1.

Apeliaciniu skundu Éditions Odile Jacob SAS (toliau – apeliantė) prašo panaikinti 2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimą Éditions Jacob prieš Komisiją, T-279/04 (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė jos ieškinį dėl 2004 m. sausio 7 d. Komisijos sprendimo pripažinti koncentraciją suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimo veikimu (byla Nr. COMP/M.2978 – Lagardère/Natexis/VUP) ( 2 ) (toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo.

2.

Šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės labai išsamiai išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–59 punktuose. Todėl nurodysiu tik kai kuriuos reikšmingus faktus, kad trumpai paaiškinčiau, kodėl pateiktas šis apeliacinis skundas. 2002 m. rugsėjo 25 d.Vivendi Universal SA (toliau – VU) nusprendė perleisti savo dukterinės įmonės Vivendi Universal Publishing SA (toliau – VUP) Europoje turimą leidyklos turtą (toliau – tikslinis turtas). Lagardère SCA (toliau – Lagardère) išreiškė pageidavimą įsigyti šį turtą. Tačiau kadangi VU pageidavo kuo greičiau perleisti tikslinį turtą ir gauti mokėjimą už jį, paaiškėjo, kad jos pageidavimas negali būti įgyvendintas, nes reikėjo gauti išankstinį kompetentingų konkurencijos institucijų leidimą parduoti šį turtą. Todėl Lagardère paprašė Natexis Banques Populaires SA (toliau – NBP) perimti jos teises ir per vieną iš savo šiuo tikslu įsteigtų dukterinių įmonių įsigyti iš VUP tikslinį turtą, laikinai jį turėti ir vėliau, Lagardère gavus leidimą įsigyti šį turtą, jį jai parduoti.

3.

2002 m. gruodžio 3 d.Investima 10 SAS (toliau – Investima 10), visiškai kontroliuojama Ecrinvest 4 SA (toliau – Ecrinvest 4), kuri savo ruožtu yra 100 % kontroliuojama Segex Sarl (toliau – Segex), kurią visiškai kontroliuoja NBP, oficialiai įsipareigojo VUP nupirkti tikslinį turtą. Tą pačią dieną Segex ir Ecrinvest 4 sudarė perleidimo sutartį (toliau – perleidimo sutartis) su Lagardère, pagal kurią Lagardère buvo suteikta teisė per Ecrinvest 4 įsigyti visas Investima 10 kapitalą sudarančias akcijas. Perleidimo sutartyje buvo numatyta, kad perleisti Ecrinvest 4 akcijas Lagardère galima tik po to, kai Lagardère gaus atitinkamų konkurencijos institucijų leidimą įsigyti Ecrinvest 4. 2002 m. gruodžio 3 d.Lagardère, remdamasi perleidimo sutartimi, sumokėjo Segex, be kita ko, akcijų kainą. Lagardère įsipareigojo atlyginti Segex, Ecrinvest 4 ir Investima 10 visus su perleidimo sutartimi susijusius nuostolius. 2002 m. gruodžio 10 d.Lagardère pateikė Komisijai pranešimo apie tikslinio turto įsigijimą projektą. 2002 m. gruodžio 20 d. VUP sutiko parduoti tikslinį turtą Investima 10 ir tą pačią dieną jos sudarė tikslinio turto įsigijimo sutartį.

4.

2003 m. balandžio 14 d.Lagardère pranešė Komisijai apie ketinimą įsigyti tikslinį turtą pagal 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės ( 3 ) 4 straipsnio 1 dalį. 2003 m. birželio 5 d. Komisija nusprendė, kad kyla rimtų abejonių dėl koncentracijos, apie kurią pranešta, suderinamumo su bendrąja rinka, ir pradėjo antrą šios koncentracijos tyrimo stadiją pagal Reglamento Nr. 4064/89 6 straipsnio 1 dalies c punktą.

5.

2003 m. spalio 14 d.Investima 10 tapo Editis SA (toliau – Editis).

6.

2004 m. sausio 7 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo leido vykdyti koncentraciją, jeigu bus laikomasi tam tikrų įsipareigojimų. Pagal šiuos įsipareigojimus Lagardère turėjo parduoti turtą, užtikrinantį apie 60–70 % jos pasaulinės apyvartos ir 70–80 % VUP apyvartos leidinių prancūzų kalba rinkose, su kuriomis susijusi aptariama koncentracija. Komisijos manymu, Lagardère įsipareigojimai panaikintų beveik visus horizontalius koncentracijos šalių veiklos sutapimus visose atitinkamose leidinių prancūzų kalba rinkose, kuriose šiuo sandoriu buvo sukurta arba sustiprinta dominuojanti padėtis. Komisijos nuomone, jeigu turtas būtų parduodamas vienam įgijėjui, nurodyti įsipareigojimai panaikintų daugumą ginčijamame sprendime išanalizuotų vertikalių ir konglomeratinių poveikių, kurie atsiranda dėl bendro susijungusios įmonės dydžio knygų prancūzų kalba prekybos srityje ir prisideda prie dominuojančios padėties sukūrimo arba stiprinimo atitinkamose rinkose. Ginčijamame sprendime daroma išvada, kad atsižvelgiant į Lagardère pasiūlytus prisiimti įsipareigojimus koncentracija nesukurs ir nesustiprins susijungusios įmonės dominuojančios padėties bendrojoje rinkoje. Todėl Komisija nusprendė, kad, jeigu Lagardère laikysis pasiūlytų prisiimti įsipareigojimų pagal Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 2 dalį, aplinkybė, kad Lagardère įsigyja visišką VUP leidyklos turto kontrolę Europoje ir Lotynų Amerikoje, išskyrus Braziliją, pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą yra suderinama su bendrąja rinka ir Europos ekonominės erdvės susitarimu (toliau – EEE susitarimas).

7.

2004 m. gegužės 28 d.Lagardère ir Wendel Investissements SA (toliau – Wendel) sudarė sutarties projektą, pagal kurį Wendel turėjo įsigyti turtą, kurį Lagardère privalėjo parduoti, remdamasi prisiimtais įsipareigojimais. 2004 m. birželio 4 d. raštu Lagardère paprašė Komisijos patvirtinti Wendel kaip šio turto įgijėją.

8.

2004 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismui (dabar – Bendrasis Teismas) pateiktame ieškinyje prieš Komisiją, kuris buvo įregistruotas kaip byla T-279/04, apeliantė paprašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Bendrasis Teismas skundžiamu sprendimu atmetė visą ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

9.

Apeliantė grindžia apeliacinį skundą keturiais pagrindais.

10.

Pirmajame Bendrajame Teisme pateiktame ieškinio pagrinde apeliantė teigė, kad NBP įvykdytas tikslinio turto įsigijimas ginčijamame sprendime klaidingai kvalifikuojamas kaip turto įsigijimas siekiant jį perparduoti pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punktą ir kad šis įsigijimas turėtų būti pripažintas koncentracija, kurią vykdydama Lagardère per NBP, kaip tarpininkę, įgijo visišką tikslinio turto kontrolę arba Lagardère ir NBP bendrai įgijo šio turto kontrolę. Be to, pirmojoje instancijoje apeliantė teigė, kad aplinkybė, jog tikslinį turtą įsigijo Investima 10, neatitiko Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punkte numatytų kumuliacinių sąlygų, todėl tikslinio turto valdymo susitarimas leido Lagardère daryti lemiamą įtaką šiam turtui nuo 2002 m. gruodžio mėnesio iki jo pardavimo Wendel2004 m. rugsėjo 30 dieną.

11.

Bendrasis Teismas konstatavo, kad net jeigu aplinkybė, jog tikslinį turtą įsigijo Investima 10, neatitiko visų Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punkte nustatytų sąlygų, tai nebūtinai reiškia, kad šis įsigijimas pagal to reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą turi būti kvalifikuotas kaip Lagardère visiškos šio turto kontrolės įgijimas arba Lagardère ir NBP bendros kontrolės įgijimas ( 4 ). Tuomet Bendrasis Teismas konstatavo, kad pagal valdymo susitarimą Lagardère negalėjo daryti lemiamos įtakos tiksliniam turtui nuo 2002 m. gruodžio mėnesio ir kartu su NBP negalėjo daryti lemiamos įtakos šiam turtui nuo tos datos pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalį ( 5 ). Bendrasis Teismas, siekdamas išsamumo, dar pridūrė, kad net jeigu, kaip nurodo apeliantė, pagal valdymo susitarimą Lagardère galėjo nuo 2002 m. gruodžio mėnesio viena arba su NBP kontroliuoti tikslinį turtą pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 1 dalies b punktą ir todėl pradėjo jį valdyti iki pranešimo pateikimo, ši aplinkybė neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ( 6 ).

12.

Pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą sudaro dvi dalys.

13.

Pirmiausia, anot apeliantės, analizuodamas turto valdymo susitarimą atskirai, neatsižvelgdamas į visą teisinį susitarimą, pagal kurią Lagardère įgijo tikslinio turto kontrolę, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į koncentracijų kontrolės ir apskritai konkurencijos teisės tikslą, kuris, kaip patvirtinta Sprendime Cementbouw Handel & Industrie prieš Komisiją ( 7 ), yra ištirti ekonomines sandorių sudarymo aplinkybes. Be to, neatsižvelgęs į koncentracijų kontrolės tikslą ir savo paties praktiką, susijusią su kompleksinėmis operacijomis, Bendrasis Teismas nustatė naują išimtį, kuri yra platesnė už Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalyje numatytas išimtis. Pritaręs tokiam valdymo susitarimui, nepaisydamas subjekto, kuriam pavesta valdyti atskirtiną turtą, pobūdžio, ir taip sudarydamas galimybę išvengti sandorių, apie kuriuos paprastai reikia pranešti Komisijai, kontrolės, Bendrasis Teismas taip pat sumažino šio reglamento 3 straipsnio 5 dalies a punkto veiksmingumą, nes atmetė su kredito arba finansinėmis institucijomis susijusį reikalavimą ir net reikalavimą dėl toje nuostatoje nurodyto sandorio laikinojo pobūdžio.

14.

Antra, apeliantės manymu, Bendrasis Teismas leido sutartimi sudaryti „saugojimo susitarimą“, kuriam netaikoma koncentracijų kontrolė. Bendrasis Teismas taikė ne visas Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir taip padarė teisės klaidą, nes analizuodamas apsiribojo sutartiniais elementais ir visiškai neįvertino faktinės kontrolės klausimo pagal pačios Komisijos praktiką, kuri patvirtinta Bendrojo Teismo sprendimu Aer Lingus Group prieš Komisiją ( 8 ). Be to, kaip nurodo apeliantė, Bendrasis Teismas neteisingai pasielgė, kai skundžiamo sprendimo 134 punkte atmetė apeliantės argumentus dėl galimybės daryti lemiamą įtaką, susijusią su finansavimu ir rizikos prisiėmimu, remdamasis tuo, kad toks finansavimas buvo „glaudžiai susijęs su valdymo susitarimu“. Bendrasis Teismas taip pat suklydo, kai skundžiamo sprendimo 137 punkte atmetė apeliantės teiginius dėl Segex (Ecrinvest 4) skolos Lagardère.

15.

Komisija ir Lagardère mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas neveiksmingas, nes ginčijamame sprendime buvo siekiama ne išsiaiškinti, ar buvo faktinė galimybė kontroliuoti nuo 2002 m. gruodžio mėnesio, bet įvertinti su Lagardère VUP kontrolės įgijimu susijusio sandorio, apie kurį pranešta 2003 m. birželio 14 d., suderinamumą su bendrąja rinka. Todėl valdymo susitarimo kvalifikavimas ir tokio kvalifikavimo pasekmės nepriklauso nuo ginčijamo sprendimo, kuriuo buvo leista vykdyti sandorį laikantis įsipareigojimų, ir neturi įtakos ginčijamo sprendimo galiojimui. Lagardère teigia, kad Komisija gali uždrausti koncentraciją tik tuo atveju, jeigu ji sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį, kuri itin apriboja konkurenciją bendrojoje rinkoje. Už nepranešimą apie koncentraciją arba jos vykdymą negavus leidimo gali būti baudžiama tik skiriant baudą pagal Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnį.

16.

Komisija mano, kad apeliantė, remdamasi Sprendimu Cementbouw Handel & Industrie prieš Komisiją ( 9 ), neteisingai teigia, jog Reglamente Nr. 4064/89 įtvirtintas reikalavimas Komisijai bendrai įvertinti tarpusavyje susijusius sandorius, kurie sudaro koncentraciją. Kadangi Komisija padarė išvadą, kad nustačius įpareigojimus koncentracija neriboja konkurencijos, tai, kad sandorio, kuriuo įgyta kontrolė, vertinimas neapėmė valdymo susitarimo etapo, neturėjo įtakos bendrajam koncentracijų kontrolės tikslui. Be to, Bendrojo Teismo išvada, kad VUP turto valdymo susitarimas nesuteikė Lagardère galimybės nuo 2002 m. gruodžio mėnesio pačiai arba kartu su NBP daryti lemiamą įtaką šiam turtui, negali būti ginčijama apeliacinio skundo stadijoje, jeigu nebuvo iškraipytos faktinės aplinkybės, o tai nebuvo nurodyta. Atsižvelgiant į Sprendimą Aer Lingus Group prieš Komisiją ( 10 ), kadangi Komisija leido Lagardère įgyti ilgalaikę išimtinę VUP tikslinio turto kontrolę su sąlyga, kad ši laikysis nustatytų įpareigojimų, toks sprendimas suteikti leidimą taip pat atitinka analizę dėl VUP/Editis turto valdymo perleidimo NBP susitarimo, kaip „pirmojo etapo“ vykdant vieną koncentraciją, kurios tik pačioje pabaigoje (NBP pardavus turtą Lagardère, kuri prisiimtų įsipareigojimus) Lagardère įgytų ilgalaikę turto kontrolę. Komisija mano, kad apeliantės teiginys dėl valdymo susitarimo kvalifikavimo ir dėl naujos su laikinu turto įsigijimu susijusios išimties nustatymu neveiksmingas, nes jis neturi lemiamos įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, ir net jeigu šis susitarimas būtų pripažintas pirmuoju koncentracijos etapu, savaime tai nėra koncentracija. Komisija taip pat mano, kad skundžiamame sprendime neatmetama faktinės kontrolės galimybė. Tačiau tokiomis aplinkybėmis įrodyti, kad Komisija padarė klaidą, turi apeliantė. Nepakanka nurodyti, kad Lagardère vykdė kontrolę nuo 2002 m. gruodžio mėnesio. Juo labiau kad sutarties nuostatos buvo suformuluotos taip, kad kontrolė negalėtų atsirasti.

17.

Lagardère teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas bet kuriuo atveju iš dalies nepriimtinas, o iš dalies – nepagrįstas. Lagardère manymu, apeliantės teiginys, kad valdymo susitarimas tėra pirmasis koncentracijos, pasibaigusios Lagardère turimos kontrolės įgijimu, etapas, yra naujas per apeliacinį procesą pateiktas argumentas, kuris prieštarauja apeliantės Bendrajame Teisme išdėstytai pozicijai, todėl yra nepriimtinas. Lagardère mano, kad apeliantės teiginys, jog Bendrasis Teismas neįvertino galimybės Lagardère faktiškai kontroliuoti Editis nuo valdymo susitarimo įgyvendinimo, yra nepagrįstas ir tai įrodo Bendrojo Teismo atlikta šio klausimo analizė, išdėstyta skundžiamo sprendimo 119 ir paskesniuose punktuose.

18.

Dėl teiginio, kad šis apeliacinio skundo pagrindas neveiksmingas, manau, kad Komisija turi pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalį pripažinti, jog koncentracija, kuri nesukuria arba nesustiprina dominuojančios padėties, dėl kurios būtų itin apribota konkurencija bendrojoje rinkoje, net jeigu apie tokią koncentraciją pranešta pavėluotai, nesilaikant Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalyje numatyto vienos savaitės termino, ir net jeigu vykdant tokią koncentraciją pažeistas šio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje numatytas įpareigojimas sustabdyti jos vykdymą, yra suderinama su bendrąja rinka ( 11 ). Tačiau už nepranešimą Komisijai apie Bendrijos mastu vykdomą koncentraciją pagal Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnį ( 12 ) arba tokios koncentracijos vykdymą be leidimo Komisija gali skirti baudą atitinkamai pagal Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 1 dalies a punktą ir 14 straipsnio 2 dalies b punktą ( 13 ).

19.

Manau, kad svarbu pažymėti, jog toks požiūris grindžiamas prielaida, kad vėliau Komisijai buvo pranešta apie visas faktines, teisines ir ekonomines aplinkybes, kurios galėtų turėti įtakos koncentracijos pobūdžiui ir Komisijos pagal Reglamentą Nr. 4064/89 atliekamam jos poveikio konkurencijai bendrojoje rinkoje vertinimui ( 14 ), ir kad Komisija įvertino tokius veiksmus remdamasi visa reikšminga informacija. Todėl manau, kad jeigu pranešime būtų nurodyta neteisinga ar ne visa su sandorių pobūdžiu susijusi informacija, tai galėtų trukdyti teisingai įvertinti pačią koncentraciją pagal Reglamentą Nr. 4064/89 ( 15 ).

20.

Šiuo požiūriu ir atsižvelgdamas į šią bylą manau, kad jeigu Komisija sprendime, kuriuo leidžiama vykdyti koncentraciją, arba Bendrasis Teismas sprendime, kuriuo peržiūrimas toks Komisijos sprendimas, neatsižvelgia į visą reikšmingą informaciją bei aplinkybes, susijusias su Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio taikymu, ir jų teisingai neįvertina, toks Komisijos arba Bendrojo Teismo sprendimas galėtų būti panaikintas.

21.

Vis dėlto manau, kad net jeigu su šiuo apeliacinio skundo pagrindu susiję apeliantės teiginiai iš tiesų teisingi, jais remiantis skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas. Tariama valdymo susitarimo, kuris, kaip sutinka pati apeliantė, yra neatskiriama koncentracijos, apie kurią buvo pranešta 2003 m. balandžio 14 d., dalis ( 16 ), kvalifikavimo klaida iš tiesų tėra susijusi su tuo, ar pagal šį susitarimą Lagardère tikslinio turto kontrolę įgijo 2002 m. gruodžio mėnesį, ar vėliau. Todėl ši tariama klaida neturi jokios kitos praktinės įtakos koncentracijos, apie kurią buvo pranešta, pobūdžiui arba jos poveikiui konkurencijai bendrojoje rinkoje. Mano manymu, tokį požiūrį patvirtina Bendrojo Teismo sprendimas Cementbouw Handel & Industrie prieš Komisiją ( 17 ). Taigi, kaip nurodė Bendrasis Teismas, aiškinantis, ar keli sandoriai pagal savo pobūdį yra vienas sandoris, be kita ko, siekiama sudaryti Komisijai galimybę vykdyti veiksmingą koncentracijų, dėl kurių gali būti itin apribota konkurencija bendrojoje rinkoje, kontrolę ( 18 ). Todėl šiame apeliaciniame procese apeliantei nėra prasmės teigti, kad Bendrasis Teismas neteisingai įvertino valdymo susitarimą pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnį.

22.

Tačiau, siekdamas išsamumo, išnagrinėsiu su pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu susijusius apeliantės argumentus.

23.

Mano manymu, atmestinas Lagardère teiginys, kad pirmoji šio apeliacinio skundo pagrindo dalis nepriimtina. Nors Bendrajame Teisme išdėstytuose argumentuose apeliantė nevartojo formuluočių, vartojamų Sprendime Cementbouw Handel & Industrie prieš Komisiją ( 19 ), ir Komisijos suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės ( 20 ), tai neturėtų stebinti, nes šis sprendimas priimtas ir pranešimas paskelbtas po to, kai Bendrajame Teisme buvo pareikštas ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Tačiau klausimus dėl tikslinio turto valdymo susitarimo pobūdžio atsižvelgiant į platesnį veiksmų, apie kuriuos buvo pranešta Komisijai, kontekstą ir dėl būtinybės vertinti šį susitarimą atsižvelgiant į tai apeliantė buvo iškėlusi Bendrajame Teisme.

24.

Dėl šio apeliacinio skundo pagrindo pirmos dalies esmės manau, kad netiesa, jog Bendrasis Teismas nesuprato ekonominių aplinkybių, kuriomis vykdyta Komisijos ginčijamame sprendime išnagrinėta koncentracija, ar juo labiau įvairių sandorių, kurie buvo tokios koncentracijos pagrindas. Bendrasis Teismas ne tik skundžiamo sprendimo 119–153 punktuose nuodugniai išanalizavo patį valdymo susitarimo, bet ir šio sprendimo 10–36 punktuose labai smulkiai iš eilės apibūdino kiekvieną sandorį, sudarytą iki 2003 m. balandžio 14 d. pranešimo apie koncentraciją. Be to, šiame apeliaciniame skunde apeliantė aiškiai sutiko su Bendrojo Teismo išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis.

25.

Be to, iš skundžiamo sprendimo aišku, kad Bendrasis Teismas vertino valdymo susitarimą pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalį atsakydamas į konkrečius apeliantės teiginius, išdėstytus prie Bendrajame Teisme pateikto ieškinio dėl sprendimo panaikinimo pirmojo pagrindo. Apeliantė teigė, kad NBP tikslinio turto įsigijimas neatitiko Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punkto ( 21 ) ir kad dėl valdymo susitarimo Lagardère galėjo daryti lemiamos įtakos tiksliniam turtui nuo 2002 m. gruodžio mėnesio iki šio turto pardavimo Wendel 2004 m. rugsėjo mėnesį ( 22 ). Todėl Bendrasis Teismas, tiesiogiai atsakydamas į apeliantės išdėstytus teiginius, išsamiai išanalizavo, ar Lagardère pati arba su kitu subjektu buvo įgijusi tikslinio turto kontrolę nuo 2002 m. gruodžio mėnesio. Nustatęs, kad Lagardère neįgijo tikslinio turto kontrolės pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalį nuo 2002 m. gruodžio mėnesio, Bendrasis Teismas toliau smulkiai nebenagrinėjo šio reglamento 3 straipsnio 5 dalies a punkto taikymo ( 23 ). Todėl panašu, kad Bendrasis Teismas manė, jog, atsižvelgiant į jo pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalį padarytą išvadą dėl kontrolės nebuvimo, nebūtina analizuoti Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punkto, pagal kurį laikoma, kad kontrolė neatsiranda, taikymo. Nemanau, kad taip Bendrasis Teismas sumažino šio reglamento 3 straipsnio 5 dalies a punkto ( 24 ) praktinį veiksmingumą (effet utile) arba juo labiau nustatė naują su kontrolės įgijimu susijusią išimtį.

26.

Be to, manau, kad Komisija teisingai nurodė, jog Bendrojo Teismo atliktas valdymo susitarimo vertinimas suderinamas tiek su Sprendimu Cementbouw Handel & Industrie prieš Komisiją ( 25 ), tiek su Komisijos pranešimu dėl jurisdikcijos ( 26 ), nes šis susitarimas gali būti laikomas pirmuoju, tačiau savaime nepakankamu ( 27 ), etapu iš kelių susijusių sandorių, dėl kurių Lagardère galiausiai įgijo tikslinio turto kontrolę ir taip buvo įvykdyta koncentracija pagal Reglamentą Nr. 4064/89.

27.

Todėl manau, kad pirma šio apeliacinio skundo pagrindo dalis turėtų būti atmesta kaip nepagrįsta.

28.

Antroje šio apeliacinio skundo pagrindo dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai taikė Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kontrolės nustatymo kriterijus ir teišanalizavo formalius sutartinius elementus, bet nesiaiškino faktinės kontrolės buvimo. Apeliantė teigia Bendrajame Teisme tvirtinusi, kad Lagardère galimybę daryti lemiamą įtaką tiksliniam turtui lėmė trys faktinės aplinkybės, t. y. NBP suteikta visos įsigijimo kainos dydžio paskola (1,116 mlrd. EUR), garantija dėl nuomos mokesčių mokėjimo ir sumų VUP grynųjų pinigų poreikiui patenkinti suteikimas (118 mln. EUR). Be to, apeliantė Bendrajam Teismui nurodė, kad Lagardère ir Segex lemiamą įtaką užtikrino trys vienas kitą papildantys mechanizmai: sutarties 7 priede numatyta Segex veto teisė visais tikslinio turto keitimo klausimais, Investima 10 ekonominė priklausomybė nuo Lagardère, atsižvelgiant į 1,2 mlrd. EUR paskolą ir į visos su verslu susijusios rizikos perdavimą Lagardère ir patalpų valdymas.

29.

Manau, kad apeliantės teiginys, jog Bendrasis Teismas teišnagrinėjo sutartines nuostatas, tačiau nevertino faktinės Lagardère turimos tikslinio turto kontrolės klausimo, yra nepagrįstas. Iš skundžiamo sprendimo aišku, kad, priešingai, nei teigia apeliantė, Bendrasis Teismas išnagrinėjo visus jos išdėstytus argumentus dėl faktinės kontrolės ir įvertino pateiktus su tuo susijusius įrodymus. Pirmiausia, skundžiamo sprendimo 133 ir 134 punktuose Bendrasis Teismas išanalizavo, ar dėl to, kad Lagardère finansavo valdymo susitarimą ir prisiėmė visą su juo susijusią riziką, ji galėjo daryti lemiamą įtaką tiksliniam turtui. Antra, skundžiamo sprendimo 136 ir 138–142 punktuose Bendrasis Teismas išanalizavo pagal perleidimo sutarties 7 priedą Segex (Ecrinvest 4) suteiktos veto teisės dėl visų sprendimų, kurie gali turėti poveikį tiksliniam turtui, pobūdį ( 28 ). Trečia, klausimas, ar dėl Segex (Exrinvest 4) skolos Lagardère Segex galėjo netekti galimybės realiai naudotis su tiksliniu turtu susijusiomis teisėmis ir dėl to Segex veikė Lagardère naudai, buvo išnagrinėtas skundžiamo sprendimo 137 punkte. Ketvirta, už Investima 10 valdymą atsakingų valdybos narių nepriklausomumo klausimas buvo išnagrinėtas skundžiamo sprendimo 143 punkte ( 29 ). Iš skundžiamo sprendimo aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo pirma nurodytus su faktine kontrole susijusius klausimus bei nemažai perleidimo sutarties nuostatų ir padarė išvadą, kad šių nuostatų pakako eliminuoti galimybę Lagardère faktiškai kontroliuoti tikslinį turtą ( 30 ).

30.

Mano manymu, kadangi nėra įrodyta, kad Teisingumo Teismas klaidingai įvertino faktinės kontrolės įrodymus ir perleidimo sutarties nuostatas, apeliantės teiginys dėl faktinės kontrolės yra atmestinas kaip nepagrįstas.

31.

Be to, apeliantė nurodo, kad skundžiamo sprendimo 133 punkte pateikti Bendrojo Teismo argumentai yra cikliški. Bendrasis Teismas nustatė, kad dėl suteikto valdymo susitarimo finansavimo ir visos prisiimtos rizikos Lagardère neįgijo galimybės daryti lemiamą įtaką tiksliniam turtui, nes finansavimas ir rizikos prisiėmimas kilo iš paties valdymo susitarimo arba buvo jam inherentiški. Apeliantė tą patį teigia kalbėdama apie Bendrojo Teismo požiūrį į jos argumentą dėl Segex (Ecrinvest 4) skolos Lagardère, kurie buvo atmesti skundžiamo sprendimo 137 punkte.

32.

Manau, kad šis argumentas turėtų būti aiškinamas kaip kaltinimas dėl Bendrojo Teismo motyvacijos stokos, o tai yra teisės klausimas, kurį Teisingumo Teismas turi nagrinėti apeliacine tvarka ( 31 ). Mano nuomone, Bendrojo Teismo išdėstytų motyvų, susijusių su finansavimo ir rizikos prisiėmimo klausimais, pakankamumą būtina išanalizuoti, atsižvelgiant į anksčiau skundžiamame sprendime labai išsamiai išdėstytą Bendrojo Teismo išvadą, kad galimybė Lagardère daryti lemiamą įtaką tiksliniam turtui remiantis valdymo susitarimu buvo panaikinta aiškiomis perleidimo sutarties sąlygomis ( 32 ).

33.

Skundžiamo sprendimo 134 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, kad valdymo susitarimo finansavimas išplaukė iš paties susitarimo, nes NBP nebūtų pritarusi šiam susitarimui, jeigu Lagardère nebūtų sutikusi prisiimti visą riziką ir atlyginti NBP visus nuostolius. Todėl skundžiamo sprendimo 135 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad šio sandorio finansavimas savaime nebuvo pakankamas įrodymas, jog Segex nekontroliuoja tikslinio turto. Skundžiamo sprendimo 136 punkte Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad Segex (Ecrinvest 4) turėjo veto teisę dėl visų sprendimų, kurie turėtų poveikį tiksliniam turtui, ir kad ši veto teisė buvo platesnė negu nurodyta Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punkte. Dėl tų pačių priežasčių Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 137 punkte atmetė apeliantės teiginį, kad dėl didelės Segex (Ecrinvest 4) skolos Lagardère Segex negalėtų realiai kontroliuoti tikslinio turto ir su šiuo turtu susijusius klausimus iš esmės spręstų kaip Lagardère atstovė. Mano manymu, Bendrojo Teismo išdėstyti motyvai, susiję su finansavimo ir skolos klausimais, atsižvelgiant į jo atliktą sutarties nuostatų vertinimą, yra aiškūs, suprantami ir pakankami.

34.

Todėl manau, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra neveiksmingas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

35.

Pateikdama antrąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė nurodo, kad padaryta teisės klaida, nes Bendrasis Teismas nepadarė teisinių išvadų iš Komisijos padarytų procedūrinių pažeidimų. Anot jos, sudaręs galimybę visiškai išvengti Reglamento Nr. 4064/89 pažeidimų, be kita ko, susijusių su pareigos sustabdyti koncentracijos vykdymą pažeidimu, su pranešimo, kuris yra Komisijos kompetencijos pagrindas, nepateikimu ir su sukčiavimu akivaizdžiai pakeičiant pirkėją, kontrolės Bendrasis Teismas patvirtino teisės pažeidimą, prilygstantį Komisijos piktnaudžiavimui įgaliojimais.

36.

Apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad jeigu koncentracija būtų buvusi įvykdyta 2002 m. gegužės mėnesį, t. y. prieš pranešant apie ją, vienintelė taikytina sankcija būtų Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalyje numatyta bauda, o ne ginčijamo sprendimo panaikinimas. Bendrasis Teismas taip pat padarė klaidingą išvadą, kad už nepranešimą apie koncentraciją per Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį tegali būti skiriama bauda, tačiau toks nepranešimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo galiojimui. Apeliantė teigia, kad nors už įmonių įvykdytą Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą tegali būti skirtos baudos, šios sankcijos iš principo negali būti taikomos pačiai Komisijai. Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais, nes leido Lagardère neteisingai remtis Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punktu ir nepateikti pranešimo apie koncentraciją nuo 2002 m. gruodžio mėnesio. Kadangi sandoris nebuvo išanalizuotas per nurodytus laikotarpius, Lagardère įgijo konkurencinį pranašumą prieš kitus potencialius įgijėjus, nes galėjo nedelsdama sumokėti VUP pirkimo kainą.

37.

Dublike apeliantė pabrėžia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas labiau susijęs ne su sankcijomis, kurias Komisija galėtų skirti įmonei už tam tikrų įpareigojimų nevykdymą, o su sankcijomis, kurias Komisija privalo skirti už pažeidimus, taigi su nesilaikant Bendrijos reglamente įtvirtintų taisyklių priimto sprendimo likimu.

38.

Komisija mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra neveiksmingas ir nepagrįstas. Lagardère manymu, šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes apeliantė tenurodo faktines aplinkybes, kurias Bendrasis Teismas jau yra išnagrinėjęs, ir neteigia, kad faktinės aplinkybės buvo iškraipytos.

39.

Atsižvelgdamas į savo išvadas dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, manau, kad skundžiamo sprendimo 116–164 punktuose išdėstyta Bendrojo Teismo išvada, jog valdymo susitarimas nereiškė koncentracijos nuo 2002 m. gruodžio mėnesio, nes pagal jį Lagardère negalėjo viena arba kartu su NBP daryti lemiamos įtakos tiksliniam turtui, yra teisinga. Todėl darytina išvada, kad įgyvendindamos valdymo susitarimą VUP ir Lagardère nepažeidė pareigos sustabdyti koncentracijos vykdymą, numatytos Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalyje ( 33 ). Todėl kadangi nebuvo padaryta jokių procedūrinių pažeidimų, susijusių su pareiga sustabdyti koncentracijos vykdymą, mano manymu, teiginys, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nepadarė teisinių išvadų iš tokio procedūrinio pažeidimo, yra atmestinas.

40.

Kalbant apie Lagardère pavėluoto pranešimo apie koncentraciją klausimą ( 34 ), neginčijama, kad apie koncentraciją buvo pranešta pavėluotai, pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalyje numatytą vienos savaitės terminą ( 35 ). Tačiau manau, kad vien šis procedūrinis pažeidimas, net jeigu prie jo, kaip teigia apeliantė, būtų prisidėjusi pati Komisija, negalėjo turėti įtakos koncentracijos ( 36 ) vertinimui nagrinėjamoje byloje, ypač atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pažeistas įpareigojimas sustabdyti koncentracijos vykdymą ( 37 ). Todėl kadangi ginčijamas sprendimas būtų buvęs toks pats, net jeigu apie koncentraciją būtų buvę pranešta laiku, manau, kad būtų visiškai neproporcinga panaikinti Komisijos sprendimą dėl koncentracijos remiantis vien šiuo pagrindu ( 38 ). Taigi ginčijamo sprendimo 201 ir 202 punktuose Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad jeigu koncentracija nesukuria arba nesustiprina dominuojančios padėties, dėl kurios galėtų būti itin apribota veiksminga konkurencija, Komisija negali paskelbti, kad tokia koncentracija yra nesuderinama su bendrąja rinka pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 3 dalį, remdamasi vien tuo, kad apie koncentraciją pranešta per vėlai.

41.

Remiantis skundžiamo sprendimo 10 ir paskesniais punktais, taip pat pažymėtina, kad VUP ir Lagardère derybas dėl Lagardère pageidaujamo tikslinio turto įsigijimo pradėjo nuo 2002 m. rugsėjo pabaigos. Be to, Komisija žinojo apie pagrindines NBP 2002 m. spalio 8 d. arba po šios datos vykdyto tikslinio turto įsigijimo sąlygas ir jas patvirtino ( 39 ), o 2002 m. gruodžio 10 d. Komisija gavo pranešimo apie Lagardère numatomą tikslinio turto įsigijimą projektą ( 40 ), nors tikrasis pranešimas buvo pateiktas tik 2003 m. balandžio 4 d., t. y. pavėluota apie keturis mėnesius. Todėl iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos akivaizdu, kad Komisija dar iki pranešimų pateikimo neoficialiai bendravo su pranešimus apie koncentraciją teikiančiomis šalimis. Mano manymu, toks bendravimas, kai Komisija aptaria numatytą koncentraciją su pranešančiosiomis šalimis ir paaiškina savo preliminarią nuomonę tam tikrais teisiniais arba kitais klausimais ar nurodo galimą savo poziciją dėl tokios koncentracijos, nėra Komisijos piktnaudžiavimas įgaliojimais ( 41 ).

42.

Priešingai, toks bendravimas atitinka gero administravimo principą, nes jis skatina „bendradarbiavimo ir geresnio supratimo tarp Konkurencijos generalinio direktorato ir teisininkų bei verslininkų bendruomenės dvasią“ ( 42 ) ir todėl padeda kontroliuoti koncentracijas. Taigi tokiu bendravimu iki pranešimo pateikimo nėra siekiama vienam įgijėjui teikti pirmenybę prieš kitą ir dėl jo tokia pirmenybė nėra teikiama ( 43 ).

43.

Atsižvelgiant į aiškiai neoficialų, neprivalomą ir preliminarų tokio Komisijos ir pranešančiųjų šalių bendravimo iki pranešimų pateikimo pobūdį, juo siekiama ne pakeisti pranešimo procedūrą, o veikiau ją pagerinti. Be to, akivaizdu, kad šis neoficialus bendravimas nėra tokio pobūdžio, kad šalys, kurioms taikomas Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalyje numatytas pranešimo reikalavimas, būtų atleistos nuo tokios teisinės pareigos, kuri tenka tik joms.

44.

Todėl manau, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.

45.

Pateikdama trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nepanaikino ginčijamo sprendimo, kuriame pažeisti esminiai procedūriniai reikalavimai. Šis apeliacinio skundo pagrindas visų pirma susijęs su tuo, kad Komisija nepakankamai motyvavo nagrinėjamo valdymo susitarimo kvalifikavimą, ir su Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punkto taikymu daliai šių veiksmų. Apeliantės manymu, Bendrasis Teismas palaikė (implicitiškai nepagrįsta laikytiną) Komisijos poziciją, kad valdymo susitarimas nebuvo koncentracija, apie kurią būtina pranešti pagal Reglamentą Nr. 4064/89. Nors ši pozicija turi teisinį poveikį ypač potencialiems įgijėjams, kaip antai apeliantė, ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamojoje dalyje apie tai užsimenama tik labai trumpai. Kitaip negu byloje Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala ( 44 ) susiklosčiusiomis aplinkybėmis, motyvacijos stoka šioje byloje susijusi su Komisijos kompetencija, todėl ir su klausimais, kurie nėra nereikšmingi arba antraeiliai. Komisija turėjo nustatyti dieną, kurią turėjo būti pranešta apie nagrinėjamus veiksmus, kad užtikrintų įpareigojimų pranešti apie tokius veiksmus ir juos sustabdyti laikymąsi, ir prireikus taikyti sankcijas už tokių įpareigojimų pažeidimą.

46.

Skundžiamo sprendimo 231–233 punktuose išdėstyta Bendrojo Teismo išvada, kad Komisija neturėjo kompetencijos dėl valdymo susitarimo, nes apie šį susitarimą nebuvo pranešta todėl, kad tai nebuvo koncentracija, yra logiškai nepagrįsta ir negali pateisinti visiško nemotyvavimo, kodėl šie veiksmai nesudarė koncentracijos arba nebuvo koncentracijos, apie kurią pranešta, dalis. Pateisindamas Komisijos elgesį, kai ši nemotyvavo išimties taikymo pagal Reglamentą Nr. 4064/89, skundžiamo sprendimo 233 punkte Bendrasis Teismas leido pažeisti lygybės ir teisinio saugumo principus. Dėl suteiktos galimybės remtis tokia išimtimi Lagardère atsidūrė palankesnėje padėtyje, kiek tai susiję su VUP pardavimu, todėl buvo pažeistas lygybės principas. Be to, Komisijos pozicija prieštaravo jos pačios praktikai ir gairėms, nuo kurių Komisija negalėjo nukrypti nepateikusi motyvų, kad nepažeistų teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų.

47.

Komisija mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra neveiksmingas. Komisija ir Lagardère mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

48.

Nusistovėjusioje teismų praktikoje aiškiai nurodyta, kad Komisija nepažeidžia pareigos motyvuoti, jeigu įgyvendindama savo koncentracijų kontrolės įgaliojimus savo sprendime nenurodo tikslių motyvų, kai vertina tam tikrus koncentracijos aspektus, kurie jai atrodo akivaizdžiai nesusiję, nereikšmingi arba aiškiai antraeiliai vertinant šią koncentraciją. Toks reikalavimas iš tiesų būtų sunkiai suderinamas su skubumo reikalavimu ir trumpais procedūriniais terminais, kurie yra privalomi Komisijai, kai ji įgyvendina savo koncentracijų kontrolės įgaliojimus, ir kurie yra vienos iš šių koncentracijų kontrolės išskirtinių aplinkybių ( 45 ).

49.

Iš to išplaukia, kad kai Komisija paskelbia koncentraciją suderinama su bendrąja rinka pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalį, reikalavimas motyvuoti yra įvykdomas, jeigu šiame sprendime aiškiai nurodomos priežastys, dėl kurių Komisija mano, kad aptariama koncentracija, prireikus atitinkamoms įmonėms padarius pakeitimus, nesukuria ir nesustiprina dominuojančios padėties, dėl kurios bendrojoje rinkoje arba esminėje jos dalyje būtų stipriai iškraipyta veiksminga konkurencija. ( 46 )

50.

Šiuo atžvilgiu, nors Komisija tikrai nėra įpareigota pagal Reglamentą Nr. 4064/89 priimtų sprendimų motyvuose pareikšti nuomonę dėl visų jai pateiktų įrodymų ir argumentų, įskaitant turinčius antraeilę reikšmę vertinimui, kurį ji privalo atlikti, vis dėlto ji turi išdėstyti faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminę reikšmę sprendimui. Be to, motyvai turi būti logiški ir tarpusavyje neprieštarauti ( 47 ).

51.

Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti su trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu susijusius apeliantės prieštaravimus.

52.

Skundžiamo sprendimo 231–233 punktuose Bendrasis Teismas nurodė: kadangi valdymo susitarimas savaime nebuvo koncentracija, pareiga pranešti apie šį susitarimą pagal Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalį nekilo ( 48 ). Todėl kadangi valdymo susitarimas nebuvo ginčijamame sprendime išnagrinėta koncentracija, Bendrasis Teismas manė, kad Komisija neprivalėjo ginčijamame sprendime išdėstyti šio susitarimo kvalifikavimo pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punktą motyvų ( 49 ).

53.

Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad Bendrasis Teismas manė: kadangi valdymo susitarimas savaime nesudarė koncentracijos, jo kvalifikavimas nebuvo labai reikšmingas, kalbant apie koncentraciją, apie kurią buvo pranešta, todėl Komisija neprivalėjo ginčijamame sprendime pateikti šio susitarimo kvalifikavimo pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punktą motyvų. Mano manymu, toks požiūris yra teisingas. Be to, manau, kad, priešingai, nei teigia apeliantė, išdėstyti argumentai nėra logiškai nepagrįsti. Priešingai, jie atitinka ir Reglamento Nr. 4064/89 tekstą, ir jo esmę, nes Komisija yra kompetentinga pagal Reglamentą Nr. 4064/89 vertinti tik tuos sandorius, apie kuriuos privaloma pranešti Komisijai, taigi, jeigu laikoma, kad jie yra Bendrijos mastu vykdoma koncentracija.

54.

Be to, kadangi klausimas, ar valdymo susitarimas patenka į Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punkto taikymo sritį, šioje byloje negali turėti įtakos nei koncentracijos, apie kurią pranešta, pobūdžio nustatymui, nei juo labiau jos poveikio konkurencijai vertinimui pagal šį reglamentą ( 50 ); jis juo labiau nėra reikšmingas sprendžiant klausimą, ar koncentracija, apie kurią pranešta, sukūrė arba sustiprino dominuojančią padėtį, kuri galėjo turėti didelį poveikį konkurencijai bendrojoje rinkoje, tad manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai išdėstė nuomonę, jog Komisija ginčijamame sprendime šiuo klausimu pateikė pakankamai motyvų.

55.

Dėl apeliantės teiginio, kad skundžiamame sprendime pateikiami prieštaringi motyvai, nes jo 142 punkte pateikiamus argumentus Bendrasis Teismas grindžia Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punkto nuostatomis ir kartu atmeta šios nuostatos taikymą, manau, kad Bendrojo Teismo teiginys, kad sandoris atitiktų tam tikras Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punkto sąlygas, netrukdo padaryti išvados, jog pagal šio reglamento 3 straipsnio 3 dalį nebuvo įgyta tikslinio turto kontrolė. Manau, kad Bendrojo Teismo išdėstyti motyvai nėra prieštaringi, nes atitiktis tam tikroms Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 5 dalies a punkto sąlygoms yra visiškai suderinama su išvada, kad pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalį nebuvo įgyta kontrolė, ir net gali ją patvirtinti.

56.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus manau, kad apeliantės teiginiai dėl lygybės, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimo turėtų būti atmesti, nes jie aiškiai susiję su išvada dėl nepakankamo motyvavimo.

57.

Todėl manau, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.

58.

Pateikdama ketvirtąjį ir paskutinįjį apeliacinio skundo pagrindą, kuris yra padalytas į dvi dalis, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir akivaizdžių vertinimo klaidų, nes, pirma, nepaisė reikšmingų dominuojančios padėties sukūrimo arba sustiprinimo vertinimo teisinių kriterijų ir, antra, neteisingai vertino, ar įsipareigojimai buvo tinkami, atsižvelgiant į veiksmingos konkurencijos atkūrimo ir plėtojimo kriterijus ir į Komisijos teiginius apie portfelio bei konglomeratinį poveikį.

59.

Pirma, apeliantė teigia, kad neginčytina, jog atsakymas į klausimą, ar įmonė užima dominuojančią padėtį, priklauso nuo jai daromo konkurencinio spaudimo lygio ( 51 ). Todėl Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 286 punkte padarė klaidingą išvadą, kad jos argumentas dėl Editis suskaidymo neveiksmingas ir nesusijęs su dominuojančios padėties sukūrimo arba sustiprinimo klausimu. Ši klaida ypač akivaizdi atsižvelgiant į tai, kad Komisija ginčijamame sprendime nurodė, jog konkurencinė pusiausvyra skirtingose atitinkamose rinkose buvo grindžiama nedominuojančia duopolija. Tokiomis aplinkybėmis konkurencijos varomoji jėga yra dviejų vienodo dydžio ir stiprumo konkurenčių varžymasis. Todėl Bendrasis Teismas iš esmės negalėjo atmesti galimybės, kad vienos iš dviejų konkurenčių susilpnėjimas dėl jos suskaidymo nenulemtų ir dominuojančios padėties sukūrimo. Be to, Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 293 ir 294 punktuose nurodęs, kad įgijėjo tapatybė turėjo didelę įtaką turto pardavimo, dėl kurio susitarė Lagardère, veiksmingumui, pripažino, kad Lagardère pasiūlyta konkurencijos gynimo priemonė ab initio nepašalino abejonių dėl šios priemonės veiksmingumo, kaip to reikalaujama pagal Komisijos pranešimą dėl konkurencijos gynimo priemonių, priimtinų pagal Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89 ir Komisijos reglamentą (EB) Nr. 447/98 ( 52 ).

60.

Antra, apeliantė teigia, kad pagal Reglamento Nr. 4064/89 13 konstatuojamąją dalį įvykdžius koncentraciją veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje turėtų būti ne tik išlaikyta, bet ir sustiprinta, kaip išplaukia iš žodžio „plėtoti“ pavartojimo šioje konstatuojamojoje dalyje. Skundžiamo sprendimo 342 punkte Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, jog pakanka to, kad konkurencija yra „išlaikoma arba plėtojama“.

61.

Taigi Bendrasis Teismas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes, priešingai, nei nurodo skundžiamo sprendimo 342 ir 343 punktuose, niekas negarantuoja, kad ūkio subjektas, turintis ekonominių paskatų ( 53 ) plėtoti arba išlaikyti veiksmingą konkurenciją, yra esamas arba galimas konkurentas. Apeliantės manymu, skundžiamas sprendimas stulbinamai skiriasi nuo Sprendimo Petrolessence ir SG2R prieš Komisiją ( 54 ), nes pastarojoje byloje Komisija atsisakė patvirtinti galimą turto įgijėją dėl to, kad jis nevykdė veiklos nagrinėjamame sektoriuje. Šioje byloje ginčijamame sprendime pateiktame įsipareigojimų tekste ne tik nėra įtvirtinto reikalavimo tikslinio turto įgijėjui, kad jis būtų esamas arba galimas konkurentas; Bendrasis Teismas įgijėjo sugebėjimą išsaugoti konkurenciją aiškina taikydamas minimalius kriterijus, nes skundžiamo sprendimo 345 punkte jis pripažįsta, kad toks įgijėjas galėtų būti ūkio subjektas, neturintis jokios patirties nagrinėjamoje rinkoje.

62.

Remiantis Sprendimu Petrolessence ir SG2R prieš Komisiją ( 55 ), vertinant įgijėjo gebėjimą garantuoti veiksmingą ir ilgalaikę konkurenciją, būtina atmesti patirties nagrinėjamose rinkose neturinčius kandidatus. Be to, priešingai, nei nurodyta skundžiamo sprendimo 345 punkte, jokioje įsipareigojimų dalyje nėra numatyto reikalavimo įgijėjui nekeisti esamų tikslinio turto vadovų. Atitinkamoje pramonės šakoje jau veiklą vykdantis įgijėjas yra daug naudingesnis už įgijėją investavimo tikslais, nes pirmasis paprastai turi subūręs patyrusią komandą, kuri gali išlaikyti ir stiprinti atskirto verslo konkurencingumą. Be to, apeliantės manymu, Bendrasis Teismas suklydo, kai skundžiamo sprendimo 347 punkte atmetė jos teiginius dėl išankstinio įgijėjo. Kaip nurodo apeliantė, dėl Editis suskaidymo jos platinimo centras prarado apimtis, atitinkančias tas, kurias užtikrina keturios Lagardère eksploatuojamos leidyklos. Taigi, įgijėjo tapatybė turėjo esminės reikšmės įsipareigojimų veiksmingumui, kad būtų užtikrinta, kad jis galėtų aprūpinti platinimo centrą pakankamu kiekiu prekių. Todėl apeliantė mano, kad kai nėra išankstino įgijėjo, įsipareigojimai nėra veiksmingi, ir pritarus įgijėjui investavimo tikslais buvo susilpninta Editis struktūra.

63.

Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, jog ginčijamame sprendime buvo teisingai išanalizuotas poveikis, susijęs su portfelio ir konglomeratiniu poveikiu, tačiau Bendrasis Teismas nepatikrino, ar Lagardère pasiūlytų įsipareigojimų pakako teisiniu požiūriu. Todėl Bendrasis Teismas patvirtino fragmentišką metodą, pagal kurį tebuvo vertinamas veiklos sutapimas atskirose rinkose, tačiau nebuvo bendriau atsižvelgta į tokių veiksmų poveikį visoms atitinkamoms rinkoms kaip tai padarė Teisingumo Teismas Sprendime Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala ( 56 ).

64.

Komisija ir Lagardère mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

65.

Šis apeliacinio skundo pagrindas yra susijęs su Bendrojo Teismo atliktu įsipareigojimų, kuriems ginčijamame sprendime pritarė Komisija, vertinimu.

66.

Dėl šio apeliacinio skundo pagrindo pirmos dalies ( 57 ) manau, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 284 punkte teisingai nurodė, jog koncentracija gali būti paskelbta nesuderinama su bendrąja rinka pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 3 dalį tik jeigu ji sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį, kuri itin apribotų veiksmingą konkurenciją bendrojoje rinkoje ( 58 ). Jeigu Komisija pritaria atitinkamų įmonių pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalį jai siūlomiems įsipareigojimams, tokie įsipareigojimai sudaro pagal šią nuostatą priimamo sprendimo pagrindą ( 59 ). Mano manymu, kai Komisijai pasiūlomi įsipareigojimai, bendras vertinimas, ar koncentracija sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį, yra neatskiriamas nuo tokių įsipareigojimų analizės ( 60 ). Taigi, kai Komisija pritaria įsipareigojimams, jie tampa neatskiriama koncentracijos dalimi ir todėl neatskiriama Komisijos atliekamo bendro ir galutinio koncentracijos vertinimo dalimi. Be to, dominavimo klausimas, taigi ir siūlomi įsipareigojimai, visuomet turi būti vertinami atsižvelgiant į apibrėžtas atitinkamas rinkas. Mano manymu, priešingu atveju koncentracijos vertinimas prarastų būtiną tikslumą. Todėl nors atsakymas į klausimą, ar įmonė užima dominuojančią padėtį – ar tai būtų pagal SESV 102 straipsnį, ar pagal Reglamentą Nr. 4064/89 – neabejotinai priklauso nuo tokiai įmonei daromo konkurencinio spaudimo, taip vertinama visuomet turi būtų atsižvelgiant į apibrėžtas atitinkamas rinkas.

67.

Todėl manau, kad Bendrasis Teismas padarė teisingą išvadą, jog Komisija negali paskelbti, kad koncentracija yra nesuderinama su bendrąja rinka, remdamasi vien tuo, kad ji pakeitė pirminę koncentracijoje dalyvaujančių šalių padėtį atitinkamose rinkose ( 61 ). Be to, atidžiai perskaičius skundžiamo sprendimo 285 ir 286 punktus akivaizdu, kad, priešingai, nei teigia apeliantė, Bendrasis Teismas nemanė, jog 60 % VUP pasaulinės apyvartos užtikrinančio tikslinio turto perleidimas ir tai, kad Lagardère pasiliko likusią jo dalį, neturi reikšmės norint įvertinti, ar buvo sukurta arba sustiprinta dominuojanti padėtis, dėl kurios būtų itin apribota veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje. Bendrasis Teismas tenurodė, kad Editis suskaidymas savaime nebuvo pakankamas kriterijus, kuriuo remiantis galima nustatyti būtiną antikonkurencinį poveikį. Be to, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 288 punkte teisingai pridūrė, kad dviejų įmonių pasaulinės apyvartos rodikliai negali būti tinkami kriterijai, nes dominavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į apibrėžtas rinkas. Todėl, priešingai, nei teigia apeliantė, Bendrasis Teismas iš esmės neatmetė galimybės, kad vienos iš dviejų konkurenčių susilpnėjimas dėl jos suskaidymo negalėtų lemti dominuojančios padėties sukūrimo. Dar pridurčiau, kaip pažymėjo Lagardère savo žodinėse pastabose, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 290 punkte konstatavo, jog nebuvo įrodyta, kad Editis buvo suskaidyta, nes pagal įsipareigojimus turėjo būti perleistas beveik visas tikslinis turtas.

68.

Kalbėdamas apie apeliantės kritiką dėl skundžiamo sprendimo 293 ir 294 punktuose išdėstytų Bendrojo Teismo teiginių, manau, kad skundžiamo sprendimo 293 punkto pradžioje vartojami žodžiai „bet kuriuo atveju“ ( 62 ), atsižvelgiant į tikrąjį 293 ir 294 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas teigia, kad jo nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti būtini įrodymai, kad jis galėtų konkrečiai įvertinti Editis suskaidymo poveikį konkurencijai, turinį, rodo, kad šie žodžiai buvo įrašyti vien dėl išsamumo.

69.

Bendrasis Teismas nurodė, kad apeliantė negalėjo teigti, kad Komisija neįvertino Editis suskaidymo pasekmių jos gebėjimui daryti konkurencinį spaudimą, panašų į tą, kurį ji darė prieš įvykdant koncentraciją, nes tai priklausė nuo parduodamo turto įgijėjo gebėjimo išlaikyti arba plėtoti veiksmingą konkurenciją, kaip reikalaujama pagal prisiimtus įsipareigojimus. Bendrasis Teismas nurodė, kad nenagrinėjo šio klausimo, nes nagrinėjamoje byloje jam nebuvo atsiųsta informacija, būtina norint įvertinti, kokių išteklių prireiktų tam, kad būtų galima veiksmingai konkuruoti su Lagardère. Pažymėtina, kad šiame procese apeliantė neginčija Bendrojo Teismo teiginio, kad neatsiuntė jam pakankamai įrodymų.

70.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką vien dėl antraeilio Bendrojo Teismo sprendimo motyvo pateikti argumentai negali lemti šio sprendimo panaikinimo, todėl turi būti iš karto atmesti ( 63 ).

71.

Dar dėl išsamumo pridurčiau, kad skundžiamo sprendimo 294 punkte esantis Bendrojo Teismo teiginys, jog įgijėjo tapatybė turėtų didelės įtakos perleidžiamo turto pardavimo veiksmingumui, nereiškia, kad Bendrasis Teismas pripažino, jog Lagardère pasiūlyta konkurencijos gynimo priemonė ab initio nepašalino abejonių dėl šios priemonės veiksmingumo, kaip to reikalaujama pagal Komisijos pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių ( 64 ) 7 punktą. Nors šio pranešimo 7 punkte reikalaujama, kad koncentraciją vykdančios šalys nuo pat pradžios pašalintų bet kokius su bet kuriais veiksniais susijusius neaiškumus, galinčius paskatinti Komisiją nuspręsti atmesti siūlomą konkurencijos gynimo priemonę, manau, kad įsipareigojimai nebūtinai turi būti įgyvendinti prieš priimant sprendimą leisti koncentraciją. Iš tiesų iš šio pranešimo 5 punkto aišku, kad nors tokie įsipareigojimai „gali būti [pasiūlyti] ir [įgyvendinti] prieš priimant [sprendimą] dėl leidimo vykdyti koncentraciją“, „paprastai šalys prisiima įsipareigojimus, kad koncentracija taptų suderinama su bendrąja rinka per tam tikrą laikotarpį po [sprendimo] leisti vykdyti koncentraciją“.

72.

Remiantis to paties pranešimo 19 punktu, skirtu verslui perleisti, Komisijos sprendimo leisti koncentraciją sąlyga yra gyvybingo verslo perleidimas tinkamam įgijėjui iki tam tikro termino. Todėl verslo perleidimo atveju įgijėjo tinkamumas, taigi ir jo tapatybė, visuomet reikšmingi. Tačiau manau, kad tokiais verslo perleidimo atvejais pakanka, kad sprendimas, kuriuo patvirtinama koncentracija, būtų priimtas remiantis įsipareigojimais, kuriuose, be kita ko, nurodyti atitinkami tinkamo turto įgijėjo parinkimo per protingą laikotarpį kriterijai. Vis dėlto Komisija yra įtvirtinusi reikalavimą dėl išankstinio įgijėjo ( 65 ) tais atvejais, kai parduodama tik tam tikra dalis ( 66 ) verslo ( 67 ). Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje skundžiamo sprendimo 290 punkte Bendrasis Teismas nustatė, jog Lagardère buvo sutikusi perleisti beveik visą tikslinį turtą, t. y. 80 % su leidyba prancūzų kalba susijusio turto, akivaizdu, kad toks turtas savaime galėtų būti laikomas gyvybingu verslu ( 68 ). Todėl manau, kad reikalavimas dėl šio turto išankstinio įgijėjo būtų neproporcingas.

73.

Taigi, mano nuomone, pirma ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo dalis turėtų būti atmesta kaip nepagrįsta.

74.

Kalbėdamas apie pareiškimą, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į būtinybę išlaikyti ir plėtoti veiksmingą konkurenciją, norėčiau pakartoti, kad pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalį pakanka, kad koncentracija, apie kurią pranešta ir kuri yra pakeista koncentracijoje dalyvaujančių įmonių siūlomais įsipareigojimais, nesukurtų ir nesustiprintų dominuojančios padėties. Komisija ir Lagardère teisingai pažymi, kad todėl koncentracijoje dalyvaujančių įmonių pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalį Komisijai siūlomi įsipareigojimai neturi pagerinti konkurencinės padėties, buvusios iki koncentracijos. Manau, kad priešinga išvada pažeistų proporcingumo principą ( 69 ). Be to, kaip teisingai nurodo Komisija, ji negali panaudoti koncentracijų kontrolės, ypač įmonių siūlomų įsipareigojimų vertinimo procedūros, kaip priemonės arba galimybės „projektuoti rinkas arba planuoti ekonomiką“.

75.

Taip pat pažymėtina, kad apie „poreikį palaikyti ir plėtoti veiksmingą konkurenciją“ kalbama ne tik Reglamento Nr. 4064/89 13 konstatuojamojoje dalyje, kaip nurodo apeliantė, bet ir Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 1 dalies a punkte. Mano nuomone, šie žodžiai Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 1 dalies a punkte vartojami norint pabrėžti būtinybę, kad Komisija rinkas analizuotų taikydama dinamišką ir toliaregišką požiūrį. Tai ypač akivaizdu atsižvelgiant į toje pačioje nuostatoje daromą nuorodą į potencialią konkurenciją. Tačiau šiomis nuostatomis negalima remtis neatsižvelgiant į jų kontekstą ir aiškiai iškraipant tiek jų esmę, tiek aiškias kitų Reglamento Nr. 4064/89 nuostatų, kaip antai 8 straipsnio 2 ir 3 dalys, formuluotes.

76.

Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas akivaizdžiai suklydo vertindamas įgijėjo investavimo tikslais pajėgumą būti esamam arba galimam konkurentui ( 70 ). Apeliantė mano, kad atsižvelgiant į Sprendimą Petrolessence ir SG2R prieš Komisiją ( 71 ) patirties nagrinėjamoje rinkoje neturintys kandidatai turėtų būti atmesti.

77.

Mano manymu, Bendrasis Teismas nesuklydo, kai nurodė, kad įgijėjas investavimo tikslais būtų potencialus konkurentas, jeigu turėtų realius pajėgumus išlaikyti arba išsaugoti veiksmingą konkurenciją nagrinėjamoje rinkoje, net jeigu neturėtų patirties šioje rinkoje. Bendrasis Teismas teisingai pridūrė, kad įgijėjas investavimo tikslais galėtų remtis patirtimi kitose rinkose ( 72 ) arba bet kuriuo atveju tikrai galėtų, jeigu tik norėtų, nekeisti esamų ir todėl patyrusių perleistos įmonės vadovų ( 73 ).

78.

Manau, kad kiekviena koncentracija ir su ja susijusių prisiimtų įsipareigojimų gyvybingumas turi būti vertinami iš esmės ir individualiai. Tai, kad tam tikras perleidžiamo turto įgijėjas nebuvo priimtinas byloje Petrolessence ir SG2R prieš Komisiją, jokiu būdu negali iš anksto nulemti nagrinėjamos koncentracijos rezultato. Be to, tegaliu pabrėžti, kad šios bylos ir bylos Petrolessence ir SG2R prieš Komisiją faktinės aplinkybės labai skiriasi: visų pirma pastarojoje byloje įgijėjas norėjo įsigyti tik labai mažą perleidžiamo turto dalį.

79.

Kalbėdamas apie apeliantės teiginius dėl skundžiamo sprendimo 347 punkte esančios Bendrojo Teismo išvados, susijusios su išankstinio įgijėjo klausimu, remiuosi šios išvados 72 punkte pateiktais argumentais dėl, be kita ko, Komisijos pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių ( 74 ) 19 ir 20 punktų taikymo. Be to, manau, kad apeliantės teiginiu dėl Editis struktūrinio susilpninimo, kuris, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 290 punkte, nebuvo įrodytas, ginčijamas Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, todėl šis teiginys turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas, nes nėra nurodoma, kad buvo iškraipytos faktinės aplinkybės.

80.

Portfelio ir konglomeratinio poveikio klausimu taip pat manau, kad apeliantė iš tiesų ginčija Bendrojo Teismo atliktą su šiuo klausimu susijusių faktinių aplinkybių vertinimą, todėl jos teiginys atmestinas kaip nepriimtinas, nes nėra teigiama, kad buvo iškraipytos faktinės aplinkybės. Bet kuriuo atveju manau, kad Bendrasis Teismas šio klausimo nenagrinėjo fragmentiškai, atsižvelgdamas vien į veiklos sutapimą rinkose ( 75 ). Skundžiamo sprendimo 314 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos, kai išdėstė požiūrį, jog atsižvelgiant į ribotą neperleisto turto dydį, kuriuo bus papildyti Lagardère konglomerato ištekliai, nurodytas koncentracijos konglomeratinis poveikis neatsiras. Skundžiamo sprendimo 315 punkte Bendrasis Teismas įvertino ginčijamo sprendimo 996 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse pateiktas Komisijos išvadas dėl koncentracijos vertikalaus ir konglomeratinio poveikio ir patvirtino 996 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą bendrą Komisijos išvadą, kad turto, užtikrinančio 60–70 % VUP apyvartos leidinių prancūzų kalba rinkose, perleidimas, be kita ko, panaikintų didžiąją dalį vertikalaus ir konglomeratinio poveikio dėl bendro susijungusios įmonės dydžio knygų prancūzų kalba versle. Skundžiamo sprendimo 316 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad dėl beveik visų horizontalių Lagardère ir Editis veiklos sutapimų nagrinėjamose leidinių prancūzų kalba rinkose panaikinimo būtų panaikintas ir dėl įvykdytos koncentracijos, kuriai gautas leidimas, atsiradęs masto ekonomijos poveikis, be to, nekiltų prekių ženklų sukaupimo vienoje įmonėje klausimas.

81.

Todėl manau, kad ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis turėtų būti atmesta kaip nepagrįsta.

82.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija ir Lagardère prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

83.

Dėl nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: