<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><JUDGMENT xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.JUDGMENT><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-722/17</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62017CJ0722</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:577">EU:C:2019:577</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>11</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>11</PAGE.TOTAL><AUTHOR>CJ</AUTHOR></BIB.JUDGMENT><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC"><DATE ISO="20090710">2009 m. liepos 10 d.</DATE> sprendimas – Byla C-722/17</HT></P><P><HT TYPE="SC">Reitbauer ir kt.</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Teisingumo Teismo</HT> (pirmoji kolegija) <HT TYPE="UC">sprendimas</HT></P><P><DATE ISO="20190710">2019 m. liepos 10 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NOTE.ID="E0001"><P>Proceso kalba: vokiečių.</P></NOTE></P></TI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė</KEYWORD><KEYWORD>Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012</KEYWORD><KEYWORD>Jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose</KEYWORD><KEYWORD>Išimtinė jurisdikcija</KEYWORD><KEYWORD>24 straipsnio 1 ir 5 punktai</KEYWORD><KEYWORD>Bylos dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą ir sprendimų vykdymo</KEYWORD><KEYWORD>Nekilnojamojo turto pardavimo teismo paskirtose varžytinėse procedūra</KEYWORD><KEYWORD>Ieškinys, kuriuo prieštaraujama pajamų, gautų iš šių varžytinių, paskirstymo tvarkai</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><JUDGMENT.INIT><P>Byloje C‑722/17</P><P>dėl <HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Villach</HT> (Filacho apylinkės teismas, Austrija) <DATE ISO="20171219">2017 m. gruodžio 19 d.</DATE> sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo <DATE ISO="20171227">2017 m. gruodžio 27 d.</DATE>, pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje</P></JUDGMENT.INIT><PARTIES><PLAINTIFS><P><HT TYPE="BOLD">Norbert Reitbauer,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Dolinschek GmbH,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">B.T.S. Trendfloor Raumausstattungs-GmbH,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Elektrounternehmen K. Maschke GmbH,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Klaus Egger,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Architekt DI Klaus Egger Ziviltechniker GmbH</HT></P></PLAINTIFS><AGAINST>prieš</AGAINST><DEFENDANTS><P><HT TYPE="BOLD">Enrico Casamassima</HT></P></DEFENDANTS></PARTIES><PREAMBLE><PREAMBLE.INIT><P>TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),</P><P>kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.-C. Bonichot, teisėjai C. Toader (pranešėja), A. Rosas, L. Bay Larsen ir M. Safjan,</P><P>generalinis advokatas E. Tanchev,</P><P>posėdžio sekretorius D. Dittert, skyriaus vadovas,</P></PREAMBLE.INIT><GR.VISA><VISA>atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus <DATE ISO="20190116">2019 m. sausio 16 d.</DATE> posėdžiui,</VISA></GR.VISA><?PAGE NO="2"?><GR.CONSID><CONSID><P>išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:</P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>N. Reitbauer, <HT TYPE="ITALIC">Dolinschek GmbH</HT>, <HT TYPE="ITALIC">B.T.S. Trendfloor Raumausstattungs-GmbH</HT>, <HT TYPE="ITALIC">Elektrounternehmen K. Maschke GmbH</HT>, K. Egger ir <HT TYPE="ITALIC">Architekt DI Klaus Egger Ziviltechniker GmbH</HT>, atstovaujamų advokato G. Götz,</P></ITEM><ITEM><P>E. Casamassima, atstovaujamo advokato H. Walder,</P></ITEM><ITEM><P>Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir P. Lacerda,</P></ITEM><ITEM><P>Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos M. Schöll,</P></ITEM><ITEM><P>Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller ir M. Wilderspin,</P></ITEM></LIST></CONSID></GR.CONSID><GR.VISA><VISA>susipažinęs su <DATE ISO="20190403">2019 m. balandžio 3 d.</DATE> posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,</VISA></GR.VISA><PREAMBLE.FINAL>priima šį</PREAMBLE.FINAL></PREAMBLE><CONTENTS.JUDGMENT><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Sprendimą</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1</NO.P><TXT>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl <DATE ISO="20121212">2012 m. gruodžio 12 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="351" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2012">OL L 351, 2012, p. 1</REF.DOC.OJ>) 24 straipsnio 1 ir 5 punktų išaiškinimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2</NO.P><TXT>Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Norbert Reitbauer, <HT TYPE="ITALIC">Dolinschek GmbH, B.T.S. Trendfloor Raumausstattungs-GmbH, Elektrounternehmen K. Maschke GmbH</HT>, Klaus Egger ir <HT TYPE="ITALIC">Architekt DI Klaus Egger Ziviltechniker GmbH</HT> (toliau – Reitbauer ir kt.) ginčą su Enrico Casamassima, gyvenančiu Italijoje, dėl ieškinio, kuriuo prieštaraujama pajamų, gautų iš teismo paskirtose varžytinėse parduodant nekilnojamąjį turtą, esantį Austrijoje, paskirstymo tvarkai.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisė</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3</NO.P><TXT>Reglamento Nr. 1215/2012 15, 21 ir 34 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><CONSID><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>(15)</NO.P><TXT>Jurisdikcijos taisyklės turėtų būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Todėl visada turėtų galioti ši jurisdikcijos nuostata, išskyrus keletą aiškiai nustatytų atvejų, kai ginčo objektas arba šalių autonomija pateisina kitą siejamąjį kriterijų. Juridinio asmens buveinės vieta turi būti apibrėžta autonomiškai, siekiant didesnio bendrų taisyklių skaidrumo ir norint išvengti jurisdikcijų kolizijos;</TXT></NP></CONSID><P>&lt;…&gt;</P><CONSID><NP><NO.P>(21)</NO.P><TXT>siekiant darnaus teisingumo vykdymo, reikia sumažinti vienu metu vykstančių procesų galimybę ir užtikrinti, kad skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Turėtų būti nustatytas aiškus ir efektyvus <HT TYPE="ITALIC">lis pendens</HT> atvejų ir susijusių ieškinių išnagrinėjimo mechanizmas, kuris taip pat padėtų išvengti dėl nacionalinių skirtumų atsirandančių problemų, kai reikia nustatyti momentą, kada byla yra laikytina esančia teismo žinioje. Šiame reglamente minėtas momentas turėtų būti apibrėžtas autonomiškai;</TXT></NP></CONSID><?PAGE NO="3"?><P>&lt;…&gt;</P><CONSID><NP><NO.P>(34)</NO.P><TXT>turėtų būti užtikrintas [<DATE ISO="19680927">1968 m. rugsėjo 27 d.</DATE> Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="299" PAGE.FIRST="32" DATE.PUB="1972">OL L 299, 1972, p. 32</REF.DOC.OJ>)], [<DATE ISO="20001222">2000 m. gruodžio 22 d.</DATE> Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="012" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2001">OL L 12, 2001, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42)] ir šio reglamento tęstinumas ir tuo tikslu nustatytos pereinamosios nuostatos. Tęstinumą taip pat turi užtikrinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas 1968 m. Briuselio konvenciją ir ją pakeičiančius reglamentus.<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></TXT></NP></CONSID></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4</NO.P><TXT>Šio reglamento II skyrių <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>Jurisdikcija<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/> sudaro, be kita ko, 1 skirsnis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>Bendrosios nuostatos<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/> ir 2 skirsnis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>Speciali jurisdikcija<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/>. 1 skirsnyje įtvirtinto 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5</NO.P><TXT>Minėto reglamento 7 straipsnis suformuluotas taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitariama kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos,</P></ITEM><ITEM><P>teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos,</P></ITEM></LIST></P></NP></ITEM></LIST></TXT><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/></P></NP></ITEM></LIST></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6</NO.P><TXT>To paties reglamento 24 straipsnio 1 ir 5 punktuose nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT>nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, – turto buvimo vietos valstybės narės teismai.</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>5)</NO.P><TXT>nagrinėti ieškinius, susijusius su teismo sprendimų vykdymu, – valstybės narės, kurioje minėtas teismo sprendimas buvo įvykdytas arba turi būti vykdomas, teismai.<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="4"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Austrijos teisė</HT></HT></P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P><HT TYPE="ITALIC">EO</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7</NO.P><TXT>Iš <HT TYPE="ITALIC">Exekutionsordnung</HT> (Vykdymo proceso kodeksas, toliau – EO) 209–212 straipsnių matyti, kad žodinio proceso tvarka turėtų būti nagrinėjama, kaip paskirstyti pajamas, gautas iš priverstinio turto pardavimo. Šiuo tikslu reikalaujama, kad kreditoriai pareikštų savo reikalavimus į paskirstomą turtą ir juos pagrįstų dokumentiniais įrodymais. Per posėdį nagrinėjamas reikalavimų tikslumas ir eiliškumas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8</NO.P><TXT>Vykstant pajamų iš varžytinių paskirstymui, pagal EO 213 straipsnį kreditoriai ir skolininkas gali prieštarauti tam, kad buvo atsižvelgta į tam tikrus reikalavimus. Prieštaravimas gali reiškiamas dėl pateikto reikalavimo egzistavimo, eiliškumo arba dydžio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9</NO.P><TXT>Pagal EO 231 straipsnio 1 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl paskirstymo, sprendžia dėl teisės klausimų, kurie yra keliami pateikiant prieštaravimą. Jeigu sprendimas dėl prieštaravimo priklauso nuo bylos faktų nustatymo, nutartimi dėl paskirstymo ieškovas yra raginamas pareikšti atskirą ieškinį, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10</NO.P><TXT>Pagal EO 232 straipsnį vykdymą atliekantis teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl ieškinio, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P><HT TYPE="ITALIC">AnfO</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11</NO.P><TXT>Remiantis <HT TYPE="ITALIC">Anfechtungsordnung</HT> (Įstatymas dėl <HT TYPE="ITALIC">actio pauliana</HT>, toliau – <HT TYPE="ITALIC">AnfO</HT>) 1 straipsniu, <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT> siekiama užtikrinti, kad su skolininko turtu susiję teisiniai veiksmai, kurie yra nepalankūs ginčijančiam kreditoriui, pripažįstami negaliojančiais tik šiam kreditoriui. Šį ieškinį galima pareikšti tuomet, kai į skolininko turtą nukreipto vykdymo metu nebuvo ar nebūtų patenkinti visi kreditoriaus reikalavimai ir kai toks ieškinys teikia vilčių, kad kreditoriaus reikalavimai bus patenkinti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12</NO.P><TXT>Iš <HT TYPE="ITALIC">AnfO</HT> 2 ir 3 straipsnių matyti, kad <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT> gali būti pareikštas dėl ketinimų sukčiauti arba turto išeikvojimo, taip pat dėl neatlyginto perleidimo veiksmų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13</NO.P><TXT>Pagal <HT TYPE="ITALIC">AnfO</HT> 6 straipsnį pareikšti <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT> netrukdo tai, kad ginčijamas veiksmas yra patvirtintas vykdomuoju raštu arba įvykdytas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14</NO.P><TXT>Kaip matyti iš <HT TYPE="ITALIC">AnfO</HT> 10 straipsnio, <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT> gali būti pareikštas vykstant pajamų, gautų iš priverstinio pardavimo, paskirstymo procedūrai.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15</NO.P><TXT>Romoje (Italija) gyvenantys E. Casamassima ir C. kartu nesusituokę gyveno bent iki 2014 m. pavasario. 2010 m. jie nusipirko namą Filache (Austrija). Nekilnojamojo turto registre tik C. buvo nurodyta kaip savininkė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16</NO.P><TXT>Vėliau nekilnojamojo turto renovacijos darbai buvo užsakyti iš Reitbauer ir kt. Kadangi mokėjimai už darbus nebuvo iki galo įvykdyti, Reitbauer ir kt. pareiškė C. ieškinį dėl žalos atlyginimo. Šis ieškinys buvo patenkintas keliais sprendimais, pirmasis jų, ne galutinis, buvo priimtas 2014 m. pradžioje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17</NO.P><TXT><DATE ISO="20140507">2014 m. gegužės 7 d.</DATE> Romos teisme C. pripažino <FT TYPE="DECIMAL">349772,95</FT> EUR skolą E. Casamassima, kurios grąžinimo tvarka per penkerius metus buvo nustatyta teisme sudaryta taikos sutartimi. Be to, C. įsipareigojo šį reikalavimą užtikrinti Filache esančio turto hipoteka.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18</NO.P><TXT><DATE ISO="20140613">2014 m. birželio 13 d.</DATE> Vienoje (Austrijoje) notaro patvirtintu aktu C. dar kartą pripažino minėtą skolą. <DATE ISO="20140618">2014 m. birželio 18 d.</DATE> nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas nagrinėjamo nekilnojamojo turto įkeitimas E. Casamassima naudai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19</NO.P><TXT>Pirmasis sprendimas, priimtas Reitbauer ir kt. naudai 2014 m. pradžioje, po to, kai buvo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, tapo vykdytinas tik tada, kai buvo įregistruotas nekilnojamojo turto įkeitimas E. Casamassima naudai, taigi Reitbauer ir kt. reikalavimų užtikrinimo priemonė, susijusi su C. turtu ir kylanti iš to sprendimo vykdymo, buvo paskesnėje eilėje nei E. Casamassima reikalavimų užtikrinimo priemonė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20</NO.P><TXT>Remdamasis <DATE ISO="20040421">2004 m. balandžio 21 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 805/2004, sukuriančiu neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="143" PAGE.FIRST="15" DATE.PUB="2004">OL L 143, 2004, p. 15</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 19 sk., 7 t., p. 38), <DATE ISO="20150903">2015 m. rugsėjo 3 d.</DATE> Romos teismas patvirtino C. ir E. Casamassima taikos sutartį kaip Europos vykdomąjį raštą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21</NO.P><TXT>2016 m. vasario mėn. E. Casamassima prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – <HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Villach</HT> (Filacho apylinkės teismas, Austrija) – pateikė prašymą priverstinai parduoti nagrinėjamą nekilnojamąjį turtą. Iš kreditorių eiliškumo nekilnojamojo turto registre matyti, kad beveik visa <FT TYPE="NUMBER">280000</FT> EUR suma, už kurią 2016 m. rudenį nekilnojamasis turtas buvo parduotas varžytinėse, turėjo atitekti E. Casamassima, remiantis šiame registre įregistruotu nekilnojamojo turto įkeitimu jo naudai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22</NO.P><TXT>Siekdami išvengti tokio pajamų, gautų iš teismo paskirtų varžytinių paskirstymo, Reitbauer ir kt. ėmėsi tam tikrų teisminių veiksmų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23</NO.P><TXT>Taigi, pirma, 2016 m. birželio mėn. Reitbauer ir kt. <HT TYPE="ITALIC">Landesgericht Klagenfurt</HT> (Klagenfurto apygardos teismas, Austrija) pareiškė <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT> E. Casamassima ir C. Nutartimi, kuri tapo galutinė 2017 m. liepos mėn., šis teismas, atmetęs savo tarptautinę jurisdikciją dėl to, kad E. Casamassima ir C. gyvenamoji vieta yra ne Austrijoje, atmetė šį ieškinį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24</NO.P><TXT>Antra, <DATE ISO="20170510">2017 m. gegužės 10 d.</DATE> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pagal EO 209–212 straipsnius surengtame teismo posėdyje dėl pajamų, gautų iš teismo paskirtų varžytinių, paskirstymo skirtingiems kreditoriams Reitbauer ir kt. pagal EO 213 straipsnį pateikė prieštaravimą dėl paskirstymo E. Casamassima naudai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25</NO.P><TXT>Pateikę šį prieštaravimą, Reitbauer ir kt. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė ieškinį, juo pagal EO 232 straipsnį prieštaravo paskirstymo tvarkai; šį ieškinį jie grindė dviem prieštaravimo pagrindais. Pirmuoju pagrindu siekiama, kad būtų pripažinta, kad buvo klaidingai nuspręsta dėl iš teismo paskirtų varžytinių gautų pajamų paskirstymo E. Casamassima, nes pastarojo reikalavimas išnyko įskaičius C. reikalavimą atlyginti žalą, kurią jis turėjo padengti, nes be jos sutikimo užsakė renovacijos darbus iš Reitbauer ir kt. Antrasis pagrindas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prilygina <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT>, yra susijęs su <DATE ISO="20140613">2014 m. birželio 13 d.</DATE> skolos, kuri, Reitbauer ir kt. teigimu, buvo nustatyta notaro patvirtintu aktu tik tam, kad būtų išvengta, kad Reitbauer ir kt. perims nagrinėjamo nekilnojamojo turto valdymą, pripažinimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26</NO.P><TXT>Siekdami pateisinti <HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Villach</HT> (Filacho apylinkės teismas) tarptautinę jurisdikciją tokiam ieškiniui, Reitbauer ir kt. rėmėsi Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 punktu. E. Casamassima savo ruožtu pareiškė prieštaravimą, grindžiamą to teismo tarptautinės jurisdikcijos nebuvimu, teigdamas, kad pagrindinis ieškinys iš esmės yra analogiškas <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT>, dėl kurio Teisingumo Teismas <DATE ISO="19920326">1992 m. kovo 26 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Reichert ir Kockler</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑261/90</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1992:149">EU:C:1992:149</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) nustatė, kad jam netaikoma ši išimtinės jurisdikcijos taisyklė.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Austrijos teisę vykstant teismo posėdžiui dėl pajamų, gautų iš teismo paskirtų varžytinių, paskirstymo, kai prieštaravimas pareiškiamas remiantis EO 213 straipsniu, gali būti patikrinamas reikalavimų egzistavimas ir jų tenkinimo eiliškumas. Jei sprendimas dėl prieštaravimo priklauso nuo nagrinėjamų faktų nustatymo, šalių prašoma per vieną mėnesį pareikšti atskirą ieškinį, t. y. ieškinį, kuriuo prieštaraujama pajamų paskirstymo tvarkai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28</NO.P><TXT>Tokiu ieškiniu sustabdomas sprendimo, kuriuo nustatytas paskirstymas, vykdymas, kiek tai susiję su ginčijama dalimi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, ieškinys, kuriuo prieštaraujama pajamų paskirstymo tvarkai, pirmiausia leidžia patikrinti, ar galima remtis turto įkeitimu, kaip savo antrajame ieškinio, kuriuo pareiškiamas prieštaravimas, pagrinde šio teismo prašo Reitbauer ir kt. Minėtas teismas tvirtina, kad tokia galimybė suteikia ieškiniui, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai, <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT> pobūdį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30</NO.P><TXT>Kiek tai susiję su tarptautine jurisdikcija nagrinėti ieškinį, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar jurisdikcijos taisyklės turėtų būti nagrinėjamos atsižvelgiant į tokį ieškinį globaliai ir abstrakčiai, ar atsižvelgiant konkrečiu atveju į kiekvieno prieštaravimo pagrindą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31</NO.P><TXT>To teismo teigimu, jau vien šie proceso ypatumai, vertinami bendrai, liudija glaudų ryšį su vykdymo ar įkeisto turto vietos teismu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32</NO.P><TXT>Taigi, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 punkte numatytomis vykdymo valstybės narės teismų išimtinės jurisdikcijos taisyklėmis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad, remiantis EO, ieškinys, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai, priklauso vykdymo bylą nagrinėjančio teismo privalomai jurisdikcijai. Nors tiesa, kad pagal EO 232 straipsnį pareikštu ieškiniu nesiekiama iš principo prieštarauti vykdymui, nes skolininkas prarado nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą jį pardavus teismo paskirtose varžytinėse, šiame etape nagrinėjamas nekilnojamasis turtas bus pakeistas jį pardavus gautomis pajamomis taip, kad teismo atliekamas jų paskirstymas taip pat priklausys vykdymo institucijos veiklai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33</NO.P><TXT>Kiek tai susiję su valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, išimtinės jurisdikcijos taisyklėmis, nurodytomis Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad ieškinys, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai, patenka į šios nuostatos taikymo sritį, nes toks ieškinys yra turto įkeitimo vykdymo etapas, kuris baigiasi pajamų, gautų pardavus įkeistą turtą, paskirstymu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Villach</HT> (Filacho apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>1.</NO.P><TXT>Ar Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 punktą reikia aiškinti taip, kad EO 232 straipsnyje numatytas ieškinys, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai ir kurį galima pareikšti atsiradus nesutarimų dėl iš teismo paskirtų varžytinių gautų pajamų paskirstymo, patenka į šios normos taikymo sritį</TXT><P>ir tuomet, jeigu vieno kreditoriaus, įkaito turėtojo, ieškinys kitam kreditoriui, įkaito turėtojui:</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>grindžiamas prieštaravimu, kuriuo remiantis įkeitimu užtikrintas paskolos reikalavimas dėl priešpriešinio skolininkės reikalavimo atlyginti žalą nebeegzistuoja, ir,</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>be to, kaip <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT> ieškinys, grindžiamas prieštaravimu, kuriuo remiantis įkeitimo teisės pagrindas šio reikalavimo, kylančio iš paskolos, atveju negalioja, nes suteikia privilegijų vienam kreditoriui?</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP></ITEM><?PAGE NO="7"?><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Ar Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad [EO] 232 straipsnyje numatytas ieškinys, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai ir kurį galima pareikšti atsiradus nesutarimų dėl iš teismo paskirtų varžytinių gautų pajamų paskirstymo, patenka į šios normos taikymo sritį</TXT><P>ir tuomet, jeigu vieno kreditoriaus, įkaito turėtojo, ieškinys kitam kreditoriui, įkaito turėtojui:</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>grindžiamas prieštaravimu, kuriuo remiantis įkeitimu užtikrintas paskolos reikalavimas dėl priešpriešinio skolininkės reikalavimo atlyginti žalą nebeegzistuoja, ir,</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>be to, kaip <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT> ieškinys, grindžiamas prieštaravimu, kuriuo remiantis įkeitimo teisės pagrindas šio reikalavimo, kylančio iš paskolos, atveju negalioja, nes suteikia privilegijų vienam kreditoriui?<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/></TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Dėl prejudicinių klausimų</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35</NO.P><TXT>Šiais dviem klausimais, kurie turėtų būti nagrinėjami kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento (EB) Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 ir 5 dalys turi būti aiškinamos taip, kad kreditoriaus ieškinys, kuriuo prieštaraujama pajamų, gautų iš teismo paskirtų nekilnojamojo turto varžytinių, paskirstymo tvarkai ir kuriuo siekiama, viena vertus, konstatuoti reikalavimo išnykimą dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo ir, kita vertus, kad nebūtų galima remtis įkeitimu, kuriuo užtikrinamas pastarasis reikalavimas, priklauso išimtinei valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismų arba priverstinio vykdymo vietos teismų jurisdikcijai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36</NO.P><TXT>Visų pirma primintina, kad suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, kad atsižvelgiant į tai, jog Reglamentu Nr. 1215/2012 panaikinamas ir pakeičiamas Reglamentas Nr. 44/2001, kuriuo buvo pakeista <DATE ISO="19680927">1968 m. rugsėjo 27 d.</DATE> Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="299" PAGE.FIRST="32" DATE.PUB="1972">OL L 299, 1972, p. 32</REF.DOC.OJ>) su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos, Teisingumo Teismo pateiktas minėto reglamento ir konvencijos nuostatų aiškinimas galioja ir Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatoms, kai šios gali būti traktuojamos kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>lygiavertės<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/> (šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20180531">2018 m. gegužės 31 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Nothartová</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑306/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:360">EU:C:2018:360</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0018">18</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>; <DATE ISO="20181115">2018 m. lapkričio 15 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kuhn</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑308/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:911">EU:C:2018:911</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20190228">2019 m. vasario 28 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gradbeništvo Korana</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑579/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:162">EU:C:2019:162</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir jame nurodytą jurisprudenciją).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37</NO.P><TXT>Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriuje numatyta bendros jurisdikcijos priskyrimo sistema yra pagrįsta bendrąja taisykle, įtvirtinta jo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią valstybėje narėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38</NO.P><TXT>Tik kaip bendrosios atsakovo gyvenamosios vietos teismų jurisdikcijos taisyklės išimtys, Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnyje nustatytos taisyklės dėl išimtinės jurisdikcijos visų pirma susijusios su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą ir sprendimų vykdymu. Taigi šios specifinės jurisdikcijos taisyklės turėtų būti aiškinamos siaurai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39</NO.P><TXT>Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal atitinkamas EO taisykles po to, kai įvyksta teismo paskirtos nekilnojamojo turto varžytinės, pajamų, gautų iš priverstinio vykdymo, paskirstymo klausimas sprendžiamas teismo posėdyje, kurį organizuoja vykdantysis teismas. Tokiu atveju, jei yra prieštaraujama kreditoriaus teisei dalyvauti paskirstant pajamas, teismas turi atlikti patikrinimus, visų pirma susijusius su reikalavimų egzistavimu ir jų tenkinimo eiliškumu. Jei sprendimas dėl prieštaravimo priklauso nuo bylos faktų nustatymo, šalių prašoma pareikšti atskirą ieškinį, kuriuo būtų prieštaraujama paskirstymo tvarkai.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40</NO.P><TXT>Šiuo atveju pagrindinėje byloje grįsdami savo ieškinį, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai, Reitbauer ir kt. rėmėsi, viena vertus, E. Casamassima reikalavimo išnykimu dėl įskaitymo ir, kita vertus, tuo, kad negalima remtis įkeitimu, kuriuo užtikrinamas šis reikalavimas; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo tvirtinimu, pastarasis prieštaravimas yra <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41</NO.P><TXT>Nors neabejotina, kad, vertinant apskritai, ieškinys, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai, yra susijęs su vykdymo procesu dėl priverstinio nekilnojamojo turto pardavimo, vis dėlto, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktų bylos elementų, prieštaravimo pagrindai, kuriais grindžiamas toks ieškinys, gali būti labai skirtingi, kiek tai susiję su jų turiniu, todėl gali būti kitokio teisinio pobūdžio, dėl ko jų ryšys su priverstiniu vykdymu ar teisėmis į nekilnojamąjį turtą gali labai skirtis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42</NO.P><TXT>Taigi, kaip savo išvados 35, 38 ir 48 punktuose iš esmės nurodė generalinis advokatas, visapusė ieškinio, kuriuo prieštaraujama paskirstymo tvarkai, analizė, siekiant nustatyti šiam ieškiniui taikomas tarptautinės jurisdikcijos taisykles, prieštarautų Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 ir 5 punktuose nustatytų išimtinės jurisdikcijos taisyklių siauram aiškinimui, kurį lemia jų išimtinis pobūdis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į šias aplinkybes, būtina išnagrinėti, ar, pirma, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktą ir, antra, šio reglamento 24 straipsnio 5 punktą leidžiama nustatyti jurisdikciją turintį teismą, kiek tai susiję su kiekvienu prieštaravimo pagrindu, kuriuo remiasi Reitbauer ir kt.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44</NO.P><TXT>Kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte nurodyta valstybės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismų jurisdikcija, Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad ši išimtinė jurisdikcija galioja ne visiems ieškiniams dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, o tik tiems, kurie patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį ir kuriais siekiama nustatyti, viena vertus, nekilnojamojo turto dydį, sudėtį, nuosavybės, valdymo ar kitas daiktines teises į šį turtą ir, kita vertus, užtikrinti šių teisių turėtojams su jų statusu susijusių pirmumo teisių apsaugą (<DATE ISO="20140403">2014 m. balandžio 3 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Weber</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑438/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:212">EU:C:2014:212</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>; <DATE ISO="20151217">2015 m. gruodžio 17 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komu ir kiti</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑605/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:833">EU:C:2015:833</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>; taip pat <DATE ISO="20161116">2016 m. lapkričio 16 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schmidt</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑417/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:881">EU:C:2016:881</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45</NO.P><TXT>Taigi valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, jurisdikcijai pagrįsti nepakanka to, kad ieškinyje būtų keliamas klausimas dėl daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba kad ieškinys turėtų ryšį su tuo nekilnojamuoju turtu. Ieškinys veikiau turi būti grindžiamas daiktine, o ne asmenine teise (<DATE ISO="20161116">2016 m. lapkričio 16 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schmidt</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑417/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:881">EU:C:2016:881</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46</NO.P><TXT>Pirma, kiek tai susiję su prieštaravimo pagrindu, kuriuo siekiama nustatyti E. Casamassima reikalavimo išnykimą dėl įskaitymo, reikia pažymėti, kad tokiu prašymu Reitbauer ir kt. iš esmės siekia ginčyti reikalavimo, kuriuo buvo remiamasi prieš juos paskirstant iš teismo paskirtų varžytinių gautas pajamas, egzistavimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47</NO.P><TXT>Nors tiesa, kad reikalavimo egzistavimas pasitarnavo kaip pagrindas įkeitimui ir vėlesniam jo įvykdymui, šis prašymas įskaityti nėra grindžiamas daiktine teise. Tai, ar E. Casamassima reikalavimas jo skolininkei išnyko dėl įskaitymo, nėra susiję su priežastimis, dėl kurių išimtinė jurisdikcija priskiriama vietos, kur yra nekilnojamasis turtas, teismams, t. y. būtinybe atlikti patikrinimus, tyrimus ir ekspertizes vietoje (šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20151217">2015 m. gruodžio 17 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komu ir kt.</HT></NAME.CASE> <NO.CASE>C‑605/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:833">EU:C:2015:833</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir jame nurodytą jurisprudenciją).</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48</NO.P><TXT>Antra, kiek tai susiję su pagrindu, kuriuo Reitbauer ir kt. ginčija notarinio akto, kuriuo <DATE ISO="20140613">2014 m. birželio 13 d.</DATE> buvo patvirtinta C. skola E. Casamassima ir kuris buvo priverstinio vykdymo pagrindas, pagrįstumą ir prašo nustatyti, kad šiuo aktu negali būti remiamasi prieš juos, reikia pažymėti, kad tokių argumentų nagrinėjimas nereikalauja nei faktų vertinimo, nei turto buvimo vietos taisyklių ar įpročių, kurie gali pateisinti valstybės narės, kur yra nekilnojamasis turtas, teismų jurisdikciją, taikymo (<DATE ISO="19900110">1990 m. sausio 10 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Reichert ir Kockler</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑115/88</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1990:3">EU:C:1990:3</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0012">12</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49</NO.P><TXT>Iš tiesų toks prieštaravimo pagrindas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prilygino <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT>, grindžiamas reikalavimo teise, t. y. kreditoriaus asmenine teise skolininko atžvilgiu, o tikslas – išlaikyti reikalavimų patenkinimo garantiją, kuri kreditoriui yra skolininko turtas (<DATE ISO="20181004">2018 m. spalio 4 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Feniks</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑337/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:805">EU:C:2018:805</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50</NO.P><TXT>Taigi, kaip savo išvados 58 punkte nurodė generalinis advokatas, klausimo, ar tenkinamos tokio ieškinio sąlygos, nagrinėjimas nereikalauja atlikti vertinimų, glaudžiai susijusių su nekilnojamojo turto buvimo vieta ir galinčių pateisinti išimtinę valstybės narės, kurioje yra tas nekilnojamasis turtas, jurisdikciją.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 punkto</HT></HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51</NO.P><TXT>Pirmiausia reikėtų priminti, kad pagal šią nuostatą sprendimų vykdymo klausimais tik vykdymo vietos valstybės narės teismai yra kompetentingi, nepriklausomai nuo šalių nuolatinės gyvenamosios vietos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52</NO.P><TXT>Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 punktas taikomas ieškiniams, kuriais siekiama, kad būtų nuspręsta dėl prieštaravimo, susijusio su teise panaudoti priverstinio vykdymo, apribojimo arba nusavinimo priemones kilnojamajam arba nekilnojamajam turtui, siekiant užtikrinti veiksmingą teismo sprendimų ir dokumentų vykdymą (šiuo klausimu žr. <DATE ISO="19920326">1992 m. kovo 26 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Reichert ir Kockler</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑261/90</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1992:149">EU:C:1992:149</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53</NO.P><TXT>Pirma, kiek tai susijęs su Reitbauer ir kt. prieštaravimo pagrindu, kuriuo siekiama nustatyti E. Casamassima reikalavimo išnykimą dėl įskaitymo, reikia pažymėti, kad vertinant tokio prašymo pagrįstumą nutolstama nuo klausimų, susijusių su paties priverstinio vykdymo įgyvendinimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54</NO.P><TXT>Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, <DATE ISO="19680927">1968 m. rugsėjo 27 d.</DATE> Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos, 16 straipsnio 5 punkte, kurio nuostatos buvo perimtos Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 punkte, reikalaujama ryšio specifika reiškia, kad viena šalis negali remtis jurisdikcija, kuri remiantis šia nuostata suteikiama vykdymo vietos teismams, norėdama išimties tvarka kreiptis į teismus dėl ginčo, kuris priklauso kitos valstybės narės teismų jurisdikcijai (šiuo klausimu žr. <DATE ISO="19850704">1985 m. liepos 4 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">AS-Autoteile Service</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>220/84</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1985:302">EU:C:1985:302</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0017">17</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55</NO.P><TXT>Antra, kiek tai susiję su prieštaravimo pagrindu, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prilygino <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT>, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo pagrindu Reitbauer ir kt. neginčija pačių už priverstinį vykdymą atsakingų institucijų veiksmų, nes toks ieškinys nėra pakankamai susijęs su tokiu vykdymu, kad būtų pateisintas Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 punkte numatytos išimtinės kompetencijos taisyklės taikymas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai ir siekiant suteikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visą informaciją, būtiną sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, reikia išnagrinėti, kaip ir padarė generalinis advokatas, ar Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis yra teisinis pagrindas tarptautinei to teismo jurisdikcijai, kiek tai susiję su <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT>, ar ne.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57</NO.P><TXT>Remiantis šia nuostata, bylose, kylančiose iš sutarčių, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas prievolės, kuria remiantis pateiktas prašymas, įvykdymo vietos teismuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58</NO.P><TXT>Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT>, pareikštas dėl reikalavimų, kylančių iš sudarant sutartį prisiimtų įsipareigojimų, patenka į <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>bylas, kylančias iš sutarčių<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/>, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį (<DATE ISO="20181004">2018 m. spalio 4 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Feniks</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑337/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:805">EU:C:2018:805</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59</NO.P><TXT>Šiuo atveju kaip iš esmės per posėdį tvirtino Reitbauer ir kt. bei Europos Komisija, antrasis prieštaravimo pagrindas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prilygino <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT>, yra suformuluotas, siekiant konstatuoti, kad negalima remtis įkeitimu, kurį C. (bendra skolininkė, su kuria kiekvienas iš šių kreditorių buvo susijęs pagal sutartį) nustatė E. Casamassima naudai, prieš Reitbauer ir kt., taigi atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcija galėtų būti papildyta jurisdikcija, kuri yra leidžiama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į kreditorių ir C. santykių sutartinę kilmę, tokia jurisdikcija atitinka tiek teisinio saugumo ir nuspėjamumo reikalavimus, tiek gero teisingumo vykdymo tikslą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61</NO.P><TXT>Taigi iš sutarties kylančių reikalavimų teisių turėtojas gali pareikšti <HT TYPE="ITALIC">actio Pauliana</HT> <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/>, nes tokia jurisdikcija galima remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčiu. Šiuo atveju antruoju pagrindu Reitbauer ir kt. siekia išsaugoti savo interesus, vykdant įsipareigojimus, kylančius iš renovacijos darbų sutarčių, sudarytų su C. Vadinasi, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>atitinkamos prievolės įvykdymo vieta<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/> pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunktį yra ta vieta, kurioje pagal šias sutartis buvo atlikti minėti statybos darbai, t. y. Austrija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 ir 5 punktai turi būti aiškinami taip, kad kreditoriaus ieškinys, kuriuo prieštaraujama pajamų, gautų iš teismo paskirtų nekilnojamojo turto varžytinių, paskirstymo tvarkai ir kuriuo siekiama, viena vertus, konstatuoti reikalavimo išnykimą dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo ir, kita vertus, kad nebūtų galima remtis įkeitimu, kuriuo užtikrinamas pastarasis reikalavimas, nepriklauso išimtinei valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismų arba priverstinio vykdymo vietos teismų jurisdikcijai.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Dėl bylinėjimosi išlaidų</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63</NO.P><TXT>Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><JURISDICTION><INTRO>Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:</INTRO><P><HT TYPE="BOLD"><DATE ISO="20121212">2012 m. gruodžio 12 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 24 straipsnio 1 ir 5 punktai turi būti aiškinami taip, kad kreditoriaus ieškinys, kuriuo prieštaraujama pajamų, gautų iš teismo paskirtų nekilnojamojo turto varžytinių, paskirstymo tvarkai ir kuriuo siekiama, viena vertus, konstatuoti reikalavimo išnykimą dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo ir, kita vertus, kad nebūtų galima remtis įkeitimu, kuriuo užtikrinamas pastarasis reikalavimas, nepriklauso išimtinei valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismų arba priverstinio vykdymo vietos teismų jurisdikcijai.</HT></P></JURISDICTION></CONTENTS.JUDGMENT><?PAGE NO="11"?><SIGNATURE.CASE><SIGNATORY><P>Parašai.</P></SIGNATORY></SIGNATURE.CASE></JUDGMENT>