Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. spalio 22 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Europos paveldėjimo pažymėjimas – Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 – 68 straipsnio l punktas – Europos paveldėjimo pažymėjimo turinys – Palikimas, apimantis nekilnojamąjį turtą, esantį kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimo išdavimo valstybė – Pažymėjimo poreikis siekiant įregistruoti nuosavybės teisę į šį turtą pirmosios valstybės narės žemės kadastre – Išduodančiosios institucijos pareiga identifikuoti šį turtą Europos paveldėjimo pažymėjime – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos įregistravimas žemės kadastre negalimas vien remiantis Europos paveldėjimo pažymėjimu, kuriame nėra juose reikalaujamų duomenų apie atitinkamą turtą – Paveldėjimui taikytinoje teisėje numatyta „universalaus palikėjo teisių perėmimo“ sistema – Žemės kadastro tvarkymo vietos valstybės narės teisės aktai, kuriuose numatyta galimybė įregistravimo tikslu pateikti Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriame nėra identifikuotas atitinkamas turtas, papildantį dokumentą – Nurodytos sistemos taikymo ir tokių teisės aktų buvimo galima įtaka išduodančiosios institucijos pareigai identifikuoti atitinkamą turtą pažymėjime “
Byloje C‑873/24 (Marwanak)(i)
dėl Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) 2024 m. lapkričio 27 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. gruodžio 17 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
GK,
NU,
TZ,
MV,
UK
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas I. Jarukaitis, teisėjai R. Frendo, N. Jääskinen (pranešėjas), M. Condinanzi ir A. Kornezov,
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris V. Di Bucci,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– GK, NU, TZ, MV ir UK, atstovaujamų Rechtsanwalt S. Heidenhain,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir M. Hellmann, ir J. Simon,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos A. Pagáčová, M. Smolek ir J. Vláčil,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos P. Pérez Zapico,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos B. Ernst ir S. Noë,
susipažinęs su 2026 m. vasario 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107) 68 straipsnio 1 punkto išaiškinimo.
2 Prašymas pateiktas vykstant GK, NU, TZ, MV ir UK Vokietijoje inicijuotai procedūrai dėl prašymo išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriame būtų aiškiai nurodytas Čekijos Respublikoje esantis nekilnojamasis turtas, kad teisę į šį turtą būtų galima įregistruoti pastarojoje valstybėje narėje tvarkomame žemės kadastre.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Reglamentas Nr. 650/2012
3 Reglamento Nr. 650/2012 7–9, 18, 19, 67, 68, 71 ir 80 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(7) reikėtų sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant kliūtis laisvam asmenų, kurie šiuo metu patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimui. <...> Turi būti veiksmingai užtikrintos įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų, kitų palikėjo artimųjų ir palikėjo kreditorių teisės;
(8) kad būtų pasiekti tie tikslai, šiame reglamente turėtų būti kartu pateiktos nuostatos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teisminių susitarimų pripažinimo (arba, priklausomai nuo atvejo, priėmimo), vykdytinumo ir vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo;
(9) šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu, būtent – visoms turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formoms, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju;
<...>
(18) šis reglamentas neturėtų būti taikomas reikalavimams įregistruoti registre teisę į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą. Todėl įregistravimo teisinės sąlygos ir būdas bei institucijos (pvz., žemės kadastrai arba notarai), kurios privalo tikrinti, kad būtų laikomasi visų reikalavimų ir kad būtų pateikta ar parengta pakankamai dokumentų arba juose pateikta reikiama informacija, turėtų būti nustatomi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę (nekilnojamojo turto atveju – pagal lex rei sitae). Visų pirma institucijos gali patikrinti, ar palikėjo teisė į paveldimą turtą, nurodytą registruoti pateiktame dokumente, yra tokia teisė, kuri yra įregistruota registre arba kuri yra kitaip nurodyta pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Siekiant išvengti dokumentų dubliavimo, registravimo institucijos turėtų priimti tokius kitoje valstybėje narėje kompetentingų institucijų parengtus dokumentus, kurių judėjimas numatytas šiame reglamente. Visų pirma pagal šį reglamentą išduotas Europos paveldėjimo pažymėjimas turėtų būti laikomas galiojančiu dokumentu, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės registre. Tai neturėtų trukdyti registravimo procese dalyvaujančioms institucijoms prašyti asmens, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, pateikti tokią papildomą informaciją arba tokius papildomus dokumentus, kurie reikalingi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, pavyzdžiui, informaciją arba dokumentus, susijusius su mokesčių mokėjimu. Kompetentinga institucija gali asmeniui, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, nurodyti, kaip galima pateikti trūkstamą informaciją ar dokumentus;
(19) šis reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas teisės įregistravimo registre pasekmėms. Todėl tai, ar įregistravimas yra, pavyzdžiui, deklaratyvaus, ar sukuriančiojo pobūdžio, turėtų būti nustatoma pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Taigi, pavyzdžiui, kai teisei į nekilnojamąjį turtą įgyti reikalingas registravimas registre pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, siekiant užtikrinti registrų poveikį erga omnes arba apsaugoti teisinius sandorius, tokio įgijimo momentas turėtų būti reglamentuojamas pagal tos valstybės narės teisę;
<...>
(67) siekiant užtikrinti, kad tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo klausimai [Europos] Sąjungoje būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai, įpėdiniams <...> turėtų būti suteikta galimybė lengvai įrodyti savo statusą ir (arba) teises bei įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, valstybėje narėje, kurioje yra paveldimas turtas. Siekiant suteikti jiems šią galimybę, šiame reglamente turėtų būti numatyta sukurti vienodą pažymėjimą – Europos paveldėjimo pažymėjimą <...>, kuris būtų išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje. Siekiant atsižvelgti į subsidiarumo principą, šis pažymėjimas neturėtų pakeisti valstybėse narėse panašiais tikslais naudojamų vidaus dokumentų;
(68) pažymėjimą išduodanti institucija turėtų atsižvelgti į formalumus, kurių reikalaujama laikytis registruojant nekilnojamąjį turtą valstybėje narėje, kurioje tvarkomas registras. Tuo tikslu šiame reglamente turėtų būti numatyta, kad valstybės narės keistųsi informacija apie tokius formalumus;
<...>
(71) pažymėjimas turėtų turėti tokį patį poveikį visose valstybėse narėse. Jis neturėtų pats savaime suteikti vykdytinos teisės, o turėtų turėti įrodomąją galią, ir turėtų būti preziumuojama, kad jame tiksliai pateikiami faktai, nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams, pavyzdžiui, paskutinės valios dėl turto palikimo galiojimui turinio prasme, taikytiną teisę. Pažymėjimo įrodomoji galia neturėtų apimti elementų, kuriems netaikomas šis reglamentas, pavyzdžiui, giminystės ryšių klausimų arba klausimo dėl to, ar konkretus turtas priklausė palikėjui. <...> Tai, ar toks trečiojo asmens atliekamas turto įsigijimas galioja, neturėtų būti nustatoma pagal šį reglamentą;
<...>
(80) <...> [Š]io reglamento tikslų, t. y. laisvo asmenų judėjimo, galimybės piliečiams iš anksto organizuoti paveldėjimą Sąjungoje ir įpėdinių bei testamentinės išskirtinės gavėjų ir palikėjo artimųjų, taip pat palikėjo kreditorių teisių apsaugos, valstybės narės negali deramai pasiekti <...>“
4 Šio reglamento 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta:
„1. Šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Jis netaikomas mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams.
2. Šis reglamentas netaikomas:
<...>
k) teisių in rem pobūdžiui; ir
l) visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms.“
5 Nurodyto reglamento 3 straipsnis „Terminų apibrėžtys“ suformuluotas taip:
„1. Šiame reglamente:
a) paveldėjimas – palikėjo palikimo paveldėjimas, apimantis visas turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formas, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju;
<...>
c) bendrasis testamentas – dviejų arba daugiau asmenų sudarytas testamentas, išdėstytas viename dokumente;
<...>“
6 Reglamento Nr. 650/2012 III skyriuje „Taikytina teisė“ yra 20–38 straipsniai.
7 Nurodyto reglamento 21 straipsnio „Bendroji taisyklė“ 1 dalyje nustatyta:
„Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, visam palikimui taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė.“
8 Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio „Teisės pasirinkimas“ 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:
„Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.“
9 Šio reglamento 23 straipsnis „Taikytinos teisės taikymo sritis“ suformuluotas taip:
„1. Pagal 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas.
2. Visų pirma ta teise reglamentuojama:
a) paveldėjimo atsiradimo priežastys, laikas ir vieta;
b) paveldėtojų, jų atitinkamų palikimo dalių ir prievolių, kurias jiems gali nustatyti palikėjas, nustatymas ir kitų paveldėjimo teisių, įskaitant pergyvenusio sutuoktinio ar partnerio paveldėjimo teises, nustatymas;
<...>
e) palikimą sudarančio turto, teisių ir pareigų perdavimas įpėdiniams ir atitinkamais atvejais testamentinės išskirtinės gavėjams, įskaitant palikimo arba testamentinės išskirtinės priėmimo arba atsisakymo sąlygas ir pasekmes;
<...>“
10 Reglamento Nr. 650/2012 VI skyrius „Europos paveldėjimo pažymėjimas“ apima 62–73 straipsnius.
11 Minėto reglamento 63 straipsnyje „Pažymėjimo paskirtis“ nustatyta:
„1. Pažymėjimas skirtas tam, kad juo naudotųsi įpėdiniai, testamentinės išskirtinės gavėjai, turintys tiesioginių teisių į palikimą, ir testamento vykdytojai ar palikimo administratoriai, kuriems kitoje valstybėje narėje reikia pasinaudoti savo statusu arba atitinkamai kaip įpėdinių ar testamentinės išskirtinės gavėjų teisėmis ir (arba) savo kaip testamento vykdytojų ar palikimo administratorių įgaliojimais.
2. Pažymėjimas visų pirma gali būti naudojamas siekiant įrodyti vieną ar daugiau iš toliau išvardytų faktų:
a) kiekvieno pažymėjime nurodyto įpėdinio arba atitinkamai testamentinės išskirtinės gavėjo statusą ir (arba) teises ir jiems tenkančias atitinkamas palikimo dalis;
b) nustatyto turto ar konkrečių turto dalių, sudarančių palikimą, priskyrimui pažymėjime nurodytam (‑iems) įpėdiniui (‑iams) arba, atitinkamais atvejais, testamentinės išskirtinės gavėjui (‑ams);
<...>“
12 Reglamento Nr. 650/2012 65 straipsnio „Paraiška išduoti pažymėjimą“ 1 ir 3 dalyse numatyta:
„1. Pažymėjimas išduodamas gavus bet kurio 63 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens (toliau – pareiškėjas) paraišką.
<...>
3. Paraiškoje pateikiama toliau išvardyta informacija, kiek ji yra žinoma pareiškėjui ir kiek ji būtina tam, kad išduodančioji institucija galėtų patvirtinti tuos faktus, kuriuos patvirtinti pageidauja pareiškėjas; kartu su paraiška pateikiami visų atitinkamų dokumentų originalai arba kopijos, atitinkantys jų autentiškumui patvirtinti būtinas sąlygas, nedarant poveikio 66 straipsnio 2 dalies taikymui:
<...>
f) pažymėjimo paskirtis pagal 63 straipsnį;
<...>
h) faktai, kuriais pareiškėjas atitinkamai grindžia savo pareikštą teisę į paveldimą turtą kaip paveldėtojas ir (arba) teisę vykdyti palikėjo testamentą ir (arba) administruoti palikėjo palikimą;
<...>“
13 Šio reglamento 66 straipsnio „Paraiškos nagrinėjimas“ 1, 2 ir 5 dalyse nustatyta:
„1. Gavusi paraišką, išduodančioji institucija patikrina pareiškėjo pateiktą informaciją, pareiškimus, dokumentus ir kitus įrodymus. Ji atlieka tyrimus, kurių reikia tokiam patikrinimui atlikti, savo iniciatyva, jei tai yra numatyta arba leidžiama pagal jos nacionalinę teisę, arba prašo pareiškėjo pateikti papildomų įrodymų, kuriuos ji laiko būtinais.
2. Jeigu pareiškėjas negali pateikti atitinkamų dokumentų kopijų, atitinkančių jų autentiškumui patvirtinti būtinas sąlygas, išduodančioji institucija gali nuspręsti priimti kita forma pateiktus įrodymus.
<...>
5. Taikant šį straipsnį valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi prašymą, suteikia kitos valstybės narės išduodančiajai institucijai informaciją, saugomą visų pirma žemės kadastruose, civilinės būklės registruose ir registruose, kuriuose registruojami dokumentai ir faktai, susiję su paveldėjimu arba palikėjo sutuoktinių turto režimu ar jam lygiaverčiu turto režimu, kai pagal nacionalinę teisę ta kompetentinga institucija būtų įgaliota pateikti tokią informaciją kitai nacionalinei institucijai.“
14 Minėto reglamento 67 straipsnio „Pažymėjimo išdavimas“ 1 dalyje numatyta:
„Išduodančioji institucija nedelsdama išduoda pažymėjimą šiame skyriuje nustatyta tvarka, kai patvirtintini faktai yra nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba kitą konkretiems faktams taikomą teisę. Ji naudoja formą, nustatytą laikantis 81 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.
Išduodančioji institucija neišduoda pažymėjimo visų pirma šiais atvejais:
a) jei ginčijami patvirtintini faktai; arba
b) jei pažymėjimas neatitiktų tiems patiems faktams taikomo teismo sprendimo.“
15 Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnyje „Pažymėjimo turinys“ nustatyta:
„Pažymėjime pateikiama tiek toliau nurodytos informacijos, kiek jos reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas:
<...>
l) kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas);
<...>“
16 Šio reglamento 69 straipsnyje „Pažymėjimo sukeliamos pasekmės“ nustatyta:
„1. Pažymėjimas sukelia pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų.
2. Preziumuojama, kad pažymėjimas tiksliai patvirtina faktus, nustatytus pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Preziumuojama, kad asmuo, pažymėjime nurodytas kaip įpėdinis, testamentinės išskirtinės gavėjas, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius, turi pažymėjime nurodytą statusą ir (arba) pažymėjime nurodytas teises arba įgaliojimus ir kad nėra jokių kitų sąlygų ir (arba) apribojimų, susijusių su tomis teisėmis arba įgaliojimais, nei nurodyta pažymėjime.
3. Laikoma, kad bet kuris asmuo, kuris, remdamasis pažymėjime patvirtinta informacija, atlieka mokėjimus arba perduoda turtą asmeniui, pažymėjime nurodytam kaip turinčiam teisę priimti mokėjimą ar turtą, sudarė sandorį su asmeniu, turinčiu teisę priimti mokėjimą ar turtą, nebent jis žino, kad pažymėjimo turinys yra netikslus, arba apie tokį netikslumą nežino dėl didelio aplaidumo.
4. Jeigu asmuo, pažymėjime nurodytas kaip turintis teisę disponuoti paveldimu turtu, perleidžia tokį turtą kitam asmeniui, laikoma, kad tas kitas asmuo, jeigu jis veikia remdamasis pažymėjime patvirtinta informacija, sudarė sandorį su teisę disponuoti atitinkamu turtu turinčiu asmeniu, nebent jis žino, kad pažymėjimo turinys yra netikslus, arba apie tokį netikslumą nežino dėl didelio aplaidumo.
5. Pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų taikymui.“
Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 1329/2014
17 2014 m. gruodžio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014, kuriuo nustatomos formos, nurodytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 359, 2014, p. 30), 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta:
„Reglamento (ES) Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalyje nurodyto Europos paveldėjimo pažymėjimo forma nustatoma 5 priede (V forma).“
18 Įgyvendinimo reglamento Nr. 1329/2014 5 priede esanti V forma pavadinta „Europos paveldėjimo pažymėjimas“.
19 Šioje formoje nurodyti priedai, kurie, nelygu atvejis, gali būti pridėti prie Europos paveldėjimo pažymėjimo. Tarp tų priedų yra IV priedas „Įpėdinio (‑ių) statusas ir teisės“.
20 Šio IV priedo 9 punkte nurodyta: „Įpėdiniui priskirtas turtas, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą (nurodykite, koks tai turtas[,] ir pateikite visus reikiamus jo identifikavimo duomenis)“. Su šiuo 9 punktu susijusioje 13 išnašoje nurodyta:
„Registruoto turto atveju pateikite informaciją, pagal registrą tvarkančios valstybės narės teisę reikalingą turtui identifikuoti (pvz., tikslų nekilnojamojo turto objekto adresą, žemės registro, sklypo ar kadastro numerį, turto aprašą (jei reikia, pridėkite prašomus dokumentus).“
Vokietijos teisė
21 Šioje byloje taikytinos redakcijos Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas) 1922 straipsnio „Universalus palikėjo teisių perėmimas“ 1 dalis suformuluota taip:
„Asmeniui mirus (palikimo atsiradimas), visas jo turtas (palikimas) pereina vienam ar keliems asmenims (įpėdiniams).“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
22 2013 m. kovo 1 d. suinteresuotasis palikėjas ir jo sutuoktinė sudarė bendrą testamentą, jame kiekvienas jų nurodė, kad jam (jai) mirus, vienintelis įpėdinis bus kitas sutuoktinis, o jų dukrą nurodė kaip vienintelę pergyvenusio sutuoktinio įpėdinę.
23 Tas palikėjas, kurio paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, mirė 2015 m. spalio 5 d, o jo dukra ir sutuoktinė mirė atitinkamai 2019 m. sausio 5 d. ir 2022 m. vasario 21 d. Palikėjo palikto palikimo dalį sudaro, be kita ko, Čekijos Respublikoje esantis nekilnojamasis turtas.
24 2023 m. balandžio 27 d. penki pareiškėjai pagrindinėje byloje, veikdami kaip palikėjo mirusios dukters vaikai, pateikė Amtsgericht Fürth (Fiurto apylinkės teismas, Vokietija) paraišką išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą, kad būtų, be kita ko, išspręsti nurodyto nekilnojamojo turto paveldėjimo klausimai. Šiuo klausimu jie prašė tame pažymėjime nurodyti palikėjo sutuoktinę kaip vienintelę jo įpėdinę, juos pačius – kaip palikėjo sutuoktinės įpėdinės įpėdinius, iš kurių kiekvienam priklauso po 1/5 palikimo. Be to, jie prašė pažymėjime nurodyti tikslią informaciją apie minėtą nekilnojamąjį turtą, motyvuodami tuo, kad pagal taikytinus Čekijos teisės aktus tokia informacija būtina norint įregistruoti paveldėjimą Čekijos žemės kadastre vien remiantis tokiu pažymėjimu.
25 2023 m. liepos 19 d. nutartimi Amtsgericht Fürth (Fiurto apylinkės teismas) atmetė pareiškėjų pagrindinėje byloje prašymą įtraukti į Europos paveldėjimo pažymėjimą Čekijoje esantį nekilnojamąjį turtą.
26 2023 m. gruodžio 11 d. nutartimi Oberlandesgericht Nürnberg (Niurnbergo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) paliko galioti pirmos instancijos teismo nutartį. Tas teismas laikėsi nuomonės, kad vien informacijos apie konkretų turtą nurodymas Europos paveldėjimo pažymėjime, nesiekiant nei patvirtinti prezumpciją, nei apsaugoti teisėtus lūkesčius pagal Reglamentą Nr. 650/2012, prieštarautų šio reglamento tikslui sukurti standartinės formos dokumentą, kurį būtų lengva naudoti kiekvienoje valstybėje narėje. Jis pridūrė, jog nėra numatyta tokį pažymėjimą išduodančios institucijos pareiga tikrinti, ar mirties dieną konkretus paveldimas turtas vis dar priklausė palikėjui. Anot to teismo, jei paprasti įpėdinio pareiškimai būtų įtraukiami į tą pažymėjimą ir dėl to atrodytų kaip autentiški ir oficialūs, galėtų nukentėti sandorių saugumas.
27 Pareiškėjai pagrindinėje byloje apskundė šią nutartį Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir prašė išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriame būtų nurodyti konkretų Čekijoje esantį nekilnojamąjį turtą identifikuojantys duomenys.
28 Turėdamas abejonių šiuo klausimu, tas teismas nurodo, kad Vokietijoje yra skirtingų aiškinimų dėl būtinybės nurodyti Europos paveldėjimo pažymėjime konkretų paveldimą turtą. Dalyje Vokietijos teismų jurisprudencijos ir doktrinos laikomasi nuomonės, kad toks nurodymas nereikalingas, kai paveldėjimui taikoma Vokietijos teisė, nes joje numatytas universalaus palikėjo teisių perėmimo principas, įtvirtintas pagrindinėje byloje taikytinos Civilinio kodekso redakcijos 1922 straipsnyje. Anot šios nuomonės šalininkų, Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkte nurodytas turto apyrašas būtų naudingas tik jei paveldėjimui būtų taikoma užsienio teisė ir būtų keli įpėdiniai, kurių vienas ketintų įgyvendinti teises į jam asmeniškai paliktą turtą. Vis dėlto, priėmus 2023 m. kovo 9 d. Sprendimą Registrų centras (C‑354/21, EU:C:2023:184), didelė doktrinos atstovų dalis laikosi priešingos nuomonės ir pabrėžia, kad Europos paveldėjimo pažymėjimo tikslas supaprastinti paveldėjimo klausimų reguliavimą valstybėse narėse patvirtina būtinybę į tokį pažymėjimą įtraukti atskirą turtą.
29 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia siekia išsiaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punktą reikalaujama Europos paveldėjimo pažymėjime nurodyti kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimo išdavimo valstybė esančio nekilnojamojo turto reikiamus identifikavimo duomenis, kai suinteresuotieji įpėdiniai prašo įtraukti šiuos duomenis tam, kad būtų įregistruoti tos kitos valstybės narės žemės kadastre kaip šio turto savininkai, ir kai pagal tos valstybės narės teisę (lex rei sitae) šių duomenų reikalaujama tokio registravimo tikslu. Kalbant konkrečiau, tas teismas klausia, ar tokia pareiga kyla, kai pagal nurodytą teisę registravimas vien remiantis Europos paveldėjimo pažymėjimu galimas tik jeigu jame tiksliai nurodytas konkretus turtas. Jo nuomone, atsakius teigiamai, šiuo reglamentu siekiamas tikslas nebūtų įgyvendintas, nes, viena vertus, įpėdinių teisės nebūtų veiksmingai užtikrintos ir, kita vertus, gali būti vėluojama išduoti tokį pažymėjimą ir tai sukeltų papildomų išlaidų, jeigu išduodančiajai institucijai kiltų abejonių dėl nekilnojamojo turto buvimo konkretaus palikimo dalimi ir galėtų prireikti gauti teisinę išvadą, surinkti įrodymus ir išversti dokumentus į kitą kalbą.
30 Antra, tas teismas siekia nustatyti, ar aplinkybė, kad pagal paveldėjimui taikomą teisę (lex successionis) palikėjo palikimas suinteresuotajam įpėdiniui perduodamas pagal „universalaus teisių perėmimo“ sistemą, turi įtakos atsakymui į pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytą klausimą. Konkrečiau kalbant, jis teiraujasi, ar pareiga Europos paveldėjimo pažymėjime nurodyti pagal lex rei sitae reikalaujamą informaciją apie nekilnojamąjį turtą yra nereikalingas formalumas tuo atveju, kai, taikant nurodytą sistemą, visas palikėjo turtas po jo mirties pereina įpėdiniui.
31 Trečia, nurodytas teismas siekia išsiaiškinti, kokią reikšmę atsakymui į jo pirmąjį klausimą turi aplinkybė, kad pagal lex rei sitae įregistruoti nekilnojamąjį turtą jo buvimo vietos valstybės narės žemės kadastre galima ir tuo atveju, kai Europos paveldėjimo pažymėjime nėra įstatyme reikalaujamos informacijos, tačiau prie jo pridėtas dokumentas su suinteresuotojo įpėdinio arba, prireikus, jo paties įpėdinių pareiškimu apie šį turtą. Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal taikytiną Čekijos teisę, o būtent vyhláška č. 357/2013 Sb., o katastru nemovitostí (katastrální vyhláška) (Nutarimas Nr. 357/2013 dėl nekilnojamojo turto kadastro; toliau – Nutarimas dėl kadastro) 66 ir 69 straipsnius, įpėdiniui leidžiama pateikti pareiškimą, kurio pagrindu kadastro tarnyba įregistruoja paveldimą turtą žemės kadastre, kai Europos paveldėjimo pažymėjime nenurodyta šiam registravimui reikalaujama informacija, nes tai nėra leidžiama pagal dokumento išdavimo valstybės narės teisės sistemą.
32 Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad Europos paveldėjimo pažymėjime turi būti nurodoma pagal turto buvimo vietos valstybės nacionalinę teisę įpėdiniui kaip savininkui žemės kadastre įregistruoti reikalinga informacija apie palikimui priklausantį kitoje valstybėje narėje nei išduodančiosios institucijos valstybė esantį žemės sklypą, kai įpėdinis pateikė prašymą įtraukti šią informaciją į [šį] pažymėjimą tam, kad jis būtų įregistruotas turto buvimo vietos valstybės žemės kadastre kaip savininkas, o toks įregistravimas šiame kadastre tokiu atveju, kai [nurodytas] pažymėjimas pateikiamas kaip vienintelis dokumentas įregistravimo prašymui pagrįsti, pagal turto buvimo vietos valstybės nacionalinę teisę galimas tik tuomet, jei [pažymėjime] ši informacija yra nurodyta?
2. Ar atsakant į pirmąjį klausimą turi reikšmės tai, ar pagal taikytiną paveldėjimo teisę palikimas perduodamas universalaus teisių perėmimo būdu?
3. Ar atsakant į pirmąjį klausimą turi reikšmės tai, ar jame nurodytas įregistravimas turto buvimo vietos valstybės žemės kadastre pagal turto buvimo vietos valstybės nacionalinę teisę gali būti atliekamas ir tuomet, kai įpėdinis arba po įpėdinio mirties jo įpėdinis turto buvimo vietos valstybės žemės kadastrą tvarkančiai įstaigai nepateikia Europos paveldėjimo pažymėjimo, kuriame būtų nurodyta pirmajame klausime minėta informacija, bet pateikia Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriame ta informacija nenurodyta, ir kitą dokumentą, kuriame pateiktas įpėdinio arba, po įpėdinio mirties – jo įpėdinio pareiškimas?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
33 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija privalo jame nurodyti atitinkamo palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto, esančio kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimo išdavimo valstybė, identifikavimo duomenis, kai pareiškėjai prašo išduoti šį pažymėjimą siekdami įregistruoti nuosavybės teisę į šį turtą tos kitos valstybės narės žemės kadastre ir kai pagal tos valstybės teisę šiuos duomenis reikalaujama nurodyti tame pažymėjime, kad tokią registraciją būtų galima atlikti vien jo pagrindu.
34 Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 650/2012 VI skyriuje esantis 68 straipsnis, kaip nurodyta jo pavadinime, nustato Europos paveldėjimo pažymėjimo, kuriam taikomas atskiras teisinis režimas, nustatytas šio reglamento VI skyriaus nuostatose, turinį (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo E. E. (Jurisdikcija ir paveldėjimui taikytina teisė), C‑80/19, EU:C:2020:569, 70 punktą, taip pat 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Registrų centras, C‑354/21, EU:C:2023:184, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo klausimu 68 straipsnyje nustatyta, kad, paprašius išduoti tokį pažymėjimą, jame turi būti pateikiama tiek tame straipsnyje nurodytos informacijos, „kiek jos reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas“. Remiantis to paties straipsnio l punktu, tarp nurodytinos informacijos yra „kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas)“.
35 Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar iš Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkto formuluotės ir konkrečiai iš žodžių „jei taikoma“ ir „kiekvienam įpėdiniui“ galima daryti išvadą, kad šia nuostata reikalaujama Europos paveldėjimo pažymėjime identifikuoti konkretų paveldimą turtą tik tuomet, kai jis atitenka kuriam nors vienam iš kelių bendraįpėdinių.
36 Pažymėtina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (žr. 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktą ir 2025 m. sausio 23 d. Sprendimo Albausy, C‑187/23, EU:C:2025:34, 39 punktą).
37 Pirma, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio formuluote, iš jos nedviprasmiškai matyti, jog aplinkybė, kad konkrečios informacijos „reikia tikslui“, kurio siekia Europos paveldėjimo pažymėjimo paraišką teikiantis asmuo, yra lemiamas veiksnys nustatant, kokie duomenys turi būti nurodyti tame pažymėjime.
38 Be to, Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs, kad kai Europos paveldėjimo pažymėjimas skirtas pateikti kaip dokumentas, kuriuo remiantis prašoma įregistruoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą, Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnyje numatyta šiame pažymėjime pateiktina būtiniausia informacija. Jis taip pat pažymėjo, kad pažymėjimo turinys kiekvienu atveju gali skirtis, nelygu tikslas, kuriuo jis išduodamas (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Registrų centras, C‑354/21, EU:C:2023:184, 45 punktą).
39 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Europos paveldėjimo pažymėjime turi būti informacija, leidžianti identifikuoti kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimo išdavimo valstybė esantį nekilnojamąjį turtą tuo atveju, kai, pirma, pareiškėjas prašo nurodyti šią informaciją siekdamas registracijos pirmosios valstybės narės žemės kadastre ir, antra, pagal tos valstybės teisės aktus, jeigu registracijos prašoma remiantis vien tokiu pažymėjimu, jame turi būti nurodytas konkretus turtas, taigi minėtos informacijos nurodymas būtinas siekiant atlikti registraciją.
40 Vadinasi, pirmajame klausime nurodytomis aplinkybėmis, kai palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto, esančio kitoje valstybėje narėje nei Europos paveldėjimo pažymėjimo išdavimo valstybė, nurodymas yra būtinas tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas, Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkto formuluotė leidžia aiškinimą, pagal kurį pažymėjimą išduodanti institucija privalo jame nurodyti nekilnojamojo turto identifikavimo duomenis.
41 Be to, 68 straipsnio l punkte vartojamų žodžių „jei taikoma“ ir „kiekvienam įpėdiniui“ negalima aiškinti kaip reiškiančių, kad identifikuoti konkretų paveldimą turtą Europos paveldėjimo pažymėjime reikalaujama tik tuo atveju, kai tas turtas atitenka kuriam nors vienam iš kelių bendraįpėdinių, nes toks identifikavimas gali būti būtinas ir kitais atvejais, atsižvelgiant į šį pažymėjimą prašančio išduoti asmens siekiamą tikslą. Šiuos žodžius reikia suprasti kaip reiškiančius, kad palikimą sudarančių teisių ir (arba) turto sąrašas minėtame pažymėjime turi būti nurodomas ne visuomet, o tik kai to reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas.
42 Antra, kalbant apie Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkto kontekstą pirmiausia reikia pažymėti, kad keliose šio reglamento nuostatose matyti tiesioginis ryšys tarp Europos paveldėjimo pažymėjimo paraiškos tikslo ir to pažymėjimo turinio.
43 Pavyzdžiui, Reglamento Nr. 650/2012 63 straipsnio, susijusio su Europos paveldėjimo pažymėjimo paskirtimi, 1 dalyje numatyta, kad pažymėjimas skirtas tam, kad juo naudotųsi, be kita ko, įpėdiniai, kuriems kitoje valstybėje narėje reikia pasinaudoti savo statusu arba teisėmis. Šio 63 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose pažymėta, kad pažymėjimas gali būti naudojamas, be kita ko, siekiant įrodyti kiekvieno jame nurodyto įpėdinio statusą ir (arba) teises ir jiems tenkančias atitinkamas palikimo dalis, taip pat nustatyto turto ar konkrečių turto dalių, sudarančių palikimą, priskyrimą įpėdiniui (‑iams) (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Registrų centras, C‑354/21, EU:C:2023:184, 43 punktą).
44 Tuo tikslu paraiškoje turi būti nurodyta reglamento 65 straipsnio 3 dalyje išvardyta informacija, visų pirma, tikslas, kuriam prašoma išduoti pažymėjimą, kaip nurodyta to reglamento 63 straipsnyje, kiek tokia informacija būtina tam, kad išduodančioji institucija galėtų patvirtinti pareiškėjo nurodytus faktus. Be to, prie prašymo turi būti pridėti visų reikiamų dokumentų originalai arba oficialiai patvirtintos kopijos.
45 Tikslo, kuriam prašoma išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą, įtaka šio pažymėjimo turiniui taip pat atspindėta Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnyje, siejamame su jo 71 konstatuojamąja dalimi, kuriame išvardytos pažymėjimo sukeliamos teisinės pasekmės visose valstybėse narėse. Iš 69 straipsnio matyti, jog preziumuojama, kad asmuo, pažymėjime nurodytas kaip įpėdinis, turi jame nurodytą statusą ir (arba) teises arba įgaliojimus, taip pat kad pažymėjimas tiksliai patvirtina faktus, nustatytus pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Taigi, kai Europos paveldėjimo pažymėjimas išduodamas įpėdiniui palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, įpėdinis gali juo naudotis kitose valstybėse narėse, kuriose yra palikėjo turto (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Registrų centras, C‑354/21, EU:C:2023:184, 44 punktą ir 2025 m. sausio 23 d. Sprendimo Albausy, C‑187/23, EU:C:2025:34, 52 punktą).
46 Galiausiai, kalbant apie ryšį tarp Reglamento Nr. 650/2012 nuostatų, susijusių su Europos paveldėjimo pažymėjimu, ir taikytinų nacionalinės teisės normų, primintina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog reglamento nuostatos nekliudo valstybei narei nustatyti reikalavimus, kurių reikia laikytis norint nustatyti daiktines teises į nekilnojamąjį turtą, kaip numatyta reglamento 18 konstatuojamojoje dalyje, kurioje daroma nuoroda į lex rei sitae. Pagal nurodyto reglamento 1 straipsnio 2 dalies l punktą, 68 straipsnio l punktą ir 69 straipsnio 5 dalį nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, kuriose numatyta, kad prašymas įregistruoti nekilnojamąjį turtą šios valstybės narės nekilnojamojo turto registre gali būti atmestas, kai vienintelis šiam prašymui pagrįsti pateiktas dokumentas yra Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuriame tas nekilnojamasis turtas nėra nurodytas (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Registrų centras, C‑354/21, EU:C:2023:184, 47–53 punktus).
47 Be to, atvejis, kai identifikuoti paveldimą turtą būtina tam, kad įpėdinis galėtų įrodyti jo priskyrimą jam, ypač kai tokio identifikavimo reikalaujama pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas atitinkamas registras, teisę, taip pat numatytas Įgyvendinimo reglamento Nr. 1329/2014 5 priede pateiktos V formos IV priedo 9 punkte; šią formą išduodančioji institucija privalo naudoti išduodama Europos paveldėjimo pažymėjimą (šiuo klausimu žr. 2025 m. sausio 23 d. Sprendimo Albausy, C‑187/23, EU:C:2025:34, 49 punktą), kaip numatyta to IV priedo 13 išnašoje.
48 Iš visų minėtų Reglamento Nr. 650/2012 nuostatų matyti, kad palikimą sudarančio konkretaus turto priskyrimas suinteresuotajam įpėdiniui (‑iams) yra vienas tikslų, kuriam gali būti išduotas Europos paveldėjimo pažymėjimas. Iš to taip pat matyti, kad to pažymėjimo turinys konkrečiai priklauso nuo to, ar pareiškėjo prašoma įtraukti informacija yra būtina tikslui, kuriam šis pažymėjimas išduodamas. Taip yra, be kita ko, tuomet, kai pažymėjime prašoma nurodyti paveldimą nekilnojamąjį turtą, esantį kitoje nei pažymėjimo išdavimo vietos valstybėje narėje, jeigu to reikia norint atlikti registraciją tos kitos valstybės narės žemės kadastre, kaip atsitiko pagrindinėje byloje.
49 Trečia, primintina, kad Reglamentu Nr. 650/2012, kaip matyti iš jo 7, 8 ir 80 konstatuojamųjų dalių, siekiama, be kita ko, padėti įpėdiniams įgyvendinti savo teises, kurios turi būti veiksmingai užtikrintos, tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 1 d. Sprendimo Mahnkopf, C‑558/16, EU:C:2018:138, 35 punktą, 2025 m. sausio 23 d. Sprendimo Albausy, C‑187/23, EU:C:2025:34, 50 punktą ir 2025 m. kovo 27 d. Sprendimo Ławida, C‑57/24, EU:C:2025:217, 37 punktą).
50 Kalbant konkrečiau, šio reglamento 67 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog Europos paveldėjimo pažymėjimas buvo sukurtas tam, kad įpėdiniai galėtų, be kita ko, lengvai įrodyti savo statusą ir (arba) teises ir įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, kurioje yra paveldimas turtas, siekiant užtikrinti, kad tokie paveldėjimo klausimai būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 1 d. Sprendimo Mahnkopf, C‑558/16, EU:C:2018:138, 36 punktą, 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Registrų centras, C‑354/21, EU:C:2023:184, 42 punktą ir 2025 m. sausio 23 d. Sprendimo Albausy, C‑187/23, EU:C:2025:34, 51 punktą).
51 Vadinasi, Europos paveldėjimo pažymėjimu siekiama leisti įpėdiniams įgyvendinti savo teises vienoje ar keliose kitose nei jo išdavimo vietos valstybėse narėse, taip išvengiant kreipimosi į skirtingas šių valstybių narių valdžios institucijas. Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkto aiškinimas, pagal kurį to pažymėjimo turinys nustatomas atsižvelgiant į tikslą, kuriam jis išduodamas, leidžia išsaugoti šios nuostatos veiksmingumą, kartu reikiamai atsižvelgiant į suinteresuotųjų įpėdinių interesus, ir užtikrinti tikslų, kurių siekiama reglamentu bendrai ir Europos paveldėjimo pažymėjimu konkrečiai, įgyvendinimą.
52 Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju Europos paveldėjimo pažymėjimo neišsamumas gali sukliudyti juo pasinaudoti tikslui, kuriam jį prašyta išduoti, o būtent konkrečiu atveju įrodyti nuosavybės teisės į atitinkamą turtą įgijimą. Taigi siekiant įgyvendinti pirmesniame šio sprendimo punkte primintus tikslus, išduodančioji institucija privalo tokiame pažymėjime nurodyti nekilnojamojo turto identifikavimo duomenis, kai pažymėjimo prašoma norint turtą įregistruoti žemės kadastre, o remiantis valstybės narės, kurioje yra tas turtas ir tvarkomas kadastras, teise tokia registracija negali būti atlikta vien pažymėjimo pagrindu, jeigu jame nėra minėtų duomenų. Be to, siekiant užtikrinti minėtų tikslų įgyvendinimą ir išsaugoti Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkto veiksmingumą, tokia išduodančiosios institucijos pareiga negali apsiriboti tik šio sprendimo 35 punkte numatytais atvejais, t. y. kai turtas priskirtas kuriam nors vienam iš kelių bendraįpėdinių.
53 Taigi su Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkto formuluote, šios nuostatos kontekstu ir to reglamento siekiamais tikslais suderinamas aiškinimas, pagal kurį Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija šia nuostata įpareigota į jį įtraukti informaciją, identifikuojančią kuriam nors vienam ar keliems įpėdiniams paliktą nekilnojamąjį turtą, jeigu ši informacija būtina siekiant vien remiantis tuo pagrindu atlikti registraciją turto buvimo vietos valstybės narės žemės kadastre.
54 Šio Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkto aiškinimo negali paneigti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytos praktinio pobūdžio abejonės, kad nurodytas aiškinimas lems Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodančios institucijos pareigą prireikus imtis priemonių nustatyti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas iš tiesų yra paveldėjimo dalis pagal to turto buvimo vietos valstybės narės teisę. Anot to teismo, tokios priemonės gali lemti papildomas išlaidas ir vėlavimą ir taip kliudyti įgyvendinti reglamentu siekiamus supaprastinimo ir pagreitinimo tikslus, ir šių kliūčių nepašalins esami valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimo mechanizmai.
55 Iš tiesų reikia konstatuoti, kad nors tiesa, kad minėtas patikrinimas gali lemti papildomas išlaidas ir vėlavimą, tačiau Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodančiai institucijai neidentifikavus nekilnojamojo turto kaip paveldėjimo dalies, kiltų didesnė problema – būtų apsunkintas veiksmingas suinteresuotojo įpėdinio teisių įgyvendinimas. Remiantis Reglamento 650/2012 7 konstatuojamąja dalimi, reikia sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant kliūtis laisvam asmenų, kurie šiuo metu patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimui, ir veiksmingai užtikrinti, be kita ko, įpėdinių teises. Kita vertus, išdavus Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriame nėra informacijos, reikalaujamos pagal atitinkamo turto buvimo ir žemės kadastro tvarkymo vietos valstybės narės teisę, suinteresuotasis įpėdinis neteks galimybės veiksmingai pasinaudoti šiuo pažymėjimu.
56 Be to, iš Reglamento 650/2012 66 straipsnio matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė tyrimo ir keitimosi informacija tarp valstybių narių kompetentingų institucijų mechanizmus būtent tam, kad būtų galima patikrinti asmens, prašančio išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą, nurodytų duomenų tikrumą (šiuo klausimu žr. 2019 m. sausio 17 d. Sprendimo Brisch, C‑102/18, EU:C:2019:34, 35 punktą). Kalbant konkrečiai, pagal to 66 straipsnio 1 dalį, pažymėjimą išduodanti institucija, kuriai tai leidžiama pagal jos nacionalinę teisę, gali atlikti, jos nuomone, reikalingus tyrimus arba prašyti pateikti papildomų įrodymų. Nurodyto 66 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi išduodančiosios institucijos prašymą, suteikia jai informaciją, saugomą registruose, kuriuose registruojami dokumentai ir faktai, susiję su paveldėjimu. Šio reglamento 68 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad šiame reglamente numatytas keitimasis su formalumais, kurių reikalaujama laikytis registruojant nekilnojamąjį turtą registro tvarkymo valstybėje narėje, susijusia informacija. Vadinasi, Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į praktinio pobūdžio sunkumus, kaip antai nurodytus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, ir nurodytame reglamente numatytus jiems įveikti skirtus mechanizmus.
57 Be to, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Reglamento 650/2012 71 konstatuojamosios dalies formuluotė, atrodo, neleidžia išplėsti Europos paveldėjimo pažymėjimo įrodomosios galios klausimui, ar konkretus turtas priklausė palikėjui. Jo nuomone, iš reglamento 66 straipsnio 1 dalies, 67 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos ir 69 straipsnio 2–4 dalių, panašu, matyti, kad jeigu turtas turi būti tiksliai nurodytas tame pažymėjime, išduodančioji institucija privalo patikrinti, ar šis turtas tikrai sudarė palikėjo palikimo dalį.
58 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento 650/2012 71 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog Europos paveldėjimo pažymėjimo įrodomoji galia neturėtų apimti klausimo, ar konkretus turtas priklausė palikėjui, nes toks klausimas nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, apibrėžtą jo 1 straipsnyje. Iš nurodyto reglamento 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, institucijos gali patikrinti, ar palikėjo teisė į paveldimą turtą, nurodytą registruoti pateiktame dokumente, yra tokia teisė, kuri yra įregistruota registre arba kitaip patvirtinta pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Taigi aplinkybė, kad Europos paveldėjimo pažymėjimo įrodomoji galia neapima klausimo, ar konkretus turtas priklausė palikėjui, neturi įtakos išduodančiosios institucijos pareigai identifikuoti turto pažymėjime, kai toks identifikavimas būtinas tikslui, kuriam jis išduodamas.
59 Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su jo 71 konstatuojamąja dalimi, nustatyta prezumpcija, kad Europos paveldėjimo pažymėjimu tiksliai patvirtinti tik faktai, nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę, nustatoma remiantis šio reglamento III skyriaus nuostatomis, arba pagal kitą konkretiems faktams, pavyzdžiui, paskutinės valios dėl turto palikimo galiojimui turinio prasme, taikytiną teisę. Šio 69 straipsnio 5 dalyje priduriama, kad pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio nurodyto reglamento 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų taikymui (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Registrų centras, C‑354/21, EU:C:2023:184, 44 ir 47 punktus).
60 Be to, pagal Reglamento Nr. 650/2012 66 ir 67 straipsnius Europos paveldėjimo pažymėjimo paraišką nagrinėjanti išduodančioji institucija įpareigojama, pirma, patikrinti pareiškėjo pateiktą informaciją, pareiškimus ir įrodymus ir, antra, išduoti pažymėjimą tik jei patvirtintini faktai buvo nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba kitą konkretiems faktams taikomą teisę. Taigi šiuo reglamentu nustatyta sistema grindžiama prielaida, kad pažymėjimas išduodamas, kai patvirtintinų faktų tikrumas buvo nustatytas pagal taikytiną teisę (šiuo klausimu žr. 2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimo BNP Paribas Fortis (Notarą pavaduojančio padėjėjo prašymas priimti prejudicinį sprendimą), C‑240/24, EU:C:2025:1019, 46 punktą.
61 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs, kad, siekiant išsaugoti Sąjungos piliečių pasitikėjimą Europos paveldėjimo pažymėjimu, būtina, kad šis dokumentas, turintis Reglamento Nr. 650/2012 63 straipsnyje nustatytą įrodomąją galią ir sukeliantis šio reglamento 69 straipsnyje nurodytas pasekmes, būtų išduotas, remiantis reglamento 67 straipsniu, tik kai neginčijami patvirtintini faktai (šiuo klausimu žr. 2025 m. sausio 23 d. Sprendimo Albausy, C‑187/23, EU:C:2025:34, 43, 44 ir 63–65 punktus). Šis reikalavimas juo labiau svarbus dėl to, kad toks pažymėjimas sukelia pasekmes visiems jame įvardytiems asmenims, visų pirma įpėdiniams, net jei tie asmenys patys neprašė išduoti pažymėjimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Vorarlberger Landes- und Hypothekenbank, C‑301/20, EU:C:2021:528, 45 punktą).
62 Kita vertus, Reglamento Nr. 650/2012 negalima aiškinti kaip nustatančio Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodančiai institucijai pareigą oficialiai patvirtinti faktus, kurie nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, kaip antai, ar konkretus turtas iš tiesų priklausė palikėjui.
63 Iš viso, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad išduodančioji institucija privalo Europos paveldėjimo pažymėjime nurodyti informaciją, leidžiančią identifikuoti konkretaus palikimo dalį sudarantį nekilnojamąjį turtą, kai to reikalauja tikslas, kuriuo toks pažymėjimas išduodamas, net jei tokia pareiga, prireikus, gali reikalauti atlikti reikiamus patvirtintinų faktų patikrinimus. Be to, tokia institucija turi atsisakyti išduoti pažymėjimą, jeigu šie faktai yra ginčijami.
64 Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, į pirmąjį klausimą atsakytina: Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija privalo jame nurodyti atitinkamo palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto, esančio kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimo išdavimo valstybė, identifikavimo duomenis, kai pareiškėjai prašo išduoti šį pažymėjimą siekdami įregistruoti nuosavybės teisę į šį turtą tos kitos valstybės narės žemės kadastre ir kai pagal tos valstybės teisę šiuos duomenis reikalaujama nurodyti tame pažymėjime, kad tokią registraciją būtų galima atlikti vien jo pagrindu.
Dėl antrojo klausimo
65 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad dėl aplinkybės, jog pagal paveldėjimui taikomą teisę palikėjo turtas paveldimas pagal „universalaus teisių perėmimo“ sistemą, kuria remiantis įpėdiniams perduodamas visas palikėjo turtas, Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija gali būti atleista nuo pareigos jame nurodyti atitinkamo palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto, esančio kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimo išdavimo valstybė, identifikavimo duomenis, kai šių duomenų nurodymas pažymėjime yra būtinas tikslui, kuriuo jis išduodamas, pasiekti, t. y. įregistruoti nuosavybės teisę į šį turtą tos kitos valstybės narės žemės kadastre vien šio pažymėjimo pagrindu.
66 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punkte, siejamame su to paties reglamento 18 ir 19 konstatuojamosiomis dalimis, nustatyta, kad šis reglamentas netaikomas visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms, ir šiuos klausimus reglamentuoja valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisė, o nekilnojamojo turto atveju – lex rei sitae. Kita vertus, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, šia nuostata iš nurodyto reglamento taikymo srities nėra pašalinamos sąlygos, kuriomis tokios teisės įgyjamos. Šį aiškinimą patvirtina to paties reglamento 23 straipsnio 1 ir 2 dalys, iš kurių matyti, kad paveldėjimui taikytina teisė, nustatyta pagal reglamento 21 ar 22 straipsnį, reglamentuoja visą palikimo paveldėjimą, įskaitant „turto, teisių ir pareigų perdavimą įpėdiniams“ (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Kubicka, C‑218/16, EU:C:2017:755, 53–55 punktus).
67 Taigi, kaip Vokietijos vyriausybė pažymėjo savo rašytinėse pastabose, būtent teisė, nustatyta pagal Reglamentą Nr. 650/2012 kaip taikytina paveldėjimui, reglamentuoja palikėjo palikimo perdavimo tvarką ir konkrečiu atveju lemia, ar toks perdavimas įvyksta pagal universalaus teisių perėmimo sistemą.
68 Vis dėlto pirmiausia konstatuotina, kad Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodančios institucijos atsižvelgimas į paveldėjimui taikytinoje teisėje numatytą „universalaus teisių perėmimo“ sistemą, siekiant išvengti pareigos tokiame pažymėjime nurodyti pagal Reglamentą Nr. 650/2012 reikalaujamą informaciją, neatitiktų to reglamento 68 straipsnio. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 37 ir 48 punktų, pažymėjimo turinys turi būti nustatytas remiantis kriterijumi, pagal kurį 68 straipsnyje išvardytos informacijos „reikia tikslui, kuriam [tas pažymėjimas] išduodamas“, ir tuo tikslu šioje nuostatoje nėra nuorodos į valstybių narių teisę.
69 Be to, nurodyto 68 straipsnio l punkte vartojami žodžiai „jei taikoma“ negali būti aiškinami kaip reiškiantys, kad tokiame pažymėjime nurodytinos informacijos kategorijos galėtų keistis atsižvelgiant į atitinkamam paveldėjimui taikytinos teisės turinį ir visų pirmą į tvarką, pagal kurią, remiantis šia teise, perduodamas palikėjo palikimas, priešingu atveju būtų pakenkta suderinimo tikslui, kurio siekta kuriant Europos paveldėjimo pažymėjimą.
70 Antra, svarbu pažymėti, kad jokioje Reglamento Nr. 650/2012 nuostatoje nenumatyta nei konkreti paveldėjimo tvarka, kaip antai, „universalus teisių perėmimas“, įtvirtintas pagrindinėje byloje taikomoje nacionalinėje teisėje, nei tai, kad tokia tvarka gali turėti įtakos Europos paveldėjimo pažymėjimo turiniui, kurį reglamentuoja šio reglamento 68 straipsnis. Priešingai, iš Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies, siejamų su jo 7 ir 9 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, kad šio reglamento taikymo sritis apima bet kokią paveldėjimo dėl palikėjo mirties formą, turinčią tarpvalstybinį aspektą, taip pat visus su tuo susijusius civilinės teisės aspektus, kuriems nurodytu reglamentu siekta sukurti vienodą režimą, ir konkrečiai visas turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formas (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo UM (Sutartis dėl nuosavybės teisių perdavimo mirties atveju), C‑277/20, EU:C:2021:708, 33 punktą). Taigi, kadangi Reglamento Nr. 650/2012 nuostatos taikomos visuotinai, jų taikymas negali priklausyti nuo atitinkamos paveldėjimo tvarkos.
71 Trečia, šį konstatavimą patvirtina aplinkybė, kad Europos paveldėjimo pažymėjimas yra Sąjungos teisės priemonė, kuriai taikomas atskiras teisinis režimas, nustatytas Reglamento Nr. 650/2012 VI skyriaus nuostatose, kaip priminta šio sprendimo 34 punkte, ir šis reglamentas yra tiesiogiai taikomas Sąjungos teisės aktas. Taigi, valstybės narės paveldėjimo teisės nuostatos, kaip antai įtvirtinančios „universalaus teisių perėmimo“ sistemą, negali turėti ribojamojo poveikio minėto reglamento nuostatų, reglamentuojančių Europos paveldėjimo pažymėjimo turinį, aiškinimui.
72 Be to, aiškinimas, pagal kurį Europos paveldėjimo pažymėjimo turinys nepriklauso nuo paveldėjimą reglamentuojančių nacionalinių teisės sistemų, atitinka Reglamentu Nr. 650/2012 siekiamą supaprastinimo tikslą ir ypač nurodyto pažymėjimo sukūrimo tikslus. Iš tiesų, kaip priminta šio sprendimo 49 ir 50 punktuose, šiuo reglamentu ir pažymėjimu siekiama, be kita ko, padėti įpėdiniams veiksmingai įgyvendinti savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais ir tuo tikslu leisti jiems lengviau įrodyti savo teises kitoje valstybėje narėje, visų pirma toje, kurioje yra konkretus paveldimas turtas.
73 Šis argumentas yra ypač svarbus sudėtingais tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, kaip antai susijusiais su vienas po kito einančiais paveldėjimais, dalyvaujant kelioms įpėdinių kartoms, kaip atsitiko nagrinėjamu atveju.
74 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą atsakytina: Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad dėl aplinkybės, jog pagal paveldėjimui taikomą teisę palikėjo turtas paveldimas pagal „universalaus teisių perėmimo“ sistemą, kuria remiantis įpėdiniams perduodamas visas palikėjo turtas, Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija negali būti atleista nuo pareigos jame nurodyti atitinkamo palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto, esančio kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimo išdavimo valstybė, identifikavimo duomenis, kai šių duomenų nurodymas pažymėjime yra būtinas tikslui, kuriuo jis išduodamas, pasiekti, t. y. įregistruoti nuosavybės teisę į šį turtą tos kitos valstybės narės žemės kadastre vien šio pažymėjimo pagrindu.
Dėl trečiojo klausimo
75 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija atleidžiama nuo pareigos jame nurodyti palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto identifikavimo duomenis, kai juos prašoma nurodyti registravimo to turto buvimo vietos valstybės narės žemės kadastre tikslais, jeigu pagal tos valstybės narės teisę taip įregistruoti galima remiantis papildomu dokumentu, pateiktu kartu su Europos paveldėjimo pažymėjimu, kai šiame nėra tokių duomenų.
76 To teismo nuomone, jeigu į jo pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija vis dėlto gali būti atleista nuo pareigos jame nurodyti nekilnojamojo turto identifikavimo duomenis, jeigu to turto buvimo vietos valstybės narės teisėje numatyta alternatyva, leidžianti atlikti registraciją šios valstybės žemės kadastre remiantis prie Europos paveldėjimo pažymėjimo, kuriame nėra tokių duomenų, pridėtu papildomu dokumentu. Anot to teismo, nei 2023 m. kovo 9 d. Sprendime Registrų centras (C‑354/21, EU:C:2023:184), nei Reglamento Nr. 650/2012 18 konstatuojamosios dalies šeštame ir septintame sakiniuose nedraudžiama tuo tikslu reikalaujamos informacijos nurodyti tokiame papildomame dokumente. Tas teismas nurodo, kad nagrinėjamu atveju iš Čekijos nutarimo dėl kadastro 66 ir 69 straipsnių, nurodytų šio sprendimo 31 punkte, matyti, kad įpėdiniai ar mirusio įpėdinio teisių perėmėjai turi galimybę pateikti Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriame nėra minėtų duomenų, papildantį pareiškimą, todėl tų duomenų nurodymas pažymėjime pareiškėjų pagrindinėje byloje prašymu, jo nuomone, gali tapti beprasmis.
Dėl priimtinumo
77 Nors pareiškėjai pagrindinėje byloje formaliai nepareiškė trečiojo prejudicinio klausimo nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, jie teigia, kad jeigu Europos paveldėjimo pažymėjime nebūtų atitinkamo nekilnojamojo turto identifikavimo duomenų, jie negalėtų pasinaudoti teise, – anot jų, pagal Čekijos teisę ją turi tik tiesioginiai įpėdiniai, – pateikti tokį pažymėjimą papildantį pareiškimą, kad būtų atlikta registracija Čekijos žemės kadastre, nes jie yra palikėjo antrosios eilės teisių perėmėjai. Šiuos argumentus galima suprasti kaip prieštaravimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktam lex rei sitae aiškinimui, o kartu kaip siekį užginčyti šio trečiojo klausimo reikšmę pagrindinei bylai, teigiant, kad jis laikytinas hipotetiniu.
78 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, laikydamasis Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos paskirstymo, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktinį ir teisinį prašyme priimti prejudicinį sprendimą suformuluotų prejudicinių klausimų kontekstą. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui apibrėžus faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis kyla jo užduodami klausimai, Teisingumo Teismas neturi tikrinti jų tikslumo (2023 m. birželio 8 d. Sprendimo Prestige and Limousine, C‑50/21, EU:C:2023:448, 42 ir 43 punktai, taip pat 2026 m. kovo 19 d. Sprendimo Almirall, C‑589/24 EU:C:2026:217, 25 punktas).
79 Vadinasi, šioje byloje reikia vadovautis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo padaryta prielaida, kad pagal taikytinas Čekijos teisės nuostatas pareiškėjams pagrindinėje byloje gali būti leista atlikti registraciją Čekijos žemės kadastre, kartu su Europos paveldėjimo pažymėjimu pateikus jam papildyti skirtą pareiškimą, kai pačiame pažymėjime nėra visų tuo tikslu reikalaujamų duomenų.
80 Antra, remiantis suformuota jurisprudencija, tik pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Vadinasi, nacionalinių teismų pateiktiems klausimams taikoma svarbos prezumpcija, o Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto klausimo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, kad problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į tuos klausimus (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Beck ir Bergdorf, C‑355/97, EU:C:1999:391, 22 punktą ir 2026 m. sausio 22 d. Sprendimo Secab, C‑423/23, EU:C:2026:32, 24 punktą).
81 Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją, apibendrintą šio sprendimo 76 punkte, nėra akivaizdu, kad šio teismo prašomas Reglamento Nr. 650/2012 nuostatų išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, arba kad pateiktame trečiajame klausime iškelta teisinė problema yra hipotetinė.
82 Taigi trečiasis klausimas yra priimtinas.
Dėl esmės
83 Pirmiausia pabrėžtina, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 34 punkte, Europos paveldėjimo pažymėjimas yra autonominė Sąjungos teisės priemonė. Vadinasi, šio pažymėjimo turinys turi būti nustatomas remiantis tik taikytinomis Reglamento Nr. 650/2012 nuostatomis, visų pirma jo 68 straipsniu, kuriame nurodyta jame pateiktina informacija.
84 Į nacionalinės teisės nuostatas reikia atsižvelgti tik tuomet, kai Reglamente Nr. 650/2012 pateikiama aiški nuoroda į jas. Kaip priminta šio sprendimo 66 punkte, taip konkrečiai yra kalbant apie valstybės narės, kurioje tvarkomas kadastras, teisę, arba, nekilnojamojo turto atveju, lex rei sitae, kaip nurodyta šio reglamento 18 ir 19 konstatuojamosiose dalyse, taip pat kalbant apie paveldėjimui taikytiną teisę, nustatomą pagal reglamento 21 ar 22 straipsnius.
85 Antra, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkte aiškiai numatyta, jog Europos paveldėjimo pažymėjime turi būti nurodoma kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas), kiek šios informacijos reikia tikslui, kuriuo išduodamas pažymėjimas.
86 Kaip matyti iš šio sprendimo 37–53 ir 64 punktuose pateikto šios nuostatos aiškinimo, išduodančiosios institucijos pareiga Europos paveldėjimo pažymėjime nurodyti palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto identifikavimo duomenis priklauso nuo tikslo, kuriuo išduodamas toks pažymėjimas. Vadinasi ši pareiga negali išnykti vien dėl to, kad valstybės narės, kurioje yra šis turtas ir tvarkomas atitinkamas žemės kadastras, teisėje numatyta alternatyva, leidžianti įregistruoti nuosavybės teisę į šį turtą tame žemės kadastre remiantis papildomu dokumentu, skirtu kompensuoti tokių duomenų nebuvimą nurodytame pažymėjime.
87 Trečia, pažymėtina, kad tokio aiškinimo nepaneigia 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Registrų centras (C‑354/21, EU:C:2023:184) rezoliucinė dalis. Kaip matyti iš to sprendimo 35, 39 ir 45–53 punktų, jis buvo susijęs su valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų dokumentams, pateiktiniems grindžiant prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą tos valstybės registre, laikymusi, ypač kai tuo tikslu pateikiamas tik Europos paveldėjimo pažymėjimas. Tačiau Teisingumo Teismas ten nenagrinėjo šiame klausime keliamų problemų, būtent – kokius duomenis apie tokį turtą pažymėjimą išduodanti institucija turi jame nurodyti, kai pagal valstybės narės teisės aktus pareiškėjui suteikiama teisė pateikti papildomą dokumentą.
88 Galiausiai, ketvirta, minėtą aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 650/2012 7, 67 ir 80 konstatuojamosios dalys, pagal kurias priimant šį reglamentą ir sukuriant Europos paveldėjimo pažymėjimą siekta, be kita ko, užtikrinti veiksmingą įpėdinių teisių įgyvendinimą ir supaprastinti procedūras, kurias jie turi atlikti Sąjungoje, ypač kai reikia įrodyti jų teises valstybėje narėje, kurioje yra konkretus paveldimas turtas. Taigi kai įpėdiniai prašo išduoti tokį pažymėjimą siekdami įgyvendinti savo teises, jame turi būti nurodyti visi tam reikalingi duomenys, o įpėdiniai negali atsidurti situacijoje, kai, nepaisant pažymėjimo gavimo, dėl jo neišsamumo, palyginti su šio reglamento reikalavimais, jie privalėtų teikti papildomą dokumentą, kad galėtų pasinaudoti savo teisėmis.
89 Beje, šio konstatavimo nepaneigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad Reglamento Nr. 650/2012 18 konstatuojamosios dalies pirmame, šeštame ir septintame sakiniuose nustatyta, kad, pirma, už nekilnojamojo ar kilnojamojo turto registravimą atsakinga institucija gali prašyti asmens, kuris pateikia prašymą dėl registravimo, pateikti papildomą informaciją arba papildomus dokumentus, reikalaujamus pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę, ir, antra, tokia institucija gali šiam asmeniui nurodyti, kaip galima pateikti trūkstamą informaciją ar dokumentus. Iš tiesų, atsižvelgiant į šio reglamento 68 straipsnio l punkto formuluotę bei šiuo reglamentu ir Europos paveldėjimo pažymėjimu siekiamus tikslus, konkrečiai primintus pirmesniame šio sprendimo punkte, minėtų 18 konstatuojamosios dalies nuostatų negalima suprasti kaip atleidžiančių išduodančiąją instituciją nuo pareigos šiame pažymėjime nurodyti pagal nacionalinę teisę tokiam registravimui reikalingus duomenis.
90 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą atsakytina: Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija nėra atleidžiama nuo pareigos jame nurodyti palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto identifikavimo duomenis, kai juos prašoma nurodyti registravimo to turto buvimo vietos valstybės narės žemės kadastre tikslais, jeigu pagal tos valstybės narės teisę taip įregistruoti galima remiantis papildomu dokumentu, pateiktu kartu su Europos paveldėjimo pažymėjimu, kai šiame nėra tokių duomenų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
91 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 68 straipsnio l punktas
turi būti aiškinamas taip:
Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija privalo jame nurodyti atitinkamo palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto, esančio kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimo išdavimo valstybė, identifikavimo duomenis, kai pareiškėjai prašo išduoti šį pažymėjimą siekdami įregistruoti nuosavybės teisę į šį turtą tos kitos valstybės narės žemės kadastre ir kai pagal tos valstybės teisę šiuos duomenis reikalaujama nurodyti tame pažymėjime, kad tokią registraciją būtų galima atlikti vien jo pagrindu.
2. Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punktas
turi būti aiškinamas taip:
dėl aplinkybės, jog pagal paveldėjimui taikomą teisę palikėjo turtas paveldimas pagal „universalaus teisių perėmimo“ sistemą, kuria remiantis įpėdiniams perduodamas visas palikėjo turtas, Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija negali būti atleista nuo pareigos jame nurodyti atitinkamo palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto, esančio kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimo išdavimo valstybė, identifikavimo duomenis, kai šių duomenų nurodymas pažymėjime yra būtinas tikslui, kuriuo jis išduodamas, pasiekti, t. y. įregistruoti nuosavybės teisę į šį turtą tos kitos valstybės narės žemės kadastre vien šio pažymėjimo pagrindu.
3. Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punktas
turi būti aiškinamas taip:
Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija nėra atleidžiama nuo pareigos jame nurodyti palikimo dalį sudarančio nekilnojamojo turto identifikavimo duomenis, kai juos prašoma nurodyti registravimo to turto buvimo vietos valstybės narės žemės kadastre tikslais, jeigu pagal tos valstybės narės teisę taip įregistruoti galima remiantis papildomu dokumentu, pateiktu kartu su Europos paveldėjimo pažymėjimu, kai šiame nėra tokių duomenų.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.
i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.