<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-481/19</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62019CC0481</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:861">EU:C:2020:861</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>25</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>25</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato p. pikamäe išvada – Byla C-481/19</HT></P><P><HT TYPE="SC">Consob</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Priit Pikamäe Išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20201027">2020 m. spalio 27 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑481/19</HT></P><P>DB</P><P>prieš</P><P>Commissione Nazionale per le Società e la Borsa (Consob),</P><P>dalyvaujant</P><P>Presidenza del Consiglio dei Ministri</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Teisės aktų derinimas</KEYWORD><KEYWORD>Piktnaudžiavimas rinka</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 2003/6/EB</KEYWORD><KEYWORD>14 straipsnio 3 dalis</KEYWORD><KEYWORD>Reglamentas (ES) 596/2014</KEYWORD><KEYWORD>30 straipsnio 1 dalies b punktas</KEYWORD><KEYWORD>Nebendradarbiavimas su kompetentingomis institucijomis</KEYWORD><KEYWORD>Administracinės sankcijos ir (arba) kitos administracinės priemonės</KEYWORD><KEYWORD>Pagrindines teises atitinkantis aiškinimas</KEYWORD><KEYWORD>Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 ir 48 straipsniai</KEYWORD><KEYWORD>Teisė tylėti</KEYWORD><KEYWORD>Apimtis</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktas <HT TYPE="ITALIC">Corte Costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su <DATE ISO="20030128">2003 m. sausio 28 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="096" PAGE.FIRST="16" DATE.PUB="2003">OL L 96, 2003, p. 16</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 367.</P></NOTE> 14 straipsnio 3 dalies ir su <DATE ISO="20140416">2014 m. balandžio 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentas) ir kuriuo panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB ir Komisijos direktyvos 2003/124/EB, 2003/125/EB ir 2004/72/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="173" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2014">OL L 173, 2014, p. 1</REF.DOC.OJ>, klaidų ištaisymas <REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="287" PAGE.FIRST="320" DATE.PUB="2016">OL L 287, 2016, p. 320</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE> 30 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimu ir galiojimu tiek, kiek pagal šias nuostatas valstybės narės įpareigojamos taikyti sankcijas, jei nevykdoma pareiga bendradarbiauti su institucija, atsakinga už rinkos priežiūrą (toliau – priežiūros institucija).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Visų pirma <HT TYPE="ITALIC">Corte Costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) Teisingumo Teismo klausia, ar šias nuostatas galima aiškinti taip, kad jos atitiktų teisę tylėti (<HT TYPE="ITALIC">nemo tenetur se detegere</HT>), kaip antai išplaukiančią iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 ir 48 straipsnių, ir atitinkamu atveju – kokia turi būti šios teisės taikymo apimtis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Taigi, savo būsimame sprendime Teisingumo Teismas turės galimybę pareikšti nuomonę dėl tam tikrų keblių teisinių klausimų, be kita ko, dėl to, ar teisė tylėti gali būti taikoma vykstant administracinėms procedūroms, per kurias gali būti skirta baudžiamojo pobūdžio sankcija, ir dėl tikslios tokios teisės apimties, kurios apibrėžtis kelia sunkumų atsižvelgiant į tariamai skirtingą šio klausimo aiškinimą atitinkamoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="2"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">A.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">EŽTK</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT><DATE ISO="19501104">1950 m. lapkričio 4 d.</DATE> Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="006.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Kai yra sprendžiamas [tam tikram asmeniui] &lt;…&gt; pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="006.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">B.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Sąjungos teisė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Chartija</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Chartijos 47 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Chartijos 48 straipsnio 1 dalyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>Kiekvienas kaltinamas padaręs nusikaltimą asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Direktyva 2003/6</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Direktyvos 2003/6 12 straipsnyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="012.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Kompetentingai institucijai suteikiami visi priežiūros ir tyrimo įgaliojimai, kurie yra reikalingi jos funkcijoms vykdyti. Ji naudojasi tokiais įgaliojimais:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>tiesiogiai arba</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>bendradarbiaudama su kitomis institucijomis ar su rinkos subjektais; arba</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>pagal savo pareigas perduodama įgaliojimus tokioms institucijoms ar rinkos subjektams; arba</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>d)</NO.P><TXT>kreipdamasi į kompetentingas teismines institucijas.</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="012.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Nepažeidžiant 6 straipsnio 7 dalies, šio straipsnio 1 dalyje minėti įgaliojimai vykdomi laikantis nacionalinių įstatymų ir apima teisę į bent jau šiuos dalykus:</P><P>&lt;…&gt;</P><?PAGE NO="3"?><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>pareikalauti informacijos iš bet kurio asmens, įskaitant tuos, kurie vienas po kito nuosekliai vykdo pavedimų perdavimą ar atitinkamas operacijas, taip pat iš jų vadovų ir, jei reikia, pasikviesti ir išklausyti bet kurį tokį asmenį;</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Šios direktyvos 14 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="014.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Nepažeidžiant valstybės narės teisės taikyti baudžiamosios sankcijos, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinės teisės aktus, užtikrina, kad galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba taikyti administracines sankcijas atsakingiems asmenims, jeigu nesilaikoma šios direktyvos įgyvendinimo nuostatų. Valstybės narės užtikrina, kad tos priemonės būtų veiksmingos, adekvačios [proporcingos] ir atgrasančios.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="014.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Laikydamasi 17 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, Komisija informacijos reikmėms sudaro 1 dalyje minėtų administracinių priemonių ir sankcijų sąrašą.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="014.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybės narės nustato sankcijas, kurias reikia taikyti už tai, kad nebendradarbiaujama 12 straipsnyje nurodytame tyrime.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="014.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybės narės nustato, kad kompetentinga institucija gali atskleisti visuomenei informaciją apie kiekvieną priemonę ar sankciją, kuri bus taikoma už priimtų direktyvos įgyvendinimo nuostatų pažeidimą, jeigu toks atskleidimas nesukels rimto pavojaus finansų rinkoms arba pernelyg nepakenks dalyvaujančioms šalims.<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">3.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Reglamentas Nr. 596/2014</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Reglamento Nr. 596/2014 23 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>Kompetentingų institucijų įgaliojimai<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/> nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="023.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Kompetentingos institucijos vykdo savo funkcijas ir įgaliojimus:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>tiesiogiai;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>bendradarbiaudamos su kitomis institucijomis ar su rinkos subjektais;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>pagal savo pareigas perduodamos įgaliojimus tokioms institucijoms ar rinkos subjektams;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>d)</NO.P><TXT>kreipdamosi į kompetentingas teismines institucijas.</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="023.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Siekdamos vykdyti savo pareigas pagal šį reglamentą, kompetentingos institucijos pagal nacionalinius teisės aktus turi bent šiuos priežiūros ir tyrimo įgaliojimus:</P><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>reikalauti arba prašyti informacijos iš bet kurio asmens, įskaitant tuos, kurie nuolat dalyvauja teikiant pavedimus ar vykdant tam tikrus susijusius sandorius, taip pat iš jų vadovo, ir prireikus kviesti ir apklausti tokius asmenis siekiant gauti informacijos;</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="4"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Šio reglamento 30 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>Administracinės sankcijos ir kitos administracinės priemonės<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="030.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Nedarant poveikio bet kurioms baudžiamosioms sankcijoms ir nedarant poveikio kompetentingų institucijų priežiūros įgaliojimams pagal 23 straipsnį, valstybės narės vadovaudamosi nacionaliniais teisės aktais įgalioja kompetentingas institucijas imtis atitinkamų administracinių sankcijų ir kitų administracinių priemonių ir taikyti jas bent šiems pažeidimams:</P><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>jeigu nebendradarbiaujama arba nevykdomi reikalavimai atliekant tyrimą ar patikrinimą arba nevykdomas 23 straipsnio 2 dalyje nurodytas prašymas.</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">C.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Italijos teisė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Italijos Respublika perkėlė Direktyvą 2003/6 į nacionalinę teisę <DATE ISO="20050418">2005 m. balandžio 18 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Legge n. 62 – Disposizioni per l’adempimento di obblighi derivanti dall’appartenenza dell’Italia alle Comunità europee. Legge comunitaria 2004</HT> (Įstatymas Nr. 62 dėl nuostatų, skirtų iš Italijos narystės Europos Bendrijose kylantiems įsipareigojimams įvykdyti – 2004 m. Bendrijos įstatymas) (GURI, Nr. 96, <DATE ISO="20050427">2005 m. balandžio 27 d.</DATE> – GURI, Nr. 76 paprastasis priedas) 9 straipsniu. Šiuo straipsniu į <DATE ISO="19960206">1996 m. vasario 6 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Testo unico delle disposizioni in materia di intermediazione finanziaria, ai sensi degli articoli 8 e 21 della legge n. 52</HT> (Bendrasis finansinį tarpininkavimą reglamentuojančių nuostatų tekstas pagal Įstatymo Nr. 52 8 ir 21 straipsnius) (toliau – bendrasis tekstas), kuris pateiktas <DATE ISO="19980224">1998 m. vasario 24 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Decreto legislativo n. 58</HT> (Įstatyminis dekretas Nr. 58) (GURI, Nr. 71 paprastasis priedas, <DATE ISO="19980326">1998 m. kovo 26 d.</DATE>), buvo įtrauktos įvairios nuostatos, be kita ko, 187bis straipsnis, susijęs su administraciniu pažeidimu dėl prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir 187quinquiesdecies straipsnis, susijęs su sankcijomis, taikytinomis už nebendradarbiavimą atliekant tyrimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Bendrojo teksto redakcijos, galiojusios tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, 187bis straipsnis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>Prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/> buvo suformuluotas taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="187.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Nedarant poveikio baudžiamosioms sankcijoms, kai veika sudaro nusikaltimą, kiekvienas asmuo, kuriam dėl jo buvimo emitento administracijos, valdybos ar priežiūros organo nariu, dėl to, kad jis turi emitento kapitalo dalį arba dirba pagal darbo sutartį, vykdo profesinę veiklą ar pareigas, įskaitant viešąsias pareigas, arba yra tarnautojas, žinoma viešai neatskleista informacija, gali būti baudžiamas nuo <FT TYPE="NUMBER">20000</FT> EUR iki <FT TYPE="NUMBER">3000000</FT> EUR administracine bauda, jeigu jis:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>naudodamasis tokia informacija tiesiogiai arba netiesiogiai, savo arba trečiųjų asmenų sąskaita perka, parduoda arba vykdo kitas operacijas, susijusias su finansinėmis priemonėmis;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>atskleidžia informaciją kitiems asmenims ir tai nėra susiję su įprastu jo darbo, profesinės veiklos, pareigų ar tarnybos vykdymu;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>remdamasis tokia informacija pataria kitiems asmenims arba juos skatina atlikti kurią nors iš a punkte nurodytų operacijų.</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="187.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>1 dalyje numatyta bauda taip pat taikoma kiekvienam asmeniui, kuris, žinodamas viešai neatskleistą informaciją dėl rengiamos arba įvykdytos nusikalstamos veikos, atlieka vieną iš minėtoje 1 dalyje nurodytų veiksmų.</ALINEA><?PAGE NO="5"?><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="187.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA>1 dalyje numatyta bauda taip pat taikoma kiekvienam asmeniui, kuris, žinodamas viešai neatskleistą informaciją ir kaip įprastai rūpestingas asmuo suvokdamas arba galėdamas suvokti, kad ši informacija yra neatskleistino pobūdžio, įvykdo bet kurį iš toje dalyje nurodytų veiksmų.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="187.005"><NO.PARAG>5.</NO.PARAG><ALINEA>1, 2 ir 4 dalyse numatytos administracinės baudos gali būti padidintos iki trijų kartų arba prie jų gali būti pridėta suma, kuri iki dešimt kartų viršytų dėl pažeidimo gautų pajamų arba pelno vertę, jeigu, atsižvelgiant į pažeidimą padariusį asmenį ar gautų pajamų arba pelno vertę, neužtenka skirti tik baudas, net jeigu jos yra didžiausio galimo dydžio.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>Bendrojo teksto redakcijos, galiojusios tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, 187quinquiesdecies straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/><HT TYPE="ITALIC">Consob</HT> priežiūros veiklos apsauga<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/> buvo numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="187.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Išskyrus atvejus, nurodytus <HT TYPE="ITALIC">Codice civile</HT> [Civilinis kodeksas] 2638 straipsnyje, asmeniui, kuris laiku nevykdo <HT TYPE="ITALIC">Consob</HT> reikalavimų arba dėl kurio uždelsiamas <HT TYPE="ITALIC">Consob</HT> funkcijų vykdymas, gali būti skiriama administracinė bauda nuo <FT TYPE="NUMBER">10000</FT> EUR iki <FT TYPE="NUMBER">200000</FT> EUR.<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Tas pats bendrojo teksto 187quinquiesdecies straipsnis (šiuo metu galiojančios redakcijos) <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>Italijos banko ir <HT TYPE="ITALIC">Consob</HT> priežiūros veiklos apsauga<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> suformuluotas taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="187.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Išskyrus atvejus, numatytus <HT TYPE="ITALIC">Codice civile</HT> [Civilinis kodeksas] 2638 straipsnyje, asmuo, kuris laiku nevykdo <HT TYPE="ITALIC">Banca d’Italia</HT> [Italijos bankas] ir <HT TYPE="ITALIC">Consob</HT> reikalavimų ar nebendradarbiauja su šiomis institucijoms joms vykdant savo priežiūros funkcijas arba dėl kurio uždelsiamas šių funkcijų vykdymas, baudžiamas pagal šio straipsnio nuostatas.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="187.001A"><NO.PARAG>1bis.</NO.PARAG><ALINEA>Jei pažeidimą padaro fizinis asmuo, jam gali būti skiriama administracinė bauda nuo <FT TYPE="NUMBER">10000</FT> EUR iki <FT TYPE="NUMBER">5000000</FT> EUR.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="187.001B"><NO.PARAG>1ter.</NO.PARAG><ALINEA>Jei pažeidimą padaro bendrovė arba institucija, jai gali būti skiriama administracinė bauda nuo <FT TYPE="NUMBER">10000</FT> EUR iki <FT TYPE="NUMBER">5000000</FT> EUR arba bauda, galinti siekti 10 % apyvartos, jei ši suma yra didesnė nei <FT TYPE="NUMBER">5000000</FT> EUR, o apyvartą galima nustatyti pagal 195 straipsnio 1bis dalį. Nepažeidžiant nuostatų, taikomų bendrovėms ir institucijoms, dėl kurių buvo konstatuota, kad jos padarė pažeidimus, 1bis dalyje nurodyta administracinė bauda taikoma bendrovės ar institucijos atstovams ir darbuotojams 190bis straipsnio 1 dalies a punkte nurodytais atvejais.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="187.001C"><NO.PARAG>1quater.</NO.PARAG><ALINEA>Jei pažeidimą padariusio asmens gauta nauda viršija šiame straipsnyje nustatytas ribas, skiriama administracinė bauda, du kartus viršijanti gautos naudos dydį, jei šį dydį galima nustatyti.<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Faktinės ginčo aplinkybės, procesas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT><DATE ISO="20120518">2012 m. gegužės 18 d.</DATE> Sprendimu Nr. 18199 <HT TYPE="ITALIC">Commissione Nazionale per le Società e la Borsa (Consob)</HT> (Nacionalinė bendrovių ir vertybinių popierių biržos komisija, Italija) skyrė DB baudas už administracinį pažeidimą dėl prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija, kurį sudarė dvi dalys: prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija ir neteisėtas viešai neatskleistos informacijos atskleidimas <DATE ISO="20090219">2009 m. vasario 19</DATE>–<DATE ISO="20090226">26 d.</DATE> Ji taip pat skyrė jam <FT TYPE="NUMBER">50000</FT> EUR baudą už bendrojo teksto 187quinquiesdecies straipsnyje nurodytą administracinį pažeidimą, nes teko kelis kartus nukelti apklausos, į kurią DB buvo kviečiamas kaip apie faktines aplinkybes informuotas asmuo, datą, o atvykęs į apklausą jis atsisakė atsakyti į pateiktus<?PAGE NO="6"?> klausimus. Be to, <HT TYPE="ITALIC">Consob</HT> skyrė DB bendrojo teksto 187quater 1 dalyje nurodytą sankciją, susijusią su laikinuoju reputacijos praradimu aštuoniolikos mėnesių laikotarpiui, ir nurodė konfiskuoti turtą, lygiavertį pelnui arba priemonėms, kuriomis buvo pasinaudota šiam pelnui gauti, kaip numatyta bendrojo teksto 187sexies straipsnyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Vykstant procesui pagrindinėje byloje, per kurį buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, DB pirmiausia pateikė prieštaravimą <HT TYPE="ITALIC">Corte d’appello di Roma</HT> (Romos apeliacinis teismas, Italija), be kita ko, remdamasis pagal <DATE ISO="19980224">1998 m. vasario 24 d.</DATE> Įstatyminio dekreto Nr. 58 187quinquiesdecies straipsnį jam skirtos sankcijos neteisėtumu. Atmetus šį prieštaravimą, DB padavė kasacinį skundą. <DATE ISO="20180216">2018 m. vasario 16 d.</DATE> nutartimi <HT TYPE="ITALIC">Corte suprema di cassazione</HT> (Kasacinis teismas, Italija) savo ruožtu iškėlė du konstitucingumo klausimus, kuriuos turi išnagrinėti <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Pirmasis iš šių klausimų susijęs su bendrojo teksto 187quinquiesdecies straipsniu, įterptu <DATE ISO="20050418">2005 m. balandžio 18 d.</DATE> Įstatymo Nr. 62 9 straipsniu, tiek, kiek pagal šią nuostatą turi būti baudžiamas asmuo, kuris laiku nevykdo <HT TYPE="ITALIC">Consob</HT> reikalavimų arba dėl kurio uždelsiamas jos funkcijų vykdymas, įskaitant asmenį, kurį <HT TYPE="ITALIC">Consob</HT>, vykdydama savo priežiūros funkcijas, kaltina pažeidimo dėl prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija padarymu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) pažymi, kad 187quinquiesdecies straipsnis gali prieštarauti keliems principams – kai kurie iš jų išplaukia iš nacionalinės teisės (teisė į gynybą ir šalių lygybės teisme principas, numatyti atitinkamai Italijos Konstitucijos 24 straipsnio antroje pastraipoje ir 111 straipsnio antroje pastraipoje), o kiti kyla iš tarptautinės teisės ir Sąjungos teisės (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, numatyta EŽTK 6 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnyje ir Chartijos 47 straipsnyje), ir dėl šių principų nepaisymo gali būti konstatuotas nagrinėjamos nuostatos prieštaravimas Konstitucijai, remiantis Italijos Konstitucijos 11 straipsniu ir 117 straipsnio pirma pastraipa.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) teigimu, neatrodo, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>teisė tylėti<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/>, grindžiama nurodytomis Konstitucijos, Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės nuostatomis, savaime galėtų pateisinti asmens atsisakymą atvykti į <HT TYPE="ITALIC">Consob</HT> paskirtą apklausą ar jo delsimą atvykti, jeigu, priešingai nei nagrinėjamu atveju, būtų užtikrinta šio asmens teisė neatsakyti į per šią apklausą jam pateiktus klausimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Iš esmės <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) mano, kad bendrojo teksto 187quinquiesdecies straipsnio redakcija, galiojusi klostantis faktinėms aplinkybėms, kaip ir dabar galiojanti redakcija, apima ir atvejį, kai individuali apklausa skiriama asmeniui, kurį <HT TYPE="ITALIC">Consob</HT>, remdamasi jos turima informacija, jau identifikavo kaip asmenį, galimai padariusį pažeidimą, kurio tyrimas priklauso jos kompetencijai. Todėl reikia nustatyti, ar teisė tylėti taikytina ne tik vykstant baudžiamajam procesui, bet ir per apklausas, kurias skiria <HT TYPE="ITALIC">Consob</HT>, vykdydama savo priežiūros veiklą. Remiantis argumentais, grindžiamais tiek Italijos Konstitucijos 24 straipsniu, tiek EŽTK 6 straipsniu, kaip jį išaiškino EŽTT, atsakymas į šį klausimą turėtų būti teigiamas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Priešinga išvada keltų pavojų, kad dėl pareigos bendradarbiauti su priežiūros institucija asmuo, tariamai padaręs administracinės teisės pažeidimą, už kurį gali būti skirta <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>represinio pobūdžio<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> sankcija, taip pat gali faktiškai prisidėti prie jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo. Iš tikrųjų prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija pagal Italijos teisę sudaro tiek administracinį pažeidimą (bendrojo teksto 187bis straipsnis), tiek baudžiamąjį nusikaltimą (bendrojo teksto 184 straipsnis). Šioje srityje taikomos procedūros gali būti taikomos ir vykdomos lygiagrečiai, kaip iš tikrųjų ir buvo DB atveju, jei tai suderinama su <HT TYPE="ITALIC">ne bis in idem</HT> principu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20180320">2018 m. kovo 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Garlsson Real Estate ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑537/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:193">EU:C:2018:193</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0063">63</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="7"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Be to, <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) pažymi, kad šias kilusias abejones taip pat patvirtina EŽTT jurisprudencija, susijusi su EŽTK 6 straipsniu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) teigimu, bendrojo teksto 187quinquiesdecies straipsnis į Italijos teisės sistemą įtrauktas vykdant Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą specialią pareigą ir šiuo metu juo konkrečiai įgyvendinamas Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punktas, o pagal šias dvi nuostatas valstybių narių priežiūros institucijoms, atrodo, taip pat nustatyta pareiga skirti sankcijas už tai, kad asmuo, atlikęs veiksmus, sudarančius šių institucijų tyrimo kompetencijai priklausančius pažeidimus, tyli per apklausą, todėl jei 187quinquiesdecies straipsnis būtų pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taip pat kiltų klausimų dėl Sąjungos teisės. Pavyzdžiui, būtų galima suabejoti tokios pareigos skirti sankcijas suderinamumu su Chartijos 47 ir 48 straipsniais, pagal kuriuos, atrodo, pripažįstama tokios pat apimties pagrindinė asmens teisė neduoti parodymų prieš save ir nebūti verčiamam daryti kaltės pripažinimui prilygstančių pareiškimų, kaip išplaukia iš EŽTK 6 straipsnio ir Italijos Konstitucijos 24 straipsnio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) nurodo, kad jam žinoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kuri susijusi su teise tylėti antikonkurencinių veiksmų srityje ir pagal kurią, įpareigojant pažeidėją atsakyti į išimtinai su faktinėmis aplinkybėmis susijusius klausimus, vis dėlto labai apribojama <HT TYPE="ITALIC">nemo tenetur se detegere</HT> principo taikymo apimtis, nes šis principas baudžiamosios teisės srityje reiškia suinteresuotojo asmens teisę neduoti parodymų, net netiesioginių, prieš save. Jis pažymi, kad ši jurisprudencija, kuri buvo suformuota dėl juridinių, o ne dėl fizinių asmenų, ir didžiąja dalimi – iki to laiko, kai buvo priimta Chartija ir jai buvo pripažinta tokia pat teisinė galia kaip ir Sutartims, atrodo sunkiai suderinama su Italijos teisės sistemoje numatytų administracinių sankcijų už prekybą vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>represiniu pobūdžiu<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/>, kurį Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Di Puma ir Zecca</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P><DATE ISO="20180320">2018 m. kovo 20 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑596/16 ir C‑597/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:192">EU:C:2018:192</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> pripažino pats Teisingumo Teismas. Šio nacionalinio teismo teigimu, toks sankcijų pobūdis reikštų, kad tariamai pažeidimą padariusiam asmeniui turi būti pripažinta garantija, lygiavertė tai, kuri jam pripažįstama baudžiamosiose bylose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Be to, <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) mano, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija nevisiškai atitinka EŽTT jurisprudenciją, kurioje, atrodo, priešingai, pripažįstama platesnė kaltinamojo teisės tylėti apimtis, įskaitant administracines procedūras, per kurias skiriamos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>represinio pobūdžio<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/> sankcijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Kadangi Teisingumo Teismas ir Sąjungos teisės aktų leidėjas iki šiol nenagrinėjo klausimo, ar pagal Chartijos 47 ir 48 straipsnius, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, susijusią su EŽTK 6 straipsniu, reikalaujama pripažinti šios teisės egzistavimą ir per administracines procedūras, per kurias gali būti skirtos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>represinio pobūdžio<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/> sankcijos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad prieš priimant sprendimą dėl jam pateikto konstitucingumo klausimo būtina kreiptis į Teisingumo Teismą dėl <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT> taikomos Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo ir prireikus dėl jų galiojimo atsižvelgiant į Chartijos 47 ir 48 straipsnius. Konkrečiai kalbant, reikia nustatyti, ar šios nuostatos leidžia valstybei narei nebausti asmens, kuris atsisako atsakyti į priežiūros institucijos klausimus, jei iš atsakymų į šiuos klausimus gali paaiškėti jo atsakomybė už pažeidimą, už kurį baudžiama baudžiamosiomis sankcijomis arba <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>represinio pobūdžio<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/> administracinėmis sankcijomis.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>1.</NO.P><TXT>Ar <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT> taikoma Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalis ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punktas turėtų būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybėms narėms leidžiama nebausti asmens, kuris atsisako atsakyti į kompetentingos institucijos klausimus, jei iš atsakymų į tokius klausimus gali paaiškėti, jog jis yra padaręs nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama taikant <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>represinio<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/> pobūdžio administracines sankcijas?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Ar, jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT> taikoma Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalis ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punktas yra suderinami su [Chartijos] 47 ir 48 straipsniais, atsižvelgiant į [EŽTT] jurisprudenciją, susijusią su EŽTK 6 straipsniu, ir į valstybėms narėms bendras konstitucines tradicijas, jeigu pagal juos gali būti baudžiamas ir asmuo, kuris atsisako atsakyti į kompetentingos institucijos klausimus, jei iš atsakymų į tokius klausimus gali paaiškėti, jog jis yra padaręs nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama taikant <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>represinio<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/> pobūdžio administracines sankcijas?<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Procesas Teisingumo Teisme</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Rašytines pastabas dėl šių klausimų pateikė DB, Italijos vyriausybė, Ispanijos vyriausybė, Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas ir Europos Komisija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Tos pačios suinteresuotosios šalys buvo išklausytos per <DATE ISO="20200713">2020 m. liepos 13 d.</DATE> posėdį.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">A.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Dėl prejudicinių klausimų priimtinumo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Savo rašytinėse pastabose Taryba pažymi, kad pats <HT TYPE="ITALIC">Corte Costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT> taikoma tik Direktyva 2003/6, o Reglamentas Nr. 596/2014, kuriuo panaikinta ir pakeista ši direktyva, nors ir reglamentuoja šią sritį šiuo metu, vis dėlto nėra kitaip susijęs su situacija, dėl kurios pradėta nagrinėjama nacionalinė procedūra.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Pabrėždamas, kad vienintelė pagrindinei bylai reikšminga nuostata yra Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalis, <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas), Tarybos nuomone, netiesiogiai pripažįsta, kad atsakymai į jo klausimus dėl Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo ir galiojimo nėra būtini siekiant išspręsti ginčą, dėl kurio iškelta byla, ir kad jais iš esmės siekiama išsiaiškinti norminę situaciją ateityje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Taigi, pirmiausia reikia kelti klausimą, ar Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punktas taip pat svarbus tam, kad <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) galėtų priimti sprendimą dėl <HT TYPE="ITALIC">Corte suprema di cassazione</HT> (Kasacinis teismas) kreipimosi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Šio tikslu visų pirma primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Ši prezumpcija gali būti paneigta tik išimtiniais atvejais, kai akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas arba prašymas išnagrinėti atitinkamų nuostatų galiojimą visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, taip pat, jeigu problema yra hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ir suprastų priežastis, dėl kurių nacionalinis teismas<?PAGE NO="9"?> mano, kad, siekiant išspręsti jo nagrinėjamą ginčą, reikia gauti atsakymus į tuos klausimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P>Žr., <HT TYPE="ITALIC">ex multis</HT>, <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20191212">2019 m. gruodžio 12 d.</DATE> Sprendimą <NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Slovenské elektrárne</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑376/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:1068">EU:C:2019:1068</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0024">24</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Šioje byloje man atrodo, kad Tarybos pateiktas argumentas grindžiamas konstatavimu, kad nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte įtvirtinto reikalavimo, nes, pirma, šioje nutartyje neišdėstytos priežastys, dėl kurių <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) kelia klausimą dėl Reglamento Nr. 596/2014 aiškinimo ir galiojimo, ir, antra, joje nenurodytas ryšys tarp šio reglamento ir pagrindinėje byloje taikomų teisės aktų. Tarybos teigimu, šios spragos reiškia, kad Teisingumo Teismas turi pateikti konsultacinę nuomonę hipotetiniais klausimais, todėl šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš dalies nepriimtinas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Negaliu pritarti šiam teiginiui dėl toliau nurodytų motyvų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Dėl Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte įtvirtinto reikalavimo pirmos dalies pažymėtina, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Corte Costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) aiškiai nurodo, jog prašomas išaiškinimas pateisinamas tuo, kad jei bendrojo teksto 187quinquiesdecies straipsnis būtų pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taip pat kiltų klausimų dėl pareigos skirti sankciją, kuri šiuo metu numatyta Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkte. Man atrodo, jog taip <HT TYPE="ITALIC">Corte Costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) netiesiogiai pripažįsta, kad jo sprendimas bus susijęs ne tik su bendrojo teksto 187quinquiesdecies straipsnio redakcija, galiojusia klostantis faktinėms aplinkybėms pagrindinėje byloje, bet ir su ta pačia nuostata, galiojančia šiuo metu. Iš esmės, kaip konstatuoja Komisija savo rašytinėse pastabose, iš <DATE ISO="19530311">1953 m. kovo 11 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Legge n. 87 – Norme sulla costituzione e sul funzionamento della Corte Costituzionale</HT> (Įstatymas Nr. 87 dėl Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo veikimo) (GURI, Nr. 62, <DATE ISO="19530314">1953 m. kovo 14 d.</DATE>) 27 straipsnio matyti, kad kai <HT TYPE="ITALIC">Corte Costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) tenkina prašymą ar skundą dėl įstatymo ar įstatymo galią turinčio akto prieštaravimo Konstitucijai, jis, neviršydamas skundo dalyko, priima sprendimą ne tik dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymo nuostatų, bet ir dėl nuostatų, <HT TYPE="ITALIC">kurių prieštaravimas Konstitucijai išplaukia iš priimto sprendimo</HT>. Tačiau tai, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aiškios nuorodos į šią nuostatą, pagal kurią sprendimų, priimtų patenkinus prašymą ar skundą dėl prieštaravimo Konstitucijai, taikymo sritis apibrėžta taip, kad ji tikrai nesiskiria nuo kitų Konstitucinių Teismų Sąjungoje sprendimų, visiškai neatrodo pakankama siekiant pagrįsti išvadą, kad nesilaikyta minėto reikalavimo pirmos dalies.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Dėl antros dalies pakanka pažymėti, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Corte costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) nurodė, kad nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata, t. y. bendrojo teksto 187quinquiesdecies straipsniu, tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, buvo perkelta Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalis, o šiuo metu juo perkeltas Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punktas. Nors tiesa, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>pagrindinėje byloje taikom[i] nacionalinės teisės akt[ai]<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/> – tai bendrojo teksto 187quinquiesdecies straipsnio redakcija, kuria buvo perkelta Direktyva 2003/6, taip pat tiesa, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/6 ir Reglamento Nr. 596/2014 nuostatų nuoseklumą, ryšys tarp šio reglamento ir pagrindinėje byloje taikomų teisės aktų, mano nuomone, turi būti laikomas nustatytu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Siūlau Teisingumo Teismui pripažinti klausimus priimtinais.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="10"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">B.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Dėl esmės</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Prejudicinių klausimų performulavimas</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad <HT TYPE="ITALIC">Corte Costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas) prašo, <HT TYPE="ITALIC">inter alia</HT>, išaiškinti, kokios apimties fizinių asmenų teisę tylėti jis turi pripažinti, nes šiuo klausimu tariamai skiriasi EŽTT ir Teisingumo Teismo jurisprudencija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 9.2 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į prejudicinių klausimų formuluotę ir į tai, kad antrojo klausimo nagrinėjimas priklauso nuo atsakymo į pirmąjį klausimą, manau, kad Teisingumo Teismas vertinimas, kuris bus pateiktas jo būsimame sprendime, gali neapimti šios problematikos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Taigi man atrodo, jog tam, kad prašymą priimti prejudicinį pateikusiam teismui būtų pateiktas naudingas atsakymas, leidžiantis nustatyti jo sprendimo dėl konstitucingumo turinį, būtina performuluoti Teisingumo Teismui pateiktus klausimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Iš esmės primintina, kad vykstant nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, įtvirtintai SESV 267 straipsnyje, Teisingumo Teismo galimybė performuluoti jam pateiktus klausimus pateisinama tuo, kad jis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti šio teismo nagrinėjamą bylą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Žr. <DATE ISO="20200514">2020 m. gegužės 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">T‑Systems Magyarország</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑263/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:373">EU:C:2020:373</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Vis dėlto pažymiu, jog man atrodo, kad apskritai prejudicinių klausimų performulavimas – tai sudėtinga užduotis, kurią atlikdamas Teisingumo Teismas turi elgtis labai atsargiai, kad būtų išvengta bet kokio kišimosi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikciją, nes tik šis teismas gali įvertinti jo nagrinėjamoje byloje iškeltų teisės klausimų svarbą ir prejudicinio sprendimo reikalingumą tam, kad jis galėtų priimti savo sprendimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Žr. <DATE ISO="20180222">2018 m. vasario 22 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kubota (UK) ir EP Barrus</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑545/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:101">EU:C:2018:101</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0018">18</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Šioje byloje kai kurios suinteresuotosios šalys pasiūlė performuluoti pirmąjį klausimą taip, kad juo iš esmės būtų siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punktą, <HT TYPE="ITALIC">siejamus su Chartijos 47 ir 48 straipsniais</HT>, reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas valstybėms narėms leidžiama neskirti sankcijos asmeniui, kuris atsisako atsakyti į priežiūros institucijos klausimus, jei iš atsakymų į šiuos klausimus gali paaiškėti jo atsakomybė už pažeidimą, už kurį gali būti skirtos baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Mano nuomone, toks performulavimas iškraipytų pirmojo klausimo dalyką, susijusį su <HT TYPE="ITALIC">pačia</HT> valstybių narių <HT TYPE="ITALIC">galimybe</HT> patvirtinant perkėlimo ar įgyvendinimo priemones aiškinti minėtas nuostatas taip, kad jos atitiktų teisę tylėti, ir <HT TYPE="ITALIC">de facto</HT> neapimtų problemų, susijusių su aptariamų nuostatų galiojimu, kuris sudaro antrojo klausimo dalyką.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Siekiant išvengti tokio rezultato, mano nuomone, performulavimas turi būti susijęs su klausimu, ar, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkto tekstą, šias nuostatas <HT TYPE="ITALIC">galima</HT> aiškinti taip, kad jos atitiktų pagrindines teises ir, be kita ko, teisę tylėti, kaip antai išplaukiančią iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių, ar vis dėlto toks aiškinimas būtų <HT TYPE="ITALIC">contra legem</HT>. Aišku, kad jei atsakymas būtų teigiamas, nekiltų jokių abejonių dėl šių nuostatų galiojimo atsižvelgiant į minėtus Chartijos straipsnius. Be to, šis performulavimas turi suteikti Teisingumo Teismui galimybę pareikšti nuomonę dėl klausimo, susijusio su tikslia teisės tylėti apimtimi, kaip nurodyta šios išvados 39 punkte.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į šiuos argumentus siūlau Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus, kuriuos uždavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, performuluoti taip:</TXT><P>kokios apimties turi būti taikoma fizinių asmenų teisė tylėti, išplaukianti iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją antikonkurencinių veiksmų srityje, jeigu Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkto tekstas leidžia aiškinti šias nuostatas taip, kad jos atitiktų minėtą teisę?</P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Performuluoto klausimo nagrinėjimas</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Vadovaudamasis performuluoto klausimo vidine logika, patikrinsiu, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamų straipsnių tekstą, jie gali būti aiškinami taip, kad atitiktų teisę tylėti, – tokiu atveju šių nuostatų galiojimas negalėtų būti ginčijamas. Tokio aiškinimo galimybė priklauso nuo klausimo, ar šios nuostatos turi būti suprantamos taip, kad pagal jas valstybės narės neįpareigojamos skirti sankcijas asmenims, kurie atsisako atsakyti į priežiūros institucijos klausimus, jei iš atsakymų į šiuos klausimus gali paaiškėti jų atsakomybė už pažeidimą, už kurį gali būti skirtos baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Pakeičiau sąvoką <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>represinio pobūdžio<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/>, kuri vartojama prejudiciniame klausime, sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>baudžiamojo pobūdžio<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>, nes iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pirmoji sąvoka vartojama dėl to, kad tenkinti iš <DATE ISO="20120605">2012 m. birželio 5 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bonda</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑489/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:319">EU:C:2012:319</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) išplaukiantys kriterijai.</P></NOTE> (b dalis). Vis dėlto reikia pažymėti, kad šis klausimas paremtas prielaida, kad bus teigiamai atsakyta į klausimą, ar teisė tylėti <HT TYPE="ITALIC">taikytina</HT> ne tik baudžiamajame procese, bet ir administracinėse bylose, kuriose gali būti skirtos minėtos sankcijos. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo kelis argumentus, patvirtinančius tokį atsakymą, atrodo, kad jis prašo Teisingumo Teismo išsklaidyti visas likusias abejones šiuo klausimu. Taigi, iš pradžių išnagrinėsiu šį aspektą (a dalis). Galiausiai pareikšiu nuomonę dėl to, kokios apimties šiame kontekste turi būti taikoma teisė tylėti, išplaukianti iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių (c dalis).</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">a)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl teisės tylėti per administracines procedūras, per kurias gali būti skirtos baudžiamojo pobūdžio sankcijos, pripažinimo</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Pirmiausia reikia pažymėti, kad nei Chartijos 47 straipsnio 2 dalyje (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), nei jos 48 straipsnio 2 dalyje (nekaltumo prezumpcija) tiesiogiai neįtvirtinta teisė tylėti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Vis dėlto remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje numatyta vienodo aiškinimo sąlyga, pagal kurią Chartijoje įtvirtintų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis turi būti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>tokia, kaip nustatyta<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/> atitinkamame EŽTK straipsnyje, su Chartija susijusiuose išaiškinimuose dėl jos 47 straipsnio 2 dalies nurodyta, kad pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį suteiktos garantijos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>panašiu būdu taikomos Sąjungai<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/>, o dėl jos 48 straipsnio 2 dalies – kad šios teisės <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/>turinys ir taikymo apimtis yra tokia pati<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/> kaip ir EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P><REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="303" PAGE.FIRST="17" DATE.PUB="2007">OL C 303, 2007, p. 17</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Nors tiesa, kad EŽTK 6 straipsnio tekste taip pat nėra jokios nuorodos į teisę tylėti, reikia priminti, jog EŽTT ne kartą yra nusprendęs, kad, nepaisant tokio aiškaus pripažinimo nebuvimo, teisė tylėti ir teisė neduoti parodymų prieš save, kaip teisės tylėti sudedamoji dalis – tai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>visuotinai pripažintos tarptautinės normos, kurios sudaro [EŽTK] 6 straipsnyje įtvirtintos teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos esmę<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Žr. <DATE ISO="19930225">1993 m. vasario 25 d.</DATE> EŽTT sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Funke prieš Prancūziją</HT> (CE:ECHR:1993:0225JUD001082884, § 44) ir <DATE ISO="19941028">1994 m. spalio 28 d.</DATE> EŽTT sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Murray prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:1996:0208JUD001873191, § 45).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Kalbant apie EŽTK 6 straipsnio materialinę taikymo sritį, pažymėtina, jog iš šio straipsnio teksto matyti, kad ši nuostata, kiek ji susijusi su baudžiamąja teise, taikoma visais atvejai, kai yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>baudžiamojo kaltinimo klausimas<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Vis dėlto visuotinai žinoma, kad EŽTT plačiai aiškino sąvoką <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>baudžiamosios bylos<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/>, siekdamas apimti ne tik procedūras, per kurias gali būti skirtos sankcijos, nacionalinės teisės aktų leidėjo vertinamos kaip baudžiamosios, bet ir tas procedūras, kurios, nors ir yra šio teisės aktų leidėjo kvalifikuojamos kaip administracinės, mokestinės arba drausminės, iš esmės yra baudžiamojo pobūdžio. Toks savarankiškas aiškinimas grindžiamas kriterijais, kurie buvo išplėtoti po Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Engel</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P><DATE ISO="19760608">1976 m. birželio 8 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Engel ir kiti prieš Nyderlandus</HT> (CE:EHCR:1976:0608JUD000510071, § 82).</P></NOTE> priėmimo ir kuriuos Teisingumo Teismas vėliau taikė Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Bonda</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P><DATE ISO="20120605">2012 m. birželio 5 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑489/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:319">EU:C:2012:319</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0043">43</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>). Taip pat žr. <DATE ISO="20130226">2013 m. vasario 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Åkerberg Fransson</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑617/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:105">EU:C:2013:105</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, t. y. pažeidimo kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę, šio pažeidimo pobūdis ir suinteresuotajam asmeniui gresiančios sankcijos griežtumo laipsnis (toliau – Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Bonda</HT> kriterijai).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Reikia trumpai apžvelgti šiuos kriterijus, kaip jie apibūdinti EŽTT jurisprudencijoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Dėl išsamaus šių elementų išdėstymo žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bonda</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑489/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:845">EU:C:2011:845</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) ir generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Menci</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑524/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:667">EU:C:2017:667</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0048">48</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Pirmasis kriterijus, susijęs su pažeidimo kvalifikavimu pagal nacionalinę teisę, nėra svarbus, kai kalbama apie sankciją, kuri laikoma administracine<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P><DATE ISO="19760608">1976 m. birželio 8 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Engel ir kiti prieš Nyderlandus</HT> (CE:EHCR:1976:0608JUD000510071, § 82).</P></NOTE>. Tokiu atveju reikia nagrinėti kitus du kriterijus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Antrasis kriterijus, kuris skirtas nustatyti tikrajam pažeidimo pobūdžiui, turi būti vertinamas remiantis tam tikrais veiksniais, turint omenyje tai, kad pažeidimas yra baudžiamojo pobūdžio, be kita ko, kai nacionalinėje teisėje numatyta sankcija skirta visuomenei apskritai, o ne aiškiai apibrėžtai adresatų grupei<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P><DATE ISO="19980902">1998 m. rugsėjo 2 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Lauko prieš Slovakiją</HT> (CE:ECHR:1998:0902JUD002613895, § 58).</P></NOTE>, kai šios sankcijos apibūdinimas grindžiamas prevencijos ir nubaudimo tikslais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P><DATE ISO="20090625">2009 m. birželio 25 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Maresti prieš Kroatiją</HT> (CE:ECHR:2009:0625JUD005575907, § 59).</P></NOTE>, t. y. ja siekiama ne vien turtinės žalos atlyginimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P><DATE ISO="20061123">2006 m. lapkričio 23 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Jussila prieš Suomiją</HT> (CE:ECHR:2006:1123JUD007305301, § 38).</P></NOTE>, ir kai nacionaline nuostata, kurioje numatyta sankcija, ginamas teisinis interesas, kurio apsauga paprastai užtikrinama baudžiamosios teisės nuostatomis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P><DATE ISO="20140304">2014 m. kovo 4 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Grande Stevens ir kiti prieš Italiją</HT> (CE:ECHR:2014:0304JUD001864010, § 90).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Trečiasis kriterijus susijęs, be kita ko, su suinteresuotajam asmeniui gresiančios sankcijos griežtumo laipsniu, nustatomu atsižvelgiant į sankciją, kuri <HT TYPE="ITALIC">a priori</HT> gali būti skirta atitinkamam asmeniui, o ne į faktiškai skirtą sankciją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P><DATE ISO="20140304">2014 m. kovo 4 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Grande Stevens ir kiti prieš Italiją</HT> (CE:ECHR:2014:0304JUD001864010, § 98).</P></NOTE>. Laisvės atėmimo bausmės savaime yra baudžiamojo pobūdžio<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P><DATE ISO="19760608">1976 m. birželio 8 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Engel ir kiti prieš Nyderlandus</HT> (CE:EHCR:1976:0608JUD000510071, § 82).</P></NOTE>, kaip ir piniginės baudos, kurių nesumokėjus papildomai gali būti skirtas areštas arba dėl kurių padaromas įrašas bausmių registre<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P><DATE ISO="20110531">2011 m. gegužės 31 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Zugic prieš Kroatiją</HT> (CE:ECHR:2011:0531JUD000369908, § 68).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Antrasis ir trečiasis kriterijai iš esmės yra alternatyvūs. Tačiau jie gali būti vertinami kaip kumuliaciniai, jei atskira kiekvieno kriterijaus analizė neleidžia padaryti aiškios išvados dėl baudžiamosios teisės srities kaltinimo buvimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P><DATE ISO="20061123">2006 m. lapkričio 23 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Jussila prieš Suomiją</HT> (CE:ECHR:2006:1123JUD007305301, § 30 ir 31).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Taigi, kai iš šių kriterijų vertinimo matyti, kad per atitinkamą administracinę procedūrą gali būti skirta <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>baudžiamosios teisės srities<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> sankcija, turi būti taikomos <HT TYPE="ITALIC">visos</HT> garantijos, susijusios su EŽTK 6 straipsnio baudžiamuoju aspektu, įskaitant taikytiną teisę tylėti. Iš tiesų, kai EŽTT nustato, kad sankcija, kuri gali būti paskirta pasibaigus tyrimo procesui, yra baudžiamojo pobūdžio, jis nekelia jokių papildomų klausimų dėl specialios teisės taikymo nagrinėjamu atveju, nes toks taikymas yra neišvengiama tokio sankcijos kvalifikavimo pasekmė<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20140304">2014 m. kovo 4 d.</DATE> EŽTT sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Grande Stevens ir kiti prieš Italiją</HT> (CE:ECHR:2014:0304JUD001864010, § 101), kuriame EŽTT nusprendė, kad EŽTK 6 straipsnis taikomas taip: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0035" ID="QS0035"/>Teismas mano, kad ieškovams skirtos baudos yra baudžiamojo pobūdžio, <HT TYPE="ITALIC">todėl</HT> šiuo atveju taikoma 6 straipsnio 1 dalis, kiek ji susijusi su baudžiamąja teise<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/> (kursyvu išskirta mano).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Kad ir kaip būtų, reikia pabrėžti, kad, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teisė tylėti jau ne kartą buvo pripažinta asmenims, kurie neatsakė į administravimo institucijų klausimus per administracinių pažeidimų nustatymo procedūrą. Šiais atvejais EŽTT laikė lemiamu veiksniu būtent tai, kad sankcijos, skiriamos administravimo institucijos už jos tiriamus pažeidimus, buvo baudžiamojo pobūdžio<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Žr. <DATE ISO="20010503">2001 m. gegužės 3 d.</DATE> EŽTT sprendimą <HT TYPE="ITALIC">J.B. prieš Šveicariją</HT> (CE:EHCR:2001:0503JUD003182796) (mokesčių slėpimo tyrimo procedūra), <DATE ISO="20051004">2005 m. spalio 4 d.</DATE> EŽTT sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Shannon prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:EHCR:2005:1004JUD000656303) (procedūra dėl apgaulingos apskaitos ir sukčiavimo) ir <DATE ISO="20120405">2012 m. balandžio 5 d.</DATE> EŽTT sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Chambaz prieš Šveicariją</HT> (CE:EHCR:2012:0405JUD001166304) (mokesčių slėpimo tyrimo procedūra).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kai nagrinėjamos sankcijos kvalifikuojamos kaip baudžiamosios sankcijos atsižvelgiant į Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Bonda</HT> nustatytus kriterijus, teisės tylėti pripažinimas yra automatiškas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">b)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl galimybės aiškinti nagrinėjamas nuostatas taip, kad jos atitiktų teisę tylėti</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Šiame etape reikia nustatyti, ar atsižvelgiant į Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkto tekstą šias nuostatas galima aiškinti taip, kad jos atitiktų teisę tylėti, t. y. taip, kad pagal jas valstybės narės neįpareigojamos bausti asmens, kuris atsisako atsakyti į priežiūros institucijos klausimus, jei iš atsakymų į šiuos klausimus gali paaiškėti jo atsakomybė už pažeidimą, už kurį gali būti skirtos baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos. Iš esmės tik tuo atveju, jei tokia galimybė būtų patvirtinta, į klausimą dėl šių nuostatų galiojimo atsižvelgiant į Chartijos 47 ir 48 straipsnius reikėtų atsakyti teigiamai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Šiuo tikslu pirmiausia reikia trumpai apibrėžti nuostatų, dėl kurių iškeltas šis klausimas, teisinį kontekstą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Direktyva 2003/6 siekiama kovoti su piktnaudžiavimu rinka. Kaip matyti iš šios direktyvos 2 ir 12 konstatuojamųjų dalių, ja draudžiama prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija ir manipuliavimas rinka, siekiama užtikrinti finansų rinkų vientisumą ir sustiprinti investuotojų pasitikėjimą šia rinka, t. y. pasitikėjimą, kuris grindžiamas visų pirma tuo, kad šie investuotojai bus vienodai vertinami ir saugomi nuo neteisėto viešai neatskleistos informacijos panaudojimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P><DATE ISO="20091223">2009 m. gruodžio 23 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spector Photo Group ir Van Raemdonck</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑45/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:806">EU:C:2009:806</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20110707">2011 m. liepos 7 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">IMC Securities</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑445/09</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:459">EU:C:2011:459</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20120628">2012 m. birželio 28 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Geltl</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑19/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:397">EU:C:2012:397</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20150311">2015 m. kovo 11 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Lafonta</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑628/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:162">EU:C:2015:162</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0021">21</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Siekiant užtikrinti pakankamą šių normų veiksmingumą, bet koks pagal Direktyvą 2003/6 nustatytų draudimų pažeidimas turi būti greitai atskleidžiamas ir baudžiamas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Žr. Direktyvos 2003/6 38 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>. Šiuo tikslu šios direktyvos 14 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, kuriuos turi atitikti valstybių narių nacionalinė sankcijų sistema.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Siekiant tų pačių tikslų kaip Direktyva 2003/6<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Žr. Reglamento Nr. 596/2014 24 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>, Reglamentas Nr. 596/2014 skirtas sukurti vienodesnei ir tvirtesnei sistemai, be kita ko, sustiprinant priežiūros institucijos priežiūros, tyrimo ir sankcijų skyrimo įgaliojimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Žr. Reglamento Nr. 596/2014 4 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>. Sankcijų srityje šio reglamento 30 straipsniu išplečiami reikalavimai, kuriuos turi atitikti valstybių narių nacionalinė sistema.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Dėl nuostatų, kurias Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti šioje byloje, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog valstybės narės turi nustatyti administracines sankcijas, taikytinas tuo atveju, jei nebendradarbiaujama vykstant tyrimui, kurį atlieka priežiūros institucija. Tačiau dėl šiame straipsnyje esančios aiškios nuorodos į tos pačios direktyvos 12 straipsnį reikia, kad nagrinėjama nuostata būtų aiškinama kartu su 12 straipsniu, kurio 2 dalies b punkte, kiek<?PAGE NO="14"?> tai susiję su minimaliu priežiūros institucijos įgaliojimų turiniu, nustatyta, kad šie įgaliojimai turi apimti teisę <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0036" ID="QS0036"/>pareikalauti informacijos iš <HT TYPE="ITALIC">bet kurio</HT> asmens, įskaitant tuos, kurie vienas po kito nuosekliai vykdo pavedimų perdavimą ar atitinkamas operacijas, taip pat iš jų vadovų ir, jei reikia, pasikviesti ir išklausyti bet kurį tokį asmenį<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE>. Kitaip tariant, Direktyvos 2003/6 12 straipsnyje nurodyta, kad asmenų, kurių atžvilgiu gali būti pasinaudota šia priežiūros institucijos teise, kategorija iš principo visiškai neribojama.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Dėl Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkto pažymėtina, kad šioje nuostatoje iš esmės numatyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad priežiūros institucija turėtų įgaliojimus taikyti sankcijas ir administracines priemones, jei <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0037" ID="QS0037"/>nebendradarbiaujama arba nevykdomi reikalavimai atliekant tyrimą ar patikrinimą arba nevykdomas &lt;…&gt; prašymas<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/>. Kadangi minėtame Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnyje padaryta aiški nuoroda į to paties reglamento 23 straipsnį, jis neišvengiamai turi būti aiškinamas kartu su pastarąja nuostata, kurios 2 dalyje apibrėžtas minimalus priežiūros institucijos priežiūros ir tyrimo įgaliojimų turinys ir šie įgaliojimai apima, be kita ko, teisę <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0038" ID="QS0038"/>reikalauti arba prašyti informacijos iš <HT TYPE="ITALIC">bet kurio</HT> asmens, įskaitant tuos, kurie nuolat dalyvauja teikiant pavedimus ar vykdant tam tikrus susijusius sandorius, taip pat iš jų vadovo, ir prireikus kviesti ir apklausti tokius asmenis siekiant gauti informacijos<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Žodžių <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0039" ID="QS0039"/>bet kurio<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/> semantinė galia kartu su tuo, kad nėra aiškiai atmesta galimybė, jog valstybės narės už nebendradarbiavimą gali bausti asmenis, iš kurių atsakymų galėtų paaiškėti jų atsakomybė už priežiūros institucijos tyrimo kompetencijai priklausantį pažeidimą, gali, remiantis Italijos vyriausybės rašytinėmis pastabomis, pagrįsti tokį Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalies, kaip ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkto, aiškinimą, pagal kurį valstybės narės taip pat privalėtų taikyti minėtiems asmenims administracines sankcijas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Vis dėlto esu įsitikinęs, kad tokia išvada yra klaidinga.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu norėčiau pažymėti, pirma, kad abiejuose nagrinėjamuose teisės aktuose žodžiai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0040" ID="QS0040"/>bet kurio<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/> reiškia asmenis, iš kurių priežiūros institucija turi teisę reikalauti informacijos arba kuriuos ši institucija turi teisę pasikviesti apklausai, o ne tiesiogiai asmenis, kuriuos ji privalo nubausti už nebendradarbiavimą per šios institucijos atliekamą tyrimą, ir tai neturi reikšmės šio pažodinio aiškinimo patikimumui. Antra (ir ypač), manau, jog toks aiškinimas, paremtas tuo, kad nėra aiškiai paneigta galimybė bausti asmenis, iš kurių atsakymų gali paaiškėti jų atsakomybė už priežiūros institucijos tyrimo kompetencijai priskiriamą pažeidimą, neišvengiamai grindžiamas prielaida, kad tiek pagal Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalį, tiek pagal Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad už nebendradarbiavimą per šios institucijos atliekamus tyrimus būtų baudžiama <HT TYPE="ITALIC">baudžiamojo pobūdžio administracinėmis sankcijomis</HT>. Iš tiesų, kaip buvo parodyta pirma, teisė tylėti taikoma tik baudžiamajame procese ar administraciniame procese, per kurį gali būti skirtos tokio pobūdžio sankcijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Taigi, jau dabar norėčiau pasakyti, kad naudojant kitus tradicinius Teisingumo Teismo aiškinimo metodus, pavyzdžiui, sisteminį ir istorinį atitinkamų nuostatų aiškinimą, akivaizdžiai matyti, kad toks nagrinėjamų nuostatų aiškinimas yra klaidingas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Sisteminis Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalies aiškinimas visu pirma reiškia, kad reikia atsižvelgti į tos pačios nuostatos 1 dalį, pagal kurią, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0041" ID="QS0041"/>[n]epažeidžiant valstybės narės teisės taikyti baudžiamosios sankcijos, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinės teisės aktus, užtikrina, kad galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba taikyti administracines sankcijas atsakingiems asmenims, jeigu nesilaikoma šios direktyvos įgyvendinimo nuostatų. Valstybės narės užtikrina, kad tos priemonės būtų veiksmingos, adekvačios [proporcingos] ir atgrasančios<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/>. Taigi, iš šios dalies matyti,<?PAGE NO="15"?> kad patvirtindamos priemones, skirtas nubausti už nacionalinių nuostatų, kuriomis perkeliama Direktyva 2003/6, pažeidimus, valstybės narės turi <HT TYPE="ITALIC">plačią diskreciją</HT>. Kalbant bendrai, jos ne tik nėra tiesiogiai įpareigojamos, be galimų baudžiamųjų sankcijų, numatyti baudžiamojo pobūdžio administracines sankcijas, bet ir turi teisę pasirinkti tik <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0042" ID="QS0042"/>atitinkamų administracinių priemonių<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/> taikymą vietoje pačių administracinių sankcijų. Be to, net jei valstybės narės nusprendžia į savo nacionalinės teisės aktus įtraukti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0043" ID="QS0043"/>administracines sankcijas<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/>, jų diskrecija nustatyti šių sankcijų apimtį ribojama tik pareiga užtikrinti, kad jos būtų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0044" ID="QS0044"/>veiksmingos, adekvačios [proporcingos] ir atgrasančios<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Keli nedideli patikslinimai, susiję su tokios ribos apibrėžimu, išplaukia iš Direktyvos 2003/6 38 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio, pagal kurį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0045" ID="QS0045"/>sankcijos turėtų būti pakankamai atgrasančios ir proporcingos pažeidimo sunkumui ir gautam pelnui bei turėtų būti nuosekliai taikomos<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/>.</P></NOTE>. Manau, ši pareiga nebūtinai reiškia įpareigojimą numatyti baudžiamojo pobūdžio sankcijas, nes sankcijos, kurios nėra tokio pobūdžio, iš esmės taip pat gali būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Atvirkščiai, siekiant įvertinti, ar jos yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios, šių sankcijų kvalifikavimas kaip baudžiamosios teisės sankcijų gali išplaukti iš nacionalinės teisės aktuose įtvirtintų kriterijų. Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20091223">2009 m. gruodžio 23 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spector Photo Group ir Van Raemdonck</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑45/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:806">EU:C:2009:806</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0071">71</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), kuriame Teisingumo Teismas patikslina, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0046" ID="QS0046"/>Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 1 dalyje nenustatomas joks kriterijus veiksmingam, adekvačiam [proporcingam] ir atgrasančiam sankcijos pobūdžiui įvertinti. Šiuos kriterijus turi nustatyti nacionalinės teisės aktai<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/>.</P></NOTE>. Iš tiesų nesuprantu, kaip būtų galima paneigti tai, kad sankcija, kuri neatitinka Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Bonda</HT> antrojo kriterijaus dėl jos išimtinai prevencinio ar žalos atlyginimo tikslo arba netenkina Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Bonda</HT> trečiojo kriterijaus dėl joje numatytos nedidelės sumos, gali turėti šias savybes.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Be to, man atrodo, kad toks aiškinimas atitinka generalinės advokatės J. Kokott išvados, pateiktos byloje <HT TYPE="ITALIC">Spector Photo Group ir Van Raemdonck</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spector Photo Group ir Van Raemdonck</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C-45/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:534">EU:C:2009:534</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, ištrauką. Nurodžiusi, kad Direktyvos 2003/6 14 straipsnis yra viena iš šios direktyvos nuostatų, kuriose įtvirtinti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0047" ID="QS0047"/>minimalūs reikalavimai<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/>, ir kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0048" ID="QS0048"/>valstybės narės turi teisę imtis juos viršijančių priemonių<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/>, generalinė advokatė šiuo klausimu teigia, kad šiame straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0049" ID="QS0049"/>tik numatyta, kad valstybės narės privalo numatyti veiksmingas ir atgrasančias administracines priemones<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/>, todėl, kiek tai susiję su sankcijų skyrimo būdu, Direktyva 2003/6 atliktas tik <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0050" ID="QS0050"/>minimalus suderinimas<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P>Generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spector Photo Group ir Van Raemdonck</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑45/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:534">EU:C:2009:534</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0077">77</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Dėl Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkto sisteminio aiškinimo manau, kad jis taip pat neleidžia daryti išvados, jog ši nuostata turi būti aiškinama kaip įpareigojanti valstybes nares nustatyti baudžiamojo pobūdžio administracinių sankcijų sistemą. Tiesa, šio reglamento 30 straipsnio 1 dalimi ribojama valstybių narių diskrecija, nes joje iš esmės numatyta, kad valstybės narės turi imtis <HT TYPE="ITALIC">tiek</HT> administracinių priemonių, <HT TYPE="ITALIC">tiek</HT> administracinių sankcijų, siekdamos nubausti už reglamento nuostatų pažeidimus, ir nepaliekama galimybės pasirinkti vieną iš šių dviejų sankcijų mechanizmų. Vis dėlto reikia pažymėti, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo atveju netaikoma minėto reglamento 30 straipsnio 2 dalis – šioje dalyje tarp administracinių priemonių ir sankcijų, kurias, be baudžiamųjų sankcijų, priežiūros institucijos turi būti įgaliotos skirti, numatytos tam tikros sankcijos, kurios greičiausiai yra baudžiamojo pobūdžio remiantis Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Bonda</HT> kriterijais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Campos Sįnchez-Bordona išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Garlsson Real Estate ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑537/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:668">EU:C:2017:668</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0046">46</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Kaip ir generalinis advokatas, be kita ko, turiu omenyje šias administracines sankcijas: investicinės įmonės leidimo atšaukimą ar sustabdymą; laikiną ar nuolatinį draudimą eiti vadovaujamas pareigas investicinėse įmonėse; laikiną draudimą veikti savo sąskaita; administracines sankcijas, kurių suma gali būti iki trijų kartų didesnė nei padarius pažeidimą gauto pelno ar išvengtų nuostolių suma, kai ją įmanoma nustatyti; administracines sankcijas, kurios gali siekti <FT TYPE="NUMBER">5000000</FT> EUR fiziniam asmeniui ir <FT TYPE="NUMBER">15000000</FT> EUR juridiniam asmeniui. Kad ir kaip būtų, reikia pažymėti, kad, be šių sankcijų, Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 2 dalyje pateiktas sąrašas apima ir paprastas administracines priemones (nurodymas, kad pažeidimą padaręs asmuo nutrauktų su pažeidimu susijusią veiklą ir nebekartotų tų veiksmų, taip pat viešas įspėjimas, kuriame nurodytas pažeidimą padaręs asmuo ir pažeidimo pobūdis) ir sankciją, kurios išimtinai administracinis pobūdis man atrodo neginčytinas (reikalavimas grąžinti dėl pažeidimo gautą pelną ar išvengtų nuostolių sumą, jeigu juos galima nustatyti).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="16"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Taigi, būtent šiuos kriterijus priežiūros institucija turi taikyti pagal nacionalinę teisę, siekdama apibrėžti sankcijos rūšį ir dydį atsižvelgiant į Reglamento Nr. 596/2014 31 straipsnio 1 dalies a–g punktuose nustatytas ribas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Tai yra pažeidimo sunkumas ir trukmė, taip pat įvairios kitos aplinkybės, susijusios su už pažeidimą atsakingu asmeniu, t. y. šio asmens atsakomybės laipsnis; jo finansinė padėtis; jo gauto pelno ar išvengtų nuostolių dydis, jeigu juos galima nustatyti; jo bendradarbiavimo su priežiūros institucija laipsnis; jo anksčiau padaryti pažeidimai ir priemonės, kurių jis ėmėsi, kad išvengtų pažeidimo pasikartojimo.</P></NOTE>, taip pat siekdama nustatyti, kokią svarbą pagal tą pačią teisę ši institucija turi suteikti kiekvienam iš šių kriterijų, kurie, mano nuomone, yra lemiami konstatuojant galimą baudžiamąjį sankcijos pobūdį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Manau, kad taikant istorinį Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimą taip pat matyti, jog priimdamas šiuos du teisės aktus Sąjungos teisės aktų leidėjas nenorėjo nustatyti valstybėms narėms pareigos bausti už Direktyvos 2003/6 perkėlimo priemonių ar Reglamento Nr. 596/2014 nuostatų nesilaikymą baudžiamosiomis sankcijomis arba baudžiamojo pobūdžio administracinėmis sankcijomis, nes ši direktyva ir šis reglamentas buvo skirti tik <HT TYPE="ITALIC">minimaliai suderinti</HT> nacionalinių sankcijų sistemas. Kalbant apie Direktyvą 2003/6, tai akivaizdžiai matyti iš direktyvos pasiūlymo, kuriame Komisija patikslino, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0051" ID="QS0051"/>pačios [taisyklės dėl sankcijų] priklauso valstybių narių kompetencijai<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/> ir kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0052" ID="QS0052"/>sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Tačiau kiekviena valstybė narė gali laisvai pati nustatyti sankcijas, taikytinas už šių priemonių pažeidimus arba už nebendradarbiavimą atliekant šios direktyvos 12 straipsnyje numatytus tyrimus<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) pasiūlymas (COM (2001) 281 <HT TYPE="ITALIC">final</HT> – 2001/0118 (COD)) (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="240E" PAGE.FIRST="265" DATE.PUB="2001">OL C 240E, 2001, p. 265</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>. Kalbant apie Reglamentą Nr. 596/2014, pažymėtina, kad ketinimas užtikrinti tokį patį suderinimo lygį taip pat akivaizdus pasiūlymo dėl reglamento dalyje, kurioje Komisija nurodo, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0053" ID="QS0053"/>šiame reglamente nustatomos minimalios administracinių priemonių, sankcijų ir baudų taisyklės. Tai netrukdo valstybėms narėms nustatyti griežtesnius standartus<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl prekybos vertybiniais popieriais naudojantis viešai neatskleista informacija ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) pasiūlymas (COM/2011/651 <HT TYPE="ITALIC">final</HT> – 2011/0295 (COD)).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į valstybėms narėms paliktą plačią diskreciją įgyvendinant joms pagal Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punktą tenkančias pareigas, kiek tai susiję su minimaliu suderinimo lygiu, mano nuomone, nekelia nuostabos tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nemanė esant reikalinga patikslinti, jog jeigu baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos nustatomos nacionaliniu lygiu, jos negalės būti taikomos asmenims, kurie, vykstant tyrimui dėl pažeidimo, už kurį gali būti skirtos tokios sankcijos, atsisako atsakyti į priežiūros institucijos klausimus, jei iš šių atsakymų gali paaiškėti jų atsakomybė už nagrinėjamą pažeidimą. Iš tiesų palikdamas valstybėms narėms laisvę nustatyti skirtinų sankcijų pobūdį ir apimtį tuo atveju, kai pažeista pareiga bendradarbiauti su priežiūros institucija, teisės aktų leidėjas, mano nuomone, neišvengiamai pripažino, jog galimas atvejis, kai sankcija būtų neskiriama dėl pagrindinių teisių, kurias Chartija sieja su baudžiamojo pobūdžio sankcijomis, pripažinimo. Kitaip tariant, kaip savo rašytinėse pastabose teigia Taryba, tai, kad tiek Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalis, tiek Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punktas suformuluoti bendrai ir besąlygiškai, nereiškia, kad išimtys, susijusios su tam tikros pagrindinės teisės paisymu, negali būti taikomos aiškinant šias nuostatas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="17"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2003/6 44 konstatuojamojoje dalyje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Ši konstatuojamoji dalis suformuluota taip: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0054" ID="QS0054"/>šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma [Chartijoje]<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/>.</P></NOTE> ir Reglamento Nr. 596/2014 77 konstatuojamojoje dalyje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Pagal šią konstatuojamąją dalį: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0055" ID="QS0055"/>šiame reglamente paisoma pagrindinių teisių ir principų, pripažintų [Chartijoje]. Taigi šis reglamentas turėtų būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į tas teises ir principus &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/></P></NOTE> kodifikuotas principas, pagal kurį Sąjungos antrinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad atitiktų pagrindines teises<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Žr., <HT TYPE="ITALIC">ex multis</HT>, <DATE ISO="20091119">2009 m. lapkričio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sturgeon ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑402/07 ir C‑432/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:716">EU:C:2009:716</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0048">48</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Nagrinėjamu atveju šis principas reiškia, jog pareigą bausti už nebendradarbiavimą su priežiūros institucija reikia aiškinti taip, kad ji atitiktų teisę tylėti, kuri išplaukia iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių ir kuri turi būti pripažinta, jei per procedūrą gali būti skirtos baudžiamojo pobūdžio sankcijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Vis dėlto reikia patikslinti, kad, priešingai nei, atrodo, mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal minėtą principą aiškinant pareigą bausti už nebendradarbiavimą su priežiūros institucija nereikalaujama atsižvelgti į būtinybę laikytis <HT TYPE="ITALIC">valstybių narių teisėje</HT> garantuojamų pagrindinių teisių apsaugos standartų tuo atveju, jeigu jie viršija pagal Sąjungos teisę užtikrinamas teises.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Visų pirma tokio aiškinimo nepatvirtina, kaip, atrodo, teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, žodžiai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0056" ID="QS0056"/>atsižvelgdamos į savo nacionalinės teisės aktus<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201C" ID="QE0056"/> ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0057" ID="QS0057"/>vadovaudamosi nacionaliniais teisės aktais<QUOT.END REF.START="QS0057" CODE="201C" ID="QE0057"/>, kurie vartojami atitinkamai Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalyje ir kurie susiję su valstybėms narėms tenkančia pareiga skirti sankcijas. Iš tiesų man atrodo, kad šiais žodžiais paprasčiausiai siekiama pabrėžti tai, kad taisykles dėl sankcijų turi įgyvendinti nacionalinės teisės aktų leidėjas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P>Šiuo klausimu taip pat reikia atkreipti dėmesį į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) pasiūlymo (COM (2001) 281 <HT TYPE="ITALIC">final</HT> – 2001/0118 (COD)) (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="240E" PAGE.FIRST="265" DATE.PUB="2001">OL C 240E, 2001, p. 265</REF.DOC.OJ>) 14 straipsnį, kuriame tuo metu, kai dar nebuvo priimta Chartija, Komisija patikslino, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0058" ID="QS0058"/>nustatydamos sankcijas ir organizuodamos sankcijų skyrimo procedūrą, valstybės narės turi laikytis [EŽTK] įtvirtintų principų<QUOT.END REF.START="QS0058" CODE="201C" ID="QE0058"/>, tačiau nebuvo padaryta jokios nuorodos į nacionaliniu lygiu įtvirtintas teises.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Kad ir kaip būtų, tokį aiškinimą Teisingumo Teismas apskritai atmetė savo Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Melloni</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P><DATE ISO="20130226">2013 m. vasario 26 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑399/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:107">EU:C:2013:107</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0056">56</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0064">64</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, <HT TYPE="ITALIC">Tribunal Constitucional</HT> (Konstitucinis Teismas, Ispanija) pateiktas trečiasis prejudicinis klausimas buvo susijęs su tuo, ar pagal Chartijos 53 straipsnį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Chartijos 53 straipsnyje nustatyta: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0059" ID="QS0059"/>[j]okia šios Chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurias atitinkamoje taikymo srityje pripažįsta Sąjungos teisė ir tarptautinė teisė bei tarptautiniai susitarimai, kurių šalys yra Sąjunga arba visos valstybės narės, įskaitant [EŽTK], taip pat valstybių narių <HT TYPE="ITALIC">konstitucijos</HT><QUOT.END REF.START="QS0059" CODE="201C" ID="QE0059"/> (kursyvu išskirta mano).</P></NOTE> valstybei narei leidžiama taikyti aukštesnį pagrindinių teisių apsaugos lygį, garantuojamą jos Konstitucijoje. Teisingumo Teismo didžioji kolegija į šį klausimą atsakė neigiamai, nes toks minėto 53 straipsnio aiškinimas pažeistų Sąjungos teisės viršenybę, vieningumą ir veiksmingumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Taip pat žr. <DATE ISO="20130226">2013 m. vasario 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Åkerberg Fransson</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑617/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:105">EU:C:2013:105</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20140911">2014 m. rugsėjo 11 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">A</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑112/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2195">EU:C:2014:2195</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Pelham ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑476/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:624">EU:C:2019:624</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0080">80</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20190729">2019 m. liepos 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spiegel Online</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑516/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:625">EU:C:2019:625</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0019">19</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Taip pat ir šioje byloje toks aiškinimas pažeistų Sąjungos teisės viršenybės principą, nes valstybei narei būtų leidžiama sudaryti kliūtis taikyti Sąjungos teisės nuostatas, visiškai atitinkančias Chartiją, t. y. Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalį, vien dėl tos priežasties, kad jos neatitinka šios valstybės Konstitucijos garantuojamų pagrindinių teisių. Be to, jis pažeistų vienodą ir veiksmingą Sąjungos teisės taikymą, nes sukeltų abejonių dėl teisės tylėti, kai baudžiama už nebendradarbiavimą su priežiūros institucija, apsaugos lygio vienodumo ir galėtų būti kliūtis suderinti priežiūros institucijų įgaliojimus skirti sankcijas už minėtą pažeidimą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="18"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus manau, kad Direktyvos 2003/6 14 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio 1 dalies b punkto tekstas leidžia aiškinti šias nuostatas taip, kad jos atitiktų teisę tylėti, kaip antai išplaukiančią iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių, todėl jų galiojimas šių straipsnių atžvilgiu negali būti ginčijamas. Taigi, galima nagrinėti klausimą, susijusį su aptariamos teisės apimtimi.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">c)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl teisės tylėti, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 ir 48 straipsnius, apimties</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Kaip buvo nurodyta šios išvados 39 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo taip pat klausia, kokios apimties fizinių asmenų teisė tylėti, kaip antai išplaukianti iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių, turi būti pripažinta per administracines procedūras, vykdomas siekiant skirti baudžiamojo pobūdžio sankcijas, kaip antai numatytas nacionalinės teisės aktuose, kuriais siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui rinka<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kai kurios suinteresuotosios šalys teisingai primena, kad Teisingumo Teismas jau yra teigiamai atsakęs į klausimą, ar ieškovo atžvilgiu pagrindinėje byloje vykdoma procedūra ir sankcija, kuri gali būti jam skirta už bendrojo teksto 187bis straipsnio pažeidimą, yra baudžiamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Bonda</HT> suformuotą jurisprudenciją. Žr. 2018 d. kovo 20 d. Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Di Puma ir Zecca</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑596/16 ir C‑597/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:192">EU:C:2018:192</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0038">38</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad EŽTT jurisprudencijoje, susijusioje su EŽTK 6 straipsniu, atrodo, šios teisės taikymo sritis aiškinama plačiau nei pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją antikonkurencinių veiksmų srityje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Ši problema bus nagrinėjama paskesniuose punktuose. Visų pirma aptarsiu klausimą, ar iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių išplaukiančios teisės tylėti apimtis šioje byloje nagrinėjamu atveju turi būti tokia pat kaip ir šios teisės apimtis, pripažinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, – į šį klausimą atsakysiu neigiamai (1 dalis). Paskui, remdamasis Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje ir su ja susijusiuose išaiškinimuose įtvirtinta vienodo aiškinimo sąlyga<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P>Žr. šios išvados 50 punktą.</P></NOTE>, pabandysiu apibrėžti šios teisės taikymo apimtį šioje byloje, remdamasis EŽTT jurisprudencija, susijusia su EŽTK 6 straipsniu (2 dalis).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Prieš pradedant šią analizę reikia patikslinti vieną dalyką. Mano nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jau pagrįstai atmetė tai, kad teisė tylėti savaime gali pateisinti asmens atsisakymą atvykti į priežiūros institucijos paskirtą apklausą arba jo nepagrįstą delsimą atvykti, tačiau tai neturi įtakos šios teisminės institucijos galimybei įvertinti, ar šis atsisakymas gali būti motyvuojamas tuo, kad suinteresuotasis asmuo negavo garantijos, jog bus paisoma jo teisės tylėti, ir kiek. Dėl šios priežasties analizuosiu tik faktinę atsisakymo atsakyti į minėtos institucijos klausimus prielaidą.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Teisė tylėti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Kiek man žinoma, Teisingumo Teismas yra nusprendęs dėl teisės tylėti apimties tik konkurencijos teisės srityje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89.</NO.P><TXT>Bet koks šios jurisprudencijos nagrinėjimas turi būti pradedamas nuo principinio Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Orkem / Komisija</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P><DATE ISO="19891018">1989 m. spalio 18 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>374/87</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1989:387">EU:C:1989:387</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90.</NO.P><TXT>Byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, ieškinį pareiškusi bendrovė nurodė pagrindą, paremtą argumentu, kad prašymu pateikti informaciją, – kurį jai atsiuntė Komisija, atlikusi patikrinimą dėl galimo šios bendrovės dalyvavimo susitarimuose ar suderintuose veiksmuose, – minėta bendrovė buvo įpareigota duoti parodymus prieš save ir prisipažinti pažeidusi konkurencijos taisykles. Atsakydamas į šį argumentą Teisingumo Teismas iš pradžių nurodė, pirma, kad tokia teisė nenumatyta Bendrijos teisės sistemoje, ir, antra, kad egzistuoja <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0060" ID="QS0060"/>pareiga aktyviai bendradarbiauti<QUOT.END REF.START="QS0060" CODE="201C" ID="QE0060"/>, tenkanti įmonėms, dėl kurių<?PAGE NO="19"?> atliekamas tyrimas siekiant nustatyti, ar jos padarė konkurencijos teisės pažeidimą. Paskui Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl būtinybės gerbti įmonių teisę į gynybą vis dėlto gali būti pripažinti tam tikri Komisijos tyrimo įgaliojimų apribojimai, kad ši teisė nebūtų nepataisomai pažeista per išankstinio tyrimo procedūras, kurios gali turėti lemiamą reikšmę įrodant šių įmonių neteisėtus veiksmus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P><DATE ISO="19891018">1989 m. spalio 18 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Orkem / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>374/87</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1989:387">EU:C:1989:387</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Šios apribojimus Teisingumo Teismas apibrėžė taip: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0061" ID="QS0061"/>[n]ors Komisija &lt;…&gt; turi teisę nurodyti įmonėms pateikti visą būtiną informaciją apie faktus, kurie joms gali būti žinomi, ir prireikus perduoti jai turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima nustatyti vienos ar kitos įmonės konkurenciją pažeidžiančius veiksmus, vis dėlto &lt;…&gt; Komisija negali įpareigoti įmonės pateikti atsakymus, kuriais tokia įmonė turėtų pripažinti pažeidimą, kurį turi įrodyti pati Komisija<QUOT.END REF.START="QS0061" CODE="201C" ID="QE0061"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P><DATE ISO="19891018">1989 m. spalio 18 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Orkem / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>374/87</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1989:387">EU:C:1989:387</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91.</NO.P><TXT>Iš vėliau priimtų sprendimų matyti, kad, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas iš esmės nepakeitė šių apribojimų apibrėžties<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20010220">2001 m. vasario 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mannesmannröhren-Werke / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑112/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2001:61">EU:T:2001:61</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0065">65</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20021015">2002 m. spalio 15 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:582">EU:C:2002:582</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0273">273</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20060629">2006 m. birželio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / SGL Carbon</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑301/04 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:432">EU:C:2006:432</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20090924">2009 m. rugsėjo 24 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Erste Group Bank ir kt. / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑125/07 P, C-133/07 P ir C‑137/07 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:576">EU:C:2009:576</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0271">271</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20070125">2007 m. sausio 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dalmine / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑407/04 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2007:53">EU:C:2007:53</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Atvirkščiai, jis nusprendė, kad tokia teisės tylėti taikymo apimtis atitinka Chartijos 47 ir 48 straipsnius, nes reikalavimas užtikrinti konkurencijos teisės veiksmingumą reiškia, kad reikia palyginti teisės tylėti ir viešojo intereso, kuriuo grindžiamas persekiojimas už konkurencijos teisės pažeidimus, svarbą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20010220">2001 m. vasario 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mannesmannröhren-Werke / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑112/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2001:61">EU:T:2001:61</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0066">66</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0078">78</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20060629">2006 m. birželio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / SGL Carbon</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑301/04 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:432">EU:C:2006:432</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0049">49</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20100428">2010 m. balandžio 28 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Amann &amp; Söhne ir Cousin Filterie / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑446/05</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2010:165">EU:T:2010:165</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0326">326</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0328">328</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20140314">2014 m. kovo 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Buzzi Unicem / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑297/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2014:122">EU:T:2014:122</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0060">60</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0062">62</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Iš tikrųjų, jei būtų pripažinta teisė tylėti, kuri apimtų ir išimtinai faktinius klausimus (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0062" ID="QS0062"/>absoliuti teisė tylėti<QUOT.END REF.START="QS0062" CODE="201C" ID="QE0062"/>), toks pripažinimas, remiantis šia jurisprudencija, viršytų tai, kas būtina įmonių teisei į gynybą apsaugoti, ir sudarytų nepateisinamą kliūtį Komisijai vykdant jai pavestą užduotį užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi vidaus rinkoje. Taip pat pagal šią jurisprudenciją į išimtinai faktinio pobūdžio klausimus atsakiusiai įmonei niekas netrukdo vėliau per administracinę procedūrą arba per procesą Sąjungos teisme įrodyti, kad jos atsakymuose išdėstytos faktinės aplinkybės turi kitokią reikšmę nei ta, kurią joms suteikė Komisija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0092"><NO.P>92.</NO.P><TXT>Taigi, Teisingumo Teismo teigimu, teisė tylėti neapima atsakymų į klausimus dėl faktinių aplinkybių, nebent jais siekiama gauti atitinkamos įmonės prisipažinimą dėl Komisijos tiriamo pažeidimo padarymo. Kitaip tariant, kaip Teisingumo Teismas patikslino Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija</HT>, atsižvelgiant į šios teisės užtikrinamą apsaugą reikia nustatyti, ar įmonės, kuriai skirti minėti klausimai, atsakymas <HT TYPE="ITALIC">iš esmės prilygsta</HT> pažeidimo pripažinimui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P><DATE ISO="20021015">2002 m. spalio 15 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:582">EU:C:2002:582</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0273">273</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Šiuo klausimu žr. generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">HeidelbergCement / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑247/14 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:694">EU:C:2015:694</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0154">154</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0093"><NO.P>93.</NO.P><TXT>Jei taip nėra, klausimas laikomas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0063" ID="QS0063"/>visiškai faktiniu<QUOT.END REF.START="QS0063" CODE="201C" ID="QE0063"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P><DATE ISO="20061214">2006 m. gruodžio 14 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2006:396">EU:T:2006:396</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0539">539</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> arba <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0064" ID="QS0064"/>visiškai faktinio pobūdžio<QUOT.END REF.START="QS0064" CODE="201C" ID="QE0064"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P><DATE ISO="20010220">2001 m. vasario 20 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mannesmannröhren-Werke / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑112/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2001:61">EU:T:2001:61</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0077">77</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, todėl nepatenka į teisės tylėti taikymo sritį, net jei atitinkamos įmonės atsakymas <HT TYPE="ITALIC">gali būti panaudotas nustatant, kad ji padarė konkurencijos taisyklių pažeidimą</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0094"><NO.P>94.</NO.P><TXT>Savo rašytinėse pastabose Italijos vyriausybė iš esmės teigia, kad ši jurisprudencija gali būti taikoma pagal analogiją, kai reikia nustatyti fizinių asmenų teisės tylėti per administracines procedūras, per kurias siekiama atskleisti piktnaudžiavimą rinka, apimtį. Konkrečiau kalbant, šios vyriausybės teigimu, atsižvelgiant į reikalavimą užtikrinti antrinės teisės nuostatų, kuriomis įpareigojama bausti už tokį<?PAGE NO="20"?> piktnaudžiavimą, kaip antai Direktyvos 2003/6 14 straipsnio ir Reglamento Nr. 596/2014 30 straipsnio, veiksmingumą, teisės tylėti apimtis privalo būti apibrėžta siekiant pusiausvyros tarp šios teisės ir viešojo intereso užtikrinti finansų rinkų vientisumą bei sustiprinti investuotojų pasitikėjimą šiomis rinkomis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P>Žr. Direktyvos 2003/6 ir Reglamento Nr. 596/2014 2 konstatuojamąsias dalis.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0095"><NO.P>95.</NO.P><TXT>Negaliu pritarti šiai nuomonei.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0096"><NO.P>96.</NO.P><TXT>Ši jurisprudencija buvo suformuota dėl įmonių, kurių atžvilgiu atliekamas tyrimas dėl konkurencijos teisės pažeidimų, todėl akivaizdu, kad ji susijusi tik su <HT TYPE="ITALIC">juridiniais asmenimis</HT>, kaip, beje, pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tiesų įmonės ir įmonių asociacijos yra vieninteliai Sąjungos konkurencijos teisės subjektai ir vieninteliai subjektai, kuriems Komisija gali skirti baudas už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0059"><P>Žr. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / SGL Carbon</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑301/04 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:53">EU:C:2006:53</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0063">63</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Tačiau atrodo, kad Teisingumo Teismas iki šiol nenagrinėjo klausimo, susijusio su fizinių asmenų teisės tylėti apimtimi.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Teisė tylėti EŽTT jurisprudencijoje</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0097"><NO.P>97.</NO.P><TXT>Kitaip nei Teisingumo Teismas, EŽTT niekada nėra pareiškęs nuomonės, jei neklystu, dėl juridinio asmens galimybės remtis teise tylėti baudžiamajame ar administraciniame procese, kuris vykdomas jo atžvilgiu siekiant skirti baudžiamojo pobūdžio sankcijas. Kitaip tariant, šios teisės taikymas, kurio gairės apibrėžtos paskesniuose punktuose, iki šiol buvo pripažintas tik <HT TYPE="ITALIC">fizinių asmenų</HT> atžvilgiu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0060"><P>Šiuo klausimu žr. Wils W., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0065" ID="QS0065"/>Self-Incrimination in EC Antitrust Enforcement: A Legal and Economic Analysis<QUOT.END REF.START="QS0065" CODE="201C" ID="QE0065"/>, <HT TYPE="ITALIC">World Competition: Law and Economics Review</HT>, t. 26, Nr. 4, 2003, p. 577, ir Oliver P., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0066" ID="QS0066"/>Companies and their Fundamental Rights: a Comparative Perspective<QUOT.END REF.START="QS0066" CODE="201C" ID="QE0066"/>, <HT TYPE="ITALIC">International and Comparative Law Quarterly</HT>, Wolters Kluwer, t. 64, Nr. 3, 2015, p. 686. Kaip pabrėžė kai kurios suinteresuotosios šalys šioje byloje, Sąjungos teisės aktų leidėjas taiko tokį pat aiškinimą <DATE ISO="20160309">2016 m. kovo 9 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="065" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2016">OL L 65, 2016, p. 1</REF.DOC.OJ>), kurios 7 straipsnyje saugoma <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0067" ID="QS0067"/>teisė tylėti<QUOT.END REF.START="QS0067" CODE="201C" ID="QE0067"/> ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0068" ID="QS0068"/>teisė neduoti parodymų prieš save<QUOT.END REF.START="QS0068" CODE="201C" ID="QE0068"/>. Be kita ko, žr. jos 13 konstatuojamąją dalį, pagal kurią <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0069" ID="QS0069"/>šioje direktyvoje nustatomi įvairūs fizinių ir juridinių asmenų nekaltumo prezumpcijos tam tikrų aspektų apsaugos reikalavimai ir apsaugos lygiai. Fizinių asmenų atžvilgiu tokia apsauga atsispindi nusistovėjusioje [EŽTT] praktikoje. Tačiau Teisingumo Teismas pripažino, kad iš nekaltumo prezumpcijos kylančios teisės juridiniams asmenims taikomos kitaip nei fiziniams asmenims<QUOT.END REF.START="QS0069" CODE="201C" ID="QE0069"/>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0098"><NO.P>98.</NO.P><TXT>Tai labai aiškiai matyti iš to, kaip EŽTT apibūdino teisės tylėti ir teisės neduoti parodymų prieš save (pastaroji yra pirmosios sudedamoji dalis) pagrindimą. Iš tiesų, EŽTT teigimu, šių teisių egzistavimas pagrįstas asmenų, kuriems pareikštas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0070" ID="QS0070"/>baudžiamasis kaltinimas<QUOT.END REF.START="QS0070" CODE="201C" ID="QE0070"/>, apsauga nuo valdžios institucijų neteisėtos prievartos. Šio teismo nuomone, tokia apsauga siekiama išvengti teisminių klaidų ir užtikrinti EŽTK 6 straipsniu siekiamą rezultatą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0061"><P><DATE ISO="19960208">1996 m. vasario 8 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Murray prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:1996:0208JUD001873191, § 45).</P></NOTE>, konkrečiau kalbant, užtikrinti, kad kaltinimą baudžiamojoje byloje pagrindžiantys argumentai nebūtų paremti įrodymais, gautais dėl prievartos ar spaudimo, <HT TYPE="ITALIC">prieš kaltinamojo valią</HT>. Pastarąjį aspektą pabrėžia patikslinimas, kad teisė neduoti parodymų prieš save <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0071" ID="QS0071"/>pirmiausia susijusi su tuo, kad turi būti gerbiamas kaltinamojo sprendimas tylėti<QUOT.END REF.START="QS0071" CODE="201C" ID="QE0071"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0062"><P><DATE ISO="19961217">1996 m. gruodžio 17 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Saunders prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:1996:1217JUD001918791, § 69).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0099"><NO.P>99.</NO.P><TXT>Kitaip tariant, kaip Komisija aiškiai nurodė savo rašytinėse pastabose, būtent pagarba asmeniui ir jo apsisprendimo laisvei, užkertant kelią valdžios institucijų prievartai dėl asmens išreikštos valios, sudaro teisės tylėti, kaip ją aiškina EŽTT, tikslo esmę. Taigi šis teismas supranta nagrinėjamą teisę kaip žmogaus orumo sudedamąją dalį, kaip teisingai pažymėjo teisėjas S. K. Martens savo atskirojoje nuomonėje, pridėtoje prie Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Saunders prieš Jungtinę Karalystę</HT>, kurioje patikslinta, kad,<?PAGE NO="21"?> atrodo, EŽTT pritarė požiūriui, jog <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0072" ID="QS0072"/><HT TYPE="ITALIC">pagarba žmogaus orumui ir laisvei</HT> reikalauja, kad bet kuris įtariamasis galėtų visiškai laisvai apsispręsti dėl savo elgesio jam pareikštų kaltinimų atžvilgiu<QUOT.END REF.START="QS0072" CODE="201C" ID="QE0072"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0063"><P><DATE ISO="19961217">1996 m. gruodžio 17 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Saunders prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:1996:1217JUD001918791), teisėjo S. K. Martens atskirosios nuomonės, kuriai pritarė teisėjas P. Kūris, 9 ir 10 punktai.</P></NOTE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0064"><P>Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE>. Šiomis aplinkybėmis neatrodo, kad teisė tylėti gali būti taikoma juridiniams asmenims tokios apimties, kokia ji pripažįstama šioje jurisprudencijoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0065"><P>Be to, remiantis šio teismo jurisprudencija, susijusia su kitomis pagrindinėmis teisėmis, galima daryti išvadą, kad kartais EŽTT atskiria fiziniams ir juridiniams asmenims suteikiamos apsaugos lygį. Klasikinis pavyzdys yra Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Niemitz prieš Vokietiją</HT> (EŽTT, <DATE ISO="19921216">1992 m. gruodžio 16 d.</DATE>, CE:ECHR:1992:1216JUD001371088), kuriame EŽTT nusprendė, kad krata, atlikta advokato biure, kuriame jis gyveno, yra jo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0073" ID="QS0073"/>gyvenamosios vietos<QUOT.END REF.START="QS0073" CODE="201C" ID="QE0073"/> pažeidimas. Vis dėlto tas teismas nurodė, kad valstybių narių teisė kištis į privatų gyvenimą pagal EŽTK 8 straipsnio 2 dalį gali būti platesnė, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0074" ID="QS0074"/>kalbant apie profesines ar komercines patalpas ar veiklą, nei kitais atvejais<QUOT.END REF.START="QS0074" CODE="201C" ID="QE0074"/> (31 punktas). Reikia pažymėti, kad <DATE ISO="20150618">2015 m. birželio 18 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Deutsche Bahn ir kt. / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑583/13 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:404">EU:C:2015:404</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), Teisingumo Teismas pasirėmė šia jurisprudencija, siekdamas patvirtinti Bendrojo Teismo vertinimą, pagal kurį išankstinio teismo leidimo nebuvimas savaime negali lemti patikrinimo priemonės, kurią Komisija taikė vykdydama savo tyrimo įgaliojimus konkurencijos srityje, neteisėtumo (20–25 punktai).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0100"><NO.P>100.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į apimtį, kurią EŽTT pripažįsta fizinių asmenų teisei tylėti, pirmiausia reikia priminti, kad, šio teismo nuomone, ši teisė susijusi su asmenų, kuriems pareikšti kaltinimai baudžiamosiose bylose, apsauga nuo valdžios institucijų <HT TYPE="ITALIC">neteisėtos prievartos</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0101"><NO.P>101.</NO.P><TXT>Darytina išvada, kad nagrinėdamas, ar buvo pažeistas EŽTK 6 straipsnis, EŽTT visų pirma kelia klausimą, ar buvo taikoma prievarta siekiant gauti įrodymų, paskui tikrina, ar tokia prievarta laikytina neteisėta. Savo jurisprudencijoje jis nurodė kelis atvejus, kai gali kilti nuogąstavimų dėl neteisėtos prievartos buvimo, ir visų pirma tai yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0075" ID="QS0075"/>atvejis, kai įtariamasis, kuriam grasinama sankcijomis parodymų nedavimo atveju, duoda parodymus arba baudžiamas už atsisakymą tai daryti<QUOT.END REF.START="QS0075" CODE="201C" ID="QE0075"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0066"><P><DATE ISO="20160913">2016 m. rugsėjo 13 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kiti prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:2016:0913JUD005054108, § 267).</P></NOTE>. Siekdamas nustatyti, ar šie nuogąstavimai atitinka realybę, EŽTT vertina prievartos pobūdį ir mastą, kuriuos parodo su atsisakymu duoti parodymus susijusios sankcijos rūšis ir griežtumas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0067"><P><DATE ISO="20001221">2000 m. gruodžio 21 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Heaney ir McGuinness prieš Airiją</HT> (CE:ECHR:2000:1221JUD003472097, § 53) (šešių mėnesių įkalinimo bausmė).</P></NOTE> bei tinkamų garantijų buvimas atitinkamame procese<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0068"><P><DATE ISO="20070629">2007 m. birželio 29 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">O’Halloran ir Francis prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:2007:0629JUD001580902, § 59).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0102"><NO.P>102.</NO.P><TXT>Vis dėlto EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad ne visos tiesioginės prievartos kaltinamajam formos, siekiant prieš jo valią gauti kaltę patvirtinančius parodymus, gali nulemti EŽTK 6 straipsnio pažeidimą. Iš tiesų, kadangi, šio teismo nuomone, teisė tylėti nėra absoliuti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0069"><P>Be kita ko, žr. <DATE ISO="20001221">2000 m. gruodžio 21 d.</DATE> EŽTT sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Heaney ir McGuinness prieš Airiją</HT> (CE:ECHR:2000:1221JUD003472097, § 47).</P></NOTE>, valdžios institucijų taikomas prievartos laipsnis yra nesuderinamas su šia nuostata tuo atveju, jei dėl to paneigiama pati šios teisės esmė<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0070"><P><DATE ISO="19960208">1996 m. vasario 8 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Murray prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:1996:0208JUD001873191, § 49).</P></NOTE>. EŽTT teigimu, atliekant tokį vertinimą svarbiausia yra tai, kaip prievarta gauti įrodymai <HT TYPE="ITALIC">panaudojami</HT> vykstant baudžiamajam procesui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0071"><P><DATE ISO="19961217">1996 m. gruodžio 17 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Saunders prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:1996:1217JUD001918791, § 71).</P></NOTE> tiek paties proceso kontekste, tiek už jo ribų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0072"><P><DATE ISO="20040408">2004 m. balandžio 8 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Weh prieš Austriją</HT> (CE:ECHR:2004:0408JUD003854497, § 42–44).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0103"><NO.P>103.</NO.P><TXT>Pastarasis kriterijus, be kita ko, leidžia nustatyti galimą prievartos neteisėtumą, kai kaltinamajam pateikti klausimai susiję su <HT TYPE="ITALIC">faktinėmis aplinkybėmis</HT>. Šį klausimą EŽTT pirmą kartą nagrinėjo byloje <HT TYPE="ITALIC">Saunders prieš Jungtinę Karalystę</HT>. Atsakydamas į Jungtinės Karalystės vyriausybės pateiktą argumentą, kad teisė neduoti parodymų prieš save buvo netaikytina šios bylos aplinkybėmis, nes ieškovas neprivalėjo pateikti atsakymų, kurie atitiktų parodymų prieš save pobūdį, EŽTT pirmiausia pareiškė, kad teisė tylėti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0076" ID="QS0076"/>pagrįstai negali apsiriboti prisipažinimu dėl nusikalstamos veikos padarymo arba pareiškimais, kurie tiesiogiai leidžia paraukti atsakomybėn<QUOT.END REF.START="QS0076" CODE="201C" ID="QE0076"/>, paskui patikslino, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0077" ID="QS0077"/>naudojant prievartą gautas liudijimas, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo kaltinamojo pobūdžio, kaip antai asmens pareiškimai, paneigiantys jo kaltę, arba <HT TYPE="ITALIC">paprasta informacija dėl faktinių klausimų</HT>, paskui gali būti panaudotas pagrindžiant kaltinimą baudžiamajame procese<QUOT.END REF.START="QS0077" CODE="201C" ID="QE0077"/>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0073"><P><DATE ISO="19961217">1996 m. gruodžio 17 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Saunders prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:1996:1217JUD001918791, § 71).</P></NOTE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0074"><P>Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE></TXT></NP.ECR><?PAGE NO="22"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0104"><NO.P>104.</NO.P><TXT>Keli esminiai patikslinimai šiuo klausimu vėliau buvo pateikti Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Corbet prieš Prancūziją</HT>. Iš esmės konstatavęs prievartos buvimą ir tai, kad kaltinamųjų pareiškimai nebuvo parodymų prieš save pobūdžio, EŽTT, atsižvelgdamas į taikant prievartą gautų pareiškimų, susijusių su faktinėmis aplinkybėmis, panaudojimą, nusprendė, kad EŽTK 6 straipsnio pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, jei šie pareiškimai turėjo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0078" ID="QS0078"/>įtakos sprendimui dėl kaltės arba bausmei<QUOT.END REF.START="QS0078" CODE="201C" ID="QE0078"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0075"><P><DATE ISO="20150319">2015 m. kovo 19 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Corbet ir kiti prieš Prancūziją</HT> (CE:ECHR:2015:0319JUD000749411, § 34).</P></NOTE>. Kadangi toks visiškai baudžiamosios teisės sričiai būdingas formulavimas vartojamas vien dėl tos bylos faktinių aplinkybių ypatumų, man atrodo, kad šis principas turi būti laikomas taikytinu ir tuomet, kai šie pareiškimai turėjo įtakos <HT TYPE="ITALIC">nuteisimui ar sankcijai, skirtai</HT> pasibaigus administracinei procedūrai, priskirtinai baudžiamajai sričiai, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0105"><NO.P>105.</NO.P><TXT>Be to, EŽTT patikslino, kad teisės tylėti apimtis negali būti susiaurinta dėl šios teisės ir viešojo intereso svarbos palyginimo. Šių gairių buvo laikomasi nuo to laiko, kai buvo priimtas Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Sanders prieš Jungtinę Karalystę</HT>, kuriame EŽTT atmetė vyriausybės teiginį, pagal kurį esminis viešasis interesas dėl persekiojimo už sukčiavimą bendrovių srityje ir atsakingų asmenų nubaudimo galėjo pateisinti tai, kad kaltinamajam nepripažįstama teisė neduoti parodymų prieš save<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0076"><P><DATE ISO="19961217">1996 m. gruodžio 17 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Saunders prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:1996:1217JUD001918791, § 74). Nors tiesa, kad tokį palyginimą su viešuoju interesu EŽTT, atrodo, pripažino <DATE ISO="20060711">2006 m. liepos 11 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Jalloh prieš Vokietiją</HT> (CE:ECHR:2006:0711JUD005481000, § 117), taip pat tiesa, kad <DATE ISO="20160913">2016 m. rugsėjo 13 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir kiti prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:2016:0913JUD005054108, § 252) aplinkybės, kuriomis leidžiama atsižvelgti į viešąjį interesą dėl nusikalstamos veikos persekiojimo, buvo apribotos ypač opiais klausimais, kaip antai terorizmu arba kitais sunkiais nusikaltimais.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0106"><NO.P>106.</NO.P><TXT>Taigi fizinių asmenų teisė tylėti per administracines procedūras, per kurias gali būti skirta baudžiamojo pobūdžio sankcija, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, taip pat apima atsakymus į klausimus dėl faktinių aplinkybių, kurie nebūtinai reiškia kaltės pripažinimą, jei šie atsakymai turi įtakos priimto sprendimo ar sankcijos, skirtos po šios procedūros, pagrindimui. Siekiant apibrėžti šią taikymo apimtį, viešasis interesas, kuriuo grindžiamas nagrinėjamo pažeidimo persekiojimas, neturi jokios reikšmės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0107"><NO.P>107.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia pareikšti nuomonę dėl Komisijos argumento, pateikto tiek rašytinėse pastabose, tiek per teismo posėdį, – kad pagal principą, kuris išplaukia iš EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo byloje <HT TYPE="ITALIC">Jussila prieš Suomiją</HT> (toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Jussila</HT>)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0077"><P><DATE ISO="20061123">2006 m. lapkričio 23 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Jussila prieš Suomiją</HT> (CE:ECHR:2006:1123JUD007305301).</P></NOTE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0078"><P>Remiantis Komisijos rašytinėmis pastabomis, šis argumentas, atrodo, pateiktas atsižvelgiant į siūlomą aiškinimą, pagal kurį EŽTT jurisprudencija dėl teisės tylėti taikoma fiziniams asmenims, o Teisingumo Teismo jurisprudencija taikoma tik juridiniams asmenims. Savo ruožtu manau, kad šį argumentą reikėtų išnagrinėti atskirai.</P></NOTE> ir kurį Europos Sąjungos Bendrasis Teismas taikė Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Schindler Holding Ltd ir kt. / Komisija</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0079"><P><DATE ISO="20110713">2011 m. liepos 13 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>T‑138/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2011:362">EU:T:2011:362</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, leidžiamas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0079" ID="QS0079"/>mažiau griežtas<QUOT.END REF.START="QS0079" CODE="201C" ID="QE0079"/> teisės tylėti taikymas tokiose srityse, kaip baudimas už piktnaudžiavimą rinka, todėl ši teisė taikoma tokios pat ribotos apimties kaip ir teisė tylėti, pripažįstama juridiniams asmenims Teisingumo Teismo jurisprudencijoje antikonkurencinių veiksmų srityje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0108"><NO.P>108.</NO.P><TXT>Reikia priminti, kad toje byloje EŽTT nagrinėjo, ar su EŽTK 6 straipsniu yra suderinama tai, kad nebuvo surengta posėdžio per apeliacinį procesą dėl mokesčių padidinimo, kurį nusprendė taikyti Suomijos mokesčių administratorius. Aptariamu atveju EŽTT patvirtino principą, kad, kalbant apie visas procedūras, po kurių skiriamos sankcijos, kvalifikuotinos kaip baudžiamosios pagal EŽTK 6 straipsnį, turi būti atskirtos procedūros ir sankcijos, patenkančios į <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0080" ID="QS0080"/>baudžiamosios teisės branduolį<QUOT.END REF.START="QS0080" CODE="201C" ID="QE0080"/> ir vertinamos kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0081" ID="QS0081"/>žeminančios<QUOT.END REF.START="QS0081" CODE="201C" ID="QE0081"/> atitinkamų asmenų atžvilgiu, ir tos, kurios nepriklauso šiam branduoliui. Priminęs, kad EŽTT savarankiškai aiškina sąvoką <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0082" ID="QS0082"/>baudžiamasis kaltinimas<QUOT.END REF.START="QS0082" CODE="201C" ID="QE0082"/> ir remiantis šiuo aiškinimu EŽTK 6 straipsnio baudžiamojo aspekto taikymas buvo laipsniškai išplėstas sritims, kurios formaliai nepriklauso tradicinėms baudžiamosios teisės kategorijoms, EŽTT patikslino, kad, kalbant apie į baudžiamosios teisės branduolį nepatenkančias kategorijas, su EŽTK 6 straipsnio baudžiamuoju aspektu susijusios garantijos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0083" ID="QS0083"/>nebūtinai turi būti taikomos visu griežtumu<QUOT.END REF.START="QS0083" CODE="201C" ID="QE0083"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0080"><P><DATE ISO="20061123">2006 m. lapkričio 23 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Jussila prieš Suomiją</HT> (CE:ECHR:2006:1123JUD007305301, § 43).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="23"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0109"><NO.P>109.</NO.P><TXT>Kadangi teisė tylėti yra viena iš šių garantijų, iš tiesų galima teigti, kad EŽTT pripažįstama šios teisės apimtis priklauso nuo to, ar EŽTK 6 straipsnis taikomas baudžiamosios teisės branduoliui priskirtinoje srityje, ir, jei taip nėra, ši apimtis turi būti laikoma siauresne ir atitikti šios teisės taikymo apimtį, kuri yra pripažinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje antikonkurencinių veiksmų srityje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0110"><NO.P>110.</NO.P><TXT>Mano nuomone, šiam argumentui negalima pritarti šioje byloje, nes EŽTT Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Grande Stevens ir kiti prieš Italiją</HT> jau yra nusprendęs, kad Italijos teisės aktų leidėjo siekiant perkelti Direktyvą 2003/6 nustatytos sankcijos iš tiesų priskirtinos baudžiamosios teisės branduoliui, nes jos yra žeminančio pobūdžio tiek, kiek gali padaryti žalos atitinkamų asmenų profesinei garbei ir pasitikėjimui jais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0081"><P><DATE ISO="20140304">2014 m. kovo 4 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Grande Stevens ir kiti prieš Italiją</HT> (CE:ECHR:2014:0304JUD001864010, § 122).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0111"><NO.P>111.</NO.P><TXT>Kad ir kaip būtų, man kyla abejonių, ar apskritai galima remtis Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Jussila</HT> įtvirtintu principu, siekiant pateisinti siauresnį teisės tylėti apimties aiškinimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0112"><NO.P>112.</NO.P><TXT>Pirmiausia reikia pabrėžti, kad nors Bendrasis Teismas iš tikrųjų taikė šį principą kelis kartus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0082"><P>Be šios išvados 107 punkte nurodyto sprendimo, žr. <DATE ISO="20130913">2013 m. rugsėjo 13 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Total / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑548/08</NO.CASE>, nepaskelbtas Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2013:434">EU:T:2013:434</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0183">183</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0185">185</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20140711">2014 m. liepos 11 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sasol ir kt. / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑541/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2014:628">EU:T:2014:628</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0206">206</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0208">208</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, Teisingumo Teismas niekada juo nesirėmė, nors generaliniai advokatai tris kartus siūlė jam tai padaryti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0083"><P>Generalinės advokatės E. Sharpston išvada byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">KME Germany ir kt. / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑272/09 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:63">EU:C:2011:63</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0067">67</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), generalinio advokato P. Mengozzi išvada byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Elf Aquitaine / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑521/09 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:89">EU:C:2011:89</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) ir generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schindler Holding ir kt. / Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑501/11 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:248">EU:C:2013:248</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0025">25</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0113"><NO.P>113.</NO.P><TXT>Be to, nereikia pamiršti, kad jo taikymas ribojamas atsižvelgiant į du dalykus. Pirma, nors tiesa, kad to sprendimo 43 punkte bendrai kalbama apie <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0084" ID="QS0084"/>garantijas, teikiamas remiantis 6 straipsnio baudžiamuoju aspektu<QUOT.END REF.START="QS0084" CODE="201C" ID="QE0084"/>, taip pat reikia pažymėti, jog iš vėlesnės EŽTT jurisprudencijos aiškiai matyti, kad šis mažiau griežtas EŽTK 6 straipsnio baudžiamojo aspekto taikymas susijęs tik su <HT TYPE="ITALIC">kai kuriomis</HT> iš šių garantijų. Pavyzdžiui, Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Kammerer prieš Austriją</HT> šis teismas nusprendė, kad Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Jussila</HT> taikytas požiūris <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0085" ID="QS0085"/>neapsiriboja tik teismo posėdžio nebuvimo klausimu, bet <HT TYPE="ITALIC">gali būti išplėstas</HT> ir kitoms procesinėms garantijoms, kurias apima 6 straipsnis, kaip antai šioje byloje kaltinamojo dalyvavimas teismo posėdyje<QUOT.END REF.START="QS0085" CODE="201C" ID="QE0085"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0084"><P><DATE ISO="20100512">2010 m. gegužės 12 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Kammerer prieš Austriją</HT> (CE:ECHR:2010:0512JUD003243506, § 27) (laisvas vertimas). Taip pat šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20140710">2014 m. liepos 10 d.</DATE> EŽTT sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Marčan prieš Kroatiją</HT> (CE:ECHR:2014:0710JUD004082012, § 35).</P></NOTE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0085"><P>Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE>. Atsižvelgiant į šį argumentą, man atrodo abejotina, ar būtų galima sutikti ne taip griežtai taikyti tam tikrą garantiją, kaip antai teisę tylėti, kuri, remiantis EŽTT jurisprudencija, priskirtina <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0086" ID="QS0086"/>teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos esmei<QUOT.END REF.START="QS0086" CODE="201C" ID="QE0086"/>. Antra, visiškai pritariu aiškinimui, kad Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Jussila</HT> įtvirtintas principas reiškia ne aptariamos garantijos panaikinimą ar apimties apribojimą, o tik jos <HT TYPE="ITALIC">pakeitimą</HT> alternatyviais teisės į teisingą bylos nagrinėjimą apsaugos būdais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0086"><P>Žr. Smits C. ir Waelbroeck D., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0087" ID="QS0087"/>When the Judge Prosecutes, Power Prevails Over Law<QUOT.END REF.START="QS0087" CODE="201C" ID="QE0087"/>, leidinyje Govaere I., Quick R. ir Bronckers M. (leid.), <HT TYPE="ITALIC">Trade and Competition Law in the ES and Beyond</HT>, Edward Elgar Publishing, 2011, p. 452.</P></NOTE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0087"><P>Man atrodo, kad tai apibendrinta sprendimo 42 punkto paskutiniame sakinyje, kuris suformuluotas taip: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0088" ID="QS0088"/>šiuo atveju &lt;…&gt; visų pirma reikia atsižvelgti į 6 straipsnyje įtvirtintą teisingumo principą, kurio svarba yra esminė &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0088" CODE="201C" ID="QE0088"/></P></NOTE>. Iš tiesų išvada, kad EŽTK 6 straipsnis nebuvo pažeistas, tame sprendime buvo padaryta įvertinus <HT TYPE="ITALIC">kontekstą</HT>, susijusį su klausimu, ar teismo nagrinėtos teisinės problemos galėjo išimties tvarka leisti nacionalinėms valdžios institucijoms atmesti prašymą surengti teismo posėdį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0114"><NO.P>114.</NO.P><TXT>Darytina išvada, kad Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Jussila</HT> įtvirtintas principas galėtų pateisinti teisės tylėti netaikymą atsakymams į priežiūros institucijos klausimus, susijusius su faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis remiantis nustatomas pažeidimo buvimas, tik tuomet, jei tokiu atveju būtų taikomi alternatyvūs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą apsaugos būdai, o tai turėtų būti patikrinta įvertinus nagrinėjamo atvejo kontekstą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="24"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0115"><NO.P>115.</NO.P><TXT>Šis antrasis argumentas, mano nuomone, taikytinas ir siekiant paneigti Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">A. Menarini Diagnostics s.r.l. prieš Italiją</HT> (toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Menarini</HT>)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0088"><P><DATE ISO="20110927">2011 m. rugsėjo 27 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">A. Menarini Diagnostics s.r.l. prieš Italiją</HT> (CE:ECHR:2011:0927JUD004350908).</P></NOTE> reikšmingumą; Komisija taip pat pasirėmė šiuo sprendimu šiame kontekste dėl to, kad jame suformuluotas gretimas principas, pagal kurį, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0089" ID="QS0089"/>[n]ors [administracinės procedūros ir baudžiamojo proceso siaurąja šio žodžio prasme skirtumai] negali atleisti susitariančiųjų valstybių nuo pareigos laikytis visų garantijų, suteiktų pagal 6 straipsnio baudžiamąjį aspektą, šie skirtumai vis dėlto gali daryti įtaką šių garantijų taikymui<QUOT.END REF.START="QS0089" CODE="201C" ID="QE0089"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0089"><P><DATE ISO="20110927">2011 m. rugsėjo 27 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">A. Menarini Diagnostics s.r.l. prieš Italiją</HT> (CE:ECHR:2011:0927JUD004350908, § 62).</P></NOTE>. Šiame sprendime, kalbant apie Italijos administracinio teismo atliekamą nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimų kontrolę, EŽTT pateikė neigiamą atsakymą į klausimą, ar galėjo būti pažeista kiekvieno asmens teisė į tai, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų visą jurisdikciją turinti institucija, ir šis atsakymas iš esmės buvo motyvuotas tuo, kad nors pagal Italijos teisės aktus ir jurisprudenciją administracinis teismas buvo skatinamas atlikti tik paprastą teisėtumo kontrolę, <HT TYPE="ITALIC">Conseil d’État</HT> (Valstybės Taryba) <HT TYPE="ITALIC">tos bylos aplinkybėmis</HT> atliko kontrolę, turėdama visą jurisdikciją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0090"><P><DATE ISO="20110927">2011 m. rugsėjo 27 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">A. Menarini Diagnostics s.r.l. prie Italiją</HT> (CE:ECHR:2011:0927JUD004350908), teisėjo A. Sajó sutampanti nuomonė. Šiuo klausimu žr. Muguet-Poullennec G. ir Domenicucci D. P., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0090" ID="QS0090"/>Amende infligée par une autorité de concurrence et droit à une protection juridictionnelle effective: les enseignements de l'arrêt Menarini de la CEDH<QUOT.END REF.START="QS0090" CODE="201C" ID="QE0090"/>, <HT TYPE="ITALIC">Revue Lamy de la concurrence</HT>, Nr. <DATE ISO="20120130">30</DATE>, <DATE ISO="20120101">2012 m. sausio 1 d.</DATE></P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0116"><NO.P>116.</NO.P><TXT>Manau, kad nei Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Jussila</HT> išplaukiančiu principu, nei principu, suformuluotu Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Menarini</HT>, negali būti pasiremta siekiant pagrįsti argumentą, kad fizinių asmenų teisė tylėti per administracines procedūras, po kurių gali būti skirta baudžiamojo pobūdžio sankcija, turi būti aiškinama taip pat siaurai kaip ir teisė tylėti, suteikta juridiniam asmens pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją antikonkurencinių veiksmų srityje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0117"><NO.P>117.</NO.P><TXT>Taigi manau, kad, atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vienodo aiškinimo sąlygą, turi būti pripažinta tokia iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių išplaukiančios fizinių asmenų teisės tylėti – vykstant administracinėms procedūroms, per kurias gali būti skirta baudžiamojo pobūdžio sankcija, – apimtis, kuri atitinka šios teisės taikymo apimtį, apibrėžtą reikšmingoje EŽTT jurisprudencijoje ir, be kita ko, Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Corbet ir kiti prieš Prancūziją</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0091"><P><DATE ISO="20150319">2015 m. kovo 19 d.</DATE> EŽTT sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Corbet ir kiti prieš Prancūziją</HT> (CE:ECHR:2015:0319JUD000749411).</P></NOTE>, kiek tai susiję su atsakymais į klausimus dėl faktinių aplinkybių.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0118"><NO.P>118.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui į abu <HT TYPE="ITALIC">Corte Costituzionale</HT> (Konstitucinis Teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus (juos performulavus) atsakyti taip:</TXT><P><DATE ISO="20030128">2003 m. sausio 28 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) 14 straipsnio 3 dalies ir <DATE ISO="20140416">2014 m. balandžio 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentas) ir kuriuo panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB ir Komisijos direktyvos 2003/124/EB, 2003/125/EB ir 2004/72/EB 30 straipsnio 1 dalies b punkto tekstas leidžia aiškinti šias nuostatas taip, kad jos atitiktų teisę tylėti, kaip antai išplaukiančią iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 ir 48 straipsnių, nes pagal minėtas nuostatas valstybės narės neįpareigojamos bausti asmenų, kurie atsisako atsakyti į priežiūros institucijos klausimus, jei iš atsakymų į šiuos klausimus gali paaiškėti jų atsakomybė už pažeidimą, už kurį gali būti skirtos baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos. Remiantis Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta vienodo aiškinimo sąlyga, fizinių asmenų teisė tylėti per administracines procedūras, per kurias gali būti skirta baudžiamojo pobūdžio sankcija, turi būti pripažinta tokios apimties, kokia<?PAGE NO="25"?> išplaukia iš reikšmingos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, pagal kurią ši teisė apima, be kita ko, atsakymus į klausimus dėl faktinių aplinkybių, jeigu jie turėtų įtakos nuteisimui arba sankcijos skyrimui pasibaigus minėtoms procedūroms.</P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>