Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. spalio 22 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2014/26/ES – Kolektyvinio administravimo organizacija – 3 straipsnio h punktas – Pajamos už teisių naudojimą, įskaitant kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir atlyginimą už viešą panaudą – 11 straipsnio 4 dalis – Šių pajamų naudojimas kitais tikslais nei jų paskirstymas teisių turėtojams – Socialinių, kultūros ar švietimo paslaugų finansavimas – 12 straipsnio 4 dalis – Kolektyvinio administravimo organizacijos atlikti atskaitymai – 13 straipsnio 4 ir 6 dalys – Sumos, kurios laikomos nepaskirstomomis – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta remti kultūrinę reikšmę turinčius kūrinius “
Byloje C‑840/24
dėl Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) 2024 m. lapkričio 21 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. gruodžio 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Verwertungsgesellschaft Wort (VG Wort)
prieš
TL,
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. L. Arastey Sahún, teisėjai B. Smulders (pranešėjas), E. Regan, J. Passer ir D. Gratsias,
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorius F. Cathagne, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2025 m. lapkričio 26 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Verwertungsgesellschaft Wort (VG Wort), atstovaujamos Rechtsanwalt T. Winter,
– TL, atstovaujamo Rechtsanwalt T. von Plehwe,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, M. Hellmann, L. Hülsmann ir A. Sahner,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos B. Dourthe ir H. Nunes da Silva,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir G. Kunnert,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda ir G. von Rintelen,
susipažinęs su 2026 m. vasario 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 5 straipsnio 2 dalies b punkto, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 376, 2006, p. 28) 6 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/26/ES dėl kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo ir daugiateritorių licencijų naudoti muzikos kūrinius internete teikimo vidaus rinkoje (OL L 84, 2014, p. 72) 11 straipsnio 4 dalies ir 12 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant TL, veikiančio asmeniškai ir kaip OS literatūrinių kūrinių autorių teisių perėmėjas, ir kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijos Verwertungsgesellschaft Wort(VG Wort) (toliau – VG Wort) ginčą dėl to, kad pastaroji finansuoja mokslo skatinimo fondą iš pajamų, gautų administruojant autorių teises.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2001/29
3 Direktyvos 2001/29 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 2 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:
<...>
b) kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją, priklausomą nuo 6 straipsnyje nurodytų techninių apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui;
<...>“
Direktyva 2006/115
4 Direktyvos 2006/115 6 straipsnio „Nukrypimas nuo išimtinės viešos panaudos teisės reikalavimų“ 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės gali nukrypti nuo 1 straipsnyje numatytos išimtinės viešos panaudos teisės, jeigu atlyginimas už tokią panaudą mokamas bent jau autoriams. Atsižvelgdamos į savus kultūros rėmimo tikslus, valstybės narės turi teisę pačios nustatyti tokio atlyginimo dydį.“
Direktyva 2014/26
5 Direktyvos 2014/26 1, 3, 6–9, 26 ir 28 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(1) autorių teisių ir gretutinių teisių srityje priimtomis Sąjungos direktyvomis jau užtikrinta aukšto lygio teisių turėtojų apsauga ir numatyta sistema, pagal kurią galima naudoti tomis teisėmis apsaugotą turinį. Tomis direktyvomis prisidedama prie kūrybiškumo ugdymo ir palaikymo. Vidaus rinkoje, kur konkurencija nėra iškreipta, inovacijų ir intelektinės kūrybos apsauga taip pat skatina investicijas į naujoviškas paslaugas ir produktus;
<...>
(3) [SESV] 167 straipsnyje reikalaujama, kad [Europos] Sąjunga, imdamasi veiksmų atsižvelgtų į kultūrų įvairovę ir prisidėtų prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbdama jų nacionalinę ir regioninę įvairovę ir kartu iškeldama bendrą kultūros paveldą. Kolektyvinio teisių administravimo organizacijos atlieka ir toliau turėtų atlikti svarbų kultūrinės raiškos įvairovės propaguotojų vaidmenį, suteikdamos galimybių mažesniems ir ne tokiems žinomiems repertuarams pasiekti rinką ir teikdamos teisių turėtojams ir visuomenei naudingas socialines, kultūrines ir švietimo paslaugas;
<...>
(6) poreikis gerinti kolektyvinio administravimo organizacijų veikimą jau nustatytas [2005 m. gegužės 18 d. Komisijos rekomendacijoje 2005/737/EB dėl kolektyvinio tarptautinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo teisėtų internetu teikiamų muzikos paslaugų srityje (OL L 276, 2005, p. 54; klaidų ištaisymas OL L 284, 2005, p. 10)]. Toje rekomendacijoje išdėstyti tokie principai kaip teisių turėtojų laisvė pasirinkti kolektyvinio administravimo organizaciją, vienodas požiūris į visų kategorijų teisių turėtojus ir teisingas autorių atlyginimų paskirstymas. <...> Vis dėlto rekomendacijos laikomasi nevienodai;
(7) siekiant apsaugoti kolektyvinio administravimo organizacijų narių, teisių turėtojų ir trečiųjų šalių interesus, valstybių narių teisės aktai, susiję su autorių teisių administravimu ir daugiateritorių licencijų naudoti muzikos kūrinius internete teikimu, turėtų būti suderinti, kad visoje Sąjungoje būtų suvienodintos apsaugos priemonės <...>
(8) šia direktyva siekiama koordinuoti nacionalines taisykles, susijusias su kolektyvinio administravimo organizacijų galimybe vykdyti autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo veiklą, jų valdymo tvarka ir priežiūros sistema <...>
(9) šios direktyvos tikslas – nustatyti reikalavimus, taikomus kolektyvinio administravimo organizacijoms, siekiant užtikrinti aukštus standartus atitinkantį valdymą, finansinį valdymą, skaidrumą ir ataskaitų teikimą. Visgi tai neturėtų trukdyti valstybėms narėms jų teritorijoje įsisteigusioms kolektyvinio administravimo organizacijoms toliau taikyti standartų, griežtesnių už šios direktyvos II antraštinėje dalyje nustatytus standartus, ar tokius standartus nustatyti, jeigu tokie griežtesni standartai suderinami su Sąjungos teise;
<...>
(26) kolektyvinio administravimo organizacijos renka, administruoja ir paskirsto pajamas, gautas už joms teisių turėtojų patikėtų teisių naudojimą. Tos pajamos galiausiai turi būti sumokėtos teisių turėtojams, kurie gali turėti tiesioginių teisinių santykių su organizacija arba kuriems gali atstovauti subjektas, kuris yra kolektyvinio administravimo organizacijos narys, arba kurie yra sudarę atstovavimo susitarimą. Todėl labai svarbu, kad kolektyvinio administravimo organizacijos itin rūpestingai rinktų, administruotų ir paskirstytų tas pajamas. Tiksliai paskirstyti pajamas įmanoma tik tokiu atveju, kai kolektyvinio administravimo organizacijos tinkamai tvarko su naryste, licencijomis ir kūrinių bei kitų objektų naudojimu susijusius įrašus. Atitinkamus duomenis, kurių reikia, kad būtų galima vykdyti veiksmingą kolektyvinį teisių administravimą, taip pat turėtų pateikti teisių turėtojai ir naudotojai, o kolektyvinio administravimo organizacija turėtų šiuos duomenis patikrinti;
<...>
(28) kadangi teisių turėtojai turi teisę gauti atlyginimą už jų teisių naudojimą, svarbu, kad administravimo mokesčiai neviršytų pagrįstų teisių administravimo sąnaudų ir kad dėl visų atskaitymų, išskyrus administravimo mokesčius, pavyzdžiui, dėl socialinių, kultūros ar švietimo atskaitymų, turėtų spręsti kolektyvinio administravimo organizacijos nariai. Kolektyvinio administravimo organizacijos turėtų skaidriai atskleisti teisių turėtojams tokius atskaitymus reglamentuojančias taisykles. Tokie patys reikalavimai turėtų būti taikomi visiems sprendimams panaudoti pajamas už teisių naudojimą kolektyvinio paskirstymo tikslu, tokiu kaip stipendijų teikimas. Teisių turėtojai turėtų turėti galimybes nediskriminuojami naudotis visomis socialinėmis, kultūros ar švietimo paslaugomis, finansuojamomis šių atskaitymų lėšomis. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio atskaitymams pagal nacionalinę teisę, pavyzdžiui, atskaitymams už socialinių paslaugų, kurias kolektyvinio administravimo organizacijos teikia teisių turėtojams, teikimą, jokiais aspektais, kurie šia direktyva nereglamentuojami, jeigu tokie atskaitymai suderinami su Sąjungos teise“.
6 Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ nurodyta:
„Šioje direktyvoje nustatomi reikalavimai, kurie būtini siekiant užtikrinti, kad kolektyvinio administravimo organizacijos tinkamai administruotų autorių teises ir gretutines teises. Be to, joje nustatomi reikalavimai, kurių kolektyvinio administravimo organizacijos laikosi teikdamos autorių teisių daugiateritores licencijas naudoti muzikos kūrinius internete.“
7 Šios direktyvos 3 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<...>
c) teisių turėtojas – bet kuris asmuo ar subjektas, kuris nėra kolektyvinio administravimo organizacija ir kuriam priklauso autoriaus teisės arba gretutinės teisės arba kuris pagal teisių naudojimo susitarimą ar pagal teisės aktus turi teisę į dalį pajamų už teisių naudojimą;
d) narys – teisių turėtojas arba teisių turėtojams atstovaujantis subjektas, įskaitant kitas kolektyvinio administravimo organizacijas ir teisių turėtojų asociacijas, kuris atitinka kolektyvinio administravimo organizacijos narystės reikalavimus ir yra jos priimtas;
<...>
h) pajamos už teisių naudojimą– teisių turėtojų vardu kolektyvinio administravimo organizacijos surinktos pajamos už išimtinės teisės naudojimą ir pajamos už teisę į atlygį arba kompensaciją;
<...>“
8 Tos pačios direktyvos 5 straipsnio „Teisių turėtojų teisės“ 2 dalyje nustatyta:
„Teisių turėtojai turi teisę suteikti pasirinktai kolektyvinio administravimo organizacijai leidimą administruoti pasirinktas teises, tam tikrų kategorijų teises arba tam tikrų rūšių kūrinius ir kitus objektus pasirinktoje teritorijoje nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje yra kolektyvinio administravimo organizacijos, jų įsisteigimo vieta arba teisių turėtojo gyvenamoji vieta arba kokia jo pilietybė. Kolektyvinio administravimo organizacija įpareigojama administruoti teises, tam tikrų kategorijų teises ir tam tikrų rūšių kūrinius bei kitus objektus, jeigu jų administravimas patenka į jos veiklos sritį, išskyrus tuos atvejus, kai kolektyvinio administravimo organizacija pateikė objektyvių pagrįstų atsisakymo administruoti priežasčių.“
9 Direktyvos 2014/26 8 straipsnio „Kolektyvinio administravimo organizacijos narių visuotinis susirinkimas“ 5 dalyje numatyta:
„Pagal II antraštinės dalies 2 skyriaus nuostatas visuotinis narių susirinkimas priima sprendimus bent dėl šių dalykų:
a) bendrosios teisių turėtojams mokėtinų sumų paskirstymo politikos;
b) bendrosios nepaskirstytų sumų panaudojimo politikos;
c) bendrosios investicijų politikos, taikomos pajamoms už teisių naudojimą ir bet kokioms pajamoms, gautoms iš investuotų pajamų už teisių naudojimą;
d) bendrosios atskaitymų iš pajamų už teisių naudojimą ir bet kokių pajamų, gautų iš investuotų pajamų už teisių naudojimą, politikos;
e) nepaskirstytų sumų panaudojimo;
<...>“
10 Šios direktyvos II antraštinės dalies „Kolektyvinio administravimo organizacijos“ 2 skyriuje „Pajamų už teisių naudojimą administravimas“ yra 11–13 straipsniai.
11 Minėtos direktyvos 11 straipsnio „Pajamų už teisių naudojimą rinkimas ir naudojimas“ 4 dalyje numatyta:
„Kolektyvinio administravimo organizacijai neleidžiama naudoti pajamų už teisių naudojimą ar pajamų, gautų iš pajamų už teisių naudojimą investavimo, niekam kitam, tik paskirstyti teisių turėtojams, išskyrus atvejus, kai jai leidžiama atskaityti ar išskaičiuoti jai priklausančius administravimo mokesčius, laikantis pagal 8 straipsnio 5 dalį priimto sprendimo, arba naudoti pajamas už teisių naudojimą ar pajamas, gautas iš pajamų už teisių naudojimą investavimo, laikantis pagal 8 straipsnio 5 dalį priimto sprendimo.“
12 Tos pačios direktyvos 12 straipsnyje „Atskaitymai“ numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad, kai teisių turėtojas suteikia leidimą kolektyvinio administravimo organizacijai administruoti jo teises, būtų reikalaujama, kad kolektyvinio administravimo organizacija, prieš gaunant teisių turėtojo sutikimą leisti administruoti jo teises, pateiktų jam informaciją apie administravimo mokesčius ir kitus atskaitymus iš pajamų už teisių naudojimą ir visų pajamų, gautų iš pajamų už teisių naudojimą investavimo.
2. Atskaitymai turi būti pagrįsti kolektyvinio administravimo organizacijos teisių turėtojams teikiamų paslaugų ir, jei taikoma, 4 dalyje nurodytų paslaugų atžvilgiu ir jie turi būti nustatyti remiantis objektyviais kriterijais.
3. Administravimo mokesčiai neviršija pagrįstų ir dokumentais patvirtintų sąnaudų, kolektyvinio administravimo organizacijos patirtų administruojant autorių teises ir gretutines teises.
Valstybės narės užtikrina, kad visiems kitiems atskaitymams, daromiems siekiant padengti autorių teisių ar gretutinių teisių administravimo sąnaudas, būtų taikomi sumų, atskaitomų ar išskaičiuojamų už administravimo mokesčius, naudojimo ir naudojimo skaidrumo reikalavimai.
4. Kai kolektyvinio administravimo organizacija teikia socialines, kultūros arba švietimo paslaugas, finansuojamas iš atskaitymų iš pajamų už teisių naudojimą ar iš bet kokių pajamų, gautų iš pajamų už teisių naudojimą investavimo, tokios paslaugos teikiamos pagal teisingus kriterijus, ypač susijusius su prieiga prie tų paslaugų ir jų apimtimi.“
13 Direktyvos 2014/26 13 straipsnio „Teisių turėtojams mokėtinų sumų paskirstymas“ 1, 3, 4 ir 6 dalyse nustatyta:
„1. Nedarant poveikio 15 straipsnio 3 daliai ir 28 straipsniui, valstybės narės užtikrina, kad kiekviena kolektyvinio administravimo organizacija periodiškai, stropiai ir tiksliai paskirstytų ir išmokėtų teisių turėtojams mokėtinas sumas, laikydamasi 8 straipsnio 5 dalies a punkte nurodytos bendrosios paskirstymo politikos.
Valstybės narės taip pat užtikrina, kad kolektyvinio administravimo organizacija ar jos nariai, kurie yra teisių turėtojams atstovaujantys subjektai, paskirstytų ir išmokėtų tas sumas kuo greičiau ir ne vėliau kaip per devynis mėnesius nuo finansinių metų, kuriais surinktos pajamos už teisių naudojimą, pabaigos, išskyrus atvejus, kai laikytis to termino kolektyvinio administravimo organizacijai trukdo objektyvios priežastys, visų pirma susijusios su naudotojų pranešimais, teisių ir teisių turėtojų nustatymu, informacijos apie kūrinius ir kitus objektus susiejimu su teisių turėtojais.
<...>
3. Kolektyvinio administravimo organizacija imasi visų reikalingų priemonių, kurios atitinka 1 dalį, kad nustatytų teisių turėtojų tapatybę ir buvimo vietą. <...>
<...>
4. Tais atvejais, kai teisių turėtojams mokėtinų sumų paskirstyti neįmanoma, nors kolektyvinio administravimo organizacija ėmėsi visų priemonių, reikalingų teisių turėtojų tapatybei ir buvimo vietai nustatyti, kaip nurodyta 3 dalyje, praėjus trejiems metams nuo finansinių metų, kuriais surinktos pajamos už teisių naudojimą, pabaigos, tos sumos laikomos nepaskirstomomis.
<...>
6. Valstybės narės gali apriboti arba nustatyti leidžiamus nepaskirstomų sumų panaudojimo būdus, inter alia, užtikrindamos, kad tokios sumos būtų naudojamos atskirai ir nepriklausomai, siekiant finansuoti teisių turėtojams naudingą socialinę, kultūros ir švietimo veiklą.“
Vokietijos teisė
14 Pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikomos redakcijos 2016 m. gegužės 24 d. Gesetz über die Wahrnehmung von Urheberrechten und verwandten Schutzrechten durch Verwertungsgesellschaften (Įstatymas dėl autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo, kurį atlieka kolektyvinio administravimo organizacijos; BGBl. 2016 I, p. 1190, toliau – VGG) 27 straipsnio 1 dalį administravimo organizacija nustato fiksuotas taisykles, pagal kurias neleidžiama savavališkai paskirstyti pajamų už teisių naudojimą (paskirstymo planas).
15 VGG 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kolektyvinio administravimo organizacija turi remti kultūrinę reikšmę turinčius kūrinius ir paslaugas.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
16 VG Wort yra kolektyvinio administravimo organizacija, kuriai pavesta valdyti pagal sutartį jai suteiktas tekstų autorių ir jų leidėjų autorių teises. Šioje srityje ji turi monopolį Vokietijoje.
17 TL ir OS yra literatūros kūrinių autoriai bei VG Wort nariai ir yra su ja sudarę administravimo sutartis. Ginčijamu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., jie deklaravo įvairius kūrinius VG Wort ir gavo išmokas iš šios organizacijos surinktų pajamų.
18 Šiose sutartyse numatyta, kad teisių turėtojams priklausančios šių pajamų dalies apskaičiavimas ir išmokėjimas reglamentuojami pagal VG Wort įstatus ir paskirstymo planą.
19 Ginčijamu laikotarpiu galiojusių VG Wort įstatų redakcijose taip pat buvo reglamentuojamas subsidijos mokėjimas Förderungsfonds Wissenschaft (Mokslo rėmimo fondas, toliau – FFW) – fondui, priklausančiam bendrovei, kurios vienintelis akcininkas yra VG Wort.
20 Remiantis FFW įstatais, jo tikslas – skatinti mokslą ir mokslinius tyrimus finansuojant spausdinimo išlaidas, susijusias su mokslo ir specializuotų leidinių leidyba, mokslinius tyrimus, kurių rezultatas gali būti tokie leidiniai, taip pat kitas mokslinės ir specializuotos literatūros skatinimo priemones. Iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad FFW mokama subsidija buvo finansuojama iš pajamų, gautų, be kita ko, kaip kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir atlyginimas už mokslinių, techninių ir specializuotų kūrinių viešą panaudą.
21 TL, remdamasis savo teisėmis ir OS perleistomis teisėmis, ginčija tai, kad VG Wort skyrė FFW sumas, gautas iš pajamų, kurias ši bendrovė gavo per ginčijamą laikotarpį, taip sumažindama mokėjimus TL ir OS už autorių teises. Pirmojoje instancijoje TL prašė pripažinti, kad VG Wort neturi teisės finansuoti FFW iš pajamų, kurios turi būti išmokėtos teisių turėtojams. Be to, TL prašė pateikti informaciją apie FFW pervestų sumų dydį. Landgericht (apygardos teismas) visiškai tenkino prašymus pripažinti ir pateikti informaciją OS naudai, ir tik iš dalies TL naudai.
22 Apeliacinės instancijos teismas patvirtino šį sprendimą OS naudai. Šiuo klausimu tas teismas nusprendė, kad VG Wort paskirstymo planai, įtraukti į administravimo sutartis, yra bendrosios sąlygos, kurių nuostatos, susijusios su mokėjimais FFW, pagal nacionalinę teisę yra negaliojančios, nes prieštarauja pagrindiniams VGG principams ir iki VGG galiojusiems teisės aktams, kadangi asmuo galėtų būti suinteresuotas mokėjimais, nors neturi teisės į juos. Tačiau minėtas teismas atmetė visą TL apeliacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo įrodyta, jog mokėjimai jam buvo sumažinti.
23 Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano, kad jam pateikto kasacinio skundo baigtis priklauso nuo to, ar paskirstymo planų nuostatos, susijusios su mokėjimais FFW, iš tikrųjų yra negaliojančios, nes jose numatyti mokėjimai asmeniui, kuris į juos neturi teisės.
24 Šiuo klausimu tas teismas nurodo, kad net jei apeliacinis teismas, remdamasis nacionaline jurisprudencija, nusprendė, jog administravimo organizacija turi paskirstyti pajamas iš savo veiklos tik teisių turėtojams, negalima atmesti galimybės, kad mokėjimai FFW atitinka VGG 32 straipsnio 1 dalį, pagal kurią kolektyvinio administravimo organizacijos turi remti kultūrinę reikšmę turinčius kūrinius ir paslaugas. Minėto teismo teigimu, šia nuostata šios rėmimo veiklos naudos gavėjų ratas nėra apribojamas tik teisių turėtojais, bet taip pat leidžia skatinti būsimą kūrinių kūrimą ir būsimą paslaugų teikimą. Todėl gali būti, kad šie mokėjimai FFW neturi būti laikomi neteisėtu atlygiu asmeniui, kuris neturi teisės į jį. Vis dėlto tokia išvada priklauso nuo minėtos nuostatos atitikties Sąjungos teisei.
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš 2012 m. vasario 9 d. Sprendimo Luksan (C‑277/10, EU:C:2012:65) ir 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Amazon.com International Sales ir kt. (C‑521/11, EU:C:2013:515) matyti, kad autorių teisių turėtojai, turintys teisę į teisingą kompensaciją, mokėtiną pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, ir į atlyginimą pagal Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį už viešą panaudą, privalo gauti šias pajamas, tačiau niekas nedraudžia, kad dalis pajamų, skirtų teisingai kompensacijai, jiems būtų išmokama netiesiogiai per jų naudai įsteigtas socialines ir kultūros įstaigas. Tas teismas patikslino, kad ši taisyklė kartais suprantama taip, kad pagal ją neleidžiama atlyginti kitiems asmenims nei autorių teisių turėtojai, jeigu pastarieji tam nedavė sutikimo. Reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į po šios jurisprudencijos priimtą Direktyvą 2014/26, vis dėlto reikėtų leisti remti socialinius, kultūros ar švietimo tikslus naudos gavėjų, kurie nepriklauso arba, bet kuriuo atveju, dar nepriklauso teisių turėtojų ratui, naudai.
26 Šiuo klausimu minėtas teismas mano, kad Direktyvos 2014/26 8 straipsnio 5 dalies d punkte, 11 straipsnio 4 dalyje ir 12 straipsnio 4 dalyje, siejamuose su šios direktyvos 3 ir 28 konstatuojamosiomis dalimis, atrodo, nurodyta, kad kolektyvinio administravimo organizacijos (toliau – KAO), jeigu tokį sprendimą priėmė jų narių visuotinis susirinkimas, turi galėti teikti socialines, kultūros ar švietimo paslaugas, be kita ko, naudos gavėjams, kurie nėra teisių turėtojai. Taigi parama kūrėjams, kurie nėra arba dar nėra teisių turėtojai, gali būti laikoma teisėtu naudojimu „niekam kitam“ tik paskirstyti pajamas už teisių naudojimą teisių turėtojams, kaip tai suprantama pagal šio 11 straipsnio 4 dalį, su sąlyga, kad tai numatyta visuotinio narių susirinkimo priimtame sprendime.
27 Tas pats teismas taip pat mano, kad tokio aiškinimo nepaneigia šios direktyvos 13 straipsnio 6 dalis, pagal kurią valstybėms narėms leidžiama reglamentuoti nepaskirstomų sumų naudojimą, siekiant finansuoti teisių turėtojams naudingą socialinę, kultūros ir švietimo veiklą, nes ši nuostata susijusi ne su atskaitymais, o su nepaskirstomomis sumomis.
28 Jei socialinės, kultūros arba švietimo paslaugos, numatytos Direktyvos 2014/26 12 straipsnio 4 dalyje, gali būti teisėtai teikiamos tik teisių turėtojams, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 3 straipsnio d punktą, reikia nustatyti, ar pagal Sąjungos teisę tokių paslaugų teikimo teisėtumas priklauso nuo to, ar jų gavėjas turi tuo metu galiojančią teisę į atlyginimą, ar pakanka turėti autorių teisę arba gretutinę teisę, už kurią atlyginimas tuo metu neturi būti mokamas. Be to, reikia patikslinti, ar šių paslaugų teisėtumas priklauso nuo to, ar yra sudaryta administravimo sutartis su KAO. Iš tiesų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, teisių turėtojas gali turėti galiojančią teisę į atlyginimą arba tiesiog turėti autorių teisių saugomą teisę be tuo metu galiojančios teisės į atlyginimą. Be to, būtų galima daryti skirtumą pagal tai, ar teisių turėtojas yra sudaręs administravimo sutartį su KAO, ar ne. Reikia išsiaiškinti, ar šios aplinkybės turi poveikį socialinių, kultūros arba švietimo paslaugų pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio 4 dalį teikimo teisėtumui.
29 Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar su Direktyvos [2001/29] 5 straipsnio 2 dalies b punktu, Direktyvos [2006/115] 6 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu ir Direktyvos [2014/26] 11 straipsnio 4 dalimi ir 12 straipsnio 4 dalimi yra suderinama tai, kad pagal nacionalinės teisės nuostatą kolektyvinio administravimo organizacija turi remti kultūrinę reikšmę turinčius kūrinius, o dėl to pasinaudoti parama gali ir gavėjai, kurie (bent kol kas) nėra teisių turėtojai?
2. Jei socialinės, kultūros arba švietimo paslaugos pagal Direktyvos [2014/26] 12 straipsnio 4 dalį gali būti teisėtai teikiamos tik teisių turėtojams: ar tokių paslaugų teikimo teisėtumas priklauso nuo to, ar jų gavėjas turi tuo metu galiojančią teisę į atlyginimą, ar pakanka turėti autoriaus teisę arba gretutinę teisę, už kurią atlyginimas tuo metu neturi būti mokamas? Ar tam, kad tokios paslaugos būtų teisėtos, turi būti sudaryta administravimo sutartis su kolektyvinio administravimo organizacija?“
Procesas Teisingumo Teisme
30 2026 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo raštą, juo TL prašė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį.
31 Grįsdamas šį prašymą TL pabrėžė, kad šiame 83 straipsnyje pateiktas galimų procedūros atnaujinimo motyvų sąrašas yra tik orientacinis, ir nurodė, kad savo 2026 m. vasario 26 d. pateiktą išvadą generalinis advokatas grindė „netikėtais ir stebinančiais“ teiginiais, susijusiais su intelektinės nuosavybės teisės turiniu ir tikslu, taip pat su KAO teisėmis ir pareigomis. Šios šalies nuomone, tokie teiginiai nesuderinami su Sąjungos teise ir Teisingumo Teismo jurisprudencija. Šiuo klausimu jis iš esmės nurodo, kad generalinis advokatas, savo išvadoje remdamasis teorija, susijusia su pagrindinės teisės į intelektinės nuosavybės apsaugą pobūdžiu, remia perdėtą požiūrį į KAO uždavinius ir įgaliojimus. Grįsdama savo pačios pateiktą Sąjungos teisės aiškinimą, minėta šalis taip pat daro nuorodą į savo rašytinėse pastabose išdėstytus argumentus.
32 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei ši išvada, nei ją pagrindžiantys generalinio advokato motyvai (2026 m. sausio 29 d. Sprendimo Keladis I ir Keladis II, C‑72/24 et C‑73/24, EU:C:2026:51, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
33 Taip pat reikia pažymėti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir jo Procedūros reglamente šalims ir šio statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimus į generalinio advokato išvadą. Taigi šalies ar tokio suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2026 m. sausio 29 d. Sprendimo Keladis I ir Keladis II, C‑72/24 et C‑73/24, EU:C:2026:51, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
34 Tai reiškia, kad TL prašymas, kiek juo siekiama atnaujinti žodinę proceso dalį, kad jis galėtų atsakyti į generalinio advokato išvadoje pateiktą poziciją, neturėtų būti patenkintas.
35 Tiesa, kad pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį, pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.
36 Vis dėlto nagrinėjamu atveju iš TL pastabų, pateiktų šio sprendimo 30 punkte nurodytame prašyme, nematyti jokio argumento, dėl kurio šalys nepateikė nuomonės, nei naujos faktinės aplinkybės, galinčios turėti lemiamos įtakos sprendimui, kurį Teisingumo Teismo prašoma priimti šioje byloje.
37 Kadangi Teisingumo Teismas turi visą informaciją, būtiną atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, jis, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad šiomis aplinkybėmis nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
38 Visų pirma primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kad šis galėtų priimti spendimą jo nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus. Šiuo aspektu jis turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos ir, be kita ko, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies atrinkti Sąjungos teisės klausimus, aiškintinus atsižvelgiant į bylos dalyką (2026 m. balandžio 16 d. Sprendimo Stichting de Thuiskopie, C‑496/24, EU:C:2026:296, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
39 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį bei Direktyvos 2014/26 11 straipsnio 4 dalį ir 12 straipsnio 4 dalį.
40 Nors pirmose dviejose nuostatose autorių teisių turėtojams suteikiamos teisės, t. y. teisė į teisingą kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir teisė į atlyginimą už viešą panaudą, dvi paskutinės nuostatos susijusios su KAO atliekamu pajamų iš autorių teisių naudojimo administravimu. Konkrečiai kalbant, šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalis apskritai susijusi su šių pajamų panaudojimu, o minėtos direktyvos 12 straipsnio 4 dalis konkrečiai susijusi su atskaitymais iš šių pajamų, siekiant finansuoti KAO teikiamas socialines, kultūros ar švietimo paslaugas.
41 Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ginčas pagrindinėje byloje susijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamos KAO atliktu dalies pajamų, kurias gavo literatūros kūrinių autorių teisių turėtojų vardu ir kurios gaunamos iš naudojimosi šių teisių turėtojų autorių teisėmis, pervedimu fondui, priklausančiam bendrovei, kurios 100 % akcijų priklauso šiai KAO, siekiant finansuoti kultūrinės svarbos kūrinius ir paslaugas, kurias tas teismas laiko socialinėmis, kultūros arba švietimo paslaugomis, kaip tai suprantama, be kita ko, pagal Direktyvos 2014/26 12 straipsnio 4 dalį. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl nacionalinės teisės nuostatų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, pagal kurias KAO dalį pajamų iš autorių teisių naudojimo gali skirti tokioms paslaugoms finansuoti, kai jomis naudojasi asmenys, kurie nėra arba dar nėra šių teisių turėtojai, atitikties šiai direktyvai.
42 Darytina išvada, kad pagrindinė byla susijusi tik su pajamų, gautų iš autorių teisių naudojimo, administravimu, visų pirma su šių pajamų naudojimu ir atskaitymais iš jų, siekiant finansuoti socialines, kultūros ar švietimo paslaugas.
43 Žinoma, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad pajamos, susijusios su pagrindinėje byloje nagrinėjamu pervedimu, gaunamos kaip Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatytas atlyginimas už viešą panaudą. Vis dėlto, atsižvelgiant į Direktyvą 2014/26, šios pajamos yra pajamų už autorių teisių naudojimą, kaip nurodyta šios direktyvos 3 straipsnio h punkte, dalis.
44 Iš tiesų reikia pažymėti, kad „pajamos už teisių naudojimą“ Direktyvos 2014/26 3 straipsnio h punkte apibrėžtos kaip „teisių turėtojų vardu [KOA] surinktos pajamos už išimtinės teisės naudojimą ir pajamos už teisę į atlygį arba kompensaciją“.
45 Taigi Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto ir Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio išaiškinimas neturi reikšmės ginčui pagrindinėje byloje.
46 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/26 11 straipsnio 4 dalis ir 12 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, remiantis nacionalinės teisės nuostatomis, pagal kurias KAO turi remti kultūrinės svarbos kūrinius, KAO įstatuose numatyti, kad dalis „pajamų už teisių naudojimą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio h punktą, būtų skirtos socialinėms, kultūros ar švietimo paslaugoms finansuoti, kai jomis naudojasi asmenys, kurie nėra autorių teisių turėtojai.
47 Direktyvos 2014/26 11 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas principas, kad KAO negali naudoti pajamų už teisių naudojimą niekam kitam, išskyrus jų paskirstymą teisių turėtojams. Vis dėlto šioje nuostatoje nurodytos dvi šio principo išimtys. Pirma, šios pajamos gali būti naudojamos KAO priklausantiems administravimo mokesčiams atskaityti ar kompensuoti, jeigu toks naudojimas leidžiamas pagal sprendimą, priimtą pagal šios direktyvos 8 straipsnio 5 dalies d punktą. Antra, KAO gali naudoti minėtas pajamas kitiems tikslams nei jų paskirstymas teisių turėtojams, su sąlyga, kad toks naudojimas leidžiamas pagal sprendimą, priimtą pagal minėtos direktyvos 8 straipsnio 5 dalį.
48 Konkrečiai dėl šios antrosios išimties, kuri vienintelė svarbi pagrindinėje byloje, reikia pažymėti, kad pagal pastarąją nuostatą KAO visuotinis susirinkimas turi priimti sprendimą pagal Direktyvos 2014/26 II antraštinės dalies 2 skyriaus, kuris susijęs su pajamų už teisių naudojimą administravimu ir kurį sudaro šios direktyvos 11–13 straipsniai, nuostatas. Iš to matyti, kad visuotinis susirinkimas savo sprendimais, priimtais pagal šio 8 straipsnio 5 dalį, sukonkretina šiuose 11–13 straipsniuose numatytas taisykles, susijusias su pajamų už teisių naudojimą naudojimu, atskaitymais iš šių pajamų ir mokėtinų sumų paskirstymu, neperžengdamas šiuose straipsniuose nustatytų ribų.
49 Pirma, kiek tai susiję su atskaitymais iš pajamų už teisių naudojimą, kurie tiesiogiai atliekami iš šių pajamų prieš paskirstant teisių turėtojams mokėtinas sumas, pažymėtina, kad Direktyvos 2014/26 12 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad, kai teisių turėtojas suteikia leidimą kolektyvinio administravimo organizacijai administruoti jo teises, būtų reikalaujama, kad ši organizacija, prieš gaudama teisių turėtojo sutikimą administruoti jo teises, pateiktų jam informaciją apie administravimo mokesčius ir kitus atskaitymus iš pajamų už teisių naudojimą ir visas pajamas, gautas iš pajamų už teisių naudojimą investavimo. Iš šios formuluotės matyti, kad iš principo leidžiama atlikti atskaitymus iš šių pajamų kitais tikslais nei dėl administravimo išlaidų. Šios direktyvos 12 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodytas socialinių, kultūros ir švietimo paslaugų finansavimas iš atskaitymų nuo minėtų pajamų.
50 Vis dėlto, kiek tai susiję su paslaugų, finansuojamų atskaitymais iš pajamų už teisių naudojimą, gavėjų nustatymu, Direktyvos 2014/26 12 straipsnio 4 dalis, siejama su šio straipsnio 2 dalimi ir šios direktyvos 28 konstatuojamąja dalimi, leidžia manyti, kad šios paslaugos turi būti teikiamos tik autorių teisių turėtojams.
51 Iš tiesų Direktyvos 2014/26 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atskaitymai turi būti pagrįsti, kiek tai susiję su KAO teisių turėtojams teikiamomis paslaugomis ir, jei taikoma, 4 dalyje nurodytomis paslaugomis, bei nustatyti remiantis objektyviais kriterijais. Taigi šio 12 straipsnio 2 dalies tekste kalbama tik apie šiems teisių turėtojams teikiamas paslaugas ir į šias paslaugas įtraukiamos šio straipsnio 4 dalyje nurodytos paslaugos.
52 Be to, šios direktyvos 12 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kai KAO teikia socialines, kultūros arba švietimo paslaugas, finansuojamas iš atskaitymų iš pajamų už teisių naudojimą ar iš bet kokių pajamų, gautų iš pajamų už teisių naudojimą investavimo, tokios paslaugos teikiamos pagal teisingus kriterijus, ypač susijusius su prieiga prie tų paslaugų ir jų apimtimi. Šiuo klausimu Direktyvos 2014/26 28 konstatuojamojoje dalyje, į kurią atsižvelgiant turi būti aiškinamas šios direktyvos 12 straipsnis, aiškiai nurodyta, kad teisių turėtojai turėtų turėti galimybes nediskriminuojami naudotis visomis socialinėmis, kultūros ar švietimo paslaugomis. Darytina išvada, kad minėtos direktyvos 12 straipsnio 4 dalimi ribojama KAO galimybė atlikti atskaitymus už socialines, kultūros ar švietimo paslaugas, nes šios paslaugos turi būti teikiamos išimtinai teisių turėtojams.
53 Toks aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje nurodytu atlyginimu už viešą panaudą – tai yra „pajamos už teisių naudojimą“, kaip matyti iš pačios šios sąvokos apibrėžties, pateiktos Direktyvos 2014/26 3 straipsnio h punkte ir primintos šio sprendimo 44 punkte.
54 Iš tiesų dėl Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendime Hewlett-Packard Belgium (C‑572/13, EU:C:2015:750, 48 punktas) Teisingumo Teismas iš esmės nustatė: kadangi ši kompensacija skirta atlyginti žalą, kurią teisių turėtojai patiria dėl jų kūrinių atgaminimo be jų leidimo, asmenys, kurie nėra teisių turėtojai ir dėl šios priežasties nepatiria jokios žalos dėl tokio atgaminimo, negali pasinaudoti šia kompensacija, jeigu tokia nauda turėtų pasekmę, kad minėti teisių turėtojai netektų visos arba dalies minėtos kompensacijos. Be to, 2013 m. liepos 11 d. Sprendime Amazon.com International Sales ir kt. (C‑521/11, EU:C:2013:515, 49–54 punktai) Teisingumo Teismas, žinoma, nusprendė, kad pagal Direktyvą 2001/29 nereikalaujama užtikrinti, kad kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui teisių turėtojams būtų sumokėta grynaisiais pinigais, taip pat nedraudžiama valstybėms narėms numatyti, kad dalis šios kompensacijos teisių turėtojams būtų mokama netiesiogiai per jų naudai įsteigtas socialines ir kultūros įstaigas. Vis dėlto jis pabrėžė: tai, jog dalis šiai kompensacijai skirtų pajamų skiriama šioms įstaigoms, yra suderinama su tos pačios kompensacijos tikslu tik tiek, kiek minėtos įstaigos iš tikrųjų teikia naudą minėtiems teisių turėtojams. Be to, net jei dalis kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui teisių turėtojams gali būti sumokėta netiesiogiai, ji turi visa atitekti teisių turėtojams. Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad su šios kompensacijos tikslu būtų nesuderinama tai, kad šios įstaigos ją taikytų kitiems asmenims nei teisių turėtojai.
55 Dėl Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje nurodyto atlyginimo už viešą panaudą Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors Direktyvoje 2006/115 Sąjungos teisės aktų leidėjas vartojo sąvoką „atlyginimas“, o ne Direktyvoje 2001/29 vartojamą sąvoką „kompensacija“, šia pirmąja sąvoka taip pat siekiama nustatyti kompensaciją autoriams, nes ja siekiama kompensuoti jiems padarytą žalą. (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 9 d. Sprendimo Luksan, C‑277/10, EU:C:2012:65, 103 punktą). Taigi, kadangi šis atlyginimas turi būti laikomas atlygiu už šią žalą, remiantis pirmesniame šio sprendimo punkte nurodyta jurisprudencija, jis turi tiesiogiai ar netiesiogiai visas atitekti teisių turėtojams.
56 Taigi šio sprendimo 54 ir 55 punktuose nurodyta jurisprudencija patvirtina jo 52 punkte pateiktą aiškinimą. Iš tiesų aiškinimas, pagal kurį leidžiama atskaityti pajamas už teisių naudojimą siekiant finansuoti paslaugas, teikiamas asmenims, kurie nėra teisių turėtojai, reikštų, kad šių teisių turėtojai netektų dalies šių pajamų. Be to, ši išvada taikoma nepriklausomai nuo to, ar šios pajamos yra pagrįstos sutartimi, ar įstatymu.
57 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Direktyva 2014/26 neketinta pažeisti ankstesnėse direktyvose, priimtose autorių teisių ir gretutinių teisių srityje, kaip antai Direktyvoje 2001/29 ir Direktyvoje 2006/115, nustatytų principų. Iš tiesų Direktyvoje 2014/26 nėra nuostatų, kuriomis būtų pakeistos ar panaikintos pastarųjų direktyvų nuostatos. Priešingai, šios direktyvos 1 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į jas. Be to, kaip matyti iš minėtos direktyvos 1 straipsnio ir 6–9 konstatuojamųjų dalių, ja siekiama užtikrinti tinkamą kolektyvinio autorių teisių administravimo veikimą, o tai, kaip matyti iš tos pačios direktyvos 3 straipsnio h punkto, apima pajamų, gautų, be kita ko, iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje numatyto atlyginimo už viešą panaudą, administravimą. Taigi tai, kad Direktyva 2014/26 buvo priimta po to, kai buvo paskelbti šio sprendimo 54 ir 55 punktuose nurodyti sprendimai, neturi įtakos jos aiškinimui ir neturi jokios įtakos šių sprendimų svarbai šiam aiškinimui.
58 Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad KAO atlikti atskaitymai iš pajamų už teisių naudojimą pagal Direktyvos 2014/26 12 straipsnį, taigi prieš skiriant ir paskirstant šias pajamas teisių turėtojams, gali būti atliekami siekiant finansuoti šio 12 straipsnio 4 dalyje nurodytas socialines, kultūros ar švietimo paslaugas tik tuo atveju, jei šios paslaugos, prireikus netiesiogiai, teikia naudą išimtinai tiems teisių turėtojams.
59 Antra, dėl pajamų už teisių naudojimą naudojimo paskirstant mokėtinas sumas pažymėtina, kad pagal šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalį jos iš principo turi būti paskirstomos teisių turėtojams. Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 47 punkte, pagal šio 11 straipsnio 4 dalį KAO leidžiama naudoti pajamas už teisių naudojimą kitais tikslais nei jų paskirstymas teisių turėtojams, su sąlyga, kad toks naudojimas leidžiamas pagal sprendimą, priimtą pagal minėtos direktyvos 8 straipsnio 5 dalį. Šiuo klausimu pagal tos pačios direktyvos 8 straipsnio 5 dalies b ir e punktus KAO narių visuotinis susirinkimas sprendžia dėl bendros nepaskirstytų sumų naudojimo politikos ir šių sumų panaudojimo.
60 Direktyvos 2014/26 13 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisių turėtojams mokėtinų sumų paskirstyti neįmanoma, nors KAO ėmėsi visų priemonių, reikalingų teisių turėtojų tapatybei ir buvimo vietai nustatyti, kaip nurodyta šios direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje, praėjus trejiems metams nuo finansinių metų, kuriais surinktos pajamos už teisių naudojimą, pabaigos, tos sumos laikomos nepaskirstomomis. Šiomis aplinkybėmis reikia priminti: kadangi šios sumos gaunamos iš pajamų už teisių naudojimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/26 3 straipsnio h punktą, jos, be kita ko, gali apimti tiek pajamas, gaunamas iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui, tiek iš Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje numatyto atlyginimo už viešą panaudą.
61 Taigi, kai pajamų už teisių naudojimą neįmanoma paskirstyti atitinkamiems teisių turėtojams, nes nebuvo galima nustatyti jų tapatybės ir buvimo vietos, visuotiniam narių susirinkimui pagal Direktyvos 2014/26 11 straipsnio 4 dalį, siejamą su jos 8 straipsnio 5 dalies b ir e punktais, leidžiama nuspręsti dėl bendros naudojimo politikos ir šių pajamų panaudojimo.
62 Šis naudojimas gali būti susijęs su socialinėmis, kultūros ir švietimo paslaugomis, kurios, prireikus, gali teikti naudos kitiems asmenims nei teisių turėtojai.
63 Iš tiesų minėtos direktyvos 13 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad valstybės narės gali apriboti arba nustatyti leidžiamus nepaskirstomų sumų panaudojimo būdus, užtikrindamos, kad tokios sumos būtų naudojamos atskirai ir nepriklausomai, siekiant finansuoti teisių turėtojams naudingą socialinę, kultūros ir švietimo veiklą. Darytina išvada, kad Direktyva 2014/26 iš esmės, jei atitinkama valstybė narė nenustato kitaip, suteikia teisę KAO narių visuotiniam susirinkimui leisti naudoti pajamas už teisių naudojimą, kurių nebuvo galima paskirstyti teisių turėtojams, kaip apibrėžta minėtos direktyvos 13 straipsnio 4 dalyje, siekiant finansuoti socialines, kultūros ir švietimo paslaugas, skirtas kitiems asmenims nei teisių turėtojai.
64 Taigi, jei atitinkama valstybė nesiima tokių priemonių, KAO pagal šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalį, siejamą su jos 8 straipsnio 5 dalies b ir e punktais ir 13 straipsnio 6 dalimi, būtų leidžiama naudoti šias pajamas šioms paslaugoms finansuoti asmenų, kurie nėra teisių turėtojai arba kurie dar nėra teisių turėtojai, naudai, su sąlyga, kad tokį sprendimą priėmė visuotinis narių susirinkimas.
65 Be to, esant tokiai situacijai negalima teigti, kad teisių turėtojai netenka jiems priklausančių sumų, nes hipotetiškai neįmanoma nustatyti šių teisių turėtojų tapatybės, taigi ir skirti jiems sumas.
66 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/26 11 straipsnio 4 dalis, siejama su jos 12 straipsnio 4 dalimi ir 13 straipsnio 4 ir 6 dalimis, turi būti aiškinama taip: pirma, pagal ją draudžiama, remiantis nacionalinės teisės nuostatomis, numatančiomis, kad KAO turi remti kultūrinės svarbos kūrinius, KAO įstatuose numatyti, kad dalis „pajamų už teisių naudojimą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio h punktą, būtų skirtos socialinėms, kultūros ar švietimo paslaugoms, kuriomis naudojasi asmenys, kurie nėra autorių teisių turėtojai, finansuoti, kai šis finansavimas vykdomas atliekant atskaitymus iš šių pajamų, ir, antra, pagal ją nedraudžiami tokie įstatai, kai šis finansavimas teikiamas iš „nepaskirstomų sumų“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 13 straipsnio 4 dalį.
Dėl antrojo klausimo
67 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, kiek tai susiję su KAO teikiamomis socialinėmis, kultūros ir švietimo paslaugomis, finansuojamomis atskaitymais iš „pajamų už teisių naudojimą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/26 3 straipsnio h punktą, šios direktyvos 12 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad šiomis paslaugomis gali naudotis tik teisių turėtojai, turintys tuo metu galiojančią teisę į atlyginimą arba sudarę administravimo sutartį su KAO.
68 Kaip matyti iš šio sprendimo 47–52 punktų, pagal Direktyvos 2014/26 11 straipsnio 4 dalį ir 12 straipsnio 4 dalį KAO gali finansuoti socialines, kultūros ar švietimo paslaugas taikant iš šių pajamų atliekamus atskaitymus, jeigu toks pajamų panaudojimas leidžiamas pagal šios direktyvos 8 straipsnio 5 dalį priimtu sprendimu ir šios paslaugos teikiamos tik teisių turėtojams.
69 Pirma, dėl klausimo, ar teisių turėtojas, norėdamas pasinaudoti šiomis paslaugomis, turi įrodyti, kad egzistuoja tuo metu galiojanti teisė į atlygį (t. y. kad turi teisę dalyvauti paskirstant pajamas už teisių naudojimą per laikotarpį, su kuriuo susijęs pagal minėtos direktyvos 8 straipsnio 5 dalį priimtas visuotinio susirinkimo sprendimas), reikia pažymėti, kad sąvoka „teisių turėtojas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2014/26, yra apibrėžta jos 3 straipsnio c punkte kaip bet kuris asmuo ar subjektas, kuris nėra kolektyvinio administravimo organizacija ir kuriam priklauso autoriaus teisės arba gretutinės teisės arba kuris pagal teisių naudojimo susitarimą ar pagal teisės aktus turi teisę į dalį pajamų už teisių naudojimą.
70 Iš šios apibrėžties matyti, jog tam, kad būtų galima pasinaudoti KAO teikiamomis socialinėmis, kultūros ir švietimo paslaugomis, finansuojamomis atskaitymais nuo pajamų už teisių naudojimą, pakanka, kad toks asmuo ar subjektas patektų į sąvoką „teisių turėtojas“, nereikalaujant papildomų sąlygų, pavyzdžiui, kad egzistuotų „tuo metu galiojanti“ teisė į atlyginimą.
71 Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad pagal šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą KAO turi paskirstyti ir išmokėti teisių turėtojams mokėtinas sumas kuo greičiau ir iš esmės ne vėliau kaip per devynis mėnesius nuo finansinių metų, kuriais gautos pajamos už teisių naudojimą, pabaigos. Tačiau minėtoje direktyvoje nėra nuostatos dėl laikotarpio, per kurį turi būti teikiamos jos 12 straipsnio 4 dalyje nurodytos paslaugos.
72 Taigi, jeigu galimybė pasinaudoti šiomis paslaugomis priklausytų nuo galimybės remtis tuo metu galiojančia teise į atlyginimą, būtų nustatytas ryšys (Sąjungos teisės aktų leidėjas jo neketino nustatyti) tarp laikotarpio, per kurį tokios paslaugos gali būti teikiamos teisių turėtojui, ir laikotarpio, kai teisių turėtojas gauna pajamų iš savo teisių.
73 Darytina išvada, kad teisių turėtojas, kaip jis apibrėžtas Direktyvos 2014/26 3 straipsnio c punkte, neturi įrodyti, kad turi „tuo metu galiojančią“ teisę į atlyginimą už autorių teises, kad galėtų naudotis KAO teikiamomis socialinėmis, kultūros ir švietimo paslaugomis, finansuojamomis atskaitymais iš „pajamų už teisių naudojimą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio h punktą.
74 Antra, dėl klausimo, ar yra būtina administravimo sutartis su šias paslaugas teikiančia KAO tam, kad teisių turėtojas galėtų jomis pasinaudoti, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2014/26 12 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytos socialinės, kultūros ar švietimo paslaugos, kurias KAO teikia teisių turėtojams, ir jose nėra daugiau patikslinimų dėl šių teisių turėtojų. Vis dėlto reikia pažymėti, kad taip yra ir kitų šios direktyvos nuostatų, visų pirma jos 11 straipsnio 4 dalies, kurioje numatyta, kad KAO neleidžiama naudoti pajamų už teisių naudojimą kitais tikslais nei jų paskirstymas teisių turėtojams, atveju.
75 Darytina išvada, kad šios direktyvos taikymo tikslais ir, be kita ko, kiek tai susiję su jos 12 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytomis paslaugomis, kurios finansuojamos atskaitymais iš pajamų už teisių naudojimą, teisių turėtojai suprantami kaip teisių, kurių administravimas patenka į atitinkamos KAO veiklos sritį, turėtojai. Iš tiesų, kaip savo išvados 73 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, kadangi KAO veiklos sritys apibrėžiamos pagal saugomų objektų rūšį arba teisių kategorijas, kaip numatyta Direktyvos 2014/26 5 straipsnio 2 dalyje, tokiomis šių organizacijų teikiamomis socialinės, kultūros ar švietimo paslaugomis gali naudotis tik teisių, kurių administravimą atlieka atitinkama KAO, turėtojai. Priešingu atveju teisę į šias pajamas turintys asmenys netektų sumų, kurios jiems priklauso už naudojimąsi jų teisėmis.
76 Atsižvelgiant į teisių turėtojų ir KAO ryšio pobūdį, taip pat reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 71 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas: jeigu Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir Direktyvos 2006/11 6 straipsnio 1 dalyje numatytas atlyginimas už viešą panaudą yra mokėtini pagal nacionalinę teisę (kai atitinkama valstybė narė pasinaudojo šiose nuostatose jai suteikta galimybe), tokių teisių administravimas, kurį atlieka KAO, iš esmės gali vykti nereikalaujant sutartinių santykių tarp šios organizacijos ir šių teisių turėtojo.
77 Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2014/26 26 konstatuojamoji dalis. Iš tiesų šioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad pajamos galiausiai turi būti sumokėtos teisių turėtojams, kurie gali turėti tiesioginį teisinį santykį su KAO arba kuriems gali atstovauti tarpininkas, kuris yra KAO narys arba kuris yra sudarę atstovavimo susitarimą. Darytina išvada, kad nėra būtini tiesioginiai sutartiniai teisių turėtojo ir atitinkamos KAO santykiai, kaip antai teisų, susijusių su vienu ar keliais konkrečiais kūriniais, administravimo sutartis.
78 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Direktyvą 2014/26 socialinių, kultūros ir švietimo paslaugų, finansuojamų iš atskaitymų pagal šios direktyvos 12 straipsnio 4 dalį, teikimo „teisių turėtojams“, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 3 straipsnio c punktą, teisėtumas nepriklauso nuo to, ar šie teisių turėtojai turi tuo metu galiojančią teisę į atlyginimą arba ar yra sudaryta administravimo sutartis su KAO.
79 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: kiek tai susiję su KAO teikiamomis socialinėmis, kultūros ir švietimo paslaugomis, finansuojamomis atskaitymais iš „pajamų už teisių naudojimą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/26 3 straipsnio h punktą, šios direktyvos 12 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad šiomis paslaugomis gali naudotis „teisių turėtojai“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio c punktą, neatsižvelgiant į tai, ar šie teisių turėtojai turi tuo metu galiojančią teisę į atlyginimą arba ar jie yra sudarę administravimo sutartį su KAO, su sąlyga, kad tiesiogiai ar netiesiogiai teisių administravimas šių teisių turėtojų vardu patenka į atitinkamos KAO veiklos sritį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
80 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/26/ES dėl kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo ir daugiateritorių licencijų naudoti muzikos kūrinius internete teikimo vidaus rinkoje 11 straipsnio 4 dalis, siejama su jos 12 straipsnio 4 dalimi ir 13 straipsnio 4 ir 6 dalimis,
turi būti aiškinama taip:
pirma, pagal ją draudžiama, remiantis nacionalinės teisės nuostatomis, numatančiomis, kad kolektyvinio administravimo organizacijos turi remti kultūrinės svarbos kūrinius, kolektyvinio administravimo organizacijos įstatuose numatyti, kad dalis „pajamų už teisių naudojimą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio h punktą, būtų skirtos socialinėms, kultūros ar švietimo paslaugoms, kuriomis naudojasi asmenys, kurie nėra autorių teisių turėtojai, finansuoti, kai šis finansavimas vykdomas atliekant atskaitymus iš šių pajamų, ir, antra, pagal ją nedraudžiami tokie įstatai, kai šis finansavimas teikiamas iš „nepaskirstomų sumų“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 13 straipsnio 4 dalį.
2. Direktyvos 2014/26 12 straipsnio 4 dalis
turi būti aiškinama taip:
kiek tai susiję su kolektyvinio administravimo organizacijos teikiamomis socialinėmis, kultūros ir švietimo paslaugomis, finansuojamomis atskaitymais iš „pajamų už teisių naudojimą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio h punktą, šiomis paslaugomis gali naudotis „teisių turėtojai“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio c punktą, neatsižvelgiant į tai, ar šie teisių turėtojai turi tuo metu galiojančią teisę į atlyginimą arba ar jie yra sudarę administravimo sutartį su šia kolektyvinio administravimo organizacija, su sąlyga, kad tiesiogiai ar netiesiogiai teisių administravimas šių teisių turėtojų vardu patenka į atitinkamos kolektyvinio administravimo organizacijos veiklos sritį.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.