Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. spalio 22 d.(*)
„ Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – SESV 258 straipsnis – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva 2013/48/ES – Teisė turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui – 3 straipsnio 3 dalies b punktas – Įtariamųjų ir kaltinamųjų teisė, kad advokatas atvyktų ir veiksmingai dalyvautų jų apklausoje – Sąvokos „atvykimas“ ir „veiksmingas dalyvavimas“ – 3 straipsnio 6 dalies b punktas – Laikinai nukrypti nuo teisės turėti advokatą baudžiamajame procese leidžianti nuostata – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos leidžiama apklausti įtariamuosius ir asmenis, dėl kurių yra pagrįstų įtarimų, kad jie padarė nusikalstamą veiką, advokatui nedalyvaujant, jei šie neatvyksta per nustatytą terminą – Neteisingas perkėlimas – 9 straipsnis – Advokato dalyvavimo arba jo pagalbos atsisakymas – Informavimas apie šios teisės turinį ir jos atsisakymo pasekmes – Neperkėlimas “
Byloje C‑660/24
dėl 2024 m. spalio 10 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo,
Europos Komisija, atstovaujama C. Kovács, P. Ondrůšek ir M. Wasmeier,
ieškovė,
prieš
Vengriją, atstovaujamą Zs. Biró-Tóth ir M. Z. Fehér ir G. Koós,
atsakovę,
palaikomą
Čekijos Respublikos, iš pradžių atstovaujamos T. Müller, A. Pagáčová, M. Smolek ir J. Vláčil, vėliau T. Müller, J. Očková, A. Pagáčová ir J. Vláčil,
įstojusios į bylą šalies,
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas I. Jarukaitis, teisėjai R. Frendo (pranešėja), N. Jääskinen, M. Condinanzi ir A. Kornezov,
generalinė advokatė T. Ćapeta,
posėdžio sekretorė E. Sartori, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2025 m. gruodžio 10 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2026 m. kovo 12 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nepriėmusi nuostatų, būtinų įgyvendinti, pirma, 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (OL L 294, 2013, p. 1) 3 straipsnio 6 dalį, siejamą su jos 3 straipsnio 3 dalimi ir, antra, šios direktyvos 9 straipsnį, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal minėtą direktyvą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
2 Direktyvos 2013/48 4, 6, 8, 23–25, 28, 30–32, 44 ir 52–54 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(4) tam, kad būtų laikomasi sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo, būtina išankstinė sąlyga, kad valstybės narės pasitikėtų viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis. Tarpusavio pripažinimo mastas labai priklauso nuo įvairių veiksnių, be kita ko, įtariamųjų arba kaltinamųjų teisių apsaugos mechanizmų ir bendrų būtiniausių standartų, reikalingų siekiant sudaryti palankesnes tarpusavio pripažinimo principo taikymo sąlygas;
<...>
(6) sprendimų baudžiamosiose bylose abipusis pripažinimas gali būti veiksmingas tik esant pasitikėjimui, kai ne tik teisminės institucijos, bet ir visi baudžiamojo proceso dalyviai pripažįsta kitų valstybių narių teisminių institucijų sprendimus lygiaverčiais savo priimtiems sprendimams, o tai reiškia pasitikėjimą ne tik kitų valstybių narių taisyklių tinkamumu, bet ir pasitikėjimą teisingu tų taisyklių taikymu. Tarpusavio pasitikėjimui stiprinti būtinos išsamios procesinių teisių ir garantijų, kylančių iš [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija)], [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK)] ir [1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto ir 1976 m. kovo 3 d. įsigaliojusio Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto], apsaugos taisyklės. Be to, taikant šią direktyvą ir kitas priemones, [Europos] Sąjungoje būtina toliau plėtoti būtiniausius Chartijoje ir EŽTK nustatytus standartus;
<...>
(8) bendros būtiniausios taisyklės turėtų padidinti pasitikėjimą visų valstybių narių baudžiamojo teisingumo sistemomis, o tai savo ruožtu turėtų sudaryti sąlygas veiksmingesniam teisminiam bendradarbiavimui esant tarpusavio pasitikėjimui ir pagrindinių teisių kultūros sklaidai Sąjungoje. Tokios bendros būtiniausios taisyklės taip pat turėtų padėti pašalinti laisvo piliečių judėjimo valstybių narių teritorijoje kliūtis. Tokios būtiniausios taisyklės turėtų būti nustatytos dėl teisės turėti advokatą baudžiamajame procese, teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu;
<...>
(23) įtariamieji arba kaltinamieji turėtų turėti teisę bendrauti su jiems atstovaujančiu advokatu. Toks bendravimas gali vykti bet kuriame etape, be kita ko, prieš pradedant naudotis teise susitikti su savo advokatu. Valstybės narės gali nustatyti praktines priemones, susijusias su tokio bendravimo trukme, dažnumu ir būdais, be kita ko, susijusias su vaizdo konferencijų ir kitų ryšių technologijų naudojimu siekiant sudaryti sąlygas tokiam bendravimui. Tokiomis praktinėmis priemonėmis neturėtų būti daromas poveikis įtariamųjų arba kaltinamųjų veiksmingam naudojimuisi teise bendrauti su savo advokatu ar šios teisės esmei;
(24) tam tikrų nedidelių pažeidimų atvejais šia direktyva neturėtų būti užkirstas kelias valstybėms narėms sudaryti sąlygas tam, kad įtariamieji arba kaltinamieji teise turėti advokatą pasinaudotų telefonu. Tačiau toks šios teisės apribojimas turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kai įtariamasis arba kaltinamasis nebus apklausiamas policijoje arba kitoje teisėsaugos institucijoje;
(25) valstybės narės turėtų užtikrinti, kad įtariamieji arba kaltinamieji turėtų teisę, kad jų advokatas atvyktų į policijoje, kitoje teisėsaugos institucijoje ar teisme vykdomas apklausas, įskaitant per teismo posėdžius, ir veiksmingai juose dalyvautų. Toks dalyvavimas turėtų vykti pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras, kuriomis gali būti reglamentuojamas advokato dalyvavimas policijos ar kitos teisėsaugos institucijos ar teismo vykdomose įtariamojo arba kaltinamojo apklausose, įskaitant per teismo posėdžius, jei tokiomis procedūromis nedaromas poveikis veiksmingam naudojimuisi atitinkama teise ir tos teisės esmei. Policijos ar kitos teisėsaugos institucijos ar teismo vykdomoje įtariamojo arba kaltinamojo apklausoje ar teismo posėdyje advokatas gali, inter alia, laikydamasis tokių procedūrų, užduoti klausimus, prašyti paaiškinimų ir daryti pareiškimus, kurie turėtų būti dokumentuojami pagal nacionalinę teisę;
<...>
(28) jei atimama įtariamųjų arba kaltinamųjų laisvė, valstybės narės turėtų imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad tokie asmenys galėtų veiksmingai naudotis savo teise turėti advokatą, be kita ko, pasirūpina, kad atitinkamas asmuo gautų advokato pagalbą tada, kai jis jo neturi, nebent jie tos teisės atsisakė. Tokios priemonės galėtų apimti, inter alia, tai, kad kompetentingos valdžios institucijos pasirūpina, kad įtariamasis arba kaltinamasis gautų advokato pagalbą remiantis turimų advokatų sąrašu, iš kurio jis galėtų pasirinkti. Tokios priemonės galėtų apimti ir teisinės pagalbos priemones, jei taikytina;
<...>
(30) tais atvejais, kai įtariamasis arba kaltinamasis yra nuošalioje geografinėje vietovėje, pavyzdžiui, užjūrio teritorijose, arba kai valstybė narė pradeda karines operacijas už savo teritorijos ribų arba dalyvauja tokiose operacijose, valstybėms narėms leidžiama laikinai nukrypti nuo įtariamojo arba kaltinamojo teisės turėti advokatą nepagrįstai nedelsiant po laisvės atėmimo. Tokios laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo metu kompetentingos valdžios institucijos neturėtų apklausti atitinkamo asmens arba atlikti šioje direktyvoje numatytų tyrimo arba įrodymų rinkimo veiksmų. Jei galimybė nedelsiant turėti advokatą yra neįmanoma dėl to, kad įtariamasis arba kaltinamasis yra nuošalioje geografinėje vietovėje, valstybės narės turėtų pasirūpinti tuo, kad būtų bendraujama telefonu arba vaizdo konferencija, nebent tai neįmanoma;
(31) valstybėms narėms turėtų būti leidžiama laikinai nukrypti nuo teisės turėti advokatą ikiteisminiu etapu, kai skubos atvejais reikia išvengti rimtų neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei. Tokios laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo metu kompetentingos valdžios institucijos gali apklausti įtariamuosius arba kaltinamuosius nedalyvaujant advokatui, su sąlyga, kad jiems pranešta apie jų teisę neduoti parodymų ir jie gali naudotis ta teise, ir su sąlyga, kad vykdant tokią apklausą nepažeidžiamos teisės į gynybą, įskaitant teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save. Apklausa gali būti vykdoma vieninteliu tikslu ir tiek, kiek tai reikalinga siekiant gauti informacijos, kuri yra itin svarbi siekiant išvengti rimtų neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei ar fizinei neliečiamybei. Bet koks šios nukrypti leidžiančios nuostatos pažeidimas iš esmės reikštų nepataisomą gynybos teisių pažeidimą;
(32) valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama laikinai nukrypti nuo teisės turėti advokatą ikiteisminiu etapu, kai tyrimo institucijos turi skubiai imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias baudžiamajam procesui kylančiam rimtam pavojui, visų pirma pagrindinių įrodymų sunaikinimui arba pakeitimui arba susitikimui su liudininkais. Tokios laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo metu kompetentingos valdžios institucijos gali apklausti įtariamuosius arba kaltinamuosius nedalyvaujant advokatui, su sąlyga, kad jiems pranešta apie jų teisę neduoti parodymų ir jie gali naudotis ta teise, ir su sąlyga, kad vykdant tokią apklausą nepažeidžiamos teisės į gynybą, įskaitant teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save. Apklausa gali būti vykdoma vieninteliu tikslu ir tiek, kiek tai reikalinga siekiant gauti informacijos, kuri yra itin svarbi siekiant užkirsti kelią baudžiamajam procesui kylančiam rimtam pavojui. Bet koks šios nukrypti leidžiančios nuostatos pažeidimas iš esmės reikštų nepataisomą gynybos teisių pažeidimą;
<...>
(44) perduoti prašomi asmenys turėtų turėti teisę bendrauti su vykdančiojoje valstybėje narėje jiems atstovaujančiu advokatu. Turėtų būti numatyta galimybė tokiam bendravimui vykti bet kuriame etape, be kita ko, prieš pradedant naudotis teise susitikti su advokatu. Valstybės narės gali nustatyti praktines priemones, susijusias su perduoti prašomų asmenų ir jų advokato bendravimo trukme, dažnumu ir būdais, be kita ko, susijusias su vaizdo konferencijų ir kitų ryšių technologijų naudojimu siekiant sudaryti sąlygas tokiam bendravimui. Tokiomis praktinėmis priemonėmis neturėtų būti daromas poveikis perduoti prašomų asmenų veiksmingam naudojimuisi teise bendrauti su savo advokatu ir šios teisės esmei;
<...>
(52) Šia direktyva paisoma Chartijoje pripažintų pagrindinių teisių ir principų, įskaitant <...> teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpciją ir teisę į gynybą. Ši direktyva turėtų būti įgyvendinama vadovaujantis tomis teisėmis ir principais;
<...>
(54) šioje direktyvoje nustatomos būtiniausios taisyklės. Valstybės narės gali išplėsti šioje direktyvoje nustatytas teises, kad suteiktų didesnio lygio apsaugą. Tokia didesnio lygio apsauga neturėtų tapti kliūtimi teismo sprendimų, kurių vykdymo palengvinimui yra skirtos tos būtiniausios taisyklės, tarpusavio pripažinimui. Apsaugos lygis niekada neturėtų būti žemesnis už Chartijoje arba EŽTK nustatytus standartus, kaip išaiškinta [Europos Sąjungos] Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo [(toliau – EŽTT)] praktikoje.“
3 Šios direktyvos 3 straipsnyje „Teisė turėti advokatą baudžiamajame procese“ numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę turėti advokatą tokiu laiku ir būdu, kad atitinkami asmenys galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą.
2. Įtariamieji arba kaltinamieji turi teisę nepagrįstai nedelsiant turėti advokatą [Įtariamieji arba kaltinamieji turi teisę turėti advokatą be nepagrįsto delsimo]. Bet kuriuo atveju įtariamieji arba kaltinamieji turi teisę turėti advokatą nuo toliau išvardytų momentų, atsižvelgiant į tą, kuris yra anksčiausias:
a) prieš juos apklausiant policijoje, kitoje teisėsaugos institucijoje ar teisme;
b) tyrimo arba kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms atliekant tyrimo ar kitus įrodymų rinkimo veiksmus pagal 3 dalies c punktą;
c) nepagrįstai nedelsiant nuo laisvės atėmimo momento;
d) kai jie šaukiami atvykti į jurisdikciją baudžiamosiose bylose turintį teismą, deramu laiku prieš jiems atvykstant į tą teismą.
3. Teisę turėti advokatą sudaro šie elementai:
a) valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji turėtų teisę be pašalinių susitikti ir bendrauti su jiems atstovaujančiu advokatu, be kita ko, prieš apklausą policijoje, kitoje teisėsaugos institucijoje ar teisme;
b) valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji turėtų teisę, kad į jų apklausą atvyktų ir joje veiksmingai dalyvautų jų advokatas. Toks dalyvavimas atitinka nacionalinės teisės procedūras, jei tokiomis procedūromis nedaromas poveikis veiksmingam naudojimuisi atitinkama teise ir tos teisės esmei. Kai advokatas dalyvauja apklausoje, tokio dalyvavimo faktas pažymimas laikantis dokumentavimo tvarkos pagal atitinkamos valstybės narės teisę;
<...>
4. Valstybės narės stengiasi suteikti bendro pobūdžio informacijos, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems būtų sudarytos palankesnės sąlygos gauti advokatą.
Nedarydamos poveikio nacionalinės teisės nuostatoms dėl privalomo advokato dalyvavimo, valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurių laisvė yra atimta, galėtų veiksmingai naudotis savo teise turėti advokatą, nebent jie tos teisės atsisakė pagal 9 straipsnį.
5. Išimtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminiame etape valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo 2 dalies c punkto taikymo, kai dėl nuošalioje geografinėje vietovėje esančio įtariamojo arba kaltinamojo nepagrįstai nedelsiant po jo laisvės atėmimo neįmanoma užtikrinti jo teisės turėti advokatą.
6. Išimtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminiame etape valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo 3 dalyje numatytų teisių taikymo, jei, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tai pateisinama dėl vienos iš šių įtikinamų [imperatyvių] priežasčių:
a) kai yra neatidėliotinas poreikis išvengti rimtų neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei;
b) kai tyrimo institucijos turi skubiai imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias baudžiamajam procesui kylančiam rimtam pavojui [veiksmų, siekdamos išvengti rimto baudžiamojo proceso pažeidimo].“
4 Minėtos direktyvos 8 straipsnyje „Bendrosios nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sąlygos“ nustatyta:
„1. Visos laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos pagal 3 straipsnio 5 ar 6 dalį <...>:
a) yra proporcingos ir neviršija to, kas būtina;
b) yra griežtai ribotos trukmės;
c) nėra pagrįstos vien įtariamos nusikalstamos veikos rūšimi arba sunkumu ir
d) nedaro poveikio bendram proceso teisingumui.
2. Laikinai nukrypti leidžiančias nuostatas pagal 3 straipsnio 5 arba 6 dalį gali būti leidžiama taikyti tik tinkamai pagrįstu sprendimu, kurį kiekvienu konkrečiu atveju priima teismas arba kita kompetentinga valdžios institucija, su sąlyga, kad tam sprendimui gali būti taikoma teisminė peržiūra. Tinkamai pagrįstas sprendimas dokumentuojamas laikantis dokumentavimo tvarkos pagal atitinkamos valstybės narės teisę.
<...>“
5 Direktyvos 9 straipsnyje „Teisės atsisakymas“ numatyta:
„1. Nedarant poveikio nacionalinei teisei, pagal kurią advokato dalyvavimas arba jo pagalba yra privalomi, valstybės narės užtikrina, kad atsisakant bet kurios teisės, nurodytos 3 ir 10 straipsniuose:
a) įtariamajam arba kaltinamajam būtų raštu arba žodžiu suteikta pakankamai aiškios informacijos paprasta ir lengvai suprantama kalba apie atitinkamos teisės turinį ir galimas jos atsisakymo pasekmes ir
b) teisės būtų atsisakoma savanoriškai ir nedviprasmiškai.
2. Teisės atsisakymas, kuris gali būti atliekamas raštu ar žodžiu, taip pat aplinkybės, kuriomis leista tos teisės atsisakyti, pažymimi laikantis dokumentavimo tvarkos pagal atitinkamos valstybės narės teisę.
3. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji vėliau bet kuriame baudžiamojo proceso etape teisės atsisakymą gali atšaukti ir kad jie būtų informuoti apie tą galimybę. Toks atšaukimas įsigalioja nuo to momento, kai jis buvo padarytas.“
6 Direktyvos 2013/48 11 straipsnis „Teisinė pagalba“ nustatyta:
„Šia direktyva nedaromas poveikis nacionalinės teisės nuostatoms dėl teisinės pagalbos, kurios taikomos pagal Chartiją ir EŽTK.“
Vengrijos teisė
7 2017 m. birželio 26 d. Büntetőeljárásról szóló 2017. évi XC. törvény (2017 m. Įstatymas Nr. XC dėl Baudžiamojo proceso kodekso; Maggyar Közlöny, 2017/99; toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„(1) Nusikalstamos veikos padarymu įtariamas arba kaltinamas asmuo turi teisę į veiksmingą apsaugą visose baudžiamojo proceso stadijose.
(2) Nusikalstamos veikos padarymu įtariamas arba kaltinamas asmuo turi teisę tiek asmeniškai gintis, tiek kreiptis į advokatą, kad užtikrintų savo gynybą.“
8 Baudžiamojo proceso kodekso 39 straipsnyje numatyta:
„(1) Nusikalstamos veikos padarymu įtariamas arba kaltinamas asmuo turi šias teises:
<...>
b) teisę, kad teismas, prokuratūra ir tyrimo institucija suteiktų jam laiką ir sąlygas, būtinas gynybai parengti;
c) teisę, kad teismas, prokuratūra ir tyrimo institucija suteiktų informaciją apie jo teises ir pareigas baudžiamajame procese;
d) teisę įgalioti advokatą jį ginti arba prašyti paskirti jam advokatą;
e) teisę nekontroliuojamas konsultuotis su savo advokatu;
<...>
(2) Suimtas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas arba kaltinamas asmuo turi šias teises:
<...>
c) teisę nekontroliuojamas susisiekti su advokatu ir savo valstybės konsuliniu atstovu, jeigu jis yra užsienio pilietis, asmeniškai, paštu arba elektroninėmis priemonėmis;
<...>
<...>
(4) Teismas, prokuratūra arba tyrimo institucija privalo informuoti nusikalstamos veikos padarymu įtariamą arba kaltinamą asmenį apie jo teises ir pareigas nuo pat jo dalyvavimo baudžiamajame procese pradžios. <...>
(5) Kai nusikalstamos veikos padarymu įtariamas arba kaltinamas asmuo suimamas, teismas, prokuratūra arba tyrimo institucija taip pat raštu jį informuoja apie jo teises. Jis informuojamas apie galimą ilgiausią suėmimo trukmę pagal atitinkamą sprendimą arba įstatymą, suėmimo pratęsimo, galiojimo ir peržiūros taisykles, teisę apskųsti tokius sprendimus ir teisę pateikti prašymą nutraukti suėmimą.
<...>“
9 Šio kodekso 44 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Advokatas privalo dalyvauti vykstant baudžiamajam procesui, kai:
a) už nusikalstamą veiką baudžiama laisvės atėmimo bausme iki penkerių ar daugiau metų;
b) kaltinamajam arba asmeniui, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, taikoma prievartos priemonė, kuria ribojama asmens laisvė, jis buvo sulaikytas kitoje byloje, jam taikoma privaloma prevencinė medicininė priemonė, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, jam taikomas stacionarinis stebėjimas sveikatos priežiūros įstaigoje arba buvo atiduotas į specialią auklėjimo įstaigą;
c) kaltinamasis arba asmuo, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, yra apkurtęs, kurčias ir aklas arba aklas, turi kalbos sutrikimų, negali išreikšti savo minčių dėl kitų priežasčių, jo bendravimo galimybės yra labai ribotos arba, nepriklausomai nuo jo gebėjimo suprasti, serga psichikos sutrikimais;
d) kaltinamasis arba asmuo, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, nemoka vengrų kalbos;
e) kaltinamasis arba asmuo, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, negali asmeniškai gintis dėl kitų priežasčių;
f) teismas, prokuratūra arba tyrimo institucija paskyrė advokatą kaltinamojo arba asmens, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, prašymu arba kai tai buvo laikoma būtina dėl kitų priežasčių;
g) to konkrečiai reikalaujama pagal šį įstatymą.“
10 Minėto kodekso 74 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Jei šiame įstatyme nenumatyta kitaip, teismas, prokuratūra ir tyrimo institucija informuoja asmenį, dėl kurio pradėtas baudžiamasis procesas, apie jo teises ir pareigas prieš atlikdama su juo susijusį procesinį veiksmą.“
11 To paties kodekso 274 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Sulaikymas gali trukti tol, kol bus priimtas sprendimas dėl procesinės prievartos priemonės, kuria ribojama asmens laisvė, bet ne ilgiau kaip 72 valandas.“
12 Baudžiamojo proceso kodekso 385 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Laikinai sulaikytas asmuo turi būti apklaustas per 24 valandas nuo sulaikymo pradžios.“
13 Šio kodekso 387 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Jeigu įtariamasis arba asmuo, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, pageidauja įgalioti advokatą jį ginti arba jei tyrimo institucija arba prokuroras paskiria advokatą, tyrimo institucija arba prokuratūra nedelsdama apie tai praneša advokatui ir atideda įtariamojo apklausą iki jo atvykimo arba bent dviem valandoms. Jeigu per tą laikotarpį:
a) advokatas neatvyksta arba
b) įtariamasis ar asmuo, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, pasikonsultavęs su advokatu sutinka pradėti apklausą,
tyrimo institucija arba prokuratūra pradeda įtariamojo apklausą.“
Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme
14 2016 m. gruodžio 19 d. Vengrija pranešė Komisijai apie priimtas nacionalines priemones, kuriomis į jos teisės sistemą perkelta Direktyva 2013/48.
15 Išnagrinėjusi priemones, apie kurias pranešta, Komisija nusprendė, kad jomis neužtikrinama nacionalinės teisės atitiktis Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktui ir 9 bei 10 straipsniams. 2021 m. lapkričio 12 d. ji išsiuntė Vengrijai oficialų pranešimą ir paprašė jos per du mėnesius pateikti pastabas.
16 2022 m. sausio 12 d. raštu Vengrija atsakė į šį oficialų pranešimą ir nurodė mananti, kad teisingai perkėlė minėtas Direktyvos 2013/48 nuostatas į savo teisės sistemą.
17 Išnagrinėjusi pateiktus atsakymus Komisija nusprendė, kad jie yra nepatenkinami, tačiau tik tiek, kiek susiję su Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktu ir 9 straipsniu. 2023 m. liepos 14 d. ši institucija išsiuntė Vengrijai pagrįstą nuomonę ir paragino vykdyti joje nurodytus įsipareigojimus per du mėnesius nuo minėtos nuomonės gavimo.
18 2023 m. rugsėjo 13 d. atsakyme į pagrįstą nuomonę Vengrija dar kartą teigė, kad į savo teisės sistemą teisingai perkėlė Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktą. Dėl šios direktyvos 9 straipsnio neperkėlimo ši valstybė narė nurodė, kad Vengrijos teisės aktai gali būti pakeisti siekiant atsakyti į šį kaltinimą.
19 Po 2024 m. balandžio 5 d. įvykusio susitikimo Vengrija pranešė, kad kuo greičiau pateiks papildomos informacijos apie galimus savo teisės aktų pakeitimus, nebūtinai pateikdama tikslų tekstą.
20 Kadangi Vengrijos pateiktas atsakymas Komisijos netenkino, ji nusprendė 2024 m. spalio 10 d. pateikti Teisingumo Teismui šį ieškinį.
21 2025 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Čekijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Vengrijos reikalavimų.
Dėl ieškinio
22 Grįsdama ieškinį Komisija nurodo du kaltinimus, grindžiamus tuo, kad į Vengrijos teisės sistemą nebuvo teisingai perkeltas, pirma, Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktas, siejamas su jos 3 straipsnio 3 dalimi, ir, antra, šios direktyvos 9 straipsnis.
Dėl pirmojo kaltinimo, grindžiamo neteisingu Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punkto, siejamo su jos 3 straipsnio 3 dalimi, perkėlimu
Šalių argumentai
23 Kaip pirmąjį kaltinimą Komisija nurodo tai, kad Vengrija neteisingai perkėlė į savo teisės sistemą Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktą, siejamą su jos 3 straipsnio 3 dalimi, nes pagal Baudžiamojo proceso kodekso 387 straipsnio 3 dalį įtariamuosius arba asmenis, dėl kurių yra pagrįstų įtarimų, kad jie padarė nusikalstamą veiką, apskritai leidžiama apklausti nedalyvaujant advokatui, jeigu šis neatvyksta į apklausą per bent dvi valandas po to, kai jam buvo pranešta.
24 Iš tiesų šie teisės aktai nesuderinami su Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią įtariamiesiems arba kaltinamiesiems turi būti pripažinta teisė turėti advokatą, ir konkrečiai su šios nuostatos b punktu, kuriame numatyta, kad šie asmenys turi teisę, kad jų advokatas atvyktų ir galėtų veiksmingai dalyvauti jų apklausoje. Jeigu teisės turėti advokatą neatsisakoma laikantis šios direktyvos 9 straipsnyje nurodytų sąlygų, valstybės narės galėtų nukrypti nuo teisės į advokato dalyvavimą apklausoje taikymo tik išimtinėmis aplinkybėmis, aiškiai numatytomis minėtos direktyvos 3 straipsnio 6 dalyje, visų pirma šio straipsnio b punkte, t. y. kai tyrimo institucijos turi skubiai imtis veiksmų, siekdamos išvengti didelio baudžiamojo proceso pažeidimo.
25 Komisija teigia, kad Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose numatyta teisė susisiekti su advokatu prieš apklausą ir būti apklaustam jam dalyvaujant yra besąlyginė, nes vienintelės nuo šių teisių nukrypti leidžiančios nuostatos aiškiai numatytos šios direktyvos 3 straipsnio 6 dalyje. Šios institucijos teigimu, pagal Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punktą valstybės narės privalo užtikrinti, kad į apklausą atvyktų advokatas, išskyrus atvejus, kai tenkinamos šios direktyvos 3 straipsnio 6 dalyje numatytos sąlygos.
26 Komisija mano, kad Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punkte vartojamas žodis „atvyktų“ turi būti suprantamas kaip reiškiantis fizinį advokato atvykimą. Reikalavimas, susijęs su šioje nuostatoje numatytu advokato „veiksmingu dalyvavimu“ apklausoje, patvirtina šį aiškinimą. Šiuo klausimu minėtoje nuostatoje daroma nuoroda į nacionalinę teisę ne dėl advokato dalyvavimo, o tik dėl jo dalyvavimo sąlygų. Be to, kiek tai susiję su apklausa ar teismo posėdžiu, Direktyvos 2013/48 25 konstatuojamojoje dalyje nepaminėta nuotolinio ryšio galimybė. Iš šios direktyvos 24 konstatuojamosios dalies matyti, kad advokato pagalba nuotoliniu būdu, t. y. telefonu, gali būti organizuojama tik išimtiniais nesunkių nusikalstamų veikų atvejais. Vis dėlto akivaizdu, kad ši galimybė būtų taikoma tik procesams, kuriuose nusikalstamos veikos padarymu įtariamas arba kaltinamas asmuo nėra apklausiamas teisėsaugos institucijos.
27 Komisija taip pat prieštarauja Vengrijos argumentui, kad dėl tokio Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punkto aiškinimo kiltų piktnaudžiavimo rizika ir susidarytų situacija, kai apklausa negalėtų būti atlikta laiku, o tai vilkintų baudžiamąjį procesą, taip pat galėtų turėti įtakos kitoms įtariamojo ar kaltinamojo arba kitų susijusių asmenų, pavyzdžiui, aukų, teisėms. Komisijos teigimu, vien piktnaudžiavimo teise rizika negali pateisinti to, kad teisė turėti advokatą būtų saistoma bendrosios sąlygos, prieštaraujančios Direktyvos 2013/48 3 straipsnio formuluotei ir tikslui. Iš tiesų ši institucija mano, kad siekiant sumažinti šią piktnaudžiavimo riziką būtų galima numatyti ex officio paskirti advokatą, kuris padėtų įtariamiesiems ar kaltinamiesiems.
28 Atsiliepime į ieškinį Vengrija tvirtina, kad jos teisės aktai atitinka Direktyvos 2013/48 nuostatas. Iš tiesų pagal šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies b punktą reikalaujama tik to, kad įtariamieji arba kaltinamieji galėtų turėti teisę turėti advokatą, jei to pageidauja, tačiau advokatas neprivalo visada fiziškai dalyvauti apklausoje. Taigi iš šios nuostatos nematyti, kad, jei atitinkamas asmuo nenori pasinaudoti teise į tai, kad jo apklausoje dalyvautų advokatas, tokia apklausa negalėtų vykti. Be to, iš minėtos direktyvos 3 straipsnio 3 dalies b punkto formuluotės, konkrečiau kalbant, iš formuluotės „[k]ai advokatas dalyvauja apklausoje“, matyti, kad laikoma, jog advokatas ne visada turi joje dalyvauti.
29 Vengrija mano, kad pagal Komisijos siūlomą Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punkto aiškinimą advokato dalyvavimas apklausoje praktiškai taptų privalomas, nebent atitinkamas asmuo jo atsisakytų. Tačiau tai, kad advokatas veiksmingai nedalyvavo atliekant proceso veiksmą, negali būti bendra kliūtis atlikti proceso veiksmus, kuriuos privaloma atlikti bet kurioje proceso stadijoje. Pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms negali būti nustatyta pareiga, kuri trukdytų atlikti bet kokį proceso veiksmą tokiu atveju, kai advokatas nedalyvavo dėl to, kad įtariamasis arba kaltinamasis veikė tyčia ir nesąžiningai. Todėl teisė į advokato dalyvavimą apklausoje negali būti absoliuti; taip pat EŽTT praktikoje nenustatytas absoliutus advokato dalyvavimo apklausoje reikalavimas.
30 Vengrija mano, kad Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalyje, numatant šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies išimtį, išvardyti ne atvejai, kai galima nukrypti nuo privalomo advokato dalyvavimo įtariamojo ar kaltinamojo apklausoje, bet atvejai, kai šiam asmeniui nereikia suteikti galimybės turėti advokatą. Taigi, kai minėtam asmeniui buvo suteikta galimybė, kad apklausoje dalyvautų advokatas, tačiau jis nenorėjo pasinaudoti šia teise, advokato nebuvimas per apklausą, kad ir kokia būtų priežastis, nebūtų laikomas išimtimi, kuri turėtų atitikti Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalyje nustatytas sąlygas. Vadinasi, Vengrijos teisės aktai neturėtų būti laikomi pagal šią nuostatą nukrypstančiais nuo šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyto principo, nes pagal juos valdžios institucijos neatleidžiamos nuo pareigos informuoti advokatą ir neribojama atitinkamo asmens galimybė įgalioti pasirinktą advokatą arba prašyti, kad jis būtų paskirtas bet kurioje proceso stadijoje.
31 Vengrijos teigimu, įtariamojo arba kaltinamojo apklausa gali būti vykdoma tik tuo atveju, jeigu advokatui buvo suteikta galimybė veiksmingai dalyvauti atliekant baudžiamojo proceso veiksmą, tačiau jis nenorėjo pasinaudoti savo teise dalyvauti arba atitinkamas asmuo nemanė, kad jo dalyvavimas yra būtinas. Taigi pagal Vengrijos teisės aktus išimties tvarka leidžiama apklausti įtariamąjį arba asmenį, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, nedalyvaujant advokatui, kai šis neatvyksta į apklausą per bent dvi valandas po to, kai jam buvo pranešta. Be to, nebūtinai apklausa pradedama pasibaigus šiam terminui, nes atitinkamas asmuo, informuotas apie savo teises, gali atsisakyti duoti parodymus.
32 Vengrija priduria, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas iš dalies pakeitė Baudžiamojo proceso kodeksą 2024 m. lapkričio 26 d. priimtu ir 2024 m. gruodžio 4 d. paskelbtu įstatymu, kuriuo į šį kodeksą buvo įtrauktas 387/A straipsnis. Šia nauja nuostata konkrečiai siekiama patenkinti Komisijos lūkesčius, susijusius su Direktyva 2013/48, nes ja norima sustiprinti garantijas, susijusias su apklausomis, atliekamomis nedalyvaujant advokatui, net jei, šios valstybės narės teigimu, tokios garantijos jau buvo numatytos Vengrijos teisės aktuose iki šio pakeitimo.
33 Dublike Komisija teigia, kad naujas Baudžiamojo proceso kodekso 387/A straipsnis vis dar neatitinka Direktyvos 2013/48 ir nekeičia to, kad pagal šio kodekso 387 straipsnio 3 dalį leidžiama, nesilaikant šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies b punkte nustatytų sąlygų, apklausti įtariamąjį arba asmenį, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, nedalyvaujant advokatui. Bet kuriuo atveju, kadangi šis 387/A straipsnis įsigaliojo 2024 m. gruodžio 4 d., t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams po šio ieškinio pareiškimo, Teisingumo Teismas negali į jį atsižvelgti, nes iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į atitinkamos valstybės narės padėtį pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.
34 Įstojimo į bylą paaiškinime Čekijos Respublika teigia, kad, nors grįsdama ieškinį Komisija teigia, jog teisė į advokato dalyvavimą apklausoje gali būti ribojama tik dėl imperatyvių priežasčių, šios prielaidos nepatvirtina EŽTT praktika, kuria grindžiamas Direktyvos 2013/48 3 straipsnis. Šiuo klausimu iš 2010 m. vasario 23 d. EŽTT sprendimo Yoldaș prieš Turkiją (CE:ECHR:2010:0223JUD002750304, 52 punktas) matyti, kad, atsižvelgiant į EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punkto tikslą, lemiamą reikšmę turi ne veiksmingas advokato dalyvavimas apklausoje, o galimybė suinteresuotajam asmeniui veiksmingai pasinaudoti teise turėti advokatą, laisvai jį pasirinkti, kad šis galėtų dalyvauti apklausoje, ir būti tinkamai informuotam apie šią teisę.
35 Šios valstybės narės teigimu, Komisijos argumentas, kad tokia piktnaudžiavimo rizika galėtų būti ištaisyta užtikrinant, kad ex officio būtų paskirtas advokatas, kuris teiktų teisinę pagalbą, jei įtariamojo arba kaltinamojo pasirinktas advokatas negalėtų dalyvauti, reikštų, kad valstybės narės, remdamosi Direktyva 2013/48, būtų priverstos minėtam asmeniui ex officio paskirti advokatą.
36 Atsakydama į šį įstojimo į bylą paaiškinimą Komisija atsikerta, kad nagrinėdamas konkrečią bylą EŽTT kiekvienu konkrečiu atveju vertina bendrą nacionalinio proceso teisingumą. Nuo jo skiriasi Teisingumo Teisme vykstantis procesas dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo pažeidus Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalį. Kadangi šioje nuostatoje tiksliai apibrėžiamos sąlygos, kuriomis valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje numatytų teisių taikymo, bet kokie šių sąlygų neatitinkantys nacionalinės teisės aktai prieštarauja šio 3 straipsnio 6 daliai. Taigi vien nacionalinės teisės akto neatitikties minėtai direktyvai pakanka jos pažeidimui nustatyti, nesant reikalo kiekvienu konkrečiu atveju vertinti pagal šiuos nacionalinės teisės aktus vykdomo proceso bendro teisingumo.
Teisingumo Teismo vertinimas
37 Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindinis principas, pagal kurį įtariamieji ir kaltinamieji turi teisę turėti advokatą tokį laikotarpį ir taip, kad galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą (2024 m. gegužės 14 d. Sprendimo Stachev, C‑15/24 PPU, EU:C:2024:399, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
38 Šis principas sukonkretintas direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią įtariamieji arba kaltinamieji turi turėti teisę pasinaudoti advokato paslaugomis be nepagrįsto delsimo ir bet kuriuo atveju nuo to momento, kai įvyksta pirmasis iš keturių konkrečių įvykių, išvardytų šios nuostatos a–d punktuose. Be to, minėtos direktyvos 3 straipsnio 3 dalies a–c punktuose nurodyta, kokius elementus apima teisė turėti advokatą (2024 m. gegužės 14 d. Sprendimo Stachev, C‑15/24 PPU, EU:C:2024:399, 48 punktas).
39 Pagal direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punktą valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji turėtų teisę, kad į jų apklausą atvyktų ir joje veiksmingai dalyvautų jų advokatas. Toks dalyvavimas vyksta pagal nacionalinės teisės procedūras, jei tokiomis procedūromis nedaroma poveikio veiksmingam naudojimuisi atitinkama teise ir tos teisės esmei.
40 Taigi, nors, kaip teisingai teigia Vengrija, iš Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punkto antro sakinio, siejamo su šios direktyvos 25 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad advokatas „veiksmingai dalyvau[ja]“ apklausoje pagal nacionalinėje teisėje numatytas proceso taisykles, ši aiški nuoroda į valstybių narių teisę susijusi tik su minėtu žodžių junginiu „veiksmingai dalyvau[ja]“, o ne su žodžiu „atvyktų“.
41 Iš to matyti, kad, pirma, kaip savo išvados 47 ir 48 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, nuoroda Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punkte į nacionalines proceso taisykles susijusi tik su veiksmingu advokato dalyvavimu įtariamojo arba kaltinamojo apklausoje. Taigi šia nuoroda siekiama leisti valstybėms narėms ne apriboti, nesilaikant šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies b punkte numatytų sąlygų, paties advokato dalyvavimo šioje apklausoje, kaip mano Vengrija, o tik nustatyti jo dalyvavimo tvarką.
42 Antra, kadangi Direktyvoje 2013/48 nėra pateikta sąvokos „atvykimas“ apibrėžtis, reikia priminti, jog iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad sąvokų, kurių apibrėžtis Sąjungos teisėje nepateikiama ir nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, reikšmė ir turinys turi būti nustatomi remiantis įprasta jų reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jos vartojamos, ir teisės aktų, kuriuose jos įtvirtintos, tikslus (2026 m. liepos 16 d. Sprendimo Knocknamona ir Massey, C‑27/25 ir C‑356/25, EU:C:2026:596, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad pagal įprastą reikšmę bendrinėje kalboje žodis „atvykimas“ reiškia faktą, kad asmuo tam tikru momentu iš esmės fiziškai, materialiai yra tam tikroje vietoje, o šio žodžio antonimas yra „neatvykimas“.
44 Be to, dėl konteksto, kuriam esant vartojama ši sąvoka, reikia pažymėti, pirma, kad ji vartojama, be kita ko, Direktyvos 2013/48 25 konstatuojamojoje dalyje, kurioje patikslinta, jog valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę į tai, kad jų advokatas atvyktų ir veiksmingai dalyvautų apklausose policijoje, kitoje teisėsaugos ar teisminėje institucijoje, įskaitant teismo posėdžius.
45 Antra, iš šios direktyvos 3 straipsnio 5 dalies, siejamos su jos 30 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad tuo atveju, kai įtariamasis arba kaltinamasis yra nuošalioje geografinėje teritorijoje, valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo šio asmens teisės turėti advokatą be nepagrįsto delsimo po jo laisvės atėmimo ir tik ikiteisminiame baudžiamojo proceso etape, tačiau šios laikinos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo laikotarpiu kompetentingos institucijos neturėtų, be kita ko, apklausti šio asmens. Iš to matyti, kad „teisei turėti advokatą“, kaip ji suprantama pagal šį 3 straipsnį, iš principo reikia, kad jis fiziškai atvyktų į įtariamojo arba kaltinamojo apklausą.
46 Be to, minėtos direktyvos 3 straipsnio 3 dalies a punkte, siejamame su jos 23 ir 44 konstatuojamosiomis dalimis, iš esmės nurodyta, kad įtariamieji arba kaltinamieji turi turėti teisę be pašalinių susitikti ir bendrauti su jiems atstovaujančiu advokatu bet kuriame etape, be kita ko, prieš apklausą policijoje, kitoje teisėsaugos institucijoje ar teisme. Darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė atskirti šių asmenų „teisę bendrauti“ su advokatu, kuria galima naudotis pasitelkiant telekomunikacijos priemones, nuo jų „teisės susitikti“ su advokatu, pagal kurią, priešingai, iš principo reikalaujama, kad advokatas fiziškai atvyktų. Tas pats pasakytina ir apie advokato atvykimą į apklausą, kurioje jis turi galėti veiksmingai dalyvauti.
47 Galiausiai dėl Direktyvos 2013/48 tikslų pažymėtina, jog iš šios direktyvos 4, 6 ir 54 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja visų pirma siekiama įgyvendinti sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principą, kurio taikymo išankstinė sąlyga – valstybių narių tarpusavio pasitikėjimas viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis. Iš jų taip pat matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į tai, kad šiam tarpusavio pasitikėjimui stiprinti reikalingos išsamios procesinių teisių ir garantijų, kylančių, be kita ko, iš Chartijos ir EŽTK, apsaugos taisyklės.
48 Šiuo klausimu EŽTT yra nusprendęs, kad įtariamieji turi turėti galimybę, kad jų advokatas fiziškai atvyktų į policijos surengtas pirmines ir vėlesnes apklausas, vykstančias per procesą iki bylos nagrinėjimo teisme. Tai turi leisti advokatui suteikti šiam asmeniui ne abstrakčią, o veiksmingą ir konkrečią pagalbą, be kita ko, užtikrinti, kad nebūtų pažeista apklausiamo įtariamojo teisė į gynybą (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 9 d. EŽTT sprendimo Beuze prieš Belgiją, CE:ECHR:2018:1109JUD 007140910, 134 punktą; 2019 m. gegužės 23 d. EŽTT sprendimo Doyle prieš Airiją, CE:ECHR:2019:0523JUD 005197917, 74 punktą; 2019 m. birželio 4 d. EŽTT Sprendimo Farrugia prieš Maltą, CE:ECHR:2019:0604JUD 006304113, 97 punktą ir 2022 m. sausio 18 d. EŽTT Sprendimo Atristain Gorosabel prieš Ispaniją, CE:ECHR:2022:0118JUD 001550815, 49 punktą).
49 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad sąvoka advokato „atvykimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punktą, reiškia, kad įtariamieji ir kaltinamieji turi teisę, kad jų advokatas iš principo fiziškai atvyktų į apklausą.
50 Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad tam tikromis išimtinėmis aplinkybėmis advokato dalyvavimas gali būti užtikrintas kitomis priemonėmis, įskaitant skaitmenines, su sąlyga, kad jomis visapusiškai ir veiksmingai įgyvendinama teisė į gynybą.
51 Teisei, kad advokatas dalyvautų per apklausą, gali būti taikomos laikinos nukrypti leidžiančios nuostatos. Pagal Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalį išimtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminiame etape valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo 3 straipsnio 3 dalyje numatytų teisių taikymo, jei, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tai pateisinama dėl vienos iš dviejų imperatyvių priežasčių, numatytų šio 3 straipsnio 6 dalies a ir b punktuose. Pirmoji iš šių priežasčių susijusi su „neatidėliotinu poreikiu išvengti rimtų neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei“. Antroji – kai tyrimo institucijos turi skubiai imtis veiksmų, siekdamos išvengti didelio baudžiamojo proceso pažeidimo.
52 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Vengrijos teisės aktuose numatyta, jog tyrimą atliekanti institucija arba prokuratūra gali pradėti įtariamojo apklausą, jei pasirinktas ar paskirtas advokatas neatvyksta bent per dvi valandas po to, kai jam buvo pranešta.
53 Darytina išvada, kad, priešingai, nei reikalaujama pagal Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punktą, šiomis teisės nuostatomis neužtikrinamas advokato atvykimas ir veiksmingas jo dalyvavimas apklausoje.
54 Lieka nustatyti, ar šie teisės aktai gali būti vertinami kaip laikina nuo Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punkte nurodytos pareigos nukrypti leidžianti nuostata, atitinkanti šios direktyvos 3 straipsnio 6 dalyje nustatytas sąlygas. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad minėtais teisės aktais apskritai nukrypstama nuo įtariamųjų arba asmenų, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, teisės būti apklaustiems dalyvaujant advokatui, jeigu jis neatvyksta į apklausą bent per dvi valandas po pranešimo, ir šiai nukrypti leidžiančiai nuostatai nekeliamos Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalyje nustatytos sąlygos, konkrečiai kalbant, dėl vienos iš dviejų imperatyvių priežasčių, nurodytų atitinkamai šio 3 straipsnio a ir b punktuose.
55 Iš šios direktyvos struktūros ir tikslų matyti, kad nuo teisės turėti advokatą laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos, kurias valstybės narės gali numatyti, yra išsamiai išvardytos šios direktyvos 3 straipsnio 5 ir 6 dalyse (2020 m. kovo 12 d. Sprendimo VW (Teisė turėti advokatą neatvykimo į teismą atveju), C‑659/18, EU:C:2020:201, 42 punktas).
56 Dėl Direktyvos 2013/48 bendros struktūros pažymėtina, kad jos 3 straipsnio 6 dalis, kaip nuo minėtos direktyvos 3 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų principų nukrypstanti nuostata, turi būti aiškinama siaurai. Be to, šios direktyvos 8 straipsnyje „Bendrosios nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sąlygos“, kiek tai susiję su teise turėti advokatą, nurodytos tik šios direktyvos 3 straipsnio 5 ar 6 dalyse numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos. Direktyvos 2013/48 30–32 konstatuojamosiose dalyse irgi pateikiamos nuorodos tik į šias nukrypti leidžiančias nuostatas (2020 m. kovo 12 d. Sprendimo VW (Teisė turėti advokatą neatvykimo į teismą atveju), C‑659/18, EU:C:2020:201, 43 punktas).
57 Kiek tai susiję su Direktyvos 2013/48 tikslais, viena vertus, iš jos 4 ir 6 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja, be kita ko, siekiama sustiprinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą savo baudžiamojo teisingumo sistemomis, taip įgyvendinant sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principą, kurio apimtis labai priklauso nuo tam tikrų parametrų, tarp kurių yra įtariamųjų ar kaltinamųjų teisių apsaugos mechanizmai. Kita vertus, iš šios direktyvos 8 ir 52 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja taip pat siekiama užtikrinti bendrą įtariamųjų ar kaltinamųjų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą lygį visoje Sąjungoje, be kita ko, kiek tai susiję su teise turėti advokatą baudžiamajame procese.
58 Jeigu Direktyvos 2013/48 3 straipsnis būtų aiškinamas kaip leidžiantis valstybėms narėms numatyti kitas teisės turėti advokatą išimtis nei tos, kurios išsamiai išvardytos šiame 3 straipsnyje, tai prieštarautų šiems tikslams, direktyvos bendrai struktūrai ir pačiam 3 straipsnio tekstui, be to, ši teisė netektų savo veiksmingumo (2020 m. kovo 12 d. Sprendimo VW (Teisė turėti advokatą neatvykimo į teismą atveju), C‑659/18, EU:C:2020:201, 45 punktas).
59 Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią įtariamuosius ar asmenis, dėl kurių yra pagrįstų įtarimų, kad jie padarė nusikalstamą veiką, apskritai leidžiama apklausti nedalyvaujant advokatui, jeigu šis neatvyksta praėjus bent dviem valandoms po to, kai apie tai buvo pranešta, neatitinka Direktyvoje 2013/48 išsamiai išvardytų laikinos šios teisės išimties pagrindų ir dėl to pažeidžia šios direktyvos 3 straipsnio 6 dalies b punktą, siejamą su jos 3 straipsnio 3 dalimi, nes ši teisės į advokato atvykimą ir veiksmingą dalyvavimą apklausoje išimtis nėra susieta su tyrimo institucijų pareiga skubiai imtis veiksmų, siekiant išvengti didelio baudžiamojo proceso pažeidimo.
60 Nė vienas Vengrijos argumentas neleidžia abejoti šia išvada.
61 Pirma, reikia atmesti Vengrijos argumentą, kad šio sprendimo 59 punkte nurodytas teisės turėti advokatą apribojimas yra pateisinamas įtariamojo ar asmens, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, laikinojo sulaikymo atveju, nes pagal Vengrijos teisės aktus tokiu atveju asmens apklausa turi būti atlikta per 24 valandas nuo laikino sulaikymo pradžios, o sulaikymas negali viršyti 72 valandų. Šios valstybės narės teigimu, dėl to kyla pavojus, kad gali būti trukdoma baudžiamajam procesui, pateisinantis apklausos atlikimą tuo atveju, kai advokatas nėra pasirinktas arba neatvyksta per nustatytą terminą.
62 Žinoma, iš Direktyvos 2013/48 28 konstatuojamosios dalies matyti, kad tais atvejais, kai iš įtariamųjų arba kaltinamųjų atimama laisvė, valstybės narės turėtų imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad tokie asmenys galėtų veiksmingai naudotis teise turėti advokatą, be kita ko, pasirūpinti, kad atitinkamas asmuo gautų advokato pagalbą tada, kai jis jo neturi, nebent jie tos teisės atsisakė.
63 Vis dėlto, kaip teisingai teigia Komisija, atitinkama valstybė narė turi kelias galimybes, atitinkančias Direktyvos 2013/48 reikalavimus, siekdama išvengti baudžiamojo proceso trukdymo dėl to, kad įtariamasis ar kaltinamasis nepasirinko advokato, arba dėl to, kad pasirinktas advokatas neatvyko per nustatytą terminą. Visų pirma Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalyje nurodytomis išimtinėmis aplinkybėmis, be kita ko, kai reikia skubiai imtis veiksmų, siekiant išvengti didelio baudžiamojo proceso pažeidimo, tyrimo institucijos gali atlikti apklausą nedalyvaujant advokatui. Be to, jei šios sąlygos netenkinamos, o kompetentingos institucijos mano, kad vis dėlto būtina atlikti apklausą, siekdamos ištaisyti tai, kad įtariamasis ar kaltinamasis nepasirinko advokato arba pasirinktas advokatas negali dalyvauti apklausoje, jos savo iniciatyva gali paskirti apklausoje galintį dalyvauti advokatą. Galiausiai, kai įtariamasis arba kaltinamasis atsisako teisės turėti advokatą šios direktyvos 9 straipsnyje numatytomis sąlygomis, apklausa taip pat gali būti atliekama jam nedalyvaujant.
64 Šios įvairios galimybės rodo, kad Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalies b punkte numatytos teisės turėti advokatą paisymas nebūtinai reiškia, kad atitinkama valstybė narė privalo savo iniciatyva paskirti advokatą, kuris padėtų įtariamajam per apklausą.
65 Taigi negalima teigti, kad apklausos tęsimas nedalyvaujant advokatui galėtų būti pateisinamas aplinkybe, jog tai, kad įtariamasis ar asmuo, dėl kurio yra pagrįstų įtarimų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, nepasirinko advokato arba šis neatvyko per nustatytą terminą, galėtų būti laikoma įtariamojo arba tokio asmens naudojama vilkinimo taktika ir trukdyti baudžiamajam procesui.
66 Antra, dėl Vengrijos argumento, grindžiamo naujo Baudžiamojo proceso kodekso 387/A straipsnio priėmimu, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, o į vėlesnius pakeitimus Teisingumo Teismas negali atsižvelgti (2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (Profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros direktyva), C‑70/24, EU:C:2025:615, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
67 Nagrinėjamu atveju 2023 m. liepos 14 d. pagrįstoje nuomonėje Komisija paragino Vengriją per du mėnesius nuo jos gavimo įvykdyti toje nuomonėje nurodytus įsipareigojimus.
68 Tuo remiantis darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Vengrija negali veiksmingai ginčyti jai priklausiusių įsipareigojimų neįvykdymo, remdamasi Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimu, paskelbtu 2024 m. gruodžio 4 d., t. y. pasibaigus šiam terminui.
69 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad nepriėmusi nuostatų, būtinų Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktui, siejamam su jos 3 straipsnio 3 dalimi, įgyvendinti, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.
Dėl antrojo kaltinimo, grindžiamo Direktyvos 2013/48 9 straipsnio neperkėlimu į nacionalinę teisę
Šalių argumentai
70 Ieškinyje Komisija teigia, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 2013/48, nes neperkėlė jos 9 straipsnio į savo teisės sistemą. Iš tiesų Vengrijos teisėje nenumatyta, kad įtariamieji arba kaltinamieji būtų informuoti apie galimas teisės turėti advokatą atsisakymo pasekmes, kaip numatyta šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte, ir (arba) apie galimybę atšaukti savo pirminį sprendimą pagal minėtos direktyvos 9 straipsnio 3 dalį.
71 Šios institucijos teigimu, pagal Vengrijos teisę įtariamiesiems ir kaltinamiesiems palikta galimybė nepasinaudoti teise turėti advokatą sukelia tokias pačias pasekmes kaip ir oficialus šios teisės atsisakymas, todėl tokiai galimybei turėtų būti taikomi reikalavimai, susiję, be kita ko, su bet kokiu šios teisės atsisakymu, numatyti Direktyvos 2013/48 9 straipsnyje, antraip šie reikalavimai būtų apeinami ar bent jau rimtai pažeisti.
72 Iš tiesų direktyvos 9 straipsnyje vartojamas terminas „atsisakymas“ turi būti aiškinamas kaip apimantis tiek formalų, tiek neformalų šios teisės atsisakymą.
73 Komisijos teigimu, Direktyva 2013/48 suteikiamos teisės turi būti konkrečiai ir veiksmingai užtikrintos, kad įtariamieji ir kaltinamieji galėtų priimti pagrįstą sprendimą dėl savo gynybos visose proceso stadijose. Šiuo tikslu Vengrijos teisinė sistema, kur teisė į advokatą apibūdinama kaip neatimama teisė, kuria įtariamasis ar kaltinamasis gali laisvai pasinaudoti arba ne, turėtų numatyti pakankamas garantijas asmenims, kai jie nusprendžia nepasinaudoti šia teise, nes toks sprendimas lemia, kad jie netenka veiksmingos advokato apsaugos.
74 Atsiliepime į ieškinį Vengrija teigia, kad Baudžiamojo proceso kodekso nuostatose numatytas išsamus įtariamojo ar kaltinamojo informavimas apie jų teises ir pareigas. Šiuo klausimu ši valstybė narė teigia, kad įtariamieji ir kaltinamieji iš tikrųjų neturi galimybės atsisakyti teisės turėti advokatą, nes pagal Vengrijos teisę ši teisė yra neatimama teisė. Todėl tais atvejais, kai teisinis atstovavimas yra privalomas, kompetentingos institucijos turėtų paskirti advokatą, kuris jiems padėtų. Kita vertus, tais atvejais, kai teisinis atstovavimas nėra privalomas, įtariamieji arba kaltinamieji gali laisvai nuspręsti, ar nori, kad jiems padėtų advokatas, arba prašyti jį paskirti. Taigi toks sprendimas nepasinaudoti advokato pagalba nėra teisės turėti advokatą atsisakymas; jis reiškia tik tai, kad įtariamieji arba kaltinamieji nenori pasinaudoti šia teise.
75 Vadinasi, Direktyvos 2013/48 9 straipsnio nereikia perkelti į Vengrijos teisę, nes nėra atvejo, kai įtariamieji arba kaltinamieji galėtų teisėtai atsisakyti teisės turėti advokatą, taigi taip pat nereikalaujama jų informuoti apie šią galimybę.
76 Be to, Vengrija teigia, kad nors pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas įtariamieji arba kaltinamieji galėjo būti išsamiai informuoti apie teisę į gynybą, jiems suteikiamos informacijos apimtis buvo patikslinta naujajame šio kodekso 387/A straipsnyje. Iš šios nuostatos matyti, kad tokie asmenys turi būti informuoti apie jų teisę atsisakyti duoti parodymus net ir nedalyvaujant advokatui, ir bet kuriuo metu prašyti leisti turėti advokatą. Taigi, jei atitinkamas asmuo pareiškia, kad nenori duoti parodymų, pagal šį naują 387/A straipsnį apklausa turi būti nutraukta. Tačiau jei toks asmuo, negavęs advokato pagalbos, duoda parodymus po to, kai jam buvo pranešta, kad turi teisę to nedaryti, šioje naujoje nuostatoje patikslinta, kad taip jis, žinodamas visas aplinkybes, atsisako advokato pagalbos, taigi ir teisės atsakyti į klausimus tik šiam dalyvaujant. Taigi naujuoju Baudžiamojo proceso kodekso 387/A straipsniu siekiama sustiprinti garantijas įtariamiesiems ar kaltinamiesiems per apklausas, atliekamas nedalyvaujant advokatui, kad Vengrijos teisės aktai labiau atitiktų Komisijos reikalavimus.
Teisingumo Teismo vertinimas
77 Pirmiausia dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šio sprendimo 66–68 punktuose, reikia atmesti Vengrijos argumentą, grindžiamą naujo Baudžiamojo proceso kodekso 387/A straipsnio priėmimu.
78 Todėl reikia atsižvelgti tik į nacionalinės teisės aktus, galiojusius iki pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos.
79 Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi sąlygos, kuriomis turi būti reglamentuojamas galimas įtariamojo arba kaltinamojo teisės turėti advokatą atsisakymas.
80 Taigi pagal šios nuostatos a punktą įtariamasis arba kaltinamasis turi būti gavęs informaciją apie teisės turėti advokatą turinį ir galimas šios teisės atsisakymo pasekmes, patikslinant, kad ši informacija, kuri gali būti pranešta žodžiu arba raštu, turi būti aiški ir pakankama, taip pat pateikta paprasta ir lengvai suprantama kalba. Be to, pagal minėtos nuostatos b punktą atsisakymas turi būti išreikštas savanoriškai ir nedviprasmiškai.
81 Pagal Direktyvos 2013/48 9 straipsnio 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji vėliau bet kuriame baudžiamojo proceso etape teisės atsisakymą galėtų atšaukti ir būtų informuoti apie tokią galimybę.
82 Nors pagal Vengrijos teisę teisė turėti advokatą laikoma neatimama teise, neginčijama, kad įtariamieji arba kaltinamieji gali nuspręsti ja nepasinaudoti. Kaip teisingai nurodė Komisija, kaltinamojo sprendimas nepasinaudoti šia teise reiškia, kad asmuo turi gintis be advokato pagalbos. Taigi, kaip savo išvados 90 ir 91 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, praktiškai toks sprendimas turi tokį patį poveikį kaip ir atsisakymas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/48 9 straipsnį.
83 Dėl Vengrijos argumento, kad teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui atsisakymas šioje valstybėje narėje nėra oficialiai pripažintas, reikia priminti, kad tai, jog konkrečioje valstybėje narėje nėra tam tikros teisinės sąvokos, neatleidžia šios valstybės narės nuo pareigos priimti įstatymų ir kitų teisės aktų, kad būtų užtikrintas tinkamas visų šios direktyvos nuostatų perkėlimas. Iš esmės tiek teisinio saugumo principas, tiek būtinybė užtikrinti visišką direktyvos taikymą teisiškai, o ne tik faktiškai, reikalauja, kad visos valstybės narės įgyvendintų nagrinėjamos direktyvos nuostatas aiškiais, tiksliais ir skaidriais teisės aktais, įtvirtinančiais privalomas nuostatas jos reglamentuojamoje srityje. Ši pareiga taikoma valstybėms narėms, kad būtų pasirengta bet kuriems šiose valstybėse esančios situacijos pokyčiams atitinkamu momentu ir užtikrinta, kad visi Europos Sąjungos teisės subjektai, įskaitant valstybių narių, kuriose tam tikra direktyvoje numatyta veikla nevykdoma arba tam tikra joje numatyta sąvoka netaikoma, teisės subjektus, visais atvejais aiškiai ir tiksliai žinotų savo teises ir pareigas (pagal analogiją žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (Profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros direktyva), C‑70/24, EU:C:2025:615, 64 punktą).
84 Taigi reikia konstatuoti, kad iki pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos nepriėmusi teisės aktų, būtinų Direktyvos 2013/48 9 straipsniui perkelti į savo teisės sistemą, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.
85 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad nepriėmusi nuostatų, būtinų įgyvendinti, pirma, Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktą, siejamą su jos 3 straipsnio 3 dalimi, ir, antra, šios direktyvos 9 straipsnį, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
86 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vengrija pralaimėjo bylą, ji turi padengti ne tik savo, bet ir šios institucijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
87 Remiantis Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas. Todėl Čekijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. Nepriėmusi nuostatų, būtinų įgyvendinti, pirma, 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (OL L 294, 2013, p. 1) 3 straipsnio 6 dalį, siejamą su jos 3 straipsnio 3 dalimi, ir, antra, šios direktyvos 9 straipsnį, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal minėtą direktyvą.
2. Vengrija padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
3. Čekijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: vengrų.