<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-662/19 P</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62019CC0662</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:299">EU:C:2021:299</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>20</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>20</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato m. szpunar išvada – Byla C-662/19 P</HT></P><P><HT TYPE="SC">NRW. Bank / BPV</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Maciej Szpunar Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20210415">2021 m. balandžio 15 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑662/19 P</HT></P><P>NRW. Bank</P><P>prieš</P><P>Bendrą pertvarkymo valdybą</P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Apeliacinis skundas</KEYWORD><KEYWORD>Bankų sąjunga</KEYWORD><KEYWORD>Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas</KEYWORD><KEYWORD><HT TYPE="ITALIC">Ex ante</HT> įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2016 m. nustatymas</KEYWORD><KEYWORD>Aktas, kurį galima ginčyti</KEYWORD><KEYWORD>Iš dalies patvirtinantis aktas</KEYWORD><KEYWORD>Ieškinio pareiškimo terminas</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įvadas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Savo apeliaciniu skundu <HT TYPE="ITALIC">NRW. Bank</HT> prašo panaikinti <DATE ISO="20190626">2019 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą byloje <HT TYPE="ITALIC">NRW. Bank / BPV</HT> (T‑466/16, nepaskelbtas Rink., <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2019:445">EU:T:2019:445</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė kaip nepriimtiną jo ieškinį panaikinti, pirma, <DATE ISO="20160415">2016 m. balandžio 15 d.</DATE> Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimą, priimtą vykdomajame posėdyje, dėl <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) už 2016 m. (SRB/ES/SRF/2016/06) (toliau – pirmasis ginčijamas sprendimas) ir, antra, <DATE ISO="20160520">2016 m. gegužės 20 d.</DATE> BPV sprendimą, priimtą vykdomajame posėdyje, dėl <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašų į BPF už 2016 m. patikslinimo, papildantį pirmąjį ginčijamą sprendimą (SRB/ES/SRF/2016/13) (toliau – antrasis ginčijamas sprendimas), tiek, kiek jie su juo susiję (toliau kartu – ginčijami sprendimai).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Pagrindinis teisinis klausimas šioje byloje kyla dėl šių dviejų ginčijamų sprendimų teisinio kvalifikavimo ir jų santykio. Iš esmės Bendrasis Teismas nusprendė, kad antrasis ginčijamas sprendimas yra iš dalies patvirtinamojo pobūdžio, todėl neturi įtakos klausimui dėl esmės, kurį apeliantas iškėlė jame pareikštame ieškinyje, t. y. ar apskaičiuojant apelianto įnašą nereikėjo įtraukti įsipareigojimų, susijusių su jo papildoma plėtros veikla.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Apeliaciniame skunde apeliantas visų pirma teigia, kad antruoju ginčijamu sprendimu buvo pakeistas pirmasis ginčijamas sprendimas, ir subsidiariai nurodo, kad antruoju ginčijamu sprendimu pakeitus pirmąjį ginčijamą sprendimą buvo iš naujo pradėtas skaičiuoti ieškinio pareiškimo terminas ne tik dėl antrojo ginčijamo sprendimo, bet ir dėl ieškinyje iškelto klausimo dėl esmės.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Taip pat turiu pažymėti, kad tai, jog šioje išvadoje vartojama Bendrojo Teismo terminija, kai kalbama ne apie du aktus, kurie sudaro vieną visumą vėlesnio akto nustatyta forma, bet apie du sprendimus, jokiu būdu neturi įtakos mano pozicijai dėl apelianto apeliacinio skundo pagrįstumo. Vartoju šią terminiją tam, kad būtų lengviau suprasti išvadą ir kad būtų galima remtis skundžiamame sprendime išdėstytais Bendrojo Teismo motyvais.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">A.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Reglamentas (ES) Nr. 806/2014</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Reglamento (ES) Nr. 806/2014<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="20140715">2014 m. liepos 15 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="255" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2014">OL L 255, 2014, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> 54 straipsnio 1 dalyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>Vykdomajame posėdyje Valdyba:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>rengia visus sprendimus, kuriuos Valdyba turi priimti plenariniame posėdyje;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>priima visus sprendimus, skirtus šiam reglamentui įgyvendinti, nebent šiame reglamente būtų nustatyta kitaip.<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Šio reglamento 67 straipsnio 4 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>Nacionalinės pertvarkymo institucijos surenka 69, 70 ir 71 straipsniuose nurodytus įnašus iš 2 straipsnyje nurodytų subjektų ir laikydamosi Susitarimo perveda juos [BPF].<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/><HT TYPE="ITALIC">Ex-ante</HT> įnašai<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/> 2 dalyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>Pasikonsultavusi su [Europos Centriniu Banku (ECB)] ar nacionaline kompetentinga institucija ir glaudžiai bendradarbiaudama su nacionalinėmis pertvarkymo institucijomis, Valdyba kiekvienais metais apskaičiuoja atskirus įnašus, siekiant užtikrinti, kad visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, mokėtini įnašai neviršytų 12,5 % tikslinio lygio.</P><P>Kiekvienais metais atskirų įstaigų įnašų apskaičiavimas grindžiamas:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>fiksuotu įnašu, kuris apskaičiuojamas proporcingai įstaigos įsipareigojimų sumos, išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius, ir visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, visų įsipareigojimų sumos, išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius, santykiui, ir</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>pagal riziką įvertintu įnašu, kuris grindžiamas kriterijais, nustatytais Direktyvos 2014/59/ES<HT TYPE="SUP">[</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><DATE ISO="20140515">2014 m. gegužės 15 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="173" PAGE.FIRST="190" DATE.PUB="2014">OL L 173, 2014, p. 190</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE><HT TYPE="SUP">]</HT> 103 straipsnio 7 dalyje, atsižvelgiant į proporcingumo principą ir nesukuriant valstybių narių bankų sektorių struktūrų iškraipymų.</TXT></NP></ITEM></LIST><?PAGE NO="3"?><P>Nustatant ryšį tarp fiksuoto įnašo ir pagal riziką įvertintų įnašų atsižvelgiama į subalansuotą įnašų paskirstymą tarp įvairių rūšių bankų.</P><P>Bet kuriuo atveju visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, atskirų įnašų bendra suma, apskaičiuota pagal a ir b punktus, kasmet neviršija 12,5 % tikslinio lygio.<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">B.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/81</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/81<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><DATE ISO="20141219">2014 m. gruodžio 19 d.</DATE> Tarybos reglamentas, kuriuo nustatomos vienodos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento [Nr. 806/2014] nuostatų taikymo sąlygos (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="015" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2015">OL L 15, 2015, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> 4 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>Kiekvienam įnašų mokėjimo laikotarpiui Valdyba, pasikonsultavusi su ECB arba nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis ir glaudžiai bendradarbiaudama su nacionalinėmis pertvarkymo institucijomis, apskaičiuoja kiekvienos įstaigos mokėtiną metinį įnašą, remdamasi [BPF] metiniu tiksliniu lygiu. Metinis tikslinis lygis nustatomas atsižvelgiant į [Reglamento Nr. 806/2014] 69 straipsnio 1 dalyje ir 70 straipsnyje nurodytą [BPF] tikslinį lygį ir taikant Deleguotajame reglamente (ES) 2015/63<HT TYPE="SUP">[</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P><DATE ISO="20141021">2014 m. spalio 21 d.</DATE> Komisijos reglamentas, kuriuo papildoma [Direktyva 2014/59] (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="011" PAGE.FIRST="44" DATE.PUB="2015">OL L 11, 2015, p. 44</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE><HT TYPE="SUP">]</HT> nustatytą metodiką.<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Šio įgyvendinimo reglamento 5 straipsnyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="005.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Valdyba atitinkamoms nacionalinėms pertvarkymo institucijoms praneša apie savo sprendimus, kuriais apskaičiuojami įstaigų, gavusių veiklos leidimus savo atitinkamose teritorijose, metiniai įnašai.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="005.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Gavusi 1 dalyje nurodytą pranešimą kiekviena nacionalinė pertvarkymo institucija praneša kiekvienai savo valstybėje narėje veiklos leidimą gavusiai įstaigai apie Valdybos sprendimą, kuriuo apskaičiuojamas tos įstaigos mokėtinas metinis įnašas.<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">C.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Deleguotasis reglamentas 2015/63</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>[Direktyvos 2014/59] 103 straipsnio 2 dalyje nurodyti įnašai apskaičiuojami neįskaitant šių įsipareigojimų:</P><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>įsipareigojimų, kuriuos įstaiga, kuri yra [Direktyvos 2014/59] 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytos institucinės užtikrinimo sistemos (IUS) narė ir kuriai kompetentinga institucija leido taikyti [Reglamento Nr. 575/2013<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="176" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2013">OL L 176, 2013, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>] 113 straipsnio 7 dalį, prisiima pagal susitarimą, sudarytą su kita įstaiga, kuri yra tos pačios IUS narė;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="4"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Ginčo aplinkybės</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">NRW. Bank</HT> yra <HT TYPE="ITALIC">Land Nordrhein-Westfalen</HT> (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė, Vokietija) plėtros bankas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Apeliantas iš esmės vykdo trijų rūšių veiklą, t. y. plėtros veiklą, kuri apima beveik du trečdalius jos turto, papildomą plėtros veiklą, kuri atitinka apie trečdalį jos turto, ir kitą veiklą, kuri apima likusią jos turto dalį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>2015 m. prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 806/2014 ir taikant Direktyvą 2014/59, kuri buvo įgyvendinta Deleguotuoju reglamentu 2015/63, Vokietijos reguliavimo institucija <HT TYPE="ITALIC">Bundesanstalt für Finanzmarktstabilisierung</HT> (Federalinė finansų rinkų stabilizavimo institucija, Vokietija, toliau – FMSA) <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> nustatė apelianto įnašą už 2015 m., laikydama, kad apskaičiuojant šį įnašą neturėjo būti įtraukta nei jo plėtros veikla, nei jo papildoma plėtros veikla.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>2016 m. BPV parengtoje formoje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/><HT TYPE="ITALIC">Ex ante</HT> įnašai į [BPF] – įnašo už 2016 m. laikotarpį deklaracijos forma<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/>, kurią FMSA perdavė apeliantui, šis nurodė, kad apskaičiuojant jo <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašą už 2016 m., kaip tai suprantama pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalį, neturi būti įtraukta visų įsipareigojimų, susijusių su jo plėtros veikla ir papildoma plėtros veikla, suma.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Tačiau, pateikus taip užpildytą formą, apeliantui buvo pranešta, kad, pasak BPV, į skaičiavimus turėtų būti įtraukta papildoma plėtros veikla. Atsižvelgdamas į tai, jis pateikė patikslintą deklaracijos formą, kurioje nurodė, kad neturėtų būti įtraukta tik bendra įsipareigojimų, susijusių su jo plėtros veikla, vertė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Pirmuoju ginčijamu sprendimu BPV, vadovaudamasi Reglamento Nr. 806/2014 54 straipsnio 1 dalies b punktu ir 70 straipsnio 2 dalimi, vykdomajame posėdyje nusprendė dėl kiekvieno iš šio reglamento 2 straipsnyje nurodytų subjektų, įskaitant apeliantą, <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašo už 2016 m. dydžio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT><DATE ISO="20160422">2016 m. balandžio 22 d.</DATE> mokėjimo pranešimu, kurį apeliantas gavo <DATE ISO="20160425">2016 m. balandžio 25 d.</DATE>, FMSA jį informavo, kad BPV nustatė jo <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašą į BPF už 2016 m., ir nurodė mokėtiną sumą (toliau – pirmasis mokėjimo pranešimas).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Antruoju ginčijamu sprendimu BPV padidino apelianto įnašą. Bendrasis Teismas nenurodė priežasties, kuri lėmė minėto sprendimo priėmimą ir šio įnašo padidinimą. Vis dėlto iš skundžiamo sprendimo 70 ir 71 punktų aišku, kad, Bendrojo Teismo nuomone, ši priežastis nebuvo susijusi su ieškinio dalyką sudarančiu klausimu dėl esmės, t. y. ar apskaičiuojant apelianto įnašą neturėjo būti įtraukti jo įsipareigojimai, susiję su jo papildoma plėtros veikla. Vykstant procesui Teisingumo Teisme BPV nurodė, kad antruoju ginčijamu sprendimu buvo tik ištaisyta netyčia skaičiavimo formulėje padaryta spausdinimo klaida, susijusi su klaidingu dalyvavimo institucinėje užtikrinimo sistemoje rodikliu, t. y. vietoj ženklo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>–<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/>, numatyto Deleguotojo reglamento 2015/63 1 priedo 4 žingsnyje dėl rizikos rodiklio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>Narystė IUS<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/> (toliau – IUS rodiklis), buvo priskirtas ženklas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>+<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/>, neįvertinus naujų faktinių aplinkybių ir neatlikus naujo teisinio vertinimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT><DATE ISO="20160610">2016 m. birželio 10 d.</DATE> mokėjimo pranešimu, kurį apeliantas gavo <DATE ISO="20160613">2016 m. birželio 13 d.</DATE>, FMSA jam nurodė sumokėti antruoju ginčijamu sprendimu padidintą sumą (toliau – antrasis mokėjimo pranešimas).</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="5"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT><DATE ISO="20160823">2016 m. rugpjūčio 23 d.</DATE> Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apelianto ieškinį. <DATE ISO="20161102">2016 m. lapkričio 2 d.</DATE> BPV pateikė atsiliepimą į ieškinį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT><DATE ISO="20170110">2017 m. sausio 10 d.</DATE> ir <DATE ISO="20170111">11 d.</DATE> sprendimais Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas patenkino Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos prašymus leisti įstoti į bylą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Vykstant procesui Bendrajame Teisme buvo imtasi kelių proceso organizavimo priemonių, siekiant iš BPV gauti viso ginčijamų sprendimų originalo kopiją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT><DATE ISO="20190626">2019 m. birželio 26 d.</DATE> skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną ir nepriėmė sprendimo dėl apelianto nurodytų pagrindų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Bendrasis Teismas pirmiausia nusprendė, kad apelianto reikalavimas panaikinti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>[BPV] sprendimą, kuriuo nustatomas [jo] metinis įnašas į [BPF] už finansinius metus nuo <DATE ISO="20160101">2016 m. sausio 1 d.</DATE> iki gruodžio 31 d.<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/>, reiškia, kad ieškinys susijęs ir su pirmuoju, ir su antruoju ginčijamu sprendimu. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad apeliantas nurodė manąs, jog tai yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>bendras BPV sprendimas<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/>, ir dėl to jis ginčijo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>tą BPV sprendimo formą, kuri jam buvo suteikta antruoju sprendimu<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/>, t. y. <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>galutinę BPV sprendimo versiją<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Dėl pirmojo ginčijamo sprendimo Bendrasis Teismas pirmiausia konstatavo, kad nacionalinės pertvarkymo institucijos yra subjektai, kuriems skirti BPV sprendimai, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, ir kad ginčijami sprendimai nebuvo nei paskelbti, nei apie juos pranešta apeliantui, kuriam jie nėra skirti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Toliau Bendrasis Teismas priminė, kad, nesant paskelbimo ar pranešimo, ieškinio pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo to momento, kai suinteresuotasis asmuo tiksliai sužino nagrinėjamo akto turinį ir motyvus, su sąlyga, kad jis per pagrįstą terminą paprašo susipažinti su visu šio akto tekstu ir kad, laikantis šios sąlygos, ieškinio pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo to momento, kai suinteresuotasis trečiasis asmuo tiksliai sužino atitinkamo akto turinį ir motyvus, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise pareikšti ieškinį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Galiausiai, Bendrasis Teismas konstatavo, kad apeliantas buvo informuotas apie pirmąjį ginčijamą sprendimą pirmuoju mokėjimo pranešimu, kurį gavo <DATE ISO="20160425">2016 m. balandžio 25 d.</DATE> ir kurį <DATE ISO="20160822">2016 m. rugpjūčio 22 d.</DATE>, t. y. praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo šio pirmojo mokėjimo pranešimo gavimo dienos, pateikė FMSA savo prašyme susipažinti su dokumentais. Bendrasis Teismas pridūrė, kad atsižvelgiant į tai, kaip FMSA įgyvendino ginčijamus sprendimus, nėra nieko, kas leistų manyti, jog antruoju ginčijamu sprendimu buvo pakeistas pirmasis ginčijamas sprendimas. Jis, be kita ko, nusprendė, jog net darant prielaidą, pirma, kad gavęs <DATE ISO="20160523">2016 m. gegužės 23 d.</DATE> raštą, kuriuo FMSA pranešė <HT TYPE="ITALIC">Bundesverband Öffentlicher Banken Deutschlands e. V</HT>. (Federalinė Vokietijos viešųjų bankų asociacija, Vokietija) apie naujai priimtą mokėjimo pranešimą, apeliantas galėjo preziumuoti, kad tuo raštu buvo siekiama panaikinti pirmąjį mokėjimo pranešimą ir jį pakeisti nauju pranešimu, ir, antra, kad reikėjo laukti, kol naujas pranešimas bus priimtas, jis turėjo suprasti, jog ši prielaida nebuvo teisinga, vėliausiai <DATE ISO="20160613">2016 m. birželio 13 d.</DATE>, t. y. kai buvo gautas antrasis mokėjimo pranešimas. Tačiau papildomai praėjo dar du mėnesiai, kol apeliantas paprašė jam pateikti pirmąjį ginčijamą sprendimą. Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad antruoju ginčijamu sprendimu nebuvo panaikintas pirmasis ginčijamas sprendimas, o tik pataisytos pirmajame ginčijamame sprendime nustatytos įnašų sumos. Kadangi apeliantas neprašė jam pateikti šio sprendimo, taip pat nenurodė ir neįrodė egzistavusių<?PAGE NO="6"?> nenumatytų aplinkybių ar <HT TYPE="ITALIC">force majeure</HT> įvykio, leidusių nesilaikyti ieškinio pareiškimo termino, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad <DATE ISO="20160823">2016 m. rugpjūčio 23 d.</DATE> pareikštas ieškinys, kiek jis susijęs su pirmuoju ginčijamu sprendimu, yra pavėluotas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Dėl antrojo ginčijamo sprendimo Bendrasis Teismas pirmiausia pažymėjo, kad šalys neginčija, jog ieškinys buvo pareikštas per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą terminą. Toliau jis nurodė, kad apeliantas iš esmės kaltino BPV pažeidus tam tikras taikytinų teisės aktų nuostatas, nes ši apskaičiuodama jo <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašą į BPF už 2016 m. įtraukė jo įsipareigojimus, susijusius su jo papildoma plėtros veikla. Be to, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad šiuo klausimu antrajame ginčijamame sprendime nebuvo pateikta jokios naujos informacijos, kad BPV dar kartą nesvarstė klausimo, kuris jau buvo svarstytas priimant pirmąjį ginčijamą sprendimą, t. y. ar apskaičiuojant apelianto įnašą turėjo būti įtraukti jo įsipareigojimai, susiję su jo papildoma plėtros veikla, ir kad apeliantas nepateikė BPV ar FMSA naujomis ir esminėmis faktinėmis aplinkybėmis grindžiamo prašymo persvarstyti šį klausimą. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pridūrė, kad apeliantas, antruoju pranešimu informuotas apie antrajame ginčijamame sprendime padaryto patikslinimo priežastis, nepateikė jokio pagrindo ar argumento dėl šio sprendimo. Remdamasis tuo Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ieškinys dėl antrojo ginčijamo sprendimo yra nepriimtinas, nes, atsižvelgiant į ginčo dalyką, tuo sprendimu buvo tik patvirtintas pirmasis ginčijamas sprendimas, ir kad apeliantas nepateikė jokio pagrindo ar argumento dėl antrojo ginčijamo sprendimo.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Apeliantas prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir BPV sprendimą dėl apelianto metinio įnašo į restruktūrizavimo fondą už 2016 m. ir priteisti iš BPV bylinėjimosi išlaidas. Subsidiariai, kiek tai susiję su reikalavimu panaikinti, jis prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>BPV prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą kaip iš dalies nepriimtiną ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, BPV prašo Teisingumo Teismo grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų galutinį sprendimą, ir atidėti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su apeliaciniu skundu, klausimo nagrinėjimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Taryba, įstojusi į bylą palaikyti BPV reikalavimų, prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, jei šis panaikintų skundžiamą sprendimą, kad nėra jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti Įgyvendinimo reglamento 2015/81 teisėtumu ar galiojimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Komisija, įstojusi į bylą palaikyti BPV reikalavimų, prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Remdamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi Teisingumo Teismas nusprendė nerengti teismo posėdžio.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="7"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">VI.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas nurodo du pagrindus. Šiomis aplinkybėmis turiu pažymėti, kad Bendrasis Teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną ir nepriėmė sprendimo dėl jo pagrįstumo. Todėl šie abu apeliacinio skundo pagrindai nėra susiję su ieškinyje suformuluotu klausimu dėl esmės, t. y. ar ginčijamų sprendimų priėmimo momentu apskaičiuojant apelianto įnašą nereikėjo įtraukti įsipareigojimų, susijusių su jo papildoma plėtros veikla.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Taryba ir Komisija nepateikia pastabų dėl apelianto apeliaciniame skunde nurodytų dviejų pagrindų, o tik pateikia pastabas dėl jo argumentų, susijusių su atitinkamų teisės aktų negaliojimu, aiškinimu ir taikymu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje apeliantas iš esmės teigė, kad buvo pažeisti konkretūs teisės aktai, nes visų pirma nebuvo taikyta lengvata papildomai plėtros veiklai ir dėl to nustatytas per didelis <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašas. Šis perviršis atsirado dėl klaidingo Deleguotojo reglamento 2015/63 aiškinimo arba dėl to, kas labiau susiję su Tarybos ir Komisijos pastabomis, kad pats šis reglamentas buvo priimtas neteisėtai ir nesilaikant aukštesnės galios teisės aktų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Per procesą Teisingumo Teisme apeliantas, pateikęs pagrindų santrauką, savo apeliacinio skundo 101 punkte nurodo, kad visiškai remiasi Bendrajame Teisme savo pateiktomis pastabomis, o ypač tomis, pagal kurias apskaičiuojant įnašą turi būti taikoma lengvata jos papildomai plėtros veiklai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Jei apeliantas būtų norėjęs pateikti kitų pagrindų dėl skundžiamo sprendimo, jis nebūtų galėjęs paprasčiausiai nurodyti Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio. Kaip pažymi Komisija, tokie pagrindai turėtų būti atmesti kaip nepakankamai išsamūs ir todėl akivaizdžiai nepriimtini<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Žr., be kita ko, <REF.DOC.ECR><DATE ISO="19970205">1997 m. vasario 5 d.</DATE> Nutartį <NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Unifruit Hellas / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑51/95 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1997:53">EU:C:1997:53</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Todėl, mano nuomone, apeliacinio skundo 101 punkte suformuluotą nuorodą reikia suprasti taip, kad apeliantas remiasi savo pastabomis tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas panaikintų skundžiamą sprendimą ir pats priimtų galutinį sprendimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Taigi, mano nuomone, reikia išnagrinėti pagrindus, kuriuos apeliantas aiškiai nurodė grįsdamas apeliacinį skundą, nenagrinėjant pastabų dėl esmės, į kurias daroma nuoroda šio apeliacinio skundo 101 punkte. Iš tiesų skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė ne dėl apelianto pateiktų ieškinio pagrindų esmės, o tik dėl ieškinio priimtinumo. Šiomis aplinkybėmis manyti, kad jei būtų panaikintas skundžiamas sprendimas Teisingumo Teismas galėtų priimti galutinį sprendimą dėl bylos esmės, reikštų, kad bylą iš esmės nagrinėtų tik viena Sąjungos teismų instancija.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">A.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Dėl pirmojo pagrindo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Pateikdamas pirmąjį pagrindą, susijusį su SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos ir Procedūros reglamento 60 straipsnio pažeidimu, apeliantas tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog ieškinys dėl pirmojo ginčijamo sprendimo pareikštas pavėluotai. Šį pagrindą sudaro keturios dalys.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl pirmos dalies</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Pirmoje dalyje apeliantas iš esmės teigia, kad antruoju ginčijamu sprendimu buvo pakeistas pirmasis ginčijamas sprendimas, todėl ieškinio pareiškimo terminas nebuvo praleistas. Šioje dalyje apeliantas tvirtina, kad, pirma, Bendrojo Teismo atliktas ginčijamų sprendimų santykio vertinimas yra nenuoseklus ir prieštaringas ir, antra, antrasis ginčijamas sprendimas yra naujas sprendimas, vadinasi, nėra patvirtinamojo pobūdžio.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">a)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl tariamai nenuoseklaus ir prieštaringo Bendrojo Teismo vertinimo</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Apelianto teigimu, Bendrojo Teismo atliktas ginčijamų sprendimų santykio vertinimas yra nenuoseklus ir prieštaringas. Viena vertus, skundžiamo sprendimo 65 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad antruoju ginčijamu sprendimu buvo tik <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>patikslinti<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/> pirmajame ginčijamame sprendime nustatyti įnašų dydžiai. Kita vertus, to sprendimo 75 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad antrasis ginčijamas sprendimas, atsižvelgiant į ginčo dalyką, yra tik <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>patvirtinantis<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> ankstesnį sprendimą. Vis dėlto dėl dviejų mokėjimo pranešimų, kurių turinys sutampa su ginčijamų sprendimų turiniu, skundžiamo sprendimo 63 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad antrasis pranešimas yra pirmojo pranešimo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>pakeitimas<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 65 ir 75 punktuose pateiktas Bendrojo Teismo vertinimas, susijęs su ginčijamų sprendimų santykiu, nėra savaime nenuoseklus ar prieštaringas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Iš tiesų, pirma, skundžiamo sprendimo 71 punkte neneigdamas aplinkybės, kad siekiant patikslinti apelianto įnašo dydį, kuris buvo patvirtintas antrajame ginčijamame sprendime, reikėjo iš naujo apskaičiuoti šį įnašą, Bendrasis Teismas, remdamasis jurisprudencija dėl patvirtinamųjų aktų, padarė išvadą, kad nebuvo galima pareikšti ieškinio dėl antrojo ginčijamo sprendimo, kiek tai susiję su vertinimu, kurį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>BPV jau atliko priimdama pirmąjį ginčijamą sprendimą, dėl vienintelio šiame ieškinyje iškelto klausimo, t. y. ar apskaičiuojant ieškovo įnašą neturėjo būti įtraukti įsipareigojimai, susiję su jo papildoma plėtros veikla<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>; pagal skundžiamo sprendimo 75 punktą šis vertinimas laikytinas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>ginčo dalyku<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Antra, atrodo, kad skundžiamo sprendimo 74 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kiek tai susiję su antruoju ginčijamu sprendimu, kad buvo galima pareikšti ieškinį dėl šiame sprendime atlikto patikslinimo. Tačiau apeliantas nepateikė šiuo patikslinimu grindžiamo pagrindo, todėl jis nepateko į ginčo dalyką.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Iš nurodytų ištraukų matyti, kad, Bendrojo Teismo nuomone, antrasis ginčijamas sprendimas yra iš dalies patvirtinamojo pobūdžio, kiek tai susiję su ginčo dalyku, t. y. su klausimu, ar apskaičiuojant apelianto įnašą nereikėjo įtraukti įsipareigojimų, susijusių su jo papildoma plėtros veikla. Taigi atsižvelgiant būtent į ginčo dalyką turėjo būti nagrinėjamas apelianto pareikšto ieškinio priimtinumas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis, nesprendžiant dėl skundžiamame sprendime pateiktų motyvų pagrįstumo, reikia atmesti apelianto argumentą ir nagrinėti kitus pirmojo pagrindo pirmos dalies argumentus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="9"?><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">b)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl argumento, kad antruoju ginčijamu sprendimu buvo pakeistas pirmasis ginčijamas sprendimas, esmės</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Nurodydamas Bendrojo Teismo jurisprudenciją, kuri taip pat minima skundžiamame sprendime, apeliantas tvirtina, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>sprendimas laikomas tik patvirtinančiu ankstesnį sprendimą, jei jame nėra jokių naujų aplinkybių, palyginti su ankstesniu sprendimu, ir jei prieš jį priimant nebuvo peržiūrėta asmens, kuriam jis skirtas, padėtis.<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/> Atsižvelgiant į šiuos du kriterijus, kuriuos turi atitikti aktas, siekiant jį pripažinti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>patvirtinamuoju<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>, laikytina, kad antrasis ginčijamas sprendimas nepatvirtina pirmojo ginčijamo sprendimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis apeliantas teigia, pirma, kad jam nustatyti metiniai įnašai skiriasi ginčijamuose sprendimuose ir dėl to antrasis ginčijamas sprendimas negali būti laikomas vien patvirtinamuoju. Jo teisinė padėtis pasikeitė, konkrečiau kalbant, pablogėjo, priėmus antrąjį ginčijamą sprendimą. Be to, pastarasis sprendimas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, t. y. pakeistu IUS rodiklio vertinimu, o tai nelaikytina paprastos skaičiavimo klaidos ištaisymu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Antra, apeliantas visų pirma teigia, kad Bendrojo Teismo cituojama jurisprudencija, susijusi su vien patvirtinamaisiais aktais, nepatvirtina skundžiamo sprendimo. Bendrasis Teismas klaidingai taikė kriterijus, kuriuos turi atitikti aktas, kad būtų pripažintas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>patvirtinamuoju<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/>. Reikia konstatuoti, kad šiuo teiginiu iš esmės pakartojami apelianto pateikti argumentai, nurodyti šios išvados 50 punkte.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Toliau apeliantas nurodo, kad Bendrojo Teismo cituojama jurisprudencija yra susijusi su atvejais, kai ieškinys buvo pareikštas dėl patvirtinamojo administracijos rašto, kuriuo buvo pateiktas atsakymas į individualų prašymą dėl priimto sprendimo motyvų. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčijamas aktas yra ne BPV <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>patvirtinantis raštas<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/>, o BPV atliktas galutinis skaičiavimas, kuris pateikiamas tik antrajame ginčijamame sprendime. Iš tikrųjų, BPV savo iniciatyva perskaičiavo įnašą remdamasi mažiausiai vienu iš dalies pakeistu apskaičiavimo procedūros rodikliu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Man sunku suprasti apelianto papildomose pastabose pateiktą argumentą dėl Bendrojo Teismo cituotos jurisprudencijos. Iš tiesų, atrodo, jog apeliantas mano, kad, viena vertus, ši jurisprudencija nėra reikšminga, o kita vertus, išsamesnis jos nagrinėjimas patvirtina jo poziciją dėl antrojo ginčijamo sprendimo teisinio kvalifikavimo. Manau, kad šiuos papildomus argumentus reikia suprasti taip, kad, kaip teigia apeliantas, antrasis ginčijamas sprendimas negali būti laikomas patvirtinamuoju aktu, nes nebuvo priimtas atsakant į prašymą peržiūrėti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Trečia, apeliantas tvirtina, kad antrajame mokėjimo pranešime nebūtų buvę prasmės nurodyti teisių gynimo priemonių, jei antrasis ginčijamas sprendimas būtų buvęs tik patvirtinamasis sprendimas, todėl tai, kad FMSA jas nurodė, įrodo, jog šis sprendimas yra naujas sprendimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Ketvirta, apeliantas pažymi, kad tai, jog antrojo ginčijamo sprendimo ir antrojo mokėjimo pranešimo pavadinimuose daroma nuoroda į jų keičiamąjį pobūdį (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>supplementing<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/>), neturi reikšmės ir kad svarbus tik šių aktų turinys.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>BPV teigia, kad apelianto argumentas, susijęs su tuo, kad antrasis ginčijamas sprendimas nėra patvirtinamasis aktas, yra nepriimtinas, nes juo iš esmės ginčijamas Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Vis dėlto klausimas, ar ginčijamu sprendimu tik patvirtinamas ankstesnis sprendimas, gali būti pateiktas kaip teisės klausimas Teisingumo Teismui nagrinėti apeliacine tvarka<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Žr. <DATE ISO="20090629">2009 m. birželio 29 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Nuova Agricast / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑225/08 P</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:406">EU:C:2009:406</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. <HT TYPE="ITALIC">A fortiori</HT> tas pats neišvengiamai taikytina ir dėl klausimo, ar, kaip apeliantas teigia apeliaciniame skunde, atitinkamu sprendimu buvo pakeistas ankstesnis sprendimas. Vadinasi, reikia nagrinėti apelianto argumentus, kuriais jis grindžia apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl vėlesnio akto pavadinimo reikšmės</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Pirmiausia reikia išnagrinėti apelianto argumentą, kad patvirtinamojo akto teisinis kvalifikavimas negali priklausyti nuo jo pavadinimo, bet turi būti pagrįstas jo esme. Taigi, atrodo, kad apeliantas kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis, vertindamas šį sprendimą, klaidingai rėmėsi antrojo ginčijamo sprendimo ir antrojo mokėjimo pranešimo pavadinimais (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>supplementing<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/>), o ne jų esme.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Šis argumentas grindžiamas atrankiniu, vadinasi, klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Žinoma, iš suformuotos jurisprudencijos, susijusios su ieškinių dėl panaikinimo priimtinumu, aišku, kad kvalifikuojant ginčijamus aktus reikia remtis tiek jų esme, tiek jų autorių tikslais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Žr. <DATE ISO="20100126">2010 m. sausio 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Internationaler Hilfsfonds / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑362/08 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:40">EU:C:2010:40</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Taip pat reikia konstatuoti, jog skaitant skundžiamo sprendimo 65 punkto formuluotę galima manyti, kad siekdamas padaryti išvadą, kad antrajame ginčijamame sprendime buvo tik patikslinti pirmajame ginčijamame sprendime nustatyti įnašų dydžiai, Bendrasis Teismas būtent rėmėsi antrojo ginčijamo sprendimo pavadinimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Vis dėlto iš skundžiamo sprendimo, tiksliau iš 71 punkto, matyti, jog Bendrasis Teismas taip pat nagrinėjo antrojo ginčijamo sprendimo esmę, kad padarytų išvadą, kiek tai susiję su klausimu, ar apskaičiuojant apelianto įnašą nereikėjo įtraukti įsipareigojimų, susijusių su jo papildoma plėtros veikla, kad tame sprendime nebuvo jokios naujos informacijos. Iš to sprendžiu, jog Bendrasis Teismas, vadovaudamasis taip pat ir šia išvada, nusprendė, kad antruoju ginčijamu sprendimu pirmasis ginčijamas sprendimas nebuvo visiškai pakeistas, o tik pakeistas iš dalies dėl IUS rodiklio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Taigi reikia atmesti apelianto argumentą, kad Bendrasis Teismas, priimdamas sprendimą dėl antrojo ginčijamo sprendimo teisinio kvalifikavimo, rėmėsi jo pavadinimu.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl teisių gynimo priemonių nurodymo svarbos</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Reikia taip pat atmesti apelianto argumentą dėl teisių gynimo priemonių nurodymo antrajame FMSA mokėjimo pranešime.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Šiame etape nenorėdamas pareikšti nuomonės dėl galimos atleistinos apelianto klaidos, kiek tai susiję su šia nuoroda<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Argumentas, susijęs su atleistina apelianto klaida, pagrindžia apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirtą dalį. Žr. šios išvados 122 punktą.</P></NOTE>, turiu pažymėti, pirma, kad tokia nuoroda, pateikta įstaigos priimtame akte, negali turėti įtakos kitos įstaigos anksčiau priimto akto kvalifikavimui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Žr. pagal analogiją <DATE ISO="19901121">1990 m. lapkričio 21 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Infortec / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑12/90</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1990:415">EU:C:1990:415</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0010">10</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad Europos socialinio fondo reikalų departamento raštas negalėjo turėti poveikio anksčiau priimtam Komisijos sprendimui.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Antra, Bendrasis Teismas nusprendė, kad antrasis ginčijamas sprendimas buvo patvirtinamojo pobūdžio, kiek tai susiję ne bendrai su pačiu sprendimu, bet su ginčo dalyku. Taigi šiuo požiūriu antrajame FMSA mokėjimo pranešime pateikta nuoroda į teisių gynimo priemones neturi reikšmės. Be to, remiantis jurisprudencija, galima ginčyti tik patvirtinamąjį aktą, jeigu patvirtintas aktas dar neįsiteisėjo suinteresuotojo asmens atžvilgiu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Iš tikrųjų tuo atveju, kai patvirtintas sprendimas suinteresuotojo asmens atžvilgiu neįsigalioja, šis turi teisę ginčyti arba patvirtintą sprendimą, arba patvirtinamąjį sprendimą, arba šiuos abu sprendimus. Žr. <DATE ISO="20170531">2017 m. gegužės 31 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">DEI / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑228/16 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:409">EU:C:2017:409</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Antrasis mokėjimo pranešimas apeliantui buvo išsiųstas <DATE ISO="20160613">2016 m. birželio 13 d.</DATE>, t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams po to, kai <DATE ISO="20160425">2016 m. balandžio 25 d.</DATE> buvo išsiųstas pirmasis mokėjimo pranešimas. Taigi galima teigti, kad, kiek tai taip pat susiję su antrajame ginčijamame sprendime pateikta tariamai patvirtinamojo pobūdžio informacija, apeliantas turėjo būti informuotas apie teisių gynimo priemones antrajame mokėjimo pranešime.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Taigi šį argumentą reikia atmesti. Vadinasi, reikia nagrinėti, pirma, apelianto argumentus, susijusius su reikšminga jurisprudencija patvirtinamųjų aktų srityje, ir, antra, šios jurisprudencijos taikymą vertinant antrojo ginčijamo sprendimo kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>iš dalies patvirtinančio akto<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/> teisinį kvalifikavimą remiantis reikšminga jurisprudencija.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">3)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl aktų, kuriuos jų autoriai priėmė savo iniciatyva, laikytinų patvirtinamaisiais aktais</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Reikia pažymėti, kad šioje byloje reikšminga jurisprudencija, t. y. jurisprudencija, susijusi su patvirtinamaisiais aktais, buvo suformuota nagrinėjant bylas dėl ieškinių, pareikštų dėl patvirtinamųjų aktų, kurie daugeliu atvejų buvo priimti gavus prašymą peržiūrėti ankstesnį aktą, priimtinumo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20041207">2004 m. gruodžio 7 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Internationaler Hilfsfonds / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑521/03 P</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2004:778">EU:C:2004:778</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Taigi nenuostabu, kad skundžiamo sprendimo 67–69 punktuose Bendrojo Teismo nurodytas Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">CMB ir Christof / Komisija</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P><DATE ISO="20110915">2011 m. rugsėjo 15 d.</DATE> sprendimas (T‑407/07, nepaskelbtas Rink., <REF.DOC.ECR><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2011:477">EU:T:2011:477</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> yra susijęs būtent su tokiu atveju. Be to, dėl šios priežasties šioje jurisprudencijoje dažnai remiamasi teiginiu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Pakartotas skundžiamo sprendimo 68 punkte.</P></NOTE>, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>akto patvirtinantis ar nepatvirtinantis pobūdis negali būti vertinamas atsižvelgiant tik į jo turinį, palyginti su ankstesnio sprendimo, kurį jis patvirtina, turiniu, bet jis taip pat turi būti vertinamas atsižvelgiant į <HT TYPE="ITALIC">prašymo, į kurį šiuo aktu atsakoma, pobūdį</HT><QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Išskirta mano.</P></NOTE></TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Toje jurisprudencijoje, be kriterijų, kuriuos turi atitikti aktas, kad būtų laikomas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>patvirtinamuoju<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>T. y. naujų aplinkybių nebuvimas ir asmens, kuriam skirtas aktas, situacijos neperžiūrėjimas. Žr. šios išvados 49 punktą.</P></NOTE>, sąrašo, taip pat nurodyti argumentai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Pakartoti skundžiamo sprendimo 69 punkte.</P></NOTE>, kad, pirma, prašymo peržiūrėti ankstesnį sprendimą, kuris tapo galutinis, pateikimas gali būti pateisinamas tik esant naujoms esminėms faktinėms aplinkybėms ir, antra, nauja esmine aplinkybe nelaikytina aplinkybė, kuri iš esmės nekeičia suinteresuotojo asmens padėties, palyginti su ta, kuri buvo priimant ankstesnį galutiniu tapusį sprendimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į pateiktas šios jurisprudencijos ištraukas, galima manyti, kad patvirtinamųjų aktų srityje suformuota jurisprudencija siekiama užkirsti kelią prašymo peržiūrėti pateikimui, nes praktiškai dėl to galėtų būti pradėtas iš naujo skaičiuoti terminas pareikšti ieškinį, kiek tai susiję su<?PAGE NO="12"?> galutiniu tapusiu patvirtintu sprendimu. Taigi ši jurisprudencija būtų taikoma tik tais atvejais, kai vėlesnis teisės aktas buvo priimtas dėl suinteresuotojo asmens, o bet koks vėlesnis teisės aktas, priimtas jį priėmusios institucijos iniciatyva, būtų laikomas nauju aktu, pakeičiančiu ankstesnį teisės aktą. Kiek tai susiję su tokiu nauju aktu, riziką, kad dėl jo gali būti iš naujo pradėtas skaičiuoti terminas pareikšti ieškinį, turi prisiimti to akto autorius. Jei šie argumentai būtų teisingi, reikėtų laikyti, kad antruoju ginčijamu sprendimu buvo pakeistas pirmasis ginčijamas sprendimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Vis dėlto, pirma, jurisprudencija, susijusi su tik patvirtinamojo pobūdžio aktais, grindžiama iš dalies tuo, kad ieškinio pareiškimo terminais bei <HT TYPE="ITALIC">res judicata</HT> galia siekiama<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20090629">2009 m. birželio 29 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Cofra / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C–295/08 P</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:407">EU:C:2009:407</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0054">54</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> užtikrinti teisinį saugumą, užkertant kelią tam, kad būtų neribojamai ginčijami teisinių pasekmių turintys Sąjungos teisės aktai, t. y. galutiniais tapę teisės aktai, ir gero teisingumo vykdymo bei proceso ekonomiškumo reikalavimais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20181115">2018 m. lapkričio 15 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Estija / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑334/17 P</NO.CASE>, nepaskelbtas Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:914">EU:C:2018:914</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0051">51</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Aktas, kuriuo tik patvirtinamas ankstesnis aktas, negali suteikti suinteresuotiesiems asmenims galimybės atnaujinti diskusijas dėl patvirtinto akto teisėtumo. Vadinasi, galutinis pobūdis yra susijęs ne tik su pačiu aktu, bet ir su visais kitais vėlesniais aktais, kurie yra tik patvirtinamojo pobūdžio<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Žr. <DATE ISO="20071018">2007 m. spalio 18 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Parlamentas ir Taryba</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑299/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:608">EU:C:2007:608</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Interesas užtikrinti teisinio saugumo, gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomijos principą, kuriuo iš esmės grindžiama ši jurisprudencija, nepriklauso nuo to, ar patvirtinamasis aktas buvo priimtas dėl suinteresuotojo asmens. Iš tiesų terminai pareikšti ieškinį yra imperatyvūs. Jie buvo nustatyti ne teisės aktų, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, autoriaus naudai ar jam prisiimant riziką, bet siekiant užtikrinti teisinių situacijų aiškumą ir saugumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Antra, jurisprudencijos, susijusios su ieškinių dėl patvirtinamųjų aktų nepriimtinumu, taikymą situacijoms, kai vėlesnis aktas priimtas ne dėl suinteresuotojo asmens, patvirtina Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo sprendimai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas šią jurisprudenciją taikė Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Portugalija / Komisija</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P><DATE ISO="20170517">2017 m. gegužės 17 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Portugalija / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑337/16 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:381">EU:C:2017:381</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0006">6</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0048">48</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0051">51</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> situacijai, kai aktas, priimtas vėliau nei pradinis individualaus pobūdžio aktas, buvo priimtas jo autoriaus iniciatyva. Tuo atveju vėlesniu aktu nebuvo niekaip pakeistas nei turinys, nei pateikimas, palyginti su ankstesniu aktu, apie kurį ieškovui buvo pranešta. Taigi, Teisingumo Teismo nuomone, akivaizdu, kad vėlesnis aktas buvo tik patvirtinamojo pobūdžio aktas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Bendrasis Teismas keliuose sprendimuose nusprendė, jog <HT TYPE="ITALIC">laikytina, kad aktas priimtas peržiūrėjus situaciją, todėl jis nėra patvirtinamojo pobūdžio</HT>, jei šis aktas buvo priimtas arba suinteresuotojo asmens prašymu, <HT TYPE="ITALIC">arba jo autoriaus iniciatyva, remiantis esminėmis aplinkybėmis, į kurias nebuvo atsižvelgta priimant ankstesnį teisės aktą</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Žr. <DATE ISO="20141113">2014 m. lapkričio 13 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ispanija / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑481/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2014:945">EU:T:2014:945</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20170324">2017 m. kovo 24 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Estija / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑117/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2017:217">EU:T:2017:217</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0060">60</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20180628">2018 m. birželio 28 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">TL / EDAPP</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑452/17</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2018:418">EU:T:2018:418</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Atrodo, kad Bendrojo Teismo požiūris atitinka tą, kurį generalinis advokatas P. Mengozzi išdėstė savo išvadoje byloje <HT TYPE="ITALIC">Internationaler Hilfsfonds / Komisija</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑362/08 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:553">EU:C:2009:553</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>. Jo teigimu, viena vertus, iš vyraujančios Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tik patvirtinamasis akto pobūdis pripažįstamas vieninteliu atveju, kai toks aktas nebuvo priimtas esant naujoms aplinkybėms arba,<?PAGE NO="13"?> tiksliau kalbant, naujoms esminėms faktinėms aplinkybėms, palyginti su ankstesniu aktu, kurį jis patvirtina, ir, kita vertus, tik naujos (esminės) aplinkybės ar fakto atsiradimas gali pateisinti administravimo institucijos ankstesnio sprendimo, kuris tapo galutinis, peržiūrą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Internationaler Hilfsfonds / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑362/08 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:553">EU:C:2009:553</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0150">150</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0154">154</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0155">155</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>). Šiuo klausimu žr. neseniai priimtą <DATE ISO="20210121">2021 m. sausio 21 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Vokietija / Esso Raffinage</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑471/18 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:48">EU:C:2021:48</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0098">98</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Trečia, aktas, priimtas neatsiradus naujai esminei aplinkybei, neturi būti laikomas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/>patvirtinamuoju<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/>, jeigu atitinkami teisės aktai suteikia suinteresuotajam asmeniui teisę be jokių papildomų sąlygų pateikti naują prašymą arba prašymą dėl peržiūros<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Žr. <DATE ISO="20100126">2010 m. sausio 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Internationaler Hilfsfonds / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑362/08 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:40">EU:C:2010:40</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0057">57</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0059">59</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Be to, aktas negali būti laikomas patvirtinamuoju, jeigu pagal atitinkamus teisės aktus nustatyta, kad pradinio akto autorius turi pareigą savo iniciatyva reguliariai atlikti peržiūrą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20070118">2007 m. sausio 18 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">PKK ir KNK / Taryba</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑229/05 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:32">EU:C:2007:32</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0103">103</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">PKK ir KNK / Taryba</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑229/05 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:606">EU:C:2006:606</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0091">91</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Abiem atvejais pradinio akto autorius privalo atlikti šio akto peržiūrą ir negali teigti, kad šios peržiūros rezultatas nėra naujas aktas, dėl kurio būtų galima pareikšti ieškinį, kiek tai susiję bendrai su pačiu aktu ar su kuria nors jo dalimi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Be to, neteisėtą aktą galima atšaukti su sąlyga, kad toks aktas atšaukiamas per pagrįstą terminą ir yra pakankamai atsižvelgiama į tai, kiek suinteresuotasis asmuo galėjo galimai remtis akto teisėtumu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Žr. <DATE ISO="20121018">2012 m. spalio 18 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Jager &amp; Polacek / VRDT</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑402/11 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:649">EU:C:2012:649</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0059">59</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Taip pat žr. mano išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Evonik Degussa / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑162/15 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:587">EU:C:2016:587</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0183">183</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Jeigu prireikus po tokio atšaukimo priimamas aktas, dėl šio akto gali būti pareikštas ieškinys, apimantis ne tik tai, kas šį vėlesnį aktą skiria nuo atšauktojo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Vis dėlto, išskyrus šiuos tris atvejus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Ši byla nėra susijusi nė su vienu iš šių atvejų. Iš tiesų, pirma, antrasis ginčijamas sprendimas buvo priimtas pačios BPV iniciatyva. Antra, nėra pagrindo daryti išvados, kad BPV privalėjo priimti vėlesnį aktą po to, kai priėmė pirmąjį ginčijamą sprendimą, kad apskaičiuotų įnašus už 2016 m. Kaip matyti iš paties antrojo ginčijamo sprendimo, pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalį BPV apskaičiuoja individualius įnašus <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>kiekvienais metais<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/>. Pirmojo ginčijamo sprendimo, apimančio 2016 m. laikotarpį, savaime pakako apelianto <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašų dydžiui už tuos metus nustatyti. Galiausiai, trečia, nėra duomenų, kad BPV atšaukė pirmąjį ginčijamą sprendimą dėl jo neteisėtumo, todėl antrasis ginčijamas sprendimas jį pakeitė.</P></NOTE>, jei nėra naujos esminės aplinkybės, palyginti su ankstesniu aktu, vėlesnis aktas yra patvirtinamasis aktas. Nesvarbu, kad vėlesnis aktas buvo priimtas paties jo autoriaus iniciatyva.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti apelianto galimai suformuluotą argumentą, kad antrasis ginčijamas sprendimas negali būti laikomas patvirtinamuoju aktu, nes jis nebuvo priimtas atsakant į prašymą peržiūrėti. Iš tikrųjų, būtent naujos esminės aplinkybės egzistavimas ir leidžia atmesti prielaidą, kad aktas yra patvirtinamojo pobūdžio. Atsižvelgiant į šį argumentą, grindžiamą suformuota jurisprudencija, susijusia su patvirtinamaisiais aktais, reikia vertinti apelianto argumento dėl antrojo ginčijamo sprendimo teisinio kvalifikavimo ir jo santykio su pirmuoju ginčijamu sprendimu pagrįstumą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">4)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl antrojo ginčijamo sprendimo teisinio kvalifikavimo ir šių abiejų ginčijamų sprendimų santykio</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą BPV nurodė, kad antrajame ginčijamame sprendime buvo taikyta korekcija siekiant panaikinti netyčinę klaidą, padarytą atliekant pirminį skaičiavimą. Tai tik <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>skaičiavimo priemonės programavimo kanceliarinė klaida<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/>. Be to, šios klaidos ištaisymas neturėjo jokios įtakos klausimui, ar apskaičiuojant apelianto įnašą nereikėjo įtraukti įsipareigojimų, susijusių su jo papildoma plėtros veikla.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Šis požiūris atitinka Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime taikytą požiūrį, pagal kurį, pirma, antrajame ginčijamame sprendime buvo atliktas pirmajame ginčijamame sprendime nustatytų įnašų dydžių <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>patikslinimas<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/> ir, antra, jis yra iš dalies patvirtinamojo pobūdžio, kiek tai susiję su ginčo dalyku, būtent su papildoma plėtros veikla.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Vis dėlto apeliantas teigia, kad antrasis ginčijamas sprendimas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, t. y. pakeistu IUS rodiklio vertinimu, o ne paprastos skaičiavimo klaidos ištaisymu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Žr. šios išvados 50 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu, neatsižvelgiant į netyčinį pradiniame akte padarytos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>klaidos<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> pobūdį ir jos sunkumą, aktas, kuriuo administravimo institucija siekia ištaisyti šią klaidą, negali išvengti kontrolės siekiant nustatyti, ar vėlesnis aktas, palyginti su pradiniu aktu, yra tik patvirtinamojo pobūdžio aktas. Pradinio akto ištaisymas iš esmės reiškia, kad priimamas aktas, kuriame galimai yra nauja ir esminė aplinkybė. Kaip dėl vertimo klaidos ištaisymo pažymėjo generalinė advokatė J. Kokott<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Generalinės advokatės J. Kokott išvada sujungtose bylose <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Italija / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑138/03, C‑324/03 ir C‑431/03</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:387">EU:C:2005:387</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0066">66</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, iš tiesų visiškai įmanoma, kad prisidengiant klaidos ištaisymu ankstesniam teisės aktui, kuris yra galutinio sprendimo pobūdžio, būtų suteiktas visiškai skirtingas turinys, palyginti su turiniu iš pradžių priimtame akte.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai aplinkybė turi būti laikoma nauja tiek tada, jei ji neegzistavo ankstesnio akto priėmimo momentu, tiek ir tada, jei aplinkybė jau egzistavo priimant ankstesnį teisės aktą, bet į ją nebuvo atsižvelgta dėl kokių nors priežasčių, įskaitant to teisės akto autoriaus rūpestingumo trūkumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Žr. neseniai priimtą <DATE ISO="20180628">2018 m. birželio 28 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">TL / EDAPP</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑452/17</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2018:418">EU:T:2018:418</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Tam, kad aplinkybė būtų laikoma esmine, ji turi iš esmės pakeisti suinteresuotojo asmens padėtį, buvusią priimant ankstesnį galutiniu tapusį sprendimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Žr. <DATE ISO="20181115">2018 m. lapkričio 15 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Estija / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑334/17 P</NO.CASE>, nepaskelbtas Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:914">EU:C:2018:914</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Taigi, pirma, akivaizdu, kad antrajame ginčijamame sprendime, palyginti su pirmuoju ginčijamu sprendimu, yra nauja aplinkybė, nes antrajame ginčijamame sprendime naudojamo IUS rodiklio vertė skiriasi nuo tos, kuri buvo naudojama pirmajame ginčijamame sprendime.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Antra, dėl taip apibrėžtos naujos aplinkybės esminio pobūdžio Teisingumo Teismas Nutartyje <HT TYPE="ITALIC">Pracsis ir Conceptexpo Project / Komisija ir EACEA</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Žr. <DATE ISO="20190411">2019 m. balandžio 11 d.</DATE> nutartį <REF.DOC.ECR>(<NO.CASE>C‑794/18 P</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:305">EU:C:2019:305</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, generalinio advokato pozicijos, kuriai pritarė Teisingumo Teismas, 8 punktas).</P></NOTE> nurodė, kad jei skaičiavimo klaidos ištaisymas, turintis įtakos vienam iš konkurso dalyvių per konkurso procedūrą skirtam balui, lemia tai, kad šis balas buvo padidintas nekeičiant šio dalyvio pasiūlymo eiliškumo, neturi būti laikoma, kad dalyvio padėtis iš esmės pasikeitė. Todėl Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad sprendimas, kuriuo buvo atliktas šis pataisymas, buvo tik patvirtinamojo pobūdžio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89.</NO.P><TXT>Vis dėlto turiu pažymėti, kad byloje, kurioje buvo priimta minėta nutartis, vėlesniame akte ištaisius padarytą klaidą nepasikeitė pradiniame akte nustatytas ir to akto rezoliucinėje dalyje nurodytas rezultatas. Tačiau nagrinėjamu atveju BPV sprendimuose, kuriuose nustatomi <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašai, pateikiamas skaičiavimas, kuris turi įtakos ne tik pareigos mokėti įnašą įgyvendinimui, bet ir šio įnašo dydžiui. Kadangi ši suma buvo pakeista priėmus antrąjį ginčijamą sprendimą, reikia konstatuoti, kad tame sprendime yra nauja esminė aplinkybė.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="15"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90.</NO.P><TXT>Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad šis argumentas nėra visiškai nesusijęs su jį pagrindžiančiais motyvais. Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 71 punkte Bendrasis Teismas pirmiausia nurodė, kad siekiant nustatyti tokį apelianto įnašo dydžio patikslinimą, koks buvo patvirtintas antruoju ginčijamu sprendimu, reikėjo iš naujo apskaičiuoti šį įnašą. Vis dėlto Bendrasis Teismas toliau nusprendė, kad šis sprendimas iš dalies yra patvirtinamasis sprendimas ir kad dėl šio perskaičiavimo nepradėtas iš naujo skaičiuoti terminas pareikšti ieškinį siekiant užginčyti tą apskaičiavimo elementą, kuris jau buvo nustatytas pirmajame ginčijamame sprendime.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar vėlesnis aktas gali būti iš dalies patvirtinantis aktas ir, jei taip, kokių yra pasekmių ieškinio pareiškimo terminui, kiek tai susiję su pradiniu aktu.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">5)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl iš dalies patvirtinamojo vėlesnio akto pobūdžio</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0092"><NO.P>92.</NO.P><TXT>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Paroc / VRDT (INSULATE FOR LIFE)</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P><DATE ISO="20110208">2011 m. vasario 8 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Paroc / VRDT (INSULATE FOR LIFE)</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑157/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2011:33">EU:T:2011:33</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0032">32</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> Bendrasis Teismas visų pirma nusprendė, kad siekiant nustatyti, ar ir <HT TYPE="ITALIC">kiek</HT> antrasis sprendimas yra tik pirmąjį sprendimą patvirtinantis sprendimas, reikia išsiaiškinti atitinkamas ginčų, dėl kurių buvo priimti tie sprendimai, aplinkybes. Nustatęs, kad vėlesnis sprendimas yra patvirtinamasis, kiek tai susiję su viena iš jo dalių, kurios pakako, kad būtų pasiektas pradiniame sprendime nustatytas rezultatas, Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebūtina nagrinėti, <HT TYPE="ITALIC">ar šis patvirtinamasis pobūdis apėmė visas šio pirmojo sprendimo dalis</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0093"><NO.P>93.</NO.P><TXT>Iš to darau išvadą, kad tame sprendime Bendrasis Teismas neatmetė aplinkybės, jog vėlesnis aktas gali būti iš dalies patvirtinantis aktas, tačiau nenustatė tikslių kriterijų, leidžiančių nustatyti jo patvirtinamojo pobūdžio apimtį. Reikia patikrinti, ar Teisingumo Teismas laikosi tokio paties požiūrio ir, jei taip, ar tokius kriterijus galima kildinti iš jo jurisprudencijos.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="6"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">i)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Sprendimas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0035" ID="QS0035"/>Brembati / Komisija<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0094"><NO.P>94.</NO.P><TXT>Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Brembati / Komisija</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P><DATE ISO="19700709">1970 m. liepos 9 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Brembati / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>59/69 ir 71/69</NO.CASE>, nepaskelbtas Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1970:70">EU:C:1970:70</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, dėl Komisijos argumentų žr. p. 626 ir 4 bei 5 punktus).</P></NOTE>, Komisija, grįsdama savo argumentą, kad ieškinys dėl vėlesnio akto yra nepriimtinas, teigė, kad šis aktas buvo iš dalies patvirtinamojo pobūdžio ir, kadangi juo nebuvo pakeista patvirtintame akte apibrėžta objektyvi teisinė padėtis, negali būti laikomas skirtingu nuo patvirtinto akto.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0095"><NO.P>95.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į šį teiginį, reikia patikslinti, kad minėtoje byloje buvo nagrinėjamos dvi sujungtos bylos dėl ieškinių, pareikštų dėl dviejų sprendimų, tiksliau dėl numanomai Komisijos priimto netiesioginio sprendimo atmesti hierarchinį skundą, pateiktą, pirma, dėl ieškovo paaukštinimo, t. y. dėl prašymo priskirti jį prie A 4 lygio 5 pakopos, o ne prie A 4 lygio 4 pakopos, į kurią jis buvo paaukštintas, ir, antra, dėl jo tarnybos stažo lygyje ir pakopoje bei dėl vėlesnio sprendimo, kuris taip pat buvo susijęs su jo paaukštinimu ir tarnybos stažu. Komisijos teigimu, antruoju sprendimu buvo pakeista tik ieškovo paaukštinimo į A 4 lygio 4 pakopą įsigaliojimo data, todėl ieškinys dėl šio sprendimo buvo nepriimtinas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="16"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0096"><NO.P>96.</NO.P><TXT>Savo sprendime Teisingumo Teismas visų pirma pripažino ieškinį dėl vėlesnio sprendimo priimtinu ir nurodė, kad šis sprendimas, kuriuo nepatenkinti ieškovo prašymai, tam tikrais aspektais pakeitė jo tarnybos stažą kalbant apie lygį ir pakopą.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P><DATE ISO="19700709">1970 m. liepos 9 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Brembati / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>59/69 ir 71/69</NO.CASE>, nepaskelbtas Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1970:70">EU:C:1970:70</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0004">4</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> Toliau, išnagrinėjęs tuos abu ieškinius, Teisingumo Teismas panaikino abu ginčijamus sprendimus tiek, kiek jais buvo atsisakyta per paaukštinimo procedūrą ieškovą priskirti prie A 4 lygio 5 pakopos be jokio tarnybos stažo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0097"><NO.P>97.</NO.P><TXT>Siekdamas paaiškinti šio sprendimo motyvus, siūlau jį aiškinti atsižvelgiant į generalinio advokato J. Gand išvadą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Generalinio advokato J. Gand išvada sujungtose bylose <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Brembati / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>59/69 ir 71/69</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1970:56">EU:C:1970:56</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>)</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0098"><NO.P>98.</NO.P><TXT>Savo išvadoje generalinis advokatas taip pat pasiūlė Teisingumo Teismui atmesti Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą teigdamas, jog <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0036" ID="QS0036"/>[p]ripažinti, kad antruoju sprendimu iš dalies patvirtinamas pirmasis sprendimas, reiškia, kad juo iš dalies pakeičiamas tas sprendimas. Tai, kas nepasikeitė – pareigų paaukštinimas priskiriant į lygį &lt;…&gt; ir perkėlimas į aukštesnę pakopą; tai, kas pasikeitė – šio paaukštinimo įsigaliojimo data, taigi ir tarnybos stažas pakopoje, kuris būtent ir yra ginčijamas. Taigi iš tikrųjų būtent pirmasis ieškinys neteko dalyko. O dėl antrojo sprendimo, kuriuo pakeičiamas pirmasis sprendimas dėl konkrečiai ginčijamos dalies, gali būti pareikštas ieškinys.<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Generalinio advokato J. Gand išvada sujungtose bylose <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Brembati / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>59/69 ir 71/69</NO.CASE>, nepaskelbta rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1970:56">EU:C:1970:56</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0002">2</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE></TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0099"><NO.P>99.</NO.P><TXT>Vis dėlto nors pirmuoju sprendimu buvo atsisakyta ieškovą priskirti prie jo prašomo lygio, o antrasis sprendimas, nepaveikdamas šio atsisakymo dėl priskyrimo, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0037" ID="QS0037"/>tam tikrais aspektais pakeitė jo tarnybos stažą lygyje ir pakopoje<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/>, Teisingumo Teismas nepripažino, kad vėlesnis aktas buvo iš dalies patvirtinamojo pobūdžio. Priešingai, Teisingumo Teismas panaikino abu sprendimus, motyvuodamas tuo, kad jais atsisakyta priskirti ieškovą prie jo prašomo lygio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0100"><NO.P>100.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai darau išvadą, kad, Teisingumo Teismo nuomone, dėl ieškovo pareigų paaukštinimo atsiradęs priskyrimas prie lygio, šio pareigų paaukštinimo įsigaliojimo data ir tarnybos stažas lygyje ir pakopoje yra tarpusavyje susiję elementai, kurie kartu apibrėžia ieškovo teisinę padėtį, todėl vieno iš šių elementų pakeitimas vėlesniu aktu negalėjo lemti to, kad kiti elementai būtų laikomi patvirtintais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0101"><NO.P>101.</NO.P><TXT>Jeigu šie argumentai būtų taikomi šioje byloje nagrinėjamiems ginčijamiems sprendimams, reikėtų atsisakyti antrąjį ginčijamą sprendimą pripažinti iš dalies patvirtinančiu aktu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0102"><NO.P>102.</NO.P><TXT>Iš tiesų nei IUS rodiklis, nei įstaigos įsipareigojimų suma negali būti vertinami atskirai. Tik su sąlyga, kad atsižvelgiama į visus šiuos veiksnius, galima nustatyti bendrą <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašo sumą. Juo labiau kad, kaip teigia apeliantas, kiek tai susiję su ginčijamais sprendimais, BPV neatskleidžia skaičiavimo etapų ir nepaaiškina apelianto atžvilgiu taikytų skaičių kilmės. BPV teigia, kad <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašai nustatomi, be kita ko, remiantis duomenimis, kuriuos pačios įstaigos pateikia nacionalinėms pertvarkymo institucijoms, naudodamos BVP parengtą ir išduotą deklaracijos formą. Tačiau, kaip matyti iš šios bylos, IUS rodiklis nėra tiesiogiai apelianto pateikta informacija.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="17"?><GR.SEQ LEVEL="6"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">ii)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Sprendimas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0038" ID="QS0038"/>Komisija / Parlamentas ir Taryba<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0103"><NO.P>103.</NO.P><TXT>Išvada, kad reikia atsisakyti antrąjį ginčijamą sprendimą pripažinti iš dalies patvirtinančiu sprendimu, taip pat grindžiama jurisprudencija, susijusia su patvirtinamaisiais aktais, kiek ji buvo suformuota dėl norminio pobūdžio teisės aktų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0104"><NO.P>104.</NO.P><TXT>Vis dėlto pirmiausia reikia nustatyti, ar ši jurisprudencija gali būti tiesiogiai arba pagal analogiją taikoma individualiems teisės aktams. Iš tikrųjų šis klausimas šalių aptariamas pirmojo pagrindo antroje dalyje, kurią apeliantas pateikė subsidiariai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Taip pat žr. šios išvados 119 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0105"><NO.P>105.</NO.P><TXT>Apeliantas iš esmės bando remtis šia jurisprudencija, kuri buvo suformuota Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Komisija / Parlamentas ir Taryba</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P><DATE ISO="20071018">2007 m. spalio 18 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑299/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:608">EU:C:2007:608</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, pagal kurį, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0039" ID="QS0039"/>pakeitus reglamento nuostatą, galima vėl pareikšti ieškinį ne tik dėl šios vienintelės nuostatos, bet ir dėl visų nuostatų, kurios, nors ir nebuvo pakeistos, kartu su šia nuostata sudaro visumą<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/>. BPV mano, kad nagrinėjamu atveju minėta jurisprudencija netaikytina. Atsižvelgdama į to sprendimo 30 punkte esantį žodį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0040" ID="QS0040"/>tačiau<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/> ji daro išvadą, kad Teisingumo Teismo motyvai, pateikti dėl norminio pobūdžio teisės aktų, negali būti taikomi individualiems teisės aktams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0106"><NO.P>106.</NO.P><TXT>Vis dėlto, pirma, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia BPV, žodis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0041" ID="QS0041"/>tačiau<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/> buvo vartojamas ne siekiant atskirti individualius teisės aktus nuo norminių teisės aktų, bet atskirti principą, kuris taikomas, kai atitinkami teisės aktai yra patvirtinamieji aktai (to sprendimo 29 punktas), nuo principo, taikytino tuo atveju, kai šie aktai nėra tokio pobūdžio aktai (to sprendimo 30 punktas).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0107"><NO.P>107.</NO.P><TXT>Antra, tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad sprendimas, jog tik patvirtinamasis teisės aktas negali būti apskųstas, taikomas tiek individualiems, tiek norminiams teisės aktams, kaip antai reglamentui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Žr. <DATE ISO="20071018">2007 m. spalio 18 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Parlamentas ir Taryba</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑299/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:608">EU:C:2007:608</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0015">15</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Taigi, atrodo, kad pats Teisingumo Teismas individualius teisės aktus vertino taip pat, kaip ir norminio pobūdžio teisės aktus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0108"><NO.P>108.</NO.P><TXT>Trečia, laikausi nuomonės, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijami sprendimai šioje byloje buvo priimti paties jų autoriaus iniciatyva, norminių teisės aktų srityje suformuota jurisprudencija yra dar svarbesnė. Iš tiesų norminiai teisės aktai iš esmės taip pat priimami paties jų autorių iniciatyva. Pažymiu, kad pati BPV, grįsdama savo argumentą, kad jurisprudencija dėl patvirtinamųjų aktų taikoma pačių jų autorių iniciatyva priimtiems aktams<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Žr. šios išvados 68–77 punktus.</P></NOTE>, rėmėsi norminių teisė aktų srityje priimtu sprendimu, būtent Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Jungtinė Karalystė / Komisija</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P><DATE ISO="20121129">2012 m. lapkričio 29 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑416/11 P</NO.CASE>, nepaskelbtas Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:761">EU:C:2012:761</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0109"><NO.P>109.</NO.P><TXT>Taigi kriterijai, išplėtoti dėl norminių teisės aktų suformuotoje jurisprudencijoje, gali padėti nagrinėjant apelianto argumento, pagal kurį antrasis ginčijamas sprendimas nėra iš dalies patvirtinamojo pobūdžio, pagrįstumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0110"><NO.P>110.</NO.P><TXT>Tuo atveju, jei vieno iš <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašo apskaičiavimo duomenų pakeitimas lemia bendros šio įnašo sumos pasikeitimą ir tik jei bendra šio įnašo suma gali būti nustatyta pasitelkiant visus <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašo apskaičiavimo duomenis, reikia konstatuoti, kad visi šio apskaičiavimo duomenys kartu su bendra iš jų kylančia suma sudaro <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0042" ID="QS0042"/>visumą<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/>, kaip tai suprantama pagal šios išvados 104108 punktuose nagrinėjamą jurisprudenciją. Todėl pakeitus vieną iš <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašo<?PAGE NO="18"?> apskaičiavimo duomenų, kaip antai IUS rodiklį, iš naujo pradedamas skaičiuoti ieškinio pareiškimo terminas ne tik siekiant užginčyti šį duomenį, bet ir visus duomenis, kurie, nors ir nebuvo pakeisti, su juo sudaro visumą, įskaitant klausimą dėl apelianto įsipareigojimų.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">6)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Nagrinėjamo atvejo vertinimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0111"><NO.P>111.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pirmojo pagrindo pirma dalis, susijusi su klaidingu antrojo ginčijamo sprendimo teisiniu kvalifikavimu ir jo santykiu su pirmuoju ginčijamu sprendimu, yra pagrįsta. Dėl klausimo, ar apskaičiuojant apelianto įnašą nereikėjo įtraukti įsipareigojimų, susijusių su jo papildoma plėtros veikla, pažymėtina, kad antrasis ginčijamas sprendimas nėra patvirtinamasis. Todėl apeliantas savo ieškinyje turėjo teisę ginčyti šį punktą ir bendrą <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašo sumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0112"><NO.P>112.</NO.P><TXT>Pirmiausia, ši išvada darytina pritaikius kriterijus, kuriuos turi atitikti teisės aktas, kad būtų laikoma patvirtinamuoju, kaip nustatyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Tik su sąlyga, kad bus atsižvelgta į visus <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašo apskaičiavimo duomenis, gali būti nustatyta bendra šio įnašo suma, vadinasi, vieno iš šių duomenų pakeitimas vėlesniame sprendime nelemia kitų duomenų patvirtinimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Žr. šios išvados 102 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0113"><NO.P>113.</NO.P><TXT>Be to, minėta išvada ir kriterijai, išplėtoti dėl norminių teisės aktų suformuotoje jurisprudencijoje, gali padėti nagrinėjant apelianto argumento, pagal kurį antrasis ginčijamas sprendimas nėra iš dalies patvirtinantis sprendimas, pagrįstumą. Visi šio apskaičiavimo duomenys kartu su bendra iš jų kylančia suma sudaro <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0043" ID="QS0043"/>visumą<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/>, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Žr. šios išvados 109 ir 110 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0114"><NO.P>114.</NO.P><TXT>Toliau, turiu patikslinti, kad atsižvelgiant į gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomijos principą, kuriuo grindžiama jurisprudencija patvirtinamųjų aktų srityje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Žr. šios išvados 72 punktą.</P></NOTE>, prireikus gali būti tikslinga pripažinti, kad vėlesnis aktas yra iš dalies patvirtinamojo pobūdžio. Tačiau ši jurisprudencija taip pat grindžiama teisinio saugumo principu. Siekiant užtikrinti SESV 263 straipsnio, taip pat jame nustatyto termino ir kitų interesų, kuriais grindžiama minėta jurisprudencija, veiksmingumą, negalima pažeisti nei šio principo, nei teisės į veiksmingą teisminę gynybą. Šioje išvadoje pateiktais argumentais, kurie atitinkamai grindžiami sprendimais <HT TYPE="ITALIC">Brembati / Komisija</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P><DATE ISO="19700709">1970 m. liepos 9 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Brembati / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>59/69 ir 71/69</NO.CASE>, nepaskelbtas Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1970:70">EU:C:1970:70</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> ir <HT TYPE="ITALIC">Komisija / Parlamentas ir Taryba</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P><DATE ISO="20071018">2007 m. spalio 18 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Parlamentas ir Taryba</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑299/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:608">EU:C:2007:608</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, siekiama užtikrinti šio principo ir šios teisės laikymąsi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0115"><NO.P>115.</NO.P><TXT>Galiausiai dėl išsamumo pažymiu, kad ginčo dalyku, kaip jis apibrėžtas skundžiamame sprendime, negalima remtis prieš apeliantą ginčijant prieš tai išdėstytus argumentus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0116"><NO.P>116.</NO.P><TXT>Bendrojo Teismo teigimu, ginčo dalyką sudaro klausimas, ar apskaičiuojant apelianto įnašą nereikėjo įtraukti įsipareigojimų, susijusių su jo papildoma plėtros veikla. Atrodo, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog taip apibrėžtas ginčo dalykas, pirma, nesusijęs su antruoju ginčijamu sprendimu ir, antra, atskyrė jį nuo bendros <HT TYPE="ITALIC">ex ante</HT> įnašo už 2016 m. sumos.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="19"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0117"><NO.P>117.</NO.P><TXT>Tiesa, Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje apeliantas iš esmės teigė, kad BPV nepaisė reikšmingų teisės aktų, nes jo papildomai plėtros veiklai nebuvo taikytos lengvatos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P>Be to, pažymiu, kad pateikdamas antrąjį pagrindą apeliantas tvirtina nurodęs argumentus ir dėl antrojo ginčijamo sprendimo. Tačiau, viena vertus, pavyzdžiai, kuriuos apeliantas nurodo, kad pagrįstų tų pagrindų pateikimą, yra susiję su jo pastabomis, kurias jis pateikė po to, kai Bendrajame Teisme jau buvo pareikštas ieškinys. Kita vertus, bet kuriuo atveju neatrodo, kad apeliantas teigtų, jog šie argumentai nėra susiję su ginčo dalyku, kaip šis apibrėžtas jo ieškinyje.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0118"><NO.P>118.</NO.P><TXT>Iš skundžiamo sprendimo 31 punkto matyti, kad Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje apeliantas prašė panaikinti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0044" ID="QS0044"/>[BPV] sprendimą dėl [jo] metinio įnašo<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/>, patikslindamas, kad tai yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0045" ID="QS0045"/>bendras BVP sprendimas<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/> ir kad jis ginčija tą šio sprendimą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0046" ID="QS0046"/>formą, kuri jam buvo suteikta antruoju [ginčijamu] sprendimu<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/>, t. y. <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0047" ID="QS0047"/>galutinę BPV sprendimo versiją<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/>. Jis ginčijo ne tik pirmajame ginčijamame sprendime nustatytą sumą ar ginčijamuose sprendimuose nurodytų sumų skirtumą, bet ir bendrą įnašo sumą, kokia nurodyta antrajame ginčijamame sprendime.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl antros–ketvirtos dalių</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0119"><NO.P>119.</NO.P><TXT>Pirmojo pagrindo antrą dalį apeliantas pateikė subsidiariai, t. y. tuo atveju, jei Teisingumo Teismas atmestų argumentus (jiems nepritartų), kuriais grindžiama pirma dalis, pagal kurią antrasis ginčijamas sprendimas pakeitė pirmąjį ginčijamą sprendimą. Šiuo klausimu apeliantas remiasi dėl norminių teisės aktų suformuota jurisprudencija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0120"><NO.P>120.</NO.P><TXT>Vis dėlto, atsižvelgiant į mano atliktą pirmojo pagrindo pirmos dalies analizę, nereikia nagrinėti antros dalies. Bet kuriuo atveju atlikdamas šią analizę jau išdėsčiau apelianto nurodytos jurisprudencijos reikšmingumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P>Žr. šios išvados 104–109 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0121"><NO.P>121.</NO.P><TXT>Trečioje dalyje, pateiktoje subsidiariai, apeliantas teigia, kad net darant prielaidą, jog antruoju ginčijamu sprendimu buvo tik pakeistas pirmasis ginčijamas sprendimas ir dėl to sprendimo nepradėtas iš naujo skaičiuoti terminas pareikšti ieškinį, Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, kad ieškinys dėl minėto sprendimo pareikštas pavėluotai. Šiuo klausimu apeliantas pabrėžia, kad ieškinio pareiškimo terminas niekada neprasidėjo, nes jis niekada tiksliai nežinojo ginčijamų sprendimų turinio ir motyvų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0122"><NO.P>122.</NO.P><TXT>Ketvirtoje dalyje, kuri taip pat pateikta subsidiariai, apeliantas teigia, kad, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir atleistiną klaidą, turi būti laikoma, kad terminas pareikšti ieškinį nebuvo praleistas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0123"><NO.P>123.</NO.P><TXT>Vis dėlto iš mano atliktos pirmojo pagrindo pirmos dalies analizės matyti, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog antrasis ginčijamas sprendimas yra iš dalies patvirtinamojo pobūdžio, todėl nereikia nagrinėti pirmojo pagrindo trečios ir ketvirtos dalių, kuriose apeliantas teigia, kad net jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime atliktas antrojo ginčijamo sprendimo ir jo santykio su pirmuoju ginčijamu sprendimu kvalifikavimas buvo teisingas, jo ieškinys dėl pirmojo ginčijamo sprendimo nebuvo pareikštas pavėluotai.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="20"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">B.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Dėl antrojo pagrindo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0124"><NO.P>124.</NO.P><TXT>Pateikdamas antrąjį pagrindą apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė jo teisę būti išklausytam, užtikrintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kai nusprendė, kad jis nepateikė jokio pagrindo ar argumento dėl antrojo ginčijamo sprendimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0125"><NO.P>125.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, kad siūlau pritarti pirmojo pagrindo pirmai daliai ir kad šios dalies pakanka, jog būtų panaikintas visas skundžiamas sprendimas, nereikia nagrinėti antrojo pagrindo pagrįstumo.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">VII.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0126"><NO.P>126.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis, kurią apeliantas nurodė grįsdamas pirmąjį apeliacinio skundo reikalavimą, yra pagrįsta ir turi būti priimta. Todėl siūlau Teisingumo Teismui panaikinti <DATE ISO="20190626">2019 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">NRW. Bank / BPV</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑466/16</NO.CASE>, nepaskelbtas Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2019:445">EU:T:2019:445</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl esmės, ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>