1

Ieškiniu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–

pripažinti, kad nepriėmusi visų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, reikalingų 2019 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai (ES) 2019/1937 dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos (OL L 305, 2019, p. 17) įgyvendinti ir apie jas nepranešusi Komisijai, Estijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 26 straipsnio 1 ir 3 dalis;

–

įpareigoti Estijos Respubliką sumokėti Komisijai vienkartinę sumą, atitinkančią didesnę sumą iš šių dviejų:

–

600 EUR vienkartinę sumą už dieną dauginant iš dienų, praėjusių nuo Direktyvoje 2019/1937 nustatyto perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos iki dienos, kai ši valstybė narė nutrauks pažeidimą, arba, jei pažeidimas nebus nutrauktas, – iki sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos, skaičiaus;

–

minimalią vienkartinę 168 000 EUR sumą;

–

jeigu pirmoje įtraukoje nurodytas įsipareigojimų neįvykdymas tęsis iki sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos, įpareigoti Estijos Respubliką sumokėti Komisijai 2 340 EUR periodinę baudą už kiekvieną uždelstą dieną nuo sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos iki Estijos Respublikos įsipareigojimų pagal Direktyvą 2019/1937 įvykdymo dienos;

–

priteisti iš Estijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

Teisinis pagrindas

Direktyva 2019/1937

2

Direktyvos 2019/1937 1 ir 4 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

3

Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:

4

Šios direktyvos 26 straipsnyje įtvirtinta:

2023 m. komunikatas

5

Komisijos komunikato 2023/C 2/01 „Finansinės sankcijos, taikomos vykdant pažeidimo nagrinėjimo procedūras“ (OL C 2, 2023, p. 1; toliau – 2023 m. komunikatas) 3 ir 4 punktuose atitinkamai aptariama „periodinė bauda“ ir „vienkartinė suma“.

6

2023 m. komunikato 3.2 punktas, susijęs su sunkumo koeficiento taikymu apskaičiuojant už kiekvieną dieną mokamą periodinę baudą, suformuluotas taip:

7

Šio komunikato 3.2.2 punkte nustatyta:

8

To paties komunikato 3.3 punkte „Trukmės koeficiento taikymas“ įtvirtinta:

9

Šio komunikato 3.4 punktas „Valstybės narės mokumas“ suformuluotas taip:

10

Šio komunikato 4.2 punkte nustatytas toks vienkartinės sumos apskaičiavimo metodas:

–

fiksuoto dydžio sumą dauginant iš sunkumo koeficiento,

–

gautą rezultatą dauginant iš koeficiento n,

–

gautą rezultatą dauginant iš dienų, kuriomis pažeidimas tęsiasi, skaičiaus <…>

11

Šio komunikato 4.2.1 punkte nustatyta:

–

ieškinių, pareikštų pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, atveju tai dienų skaičius nuo dienos, einančios po atitinkamoje direktyvoje nustatyto perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, iki pažeidimo nutraukimo dienos, arba, jei pažeidimas nenutraukiamas, iki sprendimo pagal SESV 260 straipsnį paskelbimo dienos.

12

To paties komunikato 4.2.2 punkte nurodyta:

13

2023 m. komunikato I priedo „Nustatant Teismui siūlomas finansines sankcijas naudojami duomenys“ 1 punkte numatyta, kad šio komunikato 3 punkte nurodyta periodinės baudos fiksuoto dydžio suma yra 3 000 EUR už dieną, 2 punkte – kad komunikato 4.2.2 punkte nurodyta vienkartinės sumos fiksuoto dydžio suma yra 1 000 EUR už dieną, t. y. viena trečioji periodinės baudos fiksuoto dydžio sumos, o 3 punkte savo ruožtu numatyta, kad Estijos Respublikai koeficientas n yra 0,06. I priedo 5 punkte Estijos Respublikai nustatyta minimali vienkartinė suma yra 168 000 EUR.

Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

14

2022 m. sausio 27 d. Komisija išsiuntė Estijos Respublikai oficialų pranešimą, jame priekaištavo nepranešus apie įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, reikalingas įsipareigojimams pagal Direktyvą 2019/1937 įvykdyti; jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas baigėsi 2021 m. gruodžio 17 d. Estijos Respublika 2022 m. kovo 28 d. atsakyme pripažino jai pareikštus priekaištus ir nurodė, kad direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę įstatymo projektas buvo pateiktas svarstyti Estijos parlamentui ir kad tas įstatymas turėtų įsigalioti 2022 m. birželio 1 d.

15

Negavusi paskesnio pranešimo apie Direktyvos 2019/1937 perkėlimą į nacionalinę teisę, 2022 m. liepos 15 d. Komisija išsiuntė Estijos Respublikai pagrįstą nuomonę, joje paragino per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo dienos įvykdyti įsipareigojimus pagal šią direktyvą.

16

2022 m. rugsėjo 13 d. atsakyme į šią nuomonę Estijos Respublika neginčijo įsipareigojimų neįvykdymo, dėl kurio jai priekaištaujama, ir paaiškino, kaip vyksta įstatymo, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2019/1937, priėmimo teisėkūros procedūra.

17

Komisija laikėsi nuomonės, kad ši valstybė narė vis dar neįvykdė įsipareigojimų, todėl 2023 m. kovo 14 d. nusprendė pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme.

18

2024 m. sausio 4 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus paskelbtas sprendimas byloje C‑147/23. Paskelbus 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva) (C‑147/23, EU:C:2024:346), tos pačios dienos Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.

Dėl ieškinio

Dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį

Šalių argumentai

19

Komisija primena, kad pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą valstybės narės privalo priimti nuostatas, būtinas direktyvoms perkelti į nacionalinę teisę per tose direktyvose nustatytus terminus, ir nedelsdamos apie jas pranešti.

20

Ši institucija pažymi, kad bet koks šių įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį, pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui pasibaigus.

21

Šiuo atveju Estijos Respublika nepriėmė įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, reikalingų Direktyvai 2019/1937 perkelti į nacionalinę teisę, ir apie jas nepranešė Komisijai iki 2022 m. liepos 15 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos.

22

Atsiliepime į ieškinį Estijos Respublika pripažįsta tariamą įsipareigojimų neįvykdymą ir nurodo, kad dėl 2023 m. kovo 5 d. vykusių parlamento rinkimų Direktyvos 2019/1937 perkėlimo į nacionalinę teisę įstatymo projekto svarstymas buvo atidėtas iki 2023 m. birželio mėn. Valstybė narė taip pat nurodo, kad galiojančiuose nacionalinės teisės aktuose yra tam tikrų nuostatų, leidžiančių apsaugoti pranešėjus konkrečiose srityse, tačiau jų negalima laikyti nuostatomis, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę.

23

Dublike Komisija primena, kad pagal suformuotą jurisprudenciją negalima remtis nacionalinės teisės nuostatomis, praktika ar padėtimi, norint pateisinti pavėluotą direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę.

Teisingumo Teismo vertinimas

24

Direktyvos 2019/1937 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės narės turėjo užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, būtinos, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2021 m. gruodžio 17 d. Šios direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės, tvirtindamos tas nacionalines nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Be to, pagal 26 straipsnio 3 dalį valstybės narės turi pateikti Komisijai minėtų nacionalinių nuostatų tekstą.

25

Kaip numatyta suformuotoje jurisprudencijoje, įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje, buvusią pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui pasibaigus, o į vėlesnius pakeitimus Teisingumo Teismas atsižvelgti negali (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Be to, Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad jei direktyvoje aiškiai numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonėse būtų nuoroda į šią direktyvą arba tokia nuoroda būtų daroma jas oficialiai skelbiant, bet kuriuo atveju būtina, kad valstybės narės priimtų aiškų aptariamos direktyvos perkėlimo aktą (2024 m. kovo 14 d. Sprendimo Komisija / Latvija (Europos elektroninių ryšių kodeksas), C‑454/22, EU:C:2024:235, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Nagrinėjamu atveju Komisija konstatavo, kad Estijos Respublika nepranešė jai apie nuostatas, reikalingas Direktyvai 2019/1937 perkelti į nacionalinę teisę, todėl 2022 m. liepos 15 d. šiai valstybei narei nusiuntė pagrįstą nuomonę ir pasiūlė per du mėnesius nuo nuomonės gavimo dienos įvykdyti joje nustatytus įpareigojimus.

28

Kaip matyti iš Estijos Respublikos šioje byloje pateikto atsiliepimo į ieškinį ir tripliko, šiam terminui pasibaigus ši valstybė narė nebuvo priėmusi Direktyvą 2019/1937 įgyvendinančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, vadinasi, taip pat apie jas nepranešė Komisijai.

29

Estijos Respublika neginčija įsipareigojimų neįvykdymo, dėl kurio jai priekaištaujama, ir nurodo, kad direktyva buvo pavėluotai perkelta į nacionalinę teisę, vadinasi, ir apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pranešta pavėluotai, be kita ko, dėl 2023 m. kovo 5 d. parlamento rinkimų.

30

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją valstybė narė negali remtis vidaus teisės nuostatomis, praktika ar padėtimi, kad pateisintų Sąjungos teisėje nustatytų pareigų neįvykdymą, kaip antai direktyvos neperkėlimą į nacionalinę teisę per nustatytą terminą (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2019/1937 26 straipsnio 1 dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad dvejų metų perkėlimo į nacionalinę teisę terminas yra pakankamas, kad valstybės narės galėtų įvykdyti įsipareigojimus.

32

Todėl reikia konstatuoti, kad, pasibaigus 2022 m. liepos 15 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui nepriėmusi Direktyvą 2019/1937 įgyvendinančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų ir nepranešusi apie šias nuostatas Komisijai, Estijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 26 straipsnio 1 ir 3 dalis.

Dėl pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį pateiktų prašymų

Šalių argumentai

33

Komisija mano, kad įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio priekaištaujama Estijos Respublika, išliko tą dieną, kai ji pareiškė šį ieškinį Teisingumo Teisme, ir remdamasi SESV 260 straipsnio 3 dalimi siūlo skirti šiai valstybei narei vienkartinę sumą ir periodinę baudą už kiekvieną dieną.

34

Nustatydama piniginių sankcijų dydžius, Komisija rėmėsi 2023 m. komunikato 2 punkte nurodytais bendraisiais principais ir to komunikato 3 ir 4 punktuose nurodytu apskaičiavimo metodu. Konkrečiai kalbant, ši institucija nurodė, kad šie dydžiai turi būti nustatomi remiantis pagrindiniais kriterijais, t. y. pažeidimo sunkumu, jo trukme ir būtinybe užtikrinti atgrasomąjį sankcijos poveikį, kad būtų išvengta pakartotinių pažeidimų.

35

Pirma, dėl pažeidimo sunkumo Komisija primena, kad pagal 2023 m. komunikatą taikytinas koeficientas yra ne mažesnis kaip 1 ir ne didesnis kaip 20. Ši institucija pažymi, kad pagal komunikato 3.2.2 punktą, kai apie nuostatas, kuriomis direktyva perkeliama paskelbus į nacionalinę teisę, nepranešama iš viso, Komisija sistemingai taiko sunkumo koeficientą, lygų 10, nes bet koks direktyvos neperkėlimas ir nepranešimas apie šias nuostatas yra tokio paties sunkumo, neatsižvelgiant į atitinkamos direktyvos nuostatų pobūdį.

36

Antra, dėl pažeidimo trukmės Komisija pažymi, kad pagal 2023 m. pranešimo 3.3 punktą trukmės koeficientas išreiškiamas daugikliu nuo 1 iki 3 ir apskaičiuojamas taikant mėnesinį 0,10 dydį nuo dienos po nagrinėjamos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos iki to momento, kai Komisija nusprendžia kreiptis į Teisingumo Teismą. Kadangi šiuo atveju šio laikotarpio trukmė yra 13 mėnesių, taikytinas trukmės koeficientas yra 1,3.

37

Trečia, kalbant apie kriterijų, susijusį su būtinybe užtikrinti sankcijos atgrasomąjį poveikį atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės mokumą, Komisija pažymi, kad jis išreikštas koeficientu n, kiekvienai valstybei narei nustatytu 2023 m. komunikato I priedo 3 punkte. Jo apskaičiavimas grindžiamas atitinkamos valstybės BVP ir Sąjungos vidutinio nacionalinio BVP santykiu, padaugintu iš tos valstybės gyventojų ir Sąjungos vidutinio nacionalinio gyventojų skaičiaus santykio. Pirmojo santykio svoris yra du trečdaliai, o antrojo – trečdalis. Pagal šį 3 punktą Estijos Respublikai nustatytas koeficientas n yra 0,06.

38

Taigi, pirma, kiek tai susiję su vienkartinės sumos dydžio apskaičiavimu, Komisija, remdamasi 2023 m. komunikato 4.2 punktu, siūlo taikyti sunkumo koeficientą 10 ir koeficientą n, lygų 0,06. Šių dviejų elementų sandauga turi būti padauginta iš vienkartinės fiksuoto dydžio sumos, nustatytos šio komunikato I priedo 2 punkte, t. y. 1 000 EUR, ir taip gaunama 600 EUR suma, kuri turi būti padauginta iš dienų, per kurias pažeidimas buvo tęsiamas, skaičiaus, kaip nurodyta šio komunikato 4.2.1 punkte. Komisija nurodo, kad šią vienkartinę sumą reikia įpareigoti sumokėti, jeigu ji viršija 168 000 EUR, t. y. minimalią vienkartinę sumą, Estijos Respublikai nustatytą pagal 2023 m. komunikato I priedo 5 punktą.

39

Antra, kiek tai susiję su periodinės baudos dydžio nustatymu, Komisija siūlo 2023 m. komunikato I priedo 1 punkte nustatytą periodinės baudos fiksuoto dydžio sumą, lygią 3 000 EUR už dieną, padauginti iš sunkumo koeficiento 10, trukmės koeficiento 1,3 ir koeficiento n 0,06. Taip gaunama 2 340 EUR periodinė bauda už kiekvieną dieną.

40

Galiausiai Komisija siūlo pripažinti, kad pareigos mokėti įsigaliojimo data yra Teisingumo Teismo sprendimo, kuris bus priimtas šioje byloje, paskelbimo diena.

41

Atsiliepime į ieškinį Estijos Respublika pažymi, kad Komisijos pasiūlymai dėl piniginių sankcijų dydžio viršija tai, kas būtina jų veiksmingumui ir atgrasomajam poveikiui užtikrinti.

42

Dėl vienkartinės sumos dydžio Estija mano, kad Komisijos siūloma suma neatsižvelgiama į faktines įsipareigojimų neįvykdymo pasekmes viešiesiems ir privatiems interesams.

43

Pirma, sistemingai taikydama sunkumo koeficientą 10, Komisija negali atsižvelgti į galiojančius teisės aktus dėl pranešėjų apsaugos. Töölepingu seadus (Darbo sutarties įstatymas; RT I, 2023 m. kovo 7 d.) 3 straipsnyje ir avaliku teenistuse seadus (Valstybės tarnybos įstatymas; RT I, 2023 m. kovo 7 d.) 13 straipsnyje įtvirtintas bendras atsakomųjų veiksmų pranešėjų atžvilgiu draudimas, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2019/1937 19 straipsnį. Be to, pranešėjų apsauga numatyta korruptsioonivastase seadus (Kovos su korupcija įstatymas; RT I, 2021 m. balandžio 13 d.) 6 straipsnio 2 dalyje, rahapesu ja terrorismi tõkestamise seadus (Kovos su pinigų plovimu ir terorizmu įstatymas; RT I, 2023 m. vasario 10 d.) 49, 51, 52 ir 521 straipsniuose, finantsinspektsiooni seadus (Finansų priežiūros institucijos įstatymas; RT I, 2022 m. lapkričio 30 d.) 502 ir 503 straipsniuose, taip pat väärtpaberituru seadus (Vertybinių popierių rinkos įstatymas; RT I, 2023 m. kovo 17 d.) 2011, 2012 ir 23749 straipsniuose. Kelios valdžios institucijos taip pat nustatė savo vidaus pranešimų teikimo kanalus.

44

Antra, ši valstybė narė nurodo dėjusi daug pastangų, kad perkeltų Direktyvą 2019/1937 į nacionalinę teisę, ir teigia, kad įstatymo, kuriuo ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, projekto nagrinėjimas dėl 2023 m. kovo 5 d. vykusių parlamento rinkimų užtruko ilgiau, nei iš pradžių buvo numatyta.

45

Galiausiai Estijos Respublika tvirtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog į jos teisę per visą laiką neperkelta labai mažai direktyvų, Komisijos prašomos sumos negalima pateisinti pažeidimų pasikartojimo prevencija.

46

Vadinasi, siekiant įtikinimo ar atgrasymo, pakanka taikyti sunkumo koeficientą, neviršijantį 5.

47

Dėl tų pačių priežasčių reikėtų sumažinti ir Komisijos pasiūlytą periodinės baudos dydį.

48

Dublike Komisija pažymi, kad jos siūlomas sunkumo koeficientas 10 yra vidutinio dydžio ir atitinka 2023 m. komunikato 3.2.2 punkte numatytą lygį.

49

Jos manymu, nustatant šį koeficientą negalima atsižvelgti į Estijos Respublikos atsiliepime į ieškinį nurodytas nacionalinės teisės nuostatas, nes jos nėra svarbios nustatant Direktyvos 2019/1937 perkėlimo į nacionalinę teisę būklę.

50

Apie šias nacionalinės teisės nuostatas Komisijai nebuvo pranešta. Be to, jose nėra daroma nuoroda į šią direktyvą, todėl jos nėra aiškus perkėlimo į nacionalinę teisę aktas.

51

Taip šios nacionalinės nuostatos neatitinka jurisprudencijoje keliamų aiškumo ir tikslumo reikalavimų, kad būtų užtikrintas Direktyvoje 2019/1937 pripažintų teisių turėtojų teisinis saugumas ir visapusiškas jos nuostatų taikymas.

52

Todėl Komisija patvirtina ieškinyje pasiūlytų piniginių sankcijų dydžius.

53

Triplike Estijos Respublika pažymi, pirma, kad jos atsiliepime į ieškinį nurodytos nacionalinės teisės nuostatos įrodo, jog neigiamas įsipareigojimų neįvykdymo, dėl kurio jai priekaištaujama, pasekmes viešiesiems ir privatiems interesams dar reikia įvertinti. Todėl siūlomų piniginių sankcijų dydžiai turi atitikti aplinkybes ir būti proporcingi padarytam pažeidimui. Antra, nustatant šių sankcijų įtikinimo ir atgrasymo lygį reikia atsižvelgti į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes.

54

Šiuo aspektu Komisija negali pateisinti automatiško sunkumo koeficiento taikymo būtinybe užtikrinti vienodą požiūrį į valstybes nares. Priešingai, šis principas reikalauja diferencijuoto vertinimo, atsižvelgiant į kiekvienos direktyvos norminį turinį ir konkrečią kiekvienos valstybės narės padėtį.

55

Šiuo atveju Estijos Respublikoje jau galioja atskirų sričių teisės aktai, iš dalies atitinkantys Direktyvoje 2019/1937 įtvirtintą apsaugos sistemą. Šiuo aspektu ši valstybė narė remiasi šios direktyvos 4 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią direktyva siekiama užpildyti spragas, galinčias atsirasti dėl fragmentiško ir nevienodo apsaugos lygio.

56

Šiuos dydžius galima sumažinti ir dėl nedidelio minėtos valstybės narės padarytų pažeidimų skaičiaus, nes pakartotinio pažeidimo rizika yra nedidelė.

57

Todėl Estijos Respublika prašo, pirma, kad vienkartinės sumos dydis būtų nustatytas 300 EUR už dieną dauginant iš dienų, praėjusių nuo perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, iki dienos, kai ši valstybė narė nutrauks pažeidimą, arba, jei pažeidimas nebus nutrauktas, – iki sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos, skaičiaus. Antra, ji prašo nustatyti 1 170 EUR periodinę baudą už kiekvieną uždelstą dieną nuo sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos iki visiško Direktyvos 2019/1937 perkėlimo į nacionalinę teisę dienos.

Teisingumo Teismo vertinimas

–

Dėl SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymo

58

SESV 260 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog, jeigu pagal SESV 258 straipsnį Komisija kreipiasi į Teisingumo Teismą, remdamasi tuo, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė įsipareigojimo pranešti apie nuostatas, reikalingas pagal teisėkūros procedūrą priimtai direktyvai perkelti į nacionalinę teisę, ji gali, jei mano esant tai reikalinga, nurodyti vienkartinės sumos arba periodinės baudos, mokėtinų atitinkamos valstybės narės, dydį, kurį pagal aplinkybes laiko tinkamu. SESV 260 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad jei Teisingumo Teismas nustato pažeidimą, jis gali paskirti atitinkamai valstybei narei sumokėti vienkartinę sumą arba periodinę baudą, neviršijančią Komisijos nurodyto dydžio, o pareiga mokėti įsigalioja Teisingumo Teismo sprendime nustatytą dieną.

59

Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 32 punkto, nustatyta, kad, pasibaigus 2022 m. liepos 15 d. pagrįstoje nuomonėje numatytam terminui, Estijos Respublika nebuvo nei priėmusi Direktyvą 2019/1937 į nacionalinę teisę perkeliančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, nei apie jas pranešusi Komisijai, konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas patenka į SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.

60

Be to, reikia priminti, kad SESV 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto mechanizmo tikslas – ne vien paskatinti valstybes nares kuo greičiau nutraukti įsipareigojimų nevykdymą, kuris, nesant tokios priemonės, galėtų tęstis, bet ir supaprastinti ir pagreitinti piniginių sankcijų skyrimo procedūrą, taikomą, kai neįvykdomas įsipareigojimas pranešti apie pagal teisėkūros procedūrą priimtos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatas (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Kad būtų pasiektas šis tikslas, SESV 260 straipsnio 3 dalyje numatyta skirti dviejų rūšių pinigines sankcijas: vienkartinę sumą ir periodinę baudą už kiekvieną dieną.

62

Nors periodinės baudos už kiekvieną dieną taikymas atrodo ypač tinkamas paskatinti valstybę narę kuo greičiau nutraukti įsipareigojimų nevykdymą, įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą labiau grindžiamas atitinkamos valstybės narės pareigų nevykdymo pasekmių privatiems ir viešiesiems interesams vertinimu, pavyzdžiui, kai įsipareigojimai buvo nevykdomi ilgą laiką (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Šiuo aspektu Komisija prašomų piniginių sankcijų pobūdį ir dydį motyvuoja atsižvelgdama į savo priimtas gaires, pavyzdžiui, esančias jos komunikatuose, kurios, nors ir neįpareigoja Teisingumo Teismo, bet prisideda prie Komisijos veiksmų skaidrumo, nuspėjamumo ir teisinio saugumo užtikrinimo (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

64

Šiuo atveju Komisija rėmėsi 2023 m. komunikatu, kad pagrįstų savo prašymą įpareigoti Estijos Respubliką sumokėti už kiekvieną dieną mokamą periodinę baudą ir vienkartinę sumą, taip pat nustatyti jų dydžius.

65

Kiek tai susiję su tokių piniginių sankcijų skyrimo tikslingumu, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir, kaip pats mano, reikalingą įtikinimo ar atgrasymo lygį, kiekvienoje byloje turi nustatyti tinkamas pinigines sankcijas, kad, be kita ko, būtų užkirstas kelias pasikartoti analogiškiems Sąjungos teisės pažeidimams (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

66

Pirma, dėl vienkartinės sumos skyrimo, nepaisant to, kad Estijos Respublika nuolat informavo Komisijos tarnybas apie Direktyvos 2019/1937 nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę procedūros eigą, su nustatytu įsipareigojimų neįvykdymu susijusių teisinių ir faktinių aplinkybių visuma rodo, kad, siekiant veiksmingai užkirsti kelią analogiškiems Sąjungos teisės pažeidimams ateityje, reikia imtis atgrasomosios priemonės, kaip antai įpareigojimo sumokėti vienkartinę sumą. Iš tiesų Estijos Respublika nepriėmė jokių nuostatų, kuriomis Direktyva 2019/1937 būtų perkelta į nacionalinę teisę, iki jos 26 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos. Be to, Komisijai nebuvo pranešta apie šias nuostatas nei iki 2022 m. liepos 15 d. motyvuotoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos, nei iki tos dienos, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines aplinkybes.

67

Antra, kalbant apie periodinės baudos skyrimą, pažymėtina, kad tokia sankcija iš principo taikoma tik tiek, kiek tęsiasi pažeidimas, už kurį ta bauda skiriama, kol Teisingumo Teismas išnagrinės faktines aplinkybes, o jų vertinimas turi būti laikomas atliktu proceso pabaigos dieną. Reikia pažymėti, kad tokiu atveju, kaip šioje byloje, kai posėdžio nerengiama, data, į kurią reikia atsižvelgti, yra rašytinės proceso dalies pabaigos data (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 64 punktas).

68

Taigi siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju gali būti numatytas periodinės baudos skyrimas, reikia išnagrinėti, ar šio sprendimo 32 punkte konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas tęsėsi iki rašytinės proceso dalies užbaigimo dienos (t. y. iki 2023 m. rugpjūčio 14 d.).

69

Šiuo atveju neginčijama, kad iki tos dienos Estijos Respublika nebuvo nei priėmusi Direktyvą 2019/1937 į nacionalinę teisę perkeliančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, nei apie jas pranešusi. Todėl reikia konstatuoti, kad ši valstybė narė ir toliau nevykdė įsipareigojimų, kol Teisingumo Teismas išnagrinėjo faktines aplinkybes.

70

Tokiomis aplinkybėmis Komisijos prašymas priteisti iš Estijos Respublikos periodinę baudą už kiekvieną dieną yra tinkama finansinė priemonė siekiant užtikrinti, kad ši valstybė narė kuo greičiau nutrauktų konstatuotą įsipareigojimų nevykdymą ir įvykdytų įsipareigojimus pagal Direktyvą 2019/1937. Vis dėlto, kadangi negalima atmesti galimybės, kad teismo sprendimo šioje byloje paskelbimo dieną direktyva bus visiškai perkelta į nacionalinę teisę, ši periodinė bauda turi būti skirta tik tiek, kiek sprendimo paskelbimo dieną įsipareigojimai dar nebus įvykdyti (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 66 punktą).

–

Dėl piniginių sankcijų dydžio

71

Dėl Komisijos prašomų sankcijų dydžio apskaičiavimo reikia priminti, kad pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį tik Teisingumo Teismas turi jurisdikciją skirti piniginę sankciją valstybei narei. Vis dėlto per procedūrą, pradėtą pagal šią nuostatą, Teisingumo Teismas turi tik ribotą diskreciją, nes tuo atveju, kai Teisingumo Teismas konstatuoja įsipareigojimų neįvykdymą, Komisijos pasiūlymai įpareigoja Teisingumo Teismą dėl piniginės sankcijos, kurią jis gali skirti, pobūdžio ir maksimalaus dydžio (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

72

Naudodamasis savo diskrecija šioje srityje, kuri apibrėžta Komisijos pasiūlymuose, Teisingumo Teismas turi nustatyti valstybei narei pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį skiriamų piniginių sankcijų dydį taip, kad, pirma, jis atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcingas padarytam pažeidimui. Tarp šiuo aspektu svarbių veiksnių yra konstatuoto įsipareigojimų neįvykdymo sunkumas, jo trukmė ir atitinkamos valstybės narės mokumas (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

73

Taip pat reikia priminti, kad įgyvendinant šią diskreciją gairės, kaip antai Komisijos komunikatai, neįpareigoja Teisingumo Teismo, bet prisideda prie Komisijos veiksmų skaidrumo, nuspėjamumo ir teisinio saugumo užtikrinimo, kai ši institucija teikia pasiūlymus Teisingumo Teismui (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

74

Šiuo atveju Komisija, nustatydama prašomų piniginių sankcijų dydį, rėmėsi 2023 m. komunikatu.

75

Pirma, kiek tai susiję su konstatuoto įsipareigojimų neįvykdymo sunkumu, iš 2023 m. komunikato 3.2 punkto matyti, kad, Komisijos teigimu, nepranešimas apie nuostatas, kuriomis pagal teisėkūros procedūrą priimta direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, visada laikomas sunkiu. Vadinasi, padarius tokį įsipareigojimų neįvykdymą pateisinamas automatiškas sunkumo koeficiento 10 taikymas.

76

Estijos Respublika ginčija šio koeficiento dydį ir automatišką jo taikymą nagrinėjamu atveju.

77

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga priimti nacionalines nuostatas, kad būtų užtikrintas visiškas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę, ir pareiga apie jas pranešti Komisijai yra esminiai valstybių narių įsipareigojimai, siekiant užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą, todėl šių įsipareigojimų neįvykdymas neabejotinai laikytinas sunkiu (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

78

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Direktyva 2019/1937 yra esminė Sąjungos teisės priemonė, nes ja, remiantis jos 1 straipsniu, siejamu su jos 1 konstatuojamąja dalimi, nustatomi bendri minimalūs standartai, kuriais užtikrinama asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus srityse, kuriose šie pažeidimai gali ypač pakenkti bendrajam interesui, aukšto lygio subalansuota ir veiksminga apsauga. Nustatydama asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus profesinėje srityje, apsaugos sistemą, ši direktyva prisideda prie žalos viešajam interesui prevencijos ypač jautriose srityse, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų, pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos, aplinkos ar Sąjungos finansinių interesų apsaugos. Šios direktyvos nuostatose numatyta tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus subjektų pareiga įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus, pranešimų priėmimo ir tolesnių veiksmų procedūras, kartu užtikrinant asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, teises ir sąlygas, kuriomis jiems gali būti taikoma numatyta apsauga (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 73 punktas).

79

Direktyvos 2019/1937 nuostatų neperkėlimas į nacionalinę teisę per nustatytą terminą neišvengiamai pažeidžia Sąjungos teisę ir vienodą bei veiksmingą jos taikymą, nes apie šios teisės pažeidimus gali būti nepranešta, jeigu apie juos žinantiems asmenims nesuteikiama apsauga nuo galimų atsakomųjų veiksmų (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 74 punktas).

80

Atsižvelgiant į tai, valstybei narei pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį skirtų piniginių sankcijų dydis, kaip priminta šio sprendimo 72 punkte, turi būti pritaikytas prie aplinkybių ir proporcingas padarytam pažeidimui (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 75 punktas).

81

Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas nusprendė, kad automatiškas tokio pat sunkumo koeficiento taikymas visais atvejais, kai direktyva nėra visiškai perkelta į nacionalinę teisę ir dėl to nepranešama apie šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, neišvengiamai trukdo pritaikyti piniginių sankcijų dydį prie pažeidimo aplinkybių ir skirti proporcingas sankcijas (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 76 punktas).

82

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nurodė, kad darydama prielaidą, jog pareigos pranešti apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pažeidimas turi būti laikomas vienodai sunkiu nepriklausomai nuo direktyvos, Komisija neturi galimybės pritaikyti piniginių sankcijų atsižvelgdama į šios pareigos nevykdymo pasekmes privatiems ir viešiesiems interesams, kaip numatyta 2023 m. komunikato 3.2.2 punkte (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 77 punktas).

83

Atsiliepime į ieškinį Estijos Respublika nurodė, kad tam tikros šio sprendimo 43 punkte nurodytos nuostatos, skirtos apie Sąjungos teisės pažeidimus pranešančius asmenims apsaugoti, kurios atitinka Direktyvos 2019/1937 reikalavimus, jau yra įtvirtintos šalies teisės aktuose.

84

Darbo sutarties įstatymo 3 straipsnyje ir Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnyje numatytas bendras atsakomųjų veiksmų pranešėjų atžvilgiu draudimas, kaip įtvirtinta Direktyvos 2019/1937 19 straipsnyje. Be to, pranešėjų apsauga numatyta Kovos su korupcija įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, Kovos su pinigų plovimu ir terorizmu įstatymo 49, 51, 52 ir 521 straipsniuose, Finansų priežiūros institucijos įstatymo 502 ir 503 straipsniuose, taip pat Vertybinių popierių rinkos įstatymo 2011, 2012 ir 23749 straipsniuose. Kelios valdžios institucijos taip pat nustatė savo vidaus pranešimų teikimo kanalus.

85

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nebuvo įrodyta, jog šioje byloje konstatuoto įsipareigojimų neįvykdymo pasekmės privatiems ir viešiesiems interesams buvo tokios neigiamos, kaip jos būtų visiško Direktyvos 2019/1937 neperkėlimo į nacionalinę teisę atveju. Dėl Komisijos tvirtinimo, kad vertinant pasirinktą sunkumo koeficientą nereikia atsižvelgti į minėtas nacionalinės teisės nuostatas, nes apie jas nebuvo jai pranešta, pakanka konstatuoti, kad šis argumentas neturi reikšmės, nes nepranešimas visiškai nekeičia fakto, kad tų teisės nuostatų egzistavimas iš tiesų daro įtaką šiems interesams (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 92 punktą).

86

Vis dėlto pati Estijos Respublika savo atsiliepime į ieškinį pripažino, kad normos, kuriomis saugomi apie Sąjungos teisės pažeidimus pranešantys asmenys, yra įtvirtintos skirtinguose Estijos teisės aktuose ir jose, priešingai nei reikalaujama pagal Direktyvos 2019/1937 26 straipsnio 3 dalį, nėra aiškios nuorodos į šių asmenų apsaugą.

87

Konkrečių ir aiškių normų dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos, tokios kaip įtvirtinta Direktyvoje 2019/1937, nebuvimas trukdo veiksmingai šių asmenų apsaugai, todėl gali neleisti vienodai ir veiksmingai taikyti tą teisę šios direktyvos taikymo srityse (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 94 punktas).

88

Kaip priminta šio sprendimo 78 punkte, nustatydama asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus profesinėje srityje, aukšto lygio apsaugą, ši direktyva prisideda prie žalos viešajam interesui prevencijos ypač jautriose srityse, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų, pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos, aplinkos ar Sąjungos finansinių interesų apsaugos (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 95 punktas).

89

Kaip nurodyta šio sprendimo 79 punkte, nesant veiksmingos apsaugos, asmenys, sužinoję apie Sąjungos teisės pažeidimą šiose srityse, gali nenorėti apie juos pranešti, nes dėl to jiems gali būti taikomi atsakomieji veiksmai (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 96 punktas).

90

Taigi, atsižvelgiant į Direktyvos 2019/1937 1 straipsnyje, siejamame su jos 1 konstatuojamąja dalimi, įtvirtintą tikslą, šią direktyvą į nacionalinę teisę visiškai ir tiksliai perkeliančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų nepriėmimas yra labai sunkus pažeidimas (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 97 punktas).

91

Taip pat reikia pažymėti, kad į aplinkybę, jog procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį dėl Estijos Respublikos buvo pradėta pirmą kartą, negalima atsižvelgti nustatant jai skirtinos vienkartinės sumos dydį. Ankstesnis valstybės narės elgesys neturi jokios įtakos nagrinėjamos direktyvos neperkėlimo į nacionalinę teisę pasekmėms privatiems ir viešiesiems interesams.

92

Antra, vertinant pažeidimo trukmę reikia priminti, kad, kiek tai susiję su laikotarpio, į kurį reikia atsižvelgti nustatant vienkartinės sumos dydį, pradžia, data, į kurią reikia atsižvelgti siekiant įvertinti įsipareigojimų nevykdymo trukmę, yra ne pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaiga, bet diena, kurią baigiasi atitinkamoje direktyvoje nustatytas perkėlimo terminas (t. y. 2021 m. gruodžio 17 d.) (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 80 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

93

Kalbant apie periodinės baudos nustatymą, pažeidimo trukmė turi būti vertinama atsižvelgiant į momentą, kuriuo Teisingumo Teismas vertina faktines aplinkybes, o ne į momentą, kuriuo Komisija į jį kreipiasi (2019 m. liepos 8 d. sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai), C‑543/17, EU:C:2019:573, 87 punktas).

94

Neginčijama, kad Estijos Respublika iki Direktyvos 2019/1937 26 straipsnio 1 dalyje numatytos perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos (t. y. iki 2021 m. gruodžio 17 d.) nepriėmė šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų ir apie jas nepranešė Komisijai, priešingai nei numatyta minėtos direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje. Vadinasi, aptariamas įsipareigojimų neįvykdymas, kuris nebuvo pasibaigęs iki Teisingumo Teismui pradedant nagrinėti faktines aplinkybes, tęsiasi trejus metus.

95

Trečia, kiek tai susiję su Estijos Respublikos mokumu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, nepažeidžiant Komisijos galimybės siūlyti finansines sankcijas, grindžiamas daugybe kriterijų, siekiant, be kita ko, išlaikyti pagrįstą skirtumą tarp įvairių valstybių narių, kaip pagrindiniu veiksniu reikia remtis valstybės narės BVP tam, kad būtų nustatytos pakankamai atgrasomos ir proporcingos sankcijos, siekiant veiksmingai užkirsti kelią analogiškų Sąjungos teisės pažeidimų pasikartojimui ateityje (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 81 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

96

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad reikia atsižvelgti į naujausius valstybės narės BVP pokyčius Teisingumo Teisme atliekamo faktinių aplinkybių nagrinėjimo dieną (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 82 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

97

Šiuo atveju koeficientas n, atspindintis atitinkamos valstybės narės mokumą, palyginti su kitų valstybių narių mokumu, kurį Komisija taiko pagal 2023 m. komunikato 3.4 ir 4.2 punktus, kaip matyti iš šio sprendimo 9 punkte nurodytos lygties, apibrėžiamas kaip atitinkamos valstybės narės BVP ir valstybių narių BVP vidurkio santykio, atitinkančio du trečdalius koeficiento n, ir atitinkamos valstybės gyventojų skaičiaus ir valstybių narių gyventojų skaičiaus vidurkio santykio, atitinkančio vieną trečdalį koeficiento n, svertinis geometrinis vidurkis. Komisija šį koeficiento n apskaičiavimo metodą pateisina tikslu išlaikyti pagrįstą valstybių narių koeficientų n skirtumą, palyginti su skaičiavimu, grindžiamu tik valstybių narių BVP, ir tikslu užtikrinti tam tikrą stabilumą apskaičiuojant koeficientą n, nes mažai tikėtina, kad gyventojų skaičius kasmet labai kistų (2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 83 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

98

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, nustatant atitinkamos valstybės narės mokumą, koeficiento n apskaičiavimo metodas negali apimti atsižvelgimo į demografinį kriterijų pagal 2023 m. komunikato 3.4 ir 4.2 punktuose numatytą tvarką (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Pranešėjų direktyva), C‑147/23, EU:C:2024:346, 84–86 punktus).

99

Todėl, remiantis šio sprendimo 95 punkte nurodyta jurisprudencija ir nesant Komisijos pateikto atitinkamo kriterijaus, kuriuo būtų užtikrintas skaičiavimo stabilumas ir išlaikytas pagrįstas skirtumas tarp valstybėms narėms taikomų koeficientų n, piniginių sankcijų dydį reikėtų nustatyti atsižvelgiant į Estijos Respublikos BVP vidurkį per paskutinius trejus metus.

100

Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į Teisingumo Teismui pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad, kiek tai susiję su jo skiriamomis piniginėmis sankcijomis, jis negali nustatyti didesnės sumos, nei nurodė Komisija, pripažintą diskreciją, reikia konstatuoti, kad, pirma, siekiant veiksmingai užkirsti kelią ateityje pasikartoti pažeidimams, analogiškiems Direktyvos 2019/1937 26 straipsnio 1 ir 3 dalies pažeidimui ir kenkiantiems Sąjungos teisės veiksmingumui, reikia skirti 500 000 EUR dydžio vienkartinę sumą, ir kad, antra, tuo atveju, jei šio sprendimo 32 punkte konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas tęstųsi iki šio sprendimo paskelbimo dienos, reikia įpareigoti Estijos Respubliką sumokėti Komisijai 1 500 EUR dydžio periodinę baudą už kiekvieną dieną nuo tos dienos iki dienos, kai ši valstybė narė įvykdys įsipareigojimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

101

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Estijos Respublika pralaimėjo bylą, o Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, Estijos Respublika padengia ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.

Iki Europos Komisijos 2022 m. liepos 15 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, reikalingų įsipareigojimams pagal 2019 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/1937 dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos įvykdyti, ir nepranešusi apie šias nuostatas Komisijai, Estijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 26 straipsnio 1 ir 3 dalis.

2.

Iki tos dienos, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines aplinkybes, vis dar nesiėmusi priemonių, reikalingų Direktyvai 2019/1937 perkelti į nacionalinę teisę, ir nepranešusi apie šias priemones Europos Komisijai, Estijos Respublika ir toliau nevykdė įsipareigojimų.

3.

Įpareigoti Estijos Respubliką sumokėti Europos Komisijai:

–

vienkartinę 500 000 EUR sumą,

–

tuo atveju, jei rezoliucinės dalies 1 punkte konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas tęstųsi iki šio sprendimo paskelbimo dienos, – 1 500 EUR dydžio periodinę baudą už kiekvieną dieną nuo tos dienos iki dienos, kai ši valstybė narė įvykdys įsipareigojimus.

4.

Estijos Respublika padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.