Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
TAMARA ĆAPETA IŠVADA,
pateikta 2025 m. rugpjūčio 1 d.(1)
Byla C-799/23
Europos Komisija
prieš
Slovakijos Respubliką
„ Valstybės narės įsipareigojimų nevykdymas – Socialinė politika – Direktyva 2000/43/EB – Vienodas požiūris į asmenis, neatsižvelgiant į jų rasę arba etninę kilmę – Netiesioginė romų vaikų diskriminacija švietimo srityje “
I. Įvadas
1. Šiuo pagal SESV 258 straipsnį pareikštu ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Slovakijos Respublika, diskriminuodama romų vaikus švietimo srityje, neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 2000/43(2).
2. Tiksliau tariant, Komisija savo ieškinio pirmuoju pagrindu teigia, kad romų vaikai į specialiąsias mokyklas ar specialiąsias klases, skirtas protinę ar kitokią negalią turintiems vaikams, patenka daug dažniau nei kiti vaikai. Antruoju ieškinio pagrindu ji teigia, kad romų vaikai, besimokantys pradinėse klasėse įprastinėse mokyklose, yra atskiriami nuo kitų vaikų – mokosi tik romų mokyklose, atskirose klasėse, atskiruose aukštuose arba atskirai maitinasi mokyklų valgyklose.
3. Toks neigiamas elgesys su romų vaikais, Komisijos nuomone, yra ilgą laiką egzistavusios praktikos, kurios Slovakijos Respublika taip ir nepanaikino, rezultatas. Ši praktika yra plačiai paplitusi, dėl jos romų vaikai švietimo sistemoje diskriminuojami visoje šalyje.
4. Slovakijos Respublika neginčija tokios diskriminacijos egzistavimo, tačiau teigia, kad ji yra struktūrinių problemų, kylančių dėl Slovakijos visuomenėje įsišaknijusios romų diskriminacijos, pasekmė ir šiai problemai išspręsti reikia laiko. Vis dėlto ši valstybė narė teigia įrodžiusi, kad ėmėsi tam tikrų priemonių problemai spręsti.
5. Šioje byloje, kuri yra pirmoji byla dėl pažeidimo, iškelta dėl visuomenėje įsišaknijusios struktūrinės nelygybės, Teisingumo Teismui kyla naujas klausimas, kaip jis turėtų nagrinėti tokio pobūdžio ieškinius. Komisija kritikuoja Slovakijos Respubliką ne dėl konkrečių teisinių ar kitų priemonių, kurios yra diskriminacinės ar sukelia diskriminaciją, o dėl to, kad Slovakijos visuomenėje nėra išspręsta diskriminacijos problema.
6. Taigi, mano nuomone, reikia paklausti, ar Slovakijos Respublika turi pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą, kuri reikalauja panaikinti etninę diskriminaciją švietimo srityje, ar pareigą imtis veiksmų, kuri reikalauja tiesiog dėti visas pastangas, kad tokia diskriminacija būtų panaikinta. Įrodymų, kurie bus svarbūs Teisingumo Teismui sprendžiant šią bylą, rūšis priklausys nuo atsakymo į klausimą, ar Direktyvoje 2000/43 nustatyta pareiga yra pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, ar pareiga imtis veiksmų.
II. Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme
7. Po paklausimų pagal „EU Pilot“ procedūrą 2015 m. balandžio 30 d. Komisija Slovakijos Respublikai nusiuntė oficialų įspėjimą.
8. Šiame rašte Komisija teigė, kad yra įtikinamų įrodymų, jog Slovakijos Respublikoje romų vaikai patiria didelę diskriminaciją švietimo srityje. Komisija visų pirma tvirtino, kad neproporcingai daug romų vaikų mokoma specialiosiose mokyklose arba klasėse, skirtose protinę ar kitokią negalią turintiems vaikams, taip pat kad romų vaikai įprastose mokyklose marginalizuojami taikant segregaciją, t. y. jie mokosi atskirose klasėse arba mokyklose. Komisijos nuomone, tokia diskriminacija atsirado dėl netinkamų teisinių priemonių, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2000/43, dėl netinkamo esamų priemonių įgyvendinimo ir dėl ydingos administracinės ir socialinės praktikos.
9. 2015 m. rugpjūčio 16 d. Slovakijos Respublika atsakė į oficialų pranešimą, nurodydama, kad atliko teisės aktų pakeitimų. Pavyzdžiui, į atitinkamus teisės aktus įtraukta segregacijos apibrėžtis ir nustatyta aiški pareiga vaikus iš socialiai nepalankios aplinkos skirti į mokyklą kartu su kitais vaikais, kad būtų išvengta segregacijos. Taip pat buvo nustatytas teisinis mechanizmas, leidžiantis peržiūrėti diagnostikos procedūras, kurios lėmė neproporcingai didelį romų vaikų skaičių specialiosiose mokyklose. Be to, ši valstybė narė atmetė argumentą, kad esami teisės aktai buvo taikomi netinkamai, ir nurodė, kad toliau palaipsniui įgyvendina keletą papildomų priemonių, siekdama išspręsti oficialiame pranešime nurodytas problemas.
10. Nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. buvo prašoma papildomos informacijos, taip pat įvyko Komisijos ir Slovakijos Respublikos atstovų susitikimas.
11. 2019 m. spalio 11 d. Komisija išsiuntė Slovakijos Respublikai pagrįstą nuomonę, o joje pažymėjo, kad, nors naujausi atitinkamų teisės aktų pakeitimai neabejotinai reiškia reikšmingą pagerėjimą, vis dar esama įrodymų, kad ir toliau egzistuoja nuolatinė diskriminacinė praktika, tapati anksčiau nustatytajai.
12. Taigi Komisija atsiėmė savo kaltinimą dėl netinkamo Direktyvos 2000/43 perkėlimo į nacionalinę teisę. Vis dėlto, jos nuomone, duomenys vis dar rodo, kad Slovakijos Respublika veiksmingai nesprendė romų vaikų diskriminacijos švietimo sistemoje problemos, nes neproporcingai daug romų vaikų vis dar mokosi specialiosiose mokyklose ir specialiosiose klasėse. Komisijos nuomone, tai daugiausia lėmė netinkama diagnostikos metodika ir sunkumai, kylantys dėl jau nustatytos diagnozės peržiūrėjimo. Ji taip pat toliau priekaištavo dėl romų vaikų segregacijos įprastinėse mokyklose. Vis dėlto, net jei priežastys buvo įvairios, nebuvo jokio egzistuojančios segregacijos pateisinimo.
13. Pagrįstoje nuomonėje Komisija nustatė terminą – 2019 m. gruodžio 11 d., iki kurio Slovakijos Respublika turėjo nutraukti įtariamus pažeidimus.
14. 2019 m. gruodžio 6 d. Slovakijos Respublika atsakė į šią pagrįstą nuomonę.
15. Šiame atsakyme Slovakijos Respublika teigė, kad statistiniai duomenys apie romus, kuriuos pateikė Komisija, yra nepatikimi, visų pirma dėl sunkumų, susijusių su tokių duomenų apie etninę priklausomybę rinkimu. Ji išvardijo neseniai priimtas teisines ir neteisines priemones, skirtas kovai su romų vaikų diskriminacija mokyklų sistemoje, taip pat konkrečius toje srityje siūlomus projektus. Galiausiai Slovakijos Respublika patikino Komisiją, kad stengsis kuo greičiau įgyvendinti konkrečias teisėkūros priemones, išdėstytas atsakyme į Komisijos pagrįstą nuomonę, ir įsipareigojo laipsniškai ir nuolat įgyvendinti kitas susijusias trumpalaikes ir ilgalaikes priemones.
16. Po šio atsakymo 2020–2022 m. Komisija ir Slovakijos Respublika palaikė tolesnius ryšius, visų pirma 2022 m. rugsėjo mėn. už lygybę atsakinga Europos Komisijos narė Helena Dalli lankėsi rytų Slovakijos mokyklose ir susitiko su Slovakijos Respublikos atstovais, įskaitant Ministrą Pirmininką Eduard Heger.
17. 2023 m. gruodžio 22 d. Komisija pareiškė šį ieškinį Teisingumo Teisme pagal SESV 258 straipsnį.
18. 2024 m. kovo 26 d. Slovakijos Respublika pateikė atsiliepimą į ieškinį.
19. 2024 m. gegužės 7 d. Komisija pateikė dubliką, o Slovakijos Respublika 2024 m. birželio 17 d. – tripliką.
20. 2025 m. balandžio 8 d. vyko teismo posėdis, jame Komisija ir Slovakijos Respublika pateikė žodines pastabas.
III. Analizė
21. Šiuo ieškiniu Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Slovakijos Respublika sistemingai ir nuolat nevykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 1 dalį, siejamą su 2 straipsnio 2 dalies b punktu ir 3 straipsnio 1 dalies g punktu:
– neproporcingai daug romų vaikų skirdama į specialiąsias mokyklas arba specialiąsias klases, skirtas protinę ar kitokią negalią turintiems vaikams, kurie mokosi pagal supaprastintą mokymo programą, ir
– praktikuodama romų vaikų segregaciją atskirose klasėse įprastose arba atskirose mokyklose.
22. Per procedūrą, kurioje teigiama, kad nevykdomi įsipareigojimai pagal SESV 258 straipsnį, Komisija turi įrodyti tariamą jų nevykdymą(3).
23. Mano nuomone, prieš vertindamas jam pateiktus argumentus, Teisingumo Teismas turi atsakyti į klausimą, kokius įrodymus Komisija turėtų pateikti tokio pobūdžio bylose savo argumentams pagrįsti.
24. Tai, mano nuomone, priklauso nuo to, ar pareiga, kylanti iš Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 2 straipsnio 2 dalimi, yra pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, ar pareiga imtis veiksmų.
25. Taigi savo išvadą toliau dėstysiu taip.
26. A dalyje paaiškinsiu skirtumus, atsirandančius nustačius, kad yra pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, palyginti su pareiga imtis veiksmų.
27. B dalyje siūlysiu Teisingumo Teismui aiškinti Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 1 dalį, siejamą su 1 straipsniu ir 2 straipsnio 2 dalimi, kaip nustatančią valstybėms narėms pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą. Tai reikštų, kad Komisija turi įrodyti, jog norimas rezultatas – diskriminacijos švietimo srityje nebuvimas – nagrinėjamoje valstybėje narėje nebuvo pasiektas.
28. Šiuo atžvilgiu, kaip pasiūlysiu C dalyje, statistiniai ar kiti duomenys, įrodantys tariamos diskriminacijos egzistavimą, yra tinkamas būdas įrodyti Komisijos nurodytą įsipareigojimų nevykdymą. Priešingai, kiti įrodymai, susiję su priemonėmis, kurių imtasi kovai su diskriminacija, ir jų veiksmingumu ar neveiksmingumu, nėra svarbūs įrodinėjant ar paneigiant įsipareigojimo pasiekti tam tikrą rezultatą nevykdymą.
29. D dalyje parodysiu, kad Komisija pateikė pakankamai įrodymų dėl romų vaikų diskriminacijos, susijusių su abiem jos ieškinio pagrindais. Slovakijos Respublikos išdėstyti gynybos argumentai, kuriais siekiama Teisingumo Teismą įtikinti, kad jos taikomos priemonės padės pasiekti norimą pagerėjimą, negali paneigti įrodymų, kad pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam laikotarpiui egzistavo įtariama abiejų rūšių romų vaikų diskriminacija.
A. Pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą ir pareiga imtis veiksmų
30. Šioje byloje Komisija kaip įrodymus, pagrindžiančius abu jos pagrindus, pateikia Teisingumo Teismui įvairius statistinius ir kitus duomenis, gautus iš tarptautinių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir Slovakijos valdžios institucijų ataskaitų. Šie dokumentai įrodo, pirma, kad iki pagrįstoje nuomonėje nurodyto laikotarpio pabaigos ir net jam pasibaigus specialiosiose mokyklose ar specialiosiose klasėse mokėsi neproporcingai daug romų vaikų ir, antra, kad daugeliu atvejų romų vaikai mokosi atskirose mokyklose ar atskirose įprastų mokyklų klasėse(4). Šie duomenys pateikti siekiant įrodyti, kad romų vaikai (ir toliau) diskriminuojami Slovakijos švietimo sistemoje.
31. Slovakijos Respublika iš esmės(5) neneigia kaltinimų, kad diskriminacija tebevyksta. Vis dėlto ji tvirtina, kad priėmė daug priemonių ir programų, kuriomis siekiama kovoti su diskriminacija(6). Kai kurios iš šių priemonių buvo pradėtos taikyti nepasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam laikotarpiui, o kai kurios buvo priimtos vėliau. Slovakijos Respublikos teigimu, šios priemonės jau leido pasiekti tam tikrą pagerėjimą. Vis dėlto ši valstybė narė pabrėžia, kad, atsižvelgiant į tai, jog Slovakijos visuomenėje egzistuoja ilgalaikė ir struktūrinė romų nelygybė, priimtos priemonės per tokį trumpą laiką negali pakeisti visuomenės modelių.
32. Komisija pripažįsta, kad Slovakijos Respublika ėmėsi tam tikrų priemonių, kurios gali padėti panaikinti diskriminaciją. Vis dėlto ji mano, kad kai kurios iš šių priemonių yra netinkamos arba nepakankamai įgyvendinamos(7). Svarbu tai, kad, kaip teigia Komisija, šiomis priemonėmis dar nepanaikinta ir net nesumažinta romų vaikų diskriminacija Slovakijos švietimo sistemoje(8).
33. Šių argumentų reikšmė sprendžiant, ar nurodyti įsipareigojimai iš tiesų neįvykdyti, mano nuomone, priklauso nuo to, kokio pobūdžio pareiga valstybėms narėms nustatyta nuostatomis, kuriomis remiasi Komisija. Priklausomai nuo to, ar Komisijos reikalavimas susijęs su pareigos pasiekti tam tikrą rezultatą nevykdymu, ar su pareigos imtis veiksmų nevykdymu, bus svarbūs skirtingi argumentai.
34. Pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą valstybė narė įpareigojama pasiekti konkretų, iš anksto apibrėžtą rezultatą ar padėtį. Dėmesys skiriamas pačiam rezultatui, neatsižvelgiant į jo siekimo priemones. Nepasiekus šio rezultato, neįvykdomi įsipareigojimai, išskyrus atvejus, kai valstybė narė gali įrodyti, kad buvo nenugalimos jėgos ar kitos išimtinės aplinkybės. Priešingai, elgesio pareiga valstybė narė įpareigojama imtis visų tinkamų priemonių tam tikram tikslui pasiekti, nebūtinai garantuojant, kad tai pavyks padaryti. Svarbiausia yra įdėtos pastangos, net jei rezultato pasiekti (dar) nepavyko(9).
35. Taigi, jei Direktyva 2000/43 nustatoma pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, pakanka, kad Komisija įrodytų, jog romų vaikų diskriminacija mokyklose paprasčiausiai egzistuoja. Esant tokiam scenarijui, Slovakijos Respublikos argumentai dėl priemonių, įgyvendintų siekiant rezultato, nėra gynybinė pozicija; jie nepaneigia prieštaravimų dėl įsipareigojimo nevykdymo.
36. Priešingai, jei yra pareiga imtis veiksmų, net jei rezultatas dar nepasiektas, aplinkybė, kad valstybė narė deda visas pastangas, kad panaikintų diskriminaciją, yra svarbus argumentas. Tokiu atveju Komisija turėtų įrodyti, kodėl Slovakijos Respublikos priimtos priemonės nėra geriausios pastangos kovoti su diskriminacija(10).
37. Be to, reikėtų priminti, kad Komisija nėra įpareigota pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą ir turi visišką diskreciją ne tik nuspręsti, ar pradėti procedūrą, bet ir kada ją pradėti ir kokiu klausimu(11). Komisija taip pat turi visišką diskreciją nuspręsti, ar vykdyti tokią procedūrą iki pat kreipimosi į Teisingumo Teismą(12).
38. Paklausta per teismo posėdį, Komisija paaiškino, jog nusprendė į Teisingumo Teismą kreiptis dėl Slovakijos Respublikos, nors panašių problemų esama ir kitose valstybėse narėse(13), todėl, kad, jos vertinimu, šioje valstybėje narėje nepadaryta pastebimos pažangos šalinant romų vaikų diskriminaciją.
39. Nors Komisija turi visišką diskreciją per visą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, kai byla patenka į Teisingumo Teismą, šis turi priimti sprendimą remdamasis teisiniais kriterijais(14) ir neturi jurisdikcijos vertinti Komisijos sprendimo pareikšti ieškinį valstybei narei Teisingumo Teisme tinkamumo(15).
40. Taigi, jei Teisingumo Teisme pradėtas procesas susijęs su pareiškimu, kad buvo neįvykdyta pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, ir jei Komisija įrodo, kad rezultato pasiekti nepavyko, Teisingumo Teismas negali nuspręsti kitaip, kaip tik konstatuoti tokios pareigos pažeidimą.
41. Jei tokia išvada bus padaryta, Komisija stebės, kaip valstybė narė laikosi Teisingumo Teismo sprendimo, ir turės diskreciją nuspręsti, ar, kada ir kokiomis sąlygomis toliau nagrinėti bylą ir pareikšti ieškinį pagal SESV 260 straipsnį(16).
42. Nagrinėjamu atveju atrodo, kad Komisija ieškinį pareiškė remdamasi tuo, kad galimai nepavyko pasiekti rezultato. Ji teigia, kad romų vaikai mokyklose yra diskriminuojami, o ne kad Slovakijos Respublika nededa pastangų panaikinti tokią diskriminaciją.
43. Taigi pagrindiniai Komisijos teiginiai yra šie: nepavyko pasiekti rezultato, kad neproporcingai daug romų vaikų nepatektų į specialiąsias mokyklas ir kad būtų panaikinta romų vaikų segregacija bendrojo lavinimo mokyklose.
44. Prieš vertinant, ar Komisija įrodė savo teiginius, reikia išsiaiškinti, ar ji turi pagrindą pradėti tokią pažeidimo nagrinėjimo procedūrą pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktu.
B. Diskriminacijos panaikinimas kaip pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą
45. Ar Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, kurią taikant valstybės narės privalo panaikinti tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją švietimo srityje(17)?
46. Kaip įrodinėsiu, Direktyvoje 2000/43 iš tiesų nustatyta tokia pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, o ne tik pareiga imtis veiksmų.
47. Kaip paaiškinta Direktyvos 2000/43 1 straipsnyje, šios direktyvos tikslas yra „sukurti kovos su diskriminacija dėl rasės ar etninės priklausomybės sistemą siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“. Formuluotė „įgyvendinti“ rodo ne tik pastangas, bet ir konkretų rezultatą.
48. Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „[š]ioje direktyvoje vienodo požiūrio principas reiškia, kad nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl rasės ar etninės priklausomybės“. Formuluotė „nėra <...> diskriminacijos“ taip pat reiškia pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą.
49. Toliau tos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose apibrėžiama tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija. Tai rodo pageidaujamą padėtį, kai laikomasi vienodo požiūrio principo.
50. Taigi siekiant įgyvendinti šį principą, kuris yra Direktyvos 2000/43 tikslas, reikia, kad valstybėse narėse būtų panaikinta tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl rasinės ar etninės kilmės, taip pat švietimo srityje, kaip teigiama šioje byloje.
51. Vis dėlto rašytiniuose paaiškinimuose(18) Slovakijos Respublika nurodė, kad Direktyvos 2000/43 nuostatomis, kuriomis remiasi Komisija, visiškai nesukuriamos pareigos valstybėms narėms, o tik apibrėžiamas vienodo požiūrio principas ir netiesioginės diskriminacijos samprata.
52. Tiesa, kad šios nuostatos nėra suformuluotos atsižvelgiant į valstybių narių pareigas. Vis dėlto direktyvos apskritai yra Sąjungos teisės aktai, kuriais valstybės narės įpareigojamos pasiekti reguliavimo rezultatus, bet paliekama laisvė pasirinkti šių rezultatų pasiekimo būdus(19).
53. Direktyvoje 2000/43 aiškiai išdėstytas rezultatas, kurį turi pasiekti kiekviena valstybė narė: sudaryti sąlygas lygybei jos visuomenėje, panaikinant tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl rasės ar etninės kilmės. Taigi tinkamas šios direktyvos įgyvendinimas reiškia, kad valstybėje narėje nėra diskriminacijos.
54. Tai vienodai taikoma ne tik atskiriems diskriminacijos atvejams(20), bet ir struktūrinės nelygybės panaikinimui.
55. Komisija pareiškė šį ieškinį, nurodydama netiesioginę diskriminaciją, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktą. Remiantis šia nuostata, netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar praktikos tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys.
56. Būtent dėl to, kad į jį buvo įtraukta netiesioginė diskriminacija kaip draudžiamas rezultatas, man atrodo aišku, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė panaikinti struktūrinę nelygybę valstybėse narėse(21).
57. Netiesioginė diskriminacija turi ypatingą reikšmę tais atvejais, kai konkrečioje visuomenėje yra įsišaknijusi struktūrinė vienos grupės nelygybė. Tokiais atvejais taisyklės, kurios iš pažiūros yra neutralios etninės priklausomybės aspektu, gali lengvai sukelti skirtingą poveikį etninei grupei, kuri jau susiduria su diskriminacija(22).
58. Būtent tokios aplinkybės nagrinėjamos šioje byloje. Kaip patvirtino Slovakijos Respublika, romų segregacija, kaip specifinė netiesioginės diskriminacijos forma, tos valstybės narės visuomenėje egzistuoja jau ilgą laiką. Problema yra ne de jure segregacija, kokia buvo nagrinėjama byloje Brown prieš Švietimo tarybą(23), kaip minėjo kai kurie šio proceso dalyviai. Su tokio pobūdžio diskriminacija kovoti lengviau, nes bet kurie valstybės narės įstatymai ir kiti teisės aktai bei administracinės nuostatos, prieštaraujantys vienodo požiūrio principui, turi būti panaikinti. To aiškiai reikalaujama pagal Direktyvos 2000/43 14 straipsnio a punktą(24).
59. Vis dėlto šiuo atveju susiduriame su de facto segregacija, pagrįsta praktika, o ne įstatymo raide. Direktyvoje 2000/43 negalėjo būti nustatytos konkrečios priemonės tokiai de facto segregacijai nutraukti, nes sprendimas negali būti pasiektas priėmus vieną ar net kelias specialias taisykles. Be to, de facto segregacijos sprendimas priklausys nuo specialių kiekvienos valstybės narės aplinkybių. Tai paaiškina, kodėl Direktyvoje 2000/43 nenustatyta specialių priemonių įsišaknijusiai etninės grupės diskriminacijai panaikinti.
60. Tačiau tokio specialių priemonių trūkumo negalima aiškinti taip, kad Direktyva 2000/43 valstybėms narėms nenustatoma pareiga panaikinti de facto diskriminaciją, atsirandančią dėl struktūrinės nelygybės. Valstybės narės turi pozityvią pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų panaikinta įsišaknijusi etninė diskriminacija. Tokia pareiga nėra išreikšta specialiomis priemonėmis, kurias valstybės narės turi priimti, nes jos nebūtų galima išreikšti tokiu būdu.
61. Be to, Direktyvos 2000/43 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad specialūs veiksmai diskriminacijos dėl rasinės ar etninės kilmės srityje yra būtini siekiant užtikrinti demokratinės ir tolerantiškos visuomenės, kuri savo ruožtu sudaro sąlygas dalyvauti visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų rasinės ar etninės kilmės, vystymąsi(25). Tai patvirtina, kad to teisės akto tikslas – panaikinti įsišaknijusią visuomenės nelygybę.
62. Tokį požiūrį į diskriminacijos sąvoką patvirtina Teisingumo Teismo jurisprudencija.
63. Teisingumo Teismas savo sprendimuose ne kartą konstatavo, kad Sutartyse ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintas vienodo požiūrio principas yra pagrindinis bendrasis Sąjungos teisės principas. Antrinės teisės aktuose, kaip antai Direktyvoje 2000/43, tas principas yra konkrečiai išreikštas(26). Norint laikytis to principo reikia vykdyti pareigą, kuri neapsiriboja valstybių narių įsipareigojimu dėti „visas pastangas“.
64. Jei Direktyva 2000/43 būtų nustatyta tik pareiga imtis veiksmų, jos effet utile (veiksmingumas) kovojant su diskriminacija gerokai sumažėtų. Teisingumo Teismo sprendimai, pavyzdžiui, dėl diskriminacijos sąvokos aiškinimo, rodo, kad daugiausia dėmesio skiriama diskriminacinių padarinių prevencijai. Taip buvo tiek tiesioginės(27), tiek netiesioginės diskriminacijos atveju(28). Tas pats turi būti taikoma ir kovojant su esama įsišaknijusia diskriminacija.
65. Be to, valstybių narių pareigos pagal Direktyvos 2000/43 1 ir 2 straipsnius aiškinimas kaip pareigos pasiekti tam tikrą rezultatą, apimančios pozityvią pareigą panaikinti romų vaikų diskriminaciją mokyklose, atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) poziciją, išdėstytą naujausiuose sprendimuose, susijusiuose su romų vaikų segregacija mokyklose(29). Šis teismas manė, kad, konstatavus segregacijos faktą, valstybėms atsiranda pozityvios pareigos panaikinti segregaciją.
66. Galiausiai konkrečiai švietimo srityje egzistuoja papildomas argumentas, kodėl Sąjungos teisės aktų leidėjas negalėjo nurodyti specialių priemonių, kurias valstybės narės turi priimti, o galėjo tik nustatyti pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą. Toks argumentas yra susijęs su Europos Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos pasidalijimu, aptartu teismo posėdyje.
67. Europos Sąjunga neturi reguliavimo kompetencijos švietimo srityje; kaip matyti iš SESV 6 ir 165 straipsnių, jos kompetencija yra tik pagalbinė. Todėl Europos Sąjunga negali nustatyti priemonių, kurių valstybės narės turi imtis dėl savo švietimo sistemų organizavimo ar mokymo turinio.
68. Vis dėlto, remdamasi savo kompetencija, kylančia iš SESV 19 straipsnio, Europos Sąjunga gali patvirtinti kovos su diskriminacija dėl etninės kilmės priemones ir taip apriboti valstybių narių kompetenciją organizuojant savo švietimo sistemas(30). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjunga neturi kompetencijos nustatyti specialių priemonių, diskriminacijos švietimo srityje panaikinimas gali būti pasiektas tik nustačius pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą. Priemonės, kuriomis siekiama šio rezultato, priklauso valstybių narių kompetencijai.
69. Slovakijos Respublika, nepaisant jos pradinio argumento, kad Direktyvos 2000/43 2 straipsnyje pateiktos tik apibrėžtys, vis dėlto, atrodo, pripažįsta, kad ta direktyva nustatoma pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą. Savo atsiliepime į ieškinį ji nurodė: „Direktyva 2000/43 įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas vienodo požiūrio principas, taip pat švietimo srityje“(31).
70. Apibendrinant pažymėtina, kad Direktyvos 2000/43 1 ir 2 straipsniai, siejami su jos 3 straipsnio 1 dalies g punktu, įpareigoja valstybes nares panaikinti diskriminaciją dėl etninės kilmės švietimo srityje. Tokia pareiga ne tik draudžia valstybėms narėms diskriminuoti, bet ir įpareigoja imtis konkrečių priemonių ir konkrečių veiksmų, kurie pašalintų esamą nelygybę, kylančią dėl įsišaknijusių visuomenės prietarų.
71. Jei tikimasi, kad bus sukurta visuomenė, kurioje nebus etninės grupės diskriminacijos švietimo srityje, tuomet Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar buvo pažeista ši pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, tirdamas įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas, ar romų vaikai mokyklose diskriminuojami, ar ne. Dėl to man kyla kitas klausimas dėl įrodymų, kurie turi būti pateikti Teisingumo Teismui siekiant įrodyti, kad buvo neįvykdyta pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą.
C. Pareigos pasiekti tam tikrą rezultatą neįvykdymo įrodymas
72. Norėdama įrodyti, kad buvo neįvykdyta pareiga panaikinti romų vaikų diskriminaciją mokyklose, Komisija turi pateikti Teisingumo Teismui įrodymų, patvirtinančių, kad romų vaikai Slovakijos mokyklų sistemoje atsidūrė nepalankioje padėtyje. Jei Komisija pakankamai įrodė, kad tokia diskriminacija egzistuoja, Slovakijos Respublika turi pateikti įrodymų, paneigiančių Komisijos įrodymus, ir įrodyti, kad nėra skirtingo požiūrio, dėl kurio romų vaikai atsidurtų nepalankesnėje padėtyje. Arba ji turi pateikti tokio diskriminacinio požiūrio pateisinimą.
73. Mano nuomone, dauguma įrodymų, kuriuos šioje byloje Teisingumo Teismui pateikė abi šalys, nėra svarbūs sprendžiant, ar, kaip teigiama dviejuose Komisijos ieškinio pagrinduose, diskriminacija egzistavo pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam laikotarpiui.
74. Per posėdį Komisija patikslino mananti, kad Slovakijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų dėl diskriminacinės praktikos, kuri aktyviai prisidėjo prie diskriminacijos, ir dėl to, kad nesiėmė tinkamų priemonių įsišaknijusiai visuomenės diskriminacijai pašalinti.
75. Mano nuomone, nors neabejotinai svarbu nustatyti įsišaknijusios diskriminacijos priežastis, ieškinyje dėl pažeidimo, kuriame teigiama, kad neįvykdyta pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, nebūtina įrodyti, kokiais konkrečiais veiksmais valstybės organai prisidėjo prie tariamos diskriminacijos arba kokiais veiksmais jos nepavyko pašalinti. Valstybė narė turi laisvę pasirinkti priemones, kuriomis siekiama panaikinti diskriminaciją. Be to, tai, ar šios priemonės yra tinkamos ir veiksmingos, Teisingumo Teismo sprendime yra svarbu tik tiek, kiek tai parodo, ar buvo pasiektas norimas rezultatas, ar ne(32).
76. Apibendrinant galima teigti, kad visi argumentai ir patvirtinamieji įrodymai, kuriais šalys pasikeitė dėl to, ar įvairios priemonės, kurių Slovakijos Respublika ėmėsi abiejuose pagrinduose nurodytoms problemoms spręsti, yra tinkamos ir pakankamos, yra labai svarbūs įgyvendinant kovos su diskriminacija politiką ir šiai valstybei narei bei Komisijai dedant pastangas užtikrinti lygybę. Vis dėlto šie argumentai Teisingumo Teismui nėra svarbūs nustatant, ar pažeidimas egzistavo pasibaigus Komisijos pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.
77. Teisingumo Teismui svarbu tik tai, ar Komisijos įrodymai patvirtina, kad diskriminacija egzistavo tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, ir tai, ar Slovakijos Respublika įrodė, kad iki to laiko jos taikytomis priemonėmis pavyko panaikinti diskriminaciją.
D. Ar Komisija pakankamai įrodė šioje byloje įtariamus pažeidimus?
1. Dėl pirmojo pagrindo: neproporcingai daug romų vaikų specialiosiose mokyklose arba specialiosiose klasėse
78. Komisija teigia, kad ne tik 2019 m. gruodžio 11 d., t. y. pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam laikotarpiui, bet ir vėliau oficialūs duomenys atskleidė, kad Slovakijos Respublikoje buvo neproporcingai daug romų vaikų, patenkančių į specialiąsias mokyklas ar specialiąsias klases. Maždaug tris kartus daugiau romų vaikų lankė tokias specialias programas, palyginti su kitais vaikais(33).
79. Komisija rėmėsi ne tik įvairiomis Sąjungos įstaigų, tarptautinių organizacijų ir NVO, bet ir Slovakijos valdžios institucijų parengtomis ataskaitomis. Net jei šiose ataskaitose buvo remiamasi skirtingomis metodikomis ir jose gauti šiek tiek skirtingi rezultatai, iš jų visų matyti, kad specialiosiose mokyklose mokosi neproporcingai daug romų vaikų. Mano nuomone, šie įrodymai yra pakankamas prima facie įrodymas, kad valstybei narei būtų perkelta pareiga įrodyti tokių įrodymų netikslumą ar nereikšmingumą.
80. Slovakijos Respublika iš esmės neginčija šio teiginio dėl diskriminacijos, o teigia, kad pagerėjimas buvo pasiektas keliomis jos įdiegtomis priemonėmis, todėl skaičiai mažėja(34). Tačiau ši valstybė narė paaiškina, kad negali įrodyti šio skaičiaus sumažėjimo remdamasi tais pačiais duomenimis ir metodika, kurie buvo naudojami Komisijos pateiktose ataskaitose, nes neturi nei šių duomenų, nei metodikos(35).
81. Vis dėlto, kaip teisingai nurodo Komisija, net jei metodika skiriasi, jei romų vaikų dalis specialiosiose mokyklose būtų reikšmingai sumažėjusi, skirtingose ataskaitose būtų užfiksuota tokia teigiama tendencija, net jei jos būtų pagrįstos skirtingomis metodikomis.
82. Bet kuriuo atveju įvairių Slovakijos Respublikos institucijų parengti statistiniai duomenys nerodo jokių reikšmingų pokyčių, tačiau patvirtina, kad 2019 m. gruodžio mėn. pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam laikotarpiui egzistavo didelė disproporcija.
83. Anksčiau Slovakijos Respublikos švietimo ministerijos parengtame dokumente, t. y. 2011 m. parengtame nacionaliniame strateginiame plane, buvo pripažintos egzistuojančios diskriminacijos problemos dėl neteisingai nustatytos vaikų diagnozės(36). Iš tiesų, remiantis šiuo dokumentu, nors tik nedidelė bet kurios populiacijos dalis (1–3 %) paprastai turi protinę negalią, romų vaikai sudarė 16–17 % Slovakijos Respublikos specialiųjų mokyklų ar specialiųjų klasių vaikų. Dėl tos pačios priežasties 60 % specialiosiose klasėse ir 80 % specialiosiose mokyklose besimokančių vaikų buvo romų kilmės, nors romai sudarė tik apie 8 % visų gyventojų.
84. 2020 m. romų bendruomenių atlase, kurį parengė Slovakijos Respublikos vyriausybės viceministras, atsakingas už romų bendruomenes, nurodyti palyginamieji skaičiai. Remiantis šiuo dokumentu(37), 17 % 6–15 metų amžiaus vaikų iš marginalizuotų romų bendruomenių (MRB) lankė specialias ugdymo įstaigas. Integruotuose namų ūkiuose gyvenančių romų vaikų atveju šis rodiklis buvo šiek tiek mažesnis – 14 %. Šie rodikliai, kaip matyti iš šio dokumento, buvo gerokai didesni nei tarp visų gyventojų – 2019 m. Slovakijos Respublikoje tik 5,7 % visų mokyklinio amžiaus vaikų buvo įtraukti į specialiojo ugdymo programas.
85. Apskritai galima diskutuoti dėl vieno skaičių rinkinio tikslumo, palyginti su kitu rinkiniu, ir (arba) viename tyrime taikytos metodikos veiksmingumo, palyginti su kita metodika(38). Vis dėlto įrodyta, kad disproporcija, rodanti atotrūkį tarp duomenų, kuriuose nurodoma romų ir ne romų vaikų patirtis, yra pernelyg didelė, kad ją būtų galima ignoruoti(39).
86. Nebuvo ginčijama, kad netinkamas vaikų skyrimas į specialiąsias klases ar mokyklas yra diskriminacijos požymis. Specialiosiose mokyklose vykdoma sutrumpinta mokymo programa, o tai reiškia, kad vaikų galimybės tęsti mokslus yra ribotos, todėl mažėja jų perspektyvos lygiavertiškai integruotis į visuomenę suaugus.
87. Taigi romų vaikai atsiduria ypač nepalankioje padėtyje, palyginti su kitais vaikais, kaip apibrėžta Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punkte.
88. Tačiau pagal suformuotą jurisprudenciją netiesioginę diskriminaciją galima pateisinti, jei ginčijama taisyklė ar praktika turi teisėtą tikslą, kuris pasiekiamas proporcingu būdu. Tačiau ši teisėto tikslo, galinčio pateisinti etninę diskriminaciją, sąvoka turi būti aiškinama griežtai(40).
89. Šiuo atžvilgiu Slovakijos Respublika teigia, kad esamą duomenų disproporciją galima paaiškinti tuo, kad daug MRB gyvenančių romų vaikų yra kilę iš tokios nepalankios socialinės ir ekonominės aplinkos, kad jie nėra taip pasirengę kaip kiti vaikai atlikti pradinės mokyklos stojamuosius testus. Ši valstybė narė taip pat paaiškina, kad ji ėmėsi tokių priemonių, kaip privalomas ikimokyklinis ugdymas ir tėvų padėjėjai, kuriomis siekiama sumažinti tą atotrūkį.
90. Viena vertus, aplinkybė, kad didelė dalis romų vaikų marginalizuotose romų bendruomenėse gyvena nepalankioje socialinėje ir ekonominėje aplinkoje, negali būti pateikiama kaip jų diskriminacijos mokyklose pateisinimas. Tokia įsišaknijusi nelygybė, net jeigu ja galima paaiškinti disproporciją specialiose mokyklose, negali būti naudojama kaip dar vieno neigiamo poveikio atvejo pateisinimas. Kita vertus, priemonėmis, kurių buvo imtasi esamai disproporcijai ištaisyti, gali būti remiamasi kaip argumentu tik tada, kai jomis pasiekiamas numatytas rezultatas.
91. Apibendrindama manau, kad Komisija pakankamai įrodė, jog egzistavo skirtingas požiūris, remdamasi neproporcingai dideliu romų vaikų, kurie lankė specialiąsias mokyklas ar klases pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam laikotarpiui, skaičiumi. O Slovakijos Respublika nepaneigė Komisijos įrodymų ir nepateikė priimtino teisėto tokio diskriminavimo tikslo.
92. Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti pirmąjį Komisijos pagrindą pagrįstu.
2. Antrasis ieškinio pagrindas: faktinė segregacija
93. Antrasis Komisijos ieškinio pagrindas susijęs su romų vaikų segregacija įprastinėse mokyklose.
94. Pareigos pašalinti segregaciją, kaip ir pareigos pasiekti tam tikrą rezultatą, nevykdymą galima įrodyti patikimais duomenimis, įrodančiais, kad segregacija praktiškai egzistuoja.
95. Šiuo aspektu Komisija teigia, kad ne tik iki pagrįstoje nuomonėje nurodyto laikotarpio pabaigos, bet ir jam pasibaigus(41) Slovakijos mokyklose buvo plačiai paplitusi romų vaikų segregacija bendraamžių, kurie nėra romai, atžvilgiu. Ji pasireiškė įvairiomis formomis, pavyzdžiui, atskiromis mokyklomis, klasėmis ar valgyklomis. Komisija šį teiginį pagrindžia statistiniais duomenimis ir kitais įrodymais.
96. Savo prašyme Komisija vėl remiasi įvairiais dokumentais, parengtais nacionalinių ar tarptautinių institucijų ir NVO.
97. Dėl šios priežasties Slovakijos Respublika dar 2012 m., prieš pradedant ikiteisminę procedūrą, pripažino, kad egzistuoja romų vaikų etninė segregacija(42).
98. Per ikiteisminę procedūrą buvo pateiktos įvairios kitos oficialios ataskaitos, kuriose pripažįstama, kad egzistuoja romų vaikų etninė segregacija. Štátna školská inšpekcia (Akademinė mokyklų inspekcija) 2017–2018 m. ataskaitoje pripažinta, kad „keturiose mokyklose mokymo organizavimas turėjo segregacijos požymių, nes buvo įsteigtos atskiros klasės vaikams iš MRB, taip pat atskirtos rūbinės erdvės ir organizuojamas atskiras maitinimas“(43).
99. Net ir pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam laikotarpiui Slovakijos valdžios institucijos vis pripažindavo, kad segregacija egzistuoja. 2020 m. birželio mėn. Slovakijos Respublikos švietimo, mokslo, mokslinių tyrimų ir sporto ministerija pripažino, kad romų vaikų segregacija mokyklose yra ilgalaikė problema(44). Slovakijos valdžios institucijų 2021 m. balandžio mėn. priimtoje Romų lygybės, įtraukties ir dalyvavimo strategijoje iki 2030 m. vis dar pripažįstama, kad ankstesne strategija nepavyko pasiekti jos tikslų(45).
100. Pastaraisiais metais ir Slovakijos teismai, ypač Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas), ne kartą nusprendė, kad keliose mokyklose romų mokiniai buvo de facto segreguojami(46). Net jei tokie sprendimai patys savaime negali būti naudojami kaip bendro pobūdžio segregacijos įrodymas, veikiau tai yra atskirų diskriminacijos atvejų įrodymas, vis dėlto jie kartu su kitais pateiktais duomenimis yra svarbūs įrodymai.
101. Galiausiai 2023 m. Slovakijos Respublikos švietimo, mokslo, mokslinių tyrimų ir sporto ministerija priėmė segregacijos panaikinimo vadovą(47) (atnaujintas 2024 m.(48)). Rengiant šią išvadą, Slovakijos Respublikos švietimo ministerijos interneto svetainėje buvo speciali skiltis, skirta segregacijos panaikinimui, kurioje teigiama, kad „Slovakijos Respublikos švietimo, mokslinių tyrimų, plėtros ir jaunimo reikalų ministerijai (MŠVVaM SR) segregacijos panaikinimas yra ne tik strateginis prioritetas, bet ir būtina sąlyga siekiant sukurti teisingesnę ir įtraukesnę švietimo sistemą Slovakijoje. Siekiama, kad visi vaikai būtų visapusiškai integruoti į švietimo sistemą ir kad kiekvienas vaikas gautų jo individualius ugdymosi poreikius atitinkantį išsilavinimą ir būtų visiškai integruotas į visuomenę“(49).
102. Tai rodo Slovakijos Respublikos pasiryžimą spręsti šią problemą ir aiškiai parodo, kad šiuo atveju klausimas nėra susijęs su ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintų Sąjungos vertybių paneigimu(50).
103. Vis dėlto, jei iš Teisingumo Teismui pateiktų įrodymų matyti, kad romų vaikų segregacija egzistavo ir pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam laikotarpiui, Teisingumo Teismas turi konstatuoti pažeidimą(51).
104. Visi Komisijos pateikti dokumentai rodo, kad egzistuoja de facto segregacija, o Slovakijos Respublika šių įrodymų nepaneigė.
105. Dar vienas klausimas, kurį reikia užduoti, yra tas, ar segregacija būtinai reiškia nepalankų požiūrį, dėl kurio atsiranda diskriminacija.
106. Mano nuomone, segregacija savaime reiškia diskriminaciją.
107. Nors gali būti, kad mokyklinės programos, pagal kurias romų vaikai mokosi atskirose mokyklose ar klasėse, yra ne prastesnės kokybės nei mišriose klasėse(52), socialinis ir kultūrinis vienos etninės grupės atskyrimas sustiprina visuomenėje jau egzistuojančią stigmatizaciją. Dėl to sumažėja šių vaikų galimybės rasti savo vietą Slovakijos visuomenėje ir jie netampa lygiaverčiai su ne romų tautybės bendraamžiais. Segregacija taip pat blogai veikia ne romų tautybės vaikus, nes jie negali susipažinti su kitokia nei jų pačių kultūra, o tai trukdo jų mokymosi ir visuomeniniam tobulėjimui.
108. Dėl to, mano nuomone, segregacija pati savaime yra diskriminacija ir niekada negali būti pateisinama.
109. Vis dėlto Slovakijos Respublika mano, kad ji negali būti laikoma atsakinga už segregaciją, kurios nekontroliuoja.
110. Pavyzdžiui, ji nurodė, kad dažnai būtent ne romų tautybės vaikų tėvai priešinasi romų vaikų įtraukimui į klases arba perkelia savo vaikus į kitas mokyklas dėl to, kad iš pradžių pasirinktos mokyklos klasėje yra romų tautybės vaikų. Šis reiškinys, vadinamas „baltųjų pabėgimu“(53), buvo aptartas teismo posėdyje kaip galimas Slovakijos Respublikos pasiteisinimas.
111. Tuo negalima pateisinti diskriminacijos(54). Pagal Direktyvoje 2000/43 valstybėms narėms nustatytas pozityviąsias pareigas jos turi priimti ir įgyvendinti priemones, kuriomis užkertamas kelias segregacijai mokyklose, atsirandančiai dėl visuomenėje įsišaknijusio išankstinio nusistatymo vienos etninės grupės atžvilgiu(55).
112. Ta pati nuostata taikoma ir priešingai situacijai, kai romų vaikų tėvai sutinka su segregacija. Kaip EŽTT nusprendė byloje Salay prieš Slovakiją, tėvų sutikimu negali būti pažeidžiama vaiko teisė į lygias galimybes įgyti išsilavinimą arba įteisinami veiksmai, dėl kurių švietimo sistemoje su vaikais elgiamasi nevienodai(56).
113. Slovakijos Respublika taip pat teigė, kad kai kurios romų bendruomenės, labai dažnai MRB, yra teritoriškai atskirtos nuo likusių gyventojų, ir tai paaiškina, kodėl tokiose vietovėse esančios mokyklos yra tik romų.
114. Nors galiu suprasti, kad šis faktas yra rimta kliūtis panaikinti tik romų mokyklas, vis dėlto manau, kad tokios vaikų segregacijos mokyklose negalima pateisinti tuo, kad Slovakijos Respublikoje apskritai egzistuoja romų tautybės asmenų segregacija(57).
115. Tačiau dėl realios situacijos, kaip teigia Slovakijos Respublika, įsišaknijusios diskriminacijos klausimų sprendimas iš tiesų užtrunka. Vis dėlto sunkumai ir laikas, kurių reikia segregacijai panaikinti, negali būti naudojami kaip gynybos priemonė ieškiniuose dėl pažeidimų, kuriuose teigiama, kad egzistuoja diskriminacija.
116. Negalima ignoruoti liūdno fakto, kad kiekvienais metais, kai segregacija vis dar egzistuoja, kiekviena grupė romų vaikų, kuriuos palietė toks nepalankus požiūris, praranda galimybę kurti savo ateitį. Tai ištaisyti sunku, o gal net neįmanoma.
117. Apibendrindama manau, kad Komisija pakankamai įrodė, jog egzistuoja plačiai paplitusi romų vaikų segregacijos atskirose klasėse įprastinėse mokyklose arba atskirose mokyklose praktika. Vis dėlto Slovakijos Respublika nepaneigė šių išvadų, be to, tokia segregacija negali būti pateisinama.
118. Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti antrąjį Komisijos ieškinio pagrindą pagrįstu.
IV. Bylinėjimosi išlaidos
119. Komisija prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Slovakijos Respublikos. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Slovakijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
V. Išvada
120. Atsižvelgdama į pirma išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui:
1) Pripažinti, kad:
– neproporcingai daug romų vaikų skirdama į specialiąsias mokyklas arba specialiąsias klases, skirtas protinę ar kitokią negalią turintiems vaikams, kurie mokosi pagal supaprastintą mokymo programą, ir
– praktikuodama romų vaikų segregaciją arba atskirose klasėse įprastose mokyklose, arba atskirose mokyklose,
Slovakijos Respublika sistemingai ir nuolat nevykdė įsipareigojimų pagal 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, 2 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 2 straipsnio 2 dalies b punktu ir 3 straipsnio 1 dalies g punktu.
2) Nurodyti Slovakijos Respublikai padengti savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1 Originalo kalba: anglų.
2 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (OL L 180, 2000, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 23).
3 Šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimą Komisija / Jungtinė Karalystė (C-508/03, EU:C:2006:287, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2013 m. liepos 11 d. Sprendimą Komisija / Čekija (C-545/10, EU:C:2013:509, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
4 Dėl pirmojo pagrindo žr. Komisijos ieškinio 48 punktą, dėl antrojo pagrindo – jo 82 ir 83 punktus. Ieškinio ir tripliko prieduose Komisija pateikė Teisingumo Teismui daug dokumentų, kuriais rėmėsi ieškinyje.
5 Vis dėlto Slovakijos Respublika nurodo, kad jai sunku paneigti Komisijos pateiktus statistinius duomenis, nes daugelis ataskaitų, kuriomis remiasi Komisija, yra išorinės ir jose taikoma skirtinga metodika, todėl Slovakijos Respublika negali įrodyti statistikos pagerėjimo taikydama tą pačią metodiką.
6 Šiuo klausimu žr. atsiliepimo į ieškinį 74 punktą. Slovakijos Respublika taip pat pateikė daug dokumentų, liudijančių jos pastangas įgyvendinti atitinkamas priemones ir programas.
7 Žr. Komisijos dubliko 53 punktą.
8 Žr. Komisijos dubliko 35 punktą.
9 Tarptautinėje teisėje pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą egzistuoja, „kai valstybės turi pasiekti konkrečią faktinę padėtį, kuri gali būti draudžiama arba įpareigojanti“. Žr. Wolfrum, R. „Obligation of result versus obligation of conduct: Some thoughts about the implementation of international obligations“, Arsanjani, M. H. ir kt. (red.) Looking to the Future. Essays on International Law in Honor of W. Michael Reisman, Martinus Nijhoff Publishers, Leiden, Boston, 2011, p. 366, būtent p. 369. Taip pat žr. Nový, Z., „The dichotomy of obligations of conduct and result in international investment law“, Cofola International, 2022, 170, būtent p. 172.
10 Įprastai tarptautinėje teisėje naudojama dichotomija, pagal kurią nustatoma pareiga imtis veiksmų ir pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą. Visgi R. Wolfrum mano, kad yra ir kitų rūšių įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiima pagal tarptautinę teisę. Vienas iš tokių įsipareigojimų yra tai, ką jis vadina „į tikslą orientuotu įsipareigojimu“. Toks įsipareigojimas skiriasi nuo pareigos pasiekti tam tikrą rezultatą, nes valstybės „įsipareigoja išjudinti evoliucinį procesą, vedantį tam tikra linkme“, tačiau iš anksto nenustato konkretaus rezultato (R. Wolfrum, op. cit., p. 366 ir 367). Nemanau, kad Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga turėtų būti aiškinama kaip orientuota į tikslą, nes yra aiškus rezultatas, kurį reikia pasiekti, – panaikinti tiek tiesioginę, tiek netiesioginę diskriminaciją.
11 Šiuo klausimu žr. 1989 m. vasario 14 d. Sprendimą Star Fruit / Komisija (247/87, EU:C:1989:58) ir 2024 m. spalio 4 d. Nutartį Fass / Vokietija ir Komisija (C-187/24 P, EU:C:2024:872, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
12 Esama ir kitų įtvirtintos diskriminacijos atvejų, kurių Komisija nusprendė kol kas nenagrinėti. Pavyzdžiui, vyrų ir moterų diskriminacija dėl vienodo darbo užmokesčio už vienodą ar panašios vertės darbą tikriausiai egzistuoja beveik visose ES valstybėse narėse. Šiuo tikslu žr. https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Gender_pay_gap_statistics. Vis dėlto Komisija niekada neinicijavo jokio pažeidimo.
13 Komisija taip pat inicijavo pažeidimo nagrinėjimo procedūras prieš Vengriją (INFR(2015)2206) ir Čekiją (INFR(2014)2174). Visgi ji (kol kas) nenusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl šių atvejų.
14 Žr., be kita ko, 2020 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Komisija / Italija (Ribinės vertės – KD10) (C-644/18, EU:C:2020:895, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2020 m. sausio 28 d. Sprendimą Komisija / Italija (Pavėluotų mokėjimų direktyva) (C-122/18, EU:C:2020:41, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kai Komisija pareiškia, kad buvo pažeista konkreti teisės akto nuostata, Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar taip yra teisiškai ir faktiškai, kad ir kokiais pagrindais Komisija pradėjo procedūrą. Šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (Aukštasis mokslas) (C-66/18, EU:C:2020:792, 56 punktas).
15 Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, Komisija turi diskreciją spręsti, ar pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, ar ne, ir ne Teisingumo Teismas turi vertinti, ar šia diskrecija buvo pasinaudota protingai. Šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 6 d. Sprendimą Komisija / Belgija (C-236/99, EU:C:2000:374, 28 punktas).
16 Teisingumo Teismas patvirtino, kad, kaip ir procedūros pagal SESV 258 straipsnį atveju, Komisija turi diskreciją pradėti procedūrą pagal SESV 260 straipsnį, o Teisingumo Teismas neturi teisės tikrinti jos motyvų. Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 2020 m. liepos 16 d. Sprendimą Komisija / Rumunija (Kova su pinigų plovimu) (C-549/18, EU:C:2020:563, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
17 Švietimas patenka į Direktyvos 2000/43 taikymo sritį remiantis jos 3 straipsnio 1 dalies g punktu, todėl Komisija teigė, kad buvo pažeista tos direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, siejama su jos 3 straipsnio 1 dalies g punktu.
18 Žr. Slovakijos Respublikos atsiliepimo į ieškinį 33 punktą.
19 Žr. SESV 288 straipsnį.
20 Direktyvoje reikalaujama, kad atskirais diskriminacijos pasireiškimo atvejais nuo diskriminacijos nukentėjusiems asmenims būtų suteiktos veiksmingos teisių gynimo priemonės. Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2000/43 7 ir 8 straipsnius.
21 Tai, mano nuomone, patvirtina Direktyvos 2000/43 5 straipsnis. Leisdamas imtis pozityvių veiksmų „siekiant praktiškai užtikrinti visapusišką lygybę“, Sąjungos teisės aktų leidėjas pasiūlė priemonę reaguoti būtent į įsišaknijusią nelygybę.
22 Žr., pavyzdžiui, Fredman, S., „The Reason Why: Unravelling Indirect Discrimination“, Industrial Law Journal, 2016, p. 231–243.
23 347 U.S. 483 (1954) (Brown prieš Švietimo tarybą). Šioje byloje JAV Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad JAV valstijų priimti įstatymai, nustatantys rasinę segregaciją, prieštarauja Konstitucijai. Teismas laikėsi nuomonės, kad atskiros mokymo įstaigos yra iš esmės nelygios, todėl jas nustatantys įstatymai pažeidžia JAV Konstitucijos keturioliktosios pataisos vienodos apsaugos straipsnį (459 punktas).
24 Skirtingai nuo situacijos Jungtinėse Valstijose tuo metu, kai buvo nagrinėjama byla Brown prieš Švietimo tarybą, Slovakijos Respublikoje nėra segregacinių teisės aktų ir ji sutinka, kad segregacija turi būti panaikinta. Komisijos veiksmai nėra nukreipti į Slovakijos teisės aktus, o labiau susiję su de facto padėtimi.
25 Šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn (C-391/09, EU:C:2011:291, 41 punktas), 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą CHEZ Razpredelenie Bulgaria (C-83/14, EU:C:2015:480, 40 punktas) ir 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Maniero (C-457/17, EU:C:2018:912, 35 punktas).
26 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Maniero (C-457/17, EU:C:2018:912, 36 punktas).
27 2008 m. liepos 10 d. Sprendimas Feryn (C-54/07, EU:C:2008:397).
28 2015 m. liepos 16 d. Sprendimas CHEZ Razpredelenie Bulgaria (C-83/14, EU:C:2015:480).
29 Žr. 2022 m. gegužės 31 d. EŽTT sprendimą X ir kt. prieš Albaniją (CE:ECHR:2022:0531JUD007354817, 84–87 punktai), 2022 m. gruodžio 13 d. EŽTT sprendimą Elmazova ir kt. prieš Šiaurės Makedoniją (CE:ECHR:2022:1213JUD001181120, 74 punktas) ir 2023 m. kovo 30 d. EŽTT sprendimą Szolcsán prieš Vengriją (CE:ECHR:2023:0330JUD002440816, 69 punktas). Dėl EŽTT jurisprudencijos raidos, lėmusios pareigos panaikinti segregaciją pripažinimą, apžvalgos žr. Vrancken, M., „Segregation in education and a duty of desegregation under the ECHR“, European Human Rights Law Review, 2024, 112–126.
30 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „nors Sąjungos teisė neriboja šios valstybių narių kompetencijos nustatyti, viena vertus, mokymo turinį ir švietimo sistemos organizavimą bei gerbia jų kultūrų ir kalbų įvairovę <...>, tai nepaneigia to, kad naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės“. Žr., pavyzdžiui, 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Cilevičs ir kt. (C-391/20, EU:C:2022:638, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31 Atsiliepimo į ieškinį 34 punktas (mano vertimas į anglų kalbą iš prancūzų kalbos). Toliau jame nurodyta, kad, „siekiant veiksmingai laikytis šio principo, būtina užtikrinti, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo kilmės, turėtų vienodas galimybes gauti kokybišką išsilavinimą, kuris padėtų jam kuo geriau atskleisti savo prigimtinį potencialą“.
32 Tokia išvada taip pat atitinka EŽTT poziciją pastarojo meto bylose, susijusiose su diskriminacija švietimo srityje. Pavyzdžiui, 2013 m. gegužės 30 d. Sprendime Lavida ir kt. prieš Graikiją (CE:ECHR:2013:0530JUD000797310) ir 2023 m. kovo 30 d. Sprendime Szolcsán prieš Vengriją (CE:ECHR:2023:0330JUD002440816) EŽTT net nesiekė nustatyti, kuri valstybės priemonė buvo segregacijos priežastis. Segregacijos buvimo faktas buvo pakankamas diskriminacijos prima facie įrodymas.
33 Be to, Komisijos teigimu, nors ir buvo atliktos diagnostikos procedūrų reformos, jos turėjo nedidelį poveikį, o skaičiai iš esmės nepakito.
34 Tačiau visi šie pareiškimai susiję su laikotarpiu po termino, nustatyto pagrįstoje nuomonėje, pabaigos.
35 Žr. Slovakijos Respublikos tripliko 6 punktą.
36 Žr. Slovakijos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Slovakijos Respublikos vyriausybės įgaliotinio romų bendruomenių reikalams biuro parengtos Slovakijos Respublikos romų integracijos strategijos iki 2020 m., 2012 m., p. 15; ją galima rasti adresu https://www.employment.gov.sk/files/legislativa/dokumenty-zoznamy-pod/strategyoftheslovakrepublicforintegrationof-romaupto2020.pdf.
37 Úrad splnomocnenca vlády SR pre rómske komunity (Slovakijos Respublikos vyriausybės įgaliotinio romų bendruomenių reikalams biuras), Príjmy a životné podmienky v marginalizovaných rómskych komunitách: Vybrané ukazovatele zo zisťotovania EU SILC_MRK 2020 (Pajamos ir gyvenimo sąlygos marginalizuotose romų bendruomenėse: pasirinkti ES SILC_MRK 2020 tyrimo rodikliai), galima rasti adresu https://www.romovia.vlada.gov.sk/site/assets/files/1561/analyticka_sprava_eu_silc_mrk_2020_elektronicka_final.pdf, p. 34 (ieškinio A.32 priedas, p. 1878).
38 Vienas iš klausimų, susijusių su statistinių duomenų tikslumu, buvo gyventojų apklausomis pagrįsto Slovakijoje gyvenančių romų skaičiaus ir įvairiose ataskaitose nurodyto jų skaičiaus neatitikimas. Nors atrodo, kad gyventojų apklausų duomenys iš tiesų nėra tikslūs, įvairios institucijos padarė panašias išvadas, kad Slovakijoje gyvena apie pusę milijono romų (tokią išvadą šiuo klausimu su nuorodomis žr. Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos patariamojo komiteto penktojoje nuomonėje dėl Slovakijos Respublikos, 2022, 26 išnaša, kurią galima rasti adresu https://rm.coe.int/5th-op-slovak-republic-en/1680a6e4ee).
39 Panašiai taip pat žr. 2007 m. lapkričio 13 d. EŽTT sprendimą D.H. Ir kt. prieš Čekiją (CE:ECHR:2007:1113JUD005732500, 191 punktas).
40 Šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą CHEZ Razpredelenie Bulgaria (C-83/14, EU:C:2015:480, 112 punktas). Panašūs samprotavimai dėl pagrindimų apimties pateikti 2012 m. gruodžio 11 d. EŽTT sprendime Sampanis ir kt. prieš Graikiją (Sampanis II) (CE:ECHR:2012:1211JUD005960809, 91 punktas).
41 Šiuo atžvilgiu Komisija mano, kad, nepaisant tam tikrų teisės aktų pakeitimų nuo 2015 m., veiksmingų priemonių vis dar trūksta, o statistiniai duomenys nerodo realaus pagerėjimo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros ataskaitoje (galima rasti adresu https://fra.europa.eu/en/publication/2022/roma-survey-findings) remiamasi 2021 m. duomenimis, iš kurių matyti, kad 65 % 6–15 metų amžiaus romų vaikų lankė mokyklas, kuriose dauguma ar net visi mokiniai buvo romų kilmės. Be to, Slovakijos valdžios institucijos ir teismai pripažino, kad ši problema išlieka, tačiau nacionalinės teisės aktuose nereikalaujama imtis konkrečių veiksmų prieš tokią segregaciją.
42 Žr. 36 išnašą, op. cit., p. 4.
43 Štátna školská inšpekcia, Správa o stave a level výchovy a vzdelávania v školách a školských zariadeniach v Slovenskej republike v školskom roku 2017/2018, ieškinio A.44 priedas, p. 32.
44 Filipová, M., Slovakijos Respublikos švietimo, mokslo, mokslinių tyrimų ir sporto ministerija, „Naším cieľom je odstrániť segregáciu rómskych detí“ („Mūsų tikslas – panaikinti romų mokinių segregaciją“), pranešimas spaudai, 2020 m. birželio 17 d., galima susipažinti adresu https://www.minedu.sk/m-filipova-nasim-cielom-je-odstranit-segregaciu-romskych-deti/
45 Úrad splnomocnenca vlády SR pre rómske komunity (Vyriausybės įgaliotinio romų bendruomenių klausimais biuras), Stratégia rovnosti, inklúzie a participácie Rómov do roku 2030, 2021 m., kurią galima rasti adresu https://www.romovia.vlada.gov.sk/strategie/strategia-pre-rovnost-inkluziu-a-participaciu-romov-do-roku-2030/.
46 Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) sprendimai: 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Nr. 5Cdo/102/2020 (ieškinio A.52 priedas), 2023 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Nr. 4Cdo/112/2021 (ieškinio A.53 priedas) ir 2023 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Nr. 5Cdo/220/2022 (ieškinio A.54 priedas).
47 Ministerstvo školstva, vedy, výskumu a športu SR, Metodická príručka desegregácie vo výchove a vzdelávaní, 2023 m.; galima rasti adresu https://www.minedu.sk/data/att/71e/30599.332e7e.pdf
48 Ministerstvo školstva, výskumu, vývoja a mládeže SR, Manuál a monitoring uplatňovania štandardov dodržiavania zákazu segregácie vo výchove a vzdelávaní, 2024 m., galima rasti adresu https://www.minedu.sk/data/att/629/31682.beb17a.pdf.
49 Galima rasti adresu https://www.minedu.sk/desegregacia/ (pastarąjį kartą žiūrėta 2025 m. birželio 9 d.).
50 Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Komisija / Vengrija (Sąjungos vertybės) (C-769/22, EU:C:2025:408, 237 punktas ir paskesni punktai).
51 Priemonės, kurių buvo imtasi kovai su diskriminacija, gali turėti įtakos sprendimui dėl sankcijų, jei Komisija nuspręstų pareikšti ieškinį pagal SESV 260 straipsnį.
52 Tačiau iš Teisingumo Teismo turimų įrodymų matyti, kad dažniausiai mokymo programa, vykdoma, atskirtose klasėse ar mokyklose, iš tiesų yra prastesnės kokybės. Žr., pavyzdžiui, Europos Komisija: Teisingumo ir vartotojų reikalų generalinis direktoratas, Migracijos politikos grupė, Utrechto universitetas ir Durbáková, V., Šalies ataskaita dėl nediskriminavimo – Tarybos direktyvų 2000/43 ir 2000/78 perkėlimas į nacionalinę teisę ir įgyvendinimas nacionaliniu lygmeniu – Slovakija 2023, Europos Sąjungos leidinių biuras, 2023, galima rasti adresu https://data.europa.eu/doi/10.2838/45886, ieškinio A.51 priedas, p. 49.
53 Ši sąvoka susijusi su reiškiniu, kai „baltųjų“ ar privilegijuotos šeimos perkelia savo vaikus iš valstybinių mokyklų, ypač mokyklų, kuriose didėja rasinė įvairovė, į privačias mokyklas arba į mokyklas, esančias vietovėse, kuriose vyrauja baltieji. Dažnai taip reaguojama į tariamą mokymo mokyklose kokybės pablogėjimą, kuriam įtakos gali turėti tokie veiksniai kaip integracijos politika ar demografiniai pokyčiai.
54 EŽTT nepripažino baltųjų pabėgimo kaip valstybės pasiteisinimo dėl priekaištavimų dėl segregacijos. 2022 m. gruodžio 13 d. Sprendime Elmazova ir kt. prieš Šiaurės Makedoniją (CE:ECHR:2022:1213JUD001181120, 72–79 punktas) EŽTT pripažino, kad valstybė gali būti ne vienintelė segregacijos priežastis konkrečiai tais atvejais, kai ne romų tautybės mokinių tėvai atsisako registruoti savo vaikus dėl to, kad mokykloje mokosi daug romų tautybės mokinių. Tačiau tas pats teismas konstatavo nediskriminavimo taisyklių pažeidimą, net jei valstybė neturėjo tokių ketinimų, nes šiuo atveju akivaizdi segregacija nebuvo objektyviai ir pagrįstai pateisinama. Taip pat žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimą Lavida ir kt. prieš Graikiją (CE:ECHR:2013:0530JUD000797310, 72 punktas).
55 Taip pat žr. 2022 m. gruodžio 13 d. EŽTT sprendimą Elmazova ir kt. prieš Šiaurės Makedoniją (CE:ECHR:2022:1213JUD001181120, 77 ir 78 punktai), kuriame EŽTT nustatė, kad „baltųjų pabėgimas“ tapo įmanomas dėl to, kaip reglamentavimo sistema struktūrizuota nagrinėjant tiek priėmimo, tiek perkėlimo taisykles, todėl tėvai galėjo priimti tokius sprendimus.
56 2025 m. vasario 27 d. EŽTT sprendimas Salary prieš Slovakiją (CE:ECHR:2025:0227JUD002935922, 112 punktas).
57 Taip pat žr. 2022 m. gruodžio 13 d. EŽTT sprendimą Elmazova ir kt. prieš Šiaurės Makedoniją (CE:ECHR:2022:1213JUD001181120, 73 punktas) ir 2023 m. kovo 30 d. Sprendimą Szolcsán prieš Vengriją (CE:ECHR:2023:0330JUD002440816, 54, 55 ir 57 punktai).