Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
LAILA MEDINA IŠVADA,
pateikta 2026 m. liepos 16 d.(1)
Byla C‑328/25
Consorcio de Compensación de Seguros
prieš
Ministerio Fiscal,
MLVM,
LRMG,
LMR,
JMV,
LMMV,
AHM
(Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2009/103/EB – Direktyva (ES) 2021/2118 – Privalomasis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Motorinė transporto priemonė, panaudota nusikaltimui asmeniui padaryti – Žalos atlyginimas nukentėjusiajam – Sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ – Sąvoka „įvykis“ – Žalos atlyginimo sistema “
I. Įvadas
1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo(2) išaiškinimo, atsižvelgiant į 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2021/2118, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/103/EB(3), 9 konstatuojamąją dalį. Tiksliau tariant, šioje byloje, be kita ko, keliamas klausimas, ar motorinės transporto priemonės naudojimas siekiant tyčia sukelti asmens sužalojimą ar mirtį patenka į sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą.
2. Šiuolaikinių Vakarų visuomenių kolektyvinėje vaizduotėje motorinė transporto priemonė plačiai laikoma laisvės simboliu. Nesvarbu, ar tai pasireiškia Džeko Keruako literatūriniame („Kelyje“), ar Ridlio Skoto kinematografiniame šedevre („Telma ir Luiza“), šis simbolis nuo XX a. antrosios pusės beveik nuolat figūruoja Vakarų kultūroje. Vis dėlto dar gerokai anksčiau, 1846 m. kalboje, sakytoje Chambre des pairs (Perų rūmai, Prancūzija), Viktoras Hugo pabrėžė, kad, jo nuomone, „su laisve ateina atsakomybė“ ir kad jis „yra tarp tų, kurie nenori, kad laisve būtų naudojamasi neprisiimant atsakomybės“(4).
3. Tam tikra prasme reikalavimas apdrausti transporto priemonę šiandien įkūnija būtent šią atsakomybės dvasią. Iš tiesų kaip tik šia dvasia vadovavosi Sąjungos teisės aktų leidėjas, nuo 1972 m. priimdamas kelias direktyvas dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo(5) – šioje srityje buvo vykdomas laipsniškas suderinimas, siekiant apsaugoti nukentėjusiuosius motorinių transporto priemonių sukeltuose eismo įvykiuose(6). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau kelis kartus yra priėmęs sprendimus dėl šių direktyvų aiškinimo, siekdamas, be kita ko, apibrėžti sąvoką „transporto priemonių [eismas]“(7). Vis dėlto žalos, kurią padengia civilinės atsakomybės draudimas, apimtis nuolat kelia klausimų, pavyzdžiui, tokių, kurie yra šios bylos esmė.
4. Šioje byloje aplinkybės, dėl kurių kilo abejonių dėl sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ aiškinimo, yra ypač rimtos, nes jos susijusios su motorinės transporto priemonės naudojimu tyčia siekiant kito asmens mirties.
II. Ginčas pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
5. 2020 m. liepos 12 d. rytą Ispanijoje prie naktinio klubo AHM įsivėlė į muštynes su keliais asmenimis, tarp kurių buvo ir AMV. Po muštynių AHM, niekada neturėjęs vairuotojo pažymėjimo, užvedė savo automobilį, kuris nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Važiuodamas dideliu greičiu ir neįjungtais priekiniais žibintais, AHM tyčia nukreipė automobilį į šaligatviu ėjusį AMV ir jį partrenkė. Po pirmo smūgio AHM apsisuko ir pervažiavo AMV. Vėliau tą pačią dieną AMV mirė dėl patirtų daugybinių sužalojimų.
6. Tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, Ispanijoje veikė dvi sistemos, pagal kurias asmenims, patyrusiems žalą ar sužalojimų dėl motorinės transporto priemonės, galėjo būti atlyginta žala: kompensavimo už žalą ar sužalojimą, padarytą naudojant motorinę transporto priemonę, sistema ir valstybės pagalbos sistema, skirta tyčinių nusikaltimų aukoms.
7. 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, papildytu vėlesne nutartimi, Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija) tarėjų biuras skyrė AHM šešiolikos metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę už tyčinę žmogžudystę ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimą eismo saugumui. Be to, Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas) priteisė iš jo bylinėjimosi išlaidas ir kompensaciją. Consorcio de Compensación de Seguros (Draudimo kompensacijų konsorciumas; toliau – konsorciumas), kaip šalis, turinti tiesioginę solidarią civilinę atsakomybę, buvo įpareigotas sumokėti kompensaciją, nepažeidžiant jo atgręžtinio reikalavimo teisės.
8. Konsorciumas pateikė apeliacinį skundą Tribunal Superior de Justicia de Cataluña (Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) Civilinių ir baudžiamųjų bylų kolegijai, o ši 2023 m. kovo 7 d. sprendimu paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, vis dėlto to konsorciumo mokėtinos kompensacijos suma ir naudos gavėjų skaičius buvo šiek tiek sumažinti; visų pirma konsorciumas buvo atleistas nuo pareigos sumokėti kompensaciją aukos seneliams.
9. Konsorciumas pateikė apeliacinį skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas, kad 2023 m. kovo 7 d. sprendimas būtų panaikintas, visų pirma remdamasis tuo, kad pagrindinės bylos dalykas nėra susijęs su „transporto priemonės [eismu]“. Šis argumentas grindžiamas pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Real Decreto Legislativo 8/2004, de 29 de octubre, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley sobre responsabilidad civil y seguro en la circulación de vehículos a motor (2004 m. spalio 29 d. Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 8/2004, kuriuo patvirtinamas konsoliduotos redakcijos Įstatymas dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo) 1 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta, kad „eismo įvykiais nelaikomi tie įvykiai, kuriuos lėmė motorinės transporto priemonės naudojimas tyčiniams nusikaltimams asmeniui ir turtui vykdyti“.
10. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tas Ispanijos įstatymas suderinamas su Sąjungos teise, ypač atsižvelgiant į Direktyvos 2021/2118 9 konstatuojamosios dalies formuluotę, iš kurios iš esmės matyti, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad už tyčia motorine transporto priemone padarytą žalą ar sužalojimus būtų atlyginta pagal Direktyvą 2009/103, arba numatyti alternatyvią lygiavertę kompensavimo sistemą, užtikrinančią, kad už tokią žalą ar sužalojimus būtų atlyginama tokiu būdu, kuris būtų kuo panašesnis į žalos atlyginimą pagal minėtą direktyvą. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Direktyva 2021/2118 netaikoma ratione temporis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms. Atsižvelgdamas į tai, jis klausia, ar pirminėje Direktyvos 2009/103 redakcijoje jau buvo numatytas Direktyvos 2021/2118 9 konstatuojamojoje dalyje nurodytas lygiaverčio žalos atlyginimo principas. Jeigu taip, šis teismas siekia išsiaiškinti, ar galima laikyti, kad pagal Ispanijos valstybės žalos, patirtos dėl tyčinių nusikaltimų, padarytų naudojant motorinę transporto priemonę, atlyginimo sistemą nustatyta žalos atlyginimo tvarka yra „kuo panašesnė“ į žalos atlyginimą pagal Direktyvą 2009/103.
11. Būtent šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2025 m. gegužės 13 d., pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar principas, pagal kurį užtikrinamas lygiavertis žalos atlyginimo visiems nukentėjusiesiems dėl motorinių transporto priemonių naudojimo, įskaitant nukentėjusiuosius dėl tyčinio užpuolimo, kaip priemonę naudojant važiuojančią transporto priemonę, apdraudimas ir kuris aiškiai nurodytas [Direktyvos 2021/2118] 9 konstatuojamojoje dalyje, yra veiksminga Europos Sąjungos teisė, privaloma nuo [Direktyvos 2009/103] įsigaliojimo?
2. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, ar valstybės mokamų kompensacijų sistema, kuri apima nukentėjusiuosius dėl tyčinių nusikaltimų, padarytų naudojant motorines transporto priemones, tačiau pagal kurią kompensacijų sumos sumažinamos (kartais net perpus), o kai kurie gavėjai negauna jokios kompensacijos, gali būti laikoma panašia į privalomojo draudimo sistemą, todėl tokių nukentėjusiųjų nereikia įtraukti į [Direktyvoje 2009/103] numatytą draudimo sistemą?“
12. Teisingumo Teismui rašytines pastabas pateikė viena iš civilinių šalių (LRMG), Ministerio Fiscal (Prokuratūra, Ispanija), Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visų jų atstovai dalyvavo 2026 m. gegužės 21 d. surengtame teismo posėdyje.
III. Analizė
A. Įžanginės pastabos
13. Kaip užsiminiau šios išvados 3 punkte, Direktyva 2009/103 penkios ankstesnės, dabar panaikintos direktyvos sujungtos į vieną, siekiant konsoliduoti ir paaiškinti dabartinę teisinę padėtį, susijusią su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Vis dėlto ta direktyva nepakeitė ankstesnių direktyvų esmės, todėl su tomis ankstesnėmis direktyvomis susijusi jurisprudencija gali būti taikoma aiškinant atitinkamas Direktyvos 2009/103 nuostatas(8). Atsižvelgdama į tai, 2017 m. Komisija atliko Direktyvos 2009/103 veikimo vertinimą ir padarė išvadą, kad būtina priimti kelis pakeitimus, siekiant pagerinti šios direktyvos veiksmingumą, efektyvumą ir suderinamumą su kitomis Sąjungos politikos kryptimis. Šiuo tikslu buvo priimta Direktyva 2021/2118(9).
14. Prejudiciniai klausimai šioje byloje kilo būtent dėl šių įvairių direktyvų sekos, konkrečiai – dėl į Direktyvą 2021/2118 įtrauktos 9 konstatuojamosios dalies, kurios formuluotę išsamiau aprašysiu toliau, aktualumo.
15. Pagrindinė problema yra žalos atlyginimas žalą ar sužalojimų patyrusiems asmenims, turint omenyje, jog, pirma, Direktyvos 2009/103 3 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė narė privalo imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė(10), ir, antra, 10 straipsnyje numatyta, kad kaip galutinė priemonė turi būti įsteigta įstaiga, kuri atlygintų žalą nukentėjusiesiems tais atvejais, kai nėra galimybės nustatyti transporto priemonės, sukėlusios sužalojimą ar žalą arba ji neatitinka tos direktyvos 3 straipsnyje nurodyto draudimo reikalavimo, t. y. dėl jos nėra sudaryta draudimo sutartis(11).
16. Vis dėlto tos redakcijos Direktyvoje 2009/103, kuri taikytina pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms, nėra nuostatos, kurioje būtų aiškiai reglamentuojamas klausimas dėl tyčia motorinėmis transporto priemonėmis padarytos žalos ar sužalojimo.
17. Direktyvos 2021/2118, kurioje reikalaujama, kad valstybės narės iki 2023 m. gruodžio 23 d. patvirtintų priemones, būtinas šiai direktyvai įgyvendinti, 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jeigu valstybė narė privalomojo transporto priemonių draudimo netaiko tyčia transporto priemone padarytai žalai asmeniui ar turtui, jai turėtų būti leidžiama tęsti tokią teisinę praktiką su viena sąlyga. Todėl, „siekiant nesumažinti pagal [Direktyvą 2009/103] suteikiamos apsaugos, tokia teisinė praktika turėtų būti leidžiama tik tuo atveju, jei valstybė narė užtikrina, kad tokiais atvejais nukentėjusiems asmenims [už] toki[ą] žal[ą] [ar sužalojimą] būtų atlyginama tokiu būdu, kuris būtų kuo panašesnis į žalos atlyginimą pagal [Direktyvą 2009/103]“.
18. Taigi, šią konstatuojamąją dalį aiškinant pažodžiui, matyti, kad teisės aktų leidėjas mano, jog būtina laikytis i) žalos atlyginimo už tyčia padarytą žalą ar sužalojimą ir ii) žalos atlyginimo už netyčia padarytą žalą ar sužalojimą, abiem atvejais naudojant transporto priemonę, lygiavertiškumo principo, nes žalai ar sužalojimui, kuris tyčia sukeltas naudojant transporto priemonę, privalomojo transporto priemonių draudimas gali būti netaikomas tik tuo atveju, jei nukentėjusiesiems atlyginama tokiu būdu, kuris būtų „kuo panašesnis“ į žalos atlyginimą pagal Direktyvą 2009/103. 9 konstatuojamojoje dalyje taip pat aiškiai nurodoma, kad toks mechanizmas turi būti užtikrintas siekiant „nesumažinti pagal [Direktyvą 2009/103] suteikiamos apsaugos“, o tai, atrodo, reiškia, kad tokia apsauga jau egzistavo pagal šią direktyvą.
19. Šie svarstymai kelia klausimų dėl dviejų aspektų.
20. Pirma, šios išvados 18 punkte aprašytas lygiavertiškumo principas paminėtas tik Direktyvos 2021/2118 9 konstatuojamojoje dalyje, tačiau jo nėra nė viename tos direktyvos straipsnyje. Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, nors Sąjungos akto konstatuojamoji dalis neturi privalomosios teisinės galios, ji turi svarbią aiškinamąją reikšmę, nes gali patikslinti atitinkamo akto nuostatos turinį ir paaiškinti šio akto rengėjo valią(12). Todėl, nors iš 9 konstatuojamosios dalies formuluotės matyti, jog iš valstybių narių tikimasi, kad jos užtikrins, kad už žalą ar sužalojimą, tyčia padarytą naudojant transporto priemonę, būtų atlyginama tokiu būdu, kuris yra kuo panašesnis į žalos atlyginimą už netyčia padarytą žalą ar sužalojimą, šia konstatuojamąja dalimi valstybėms narėms savaime negali būti nustatoma tokia tiesioginė pareiga.
21. Antra, neginčijama, kad Direktyva 2021/2118 nebuvo taikoma 2020 m. liepos 12d. įvykusių tragiškų įvykių metu. Atsižvelgiant į tai ir neatsižvelgiant į šios išvados 20 punkte išdėstytus svarstymus, kyla klausimas, ar tos direktyvos 9 konstatuojamoji dalis yra svarbi aiškinant Direktyvą 2009/103, o jei taip, kokį poveikį ji turi pagrindinei bylai. Visgi, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą faktinių aplinkybių aprašymą ir jo klausimų formuluotę, aišku, kad tas teismas siekia nustatyti ne tai, ar pagrindinėje byloje taikytina Direktyva 2021/2118, o tik tai, ar šios išvados 18 punkte nurodytas lygiavertiškumo principas jau galėjo būti numanomas pagal Direktyvą 2009/103, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis.
22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtina išnagrinėti abu prejudicinius klausimus.
B. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
23. Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/103 3 ir 10 straipsniai, siejami su Direktyvos 2021/2118 9 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinami taip, kad už žalą ar sužalojimus, tyčia padarytus naudojant transporto priemonę, kurios atžvilgiu nebuvo įvykdyta prievolė apdrausti, turi būti atlyginama pagal pirmąją direktyvą. Kitaip tariant, reikia atsakyti į klausimą, ar Direktyvos 2009/103 taikymo sritis apima žalą arba sužalojimus, tyčia padarytus motorinę transporto priemonę valdančio asmens.
1. Direktyvos 2009/103 3 straipsnio taikymo srities apibrėžimas remiantis sąvoka „transporto priemonių [eismas]“
24. Direktyvos 2009/103 taikymo sritis nėra aiškiai apibrėžta nė viename iš šios direktyvos straipsnių. Todėl šis klausimas buvo išsamiai nagrinėjamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kurią galima apibendrinti, kaip nurodyta toliau. Direktyvoje 2009/103 nustatoma prievolė apdrausti transporto priemones, kurios naudojamos pagal jų įprastą funkciją(13). Tai reiškia, kad pirmiausia reikia nustatyti, ar objektas, sukėlęs atitinkamą žalą ar sužalojimą, gali būti laikomas transporto priemone(14), ir, antra, ką reiškia sąvoka „transporto priemonių [eismas]“. Šis ginčas susijęs su ta antrąja sąlyga, tiksliau – su tokios transporto priemonės naudojimu tyčinei žmogžudystei įvykdyti.
25. Taigi tam, kad būtų galima naudingai atsakyti į prejudicinį klausimą, reikia išnagrinėti, ar tokiam naudojimui taikoma sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 3 straipsnio pirmą pastraipą. Tai yra esminis klausimas, nes tik tie apdraustos transporto priemonės naudojimo atvejai, kurie patenka į sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ taikymo sritį, gali lemti draudiko atsakomybę pagal motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį už tos transporto priemonės sukeltą žalą ar sužalojimus(15).
26. Tokia preliminari analizė iš anksto nulemia platesnį Direktyvos 2009/103 taikymo srities supratimą, nes tas pats argumentavimas neišvengiamai taikomas ir tos direktyvos 10 straipsnio, garantuojančio kompensavimą už žalą ir sužalojimus, kuriuos sukėlė neapdraustos arba nenustatytos transporto priemonės, taikymo sričiai. Šiuo aspektu, atsižvelgiant į Direktyvos 2009/103 14 konstatuojamąją dalį, pažymėtina, jog pagal jos 10 straipsnį įsteigiant šiam tikslui skirtą įstaigą siekiama užtikrinti, kad nukentėjusieji neliktų be kompensacijos, jeigu eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė yra neapdrausta arba nenustatyta. Kartu Direktyvos 2009/103 2 konstatuojamojoje dalyje, kuri padeda suprasti jos 3 straipsnio kontekstą, pabrėžiama motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo svarba draudėjams ir eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims. Abiejose konstatuojamosiose dalyse vartojami tie patys terminai, apibūdinantys Direktyvos 2009/103 taikymo sritį, kuri turi apimti atsakomybę eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. Taigi Direktyvos 2009/103 3 ir 10 straipsniai yra susiję su draudimo apsauga, taikoma tais pačiais atvejais, įvykus įvykiams, dėl kurių nukentėjusieji patyrė sužalojimų, o draudėjų buvimo ar nustatymo klausimu jie papildo vienas kitą.
27. Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad sąvokos „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą, reikšmės negalima palikti savo nuožiūra nustatyti kiekvienai valstybei narei, tai yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią turi aiškinti Teisingumo Teismas(16). Ji apima bet kokį motorinės transporto priemonės naudojimą, atitinkantį įprastą tos transporto priemonės funkciją(17), o tai galiausiai reiškia bet kokį jos naudojimo kaip transporto priemonės būdą(18). Kaip jau anksčiau priminiau savo išvadoje byloje KBC Verzekeringen(19), Teisingumo Teismas palaipsniui patikslino atitinkamą kriterijų, kurį reikia taikyti siekiant nustatyti, ar konkretus atvejis patenka į transporto priemonės naudojimo kaip transporto priemonės sritį.
28. Apibendrinant pažymėtina, kad šis kriterijus apima atitinkamos transporto priemonės naudojimo faktinį vertinimą, atsižvelgiant į kelis kriterijus, nustatytus Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
29. Pirma, šios sąvokos taikymo sritis neturėtų apsiriboti naudojimu keliuose (važiavimu viešaisiais keliais), bet turėtų apimti bet kokį naudojimą, atitinkantį įprastą transporto priemonės funkciją(20). Antra, tai, ar transporto priemonė tuo metu, kai įvyksta įvykis, dėl kurio atsiranda atitinkama žala ar sužalojimas, juda ar stovi, ar jos variklis veikia, ar ne, savaime nėra lemiamas veiksnys, nes kyla tik klausimas, ar ji buvo naudojama kaip transporto priemonė, ar ne(21). Trečia, aplinkybė, kad transporto priemonė naudojama kaip transporto priemonė, turi būti suprantama plačiai. Tai apima, be kita ko, naudojimą, kai asmuo įlipa į transporto priemonę ar iš jos išlipa arba kai į transporto priemonę pakraunamos ar iš jos iškraunamos vežti skirtos prekės(22). Tai taip pat apima „natūralius ir būtinus etapus, kurie sudaro jos, kaip transporto priemonės, naudojimo dalį“, pavyzdžiui, jos stovėjimą ir nejudėjimo laikotarpį(23). Naudojimas nepatenka į šios sąvokos taikymo sritį tik tuomet, kai transporto priemonė naudojama tikslu, kuris aiškiai skiriasi nuo jos įprastos transportavimo funkcijos(24).
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad atitinkamą jurisprudenciją apibūdina pragmatiškas požiūris(25), kurio buvo laikomasi siekiant suteikti nacionaliniams teismams naudingų gairių, kad būtų vienodai įgyvendinami Direktyvoje 2009/103 nustatyti reikalavimai. Nors tai gali atrodyti kaip kiekvieno atskiro atvejo vertinimas, vis dėlto akivaizdu, kad tai yra objektyvus vertinimas, sutelkiant dėmesį į pačią transporto priemonę, kuri yra Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kurioje apibrėžiama sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, bendras elementas. Taigi iki šiol šis požiūris visada buvo vien funkcinis, o tai lėmė platų šios sąvokos aiškinimą. Vis dėlto, kiek man žinoma, Teisingumo Teismas niekada nesvarstė subjektyvaus transporto priemonės vairuotojo elgesio elemento, kuris lėmė tos transporto priemonės padarytą žalą ar sužalojimus.
31. Taigi šioje byloje kyla konkretus klausimas, ar ir, jei taip, kaip vairuotojo elgesio subjektyviojo elemento teisinis apibūdinimas daro įtaką Direktyvos 2009/103 taikymo sričiai. Siekiant atsakyti į šį prejudicinį klausimą, būtina išsiaiškinti, ar sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ taikymo sritis apima to subjektyvaus elemento, t. y. vairuotojo psichinės būsenos, vertinimą atsižvelgiant į nusikalstamos veikos objektyvius elementus, konkrečiai – į atitinkamos transporto priemonės naudojimo pasekmes.
2. Vairuotojo „psichinės būsenos“ reikšmė apibrėžiant sąvoką „transporto priemonių [eismas]“
32. Šioje byloje, be elementų, susijusių su objektyviu transporto priemonės naudojimo vertinimu, Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti, ar transporto priemonės, kuri sukėlė atitinkamą žalą ar sužalojimą, vairuotojo psichinė būsena yra svarbi siekiant nustatyti, ar tam tikra situacija laikoma tos transporto priemonės „[eismu]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą. Konkrečiau tariant, kaip jau minėta šios išvados 1 punkte, Teisingumo Teismas turi atsakyti į klausimą, ar, sprendžiant, ar atitinkama žala ar sužalojimas patenka į Direktyvos 2009/103 taikymo sritį, turėtų būti atsižvelgiama į asmens psichinę būseną, kai jis naudoja motorinę transporto priemonę kaip priemonę, kuria sukeliama būtent ta žala ar sužalojimas, dėl kurių nukentėjusysis įgyja teisę į žalos atlyginimą. Siekdama pateikti atsakymą, taikysiu Teisingumo Teismo naudotus Direktyvos 2009/103 3 ir 10 straipsnių formuluočių aiškinimo metodus, kad išplėsčiau analizę, kurią Teisingumo Teismas jau atliko savo jurisprudencijoje, susijusioje su sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ įprastine reikšme, kartu atsižvelgdama į aplinkybes, kuriomis ši sąvoka vartojama, ir tikslus, kurių dalis ji yra(26).
a) Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmos pastraipos ir 10 straipsnio 1 dalies formuluotės
33. Kalbant apie Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad ji suformuluota labai abstrakčiai(27). Tiksliau tariant, pažodžiui aiškinant sąvoką „transporto priemonių [eismas]“ vienaip ar kitaip negalima daryti jokių išvadų dėl to, kokią reikšmę reikia teikti vairuotojo psichinei būsenai nustatant, ar veiksmas sudaro tokį „naudojimą“ ([eismą]).
34. Panašiai tos direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nepateikiama informacijos dėl to, ar už žalą ar sužalojimą, padarytą nenustatytos transporto priemonės arba transporto priemonės, kurios atžvilgiu nebuvo įvykdyta 3 straipsnyje nustatyta prievolė apdrausti, turi atlyginti įstaiga, kurią valstybės narės privalo įsteigti arba įgalioti, jeigu ta žala ar sužalojimas yra motorinės transporto priemonės vairuotojo tyčinio veiksmo pasekmė.
35. Taigi iš pažodinio Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmos pastraipos ir 10 straipsnio 1 dalies aiškinimo nėra matyti aiškaus ir nedviprasmiško Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimo numatyti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo apsaugą ar viešąjį finansavimą atlyginimui už žalą ar sužalojimą, kurį patyrė dėl tyčinio motorinės transporto priemonės vairuotojo veiksmų nukentėjęs asmuo. Vis dėlto iš to paties pažodinio aiškinimo taip pat neišplaukia, kad teisės aktų leidėjas ketino tokios apsaugos nesuteikti. Tokiomis aplinkybėmis ypatingą svarbą reikia teikti Direktyvos 2009/103 kontekstui ir ja siekiamiems tikslams.
b) Direktyvos 2009/103 kontekstas
36. Kalbant apie kontekstą, kurio dalį sudaro Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa ir 10 straipsnio 1 dalis, reikia pažymėti, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas toje direktyvoje nuosekliai nurodomas kartu su sąvoka „įvykis“, nors ji nei vienoje iš šių nuostatų neminima.
37. Šiuo aspektu reikėtų atkreipti dėmesį į kelias tos direktyvos konstatuojamąsias dalis. Visų pirma direktyvos 2 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nustatytas pagrindinis direktyvos tikslas, nurodyta, kad „[m]otorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas (toliau – transporto priemonių draudimas) yra ypač svarbus Europos piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra draudėjai, ar įvykio metu nukentėję asmenys“. 18 konstatuojamojoje dalyje, kurioje pateikiami teisės aktų leidėjo svarstymai dėl direktyvos 10 straipsnyje nurodytos įstaigos, nurodyta, kad „[j]eigu žala buvo padaryta neapdrausta transporto priemone, įstaiga, kuri kompensuoja žalą asmenims, nukentėjusiems dėl eismo įvykių, kuriuos sukėlė neapdraustos arba nenustatytos transporto priemonės, turi geresnes galimybes negu nukentėjęs asmuo pareikšti ieškinį atsakingai šaliai“. Be to, 20 konstatuojamojoje dalyje, kurioje aprašytos nukentėjusiųjų teisių į žalos atlyginimą pagal Direktyvą 2009/103 suderinimo priežastys, nurodyta, kad „[t]urėtų būti užtikrinta, jog su nukentėjusiais asmenimis eismo įvykio metu bus elgiamasi vienodai, nepaisant to, kur Bendrijoje įvyko įvykis“.
38. Taip pat iš Direktyvos 2009/103 10 straipsnio trečios pastraipos matyti, kad „[s]ąlygos, kada žala asmeniui turi būti laikoma didele, nustatomos pagal valstybės narės, kurioje įvyksta įvykis, teisės aktus ar administracines nuostatas“. Be to, procedūrinės nuostatos dėl atlyginimo už žalą ar sužalojimus, kuriuos sukėlė motorinė transporto priemonė, yra išdėstytos 7 skyriuje „Žalos atlyginimas, kai įvykį sukelia transporto priemonė, apdrausta pagal 3 straipsnį“(28).
39. Iš įvairių nuostatų ir konstatuojamųjų dalių, kurias ką tik išnagrinėjau, išplaukia, kad 3 straipsnio pirmos pastraipos ir 10 straipsnio 1 dalies konteksto negalima tinkamai suprasti, neatsižvelgus į sąsają tarp sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ ir sąvokos „įvykis“.
40. Parengiamieji dokumentai, kuriais remiantis buvo priimta Direktyva 2021/2118, dar kartą patvirtina, kad Direktyva 2009/103 skirta eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. Šiuo aspektu Komisijos pasiūlyme, be kita ko, pateikiama naudinga nuoroda, kad Direktyva 2009/103 „siekiama aukšto lygio konvergencijos galimų motorinių transporto priemonių sukeltuose eismo įvykiuose nukentėjusių asmenų apsaugos srityje“ ir kad „pirmoji ES direktyva dėl motorinių transporto priemonių draudimo buvo priimta 1972 m., siekiant dviejų tikslų – apsaugoti motorinių transporto priemonių sukeltuose eismo įvykiuose nukentėjusius asmenis [<...>]“(29).
41. Pats Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad „tiksl[as] apsaugoti per <...> transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis“ nulėmė Sąjungos teisės aktų dėl privalomojo draudimo raidą(30).
42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios išvados 36–41 punktuose, darytina išvada, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ ir atitinkamai atsakomybės už žalą ir sužalojimus, kurią apima Direktyvos 2009/103 3 ir 10 straipsniai, apimtis yra susijusios su eismo įvykiais. Todėl šios direktyvos taikymo sritis nustatoma atsižvelgiant į sąvokų „transporto priemonių [eismas]“ ir „įvykis“ kumuliacinį derinį. Esant tokioms aplinkybėms, kyla klausimas, ar tokiu „įvykiu“ gali būti laikomi motorinės transporto priemonės vairuotojo tyčia padaryta žala ar sužalojimas.
43. Direktyvoje 2009/103 nėra pateikta sąvokos „įvykis“ apibrėžtis(31), o ši sąvoka pripažinta kaip sunkiai apibrėžiama(32). Vis dėlto įvykis paprastai reiškia nepalankų, netyčinį ir nenumatytą įvykį(33). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad įprasta šios sąvokos reikšmė yra nenumatytas žalą sukėlęs netyčinis įvykis(34) arba „nenumatyt[as] ir staig[us] įvyk[is], sukeliant[is] pažeidimus ar pavojų, pavyzdžiui, sužalojimą ar mirtį“(35).
44. Kalbant apie nacionalines teisės sistemas, pažymėtina, jog Direktyvos 2021/2118 9 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad nacionaliniai požiūriai į šios sąvokos taikymą skiriasi ir kad kelių eismo ir civilinės atsakomybės srityje kai kurios valstybės narės nusprendė tyčinių veiksmų neįtraukti į įvykio apibrėžtį(36). Be to, ši pastaba atitinka suderinimo principą, kuriuo grindžiama Direktyva 2009/103, kurioje nustatyta besąlygiška pareiga užtikrinti, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta, taip pat numatytos šios pareigos išimtys, kartu paliekant valstybėms narėms diskrecijos laisvę įgyvendinant tolesnius šios direktyvos reikalavimus, kuriais siekiama užtikrinti minėtos civilinės atsakomybės draudimo veiksmingumą(37).
45. Taigi atrodo, kad sąvokos „įvykis“ aiškinimas tiek įprastine prasme, tiek ta prasme, kuria ji vartojama teisės literatūroje, nepagrindžia nuomonės, kad situacija, kai motorinės transporto priemonės vairuotojas tyčia padarė žalą ar sužalojimą trečiajam asmeniui, yra toks įvykis.
46. Tai reikštų, kad toks atvejis nepatenka į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą. Toks požiūris kelia sunkumų, nes galima abejoti, ar Direktyvos 2009/103 taikymo sritis ir atitinkamai apsaugos, kuri šia direktyva suteikiama motorinėmis transporto priemonėmis sužalotiems asmenims, mastas gali būti susiaurinti tik remiantis kontekstiniu tos direktyvos aiškinimu, pagal kurį transporto priemonės naudojimas glaudžiai susiejamas su eismo įvykiu. Kitaip tariant, darant prielaidą, kad įstatymų leidėjas atlieka „racionalaus veikėjo“ vaidmenį(38), kyla klausimas, kokiu mastu galima aiškinti įstatymų leidėjo ketinimą apibrėžiant sąvoką „transporto priemonių [eismas]“ apsiriboti tik netyčia ar dėl neatsargumo padaryta žala ar sužalojimais ir to aiškiai nenurodyti.
47. Reikia pripažinti, kad šios pastabos iš tiesų kelia painiavą aiškinant teisės aktų leidėjo politinius sprendimus, kuriais vadovautasi priimant šį teisės aktą. Viena vertus, Direktyvos 2021/2118 9 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad tam tikrais atvejais žala, padaryta naudojant transporto priemonę siekiant tyčia sukelti žalą ar asmens sužalojimą, turėtų būti atlyginama pagal Direktyvą 2009/103. Kita vertus, atrodo, kad šis teiginys prieštarauja Direktyvos 2009/103 formuluotei ir kontekstui, kurį dėl šios išvados 42 punkte išdėstytų priežasčių reikėtų aiškinti taip, kad pagal tą direktyvą žalos atlyginimas apima tik žalą ar sužalojimus, padarytus įvykio metu. Visgi šią kritiką reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisės akto konstatuojamosios dalys neturi savarankiškos privalomosios teisinės galios(39).
48. Šios su sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ pažodiniu ir kontekstiniu aiškinimu susijusios problemos reiškia, kad yra ypatingas poreikis išnagrinėti šią sąvoką atsižvelgiant į Direktyvos 2009/103 tikslus(40).
3. Direktyvos 2009/103 tikslai
49. Reikia atskirti Direktyvos 2009/103 tikslus nuo nacionalinių teisinių sistemų, reglamentuojančių privalomąjį transporto priemonių draudimą, paskirties. Direktyva siekiama konkrečių tikslų(41), kurie visų pirma apima judėjimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas skatinimą. Toks klausimas nebūtinai yra (galbūt visai nėra) pagrindinis nacionalinių įstatymų objektas, o jų pagrindinis tikslas, pavyzdžiui, gali būti nustatyti draudiko, atsakingo už atlyginimą už atitinkamą žalą ar sužalojimą, teises ir pareigas(42). Vis dėlto nukentėjusiųjų apsauga yra svarbi tiek Sąjungos, tiek nacionalinėms priemonėms.
50. Pirma, pažymėtina, kad Direktyva 2009/103 grindžiama EB sutarties 95 straipsnio 1 dalimi (dabar – SESV 114 straipsnio 1 dalis), kuri suteikia Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai įgaliojimus patvirtinti priemones, skirtas nuostatoms, kurių tikslas – vidaus rinkos sukūrimas ir veikimas, suderinti. Šioje direktyvoje nėra daroma nuoroda į Sutartyse numatytas nuostatas, kurių tikslas – palengvinti teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, turinčiose tarpvalstybinį aspektą, ar konkrečiai į SESV 82 straipsnio 2 dalį, skirtingai, pavyzdžiui, nuo Direktyvos 2012/29/ES, kuria siekiama padidinti nukentėjusiųjų apsaugos lygį, ypač baudžiamojo proceso metu(43).
51. SESV 114 straipsnio tikslas – užtikrinti SESV 26 straipsnyje nustatytų tikslų, kuriais siekiama sukurti veikiančią vidaus rinką – erdvę be vidaus sienų, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas, įgyvendinimą. Šiuo požiūriu pagal teisėkūros procedūrą priimamas aktas, kurio teisinis pagrindas yra SESV 114 straipsnis, viena vertus, turi apimti priemones, skirtas valstybių narių įstatymams ir kitoms teisės aktų nuostatoms derinti, kita vertus, jais turi būti siekiama, kad būtų sukurta ir veiktų vidaus rinka(44). Nukentėjusieji nuo nusikaltimų, atvirkščiai, patenka į SESV V antraštinės dalies, kurioje nustatoma Europos Sąjungos kompetencija priimti teisės aktus laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, kurioje gerbiamos pagrindinės teisės bei valstybių narių skirtingos teisinės sistemos ir tradicijos, taikymo sritį. Taigi yra aiškus skirtumas tarp SESV numatytų tikslų, susijusių su priemonėmis, kuriomis skatinama vidaus rinka, ir priemonėmis, kurių tikslas – užkirsti kelią nusikaltimams ir su jais kovoti. Šių skirtumų negalima nepaisyti.
52. Antra, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Direktyvoje 2009/103 nėra jokių teisinių nuostatų, leidžiančių manyti, jog ja buvo siekiama apsaugoti asmenis, nukentėjusius nuo tyčinių nusikaltimų, padarytų naudojant motorinę transporto priemonę. Tiksliau tariant, nė viename šio teisės akto straipsnyje nenurodyta, kad teisės aktų leidėjas ketino tokiems nukentėjusiesiems skirti žalos atlyginimą, kuris būtų „kuo panašesnis“ į žalos atlyginimą įvykiuose nukentėjusiems asmenims pagal tos direktyvos 3 ir 10 straipsnius. Todėl atrodo, kad Direktyva 2009/103 grindžiama vidaus rinkos logika, o ne baudžiamųjų bylų logika, priklausančia kitai sistemai – sričiai, kurioje įstatymų leidėjas nusprendė remtis kitais teisės aktais.
53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, manau, kad, nepaisant dviprasmybių, susijusių tiek su atitinkamų nuostatų formuluotėmis, tiek su jų kontekstu Direktyvoje 2009/103, ir painių teisės aktų leidėjo taikomų metodų, skirtų jos taikymo sričiai apibrėžti ir paaiškinti, nuosekliausia aiškinimo versija, atitinkamai atsižvelgiant į SESV 82 ir 114 straipsnių taikymo sritis, yra ta, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ negali apimti tyčia motorine transporto priemone padarytos žalos ar sužalojimo. Šiuo klausimu manau, jog Direktyvos 2021/2118 9 konstatuojamoji dalis, nepaisant jos turinio, negali pakeisti šio vertinimo dėl to, kad šios konstatuojamosios dalies turinys nėra aiškiai įtrauktas į straipsnius, sudarančius pagrindinę šios direktyvos dalį. Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tik teisės akto nuostatos, o ne jo konstatuojamosios dalys(45), yra priemonės, kuriomis Sąjungos teisėkūros institucija įgyvendina savo teisėkūros kompetenciją, konkrečiau – suderina taisykles, be kita ko, dėl žalos atlyginimo asmenims, patyrusiems motorinės transporto priemonės padarytą žalą ar sužalojimus. Kadangi, kaip parodyta pirma, sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ yra glaudžiai susijusi su sąvoka „įvykis“, Direktyva 2009/103 netaikoma atlyginimui už žalą ar sužalojimus, padarytus nukentėjusiesiems, jeigu kaltininko psichinė būsena rodo sąmoningą ketinimą padaryti žalą ar sužaloti nukentėjusįjį; šis klausimas paliekamas valstybių narių kompetencijai.
4. Taikymas nagrinėjamu atveju
54. Pareiga atlikti visapusišką visų susijusių faktų ir teisinių klausimų vertinimą, siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, tenka tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Vis dėlto niekas netrukdo Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, suteikiant jam gairių dėl Sąjungos teisės aiškinimo, kurios būtų būtinos, kad tas teismas galėtų pats išspręsti minėtą ginčą. Šiuo aspektu, siekiant nustatyti, ar tokios aplinkybės, kaip pagrindinėje byloje, gali būti priskirtos sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ sričiai, turėtų būti taikoma šios išvados 23–31 punktuose aprašyta metodika. Kaip minėjau šios išvados 27–30 punktuose, atliekant šį vertinimą būtina nustatyti, ar tuo metu, kai atitinkama transporto priemonė sukėlė atitinkamą žalą ar sužalojimą, ji buvo naudojama pagal įprastą funkciją. Iš šios išvados 32–53 punktų taip pat matyti, kad siekiant nustatyti, ar veiksmas, dėl kurio buvo padaryta ši žala ar sužalojimas, patenka į Direktyvos 2009/103 taikymo sritį, yra svarbus vairuotojo psichinės būsenos, susijusios su padaryta žala ar sužalojimu, nustatymas, nes šios direktyvos nuostatos apima tik žalą ar sužalojimą, padarytą dėl įvykio (nesąmoninga psichinė būsena, susijusi su pasekmėmis).
55. Atsižvelgiant į pirmesniame punkte apibendrintą metodiką, tiesa, kad pagrindinėje byloje susiklosčiusios aplinkybės gali kelti painiavą. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir posėdžio matyti, kad atitinkama transporto priemonė, kurioje buvo vairuotojas ir keleivis, buvo naudojama važiuoti viešuoju keliu, siekiant pasiekti tragiško įvykio, per kurį vėliau žuvo žmogus, vietą ir vėliau iš jos pasišalinti. Vis dėlto taip pat aišku, kad veiksmas, dėl kurio buvo padaryta pagrindinėje byloje nagrinėjama žala ar sužalojimas, pasireiškė tuo, kad minėta transporto priemonė buvo sąmoningai panaudota tai žalai ar sužalojimui padaryti(46). Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad teismo sprendimu buvo nustatyta, jog AHM sąmoningai dideliu greičiu ir neįjungęs priekinių žibintų vairavo savo neapdraustą transporto priemonę, siekdamas du kartus smarkiai partrenkti AMV. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad AHM turėjo ketinimą atimti AMV gyvybę arba kad buvo didelė tikimybė, jog dėl jo veiksmų tai įvyks.
56. Esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, transporto priemonės naudojimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas atitinkančiu sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą ir atitinkamai 10 straipsnio 1 dalį. Todėl pagal tame straipsnyje numatytą draudimą negalima reikalauti jokios kompensacijos už tą žalą ir sužalojimus, jeigu aiškiai nustatyta, jog vairuotojo psichinė būsena buvo tokia, kad jis atliko tyčinį veiksmą, siekdamas padaryti atitinkamą žalą, konkrečiai – sukelti asmens mirtį(47).
57. Laikantis bet kokio kito požiūrio, mano nuomone, konstatuojamajai daliai būtų suteikta privalomoji galia, o tai akivaizdžiai prieštarautų Teisingumo Teismo suformuotai jurisprudencijai dėl konstatuojamųjų dalių vaidmens aiškinant Sąjungos teisės nuostatas(48).
58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti tokį atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą: Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa ir 10 straipsnio 1 dalis, siejamos su Direktyvos 2021/2118 9 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybei narei nenustatoma pareiga atlyginti už naudojant motorinę transporto priemonę padarytą žalą ar sužalojimą tokiu būdu, kuris būtų kuo panašesnis į žalos atlyginimą pagal Direktyvą 2009/103, jeigu nustatoma, kad vairuotojo psichinė būsena rodo sąmoningą ketinimą sukelti atitinkamą žalą, pavyzdžiui, asmens mirtį. Vis dėlto valstybės narės ir toliau turi teisę tai daryti.
C. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
59. Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis gali būti laikoma, kad pagal žalos už naudojant motorinę transporto priemonę tyčia padarytą žalą ar sužalojimus atlyginimo sistemą nukentėjusiesiems atlyginama tokiu būdu, kuris būtų „kuo panašesnis“ į žalos atlyginimą pagal Direktyvą 2009/103.
60. Dėl pirmesniame skirsnyje išdėstytų priežasčių manau, kad į šį klausimą atsakyti nebūtina. Vis dėlto jeigu Teisingumo Teismas turėtų nukrypti nuo šio požiūrio ir iš esmės nuspręstų, kad Direktyvos 2009/103 redakcijoje, taikytinoje pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms, numatyta, kad už žalą ar sužalojimus, tyčia padarytus transporto priemonės, kurios atžvilgiu nebuvo įvykdyta prievolė apdrausti, vairuotojo, turėtų būti atlyginama pagal tos direktyvos 10 straipsnio reikalavimus arba tokiu būdu, kuris būtų kuo panašesnis į žalos atlyginimą pagal tą direktyvą, dėl išsamumo trumpai aptarsiu šį klausimą.
61. Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, jog pareiga, kad civilinės atsakomybės draudimas apimtų tretiesiems asmenims motorinėmis transporto priemonėmis padarytą žalą, nėra tas pats, kas šios žalos atlyginimo remiantis bendra civiline atsakomybe apimtis. Pirmoji apibrėžta ir užtikrinta Sąjungos teisės aktuose, o antroji iš esmės reglamentuojama nacionalinėje teisėje(49). Todėl, atsižvelgiant į dabartinę Sąjungos teisės padėtį, valstybės narės iš principo ir toliau gali pačios nustatyti visų pirma, už kokią motorinių transporto priemonių padarytą žalą ar sužalojimus turi būti atlyginama, kokia yra teisės į žalos atlyginimą apimtis ir kokie asmenys turi turėti teisę į žalos atlyginimą. Vis dėlto minėta direktyva ši laisvė ribojama, nes pagal ją draudimo apsauga turi apimti joje nustatyto minimalaus dydžio atlyginimą už tam tikrą žalą ar sužalojimą. „Žala asmeniui“, kaip nurodyta Direktyvos 2009/103 3 straipsnio paskutinėje pastraipoje, yra viena iš žalos ar sužalojimų rūšių, dėl kurių draudimas yra privalomas(50).
62. Atsižvelgiant į tai ir į dideles prerogatyvas, kurios šioje srityje tebepriklauso valstybių narių kompetencijai, žalos atlyginimas, kuris būtų kuo panašesnis į žalos atlyginimą pagal Direktyvą 2009/103, visų pirma turi atitikti toje direktyvoje nustatytas minimalias sumas ir apimti joje nurodytas žalos ar sužalojimo rūšis, įskaitant neturtinę žalą. Be to, kalbant apie asmenis, turinčius teisę į tokios neturtinės žalos atlyginimą pagal Direktyvą 2009/103, valstybės narės privalo užtikrinti, kad kompensacija, pagal jų nacionalinę civilinės atsakomybės teisę mokėtina už neturtinę žalą, kurią patyrė nukentėjusiųjų kelių eismo įvykiuose artimieji, būtų draudžiama privalomuoju draudimu bent jau Direktyvoje 2009/103 nustatytomis minimaliomis sumomis(51). Tas pats taikytina neapdraustos transporto priemonės atveju, nes tiek minėtosios direktyvos 3 straipsnio, tiek 10 straipsnio taikymo sritis atitinkamam nukentėjusiajam neišvengiamai lemia tą patį rezultatą.
63. Vis dėlto visus šiuos veiksnius turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
64. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, ir jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad tai būtina, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: gali būti laikoma, kad pagal žalos atlyginimo sistemą, skirtą atlyginti už tyčia motorine transporto priemone padarytą žalą ar sužalojimą, nukentėjusiems asmenims žala atlyginama tokiu būdu, kuris būtų kuo panašesnis į žalos atlyginimą pagal Direktyvą 2009/103, jeigu ji atitinka toje direktyvoje nustatytas minimalias sumas ir apima joje nurodytas žalos rūšis, įskaitant neturtinę žalą, kurią patiria kelių eismo įvykiuose nukentėjusių asmenų artimieji.
IV. Išvada
65. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio pirma pastraipa ir 10 straipsnio 1 dalis, siejamos su 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2021/2118, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/103/EB, 9 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybei narei nenustatoma pareiga atlyginti už motorine transporto priemone padarytą žalą ar sužalojimą tokiu būdu, kuris būtų kuo panašesnis į žalos atlyginimą pagal Direktyvą 2009/103, jeigu nustatoma, kad vairuotojo psichinė būsena rodo sąmoningą ketinimą sukelti atitinkamą žalą, pavyzdžiui, asmens mirtį. Vis dėlto valstybės narės ir toliau turi teisę tai daryti.
2. Gali būti laikoma, kad pagal žalos atlyginimo sistemą, skirtą atlyginti už tyčia motorine transporto priemone padarytą žalą ar sužalojimą, nukentėjusiems asmenims žala atlyginama tokiu būdu, kuris būtų kuo panašesnis į žalos atlyginimą pagal Direktyvą 2009/103, jeigu ji atitinka toje direktyvoje nustatytas minimalias sumas ir apima joje nurodytas žalos rūšis, įskaitant neturtinę žalą, kurią patiria kelių eismo įvykiuose nukentėjusių asmenų artimieji.
1 Originalo kalba: anglų.
2 OL L 263, 2009, p. 11.
3 OL L 430, 2021, p. 1.
4 Hugo, V., Actes et paroles, p. 554.
5 Šiuo klausimu žr. generalinio advokato A. Biondi išvadą byloje Stichting Koskea (C‑490/24, EU:C:2025:735, 2 punktas, visų pirma 3 išnaša).
6 Šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimą Rodrigues de Andrade (C‑514/16, EU:C:2017:908, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
7 Šiuo klausimu žr. generalinio advokato A. Biondi išvadą byloje Stichting Koskea (C‑490/24, EU:C:2025:735, 2 punktas, visų pirma 5 išnaša).
8 Šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimą Van Ameyde España (C‑923/19, EU:C:2021:475, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
9 Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2021/2118 2 konstatuojamąją dalį.
10 Šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Juliana (C‑80/17, EU:C:2018:661, 36 ir 37 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
11 Šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Matmut (C‑236/23, EU:C:2024:761, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
12 Šiuo klausimu žr. 2024 m. kovo 5 d. Sprendimą Kočner / Europolas (C‑755/21 P, EU:C:2024:202, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
13 Šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Vnuk (C‑162/13, EU:C:2014:2146, 56 punktas).
14 Šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Vnuk (C‑162/13, EU:C:2014:2146, 37–40 punktai); ta sąlyga pagrindinėje byloje nėra ginčijama, nes nesiginčijama, kad automobilis, sukėlęs tragišką incidentą, kuris yra šios bylos esmė, turi būti laikomas transporto priemone, kaip tai suprantama pagal tą direktyvą.
15 Šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 29 d. Nutartį Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny (C‑688/20, EU:C:2021:897, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
16 Šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimą Rodrigues de Andrade (C‑514/16, EU:C:2017:908, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
17 2019 m. birželio 20 d. Sprendimas Línea Directa Aseguradora (C‑100/18, EU:C:2019:517, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
18 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Rodrigues de Andrade (C‑514/16, EU:C:2017:908, 38 punktas).
19 Žr. generalinės advokatės L. Medina išvadą byloje KBC Verzekeringen (C‑323/25, EU:C:2026:572, 32–52 punktai).
20 2019 m. birželio 20 d. Sprendimas Línea Directa Aseguradora (C‑100/18, EU:C:2019:517, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
21 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Rodrigues de Andrade (C‑514/16, EU:C:2017:908, 39 punktas).
22 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimas BTA Baltic Insurance Company (C‑648/17, EU:C:2018:917, 36 punktas).
23 2019 m. birželio 20 d. Sprendimas Línea Directa Aseguradora (C‑100/18, EU:C:2019:517, 41 punktas).
24 Pavyzdžiui, žemės ūkio traktorius, kuris atitinkamo eismo įvykio metu buvo naudojamas tik tam, kad generuotų varos jėgą, reikalingą, kad veiktų herbicidų purkštuvo siurblys, nebuvo laikomas transporto priemone kaip tokia (2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Rodrigues de Andrade, C‑514/16, EU:C:2017:908, 41 punktas).
25 Šis požiūris sulaukė kritikos; šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Van Ameyde España (C‑923/19, EU:C:2021:125).
26 Šiuo klausimu žr. 2026 m. vasario 12 d. Sprendimą Stichting Koskea (C‑490/24, EU:C:2026:89, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
27 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas Juliana (C‑80/17, EU:C:2018:661, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
28 Sąvoka „įvykis“ vartojama Direktyvos 2009/103 1, 2, 5, 6, 8, 10, 12, 13, 15 ir 17–25 straipsniuose.
29 2018 m. gegužės 24 d. pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (COM(2018) 336 final).
30 2024 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Matmut (C‑236/23, EU:C:2024:761, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31 Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Vnuk (C‑162/13, EU:C:2014:106, 32 punktas).
32 Šiuo klausimu žr. Bakouche, D., „L’accident: responsabilité civile et assurances“, Responsabilité civile et assurances, 2014 m. liepos–rugpjūčio mėn., p. 5.
33 Žr. Cornu, G., Vocabulaire juridique, PUF, Paris, 2024.
34 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Niki Luftfahrt (C‑532/18, EU:C:2019:1127, 35 punktas).
35 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimas CLCV ir kt. (Dyzelinio variklio valdiklis) (C‑693/18, EU:C:2020:1040, 108 punktas).
36 Pavyzdžiui, kalbant apie Prancūzijos teisės sistemą pabrėžiama, kad „etimologiškai (accidens: tai, kas įvyksta atsitiktinai) terminas „įvykis“ reiškia įvykį, kuris įvyksta netikėtai, staiga ir netyčia. Todėl įvykis iš pirmo žvilgsnio atitinka staigų įvykį, dėl kurio atsiranda nenumatyta žala. Tai reiškia, kad jei žala buvo padaryta tyčia, griežtai tariant, tai jau nebėra įvykis. Atsižvelgiant į tai, jurisprudencijoje įvykis, klasifikuojamas kaip „eismo įvykis“, neapima situacijos, kai susijusios transporto priemonės vairuotojas ar valdytojas ar net trečioji šalis yra kalti dėl tyčinio ar bent jau sąmoningo nusižengimo“ (Leduc, F., „Le cœur et la raison en droit des accidents de la circulation“, Responsabilité civile et assurances, 2009 m. kovo mėn.).
37 Pavyzdžiui, Direktyvos 2009/103 9 straipsnyje numatyta, kad 3 straipsnyje nurodytas draudimas turi būti privalomas bent jau esant tam tikroms tame straipsnyje apibrėžtoms minimalioms sumoms, nepažeidžiant jokių didesnių garantijų, kurias valstybės narės gali nustatyti. Be to, Teisingumo Teismas ne kartą nurodė, kad kompensacijos, kuri turi būti suteikta remiantis apdraustojo asmens civiline atsakomybe, apimtis iš esmės reglamentuojama nacionalinėje teisėje (2011 m. kovo 17 d. Sprendimo Carvalho Ferreira Santos, C‑484/09, EU:C:2011:158, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). O atsižvelgiant į Direktyvos 2009/103 10 straipsnį ir jame nustatytas už žalos atlyginimą atsakingas įstaigas, valstybės narės ir toliau turi laikyti, kad šių įstaigų teikiama kompensacija yra papildomas arba nepapildomas žalos atlyginimas.
38 Lenaerts, K. ir Gutiérrez-Fons, J. A., „To say what the law of the EU is: methods of interpretation and the European Court of Justice“, Columbia Journal of European Law, 20 t., Nr. 2, 2014, p. 20.
39 Žr. šios išvados 19–21 punktus.
40 Šiuo aspektu reikėtų priminti, kad „kai atitinkama Sąjungos teisės nuostata yra dviprasmiška, neaiški ar neišsami, visi Teisingumo Teismo taikomi aiškinimo metodai vienas kitą papildo“ (Lenaerts, K. ir Gutiérrez-Fons, J. A., minėtas 38 išnašoje, p. 61).
41 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Rodrigues de Andrade (C‑514/16, EU:C:2017:908, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
42 Hocquet-Berg, S., „La notion d’accident de la circulation“, Responsabilité civile et assurances, 2014 m. liepos–rugpjūčio mėn., p. 34.
43 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR (OL L 315, 2012, p. 57). Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvoje 2009/103 nustatyti išsamūs reikalavimai dėl privalomojo draudimo minimalių sumų, o Direktyvoje 2012/29 to nėra. Šiuo aspektu su kompensacija už nusikaltimų aukų patirtą žalą ir šiuo atžvilgiu privalomomis įgyvendinti nacionalinėmis kompensavimo sistemomis yra susijusi 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms (OL L 261, 2004, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 65), tačiau iš esmės ja siekiama užtikrinti fizinių asmenų laisvą judėjimą ir jų apsaugą tuo atveju, jei žala patiriama kitoje valstybėje narėje.
44 Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Philip Morris Brands ir kt. (C‑547/14, EU:C:2015:853, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
45 Šiuo aspektu žr. šioje išvadoje minimą 2024 m. kovo 5 d. Sprendimą Kočner / Europolas (C‑755/21 P, EU:C:2024:202, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Generalinis advokatas M. Szpunar išvadoje sujungtose bylose X ir Visser (C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2017:397, 132 punktas) šiuo klausimu pabrėžė, kad „ES teisinėje sistemoje jų pobūdis – aprašomasis, o ne privalomasis“. Taip pat žr. den Heijer, M., van Os van den Abeelen, T. ir Maslyka, A., „On the use and misuse of recitals in European Union law“, Amsterdam Law School Legal Studies Research Paper No. 2019-31, Amsterdam Center for International Law, Amsterdam, 2019.
46 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad AHM skirta šešiolikos metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė už tyčinę žmogžudystę ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą eismo saugumui.
47 Šiuo aspektu žr. pavyzdį, pateiktą generalinio advokato M. Bobek išvados byloje Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny z siedzibą (C‑383/19, EU:C:2020:1003) 20 išnašoje.
48 Žr. šios išvados 44 punktą.
49 2026 m. vasario 12 d. Sprendimas Stichting Koskea (C‑490/24, EU:C:2026:89, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
50 2022 m. gruodžio 15 d. Sprendimas HUK-COBURG-Allgemeine Versicherung (C‑577/21, EU:C:2022:992, 37 ir 38 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
51 2022 m. gruodžio 15 d. Sprendimas HUK-COBURG-Allgemeine Versicherung (C‑577/21, EU:C:2022:992, 40–42 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).