Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2026 m. gegužės 13 d.(1)
Byla C‑227/25 P
DR,
DS
prieš
Europos draudimo ir profesinių pensijų instituciją
(EIOPA)
„ Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Ieškinys dėl Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės, pareikštas dėl institucijos pareigos užtikrinti asmens duomenų apsaugą neįvykdymo – Tarnautojo ir jo sutuoktinės patirta neturtinė žala – Tarnautojo sutuoktinės pareikšto ieškinio teisinis pagrindas – SESV 268 ir 340 straipsniais grindžiamo ieškinio nepriimtinumas – Šeimos nario teisė ar pareiga pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį “
I. Įvadas
1. Šis apeliacinis skundas pateiktas dėl 2025 m. sausio 17 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutarties DR ir DS / EIOPA(2), kuria šis atmetė kaip nepriimtiną Sąjungos tarnautojo DR ir jo sutuoktinės DS ieškinį dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės, pareikštą dėl to, kad Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija (toliau – EIOPA) galimai atskleidė jų asmens duomenis per DR atžvilgiu vykdytą etikos patikrinimą ir administracinį tyrimą.
2. Šiuo apeliaciniu skundu Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti dėl išvadų, kurias Bendrasis Teismas padarė, atsižvelgdamas į 2022 m. gegužės 5 d. Sprendime Komisija / Missir Mamachi di Lusignano(3) suformuluotus su priimtinumo reikalavimais susijusius principus, taikomus pareigūno ar tarnautojo šeimos narių pareikštiems ieškiniams dėl žalos atlyginimo, kai ginčas kyla dėl tą pareigūną ar tarnautoją su atitinkama institucija siejančių darbo santykių.
3. Siūlysiu Teisingumo Teismui tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą nutartį tiek, kiek Bendrasis Teismas nusprendė, kad DS pareikštas ieškinys nepriimtinas, nes pareikštas remiantis klaidingu teisiniu pagrindu. Paaiškinsiu, kodėl, mano nuomone, ši nutartis grindžiama klaidingu to sprendimo reikalavimų aiškinimu, nes Teisingumo Teismo suteikta galimybė pareigūno ar tarnautojo šeimos nariams pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį minėtoje nutartyje pakeista į pareigą, kurios nepaisymas lemia ieškinio atmetimą kaip nepriimtino.
II. Ginčo aplinkybės
4. Siekiant išnagrinėti šį apeliacinį skundą, skundžiamos nutarties 2– 30 punktuose nurodytas ginčo aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip išdėstyta toliau.
5. 2017 m. rugsėjo 16 d. DR užpildė interesų konflikto nebuvimo deklaraciją ir buvo priimtas dirbti tarnautoju EIOPA Priežiūros skyriuje. 2018 m. gruodžio 7 d. dėl jo pradėta nagrinėti etikos patikrinimo procedūra; 2019 m. sausio 14 d. ir 2019 m. kovo 10 d. elektroniniuose laiškuose jis pateikė informacijos apie bendroves A, B ir C(4), nurodė, kad pateikti duomenys yra konfidencialūs, ir patikslino, kad jų negalima atskleisti kitiems EIOPA dirbantiems asmenims be jo išankstinio sutikimo. Gavęs EIOPA už etikos klausimus atsakingo asmens pateiktą vertinimo ataskaitą, 2019 m. liepos 22 d. šios institucijos vykdantysis direktorius pradėjo administracinį tyrimą dėl DR, kad nustatytų jo išorės veiklos pobūdį. 2019 m. rugsėjo 30 d. už šį tyrimą atsakinga išorės ekspertė pateikė ataskaitą ir 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu DR buvo atleistas iš EIOPA eitų pareigų.
6. 2020 m. sausio 13 d. DR pateikė Europos ombudsmenui pirmą skundą dėl atleidimo iš pareigų neteisėtumo. Skundas atmestas kaip nepriimtinas, nes nebuvo išnaudoti visi teisių gynimo būdai institucijoje. Tuomet 2020 m. vasario 3 d. DR pateikė EIOPA skundą dėl sprendimo atleisti iš pareigų, kuriame jis, pirma, ginčijo perkėlimo į kitą tarnybą ir sprendimo atleisti iš pareigų teisėtumą, antra, nurodė kelis asmens duomenų tvarkymo pažeidimus, trečia, tvirtino patyręs priekabiavimą ir, galiausiai, ketvirta, prašė sumokėti piniginę kompensaciją už galimai patirtą žalą.
7. 2020 m. birželio 2 d. sprendimu EIOPA atmetė skundą dėl sprendimo atleisti iš pareigų.
8. 2020 m. rugsėjo 16 d. DR pateikė Ombudsmenui antrą skundą, kuris buvo atmestas dėl nepakankamų pagrindų pradėti tyrimą.
9. 2020 m. rugsėjo 30 d. DR kreipėsi į Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūną (toliau – EDAPP) ir nurodė, kad EIOPA neteisėtai tvarkė jo, DS bei minėtų bendrovių asmens duomenis.
10. 2021 m. gruodžio 1 d. DR pateikė Ombudsmenui trečią skundą.
11. 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendime EDAPP nurodė, kad EIOPA pažeidė Reglamento (ES) 2018/1725(5) 4 straipsnio 1 dalies a punktą ir 15 straipsnio 1 dalies c punktą, nes per administracinį tyrimą tinkamai neinformavo DR apie jo asmens duomenų tvarkymo teisinį pagrindą. Todėl EDAPP nusprendė pareikšti papeikimą EIOPA pagal šio reglamento 58 straipsnio 2 dalies b punktą.
12. 2023 m. gegužės 25 d. sprendimu Ombudsmenas, išnagrinėjęs trečią DR skundą, nusprendė, kad jį įdarbindama EIOPA nekruopščiai sprendė interesų konflikto nebuvimo klausimą ir tai lėmė blogą administravimą. Be to, Ombudsmenas pažymėjo, kad EIOPA nevykdė atidaus ir griežto etikos patikrinimo ir administracinio tyrimo.
III. Procesas Sąjungos teismuose
A. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiama nutartis
13. 2024 m. balandžio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantų ieškinį pagal SESV 268 straipsnį, grindžiamą SESV 340 straipsnio antra pastraipa, kuriuo jie prašė atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl EIOPA neteisėtų veiksmų, kiek tai susiję su jų asmens duomenų tvarkymu vykdant etikos patikrinimą ir administracinį tyrimą DR atžvilgiu.
14. 2024 m. liepos 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo EIOPA atskiru dokumentu pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą. Konkrečiai kalbant, ji tvirtino, kad DR ir jo sutuoktinės DS pareikštas ieškinys susijęs su jo darbo santykiais, todėl šio ieškinio dalykas akivaizdžiai patenka į SESV 270 straipsnio ir Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų(6) 90 ir 91 straipsnių, o ne SESV 268 straipsnio ir SESV 340 straipsnio antros pastraipos taikymo sritį. Apeliantai dėl šio nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pateiktose pastabose aiškiai pakartojo ir pagrindė šio teisinio pagrindo pasirinkimą pagal Reglamentą 2018/1725.
15. Pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 ir 7 dalis priimta skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas atmetė DR ir DS pareikštą ieškinį kaip nepriimtiną.
B. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
16. 2025 m. kovo 24 d. apeliantai pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamos nutarties. Reikalavimuose jie Teisingumo Teismo prašo panaikinti šią nutartį, tenkinti Bendrajame Teisme jų pateiktus reikalavimus, nuspręsti, kad: EIOPA padarė teisių privatiems asmenims suteikiančių teisės nuostatų, be kita ko, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 ir 41 straipsnių bei Reglamento 2018/1725 pakankamai aiškų pažeidimą; jie dėl šios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą ir reikia nurodyti ją atlyginti; reikia priteisti iš EIOPA visas bylinėjimosi išlaidas abiejose instancijose arba, jeigu to nereikės, grąžinti bylą Bendrajam Teismui sprendimui dėl esmės priimti.
17. EIOPA Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.
IV. Analizė
18. Grįsdami apeliacinį skundą apeliantai remiasi dviem pagrindais: pirma, skundžiamos nutarties 74 punkto netinkamu motyvavimu ir, antra, teisės klaida, padaryta dėl sąvokos „asmuo, kuriam taikomi PTN“, kaip ji suprantama pagal šių PTN 91 straipsnio 1 dalį, apimties(7).
19. Atsižvelgdamas į tai, kad šios nutarties rezoliucinė dalis, kiek ji susijusi su DS pareikštu ieškiniu, grindžiama „asmens, kuriam taikomi PTN“, statusu, pirmiausia nagrinėsiu antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.
A. Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo klaidingu sąvokos „asmuo, kuriam taikomi PTN“, kaip ji suprantama pagal PTN 91 straipsnio 1 dalį, apimties aiškinimu
1. Skundžiama nutartis
20. Skundžiamos nutarties 38 punkte Bendrasis Teismas pirmiausia konstatavo, kad apeliantai savo ieškinį grindžia SESV 268 straipsniu ir SESV 340 straipsnio antra pastraipa.
21. Šios nutarties 39–47 punktuose tas teismas nurodė su SESV 270 straipsnio taikymo sritimi susijusius principus ir reikšmingą jurisprudenciją, remdamasis, be kita ko, Sprendimu Komisija / Missir Mamachi di Lusignano.
22. Taigi nutarties 43 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad, remiantis šia jurisprudencija, jeigu ginčas kilo dėl pareigūno ar tarnautojo ir Sąjungos institucijos darbo santykių, ne tik šis pareigūnas ar tarnautojas, bet ir bet kuris kitas asmuo, kuriam taikomi PTN, kaip tai suprantama pagal PTN 91 straipsnio 1 dalį, „remdamasis SESV 270 straipsniu, Sąjungos institucijai gali pareikšti ieškinį dėl jo nenaudai priimto akto teisėtumo“ .
23. Skundžiamos nutarties 44 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, siekiant nustatyti kitus nei pareigūnai ar tarnautojai asmenis, galinčius būti laikomais asmenimis, „kuriems taikomi PTN“, reikia remtis minėta jurisprudencija, pagal kurią PTN ir Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygomis (toliau – KTĮS) siekiama reglamentuoti Sąjungos institucijų ir jų pareigūnų ar tarnautojų teisinius santykius ir, siekiant šio tikslo, juose ne tik įtvirtinamos abipusės šių institucijų ir jų pareigūnų ar tarnautojų teisės ir pareigos, bet ir kai kuriems jų šeimos nariams suteikiamos teisės ir lengvatos.
24. Taigi tos nutarties 45 punkte Bendrasis Teismas dėl pareigūno ar tarnautojo sutuoktinio konstatavo, kad pagal PTN 42b ir 55a straipsnius, taip pat KTĮS 16 straipsnį pareigūno ar tarnautojo sutuoktinis, sergantis sunkia liga ar turintis sunkią negalią, gali pasinaudoti šio pareigūno ar tarnautojo pagalba ir pastarasis gali prašyti išleisti šeimos nario priežiūros atostogų arba leisti dirbti ne visą darbo laiką. Be to, pagal PTN 70 straipsnį ir KTĮS 35 straipsnį našliu likusiam sutuoktiniui tam tikromis sąlygomis suteikiama teisė gauti išmokas pareigūno ar tarnautojo mirties atveju.
25. Minėtos nutarties 46 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad pareigūno ar tarnautojo sutuoktinis yra asmuo, kuriam taikomi PTN, kaip tai suprantama pagal PTN 91 straipsnio 1 dalį, todėl, remiantis nurodyta jurisprudencija, jis „gali“, remdamasis tuo pačiu pagrindu, kaip pareigūnas ar tarnautojas, kurio sutuoktinis jis yra, Sąjungos institucijai pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl žalos atlyginimo, jeigu ginčas kilo dėl šį pareigūną ar tarnautoją su minėta institucija siejančių darbo santykių.
26. Šiuo klausimu skundžiamos nutarties 47 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pagal šią jurisprudenciją „asmenų, kuriems taikomi PTN, teisė pareikšti ieškinį pagal SESV270 straipsnį nesiejama su reikalavimu, kad kiekvienu atveju jiems būtų suteikta konkrečių teisių ar lengvatų pagal PTN ar KTĮS. Iš tikrųjų pakanka to, kad dėl ryšių su pareigūnu ar tarnautoju jie yra asmenys, kuriems taikomi PTN“.
27. Nutarties 48 punkte Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas būtent į šiuos principus, suformuluotus, be kita ko, Sprendime Komisija / Missir Mamachi di Lusignano, nusprendė: „jeigu pareigūno ar tarnautojo ir jo sutuoktinio ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas dėl šį pareigūną ar tarnautoją ir Sąjungos instituciją siejančių darbo santykių, šiam ieškiniui, jeigu jis priimtinas, taikomas SESV 270 straipsnis, įgyvendintas PTN 91 straipsnio 1 dalimi, ir jis negali būti grindžiamas SESV 340 straipsnio antra pastraipa“.
28. Taigi skundžiamos nutarties 51–61 punktuose siekdamas įvertinti tiek DR, tiek DS ieškinio priimtinumą Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar ginčas kilo dėl DR ir EIOPA siejančių darbo santykių. Šios nutarties 62 punkte, nustatęs, kad iš tikrųjų taip yra, Bendrasis Teismas nusprendė, kad, remiantis minėta jurisprudencija, ieškinį reikia pripažinti nepriimtinu, nes jis grindžiamas SESV 340 straipsnio antra pastraipa.
29. Tos nutarties 63 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad „bet kuriuo atveju“, net jeigu buvo galima aiškinti, kad ieškinys grindžiamas SESV 270 straipsniu, ir net jeigu jo dalykas turėjo ar neturėjo būti susijęs su skundo dėl sprendimo DR atleisti iš pareigų dalyku, jį reikia pripažinti nepriimtinu, nes apeliantai neinicijavo ikiteisminės procedūros EIOPA pagal PTN 90 ir 91 straipsnius.
30. Skundžiamos nutarties 64 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad šios išvados nepaneigia apeliantų pastabose dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pateikti argumentai.
2. Šalių argumentai
31. Antrajame pagrinde apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad DS turėjo būti pripažintas „asmens, kuriam taikomi PTN“, kaip tai suprantama pagal PTN 91 straipsnio 1 dalį, statusas, ir kad ji, remdamasi šiuo statusu, turėjo pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl žalos atlyginimo.
32. Apeliantai nurodo Sprendimo Komisija / Missir Mamachi di Lusignano 52 punktą ir teigia, kad sąvoka „asmuo, kuriam taikomi PTN“, kaip tai suprantama pagal šio teisės akto 91 straipsnio 1 dalį, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, apima PTN nurodytus šeimos narius, nes jiems suteikta konkrečių teisių ir lengvatų ir jie turi teisę reikalauti šių teisių ar lengvatų, neatsižvelgiant į tai, ar jų reikalavimas pagrįstas. Taigi byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, pagal PTN mirusio tarnautojo šeimos nariams buvo aiškiai suteikta teisių ir lengvatų. Tačiau taip nėra DS atveju. Ji nesirėmė pagal PTN suteikta teise ar lengvata ir neprašė jų suteikti, DS ieškiniu siekiama apskųsti neteisėtą jos asmens duomenų tvarkymą, pažeidžiant Reglamentą 2018/1725.
33. EIOPA teigia, kad šis pagrindas akivaizdžiai nepagrįstas. Pirma, DS, kaip buvusio EIOPA laikinojo tarnautojo sutuoktinė, pagal PTN turi tam tikrų finansinio pobūdžio teisių, pavyzdžiui, būti apdrausta pagal pareigūnų ir kitų tarnautojų bendrąją draudimo sistemą. Antra, šiuo atveju nesvarbu, ar DS reikalauja teisių ar lengvatų pagal PTN, nes PTN 13 straipsnyje aiškiai nurodyti pareigūnų sutuoktiniai(8).
3. Vertinimas
34. Mano nuomone, šis pagrindas pagrįstas. Manau, kad Bendrasis Teismas iš tikrųjų padarė teisės klaidą, nes DS pripažino „asmeniu, kuriam taikomi PTN“, ir tai jai lėmė pareigą pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl atsakomybės.
35. Pažymiu, kad skundžiamos nutarties 43, 44 ir 47 punktuose prieš daromas nuorodas į Sprendimo Komisija / Missir Mamachi di Lusignano 46–48 ir 51–55 punktus yra žodžiai „šiuo klausimu žr.“. Vis dėlto konstatuoju, kad šioje nutartyje Bendrasis Teismas ne tik konkrečiu atveju tiesiog taikė tą sprendimą, bet ir išplėtė sąvoką „asmuo, kuriam taikomi PTN“, kaip ją apibrėžė Teisingumo Teismas, ir nustatė tų asmenų pareikštiems ieškiniams dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės taikomą priimtinumo reikalavimą, nes nurodė, kad ieškinys Bendrajame Teisme turi būti pareiškiamas pagal SESV 270 straipsnį. Išties sunkumų kyla dėl tos nutarties šių dviejų aspektų bendro poveikio, turint omenyje tai, kad, remdamasis tuo sprendimu, Bendrasis Teismas nustatė nepagrįstą procedūros reikalavimą, nes nėra jokių nuostatų ar jurisprudencijos, pagal kurias būtų reikalaujama, kad pareigūno ar tarnautojo sutuoktinis turėtų pareikšti ieškinį, remdamasis tokiu teisiniu pagrindu. Nors grįsdami antrąjį pagrindą apeliantai nepateikia argumentų dėl antrojo aspekto, šis aspektas glaudžiai susijęs su jų apeliacinio skundo 47 punkte nurodytomis skundžiamomis aplinkybėmis.
36. Apeliantai pažymi, kad šioje byloje nagrinėjama situacija skiriasi nuo nagrinėtosios byloje, kurioje priimtas Sprendimas Komisija / Missir Mamachi di Lusignano. Kaip matyti iš to sprendimo 48, 51, 52 ir 54 punktų, Teisingumo Teismas apibrėžė sąvoką „asmuo, kuriam taikomi PTN“, atsižvelgdamas, be kita ko, į PTN jiems suteikiamas „teises ir lengvatas“, nes iš tikrųjų pareigūno šeimos nariai jo mirties atveju turi konkrečių finansinio pobūdžio teisių ir lengvatų. Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad nebūtina nustatyti, ar konkrečiu atveju jie iš tikrųjų turi šių teisių ir lengvatų, o priimant sprendimą dėl teismo jurisdikcijos reikia vengti būtinybės iš anksto nagrinėti ieškinio pagrįstumą(9). Vis dėlto Teisingumo Teismas galėjo juos prilyginti „asmenims, kuriems taikomi PTN“, būtent dėl to, kad pagal PTN dėl pareigūno mirties jie galėjo pasinaudoti finansinio pobūdžio lengvatomis.
37. Vis dėlto pagrindinėje byloje pagal PTN pareigūno ar tarnautojo sutuoktiniui nesuteikiama jokios teisės ar lengvatos, susijusios su jo asmens duomenų tvarkymu. Skundžiamos nutarties 45 punkte Bendrasis Teismas nurodo PTN nuostatas, pagal kurias pareigūnas ar tarnautojas gali prašyti išleisti šeimos nario priežiūros atostogų arba leisti dirbti ne visą darbo laiką, jeigu jo sutuoktinis serga sunkia liga ar turi sunkią negalią, arba sutuoktiniui suteikiama teisė gauti išmokas pareigūno ar tarnautojo mirties atveju. Šios nuostatos visai nesusijusios su pareigūno ar tarnautojo sutuoktiniui PTN galimai suteikiamomis teise ar lengvata, jeigu neteisėtai tvarkomi jo asmens duomenys. Taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą EIOPA nurodo PTN 13 straipsnį, pagal kurį pareigūnas turi informuoti savo institucijos paskyrimų tarnybą, jeigu jo sutuoktinis turi mokamą darbą. Vis dėlto šiame straipsnyje nustatyta pareigūno ar tarnautojo pareiga pagal PTN, kurią reikia skirti nuo jų šeimos nariams suteiktos teisės ar lengvatos, dėl kurių Teisingumo Teismas suformavo jurisprudenciją.
38. Toks platus sąvokos „asmuo, kuriam taikomi PTN“, aiškinimas ir jo nulemtas SESV 270 straipsnio ratione personae taikymo srities išplėtimas savaime nekeltų ypatingų sunkumų, jeigu pagal skundžiamą nutartį kartu nebūtų nustatytos ir griežtesnės pareigūno ar tarnautojo šeimos narių pareiškiamų ieškinių dėl žalos atlyginimo priimtinumo sąlygos(10). Iš tikrųjų Teisingumo Teismo suteiktą galimybę pareigūno ar tarnautojo šeimos nariams pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį Bendrasis Teismas pakeitė į pareigą, todėl šioje nutartyje padaryta teisės klaida.
39. Nors skundžiamos nutarties 46 punkte Bendrasis Teismas teisingai nurodė, kad pareigūno ar tarnautojo sutuoktinis „gali“ pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl žalos atlyginimo, jeigu ginčas kilo dėl šį pareigūną ar tarnautoją su institucija siejančių darbo santykių, ir šios nutarties 47 punkte teisingai nurodė „asmens, kuriam taikomi PTN, teisę pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį“, 48 punkte jis nusprendė, kad iš esmės šios rūšies ieškinys bus pripažintas nepriimtinu, jeigu jis grindžiamas ne šiuo straipsniu. Taigi šie du teiginiai prieštaringi: arba tai yra galimybė, arba tai yra pareiga. Kadangi Sprendime Komisija / Missir Mamachi di Lusignano Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, kad tai yra pareigūno šeimos nariams suteikta galimybė, Bendrasis Teismas, nemotyvavęs ir šią galimybę pakeitęs į pareigą, nepaisė Teisingumo Teismo jurisprudencijos ir taip pažeidė SESV 270 straipsnį bei PTN 91 straipsnio 1 dalį.
40. Regis, šią išvadą patvirtina tai, kad Teisingumo Teismas, plačiai aiškindamas pareigūno ar tarnautojo šeimos narių teisę pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį, neketino nustatyti naujos pastarųjų pareikštų ieškinių dėl žalos atlyginimo priimtinumo sąlygos. Jei neklystu, Sprendimo Komisija / Missir Mamachi di Lusignano 55 ir 62 punktuose vartojami žodžiai patvirtina tik tai, kad Sąjungos teismas norėjo pareigūno ar tarnautojo šeimos nariams suteikti galimybę pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl žalos atlyginimo, jeigu ginčas kilo dėl šį pareigūną ar tarnautoją su atitinkama institucija siejančių darbo santykių, o ne visiškai panaikinti galimybę pareikšti tokį ieškinį remiantis SESV 268 straipsniu ar SESV 340 straipsnio antra pastraipa.
41. Tame sprendime nevartojami privalomojo pobūdžio žodžiai, kaip tai įrodo nuolat kartojami žodžiai „gali pareikšti ieškinį“: versijoje vokiečių k. – „eine Schadensersatzklage erheben können“; versijoje anglų k. – „may <...> bring an action“ ar versijoje italų k. – „possono <...> proporre un ricorso“ (kursyvu išskirta mano). Tokia formuluotė suponuoja pasirinkimą. Jei pareigūno ar tarnautojo šeimos nariai turi galimybę pareikšti SESV 270 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl žalos atlyginimo, kai ginčas kilo dėl pareigūną ar tarnautoją su atitinkama institucija siejančių darbo santykių, tokiu teisiniu pagrindu grindžiamo ieškinio pareiškimas tikrai nėra pareiga, todėl šeimos nariai turi diskreciją. Taigi jie taip pat turi galimybę pareikšti SESV 268 ir 340 straipsniais grindžiamus ieškinius. Bendrasis Teismas neseniai priminė: „PTN savaime yra savarankiška priemonė, ja siekiama vienintelio tikslo – reglamentuoti institucijų ir jų pareigūnų ar tarnautojų teisinius santykius, nustatant abipuses jų teises ir pareigas“(11). Kitaip tariant, PTN daro poveikį per santykius: pagal PTN sukuriamos pareigos tik tarp šalių ir draudžiama tokias pareigas nustatyti sutarčiai nepritarusiems tretiesiems asmenims.
42. Aplinkybė, kad Ieškinių priimtinumo teisme sąlygos turi būti aiškinamos siaurai, nes jos lemia galimybę kreiptis į teismą ir teisminės apsaugos veiksmingumą, taip pat būtinumas šiuo klausimu turėti aiškias nuostatas neleidžia veiksmažodžio „galėti“ prilyginti veiksmažodžiui „privalėti“ ir jį aiškinti taip, kad iš pareigūno ar tarnautojo šeimos narių būtų reikalaujama pareikšti ieškinius, grindžiamus būtent SESV 270 straipsniu, antraip jie nepriimtini. Tokia jurisprudencijos raida reikalautų bent jau minimalių paaiškinimų, nes ji susijusi su Bendrajame Teisme privačių asmenų pareikštų ieškinių priimtinumo sąlygų aiškinimu, o teisingas jų aiškinimas yra esminis teisminės apsaugos veiksmingumui užtikrinti.
43. Šiomis konkrečiomis bylos, kurioje priimtas Sprendimas Komisija / Missir Mamachi di Lusignano, aplinkybėmis šiuo plačiu Sąjungos teismo jurisdikcijos nagrinėti SESV 270 straipsniu grindžiamus ieškinius dėl žalos atlyginimo aiškinimu siekta užtikrinti didesnę pareigūno šeimos narių apsaugą, atsižvelgiant į institucijos kruopštumo ir atsakingumo pareigas. Taip pat juo siekta užtikrinti, kad su vienu įvykiu dėl pareigūną ir instituciją, kurioje jis dirba ar dirbo, siejančių darbo santykių susiję ieškiniai galėtų būti nagrinėjami kartu vykstant vienam teismo procesui tame pačiame teisme.
44. Nors pritariu siekiui visus šiuos ieškinius koncentruotai nagrinėti kartu, vis dėlto konstatuoju, kad šioje byloje DS galiausiai neteko galimybės, kad jos reikalavimas dėl asmeniškai patirtos žalos atlyginimo būtų išnagrinėtas, ir tai įvyko dėl jos šeiminio statuso. Toks sprendimo variantas atrodo ypač griežtas, palyginti su tuo, kaip Bendrasis Teismas procesiniu požiūriu vertino įmonės, kurios savininkas, steigėjas, teisinis atstovas ir generalinis direktorius yra DR, bei šios įmonės valdomos kitos įmonės tą pačią dieną pareikštus ieškinius dėl žalos, patirtos dėl tų pačių veiksmų, atlyginimo(12). Šiuos SESV 268 ir 340 straipsniais grindžiamus ieškinius, kuriais šie juridiniai asmenys prašė atlyginti per DR atžvilgiu vykdytą etikos patikrinimą ir administracinį tyrimą tariamai patirtą žalą, Bendrasis Teismas iš esmės išnagrinėjo 2026 m. kovo 25. d. Sprendime DP ir DQ / EIOPA(13).
45. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad Bendrasis Teismas, nusprendęs, kad DS pareikštas ieškinys nepriimtinas, nes grindžiamas SESV 340 straipsnio antra pastraipa, skundžiamoje nutartyje padarė teisės klaidą.
46. Taigi šiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti pirmojo pagrindo, grindžiamo netinkamu šios nutarties motyvavimu dėl DS pareikšto ieškinio teisinio pagrindo.
47. Vis dėlto siūlau išnagrinėti šį pirmąjį pagrindą, grindžiamą netinkamu skundžiamos nutarties motyvavimu, kiek tai susiję su DR pareikšto ieškinio teisiniu pagrindu, ne tik kaip pagrindinį, bet ir subsidiariai, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad antrasis pagrindas, grindžiamas sąvokos „asmuo, kuriam taikomi PTN“, kaip tai suprantama pagal PTN 91 straipsnio 1 dalį, klaidingu aiškinimu, nepagrįstas.
B. Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo netinkamu skundžiamos nutarties motyvavimu, kiek tai susiję su DR ir DS pareikšto ieškinio teisiniu pagrindu
1. Skundžiama nutartis
48. Skundžiamos nutarties 64–78 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo įvairius argumentus, pateiktus apeliantų pastabose dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.
49. Konkrečiai kalbant, šios nutarties 72–75 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo antrąjį argumentą, grindžiamą tuo, kad jurisprudencijoje yra precedentų, kai Bendrasis Teismas pripažino priimtinais dėl Reglamento 2018/1725(14) pažeidimo pareikštus ieškinius, nors jie nebuvo grindžiami SESV 270 straipsniu.
50. Skundžiamos nutarties 74 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad „byloje, kurioje priimtas 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimas JR / Komisija (T–265/20, EU:T:2021:850), Komisijos vidaus konkurse dalyvavusi pretendentė <...>, neįtraukta į konkurso rezervo sąrašą, prašė panaikinti Komisijos sprendimus neleisti susipažinti su informacija apie minėtą konkursą. Taigi šis sprendimas priimtas dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo ieškinio dėl panaikinimo ir neturi reikšmės vertinant, ar šiuo atveju apeliantai turi teisę EIOPA pareikšti SESV 340 straipsnio antra pastraipa grindžiamą ieškinį“.
2. Šalių argumentai
51. Pirmajame pagrinde apeliantai nurodo netinkamą skundžiamos nutarties motyvavimą.
52. Apeliantai tvirtina, kad iš šios nutarties 74 punkto negalima suprasti, kodėl SESV 270 straipsnis, kaip jis suprantamas pagal jos 39–41 punktuose Bendrojo Teismo nurodytą jurisprudenciją, yra teisių gynimo priemonė ieškiniui dėl viešosios tarnybos pareikšti. Šiuo klausimu jie teigia, kad minėtame 74 punkte nurodytame 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendime JR / Komisija(15) Sąjungos teismas pripažino priimtinu SESV 263 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl panaikinimo, pareikštą dėl panašaus ginčo, kilusio dėl pareigūną su atitinkama institucija siejančių darbo santykių ir susijusio su Reglamento 2018/1725 pažeidimu.
53. Konkrečiai kalbant, apeliantai teigia gerai suprantą, kad SESV 263 straipsniu grindžiamas ieškinys dėl panaikinimo yra procesas, kurio pobūdis ir taikymo sritis skiriasi nuo SESV 268 straipsniu ir SESV 340 straipsnio antra pastraipa grindžiamo ieškinio dėl panaikinimo, tačiau jie mano, kad Bendrasis Teismas netinkamai motyvavo, kodėl toks proceso skirtumas lemia kitokias pasekmes kiekvieno iš šių ieškinių priimtinumui, nors abiem atvejais dėl Reglamento 2018/1725 pažeidimo juos pareiškė pareigūnai ar tarnautojai ginčuose, kilusiuose dėl juos su atitinkama institucija siejančių darbo santykių.
54. Apeliantai taip pat remiasi skundžiamos nutarties 70 punkte nurodytu 2022 m. liepos 6 d. Sprendimu OC / EIVT(16), kuriame Bendrasis Teismas iš esmės priekaištavo dėl to, kad ieškovė, Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) pareigūnė, dėl pažeidžiant Reglamentą 2018/1725 priimto Komisijos sprendimo pateikti tik tam tikrų dokumentų su asmens duomenimis santrauką nepareiškė SESV 263 straipsniu grindžiamo ieškinio dėl panaikinimo.
55. EIOPA teigia, kad šis pagrindas nereikšmingas ir bet kuriuo atveju akivaizdžiai nepagrįstas.
3. Vertinimas
56. Pirmiausia primenu, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį, siejamą su jo 53 straipsniu, Bendrajam Teismui taikoma pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo klausimo dėl motyvų pagrįstumo(17). Be to, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas turi aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti motyvus, kuriais vadovavosi, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimto sprendimo pagrindimu, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę(18). Vis dėlto pažymėtina, kad pareiga motyvuoti nereiškia, kad Bendrasis Teismas turi išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus bylos šalių išdėstytus argumentus, taigi motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas nepritarė jų argumentams, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti kontrolę(19).
57. Manau, kad šiuo atveju skundžiama nutartis netinkamai motyvuota, nes joje nėra aiškių motyvų dėl apeliantų pastabų 42 punkte nurodyto argumento dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo. Iš tikrųjų jie rėmėsi 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimu JR / Komisija(20) būtent dėl to, kad jis susijęs ieškiniu dėl panaikinimo(21). Glaustas atsakymas į šį argumentą neleidžia vertinti, kodėl skundžiamos nutarties 40 punkte Bendrasis Teismas jiems nurodo principą, pagal kurį SESV 270 straipsnis yra ieškiniams dėl viešosios tarnybos pareikšti skirta teisių gynimo priemonė, kuri skiriasi nuo bendro pobūdžio teisių gynimo priemonės, t. y. SESV 263 straipsnio reglamentuojamo ieškinio dėl panaikinimo, nors jurisprudencijoje yra precedentų, įrodančių, kad ši specifinė teisių gynimo priemonė nėra vienintelė galima priemonė(22).
58. Vis dėlto šis motyvavimo trūkumas nedaro poveikio skundžiamos nutarties rezoliucinei daliai dėl DR ir DS pareikšto ieškinio, todėl šį pagrindą reikia pripažinti nereikšmingu.
59. Pagal suformuotą jurisprudenciją, jeigu vieno iš Bendrojo Teismo nurodytų motyvų pakanka jo priimto sprendimo rezoliucinei daliai pagrįsti, galimi kito motyvo, taip pat nurodyto atitinkamame sprendime, trūkumai bet kuriuo atveju nedaro poveikio rezoliucinei daliai, todėl pagrindas, kuriame jais remiamasi, nereikšmingas ir jį reikia atmesti(23).
60. Beje, skundžiamos nutarties 74 punkte pateiktus argumentus Bendrasis Teismas pradėjo plėtoti jos 63 punkte žodžiais „bet kuriuo atveju“. Taigi tokia formuluotė rodo, kad šie svarstymai yra šios nutarties pertekliniai motyvai, nes Bendrasis Teismas DR ir DS pareikšto ieškinio nepriimtinumą grindė teisiniais motyvais ir konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais atitinkamai tos nutarties 39–42 ir 51–61 punktuose, jų apeliantai neginčijo apeliaciniame skunde.
V. Išvada
61. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui panaikinti 2025 m. sausio 17 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį DR ir DS / EIOPA (T‑182/24, EU:T:2025:62) tiek, kiek Bendrasis Teismas pripažino nepriimtinu DS pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, remdamasis tuo, kad jis turėjo būti grindžiamas SESV 270 straipsniu, ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 T‑182/24, toliau – skundžiama nutartis, EU:T:2025:62.
3 C‑54/20 P, toliau – Sprendimas Komisija / Missir Mamachi di Lusignano, EU:C:2022:349.
4 DR buvo bendrovės A savininkas ir generalinis direktorius, valdęs visą bendrovių B ir C kapitalą; 2018 m. dvi pastarosios bendrovės buvo sujungtos.
5 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018, p. 39).
6 Ginčui taikytina redakcija, toliau – PTN.
7 Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „[b]et kuris Sąjungos ir asmens, kuriam taikomi šie Tarnybos [Pareigūnų tarnybos] nuostatai, ginčas dėl tokio asmens nenaudai priimto akto, kaip apibrėžta 90 straipsnio 2 dalyje, teisėtumo priklauso Europos [Sąjungos] Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Finansinio pobūdžio ginčuose Teisingumo Teismo jurisdikcija yra neribota“.
8 PTN 13 straipsnyje, be kita ko, numatyta: „[j]ei pareigūno sutuoktinė turi mokamą darbą, pareigūnas informuoja savo institucijos paskyrimų tarnybą“.
9 Žr. Sprendimo Komisija / Missir Mamachi di Lusignano 52 ir 61 punktus. Šio sprendimo 52 punktas suformuluotas taip: „Dėl to, kad PTN taip atsižvelgiama į šiuos pareigūno šeimos narius, jie yra asmenys, „kuriems taikomi PTN“, kaip tai suprantama pagal jų 91 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgiant į tai, ar nagrinėjamu atveju ieškovas iš tikrųjų turi PTN numatytą teisę ar lengvatą [to sprendimo versijoje anglų kalba ši sakinio dalis suformuluota taip: „irrespective of whether an applicant does in fact have, in the particular case under consideration, a right or benefit”] <...>. Iš tiesų Sąjungos teismų jurisdikcijos ratione personae pagal SESV 270 straipsnį ir PTN 91 straipsnio 1 dalį nustatymas nepriklauso nuo to, ar PTN nurodytam asmeniui, pareiškusiam ieškinį šiuose teismuose, faktiškai suteikiama [versijoje anglų k. – „actual grant“] teisė ar lengvata“. Kursyvu išskirta mano.
10 Svarbu užtikrinti, kad su tuo pačiu įvykiu, kurį lėmė pareigūną su atitinkama institucija siejantys darbo santykiai, susiję ieškiniai būtų kartu nagrinėjami to paties teismo viename teismo procese.
11 Žr. 2025 m. kovo 13 d. Nutartį RY / Komisija (T‑246/24, EU:T:2025:299, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
12 Bendrajame Teisme tą pačią dieną buvo pateikti du ieškiniai dėl deliktinės atsakomybės, pareikšti dėl to paties akto, pažeidusio, pirma, asmens duomenų apsaugos taisykles (T‑182/24) ir, antra, konfidencialių bylų duomenų apsaugos taisykles (T‑183/24).
13 T‑183/24, EU:T:2026:221.
14 Arba pažeidžiant 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 26 t., p. 102), kurį pakeitė Reglamentas 2018/1725.
15 T‑265/20, EU:T:2021:850.
16 T‑681/20, EU:T:2022:422.
17 Žr. 2024 spalio 4 d. Sprendimą UPL Europe ir Indofil Industries (Nyderlandai) / Komisija (C‑262/23 P, EU:C:2024:862, 134 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
18 Žr. 2026 m. vasario 26 d. Sprendimą Martinair Holland / Komisija (C‑386/22 P, EU:C:2026:131, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
19 Žr. 2026 m. vasario 26 d. Sprendimą Martinair Holland / Komisija (C‑386/22 P, EU:C:2026:131, 79 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
20 T‑265/20, EU:T:2021:850.
21 Šių pastabų 42 punkte apeliantai pateikė tokį argumentą: „[b]e to, byloje, [kurioje priimtas 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimas JR / Komisija (T‑265/20, EU:T:2021:850)], Komisijai priekaištauta dėl kelių Reglamento 2018/1725 nuostatų, be kita ko, šio reglamento 14 ir 17 straipsnių pažeidimo, nes ji nepateikė tam tikrų asmens duomenų apie konkurse surinktus balus. Ieškovės, t. y. Komisijos pareigūnės, pareikštą SESV 263 straipsniu grindžiamą ieškinį Bendrasis Teismas pripažino priimtinu“.
22 2026 m. vasario 24 d. Nutartyje RY / Komisija (C‑336/25 P, EU:C:2026:138) Teisingumo Teismas priminė: „nuosekliai formuodamas [savo] jurisprudenciją <...> jis ne kartą nusprendė, kad SESV 270 straipsnis <...> yra ieškiniui dėl viešosios tarnybos pareikšti skirta teisių gynimo priemonė, kuri skiriasi nuo bendro pobūdžio teisių gynimo priemonių, kaip antai SESV263 straipsnio reglamentuojamo ieškinio dėl panaikinimo ar SESV 268 straipsnio ir SESV 340 straipsnio antros ir trečios pastraipų reglamentuojamo ieškinio dėl žalos atlyginimo“ (36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
23 Žr. 2025 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Al-Assad / Taryba (C‑779/24 P, EU:C:2025:880, 94 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).