I.

Įžanga

1.

Ar Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) skiriama parama gali būti skiriama ūkininkams ir kaip parama smulkių ūkių plėtrai, ir kaip parama jauniesiems ūkininkams?

2.

To iš esmės klausia Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą. Atsakant į šį klausimą, reikės atsižvelgti į tai, kad parama ir jauniesiems ūkininkams, ir mažų ūkių plėtrai skiriama kaip vadinamoji parama verslui pradėti. Pastaroji yra ūkio plėtros priemonės, kuri yra labai svarbi kaimo plėtrai, dalis.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

1.

Reglamentas Nr. 1305/2013

3.

Vertinant šioje byloje nagrinėjamą paramą verslui pradėti, taikytinas teisinis pagrindas pirmiausia yra Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis ( 2 ).

4.

Reglamento Nr. 1305/2013 17 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

5.

Reglamento Nr. 1305/2013 2 straipsnio 1 dalies antros pastraipos n punkte „jaunojo ūkininko“ sąvoka apibrėžiama taip:

6.

To paties reglamento 5 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyti Sąjungos kaimo plėtros prioritetai:

7.

Pagal Reglamento Nr. 1305/2013 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį EŽŪFKP lėšos valstybėse narėse panaudojamos per kaimo plėtros programas.

8.

Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnyje reglamentuojama ūkių plėtra:

9.

Laikantis Reglamento Nr. 1305/2013 II priedo, didžiausia galima 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytos paramos jaunajam ūkininkui suma yra 70 000 EUR ( 3 ), o didžiausia galima 19 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktyje numatytos paramos smulkiam ūkiui suma yra 15 000 EUR.

10.

Kaip nurodyta to paties reglamento VI priedo orientaciniame sąraše, ūkio plėtra pagal 19 straipsnį yra priemonė, turinti ypatingos svarbos keliems Sąjungos kaimo plėtros prioritetams.

2.

Reglamentas 2017/2393

11.

Reglamento 2017/2393 ( 4 ), kuriuo, be kita ko, pasibaigus šioje byloje nagrinėjamam laikotarpiui buvo iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 1305/2013, 1 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

12.

Reglamento 2017/2393 1 straipsnio 1 punkto b papunkčiu į Reglamento Nr. 1305/2013 2 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą buvo įterptas naujas s punktas, pagal kurį įsisteigimo diena apibrėžiama kaip „diena, kai pareiškėjas atlieka arba užbaigia veiksmą (‑us), susijusį (‑ius) su n punkte nurodytu įsisteigimu“.

13.

Pagal Reglamento 2017/2393 1 straipsnio 7 punkto a papunkčiu į Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 4 dalį naujai įterptą ketvirtą pastraipą valstybės narės kaimo plėtros programose nustato veiksmą (‑us), nurodytą (‑us) 2 straipsnio 1 dalies s punkte.

14.

Be to, Reglamento 2017/2393 1 straipsnio 7 punkto a papunkčiu į Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 4 dalį buvo įterpta nauja pirma pastraipa, kurioje nustatyta, kad „[p]aramos paraiška pagal 1 dalies a punkto i papunktį pateikiama ne vėliau kaip per 24 mėnesius po įsisteigimo dienos“.

3.

Reglamentas Nr. 1307/2013

15.

Pagal Reglamento (ES) Nr. 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės ( 5 ), 9 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą „[a]smuo ar asmenų grupė <…> yra laikomi aktyviais ūkininkais, jei jie pateikia <…> įrodymų, kuriais įrodomas kuris nors iš šių aspektų:

4.

2014–2020 m. žemės ūkio gairės

16.

Europos Sąjungos valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškininkystės sektoriams ir kaimo vietovėse gairės 2014–2020 m. (toliau – 2014–2020 m. žemės ūkio gairės) ( 6 ), kaip nurodyta jų 4 punkte, nustato sąlygas ir kriterijus, kuriais remiantis pagalba žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms bus laikoma suderinama su vidaus rinka.

17.

Pagal 2014–2020 m. žemės ūkio gairių 23 punkto a papunktį į jų taikymo sritį įtrauktos į kaimo plėtros priemones panašios priemonės, kurioms netaikoma kaimo plėtros programa pagal Reglamento Nr. 1305/2013 ( 7 ) 6 straipsnį.

18.

2014–2020 m. žemės ūkio gairių dalies „Pagalbos sumavimas“ 99–107 punktuose, be kita ko, nustatyta:

19.

2014–2020 m. žemės ūkio gairių II dalies 1.1.2 skirsnyje reglamentuojama jauniesiems ūkininkams skirta veiklos pradžios pagalba ir smulkiems ūkiams plėtoti skirta veiklos pradžios pagalba. Nagrinėjamu atveju yra svarbūs visų pirma 174, 177 ir 184 punktai:

B.

Latvijos teisė

20.

Sąjungos teisės reikalavimus į nacionalinę teisę Latvija perkėlė Dekretu Nr. 292 dėl smulkių ūkių plėtros ( 8 ) ir Dekretu Nr. 323 dėl jaunųjų ūkininkų ( 9 ).

21.

Dekreto Nr. 292 1 punkte numatyta, kad parama smulkių ūkių plėtrai teikiama „vienkartinės išmokos forma“.

22.

Iš šio dekreto 20 punkto matyti, kad paramos prašytojas vienu programos įgyvendinimo laikotarpiu šiose nuostatose minimą paramą gali gauti vieną kartą.

23.

Dekreto Nr. 323 1 punkte nustatyta, kad ir parama jauniesiems ūkininkams teikiama „vienkartinės išmokos forma“.

III.

Faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

24.

2015 m. rugsėjo 15 d. Līga Šenfelde pateikė Latvijos mokesčių institucijoms prašymą įregistruoti jos verslą.

25.

Gavusi 2015 m. spalio 5 d. Līga Šenfelde prašymą, Lauku atbalsta dienests (Kaimo paramos tarnyba, Latvija) 2016 m. sausio 15 d. suteikė jai paramą smulkaus ūkio plėtrai.

26.

2016 m. liepos 27 d. Līga Šenfelde perėmė žemės ūkio valdą „Purenes“ ( 10 ), kurią prieš tai valdė jos tėvai.

27.

Be to, siekdama perimti ir plėtoti šį ūkį, 2016 m. rugpjūčio 23 d. ji pateikė paraišką paramai jauniesiems ūkininkams verslui pradėti. Ji taip pat toliau vykdė veiklą, numatytą pagal pirmąją pagalbos priemonę.

28.

2017 m. sausio 6 d. sprendimu Lauku atbalsta dienests (Kaimo paramos tarnyba) antrąją paraišką atmetė. Motyvuodama savo sprendimą ši institucija nurodė, kad Reglamente Nr. 1305/2013 nustatyta, jog paramą gaunantys ūkiai priklauso skirtingoms kategorijoms ir jų gaunamos paramos rūšys negali sutapti. Lauku atbalsta dienests nuomone, ir pagal Latvijos teisės aktus pareiškėjas gali gauti arba paramą smulkiam ūkiui plėtoti, arba paramą jauniesiems ūkininkams.

29.

Līga Šenfelde kreipėsi į Administratīvā rajona tiesa (rajono administracinis teismas, Latvija) ir Administratīvā apgabaltiesa (apygardos administracinis teismas, Latvija), tačiau šie teismai jos reikalavimus patenkinti antrąją paraišką atmetė.

30.

Savo kasaciniame skunde Līga Šenfelde ir toliau laikosi nuomonės, kad paramos smulkiems ūkiams plėtoti gavėjai papildomai gali gauti ir paramą jauniesiems ūkininkams.

31.

Taigi 2020 m. vasario 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2020 m. vasario 28 d., Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė šį prejudicinį klausimą:

32.

Rašytines pastabas procese Teisingumo Teisme pateikė Līga Šenfelde, Latvijos Respublika ir Europos Komisija.

IV.

Teisinis vertinimas

33.

Bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) grindžiama dviem ramsčiais. Pirmojo ramsčio priemonės apima, pavyzdžiui, tiesiogines išmokas. Antrasis BŽŪP ramstis, kaimo plėtros politika, reglamentuojamas Reglamente Nr. 1305/2013. Parama kaimui teikiama per kaimo plėtros programas, įgyvendinančias strategiją, kuria siekiama įgyvendinti Sąjungos kaimo plėtros prioritetus ( 11 ). Reglamente Nr. 1305/2013 nurodyti prioritetai apima, be kita ko, sąlygų sudarymą reikiamos kvalifikacijos ūkininkams pradėti veiklą žemės ūkio sektoriuje ir kartų kaitos palengvinimą bei mažųjų įmonių kūrimą ir plėtojimą ( 12 ).

34.

Pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnį ypatingą reikšmę šiems prioritetams ( 13 ) turi ūkių plėtra. Kaip nustatyta 19 straipsnio 1 dalies a punkte, parama taikant šią priemonę visų pirma susijusi su parama verslui pradėti, skiriama jauniesiems ūkininkams (i punktas), ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėse (ii punktas) ir smulkių ūkių plėtrai (iii punktas).

35.

Nagrinėjamu atveju Latvijos institucijos atsisakė skirti paramą Līga Šenfelde kaip jaunajai ūkininkei, nes ji jau buvo gavusi paramą smulkiam ūkiui.

36.

Taigi, kyla klausimas, ar draudžiama skirti Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytą paramą jauniesiems ūkininkams, jeigu asmuo jau yra gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai pagal šios nuostatos iii papunktį (prejudicinio klausimo 1 dalis, žr. A skirsnį). Paskui reikia įvertinti, kokia reglamentavimo diskrecija šiuo atžvilgiu lieka valstybėms narėms (prejudicinio klausimo 2 ir 3 dalys, žr. B skirsnį).

A.

Dėl galimybės pagal Sąjungos teisę vieną po kitos pateikti paraiškas paramai verslui pradėti pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punktą, viena vertus, paramai smulkių ūkių plėtrai, kita vertus, paramai jauniesiems ūkininkams (prejudicinio klausimo 1 dalis)

37.

Savo prejudicinio klausimo 1 dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad ūkininkas, gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai, praranda jaunojo ūkininko statusą.

38.

Šį klausimą reikia suprasti taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar paraišką paramai jauniesiems ūkininkams verslui pradėti galima pateikti ir tuomet, kai ūkininkas jau yra gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išnagrinėti abiejų rūšių paramos skyrimo sąlygas.

39.

Pirmiausia paaiškės, kad parama jauniesiems ūkininkams ir parama smulkių ūkių plėtrai skiriama skirtingo dydžio ūkiams, ir šios sąlygos negali būti įvykdytos vienu ir tuo pačiu metu (žr. 1 skyrių). Vis dėlto kyla antras klausimas, ar – ir, jei taip, kokiu mastu – vis dėlto leidžiama vieną po kitos pateikti paraiškas dėl abiejų paramų, jeigu – kaip nagrinėjamu atveju – skirtingos su ūkio dydžiu susijusios sąlygos įvykdomos skirtingu metu, nes panaudojus pirmąją paramą ūkis pasiekė tokį dydį, kad atitinka paraiškos antrajai paramai sąlygas (žr. 2 skyrių).

1.

Sąlygos norint gauti paramą jauniesiems ūkininkams verslui pradėti ir paramą smulkių ūkių plėtrai

40.

Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nurodyta parama pagal 19 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą skiriama „jauniesiems ūkininkams“. Pagal to paties reglamento 2 straipsnio 1 dalies antros pastraipos n punktą jaunaisiais ūkininkais laikomi asmenys, kurie paraiškos pateikimo momentu yra ne vyresni kaip 40 metų amžiaus, turi reikiamų profesinių įgūdžių bei kompetencijos ir pirmą kartą įsisteigia žemės ūkio valdoje kaip tos valdos valdytojai. Kaip nustatyta Reglamento Nr. 1305/2013 II priede, didžiausia galima 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytos paramos jaunajam ūkininkui suma yra 70 000 EUR.

41.

Pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktį parama skiriama smulkių ūkių plėtrai; „smulkaus ūkio“ sąvoką, kaip nustatyta 19 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje, apibrėžia valstybės narės. Nustatydamos, kokiems ūkiams gali būti skiriama 19 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktyje numatyta parama, jos tokiu būdu gali atsižvelgti į savo žemės ūkio struktūras. Pagal Reglamento Nr. 1305/2013 II priedą didžiausia galima šioje nuostatoje numatytos paramos suma yra 15 000 EUR vienam smulkiam ūkiui.

42.

Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 4 dalies trečios pastraipos pirmame sakinyje nustatyta, kad valstybės narės nustato viršutines ir apatines ( 14 ) žemės ūkio valdos galimybių gauti paramą pagal 1 dalies a punkto i ir iii papunkčius ribas. Nustatydamos šias ribas, valstybės narės išreiškia jas žemės ūkio valdos gamybos potencialu, matuojamu „standartinės produkcijos kiekiu“ ar lygiaverčiu dydžiu ( 15 ). Kadangi tai yra gamybos potencialas, gali būti, kad paraiškos pateikimo momentu pareiškėjas tokio masto gamybos dar nevykdo. Kaip paaiškina Komisija savo gairėse dėl Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio, pareiškėjas tokiais atvejais turi pateikti duomenų, kad turi potencialą (pagal tokius gamybos veiksnius, kaip žemė, gyvuliai ir pan.) pasiekti tam tikrą gamybos lygį ( 16 ).

43.

Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 4 dalies trečios pastraipos antrame sakinyje nurodyta, kad nustatant viršutines ir apatines žemės ūkio valdos galimybių gauti paramą pagal 1 dalies a punkto i ir iii papunkčius ribas apatinė paramos jauniesiems ūkininkams gavimo pagal i papunktį riba turi būti aukštesnė už viršutinę paramos smulkių ūkių plėtrai gavimo pagal iii papunktį ribą.

44.

Kaip paaiškina Komisija gairėse dėl Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio ( 17 ) ir kaip ji su Latvija teigia šioje byloje, tai, kitaip tariant, reiškia, jog pradinis jaunojo ūkininko slenkstis, t. y. minimali jo ūkio gamybos vertė paramai pagal 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį gauti, turi būti aukštesnė nei maksimali smulkaus ūkio, kuris teikia paraišką dėl paramos pagal šios nuostatos iii papunktį, gamybos vertė. Kaip nurodo šios prejudicinio sprendimo procedūros šalys, atitinkamai pagal Latvijos teisės nuostatas smulkaus ūkio gamybos potencialas turi būti nuo 2 000 iki 15 000 EUR, o jaunojo ūkininko gamybos potencialas – nuo 15 000 iki 70 000 EUR.

45.

Kadangi apatinė galimybių gauti paramą jauniesiems ūkininkams riba dėl šios priežasties bet kuriuo atveju yra aukštesnė negu viršutinė galimybių gauti paramą smulkių ūkių plėtrai riba, neįmanoma vienu ir tuo pat metu atitikti sąlygų gauti abi paramas verslui pradėti. Juk jeigu ūkis nepasiekia viršutinės galimybių gauti paramą smulkių ūkių plėtrai ribos, jis savaime nepasiekia ir apatinės galimybių gauti paramą jauniesiems ūkininkams ribos. Ir atvirkščiai, ūkis, kurio dydis šią apatinę ribą viršija, savaime viršija ir viršutinę galimybių gauti paramą smulkių ūkių plėtrai ribą.

46.

Šiuos abipusius paramos verslui pradėti pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punktą, skiriamos, viena vertus, jauniesiems ūkininkams, kita vertus, smulkių ūkių plėtrai, atmetimo kriterijus galima paaiškinti tuo, kad šiomis abiem pagalbos priemonėmis skirtingais ir vienas kitą papildančiais būdais siekiama bendro šios nuostatos tikslo – žemės ūkio valdų plėtros skiriant joms paramą verslui pradėti.

47.

Viena vertus, pradedantiems verslą jauniesiems ūkininkams skiriama parama (Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis), kuri padeda pradiniam jaunojo ūkininko, kaip žemės ūkio valdos savininko, įsisteigimui, siekiama sudaryti palankesnes sąlygas reikiamos kvalifikacijos ūkininkams pradėti veiklą žemės ūkio sektoriuje, visų pirma palengvinti kartų kaitą; tai yra vienas iš Sąjungos kaimo plėtros prioritetų ( 18 ). Tai patvirtina ir tolesni įpareigojimai, siejami su parama jaunajam ūkininkui pagal šią nuostatą. Pagal ją taip remiami asmenys privalo būti aktyvūs ūkininkai ( 19 ) ir faktiniai ūkio savininkai, t. y. faktiškai vadovauti savo ūkiams ( 20 ). Taip užtikrinama, kad jie iš tiesų įsisteigtų kaip ūkio savininkai, o jų žemės ūkio veikla būtų jų pagrindinė ar bent jau reikšminga veikla. Nesvarbu, ar pradinis įsisteigimas įvyksta įsteigiant naują, ar perimant jau esamą žemės ūkio valdą.

48.

O parama verslui pradėti, skiriama smulkių ūkių plėtrai pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktį, siekiama skatinti plėtrą, t. y. struktūriškai pagerinti esamų smulkių ūkių situaciją. Tai reiškia, kad siekiama išsaugoti ir pagerinti kaimo vietovėse jau gyvuojančias žemės ūkio struktūras. Kaip nurodyta Reglamento Nr. 1305/2013 17 konstatuojamojoje dalyje, pagalba turėtų tekti tik potencialiai ekonomiškai perspektyviems ūkiams ( 21 ). Tačiau pagalba siekiama paskatinti tokių struktūrų savininkus ir toliau išlaikyti ir plėtoti savo ūkius, net jeigu tai ir labai smulkūs ūkiai, pelnas iš kurių nebūtinai sudaro pagrindinę ūkio savininko pajamų dalį arba kurie tik pusiau susiję su natūriniu ūkininkavimu. Juk išlaikant taip pat ir tokias ar būtent tokias struktūras, išsaugomas kaimo gyvybingumas ir išvengiama kaimo degradacijos ir kaimo struktūrų išnykimo.

49.

Taigi parama jauniesiems ūkininkams ir parama smulkių ūkių plėtrai skiriamos dviem skirtingoms paramos gavėjų grupėms, kurios savaip prisideda prie kaimo išsaugojimo ir plėtros. Kaip paaiškina Komisija gairėse dėl Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio, faktas, kad šių abiejų rūšių parama skiriama skirtingiems gavėjams, irgi turi prisidėti prie tikslingo ribotos pagalbos panaudojimo ir padėti išvengti vadinamojo „savaimingumo“ efekto ( 22 ). Pastarasis atsiranda, kai parama skiriama įgyvendinti priemonėms, kurias gavėjai būtų įgyvendinę ir šiaip, t. y. net ir negavę paramos. Siekis išvengti tokio savaimingumo efekto atitinka bendrąjį rėmimo Sąjungos lėšomis principą, pagal kurį kiekviena atskira pagalba siekiama konkretaus skatinamojo poveikio.

50.

Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkte reglamentuojant paramos verslui pradėti mechanizmą siekiama išvengti situacijos, kai jaunieji ūkininkai, kurių planuojama veikla, kaip paaiškinta pirma, turi būti reikšmingo masto, tiesiog „pasiimtų“ palyginti su tuo menką, daugiausia 15 000 EUR ( 23 ) dydžio paramą smulkaus ūkio plėtrai, nors šios paramos gavimas jokiu būdu nėra lemiamas veiksnys jiems nusprendžiant įsikurti kaip jauniesiems ūkininkams.

51.

Vis dėlto, kaip yra tokiu atveju, kaip nagrinėjamas, kai per palyginti trumpą laiką ūkis palaipsniui pasiekia dydį, viena vertus, reikalaujamą norint gauti paramą smulkių ūkių plėtrai, kita vertus, paramą jauniesiems ūkininkams, ypač dėl to, kad paramos gavėja, gavusi pirmąją paramą, sugebėjo atitinkamai padidinti gamybos potencialą ir galbūt tik dėl šios priežasties įgijo galimybę svarstyti įsisteigimo kaip jaunoji ūkininkė perspektyvą? Ar ir tokiu atveju, kaip teigia Latvija ir Komisija, turėtų būti draudžiama teikti paraiškas abiem paramoms, nors paramos gavėja įgyvendina vieną iš Reglamento Nr. 1305/2013 tikslų – perima žemės ūkio valdą kaip jaunoji ūkininkė?

2.

Paraiška jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai po to, kai buvo gauta parama smulkaus ūkio plėtrai, palaipsniui pasiekiant atitinkamą ūkio dydį – principinis leistinumas ir sąlygos

52.

Požiūrio, kad paramą smulkaus ūkio plėtrai jau gavęs ūkininkas negali gauti jauniesiems ūkininkams skiriamos paramos, net jeigu jo ūkis tuo tarpu jau yra pasiekęs reikiamą dydį, nagrinėjamoje byloje laikosi ir Latvija, ir Komisija, tiesa, dėl skirtingų priežasčių.

53.

Latvija savo požiūrį grindžia argumentu, kurį pagrindinėje byloje reiškė ir Latvijos institucijos. Jos nuomone, paramą smulkaus ūkio plėtrai gavęs ūkininkas iš principo nebegali atitikti paramos jauniesiems ūkininkams skyrimo sąlygų. Juk net jeigu jo ūkio gamybos potencialas ir pasiekė reikiamą dydį, jis nebėra „jaunasis ūkininkas“, kaip jis apibrėžiamas Reglamento Nr. 1305/2013 2 straipsnio 1 dalies antros pastraipos n punkte. Nebegalima remtis tuo, kad jis, kaip reikalaujama šioje nuostatoje, „pirmą kartą įsisteigia žemės ūkio valdoje kaip tos valdos valdytojas“, nes kaip ūkininkas jis įsisteigė jau anksčiau, vėliausiai tuo metu, kai gavo paramą smulkaus ūkio plėtrai.

54.

Komisija laikosi nuomonės, kad nėra taip, jog ūkininkas netenka jaunojo ūkininko statuso vien dėl to, kad jau yra gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai. Juk, kaip teigia Komisija, Reglamente Nr. 1305/2013, iš dalies pakeistame Reglamentu 2017/2393 ( 24 ), kuriuo galima remtis aiškinant ir šioje byloje taikytinus teisės aktus ( 25 ), numatyta, jog paraišką jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai galima pateikti ne vėliau kaip per 24 mėnesius po įsisteigimo dienos. Tai reiškia, kad „pradinio įsisteigimo“ sąlyga, kurią būtina atitikti teikiant paraišką dėl jauniesiems ūkininkams skiriamos paramos, gali būti laikoma įvykdyta dvejų metų po įsisteigimo laikotarpiu, net jeigu jaunasis ūkininkas šiuo laikotarpiu pirmiausia pateikė paramos smulkaus ūkio plėtrai paraišką ir tik ją gavęs jo ūkis pasiekė jaunojo ūkininko paramai gauti reikiamą dydį.

55.

Vis dėlto, Komisijos manymu, jaunųjų ūkininkų rėmimo ir paramos smulkių ūkių plėtrai taisyklių prasmė ir tikslas neleidžia nagrinėjamu atveju skirti antros paramos, nes abi paramos yra numatytos skirtingoms gavėjų grupėms, todėl negali būti sumuojamos.

56.

Komisijos analizei reikia pritarti tiek, kiek joje teigiama, kad nėra taip, jog ūkininkas netenka jaunojo ūkininko statuso vien todėl, kad 24 mėnesių laikotarpiu iki paraiškos jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai gauti pateikimo yra gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai (žr. a punktą). Bet dėl galimybės vieną po kitos gauti abi paramas Komisijos analizę reikėtų patikslinti: tiesa, kad negalima sumuoti viso dydžio abiejų paramų. Bet galima teikti paraiškas dėl abiejų paramų ir jas gauti, jeigu pirmosios paramos suma išskaičiuojama iš antrosios paramos sumos (žr. b punktą). Toks sprendimas dera ir su jaunųjų ūkininkų realybe, ir su jų rėmimo pagal Reglamentą Nr. 1305/2013 tikslais (žr. c punktą).

a)

Terminas paraiškai dėl jauniesiems ūkininkams skiriamos paramos pateikti ir jai gauti būtinų sąlygų įvykdymas

57.

Kaip jau minėta, „jaunasis ūkininkas“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1305/2013 2 straipsnio 1 dalies antros pastraipos n punktą, yra asmuo, kuris pirmą kartą įsisteigia žemės ūkio valdoje kaip tos valdos valdytojas ( 26 ).

58.

Šioje byloje taikytinos redakcijos Reglamente Nr. 1305/2013 „pradinio įsisteigimo“ sąvoka nebuvo plačiau apibrėžta. Atrodo, kad vėliau tai tapo problema. Viena vertus, iš pat pradžių buvo aišku, kad įsisteigimas yra kurį laiką trunkantis procesas, o ne laiko momentas, kurį galima tiksliai nustatyti ( 27 ). Kita vertus, reikia nustatyti tikslų laiko momentą, nuo kurio prasideda tam tikri terminai, visų pirma paraiškos jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai pateikimo terminas ( 28 ). Šiuo atžvilgiu iš šioje byloje reikšmingos redakcijos Reglamento Nr. 1305/2013 teksto neišplaukia, kad paraiška jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai gauti turi būti pateikiama dar prieš įsisteigimui pasibaigiant. Bet lieka neaišku, kiek laiko po įsisteigimo jaunasis ūkininkas gali teikti šią paraišką.

59.

Atitinkamai, kaip nurodyta Reglamento 2017/2393 1 konstatuojamojoje dalyje, jo tikslas buvo užtikrinti teisinį tikrumą ir suderintą bei nediskriminacinį jauniesiems ūkininkams skirtos paramos įgyvendinimą. Tam buvo būtina numatyti, kad įsisteigimo diena reiškia dieną, kai pareiškėjas pirmą kartą atlieka arba užbaigia su įsisteigimu susijusį (‑ius) veiksmą (‑us); valstybės narės turi nustatyti, kokios tai priemonės, o paramos paraiška turi būti pateikta ne vėliau kaip per 24 mėnesius po tos dienos ( 29 ). Reglamentas Nr. 1305/2013 buvo atitinkamai pakeistas ir patikslintas ( 30 ).

60.

Tiesa, vėliau priimtų nuostatų negalima automatiškai pasitelkti aiškinant ankstesnes nuostatas, nes teksto pakeitimai gali būti padaryti ne tik paaiškinimo tikslais, bet ir siekiant pakeisti iki tol buvusią teisinę padėtį ( 31 ). Tačiau kadangi aptariami pakeitimai aiškiai padaryti paaiškinimo tikslais, taip pakeistas Reglamento Nr. 1305/2013 nuostatas, nors tiesiogiai jų taikyti ir neįmanoma, galima pasitelkti aiškinant pagrindinėje byloje taikytinas teisės nuostatas.

61.

Taigi ir dėl šių teisės nuostatų reikia, pritariant Komisijai, remtis tuo, kad „pradinio įsisteigimo“ sąlyga įvykdyta, jeigu paraiška jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai gauti pateikiama per 24 mėnesius nuo įsisteigimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar šiuo laikotarpiu jau buvo gauta parama smulkaus ūkio plėtrai.

62.

Vadinasi, Līga Šenfelde pagrindinėje byloje tuo momentu, kada pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį pateikė paraišką jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai gauti, dar buvo laikytina „jaunąja ūkininke“, kaip ji apibrėžiama šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies antros pastraipos n punkte. Juk, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, savo verslą Līga Šenfelde įregistravo prieš mažiau nei metus iki paraiškos jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai gauti pateikimo. Parama smulkių ūkių plėtrai buvo skirta prieš 7 mėnesius iki šios paraiškos pateikimo ( 32 ). Taigi, nebūtina aiškintis, ar nagrinėjamu atveju „įsisteigimo diena“ ( 33 ) laikytina diena, kada Līga Šenfelde įregistravo verslą, ar diena, kada ji gavo paramą smulkaus ūkio plėtrai, nes bet kuriuo atveju nuo šių įvykių iki paraiškos dėl jauniesiems ūkininkams skiriamos paramos pateikimo praėjo mažiau nei 24 mėnesiai ( 34 ).

63.

Vis dėlto Latvijos argumentai iškelia dar vieną klausimą: ar sąlygos gauti jauniesiems ūkininkams skiriamą paramą, visų pirma susijusios su dydžio reikalavimu, turi būti įvykdytos jau įsisteigimo dieną, ar pakanka to, kad ūkis būtiną dydį pasiekia nepasibaigus paraiškos pateikimo terminui.

64.

Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad iš Reglamento Nr. 1305/2013 nematyti, jog visos sąlygos jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai gauti turi būti įvykdytos jau įsisteigimo dieną. Veikiau reglamente yra įvairių nuostatų, kuriose numatyta, kad kai kurios sąlygos (pavyzdžiui, reikiami profesiniai įgūdžiai bei kompetencija arba nuostatų dėl aktyvių ūkininkų laikymasis) turi būti įvykdytos per tam tikrą terminą po paramos jauniesiems ūkininkams skyrimo ( 35 ). Taip atsižvelgiama į jau minėtą faktą, kad pradinis jaunojo ūkininko įsisteigimas yra tam tikrą laiką trunkantis procesas.

65.

Reglamente Nr. 1305/2013 nieko nepasakyta apie laiko momentą, kada turi būti pasiektas jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai gauti reikiamas ūkio dydis. Tačiau manytina, kad ši sąlyga neturi būti įvykdyta jau įsisteigimo dieną; pakanka, jeigu ji yra įvykdyta paraiškos pateikimo dieną. Juk tai yra momentas, kada kompetentinga institucija patikrina, ar įvykdytos sąlygos paramai gauti – išskyrus pirmesniame punkte minėtas sąlygas, kurios turi būti įvykdytos vėliau.

66.

Taigi pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį jaunajam ūkininkui leidžiama per pirmuosius 24 mėnesius po įsisteigimo (neatsižvelgiant į tai, ar šiuo laikotarpiu jis jau yra gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai pagal iii papunktį) teikti paraišką jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai.

67.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad toks aiškinimas prieštarauja jau minėtiems rėmimo tikslams, kurie visų pirma išplaukia iš įvairių ūkio gamybos potencialo ribų ( 36 ). Tačiau šis prieštaringumas išnyksta, jeigu suma, kurią gavėjas gavo kaip paramą smulkaus ūkio plėtrai, išskaičiuojama iš sumos, kurią jis gauna vėliau kaip paramą jaunajam ūkininkui.

b)

Smulkių ūkių plėtrai gautos paramos sumos išskaičiavimas

68.

Kaip teisingai pažymi Komisija ir galiausiai Latvija, paramos smulkių ūkių plėtrai ir paramos jauniesiems ūkininkams sumavimas skiriant didžiausias numatytas paramos sumas ir tiesiog jas sudedant prieštarautų šių skirtingoms gavėjų grupėms numatytų paramų koncepcijai ir efektyvaus lėšų panaudojimo bei teisingo ir tikslingo Sąjungos lėšų paskirstymo principams.

69.

Draudžiama vienam ir tam pačiam ūkininkui skirti iki 15 000 EUR dydžio paramą smulkių ūkių plėtrai ir iki 70 000 EUR paramą jauniesiems ūkininkams, t. y. iš viso iki 85 000 EUR ( 37 ). Tai, beje, patvirtina ir 2014–2020 m. žemės ūkio gairių nuostatos, reglamentuojančios paramą: valstybių narių parama jauniesiems ūkininkams ir parama smulkių ūkių plėtrai su šioms gavėjų grupėms pagal Reglamentą Nr. 1305/2013 skiriama parama gali būti derinamos tik tiek, kiek neviršijamos nustatytos didžiausios galimos paramos sumos – atitinkamai 15 000 EUR ir 70 000 EUR ( 38 ).

70.

Taigi, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama, kai paraišką paramai pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį teikia jaunasis ūkininkas, kuris jau yra gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai pagal šios nuostatos iii papunktį, gauta paramos suma turi būti išskaičiuota iš sumos, kurią planuojama skirti kaip paramą jaunajam ūkininkui.

71.

Taip užtikrinama, kad nebus viršyta didžiausia galima šios paramos suma – 70 000 EUR. Taigi, jeigu ūkininkas jau yra gavęs 15 000 EUR smulkaus ūkio plėtrai, jis gali gauti ne daugiau nei 55 000 EUR dydžio paramą jaunajam ūkininkui.

72.

Taigi pagal Sąjungos teisę Līga Šenfelde nagrinėjamu atveju gali gauti paramą kaip jaunoji ūkininkė, jeigu, skiriant šią paramą, iš jos išskaičiuojama suma, kurią ji jau yra gavusi kaip paramą smulkaus ūkio plėtrai.

c)

Paramos jauniesiems ūkininkams prasmė ir tikslas

73.

Šiuo sprendimu, kurį siūlo ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgiama į tai, kad vienas ir tas pats ūkis arba vienas ir tas pats plėtros projektas negali būti remiamas abiem paramos rūšimis, nes jos orientuotos į skirtingas gavėjų grupes.

74.

Tokio dvigubo rėmimo šiuo siūlomu sprendimu kaip tik ir išvengiama. Juk jis galiausiai primena situaciją, kai parama jauniesiems ūkininkams išmokama ne visa iš karto, o dalimis. Tokia dalinių išmokų galimybė yra aiškiai numatyta Reglamente Nr. 1305/2013 ( 39 ). Taip jaunasis ūkininkas, kuris iš pradžių gauna paramą smulkaus ūkio plėtrai, paskui pateikia paraišką jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai, galiausiai atsiduria nei geresnėje, nei blogesnėje padėtyje nei jaunasis ūkininkas, kuris iš karto pateikia paraišką jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai.

75.

Be to, sudarant jaunajam ūkininkui galimybę, net ir gavus paramą smulkaus ūkio plėtrai, teikti paraišką jaunajam ūkininkui skiriamai paramai, iš kurios išskaičiuojama jau gauta paramos suma, atsižvelgiama į realią jaunųjų ūkininkų situaciją, ir tai dera su jų rėmimo pagal Reglamentą Nr. 1305/2013 prasme ir tikslu.

76.

Pavyzdžiui, pradinio įsisteigimo kriterijus, taikomas skiriant paramą jauniesiems ūkininkams, pirmiausia nebūtinai reiškia, kad turi būti įsteigiamas visiškai naujas ūkis. Veikiau, kaip pažymi ir Komisija, įmanoma ir įprasta jaunajam ūkininkui, kaip antai Līga Šenfelde pagrindinėje byloje, pradinio įsisteigimo metu perimti jau esamą ūkį.

77.

Be to, kaip toliau teigia Komisija ir Līga Šenfelde ir kaip rodo šios bylos aplinkybės, esant tokiai situacijai yra visiškai suprantama, kad jaunasis ūkininkas perimtą ūkį plėtoja ir didina toliau. Juk įmonės tikslas yra augti.

78.

Atrodo, kad nagrinėjamu atveju tik parama smulkaus ūkio plėtrai leido Līga Šenfelde padidinti gamybos potencialą tiek, kad atitiktų dydžio reikalavimą, taikomą teikiant paraišką jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai ( 40 ). Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir bylos šalys, Līga Šenfelde, teikdama paraišką jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai, verslo plane paaiškino norinti toliau tęsti projektą, pradėtą gavus paramą smulkaus ūkio plėtrai, ir toliau siekti to projekto tikslo (be kita ko, padidinti gyvulių skaičių).

79.

Jeigu esant tokiai situacijai jaunajam ūkininkui būtų atsisakyta skirti jauniesiems ūkininkams skiriamą paramą, motyvuojant tuo, kad jis tam pačiam ūkiui ir tam pačiam projektui jau yra gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai, tai visiškai prieštarautų Reglamento Nr. 1305/2013 tikslams ir Sąjungos kaimo rėmimo prioritetams. Juk, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1305/2013 5 straipsnio pirmos pastraipos 2 punkto a papunktyje, „visų ūkių ekonominės veiklos rezultatų gerinim[as] ir palankesnių sąlygų ūkių restruktūrizavimui ir modernizavimui sudarym[as], visų pirma siekiant intensyvinti dalyvavimą rinkoje ir orientavimą“, aiškiai yra Sąjungos kaimo plėtros prioritetas.

80.

Taigi besisteigiantys jaunieji ūkininkai veikiau turėtų būti skatinami didinti ir toliau plėtoti savo ūkius bei atitinkamai koreguoti pradinius verslo planus. Juo labiau jeigu jaunasis ūkininkas, gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai, padidina savo ūkį ir atitinka jauniesiems ūkininkams skiriamos paramos kriterijus (yra ūkio savininkas, aktyvus ūkininkas, žemės ūkis sudaro reikšmingą jo pajamų dalį ( 41 )), taip dar labiau prisidėdamas prie tikslų didinti žemės ūkio gyvybingumą ir konkurencingumą bei palengvinti kartų kaitą įgyvendinimo.

81.

Be to, galimybė jaunajam ūkininkui tokiu atveju, gavus paramą smulkaus ūkio plėtrai, teikti ir paraišką jauniesiems ūkininkams skiriamai paramai, iš kurios vėliau išskaičiuojama gauta paramos smulkaus ūkio plėtrai suma, dera su faktu, kad parama jauniesiems ūkininkams verslui pradėti gali būti derinama su daugeliu kitų priemonių, pavyzdžiui, su finansiniais instrumentais, kurie palengvina jauniesiems ūkininkams prieigą prie žemės ir gamybos išteklių bei sudaro palankesnes įsisteigimo sąlygas ( 42 ).

3.

Išvada dėl prejudicinio klausimo 1 dalies

82.

Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, jog ūkininkui gali būti skiriama ir verslo pradžios parama smulkaus ūkio plėtrai pagal iii punktą, ir parama verslą pradedantiems jauniesiems ūkininkams pagal i punktą. Ir pirmoji, ir antroji paraiškos turi būti teikiamos 24 mėnesių laikotarpiu nuo įsisteigimo dienos. Pirmosios paramos suma išskaičiuojama iš skiriant antrąją paramą suteiktinos sumos, kad nebūtų viršyta didžiausia galima vienam jaunajam ūkininkui tenkančios paramos suma, numatyta Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 6 dalyje ir II priede.

B.

Dėl valstybių narių diskrecijos (prejudicinio klausimo 2 ir 3 dalys)

83.

Prejudicinio klausimo 2 ir 3 dalyse prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės ( 43 ) klausia, ar valstybės narės gali numatyti, kad jaunasis ūkininkas, kuris jau yra gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktį, nebegali gauti paramos jauniesiems ūkininkams pagal šios nuostatos i papunktį.

84.

Į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

85.

Remiantis suformuota jurisprudencija, valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones. Tačiau jos turi nepažeisti jo tiesioginio taikymo, neiškraipyti jo, kaip Sąjungos teisės akto, pobūdžio ir patikslinti šiuo reglamentu joms suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų ( 44 ).

86.

Nagrinėjamoje byloje Reglamentas Nr. 1305/2013 suteikia valstybėms narėms plačią diskreciją kuriant kaimo rėmimo programas bei įgyvendinant šio reglamento reikalavimus. Ši diskrecija, pavyzdžiui, susijusi su finansuotinų žemės ūkio valdų dydžiu arba paramos dydžiu ( 45 ), turi leisti valstybėms narėms atsižvelgti į savitas socialines ir ekonomines sąlygas. Tačiau ši diskrecija yra aiškiai numatyta Reglamente Nr. 1305/2013 ir nėra susijusi su esminiais jaunųjų ūkininkų tinkamumo finansuoti pagal 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį kriterijais. Priešingai, šie kriterijai yra išsamiai nustatyti pačiame reglamente ( 46 ).

87.

Taigi valstybės narės negali atsisakyti skirti Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytą paramą jaunajam ūkininkui, kuris atitinka jos sąlygas ( 47 ). Tiesa, kaip jau pažymėta atsakant į prejudicinio klausimo 1 dalį, skirdamos šią paramą jos privalo išskaičiuoti pagal šios nuostatos iii papunktį gautos paramos sumą.

V.

Išvada

88.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: