<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-51/17</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62017CC0051</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:303">EU:C:2018:303</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>15</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>15</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Tanchev išvada – Byla C‑51/17</HT></P><P><HT TYPE="SC">OTP Bank et OTP Faktoring</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Evgeni Tanchev Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20180503">2018 m. gegužės 3 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: anglų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑51/17</HT></P><P>OTP Bank Nyrt,</P><P>OTP Faktoring Követeléskezelő Zrt</P><P>prieš</P><P>Teréz Ilyés,</P><P>Emil Kiss</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Fővárosi Ítélőtábla</HT> (Budapešto apygardos apeliacinis teismas, Vengrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Vartotojų apsauga</KEYWORD><KEYWORD>Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais</KEYWORD><KEYWORD>Kredito užsienio valiuta sutartys</KEYWORD><KEYWORD>Valstybės narės įstatymuose numatytos priemonės siekiant ištaisyti nesąžiningas sutarčių sąlygas</KEYWORD><KEYWORD>Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalis ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>aiški, suprantama kalba<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></KEYWORD><KEYWORD>Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalis ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>įstatymų ar kitų teisės aktų privalomosios nuostatos<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></KEYWORD><KEYWORD>Valstybės narės teismo kompetencija vertinti sutarčių sąlygų nesąžiningumą savo iniciatyva</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šis <HT TYPE="ITALIC">Fővárosi Ítélőtábla</HT> (Budapešto apygardos apeliacinis teismas, Vengrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį susijęs su dar vienu ginču<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P>Taip pat žr., pvz., Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Sziber</HT>, (byla dar nagrinėjama). Generalinio advokato N. Wahl išvada buvo pateikta <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20180116">2018 m. sausio 16 d.</DATE> (<NO.CASE>C‑483/16</NO.CASE> <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:9">EU:C:2018:9</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, kilusiu priėmus <DATE ISO="20140430">2014 m. balandžio 30 d.</DATE> Teisingumo Teismo sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kásler ir Káslerné Rábai</HT> (toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT>)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑26/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:282">EU:C:2014:282</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, kuriame buvo nagrinėjamas Vengrijos vartojimo kredito užsienio valiuta, būtent – Šveicarijos frankais, sutarčių sąlygų suderinamumas su ES teise.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas jame sprendė, be kita ko, dėl sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>pagrindinis sutarties dalykas<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/> pagal Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><DATE ISO="19930405">1993 m. balandžio 5 d.</DATE> direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="095" PAGE.FIRST="29" DATE.PUB="1993">OL L 95, 1993, p. 29</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288; toliau – Direktyva 93/13).</P></NOTE> 4 straipsnio 2 dalį. Tuomet <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> (Vengrijos Aukščiausiasis Teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą toje byloje pateikęs teismas, turėjo nuspręsti, ar nagrinėjamoms sutarties sąlygoms iš esmės netaikoma Direktyvoje 93/13 numatyta apsauga. Kartu Teisingumo Teismas nurodė kriterijus, kuriuos <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> turi taikyti, kad nustatytų, ar šios sąlygos yra suformuluotos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>aiškia, suprantama kalba<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/>, o tai pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį taip pat yra šio netaikymo išimtis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Iš esmės Téréz Ilyés ir Emil Kiss (ieškovai pirmojoje instancijoje pagrindinėje byloje; toliau – ieškovai) ginčija Vengrijos teisės aktų leidėjo nustatytą teisių gynimo priemonių sistemą, atsižvelgdami į Teisingumo Teismo sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT> ir vėliau priimtą <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> sprendimą, teigdami, kad pagal šią sistemą valiutos kurso rizika perkeliama vartotojams tokiomis aplinkybėmis, kad yra pažeidžiami Direktyvoje 93/13 nustatyti skaidrumo įpareigojimai.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/13 4 straipsnyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="004.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="004.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Direktyvos 93/13 priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas. Priedo 1 punkto i papunktyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>Sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas:</ALINEA><ALINEA>sąlygas, su kuriomis vartotojas neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, padaryti jam neatšaukiamai privalomomis [privalomas].<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="3"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Vengrijos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">A hitelintézetekről és pénzügyi vállalkozásokról szóló 1996. évi CXII törvény (1996 m. Įstatymas Nr. CXII dėl kredito ir finansų įstaigų, toliau – Hpt)</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Hpt</HT> 203 straipsnyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="203.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Finansų įstaiga turi aiškiai ir suprantamai informuoti tiek esamus, tiek būsimus klientus apie naudojimosi paslaugomis, kurias jos teikia, sąlygas, taip pat apie tų sąlygų pakeitimus. &lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="203.006"><NO.PARAG>6.</NO.PARAG><ALINEA>Kai sutartys sudaromos su klientais mažmenininkais dėl kredito užsienio valiuta, suteikimo arba kuriose numatyta teisė pasirinkti nupirkti nekilnojamąjį turtą, finansų įstaiga turi paaiškinti klientui riziką, kuri jam tenka vykdant sutartį, o klientas savo parašu turi patvirtinti, kad tai suprato.<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Įstatymas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>DH1<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">A Kúriának a pénzügyi intézmények fogyasztói kölcsönszerződéseire vonatkozó jogegységi határozatával kapcsolatos egyes kérdések rendezéséről szóló 2014. évi XXXVIII. törvény</HT> (2014 m. Įstatymas Nr. XXXVIII, kuriuo reglamentuojami konkretūs aspektai, susiję su <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> nutartimi, suvienodinančia teismų praktiką dėl kredito įstaigų su vartotojais sudarytų paskolos sutarčių; toliau – Įstatymas DH1) 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>[Šis įstatymas taikomas] paskolos sutartims, su vartotojais sudarytoms nuo <DATE ISO="20040501">2004 m. gegužės 1 d.</DATE> iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Taikant šį įstatymą į sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>vartojimo paskolos sutartis<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> taikymo sritį patenka bet kokia kredito ar paskolos sutartis užsienio valiuta (susieta su užsienio valiuta ar ja sudaryta ir grąžinama forintais) arba forintais finansų įstaigos ir vartotojo sudaryta finansinės nuomos sutartis, jeigu joje nustatytos standartinės sutarties sąlygos arba bet kokios sutarties sąlygos, dėl kurių nesiderėta atskirai, ir 3 straipsnio 1 dalyje arba 4 straipsnio 1 dalyje numatyta išlyga.<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/></P></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Įstatymo DH1 3 straipsnyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="003.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Negaliojančios yra tos su vartotojais sudarytų paskolos sutarčių sąlygos, pagal kurias finansų įstaiga, išmokėdama finansavimo ar suteiktos paskolos išperkamosios nuomos objektui įsigyti sumą, taiko užsienio valiutos pirkimo kursą, o apskaičiuodama mėnesines įmokas – valiutos pardavimo kursą arba valiutos keitimo kursą, kuris skiriasi nuo taikyto išmokant paskolą, išskyrus sutarties sąlygas, dėl kurių derėtasi atskirai.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="003.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Vietoj &lt;…&gt; 1 dalyje nurodytos negaliojančios sąlygos, kiek tai susiję su paskolos sumos išmokėjimu ir jos grąžinimu (įskaitant mėnesinių įmokų, visų administravimo mokesčių, rinkliavų ir komisinių mokesčių užsienio valiuta, mokėjimą), taikomas [Vengrijos nacionalinio banko)] nustatytas oficialus atitinkamos valiutos keitimo kursas.</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="003.005"><NO.PARAG>5.</NO.PARAG><ALINEA>Finansų įstaiga turės su vartotoju atlikti paskolos įvertinimą, kaip to reikalaujama pagal specialiojo įstatymo nuostatas.<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="4"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">3.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Įstatymas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>DH3<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Az egyes fogyasztói kölcsönszerződések devizanemének módosulásával és a kamatszabályokkal kapcsolatos kérdések rendezéséről szóló 2014. évi LXXVII. törvény</HT> (2014 m. Įstatymas Nr. LXXVII, kuriuo reglamentuojami įvairūs klausimai, dėl užsienio valiutos, kuria sudarytos vartotojų paskolos sutartys, pakeitimo ir normatyvų, susijusių su palūkanomis; toliau – Įstatymas DH3) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/>Su vartotojais sudarytos paskolos sutartys automatiškai pakeičiamos, kaip tai numatyta šiame įstatyme.<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Įstatymo DH3 10 straipsnyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0018" REF.END="QE0018"/>Kiek tai susiję su hipoteka užtikrintomis paskolos užsienio valiuta sutartimis ir hipoteka užtikrintomis paskolos sutartimis, kuriose remiamasi užsienio valiuta, paskolą suteikusi kredito įstaiga privalo iki pasibaigiant terminui, per kurį ji turi pateikti paskolos įvertinimo ataskaitą pagal [Įstatymą DH2], konvertuoti į paskolą forintais skolą, dar nesumokėtą pagal su vartotojais sudarytą hipoteka užtikrintos paskolos užsienio valiuta sutartį arba hipoteka užtikrintos paskolos sutartį, kurioje remiamasi užsienio valiuta, arba bendrą pagal šią sutartį susidarančią skolą (įskaitant palūkanas, rinkliavas, komisinius ir administravimo mokesčius, padengiamus užsienio valiuta), apskaičiuotą remiantis paskolos įvertinimo ataskaita, parengta pagal [Įstatymą DH2]. Atliekant tokį konvertavimą taikomas vartotojui palankesnis vienas iš toliau nurodytų atitinkamą datą galiojęs keitimo kursas:</ALINEA><ALINEA>a) atitinkamos valiutos keitimo kursų, oficialiai Vengrijos nacionalinio banko nustatytų <DATE ISO="20140616">2014 m. birželio 16 d.</DATE>– lapkričio 7 d. laikotarpiu, vidurkis arba</ALINEA><ALINEA>b) atitinkamos valiutos keitimo kursas, kurį Vengrijos nacionalinis bankas buvo oficialiai nustatęs <DATE ISO="20141107">2014 m. lapkričio 7 d.</DATE><QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT><DATE ISO="20080215">2008 m. vasario 15 d.</DATE> ieškovai su <HT TYPE="ITALIC">ELLA Első Lakáshitel Kereskedelmi Bank Zrt</HT>. sudarė Šveicarijos frankais išreikštos paskolos sutartį, kurioje buvo nustatyta 1,9 % palūkanų norma. <DATE ISO="20161101">2016 m. lapkričio 1 d.</DATE> tarpininkas perleido paskolą <HT TYPE="ITALIC">OTP Bank Nyrt</HT>., o šis vėliau ją perleido <HT TYPE="ITALIC">OTP Faktoring Követléskezelő Zrt</HT>. (atsakovai pirmojoje instancijoje; toliau – atsakovai).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Šioje sutartyje buvo numatyta, kad kreditorius turėjo suteikti maksimalią <FT TYPE="NUMBER">30075000</FT> Vengrijos forintų (HUF) sumą, į kurią buvo įskaičiuota <FT TYPE="NUMBER">75000</FT> HUF komisinių suma ir kuri sudarant sutartį sudarė <FT TYPE="NUMBER">212831</FT> Šveicarijos franką (CHF).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Pagal sutartį kreditorius forintais išduodamą paskolą konvertavo į Šveicarijos frankus, taikydamas savo pirkimo kursą, galiojantį paskolos išmokėjimo metu. Tačiau kreditorius pagal savo pardavimo kursą nustatydavo sumą, atitinkančią mėnesinius grąžinamuosius mokėjimus, kurie turėjo būti mokami forintais. Kreditorius taip pat galėjo vienašališkai keisti paprastąsias palūkanas ir valdymo išlaidas, tačiau sutartyje nebuvo jokios sąlygos, pagal kurią ieškovams būtų leidžiama vienašališkai keisti valiutą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Sutarties dalyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0019" REF.END="QE0019"/>Pareiškimas apie pranešimą dėl rizikos<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/> buvo nurodyta, kad, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0020" REF.END="QE0020"/>kiek tai susiję su paskolos rizika, paskolos gavėjas pareiškia, kad susipažino ir supranta kreditoriaus jam suteiktą išsamią informaciją apie šį veiksnį ir kad suvokia išimtinai jo prisiimamą riziką, susijusią su paskola užsienio valiuta<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>. Dėl rizikos, susijusios su valiutų keitimo kursu, jis ypač suvokia, kad tuo atveju, jeigu galiojant sutarčiai pakinta forinto konvertavimo į Šveicarijos frankus kursas ir tokie pokyčiai yra nepalankūs (t. y. tuo atveju, kai forinto keitimo kursas sumažėja, atsižvelgiant į oficialųjį keitimo kursą paskolos suteikimo momentu), taip pat gali labai padidėti įmokų sumos užsienio valiuta, bet mokėtinos<?PAGE NO="5"?> forintais. Pasirašydamas šią sutartį paskolos gavėjas patvirtina, kad supranta, jog visapusiškai prisiima tokios rizikos ekonomines pasekmes. Be to, jis pareiškia, kad rūpestingai įvertino galimas pasekmes, susijusias su valiutos keitimo kurso rizika, ir su jomis sutinka, įvertinęs savo mokumą ir finansinę padėtį, ir kad negalės pateikti skundo bankui dėl rizikos, susijusios su valiutos keitimo kursu“.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130516">2013 m. gegužės 16 d.</DATE> ieškovai inicijavo bylą atsakovams, prašydami pripažinti sutartį dėl paskolos negaliojančia, arba pripažinti ją galiojančia, jeigu ji bus sudaryta forintais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Pirmosios instancijos teismas patenkino jų ieškinį <DATE ISO="20160311">2016 m. kovo 11 d.</DATE> sprendimu, konstatuodamas, be kita ko, kad, nors sutarties sąlyga su nustatyta pareiga prisiimti valiutos keitimo kurso riziką buvo pagrindinis sutarties dalykas, ji nebuvo suformuluota nei aiškiai, nei suprantamai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Pirmoji atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė, prašė jį pakeisti, o ieškinį atmesti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Vengrijos teisės aktų leidėjas įstatymus DH1, DH2 ir DH3 priėmė po to, kai ieškovai <DATE ISO="20130516">2013 m. gegužės 16 d.</DATE> inicijavo bylą, tačiau tai vyko tada, kai jie bylinėjosi Vengrijos teismuose. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad Įstatymas DH1, įsigaliojęs <DATE ISO="20140726">2014 m. liepos 26 d.</DATE>, grindžiamas <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> sprendimu Nr. 2/2014<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P><HT TYPE="ITALIC">Magyar Közlöny</HT> 2014/91, p. 10975.</P></NOTE> (kuris yra privalomas Vengrijos teismams), priimtu atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kasler</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><DATE ISO="20140430">2014 m. balandžio 30 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑26/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:282">EU:C:2014:282</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>). <HT TYPE="ITALIC">A [Kúriának a] pénzügyi intézmények fogyasztói kölcsönszerződéseire vonatkozó jogegységi határozatával kapcsolatos egyes kérdések rendezéséről szóló 2014. évi XXXVIII. törvényben rögzített elszámolás szabályairól és egyes egyéb rendelkezésekről szóló 2014. évi XL. törvény</HT> (2014 m. Įstatymas Nr. XL dėl paskolos įvertinimo ataskaitos standartų, nurodytų 2014 m. Įstatyme Nr. XXXVIII, kuriuo reglamentuojami konkretūs aspektai, susiję su [<HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT>] nutartimi, suvienodinančia teismų praktiką dėl kredito įstaigų su vartotojais sudarytų paskolos sutarčių, ir tam tikrų kitų priemonių.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Įstatymo DH1 1 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnis taikytini nagrinėjamai sutarčiai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Pagal Įstatymo DH1 3 straipsnio 1 dalį su vartotojais sudaromų sutarčių sąlygos, pagal kurias paskolos grąžinimui taikomas užsienio valiutos pirkimo kursas, tačiau grąžinant paskolą taikomas šios valiutos pardavimo kursas, negalioja. Pagal Įstatymo DH1 3 straipsnio 2 dalį sąlyga, kuri pagal 3 straipsnio 1 dalį pripažįstama negaliojančia, iš esmės turi būti pakeista nuostata, kurioje būtų numatyta ir paskolos išmokėjimui, ir grąžinimui taikyti oficialų <HT TYPE="ITALIC">Magyar Nemzeti Bank</HT> (Vengrijos nacionalinis bankas) nustatytą valiutos keitimo kursą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat nurodyta, kad 2014 m. Įstatyme DH2 teisės aktų leidėjas reikalavo, kad finansų įstaigos įvertintų vartotojų pagal nesąžiningas sutarties sąlygas permokėtas įmokas. Pagal 2014 m. Įstatymą DH3 nebebuvo leidžiamos hipoteka užtikrintos sutartys, išreikštos užsienio valiuta, vartojimo paskolos konvertuotos į forintus (įskaitant pagrindinėje byloje nagrinėjamą skolą) ir padaryti kiti teisinių santykių turinio pakeitimai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Galiausiai nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad pagal įstatymus DH1 ir DH3 valiutos keitimo kurso rizika vis tiek teko vartotojui ir <HT TYPE="ITALIC">ex tunc</HT>, ir <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Dėl <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> sprendimo Nr. 2/2014<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Žr. šios išvados 5 išnašą.</P></NOTE> pažymėtina, kad, kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, jis išlaiko įstatymo galią, nors ir buvo priimti DH įstatymai, ir jame skelbiama:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0021" REF.END="QE0021"/>1.</NO.P><TXT>Su vartotoju sudarytos paskolos užsienio valiuta, sutarties sąlyga, pagal kurią visa rizika, susijusi su keitimo kursu, tenka vartotojui – kaip atlygis už palankesnę palūkanų normą – yra sutarties sąlyga, susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku, kurios nesąžiningas pobūdis paprastai negali būti nagrinėjamas. Galima nagrinėti ir pripažinti šią sąlygą nesąžininga tik tuo atveju, jeigu sutarties<?PAGE NO="6"?> sudarymo momentu, taip pat atsižvelgiant į sutarties tekstą ir iš finansų įstaigos gautą informaciją, jos turinys nebuvo suprantamas vidutiniam, pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei rūpestingam vartotojui (toliau – vartotojas). Sutarties sąlygos, susijusios su keitimo kurso rizika, yra nesąžiningos, taigi sutartis absoliučiai arba iš dalies negalioja, jeigu vartotojas dėl netinkamai iš finansų įstaigos gautos informacijos ar vėlavimo gauti tokią informaciją gali iš esmės manyti, kad rizika, susijusi su keitimo kursu, nėra reali arba kad jam tenka tik dalis tokios rizikos.<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/></TXT></NP></P></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Fővárosi Ítélőtábla</HT> (Budapešto apygardos apeliacinis teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir <DATE ISO="20170117">2017 m. sausio 17 d.</DATE> pateikė tokius prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0022" REF.END="QE0022"/>1.</NO.P><TXT>Ar sutarties sąlyga, pagal kurią su valiutos keitimo kursu susijusi rizika tenka vartotojui ir kuri, panaikinus nesąžiningą sutarties sąlygą, kurioje buvo numatytas valiutos pirkimo ir pardavimo kursų skirtumas ir pareiga prisiimti atitinkamą keitimo kurso riziką, tapo <HT TYPE="ITALIC">ex tunc</HT> veikiančios sutarties dalimi dėl teisės aktų leidėjo įsikišimo po to, kai kilo ginčai dėl negaliojimo, kurie turėjo įtakos dideliam sutarčių skaičiui, laikytina sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, ir dėl to patenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jeigu sutarties sąlyga, pagal kurią su valiutos keitimo kursu susijusi rizika tenka vartotojui, patenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, ar Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis turi būti aiškinama taip, kad ji apima sutarties sąlygą, kuri atitinka imperatyvias teisės aktų nuostatas, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo sprendimo, priimto byloje <HT TYPE="ITALIC">RWE Vertrieb AG</HT> (C‑92/11), 26 punktą, priimtas arba įsigaliojusias po sutarties sudarymo? Ar į šios išimties taikymo sritį taip pat patenka sutarties sąlyga, kuri tapo <HT TYPE="ITALIC">ex tunc</HT> veikiančios sutarties dalimi po tokios sutarties sudarymo taikant imperatyvią teisės akto nuostatą, kuria užpildoma spraga, atsiradusi dėl nesąžiningos sutarties sąlygos, be kurios sutarties vykdymas neįmanomas, negaliojimo?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Jeigu, atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į pirmesnius klausimus, galima nagrinėti sutarties sąlygos, pagal kurią su keitimo kursu susijusi rizika tenka vartotojui, nesąžiningumą, ar pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį kylantis aiškios ir suprantamos formuluotės reikalavimas turi būti aiškinamas taip, kad jis tenkinamas ir tuo atveju, kai tokiomis sąlygomis kaip nurodytosios prie faktinių aplinkybių, įvykdoma teisės aktuose nustatyta ir bet kuriuo atveju abstrakčiai suformuluota pareiga informuoti, ar vis dėlto turi būti pateikiami ir finansų įstaigai žinomi arba sudarant sutartį jos galimi gauti duomenys, susiję su rizika vartotojui?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Ar, atsižvelgiant į aiškumo ir skaidrumo reikalavimą ir į tai, kas nurodyta Direktyvos 93/13 priedo 1 dalies i punkte, aiškinant Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį svarbi aplinkybė, kad sutarties sudarymo momentu sąlygos, susijusios su vienašališko sutarties keitimo teise ir valiutos pirkimo ir pardavimo kursų skirtumu – kurios po kelerių metų pripažintos nesąžiningomis – buvo numatytos sutartyje kartu su sąlyga dėl rizikos, susijusios su keitimo kursu, prisiėmimo, todėl, atsižvelgiant į visas šias sąlygas, vartotojas iš tikrųjų visiškai negalėjo numatyti mokėjimo įsipareigojimų evoliucijos ar jų kitimo mechanizmo? Ar nagrinėjant, ar sąlyga, kurioje įtvirtinta su valiutos keitimo kursu susijusi rizika, yra nesąžininga, nereikia atsižvelgti į sutarties sąlygas, kurios vėliau pripažintos nesąžiningomis?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Ar nacionaliniam teismui pripažinus, kad sutarties sąlyga, pagal kurią su valiutos keitimo kursu susijusi rizika tenka vartotojui, yra nesąžininga, toks teismas, nustatydamas teisines pasekmes pagal nacionalinės teisės normas, privalo <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> atsižvelgti, paisydamas šalių teisės būti išklausytoms per rungimosi principu grindžiamą procesą, ir į kitas nesąžiningas sutarties sąlygas, kurių ieškovai nenurodė savo ieškinyje? Ar veikimo <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> principas taip pat taikomas pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, jeigu ieškovas yra vartotojas, ar, atsižvelgiant į šalių autonomijos principo vaidmenį visame procese ir proceso ypatybes, pagal principą, kad šalys turi teisę apibrėžti ieškinio dalyką, nagrinėjimas <HT TYPE="ITALIC">ex officio</HT> negalimas?<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR><?PAGE NO="7"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Rašytines pastabas pateikė ieškovai, atsakovai, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės bei Europos Komisija. <DATE ISO="20180222">2018 m. vasario 22 d.</DATE> posėdyje dalyvavo visi, išskyrus Lenkijos vyriausybę.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Vertinimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Pirminės pastabos</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Atsakovai pagrindinėje byloje ginčija nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą remdamiesi tuo, kad pirmieji keturi klausimai yra hipotetiniai, neturi ryšio su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ir kad penktasis klausimas yra <HT TYPE="ITALIC">acte claire</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Jie visų pirma ginčija nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiamą įstatymų DH aiškinimą, teigdami, pavyzdžiui, kad Įstatymas DH1 neturi nieko bendra su valiutos kurso rizikos priskyrimu ir kad Įstatymas DH3 nėra teisės aktas, kuriuo į sutartį įtraukiama vartotojams nustatyta pareiga prisiimti šią riziką<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Vengrijos vyriausybė taip pat ginčija nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiamą įstatymų DH aiškinimą, tačiau pritrūksta argumentų jos nepriimtinumui pagrįsti. Komisija teigia, kad neaišku, ar nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą susijusi su Įstatymu DH1, ar su Įstatymu DH3.</P></NOTE>. Kaip tik pagal Įstatymą DH3 buvo panaikinta valiutos kurso rizika paskoloms užsienio valiuta, konvertuojant jas įpaskolas forintais ateičiai (kaip nurodoma, tai įvyks <HT TYPE="ITALIC">ex nunc</HT> nuo <DATE ISO="20150201">2015 m. vasario 1 d.</DATE>), bet ne praeičiai (<HT TYPE="ITALIC">ex tunc</HT>). Jų teigimu, kadangi nei įstatymais DH, nei <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> sprendimu Nr. 2/2014 valiutos kurso rizikai reikšminga sąlyga nebuvo pakeista, pateikti klausimai yra hipotetiniai, o <HT TYPE="ITALIC">Fővárosi Ítélőtábla</HT> (Budapešto apygardos apeliacinis teismas) prašomas išaiškinimas neturi ryšio su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Vis dėlto nesutinku su tuo, kad nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtina. Tačiau dėl 4 klausimo reikia pateikti paaiškinimų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>SESV 267 straipsnis pagrįstas aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos atskyrimu, o pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo paskolų sutartyse žr. <DATE ISO="20130314">2013 m. kovo 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Aziz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑415/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:164">EU:C:2013:164</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Todėl esu linkęs atidėti bylos medžiagoje nurodytus ginčus į šalį ir teikti valstybės narės teisei tokią reikšmę, kuri matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Šiuo klausimu taip pat žr. mano išvados byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:851">EU:C:2017:851</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0061">61</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0065">65</REF.NP.ECR> punktus</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Taip pat tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Europos Sąjungos teisės išaiškinimu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Aziz</HT>, žr. šios išvados 9 išnašą. Taip pat žr. <DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑186/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:703">EU:C:2017:703</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0019">19</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0020">20</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik tada, jei akivaizdu, jog prašomas Europos Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, reikalingos, tam, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P><DATE ISO="20130314">2013 m. kovo 14 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Aziz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑415/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:164">EU:C:2013:164</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Išskyrus 4 klausimą, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiama motyvuota ES teisės aspektų, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laiko svarbiais jo nagrinėjamam ginčui, analizė<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Žr. generalinio advokato N. Jääskinen išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Banif Plus Bank</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑312/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:621">EU:C:2015:621</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, todėl įmanoma apibendrinti teisinius klausimus, kuriuos reikia išaiškinti, neatsižvelgiant į tai, kad nesutariama dėl įstatymų DH1 ir DH3 reikšmės ir poveikio. Be to, iš bylos medžiagos galima aiškiai nustatyti bendrus šalių nesutarimo pagrindus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų sužinoti, kokį poveikį įstatymų DH1 ir DH3 paskelbimas, kuris, kaip jau minėta, įvyko nagrinėjant pagrindinę bylą, turi ieškovų reikalavimui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Atsakovai, be kita ko, nesutinka su tuo, kad pagal įstatymus DH1 ir DH3 valiutos keitimo kurso rizika iš tikrųjų perduodama iš paskolos davėjo paskolos gavėjui, nesutinka su tokiu jų aiškinimu, kuris nulemtų atgaline data taikomas pasekmes, ir teigia, kad nebuvo pažeisti jokie reikalavimai, susiję su Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0023" REF.END="QE0023"/>aiškios, suprantamos kalbos<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/> reikalavimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Vis dėlto ieškovai teigia, kad pastarasis reikalavimas nebuvo įvykdytas, kad dėl teisių gynimo priemonių sistemos, numatytos įstatymuose DH1 ir DH3, jiems, kaip vartotojams tenka valiutos keitimo kurso rizika, ir kad norma, kuri, jų teigimu, nustatoma teisės aktų leidėjo, yra iš esmės didesnė už normą, taikytiną sutarties sudarymo metu – 2008 m. Šiomis aplinkybėmis jie teigia, kad buvo pažeistas skaidrumo principas. Šiuo reikalavimu pagal ES teisę apsaugomi vartotojai, kartu taikant Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies paskutinę eilutę, jos 3 ir 5 straipsnius bei priedą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Žr., pvz., <DATE ISO="20150226">2015 m. vasario 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Matei</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑143/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:127">EU:C:2015:127</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0073">73</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0074">74</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Šiomis aplinkybėmis ieškovai teigia, kad buvo pažeisti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai, be to, kelia klausimą, ar buvo laikytasi Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Todėl nedvejodamas darau išvadą, kad nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra priimtina, kalbant apie 1– 3 ir 5 klausimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Dėl 4 klausimo pažymėtina, kad jame nurodyta Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalis, apimanti klausimus, susijusius ne tik su skaidrumo reikalavimais, ir kitas nesąžiningumo formas. Tačiau ieškovai savo rašytinėse pastabose nepateikia argumentų, susijusių 4 straipsnio 1 dalies reikšmingumu pagrindinei bylai, be to, nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0024" REF.END="QE0024"/>Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindimas<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/> nepateikta nuoroda į Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Kalbant apie sritis, dėl kurių ginčijasi pagrindinės bylos šalys, ieškovai savo rašytinėse pastabose aktyviai pabrėžia, kad, priešingai nei kalbant apie klausimą, kurį Teisingumo Teismas neseniai nagrinėjo Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P><DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑186/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:703">EU:C:2017:703</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, jie savo poziciją grindžia piktnaudžiavimu, susijusiu su aiškios ir suprantamos informacijos, kurios reikalaujama Hpt 203 straipsnio 6 ir 7 dalyse, nebuvimu. Be to, Teisingumo Teismo sprendimo, kuriuo remiasi ieškovai, dalys yra susijusios su skaidrumu pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Būtent <DATE ISO="20150423">2015 m. balandžio 23 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Van Hove</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑96/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:262">EU:C:2015:262</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> arba 6 straipsnį ir lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P><DATE ISO="20130314">2013 m. kovo 14 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Aziz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑415/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:164">EU:C:2013:164</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Ieškovų rašytinėse pastabose taip pat nurodomas <DATE ISO="20120614">2012 m. birželio 14 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Banco Español de Crédito</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑618/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:349">EU:C:2012:349</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0039">39</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0053">53</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>). Pirmajame iš jų nurodoma, kad vartotojai yra silpnesnioji šalis pardavėjų ar tiekėjų atžvilgiu, o antrasis susijęs su veiksmingumo principu.</P></NOTE> ar abiejų šių principų deriniu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P><DATE ISO="20140430">2014 m. balandžio 30 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑26/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:282">EU:C:2014:282</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>). <DATE ISO="20161221">2016 m. gruodžio 21 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gutiérrez Naranjo ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:980">EU:C:2016:980</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Kaip jau pažymėta, atsakovai ginčija 4 klausimo priimtinumą remdamiesi tuo, kad jis yra hipotetinis. Tačiau veikiau manyčiau, kad tiek, kiek 4 klausimu Teisingumo Teismo prašoma apsvarstyti, ar yra sąžininga valiutos keitimo riziką ir toliau perkelti vartotojams, neatsižvelgiant į skaidrumo reikalavimo laikymosi vertinimo parametrus, Teisingumo Teismui trūksta faktinės ir teisinės informacijos atsakyti į šį klausimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Žr., pvz., <DATE ISO="20130314">2013 m. kovo 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Aziz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑415/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:164">EU:C:2013:164</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Taigi 4 klausimas yra nepriimtinas arba aiškintinas kaip toks, kuriuo siekiama sužinoti, kaip teisės aktai, priimti praėjus daugeliui metų nuo sutarties sudarymo (pokytis, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas laiko nenuspėjamu vartotojo požiūriu) veikia skaidrumo pareigas, tenkančias atsakovams pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pagrindiniai klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmė ta, ar įstatymuose DH1 ir DH3 numatyta teisių gynimo sistema ir priemonės, kurias Vengrijos teisės aktų leidėjas nustatė po Teisingumo Teismo sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> sprendimo Nr. 2/2014<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Žr. šios išvados 5 išnašą.</P></NOTE> gali būti peržiūrimos pagal ES teisę ir atitikti ją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Šiuo atveju svarbu priminti, kad Teisingumo Teismo sprendimai galioja <HT TYPE="ITALIC">ex tunc</HT>, taigi yra taikomi nuo išaiškintos nuostatos įsigaliojimo dienos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Žr., pvz., <DATE ISO="20151029">2015 m. spalio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">BBVA</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑8/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:731">EU:C:2015:731</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0022">22</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Taip pat žr. generalinio advokato M. Szpunar išvados, <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:321">EU:C:2015:321</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>, tad jie turi būti taikomi teisiniams santykiams, kurie atsirado ir buvo užmegzti prieš priimant sprendimą dėl prašymo išaiškinti, jei, be to, kitais atžvilgiais įvykdytos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose pareikšti ieškinį dėl šios normos taikymo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Pvz., <DATE ISO="20130321">2013 m. kovo 21 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">RWE Vertreib</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑92/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:180">EU:C:2013:180</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0058">58</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Be to, tik visiškai išimtinėmis aplinkybėmis, siekdamas teisinio saugumo, Teisingumo Teismas gali būti paskatintas apriboti vieno iš jo sprendimų galiojimą laiko atžvilgiu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Ten pat, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija. Suinteresuotieji asmenys turi būti sąžiningi, be to, gali kilti didelių sunkumų.</P></NOTE>. Teisingumo Teismas neapribojo Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT> galiojimo laiko atžvilgiu ir tai draudžiama daryti valstybių narių teismams<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Žr., pvz., <DATE ISO="20161221">2016 m. gruodžio 21 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gutiérrez Naranjo ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:980">EU:C:2016:980</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0070">70</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0073">73</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Tai reiškia, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies ir iš tikrųjų kitų toje byloje reikšmingų Direktyvos 93/13 nuostatų (t. y. 3, 5 straipsnių, 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio) aiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateikė <DATE ISO="20140430">2014 m. balandžio 30 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT>, taikomas sutarčių sąlygoms, buvusioms nuo Direktyvos 93/13 įsigaliojimo, t. y. <DATE ISO="19941231">1994 m. gruodžio 31 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Direktyvos 93/13 10 straipsnio 1 dalis.</P></NOTE> Atsižvelgiant į tai, galimybei įgyvendinti Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį nacionaliniu lygmeniu taikomi pagrįsti valstybės narės teisėje nustatyti senaties terminai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Žr., pvz., <DATE ISO="20151029">2015 m. spalio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">BBVA</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑8/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:731">EU:C:2015:731</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0024">24</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> ir kitos valstybės narės proceso normos, jeigu jos atitinka veiksmingumo ir lygiavertiškumo principus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Žr. neseniai pateiktą išsamią analizę generalinio advokato N. Wahl išvadoje byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sziber</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑483/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:9">EU:C:2018:9</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Dėl Direktyvos 93/13pažymėtina, kad jos 6 ir 7 straipsniai taip pat yra svarbūs valstybėms narėms nustatytiems įpareigojimams dėl teisių gynimo priemonių, nes, pavyzdžiui, Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT> Teisingumo Teismas konstatavo, kad direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje iš valstybių narių reikalaujama numatyti pakankamas ir veiksmingas priemones, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0025" REF.END="QE0025"/>užkertančias kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Žr., pvz., <DATE ISO="20140430">2014 m. balandžio 30 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT> (C‑26/13, ES:C: 2014:282, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>, o 7 straipsniu<?PAGE NO="10"?> papildomai siekiama užtikrinti teisių gynimo priemones, kurios atgrasytų nuo Direktyvos 93/13 pažeidimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Ten pat, 79 punktas.</P></NOTE>. Be to, svarbu nepamiršti Direktyvos 93/13 8 straipsnio, kuriame valstybėms narėms leidžiama <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0026" REF.END="QE0026"/>priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Dėl 8 straipsnio ribų žr., pvz., <DATE ISO="20100603">2010 m. birželio 3 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑484/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:309">EU:C:2010:309</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Kadangi Direktyva 93/13 įsigaliojo <DATE ISO="19941231">1994 m. gruodžio 31 d.</DATE>, o nagrinėjamos sutartys buvo sudarytos <DATE ISO="20080215">2008 m. vasario 15 d.</DATE>, iš esmės pagal ES teisę negali būti draudžiamas joks Vengrijos teisės aktų leidėjo sprendimas siekti Įstatymu DH1 sureguliuoti sutartis, sudarytas nuo <DATE ISO="20040501">2004 m. gegužės 1 d.</DATE> iki <DATE ISO="20140726">2014 m. liepos 26 d.</DATE>, ar Įstatymu DH3 nustatyti paskolų užsienio valiuta konvertavimo į paskolas forintais galimybes, remiantis 2014 m. datomis, neatsižvelgiant į galimus nesutarimus dėl įstatymų DH galiojimo laiko atžvilgiu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktą 2 klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant į šią svarbią ES teisės savybę. Laikausi nuomonės, kad 2 klausimas yra susijęs su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo susirūpinimu dėl to, koks pagal ES teisę yra leistinas įstatymų DH1 ir DH2 poveikis pagrindinės bylos baigčiai. Todėl toliau pateikta analizė bus iš esmės susijusi su 2 klausimu.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Atsakymai į pateiktus klausimus</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Atsakymas į 1 klausimą</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar įstatyme nustatyta sutarties sąlyga, pagal kurią valiutos keitimo kurso rizika tenka vartotojams ir tai turi <HT TYPE="ITALIC">ex tunc</HT> poveikį, yra tokia sąlyga, dėl kurios <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0027" REF.END="QE0027"/>nebuvo atskirai derėtasi<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, todėl ji iš esmės patenka į šios direktyvos taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Kaip pažymėta Lenkijos rašytinėse pastabose, sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0028" REF.END="QE0028"/>atskirai derėtasi<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/> turėtų būti suprantama kaip sąlyga, kurią šalys aptarė bendru sutarimu po derybų dėl konkrečios nagrinėjamos sąlygos, kuri joms yra privaloma. Kai tik tokia sąlyga, apie kurios privalomumą kalbama pagrindinėje byloje, nustatoma teisės akte, paprastai ji negali būti laikoma tokia, dėl kurios buvo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0029" REF.END="QE0029"/>atskirai derėtasi<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P><DATE ISO="20151029">2015 m. spalio 29 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">BBVA</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑8/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:731">EU:C:2015:731</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad toje byloje nagrinėjama įstatymo nuostata <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0030" REF.END="QE0030"/>įtvirtina visuotinai taikomas įstatymo galią turinčias teisės normas<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/>. Nors toje byloje nagrinėta įstatymo nuostata nebuvo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0031" REF.END="QE0031"/>sutarties sąlyga<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/>, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, ji buvo laikoma bendro pobūdžio norma.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Šį aiškinimą patvirtina tiesioginė Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalies reikšmė<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Dėl taisyklių, reikšmingų aiškinant ES priemones, apžvalgos žr., pvz., mano išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Pinckernelle</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑535/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:996">EU:C:2016:996</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0070">70</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, be to, jis yra suderinamas su Direktyvos 93/13 tikslu, atsispindinčiu vienoje iš jos konstatuojamųjų dalių, kurioje nurodoma pirkėjų ir vartotojų apsauga <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0032" REF.END="QE0032"/>nuo vienašalių <HT TYPE="ITALIC">tipinių</HT> sutarčių<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>. Be to, kitoje konstatuojamojoje dalyje kalbama apie galimybes pagal valstybės narės teisę pradėti procesinius veiksmus <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0033" REF.END="QE0033"/>dėl sutarties, kuri sudaryta <HT TYPE="ITALIC">bendram naudojimui</HT> su vartotojais sudaromose sutartyse, sąlygų<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Taigi siūlau į pirmąjį klausimą atsakyti taip, kad teisės akte nustatyta sutarties sąlyga, pagal kurią valiutos keitimo kurso rizika tenka vartotojui ir tai galioja <HT TYPE="ITALIC">ex tunc</HT>, negali būti laikoma sąlyga, dėl kurios buvo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0034" REF.END="QE0034"/>atskirai derėtasi<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="11"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Atsakymas į 2 klausimą</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Vengrijos teisės aktų leidėjo paskelbtuose įstatymuose DH1 ir DH3 numatyta teisių gynimo priemonių sistema, atsižvelgiant į Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT> ir jo taikymą <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> sprendime Nr. 2/2014<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Žr. šios išvados 5 išnašą.</P></NOTE>, yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0035" REF.END="QE0035"/>sutarties sąlygos<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/>, atspindinčios <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0036" REF.END="QE0036"/>įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/> pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį, todėl joms šios direktyvos nuostatos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0037" REF.END="QE0037"/>nėra taikomos<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Padariau išvadą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoms teisių gynimo priemonėms Direktyva 93/13 gali būti taikoma pagal jos 1 straipsnio 2 dalį. Ją padariau dėl kelių priežasčių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Pirmiausia pripažįstu, kad Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog taikant Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį reikalaujama įvykdyti dvi sąlygas. Pirma, sutarties sąlyga turi atspindėti įstatymo ar kito teisės akto nuostatą, antra, ši nuostata turi būti privalomojo pobūdžio<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P><DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑186/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:703">EU:C:2017:703</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Taigi siekdamas nustatyti, ar sutarties sąlyga nepatenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ši sąlyga atspindi nacionalinės teisės nuostatas, kurios susitariančiosioms šalims taikomos, nepaisant jų pasirinkimo, arba nuostatas, kurios taikomos susitariančiosioms šalims, jei dėl jų nebuvo susitarta, t. y. jei šiuo klausimu nebuvo susitarta kitaip<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Ten pat, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija. Kitą pavyzdį žr. <DATE ISO="20170126">2017 m. sausio 26 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Banco Primus</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑421/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:60">EU:C:2017:60</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0069">69</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0070">70</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Tačiau taip pat pažymiu, jog Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis turi būti aiškinama siaurai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P><DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑186/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:703">EU:C:2017:703</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Taigi, nors įstatymai DH1 ir DH3 taikomi neatsižvelgiant į pagrindinės bylos šalių pasirinkimą, kaip minėta ieškovų rašytinėse pastabose, jie negaliojo tuo metu, kai buvo deramasi dėl <DATE ISO="20080215">2008 m. vasario 15 d.</DATE> sutarties<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Šiuo požiūriu pagrindinei bylai svarbios faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių kitose svarbiausiose bylose, kuriose buvo aiškinama Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalis. Žr., pvz., <DATE ISO="20130321">2013 m. kovo 21 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">RWE Vertrieb</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑92/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:180">EU:C:2013:180</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20140910">2014 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kušionová</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑34/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2189">EU:C:2014:2189</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑186/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:703">EU:C:2017:703</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Be to, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Direktyvos 93/13 normų taikymo išimtis grindžiama tuo, jog teisėtai galima preziumuoti, kad nacionalinis įstatymų leidėjas yra užtikrinęs visų sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P><DATE ISO="20130321">2013 m. kovo 21 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">RWE Vertrieb</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑92/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:180">EU:C:2013:180</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Ši prielaida negali būti taikoma teisės aktams, priimtiems po tos dienos, kai buvo susitarta dėl atitinkamos sutarties, <HT TYPE="ITALIC">ir</HT> konkrečiai siekiant įgyvendinti teismo pripažintą neatitiktį Direktyvai 93/13, o iš bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje būtent taip ir yra. Kaip paaiškinta šios išvados 45–50 punktuose, Teisingumo Teismo sprendimai dėl ES teisės nuostatų aiškinimo taikomi nuo šių nuostatų įsigaliojimo dienos, nebent Teisingumo Teismas apriboja jų galiojimą laiko atžvilgiu, o siekiant užtikrinti jų vykdymą valstybių narių teismuose, būtina laikytis valstybės narės proceso normų, paisant veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų. Kaip jau pažymėta kalbant apie Direktyvą 93/13, jos 6, 7 ir 8 straipsniai dažnai yra svarbūs šiam tikslui, nes jais reglamentuojamos teisių gynimo priemonės, kurias valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų apgintos vartotojų teisės pagal šią direktyvą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę įvertinti valstybės narės (įstatymo) nuostatų dėl teisių gynimo priemonių suderinamumą su Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsniais atsižvelgiant į veiksmingumo ir lygiavertiškumo principus tokiomis aplinkybėmis, kai šios įstatyminės priemonės buvo paskelbtos reaguojant į Teisingumo Teismo sprendimą, kuriame jis išaiškino Direktyvą 93/13. Šiose bylose nekalbama apie tai, ar pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį atitinkamos įstatymo<?PAGE NO="12"?> nuostatos patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ar ne, galbūt todėl, kad, neatsižvelgiant į analizės pobūdį, šios nuostatos negali būti laikomos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0038" REF.END="QE0038"/>sutarties sąlygomis<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Visų pirma žr. <DATE ISO="20151029">2015 m. spalio 29 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">BBVA</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑8/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:731">EU:C:2015:731</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0021">21</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0023">23</REF.NP.ECR> punktus</REF.DOC.ECR>. <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0039" REF.END="QE0039"/>Siekiant atsižvelgti į šią praktiką, konkrečiau – paskelbtą <DATE ISO="20130314">2013 m. kovo 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Aziz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑415/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:164">EU:C:2013:164</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), Įstatymu Nr. 1/2013 buvo pakeisti, be kita ko, Civilinio proceso kodekso straipsniai, susiję su išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra. Nuo šiol skolininkui per įprastą dešimties dienų terminą nuo nurodymo pradėti išieškojimą pranešimo pareiškus sutarties sąlygos nesąžiningumu grindžiamą prieštaravimą dėl vykdymo išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra gali būti sustabdyta, kol bus išnagrinėtas prieštaravimas. &lt;…&gt; Reikia įvertinti, ar, o prireikus – kiek, Direktyva 93/13, kaip ji išaiškinta Teisingumo Teismo praktikoje, visų pirma išplėtotoje nuo Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Aziz</HT> &lt;…&gt; draudžia Ispanijos įstatymų leidėjo Įstatyme Nr. 1/2013 nustatytą pereinamojo laikotarpio termino mechanizmą<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/>. Taip pat žr., pvz., <DATE ISO="20140717">2014 m. liepos 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sánchez Morcillo ir Abril García</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑169/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2099">EU:C:2014:2099</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20150121">2015 m. sausio 21 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Unicaja Banco ir Caixabank</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑482/13, C‑484/13, C‑485/13, ir C‑487/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:21">EU:C:2015:21</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20170126">2017 m. sausio 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Banco Primus</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑421/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:60">EU:C:2017:60</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį. Tačiau galbūt tai buvo ir valstybėms narėms ES pirminėje teisėje, ESS 19 straipsnyje nustatytos vienareikšmės pareigos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0040" REF.END="QE0040"/>nustatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/>, tikslas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Tiek, kiek įstatymais DH1 ir DH3 paveikiama sutarties sąlygų esmė (pvz., kuriai šaliai turėtų tekti valiutos keitimo rizika), priešingai sankcijoms ir proceso normoms, taikytinoms atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT>, pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis toks esminis veiksnys yra taip glaudžiai susijęs su reikalavimu, kad įstatymai DH1 ir DH3 atitiktų Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsnius<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Žr. neseniai priimtą <DATE ISO="20170126">2017 m. sausio 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Banco Primus</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑421/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:60">EU:C:2017:60</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0071">71</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0074">74</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR> ir juose nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>, taip pat lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, kad yra neatsiejamas nuo jo. Be to, pateikiant tokį Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalies aiškinimą, kad tokiems teisės aktams kokie yra įstatymai DH1 ir DH3 taikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis, valstybės narės reaguojant į Teisingumo Teismo išvadą, kad nacionalinė teisė ar praktika yra nesuderinama su Direktyva 93/13, priimtas teisės aktas taip pat negalėtų būti peržiūrėtas teismo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Taigi pagal tokį aiškinimą Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalis būtų nesuderinama su Sąjungos politikai nustatytu reikalavimu užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnį, kuris yra bent jau gairė aiškinant Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Generalinis advokatas N. Wahl savo išvados byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Pohotovosť</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑470/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:844">EU:C:2013:844</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0066">66</REF.NP.ECR> punkte</REF.DOC.ECR> laikosi nuomonės, kad Chartijos 38 straipsnyje pagal jos 52 straipsnio 5 dalį įtvirtintas principas, o ne teisė.</P></NOTE>. Be to, jis neatitiktų teisės į veiksmingą teisminę gynybą pagal Chartijos 47 straipsnį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P>Žr. <DATE ISO="20140910">2014 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kušionová</HT></NAME.CASE>, (<NO.CASE>C‑34/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2189">EU:C:2014:2189</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Chartijos 38 ir 47 straipsnyje nustatyti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0041" REF.END="QE0041"/>privalomieji reikalavimai<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/> <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0042" REF.END="QE0042"/>taikomi įgyvendinant Direktyvą 93/13<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/>.</P></NOTE>, kuriuo fiziniams asmenims suteikiamos teisės, kuriomis jie gali remtis valstybių narių teismuose, įskaitant ir ginčuose tarp privačių asmenų.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P><DATE ISO="20180417">2018 m. balandžio 17 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Egenberger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑414/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:257">EU:C:2018:257</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0070">70</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0082">82</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR> Teisingumo Teismas 82 punkte nusprendė, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0043" REF.END="QE0043"/>jeigu dviejų privačių asmenų ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas neturi galimybės aiškinti taikytinos nacionalinės teisės taip, kad ši atitiktų<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/> byloje nagrinėjamą direktyvą, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0044" REF.END="QE0044"/>jis, neviršydamas savo įgaliojimų, turi suteikti teisinę apsaugą, kuri šiems asmenims numatyta Chartijos 21 ir 47 straipsniuose, ir užtikrinti visišką šių straipsnių veiksmingumą, prireikus netaikydamas bet kurios jiems prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/>.</P></NOTE></TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Galiausiai tiesioginė Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalies reikšmė mažai padeda nustatyti 1 straipsnio 2 dalies tikslą, kuris atspindėtas konstatuojamosiose dalyse, kurioje nepateikiama aiškių gairių dėl to, ar ji taikoma sutarties sąlygoms, nustatytoms įstatymo <HT TYPE="ITALIC">po</HT> atitinkamos sutarties sudarymo, ir tam, kad valstybės narės teisė būtų suderinama su Direktyva 93/13. Tačiau šios nuostatos genezė rodo, kad ji buvo priimta siekiant užtikrinti, kad valstybėms narėms būtų leidžiama palikti galioti arba priimti taisykles, apimančias daugiau nei apsauginės direktyvos nuostatos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">RWE Vertrieb</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑92/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:566">EU:C:2012:566</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), kurioje kalbama apie Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto įsikišimą į teisėkūros procesą.</P></NOTE>, tačiau jų nesusiaurinti, o viena generalinė advokatė yra pažymėjusi, kad 1 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0045" REF.END="QE0045"/>turėjo būti taikoma tokioms standartinėms sutartims, kurių turinį nacionalinis įstatymų leidėjas <HT TYPE="ITALIC">jau</HT> yra sureguliavęs nacionalinės teisės aktais, todėl <HT TYPE="ITALIC">jau</HT> įstatymais užtikrinęs visų sutarties šalių teisėtų interesų pusiausvyrą<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Ten pat, 47 punktas (išskirta mano). Generalinė advokatė nurodo pirmąjį <DATE ISO="19840214">1984 m. vasario 14 d.</DATE> Komisijos svarstymų dokumentą, COM (1984) 55 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Tai taip pat atitinka bendrą taisyklę, kad nesąžiningumas turi būti nustatomas sutarties sudarymo dieną<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P>Žr., pvz., <DATE ISO="20150121">2015 m. sausio 21 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Unicaja Banco ir Caixabank</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑482/13, C‑484/13, C‑485/13 ir C‑487/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:21">EU:C:2015:21</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, tad esu linkęs pritarti pastabai, kad neturi būti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0046" REF.END="QE0046"/>įsikišama taip, kad po sutarties sudarymo valstybės institucija galėtų<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/> pakeisti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0047" REF.END="QE0047"/>sutartyje įtvirtintą pusiausvyrą<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P>Generalinio advokato N. Wahl išvada byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kasler</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑26/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:85">EU:C:2014:85</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0105">105</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, nebent dėl šio įsikišimo valstybės narės teisė tampa suderinama su Direktyva 93/13 arba jis atitinka maksimalios vartotojų apsaugos kriterijus, nustatytus Direktyvos 93/13 8 straipsnyje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P>Žr. šios išvados 30 išnašą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Taigi siūlau į 2 klausimą atsakyti taip, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis sąlyga, kuri tapo sutarties dalimi priėmus teisės aktą ir pagal kurią valiutos keitimo kurso rizika tenka vartotojui <HT TYPE="ITALIC">ex tunc</HT>, neatspindi <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0048" REF.END="QE0048"/>įstatymų ar kitų teisės aktų privalom[ųjų] nuostat[ų]<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/>, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">C.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Atsakymas į 3 klausimą</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis ir joje įtvirtintas reikalavimas, kad sutarties sąlygos būtų suformuluotos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0049" REF.END="QE0049"/>aiškia, suprantama kalba<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/>, suteikia vartotojui teisę gauti išsamią informaciją apie jam kylančią riziką, kuri yra žinoma finansų įstaigai arba jeigu finansų įstaiga sutarties sudarymo metu gali gauti šią informaciją, susijusią su valiutos keitimo kurso rizikos prisiėmimu, o gal šis reikalavimas įvykdomas informuojant vartotoją apie sąlygas, nurodytas šios išvados 18 punkte?<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P>Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, tik jei kompetentingas nacionalinis teismas kiekvieną iš jų atskirai išnagrinėjęs nustato, kad veiklos vykdytojas jas suformulavo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0050" REF.END="QE0050"/>aiškia, suprantama kalba<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/>. Žr. <DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑186/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:703">EU:C:2017:703</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0043">43</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE> Šiuo aspektu ieškovai akcentuoja makroekonominę informaciją, kurią, kaip jie teigia, turi atsakovai ir jų pareigą paaiškinti jos poveikį valiutos keitimo kurso mechanizmams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Kaip savo rašytinėse pastabose nurodo atsakovai, <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> sprendime Nr. 2/2014<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P>Šios išvados 5 išnaša.</P></NOTE>, kuris yra privalomas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, jau buvo suformuoti kriterijai, taikomi nustatant, ar sutarties sąlygos dėl valiutos keitimo kurso rizikos prisiėmimo yra suformuluotos aiškiai ir suprantamai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį konkrečios sąlygos yra aiškios ir suprantamos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P><DATE ISO="20180222">2018 m. vasario 22 d.</DATE> Nutartis <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">ERSTE Bank Hungary</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑126/17</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:107">EU:C:2018:107</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), kurioje cituojamas <DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑186/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:703">EU:C:2017:703</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0022">22</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Šis teismas turi atsižvelgti ne tik į Teisingumo Teismo sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT> ir atitinkamus <HT TYPE="ITALIC">Kúria</HT> sprendimus, bet ir į kriterijus, taikomus nustatant, ar sutarties sąlyga yra aiški ir suprantama, kaip nustatyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir išsamiai išaiškinta <DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT> 43–50 punktuose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P><DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑186/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:703">EU:C:2017:703</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>). Svarbiausi sprendimai dėl skaidrumo, priimti iki Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT>, buvo <DATE ISO="20130321">2013 m. kovo 21 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">RWE Vertieb</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑92/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:180">EU:C:2013:180</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20140430">2014 m. balandžio 30 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kásler</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑26/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:282">EU:C:2014:282</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20150226">2015 m. vasario 26 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Matei</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑143/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:127">EU:C:2015:127</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20150423">2015 m. balandžio 23 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Van Hove</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑96/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:262">EU:C:2015:262</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20150709">2015 m. liepos 9 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bucura</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑348/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:447">EU:C:2015:447</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>). Po Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT> visų pirma žr. <DATE ISO="20180222">2018 m. vasario 22 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">ERSTE Bank Hungary</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑126/17</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:107">EU:C:2018:107</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Kaip buvo konstatuota Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT>, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0051" REF.END="QE0051"/>nacionalinis teismas turi patikrinti, ar veiklos vykdytojas pateikė atitinkamiems vartotojams visą reikšmingą informaciją, leidžiančią jiems įvertinti [tam tikros] sąlygos &lt;…&gt; ekonomines pasekmes jų finansiniams įsipareigojimams<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P><DATE ISO="20170920">2017 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Andriciuc</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑186/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:703">EU:C:2017:703</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, įskaitant ženklaus teisėtos mokėjimo priemonės nuvertėjimo ir užsienio palūkanų normos padidėjimo poveikį dalinėms<?PAGE NO="14"?> įmokoms<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P>Ten pat, 49 punktas. Teisingumo Teismas nurodo <DATE ISO="20110921">2011 m. rugsėjo 21 d.</DATE> Europos sisteminės rizikos valdybos rekomendaciją, <REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="342" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2011">OL C 342, 2011, p. 1</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE>. Iš veiklos vykdytojo turi būti reikalaujama, kad jis nurodytų galimus valiutų kursų svyravimus ir riziką, galinčią kilti dėl to, kad paskola paimama užsienio valiuta<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P>Ten pat, 50 punktas.</P></NOTE>, taip pat paaiškinti, kaip konkrečiai veikia mechanizmas, su kuria yra susijusi konkreti sąlyga, ir koks yra šio mechanizmo ryšys su kitose sąlygose nustatytu mechanizmu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P>Ten pat, 45 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Ieškovai savo rašytinėse pastabose taip pat teigia, kad įstatymai DH1 ir DH3 neatitinka veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų bei Direktyvos 93/13 6 straipsnio, nes teisės aktų leidėjas primetė valiutos keitimo kurso riziką vartotojams, neatsižvelgdamas į aiškumo ir skaidrumo reikalavimą. Išsamumo sumetimais reikėtų pažymėti, kad bylos medžiagoje nėra pakankamai informacijos, kad būtų galima padaryti išvadą dėl šio ieškovų bylos aspekto skaidrumo ar kokiu nors kitu klausimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Todėl, remiantis 3 klausimu, būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas su sutartimi susijusias aplinkybes ir į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, turi nustatyti, ar pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį ir jos reikalavimą, kad sutarties sąlygos būtų suformuluotos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0052" REF.END="QE0052"/>aiškia, suprantama kalba<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/>, paskolos davėjai privalo suteikti vartotojams sutarties sudarymo metu turimą reikšmingą finansinę informaciją, įskaitant atitinkamą makroekonominę informaciją, ir paaiškinti jos poveikį valiutos keitimo kurso mechanizmams.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">D.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Atsakymas į 4 klausimą</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Kaip paaiškinta šios išvados 41–44 punktuose, 4 klausimas turi būti aiškinamas kaip toks, kuriuo klausiama, kokį poveikį teisės aktai, priimami praėjus daug metų po sutarties sudarymo (šį pokytį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laiko nenuspėjamu vartotojui), turi skaidrumo įpareigojimams, kurie tenka atsakovui pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Kaip nurodyta Direktyvos 93/13 3 straipsnio 3 dalyje, Direktyvos 93/13 priede pateikiamas orientacinis sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas. 1 punkto i papunktyje nurodytos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0053" REF.END="QE0053"/>sąlyg[o]s, su kuriomis vartotojas neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, padaryti jam neatšaukiamai privalomomis<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/>, tačiau nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepaaiškinama, kodėl ši priedo dalis yra svarbesnė už kitas, nors Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs priedo 1 punkto j ir l papunkčius bei 2 punkto b ir d papunkčius skaidrumo kontekste<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0059"><P><DATE ISO="20150226">2015 m. vasario 26 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Matei</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑143/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:127">EU:C:2015:127</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0074">74</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Taigi siūlau į 4 klausimą atsakyti taip, kad jeigu paskesniais valstybės narės teisės aktais neištaisomas nesąžiningumas, susijęs su sąlygų aiškumu ir skaidrumu, kaip to reikalaujama pagal Direktyvą 93/13, šių sąlygų atitiktis šiam įpareigojimui turi būti nustatoma pagal sutarties datą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">E.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Atsakymas į 5 klausimą</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Penktasis klausimas susijęs su valstybės narės teismų kompetencija peržiūrėti visų konkrečios sutarties sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="15"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Ši pareiga yra akivaizdi iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos. Tačiau pabrėžiu, kad valstybės narės teismų pareiga savo iniciatyva peržiūrėti visų sutarties sąlygų sąžiningumą pagal Direktyvą 93/13 taikoma tik tuo atveju, jeigu jie tam tikslui turi visą reikalingą teisinę ir faktinę informaciją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0060"><P>Pvz., žr. <DATE ISO="20130314">2013 m. kovo 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Aziz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑415/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:164">EU:C:2013:164</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0046">46</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR> ir nurodyta jurisprudencija) ir <DATE ISO="20130530">2013 m. gegužės 30 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Jőrös</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑397/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:340">EU:C:2013:340</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Be to, šiai pareigai gali turėti įtakos <HT TYPE="ITALIC">res judicata</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0061"><P>Pvz., žr. neseniai priimtą <DATE ISO="20160218">2016 m. vasario 18 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Finanmadrid EFC</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑49/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:98">EU:C:2016:98</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>). 48 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad valstybės narės procesinei autonomijai <HT TYPE="ITALIC">res judicata</HT> atžvilgiu taikomi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Taigi į 5 klausimą reikia atsakyti taip, kad nacionalinis teismas privalo savo iniciatyva įvertinti, ar į direktyvos taikymo sritį patenkanti sutarties sąlyga yra nesąžininga, ir taip kompensuoti tarp vartotojo ir paskolos davėjo esantį disbalansą, jeigu jis turi šiai užduočiai atlikti reikalingą teisinę ir faktinę informaciją.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Taigi siūlau taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Fővárosi Ítélőtábla</HT> (Budapešto apygardos apeliacinis teismas) pateiktus prejudicinius klausimus:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Teisės akte nustatyta sutarties sąlyga, pagal kurią valiutos keitimo kurso rizika tenka vartotojui ir tai galioja <HT TYPE="ITALIC">ex tunc</HT>, negali būti laikoma sąlyga, dėl kurios buvo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0054" REF.END="QE0054"/>atskirai derėtasi<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/> pagal Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalį.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Pagrindinės bylos aplinkybėmis sąlyga, kuri tapo sutarties dalimi priėmus teisės aktą ir pagal kurią valiutos keitimo kurso rizika tenka vartotojui <HT TYPE="ITALIC">ex tunc</HT>, neatspindi <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0055" REF.END="QE0055"/>įstatymų ar kitų teisės aktų privalom[ųjų] nuostat[ų]<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/>, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas su sutartimi susijusias aplinkybes ir į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, turi nustatyti, ar pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį ir jos reikalavimą, kad sutarties sąlygos būtų suformuluotos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0056" REF.END="QE0056"/>aiškia, suprantama kalba<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201C" ID="QE0056"/>, paskolos davėjai privalo suteikti vartotojams sutarties sudarymo metu turimą reikšmingą finansinę informaciją, įskaitant atitinkamą makroekonominę informaciją, ir paaiškinti jos poveikį valiutos keitimo kurso mechanizmams.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Jeigu paskesniais valstybės narės teisės aktais neištaisomas nesąžiningumas, susijęs su sąlygų aiškumu ir skaidrumu, kaip to reikalaujama pagal Direktyvą 93/13, šių sąlygų atitiktis šiam įpareigojimui turi būti nustatoma pagal sutarties datą.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Nacionalinis teismas privalo savo iniciatyva įvertinti, ar į direktyvos taikymo sritį patenkanti sutarties sąlyga yra nesąžininga, ir taip kompensuoti tarp vartotojo ir paskolos davėjo esantį disbalansą, jeigu jis turi šiai užduočiai atlikti reikalingą teisinę ir faktinę informaciją.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>