Ieškovas nurodė, kad neginčija Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies k punkto taikymo šioje byloje. Tačiau jis mano, kad Apeliacinė taryba taikydama šią nuostatą padarė vertinimo klaidą. Visų pirma ieškovas tvirtina, kad žodis „toscano“ reiškia Italijos Toskanos regiono gyventoją. Todėl nagrinėjama SGN apibūdina visus iš šio regiono kilusius produktus, o žodis „toscano“ yra bendrinis, pavyzdžiui, kai kalbama apie alyvuogių aliejų. Ieškovas nurodo, kad Reglamento Nr. 1151/2012 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog SGN „netampa bendriniais pavadinimais“. Tokiomis aplinkybėmis žodis „toscoro“, kuris visiškai nesusijęs su Toskanos regionu, kalbant apie alyvuogių aliejų ar panašius produktus, negali būti painiojamas su nagrinėjama SGN.

EUIPO, palaikoma Italijos Respublikos ir įstojusios į bylą šalies, ginčija ieškovo argumentus.

Pirmiausia reikia nurodyti, kad žodžių junginys „netampa bendriniais pavadinimais“, kurį ieškovas minėjo kaip nurodytą Reglamento Nr. 1151/2012 6 straipsnio 1 dalyje, iš esmės įtvirtintas Reglamento Nr. 1151/2012 13 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, kad „saugomos kilmės vietos nuorodos ir saugomos geografinės nuorodos netampa bendriniais pavadinimais“.

Reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, Bendrajam Teismui taikomą pagal to paties statuto 53 straipsnį, ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 177 straipsnio 1 dalies c punktą pareiškime turi būti nurodyta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši nuoroda turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, prireikus be jokios kitos papildomos informacijos, kuria būtų galima pasiremti (žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Omya / VRDT – Alpha Calcit (CALCIMATT), T‑547/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:178, 19 punktą ir jame minėtą teismo praktiką).

Reikia pabrėžti, kad nors grįsdamas savo ieškinio pagrindą ieškovas šioje byloje remiasi Reglamento Nr. 1151/2012 6 straipsnio 1 dalimi, jis cituoja to paties reglamento 13 straipsnio 2 dalį. Be to, ieškinyje ieškovas niekur aiškiai nepatikslino, kodėl Apeliacinė taryba turėjo taikyti šias nuostatas ir kaip šiomis aplinkybėmis ji neatsižvelgė į ieškovo taip pat nurodytą Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies k punktą. Be to, kaip aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo 21 punkto, Apeliacinė taryba nusprendė, kad Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies k punktas šioje byloje netaikomas. Iš ginčijamo sprendimo taip pat matyti, kad Apeliacinė taryba taikė atitinkamas Reglamento Nr. 2081/92 nuostatas, o ne Reglamento Nr. 1151/2012 nuostatas, kuriomis ieškovas rėmėsi Bendrajame Teisme. Todėl, kaip savo rašytinėse pastabose teigia EUIPO, ieškinio pirmojo pagrindo išdėstymas neatitinka Procedūros reglamento 177 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytų sąlygų.

Be to, primintina, kad Bendrajame Teisme nagrinėjamas ieškinys yra susijęs su apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo priežiūra, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnį, ir nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo ginčijamo akto teisėtumą reikia vertinti pagal akto priėmimo dieną buvusias faktines ir teisines aplinkybes. Todėl Bendrasis Teismas neprivalo iš naujo nagrinėti faktinių aplinkybių pagal pirmą kartą jam pateiktus įrodymus (žr. 2014 m. birželio 24 d. Sprendimo Unister / VRDT (Ab in den Urlaub), T‑273/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:568, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Faktinės aplinkybės, kuriomis remiamasi Bendrajame Teisme, nors jos nebuvo anksčiau pateiktos EUIPO instancijoms, gali paveikti tokio sprendimo teisėtumą tik jeigu EUIPO turėjo į jas atsižvelgti ex officio (žr. 2013 m. vasario 6 d. Sprendimo Maharishi Foundation / VRDT (MÉDITATION TRANSCENDANTALE), T‑426/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:63, 36 punktą ir jame minėtą teismo praktiką). Reikia pridurti, kad pagal Procedūros reglamento 188 straipsnį pareiškimais, kuriuos šalys pateikia vykstant procesui Bendrajame Teisme, negali būti pakeistas Apeliacinės tarybos išnagrinėto ginčo dalykas.

Kaip savo rašytinėse pastabose nurodė EUIPO, ieškovas EUIPO instancijoms niekada neteigė, kad nagrinėjama SGN tapo bendrinė, ir šiuo klausimu nesirėmė Reglamento Nr. 1151/2012 nuostatomis, kuriomis jis remiasi Bendrajame Teisme. Antra vertus, nėra jokių nuorodų, leidžiančių manyti, kad į Bendrajam Teismui pateiktas aplinkybes EUIPO turėjo atsižvelgti ex officio, ir to, beje, ieškovas neteigia.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio pirmąjį pagrindą kaip nepriimtiną.

Ieškovas teigia, kad net jeigu SGN netapo bendrinė, o to jis nepripažįsta, Apeliacinė taryba padarė vertinimo klaidą, kai atliko žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo analizę, taikydama Reglamento Nr. 1151/2012 13 straipsnio 1 dalies b punktą. Dėl fonetinio aspekto reikia nurodyti, kad žodis „toscoro“ bent angliškai, itališkai ir ispaniškai tariamas pabrėžiant paskutinį skiemenį. Žodis „toscano“ bent angliškai tariamas pabrėžiant vidurinį skiemenį. Taigi šiuo klausimu žymenys, dėl kurių kilo ginčas, skiriasi. Atsižvelgiant į jų atitinkamą rašybą, jie skiriasi ir vizualiai. Galiausiai dėl konceptualaus aspekto pažymėtina, kad žodis „toscoro“ yra sugalvotas, o nagrinėjama SGN perteikia Toskanos alyvuogių aliejaus koncepciją. Taigi šiuo požiūriu žymenys, dėl kurių kilo ginčas, taip pat skiriasi. Apeliacinė taryba neturėjo skaidyti ginčijamo prekių ženklo ir nagrinėjamos SGN. Be to, ieškovas nurodo, kad nagrinėjama SGN nelaikytina turinčia gerą vardą. Šiomis aplinkybėmis vidutinis vartotojas nesupainios žymenų, dėl kurių kilo ginčas, ir ieškovas ginčija Apeliacinės tarybos išvadą, kad ginčijamu prekių ženklu mėgdžiojama nagrinėjama SGN. Ieškovas priduria, kad Apeliacinė taryba padarė vertinimo klaidą, pirma, kai atmetė jos argumentą, jog EUIPO įregistravo labai panašius į nagrinėjamą SGN prekių ženklus, ir, antra, kai manė, kad alyvuogių kremą galima prilyginti alyvuogių aliejui.

EUIPO, palaikoma Italijos Respublikos ir įstojusios į bylą šalies, ginčija ieškovo argumentus.

Pirmiausia reikia nurodyti, kad pateikęs ieškinio antrąjį pagrindą ieškovas ginčija, viena vertus, Apeliacinės tarybos atliktą žymenų, dėl kurių kilo ginčas, palyginimą ir, kita vertus, išvadą, kad alyvuogių aliejus ir žaliųjų bei juodųjų alyvuogių kremas yra to paties tipo produktai.

Be to, reikia pabrėžti, kad, priešingai tam, ką teigia ieškovas, Apeliacinė taryba netaikė Reglamento Nr. 1151/2012 13 straipsnio dalies b punkto. Iš tiesų, nusprendusi, kad Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies k punktas netaikomas šioje byloje (ginčijamo sprendimo 21 punktas), ji patikslino, kad šioje nuostatoje paprasčiausiai kodifikuojamos iš Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies išplaukiančios taisyklės, kurios tiesiogiai taikomos nagrinėjamoje byloje pagal Reglamento Nr. 40/94 142 straipsnį. Apeliacinė taryba pridūrė, kad jei ji privalo taikyti tą patį absoliutų negaliojimo pagrindą, kurį nurodo ginčo šalis, ji taip pat privalo jį pasirinkti pagal ginčijamo prekių ženklo paraiškos pateikimo dieną galiojusius teisės aktus (ginčijamo sprendimo 27 ir 28 punktai). Ieškovas neginčija Bendrajame Teisme pozicijos, kurios šiuo klausimu laikėsi Apeliacinė taryba.

Dėl klausimo, susijusio su bylai taikomais teisės aktais, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 40/94 142 straipsnyje, taikomame šioje byloje, numatyta, kad „šis reglamentas neturi poveikio <…> reglamentui <…> Nr. 2081/92, ypač jo 14 straipsniui“. Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, taikomoje šioje byloje, be kita ko, nurodyta, kad „kai <…> geografinė nuoroda yra įregistruota, remiantis šiuo reglamentu, paraiška prekės ženklui įregistruoti, atitinkanti vieną iš 13 straipsnyje nurodytų situacijų ir susijusi su ta pačia produkto rūšimi, atmetama, jeigu paraiška prekės ženklui įregistruoti buvo pateikta po [to paties reglamento] 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos informacijos paskelbimo dienos“. Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad „prekių ženklai, įregistruoti pažeidžiant [šios nuostatos] pirmą pastraipą, paskelbiami negaliojančiais“.

Iš to aišku, kad EUIPO turi taikyti Reglamentą Nr. 40/94 taip, kad nedarytų įtakos Reglamentu Nr. 2081/92 SGN suteiktai apsaugai. Visų pirma, pagal Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalį EUIPO turi atsisakyti registruoti bet kokį prekių ženklą, atitinkantį vieną iš to paties reglamento 13 straipsnyje nurodytų situacijų ir susijusį su ta pačia produkto rūšimi, o jeigu prekių ženklas jau buvo įregistruotas –pripažinti registraciją negaliojančia (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Consorzio per la tutela del formaggio Grana Padano / VRDT – Biraghi (GRANA BIRAGHI), T‑291/03, EU:T:2007:255, 53–56 punktai).

Šioje byloje Apeliacinė taryba taikė Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame nurodyta, kad „įregistruoti pavadinimai saugomi nuo <…> bet kokio netinkamo naudojimo, imitavimo ar įvaizdžio apie gaminį atkūrimo net ir tuo atveju, jei yra nurodoma tikroji produkto kilmė arba jeigu saugomas pavadinimas yra išverstas arba prie jo rašomi tokie žodžiai, kaip „rūšis“, „tipas“, „metodas“, „pagaminta“, „imitacija“ ir pan.“. Atsižvelgiant į vizualų ir fonetinį žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą, ji padarė išvadą, kad žymenimis TOSCORO mėgdžiojama nagrinėjama SGN kai kurių 29 klasės produktų atveju.

Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punkte vartojama sąvoka mėgdžiojimas apima tokį atvejį, kai gaminiui apibūdinti vartojamoje sąvokoje yra saugomas pavadinimas, todėl, susidūręs su gaminio pavadinimu, vartotojas įsivaizduos prekę, kuriai skirta kilmės vietos nuoroda (1999 m. kovo 4 d. Sprendimo Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola, C‑87/97, EU:C:1999:115, 25 punktas ir 2008 m. vasario 26 d. Sprendimo Komisija / Vokietija sprendimo C‑132/05, EU:C:2008:117, 44 punktas). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas atsižvelgė į fonetinį ir vizualų panašumą, galėjusį egzistuoti tarp pavadinimų. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad prireikus reikia atsižvelgti į „konceptualų“ šių skirtingoms kalboms priklausančių sąvokų „panašumą“. Galiausiai, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad saugomo pavadinimo mėgdžiojimas galimas ir tokiu atveju, kai nėra pavojaus supainioti atitinkamų gaminių; visų pirma svarbu tai, kad visuomenė gaminio nesietų su tam tikra kilme ir kad veiklos vykdytojas negalėtų turėti nepagrįstos naudos iš atitinkamos SGN reputacijos (pagal analogiją žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Viiniverla, C‑75/15, EU:C:2016:35, 33, 35 ir 45 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).

Be to, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2081/92 tikslus, kurie, be kita ko, apima vartotojų apsaugos užtikrinimą (2002 m. birželio 25 d. Sprendimo Bigi, C‑66/00, EU:C:2002:397, 31 punktas), reikia atsižvelgti į pakankamai informuoto, protingai pastabaus ir nuovokaus vidutinio vartotojo preziumuojamus lūkesčius (pagal analogiją žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Viiniverla, C‑75/15, EU:C:2016:35, 24 ir 25 punktai). Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad vidutinis vartotojas prekių ženklą paprastai suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių (žr. 2007 m. birželio 12 d. Sprendimo VRDT / Shaker, C‑334/05 P, EU:C:2007:333, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Galiausiai atsižvelgiant į žymenis, dėl kurių kilo ginčas, vartotojas yra Sąjungos vartotojas (pagal analogiją žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Viiniverla, C‑75/15, EU:C:2016:35, 27 punktą).

Ieškovo argumentai dėl žymenų, dėl kurių kilo ginčas, palyginimo daugiausia iš esmės susiję su tuo, kad žymenys yra skirtingi, todėl ginčijamu prekių ženklu nemėgdžiojama nagrinėjama SGN.

Tačiau, kaip teisingai nurodė Apeliacinė taryba, kiekvieno žymens pradžia yra tapati, t. y. elementas „tosc“. Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš principo vartotojai paprastai labiau įsimena žymens pradžią nei pabaigą (2005 m. kovo 16 d. Sprendimo L’Oréal / VRDT – Revlon (FLEXI AIR), T‑112/03, EU:T:2005:102, 64 ir 65 punktai ir 2015 m. liepos 15 d. Sprendimo Westermann Lernspielverlag / VRDT– Diset (bambinoLÜK), T‑333/13, nepaskelbto Rink., EU:T:2015:490, 26 punktas).

Be to, paskutinė abiejų žymenų, dėl kurių kilo ginčas, raidė taip pat yra tapati, t. y. raidė „o“.

Taigi kiekvienas žymuo, dėl kurio kilo ginčas, sudarytas iš septynių raidžių ir trijų skiemenų, kurių penkios sutampančios raidės parašytos tapačiai.

Todėl Apeliacinė taryba, nepadarydama vertinimo klaidos, galėjo manyti, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra vizualiai labai panašūs, o taip yra, nepaisant skirtumo, kurį sudaro juose esantys atitinkami elementai „or“ ir „an“. Iš tiesų, kaip teisingai nurodė Apeliacinė taryba, šis skirtumas, susijęs su dviem raidėmis, esančiomis žymenų, dėl kurių kilo ginčas, viduryje, nekompensuoja anksčiau nustatyto didelio panašumo, susijusio su minėtų žymenų pradžia ir pabaiga.

Be to, Apeliacinė taryba nepadarė vertinimo klaidos, kai manė, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, fonetiškai labai panašūs. Iš tiesų žymenų, dėl kurių kilo ginčas, pirmas ir paskutinis skiemenys yra vienodi. Skirtumas, susijęs su jų viduriniu skiemeniu, negali paneigti didelio žymenų panašumo, kaip teisingai nurodė Apeliacinė taryba. Ieškovo nurodytas faktas, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, angliškai tariant skirtingai pabrėžiami, negali paneigti nei jų fonetinio panašumo, nei to, kad kitomis kalbomis jie tariami taip pat kirčiuojant.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia manyti, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra vizualiai ir fonetiškai panašūs.

Ieškovo argumentas, darant prielaidą, kad jis įrodytas, kuriuo siekiama patvirtinti, kad žodis „toscoro“ yra išgalvotas ir neturi konkrečios reikšmės, o nagrinėjama SGN perteikia Toskanos alyvuogių aliejaus koncepciją, neleidžia daryti išvados, kad ginčijamu prekių ženklu nemėgdžiojama nagrinėjama SGN. Iš tiesų, be to, kad ši aplinkybė negali paneigti vizualaus ir fonetinio žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo, ryšys tarp SGN ir saugomo produkto yra susijęs su pačiu SGN pobūdžiu ir negali susilpninti joms pagal Sąjungos teisę teikiamos apsaugos.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, būtent į žymenų, dėl kurių kilo ginčas, vizualų ir fonetinį panašumą, Apeliacinė taryba nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad žodžiu „toscoro“ gali būti mėgdžiojama SGN „Toscano“, kai vartotojas susidurs su tokio paties tipo produktais, kuriems skirta ši SGN. Vizualus ir fonetinis panašumas lems tai, kad, susidūręs su pavadinimą „toscoro“ turinčiu panašiu produktu, vartotojas gali įsivaizduoti alyvuogių aliejų, kuriam suteikta SGN „Toscano“ (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 26 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑132/05, EU:C:2008:117, 48 punktas).

Dėl atitinkamų produktų ieškovas neginčija Apeliacinės tarybos išvados, prie kurios prieita nepadarant vertinimo klaidos, kad alyvuogių aliejų apima ginčijamu prekių ženklu žymimi 29 klasės produktai „aliejai ir riebalai“ ir „maistiniai augaliniai aliejai, be kita ko, alyvuogių aliejus“. Taigi šie produktai yra tokio paties tipo kaip ir nagrinėjama SGN saugomas alyvuogių aliejus.

Tačiau ieškovas ginčija Apeliacinės tarybos išvadą, kad ginčijamu prekių ženklu būtų mėgdžiojama „žaliųjų ir juodųjų alyvuogių kremų“, priskiriamų prie 29 klasės, atveju.

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalyje, taikomoje šioje byloje, numatytas atsisakymas registruoti bet kokį prekių ženklą, atitinkantį vieną iš to paties reglamento 13 straipsnyje nurodytų situacijų ir susijusį su ta pačia produkto rūšimi. Taigi nagrinėjamas produktas neturi būti būtinai tapatus produktui, kuriam skirta SGN, bet turi turėti su juo tam tikrų bendrų savybių.

Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, pirma, alyvuogių kremas ir, antra, alyvuogių aliejus turi svarbią bendrą savybę, t. y. jie yra maisto produktai, pagaminti iš alyvuogių. Taigi jų pagrindinė sudedamoji dalis yra ta pati. Be to, reikia atmesti akivaizdžiai nepagrįstą ieškovo teiginį, kad alyvuogių kremai iš esmės yra „kosmetikos gaminiai“. Iš tiesų, be to, kad šis teiginys nepagrįstas, jis prieštarauja su Nicos sutarties 29 klasės produktais susijusiam pavadinimui ir paaiškinimams, kurie iš esmės susiję su maisto produktais. Be to, Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, o ieškovas šiuo klausimu nepateikė patvirtinančių įrodymų, kad sąvoka „alyvuogių kremai“ pakankamai plati ir įtraukia iš alyvuogių aliejaus pagamintus kremus, todėl alyvuogių kremai ir alyvuogių aliejus tam tikra prasme panašūs. Beje, šiuo klausimu reikia nurodyti, kad įstojusios į bylą šalies EUIPO pateikti įrodymai, visų pirma 2013 m. liepos 5 d. pastabose, rodo, kad kai kurių kulinarinių gaminių, pagamintų iš alyvuogių aliejaus, sudedamoji dalis yra alyvuogių aliejus, kuriam tam tikrais atvejais skirta nagrinėjama SGN. Todėl Apeliacinė taryba nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad alyvuogių kremai yra to paties tipo produktai kaip ir nagrinėjamos SGN saugomas alyvuogių aliejus.

Kiti ieškovo argumentai negali paneigti šios išvados.

Kalbant apie tai, kad EUIPO yra įregistravusi labai panašių į nagrinėjamą SGN prekių ženklų, reikia nurodyti, kad sprendimai dėl žymens įregistravimo kaip prekių ženklo, kuriuos, remdamosi Reglamentu Nr. 40/94, turi priimti apeliacinės tarybos, priskiriami ribotai kompetencijai, o ne diskrecijai. Todėl, kaip teisingai nurodė Apeliacinė taryba, Apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik minėtu reglamentu, aiškinamu Sąjungos teismų, o ne ankstesne apeliacinių tarybų praktika (2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Alcon / VRDT, C‑412/05 P, EU:C:2007:252, 65 punktą). Be to, darant prielaidą, kad pateikdamas savo argumentus ieškovas iš esmės remiasi vienodo požiūrio principo pažeidimu, reikia priminti, kad šio principo laikymasis turi būti derinamas su teisėtumo principo laikymusi. Maža to, dėl su teisiniu saugumu ir geru administravimu susijusių priežasčių visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai, o šis nagrinėjimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju (2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, Rink., EU:C:2011:139, 75 ir 77 punktus). Dėl pirmiau nurodytų priežasčių Apeliacinė taryba nepadarė vertinimo klaidos. Tai reiškia, kad ieškovas, siekdamas paneigti ginčijamame sprendime pateiktą Apeliacinės tarybos išvadą, negalėtų veiksmingai remtis ankstesniais EUIPO sprendimais (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 2 d. Sprendimo Universal Display / VRDT (UniversalPHOLED), T‑435/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:210, 39 punktą). Reikia pridurti, kad ieškovo nurodytuose EUIPO sprendimuose nurodomi skirtingi žymenys nei nurodyti šioje byloje.

Ieškovo argumentas, kad nagrinėjama SGN nelaikytina turinčia gerą vardą, darant prielaidą, kad šis argumentas priimtinas Bendrajame Teisme, neturi reikšmės, nes, kaip savo rašytiniuose dokumentuose nurodė EUIPO, SGN geras vardas nėra jo apsaugos sąlyga.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio antrąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

Ieškovas teigia, kad ginčijamas prekių ženklas atitinka TRIPS sutarties 15 straipsnyje, o nagrinėjama SGN – minėtos sutarties 22 straipsnyje nustatytas sąlygas. Kadangi jei taikoma viena registravimo sistema, kaip mano ieškovas, netaikoma kita, ginčijamas prekių ženklas turi likti įrašytas į Sąjungos prekių ženklų registrą.

EUIPO, palaikoma Italijos Respublikos ir įstojusios į bylą šalies, ginčija ieškovo argumentus.

Reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 188 straipsnį pareiškimais, kuriuos šalys pateikia vykstant procesui Bendrajame Teisme, negali būti pakeistas Apeliacinės tarybos išnagrinėto ginčo dalykas.

Kaip teisingai savo rašytiniuose dokumentuose nurodė EUIPO, TRIPS sutarties 15 straipsniu, aiškinamu kartu su šios sutarties 22 straipsniu, ieškovas niekada nesirėmė EUIPO instancijose.

Todėl trečiasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

Todėl reikia atmesti visą ieškinį ir nereikia priimti sprendimo dėl antrojo reikalavimo priimtinumo.