GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2025 m. rugpjūčio 1 d.(1)
Byla C‑748/23 (Gekus) (i)
C. Limited
prieš
M. S.
(Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 267 straipsnis – ESS 19 straipsnio 1 dalis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Nacionalinio teisėjo skyrimo procedūra – Teismų nepriklausomumas ir nešališkumas – Nemo iudex in causa sua “
I. Įvadas
1. Gerai žinomas lotynų posakis nemo iudex in causa sua („niekas negali būti teisėjas savo paties byloje“) paprastai priskiriamas XVII a. pradžios britų advokatui Edwardui Coke’ui(2) ir, be kita ko, buvo įkvėptas imperatoriaus Justiniano Corpus Juris Civilis ištraukos, datuojamos 529 m.(3) Šio posakio senovinė kilmė nekelia nuostabos, nes reikalavimas, kad teisėjai būtų nešališki, yra vienas iš pagrindinių bet kurios teismų sistemos ramsčių(4).
2. Nešališkumo reikalavimas tebėra vienas iš pagrindinių „teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje, ir „teisės į teisingą bylos nagrinėjimą“, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje, kuriuose abiejuose daroma nuoroda į „nepriklausomą ir nešališką teismą, [anksčiau] įsteigtą pagal įstatymą“, elementų(5). Jis taip pat paskelbtas daugelyje nacionalinių konstitucijų(6) ir tarptautinių dokumentų(7).
3. Nešališkumo principo reikšmė ir apimtis išryškėja šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija). Ši byla pradėta 2017 m. vykstant Lenkijos teisingumo sistemos reformai, dėl kurios buvo priimta nemažai Teisingumo Teismo(8) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT)(9) sprendimų. Tuose sprendimuose buvo nustatyti keli reformos trūkumai, pažeidžiantys teismų nepriklausomumą.
4. Šie sprendimai paskatino Lenkijos įstatymų leidėją 2022 m. nustatyti specialų mechanizmą – teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo patikrinimą (toliau – nepriklausomumo ir nešališkumo patikrinimas), skirtą prireikus spręsti tokiems klausimams. Šį patikrinimą taiko speciali teisėjų kolegija ad hoc procedūros etape. Juo iš esmės siekiama nustatyti, ar įtariami teisėjų skyrimo pažeidimai galėjo turėti įtakos nacionalinio teismo sudėties teisėtumui nagrinėjamose bylose. Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) pateikti klausimai yra susiję su nacionalinės nuostatos arba teismų praktikos, susijusios su šio patikrinimo įgyvendinimu, suderinamumu su Sąjungos teise.
II. Nacionalinė teisė
5. 2017 m. gruodžio 8 d. ustawa o Sądzie Najwyższym (Aukščiausiojo Teismo įstatymas)(10), iš dalies pakeisto 2022 m. birželio 9 d. ustawa o zmianie ustawy o Sądzie Najwyższym oraz niektórych innych ustaw (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Aukščiausiojo Teismo įstatymas ir kai kurie kiti įstatymai)(11) (toliau – Aukščiausiojo Teismo įstatymas), 29 straipsnyje numatyta:
„<…>
2. [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] ar jo organų veiklos srityje neleidžiama kvestionuoti [teismų], konstitucinių valstybės institucijų ar teisės priežiūros ir apsaugos institucijų teisėtumo.
3. [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] ar kita valdžios institucija negali nei konstatuoti, nei vertinti teisėjo paskyrimo ar iš jo kylančių įgaliojimų atlikti pareigas vykdant teisingumą teisėtumo.
4. [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] teisėjo skyrimo aplinkybės negali būti išimtinis pagrindas ginčyti jam dalyvaujant priimtą sprendimą arba abejoti šio teisėjo nepriklausomumu ir nešališkumu.
5. Tai, kaip laikomasi [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] teisėjo arba [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] deleguoto teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų, galima nagrinėti, atsižvelgiant į teisėjo paskyrimo aplinkybes ir jo elgesį po paskyrimo, 7 dalyje nurodytos bylos šalies prašymu, jei dėl to konkrečios bylos aplinkybėmis gali būti padarytas nepriklausomumo ir nešališkumo principo pažeidimas, turintis įtakos bylos baigčiai, atsižvelgiant į bylos šalies aplinkybes ir bylos pobūdį.
6. Prašymas pripažinti, kad laikomasi 5 dalyje nurodytų reikalavimų, gali būti pateiktas dėl [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] teisėjo arba į šį teismą deleguoto teisėjo, paskirto nagrinėti:
1) apeliacinį skundą;
<…>
7. 6 dalyje nurodytais atvejais teisę pateikti tokį prašymą turi kiekviena [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] nagrinėjamos bylos šalis.
<…>
15. Prašymą uždarame posėdyje nagrinėja [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] penkių teisėjų kolegija, kurios nariai atsitiktine tvarka atrenkami iš visų [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] narių, prieš tai išklausius teisėją, dėl kurio pateiktas prašymas, nebent jo išklausyti neįmanoma arba tai padaryti labai sudėtinga. Teisėjas savo pastabas gali pateikti raštu. Suinteresuotasis teisėjas atsitiktinėje atrankoje nedalyvauja.
<…>
21. Nutartį, priimtą išnagrinėjus prašymą, galima apskųsti [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] septynių teisėjų kolegijai, kurios nariai atsitiktine tvarka atrenkami iš visų [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] narių. Suinteresuotasis teisėjas ir priimant skundžiamą nutartį dalyvavęs teisėjas atsitiktinėje atrankoje nedalyvauja.“
III. Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
6. Pagrindinėje byloje ginčas kilo tarp Airijoje įsteigtos bendrovės C. Limited (toliau – apeliantė) ir Airijos piliečio M. S. (toliau – atsakovas). Jis susijęs su šalių pareigomis ir atsakomybe už Lenkijos teritorijoje jų įvykdytus tam tikrus veiksmus.
7. 2021 m. birželio 10 d. Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas, Lenkija) įpareigojo atsakovą sumokėti apeliantei tam tikrą pinigų sumą.
8. 2021 m. liepos 29 d. atsakovas, remdamasis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(12) 46 straipsniu, siejamu su 45 straipsnio 1 dalies a punktu, paprašė High Court (Aukštasis teismas, Airija) atsisakyti pripažinti ir vykdyti Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas) priimtą sprendimą. Atsakovas tvirtino, kad buvo pažeista jo teisė į pagal įstatymą įsteigtą teismą, nes šį sprendimą priėmusioje teisėjų kolegijoje buvo teisėjas, kurį neteisėtai delegavo Minister Sprawiedliwosci (Lenkijos teisingumo ministras).
9. Kartu atsakovas pateikė kasacinį skundą Sąd Najwyższy (Aukščiausiajam Teismui) dėl Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas) sprendimo. Skundui nagrinėti buvo paskirta trijų teisėjų kolegija, įskaitant teisėją JG.
10. 2023 m. rugsėjo 27 d. apeliantė Aukščiausiojo Teismo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka pateikė prašymą dėl teisėjo JG nepriklausomumo ir nešališkumo patikrinimo. Šiuo atžvilgiu apeliantė rėmėsi aplinkybėmis, susijusiomis visų pirma su to teisėjo paskyrimu. Kaip nurodė apeliantė, teisėjas JG buvo paskirtas Izba Cywilna Sądu Najwyższego (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius) teisėju remiantis Krajowa Rada Sądownictwa (Nacionalinė teismų taryba, Lenkija; toliau – KRS) nutarimu. Vis dėlto Naczelny Sąd Administracyjny (Aukščiausiasis administracinis teismas, Lenkija) nutartimi sustabdė šio nutarimo įgyvendinimą dėl naujos KRS sudėties. Šis teismas galiausiai panaikino nutarimą. Be to, apeliantė taip pat rėmėsi teisėjo JG elgesiu po jo paskyrimo teisėju.
11. Į Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) penkių teisėjų kolegiją, nagrinėjančią prašymą dėl nešališkumo ir nepriklausomumo patikrinimo taikymo, burtais buvo išrinkti penki teisėjai. Šią kolegiją sudaro du Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teisėjai, paskirti iki 2018 m., ir trys teisėjai, paskirti naujos sudėties KRS siūlymu.
12. Atliekant formalų šio prašymo priimtinumo tyrimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – vieno teisėjo kolegija, sudaryta iš teisėjo pranešėjo, kuris taip pat yra minėtos penkių teisėjų kolegijos pirmininkas, išreiškė abejonių dėl to, kaip turėtų būti aiškinama ir taikoma Aukščiausiojo Teismo įstatymo 29 straipsnio 5 dalis, kad būtų užtikrintas jos suderinamumas su ESS 19 straipsnio 1 dalimi ir Chartijos 47 straipsniu.
13. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas reiškia abejones, ar trys penkių teisėjų kolegijos, burtais sudarytos apeliantės prašymui nagrinėti, nariai atitinka įstatyme įtvirtintą nepriklausomo ir nešališko teismo reikalavimą, nes dėl paskyrimo būdo jie atsidurtų labai panašioje padėtyje kaip ir nagrinėjamas teisėjas.
14. Šiomis aplinkybėmis vieno teisėjo sudėties Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su [Chartijos] 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad jau pačios paskyrimo į teisėjo pareigas aplinkybės gali rodyti, jog teisėjas neatitinka nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų, jei dėl šių aplinkybių buvo sudarytas teismas, pažeidžiant asmens teisę kreiptis į teismą, arba kad šių reikalavimų nesilaikymą lemia teisėjo pasyvus pritarimas (toliau priimant sprendimus) jo paskyrimo procedūros pažeidimams, dėl kurių buvo sudarytas teismas, pažeidžiant asmens teisę kreiptis į teismą?
2. Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su [Chartijos] 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad bylos dėl Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teisėjo nešališkumo vertinimo negali nagrinėti teisėjai, kurių dalyvavimas – dėl jų paskyrimo į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas Krajowa Rada Sądownictwa (Nacionalinė teismų taryba), sudarytos ustawa z dnia 8 grudnia 2017 r. o zmianie ustawy o Krajowej Radzie Sądownictwa oraz niektórych innych ustaw (2017 m. gruodžio 8 d. Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Nacionalinės teismų tarybos įstatymas ir tam tikri kiti įstatymai <…>) nustatyta tvarka, teikimu – pažeidžia asmens teisę kreiptis į teismą?
3. Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su [Chartijos] 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad Aukščiausiasis Teismas privalo suformuoti teismo kolegiją bylai dėl vadinamojo nešališkumo vertinimo tokiems teisėjams nedalyvaujant, kraštutiniu atveju netaikyti nacionalinės teisės nuostatos, numatančios penkių teisėjų kolegiją tokiose bylose, ir prašymą nagrinėti nacionalinėje teisėje numatytoje kitoje kolegijoje tokiems teisėjams nedalyvaujant?“
15. Rašytines pastabas šioje byloje pateikė apeliantė, atsakovas, Nyderlandų, Belgijos ir Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija. 2025 m. birželio 4 d. teismo posėdyje žodines pastabas pateikė atsakovas, Lenkijos vyriausybė ir Komisija.
IV. Analizė
16. Toliau išdėstytuose skirsniuose pirmiausia nagrinėsiu klausimų priimtinumą (A), paskui – jų esmę (B). Vis dėlto, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, mano analizėje daugiausia dėmesio bus skiriama dviem aspektams: i) dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų priimtinumo; ir ii) dėl antrojo klausimo esmės.
A. Priimtinumas
17. Visų pirma turėčiau priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją iš principo bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą(13).
18. Iš to išplaukia, kad klausimai, susiję su Sąjungos teise, preziumuojami kaip svarbūs: taigi Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(14). Visų pirma Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionaliniai teismai turi teisę prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu jie nagrinėja bylą ir turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą(15).
19. Atsižvelgdamas į šią jurisprudenciją dabar nagrinėsiu trijų šioje byloje pateiktų klausimų priimtinumą.
20. Apeliantė pareiškė prieštaravimą dėl pirmojo klausimo priimtinumo, manydama, kad atsakymas į šį klausimą nėra reikšmingas jos prašymo dėl nepriklausomumo ir nešališkumo patikrinimo nagrinėjimui. Ji pabrėžia, kad jos prašymas grindžiamas ne tik atitinkamo teisėjo paskyrimo į teisėjo pareigas aplinkybėmis, bet ir kitais elementais, kaip antai šio teisėjo elgesiu po paskyrimo.
21. Toks prieštaravimas manęs neįtikina. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar ESS 19 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, reikia aiškinti taip, kad teisėjo paskyrimo aplinkybės pačios savaime gali rodyti, jog teisėjas neatitinka šiose nuostatose įtvirtintų nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų.
22. Jeigu Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakytų teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jei tenkinamos atitinkamos sąlygos, galėtų priimti apeliantės prašymą, nesvarstydamas, ar kiti apeliantės nurodyti elementai yra reikšmingi. Todėl pirmasis klausimas atrodo svarbus sprendžiant ginčą, kurį nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
23. Teismo posėdyje šalys taip pat aptarė antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų priimtinumą. Pagrindinis dalykas, kurį jie nagrinėjo, buvo tai, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės atsižvelgti į Teisingumo Teismo pateiktus atsakymus. Iš tiesų tam tikrų abejonių šiuo aspektu gali kilti dėl to, kad nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra vieno teisėjo kolegija, sudaryta iš teisėjo pranešėjo, kuris taip pat yra penkių teisėjų kolegijos, kompetentingos nagrinėti apeliantės pateiktą prašymą, pirmininkas. Be to, Aukščiausiojo Teismo įstatyme nenumatytos konkrečios taisyklės dėl teisėjų, kurie burtais atrenkami į prašymą dėl nepriklausomumo ir nešališkumo patikrinimo nagrinėjančią kolegiją, nusišalinimo ir nušalinimo. Iš esmės diskusijos dėmesio centras buvo klausimas, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų ištaisyti bet kokią galimą problemą, kurią Teisingumo Teismas nustatytų spręsdamas prejudicinius klausimus.
24. Šiuo atžvilgiu visos posėdyje į bylą įstojusios šalys buvo už antrojo ir trečiojo klausimų priimtinumą. Visų pirma jos pabrėžė, kad nacionalinės teisės normos ir principai, reikalaujantys gerbti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, taikomi bet kurioje nacionalinio proceso stadijoje, įskaitant pagrindinėje byloje nagrinėjamą prejudicinį ir šalutinį etapą. Nesant konkrečių nuostatų, kurios leistų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ištaisyti bet kokį galimą šios teisės pažeidimą, šis teismas galėtų ir turėtų, kaip teigia šios šalys, remtis bendraisiais nacionalinės teisės principais ir taisyklėmis. Šie principai ir taisyklės, a fortiori aiškinami atsižvelgiant į ESS 19 straipsnio 1 dalį, Chartijos 47 straipsnį ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, leistų pašalinti iš teisėjų kolegijos bet kurį teisėją, kurio nepriklausomumu ir nešališkumu visuomenė galėtų suabejoti.
25. Aš taip pat laikausi nuomonės, kad antrasis ir trečiasis klausimai yra priimtini.
26. Šiame etape turėčiau priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas nuosekliai konstatuoja, turi egzistuoti toks pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo ir Sąjungos teisės nuostatų, kurias prašoma išaiškinti, ryšys, kad šis išaiškinimas būtų objektyviai reikalingas sprendimui, kurį turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(16).
27. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltas klausimas nėra susijęs su kokia nors materialine Sąjungos teisės nuostata, kuri gali būti taikoma apeliantės ir atsakovo santykiams, yra aiškus Sąjungos teisės nuostatų, su kuriomis susiję pateikti klausimai, ir ginčo pagrindinėje byloje ryšys(17). Neginčijama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme šiuo metu nagrinėjamas ginčas, kuriame in limine litis kilo tikras procesinio pobūdžio klausimas dėl šio teismo sudėties, tinkamos konkrečiam vienos iš šalių pareikštam reikalavimui nagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti.
28. Teisingumo Teismas nuosekliai sutinka atsakyti į tokiomis aplinkybėmis pateiktus klausimus, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas gali padėti išspręsti procesines problemas, su kuriomis susiduria šis teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės(18).
29. Toks požiūris a fortiori tinka šioje byloje, nes apeliantės reikalavimas, kurį turi išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra susijęs su teisėjo, nagrinėsiančio bylą apeliacine tvarka, nepriklausomumu ir nešališkumu. Praktiškai atsisakymas priimti sprendimą dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų reikštų, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų spręsti galimą konkrečios teisėjų kolegijos nepriklausomumo ir nešališkumo problemą, kartu galimai ir pats susidurdamas su ta pačia problema. Toks Teisingumo Teismo požiūris būtų paradoksalus.
30. Taigi ši byla skiriasi nuo situacijų, kuriose nacionaliniai teismai pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl bylų, kurių jie akivaizdžiai neturėjo jurisdikcijos nagrinėti(19), kurios nebebuvo jų nagrinėjamos arba kurias nagrinėti tapo nebetikslinga(20). Be to, ją reikėtų atskirti nuo atvejų, kai Teisingumo Teismas nustatė, kad prejudiciniai klausimai yra susiję su klausimais, kurie jau buvo galutinai išspręsti arba susiję su bylos nagrinėjimo etapu, kuris buvo galutinai užbaigtas(21). Ši byla taip pat skiriasi nuo bylų, kuriose nagrinėti klausimai dėl Sąjungos teisės nuostatų, kurios, nors ir netaikomos pagrindinėje byloje, buvo svarbios tuo metu vykstančiuose panašiuose teisminiuose procesuose(22) arba hipotetiniuose būsimuose teisminiuose procesuose, susijusiuose su pagrindine byla(23).
31. Apskritai šiuo atveju nacionalinis teismas nepasinaudoja galimybe byloje, kurioje iš esmės nekyla jokio realaus Sąjungos teisės klausimo, užduoti Teisingumo Teismui klausimus apie bendro ar struktūrinio pobūdžio nacionalinės teismų sistemos aspektus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelti klausimai yra visiškai susiję su šia byla ir gali nulemti ginčo baigtį, o tai vėliau turės tiesioginę įtaką pripažinimo ir vykdymo procedūrai, pradėtai Airijoje pagal Reglamentą Nr. 1215/2012. Tai taip pat yra elementas, kurio negalima ignoruoti(24).
32. Minėta išvada dėl svarbos negali būti kvestionuojama teismo posėdyje aptartais argumentais.
33. Pirma, tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atveju yra vieno teisėjo kolegija, sudaryta iš teisėjo pranešėjo, kuris taip pat yra penkių teisėjų kolegijos, kuriai pavesta nagrinėti apeliantės prašymą, pirmininkas, neturi reikšmės. Sprendime Prokuratura Rejonowa Teisingumo Teismas susidūrė su labai panašia situacija ir nemanė, kad šis aspektas trukdo priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą(25).
34. Akivaizdu, kad tokiais atvejais prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas priklauso nuo to, ar pagal SESV 267 straipsnį jį išsiuntusi teisėjų kolegija veikia kaip „valstybės narės teismas“. Vienas ar keli teisėjai, veikiantys individualiai ar kartu, negali būti laikomi tokiu teismu. Jiems turi būti oficialiai pavesta užduotis nagrinėti konkretų ginčą, kuris šiuo metu nagrinėjamas ir dėl kurio jie turi jurisdikciją priimti sprendimą. Taigi, priklausomai nuo bylos aplinkybių ir atitinkamų nacionalinių taisyklių, vienas teisėjas gali būti arba nebūti „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį.
35. Tai neseniai buvo patvirtinta Sprendime G. ir kt.: vien faktas, jog atskiras teisėjas byloje vykdė teisėjo pranešėjo funkcijas, nereiškia, kad jis, veikdamas vienas, turėjo įgaliojimus pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį. Teisingumo Teismas nustatė, kad vien šis teisėjas „negalėtų atsižvelgti į galimus Teisingumo Teismo atsakymus į šiuos klausimus“(26).
36. Vis dėlto šioje byloje situacija skiriasi nuo situacijos, nagrinėtos byloje G. ir kt. Būtent teisėjų kolegijos, turinčios jurisdikciją nagrinėti šią bylą, pirmininkas parengiamajame proceso etape prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl inlimite litis kilusio klausimo, galinčio turėti įtakos tinkamam kolegijos sudarymui, taigi ir jos būsimos veiklos teisėtumui. Iš tiesų, kaip suprantu, šiuo metu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra tokiame proceso etape, kuriame vertinamas tik apeliantės prašymo pasinaudoti nepriklausomumo ir nešališkumo mechanizmu priimtinumas.
37. Savo išvadoje byloje Prokuratura Rejonowa generalinis advokatas M. Bobek pažymėjo, kad teisminių institucijų pirmininkams, o konkrečių bylų atveju – kolegijų arba teisėjų kolegijų pirmininkams, paprastai suteikiami ne tik papildomi įgaliojimai, bet ir pavedamos papildomos pareigos. Be kita ko, jie turi prižiūrėti procedūrą ir kolegijose, kurioms jie pirmininkauja, vykstančius pasitarimus. Atitinkamai, jo nuomone, pagrįsta, kad teisėjų kolegijos pirmininkas mano, kad jis preliminariai privalo užtikrinti tinkamą jos sudėtį(27).
38. Per posėdį paklausta, ar šie principai taikytini tokioms nacionalinėms procedūroms, kaip nagrinėjamoji, Lenkijos vyriausybė atsakė teigiamai. Vyriausybė taip pat patvirtino, jog pagal nacionalinę teisę teisėjų kolegijos pirmininkas gali imtis įvairių veiksmų, kad išvengtų neteisėtos kolegijos, kuriai jis privalo pirmininkauti, sudėties. Pavyzdžiui, jis gali paprašyti Aukščiausiojo Teismo pirmininko surengti naują burtų traukimo procedūrą, kad būtų pakeisti teisėjai, kurie negali dalyvauti kolegijos veikloje.
39. Dėl to pereinu prie kito klausimo.
40. Minėta išvada dėl svarbos negali būti kvestionuojama ir dėl to, kad jokia nacionalinės teisės nuostata (ar nacionalinė teismų praktika) aiškiai neleidžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui imtis priemonių, kuriomis būtų siekiama ištaisyti galimą atitinkamų nacionalinių procesinių normų ir Sąjungos teisės nesuderinamumo situaciją, kurią Teisingumo Teismas gali nustatyti savo sprendime.
41. Pagal SESV 267 straipsnį pateiktų klausimų priimtinumą Teisingumo Teismas nuosekliai vertino neatsižvelgdamas į tai, kokios teisinės priemonės yra galimos nacionalinėje teisėje potencialiam nacionalinės teisės nesuderinamumui su Sąjungos teise ištaisyti(28). Yra gerai žinoma, kad „su [ES] teisės pagrindą sudarančiais reikalavimais yra nesuderinama bet kokia nacionalinės teisės sistemos nuostata ar bet kokia teisės aktų, administracinė ar teisminė praktika, galinti susilpninti [ES] teisės veiksmingumą, atimant iš turinčio jurisdikciją taikyti šią teisę nacionalinio teismo galią daryti viską, kas ją taikant reikalinga tam, [kad] nebūtų taikomos nacionalinės teisės aktų nuostatos, galinčios sudaryti kliūtį visapusiškam [tiesiogiai taikomų] [ES] teisės normų veiksmingumui“(29).
42. Iš tiesų trečiojo prejudicinio klausimo dalykas yra susijęs būtent su šiuo klausimu. Trumpai tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ką jis turėtų daryti, kad ištaisytų galimą situaciją, kurioje Aukščiausiojo Teismo įstatymo 29 straipsnio ir ESS 19 straipsnio 1 dalies nuostatos yra nesuderinamos. Todėl argumentai dėl tariamo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo negebėjimo pagal šiuo metu galiojančią nacionalinę teisę imtis taisomųjų priemonių yra susiję su pasekmėmis, kurių gali kilti dėl Sąjungos teisės nuostatų, su kuriomis susijęs trečiasis prejudicinis klausimas, visų pirma atsižvelgiant į Sąjungos teisės viršenybę. Taigi tokie su prejudicinio klausimo esme susiję argumentai negali lemti klausimų nepriimtinumo(30).
43. Šiomis aplinkybėmis norėčiau pridurti, kad per posėdį Lenkijos vyriausybė taip pat pabrėžė, jog niekas nedraudžia šaliai de jure nušalinti vieną ar kelis šios kolegijos teisėjus, o tai inicijuotų atitinkamą tokio prašymo nagrinėjimo procedūrą. Be to, preziumuoju, kad šiame proceso etape taip pat taikytinos visos apimties nacionalinės taisyklės dėl nusišalinimo. Tai turėtų paskatinti kiekvieną teisėją, kuris, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą šioje byloje, galėtų manyti, kad jam kyla nešališkumo problema, savanoriškai nusišalinti nuo dalyvavimo kolegijoje.
44. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad bylos medžiagoje nematau jokių duomenų, kurie galėtų paneigti šios išvados 18 punkte minėtą svarbos prezumpciją. Todėl manau, kad antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai taip pat yra priimtini.
B. Bylos esmė
1. Dėl pirmojo klausimo
45. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar ESS 19 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad teisėjo paskyrimo aplinkybės pačios savaime gali rodyti, jog teisėjas neatitinka nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų ir dėl to pažeidžiama teisė į veiksmingą teisminę gynybą pagal įstatymą anksčiau įsteigtame teisme.
46. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nacionaliniu lygmeniu dėl prašymo taikyti nepriklausomumo ir nešališkumo patikrinimą priimtinumo Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) formuojama dvejopa jurisprudencija. Pagal vieną aptariamų nacionalinių nuostatų (būtent Aukščiausiojo Teismo įstatymo 29 straipsnio) aiškinimą prašyme taikyti tokį patikrinimą turi būti net tik nurodytos (ir įrodytos) neteisėtos aplinkybės, susijusios su teisėjo paskyrimu, bet ir apsvarstytas jo elgesys po paskyrimo ir poveikis, kurį nepriklausomumo ir nešališkumo standarto nesilaikymas turėjo nagrinėjamos bylos baigčiai. Remiantis kitu nacionalinės nuostatos aiškinimu, vien teisėjo paskyrimo aplinkybių gali pakakti, kad kiltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar nepriklausomumo, todėl pareiškėjas neprivalo nurodyti kitų aplinkybių.
47. Man atrodo, kad atsakymą į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą klausimą galima rasti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
48. Sprendime Simpson Teisingumo Teismas konstatavo, kad pažeidimas skiriant teisėjus pats savaime gali lemti teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimą pagal įstatymą anksčiau įsteigtame nepriklausomame ir nešališkame teisme. Tokia situacija susiklosto, kai „[pažeidimas] yra tokio pobūdžio ir sunkumo, kad kyla realus pavojus, jog kita valdžia, visų pirma vykdomoji, gali nepagrįstai pasinaudoti diskrecija, pažeidžiant viso skyrimo proceso rezultatą, ir dėl to teisės subjektams kyla pagrįstų abejonių dėl vieno ar kelių atitinkamų teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo, o taip yra tuo atveju, kai pažeidžiamos pagrindinės nuostatos, kurios yra sudedamoji šios teismų sistemos steigimo ir veikimo dalis“(31).
49. Sprendime Ástráðsson EŽTT didžioji kolegija padarė labai panašią išvadą. Šis teismas taikė trijų aspektų patikrinimą, kad nustatytų, ar neteisėtas teismo paskyrimas savaime lemia EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į „pagal įstatymą įsteigtą teismą“ pažeidimą. EŽTT iš esmės patikrino, ar: i) buvo padarytas akivaizdus teisėjų skyrimo nacionalinių taisyklių pažeidimas; ii) pažeidimas susijęs su taisykle, kuri turi esminę reikšmę skiriant teisėjus; ir iii) nacionaliniai teismai veiksmingai peržiūrėjo pažeidimą ir jį ištaisė. Kiek tai konkrečiai susiję su paminėta antrąja aplinkybe, EŽTT pabrėžė būtinybę įvertinti pažeidimą „atsižvelgiant į reikalavimą dėl „pagal įstatymą įsteigto teismo“, t. y. užtikrinti teisminės valdžios galimybę vykdyti savo funkcijas be nepagrįsto kišimosi ir taip apsaugoti teisinę valstybę bei valdžių atskyrimą“. Taigi EŽTT nusprendė, kad „turi būti laikoma, kad visiškai techninio pobūdžio pažeidimai, neturintys įtakos skyrimo proceso teisėtumui, nesiekia atitinkamos ribos“(32).
50. Šie principai buvo nuosekliai patvirtinti vėlesnėje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje(33) ir konkrečiai taikomi byloje, kurioje priimtas Sprendimas Krajowa Rada Sądownictwa. Toje byloje Teisingumo Teismas pripažino nepriimtinu Sąd Najwyższy (Izba Kontroli Nadzwyczajnej i Spraw Publicznych) (Aukščiausiasis Teismas (Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija), Lenkija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl to, kaip buvo paskirti Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegijos teisėjai, ši teisėjų kolegija neturėjo pagal įstatymą anksčiau įsteigto nepriklausomo ir nešališko teismo statuso, todėl ji nebuvo „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį(34).
51. Šiomis aplinkybėmis gali būti naudinga priminti, kad Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje nuolat pabrėžia teisėjų paskyrimo procedūros svarbą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į esminį šios procedūros poveikį geram teisminės valdžios veikimui ir teisėtumui demokratinėje teisės viršenybe grindžiamoje valstybėje, teisėjų skyrimo procedūra neišvengiamai yra neatsiejama sąvokos „pagal įstatymą įsteigtas teismas“ dalis(35).
52. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog tam tikri teisėjų skyrimo procedūros trūkumai patys savaime gali rodyti, kad atitinkami teisėjai neatitinka nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų. Tokiais atvejais iš šalies, keliančios su tuo susijusį klausimą, negali būti reikalaujama nurodyti papildomų elementų, patvirtinančių šį trūkumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad visos šalys, kurios pateikė pastabas šioje byloje, vienaip ar kitaip sutinka su šia išvada.
53. Vis dėlto per posėdį Komisija, atrodo, šiek tiek pakeitė poziciją, kurios laikėsi savo rašytinėse pastabose. Šiuo atžvilgiu remdamasi Teisingumo Teismo sprendimais Openbaar Ministerie, nurodytais šios išvados 37 išnašoje, ji pabrėžė, kad svarbu atsižvelgti į poveikį, kurį neteisėtas paskyrimas gali turėti konkrečiam ginčui. Primintina, kad šios bylos susijusios su Europos arešto orderio (EAO) vykdymu pagal Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR(36). Savo sprendimuose Teisingumo Teismas iš esmės konstatavo, kad, kai vykdančioji teisminė institucija turi įrodymų apie sisteminius ar bendro pobūdžio trūkumus, susijusius su išduodančiosios valstybės narės teismų nepriklausomumu, įskaitant teismų narių skyrimo procedūrą, ji gali atsisakyti vykdyti sprendimą tik tuo atveju, jei nustato, kad konkrečiomis bylos aplinkybėmis yra rimto pagrindo manyti, jog dėl tokių trūkumų gali kilti realus pavojus, kad bus pažeista atitinkamo asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą anksčiau įsteigtame nepriklausomame ir nešališkame teisme(37).
54. Man sunku suprasti, kuo remdamasi Komisija brėžia paralelę su šia byla.
55. Dviejų pakopų patikrinimas iš pradžių buvo sumanytas situacijoms, susijusioms su asmenų, kurių atžvilgiu galėjo būti pažeistas absoliutus nežmoniško ar žeminamo elgesio draudimas, apsauga(38), o vėliau išplėstas ir taip pat taikomas situacijoms, kai galėjo kilti grėsmė pagrindinei teisei į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą(39). Šis patikrinimas buvo išplėtotas ir taikomas aiškiai apibrėžtoje teisės srityje, suderintoje Sąjungos lygmeniu. Šioje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas judicial fiat nustatė nerašytą pagrindą išimties tvarka atsisakyti vykdyti EAO(40).
56. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas išaiškino savo sprendimuose Openbaar Ministerie, vykdančioji teisminė institucija, kuri turi duomenų, patvirtinančių sisteminius ar bendrus išduodančiosios valstybės narės teisminės valdžios nepriklausomumo trūkumus, negali paneigti, kad šios valstybės narės bet kuris teisėjas arba teismas, veikiantys visiškai nepriklausomai nuo vykdomosios valdžios, turi „išduodančiosios teisminės institucijos“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimą 2002/584, statusą. Iš tiesų tokie trūkumai nebūtinai turi įtakos bet kokiam sprendimui, kurį šios valstybės narės teismai gali priimti kiekvienu konkrečiu atveju. Kaip išaiškino Teisingumo Teismas, aiškinant priešingai, tai reikštų, kad tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principų galimi ribojimai būtų taikomi ne tik „išimtiniams atvejams“ ir dėl to šie principai apskritai būtų netaikomi visos valstybės narės atžvilgiu. Dėl to, be kita ko, kiltų grėsmė Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslo įgyvendinimui ir būtų suabejota abipusio pasitikėjimo ir abipusio pripažinimo principais, kuriais grindžiamas šis pagrindų sprendimas(41).
57. Taigi akivaizdu, kad, esant tokioms situacijoms, kokios nagrinėjamos bylose Openbaar Ministerie, sisteminis konkrečios valstybės narės teismų sistemos trūkumas gali turėti arba neturėti įtakos tam, kaip sprendžiamas pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas. Priešingai, nagrinėjamoje byloje šie padariniai gali būti būdingi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamai situacijai. Kaip bus paaiškinta kitame šios išvados skirsnyje, kai kuriems kolegijos teisėjams gali tekti priimti sprendimą teisės klausimu, kuriuo jie gali būti asmeniškai suinteresuoti, nes jų sprendimas gali turėti įtakos jų pačių teisinei padėčiai. Taigi, net jei taikytume logiką, kuria grindžiami sprendimai Openbaar Ministerie, galimo neigiamo minėtų teisėjų tariamo nešališkumo trūkumo poveikio tokiems ginčams, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, rizika yra in re ipsa.
58. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą, mano nuomone, reikėtų atsakyti, kad ESS 19 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad teisėjo paskyrimo aplinkybės pačios savaime gali rodyti, jog teisėjas neatitinka nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų, jei šios aplinkybės yra susijusios su tokio pobūdžio ir tokio sunkumo pažeidimu, dėl kurio asmenims kyla pagrįstų abejonių dėl atitinkamo teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo.
2. Dėl antrojo klausimo
59. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar ESS 19 straipsnio 1 dalis, aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, turi būti suprantama kaip draudžianti patikrinimą, ar nacionalinis teisėjas atitinka nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimą, atlikti teisėjų kolegijai, į kurios sudėtį įeina teisėjai, kurių padėtis dėl to, kaip buvo paskirti, gali būti panaši į aptariamo teisėjo.
60. Manau, kad atsakymas į šį klausimą turėtų būti teigiamas.
61. Iš pradžių vargu ar reikia pabrėžti, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį ir Chartijos 47 straipsnį bet kuri teisėjų kolegija, kurios jurisdikcijai priklauso Sąjungos teisės reglamentuojamos sritys, veikianti bet kurioje proceso stadijoje, bet kuriame teisiniame ginče turi atitikti teisminio nepriklausomumo reikalavimą.
62. Teisingumo Teismas nuolat pažymi, kad ESS 19 straipsnyje sukonkretinta ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybė(42). Teisingumo Teismas nurodė, kad teisė į veiksmingą teisminę kontrolę nepriklausomame teisme (dabar įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje) yra „neatsiejam[a] nuo teisinės valstybės“(43). Savo ruožtu teisės kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą garantijos yra teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmė(44).
63. Pagal suformuotą jurisprudenciją teismų nepriklausomumo sąvoka Sąjungos teisėje susijusi su dviem aspektais. Pagal pirmąjį, išorinį, aspektą reikalaujama, kad atitinkamas teismas savo funkcijas vykdytų visiškai autonomiškai, jo nesaistytų jokie hierarchijos suvaržymai ar pavaldumo ryšiai su bet kuriuo kitu subjektu ir jis negautų jokių nurodymų ar įpareigojimų iš be kurio šaltinio, taigi būtų apsaugotas nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jo narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams(45).
64. Antrasis aspektas, svarbus šioje byloje, yra vidinio pobūdžio ir susijęs su nešališkumu. Pagal jį reikalaujama vienodai atsiriboti nuo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su nagrinėjamos bylos dalyku. Šis aspektas reikalauja objektyvumo ir jokio suinteresuotumo bylos baigtimi nebuvimo, išskyrus tai, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų(46).
65. Kaip generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer pažymėjo savo išvadoje byloje De Coster, nešališkumas reiškia, kad teisėjai turi laikytis „psichologinės pozicijos nuo pat pradžių būti indiferentiški“ ginčų atžvilgiu, kad būtų (ir atrodytų) vienodai atsiriboję nuo šalių(47). Kalbant plačiau, sakyčiau, jog nešališkumas reikalauja, kad teisėjai neturėtų jokio asmeninio intereso, šališkumo ar išankstinio nusistatymo nagrinėjamuose ginčuose ir visas šalis vertintų vienodai ir teisingai. Šiuos principus atspindi šios išvados įvade minimas lotyniškas posakis nemo iudex in causa sua, jis nurodomas daugelyje generalinių advokatų išvadų(48) ir EŽTT(49).
66. Man atrodo savaime suprantama, kad tuo atveju, kai konkretaus teisėjo nepriklausomumo klausimus nagrinėja teisėjų kolegija, tie patys klausimai negali turėti įtakos ir šios kolegijos nariams. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai teisėjo nepriklausomumas kvestionuojamas remiantis, kaip įtariama, neteisėta paskyrimo procedūra, bylą peržiūrintys teisėjai negali būti paskirti pagal tą pačią (ar lygiavertę) procedūrą.
67. Priešingu atveju jie negali būti (arba negali atrodyti esantys) indiferentiški nagrinėjamiems teisiniams klausimams, nes spręstų klausimą, kuris tiesiogiai su jais susijęs. Jų pačių, kaip nepriklausomų teisėjų, statusas iš tiesų galėtų būti kvestionuojamas, jeigu jie nagrinėtų šalies iškeltus klausimus. Taigi dauguma asmenų tikriausiai manytų, kad šie teisėjai yra asmeniškai suinteresuoti bylos baigtimi, todėl negali būti visiškai nešališki.
68. Taigi į antrąjį klausimą, mano nuomone, reikėtų atsakyti, kad ESS 19 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip: kai teisėjų kolegija nagrinėja teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo klausimą dėl tariamai neteisėtos paskyrimo procedūros, bylą nagrinėjantys teisėjai negali būti paskirti pagal tą pačią ar lygiavertę procedūrą.
3. Dėl trečiojo klausimo
69. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar ESS 19 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad nacionalinis teismas, tikrinantis kai kurių teisėjų nepriklausomumą, privalo į vertinimą atliekančią teisėjų kolegiją neįtraukti teisėjų, kurie gali nebūti nešališki arba neatrodyti tokie, ir, jei taip, kokių priemonių reikėtų imtis šiuo tikslu.
70. Kaip nuolat pažymi Teisingumo Teismas, ESS 19 straipsnio 1 dalis, aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, turi tiesioginį poveikį(50).
71. Taigi, jei nacionalinis įstatymas ar praktika neatitinka ESS 19 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 47 straipsnio reikalavimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad šis nesuderinamumas būtų pašalintas, siekdamas užtikrinti, kad nagrinėjamoje byloje būtų visapusiškai įgyvendinti Sąjungos teisės reikalavimai, ir taip garantuoti susijusių šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą(51).
72. Kokią konkrečią priemonę iš tikrųjų galėtų (ar turėtų) priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šiuo atveju labiausiai priklauso nuo nacionalinės teisės. Be to, pagal procesinės autonomijos principą, nesant nacionalinių procesų suderinimo, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisinėje sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles. Taip yra, jeigu šios nacionalinės taisyklės nėra mažiau palankios, nei panašias vidaus situacijas reglamentuojančios procesinės taisyklės (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų Sąjungos teisėje nustatytų teisių įgyvendinimas netampa pernelyg sudėtingas arba praktiškai neįmanomas (veiksmingumo principas)(52).
73. Taigi, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad taikant atitinkamus nacionalinės teisės aktus tokius, kokie jie yra, arba tiesiog taip, kaip jie šiuo metu aiškinami, būtų pažeista asmens teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, šis teismas galėtų aiškinti nacionalinės teisės normas pagal Sąjungos teisę(53) arba prireikus netaikyti atitinkamų nacionalinių nuostatų(54), kad nušalintų teisėjus, kurie nagrinėjamoje byloje gali būti arba gali atrodyti nesantys pakankamai nešališki.
74. Tai gali reikšti, pavyzdžiui, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamą prašymą nagrinėtų iš mažesnio teisėjų skaičiaus sudaryta kolegija arba kad po naujo burtų traukimo penkių teisėjų kolegiją galėtų užpildyti kiti atrinkti teisėjai. Žinoma, būtų galima numatyti ir kitų priemonių. Iš esmės pagal Sąjungos teisę nereikalaujama taikyti konkrečios priemonės, jei nacionalinėje teisėje numatyta priemonė užtikrina iš ESS 19 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 47 straipsnio kylančių principų veiksmingumą.
75. Kaip minėta šios išvados 24, 38 ir 43 punktuose, atrodo, kad nacionalinėje teisėje egzistuoja bendrieji principai ir taisyklės, kurie gali užpildyti galimą spragą, atsiradusią dėl to, kad Aukščiausiojo Teismo įstatyme nėra konkrečių taisyklių, skirtų tokioms situacijoms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, spręsti.
76. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano nuomone, į trečiąjį klausimą reikėtų atsakyti, kad ESS 19 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad teisėjai, kurie gali būti (arba gali atrodyti esantys) nepakankamai nešališki nagrinėjant bylą dėl teismų nepriklausomumo, turi būti pašalinti iš bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos. Atitinkamos valstybės narės vidaus teisinėje sistemoje turi būti nustatytos išsamios procesinės taisyklės, užtikrinančios, kad tokią bylą nagrinėtų teisėjų kolegija, atitinkanti reikalavimus, kylančius iš pagrindinės teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.
V. Išvada
77. Apibendrindamas siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pateiktus prejudicinius klausimus:
ESS 19 straipsnio 1 dalis, aiškinama atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį,
turi būti suprantama taip:
1) teisėjo paskyrimo aplinkybės pačios savaime gali rodyti, jog teisėjas neatitinka nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų, jei šios aplinkybės yra susijusios su tokio pobūdžio ir tokio sunkumo pažeidimu, dėl kurio asmenims kyla pagrįstų abejonių dėl atitinkamo teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo;
2) kai teisėjų kolegija nagrinėja teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo klausimą dėl tariamai neteisėtos paskyrimo procedūros, bylą nagrinėjantys teisėjai negali būti paskirti pagal tą pačią ar lygiavertę procedūrą;
3) teisėjai, kurie gali būti (arba gali atrodyti esantys) nepakankamai nešališki nagrinėjant bylą dėl teismų nepriklausomumo, turi būti pašalinti iš bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos. Atitinkamos valstybės narės vidaus teisinėje sistemoje turi būti nustatytos išsamios procesinės taisyklės, užtikrinančios, kad tokią bylą nagrinėtų teisėjų kolegija, atitinkanti reikalavimus, kylančius iš pagrindinės teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.
1 Originalo kalba: anglų.
i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.
2 Žr., be kita ko, Yale, D. E. C., „Iudex in propria causa: An historical excursus“, The Cambridge Law Journal, 33 t., Nr. 1, 1974, p. 80–96 ir Neudorf, L., „Judicial independence: The judge as a third party to the dispute“, Oxford University Comparative Law Forum 2, 2015.
3 Kodas 3.5.1: neminem sibi esse iudicem vel ius sibi dicere debere („niekas negali spręsti savo paties bylos ar aiškinti įstatymų sau pačiam“).
4 Taip pat žr. generalinės advokatės T. Ćapeta išvadą byloje Vivacom Bulgaria (C‑369/23, EU:C:2024:612, 1 punktas).
5 Žodis „anksčiau“ vartojamas tik Chartijos 47 straipsnyje.
6 Pavyzdžiui, Kipro Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje.
7 Pavyzdžiui, 1985 m. rugsėjo 6 d. Septintajame Jungtinių Tautų kongrese dėl nusikaltimų prevencijos ir elgesio su nusikaltėliais, vykusiame Milane 1985 m. rugpjūčio 26 d.–rugsėjo 6 d., priimtų Jungtinių Tautų teismų pagrindinių nepriklausomumo principų 2-asis principas.
8 Žr., be kita ko, 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531), 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) (C‑192/18, EU:C:2019:924) ir 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimą A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) (C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982).
9 Žr., be kita ko, 2021 m. liepos 22 d. EŽTT sprendimą Reczkowicz prieš Lenkiją (CE:ECHR:2021:0722JUD004344719), 2021 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Dolińska-Ficek ir Ozimek prieš Lenkiją (CE:ECHR:2021:1108JUD004986819) ir 2022 m. kovo 15 d. Sprendimą Grzęda prieš Lenkiją (CE:ECHR:2022:0315JUD004357218).
10 Dz. U., 2018, 5 pozicija.
11 Dz. U., 2022, 1259 pozicija.
12 OL L 351, 2012, p. 1.
13 Šiuo klausimu žr. 2025 m. vasario 25 d. Sprendimą Sąd Rejonowy w Białymstoku ir Adoreikė (C‑146/23 ir C‑374/23, EU:C:2025:109, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
14 Ten pat.
15 Šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 9 d. Sprendimą G. ir kt. (Lenkijos bendrosios kompetencijos teismų teisėjų skyrimas) (C‑181/21 ir C‑269/21, EU:C:2024:1, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas G. ir kt.).
16 Šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny (C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas Miasto Łowicz).
17 Šiuo klausimu žr. Sprendimą Miasto Łowicz (49–52 punktai).
18 Žr., pavyzdžiui, 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimą A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) (C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 99 ir 100 punktai), 2021 m. spalio 6 d. Sprendimą W. Ż. (Aukščiausiojo Teismo Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija – Paskyrimas) (C‑487/19, EU:C:2021:798, 93 ir 94 punktai) ir 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Prokuratura Rejonowa w Mińsku Mazowieckim ir kt. (C‑748/19–C‑754/19, EU:C:2021:931, 48 ir 49 punktai) (toliau – Sprendimas Prokuratura Rejonowa).
19 Žr., pavyzdžiui, 2018 m. rugsėjo 6 d. Nutartį Di Girolamo (C‑472/17, EU:C:2018:684) ir 2019 m. gruodžio 17 d. Nutartį Di Girolamo (C‑618/18, EU:C:2019:1090).
20 Žr., be kita ko, 1998 m. kovo 12 d. Sprendimą Djabali (C‑314/96, EU:C:1998:104, 21 ir 22 punktai).
21 Žr. visų pirma Sprendimo G. ir kt. 74–80 punktus.
22 Žr., pavyzdžiui, 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Antonio Gramsci Shipping ir kt. (C‑350/13, EU:C:2014:1516, 11 ir 12 punktai) ir 2015 m. vasario 10 d. Sprendimą Liivimaa Lihaveis (C‑175/13, EU:C:2015:80, 20 punktas).
23 Žr., pavyzdžiui, 1994 m. gegužės 16 d. Nutartį Monin Automobiles (C‑428/93, EU:C:1994:192, 12–15 punktai) ir Sprendimo Prokuratura Rejonowa 93 ir 94 punktus.
24 Šiuo klausimu žr. Sprendimo Miasto Łowicz 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
25 Žr. Sprendimo Prokuratura Rejonowa 40–50 punktus. Taip pat išsamiai žr. generalinio advokato M. Bobek išvadą tose pačiose bylose (EU:C:2021:403, 48–66 ir 73–129 punktai) (toliau – išvada byloje Prokuratura Rejonowa).
26 Sprendimo G. ir kt. 69–72 punktai.
27 Žr. išvadą sujungtose bylose Prokuratura Rejonowa w Mińsku Mazowieckim ir kt. (C‑748/19–C‑754/19, EU:C:2021:403, 63–66 punktai).
28 Žr. išvados byloje Prokuratura Rejonowa 90 punktą.
29 Žr., pavyzdžiui, 1978 m. kovo 9 d. Sprendimą Simmenthal (106/77, EU:C:1978:49, 22 ir 23 punktai) ir 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Winner Wetten (C‑409/06, EU:C:2010:503, 56 ir 57 punktai).
30 Šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimą W. Ż. (Aukščiausiojo Teismo Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija – Paskyrimas) (C‑487/19, EU:C:2021:798, 90 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31 2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Simpson / Taryba ir HG / Komisija (C‑542/18 RX-II ir C‑543/18 RX-II, EU:C:2020:232, 75 punktas).
32 2020 m. gruodžio 1 d. EŽTT sprendimas Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją (CE:ECHR:2020:1201JUD002637418, 244–252 punktai).
33 Žr., pavyzdžiui, 2021 m. spalio 6 d. Sprendimą W. Ż. (Aukščiausiojo Teismo Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija – Paskyrimas) (C‑487/19, EU:C:2021:798, 130 punktas) ir 2022 m. kovo 29 d. Sprendimą Getin Noble Bank (C‑132/20, EU:C:2022:235, 122 punktas).
34 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Krajowa Rada Sądownictwa (Leidimas teisėjui toliau eiti pareigas) (C‑718/21, EU:C:2023:1015, 30–78 punktai).
35 Ten pat, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
36 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos su pakeitimais (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34).
37 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas) (C‑354/20 PPU ir C‑412/20 PPU, EU:C:2020:1033) ir 2022 m. vasario 22 d. Sprendimas Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas) (C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100).
38 Žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimą Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198).
39 Žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586).
40 Žr. mano išvadą byloje M. D. (C‑819/21, EU:C:2023:386, 30–34 punktai).
41 Šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas) (C‑354/20 PPU ir C‑412/20 PPU, EU:C:2020:1033, 41–43 punktai) ir 2022 m. vasario 22 d. Sprendimą Openbaar Ministerie (Išduodančiojoje valstybėje narėje pagal įstatymą įsteigtas teismas) (C‑562/21 PPU ir C‑563/21 PPU, EU:C:2022:100, 63 ir 82–102 punktai).
42 Šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas) (C‑204/21, EU:C:2023:442, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 Šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44 Žr., pavyzdžiui, 2023 m. birželio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas) (C‑204/21, EU:C:2023:442, 71 punktas).
45 Žr. neseniai priimtą 2024 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Vivacom Bulgaria (C‑369/23, EU:C:2024:1043, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Ten pat, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
47 C‑17/00, EU:C:2001:366, 93 punktas, kuriame nurodomi juristo P. Calamandrei darbai.
48 Visų pirma žr. generalinio advokato G. Hogan išvadą byloje Banco de Santander (C‑274/14, EU:C:2019:802, 31 punktas), generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Adler Real Estate ir kt. (C‑546/18, EU:C:2021:219, 64 punktas), generalinio advokato E. Tanchev išvadą byloje A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Ieškiniai) (C‑824/18, EU:C:2020:1053, 134 punktas) ir generalinės advokatės T. Ćapeta išvadą byloje Vivacom Bulgaria (C‑369/23, EU:C:2024:612, 28 punktas).
49 Visų pirma žr. 2023 m. lapkričio 23 d. EŽTT sprendimą Wałęsa prieš Lenkiją (CE:ECHR:2023:1123JUD005084921, 180 punktas).
50 Žr., pavyzdžiui, 2023 m. birželio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas) (C‑204/21, EU:C:2023:442, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
51 Ten pat, 228 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
52 Žr. neseniai priimtą 2025 m. balandžio 3 d. Sprendimą Kypriaki Dimokratia (C‑283/24, EU:C:2025:236, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
53 Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas nuosekliai pažymi, jog Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas kelia nacionaliniams teismams, įskaitant veikiančius kaip paskutinė instancija, pareigą prireikus pakeisti suformuotą nacionalinę jurisprudenciją, jeigu ši pagrįsta su Sąjungos teisės tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu. Taigi nacionalinis teismas negali pagrįstai manyti, jog neturi galimybės aiškinti nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, vien dėl to, kad buvo nuolat pateikiamas Sąjungos teisės neatitinkantis šios nuostatos aiškinimas. Šiuo klausimu žr. 2025 m. balandžio 30 d. Sprendimą CT (C‑370/24, EU:C:2025:300, 44 ir 45 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
54 Žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530, 58 punktas) su papildomomis nuorodomis.