1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009, p. 11) 3 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant HG ir TC ginčą su Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny (Draudimo garantijų fondas, Lenkija, toliau – Garantijų fondas) dėl galimos ieškovų pareigos sudaryti motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl netinkamos važiuoti, neregistruotos transporto priemonės, kurios dalyvavimas eisme buvo laikinai sustabdytas.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punkte pateikta tokia apibrėžtis:

4

Šios direktyvos 3 straipsnio „Pareiga apdrausti transporto priemones“ pirmoje pastraipoje nurodyta:

5

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Nukrypti nuo pareigos apdrausti transporto priemones leidžiančios nuostatos“ nurodytos sąlygos, kada kiekviena valstybė narė gali nukrypti nuo 3 straipsnio nuostatų dėl tam tikrų fizinių arba viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų, dėl tam tikrų transporto priemonių rūšių arba tam tikrų transporto priemonių, turinčių specialų registracijos numerį.

Lenkijos teisė

6

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 2003 m. gegužės 22 d. Ustawa o ubezpieczeniach obowiązkowych, Ubezpieczeniowym Funduszu Gwarancyjnym i Polskim Biurze Ubezpieczycieli Komunikacyjnych (Įstatymas dėl privalomojo draudimo, draudimo garantijų fondo ir Lenkijos motorinių transporto priemonių draudikų biuro (Dz. U., 2018, 473 pozicija, toliau – Privalomojo draudimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje sąvoka „privalomasis draudimas“ apibrėžta kaip „asmens civilinės atsakomybės draudimas arba turto draudimas, jei įstatyme arba tarptautinėje Lenkijos Respublikos ratifikuotoje sutartyje numatyta pareiga sudaryti draudimo sutartį“.

7

Privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas dėl žalos, atsirandančios naudojant šias transporto priemones.

8

Įstatymo dėl privalomojo draudimo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad motorinės transporto priemonės valdytojas turi sudaryti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl žalos, atsiradusios naudojant valdomą transporto priemonę.

9

Minėto įstatymo 88 straipsnyje nustatyta:

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

10

2014 m. rugsėjo 1 d. ieškovai pagrindinėje byloje įsigijo sunkvežimį (toliau –„transporto priemonė, dėl kurios vyksta ginčas“). Šios transporto priemonės dalyvavimas eisme nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2019 m. spalio 29 d. laikinai sustabdytas, remiantis sprendimais, paeiliui priimtais Starosta Ostrowiecki (Ostroveco seniūnas, Lenkija), kuriam deponuoti šio automobilio registracijos liudijimas ir registracijos numeriai. Ši transporto priemonė vėl buvo laikinai įregistruota remiantis 2019 m. kovo 20 d. tos pačios institucijos sprendimu.

11

Laikino nedalyvavimo eisme laikotarpiu ši transporto priemonė nebuvo tinkama važiuoti dėl techninės būklės.

12

Kadangi nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2019 m. kovo 20 d. (toliau – nagrinėjamas laikotarpis) minėta transporto priemonė nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės draudimu, 2019 m. gegužės 20 d. Garantijų fondas raštu informavo ieškovus pagrindinėje byloje apie pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimą ir paprašė jų pateikti dokumentus, patvirtinančius šios pareigos įvykdymą ar jos nebuvimą. Tuo pačiu raštu jiems buvo skirta 6 750 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 1 500 eurų) bauda už šios pareigos nevykdymą.

13

Ieškovai kreipėsi į Sąd Rejonowy w Opatowie (Opatuvo apylinkės teismas, Lenkija), t. y. į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydami konstatuoti pareigos nagrinėjamu laikotarpiu apdrausti atitinkamą transporto priemonę civilinės atsakomybės draudimu nebuvimą. Grįsdami šį ieškinį ieškovai tvirtina, kad įpareigojimas sudaryti tokią draudimo sutartį laikotarpiui, per kurį laikinai sustabdytas transporto priemonės dalyvavimas eisme ir skirta bauda už šio įpareigojimo nesilaikymą, „yra neteisėtas ir pažeidžia piliečių teises“.

14

Garantijų fondas prašo atmesti ieškinį. Jis pabrėžia, kad pareiga sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, numatyta Įstatymo dėl privalomojo draudimo 23 straipsnio 1 dalyje, taikoma kiekvienam motorinės transporto priemonės valdytojui vien dėl to, kad jis turėjo transporto priemonę iki jos išregistravimo dienos, neatsižvelgiant į šios transporto priemonės įsigijimo sąlygas, techninę būklę ar naudojimo apimtį. Taigi laikinas transporto priemonės dalyvavimo kelių transporto eisme sustabdymas neatleidžia jos valdytojo nuo pareigos sudaryti tokią sutartį. Todėl šios teisės aktuose nustatytos pareigos nesilaikymas pagrindžia Įstatymo dėl privalomojo draudimo 88 straipsnyje numatytos baudos skyrimą.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta motorinės transporto priemonės valdytojo pareiga sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl žalos, padarytos naudojant transporto priemonę, yra absoliuti, susijusi su transporto priemonės valdymo teise ir nepriklauso nuo jos techninės būklės, tinkamumo važiuoti, naudojimo būdo arba tos aplinkybės, kad jos dalyvavimas eisme buvo sustabdytas kompetentingos institucijos sprendimu. Be to, pažymima, kad Lenkijos teisėje numatytos sankcijos už šios pareigos nesilaikymą yra tokios pačios, nesvarbu, kokios nesilaikymo aplinkybės.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tokia pareigos sudaryti motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį samprata yra per plati ir viršija Direktyvos 2009/103 tikslą, t. y. motorinių transporto priemonių sukeltuose eismo įvykiuose nukentėjusių asmenų apsaugą.

17

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl sąvokos „transporto priemonių eismas“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, pareigos sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį nustatymas ir tiems transporto priemonių valdytojams, kurių transporto priemonės netinkamos važiuoti, o jų dalyvavimas eisme sustabdytas remiantis kompetentingų valdžios institucijų sprendimu, iš tiesų yra nepateisinamas, nes galima šios transporto priemonės sukelta žala negali būti pripažinta žala, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją, padaryta dėl „transporto priemonių eismo“. Kadangi rizika, kurią apima toks draudimas, negali atsirasti, nei netinkamos važiuoti transporto priemonės valdytojui, nei galimai nukentėjusiam asmeniui nebūtų taikoma draudimo apsauga, nepaisant to, kad draudimo sutartis buvo sudaryta ir atitinkama draudimo įmokos sumokėta. Taigi, tai yra nereikalingas mokestis. Be to, sankcija už pareigos sudaryti tokią sutartį nesilaikymą yra griežta.

18

Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy w Opatowie (Opatuvo apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

Dėl prejudicinio klausimo

19

Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsniu, tais atvejais, kai atsakymą į pateiktą prejudicinį klausimą galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

20

Šią nuostatą reikia taikyti nagrinėjamoje byloje.

21

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį yra privaloma tuo laikotarpiu, kai atitinkama transporto priemonė dėl savo techninės būklės nėra tinkama važiuoti, nėra įregistruota ir pagal taikytiną nacionalinę teisę yra laikinai sustabdytas jos dalyvavimas eisme.

22

Kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą pripažinęs, pagal šio 3 straipsnio pirmą pastraipą, kuri suformuluota labai abstrakčiai, iš valstybių narių reikalaujama vidaus teisės sistemoje nustatyti bendrą pareigą drausti transporto priemones (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, C‑383/19, EU:C:2021:337, 39 punktas).

23

Taigi, kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti, kad, išskyrus direktyvos 5 straipsnyje nustatytas išimtis, visos transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, būtų apdraustos pagal su draudimo kompanijomis sudarytą sutartį, kuria, laikantis Sąjungos teisės nustatytų ribų, būtų užtikrinta civilinė atsakomybė, susijusi su ta transporto priemone (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, C‑383/19, EU:C:2021:337, 40 punktas).

24

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą sąvoka „transporto priemonė“ yra „bet kokia mechanine energija varoma motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, bet ne bėgiais, ir bet kokia sukabinta arba nesukabinta priekaba“.

25

Ši apibrėžtis nesiejama su tuo, kam naudojama ar gali būti naudojama atitinkama transporto priemonė (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, C‑383/19, EU:C:2021:337, 42 punktas).

26

Be to, tokia apibrėžtis patvirtina objektyvią sąvokos „transporto priemonė“ sampratą, kuri nepriklauso nuo transporto priemonės savininko ar kito asmens ketinimo ją faktiškai naudoti (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 39 punktas ir 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, C‑383/19, EU:C:2021:337, 43 punktas).

27

Teisingumo Teismas jau yra taip pat pabrėžęs, kad klausimas, susijęs su pareigos apsidrausti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu apimtimi, teisinio saugumo tikslais turi būti išspręstas iš anksto, t. y. iki atitinkamos transporto priemonės galimo patekimo į kelių eismo įvykį (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 40 punktas ir 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, C‑383/19, EU:C:2021:337, 44 punktas).

28

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendime Vnuk (C‑162/13, EU:C:2014:2146), 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendime Rodrigues de Andrade (C‑514/16, EU:C:2017:908) ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendime Núñez Torreiro (C‑334/16, EU:C:2017:1007) iš esmės nusprendė, kad aplinkybė, jog pagal transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės sutartį draudikas gali prisiimti atsakomybę už tos transporto priemonės padarytą žalą tik tais apdraustos transporto priemonės naudojimo atvejais, kai ji naudojama kaip transporto priemonė, taigi patenkančiais į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą, visiškai nereiškia, kad pareigos sudaryti tokią draudimo sutartį egzistavimas turėtų būti apibrėžiamas atsižvelgiant į faktinį aptariamos transporto priemonės naudojimą kaip transporto priemonės konkrečiu momentu (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 41 punktas).

29

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad įregistruota transporto priemonė, kurios dalyvavimas eisme nebuvo sustabdytas laikantis nustatytų reikalavimų ir kuri tinkama važiuoti, atitinka sąvoką „transporto priemonė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą, todėl pagal šios direktyvos 3 straipsnio pirmą pastraipą privaloma sudaryti motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai atitinkama transporto priemonė vis dar yra įregistruota valstybėje narėje ir tinkama važiuoti, bet tik dėl savininko, kuris nebeketina jos vairuoti, pasirinkimo stovi pastatyta privačioje valdoje (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 42 ir 52 punktai).

30

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad tas pats iš principo turi būti taikoma valstybėje narėje įregistruotai transporto priemonei, kuri stovi privačioje valdoje ir dėl jos savininko pasirinkimo yra skirta sunaikinti, net jei ši transporto priemonė tam tikru momentu nėra tinkama važiuoti dėl techninės būklės (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, C‑383/19, EU:C:2021:337, 47 punktas).

31

Teisingumo Teismas vis dėlto konstatuoja, kad nors transporto priemonės registracija iš principo patvirtina jos tinkamumą važiuoti ir naudoti ją kaip transporto priemonę, negalima atmesti galimybės, kad įregistruota transporto priemonė objektyviai daugiau nebegali važiuoti dėl blogos techninės būklės. Atitinkamai Teisingumo Teismas paaiškina, jog tam, kad tokiai transporto priemonei nebūtų taikoma Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga apdrausti, būtina, kad būtų oficialiai sustabdytas jos dalyvavimas eisme pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, C‑383/19, EU:C:2021:337, 58 punktą).

32

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad valstybėje narėje įregistruotai transporto priemonei ir toliau taikoma Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga apdrausti, kol pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus nebuvo tinkamai sustabdytas jos dalyvavimas eisme (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, C‑383/19, EU:C:2021:337, 60 punktas).

33

Iš šios jurisprudencijos galima aiškiai daryti išvadą, kad tuomet, kai motorinė transporto priemonė yra netinkama važiuoti dėl techninės būklės, ji nėra įregistruota, be to, pagal taikytiną nacionalinę teisę buvo tinkamai sustabdytas jos dalyvavimas eisme, jai netaikoma Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta apdraudimo pareiga. Iš tiesų toks tinkamas dalyvavimo eisme sustabdymas objektyviai rodo, kad atitinkama transporto priemonė negali važiuoti, taigi negali būti naudojama kaip transporto priemonė, todėl neturi „transporto priemonės“ statuso, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą (žr. pagal analogiją 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, C‑383/19, EU:C:2021:337, 58 ir 59 punktus). Tai, kad šis dalyvavimo eisme sustabdymas yra laikinas, šiuo atveju yra nereikšminga, nes jokie veiksniai nerodo, kad tokia aplinkybė keltų pavojų veiksmingam atitinkamos transporto priemonės dalyvavimo eisme sustabdymui.

34

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad sudaryti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį nėra privaloma tuo laikotarpiu, kai atitinkama transporto priemonė dėl techninės būklės nėra tinkama važiuoti, nėra įregistruota ir pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas buvo laikinai sustabdytas jos dalyvavimas eisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.