–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos K. Dieninio ir S. Grigonio,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos S. Šindelková, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos I. Rubene ir A. Steiblytės,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), iš dalies pakeistos 2019 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2161 (OL L 328, 2019, p. 7) (toliau – Direktyva 2011/83), 5 straipsnio 1 dalies a ir c punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant vartotojo D. V. ir transporto bendrovės MB „Kigas“ ginčą dėl sąskaitos faktūros už tarptautinio krovinių vežimo keliais paslaugą, į kurią buvo įtraukta Kigas sumokėtus muitus atitinkanti suma, apmokėjimo.

Teisinis pagrindas

Tarptautinė teisė

3

Dėl Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos, kuri buvo pasirašyta 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje ir iš dalies pakeista 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu (toliau – CMR konvencija), buvo deramasi Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijoje. Prie CMR konvencijos prisijungė daugiau nei 50 šalių, įskaitant visas Europos Sąjungos valstybes nares.

4

CMR konvencijos 1 straipsnyje nustatyta:

5

CMR konvencijos 4 straipsnyje numatyta:

6

CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

7

CMR 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

Sąjungos teisė

8

Direktyvos 2011/83 4, 5 ir 7 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

9

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ numatyta:

10

Šios direktyvos 2 straipsnyje pateiktos šios sąvokų apibrėžtys:

11

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

12

Direktyvos 2011/83 5 straipsnio „Informacijos reikalavimai, taikomi sudarant kitas sutartis, nei nuotolinės prekybos sutartys ar ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutartys“ 1 dalyje nurodyta:

Lietuvos teisė

13

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII‑1864 (Žin., 2000, Nr. 74‑2262) 6.2286 straipsnio „Bendrieji vartotojų teisės į informaciją reikalavimai“ 1 dalyje numatyta:

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14

Vartotojas D. V. ir transporto bendrovė Kigas telefonu sudarė sutartį dėl šiam asmeniui priklausančių daiktų, t. y. dviejų motociklų, keturračio, dviejų skalbimo mašinų ir dviejų džiovyklių, pervežimo iš Norvegijos į Lietuvą už 450 EUR. Taigi pagrindinės bylos šalys raštu nesudarė vežimo sutarties ir nesurašė važtaraščio.

15

2020 m. birželio 16 d. D. V. perdavė daiktus Kigas Norvegijoje ir, atsakydamas į šios bendrovės atitinkamą klausimą, nurodė, kad vežami daiktai yra skirti jo asmeniniam naudojimui, todėl nebūtina pateikti muitinės deklaracijos.

16

2020 m. birželio 17 d. Švedijos muitinė, atlikusi patikrinimą Norvegijos ir Švedijos pasienyje, nusprendė, kad šie daiktai turėjo būti deklaruoti muitinei juos įvežant į Sąjungos teritoriją. Todėl buvo surašyta muitinės deklaracija, joje nustatytas 40 899 Švedijos kronų (SEK) (maždaug 3 890,59 EUR) muitas; Kigas jį sumokėjo.

17

2020 m. birželio 18 d. Kigas išrašė sąskaitą faktūrą D. V., į ją buvo įtraukta tiek iš pradžių sutarta 450 EUR suma už daiktų pervežimo paslaugą, tiek Švedijos muitinės nustatytą muitą atitinkanti suma.

18

2020 m. birželio 20 d. Kigas pristatė į Lietuvoje sutartą vietą visus D. V. jai patikėtus daiktus, išskyrus motociklą, kurį sulaikė, kol bus apmokėta sąskaita faktūra.

19

D. V. pareiškė ieškinį Kigas Kauno apylinkės teisme ir iš esmės prašė šio teismo pripažinti, kad jis neprivalo sumokėti šioje sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos, kad kompensuotų sumokėtą muitą. D. V. taip pat prašė to teismo įpareigoti Kigas nedelsiant grąžinti sulaikytą motociklą.

20

Kigas pareiškė priešieškinį, juo prašė priteisti iš D. V. 450 EUR už krovinių pervežimą ir 3 876,76 EUR išlaidų atlyginimą.

21

2023 m. gegužės 17 d. sprendimu Kauno apylinkės teismas patenkino šį priešieškinį ir nurodė Kigas grąžinti D. V. jos nepristatytą motociklą.

22

2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, šį sprendimą paliko nepakeistą.

23

Šie du teismai iš esmės nusprendė, kad pagrindinėje byloje taikomos ne tik joje taikytinos redakcijos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII‑1864 nuostatos, reglamentuojančios vežimo sutartis, bet ir CMR konvencijos nuostatos, ir kad esant kolizijai viršenybė turi būti teikiama pastarosioms.

24

Tie teismai taip pat konstatavo, kad D. V., kaip daiktų siuntėjas, neįvykdė pareigos pateikti vežėjui dokumentus ir visapusišką informaciją, reikalingą muitinės formalumams atlikti, o tai pagrindžia sprendimą įpareigoti D. V. atlyginti Kigas jos sumokėtą sumą, susijusią su muitu. Jų vertinimu, šis muitas negali būti laikomas šių daiktų vežimo užmokesčio dalimi.

25

Šiomis aplinkybėmis D. V. dėl Kauno apygardos teismo sprendimo pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

26

D. V. teigia, kad su Kigas sudarytos sutarties atveju verslininko pareiga informuoti vartotoją pagal Direktyvos 2011/83 5 straipsnį apima pareigą jam pateikti išsamią informaciją apie muitus, jų tarifus ir dokumentus, reikalingus muitinės procedūroms atlikti. Anot jo, CMR konvencijos 11 straipsnyje numatyta siuntėjo pareiga pateikti vežėjui dokumentus ir informaciją, būtiną muitinės ir kitiems formalumams atlikti, taikoma tik vartotojui iš anksto gavus išsamią informaciją, kuri jam turi būti pateikta pagal tą 5 straipsnį.

27

Kigas tvirtina, kad pagal Direktyvos 2011/83 5 straipsnį verslininkas, teikiantis krovinių vežimo paslaugą vartotojui, neprivalo jam suteikti informacijos apie muitinės procedūras, muitus ar muitinės formalumams atlikti reikalingus dokumentus. Šios bendrovės teigimu, pagal CMR konvencijos 11 straipsnį vartotojas, kaip siuntėjas, turi pateikti šią informaciją verslininkui.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs su tarptautiniu siuntėjo asmeninėms reikmėms naudojamų daiktų pervežimu keliais. Taigi byloje nagrinėjami sutartiniai santykiai yra vartotoją bei verslininką saistantys santykiai ir jie patenka į Direktyvos 2011/83 taikymo sritį.

29

Be to, tas teismas pažymi, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama vežimo paslauga patenka į CMR konvencijos taikymo sritį, turint omenyje, kad ši paslauga nėra vežimas perkraustant, kaip tai suprantama pagal šios konvencijos 1 straipsnio 4 dalį. Šiuo klausimu tas teismas primena, kad pagal CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalį iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti. CMR konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo ir kad siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas.

30

Šiomis aplinkybėmis, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a punktas, kuriame numatyta verslininko pareiga suteikti vartotojui informaciją apie pagrindines paslaugos savybes, aiškintinas siaurai, kaip apimantis tik informaciją apie daiktų perdavimo vietą, maršrutą ir kainą, ar plačiai, kaip nustatantis verslininko, teikiančio tarptautinio krovinių vežimo paslaugą vartotojui, pareigą jį informuoti ir apie vežimui taikomas muitinės procedūras. Šiuo antruoju atveju tas teismas siekia išsiaiškinti, ar verslininkui pakanka nurodyti siuntėjui (vartotojui), kad jis turi pasirūpinti muitinės procedūroms reikalingais dokumentais ir sumokėti muitus, ar verslininkas turi pateikti išsamią informaciją apie konkrečius muitinei pateikti reikalingus dokumentus ir muitų tarifus bei dydžius. Minėtas teismas linkęs manyti, kad tokios naštos nustatymas verslininkui gali būti neproporcingas.

31

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, iš esmės būtent siuntėjas geriausiai žino vežėjui patikėto krovinio savybes bei ypatybes ir pervežimo tikslą. To teismo teigimu, net jei verslininko pareiga informuoti vartotoją apie pagrindines paslaugos savybes apima informaciją apie tai, kad pervežamiems daiktams gali būti taikomos muitinės procedūros, ši informacija turėtų būti tik bendro pobūdžio. Minėtas teismas mano, jog negalima reikalauti, kad verslininkas nurodytų vartotojui konkrečius muitinei pateikti reikalingus dokumentus ar apskaičiuotų ir informuotų vartotoją apie konkretų taikytinų muitų dydį.

32

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta pareiga informuoti vartotoją apie prekių ir paslaugų kainą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba, jeigu dėl prekių arba paslaugų pobūdžio ši kaina yra tokia, kad pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto, apie metodą, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, ir, jei taikoma, apie visas papildomas gabenimo, pristatymo ir pašto išlaidas arba, jei tos papildomos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos iš anksto, pateikti informaciją apie tai, kad gali tekti apmokėti tas papildomas išlaidas, reiškia verslininko, teikiančio tarptautinio krovinių vežimo paslaugą vartotojui, pareigą informuoti jį apie šiam vežimui taikomus muitus, jų tarifus ir dydį.

33

Tas teismas taip pat mano, kad ši nuostata gali būti aiškinama arba siaurai, arba plačiai, iš to aiškinimo darant išvadą, kad verslininkas atitinkamai neturi pareigos pateikti vartotojui informacijos apie muitų tarifus ir dydžius arba privalo ją pateikti.

34

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Procesas Teisingumo Teisme

35

Reikia priminti, kad, laikydamasis Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos paskirstymo, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktinį ir teisinį prašyme priimti prejudicinį sprendimą suformuluotų prejudicinių klausimų kontekstą. Taigi, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibrėžė faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis kyla jo užduodami klausimai, Teisingumo Teismas neturi tikrinti jų tikslumo (2026 m. kovo 19 d. Sprendimo Almirall, C‑589/24, EU:C:2026:217, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Šiuo atžvilgiu, atsakydamas į Teisingumo Teismo prašymą pateikti informacijos, kuriuo siekta išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama vežimo sutartis, kuri buvo sudaryta telefonu, turi būti laikoma kita sutartimi nei nuotolinės prekybos sutartis ar ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis, todėl verslininkas informaciją vartotojams turi pateikti pagal Direktyvos 2011/83 5 straipsnį, ar, priešingai, ši sutartis turi būti laikoma nuotolinės prekybos sutartimi, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 7 punktą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pavirtino, kad jis, kaip kasacinis teismas, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, todėl pats nevertina faktinių aplinkybių ir sprendžia išimtinai teisės klausimus. Jis nurodė, kad, remiantis taip nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis negali būti laikoma nuotolinės prekybos sutartimi ar ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartimi, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 7 punktą, taigi tai, kokią informaciją verslininkas turi pateikti vartotojui, reglamentuojama tos direktyvos 5 straipsnyje.

37

Atsižvelgiant į šiuos aspektus, siekiant atsakyti į abu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, reikia išaiškinti Direktyvos 2011/83 5 straipsnį.

Dėl prejudicinių klausimų

38

Dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad, kai sudaroma tarptautinio krovinių vežimo keliais iš trečiosios šalies į Sąjungos valstybę narę sutartis, vykdant verslininko pareigą pateikti informaciją pagal šią nuostatą reikia informuoti siuntėją (vartotoją), kad importuojant prekes į Sąjungos teritoriją gali būti reikalaujama atlikti muitinės formalumus, taip pat sumokėti muitus. Jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar verslininkas turi pateikti išsamią informaciją apie muitinei pateiktinus dokumentus, taip pat apie taikytinų muitų tarifus ir dydžius.

39

Pirmiausia, viena vertus, reikia pažymėti, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, D. V. ir Kigas ginčas patenka į CMR konvencijos taikymo sritį.

40

Pagal CMR konvencijos 1 straipsnį ši konvencija taikoma visoms krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis už užmokestį sutartims, kai numatyta krovinio perdavimo vieta ir sutartyje nurodyta pristatymo vieta yra dviejose skirtingose valstybėse, iš kurių bent viena turi būti konvencijos susitariančioji šalis.

41

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs su sutartimi dėl krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis už užmokestį iš Norvegijos į Lietuvą, kurios abi yra CMR konvencijos susitariančiosios šalys, ir kad ši paslauga nėra vežimas perkraustant, kaip tai suprantama pagal CMR konvencijos 1 straipsnio 4 dalį.

42

Kita vertus, kaip numatyta Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 1 dalyje, į šios direktyvos taikymo sritį patenka bet kokia verslininko ir vartotojo sudaryta sutartis. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadų, nurodytų šio sprendimo 28 punkte, matyti, kad D. V., kuris sudarė pagrindinėje byloje nagrinėjamą vežimo sutartį su pervežimo veiklą vykdančia verslo bendrove Kigas, buvo vartotojas, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, nes veikė siekdamas ne su prekyba, verslu, amatu ar profesija susijusių tikslų. Taigi ši sutartis patenka į Direktyvos 2011/83 taikymo sritį.

43

Pirma, kaip matyti iš šios direktyvos 1 straipsnio, siejamo su jos 4, 5 ir 7 konstatuojamosiomis dalimis, ta direktyva siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, garantuojant jų informavimą ir saugumą sudarant sandorius su verslininkais. Be to, vartotojų apsauga Sąjungos politikos srityse įtvirtinta SESV 169 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnyje (2019 m. sausio 23 d. Sprendimo Walbusch Walter Busch, C‑430/17, EU:C:2019:47, 34 punktas).

44

Taigi Direktyva 2011/83 siekiama labiau apsaugoti vartotojus, suteikiant jiems tam tikrų teisių. Šiuo atžvilgiu iki sutarties sudarymo suteikiama informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui yra ypač svarbi. Remdamasis būtent šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas pagal sutartį su verslininku (šiuo klausimu žr. 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo Walbusch Walter Busch, C‑430/17, EU:C:2019:47, 35 ir 36 punktus).

45

Šiuo tikslu Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, prieš vartotojui įsipareigojant pagal bet kokią kitą sutartį nei nuotolinės prekybos sutartis ar ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis arba pagal atitinkamą pasiūlymą, verslininkas turi aiškiai ir suprantamai pateikti šiam vartotojui įvairią informaciją, jeigu ji dar nėra akivaizdi iš konteksto. Šia nuostata siekiama užtikrinti, kad prieš sutarties sudarymą vartotojui būtų suteikta tiek informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes, kuri padėtų jam nuspręsti, ar nori būti saistomas pagal sutartį su verslininku, tiek informacija, būtina, kad ši sutartis būtų tinkamai vykdoma ir kad būtent vartotojas galėtų pasinaudoti savo teisėmis (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Victorinox, C‑179/21, EU:C:2022:353, 26 punktą).

46

Konkrečiai dėl Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytos pareigos pateikti informaciją prieš sudarant sutartį reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje numatyta, kad verslininkas turi informuoti vartotoją apie pagrindines prekės ar paslaugos savybes tiek, kiek tikslinga informacijos priemonės ir prekės ar paslaugos atžvilgiu.

47

Darytina išvada, kad informacijos, kurią verslininkas turi pateikti prieš sudarant tarptautinio krovinių vežimo sutartį, apimtis turi būti vertinama, be kita ko, atsižvelgiant į paslaugos pobūdį.

48

Aplinkybė, kad importuojant vežamas prekes gali reikėti atlikti muitinės formalumus, gali turėti reikšmingą poveikį atitinkamos vežimo paslaugos teikimui: gali būti vėluojama arba trukdoma pristatyti prekes, taip pat atsirasti papildomų išlaidų. Taigi, kaip išvados 62 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, atsižvelgiant į tarpvalstybinį tarptautinio krovinių vežimo sutarčių pobūdį ir į tai, kad šie iš trečiosios šalies importuojami kroviniai prireikus gali būti apmokestinami muitais, galima pagrįstai konstatuoti, kad muitinės formalumai yra viena iš pagrindinių šios rūšies sutarčių savybių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalį, apie kurias verslininkas turi informuoti vartotoją prieš sudarant sutartį.

49

Taigi pagal tokią kaip pagrindinėje byloje nagrinėjama vežimo sutartį vežėjas (verslininkas) privalo informuoti vartotoją, kad importuojant vežamus krovinius gali būti reikalaujama atlikti muitinės formalumus.

50

Tačiau, jei šis vežėjas (verslininkas) yra atsakingas tik už krovinių pervežimą ir neteikia muitinės tarpininkavimo paslaugos, jis neprivalo pateikti išsamios informacijos apie dokumentus, kurių reikia muitinei. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog iš CMR 11 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad būtent siuntėjas privalo pateikti vežėjui muitinės formalumams atlikti reikalingus dokumentus ir kad vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų teisingumo ir visapusiškumo.

51

Antra, kalbant apie Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies c punktą, reikia priminti, kad pagal šią nuostatą vartotojui turi būti pateikta informacija apie bendrą prekių ar paslaugų kainą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba, jeigu dėl prekių arba paslaugų pobūdžio ši kaina yra tokia, kad pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto, apie metodą, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, ir, jei taikoma, apie visas papildomas gabenimo, pristatymo ir pašto išlaidas arba, jei tos papildomos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos iš anksto, informacija apie tai, kad gali tekti apmokėti tas papildomas išlaidas.

52

Iš šio straipsnio formuluotės pirmiausia matyti, kad reikia atskirti galutinės kainos nurodymą nuo informacijos apie šios kainos apskaičiavimo metodą; taip pat, kad būtent paslaugos pobūdis lemia situaciją, kai verslininkas pagrįstai negali iš anksto apskaičiuoti minėtos kainos, ir galiausiai, kad jei verslininkas negali nurodyti šios kainos, jis turi nurodyti jos apskaičiavimo tvarką arba, kitaip tariant, galutinės kainos apskaičiavimo metodą (pagal analogiją žr. 2025 m. sausio 23 d. Sprendimo NEW Niederrhein Energie und Wasser, C‑518/23, EU:C:2025:35, 30 punktą). Be to, nepaisant to, ar nurodyta bendra kaina, ar jos apskaičiavimo metodas, reikia atsižvelgti į papildomas išlaidas, kurios gali būti pridedamos prie bendros paslaugos kainos ir kurios, jei negali būti apskaičiuotos iš anksto, turi būti nurodytos vartotojui kaip išlaidos, kurias gali tekti apmokėti.

53

Be to, iš CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalies i punkto matyti, kad muitai yra vieni „su vežimu susijusių mokėjimų“, kurie turi būti nurodyti tarptautinio krovinių vežimo keliais važtaraštyje.

54

Kadangi muitai mokėtini ne dėl pačios vežimo paslaugos teikimo, o dėl transportuojamų prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją, jie turi būti laikomi papildomomis išlaidomis, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies c punktą, kurios pridedamos prie bendros vežimo paslaugos kainos.

55

Dėl to, kad muitai apskaičiuojami atsižvelgiant į vežamas prekes, verslininkas gali neturėti galimybės iš anksto tiksliai žinoti visų bendros kainos sudedamųjų dalių, todėl gali būti, kad jis negali informuoti vartotojo apie šios kainos apskaičiavimo metodą taip, kad suinteresuotasis asmuo pats galėtų ją apskaičiuoti (pagal analogiją žr. 2025 m. sausio 23 d. Sprendimo NEW Niederrhein Energie und Wasser, C‑518/23, EU:C:2025:35, 38 punktą).

56

Šiomis aplinkybėmis tarptautinio krovinių vežimo sutarčių atveju verslininkas ne visada prieš sudarant vežimo sutartį gali apskaičiuoti bendrą paslaugos kainą, „į kurią įskaičiuoti mokesčiai“, be kita ko, todėl, kad tikslus muitų dydis gali priklausyti nuo tam tikrų veiksnių ar aspektų, apie kuriuos gali būti nežinoma iš anksto, pavyzdžiui, nuo prekių vertės, tarifinio klasifikavimo ir kilmės.

57

Taigi vykdydamas Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą pareigą pateikti informaciją verslininkas privalo informuoti vartotoją tik apie tai, kad gali tekti sumokėti muitus, kurie yra vartotojui tenkančios papildomos išlaidos ir kurių dėl pagrįstų priežasčių negalima apskaičiuoti iš anksto ir įtraukti į vežimo paslaugos kainą.

58

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad, kai sudaroma tarptautinio krovinių vežimo keliais iš trečiosios šalies į Sąjungos valstybę narę sutartis, vykdant verslininko pareigą pateikti informaciją pagal šią nuostatą reikia informuoti siuntėją (vartotoją), kad importuojant prekes į Sąjungos teritoriją gali būti reikalaujama atlikti muitinės formalumus ir kad šiam vartotojui gali tekti sumokėti muitus. Tačiau verslininkas neprivalo pateikti išsamios informacijos apie dokumentus, kuriuos reikia pateikti muitinei, ar nurodyti taikytinų muitų tarifų ir dydžių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.