<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-517/17</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62017CC0517</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:225">EU:C:2020:225</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>25</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>25</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato G. Hogan išvada – Byla C‑517/17</HT></P><P><HT TYPE="SC">Addis</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Gerard Hogan Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20200319">2020 m. kovo 19 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: anglų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑517/17</HT></P><P>Milkiyas Addis</P><P>prieš</P><P>Bundesrepublik Deutschland</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE=")" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė</KEYWORD><KEYWORD>Prieglobsčio politika</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 2013/32/ES –Tarptautinės apsaugos suteikimo ir atsisakymo ją suteikti bendrosios procedūros</KEYWORD><KEYWORD>33 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Nepriimtini prašymai</KEYWORD><KEYWORD>33 straipsnio 2 dalies a punktas</KEYWORD><KEYWORD>Prašymo suteikti prieglobstį atmetimas po to, kai kitoje valstybėje narėje buvo suteikta tarptautinė apsauga</KEYWORD><KEYWORD>14 ir 34 straipsniai</KEYWORD><KEYWORD>Asmeninio pokalbio nesurengimas</KEYWORD><KEYWORD>Padariniai</KEYWORD><KEYWORD>Apeliacinės procedūros</KEYWORD><KEYWORD>46 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Teisė į veiksmingą teisinę gynybą</KEYWORD><KEYWORD>Išsamus nagrinėjimas <HT TYPE="ITALIC">ex</HT> <HT TYPE="ITALIC">nunc</HT></KEYWORD><KEYWORD>Ar teismas gali ištaisyti tai, kad sprendžiančioji institucija nesurengė asmeninio pokalbio</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įžanga</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su <DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="180" PAGE.FIRST="60" DATE.PUB="2013">OL L 180, 2013, p. 60</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE> 14 straipsnio 1 dalies ir prieš ją galiojusios nuostatos, t. y. <DATE ISO="20051201">2005 m. gruodžio 1 d.</DATE> Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="326" PAGE.FIRST="13" DATE.PUB="2005">OL L 326, 2005, p. 13</REF.DOC.OJ>. Patogumo sumetimais kai kuriais atvejais šias direktyvas bendrai vadinsiu Procedūrų direktyvomis.</P></NOTE>, 12 straipsnio 1 dalies išaiškinimu. Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš sprendžiančiajai institucijai priimant sprendimą, tarptautinės apsaugos arba prieglobsčio prašytojui turi būti suteikta galimybė atvykti asmeninio pokalbio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateikė šį prašymą nagrinėdamas bylą tarp Milkiyas Addis ir <HT TYPE="ITALIC">Bundesrepublik Deutschland</HT> (Vokietijos Federacinė Respublika) dėl, be kita ko, 2013 m. vasario mėn. priimto <HT TYPE="ITALIC">Bundesamt für Migration und Flüchtlinge</HT> (Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba, Vokietija; toliau – Federalinė tarnyba) sprendimo, kuriuo buvo atmestas M. Addis prašymas suteikti pabėgėlio statusą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Federalinė tarnyba atmetė M. Addis prašymą suteikti pabėgėlio statusą Vokietijoje kaip nepriimtiną, remdamasi tuo, kad jam jau buvo suteiktas pabėgėlio statusas Italijoje. Vis dėlto neginčijama, kad toks sprendimas buvo priimtas pažeidžiant M. Addis pagal nacionalinę ir Sąjungos teisę suteikiamą teisę į asmeninį pokalbį, kurį rengia sprendžiančioji institucija (šioje byloje nagrinėjamu atveju – Federalinė tarnyba), dėl jo prašymo priimtinumo. Kaip matysime, pagrindinis šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas susijęs su šios aiškios ir privalomos Procedūrų direktyvos nuostatos nesilaikymo padariniais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Būtent tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar Procedūrų direktyvoje numatytos reikalavimo surengti asmeninį pokalbį išimtys yra baigtinės, visų pirma ar dėl šio pokalbio nesurengimo turėtų būti panaikintas sprendimas, kuriuo M. Addis prašymas suteikti pabėgėlio statusą atmestas kaip nepriimtinas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar situacija, kad Federalinė tarnyba nesurengė asmeninio pokalbio, gali būti ištaisyta nagrinėjant bylą teisme, kurią M. Addis iškėlė ginčydamas sprendimo, kuriuo jo prašymas suteikti pabėgėlio statusą buvo atmestas kaip nepriimtinas, teisėtumą, o jeigu gali būti ištaisyta, tai kokiomis sąlygomis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) taip pat klausia, ar Federalinės tarnybos sprendimas dėl nepriimtinumo turi būti panaikintas, jeigu prieglobsčio prašytojas vėliau per teismo procesą turėjo galimybę pateikti visus pagrindus ar argumentus, kurie galėtų paneigti tokią išvadą dėl nepriimtinumo, bet netgi tuo atveju, jei į visus šiuos pagrindus ar argumentus būtų buvę atsižvelgta, sprendimas nebūtų buvęs kitoks.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Prieš išdėstydamas taikytinas teisės aktų nuostatas ir šios bylos faktines aplinkybes, glaustai papasakosiu šiek tiek komplikuotą šios bylos proceso Teisingumo Teisme istoriją. Viskas prasidėjo nuo to, kad <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) šioje byloje pateikti prejudiciniai klausimai ne visiškai, bet tam tikru mastu sutapo su prejudiciniais klausimais, pateiktais bylose, kuriose priimtas <DATE ISO="20190319">2019 m. kovo 19 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:219">EU:C:2019:219</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE></TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Procesas Teisingumo Teisme</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje C‑517/17, kuriame iš pradžių buvo pateikti trys klausimai, Teisingumo Teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20170828">2017 m. rugpjūčio 28 d.</DATE> <DATE ISO="20170929">2017 m. rugsėjo 29 d.</DATE> Teisingumo Teismo pirmininkas sujungė bylas C‑517/17 (ši byla), C‑540/17 ir C‑541/17. <DATE ISO="20180404">2018 m. balandžio 4 d.</DATE> buvo nuspręsta sustabdyti sujungtų bylų C‑517/17, C‑540/17 ir C‑541/17 nagrinėjimą, kol bus priimtas sprendimas sujungtose bylose C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Apie <DATE ISO="20190319">2019 m. kovo 19 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:219">EU:C:2019:219</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo pranešta <DATE ISO="20190326">2019 m. kovo 26 d.</DATE> <DATE ISO="20190426">2019 m. balandžio 26 d.</DATE> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsiėmė dalį savo prejudicinių klausimų sujungtose bylose C‑517/17, C‑540/17 ir C‑541/17.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Kalbant konkrečiai apie bylą C‑517/17, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsiėmė pirmus du prejudicinius klausimus, kuriuos iš pradžių buvo pateikęs Teisingumo Teismui. Šie klausimai buvo susiję su tuo, kiek valstybei narei draudžiama atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną remiantis tuo, kad prašytojui kita valstybė narė jau suteikė pabėgėlio statusą, jeigu gyvenimo sąlygos toje kitoje valstybėje narėje neatitinka <DATE ISO="20111213">2011 m. gruodžio 13 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie<?PAGE NO="3"?> tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="337" PAGE.FIRST="9" DATE.PUB="2011">OL L 337, 2011, p. 9</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE> 20 straipsnio ir paskesnių straipsnių nuostatų, tačiau nėra tokios, kad pažeistų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad į pirmus du iš pradžių pateiktus klausimus buvo atsakyta <DATE ISO="20190319">2019 m. kovo 19 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:219">EU:C:2019:219</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>. Norėčiau šiuo klausimu pažymėti, kad Teisingumo Teismas to sprendimo 101 punkte nurodė, be kita ko, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybei narei nedraudžiama pasinaudoti pagal šią nuostatą suteiktu įgaliojimu atmesti prašymą suteikti pabėgėlio statusą kaip nepriimtiną, remiantis tuo, kad prašytojui jau buvo suteikta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje, kai dėl nuspėjamų jo, kaip asmens, kuriam suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygų toje kitoje valstybėje narėje jam nekyla rimtas pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį. Remiantis aplinkybe, jog asmenims, kuriems suteikta papildoma apsauga, minėtoje valstybėje narėje neteikiamos pragyvenimą užtikrinančios paslaugos arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šie asmenys netraktuojami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai, galima konstatuoti, jog toks prašytojas joje susidurs su tokiu pavojumi tik jeigu dėl jo ypatingo pažeidžiamumo, nepriklausomai nuo jo valios ir asmeninio pasirinkimo, jis patektų į nepaprastai sunkią materialinę padėtį<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/>.</P></NOTE></TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Rašte, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20190502">2019 m. gegužės 2 d.</DATE>, <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) vis dėlto nusprendė, kad minėtame teismo sprendime nebuvo atsakyta į jo trečiąjį prejudicinį klausimą byloje C‑517/17.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT><DATE ISO="20190516">2019 m. gegužės 16 d.</DATE> Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu byla C‑517/17 buvo atskirta nuo sujungtų bylų C‑540/17 ir C‑541/17, o visų šių bylų nagrinėjimo sustabdymas panaikintas. <DATE ISO="20191113">2019 m. lapkričio 13 d.</DATE> Nutartimi <HT TYPE="ITALIC">Hamed ir Omar</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>C‑540/17 ir C‑541/17, nepaskelbta Rink., <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:964">EU:C:2019:964</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> sujungtos bylos C‑540/17 ir C‑541/17 buvo išbrauktos iš registro.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>Kalbant apie šią bylą (C‑517/17), pažymėtina, kad po <DATE ISO="20191001">2019 m. spalio 1 d.</DATE> Teisingumo Teismo sprendimo <DATE ISO="20191004">2019 m. spalio 4 d.</DATE> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo pateiktas prašymas pateikti paaiškinimų. Teisingumo Teismas atsakymą į šį prašymą gavo <DATE ISO="20191106">2019 m. lapkričio 6 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Žr. šios išvados 102 punktą.</P></NOTE></TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Prieš sustabdant bylos C‑517/17 nagrinėjimą rašytines pastabas dėl <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) pateikto trečiojo prejudicinio klausimo pateikė Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Vokietijos, Vengrijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija laikosi nuomonės, kad Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 1 dalis nedraudžia taikyti nacionalinės nuostatos, pagal kurią asmeninio pokalbio nesurengimas su prašytoju tuo atveju, kai sprendžiančioji institucija atmeta prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, nereiškia, kad toks sprendimas turi būti panaikintas dėl šio pokalbio nesurengimo, jeigu prašytojas turi galimybę per teismo procesą išdėstyti visas aplinkybes, paneigiančias sprendimą dėl nepriimtinumo, ir net atsižvelgiant į šiuos argumentus byloje negali būti priimta jokio kito sprendimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Vis dėlto Prancūzijos vyriausybė iš esmės laikosi nuomonės, kad Direktyvos 2013/32 14 straipsnis, aiškinamas atsižvelgiant į bendrąjį teisės būti išklausytam principą, kuris yra sudedamoji teisės į gynybą dalis, draudžia nacionalinės teisės normą, pagal kurią teisės būti išklausytam pažeidimas pirmojoje instancijoje sprendžiančiojoje institucijoje prieš priimant sprendimą dėl nepriimtinumo pagal minėtos direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktą nelemia šio sprendimo panaikinimo, jeigu prašytojas turi galimybę pateikti pastabas per teismo procesą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT><DATE ISO="20200115">2020 m. sausio 15 d.</DATE> Teisingumo Teisme buvo surengtas teismo posėdis, jame dalyvavo M. Addis, Federalinė tarnyba, Vokietijos vyriausybė ir Komisija.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="4"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Direktyva 2013/32</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 18 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><CONSID><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>(18)</NO.P><TXT>[t]iek valstybės narės, tiek tarptautinės apsaugos prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui;</TXT></NP></CONSID><P>&lt;…&gt;</P><CONSID><NP><NO.P>(22)</NO.P><TXT>[b]e to, atsižvelgiant į valstybių narių ir prašytojų interesus, svarbu užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos poreikiai būtų tinkamai pripažįstami jau pirmojoje instancijoje. &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></TXT></NP></CONSID></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Pagal Direktyvos 2013/32 1 straipsnį šios direktyvos tikslas – nustatyti pagal Direktyvą 2011/95 (toliau – Priskyrimo direktyva) bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 2 straipsnio b punkte tarptautinės apsaugos prašymas apibrėžiamas kaip trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma Priskyrimo direktyva ir kurios galima prašyti atskirai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 14 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>Asmeninis pokalbis<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/> nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="014.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Prieš sprendžiančiajai institucijai priimant sprendimą, prašytojui suteikiama galimybė atvykti asmeninio pokalbio dėl tarptautinės apsaugos prašymo su asmeniu, pagal nacionalinę teisę kompetentingu vykdyti tokius pokalbius. Asmeninius pokalbius dėl tarptautinės apsaugos prašymo esmės vykdo sprendžiančiosios institucijos darbuotojai. &lt;…&gt;</ALINEA><ALINEA>Kai dėl daugelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės vienu metu pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų sprendžiančioji institucija praktiškai negali laiku surengti pokalbių dėl kiekvieno prašymo esmės, valstybės narės gali numatyti, kad rengiant tokius pokalbius laikinai dalyvautų kitos institucijos darbuotojai. Tokiais atvejais tos kitos institucijos darbuotojams iš anksto surengiami atitinkami mokymai, kurie apima [<DATE ISO="20100519">2010 m. gegužės 19 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento] (ES) Nr. 439/2010 [dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="132" PAGE.FIRST="11" DATE.PUB="2010">OL L 132, 2010, p. 11</REF.DOC.OJ>)] 6 straipsnio 4 dalies a–e punktuose išvardytus klausimus. Asmeninius pokalbius su prašytojais pagal šią direktyvą vykdantys asmenys taip pat turi turėti bendrą supratimą apie problemas, kurios gali neigiamai atsiliepti prašytojo galimybei dalyvauti pokalbyje, pavyzdžiui, apie požymius, kad prašytojas galėjo būti praeityje kankinamas.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="014.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Asmeninio pokalbio dėl prašymo esmės gali nebūti, kai:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>sprendžiančioji institucija gali priimti teigiamą sprendimą dėl pabėgėlio statuso remdamasi turimais įrodymais; arba</TXT></NP></ITEM><?PAGE NO="5"?><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>sprendžiančioji institucija mano, kad prašytojas nėra tinkamas pokalbiui arba su juo negalima kalbėtis dėl ilgalaikių nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Jeigu kyla abejonių, sprendžiančioji institucija konsultuojasi su medicinos specialistu, kad nustatytų, ar prašytojo būklė, dėl kurios jis nėra tinkamas pokalbiui arba su juo negalima kalbėtis, yra laikina, ar ilgalaikio pobūdžio.</TXT></NP></ITEM></LIST><P>Kai asmeninis pokalbis nevykdomas pagal b punktą arba, kai taikytina, su išlaikomu asmeniu, dedamos pagrįstos pastangos leisti prašytojui arba išlaikomam asmeniui pateikti papildomą informaciją.</P></ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="014.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Tai, kad asmeninis pokalbis nevykdomas pagal šį straipsnį, netrukdo sprendžiančiajai institucijai priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="014.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA>Tai, kad asmeninis pokalbis nevykdomas pagal 2 dalies b punktą, neigiamai nepaveikia sprendžiančiosios institucijos sprendimo.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 15 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>Asmeniniam pokalbiui taikomi reikalavimai<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="015.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Asmeninis pokalbis vyksta sąlygomis, kuriomis užtikrinamas tinkamas konfidencialumas.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="015.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA><P>Valstybės narės imasi atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų, jog asmeniniai pokalbiai vyktų tokiomis sąlygomis, kuriomis prašytojai galėtų išsamiai išdėstyti savo prašymo priežastis. Tuo tikslu valstybės narės:</P><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>kai įmanoma, užtikrina, kad pokalbį su prašytoju vykdytų tos pačios lyties asmuo, jeigu prašytojas to pageidauja, išskyrus atvejus, kai sprendžiančioji institucija turi pagrindo manyti, kad toks prašymas pateikiamas dėl priežasčių, nesusijusių su tuo, kad prašytojui kyla sunkumų išsamiai išdėstyti savo prašymo priežastis;</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 25 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>Nelydimiems nepilnamečiams suteiktos garantijos<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/> nustatyta:</TXT><P><PARAG IDENTIFIER="025.001"><NO.PARAG>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Atsižvelgdamos į visas šioje direktyvoje numatytas procedūras ir nedarydamos poveikio 14–17 straipsnių nuostatoms, valstybės narės:</P><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>užtikrina, kad atstovui būtų suteikta galimybė pranešti nelydimam nepilnamečiui apie asmeninio pokalbio reikšmę ir galimas pasekmes ir tam tikrais atvejais paaiškinti, kaip pasirengti tokiam asmeniniam pokalbiui. Valstybės narės užtikrina, kad atstovas ir (arba) patarėjas teisės klausimais arba kitas patarėjas, kuris pagal nacionalinę teisę gali tą daryti arba kuriam tai yra leidžiama, dalyvautų tame pokalbyje ir turėtų galimybę užduoti klausimus ar teikti pastabas, neperžengdamas pokalbį vykdančio asmens nustatytų ribų.</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="6"?><PARAG IDENTIFIER="025.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA><P>Valstybės narės užtikrina, kad:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>jeigu nelydimam nepilnamečiui skiriamas asmeninis pokalbis dėl jo tarptautinės apsaugos prašymo, kaip nurodyta 14–17 ir 34 straipsniuose, tą pokalbį vykdytų asmuo, turintis reikalingų žinių apie specialius nepilnamečių poreikius;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;“</P></ALINEA></PARAG></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>Nepriimtini prašymai<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="033.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Be bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal [<DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą] (ES) Nr. 604/2013, [kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="180" PAGE.FIRST="31" DATE.PUB="2013">OL L 180, 2013, p. 31</REF.DOC.OJ>)], valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Priskyrimo direktyvą], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="033.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 34 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>Specialiosios taisyklės, taikomos pokalbiui dėl priimtinumo<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="034.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Prieš tai, kai sprendžiančioji institucija nusprendžia dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo, valstybės narės leidžia prašytojams pateikti savo nuomonę dėl 33 straipsnyje nurodytų priežasčių taikymo jų konkrečioms aplinkybėmis. Tuo tikslu valstybės narės surengia asmeninį pokalbį dėl prašymo priimtinumo. Valstybės narės gali padaryti išimtį tik pagal 42 straipsnį paskesnio prašymo atveju.</ALINEA><ALINEA>Šia dalimi nedaromas poveikis šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punktui ir Reglamento (ES) Nr. 604/2013 5 straipsniui.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad 1–30 straipsnių, 31 straipsnio 1, 2 ir 6–9 dalių, 32–46 straipsnių, 49 ir 50 straipsnių bei I priedo būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE> Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>Valstybės narės taiko 51 straipsnio 1 dalyje nurodytus įstatymus ir kitus teisės aktus tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems po <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE>, ir tarptautinės apsaugos panaikinimo procedūroms, pradėtoms po <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE> arba anksčiau. Anksčiau nei <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE> pateikti prašymai ir iki tos dienos pradėtos pabėgėlio statuso panaikinimo procedūros reglamentuojamos įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais pagal Direktyvą 2005/85/EB.<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="7"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 53 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad Direktyva 2005/85 panaikinama valstybėse narėse, kurioms ši direktyva privaloma, nuo <DATE ISO="20150721">2015 m. liepos 21 d.</DATE> nedarant poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su Direktyvos 2005/85 perkėlimo į nacionalinę teisę terminu, nurodytu Direktyvos 2013/32 II priedo B dalyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 54 straipsnyje nurodyta, kad ji įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo <HT TYPE="ITALIC">Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje</HT>, t. y. <DATE ISO="20130629">2013 m. birželio 29 d.</DATE></TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Nacionalinė teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės reglamentuojamos <DATE ISO="20080902">2008 m. rugsėjo 2 d.</DATE> paskelbtos redakcijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P><HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>.2008 I, p. 1798.</P></NOTE> <HT TYPE="ITALIC">Asylgesetz</HT> (Prieglobsčio įstatymas, toliau – <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT>), kuris buvo iš dalies pakeistas <DATE ISO="20161104">2016 m. lapkričio 4 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Fünfzigstes Gesetz zur Änderung des Strafgesetzbuches – Verbesserung des Schutzes der sexuellen Selbstbestimmung</HT> (Baudžiamojo kodekso 50‑asis pakeitimas – Lytinio apsisprendimo apsaugos gerinimas, toliau – <HT TYPE="ITALIC">StrÄndG 50</HT>)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P><HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>.2016 I, p. 2460.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 24 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="024.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>(1)</NO.PARAG><ALINEA>Federalinė tarnyba išsiaiškina bylos faktines aplinkybes ir surenka būtinus įrodymus &lt;…&gt; Ji turi asmeniškai išklausyti užsienietį. Išklausymo galima ir nerengti, jeigu Federalinė tarnyba ketina pripažinti užsieniečio teisę į prieglobstį arba jeigu užsienietis teigia, kad atvyko į federalinę teritoriją iš saugios trečiosios šalies &lt;…&gt;</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 29 straipsnyje, iš dalies pakeistame <DATE ISO="20160731">2016 m. liepos 31 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Integrationsgesetz</HT> (Integracijos įstatymas), įsigaliojusio <DATE ISO="20160806">2016 m. rugpjūčio 6 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P><HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>. 2016 I, p. 1939.</P></NOTE>, 6 straipsniu, nurodyta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="029.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>(1)</NO.PARAG><ALINEA><P>Prašymas suteikti prieglobstį yra nepriimtinas, kai:</P><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>kita Europos Sąjungos valstybė narė jau suteikė užsieniečiui tarptautinę apsaugą &lt;…&gt;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 36 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>Procedūra, taikoma tais atvejais, kai prašymai suteikti prieglobstį yra nepriimtini pagal 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus arba yra akivaizdžiai nepagrįsti<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/> numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="036.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>(1)</NO.PARAG><ALINEA>Tais atvejais, kai prieglobsčio prašymas yra nepriimtinas pagal 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus arba akivaizdžiai nepagrįstas, užsieniečiui suteikiama viena savaitė išvykti iš šalies.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="036.002"><NO.PARAG>(2)</NO.PARAG><ALINEA>Federalinė tarnyba atitinkamiems asmenims kartu su sprendimu išsiunčia jų prieglobsčio bylos kopiją. Administracinė byla nedelsiant perduodama kompetentingam administraciniam teismui kartu su įteikimo įrodymais.</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="8"?><PARAG IDENTIFIER="036.003"><NO.PARAG>(3)</NO.PARAG><ALINEA>Skundai dėl įspėjimo apie priverstinį išsiuntimą pagal Administracinių bylų teisenos kodekso 80 straipsnio 5 dalį turi būti paduodami per vieną savaitę nuo pranešimo dienos; prie skundo turi būti pridėtas Federalinės tarnybos įspėjimas. Užsienietis turi būti apie tai informuotas. Atitinkamai turi būti taikomas Administracinių bylų teisenos kodekso 58 straipsnis. Sprendimas priimamas rašytinio proceso tvarka; žodinio bylos nagrinėjimo, per kurį būtų kartu nagrinėjamas ieškinys, rengti neleidžiama. Sprendimas turi būti priimtas per vieną savaitę nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pabaigos. Administracinio teismo kolegija pagal šio straipsnio 5 dalį gali pratęsti šį terminą dar viena savaite. Terminas gali būti pratęsiamas antrą kartą tik dėl rimtų priežasčių, visų pirma jeigu teismas negali priimti sprendimo anksčiau dėl neįprastai didelio darbo krūvio. Priverstinis išsiuntimas neleidžiamas teismui dar nepriėmus sprendimo, jeigu skundas yra paduotas laiku. Sprendimas laikomas priimtu, kai rezoliucinę sprendimo dalį pasirašo teisėjas arba teisėjai ir kai ji tampa prieinama kolegijos kanceliarijoje. Prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones Federalinės tarnybos sprendimams dėl draudimo atvykti ar gyventi šalyje terminų nustatymo pagal Gyvenimo šalyje įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, taip pat įsakymo ir terminų pagal Gyvenimo šalyje įstatymo 11 straipsnio 7 dalį turi būti pateikiami per vieną savaitę nuo pranešimo apie tokį sprendimą. Tai neturi poveikio įspėjimo apie priverstinį išsiuntimą vykdytinumui.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="036.004"><NO.PARAG>(4)</NO.PARAG><ALINEA>Įsakymas sustabdyti priverstinį išsiuntimą gali būti priimtas tik esant rimtų abejonių dėl administracinio akto, dėl kurio yra paduotas skundas, teisėtumo. Suinteresuotųjų asmenų nepateiktos faktinės aplinkybės ir įrodymai nenagrinėjami, nebent jie yra akivaizdūs arba žinomi teismui. Pateiktas faktines aplinkybes ir įrodymus, kurie nebuvo nagrinėjami per administracinę procedūrą pagal 25 straipsnio 3 dalį, ir faktus bei aplinkybes, kaip tai suprantama pagal 25 straipsnio 2 dalį, kurių užsienietis nepateikė per administracinę procedūrą, teismas gali palikti nenagrinėtus, jeigu priešingu atveju būtų uždelsta priimti sprendimą.<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>Pagal šį įstatymą nagrinėjamose bylose teismas grindžia savo sprendimą faktine ir teisine situacija, buvusia vykstant paskutiniam teismo posėdžiui; jei prieš priimant sprendimą teismo posėdis nebuvo surengtas, jis turi būti grindžiamas priimant sprendimą buvusia situacija.&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT><DATE ISO="19760525">1976 m. gegužės 25 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Verwaltungsverfahrensgesetz</HT> (Administracinio proceso įstatymas; toliau – <HT TYPE="ITALIC">VwVfG</HT>) (<DATE ISO="20030123">2003 m. sausio 23 d.</DATE> paskelbta redakcija)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P><HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>.2003 I, p. 102.</P></NOTE>, iš dalies pakeisto <DATE ISO="20081211">2008 m. gruodžio 11 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Viertes Gesetz zur Änderung verwaltungsverfahrensrechtlicher Vorschriften</HT> (Ketvirtasis Administracinio proceso įstatymo pakeitimo įstatymas)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P><HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>.2008 I, p. 2418.</P></NOTE> 1 straipsniu, 46 straipsnyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>Prašymas panaikinti administracinį aktą, kuris nėra negaliojantis &lt;…&gt; negali būti pateiktas, motyvuojant vien tuo, kad aktas buvo priimtas pažeidžiant procedūrą, formalumus ar teritorinę kompetenciją reglamentuojančias taisykles, jeigu akivaizdu, kad pažeidimas neturėjo poveikio sprendimui konkrečiu klausimu.<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Verwaltungsgerichtsordnung</HT> (Administracinių bylų teisenos kodeksas; toliau – <HT TYPE="ITALIC">VwGo</HT>) (<DATE ISO="19910319">1991 m. kovo 19 d.</DATE> paskelbta redakcija)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P><HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>.1991 I, p. 686.</P></NOTE> 80 straipsnyje, paskutinį kartą iš dalies pakeistame <DATE ISO="20101222">2010 m. gruodžio 22 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Gesetz zur Umsetzung der Dienstleistungsrichtlinie in der Justiz und zur Änderung weiterer Vorschriften</HT> (Paslaugų direktyvos įgyvendinimo teismų sistemoje ir kitų teisės aktų dalinio pakeitimo įstatymas) 9 straipsniu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P><HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>.2010 I, p. 2248.</P></NOTE>, nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="080.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>(1)</NO.PARAG><ALINEA>Prieštaravimas ir ieškinys dėl panaikinimo turi stabdomąjį poveikį. Tai taikoma ir administraciniams aktams dėl teisių suteikimo ir dėl pripažinimo, taip pat dvejopą poveikį turintiems administraciniams aktams (80a straipsnis).</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;“</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="080.002"><NO.PARAG>(5)</NO.PARAG><ALINEA>Pagrindinę bylą nagrinėjantis teismas paprašytas gali įpareigoti taikyti visišką arba dalinį stabdomąjį poveikį 2 dalies 1–3 punktuose nurodytais atvejais, ir gali visiškai arba iš dalies atšaukti stabdomąjį poveikį 2 dalies 4 punkte nurodytais atvejais. Prašymas laikomas priimtinu dar iki ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo. Jeigu sprendimo priėmimo metu administracinis aktas jau įvykdytas, teismas gali nurodyti atšaukti jo vykdymą. Stabdomojo poveikio atkūrimas gali priklausyti nuo užtikrinimo priemonės pateikimo ar kitų įpareigojimų. Gali būti nustatytas stabdomojo poveikio terminas.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">VwGo</HT> 86 straipsnyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="086.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>(1)</NO.PARAG><ALINEA>Teismas nagrinėja faktines aplinkybes <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT>; jas nagrinėdamas, jis apklausia suinteresuotuosius asmenis. Teismui nėra privalomi suinteresuotųjų asmenų pateikti argumentai ir prašymai rinkti įrodymus.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>M. Addis teigia, kad yra Eritrėjos pilietis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Remiantis jo pateikta informacija.</P></NOTE>. Vis dėlto 2009 m. jis pateikė prieglobsčio prašymą Italijos valdžios institucijoms, jame šiuo tikslu nurodė kitą savo tapatybę ir gimimo datą ir buvo užregistruotas kaip Etiopijos pilietis. Šis prašymas buvo patenkintas: jam išduota asmens tapatybės kortelė ir suteiktas leidimas pasilikti šalyje iki 2015 m. vasario mėn. Prašytojas buvo Italijoje iki 2011 m. rugsėjo mėn., paskui išvyko į Vokietiją ir pateikė ten prieglobsčio prašymą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Nors anksčiau M. Addis neigė atvykęs į kurią nors kitą Europos šalį, jo pirminio prašymo Italijoje informacija paaiškėjo ištyrus pirštų atspaudus. Atsižvelgdama į šią informaciją, <DATE ISO="20130218">2013 m. vasario 18 d.</DATE> Federalinė tarnyba atmetė M. Addis prašymą suteikti prieglobstį, remdamasi tuo, kad jis atvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką iš saugios trečiosios šalies, ir nurodė priverstinį jo išsiuntimą į Italiją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Vis dėlto prieš priimant tokį sprendimą su M. Addis nebuvo surengtas asmeninis pokalbis, pažeidžiant, be kita ko, taikytinus nacionalinės prieglobsčio teisės aktus. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad M. Addis nebuvo išklausytas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>dėl priežasčių, kodėl jis buvo persekiojamas, taip pat dėl jo gyvenimo Italijoje ir dėl ten pripažinto pabėgėlio statuso<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130415">2013 m. balandžio 15 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Verwaltungsgericht Minden</HT> (Mindeno administracinis teismas, Vokietija) atmetė M. Addis skundą dėl minėto sprendimo. Jis apskundė šio teismo sprendimą apeliacine tvarka <HT TYPE="ITALIC">Oberverwaltungsgericht Münster</HT> (Miunsterio apeliacinis administracinis teismas, Vokietija). <DATE ISO="20160519">2016 m. gegužės 19 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Oberverwaltungsgericht Münster</HT> (Miunsterio apeliacinis administracinis teismas) panaikino įsakymą dėl priverstinio išsiuntimo, remdamasis tuo, kad buvo neaišku, ar Italija perimtų M. Addis savo žinion. Vis dėlto minėtas teismas nusprendė, kad apeliacinis skundas dėl sprendimo, kuriuo buvo atmestas M. Addis prašymas suteikti pabėgėlio statusą, turėtų būti atmestas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>M. Addis apskundė <HT TYPE="ITALIC">Oberverwaltungsgericht Münster</HT> (Miunsterio apeliacinis administracinis teismas) sprendimą kasacine tvarka <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas, Vokietija). Tame teisme jis visų pirma teigė, kad Federalinė tarnyba, prieš priimdama <DATE ISO="20130218">2013 m. vasario 18 d.</DATE> sprendimą, neturėjo teisės nesurengti asmeninio pokalbio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Vokietijos Federacinė Respublika <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) teigė, kad M. Addis prašymas suteikti pabėgėlio statusą bet kuriuo atveju yra nepriimtinas pagal <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes jam jau buvo suteiktas pabėgėlio statusas Italijoje. Jos nuomone, asmeninio pokalbio nesurengimas neturėtų užkirsti sprendžiančiajai institucijai kelio priimti sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas), mano, kad reikia nustatyti padarinius, kuriuos pareigos surengti asmeninį pokalbį pažeidimas turės sprendimo, kuriuo prašymas suteikti pabėgėlio statusą pripažintas nepriimtinu, galiojimui. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šį klausimą reikia aiškintis, visų pirma jeigu prašytojas turi galimybę apeliacinėje byloje pateikti visas teisines ir faktines aplinkybes, skirtas užginčyti ginčijamam sprendimui, ir kad, nepaisant to, šios aplinkybės nelemtų minėto sprendimo panaikinimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Kadangi Federalinė tarnyba neįvykdė pareigos surengti asmeninį pokalbį pagal Direktyvos 2005/85 12 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 1 dalį bei 34 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos 2005/85 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių taikymo sritį ir nurodyti, ar šių išimčių sąrašas yra baigtinis, o gal, atsižvelgiant į valstybių narių procesinę autonomiją, Sąjungos teisėje leidžiamos ir kitos, nacionalinėje teisėje aiškiai reglamentuotos išimtys.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal nacionalinę teisę <HT TYPE="ITALIC">VwVfG</HT> 46 straipsnyje asmeninio pokalbio nesurengimas nelaikomas reikšmingu pažeidimu, jeigu akivaizdu, kad šio pokalbio nesurengimas neturėjo poveikio priimto sprendimo esmei. Jis taip pat nurodo, kad sprendimas dėl nepriimtinumo, priimtas pagal <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra sprendimas, kurį priimant negalima jokia diskrecija. Tokiais atvejais asmeninio pokalbio nesurengimas nesukelia jokių pasekmių, nes Federalinė tarnyba ir savo ruožtu – administraciniai teismai privalo išnagrinėti visas sąlygas, susijusias su nagrinėjamos teisės akto nuostatos taikymu. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė vienos <HT TYPE="ITALIC">Bundesverfassungsgericht</HT> (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) kolegijos jurisprudenciją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Žr. <DATE ISO="20170117">2017 m. sausio 17 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Bundesverfassungsgericht</HT> (Federalinis Konstitucinis Teismas) sprendimo 2 BvR 2013/16, DE:BVerfG:2017:rk20170117.2bvr201316, 20 punktą.</P></NOTE>, pagal kurią <HT TYPE="ITALIC">VwVfG</HT> 46 straipsnio taikymo sritį gali riboti aplinkybė, kad Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 2 dalyje ir 34 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės į asmeninį pokalbį išimtys, vadinasi, tai yra specialioji proceso norma, kuri šiuo klausimu yra baigtinė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Kalbant apie konkrečią M. Addis situaciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad Federalinė tarnyba ir savo ruožtu administraciniai teismai privalo išnagrinėti, ar asmens, kuriam Italijoje suteiktas pabėgėlio statusas, gyvenimo sąlygos atitinka, be kita ko, Chartijos 4 straipsnį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išsamiai apibūdino, kaip žemesnės instancijos teismai atmetė M. Addis pareiškimą dėl <DATE ISO="20130218">2013 m. vasario 18 d.</DATE> Federalinės tarnybos sprendimo panaikinimo, išnagrinėję šį klausimą savo iniciatyva, taip pat M. Addis ir Federalinės tarnybos argumentus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžė, kad pagal <DATE ISO="20151015">2015 m. spalio 15 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Vokietija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑137/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:683">EU:C:2015:683</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0060">60</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0062">62</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) įrodinėjimo pareiga teko Federalinei tarnybai.</P></NOTE> dėl gyvenimo sąlygų, kurios jam būtų taikomos Italijoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Trečiasis klausimas – vienintelis, kurio <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) neatsiėmė, atsižvelgdamas į <DATE ISO="20190319">2019 m. kovo 19 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:219">EU:C:2019:219</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> – suformuluotas taip:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>Ar [Direktyvos 2013/32] 14 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys arba šios nuostatos pirmtakas [Direktyvos 2005/85] 12 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys draudžia taikyti nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią pagal [Direktyvos 2013/32] 33 straipsnio 2 dalies a punkte arba šios nuostatos pirmtakės [Direktyvos 2005/85] 25 straipsnio 2 dalies a punkte suteikiamą teisę įgyvendinančiai prieglobsčio institucijai priėmus sprendimą atmesti prašymą suteikti prieglobstį kaip nepriimtiną aplinkybė, kad nebuvo asmeninio pokalbio su pareiškėju, nelemia šio sprendimo panaikinimo dėl pokalbio nebuvimo, jeigu pareiškėjas per apskundimo procedūras turi galimybę nurodyti visas aplinkybes, paneigiančias tokį sprendimą dėl nepriimtinumo, ir net atsižvelgiant į šiuos argumentus iš esmės negali būti priimta jokio kito sprendimo?<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/></P></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Dabar galima nagrinėti šį prejudicinį klausimą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Taikymas ratione temporis</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Reikia priminti, kad M. Addis 2011 m. rugsėjo mėn. Vokietijoje pateikė prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą ir kad šis prašymas 2013 m. vasario mėn. Federalinės tarnybos sprendimu buvo atmestas. Šiuo metu šio sprendimo teisėtumas ginčijamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Prašyme priimti prejudicinį sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) nurodė <HT TYPE="ITALIC">abi</HT> direktyvas – Direktyvą 2005/85 ir Direktyvą 2013/32.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Dėl jo nagrinėjamai bylai reikšmingų nacionalinės teisės nuostatų taikymo <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) nurodė, kad pagal savo suformuotą jurisprudenciją jis tam tikromis aplinkybėmis privalo atsižvelgti į teisės raidą po teismo sprendimo priėmimo apeliacinėje byloje. Nagrinėdamas šią bylą dėl prieglobsčio <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) patvirtino, kad pagal <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 77 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį jis privalo remtis faktine ir teisine situacija, buvusia tuo metu, kai vyko paskutinis teismo posėdis, t. y. 2016 m. gegužės mėn.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) nurodė, kad jo nagrinėjamai bylai taikytinas <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 29 straipsnis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>Nepriimtini prašymai<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/> nuo <DATE ISO="20160806">2016 m. rugpjūčio 6 d.</DATE> iš dalies pakeistas <HT TYPE="ITALIC">Integrationsgesetz</HT> (Integracijos įstatymas) 6 straipsniu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20190319">2019 m. kovo 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:219">EU:C:2019:219</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0067">67</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Be to, atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms taikomos <DATE ISO="20080902">2008 m. rugsėjo 2 d.</DATE> paskelbtos redakcijos <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> nuostatos, kurios buvo iš dalies pakeistos <DATE ISO="20161104">2016 m. lapkričio 4 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Žr. šios išvados 29 punktą.</P></NOTE></TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 51 straipsnio 1 dalyje iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad 1–30 straipsnių, 31 straipsnio 1, 2 ir 6–9 dalių, 32–46 straipsnių, 49 ir 50 straipsnių bei I priedo būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE> Vis dėlto pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį valstybės narės taiko 51 straipsnio 1 dalyje nurodytus įstatymus ir kitus teisės aktus tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>po <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE> arba anksčiau<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/>. Pagal suformuotą jurisprudenciją 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį papildęs žodžių junginiu <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>arba anksčiau<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/> Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino suteikti galimybę valstybėms narėms nedelsiant taikyti šią direktyvą įgyvendinančias jų teisės nuostatas iki <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE> pateiktiems tarptautinės apsaugos prašymams<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P><DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Torubarov</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑556/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:626">EU:C:2019:626</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0039">39</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR> ir juose nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Kadangi M. Addis prašymą suteikti pabėgėlio statusą Vokietijoje pateikė 2011 m. rugsėjo mėn., jo tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas prieš <DATE ISO="20130719">2013 m. liepos 19 d.</DATE> įsigaliojant Direktyvai 2013/32, taigi gerokai iki tos datos, kai ši direktyva turėjo būti vėliausiai perkelta į nacionalinę teisę, t. y. <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE></TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Vis dėlto atrodytų, kad pagal <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 77 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį pagrindinei bylai taikytinos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliamos arba gali būti perkeltos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Žr. <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0077">77</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0081">81</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> Direktyvos 2013/32 nuostatos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Reikėtų pažymėti, jog byloje nėra įrodymų, kad Vokietijos Federacinė Respublika neperkėlė Direktyvos 2013/32 į nacionalinę teisę, visų pirma tų nuostatų, kurios susijusios su asmeninio pokalbio reikalavimu. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, pagrindinėje byloje taikytini 2016 m., taigi po <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE> iš dalies pakeisti teisės aktai.</P></NOTE>, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia priminti, kad <DATE ISO="20190319">2019 m. kovo 19 d.</DATE> Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:219">EU:C:2019:219</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>. Taip pat žr. <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0073">73</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Torubarov</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑556/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:626">EU:C:2019:626</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> 74 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, be kita ko, kad Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirma pastraipa, kurioje yra pereinamojo laikotarpio nuostatos, susijusios su įstatymų, kuriais šia direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, taikymu, turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybei narei numatyti, kad nacionalinė nuostata, kuria ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, nedelsiant taikoma iki <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE> ir iki šios nacionalinės teisės nuostatos įsigaliojimo pateiktiems prieglobsčio prašymams, dėl kurių dar nepriimtas galutinis sprendimas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P><DATE ISO="20190319">2019 m. kovo 19 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:219">EU:C:2019:219</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 70–74 punktuose Teisingumo Teismas vis dėlto nurodė, be kita ko, kad Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirma pastraipa draudžia tokį nedelsiamą taikymą esant tokiai situacijai, kai ir prieglobsčio prašymas, ir prašymas atsiimti prieglobsčio prašytojus pagal <DATE ISO="20030218">2003 m. vasario 18 d.</DATE> Tarybos reglamentą (EB) Nr. 343/2003, nustatantį valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="050" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2003">OL L 50, 2003, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109) buvo pateikti prieš įsigaliojant Direktyvai 2013/32. Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra informacijos, kad toks prašymas atsiimti buvo pateiktas ir dėl M. Addis. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašymo priimti prejudicinį sprendimą 3 punkte nurodė, kad pagal Dublino taisykles toks prašymas negalėtų būti pateiktas. Šiuo klausimu <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) nurodė, kad M. Addis gali būti išsiųstas į Italiją pagal readmisijos susitarimą. Vis dėlto prašymo priimti prejudicinį sprendimą 5 punkte <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) nurodė, kad įsakymas dėl M. Addis priverstinio išsiuntimo į Italiją yra neteisėtas, nes nebuvo žinoma, ar Italija vis dar norėjo jį perimti po to, kai baigė galioti jam <DATE ISO="20150205">2015 m. vasario 5 d.</DATE> išduotas kelionės dokumentas.</P></NOTE>. Nors Teisingumo Teismo nebuvo prašoma paaiškinti, ką šiame kontekste tiksliai reiškia <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>galutinis sprendimas<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>, šią frazę aiškinčiau kaip nurodančią atitinkamų administracinės valdžios institucijų (šioje byloje nagrinėjamu atveju – Federalinės tarnybos) priimtą galutinį sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo, kaip atskirą nuo bet kokio paskesnio teismo proceso, kuriame būtų ginčijamas sprendimas suteikti apsaugą arba jos nesuteikti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Kalbant apie šią bylą, galima pažymėti, kad galutinį sprendimą dėl M. Addis prieglobsčio prašymo Federalinė tarnyba priėmė dar 2013 m. vasario mėn. Taigi jis buvo priimtas likus keliems mėnesiams iki Direktyvos 2013/32 paskelbimo Oficialiajame leidinyje 2013 m. birželio mėn. ir jos įsigaliojimo kitą mėnesį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Žr. Direktyvos 2013/32 54 straipsnį.</P></NOTE>. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad numatomas Direktyvos 2013/32 taikymas jos 52 straipsnyje leidžiamu būdu (ir kaip Teisingumo Teismas tai išaiškino <DATE ISO="20190319">2019 m. kovo 19 d.</DATE><?PAGE NO="13"?> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kt</HT>.)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:219">EU:C:2019:219</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.Taip pat žr. <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 73 ir paskesni punktai) ir <DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Torubarov</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑556/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:626">EU:C:2019:626</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 40 ir paskesni punktai).</P></NOTE> tiesiog netaikomas šioje byloje nagrinėjamam atvejui. Nors tas sprendimas leido taikyti šią direktyvą sprendimams, kurie dar buvo nagrinėjami net ir prieš paskutinę perkėlimo į nacionalinę teisę dieną, t. y. <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Žr. Direktyvos 2013/32 51 straipsnio 1 dalį.</P></NOTE>, jeigu tai buvo leidžiama pagal atitinkamą nacionalinės teisės aktą, šis principas <HT TYPE="ITALIC">netaikomas</HT>, jeigu galutinis administracinis sprendimas buvo priimtas dar netgi prieš paskelbiant šią direktyvą. Taigi laikausi nuomonės, kad šiai bylai <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT> taikoma ankstesnės redakcijos Procedūrų direktyva, t. y. Direktyva 2005/85.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Vis dėlto reikia pažymėti, kad per teismo posėdį <HT TYPE="ITALIC">visos</HT> šalys, įskaitant M. Addis, laikėsi kitokios nuomonės dėl nagrinėjamų direktyvų taikymo <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT> ir teigė, kad iš tikrųjų šiai bylai taikoma vėlesnė direktyva, t. y. Direktyva 2013/32. Nors ir toliau laikausi nuomonės, kad ji <HT TYPE="ITALIC">netaikoma</HT>, atsižvelgiant į vieningą šalių požiūrį, sutampantį su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pozicija, atitinkamai siūlau toliau šioje išvadoje remtis prielaida, kad šiai bylai iš tikrųjų taikoma Direktyva 2013/32. Todėl darysiu prielaidą, kad pagrindinei bylai taikytinos Direktyvos 2013/32 1–30 straipsnių, 31 straipsnio 1, 2 ir 6–9 dalių, 32–46 straipsnių, 49 ir 50 straipsnių ir I priedo nuostatos.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">VI.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Įžanginės pastabos</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Teisė į asmeninį pokalbį egzistuoja ne tik tada, kai sprendžiančioji institucija ketina priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo esmės, bet ir tais atvejais, kai ši institucija, kaip M. Addis atveju, ketina priimti sprendimą pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnį dėl tokio prašymo priimtinumo. Šiuo klausimu pagal Direktyvos 2013/32 14 ir 34 straipsnius<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamas atvejis susijęs su prašymo suteikti pabėgėlio statusą priimtinumu, taikomas ne Direktyvos 2013/32 14 straipsnis, o jos 34 straipsnis. Vis dėlto išsamumo sumetimais bendrai nurodysiu abi nuostatas, išskyrus tuos atvejus, kai reikia pažymėti tam tikrus reikšmingus skirtumus.</P></NOTE> konkrečiai reikalaujama, kad <HT TYPE="ITALIC">sprendžiančioji institucija</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Šio principo išimtis numatyta Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir 34 straipsnio 2 dalyje. Šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>kai dėl daugelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės vienu metu pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų sprendžiančioji institucija praktiškai negali laiku surengti pokalbių dėl kiekvieno prašymo esmės, valstybės narės gali numatyti, kad rengiant tokius pokalbius laikinai dalyvautų kitos institucijos darbuotojai. Tokiais atvejais tos kitos institucijos darbuotojams iš anksto surengiami atitinkami mokymai, kurie <HT TYPE="ITALIC">apima Reglamento (ES) Nr. 439/2010 6 straipsnio 4 dalies a–e punktuose išvardytus klausimus</HT>. Asmeninius pokalbius su prašytojais pagal šią direktyvą vykdantys asmenys taip pat turi turėti bendrą supratimą apie problemas, kurios gali neigiamai atsiliepti prašytojo galimybei dalyvauti pokalbyje, pavyzdžiui, apie požymius, kad prašytojas galėjo būti praeityje kankinamas<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/>. Direktyvos 2013/32 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>valstybės narės gali numatyti, kad asmeninį pokalbį dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo rengia kitų institucijų nei sprendžiančiosios institucijos darbuotojai. Tokiais atvejais valstybės narės užtikrina, kad <HT TYPE="ITALIC">tokiems darbuotojams būtų iš anksto suteiktas būtinas pagrindinis mokymas</HT>, visų pirma tarptautinės žmogaus teisių teisės, Sąjungos prieglobsčio <HT TYPE="ITALIC">acquis</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">pokalbio rengimo metodikos</HT> srityse<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/>. (Išskirta mano.)</P></NOTE> surengtų asmeninį pokalbį su tarptautinės apsaugos prašytoju <HT TYPE="ITALIC">prieš</HT> priimdama sprendimą dėl prašymo esmės ar priimtinumo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Iš Direktyvos 2013/32 2 straipsnio f punkte pateiktos sąvokos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/>sprendžiančioji institucija<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/> apibrėžties aišku, kad tokį pokalbį turi surengti valstybės narės pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį paskirta kvaziteisminė arba administracinė institucija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Dėl šios taisyklės išimties žr. Direktyvos 2013/32 4 straipsnio 2 dalį.</P></NOTE>. Pačioje Direktyvoje 2013/32 nenumatyta, kad asmeninį pokalbį turėtų surengti teismas. Reikėtų pažymėti, kad <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> 103 punkte Teisingumo Teismas aiškiai atskyrė Direktyvos 2013/32 2 straipsnio f punkte apibrėžtą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>sprendžiančiąją instituciją<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/> ir šios direktyvos 46 straipsnyje nurodytą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>teismą<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/>. Taigi procedūra sprendžiančiojoje institucijoje reglamentuojama šios direktyvos III skyriaus <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>Pirmosios instancijos procedūros<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/> nuostatomis, o teisme vykstantis procesas turi atitikti šios direktyvos V skyriuje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>Apeliacinės procedūros<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> nustatytas taisykles, išdėstytas jos 46 straipsnyje.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Neginčijama, kad taip buvo pažeista M. Addis teisė į asmeninį pokalbį, kurį sprendžiančiajai institucijai pavesta surengti pagal Direktyvą 2013/32<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Žr. Direktyvos 2013/32 34 straipsnio 1 dalį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą atrodo, kad, nors Federalinė tarnyba neišklausė M. Addis asmeniškai, be kita ko, dėl sąlygų, kurios jam būtų taikomos Italijoje, jeigu jis būtų grąžintas į šią šalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto mano, kad šis trūkumas buvo visiškai ištaisytas arba kompensuotas per procesą nacionaliniame teisme, kuris buvo vykdomas pagal Direktyvos 2013/32 V skyrių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Taigi, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šioje byloje dėl panaikinimo, kurioje ginčijamas sprendimas dėl priimtinumo, M. Addis savo pareiškime išsamiai apibūdino sunkumus, su kuriais susidurtų Italijoje. <HT TYPE="ITALIC">Verwaltungsgericht Minden</HT> (Mindeno administracinis teismas) nusprendė, kad įsakymas dėl M. Addis priverstinio išsiuntimo negali būti vykdomas. Remdamasis jam pagal <HT TYPE="ITALIC">VwGo</HT> 86 straipsnio 1 dalį suteikta jurisdikcija, jis nusprendė savo iniciatyva surinkti informaciją apie teises, kurias pripažintas pabėgėlis turi Italijoje gyvenimo šalyje, judėjimo, galimybės dirbti ir sveikatos priežiūros srityse. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad administracinis teismas atmetė M. Addis skundą, remdamasis savo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Minėtas teismas, išnagrinėjęs M. Addis argumentus ir bendras aplinkybes, nusprendė, kad, būdamas jaunas ir nevedęs, jis galėtų laipsniškai integruotis Italijoje ir bent iš pradžių kliautis labdaros organizacijų parama. Jis pažymėjo, kad daug pabėgėlių, ypač jaunų vyrų, dažnai randa sezoninį darbą žemės ūkio sektoriuje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, administracinis teismas taip pat savo iniciatyva nagrinėjo, ar tuo atveju, jeigu M. Addis būtų priverstinai deportuotas prie Italijos sienos, jis galėtų patirti Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnyje draudžiamą elgesį. Susipažinęs su informacija apie atitinkamą kilmės šalį, kurią pateikė Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir Šveicarijos pabėgėlių taryba, taip pat NVO šaltiniais, pavyzdžiui, <HT TYPE="ITALIC">Associazione per gli Studi Giuridici sull’Immigrazione</HT> (Teisės, susijusios su imigracija, tyrimų asociacija), minėtas teismas padarė išvadą, kad, nors pabėgėliai turi labiau ribotas galimybes gauti viešąją ir privačiąją pagalbą nei italai, šios ribotos galimybės nėra tokios, dėl kurių būtų pažeistas EŽTK 3 straipsnis, pavyzdžiui, todėl, kad asmuo atsidurtų visiškame skurde.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Nagrinėdamas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas turi išnagrinėti, ar teisės į asmeninį pokalbį išimtys pagal Direktyvos 2013/32 14 ir 34 straipsnius yra baigtinės, o jeigu taip, tai kokių padarinių iš tikrųjų sukelia sprendžiančiosios institucijos padarytas M. Addis procedūrinių teisių pažeidimas. Visų pirma Teisingumo Teismo klausiama, ar dėl tokio pokalbio nesurengimo sprendimas atmesti M. Addis prašymą suteikti pabėgėlio statusą kaip nepriimtiną turėtų būti panaikintas, o gal sprendžiančiosios institucijos padarytas pažeidimas gali būti ištaisytas per teismo procesą pagal Direktyvos 2013/32 V skyrių, ir, jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Ar teisės į asmeninį pokalbį išimtys pagal Direktyvos 2013/32 14 ir 34 straipsnius yra baigtinės?</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, kuriomis valstybės narės sprendžiančioji institucija gali nerengti asmeninio pokalbio. Be to, Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0035" ID="QS0035"/>tai, kad asmeninis pokalbis nevykdomas <HT TYPE="ITALIC">pagal</HT> šį straipsnį, netrukdo sprendžiančiajai institucijai priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>. Iš pačios Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 3 dalies formuluotės ir frazės <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0036" ID="QS0036"/><HT TYPE="ITALIC">tai, kad asmeninis pokalbis<?PAGE NO="15"?> nevykdomas pagal šį straipsnį</HT><QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/>, darytina išvada, kad sprendžiančioji institucija negali priimti sprendimo dėl tarptautinės apsaugos prašymo esmės, nesurengusi asmeninio pokalbio, išskyrus atvejus, kai taip pat taikytina viena iš dviejų konkrečių 14 straipsnyje numatytų išimčių. Neteigiama, kad šioje byloje nagrinėjamam atvejui taikoma kuri nors iš šių išimčių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Iš pačios šios nuostatos formuluotės aišku, kad Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys yra baigtinės. Vadinasi, valstybės narės negali nustatyti papildomų išimčių pagal savo nacionalinę teisę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Kiek tai susiję su sprendimu dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo, Direktyvos 2013/32 34 straipsnio 1 dalyje iš esmės numatyta, kad valstybės narės sprendžiančioji institucija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Taikant Direktyvos 2013/32 34 straipsnio 2 dalį.</P></NOTE> surengia asmeninį pokalbį dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo prieš priimdama sprendimą šiuo klausimu. Joje taip pat nurodyta, kad valstybės narės gali numatyti šios teisės išimtį <HT TYPE="ITALIC">tik</HT> pagal šios direktyvos 42 straipsnį paskesnio prašymo atveju. Taigi iš pačios Direktyvos 2013/32 34 straipsnio 1 dalies formuluotės aišku, kad išimtis, susijusi su paskesniu prašymu, yra baigtinio pobūdžio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Mano nuomone, valstybės narės neturi įgaliojimų nustatyti kitų teisės į asmeninį pokalbį išimčių nei tos, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas yra konkrečiai numatęs Direktyvos 2013/32 14 ir 34 straipsniuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Taigi iš aiškios Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 3 dalies formuluotės akivaizdu, kad sprendžiančioji institucija negali priimti sprendimo dėl tarptautinės apsaugos prašymo esmės, prieš tai nesurengusi asmeninio pokalbio, išskyrus atvejus, kai taikoma viena iš šios direktyvos 14 straipsnio 2 dalyje išvardytų išimčių. Manau, tas pats taikoma sprendimui dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnį, priimtam nesurengus asmeninio pokalbio pagal šios direktyvos 34 straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Kaip jau pažymėjau, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos atrodo, kad M. Addis atveju netaikoma nė viena iš Direktyvoje 2013/32 nustatytų teisės į asmeninį pokalbį išimčių. Būtų sąžininga pridurti, kad nė viena šalis neteigė priešingai.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">C.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Pareigos surengti asmeninį pokalbį pažeidimo padariniai – ar toks pažeidimas gali būti ištaisytas per teismo procesą?</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Šis klausimas sudaro tarp šios bylos šalių kilusio ginčo esmę. Reikėtų pažymėti, kad, kaip nurodyta Direktyvos 2013/32 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse ir 1 straipsnyje, tarptautinės apsaugos suteikimo sistema pagrįsta vienos tvarkos principu ir bendromis būtiniausiomis taisyklėmis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P><DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">A</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑404/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:588">EU:C:2018:588</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Nors pačioje Direktyvoje 2013/32 nieko nenurodyta dėl padarinių, kurių gali kilti, jeigu sprendžiančioji institucija nesurengia asmeninio pokalbio su tarptautinės apsaugos prašytoju taip, kaip to reikalaujama pagal teisės aktus, vis dėlto šioje direktyvoje nustatytai teisinei schemai, atrodo, būdinga tai, kad aiškus asmeninio pokalbio reikalavimas yra sudedamoji ir gyvybiškai svarbi viso prieglobsčio proceso dalis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Šiuo klausimu taip pat žr. <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0145">145</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0149">149</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>), nurodytą šios išvados 87 punkte.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo iš esmės klausiama, ar tuo atveju, jeigu sprendžiančioji institucija nesurengia asmeninio pokalbio, teismas, kuris pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį vėliau atlieka išsamų faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimą <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT>, iš esmės gali pats ištaisyti pažeidimą, surengdamas šį asmeninį pokalbį ir tada patvirtindamas sprendžiančiosios institucijos sprendimą. O gal jis vis dėlto privalo panaikinti sprendžiančiosios institucijos sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti šiai institucijai, kad ji pati surengtų tokį pokalbį ir galbūt priimtų naują sprendimą?</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="16"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas yra naujas ir, nepaisant kai kurių panašumų, į jį nebuvo atsakyta anksčiau priimtame <DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:591">EU:C:2017:591</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> ar <DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Torubarov</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑556/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:626">EU:C:2019:626</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, kuriuose, reikia pripažinti, nagrinėjami susiję aspektai. Vis dėlto šios bylos yra naudingos, kalbant apie santykį tarp Direktyvos 2013/32 III skyriuje numatytų pirmosios instancijos procedūrų ir jos V skyriuje reglamentuojamų apeliacinių procedūrų. Toliau glaustai išnagrinėsiu šią jurisprudenciją, atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Ankstesnė Teisingumo Teismo jurisprudencija – Direktyva 2013/32</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">a)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC"><DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE>Sacko</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:591">EU:C:2017:591</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>)</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT><DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:591">EU:C:2017:591</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> 33–35 punktuose Teisingumo Teismas pakartojo savo suformuotą jurisprudenciją, susijusią su pirmosios instancijos procedūromis, kurioms taikomas Direktyvos 2013/32 III skyrius. Jis priminė, kad kai valstybių narių valdžios institucijos imasi priemonių, patenkančių į Sąjungos teisės taikymo sritį, joms iš principo tenka pareiga paisyti sprendimų adresatų, kurių interesams šie sprendimai turi didelę įtaką, teisės į gynybą. Visų pirma Teisingumo Teismas konstatavo, kad teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą, neatsiejama nuo teisės į gynybą – bendrojo Sąjungos teisės principo, užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo. Šiuo klausimu taisykle, jog asmeniui, kurio nenaudai priimamas sprendimas, turi būti sudaryta galimybė pateikti pastabas prieš jį priimant, visų pirma siekiama užtikrinti, kad tas asmuo turėtų galimybę ištaisyti klaidą ar pateikti su asmenine situacija susijusios informacijos tam, kad būtų pateikti argumentai, kodėl sprendimas turi būti priimtas ar nepriimtas, arba argumentai dėl konkretaus jo turinio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT><DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:591">EU:C:2017:591</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> 49 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyva 2013/32 (konkrečiai jos 12, 14, 31 ir 46 straipsniai, siejami su Chartijos 47 straipsniu) aiškintina taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui, kuriam pateiktas skundas dėl sprendimo atmesti aiškiai nepagrįstą tarptautinės apsaugos prašymą, nedraudžiama atmesti tokį skundą <HT TYPE="ITALIC">neišklausius paties prašytojo</HT>, jeigu, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, nekyla jokių abejonių dėl šio sprendimo pagrįstumo. Vis dėlto ši išvada buvo padaryta su tokiomis sąlygomis: pirma, nagrinėjant bylą pirmąja instancija, laikantis šios direktyvos 14 straipsnio, prašytojui turėjo būti suteikta galimybė atvykti asmeninio pokalbio dėl savo tarptautinės apsaugos prašymo ir, jeigu toks pokalbis įvyko, jo ataskaita arba stenograma buvo pridėtos prie bylos pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalį ir, antra, teismas, kuriam pateiktas skundas, gali skirti žodinį bylos nagrinėjimą, jeigu mano, kad jis būtinas, kad būtų atliktas šios direktyvos 46 straipsnio 3 dalyje numatytas išsamus faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimas <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Taigi byloje, kurioje priimtas Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT>, sprendžiančioji institucija iš tikrųjų surengė asmeninį pokalbį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P><DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:591">EU:C:2017:591</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>). Pagal jo 18 punktą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0037" ID="QS0037"/><DATE ISO="20160310">2016 m. kovo 10 d.</DATE> teritorinė komisija, įsteigta prie <HT TYPE="ITALIC">Prefettura di Milano</HT> (Milano prefektūra, Italija), surengė pokalbį su M. Sacko dėl jo situacijos ir [jo] prašymo motyvų<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/>.</P></NOTE> ir buvo kilęs klausimas, ar nacionalinis teismas, kuriam pateiktas skundas dėl sprendimo atmesti aiškiai nepagrįstą tarptautinės apsaugos prašymą, gali remtis šio pokalbio stenograma, o jeigu gali, tai kokiu mastu.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="17"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Mano nuomone, <DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT> akivaizdžiai pabrėžiama sprendžiančiosios institucijos pagal Direktyvą 2013/32 rengiamo asmeninio pokalbio svarba. Teisingumo Teismas papildomai pabrėžė, kad šis reikalavimas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0038" ID="QS0038"/>taikoma[s] tik institucijai, atsakingai už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą ir kompetentingai dėl šių prašymų priimti pirmosios instancijos sprendimus, taigi netaikoma[s] apeliacinėms procedūroms<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P><DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:591">EU:C:2017:591</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Šiame kontekste taip pat yra reikšmingos <DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:591">EU:C:2017:591</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> faktinės aplinkybės. Toje byloje pokalbį su prašytoju pirmojoje instancijoje surengė teritorinės tarptautinės apsaugos suteikimo komisijos narys. Šis komisijos narys nusprendė, kad prašytojas yra ekonominis migrantas, todėl neturi teisės į prieglobstį. Tada ši išvada buvo ginčijama Italijos teismuose ir Italijos teismas Teisingumo Teismui pateikė klausimą, ar šie teismai privalo asmeniškai išklausyti prašytoją atliekant <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0039" ID="QS0039"/>išsamų ir <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT> faktinį ir teisinį nagrinėjimą<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/>, kurį nacionalinių teismų reikalaujama atlikti pagal 46 straipsnio 2 dalį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P><DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:591">EU:C:2017:591</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Kaip jau pažymėjau, Teisingumo Teismas į tokį klausimą (nustatęs tam tikras sąlygas) atsakė neigiamai, o generalinis advokatas C. Sanchez-Bordona nurodė:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0040" ID="QS0040"/>pagal Direktyvą 2013/323 reikalaujama surengti pokalbį tik administraciniame tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo etape, tad manau, kad tai pakartoti per teismo procesą gali prireikti tik jeigu (pirmasis) pokalbis skundą nagrinėjančiam teismui atrodo esąs nepakankamai išsamus ir jis abejoja dėl sprendimo, kurį reikia priimti dėl skundo.<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P>Generalinio advokato C. Sánchez-Bordona išvada byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:288">EU:C:2017:288</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0065">65</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE></P></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Vis dėlto <DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:591">EU:C:2017:591</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> iš tikrųjų nebuvo tiesiogiai nagrinėjama šioje byloje iškilusi situacija, t. y. kai sprendžiančioji institucija, atsakinga už M. Addis prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nesurengė pokalbio <HT TYPE="ITALIC">pirmojoje instancijoje</HT>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">b)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC"><DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0041" ID="QS0041"/>Alheto<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/> (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>)</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT><DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Chartijos 47 straipsnį išsamaus ir <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P><DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Torubarov</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑556/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:626">EU:C:2019:626</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR> punkte</REF.DOC.ECR> Teisingumo Teismas pakartojo, jog „terminas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0042" ID="QS0042"/>ex nunc<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/> reiškia, kad teismas turi pareigą atlikti vertinimą, kuriame prireikus būtų atsižvelgta į naujas aplinkybes, susiklosčiusias po to, kai buvo priimtas sprendimas, dėl kurio vėliau paduotas skundas. Savo ruožtu būdvardis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0043" ID="QS0043"/>išsamus<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/> patvirtina, kad teismas turi išnagrinėti tiek aplinkybes, į kurias sprendžiančioji institucija atsižvelgė ar būtų galėjusi atsižvelgti, tiek aplinkybes, kurios susiklostė šiai institucijai priėmus sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad prašymai būtų išnagrinėti kuo greičiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui, teismas privalo turėti galimybę išnagrinėti visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios suteiktų jam galimybę konkretų atvejį įvertinti pagal tuo metu esamą situaciją, taigi tarptautinės apsaugos prašymą būtų galima nagrinėti išsamiai, nereikalaujant grąžinti bylos sprendžiančiajai institucijai. Žr. to paties sprendimo 53 punktą. Teismui tenkantis išsamus ir <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT> nagrinėjimas nebūtinai turi apimti tik tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimą iš esmės, taigi jis gali nagrinėti ir tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo klausimą, jeigu laikantis Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies tai leidžiama pagal nacionalinę teisę. Žr. <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0115">115</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> nagrinėjimo reikalavimas pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį reiškia, kad skundą nagrinėjantis teismas turi apklausti prašytoją, nebent mano, kad gali atlikti tokį nagrinėjimą, remdamasis tik byloje esančiais duomenimis, atitinkamais atvejais įskaitant šio<?PAGE NO="18"?> prašytojo asmeninio pokalbio sprendžiančiojoje institucijoje protokolą ar stenogramą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P>Žr. <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0114">114</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). To sprendimo 126 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismo, kuriam pateiktas skundas, nagrinėjamą nepriimtinumo pagrindą jau nagrinėjo sprendžiančioji institucija, prieš priimdama nurodytu skundu užginčytą sprendimą, teismas gali remtis šios institucijos surengto asmeninio pokalbio protokolu ir nerengti prašytojo apklausos, nebent mano, jog ji būtina. Taip pat žr. <DATE ISO="20170726">2017 m. liepos 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sacko</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑348/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:591">EU:C:2017:591</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0048">48</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Vis dėlto, jeigu <HT TYPE="ITALIC">priėmus sprendimą</HT>, dėl kurio vėliau pateiktas skundas, <HT TYPE="ITALIC">susiklostė naujos aplinkybės</HT>, laikydamasis Chartijos 47 straipsnio teismas <HT TYPE="ITALIC">turi</HT> suteikti prašytojui galimybę pareikšti nuomonę, kai tokios aplinkybės jam gali būti nepalankios<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P><DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0114">114</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Jeigu sprendžiančioji institucija nenagrinėjo šio nepriimtinumo pagrindo, todėl nesurengė Direktyvos 2013/32 34 straipsnyje numatyto asmeninio pokalbio, teismas turi apklausti prašytoją, jeigu mano, kad šis pagrindas turėjo būti išnagrinėtas minėtos institucijos arba kad jis turi būti išnagrinėtas dėl susiklosčiusių naujų aplinkybių<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P>Žr. <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0127">127</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Be to, šio sprendimo 128 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad, kaip ir Direktyvos 2013/32 12 straipsnio 1 dalies b punkte numatytų sprendžiančiosios institucijos rengiamų asmeninių pokalbių atveju, prašytojui teikiant argumentus per apklausą teisme prireikus turi būti suteikta galimybė naudotis vertimo žodžiu paslaugomis. Taip pat žr. Direktyvos 2013/32 15 straipsnio 3 dalies c punktą.</P></NOTE>. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT>, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0044" ID="QS0044"/>jeigu skundą nagrinėjantis teismas ketina išnagrinėti nepriimtinumo pagrindą, kurio sprendžiančioji institucija <HT TYPE="ITALIC">nenagrinėjo</HT>, jis turi apklausti prašytoją, kad pastarasis asmeniškai ta kalba, kurią moka, galėtų pareikšti nuomonę dėl tokio pagrindo taikymo jo konkrečioje situacijoje<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P><DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0130">130</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Taigi iš bylos, kurioje buvo priimtas <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, faktinių aplinkybių aišku, kad toje byloje sprendžiančioji institucija <HT TYPE="ITALIC">nepriėmė</HT> sprendimo dėl nepriimtinumo. Taigi ji <HT TYPE="ITALIC">neprivalėjo</HT> surengti asmeninio pokalbio pagal Direktyvos 2013/32 34 straipsnį. Kadangi nepriimtinumo klausimas buvo pirmą kartą iškeltas teismo atliekant išsamų faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimą <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT> pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį, Teisingumo Teismas konstatavo, kad <HT TYPE="ITALIC">minėtas</HT> teismas turi pats surengti asmeninį pokalbį su prašytoju, kad apgintų Chartijos 47 straipsnyje užtikrinamas teises<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P>Žr. <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0130">130</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Vadinasi, jeigu teismas apeliacinėje byloje savo iniciatyva iškelia priimtinumo klausimą, kurio prieš tai <HT TYPE="ITALIC">nenagrinėjo</HT> sprendžiančioji institucija, šis teismas <HT TYPE="ITALIC">privalo</HT> pats surengti asmeninį pokalbį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Be to, Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT> Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalyje nurodytas tik skundo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0045" ID="QS0045"/>nagrinėjimas<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/> ir juo nereglamentuojami galimo sprendimo, dėl kurio šis skundas pateiktas, panaikinimo padariniai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0059"><P><DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0145">145</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0149">149</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).Taip pat žr. <DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Torubarov</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑556/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:626">EU:C:2019:626</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0054">54</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Teisingumo Teismas iš esmės konstatavo, kad bylą pirmąja instancija nagrinėjantis teismas, kuris panaikina sprendimą, iš esmės neprivalo pats priimti sprendimo dėl tarptautinės apsaugos prašymo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0060"><P>Teisingumo Teismas <DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Torubarov</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑556/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:626">EU:C:2019:626</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0069">69</REF.NP.ECR> punkte</REF.DOC.ECR> patvirtino, kad pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį valstybės narės pagal Sąjungos teisę numatytų įgaliojimų priimti savo sprendimą, kuriuo būtų pakeistas sprendžiančiosios institucijos sprendimas, neįpareigojamos perduoti teismams, turintiems jurisdikciją nagrinėti apeliacinius skundus, kuriems taikoma minėta nuostata. Vis dėlto valstybės narės privalo kiekvienu atveju užtikrinti, kad būtų laikomasi Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą.</P></NOTE>, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino įtvirtinti bendros nuostatos, pagal kurią šios direktyvos 2 straipsnio f punkte numatyta kvaziteisminė ar administracinė institucija prarastų kompetenciją, jeigu būtų panaikintas jos pirminis sprendimas, priimtas dėl tarptautinės apsaugos prašymo. Taigi valstybės narės gali numatyti, kad po tokio panaikinimo byla būtų grąžinta šiai institucijai, kad ji priimtų naują sprendimą. Vis dėlto ši institucija privalo priimti naują sprendimą per trumpą laiką ir šis sprendimas turi atitikti teismo sprendime dėl panaikinimo pateiktą vertinimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0061"><P>Šiuo klausimu <DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Torubarov</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑556/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:626">EU:C:2019:626</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0058">58</REF.NP.ECR> punkte</REF.DOC.ECR> Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis visiškai netektų veiksmingo poveikio, jeigu paskelbus sprendimą, priimtą pirmosios instancijos teismui išsamiai ir <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT> įvertinus prašytojo tarptautinės apsaugos poreikius, kvaziteisminė arba administracinė institucija, nurodyta Direktyvos 2013/32 2 straipsnio f punkte, galėtų priimti tokiam vertinimui prieštaraujantį sprendimą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="19"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Ši jurisprudencija atitinkamai rodo, kad bylą pirmąja instancija nagrinėjantis teismas tam tikromis aplinkybėmis privalo surengti asmeninį pokalbį, jeigu jis savo iniciatyva iškelia klausimus, kurių prieš tai neišnagrinėjo sprendžiančioji institucija. Be to, bylą pirmąja instancija nagrinėjantis teismas, kuris panaikina sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo, remdamasis tuo, kad sprendžiančioji institucija pažeidė prašytojo teisę į asmeninį pokalbį, <HT TYPE="ITALIC">gali</HT> grąžinti bylą nagrinėti Direktyvos 2013/32 2 straipsnio f punkte nurodytai kvaziteisminei arba administracinei institucijai, šioje byloje nagrinėjamu atveju – Federalinei tarnybai, kad ši priimtų naują sprendimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89.</NO.P><TXT>Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad byla, kurioje priimtas <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0062"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, nuo šios bylos skiriasi bent dviem svarbiais aspektais. Pirma, šioje byloje sprendžiančioji institucija <HT TYPE="ITALIC">iškėlė</HT> priimtinumo klausimą pirmojoje instancijoje, bet nesurengė asmeninio pokalbio. Antra, <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas) patvirtino, kad net jei teigiama, kad pokalbį turi surengti sprendimą peržiūrintis teismas, tokio asmeninio pokalbio, kuris numatytas Direktyvos 2013/32 15 straipsnyje, neįmanoma užtikrinti.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Padariniai, kurie turi būti nustatyti nacionalinėje teisėje – lygiavertiškumo ir veiksmingumo principas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90.</NO.P><TXT>Taigi minėtoje jurisprudencijoje iki šiol nebuvo nagrinėjama tai, ar teismas, kuriame nagrinėjama byla dėl sprendimo, kuriuo tarptautinės apsaugos prašymas pripažintas nepriimtinu, panaikinimo remiantis tuo, kad sprendžiančioji institucija pažeidė prašytojo teisę į asmeninį pokalbį, privalo panaikinti šį sprendimą ir grąžinti bylą šiai institucijai, kad ji priimtų naują sprendimą. Alternatyviai kyla klausimas, ar teismas gali pats surengti asmeninį pokalbį ir, išklausęs visus prašytojo argumentus, pateiktus prieš sprendimą dėl nepriimtinumo, patvirtinti sprendžiančiosios institucijos sprendimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91.</NO.P><TXT>Manau, kad pagal analogiją su suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl teisės būti išklausytam<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0063"><P><DATE ISO="20141105">2014 m. lapkričio 5 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mukarubega</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑166/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2336">EU:C:2014:2336</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) Teisingumo Teismas nurodė, kad ši teisė yra pagarbos teisei į gynybą, bendrojo Sąjungos teisės principo, sudedamoji dalis.</P></NOTE>, jeigu, kaip pagrindinėje byloje, teisės į asmeninį pokalbį pažeidimo padariniai nėra nustatyti Direktyvoje 2013/32 ar kurioje nors kitoje Sąjungos teisės nuostatoje, paprastai šie padariniai turi būti nustatyti nacionalinėje teisėje. Vis dėlto tokiu atveju taikomas reikalavimas, kad šiuo tikslu priimtos taisyklės būtų tapačios taisyklėms, kurios pagal nacionalinę teisę taikomos panašioje situacijoje esantiems privatiems asmenims (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje numatytomis teisėmis netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0064"><P><DATE ISO="20130910">2013 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">G. ir R</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑383/13 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:533">EU:C:2013:533</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20141105">2014 m. lapkričio 5 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mukarubega</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑166/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2336">EU:C:2014:2336</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0051">51</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20141211">2014 m. gruodžio 11 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Boudjlida</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑249/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2431">EU:C:2014:2431</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0092"><NO.P>92.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu nepamiršti, jog Direktyva 2013/32 siekiama užtikrinti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0046" ID="QS0046"/><HT TYPE="ITALIC">kuo skubiau</HT> &lt;…&gt; <HT TYPE="ITALIC">nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui</HT><QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0065"><P>Direktyvos 2013/32 18 konstatuojamoji dalis, išskirta mano. Taip pat žr. <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0109">109</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0093"><NO.P>93.</NO.P><TXT>Be to, reikia priminti, kad <DATE ISO="20170209">2017 m. vasario 9 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">M</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0066"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑560/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:101">EU:C:2017:101</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, 49 ir paskesni punktai.</P></NOTE> Teisingumo Teismas nurodė, kad asmeninio pokalbio tikslas – užtikrinti, kad sprendžiančioji institucija, visiškai susipažinusi su aplinkybėmis, objektyviai galėtų nuspręsti, ar tarptautinės apsaugos prašymas turėtų būti patenkintas, ar ne. Esant ypatingam prašytojo pažeidžiamumui, asmeninis pokalbis yra juo labiau privalomas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="20"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0094"><NO.P>94.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130910">2013 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">G. ir R</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0067"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑383/13 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:533">EU:C:2013:533</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> 38 ir paskesniuose punktuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Sąjungos teisę teisės į gynybą, visų pirma teisės būti išklausytam, pažeidimas lemia sprendimo panaikinimą, tik jei nesant šio pažeidimo procedūroje būtų pasiektas kitas rezultatas. Vadinasi, ne kiekvienas pažeidimas įgyvendinant teisę į gynybą per administracinę procedūrą lems sprendimo, kuris yra ginčijamas, panaikinimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0095"><NO.P>95.</NO.P><TXT>Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos atrodo, kad bylai reikšmingos taikytinos nacionalinės nuostatos yra, be kita ko, <HT TYPE="ITALIC">VwVfG</HT> 46 straipsnis ir <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 29 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, <HT TYPE="ITALIC">VwVfG</HT> 46 straipsnyje asmeninio pokalbio nesurengimas nelaikomas reikšmingu pažeidimu, jeigu akivaizdu, kad šio pokalbio nesurengimas neturėjo poveikio priimto sprendimo esmei. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad sprendimas dėl nepriimtinumo, priimtas pagal <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra sprendimas, kurį priimant nėra galima jokia diskrecija. Tokiais atvejais asmeninio pokalbio nesurengimas nesukelia padarinių, nes Federalinė tarnyba ir savo ruožtu – administraciniai teismai privalo išnagrinėti visas sąlygas, susijusias su nagrinėjamos teisės akto nuostatos taikymu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0096"><NO.P>96.</NO.P><TXT>Kadangi Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra įrodymų, kad per nacionalinį teismo procesą nesilaikoma lygiavertiškumo principo, šis procesas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į veiksmingumo principą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0097"><NO.P>97.</NO.P><TXT>Dabar turi būti keliamas esminis klausimas – ar apeliacinę bylą nagrinėjantis teismas gali surengti asmeninį pokalbį, kartu užtikrindamas, kad bus įvykdyti visi Direktyvoje 2013/32 nurodyti konkretūs privalomieji reikalavimai ir garantijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0098"><NO.P>98.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia išnagrinėti, ar, pirma, pagal nacionalinę teisę, jeigu sprendžiančioji institucija nesurengė asmeninio pokalbio, yra iš tikrųjų visais atvejais užtikrinama, kad šis pokalbis būtų surengtas teismo, ir, antra, jeigu asmeninis pokalbis užtikrinamas, ar jis atitinka Direktyvoje 2013/32 nustatytus konkrečius privalomuosius reikalavimus, susijusius su tuo, kaip toks pokalbis turi būti rengiamas.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">a)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Ar pagal nacionalinę teisę yra užtikrinamas asmeninis pokalbis?</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0099"><NO.P>99.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalyje tarptautinės apsaugos prašytojams užtikrinama teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria jie galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti dėl jų prašymo priimtą sprendimą. Šiuo klausimu Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir 3 dalyje iš esmės nurodyta, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad prašytojas turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, jeigu jo tarptautinės apsaugos prašymas pripažintas nepriimtinu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0068"><P><DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0115">115</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0120">120</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Teismas privalo išsamiai ir <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT> išnagrinėti visas faktines ir teisines aplinkybes.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0100"><NO.P>100.</NO.P><TXT>Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad vienas iš padarinių asmeniui, kurio prašymas atmetamas remiantis tuo, kad jis yra nepriimtinas pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0069"><P>Kadangi tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė.</P></NOTE>, yra tas, kad, priešingai, nei numatyta paprasto atmetimo atveju, šiam asmeniui, kol bus nagrinėjamas jo skundas, negali būti leidžiama likti valstybės, kurioje buvo pateiktas prašymas, teritorijoje. Tai yra aišku iš Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0070"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">A</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑404/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:588">EU:C:2018:588</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Taip pat žr. <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20180705">2018 m. liepos 5 d.</DATE> Nutartį <NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">C ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑269/18 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:544">EU:C:2018:544</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0055">55</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="21"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0101"><NO.P>101.</NO.P><TXT>Vis dėlto <DATE ISO="20180705">2018 m. liepos 5 d.</DATE> Nutarties <HT TYPE="ITALIC">C ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0071"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑269/18 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:544">EU:C:2018:544</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> 53 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 6 dalies paskutinio sakinio reikalavimus atitinkamas asmuo turi turėti galimybę kreiptis į teismus, kurie nuspręstų, ar jis gali likti šalies teritorijoje, kol bus priimtas sprendimas dėl jo skundo. Šios direktyvos 46 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad, kol teismas priims sprendimą, ar prašytojas gali likti šalies teritorijoje, atitinkama valstybė narė privalo leisti šiam asmeniui likti jos teritorijoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0102"><NO.P>102.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu atrodo, kad skundas dėl Federalinės tarnybos sprendimo, kuriuo pagal <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 29 straipsnį trečiosios šalies piliečio pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kaip nepriimtinas, neturi stabdomojo poveikio, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0072"><P>Žr. <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 75 straipsnio 1 dalį.</P></NOTE>. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas <DATE ISO="20191106">2019 m. lapkričio 6 d.</DATE> Teisingumo Teismo kanceliarijoje gautame atsakyme į Teisingumo Teismo jam pateiktą klausimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0073"><P>Žr. šios išvados 13 punktą.</P></NOTE> nurodė, kad jeigu pagal <HT TYPE="ITALIC">VwGo</HT> 80 straipsnio 5 dalį nepateikiamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones Federalinės tarnybos priimtam įsakymui dėl priverstinio išsiuntimo, sprendimas dėl priverstinio išsiuntimo gali būti įvykdytas dar prieš jam tampant teisiškai privalomam<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0074"><P>Per <DATE ISO="20200115">2020 m. sausio 15 d.</DATE> vykusį teismo posėdį M. Addis atstovas pažymėjo, kad tokiais atvejais prašymas turi būti paduotas per savaitę.</P></NOTE>. Tas pats taikoma, jeigu pagal <HT TYPE="ITALIC">VwGo</HT> 80 straipsnio 5 dalį prašymas pateikiamas laiku, bet nepatenkinamas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodė, kad pagal <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 36 straipsnio 3 dalies 4 punktą, jeigu prieglobsčio prašymas yra nepriimtinas pagal <HT TYPE="ITALIC">AsylG</HT> 29 straipsnį todėl, kad prašytojui kitoje valstybėje narėje buvo suteikta tarptautinė apsauga, paprastai procedūra yra rašytinė ir bent bendrai žodinis nagrinėjimas nerengiamas, be to, prašytojui nesuteikiama jokios realios galimybės būti išklausytam asmeniškai, surengiant asmeninį pokalbį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0103"><NO.P>103.</NO.P><TXT>Taigi iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymo atrodo, kad jeigu sprendžiančioji institucija (nagrinėjamu atveju – Federalinė tarnyba) nesurengia asmeninio pokalbio ir atmeta prašymą kaip nepriimtiną, negalime būti tikri, kad tokį asmeninį pokalbį surengs skundą nagrinėjantis teismas. Vadinasi, darytina išvada, kad vien dėl šios priežasties nesilaikoma veiksmingumo principo, nes prašytojo teisės nėra užtikrinamos nė vienu procedūros etapu – nei administraciniu, nei teisminiu. Jeigu būtų daroma priešinga išvada, tuomet iš tikrųjų Direktyvoje 2013/23 aiškiai numatyta prašytojo teisė į asmeninį pokalbį būtų tarsi panaikinta teisme, taigi ir paneigta garantija, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas laiko pagrindine.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0104"><NO.P>104.</NO.P><TXT>Jeigu skundą nagrinėjantis teismas surengia asmeninį pokalbį, kurio anksčiau nesurengė sprendžiančioji institucija, remdamasi tuo, kad prašymas nepriimtinas, reikia patikrinti, ar tokio pokalbio rengimo būdas atitinka veiksmingumo principą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0105"><NO.P>105.</NO.P><TXT>Prieš atsakant į šį klausimą, būtų gerai išnagrinėti Direktyvoje 2013/32 nustatytas asmeninio pokalbio, kurį turi surengti administracinė arba kvaziteisminė institucija, taisykles.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">b)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Direktyvoje 2013/32 nustatytos asmeninio pokalbio rengimo taisyklės</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0106"><NO.P>106.</NO.P><TXT>Reikia pažymėti, jog nėra taip, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2013/32 14 ir 34 straipsniuose tiesiog nurodė, kad sprendžiančioji institucija privalo surengti asmeninį pokalbį su tarptautinės apsaugos prašytoju, palikdamas visas su tuo susijusias sąlygas nustatyti valstybėms narėms. Yra priešingai: Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė konkrečias, išsamias ir privalomas tokių pokalbių rengimo sąlygas. Tai įrodo pakartotinis tokių frazių, kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0047" ID="QS0047"/>asmeninis pokalbis vyksta &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/> ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0048" ID="QS0048"/>valstybės narės užtikrina &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/>, vartojimas Direktyvos 2013/32 15 straipsnyje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0075"><P>Direktyvos 2013/32 15 straipsnyje nustatytos išsamios sąlygos, susijusios su asmeninio pokalbio rengimu, taikomos visiems tarptautinės apsaugos prašymams. Direktyvoje 2013/32 nedaroma jokio skirtumo dėl šių sąlygų taikymo asmeniniam pokalbiui pagal šios direktyvos 14 straipsnį ir jos 34 straipsnį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="22"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0107"><NO.P>107.</NO.P><TXT>Taigi Direktyvos 2013/32 15 straipsnyje nustatomi tam tikri reikalavimai arba garantijos, susijusios su asmeninio pokalbio rengimu. Norėčiau visų pirma pažymėti reikalavimą, kad pagal Direktyvos 2013/32 15 straipsnio 2 dalį asmeninis pokalbis turi vykti sąlygomis, kuriomis užtikrinamas tinkamas konfidencialumas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0076"><P>Tai galbūt galėtų užtikrinti teismas, surengdamas asmeninį pokalbį uždarame posėdyje.</P></NOTE>. Vis dėlto Direktyvos 2013/32 15 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali numatyti taisykles dėl trečiųjų asmenų dalyvavimo asmeniniame pokalbyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0108"><NO.P>108.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 15 straipsnio 3 dalies a punkte valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad pokalbį vykdantis asmuo būtų kompetentingas atsižvelgti į prašymo asmenines ir bendrąsias aplinkybes, įskaitant prašytojo kultūrinę kilmę, lytį, lytinę orientaciją, lytinę tapatybę ar pažeidžiamumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0077"><P>Reikėtų pažymėti, jog Direktyvos 2013/32 29 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0049" ID="QS0049"/>kai kuriems prašytojams gali reikėti specialių procesinių garantijų, <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, dėl jų amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, lytinės tapatybės, neįgalumo, sunkios ligos, psichikos sutrikimų arba kankinimo, žaginimo ar kitokio rimto pobūdžio psichologinio, fizinio ar seksualinio smurto pasekmių. Valstybės narės turėtų stengtis, kad prieš priimant <HT TYPE="ITALIC">pirmosios instancijos sprendimą</HT> būtų nustatyti prašytojai, kuriems reikia specialių procesinių garantijų<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/> (išskirta mano). Be to, Direktyvos 2013/32 32 konstatuojamojoje dalyje numatyta, be kita ko, kad, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0050" ID="QS0050"/>siekiant užtikrinti tikrą moterų ir vyrų prašytojų lygybę, nagrinėjimo procedūros turėtų būti vykdomos atsižvelgiant į lyties aspektą. Pirmiausia asmeniniai pokalbiai turėtų būti rengiami taip, kad su persekiojimu dėl lyties susijusiose bylose ir prašytojos, ir prašytojai galėtų pasakoti apie savo patirtį<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">c)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Vertinimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0109"><NO.P>109.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis gali tikrai kilti abejonių, ar tais atvejais, kai padaromas Direktyvos 2013/32 14 ir 34 straipsnių pažeidimas, teismas iš tiesų <HT TYPE="ITALIC">visais atvejais</HT> yra kompetentingas atsistoti į sprendžiančiosios institucijos vietą ir surengti asmeninį pokalbį pagal Direktyvos 2013/32 15 straipsnį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0078"><P>Taip visų pirma yra tuo atveju, jeigu teismas privalo išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymo esmę.</P></NOTE>. Nereikia pamiršti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai numatė, kad išsamus asmeninis pokalbis turi būti rengiamas pirmojoje instancijoje konfidencialioje aplinkoje ir kad jį turi vykdyti specialiai apmokyti administratoriai, skirtingai nuo teismo proceso tvarka viešame teismo posėdyje teisėjų vykdomos apklausos (teisėjai gali būti specialiai neapmokyti). Pagal Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą veiksmingumo principą reikalaujama, kad šie privalomieji reikalavimai neturėtų būti lengvai atmetami, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas išreiškė aiškų ketinimą, kad šios aiškios teisės akto nuostatos būtų laikomasi kaip būtinos bet kurio paskesnio neigiamo sprendimo dėl prieglobsčio galiojimo sąlygos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0110"><NO.P>110.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu Direktyvos 2013/32 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad sprendžiančiosios institucijos darbuotojai <HT TYPE="ITALIC">būtų tinkamai apmokyti</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0079"><P>Taip pat žr. Direktyvos 2013/32 16 konstatuojamąją dalį, kurioje numatyta: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0051" ID="QS0051"/>būtina, kad sprendimai dėl visų tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami remiantis faktais ir, visų pirma, kad juos priimtų institucijos, kurių darbuotojai turi tinkamų žinių ar yra tinkamai parengti tarptautinės apsaugos klausimais<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/>.</P></NOTE>. Susietas Direktyvos 2013/32 4 straipsnio 3 ir 4 dalies ir Reglamento Nr. 439/2010 6 straipsnio 4 dalies c punkto aiškinimas patvirtina, kad sprendžiančiosios institucijos darbuotojai turi būti apmokyti <HT TYPE="ITALIC">pokalbio rengimo metodikos</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0080"><P>Direktyvos 2013/32 4 straipsnio 3 dalyje konkrečiai daroma nuoroda į Reglamento Nr. 439/2010 6 straipsnio 4 dalies a–e punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0111"><NO.P>111.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas yra ne kartą pripažinęs, kad tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas kompetentingose nacionalinėse administracinėse arba kvaziteisminėse institucijose, <HT TYPE="ITALIC">turinčiose specialių išteklių ir šią sritį išmanančių darbuotojų</HT>, yra pagrindinė Direktyvoje 2013/32 nustatytų bendrų procedūrų dalis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0081"><P><DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Torubarov</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑556/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:626">EU:C:2019:626</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0064">64</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="23"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0112"><NO.P>112.</NO.P><TXT>Nors pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį teismas privalo išsamiai ir <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT> išnagrinėti visas faktines ir teisines aplinkybes ir, mano nuomone, gali ištaisyti kai kurias sprendžiančiosios institucijos per ikiteisminę procedūrą padarytas klaidas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0082"><P>Siekiant nereikalingai neužtęsti proceso ir nepakenkti konkrečiam Direktyvos 2013/32 tikslui užtikrinti, kad prašymai būtų išnagrinėti kuo greičiau.</P></NOTE>, abejotina, ar teisėjai, kuriems vėliau gali tekti surengti asmeninį pokalbį pagal Direktyvą 2013/32 (iš tiesų vietoj sprendžiančiosios institucijos), yra vienodai kaip ir sprendžiančiosios institucijos darbuotojai apmokyti ar turintys įgūdžių, susijusių su pokalbių rengimo metodika<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0083"><P>Mano nuomone, iš <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) aišku, kad tam tikromis aplinkybėmis teismas gali surengti asmeninį pokalbį, jeigu yra laikomasi tam tikrų Direktyvoje 2013/32 nustatytų garantijų, pavyzdžiui, teisės į vertėją žodžiu.</P></NOTE>. Vis dėlto galiausiai šią faktinę aplinkybę turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0113"><NO.P>113.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 15 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta, kad, kai įmanoma, valstybės narės užtikrina, kad pokalbį su prašytoju vykdytų tos pačios lyties asmuo, jeigu prašytojas to pageidauja, išskyrus atvejus, kai sprendžiančioji institucija turi pagrindo manyti, kad toks prašymas pateikiamas dėl priežasčių, nesusijusių su tuo, kad prašytojui kyla sunkumų išsamiai išdėstyti savo prašymo priežastis. Vis dėlto yra priežasčių abejoti, ar Direktyvos 2013/32 15 straipsnio 3 dalies b punkto reikalavimai galėtų būti įvykdyti kai kuriose valstybėse narėse, nes jose gali būti taikomos labai griežtos bylų skirstymo teisėjams taisyklės ir nušalinimas dėl priežasčių, susijusių su lytimi, gali būti neįmanomas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0114"><NO.P>114.</NO.P><TXT>Iš tiesų galima pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats išreiškė susirūpinimą, ar Vokietijoje per teismo procesą galėtų būti įvykdyti visi Direktyvos 2013/32 15 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir garantijos, susijusios su asmeninio pokalbio rengimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0115"><NO.P>115.</NO.P><TXT>Mano nuomone, jeigu per apeliacines procedūras pagal Direktyvos 2013/32 V skyrių nėra įvykdomi visi šios direktyvos 15 straipsnyje nustatyti atitinkami reikalavimai ir garantijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0084"><P>Taip pat atsižvelgiant į šios direktyvos 4 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas.</P></NOTE>, taikomos asmeniniam pokalbiui, tada veiksmingumo principo nesilaikoma. Tai nėra abstraktus nagrinėjimas, nes jis turi būti atliekamas atsižvelgiant į konkretų atvejį, kadangi kai kurie Direktyvos 2013/32 15 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir garantijos konkrečiu atveju gali būti tiesiog neaktualūs. Vis dėlto reikia priminti, kad <HT TYPE="ITALIC">prašytojo atvejis turi būti išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai</HT>, o jeigu to nepadaroma, tai bent vertinant bendrai tai reikia laikyti aplinkybe, lemiančia bet kokio neigiamo sprendimo dėl bet kurio tarptautinės apsaugos prašymo negaliojimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0085"><P>Žr. Direktyvos 2013/32 18 konstatuojamąją dalį ir <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Alheto</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:584">EU:C:2018:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0109">109</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0116"><NO.P>116.</NO.P><TXT>Kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą atvejį, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar, vykdant asmeninį pokalbį su M. Addis <HT TYPE="ITALIC">Verwaltungsgericht Minden</HT>(Mindeno administracinis teismas), buvo laikomasi atitinkamų Direktyvos 2013/32 15 straipsnio nuostatų. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad sprendžiančioji institucija pripažino jo prašymą nepriimtinu. Taigi asmeninio pokalbio, kuris turi būti surengtas, apimtis atitinkamai galėtų būti labiau ribota ir kai kurie Direktyvos 2013/32 15 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir garantijos gali būti ir neaktualūs.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0117"><NO.P>117.</NO.P><TXT>Vis dėlto M. Addis prašymo esmę sudaro jo teiginys, kad iš tikrųjų jis būtų paliktas skursti ir jo gyvenimo sąlygos taptų apgailėtinos, todėl, kaip Teisingumo Teismas nurodė <DATE ISO="20190319">2019 m. kovo 19 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0086"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:219">EU:C:2019:219</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0090">90</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, jis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0052" ID="QS0052"/>patektų į nepaprastai sunkią materialinę padėtį, dėl kurios negalėtų patenkinti elementariausių savo poreikių<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/>, taigi, jeigu būtų priverstinai išsiųstas arba kitaip išvežtas ar<?PAGE NO="24"?> išvesdintas į Italiją, būtų pažeistos jo teisės pagal Chartijos 4 straipsnį. Nors neabejotina, kad šalies ataskaitų ir nevyriausybinių organizacijų ataskaitų duomenys labai padeda įvertinti šį klausimą, jie nepakeičia asmeninio pokalbio, per kurį prašytojui leidžiama apibūdinti savo asmeninę patirtį ir asmenines aplinkybes<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0087"><P>Per <DATE ISO="20200115">2020 m. sausio 15 d.</DATE> teismo posėdį M. Addis advokatas nurodė, kad jo klientas serga psichikos liga, dėl kurios jis taptų labai pažeidžiamas, jeigu būtų išsiųstas į Italiją, nes, be kita ko, jis nekalba itališkai. Žinoma, Teisingumo Teismas nėra įgaliotas vertinti šio teiginio teisingumo ar jam teiktinos reikšmės. Vis dėlto norėtųsi pažymėti, kad per asmeninį pokalbį, rengiamą pagal Direktyvos 2013/32 14 ir 34 straipsnius, tarptautinės apsaugos prašytojui turėtų būti suteikta galimybė iškelti būtent tokius klausimus. Be to, tokį teiginį turi įvertinti apmokyti ir patyrę sprendžiančiosios institucijos darbuotojai. Tokius klausimus turi nagrinėti ne Teisingumo Teismas ir, manyčiau, ne valstybės narės teismai, nagrinėjantys apeliacines bylas pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnį. Iš <DATE ISO="20170216">2017 m. vasario 16 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">C. K. ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑578/16 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:127">EU:C:2017:127</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0068">68</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) aišku, kad tai, jog tarptautinės apsaugos prašytojas serga fizine ar psichikos liga, gali būti reikšminga perkeliant šį prašytoją į kitą valstybę narę pagal Reglamentą Nr. 604/2013. Tame pačiame minėto Teisingumo Teismo sprendimo punkte Teisingumo Teismas dar nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, susijusią su EŽTK 3 straipsniu, į kurį turi būti atsižvelgta aiškinant Chartijos 4 straipsnį, natūraliai atsiradusios ligos sukelta fizinė arba psichinė kančia gali patekti į EŽTK 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu ji padidėja arba gali padidėti dėl elgesio, susijusio su sulaikymo, išsiuntimo sąlygomis ar kitomis priemonėmis, už kurį atsakingos gali būti pripažįstamos valdžios institucijos, su sąlyga, kad jo sukelta kančia bus bent jau tokia, kokios reikalaujama, kad būtų galima taikyti EŽTK 3 straipsnį.</P></NOTE>. Bet kuriuo atveju taip yra nusprendęs Sąjungos teisės aktų leidėjas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0118"><NO.P>118.</NO.P><TXT>Apskritai žmonių patirtis rodo, kad taip ir yra: kiek kartų esame supratę, kad asmeninis pokalbis ar dialogas su kitu asmeniu pakeitė mūsų nuomonę? Tai yra tai, apie ką turi žinoti ir įsisąmoninti visų profesijų atstovai, taip pat ir mes – teisėjai, advokatai: kiek kartų esame įsitikinę tuo, kad, kaip kadaise yra nurodęs anglų teisėjas Justice Megarry, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0053" ID="QS0053"/>the path of the law is strewn with examples of open and shut cases which, somehow, were not; of unanswerable charges which, in the event, were completely answered; of inexplicable conduct which was fully explained; of fixed and unalterable determinations that, by discussion, suffered a change<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/> (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0054" ID="QS0054"/>teisės kelyje gausu pradėtų ir baigtų nagrinėti bylų, kurios dėl kažkokių priežasčių nebuvo išnagrinėtos; kaltinimų, už kuriuos neįmanoma atsakyti, bet buvo visiškai atsakyta; nepaaiškinamo elgesio, kuris buvo visiškai paaiškintas; tvirtų ir nekeičiamų įsitikinimų, kurie po diskusijos pasikeitė<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/>)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0088"><P><HT TYPE="ITALIC">John v Rees</HT> [1970] Ch. 345, p. 402.</P></NOTE>?</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0119"><NO.P>119.</NO.P><TXT>Žinoma, tiesa yra tai, kad, kaip Teisingumo Teismas patvirtino <DATE ISO="20130910">2013 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">G. ir R</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0089"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑383/13 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:533">EU:C:2013:533</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, ne kiekvienas teisės į gynybą pažeidimas turėtų lemti atitinkamo ginčijamo administracinio sprendimo panaikinimą ir kad šiuo tikslu paprastai būtina įrodyti, kad, jeigu šis pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, administracinės procedūros baigtis galėjo būti kitokia. Vis dėlto, jeigu, kaip šioje byloje, pažeidžiama pati Sąjungos teisėje nustatytų svarbiausių procedūrinių garantijų esmė, tuomet, nesant ypatingų ir neįprastų aplinkybių, beveik visais atvejais būtų sunku teigti, kad administraciniai sprendimai nebūtų buvę arba negalėtų būti kitokie. Vis dėlto šį klausimą galiausiai turi įvertinti ir patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į konkrečias šios bylos aplinkybes.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0120"><NO.P>120.</NO.P><TXT>Taigi siūlyčiau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų įvertinti, ar pagal nacionalines proceso taisykles nacionalinis teismas, nagrinėjantis skundą pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnį, gali iš naujo surengti asmeninį pokalbį pagal šios direktyvos 14 arba 34 straipsnius, kartu užtikrindamas, kad bus įvykdyti visi Sąjungos teisės aktų leidėjo šios direktyvos 15 straipsnyje nustatyti atitinkami privalomieji reikalavimai ir garantijos. Jeigu toks asmeninis pokalbis negali būti tinkamai surengtas, sprendimas atmesti tarptautinės apsaugos prašymą turi būti panaikintas šiuo pagrindu ir byla turėtų būti grąžinta nagrinėti sprendžiančiajai institucijai, kad ši priimtų naują sprendimą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="25"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">VII.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0121"><NO.P>121.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į pirma pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui konstatuoti, kad <HT TYPE="ITALIC">Bundesverwaltungsgericht</HT> (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) turėtų įvertinti, ar pagal nacionalines proceso taisykles nacionalinis teismas, nagrinėjantis skundą pagal <DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 46 straipsnį, gali iš naujo surengti asmeninį pokalbį pagal Direktyvos 2013/32 14 arba 34 straipsnius, kartu užtikrindamas, kad bus įvykdyti visi Sąjungos teisės aktų leidėjo šios direktyvos 15 straipsnyje nustatyti atitinkami privalomieji reikalavimai ir garantijos. Jeigu toks asmeninis pokalbis negali būti tinkamai surengtas, sprendimas atmesti tarptautinės apsaugos prašymą turi būti panaikintas šiuo pagrindu ir byla turėtų būti grąžinta nagrinėti sprendžiančiajai institucijai, kad ši priimtų naują sprendimą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>