–

XN, YO ir P. F. Kamstra Recycling BV, atstovaujamų advocaten M. J. J. E. Stassen ir R. Laan,

–

Openbaar Ministerie, atstovaujamos A. C. L. van Holland,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, C. S. Schillemans ir H. S. Gijzen,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos J. Traband ir D. Colas, ir A.‑L. Desjonquères ir C. Mosser,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll ir G. Hesse,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Farrell, F. Thiran ir L. Haasbeek,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (OL L 190, 2006, p. 1), iš dalies pakeisto 2012 m. vasario 16 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 135/2012 (OL L 46, 2012, p. 30) (toliau – Reglamentas Nr. 1013/2006), 1 straipsnio 3 dalies d punkto, 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008, p. 3) 5 straipsnio 1 dalies ir 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės ir panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1774/2002 (Šalutinių gyvūninių produktų reglamentas) (OL L 300, 2009, p. 1), išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant baudžiamąsias bylas, iškeltas XN, YO ir P.F. Kamstra Recycling BV dėl šalutinių gyvūninių produktų ir kitų medžiagų mišinių vežimo iš Nyderlandų į Vokietiją.

3

Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Šis reglamentas nustato atliekų vežimo procedūrų ir kontrolės režimą, priklausantį nuo atliekų kilmės, paskirties vietos ir vežimo maršruto, vežamų atliekų tipo ir jų tvarkymo būdo paskirties vietoje.

2.   Šis reglamentas taikomas atliekoms vežti:

<…>

3.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

4

Reglamento Nr. 1013/2006 2 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>“

5

Direktyvos 2008/98 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma kategorijoms, kurioms jau taikomi kiti Bendrijos teisės aktai:

<…>

<…>“

6

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>“

7

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Šalutiniai produktai“ nurodyta:

„1.   Medžiaga ar objektas, gaunamas gamybos procese, kurio pirminis tikslas nėra šios medžiagos ar šio objekto gamyba, gali būti laikomas ne atliekomis, kaip nurodyta 3 straipsnio 1 punkte, o šalutiniu produktu, tik jeigu įvykdomos šios sąlygos:

<…>“

8

Reglamento Nr. 1774/2002 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ buvo nustatyta:

„1.   Šiame reglamente naudojami tokie apibrėžimai:

<…>

<…>“

9

Šio reglamento 6 straipsnyje „3 kategorijos medžiagos“ nustatyta, kad prie „3 kategorijos medžiag[ų] priskiriami toliau pateiktą aprašymą atitinkantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai arba bet kurios medžiagos, kuriose yra tokių šalutinių produktų“. Formuluotė „arba bet kurios medžiagos, kuriose yra tokių šalutinių produktų“ taip pat buvo vartojama šio reglamento 4 ir 5 straipsniuose apibrėžiant 1 ir 2 kategorijų medžiagas.

10

Reglamento Nr. 1774/2002 8 straipsnio „Gyvūninės kilmės šalutinių produktų ir perdirbtų produktų išvežimas į kitas valstybes nares“ 2 dalyje buvo nustatyta, kad paskirties valstybė narė turi būti išdavusi leidimą priimti 1 ir 2 kategorijos medžiagas, iš šių medžiagų gautus perdirbtus produktus ir perdirbtus gyvūninius baltymus. Šio 8 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti šalutiniai gyvūniniai produktai ir perdirbami produktai turi turėti prekybos dokumentą, o jei to reikalauja šis reglamentas – sveikatos sertifikatą, ir turi būti vežami tiesiai į paskirties įmonę, kuri turi būti gavusi pagal šį reglamentą suteikiamą patvirtinimą.

11

Reglamento Nr. 1069/2009 5, 6, 57 ir 58 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

12

Reglamento Nr. 1069/2009 1 straipsnyje numatyta:

„Šiame reglamente nustatomos visuomenės ir gyvūnų sveikatos taisyklės, taikomos šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams, siekiant apsaugoti visuomenės ir gyvūnų sveikatą nuo šių produktų keliamo pavojaus ir šį pavojų sumažinti bei ypač užtikrinti maisto ir pašarų grandinės saugą.“

13

Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente vartojamų sąvokų apibrėžtys:

1)   „šalutiniai gyvūniniai produktai“ – gyvūnų kūnai arba jų dalys, gyvūniniai produktai arba kiti iš gyvūnų gauti produktai, neskirti vartoti žmonėms, taip pat oocitai, embrionai ir sperma;

<…>

27)   atliekos – atliekos, kaip apibrėžta Direktyvos [2008/98] 3 straipsnio 1 punkte;“

14

Šio reglamento 7 straipsnio „Šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių skirstymas į kategorijas“ 1 dalyje numatyta:

„Šalutiniai gyvūniniai produktai skirstomi į konkrečias kategorijas atsižvelgiant į pavojaus visuomenės ir gyvūnų sveikatai, kylančio dėl tokių produktų, išvardytų 8, 9 ir 10 straipsniuose, lygį.“

15

Reglamento Nr. 1069/2009 12, 12–14 straipsnių nuostatose, be kita ko, numatytos sąlygos, pagal kurias 1, 2 ir 3 kategorijų medžiagos, jeigu jos yra atliekos, šalinamos arba utilizuojamos deginant.

16

Šio reglamento 41 straipsnio „Importas ir tranzitas“ 2 dalyje numatyta:

„Nukrypstant nuo 1 dalies, importuoti ir gabenti tranzitu:

<…>

<…>“

17

Reglamento Nr. 1069/2009 43 straipsnio „Eksportas“ 5 dalyje nustatyta:

„Nukrypstant nuo 3 ir 4 dalių, eksportuoti:

<…>

18

Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnyje „Siuntimo į kitas valstybes nares kontrolė“ nurodyta:

„1.   Kai ūkio subjektas planuoja išsiųsti 1 kategorijos medžiagas, 2 kategorijos medžiagas ir iš 1 bei 2 kategorijos medžiagų gautus mėsos ir kaulų miltus ar gyvūninius riebalus į kitą valstybę narę, jis apie tai turi pranešti kilmės valstybės narės ir paskirties valstybės narės kompetentingoms institucijoms.

Paskirties valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi ūkio subjekto paraišką, per nustatytą laikotarpį nusprendžia:

<…>

6.   Nukrypstant nuo 1–5 dalių, šiose dalyse nurodyti šalutiniai gyvūniniai produktai ar jų gaminiai, kurie buvo sumaišyti su ar užteršti bet kuriomis atliekomis, kurios laikomos pavojingomis atliekomis pagal [Sprendimą] 2000/532, siunčiami į kitas valstybes nares tik laikantis Reglamento <…> Nr. 1013/2006 reikalavimų.

<…>“

19

2011 m. vasario 25 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 142/2011, kuriuo įgyvendinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės, ir Tarybos direktyva 97/78/EB dėl tam tikrų mėginių ir priemonių, kuriems netaikomi veterinariniai tikrinimai pasienyje pagal tą direktyvą (OL L 54, 2011, p. 1), iš dalies pakeisto 2019 m. birželio 25 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2019/1084 (OL L 171, 2019, p. 100), VIII priedo III skyriuje yra pateiktas žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių vežimo Europos Sąjungoje prekybos dokumento pavyzdys, kaip to reikalaujama pagal Reglamentą Nr. 1069/2009. Šio dokumento, kuris pagal šio III skyriaus 4 punktą turi būti pridedamas vežant šalutinius gyvūninius produktus ir jų gaminius Europos Sąjungoje, pastaboje, susijusioje su jo I.31 langeliu „Prekių identifikavimas“, nurodyta:

„<…> Įrašyti prekę, pasirinktą iš šio sąrašo: <…>“ [šalutinio gyvūninio produkto ar jo gaminio pobūdis] sumaišytas su nepavojingomis atliekomis [EURAL kodas] <…>“

20

Wet milieubeheer (Aplinkos apsaugos įstatymas) 1.1 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„<…> Bet kuriuo atveju atliekomis nelaikomos medžiagos, mišiniai ar objektai, kurie yra šalutiniai produktai, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2008/98] 5 straipsnį, jei šie šalutiniai produktai atitinka šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus ir kriterijus, tuo tikslu nurodytus pagal šį [Direktyvos 2008/98] straipsnį patvirtintoje vykdymo priemonėje arba ministro nutarime.“

21

Šio įstatymo 10.60 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Draudžiama imtis veiksmų, nurodytų [Reglamento Nr. 1013/2006] 2 straipsnio 35 punkte, [kuriame apibrėžiama sąvoka „neteisėtas vežimas“].“

22

Trijose baudžiamosiose bylose Openbaar Ministerie (prokuratūra, Nyderlandai) kaltina P. F. Kamstra Recycling, Xn ir YO, du šioje bendrovėje dirbančius fizinius asmenis (toliau kartu – kaltinamieji), tuo, kad jie, iš anksto nepranešę kompetentingoms institucijoms arba negavę jų leidimo, nors pagal Reglamentą Nr. 1013/2006 turėjo tai padaryti, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2012 m. birželio 19 d. iš Nyderlandų į Vokietiją vežė sūrymo ir gyvūninių audinių mišinį, riebalų atliekų ir sūrymo mišinį, valymo procesų dumblo ir kitų (neidentifikuotų) atliekų mišinį, valymo procesų dumblo ir (pieno produktų) atliekų mišinį ir nuotekų valymo dumblo ir baltymų koncentratų mišinį.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad bent vienas arba du iš šių mišinių buvo iš dalies sudaryti iš šalutinių gyvūninių produktų ir iš dalies iš kitų medžiagų mišinių ir kad šalutiniai gyvūniniai produktai buvo 3 kategorijos medžiagos, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1069/2009 10 straipsnį. Šie mišiniai buvo skirti naudoti biodujų gamybos įmonėje Vokietijoje.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šiose bylose kyla klausimas, ar kaltinamuosiuose aktuose nurodytų mišinių vežimas patenka į Reglamento Nr. 1013/2006, ar į Reglamento Nr. 1069/2009 taikymo sritį.

25

Jis pažymi, kad prokuratūra mano, jog Reglamentas Nr. 1013/2006 yra taikytinas, nes jame nurodyti mišiniai turi būti laikomi „atliekomis“. Openbaar Ministerie (Prokuratūra) teigimu, klausimą, ar jie yra šalutiniai gyvūniniai produktai, reikia spręsti remiantis Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalyje nurodytais kriterijais ir Reglamento Nr. 1069/2009 3 straipsnio 1 punkte pateikta sąvokos „šalutiniai gyvūniniai produktai“ apibrėžtimi.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad kaltinamieji mano, jog šiuo atveju reikia taikyti Reglamentą Nr. 1069/2009, o ne Reglamentą Nr. 1013/2006, nes kaltinamuosiuose aktuose minimi mišiniai yra šalutiniai gyvūniniai produktai. Šalutinių gyvūninių produktų srityje Reglamentas Nr. 1069/2009 turi viršenybę prieš Reglamentą Nr. 1013/2006. Kaltinamieji tvirtina, kad aptariami mišiniai yra šalutiniai gyvūniniai produktai remiantis sąvokos „šalutiniai gyvūniniai produktai“ apibrėžtimi, pateikta ankstesniame reglamente dėl šalutinių gyvūninių produktų, t. y. Reglamente Nr. 1774/2002. Pagal pastarąjį reglamentą sąvoka „šalutiniai gyvūniniai produktai“ apima ir „bet kurias medžiagas ar mišinius, kuriuose yra šalutinių produktų“.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kaltinamieji teigia, jog nors Reglamente Nr. 1069/2009 nebėra nuostatos, kad medžiagos, kurių sudėtyje yra šalutinių gyvūninių produktų, laikytinos šalutiniais gyvūniniais produktais, juo nebuvo siekiama pakeisti sąvokos „šalutiniai gyvūniniai produktai“ apibrėžties, esančios Reglamente Nr. 1774/2002. Grįsdami šį požiūrį kaltinamieji rėmėsi 2016 m. kovo 10 d. ekspertizės, kurią pirmojoje instancijoje nurodė atlikti Rechtbank Gelderland (Gelderlando apylinkės teismas, Nyderlandai), ataskaita. Taigi, šalutinių gyvūninių produktų mišinius, išskyrus šalutinių gyvūninių produktų ir pavojingų atliekų mišinius, taip pat apima sąvoka „šalutiniai gyvūniniai produktai“, kurios apibrėžtis pateikiama Reglamente Nr. 1069/2009, neatsižvelgiant į šalutinių gyvūninių produktų ir kitų medžiagų santykį mišinyje.

28

Rechtbank Gelderland (Gelderlando apylinkės teismas), remdamasis toje ekspertizės ataskaitoje išdėstyta nuomone, išteisino kaltinamuosius dėl veikų, kuriomis jie kaltinami. Openbaar Ministerie (prokuratūra) dėl šio išteisinimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

29

Šis teismas pažymi, kad iš atitinkamų teisės aktų matyti, jog Reglamentas Nr. 1013/2006 netaikomas vežimams, kuriems taikoma Reglamento Nr. 1069/2009 patvirtinimo reikalavimų sistema. Dėl prokuratūros, manančios, kad medžiaga, kuri negali būti laikoma „šalutiniu produktu“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalį, yra „atliekos“, patenkančios į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį, pozicijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pirmiausia kyla klausimas, koks yra Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „šalutiniai produktai“ ir Reglamente Nr. 1069/2009 vartojamos sąvokos „šalutiniai gyvūniniai produktai“ santykis. Konkrečiau kalbant, jam kyla klausimas, ar medžiaga, kuri negali būti laikoma šalutiniu produktu pagal šią direktyvą, vis dėlto gali būti laikoma „šalutiniu gyvūniniu produktu“ pagal šį reglamentą, todėl, remiantis Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktu, nepatenka į pastarojo reglamento taikymo sritį.

30

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad būtina išaiškinti Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktą, siekiant nustatyti, kaip reikia suprasti šio reglamento netaikymą vežimams, kuriems taikomi Reglamento Nr. 1069/2009 patvirtinimo reikalavimai. Šiuo atžvilgiu kyla klausimas, ar šis netaikymas susijęs su šalutinių gyvūninių produktų vežimu iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę, neatsižvelgiant į tai, prie kurios kategorijos šios medžiagos priskiriamos, ar su Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnyje nurodytų medžiagų, kurios apima tik „šalutinius gyvūninius produktus“ arba „jų gaminius“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, t. y. 1 kategorijos medžiagas, 2 kategorijos medžiagas ir tam tikrus iš jų gautus produktus, įskaitant iš 3 kategorijos medžiagos gautus perdirbtus gyvūninius baltymus, vežimu.

31

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad toks vežimas taip pat apima šalutinių gyvūninių produktų ir kitų medžiagų mišinių vežimą, ir, jei taip, ar turi reikšmės šalutinių gyvūninių produktų ir kitų medžiagų santykis mišinyje.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, reikia nustatyti, ar Reglamente Nr. 1069/2009 pateikiama sąvokos „šalutiniai gyvūniniai produktai“ apibrėžtis, palyginti su Reglamente Nr. 1774/2002 pateikiama šios sąvokos apibrėžtimi, iš esmės yra toks pakeitimas, kad pagal Reglamentą Nr. 1069/2009 medžiagos ir šalutinio gyvūninio produkto mišinys, neatsižvelgiant į šių dviejų medžiagų santykį, nebegali būti laikomas „šalutiniu gyvūniniu produktu“, todėl tokio mišinio vežimas patenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį. Jis tvirtina, kad pažodžiui aiškinant šią Reglamente Nr. 1069/2009 pateiktą apibrėžtį reikėtų daryti išvadą, kad šiuo reglamentu siekiama padaryti tokį pakeitimą, tačiau remiantis pirma minėtais argumentais, kurie grindžiami ekspertizės ataskaita, galima daryti ir priešingą išvadą.

33

Tokiomis aplinkybėmis Gerechtshof Arnhem-Leeuwarden (Arnhemo ir Leuvardeno apeliacinis teismas, Nyderlandai) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

34

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalis ir Reglamento Nr. 1069/2009 3 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinami taip, kad medžiaga, kurios negalima laikyti „šalutiniu produktu“, kaip jis suprantamas pagal pirmąją iš šių nuostatų, vis dėlto gali būti laikoma „šalutiniu gyvūniniu produktu“, kaip jis suprantamas pagal antrąją iš šių nuostatų.

35

Pirma, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalį „šalutinis produktas“ yra medžiaga ar objektas, gaunamas gamybos procese, kurio pirminis tikslas nėra šios medžiagos ar šio objekto gamyba, jeigu jis atitinka tam tikras šio 5 straipsnio 1 dalies a–d punktuose išvardytas sąlygas. Be to, pagal Reglamento Nr. 1069/2009 3 straipsnio 1 punktą „šalutiniai gyvūniniai produktai“ yra gyvūnų kūnai arba jų dalys, gyvūniniai produktai arba kiti iš gyvūnų gauti produktai, neskirti vartoti žmonėms, taip pat oocitai, embrionai ir sperma. Taigi iš šių dviejų nuostatų matyti, kad, kaip savo išvados 39 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „šalutiniai produktai“ ir Reglamento Nr. 1069/2009 3 straipsnio 1 punkte apibrėžta sąvoka „šalutiniai gyvūniniai produktai“ nesutampa ir jose nėra vienos į kitą nuorodų.

36

Antra, Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad medžiaga, kuri yra „šalutinis produktas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, nelaikoma atliekomis, patenkančiomis į šios direktyvos taikymo sritį. Taigi, pagal šią nuostatą Direktyvoje 2008/98 vartojamos sąvokos „šalutinis produktas“ ir „atliekos“ viena su kitą pašalina.

37

Vis dėlto ypač iš Reglamento Nr. 1069/2009 12–14 straipsnių, nes juose, be kita ko, numatytos sąlygos, kuriomis 1, 2 ir 3 kategorijų šalutiniai gyvūniniai produktai, jeigu jie yra atliekos, šalinami arba utilizuojami deginant, matyti, kad „šalutiniai gyvūniniai produktai“, kaip jie suprantami pagal šį reglamentą, gali būti laikomi „atliekomis“, kaip jos apibrėžtos pagal Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punktą, į kurį daroma nuoroda Reglamento Nr. 1069/2009 3 straipsnio 27 punkte.

38

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/98 5 straipsnio 1 dalis ir Reglamento Nr. 1069/2009 3 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinami taip, kad medžiaga, kurios negalima laikyti „šalutiniu produktu“, kaip jis suprantamas pagal pirmąją iš šių nuostatų, vis dėlto gali būti laikoma „šalutiniu gyvūniniu produktu“, kaip jis suprantamas pagal antrąją iš šių nuostatų.

39

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal šią nuostatą į šio reglamento taikymo sritį nepatenka visi šalutinių gyvūninių produktų vežimai, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 1069/2009, ar tik kai kurie tokie vežimai, atitinkantys specifines pastarajame reglamente nustatytas sąlygas.

40

Reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas į šį klausimą jau atsakė 2019 m. gegužės 23 d. Sprendime ReFood (C‑634/17, EU:C:2019:443), kuris buvo priimtas po šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dienos.

41

Tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad šalutinių gyvūninių produktų vežimas, kuriam taikomas Reglamentas Nr. 1069/2009, nepatenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį, išskyrus tuos atvejus, kai Reglamente Nr. 1069/2009 aiškiai numatyta, kad taikomas Reglamentas Nr. 1013/2006.

42

Šie atvejai numatyti Reglamento Nr. 1069/2009 41 straipsnio 2 dalies b punkte, 43 straipsnio 5 dalies b punkte ir 48 straipsnio 6 dalyje, kuriuose reglamentuojami šalutiniai gyvūniniai produktai, sumaišyti su pavojingomis atliekomis arba jomis užteršti (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo ReFood, C‑634/17, EU:C:2019:443, 53–55 punktus).

43

Taigi, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas negali būti aiškinamas taip, kad pagal tą nuostatą į šio reglamento taikymo sritį nepatenka tik šalutinių gyvūninių produktų vežimas, kuriam taikoma Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 1 dalyje numatyta procedūra, t. y. 1 ir 2 kategorijų medžiagos, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 8 ir 9 straipsnius, ir tam tikri iš šių medžiagų gauti produktai, išskyrus 3 kategorijos šalutinius gyvūninius produktus, kaip jie suprantami pagal šio reglamento 10 straipsnį, kuriems ir toliau galioja Reglamentas Nr. 1013/2006 (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo ReFood, C‑634/17, EU:C:2019:443, 60 punktą).

44

Vadinasi, aiškinant Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktą, taigi ir klausimą, ar yra taikytinas Reglamentas Nr. 1069/2009, medžiagos priskyrimas prie 1, 2 ar 3 kategorijos neturi reikšmės.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad šalutinių gyvūninių produktų vežimas, kuriam taikomas Reglamentas Nr. 1069/2009, nepatenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį, išskyrus tuos atvejus, kai Reglamente Nr. 1069/2009 aiškiai numatyta, kad taikomas Reglamentas Nr. 1013/2006.

46

Trečiuoju klausimu, kurį reikia suprasti atsižvelgiant į šio sprendimo 22 ir 23 punktuose apibendrintą informaciją dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo medžiagų vežimo, kurią pateikė nacionalinis teismas, šis teismas iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad ši nuostata taikoma 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1069/2009 10 straipsnį, ir kitų medžiagų, pagal Reglamentą Nr. 1013/2006 laikomų nepavojingomis atliekomis, mišinio vežimui, o teigiamai atsakius į šį klausimą, ar šiuo atžvilgiu yra svarbus šalutinių gyvūninių produktų ir kitų medžiagų santykis mišinyje.

47

Kadangi, kaip buvo priminta nagrinėjant antrąjį klausimą, pagal Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktą šis reglamentas netaikomas šalutinių gyvūninių produktų vežimui, kuriam taikomas Reglamentas Nr. 1069/2009, išskyrus atvejus, kai pastarajame reglamente aiškiai numatyta, kad taikomas Reglamentas Nr. 1013/2006, siekiant atsakyti į trečiąjį klausimą reikia išsiaiškinti, ar Reglamentas Nr. 1069/2009 taikomas šalutinių gyvūninių produktų ir nepavojingų atliekų mišiniui.

48

Sąvoka „šalutiniai gyvūniniai produktai“, apibrėžta Reglamento Nr. 1774/2002 2 straipsnio 1 dalies a punkte, siejamame su šio reglamento 4, 5 ir 6 straipsniais, apėmė „bet kurias medžiagas, kuriose yra tokių šalutinių produktų“. Tačiau Reglamento Nr. 1069/2009 3 straipsnio 1 punkte pateiktoje sąvokos „šalutiniai gyvūniniai produktai“ apibrėžtyje ir šio reglamento 8, 9 ir 10 straipsniuose, kuriuose minimos atitinkamai 1, 2 ir 3 kategorijos medžiagos, aiškiai nebenurodyta, kad jie apima „bet kurias medžiagas, kuriose yra tokių šalutinių produktų“.

49

Vis dėlto tai nereiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo Reglamentu Nr. 1069/2009 nustatytos sistemos netaikyti šalutiniams gyvūniniams produktams, sumaišytiems su kitomis medžiagomis.

50

Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 1069/2009 41 straipsnio 2 dalies b punkte ir 43 straipsnio 5 dalies b punkte atitinkamai numatyta, jog, viena vertus, šalutinių gyvūninių produktų, sumaišytų su bet kuriomis atliekomis, kurios pagal Sprendimą 2000/532 laikomos pavojingomis arba užterštomis tokiomis atliekomis, vežimas išimties tvarka vykdomas tik laikantis Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatų.

51

Be to, Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 6 dalyje pažymėta, kad, nukrypstant nuo šio straipsnio 1–5 dalių, šiose dalyse nurodyti šalutiniai gyvūniniai produktai ar jų gaminiai, t. y. 1 ir 2 kategorijos medžiagos ir tam tikri iš šių medžiagų gauti produktai, sumaišyti su pavojingomis atliekomis ar jomis užteršti, siunčiami į kitas valstybes nares tik laikantis Reglamento Nr. 1013/2006 reikalavimų.

52

Jei šalutinių gyvūninių produktų ir atliekų mišiniai visiškai nepatektų į šio reglamento taikymo sritį, į šį reglamentą nebūtų įtrauktos nukrypti leidžiančios nuostatos, susijusios su šalutinių gyvūninių produktų ir pavojingų atliekų mišiniais.

53

Antra, kaip savo išvados 83 punkte pabrėžė generalinis advokatas, tai, kad šalutinių gyvūninių produktų ir atliekų mišiniai patenka į Reglamento Nr. 1069/2009 taikymo sritį, patvirtina Reglamento Nr. 142/2011, iš dalies pakeisto Įgyvendinimo reglamentu Nr. 2019/1084, nuostatos. Nors Įgyvendinimo reglamentu padaryti pakeitimai netaikomi pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 142/2011 VIII priedo III skyriuje, laikantis Reglamento Nr. 1069/2009, yra pateiktas žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių vežimo Sąjungoje prekybos dokumento pavyzdys, kur tarp prekių, kurias vežant Sąjungoje turi būti pridėtas toks prekybos dokumentas, yra aiškiai nurodyti šalutinių gyvūninių produktų ir nepavojingų atliekų mišiniai.

54

Trečia, reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 73 ir 74 punktuose priminė generalinis advokatas, iš Reglamento Nr. 1069/2009 parengiamųjų darbų matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas konkrečiai išnagrinėjo klausimą dėl tvarkos, taikomos šalutinių gyvūninių produktų ir nepavojingų atliekų vežimui, ir nusprendė, kad šiems mišiniams neturi būti taikomos šio reglamento 41 straipsnio 2 dalies b punkto, 43 straipsnio 5 dalies b punkto ir 48 straipsnio 6 dalies nukrypti leidžiančios nuostatos, todėl jų vežimui netaikomos Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatos.

55

Taigi remiantis tuo, kad egzistuoja nuostatos, kuriose numatyta šalutinių gyvūninių produktų ir pavojingų atliekų mišiniams taikoma išimtinė tvarka, išanalizavus Reglamentą Nr. 142/2011 ir atsižvelgus į Reglamento Nr. 1069/2009 genezę, darytina išvada, kad pastarasis reglamentas taikomas šalutinių gyvūninių produktų ir nepavojingų atliekų mišinių vežimui.

56

Ketvirta, reikia pažymėti, kad ši išvada užtikrina Reglamento Nr. 1069/2009 nuostatų, aiškinamų atsižvelgiant į šiuo reglamentu siekiamą tikslą, veiksmingumą.

57

Šiuo reglamentu siekiama, viena vertus, nustatyti nuoseklią ir išsamią sveikumo taisyklių, taikomų, be kita ko, šalutinių gyvūninių produktų gabenimui, sistemą, o tos taisyklės turėtų būti proporcingos pavojui sveikatai, kurį šalutiniai gyvūniniai produktai kelia, kai juos ūkio subjektai tvarko įvairiais grandinės etapais – nuo surinkimo iki panaudojimo arba pašalinimo, – ir atsižvelgti į tokios veiklos keliamą pavojų aplinkai. Kita vertus, iš Reglamento Nr. 1069/2009 57 ir 58 konstatuojamų jų dalių matyti, kad juo taip pat siekiama dėl Sąjungos teisės aktų nuoseklumo patikslinti šiame reglamente nustatytų taisyklių ir Sąjungos teisės aktų dėl atliekų ryšį, ypač Reglamento Nr. 1013/2006, kiek tai susiję su šalutinių gyvūninių produktų importu, eksportu ir siuntimu iš vienos valstybės narės į kitą (2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo ReFood, C‑634/17, EU:C:2019:443, 49 punktas).

58

Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamentu Nr. 1069/2009, priimtu po Reglamento Nr. 1013/2006, siekė nustatyti išsamią taisyklių, taikomų šalutinių gyvūninių produktų gabenimui, sistemą ir, jeigu aiškiai nenumatyta kitaip, jo reglamentuojamam šalutinių gyvūninių produktų gabenimui netaikyti Reglamento Nr. 1013/2006 (2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo ReFood, C‑634/17, EU:C:2019:443, 56 punktas).

59

Darytina išvada, kad, kaip savo išvados 81 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad į Reglamento Nr. 1069/2009 taikymo sritį patektų bet koks šalutinių gyvūninių produktų, įskaitant šių produktų ir atliekų mišinius, vežimas, o šalutinių gyvūninių produktų ir pavojingų atliekų mišinių vežimui būtų taikoma atskira Reglamente Nr. 1013/2006 nustatyta sistema.

60

Reikia pažymėti, kad, šiuo klausimu reglamentuose Nr. 1013/2006 ir 1069/2009 nesant nuorodų, manytina, kad juose nenumatyta jokios minimalios šalutinių gyvūninių produktų, esančių šių produktų ir nepavojingų atliekų mišinyje, santykio ribos, kad būtų taikomas Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas ir Reglamente Nr. 1069/2009 nustatyta tvarka.

61

Vis dėlto ši pastaba nedaro poveikio kompetentingų administracinių ir teisminių institucijų pareigai taikyti Reglamente Nr. 1013/2006 įtvirtintą tvarką situacijoms, kai iš konkrečių, reikšmingų ir nuoseklių įrodymų matyti, kad ūkio subjektas į vežamas atliekas įdėjo tam tikrą šalutinių gyvūninių produktų kiekį tik tam, kad išvengtų Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo ir dirbtinai nulemtų Reglamento Nr. 1069/2009 taikymą.

62

Iš tiesų tokiais atvejais, kurie rodo piktnaudžiavimą, siekiant išsaugoti Sąjungos teisės aktų veiksmingumą, reikia taikyti Reglamentą Nr. 1013/2006, nes tokiomis aplinkybėmis jo dalykas ir tikslas yra svarbesni už Reglamento Nr. 1069/2009 dalyką ir tikslą.

63

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad ši nuostata taikoma 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1069/2009 10 straipsnį, ir kitų medžiagų, pagal Reglamentą Nr. 1013/2006 laikomų nepavojingomis atliekomis, mišinio vežimui. Šalutinių gyvūninių produktų ir kitų medžiagų santykis mišinyje šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

64

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: