I.

Įvadas

1.

Nepaisant sparčiai kintančio nusikalstamumo pobūdžio ir daugėjančių kibernetinių nusikaltimų, pavyzdžiui, sukčiavimo internete ir neteisėtų internetinių prekyviečių, pinigų plovimo metodai daugiausia išlieka tradiciniai. Tebesitęsiantis grynųjų pinigų karaliavimas yra vienas iš labiausiai paplitusių būdų sudaryti palankias sąlygas pinigų plovimui ir terorizmo finansavimui beveik visose nusikalstamos veiklos srityse ( 2 ).

2.

Pagal Reglamento (ES) 2018/1672 ( 3 ) (toliau – Grynųjų pinigų kontrolės reglamentas) 3 straipsnio 1 dalį asmuo, vežantis grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10 000 EUR arba didesnė, privalo juos deklaruoti valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Sąjungą arba iš jos išvyksta, kompetentingoms institucijoms (toliau – 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta grynųjų pinigų deklaravimo pareiga).

3.

Vis dėlto Grynųjų pinigų kontrolės reglamente nenurodoma, kokiu būdu turi būti nustatoma trečiosios valstybės valiutos vertė, kad būtų galima išsiaiškinti, ar laikomasi 10 000 EUR ribos. Taigi, kokiu pagrindu valstybių narių kompetentingos institucijos gali nustatyti grynųjų pinigų, išreikštų tokia valiuta, vertę, visų pirma tais atvejais, kai Europos Centrinis Bankas neskelbia pagrindinio valiutos keitimo kurso? Tai, trumpai tariant, yra klausimas, į kurį Teisingumo Teismas turi atsakyti šioje byloje.

II.

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir pateikti prejudiciniai klausimai

4.

2023 m. sausio 13 d. UT (toliau – pareiškėja pirmojoje instancijoje) ir jos dukra, visą dieną tvarkiusios reikalus ir aplankiusios šeimą, kirto Draugystės tiltą tarp Ivangorodo (Rusija) ir Narvos (Estija).

5.

Muitinės kontrolės punkte jos pasirinko žaliąjį koridorių, o tai reiškia, kad neturėjo ko deklaruoti kompetentingoms institucijoms. Vis dėlto apieškojus pas jas buvo rasta po 500 000 Ukrainos grivinų (UAH) grynaisiais pinigais, sudėtų į paketus po 100 banknotų ir surištų gumytėmis. Grynieji pinigai buvo paslėpti kišenėse, po drabužių pamušalu ir striukių gobtuvuose.

6.

Kadangi Europos Centrinis Bankas neskelbia Ukrainos grivinų pagrindinio užsienio valiutos keitimo į eurus kurso ( 4 ), nustatydamos pareiškėjos pirmojoje instancijoje ir jos dukros turėtų 500 000 UAH vertę eurais, Estijos kompetentingos institucijos rėmėsi valiutų keitiklio kursu, paskelbtu Kanadoje įsikūrusios internetinės valiutos keitimo priemonių ir paslaugų bendrovės www.xe.com svetainėje ( 5 ).

7.

Pagal šios interneto svetainės valiutų keitiklį grynųjų pinigų, kuriuos pareiškėja pirmojoje instancijoje ir jos dukra turėjo su savimi sienos kirtimo dieną, vertė, tenkanti vienam asmeniui, buvo 12 565,71 EUR.

8.

Taigi Estijos kompetentingos institucijos konstatavo, kad pareiškėjos pirmojoje instancijoje ir jos dukters vežami grynieji pinigai viršijo Grynųjų pinigų kontrolės reglamente nustatytą 10 000 EUR ribą, todėl turėjo būti deklaruoti.

9.

2023 m. vasario 13 d. sprendimu Estijos kompetentingos institucijos skyrė pareiškėjai pirmojoje instancijoje 600 EUR baudą už tai, kad ji nedeklaravo grynųjų pinigų ( 6 ). Šios institucijos taip pat nusprendė konfiskuoti nedeklaruotas Ukrainos grivinas.

10.

Skunde, pateiktame Viru Maakohus (Viru pirmosios instancijos teismas, Estija), pareiškėja pirmojoje instancijoje paaiškino, kad rasti grynieji pinigai jai nepriklausė ir ji nežinojo apie pareigą juos deklaruoti. Pareiškėja pirmojoje instancijoje tvirtino, kad grynieji pinigai iš tikrųjų priklausė Estijoje gyvenančiam Ukrainos piliečiui RR, kuris dėl Ukrainoje vykstančio karo negalėjo šių pinigų pervesti į Europos Sąjungą. Todėl RR paprašė pareiškėjos pirmojoje instancijoje dukters įvežti jam priklausančius grynuosius pinigus iš Ivangorodo į Estiją. Patikrinęs Ukrainos grivinos kursą interneto svetainėje www.tavid.ee, RR padarė išvadą, kad grynųjų pinigų nereikės deklaruoti, nes jų vertė, kaip buvo nurodyta toje interneto svetainėje, neviršijo 10 000 EUR ribos. RR esą perdavė šią informaciją pareiškėjos dukrai, o ši apie tai informavo motiną. Pareiškėja pirmojoje instancijoje teigė, kad ji neketino slapta į Estiją įvežti 500 000 UAH, o pinigus slėpė bijodama, kad jie gali būti pavogti.

11.

Kilus ginčui, Viru Maakohus (Viru pirmosios instancijos teismas) iš dalies patenkino pareiškėjos pirmojoje instancijoje skundą ir 2023 m. balandžio 28 d. sprendimu panaikino Estijos kompetentingų institucijų pirminį sprendimą dėl baudos ir konfiskavimo. Be to, Viru Maakohus (Viru pirmosios instancijos teismas) paskyrė 400 EUR baudą ir nurodė grąžinti konfiskuotus 500 000 UAH.

12.

Estijos kompetentingos institucijos pateikė kasacinį skundą Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija).

13.

Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) kilo abejonių dėl valiutos kurso nustatymo būdo jo nagrinėjamoje byloje. Šis teismas pažymi, kad grynųjų pinigų valiuta, kurios kurso Europos Centrinis Bankas neskelbia, perskaičiavimo į eurus būdas nėra nurodytas Sąjungos arba nacionalinėje teisėje.

14.

Tokiomis aplinkybėmis Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

15.

Rašytines pastabas pateikė Estijos vyriausybė ir Europos Komisija. Teismo posėdis nebuvo surengtas.

III.

Analizė

16.

Šios išvados struktūra yra tokia, kaip nurodyta toliau. Pirmiausia trumpai pristatysiu Grynųjų pinigų kontrolės reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos grynųjų pinigų deklaravimo pareigos teisines aplinkybes (A dalis). Tuomet pereisiu prie pagrindinio Estijos vyriausybės ir Komisijos argumento, t. y. kad taikant Grynųjų pinigų kontrolės reglamentą turi būti remiamasi valiutos konvertavimo principais, kylančiais iš Sąjungos muitinės kodekso ( 7 ) ir jo įgyvendinimo akto ( 8 ) (B dalis). Galiausiai paaiškinsiu, kodėl manau, kad Grynųjų pinigų kontrolės reglamente klausimas, kaip nustatyti grynųjų pinigų užsienio valiuta vertę, paliekamas spręsti nacionalinėms kompetentingoms institucijoms (C dalis).

A.

3 straipsnio 1 dalyje nustatytos grynųjų pinigų deklaravimo pareigos taikymo aplinkybės

17.

1991 m. Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė Kovos su pinigų plovimu direktyvą ( 9 ). Kaip matyti iš direktyvos pavadinimo, jos tikslas buvo kovoti su neteisėtos kilmės pajamų plovimu ir organizuotu nusikalstamumu, taip pat apsaugoti visos finansų sistemos patikimumą, stabilumą ir pasitikėjimą ja ( 10 ). Atitinkamai pagal šią direktyvą buvo reikalaujama, kad kredito įstaigos, finansų įstaigos ir tam tikrų profesijų atstovai identifikuotų klientus, kurių sandorių suma yra 15 000 Europos Sąjungos piniginių vienetų arba didesnė ( 11 ).

18.

Vis dėlto tuo metu joks Sąjungos teisės aktas neįpareigojo vykdyti grynųjų pinigų judėjimo pasienyje kontrolės, todėl tokią kontrolę buvo įvedusios tik kai kurios valstybės ( 12 ).

19.

Pripažinus, kad tokios Sąjungos masto kontrolės nebuvimas gali kelti pavojų Kovos su pinigų plovimu direktyvoje nustatytų įpareigojimų vykdyti stebėseną veiksmingumui, buvo pradėta bendra 15 (tuometinių) valstybių narių muitinės tarnybų operacija, pavadinta operacija „Moneypenny“ ( 13 ). Šia operacija siekta ištirti tarpvalstybinio grynųjų pinigų judėjimo per Europos Sąjungos vidaus ir išorės sienas lygį ( 14 ).

20.

Nors ši operacija buvo ribotos apimties, ji atskleidė, kad per Sąjungos sienas gabenamų grynųjų pinigų kiekis buvo toks didelis, kad kėlė potencialų pavojų tiek Sąjungos, tiek nacionaliniams interesams, ypač atsižvelgiant į tai, kad tokio grynųjų pinigų judėjimo kontrolės priemonės (jei jos egzistavo) skirtingose valstybėse narėse buvo labai skirtingos ( 15 ).

21.

Į vidaus rinką be sienų kaip (beveik) bendrą valiutą įtraukus eurą, tokie nacionalinės grynųjų pinigų judėjimo kontrolės skirtumai tapo dar didesne problema tinkamam tos rinkos veikimui ( 16 ).

22.

Šiomis aplinkybėmis buvo priimtas Reglamentas (EB) Nr. 1889/2005.

23.

Papildant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ( 17 ) kovos su pinigų plovimu veiklą, Reglamente (EB) Nr. 1889/2005 buvo nustatyta pareiga grynųjų pinigų, kurių „vertė ne mažesnė kaip 10 000 EUR“, vežėjams deklaruoti šiuos grynuosius pinigus valstybės narės kompetentingoms institucijoms ( 18 ).

24.

Nors ši riba buvo mažesnė už Trečiojoje kovos su pinigų plovimu direktyvoje ( 19 ) nustatytą 15 000 EUR kontrolinę ribą, Reglamentu Nr. 1889/2005 siekta papildyti šią direktyvą ir veikti atsižvelgiant į riziką, kad dėl joje nustatytos kontrolės prie Europos Sąjungos išorės sienų padidės fizinis grynųjų pinigų judėjimas neteisėtais tikslais ( 20 ).

25.

2018 m. Grynųjų pinigų kontrolės reglamentu buvo pakeistas jo 2005 m. pirmtakas, kad būtų padaryti tam tikri pakeitimai, atsižvelgiant į geriausios nacionalinės praktikos raidą ir EBPO Finansinių veiksmų darbo grupės rekomendacijas ( 21 ).

26.

Grynųjų pinigų kontrolės reglamente išlieka 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta grynųjų pinigų deklaravimo pareiga, kuri buvo įtvirtinta ir ankstesniame reglamente.

27.

Taigi, pagal to reglamento 3 straipsnio 1 dalį vežėjai, vežantys grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10 000 EUR arba didesnė, deklaruoja tuos grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią jie atvyksta į Sąjungą arba iš jos išvyksta, kompetentingoms institucijoms ir sudaro joms galimybę atlikti kontrolę.

28.

Sąvoka „grynieji pinigai“ apima keturias kategorijas, tarp kurių yra ir „valiutos“ kategorija ( 22 ).

29.

Sąvoka „valiuta“ apibrėžiama kaip „banknotai ir monetos, kurie yra apyvartoje kaip atsiskaitymo priemonė arba kurie buvo apyvartoje kaip atsiskaitymo priemonė ir kuriuos dar galima iškeisti finansų įstaigose arba centriniuose bankuose į banknotus ir monetas, kurie yra apyvartoje kaip atsiskaitymo priemonė“ ( 23 ).

30.

Vis dėlto Grynųjų pinigų kontrolės reglamentas, kaip ir jo pirmtakas, bent jau iš pirmo žvilgsnio, 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos grynųjų pinigų deklaravimo pareigos nenumato tais atvejais, kai grynieji pinigai išreikšti ne Sąjungos valiuta.

31.

Vis dėlto to reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad, atsižvelgiant į jo tikslą užkirsti kelią pinigų plovimui ir terorizmo finansavimui ir šiuos atvejus išaiškinti, jame nustatyta grynųjų pinigų kontrolės sistema taikoma sumai, kuri yra lygi 10 000 EUR „arba lygiavertė šiai sumai kitomis valiutomis“ ( 24 ).

32.

Taigi 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos grynųjų pinigų deklaravimo pareigos taikymo sritis taip pat taikoma gryniesiems pinigams ne euro valiuta, jeigu ji suprantama kaip užtikrinimas, kad finansų sistema ir pinigų srautai Sąjungos teritorijoje nebus naudojami pinigų plovimui ir kitiems neteisėtiems tikslams ( 25 ).

33.

Vis dėlto kartu Grynųjų pinigų kontrolės reglamente nenumatytas konkretus grynųjų pinigų ne eurais vertės nustatymo būdas, kad būtų užtikrintas 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos grynųjų pinigų deklaravimo pareigos laikymasis.

34.

Taigi šioje byloje kyla klausimų.

B.

Rėmimasis Sąjungos muitų teisės aktų taisyklėmis

35.

Tiek Estijos vyriausybė, tiek Komisija savo rašytiniuose pareiškimuose laikosi nuomonės, kad grynųjų pinigų ne Sąjungos valiuta vertė 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos grynųjų pinigų deklaravimo pareigos tikslais turi būti nustatoma remiantis valiutos konvertavimo principais, taikomais muitinio įvertinimo taisyklėms, kurias galima rasti Sąjungos muitinės kodekse ir jo įgyvendinimo akte ( 26 ).

36.

Nesutinku su tuo. Sąjungos muitinės kodeksas taikomas tik prekėms, o valiuta, esanti apyvartoje kaip mainų priemonė, nepatenka į sąvoką „prekė“.

37.

Bet kuriuo atveju, net jei būtų taikomi Sąjungos muitų teisės aktai, rezultatas šiuo atveju būtų toks pat, t. y. valstybės narės vis tiek turėtų nustatyti taikytiną valiutos keitimo kursą.

38.

Pirmiausia paaiškinsiu, kodėl Sąjungos muitų teisės aktų nuostatos netaikomos.

39.

Sąjungos muitinės kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame teisės akte nustatytos bendrosios taisyklės ir procedūros, „taikomos į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms“ ( 27 ).

40.

Taigi Sąjungos muitinės kodekso taikymas šios bylos aplinkybėms priklauso nuo klausimo, ar pagal šį Sąjungos teisės aktą „grynieji pinigai“ yra „prekė“.

41.

Sąjungos muitinės kodekse neapibrėžta, kas yra „prekė“ ( 28 ), tačiau jame taip pat nėra nuorodos į valstybių narių teisę. Todėl sąvokai „prekė“ Sąjungos teisėje turi būti suteikta autonomiška ir vienoda reikšmė.

42.

Šią reikšmę Teisingumo Teismas išdėstė Sprendime Komisija / Italija, išaiškindamas, kad „prekėmis, kaip tai suprantama pagal [Sąjungos teisę], turi būti laikomi produktai, kuriuos galima įvertinti pinigais ir kurie kaip tokie gali būti komercinių sandorių objektas“ ( 29 ).

43.

Laisvo prekių judėjimo kontekste dviejuose vėlesniuose sprendimuose, Thompson ir kt. ( 30 ) ir Bordessa ir kt. ( 31 ), Teisingumo Teismas turėjo dar vieną progą paaiškinti, kad „grynieji pinigai“, nesvarbu, ar tai būtų monetos, ar banknotai, tiek, kiek jie yra vertingas turtas, nėra „prekė“ laisvo prekių judėjimo tikslais.

44.

Byloje Thompson ir kt. Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas, ar kriugerandai, Pietų Afrikoje nukaldintos auksinės monetos, patenka į nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo taikymo sritį. Teismas pažymėjo, kad „pagal Sutarties sistemą mokėjimo priemonės nelaikomos prekėmis, kurioms taikomas [laisvas prekių judėjimas]“ ( 32 ). Todėl, kaip paaiškino Teisingumo Teismas, „nors gali kilti abejonių dėl to, ar kriugerandai laikytini teisėta mokėjimo priemone, vis dėlto galima pažymėti, kad tų valstybių narių, kuriose leidžiama prekiauti šiomis monetomis, pinigų rinkose jos laikomos lygiavertėmis valiutai“ ( 33 ). Taigi jų pervežimas nepatenka į nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo taikymo sritį ( 34 ).

45.

Ši logika buvo pritaikyta valstybės narės valiutos banknotams byloje Bordessa ir kt., kurioje dalyvavo fiziniai asmenys, kirtę Ispanijos ir Prancūzijos sieną, su savimi turėdami atitinkamai 38 mln. ir 50 mln. Ispanijos pesetų ( 35 ). Kai nacionalinis teismas paprašė pateikti gaires, ar išankstinio deklaravimo arba administracinių leidimų išdavimo sistema patenka į nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo taikymo sritį, Teisingumo Teismas paaiškino, kad „fizinis turto perdavimas patenka į <…> [SESV 65] straipsnio ir šią nuostatą įgyvendinančios direktyvos taikymo sritį“ ( 36 ), taigi į nuostatų dėl laisvo kapitalo judėjimo, o ne dėl laisvo prekių judėjimo taikymo sritį ( 37 ).

46.

Taigi iš minėtos jurisprudencijos matyti, kad grynieji pinigai užsienio valiuta nepatenka į sąvokos „prekės“, kaip ji suprantama pagal SESV 28 straipsnį, taikymo sritį tol, kol finansų rinkose galima vykdyti sandorius šia valiuta.

47.

Nagrinėjamu atveju iš nacionalinės bylos medžiagos matyti, kad abiejose interneto svetainėse, kurios buvo naudojamos kaip orientyrai apskaičiuojant 10 000 EUR ekvivalentą Ukrainos grivinomis, ši valiuta pripažįstama kaip keičiama į eurus ( 38 ).

48.

Vien iš šio elemento, man atrodo, galima nustatyti, kad Ukrainos grivina yra valiuta, kurią finansų rinkos pripažįsta kaip galimą konvertuoti į eurus ( 39 ).

49.

Su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai patikrins, daryčiau išvadą, kad grynieji pinigai Ukrainos grivinomis, kuriuos asmuo gabena per išorinę Sąjungos sieną, nepatenka į sąvoką „prekės“, kaip ji suprantama Sąjungos teisėje.

50.

Todėl Sąjungos muitinės kodeksas šiuo atveju netaikomas ( 40 ).

51.

Antra, kaip jau užsiminiau šios išvados 37 punkte, net jei būtų taikomi Sąjungos muitų teisės aktai, tai nepadėtų atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.

52.

Estijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad Grynųjų pinigų kontrolės reglamentas turėtų būti grindžiamas Sąjungos muitinės kodekso 53 straipsnio 1 dalies a punktu ir Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo akto 146 straipsnio 4 dalimi.

53.

Šiuo klausimu, remiantis pirmuoju pagrindu, kompetentingos institucijos turi skelbti ir (arba) internete nurodyti valiutos keitimo kursą, taikytiną tais atvejais, kai būtina konvertuoti valiutą, nes „veiksniai, pagal kuriuos nustatoma prekių muitinė vertė, yra išreikšti kita nei atitinkamos valstybės narės valiuta“. Šią nuostatą papildo Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo akto 146 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai valiutos kurso neskelbia nei Europos Centrinis Bankas, nei nacionalinė kompetentinga institucija, „valiutos keitimo kursą nustato atitinkama valstybė narė. Šis valiutos keitimo kursas turi kuo labiau atitikti atitinkamos valstybės narės valiutos vertę.“

54.

Taigi muitų teisės aktuose tik daroma nuoroda į valstybes nares, įpareigojant jas nustatyti taikytiną valiutos keitimo kursą.

C.

Valstybėms narėms paliekama galimybė panaikinti spragą

55.

Kadangi Grynųjų pinigų kontrolės reglamente nereglamentuojamas užsienio valiutos vertės apskaičiavimo eurais būdas, o Sąjungos muitų teisės aktai netaikomi ( 41 ), galiu tik daryti išvadą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas paliko šį klausimą spręsti pagal valstybių narių vidaus teisinę tvarką ( 42 ).

56.

Nors reglamentai yra teisės aktai, kurie pagal SESV 288 straipsnio antrą pastraipą turėtų būti tiesiogiai taikomi valstybėms narėms, vis dėlto kartais aiškiai ar netiesiogiai jiems įgyvendinti reikalingos papildomos priemonės. Manau, kad būtent tokia situacija susiklostė šioje byloje.

57.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui galėjo būti paprasčiausiai atsakyta, kad Sąjungos teisėje nereglamentuojamas valiutos keitimo kurso nustatymo būdas, kuriuo remiantis grynųjų pinigų vertė nustatoma taikant Grynųjų pinigų kontrolės reglamento 3 straipsnio 1 dalį, kai šie grynieji pinigai išreikšti valiuta, kurios kurso Europos Centrinis Bankas neskelbia. Priešingai, pagal Grynųjų pinigų kontrolės reglamentą šis klausimas paliekamas spręsti valstybėms narėms.

58.

Vis dėlto šis atsakymas gali būti nelabai naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

59.

Kaip dar Sąjungos teisė galėtų padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui įvertinti šioje byloje Estijos kompetentingų institucijų priimto sprendimo tinkamumą?

60.

Panaikindamos reglamento paliktą spragą, valstybės narės turi numatyti tokį sprendimą, kuris leistų asmenims veiksmingai naudotis tuo reglamentu jiems suteiktomis teisėmis.

61.

Grynųjų pinigų kontrolės reglamento 3 straipsnio 1 dalis taip pat gali būti išreikšta kaip teisė: vežėjas turi teisę įvežti į Sąjungą iki 10 000 EUR grynaisiais pinigais, nedeklaruodamas jų kompetentingoms institucijoms.

62.

Tam, kad žinotų, ar taikoma pareiga deklaruoti grynuosius pinigus užsienio valiuta, šių pinigų vežėjas turi turėti galimybę sužinoti, kaip kompetentingos institucijos apskaičiuoja šios valiutos vertę eurais. Todėl galima daryti išvadą, kad valstybių narių kompetentingos institucijos privalo skelbti informaciją apie užsienio valiutos vertės apskaičiavimo eurais būdą. Šią informaciją į Sąjungą atvykstantis asmuo turi gauti prieš kirsdamas sieną.

63.

Be to, skaičiavimo būdas negali būti pasirinktas savavališkai.

64.

Taigi, nesant Europos Centrinio Banko paskelbto „oficialaus“ valiutos kurso, nacionalinių kompetentingų institucijų taikomas kursas turi atitikti vertę, kuo tiksliau atspindinčią valiutos keitimo kursą, kuriuo ta konkreti valiuta parduodama ir perkama rinkoje.

65.

Toks tarifas objektyviai atitinka 10 000 EUR ribos nustatymo tikslą – kontroliuoti tik didelį grynųjų pinigų judėjimą, kad keliautojai ir prekybininkai, naudodamiesi savo laisvo judėjimo teisėmis, patirtų kuo mažesnį poveikį ( 43 ).

66.

Taigi nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad pareiškėja pagrindinėje byloje žinojo arba galėjo žinoti apie Estijos kompetentingų institucijų taikomą Ukrainos grivinų konvertavimo į eurus būdą.

67.

Antra, šis teismas turėtų patikrinti, ar kompetentingų institucijų patvirtintas valiutų konvertavimo principas, t. y. www.xe.com skelbiamas valiutos keitimo kursas, kuo tiksliau atspindi „realią“ (rinkos) 10 000 EUR vertę Ukrainos grivinomis ( 44 ).

68.

Iš nacionalinės bylos medžiagos matyti, kad Estijos kompetentingos institucijos reklaminiu skelbimu informuoja apie 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą grynųjų pinigų deklaravimo pareigą atitinkamuose sienos perėjimo punktuose. Jos taip pat šiuo tikslu naudojamus valiutos konvertavimo principus skelbia savo interneto svetainėje ( 45 ).

69.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad Europos Centrinis Bankas neskelbia valiutų keitimo kurso, taikomo konvertuojant eurus į Ukrainos grivinas, pasirinkus informacijos šaltinį, kuriame naudojami vidutiniai rinkos kursai, kaip, atrodo, yra www.xe.com atveju, tenkinamas reikalavimas kuo tiksliau atspindėti 10 000 EUR vertę Ukrainos grivinomis, kad būtų galima kontroliuoti 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą grynųjų pinigų deklaravimo pareigą. Taip yra todėl, kad tokie valiutos kursai nustatomi remiantis sandorių tam tikra valiuta pirkimo ir pardavimo kursų vidurkiu.

70.

Šiuo klausimu Estijos vyriausybė nurodė, kad, atrodo, dar bent dvi kitos valstybės narės naudojasi aptariama interneto svetaine nustatydamos vertę valiutomis, kurių kursų neskelbia Europos Centrinis Bankas.

71.

Taigi, turint omenyje, kad tai turi patikrinti nacionalinis teismas, atrodo, kad Estijos kompetentingų institucijų pasirinktas būdas netrukdo veiksmingai naudotis teise atvykti į Sąjungos teritoriją turint tam tikrą grynųjų pinigų sumą užsienio valiuta ir jos nedeklaruojant ir leidžia užtikrinti veiksmingą grynųjų pinigų kontrolės taikymą siekiant kovoti su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu.

IV.

Išvada

72.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) pateiktą prejudicinį klausimą: