"><P>Šiuo klausimu žr. Cariat, N., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0072" ID="QS0072"/>L’invocation de la Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne dans les litiges horizontaux: état des lieux après l’arrêt Association de médiation sociale<QUOT.END REF.START="QS0072" CODE="201C" ID="QE0072"/>, <HT TYPE="ITALIC">Cahiers de droit européen</HT>, Larcier, Bruxelles, 2014, Nr. 2, p. 305–336, ypač p. 316, § 8.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas toliau laikėsi šios jurisprudencijos, savo <DATE ISO="20180417">2018 m. balandžio 17 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0074"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:257">EU:C:2018:257</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> pripažinęs, kad byloje tarp privačių asmenų gali būti tiesiogiai remiamasi Chartijos 21 straipsniu, kaip draudžiančiu bet kokią diskriminaciją dėl religijos ar įsitikinimų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0075"><P>Šiam pripažinimui pagrįsti Teisingumo Teismas nurodo, kad, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0073" ID="QS0073"/>[a]tsižvelgiant į Chartijos 21 straipsnio privalomąjį poveikį, ši nuostata iš esmės nesiskiria nuo įvairių Steigimo sutarčių nuostatų, kuriomis draudžiama diskriminacija dėl įvairių pagrindų, net jei tokia diskriminacija kyla iš privačių asmenų sudarytų sutarčių<QUOT.END REF.START="QS0073" CODE="201C" ID="QE0073"/> (<DATE ISO="20180417">2018 m. balandžio 17 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:257">EU:C:2018:257</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0077">77</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), kuriame cituojami <DATE ISO="19760408">1976 m. balandžio 8 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Defrenne</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>43/75</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1976:56">EU:C:1976:56</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0039">39</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20000606">2000 m. birželio 6 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Angonese</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑281/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:296">EU:C:2000:296</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20001003">2000 m. spalio 3 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ferlini</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑411/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:530">EU:C:2000:530</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20071211">2007 m. gruodžio 11 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">International Transport Workers’ Federation ir Finnish Seamen’s Union</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑438/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:772">EU:C:2007:772</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0057">57</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0061">61</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>)). Tai atitinka pastabą, kurią suformulavo Carpano, E. ir Mazuyer, E., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0074" ID="QS0074"/>La représentation des travailleurs à l’épreuve de l’article 27 de la Charte des droits fondamentaux de l’Union: précisions sur l’invocabilité horizontale du droit de l’Union<QUOT.END REF.START="QS0074" CODE="201C" ID="QE0074"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue de droit du travail</HT>, Dalloz, Paris, 2014, Nr. 5, p. 312–320, dėl Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> ir pagal kurią <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0075" ID="QS0075"/>pripažindamas potencialų tiesioginį horizontalų Chartijos nuostatų veikimą Teisingumo Teismas tik atsižvelgia į pasekmes dėl Chartijos prilyginimo Sąjungos pirminei teisei, kaip įtvirtinta Lisabonos sutartimi<QUOT.END REF.START="QS0075" CODE="201C" ID="QE0075"/> (p. 320).</P></NOTE>, ir Chartijos 47 straipsniu, susijusiu su veiksminga teismine apsauga<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0076"><P>Teisingumo Teismo teigimu, šio straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0076" ID="QS0076"/>visiškai pakanka, ir jo nereikia tikslinti Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatomis, kad privatiems asmenims būtų suteikta teisė, kuria galima remtis<QUOT.END REF.START="QS0076" CODE="201C" ID="QE0076"/> (<DATE ISO="20180417">2018 m. balandžio 17 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:257">EU:C:2018:257</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0078">78</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>)).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Priešingai, nei kartais galėjo būti teigiama, potencialios galimybės tiesiogiai remtis Chartijos nuostatomis horizontalaus pobūdžio bylose pripažinimas, kuris, mano nuomone, yra didelis Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> įnašas, neprieštarauja Chartijos 51 straipsniui, nes šiuo pripažinimu siekiama, kad įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės, kurioms skirtos Chartijos nuostatos, paisytų joje pripažintų pagrindinių teisių. Aplinkybė, kad šiomis teisėmis remiamasi horizontalaus pobūdžio byloje, šiuo požiūriu nėra lemiama ir, kad ir kaip būtų, negali leisti valstybėms narėms išvengti konstatavimo dėl Chartijos pažeidimo joms įgyvendinant Sąjungos teisę<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0077"><P>Šiuo klausimu žr. Bailleux, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0077" ID="QS0077"/>La Cour de justice, la Charte des droits fondamentaux et l’intensité normative des droits sociaux<QUOT.END REF.START="QS0077" CODE="201C" ID="QE0077"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue de droit social</HT>, La Charte, Bruges, 2014, Nr. 3, p. 283–308, ypač p. 305.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Taigi, reikia galutinai panaikinti kliūtį, kurią galėtų sudaryti Chartijos 51 straipsnio 1 dalis galimybei tiesiogiai remtis Chartijos nuostatomis bylose tarp privačių asmenų. Nors pagal šį straipsnį Chartijos nuostatos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0078" ID="QS0078"/>skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams &lt;…&gt; bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę<QUOT.END REF.START="QS0078" CODE="201C" ID="QE0078"/>, minėtu straipsniu nėra aiškiai paneigiamas bet koks Chartijos veikimas santykiuose tarp privačių asmenų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0078"><P>Šiuo klausimu žr. Robin-Olivier, S., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0079" ID="QS0079"/>Article 31 – Conditions de travail justes et équitables<QUOT.END REF.START="QS0079" CODE="201C" ID="QE0079"/>, <HT TYPE="ITALIC">Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne, Commentaire article par article</HT>, Bruylant, Bruxelles, 2018, p. 679–694, ypač p. 693, § 29.</P></NOTE>. Reikia pridurti, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs kelių Sąjungos pirminės teisės nuostatų tiesioginį horizontalų veikimą, nors, atsižvelgiant į jų formuluotę, jos yra skirtos valstybėms narėms<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0079"><P>Ten pat.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Iš to, kas išdėstyta matyti, kad Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> Teisingumo Teismas įtvirtino sąsajos tarp direktyvų teikiamos apsaugos ir pagrindines teises apsaugančių normų analizės principus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0080"><P>Žr. Cariat, N., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0080" ID="QS0080"/>L’invocation de la Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne dans les litiges horizontaux: état des lieux après l’arrêt Association de médiation sociale<QUOT.END REF.START="QS0080" CODE="201C" ID="QE0080"/>, <HT TYPE="ITALIC">Cahiers de droit européen</HT>, Larcier, Bruxelles, 2014, Nr. 2, p. 305–336, ypač p. 311 ir paskesni.</P></NOTE>. Dabar nagrinėjamos bylos suteikia Teisingumo Teismui galimybę papildyti ir patikslinti šios analizės principus, šį kartą – dėl tam tikro Chartijos straipsnio, t. y. 31 straipsnio 2 dalies, kuris, priešingai, nei jos 27 straipsnis, mano nuomone, turi būtinų savybių, kad juo būtų galima tiesiogiai remtis byloje tarp privačių asmenų tam, kad atitinkamu atveju nebūtų taikomos jam prieštaraujančios nacionalinės nuostatos.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="15"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Tam, kad atitinkama Chartijos nuostata būtų galima tiesiogiai remtis, ji turi būti privaloma ir savaime pakankama, atsižvelgiant į jai būdingas savybes, išplaukiančias iš formuluotės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0081"><P>Šiuo klausimu žr. Lenaerts, K., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0081" ID="QS0081"/>L’invocabilité du principe de non-discrimination entre particuliers<QUOT.END REF.START="QS0081" CODE="201C" ID="QE0081"/>, <HT TYPE="ITALIC">Le droit du travail au XXI<HT TYPE="SUP">e</HT> siècle, Liber Amicorum Claude Wantiez</HT>, Larcier, Bruxelles, 2015, p. 89–105, kuris dėl nediskriminavimo dėl amžiaus principo pažymi, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0082" ID="QS0082"/>kartu skaitant [aiškinant] sprendimus <HT TYPE="ITALIC">Mangold</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Kücükdeveci</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">AMS</HT> matyti, kad galimybė remtis [šiuo principu] horizontalaus pobūdžio santykiuose visų pirma grindžiama jo privalomu[oju] pobūdžiu. &lt;…&gt; Antra, Teisingumo Teismo samprotavimui lemiamos įtakos turėjo tai, kad minėtas principas norminiu požiūriu yra savaime pakankamas. Šis pakankamumas savaime leidžia konstituciniu lygmeniu atskirti normas, kurios gali veikti savarankiškai nuo tų, kurių veikimui būtinas teisės aktų leidėjo įsikišimas. Taigi, minėtas normatyvinis pakankamumas leidžia pripažinti tiesioginį horizontalų nediskriminavimo principo veikimą netrikdant konstitucinio įgaliojimų pasidalijimo, kurį įtvirtino Sutarčių kūrėjas. Kadangi <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0083" ID="QS0083"/>vien [minėto principo] pakanka, kad privatiems asmenims būtų suteikta subjektinė teisė, kuria galima savame remtis<QUOT.END REF.START="QS0083" CODE="201C" ID="QE0083"/>, juo nepažeidžiami Sąjungos arba nacionalinės teisės aktų leidėjo išimtiniai įgaliojimai. Ir, atvirkščiai, kadangi Chartijos 27 straipsnio veikimui būtinas teisės aktų leidėjo įsikišimas tiek Sąjungos, tiek valstybių narių lygmeniu, jis negali turėti tokio tiesioginio poveikio<QUOT.END REF.START="QS0082" CODE="201C" ID="QE0082"/> (p. 104 ir 105).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Teisė į kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį, kaip ji formuluojama Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje, neabejotinai yra privalomojo pobūdžio. Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas nuolat pabrėždavo tiek teisės į kasmetines mokamas atostogas svarbą, tiek jos privalomąjį pobūdį, nurodydamas, kad tai yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0084" ID="QS0084"/>ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principas, nuo kurio negalima nukrypti<QUOT.END REF.START="QS0084" CODE="201C" ID="QE0084"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0082"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20100422">2010 m. balandžio 22 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Zentralbetriebsrat der Landeskrankenhäuser Tirols</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑486/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:215">EU:C:2010:215</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija). Kalbant bendriau, kaip nurodo Bogg, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0085" ID="QS0085"/>Article 31: Fair and just working conditions<QUOT.END REF.START="QS0085" CODE="201C" ID="QE0085"/> in Peers, S., Hervey, T., Kenner, J. ir Ward, A., <HT TYPE="ITALIC">The ES Charter of Fundamental Rights: A commentary</HT>, Hart Publishing, Oxford, 2014, p. 833–868, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0086" ID="QS0086"/>Article 31 speaks to the very purpose of labour law itself, namely to ensure fair and just working conditions, and it transfigures this overarching protective purpose into a subjective fundamental social right. This transfiguration, based in the injunction to respect the human dignity of all workers, marks out Article 31 as the <HT TYPE="ITALIC">grundnorm</HT> of the other labour rights in the Solidarity chapter<QUOT.END REF.START="QS0086" CODE="201C" ID="QE0086"/> (p. 846, § 31.27).</P></NOTE>. Taigi, ši teisė taikoma ne tik viešosios valdžios institucijų veiksmams, bet ir darbo santykiams tarp privačių asmenų. Tai yra kriterijus, į kurį Teisingumo Teismas atsižvelgia nuo to laiko, kai buvo priimtas jo <DATE ISO="19760408">1976 m. balandžio 8 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Defrenne</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>43/75</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1976:56">EU:C:1976:56</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0083"><P>39 punktas. Taip pat žr. <DATE ISO="20000606">2000 m. birželio 6 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Angonese</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑281/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:296">EU:C:2000:296</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Be to, atitinkama Chartijos nuostata, kaip jau nurodžiau, turi būti savaime pakankama<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0084"><P>Kaip pažymi Walkila, S., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0087" ID="QS0087"/>Horizontal Effect of Fundamental Rights in ES Law<QUOT.END REF.START="QS0087" CODE="201C" ID="QE0087"/>, Europa Law Publishing, Groningue, 2016, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0088" ID="QS0088"/>the core criterion pertains to the question whether a norm may be deemed <QUOT.START CODE="201C" REF.END="QE0089" ID="QS0089"/>sufficient in itself<QUOT.END REF.START="QS0089" CODE="201D" ID="QE0089"/> to serve as a direct basis of a claim before a court. That points to the remedial force of the norm; i.e., whether the norm has a sufficiently ascertainable normative content which enables a judge to apply it in given circumstances. The remedial force of a fundamental right norm may be examined on the basis of content and context based analyses &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0088" CODE="201C" ID="QE0088"/>. Šiuo atveju, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0090" ID="QS0090"/>the content-based analysis inquires whether the norm enjoys <QUOT.START CODE="201C" REF.END="QE0091" ID="QS0091"/>fully effectiveness<QUOT.END REF.START="QS0091" CODE="201D" ID="QE0091"/> in the sense that its normative content is defined with a requisite degree of specificity and clarity so that the parties to a legal dispute may rely upon it and the courts enforce it<QUOT.END REF.START="QS0090" CODE="201C" ID="QE0090"/> (p. 183).</P></NOTE>, o tai reiškia, kad nėra būtina priimti papildomą Sąjungos teisės arba nacionalinės teisės normą, kad Chartijos pripažinta pagrindinė teisė taptų veiksminga<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0085"><P>Šiuo klausimu žr. Van Raepenbusch, S., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0092" ID="QS0092"/>Droit institutionnel de l’Union européenne<QUOT.END REF.START="QS0092" CODE="201C" ID="QE0092"/>, 2-asis leidimas, Larcier, Bruxelles, 2016, kur teigiama, kad po Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> priėmimo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0093" ID="QS0093"/>&lt;…&gt; dabar yra aiškiai nustatyta, kad pagrindines teises apsaugančiomis Chartijos normomis, kurios atitinka savaiminio pakankamumo sąlygą, o perimant klasikinę viešosios tarptautinės teisės terminologiją tai reiškia, kad pripažįstamas jų <HT TYPE="ITALIC">self-sufficient</HT> pobūdis, gali būti remiamasi savaime, net privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose tam, kad būtų netaikoma joms prieštaraujanti nacionalinės teisės nuostata, jei nagrinėjama situacija yra susijusi su Sąjungos teise<QUOT.END REF.START="QS0093" CODE="201C" ID="QE0093"/> (p. 487). Šiuo klausimu primintina, jog <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0094" ID="QS0094"/><HT TYPE="ITALIC">self sufficient</HT> pobūdis reiškia &lt;…&gt;, kad tarptautinė norma taikytina savarankiškai, t. y. jai būdinga norminė galia<QUOT.END REF.START="QS0094" CODE="201C" ID="QE0094"/>, žr. Verhoeven, J., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0095" ID="QS0095"/>La notion d’<QUOT.START CODE="201C" REF.END="QE0096" ID="QS0096"/>applicabilité directe<QUOT.END REF.START="QS0096" CODE="201D" ID="QE0096"/> du droit international<QUOT.END REF.START="QS0095" CODE="201C" ID="QE0095"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue belge de droit international</HT>, Bruylant, Bruxelles, 1985, p. 243–264, ypač p. 248. Taip pat žr. Vandaele, A. ir Claes, E., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0097" ID="QS0097"/>L’effet direct des traités internationaux – Une analyse en droit positif et en théorie du droit axée sur les droits de l’homme<QUOT.END REF.START="QS0097" CODE="201C" ID="QE0097"/>, <HT TYPE="ITALIC">Working Paper</HT> Nr. 15, 2001 m. gruodis, K.U. Leuven, Faculté de droit, Institut de droit international, prieinama šiuo interneto adresu: https://www.law.kuleuven.be/iir/nl/onderzoek/working-papers/WP15f.pdf</P></NOTE>. Kitaip tariant, dėl atitinkamos Chartijos nuostatos nereikia priimti jokio papildomo akto, kad ji turėtų tiesioginį poveikį privatiems asmenims.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Tiksliau tariant, manau, kad atsižvelgiant į Chartijos 31 straipsnio 2 dalies formuluotę, nereikia priimti jokio papildomo akto, kad ji turėtų tiesioginį poveikį privatiems asmenims. Tiesa, tokiomis aplinkybėmis Sąjungos antrinės teisės akto priėmimas ir (arba) valstybių narių įgyvendinimo priemonių patvirtinimas gali būti naudingi tam, kad privatūs asmenys galėtų konkrečiu atveju pasinaudoti atitinkama pagrindine teise. Tačiau tokių priemonių patvirtinimas, kurio nereikalaujama pagal atitinkamos Chartijos nuostatos formuluotę, nėra privalomas, kad ši nuostata turėtų tiesioginį poveikį bylose, kurias turi spręsti nacionaliniai teismai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0086"><P>Šiuo klausimu žr. Bogg, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0098" ID="QS0098"/>Article 31: Fair and just working conditions<QUOT.END REF.START="QS0098" CODE="201C" ID="QE0098"/> in Peers, S., Hervey, T., Kenner, J. ir Ward, A., <HT TYPE="ITALIC">The ES Charter of Fundamental Rights: A commentary</HT>, Hart Publishing, Oxford, 2014, p. 833–868: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0099" ID="QS0099"/>The absence of these limiting formulae means that Article 31 is better understood as a genuinely autonomous fundamental right, a standard against which Union laws and national laws and practices are measured rather than a standard capable of being diluted and weakened by those laws and practices<QUOT.END REF.START="QS0099" CODE="201C" ID="QE0099"/> (p. 846, § 31.27).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="16"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Chartijos 31 straipsnio 2 dalis, kurioje pripažinta kiekvieno darbuotojo teisė į kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį, turi būtinų savybių, kad ja būtų galima tiesiogiai remtis byloje tarp privačių asmenų tam, kad nebūtų taikomos nacionalinės nuostatos, dėl kurių darbuotojas netenka tokios teisės. Kaip jau nurodžiau, taip yra, kai kalbama apie nacionalinės teisės aktus ir praktiką, kuriuose numatyta, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas išnyksta nesuteikiant teisės į finansinę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties, ir dėl kurių atitinkamai tokia kompensacija negali būti išmokėta palikėjo įpėdiniams. Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT>, dėl tokių nacionalinės teisės aktų ar praktikos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0100" ID="QS0100"/>atgaline data būtų visiškai prarasta pati teisė į mokamas kasmetines atostogas<QUOT.END REF.START="QS0100" CODE="201C" ID="QE0100"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0087"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bollacke</HT> (25 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Taigi siūlau Teisingumo Teismui byloje <HT TYPE="ITALIC">Willmeroth</HT> (C‑570/16) <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas) atsakyti, kad nagrinėdamas bylą tarp dviejų privačių asmenų nacionalinis teismas, jei negali aiškinti taikytinos nacionalinės teisės taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, privalo pagal savo kompetenciją užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, išplaukiančią iš Chartijos 31 straipsnio 2 dalies, ir garantuoti visišką šio straipsnio veiksmingumą, prireikus netaikydamas jokios jam prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Papildysiu tai, kas išdėstyta, ir patikslinsiu, jog konstatavimas, kad Chartijos 31 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje numatyta kiekvieno darbuotojo teisė į kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį, yra savaime pakankama, kad suteiktų privatiems asmenims teisę, kuria galima savaime remtis šių asmenų byloje, patenkančioje į Sąjungos teisės taikymo sritį, iki galo neišsprendžia klausimo dėl šios nuostatos norminio turinio apibrėžimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu pažymiu, jog viena iš išvadų, kurios turi būti padarytos iš Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT>, yra tai, kad siekiant nustatyti, ar tam tikra jos nuostata gali būti tiesiogiai remiamasi byloje tarp privačių asmenų, reikia atsižvelgti į Chartijos išaiškinimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0088"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT> (46 punktas). Šiuo klausimu žr. Cariat, N., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0101" ID="QS0101"/>L’invocation de la Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne dans les litiges horizontaux: état des lieux après l’arrêt Association de médiation sociale<QUOT.END REF.START="QS0101" CODE="201C" ID="QE0101"/>, <HT TYPE="ITALIC">Cahiers de droit européen</HT>, Larcier, Bruxelles, 2014, Nr. 2, p. 305–336, ypač p. 323, § 10.</P></NOTE>. Taigi, mano nuomone, į šiuos išaiškinimus reikia atsižvelgti siekiant nustatyti tiesiogiai taikytinos teisės normos, įtvirtintos Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje, norminį turinį. Be to, tokia būtinybė atsižvelgti į Chartijos išaiškinimus yra nurodyta ESS 6 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje, pagal kurią <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0102" ID="QS0102"/>Chartijoje nustatytos teisės, laisvės ir principai aiškinami laikantis Chartijos VII antraštinėje dalyje pateiktų bendrųjų nuostatų, reglamentuojančių jos aiškinimą ir taikymą, taip pat tinkamai atsižvelgiant į Chartijoje nurodytus paaiškinimus, kuriuose pateikti tų nuostatų šaltiniai<QUOT.END REF.START="QS0102" CODE="201C" ID="QE0102"/>. Pagal Chartijos 52 straipsnio 7 dalį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0103" ID="QS0103"/>Sąjungos ir valstybių narių teismai skiria deramą dėmesį išaiškinimams, kurie yra parengti siekiant nubrėžti šios Chartijos aiškinimo gaires<QUOT.END REF.START="QS0103" CODE="201C" ID="QE0103"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0089"><P>Taip pat šiuo klausimu žr. Chartijos preambulės penktą pastraipą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Kaip matyti iš Chartijos 31 straipsnio 2 dalies išaiškinimo, Direktyva 93/104 yra vienas iš kertinių akmenų, kuriais, rengdami šią nuostatą pasirėmė Chartijos rengėjai. Primintina, kad remiantis šiuo išaiškinimu, Chartijos 31 straipsnio 2 dalis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0104" ID="QS0104"/>grindžiama Direktyva 93/104 &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0104" CODE="201C" ID="QE0104"/>. Direktyva 93/104 vėliau buvo kodifikuota Direktyva 2003/88 ir, kaip matyti iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies, nuo kurios pagal šią direktyvą neleidžiama nukrypti, formuluotės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0090"><P>Kaip ir iš Direktyvos 93/104 7 straipsnio 1 dalies formuluotės.</P></NOTE>, kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas. Taigi Chartijos 31 straipsnio 2 dalies kertinis akmuo yra Direktyva 93/104, o šiame straipsnyje įtvirtinama ir konsoliduojama tai, kas atrodo svarbiausia šioje direktyvoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0091"><P>Pagal analogiją dėl Konstitucijos Europai II‑91 straipsnio žr. Jeammaud, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0105" ID="QS0105"/>Article II 91<QUOT.END REF.START="QS0105" CODE="201C" ID="QE0105"/>; conditions de travail justes et équitables“, <HT TYPE="ITALIC">Traité établissant une Constitution pour l’Europe, partie II, La Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne: commentaire article par article</HT>, 2 t., Bruylant, Bruxelles, 2005, p. 416–425, ypač p. 419 ir p. 423.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="17"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89.</NO.P><TXT>Iš šios tarpusavyje susijusių normų visumos, kurią atspindi neseniai priimti Teisingumo Teismo sprendimai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0092"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20171129">2017 m. lapkričio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">King</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-214/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:914">EU:C:2017:914</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kuriame daroma nuoroda į <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0106" ID="QS0106"/>Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, kad įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti prarandama pasibaigus darbo metams, už kuriuos suteikiamos atostogos, ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, kai darbuotojas negalėjo panaudoti savo atostogų<QUOT.END REF.START="QS0106" CODE="201C" ID="QE0106"/> (56 punktas).</P></NOTE>, matyti, kad pagal Chartijos 31 straipsnio 2 dalį kiekvienam darbuotojui užtikrinama teisė į minimalios keturių savaičių trukmės kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0093"><P>Šiuo klausimu žr. Bogg, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0107" ID="QS0107"/>Article 31: Fair and just working conditions<QUOT.END REF.START="QS0107" CODE="201C" ID="QE0107"/> in Peers, S., Hervey, T., Kenner, J. ir Ward, A., <HT TYPE="ITALIC">The ES Charter of Fundamental Rights: A commentary</HT>, Hart Publishing, Oxford, 2014, p. 833–868, kur teigiama, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0108" ID="QS0108"/>though the duration of annual paid leave is not specified in Article 31(2), this should be understood as a minimum of four weeks leave per year in line with Article 7 of the Directive<QUOT.END REF.START="QS0108" CODE="201C" ID="QE0108"/> (p. 859, § 31.56). Šis klausimas yra pagrindinis šiuo metu nagrinėjamose bylose <HT TYPE="ITALIC">TSN</HT> (C‑609/17) ir <HT TYPE="ITALIC">AKT</HT> (C‑610/17), kuriose <HT TYPE="ITALIC">Työtuomioistuin</HT> (Darbo teismas, Suomija), be kita ko, klausia Teisingumo Teismo, ar Chartijos 31 straipsnio 2 dalis saugo įgytas atostogas, jeigu jų trukmė viršija Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje numatytas minimalias kasmetines keturių savaičių atostogas.</P></NOTE>. Kitaip tariant, siekiant nustatyti Chartijos 31 straipsnio 2 dalies norminį turinį ir apibrėžti iš šios nuostatos kylančias pareigas, mano nuomone, negali būti atsiribota nuo Direktyvos 2003/88 7 straipsnio ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kurioje, vadovaudamasis šiuo pagrindu, jis, nagrinėdamas jam pateiktas bylas, patikslino <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0109" ID="QS0109"/>ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės princip[o]<QUOT.END REF.START="QS0109" CODE="201C" ID="QE0109"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0094"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20171129">2017 m. lapkričio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">King</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑214/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:914">EU:C:2017:914</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0032">32</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>, kurį sudaro teisė į mokamas kasmetines atostogas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0095"><P>Šiuo klausimu žr. Bogg, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0110" ID="QS0110"/>Article 31: Fair and just working conditions<QUOT.END REF.START="QS0110" CODE="201C" ID="QE0110"/> in Peers, S., Hervey, T., Kenner, J. ir Ward, A., <HT TYPE="ITALIC">The ES Charter of Fundamental Rights: A commentary</HT>, Hart Publishing, Oxford, 2014, p. 833–868, kur nurodyta, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0111" ID="QS0111"/>it follows from this symbiosis that the reasoning and specific legal conclusions of the CJEU on article 7 are also reflected in the parameters of the right to a period of annual paid leave under Article 31(2). This interpretative synergy between Article 7 of the Working Time Directive and Article 31(2) means that the rights are so entwined in the CJEU’s legal reasoning that it is now difficult to discern where one begins and the other ends<QUOT.END REF.START="QS0111" CODE="201C" ID="QE0111"/> (p. 858 ir 859, § 31.55). Dėl panašaus požiūrio žr. generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:486">EU:C:2017:486</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kurioje šis generalinis advokatas, pažymėjęs, jog iš Chartijos 31 straipsnio 2 dalies išaiškinimo matyti, kad ši dalis grindžiama visų pirma Direktyva 93/104, dėl teisės į savaitės poilsį nusprendė, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0112" ID="QS0112"/>Chartijos 31 straipsnio 2 dalies taikymo sritis atitinka Direktyvos 2003/88 5 straipsnio taikymo sritį<QUOT.END REF.START="QS0112" CODE="201C" ID="QE0112"/>. Dėl to jis daro išvadą, kad šioje Chartijos nuostatoje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0113" ID="QS0113"/>negali būti jokių papildomų elementų, kurie padėtų išaiškinti Direktyvos 2003/88 5 straipsnį<QUOT.END REF.START="QS0113" CODE="201C" ID="QE0113"/> (43 ir 44 punktai). Tuo pačiu klausimu žr. <DATE ISO="20171109">2017 m. lapkričio 9 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:844">EU:C:2017:844</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, turinį ir taikymo ribas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90.</NO.P><TXT>Taip pat atsižvelgiant į šią tarpusavyje susijusių normų visumą, teisė į finansinę kompensaciją, kurią turi turėti darbuotojas, dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negalėjęs iki darbo santykių nutrūkimo pasinaudoti savo teise į mokamas kasmetines atostogas, kylančia iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies ir pripažinta ir patikslinta Teisingumo Teismo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0096"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20090120">2009 m. sausio 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schultz-Hoff ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑350/06 ir C‑520/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:18">EU:C:2009:18</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0061">61</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20171129">2017 m. lapkričio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">King</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑214/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:914">EU:C:2017:914</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, turi būti laikoma teise, saugoma pagal Chartijos 31 straipsnio 2 dalį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0097"><P>Šiuo klausimu žr. Bogg, A., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0114" ID="QS0114"/>Article 31: Fair and just working conditions<QUOT.END REF.START="QS0114" CODE="201C" ID="QE0114"/> in Peers, S., Hervey, T., Kenner, J. ir Ward, A., <HT TYPE="ITALIC">The ES Charter of Fundamental Rights: A commentary</HT>, Hart Publishing, Oxford, 2014, p. 833–868, kur teigiama, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0115" ID="QS0115"/>the worker’s right to a payment in lieu of untaken leave during a leave year on termination of the employment relationship is a fundamental social right that is necessarily implicit in the right to paid annual leave under Article 31(2). This principle was established in [judgment of <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20090120">20 January 2009</DATE>, <NAME.CASE>Schultz-Hoff and Others</NAME.CASE> (<NO.CASE>C-350/06 and C-520/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:18">EU:C:2009:18</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>)] in respect of Article 7 and it should apply with equal force to Article 31(2)<QUOT.END REF.START="QS0115" CODE="201C" ID="QE0115"/> (p. 861, § 31.60).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91.</NO.P><TXT>Be to, man atrodo, kad naujausioje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas linkęs atsižvelgti į normą, kuria patikslinta atitinkama pagrindinė teisė, kad būtų apibrėžtos iš Chartijos kylančios pareigos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0098"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20180417">2018 m. balandžio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:257">EU:C:2018:257</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0081">81</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0092"><NO.P>92.</NO.P><TXT>Galiausiai pažymiu, kad Teisingumo Teismas savo Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Association de médiation sociale</HT>, atrodo, atsižvelgė į tai, kad Chartijoje yra nuostatų, kurios ne visos turi vienodų savybių, leidžiančių tiesiogiai jomis remtis bylose tarp privačių asmenų. Jei paaiškėja, kad tam tikros Chartijos nuostatos turinys norminiu požiūriu yra nepakankamas, joje pripažintos pagrindinės teisės apsaugai būtinas Sąjungos teisės aktų leidėjo ir (arba) nacionalinių įstatymų leidėjų įsikišimas, todėl vien ši nuostata negali turėti teisinio poveikio, tiesiogiai taikytino nacionalinėje byloje. Esant tokiai situacijai Teisingumo Teismas neišvengiamai turi atsižvelgti į Chartijos rengėjų išreikštą valią – kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ir (arba) nacionaliniai įstatymų leidėjai pasirūpintų joje pripažintų pagrindinių teisių turinio ir įgyvendinimo sąlygų patikslinimu.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="18"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0093"><NO.P>93.</NO.P><TXT>Nors ši Teisingumo Teismo pozicija yra suprantama, be kita ko, atsižvelgiant į įgaliojimų padalijimo principą, vis dėlto manau, kad ją turi atsverti lankstesnis požiūris į tokias nuostatas, kokia yra Chartijos 31 straipsnio 2 dalis, kuriose yra pripažinta tam tikra teisė ir ji nėra tiesiogiai siejama su Sąjungos teisės arba nacionalinės teisės normos priėmimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0094"><NO.P>94.</NO.P><TXT>Taip pat nereikia nuvertinti galimybės, kad nacionaliniai teismai gali pripažinti kitų pagrindinių teisių apsaugos priemonių, kaip antai Europos socialinės chartijos, tiesioginį veikimą. Tokiu atveju Teisingumo Teismo atsisakymas pripažinti Chartijos 31 straipsnio 2 dalies tiesioginį veikimą, mano nuomone, prieštarautų konstatuotai tendencijai dėl nacionalinių teismų palankesnio požiūrio į Europos socialinės chartijos tiesioginio veikimo pripažinimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0099"><P>Šiuo klausimu žr. Nivard, C., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0116" ID="QS0116"/>L’effet direct de la charte sociale européenne<QUOT.END REF.START="QS0116" CODE="201C" ID="QE0116"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue des droits et libertés fondamentaux</HT>, 2012, <HT TYPE="ITALIC">Chronique</HT> Nr. 28. Pavyzdžiui, <HT TYPE="ITALIC">Conseil d’État</HT> (Valstybės Taryba, Prancūzija) <DATE ISO="20140210">2014 m. vasario 10 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">X</HT>, Nr. 358992, taip pat <HT TYPE="ITALIC">Cour de cassation</HT> (Kasacinis teismas, Prancūzija) <DATE ISO="20100414">2010 m. balandžio 14 d.</DATE> sprendimas (<HT TYPE="ITALIC">Cass. soc</HT>., Nr. 09‑60426 ir 09‑60429). Taip pat pažymėtina, kad pataisytos Europos socialinės chartijos 2 straipsnio 3 dalyje paminėta teisė į <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0117" ID="QS0117"/>ne mažiau kaip keturių savaičių kasmetines mokamas atostogas<QUOT.END REF.START="QS0117" CODE="201C" ID="QE0117"/>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0095"><NO.P>95.</NO.P><TXT>Taigi, raginu Teisingumo Teismo nesilaikyti pernelyg griežto požiūrio dėl Chartijos 31 straipsnio 2 dalies ir suformuoti subalansuotą jurisprudenciją, nurodant, kad nors ne visos Chartijos nuostatos, kuriose pripažintos pagrindinės socialinės teisės, turi būtinų savybių, kad joms būtų suteiktas tiesioginis horizontalus veikimas, toks veikimas, priešingai, turi būti suteiktas nuostatoms, kurios yra privalomojo ir savaime pakankamo pobūdžio. Trumpai tariant, čia nagrinėjamos bylos – tai galimybė Teisingumo Teismui pasielgti taip, kad pagrindinių socialinių teisių pripažinimas nebūtų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0118" ID="QS0118"/>vien deklaracija<QUOT.END REF.START="QS0118" CODE="201C" ID="QE0118"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0100"><P>Vartojant pasakymą iš Tinière, R., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0119" ID="QS0119"/>L’invocabilité des principes de la Charte des droits fondamentaux dans les litiges horizontaux<QUOT.END REF.START="QS0119" CODE="201C" ID="QE0119"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue des droits et libertés fondamentaux</HT>, 2014, <HT TYPE="ITALIC">chronique</HT> Nr. 14.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0096"><NO.P>96.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas) prejudicinius klausimus sujungtose bylose <HT TYPE="ITALIC">Bauer</HT> (C‑569/16) ir <HT TYPE="ITALIC">Willmeroth</HT> (C‑570/16):</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT><DATE ISO="20031104">2003 m. lapkričio 4 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, kuriuose numatyta, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas išnyksta be teisės į finansinę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties, ir dėl kurių atitinkamai tokia kompensacija negali būti išmokėta palikėjo įpėdiniams.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Be to, byloje <HT TYPE="ITALIC">Bauer</HT> (C‑569/16) siūlau <HT TYPE="ITALIC">Bundesarbeitsgericht</HT> (Federalinis darbo teismas) atsakyti, kad:</TXT><P>Nagrinėdamas bylą tarp privataus asmens ir viešosios teisės reglamentuojamo subjekto nacionalinis teismas, jei negali aiškinti taikytinos nacionalinės teisės taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, privalo pagal savo kompetenciją užtikrinti iš šio straipsnio išplaukiančią asmenų teisinę apsaugą ir garantuoti visišką jo veiksmingumą, prireikus netaikydamas nė vienos jam prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.</P></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Galiausiai, byloje <HT TYPE="ITALIC">Willmeroth</HT> (C‑570/16) siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad:</TXT><P>Nagrinėdamas bylą tarp dviejų privačių asmenų nacionalinis teismas, jei negali aiškinti taikytinos nacionalinės teisės taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, privalo pagal savo kompetenciją užtikrinti iš Chartijos 31 straipsnio 2 dalies išplaukiančią asmenų teisinę apsaugą ir garantuoti visišką šio straipsnio veiksmingumą, prireikus netaikydamas nė vienos jam prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.</P></NP></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>