Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. liepos 9 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Valstybės pagalba – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Pridėtinės vertės mokestis – Paslaugų, kurias vienos kitoms teikia įmonės, daugiausia vykdančios bankų, draudimo ar pensijų fondų sektorių sandorius, neapmokestinimas – Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas – Sąvoka „pagalba“ – Pranašumas – Atrankumas – Prašymas apriboti sprendimo poveikį laiko atžvilgiu “
Byloje C‑360/25 (Schoger II)(i),
dėl Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas, Austrija) 2025 m. gegužės 30 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. gegužės 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
***X***
prieš
Finanzamt für Großbetriebe,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, teisėjai I. Ziemele, A. Kumin, S. Gervasoni (pranešėjas) ir M. Bošnjak,
generalinis advokatas A. Biondi,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– ***X***, atstovaujamos Rechtsanwalt P. Goeth,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos F. Koppensteiner,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Farley ir L. Wildpanner,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 107 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Austrijos bendrovės ***X*** ir Finanzamt für Großbetriebe (Didelių įmonių mokesčių administratorius, Austrija; toliau – mokesčių administratorius) ginčą dėl ***X*** gautų pranešimų apie pridėtinės vertės mokestį (PVM) už 2013–2017 m. laikotarpį (toliau – ginčijamas mokestinis laikotarpis).
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“
4 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; toliau – PVM direktyva) 5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„PVM sistema yra paprasčiausia ir neutraliausia tada, kai mokestis yra taikomas kiek įmanoma bendresniu būdu ir kai jo taikymo sritis apima visus gamybos ir paskirstymo bei paslaugų teikimo etapus. Dėl to vidaus rinkai ir valstybėms narėms yra naudinga sukurti bendrą sistemą, kuri būtų taikoma ir mažmeninei prekybai.“
5 Tos direktyvos 131 straipsnyje, kuriuo pradedama IX antraštinė dalis „Neapmokestinimas“, numatyta:
„2–9 skyriuose numatytais atvejais neapmokestinimas PVM taikomas nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų ir tokiomis sąlygomis, kurias valstybės narės nustato siekdamos užtikrinti tinkamą ir sąžiningą neapmokestinimo atvejus reglamentuojančių nuostatų taikymą bei užkirsti kelią galimiems mokesčių vengimo, išsisukinėjimo ar piktnaudžiavimo atvejams.“
6 Tos direktyvos 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„1. Sandoriai, kurių valstybės narės neapmokestina PVM:
a) draudimo ir perdraudimo sandoriai, įskaitant su jais susijusias paslaugas, kurias teikia draudimo brokeriai ir draudimo agentai;
b) paskolos suteikimas bei derybos dėl paskolos ir suteiktos paskolos priežiūra, kurią atlieka paskolą suteikęs asmuo;
c) derybos ir visi sandoriai dėl paskolų finansinių garantijų ar laidavimo bei suteiktos paskolos finansinių garantijų priežiūra, kurią atlieka paskolą suteikęs asmuo;
d) sandoriai, įskaitant derybas, dėl indėlių ir einamųjų sąskaitų, mokėjimų, pervedimų, skolų, čekių ir kitų apyvartinių dokumentų, išskyrus skolų išieškojimą;
e) sandoriai, įskaitant derybas, dėl valiutos, banknotų ir monetų, naudojamų kaip atsiskaitymo priemonė, išskyrus kolekcionuojamas monetas ar banknotus, pavyzdžiui, aukso, sidabro ar kitų metalų monetas ar banknotus, kurie paprastai nėra naudojami kaip atsiskaitymo priemonė, arba numizmatinės vertės monetas;
f) sandoriai, įskaitant derybas dėl akcijų, turtinių teisių bendrovėse ar asociacijose, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, išskyrus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į prekes, ir 15 straipsnio 2 dalyje nurodytas teises ar vertybinius popierius, išskyrus sandorius dėl šių dokumentų valdymo ar saugojimo;
g) specialių investicinių fondų, kaip juos apibrėžia valstybės narės, valdymas;
<...>“
7 PVM direktyvos 168 straipsnyje, kuriame patikslinama teisės į atskaitą apimtis, numatyta, kad „jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti [mokėtiną ar sumokėtą PVM už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą]“.
Nacionalinė teisė
8 Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 1994 m. rugpjūčio 23 d. Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas; BGBl. 663/1994; toliau – UStG) skirtas PVM direktyvai į Austrijos teisę perkelti.
9 UStG 6 straipsnio 1 dalies 28 punkte nustatyta:
„Iš sandorių, kuriems taikomi 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, [PVM] neapmokestinamos:
<...>
28. kitos paslaugos, kurias įmonių, daugiausia vykdančių banko, draudimo ar pensijų fondų sektoriaus sandorius, asociacijos teikia savo nariams, kai šiomis paslaugomis naudojamasi tiesiogiai nurodytiems neapmokestinamiesiems sandoriams vykdyti ir kai šios asociacijos iš savo narių reikalauja atlyginti tik jiems tenkančią bendrų išlaidų dalį. Tai taikoma ir įmonių, vykdančių daugiausia banko, draudimo ar pensijų fondų sektorių sandorius, vienų kitoms teikiamoms kitoms paslaugoms, jei šios paslaugos yra tiesiogiai skirtos šiems neapmokestinamiesiems sandoriams vykdyti, taip pat – suteikti šių įmonių personalą pirmame sakinyje nurodytoms asociacijoms.“
10 UStG 6 straipsnio 1 dalies 7 ir 8 punktuose numatytos kitos nuo apmokestinimo PVM leidžiančios nukrypti nuostatos, be kita ko, taikomos tam tikriems socialinio draudimo įstaigų vykdomiems sandoriams ir paskolos suteikimui bei deryboms dėl paskolos.
11 Be to, UStG 12 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad teisė į pirkimo PVM, sumokėto už kitas paslaugas, atskaitą nesuteikiama, „jei verslininkas šias kitas paslaugas naudoja neapmokestinamiesiems sandoriams“.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
12 ***X*** yra Austrijos bankas, kuris taip pat yra Austrijos PVM mokėtojo vieneto (PVM mokėtojų grupė) patronuojančioji bendrovė.
13 2021 m. gruodžio 1 d. atlikęs patikrinimą vietoje mokesčių administratorius nustatė, kad tam tikroms ***X*** sutarties šalies teikiamoms tarpvalstybinėms paslaugoms, susijusioms su bankomatais, UStG 6 straipsnio 1 dalies 8 punkto e papunktyje numatytas neapmokestinimas netaikomas. Taigi, remdamasis mokestinės skolos perdavimu, tas mokesčių administratorius pakeitė ***X*** pranešimus apie mokėtiną PVM už ginčijamą mokestinį laikotarpį.
14 Mokesčių administratorius nepatenkino ***X*** 2021 m. gruodžio 20 d. pateikto skundo dėl šių pranešimų apie mokėtiną mokestį, todėl 2022 m. liepos 13 d. ji paprašė šį skundą pateikti Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas, Austrija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
15 Šis teismas nurodo, kad, atlikdamas savo pareigą vykdyti pranešimų apie mokėtiną PVM, dėl kurių pateiktas skundas, kontrolę, jis privalo išnagrinėti galimus jų neteisėtumus ir šiuo klausimu atlikti būtiną faktinių aplinkybių tyrimą, net jei atitinkami apmokestinamieji asmenys šiuo klausimu nesiginčija ir prireikus net jei jo vertinimas lemtų tiems apmokestinamiesiems asmenims nepalankų rezultatą.
16 Šiuo atveju ***X*** savo deklaracijose, dėl kurių buvo priimti ginčijami pranešimai apie mokėtiną mokestį, taikė UStG 6 straipsnio 1 dalies 28 punkto antrame sakinyje numatytą neapmokestinimą PVM (toliau – nagrinėjamas neapmokestinimas). Vis dėlto nagrinėjamo neapmokestinimo teisėtumas pagal Sąjungos teisę, net jei jis neginčijamas pagrindinėje byloje, kelia abejonių.
17 Taigi, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šis neapmokestinimas, taikomas nedarant skirtumo pagal atitinkamos paslaugos turinį, nėra pagrįstas Sąjungos teise, visų pirma – PVM direktyva. Jis mano, kad negali laikytis jos reikalavimų, nes jam neįmanoma šios direktyvos tiesiogiai taikyti prieš apmokestinamojo asmens valią arba aiškinti nacionalinę teisę tą direktyvą atitinkančiu būdu, nes toks aiškinimas būtų contra legem.
18 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nagrinėjamas neapmokestinimas atitinka sąlygas, kad būtų laikomas „valstybės pagalba“, nes, be kita ko, jį galima laikyti valstybės intervencija, jis nepagrįstas PVM direktyva, dėl jo atsisakoma išteklių, kuriuos kitu atveju valstybė gautų, jis naudingas ***X*** ir jos paslaugų gavėjams, kurie tiesiogiai konkuruoja su kitais Europos bankais, ir jis yra atrankinis. Tuo remdamasis šis teismas daro išvadą, kad būtina kreiptis į Teisingumo Teismą dėl nagrinėjamo neapmokestinimo atitikties SESV nuostatoms, susijusioms su valstybės pagalba. Jis taip pat pabrėžia, kad šio neapmokestinimo panaikinimas nuo 2025 m. sausio 1 d. atskleidžia paties Austrijos įstatymų leidėjo abejones dėl jo atitikties Sąjungos teisei.
19 Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar įmonių, vykdančių daugiausia banko, draudimo ar pensijų fondų sektorių sandorius, vienų kitoms teikiamų paslaugų neapmokestinimas PVM, jei jos yra tiesiogiai skirtos šiems neapmokestinamiesiems sandoriams vykdyti, taip pat – suteikti tų įmonių personalą UStG 6 straipsnio 1 dalies 28 punkto pirmame sakinyje nurodytoms asociacijoms, yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį?“
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
20 Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas po pirmojo prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuris pateiktas 2024 m. birželio 28 d., o 2025 m. gegužės 5 d. Nutartimi Schoger (C‑460/24, EU:C:2025:346) pripažintas akivaizdžiai nepriimtinu, nes neatitiko Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio a ir c punktuose nustatytų reikalavimų.
21 Tos nutarties 20–22 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, pirma, kad pagrindinės bylos dalykas ir reikšmingos faktinės aplinkybės pateiktos pernelyg glaustai ir neišsamiai, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti prejudicinį sprendimą. Antra, nutarties 23–27 punktuose jis nusprendė, kad nėra objektyvių ir nuoseklių įrodymų, leidžiančių patikrinti, ar yra ryšys tarp konkretaus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamo ginčo ir prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų. Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių visus jam pagrindinėje byloje pateiktus pranešimus apie mokėtinus mokesčius, neatsižvelgiant į galimus prieštaravimus, šis teismas turėjo savo iniciatyva išnagrinėti valstybės pagalbos teisės požiūriu.
22 Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo raginimą šiuo klausimu (2025 m. gegužės 5 d. Nutarties Schoger, C‑460/24, EU:C:2025:346, 29 punktas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiame prašyme pateikė papildomos informacijos, palyginti su ta, kurią buvo pateikęs šio sprendimo 20 punkte nurodytame pirmajame prašyme.
23 Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dabar aiškiai nurodė procedūros etapus iki kreipimosi į jį ir paaiškino, kodėl jis turi priimti sprendimą dėl nagrinėjamo neapmokestinimo.
24 Antra, minėtas teismas patikslino savo atliekamos kontrolės dalyką, kai jam pateikiamas skundas, kuriuo ginčijami pranešimai apie mokėtiną PVM. Konkrečiai kalbant, jis, remdamasis nacionalinėmis procedūros nuostatomis ir jas išaiškinusia nacionaline jurisprudencija, patikslino, kad turi teisę pakeisti mokesčių institucijos vertinimą savuoju. Jo, kaip neribotą jurisdikciją turinčio teismo, kompetencija, leidžianti spręsti dėl visų su jam pateiktu prašymu susijusių teisės ir fakto klausimų, neapsiriboja šio prašymo nagrinėjimu. Jis turi savo iniciatyva išnagrinėti visus klausimus, kylančius iš pagrindinėje byloje ginčijamų pranešimų apie mokėtinus mokesčius, įskaitant klausimą dėl nagrinėjamo neapmokestinimo suderinamumo su valstybės pagalbos teise, neatsižvelgdamas į galimus prieštaravimus šiuo aspektu pagrindinės bylos aplinkybėmis ir net jei dėl to suinteresuotųjų asmenų teisės būtų jiems nepalankiai pakeistos.
25 Nors ***X*** ir Austrijos vyriausybė ginčija šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą ir šiomis aplinkybėmis ***X*** taip pat pažymi, kad tokia ex officio kontrolė gali atgrasyti mokesčių mokėtojus pasinaudoti savo teisėmis nacionaliniuose teismuose, šios šalys neginčija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų dėl jo jurisdikcijos apimties. Be to, reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą nacionaliniam teismui tenka atsakomybė apibrėžti teisinį pagrindą ir Teisingumo Teismas netikrina jo tikslumo (šiuo klausimu žr. 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimo Salzmann, C‑300/01, EU:C:2003:283, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
26 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai išdėsto, kodėl jo klausimas susijęs su SESV nuostatomis dėl valstybės pagalbos, o ne su PVM direktyva, kuri UStG perkeliama į Austrijos teisę. Remdamasis, be kita ko, nacionaline doktrina, jis patikslina, kodėl nagrinėjamas neapmokestinimas neatitinka šioje direktyvoje keliamų reikalavimų, taikomų nustatant neapmokestinimą PVM. Tuo remdamasis jis daro išvadą, kad PVM direktyvą atitinkantis UStG aiškinimas būtų contra legem, taigi negalimas, ir priduria, jog jis negali šios direktyvos tiesiogiai taikyti privačiam asmeniui, siekdamas išvengti nagrinėjamo neapmokestinimo taikymo.
27 Dėl ***X*** argumento, kad ex officio išnagrinėjus, ar nagrinėjamas neapmokestinimas yra „valstybės pagalba“, būtų suabejota išimtine Europos Komisijos kompetencija valstybės pagalbos srityje, reikia pažymėti, kad ta kompetencija apima tik priemonės, pripažintos „valstybės pagalba“, suderinamumo su vidaus rinka vertinimą, o nacionaliniai teismai iš anksto turi visišką teisę aiškinti valstybės pagalbos sąvoką ir, kilus abejonių, kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kaip tai padarė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (šiuo klausimu žr. 1977 m. kovo 22 d. Sprendimo Steinike & Weinlig, 78/76, EU:C:1977:52, 14 punktą ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C‑119/05, EU:C:2007:434, 50 punktą). Reikia pridurti, kad nacionalinių teismų įsikišimas kyla iš SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nustatyto draudimo įgyvendinti, kuris taikomas, be kita ko, bet kokiai pagalbai, kuri buvo įgyvendinta apie ją nepranešus Komisijai, tiesioginio veikimo (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo SFEI ir kt., C‑39/94, EU:C:1996:285, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
28 Be to, kadangi, pirma, tik nacionalinis teismas apibrėžia ginčo, dėl kurio jis pateikė klausimus, faktines aplinkybes ir Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl šio teismo šiuo klausimu pateikto vertinimo (2014 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Cartiera dell’Adda, C‑42/13, EU:C:2014:2345, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir, antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ***X*** nagrinėjamas neapmokestinimas taikomas nuolat, nesvarbu, kad, kaip teigia, bet to nepagrindžia Austrijos vyriausybė, pagrindinėje byloje buvo taikomas kitoks nei nagrinėjamas neapmokestinimas, o tai būtų sutrukdę taikyti nagrinėjamą neapmokestinimą.
29 Galiausiai Austrijos vyriausybės, beje ir ***X***, argumentas, kurį pateikiant kvestionuojama, ar nagrinėjamas neapmokestinimas suteikė šiai bendrovei pranašumo, yra susijęs su vertinimu iš esmės, ar valstybės pagalba suteikta, dėl kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, o ne su šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu. Dėl tariamo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų nepakankamumo, kad būtų galima įvertinti kai kurias sąlygas, reikalingas tam, kad priemonė būtų pripažinta „valstybės pagalba“, reikia priminti, kad, kai faktinių ir teisinių aplinkybių aprašymas yra nepakankamas ir dėl to Teisingumo Teismas negali pakankamai tiksliai atsakyti į kai kuriuos jam pateiktus klausimus, jis visada gali priimti sprendimą, palikdamas atvirus tam tikrus atsakymų į pateiktus klausimus aspektus (šiuo klausimu žr. 1998 m. birželio 18 d. Sprendimo Corsica Ferries France, C‑266/96, EU:C:1998:306, 25 punktą).
30 Taigi šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl prejudicinio klausimo
31 Klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar SESV 107 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: nagrinėjamas neapmokestinimas yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
32 Siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia tiksliai nustatyti šio neapmokestinimo taikymo sritį.
33 Minėta neapmokestinimo nuostata, numatyta UStG 6 straipsnio 1 dalies 28 punkto antrame sakinyje, nustatyta, kad PVM neapmokestinamos „kitos paslaugos, kurias įmonių, daugiausia vykdančių banko, draudimo ar pensijų fondų sektorių sandorius, asociacijos teikia savo nariams, kai šiomis paslaugomis naudojamasi tiesiogiai nurodytiems neapmokestinamiesiems sandoriams vykdyti, taip pat – suteikti šių įmonių personalą [daugiausia šio sektoriaus sandorius vykdančių įmonių] asociacijoms.“
34 Nagrinėjamas neapmokestinimas buvo panaikintas nuo 2025 m. sausio 1 d., tačiau galiojo ginčijamu mokestiniu laikotarpiu.
35 Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad praktiškai įmonės, kurioms buvo taikomas nagrinėjamas neapmokestinimas, t. y. „įmonės, daugiausia vykdančios bankų, draudimo ar pensijų fondų sektorių sandorius“, buvo suprantamos plačiai ir apėmė ir banko licencijos neturinčias įmones. Be to, atsižvelgiant į tai, kad sunku patikrinti šių įmonių teikiamų paslaugų naudojimą „tiesiogiai [su banko, draudimo ar pensijų fondų sektoriumi] susijusiems neapmokestinamiesiems sandoriams “, Austrijos mokesčių institucijos paprastai, bent jau per ginčijamą mokestinį laikotarpį, neapmokestindavo visų nurodytų įmonių vienų kitoms teikiamų paslaugų, kurios dar nebuvo neapmokestinamos pagal kitą UStG nuostatą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip pavyzdį nurodo informacinių technologijų paslaugas, konsultavimo paslaugas arba taip pat maitinimo ar vaikų priežiūros paslaugas.
36 Taigi, reikia manyti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar SESV 107 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: įmonių, daugiausia vykdančių banko, draudimo ar pensijų fondų sektoriaus sandorius, vienų kitoms teikiamų paslaugų, kurios nėra nuo mokesčio atleistos kitaip, neapmokestinimas PVM yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
37 Nacionalinė priemonė pripažįstama „valstybės pagalba“, tik jei tenkinamos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės veiksmais arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, tais veiksmais turi būti suteiktas pranašumas pagalbos gavėjui. Trečia, jais turi būti iškraipoma konkurencija arba atsirasti jos iškraipymo rizika. Ketvirta, jie turi galėti daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
38 Pirma, dėl nagrinėjamo neapmokestinimo valstybinės kilmės reikia pažymėti, kad šiam neapmokestinimui netaikomas nė vienas iš PVM direktyvoje išsamiai išvardytų neapmokestinimo atvejų, kuriuos reikia aiškinti siaurai (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 2 d. Sprendimo Blackrock Investment Management (UK), C‑231/19, EU:C:2020:513, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų PVM direktyvos 135 straipsnis, kuriame numatytas vienintelis bankų, draudimo ir pensijų fondų sektorių įmonių neapmokestinimo atvejis (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo ATP PensionService, C‑464/12, EU:C:2014:139, 59 punktą), apima tik tam tikrus šių įmonių vykdomus sandorius, kaip antai draudimo ir perdraudimo sandorius arba paskolų suteikimą, derybas dėl paskolos ir jų priežiūrą arba specialių investicinių fondų valdymą, prie kurių sandoriai, kuriems taikomas nagrinėjamas neapmokestinimas, kaip jį įgyvendino Austrijos mokesčių administratorius, nepriskiriami.
39 Vadinasi, nagrinėjamas neapmokestinimas priskirtinas Austrijos valstybei. Iš tiesų valstybės narės nustatytas neapmokestinimas priskirtinas Europos Sąjungai, o ne šiai valstybei, tik jeigu juo tik pakartojama aiški ir tiksli direktyvoje numatyta pareiga (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Puffer, C‑460/07, EU:C:2009:254, 70 punktą), o nagrinėjamu atveju taip nėra.
40 Dėl sąlygos, kad nagrinėjamas neapmokestinimas turi būti suteiktas iš valstybinių išteklių, kurią jis taip pat turi tenkinti, kad būtų pripažintas „valstybės pagalba“ (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisiją, C‑482/99, EU:C:2002:294, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), pakanka priminti suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią „pagalba“ suvokiama plačiau nei „subsidijos“, nes pagalbos sąvoka apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pačias subsidijas, bet ir priemones, kuriomis įvairiais būdais sumažinama įmonės biudžetui paprastai tenkanti našta ir kurios, nors nėra subsidijos siaurąja šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir poveikio. Taigi, nors priemonė, kuria valdžios institucijos neapmokestina tam tikrų įmonių, ir nėra valstybinių išteklių perdavimas, dėl tokios priemonės subjektų, kuriems ji skirta, finansinė padėtis yra palankesnė nei kitų apmokestinamųjų asmenų, todėl ji yra „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal EB 107 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Paint Graphos ir kt., C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550, 45 ir 46 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
41 Poveikio valstybiniams ištekliams nepaneigia tariamai didesnė mokesčių našta, kuri ***X*** tenka dėl to, kad dėl nagrinėjamo neapmokestinimo ji neturi teisės į atskaitą.
42 Žinoma, neapmokestinimas PVM, kaip antai nagrinėjamas neapmokestinimas, nesuteikia teisės į galimai sumokėto pirkimo PVM atskaitą pagal PVM direktyvos 168 straipsnį, pagal kurį už prekes ir paslaugas sumokėto PVM atskaita suteikiama tik tais atvejais, kai šios prekės ir paslaugos naudojamos apmokestinamiesiems sandoriams, ir pagal UStG 12 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kuriuo šis 168 straipsnis perkeltas į Austrijos teisę. Praktiškai tai reiškia, kad ***X*** sumokėtas PVM už galimas prekes ar paslaugas, naudojamas neapmokestinamoms paslaugoms teikti, tenka jai pačiai.
43 Vis dėlto, pirma, tai, ar priemonė buvo suteikta iš valstybinių išteklių, iš esmės įvertinama atitinkamos valstybės ir jos biudžeto lygmeniu, o ne remiantis individualia tos priemonės gavėjo padėtimi. Šiuo atveju reikia patikrinti, ar sumažėja valstybės mokestinės pajamos. Antra, bet kuriuo atveju valstybinių išteklių panaudojimas aiškinamas kaip apimantis atvejus, kai kyla pakankamai konkretus ekonominis pavojus, kad valstybės biudžetui teks finansinė našta (2023 m. birželio 8 d. Sprendimo Prestige and Limousine, C‑50/21, EU:C:2023:448, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi atsižvelgiama būtent į galimybę, kad sumažės tos pajamos, o ne į jų realų sumažėjimą.
44 Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad įstatymo, kuriame numatytas nagrinėjamo neapmokestinimo panaikinimas nuo 2025 m. sausio 1 d., parengiamuosiuose darbuose pats Austrijos įstatymų leidėjas akcentavo papildomas Austrijos Respublikos pajamas iš PVM, susidarysiančias dėl šio panaikinimo 2025 m. ir vėlesniais metais.
45 Antra, dėl pranašumo, kurį suteiktų nagrinėjamo neapmokestinimo taikymas, ir šio pranašumo atrankinio pobūdžio reikia priminti, kad pranašumo kriterijus jurisprudencijoje plačiai suprantamas kaip apimantis visas intervencijas, kurios, kad ir kokia būtų jų forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba turi būti laikomos ekonomine nauda, kurios įmonė gavėja nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis (2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Libert ir kt., C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 83 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kai pagalbos apmokestinimo schema taikoma kasmet arba periodiškai, Komisija turi tik įrodyti, kad ši pagalbos schema gali sudaryti palankesnes sąlygas jos gavėjams, ir patikrinti, ar ji, vertinama bendrai, gali dėl savo ypatumų lemti mažesnį apmokestinimą, palyginti su taikant bendrą apmokestinimo schemą gautu apmokestinimu, ir nesvarbu, kad, atsižvelgiant į jos savybes, ši institucija negali iš anksto nustatyti konkretaus apmokestinimo lygio kiekvienais mokestiniais metais. Būtent galimo pagal tą pagalbos schemą suteiktos pagalbos susigrąžinimo etape Komisija turi nustatyti, ar ta schema iš tikrųjų suteikė pranašumą jos gavėjams atskirai, nes toks susigrąžinimas reikalauja nustatyti tikslią pagalbos, kuria jie faktiškai pasinaudojo kiekvienais mokestiniais metais, sumą (2021 m. kovo 4 d. Nutartis Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 87 ir 88 punktai).
47 Kalbant apie neapmokestinimą PVM, kaip antai nagrinėjamą neapmokestinimą, reikia konstatuoti, kad jo taikymas gali suteikti pranašumą įmonėms, kurios teikia paslaugas, kurioms taikomas šis neapmokestinimas, ir kurios, bylos medžiagoje nesant priešingų duomenų, teisiškai naudojasi tuo neapmokestinimu. Be to, tos įmonės turi pranašumą, palyginti su įmonėmis, kurioms neapmokestinimas netaikomas ir kurios dėl to privalo išrašyti PVM sąskaitas faktūras už tų pačių paslaugų teikimą įmonėms, kurios, kaip šiuo atveju, neturi teisės atskaityti pirkimo PVM, atsižvelgiant į daugelio jų paslaugų neapmokestinimą pagal PVM direktyvos 135 straipsnį ir UStG.
48 Vis dėlto, turint mintyje šio sprendimo 46 punkte nurodytą jurisprudenciją, reikia pažymėti, kad nėra pagrindo, vertinant, ar tai yra „pagalba“, ir esant tokiai galimai mokesčių schemai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, kiekvienu konkrečiu atveju tikrinti, kokį poveikį daro tai, kad dėl nagrinėjamo neapmokestinimo negalima atskaityti sumokėto pirkimo PVM, ir taip įsitikinti, kad dėl šio neapmokestinimo sumažėjusi mokesčių našta nėra kompensuojama arba net per daug kompensuojama mokesčių našta, susijusi su PVM, sumokėtu už prekes ir paslaugas, naudojamas teikiant neapmokestinamas paslaugas tiek, kad dėl to atitinkamų įmonių padėtis tampa mažiau palanki. Juo labiau kad tokia kompensacija ir jos dydis priklauso nuo atsitiktinių ir kintamų aplinkybių, susijusių su apmokestinamaisiais asmenimis, o šiuo atveju – visų pirma nuo PVM apmokestinamų prekių ir paslaugų naudojimo bei to naudojimo apimties.
49 Pirmesniame punkte išdėstyti argumentai galioja tiek tuomet, kai Komisija turi priimti sprendimą, ar suteikta pagalba, kaip buvo byloje, kurioje priimtas 2021 m. kovo 4 d. Sprendimas Komisija / Fútbol Club Barcelona (C‑362/19 P, EU:C:2021:169), tiek tuomet, kai nacionalinis teismas turi patikrinti, ar buvo suteikta pagalba, kaip šiuo atveju, nes šiame sprendime Teisingumo Teismo pateiktas pateisinimas taip pat taikomas nacionaliniam teismui. Iš tiesų abiem atvejais reikia išvengti, kad valstybės narės, kurios įgyvendina pagalbos schemas iš anksto apie jas nepranešusios, pažeisdamos joms pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį tenkančią pareigą, būtų palankiau vertinamos nei tos, kurios šią pareigą vykdo; taip būtų tuo atveju, jei Komisija arba nacionalinis teismas, siekdami įvertinti, ar egzistuoja pagalbos schema, remdamiesi duomenimis, surinktais po tos schemos priėmimo, turėtų tikrinti, ar pranašumas iš tikrųjų buvo įgytas, ar jis buvo kompensuotas neigiamomis pasekmėmis (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 93 punktą).
50 Be to, remiantis jurisprudencija ir siekiant atsakyti į Austrijos vyriausybės argumentą, kad nagrinėjamas neapmokestinimas kompensuoja specifines išlaidas, patiriamas dėl kai kurioms nurodytoms įmonėms tenkančių nepalankių struktūrinių sąlygų, reikia priminti, kad aplinkybė, jog valstybė narė vienašalėmis priemonėmis siekia suderinti tam tikrame ekonomikos sektoriuje egzistuojančias konkurencijos sąlygas su vyraujančiomis kitur, negali paneigti fakto, kad šios priemonės yra pagalba (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Heiser, C‑172/03, EU:C:2005:130, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Bet kuriuo atveju, kadangi Austrijos vyriausybė nurodo, kad šios nepalankios struktūrinės sąlygos tenka mažiems bankams, draudimo įmonėms ir pensijų fondams, taip pat decentralizuotoms bankų grupėms, asociacijoms ir kooperatyvams, kurie negali sudaryti PVM grupės, pakanka pažymėti, kad nagrinėjamo neapmokestinimo taikymo sritis jokiu būdu neapsiriboja šių kategorijų įmonėmis ir kad nagrinėjamu atveju ***X*** kaip patronuojančioji bendrovė yra būtent PVM grupės dalis.
51 Dėl sąlygos, susijusios su pranašumo, kurį atitinkama priemonė suteikia jos gavėjams, atrankumu, pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tokią nacionalinę mokestinę priemonę, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, siekiant pripažinti „atrankiąja“ reikia, pirma, apibrėžti atitinkamoje valstybėje narėje taikomą referencinį pagrindą, t. y. „įprastą“ mokesčių sistemą, ir, antra, įrodyti, kad ta mokestine priemone nukrypstama nuo referencinio pagrindo, nes pagal ją diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šiuo pagrindu siekiamą tikslą, yra panaši. Vis dėlto sąvoka „valstybės pagalba“ neapima priemonių, kurias taikant diferencijuojamos įmonės, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į aptariama teisės sistema siekiamą tikslą, yra panaši, ir kurios dėl tos priežasties a priori yra atrankiosios, jeigu valstybei narei pavyksta įrodyti, kad toks diferencijavimas yra pagrįstas dėl to, kad jį lemia sistemos, prie kurios priskiriamos šios priemonės, pobūdis arba bendra struktūra (2025 m. balandžio 29 d. Sprendimo Prezydent Miasta Mielca, C‑453/23, EU:C:2025:285, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
52 Suinteresuotieji asmenys ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sutaria, kad nagrinėjamu atveju referencinį pagrindą sudaro bendra apmokestinimo PVM sistema, t. y. suderinta referencinė sistema, ribojanti valstybių narių fiskalinę autonomiją.
53 Nagrinėjamu atveju nuo šio suderinto referencinio pagrindo leidžianti nukrypti nuostata yra ta, kad pagal UStG 6 straipsnio 1 dalies 28 punkto antrą sakinį, kuris nėra pagrįstas PVM direktyva, paslaugos, kurias tam tikros kategorijos įmonės teikia tos pačios kategorijos įmonėms, t. y. „įmonėms, kurios daugiausia vykdo bankų, draudimo ar pensijų fondų sektorių sandorius“, neapmokestinamos PVM, nors šios paslaugos apmokestinamos PVM, kai jas teikia šiai kategorijai nepriklausančios įmonės. Įmonių, kurioms taikomas nagrinėjamas neapmokestinimas, teikiant atitinkamas paslaugas, t. y. visas paslaugas, kurios kitaip neatleistos nuo mokesčio ir skirtos tos pačios rūšies įmonėms, kaip antai nurodytoms šio sprendimo 35 punkte, padėtis yra tokia pati kaip ir visų kitų šias paslaugas teikiančių paslaugų teikėjų.
54 Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 35 ir 38 punktų, naudos iš nagrinėjamo neapmokestinimo gavėjai yra ne tik banko licenciją turinčios įmonės, kurioms dėl to taikomos specialios taisyklės ir apribojimai, a fortiori kalbant apie sandorius, kurie nebūtinai susiję su banko operacijomis, kaip antai nagrinėjamomis pagrindinėje byloje. Be to, tai, kad tie naudos gavėjai neturi teisės atskaityti už pirkimo sandorius sumokėto PVM, taip pat neleidžia jų atskirti nuo kitų atitinkamų paslaugų teikėjų, nes šios teisės į atskaitą jie neturi būtent dėl nagrinėjamo neapmokestinimo. Teisinė pasekmė, kurią naudos iš nagrinėjamos priemonės gaunantys paslaugų teikėjai patiria tik dėl tos priemonės taikymo, neįrodo, kad jų padėtis skiriasi nuo tų paslaugų teikėjų, kuriems ši priemonė netaikoma, padėties.
55 Kalbant apie atitinkamo diferencijavimo pateisinimą, susijusį su sistemos, prie kurios priskiriamas nagrinėjamas neapmokestinimas, pobūdžiu ar struktūra, reikia priminti, kad pagal PVM direktyvos 5 konstatuojamąją dalį „PVM sistema yra paprasčiausia ir neutraliausia tada, kai mokestis yra taikomas kiek įmanoma bendresniu būdu ir kai jo taikymo sritis apima visus gamybos ir paskirstymo bei paslaugų teikimo etapus“.
56 Taigi, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas savo nagrinėjamos bylos aplinkybes, turės patikrinti, ar egzistuoja galimas pateisinimas, neatrodo, kad Austrijos vyriausybės pastabose nurodytas mokesčių neutralumo išsaugojimas, mokesčių kumuliacijos prevencija ir administracinis supaprastinimas galėtų pateisinti nagrinėjamą diferencijavimą. Iš tiesų tokie pateisinimai PVM direktyvoje siejami su kuo bendresniu PVM surinkimu, o ne su galimybe numatyti neapmokestinimo atvejus, be to, pažymėtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 38 punkte, nė vienas iš šioje direktyvoje išsamiai nurodytų neapmokestinimo PVM atvejų neatitinka nagrinėjamo neapmokestinimo.
57 Vadinasi, nagrinėjamas neapmokestinimas atitinka sąlygą, kad nagrinėjama priemone jos gavėjams suteiktas pranašumas turi būti atrankusis.
58 Trečia, dėl sąlygos, kad atitinkama priemonė turi iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti, pažymėtina, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalies formuluotę reikia ne įrodyti realų konkurencijos iškraipymą, o tik išnagrinėti, ar ši priemonė gali iškraipyti konkurenciją (šiuo klausimu žr. 2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Eventech, C‑518/13, EU:C:2015:9, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju toks konkurencijos iškraipymas kyla dėl pranašumo, kurį turi neapmokestintos įmonės ir jų klientai, kurie visi veikia liberalizuotame sektoriuje. Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją konkuruojančiame sektoriuje veikiančiai įmonei suteiktas pranašumas gali reikšti realų ar potencialų nagrinėjamos priemonės poveikį konkurencijai (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., C‑222/04, EU:C:2006:8, 142 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Nagrinėjamu atveju su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nesant konkrečių taisyklių ar suvaržymų, tenkančių nagrinėjamas paslaugas teikiančioms įmonėms, tos paslaugos gali būti laikomos teikiamomis konkurencinėje aplinkoje.
59 Ketvirta, dėl sąlygos, kad atitinkama priemonė turi galėti daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, pažymėtina, kad šiuo atveju ji kyla iš nagrinėjamo neapmokestinimo suteikto pranašumo. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina tam tikrų įmonių padėtį, palyginti su kitomis Sąjungos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, darytina išvada, kad ta pagalba turėjo įtakos šiai prekybai (2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Eventech, C‑518/13, EU:C:2015:9, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
60 Aplinkybė, kad nagrinėjamas neapmokestinimas taip pat naudingas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems apmokestinamiesiems asmenims, negali paneigti fakto, kad jis gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Iš tiesų visų įmonių, teikiančių paslaugas įmonėms, kurios daugiausia vykdo bankų, draudimo ar pensijų fondų sektorių sandorius ir kurioms netaikomas nagrinėjamas neapmokestinimas, nesvarbu, ar jos įsteigtos Austrijoje, ar kitose valstybėse narėse, galimybės siūlyti nagrinėjamas paslaugas sumažėja (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑156/98, EU:C:2000:467, 34 ir 35 punktus).
61 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti: SESV 107 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad įmonių, daugiausia vykdančių banko, draudimo ar pensijų fondų sektoriaus sandorius, vienų kitoms teikiamų paslaugų, kurios nėra nuo mokesčio atleistos kitaip, neapmokestinimas PVM yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
Dėl šio sprendimo poveikio apribojimo laiko atžvilgiu
62 Austrijos vyriausybė prašo šio sprendimo poveikį laiko atžvilgiu apriboti faktinėmis aplinkybėmis, susiklostysiančiomis po jo priėmimo. Nustatymas, kad buvo suteikta valstybės pagalba, turėtų didelių pasekmių Austrijos bankų ir draudimo sektoriui, nes visus sandorius, kuriems taikytas minėtas neapmokestinimas, reikėtų iš naujo įvertinti, o tai dar galėtų sukelti masinius teisminius ginčus nacionaliniuose teismuose. Be to, atitinkami ekonominės veiklos vykdytojai veikė sąžiningai ir laikydamiesi atitinkamų dešimtmečius galiojusių nacionalinės teisės aktų.
63 Reikia priminti, kad Sąjungos teisės normų išaiškinimas, kurį pateikia Teisingumo Teismas, įgyvendindamas pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktą kompetenciją, paaiškina ir patikslina šių normų prasmę ir apimtį, kaip jos turi arba turėjo būti suprantamos ir taikomos nuo įsigaliojimo momento. Taigi Teisingumo Teismas tik išimtiniais atvejais ir taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti visų suinteresuotųjų asmenų galimybę remtis jo išaiškinta norma ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius. Kad būtų galima nuspręsti dėl tokio apribojimo, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika; šie kriterijai yra kumuliaciniai (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai), C‑439/19, EU:C:2021:504, 132 ir 136 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
64 Taigi tokią sprendimo galimybę Teisingumo Teismas taikė tik ypatingomis aplinkybėmis, būtent kai egzistavo sunkių ekonominių pasekmių atsiradimo rizika, ypač kylanti dėl didelio sąžiningai ir remiantis teisės nuostatomis, kurios laikytos teisėtai galiojančiomis, sukurtų teisinių santykių skaičiaus, ir paaiškėjo, jog asmenys ir nacionalinės valdžios institucijos buvo paskatinti elgtis Sąjungos teisės neatitinkančiu būdu dėl su Sąjungos teisės nuostatų taikymo sritimi susijusio objektyvaus ir didelio neaiškumo, prie kurio galbūt prisidėjo ir kitų valstybių narių ar Komisijos elgesys (2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
65 Kalbant apie kriterijų, susijusį su sunkių ekonominių pasekmių rizika, reikia priminti, kad valstybė narė, prašanti apriboti prejudiciniame sprendime priimto sprendimo poveikį laiko atžvilgiu, turi pateikti Teisingumo Teismui skaičius, patvirtinančius tokių pasekmių riziką (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Erzeugerorganisation Tiefkühlgemüse, C‑516/16, EU:C:2017:1011, 91 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
66 Nagrinėjamu atveju Austrijos vyriausybė nurodė tik svarbias pasekmes, bet nepatikslino bankų, draudimo ar pensijų fondų sektoriaus įmonių vienų kitom teikiamų paslaugų, kurioms taikomas nagrinėjamas neapmokestinimas, apimties, taigi ir galimo pareigos mokėti PVM už tas paslaugas poveikio šiam sektoriui dydžio.
67 Bet kuriuo atveju, nedarant poveikio Komisijos įgaliojimams valstybės pagalbos srityje, galutinai užbaigti mokestiniai metai, priėmus šį sprendimą, neturėtų būti vėl pradedami nagrinėti nacionaliniuose teismuose (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo DNB Banka C‑326/15, EU:C:2017:719, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateikia įgyvendindamas pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktą kompetenciją, gali ir turi būti taikomas teisiniams santykiams, atsiradusiems ir susiklosčiusiems prieš priimant sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kai, be kita ko, tenkinamos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose nacionaliniuose teismuose pareikšti ieškinį dėl šios normos taikymo, taip pat kiek tai susiję su ieškinio pareiškimo terminais (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
68 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad didelių sunkumų rizikos kriterijus nėra tenkinamas, todėl nebūtina tikrinti, ar tenkinamas suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo kriterijus.
69 Taigi šio sprendimo poveikio laiko atžvilgiu riboti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
70 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
SESV 107 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: įmonių, daugiausia vykdančių banko, draudimo ar pensijų fondų sektoriaus sandorius, vienų kitoms teikiamų paslaugų, kurios nėra nuo mokesčio atleistos kitaip, neapmokestinimas pridėtinės vertės mokesčiu yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.
i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.