<!DOCTYPE html PUBLIC "yes" "xhtml1-strict.dtd">
<html xmlns="http://www.w3.org/1999/xhtml">
<!--GENDOC2XHTML # converter_version: 1.2.7-->
  <head>
    <title>2022-11-202211C117202006070-00-TRA-DOC-LT-CONCL-C-0607-20-202112820-07_00</title>
    <meta content="text/html; charset=utf-8" http-equiv="Content-Type"/>
    <meta content="" name="Gendoc_DGTGeneratedDate"/>
    <meta content="lt-LT" name="Gendoc_Lang"/>
    <meta content="" name="Gendoc_GenerationDate"/>
    <meta content="" name="IsFlattened"/>
    <meta content="1" name="NumProc"/>
    <meta content="Final" name="Gendoc_EditionType"/>
    <meta content="0001" name="Gendoc_CaseNumberSuite"/>
    <meta content="24/02/2022 18:01:03" name="Gendoc_LastVerificationDate"/>
    <meta content="" name="Gendoc_ProcedureNumber"/>
    <meta content="lt" name="Gendoc_LangCode"/>
    <meta content="CNC" name="TypeDoc"/>
    <meta content="/v6ryBS+iXAxnVrJDl9oECvuM5r35GczMXJdxwBoIzCxqWZMMgv/erRffIw277f/KHouXC8VbL3VhGn1IPK1gzpyJMGMI89Cs7DMLf+N0VfomgRr8mPQxWJcfR0ADM1lwxJrdQFCrwkEzFfThe8m0AFyqBupTuRLIkXjbaWq8CY=" name="GenDocUID"/>
    <meta content="P" name="TypeProc"/>
    <meta content="" name="CreateCustomParts"/>
    <meta content="OK" name="ReadyToPublish"/>
    <meta content="rab" name="Gendoc_User"/>
    <meta content="" name="EP_Mode"/>
    <meta content="" name="Gendoc_DGTGenerated"/>
    <meta content="" name="Gendoc_Vademecum"/>
    <meta content="0607" name="NumeroOrdre"/>
    <meta content="2020" name="Annee"/>
    <meta content="P" name="Gendoc_ProcedureType"/>
    <meta content="" name="EP_Version"/>
    <meta content="LT" name="Langue"/>
    <meta content="rab" name="Gendoc_DGTGeneratedUser"/>
    <meta content="FAST_document_go_ok" name="Gendoc_LastVerificationStatus"/>
    <meta content="CNC_C" name="Gendoc_GendocTemplateType"/>
    <meta content="TRUE" name="WithoutAuthorBlockFlatP"/>
    <meta content="GenDoc 25/01/2022 09:41:48" name="Created"/>
    <meta content="" name="Canevas3_Vademecum"/>
    <meta content="TRUE" name="WithoutAuthorBlock"/>
    <meta content="" name="Gendoc_CaseYear"/>
    <meta content="false" name="Generation_In_Progress"/>
    <meta content="C" name="Juridiction"/>
    <meta content="6d28e315032742daad5bcb191a9d69a0" name="DocumentIdentifier"/>
    <meta content="0607" name="Gendoc_CaseNumber"/>
    <meta content="ImportedWithoutSource" name="SdlIdentifier"/>
    <meta content="RP" name="NatureAff"/>
    <meta content="RP" name="Gendoc_CaseNature"/>
    <meta content="0001" name="NumSuite"/>
    <meta content="C" name="Gendoc_Juridiction"/>
  </head>
  <body>
    <div style="header">
      <div id="rId24" style="first"/>
      <div id="rId20" style="even">Generalinės advokatės T. Ćapeta išvada – Byla C-607/20</div>
      <div id="rId21" style="default">GE Aircraft Engine Services</div>
    </div>
    <p class="C36Centre" id="para-1" title="page-1">
      GENERALINĖS ADVOKATĖS T. ĆAPETA
    </p>
    <p class="C36Centre" id="para-2" title="page-1">
      IŠVADA,
    </p>
    <p class="C36Centre" id="para-3" title="page-1">
      pateikta 2022 m. sausio 27 d. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-1" href="#t-1">1</a>
</span>)
      
    </p>
    <p class="C38Centregrasgrandespacement" id="para-4" title="page-1">
      Byla C‑607/20
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-5" title="page-1">
      GE Aircraft Engine Services Ltd
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-6" title="page-1">
      prieš
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-7" title="page-1">
      The Commissioners for Her Majesty's Revenue &amp; Customs
    </p>
    <p class="C39Centreespacement" id="para-8" title="page-1">
      (First-tier Tribunal (Tax Chamber) (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
    </p>
    <p class="C71Indicateur" id="para-9" title="page-1">
      „Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pridėtinės vertės mokestis – Kuponų perleidimas kaip apmokestinamasis sandoris – PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktas – Sąvoka „savo arba jo darbuotojų privatiems poreikiams tenkinti arba, platesne prasme, ne savo verslo tikslais“ – Neatlygintinas kuponų suteikimas darbuotojams pagal darbuotojų pripažinimo programą“
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-10" title="page-1">
      
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">I.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Įžanga</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">1.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ši byla yra keliasluoksnė. Išorės sluoksnyje yra labai tiesioginis First-tier Tribunal (Tax Chamber) (Pirmosios instancijos teismas (Mokesčių bylų skyrius), Jungtinė Karalystė) prašymas išaiškinti kilus ginčui dėl pareigos deklaruoti pardavimo PVM už apmokestinamojo asmens savo darbuotojams neatlygintinai perleistus kuponus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra tikras, ar šis perleidimas turi būti laikomas teikimu „savo arba jo darbuotojų privatiems poreikiams tenkinti arba, platesne prasme, ne savo verslo tikslais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112/EB 26 straipsnio 1 dalies b punktą. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-2" href="#t-2">2</a>
</span>)
      </p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">2.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto labiau įsigilinus šiame ginče kyla mokesčių neutralumo klausimas. Iš tiesų, jei nagrinėjamas sandoris patektų į PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritį, PVM būtų skaičiuojamas du kartus nuo tų pačių kuponų vertės. Tai yra vieną kartą, kai apmokestinamasis asmuo perleidžia juos darbuotojams, ir dar kartą, kai jie pasinaudoja kupono suteikta teise (gauti parinkto mažmenininko prekių ar paslaugų).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">3.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Todėl, siekdamas atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, Teisingumo Teismas turės progą patikslinti, kada kuponų, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, atveju yra įvykdytos teisinės sąlygos, būtinos prievolei apskaičiuoti PVM.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">II.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Teisinis pagrindas</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">4.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">PVM direktyvos taikymo sritis apibrėžta jos 2 straipsnio 1 dalyje. Šios nuostatos c punkte nustatyta, kad PVM apmokestinamas „paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">5.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pagal PVM direktyvos 14 straipsnio 1 dalį „prekių tiekimas“ – tai „teisės, kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu, perdavimas“, o pagal PVM direktyvos 24 straipsnio 1 dalį „paslaugų teikimas“ – tai „sandoris, kuris nėra prekių tiekimas“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">6.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-19" title="page-3">
      „Paslaugų teikimu už atlygį laikomi šie sandoriai:
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-20" title="page-3">
      &lt;…&gt;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-21" title="page-4">
      b) paslaugų teikimas, kurį neatlygintinai atlieka apmokestinamasis asmuo savo arba jo darbuotojų privatiems poreikiams tenkinti arba, platesne prasme, ne savo verslo tikslais.“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-3" href="#t-3">3</a>
</span>)
      
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">7.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pagal PVM direktyvos 62 straipsnio 1 dalį apmokestinimo momentas yra „momentas, kada įvykdomos prievolei apskaičiuoti PVM atsirasti būtinos teisinės sąlygos“. Pagal PVM direktyvos 63 straipsnį „apmokestinimo momentas įvyksta ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda atlikus prekių tiekimą ar paslaugų teikimą“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">III.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Faktinės aplinkybės, nacionalinis procesas ir prejudiciniai klausimai</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">8.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">GE Aircraft Engine Services Limited (toliau – ieškovė) yra bendrovė, tvarkanti ir prižiūrinti reaktyvinius variklius Jungtinėje Karalystėje. Ji priklauso General Electric (toliau – GE) bendrovių grupei, Amerikos tarptautiniam konglomeratui.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">9.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ieškovė vykdė darbuotojų pripažinimo programą „Above &amp; Beyond“. Pagal šią programą bet kuris ieškovės darbuotojas galėjo pasiūlyti įvertinti bet kurį kitą darbuotoją už veiklą, kuri, to darbuotojo manymu, verta ypatingo pripažinimo pagal programos reikalavimus.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">10.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pagal „Above &amp; Beyond“ programą buvo skiriami skirtingo dydžio apdovanojimai. Įvertinti siūlantis asmuo turėjo pasirinkti atitinkamo dydžio apdovanojimą ir nurodyti, kodėl siūlomas įvertinti darbuotojas jo nusipelnė. Šioje byloje nagrinėjamas tik pripažinimo programos vidurinis lygis. Pagal šį lygį pasibaigus vidaus patvirtinimo procedūrai siūlomas įvertinti darbuotojas gauna kuponą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">11.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Jeigu apdovanojimas yra kuponai, atrinktam darbuotojui siunčiama nuoroda į socialinio pripažinimo paslaugų teikėjos Globoforce Limited (toliau – Globoforce) valdomą interneto svetainę. Globoforce interneto svetainėje apdovanotasis darbuotojas gali pasirinkti išvardytų (ir dalyvaujančių) mažmenininkų kuponą. Pasirinktas kuponas gali būti panaudotas tik pas pasirinktą mažmenininką.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">12.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Globoforce kuponų tiekimas darbuotojui vyko taip, kaip nurodyta toliau. Pirma, Globoforce tiesiogiai pirkdavo kuponus iš atitinkamų mažmenininkų ir juos parduodavo GE Jungtinėse Valstijose (toliau – GE US). Vėliau GE US taip pat parduodavo kuponus GE būstinei, taip pat Jungtinėse Valstijose (toliau – GE HQ). Vėliau GE HQ tiekdavo tarpvalstybiniu lygiu šiuo kuponus keliems GE subjektams Jungtinėje Karalystėje. Kiekvienas iš šių subjektų, įskaitant ieškovę, kaip darbdaviai įteikdavo kuponus atrinktiems darbuotojams pagal programą „Above &amp; Beyond“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">13.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kadangi kuponai buvo tiekiami iš ne Europos Sąjungos subjektų, ieškovė mokėjo pirkimo PVM už kuponų tiekimą iš GE HQ pagal atvirkštinio apmokestinimo mechanizmą ir iš kompetentingų mokesčių institucijų susigrąžino atitinkamą sumą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">14.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kai apdovanotasis darbuotojas pasinaudodavo gautu kuponu pirkdamas prekes ar paslaugas, dalyvaujantis mažmenininkas turėjo deklaruoti pardavimo PVM nuo kupono vertės.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">15.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2017 m. gruodžio 20 d. Commissioners for Her Majesty’s Revenue and Customs (toliau – atsakovas) ieškovei pateikė pranešimą apie mokėtiną mokestį, nurodęs 332 495 svarų sterlingų (GBP) (apie 374 389 eurai) už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. spalio mėn. už nedeklaruotą pardavimo PVM už pagal „Above &amp; Beyond“ programą suteiktus kuponus.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">16.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Abejodamas dėl PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo First-tier Tribunal (Tax Chamber) (Pirmosios instancijos teismas (Mokesčių bylų skyrius), Jungtinė Karalystė) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-33" title="page-5">
      „1. Ar apmokestinamojo asmens atliktas trečiųjų asmenų mažmenininkų kuponų išdavimas darbuotojams pagal pažangiausių darbuotojų pripažinimo programą yra paslaugos teikimas „savo arba jo darbuotojų privatiems poreikiams tenkinti arba, platesne prasme, ne savo verslo tikslais“, kaip tai suprantama pagal &lt;…&gt; PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktą?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-34" title="page-5">
      2. Ar atsakant į pirmąjį klausimą svarbu, kad apmokestinamasis asmuo turi verslo tikslų išduoti kuponus darbuotojams?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-35" title="page-5">
      3. Ar atsakant į pirmąjį klausimą svarbu, kad darbuotojams išduoti kuponai yra skirti jų asmeniniam naudojimui ir gali būti naudojami darbuotojų privatiems poreikiams tenkinti?“
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">17.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad ši byla yra pagrindinė byla nagrinėjant kitus apeliacinius skundus, kilusius dėl panašių faktinių aplinkybių, susijusius su 19 kitų GE grupės narių.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">18.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Rašytines pastabas pateikė ieškovė ir Europos Komisija. Šios šalys taip pat buvo išklausytos per posėdį, kuris įvyko 2021 m. lapkričio 24 d.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">IV.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Analizė</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">19.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šios išvados struktūra yra tokia, kaip nurodyta toliau. Pradėsiu nuo PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo ir, atsižvelgdama į tai, atsakysiu į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus (A). Vis dėlto, kaip paaiškinsiu toliau, šioje byloje gali būti taip, kad tų pačių kuponų vertė du kartus apmokestinama PVM. Taigi nagrinėsiu klausimą, ar šių kuponų perleidimas pirmiausia yra apmokestinimo momentas (B).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">A.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Paslaugos, teikiamos privatiems poreikiams tenkinti arba ne apmokestinamojo asmens verslo tikslais</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">20.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar apmokestinamojo asmens atliekamas neatlygintinas kuponų perleidimas savo darbuotojams pagal darbuotojų pripažinimo programą, kaip antai nagrinėjamą šioje byloje, turi būti apmokestinamas PVM kaip paslaugų teikimas už atlygį, kaip to reikalaujama pagal PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">21.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išaiškinti šioje nuostatoje esančią sąvoką „savo arba jo darbuotojų privatiems poreikiams tenkinti arba, platesne prasme, ne savo verslo tikslais“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">22.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi pirmiausia nagrinėsiu šios sąvokos aiškinimą (1), o paskui atsakysiu į nacionalinio teismo pateiktus klausimus (2).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">1.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Įstatymas dėl „ne verslo tikslais“ nustatymo</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">23.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pagal PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalį dviejų rūšių situacijos laikomos paslaugų teikimu už atlygį. Pirmoji susijusi su veiklai skirto turto dalį sudarančių prekių naudojimu apmokestinamojo asmens arba jo darbuotojų privatiems poreikiams arba ne verslo tikslais. Antroji susijusi su paslaugų teikimu, kurį neatlygintinai atlieka apmokestinamasis asmuo „savo arba jo darbuotojų privatiems poreikiams tenkinti arba, platesne prasme, ne savo verslo tikslais“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">24.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šioje byloje įdomus yra neatlygintinas paslaugų teikimas. Pirmiausia reikia pažymėti, kad šalys neginčija, jog paslaugos buvo teikiamos ar kad paslaugos buvo teikiamos neatlygintinai. Kyla vienintelis klausimas, ar paslauga buvo suteikta privatiems poreikiams, ar verslo tikslais.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">25.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šiuo klausimu reikia priminti, kad paprastai paslaugų teikimas be atlygio nepatenka į PVM direktyvos taikymo sritį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-4" href="#t-4">4</a>
</span>). Vis dėlto 26 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta nuo šios bendros taisyklės leidžianti nukrypti nuostata (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-5" href="#t-5">5</a>
</span>). Kaip per posėdį paaiškino Komisija, šia nuostata sukuriama teisinė fikcija, pagal kurią tam tikri sandoriai, net ir sudaryti be atlygio, vis dėlto patenka į PVM sistemos taikymo sritį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">26.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šią nukrypti leidžiančią nuostatą pateisina priežastys, susijusios su teisingumu ir mokesčių neutralumu: PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktu siekiama užkirsti kelią tam, kad apmokestinamasis asmuo gautų naudos iš savo verslui priskirtų prekių ar paslaugų naudojimo privatiems poreikiams, palyginti su įprastu vartotoju, kuriam tenka per ankstesnius prekybos laikotarpius sukaupta PVM našta (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-6" href="#t-6">6</a>
</span>). Iš tiesų, priešingai nei apmokestinamasis asmuo, vartotojas neturi galimybės išplėsti (pirkimo) sandorių grandinės, kad toliau perkeltų mokesčių naštą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-7" href="#t-7">7</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">27.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Trumpai kalbant, PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktu siekiama užtikrinti, kad aplinkybėmis, kurios nesusijusios su verslu, apmokestinamasis asmuo būtų laikomas galutiniu vartotoju PVM tikslais.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">28.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šiuo tikslu PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punkte, kaip jį suprantu, visų pirma visi neatlygintini paslaugų teikimai laikomi teikimais, skirtais apmokestinamojo asmens ar jo darbuotojų privatiems poreikiams. Taigi šie sandoriai prilyginami kitiems (ne verslo) paslaugų teikimams už atlygį, todėl apmokestinamasis asmuo turi sumokėti pardavimo mokestį nuo jų.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">29.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Jei paslaugos teikiamos neatlygintinai, apmokestinamasis asmuo savaime laikomas galutiniu vartotoju. Vis dėlto, antra, PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad neatlygintinas paslaugų teikimas gali būti laikomas teikiamu ne privatiems poreikiams (taigi ir paslaugų teikimu už atlygį), jei šios paslaugos naudojamos apmokestinamojo asmens verslo tikslais (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-8" href="#t-8">8</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">30.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto kaip tai nustatyti?</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">31.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ieškovės teigimu, reikia atsižvelgti į apmokestinamojo asmens subjektyvų ketinimą neatlygintinai tiekti prekes ar teikti paslaugas. Taigi, jei apmokestinamasis asmuo nemokamai teikė paslaugas dėl verslo, šios paslaugos turi būti laikomos suteiktomis verslo tikslais, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktą. Todėl, ieškovės nuomone, apmokestinamojo asmens verslo politika, kuria netiesiogiai siekiama didinti darbuotojų produktyvumą gerinant pasitenkinimą ir įsitraukimą, turėtų būti pripažinta patenkančia į „verslo tikslais“ sąvoką.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">32.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kaip paaiškinau šios išvados 28 punkte, PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktas grindžiamas prielaida, kad visi apmokestinamojo asmens savo darbuotojams vykdomi neatlygintini paslaugų teikimai laikomi paslaugų teikimais ne verslo tikslais. Šiame analizės etape neatliekamas joks konkretaus nagrinėjamo sandorio vertinamas. Taigi, remiantis šia prielaida, vertinant konkretų sandorį pagal PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktą, nesvarbu, ar apmokestinamasis asmuo subjektyviai ketino tiekimą ar teikimą atlikti verslo tikslais, ar dėl privačių poreikių. Jei tai buvo neatlygintina, pagal PVM direktyvą preziumuojama, jog tai buvo dėl privačių poreikių.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">33.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Sandorio ypatumai svarbūs tik tada, kai apmokestinamasis asmuo siekia įrodyti, kad konkretus sandoris, patenkantis į PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritį, buvo faktiškai sudarytas ne privatiems poreikiams, bet verslo tikslais. Iš dviejų pagrindinių bylų, susijusių su šios nuostatos aiškinimu, – Fillibeck (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-9" href="#t-9">9</a>
</span>) ir Danfoss ir AstraZeneca (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-10" href="#t-10">10</a>
</span>) – matyti, kad Teisingumo Teismas nustato verslo tikslus tikrindamas, ar suteikta paslauga (kuri tais atvejais atitinkamai buvo susijusi su nemokamu transportu ir nemokamais pietumis) buvo „būtina“ atsižvelgiant į to konkretaus apmokestinamojo asmens verslo reikalavimus (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-11" href="#t-11">11</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">34.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Neneigiu, kad dėmesys sąvokai „būtinas“ gali būti suprantamas kaip tam tikras subjektyvumas. Būtent tai iš esmės teigia ieškovė ir tai natūraliai išplaukia iš šios sąvokos. Vis dėlto, mano nuomone, reikia atsižvelgti ne tik į jo kalbinę reikšmę, bet žvelgti plačiau, kaip siūlo ieškovė.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">35.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš tiesų, jei kaip kriterijus būtų pripažintas apmokestinamojo asmens siūlomas tariamas verslo ketinimas, tai reikštų, kad būtent individualus apmokestinamasis asmuo turi nuspręsti, kada konkretus sandoris yra sudarytas verslo tikslais ir yra neapmokestinamas. Taigi teismų padėtis būtų sudėtinga, nes jie turėtų įvertinti, kiek šie verslo sprendimai iš tiesų būtini. Be to, sąvoką „būtinumas“ leidus subjektyviai aiškinti PVM mokėtojams, gautas rezultatas būtų neprotingas, t. y. du tokią pačią veiklą vykdantys apmokestinamieji asmenys, atliekantys tokius pačius teikimus, galėtų padaryti skirtingas išvadas dėl paslaugos būtinumo. Tai leistų į PVM direktyvos taikymo sritį neįtraukti kitokiu atveju apmokestinamo sandorio. Akivaizdu, kad toks rezultatas nesuderinamas su siauru šios nuostatos aiškinimu, kurį pateikė Teisingumo Teismas (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-12" href="#t-12">12</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">36.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Sprendimus Fillibeck (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-13" href="#t-13">13</a>
</span>) ir Danfoss ir AstraZeneca (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-14" href="#t-14">14</a>
</span>) suprantu taip, kad sandorio „būtinumo“ aiškinimas grindžiamas dviem objektyviai nustatytais elementais: pirma, ryšio tarp neatlygintinai suteiktos paslaugos ir apmokestinamojo asmens ekonominės veiklos buvimu ir, antra, paslaugos panaudojimo kontrolės, siekiant užtikrinti, kad ji iš tikrųjų naudojama apmokestinamojo asmens ekonominei veiklai ar jos skatinimui, buvimu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">37.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pirmasis elementas užtikrina, kad nagrinėjama paslauga būtų teikiama siekiant ją naudoti apmokestinamojo asmens ekonominėje veikloje (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-15" href="#t-15">15</a>
</span>). Vis dėlto, kaip ieškovė pabrėžė savo pastabose ir per posėdį, šis reikalavimas negali būti aiškinamas siaurai, nes iš to išplauktų, jog šio asmens veikla neįmanoma be šios paslaugos.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">38.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nepaisant to, būtinumo reikalavimas taip pat negali reikšti paslaugos, kuri paprastai ir bendrai susijusi su bet kokios rūšies veikla. Taigi aišku, kad darbuotojų vežimas į darbą ir atgal yra būtinas darbui organizuoti. Vis dėlto tai savaime nėra laikoma „verslo tikslais“, kaip tai suprantamas pagal PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktą. Todėl ši paslauga negali būti neatlygintina ir neapmokestinama PVM. Minėtame Sprendime Fillibeck (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-16" href="#t-16">16</a>
</span>) Teisingumo Teismas sutiko, kad neatlygintinas transporto paslaugų teikimas yra verslo tikslais, ir susiejo jį su „ypatingomis statybos įmonių savybėmis“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-17" href="#t-17">17</a>
</span>). Taigi šiomis ypatingomis aplinkybėmis jis buvo „būtinas“, net jei Teisingumo Teismas nelaikė vežimo į darbą ir atgal būtinu tradicine šio žodžio prasme.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">39.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Sprendime Danfoss ir AstraZeneca (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-18" href="#t-18">18</a>
</span>) tokių specialių pramonę apibrėžiančių kriterijų nenustatyta. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad „įmonės organizavimo ypatybės“ parodo, ar nagrinėjamas neatlygintinas paslaugų teikimas atliekamas tik verslo tikslais (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-19" href="#t-19">19</a>
</span>). Neatlygintini pietūs vis dėlto buvo pripažinti suteikti verslo tikslais, nes jie buvo glaudžiai susiję su konkrečiu apmokestinamojo asmens verslo organizavimu (t. y. neatlygintini pietūs teikiami tik per konkrečius verslo susitikimus) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-20" href="#t-20">20</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">40.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Be to, net jei negalima paneigti, kad apmokestinamojo asmens darbuotojų padidėjęs veiksmingumas, atsiradęs dėl didesnio pasitenkinimo, siejamas su jo ekonomine veikla, šis ryšys yra bendras, todėl nepakankamai būdingas apmokestinamojo asmens verslo ypatybėms, lygiai taip pat kaip transportas ar maisto tiekimas darbuotojams yra bendrieji bet kurios įmonės interesai. Taigi nemokamos dovanos, kurios motyvuoja darbuotojus, nesiskiria nuo nemokamų pietų ar transporto. Jie paprasčiausiai nepatenka į PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą sąvoką „verslo tikslais“, nebent galima nustatyti, kad dėl specifinių apmokestinamojo asmens verslo organizavimo ar kitų ypatingų aplinkybių neatlygintinas paslaugų teikimas yra „būtinas“, todėl šios paslaugos iš privačių poreikių srities patenka į sąvoką „verslo tikslais“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">41.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Antrasis elementas, t. y. kontrolės, užtikrina, kad per visą teikimo laikotarpį aptariamos paslaugos išlieka susijusios su apmokestinamojo asmens ekonomine veikla. Kontrolės buvimas vertinamas objektyviai. Remiantis tuo turi būti įrodyta, kad tik apmokestinamasis asmuo bet kuriuo momentu nustatė numatytą galutinę paslaugos paskirtį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-21" href="#t-21">21</a>
</span>). Sprendime Fillibeck (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-22" href="#t-22">22</a>
</span>) kontrolė buvo nustatyta statybų bendrovei diktuojant transporto maršrutus ir tvarkaraščius, o ne remiantis darbuotojų pasirinkimu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-23" href="#t-23">23</a>
</span>). Kaip ir Sprendime Danfoss ir AstraZeneca (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-24" href="#t-24">24</a>
</span>) atitinkami darbdaviai nustatė laiką, vietą ir progą, kada jų darbuotojams bus teikiamas nemokamas maitinimas per verslo susitikimus (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-25" href="#t-25">25</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">42.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Žinoma, kaip pažymi ieškovė, kontrolės elementas savaime nereiškia, kad darbuotojas negali gauti tam tikros asmeninės naudos dėl darbdavio neatlygintinai tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų. Iš tiesų būtų tikslinga ir ekonomiška neatlygintinai naudotis transportu vykstant į sunkiai pasiekiamą darbo vietą ir iš jos, taip pat gauti sumuštinių per ilgus ar svarbius verslo susitikimus. Vis dėlto vien faktas, kad darbuotojas naudojasi darbdavio neatlygintinai teikiamomis paslaugomis (įskaitant, kaip dažniausiai yra, šildymu, bendromis saugos darbe priemonėmis ir biuro baldais), nepanaikina ar nesumažina šių prekių ir paslaugų „verslo“ tikslų (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-26" href="#t-26">26</a>
</span>). Galiausiai apmokestinamasis asmuo nustato ir kontroliuoja šių bendrųjų išlaidų priskyrimą. Iš tiesų iš to atsirandanti darbuotojų galima subjektyvi nauda tik papildo nagrinėjamą „pagrindinį“ prekių tiekimą ar paslaugų teikimą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-27" href="#t-27">27</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">43.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi grįžtame prie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">2.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl Teisingumo Teismui pateiktų klausimų</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">44.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia tris klausimus. Pirmuoju klausimu šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar aptariami kuponai naudojami ieškovės verslo tikslais, ar skirti privatiems poreikiams, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktą. Antrasis ir trečiasis klausimai grindžiami Teisingumo Teismo atsakymu į pirmąjį klausimą. Jais atitinkamai siekiama išsiaiškinti, ar atsakymui į pirmąjį klausimą turi įtakos aptariamų kuponų naudojimas verslo tikslais (2 klausimas) ir ar gali būti reikšmingas faktas, kad kuponai skirti darbuotojams naudoti ir gali būti naudojami jų privatiems poreikiams (3 klausimas).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">45.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Visus tris klausimus nagrinėsiu kartu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">46.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kadangi, kaip jau buvo paaiškinta, PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punktas grindžiamas prielaida, kad apmokestinamojo asmens neatlygintinai darbuotojams teikiamos paslaugos laikomos paslaugomis privatiems poreikiams, iš karto darytina išvada, kad ieškovės teikiama paslauga, kai darbuotojams įteikiami kuponai, skirti naudoti mažmeninės prekybos parduotuvėse, patenka į šios nuostatos taikymo sritį. Atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą reikia pažymėti, kad apmokestinamojo asmens subjektyvi nuomonė (arba ketinimas), kad šie kuponai teikiami verslo tikslais, neturi reikšmės šiai išvadai.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">47.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto, jei būtų nustatyta, kad nagrinėjamos paslaugos buvo „būtinos“ ieškovės ekonominei veiklai, tai reikštų, kad jos teikiamos verslo tikslais, nors ir neatlygintinai. Taigi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad būtina, jog nagrinėjamos paslaugos būtų susijusios su apmokestinamojo asmens ekonomine veikla, ir kad jis, kaip šių neatlygintinų paslaugų teikėjas, gali kontroliuoti jų naudojimą, kad užtikrintų nepertraukiamą ryšį su savo ekonomine veikla ar jos tęstinumą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">48.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad programa „Above &amp; Beyond“ siekiama skatinti ir atlyginti už darbuotojų darbą ir elgesį mažmenininkų kuponu. Šiuos kuponus galima išpirkti iš dalyvaujančių mažmenininkų. Per posėdį ieškovė paaiškino nežinojusi, ką darbuotojai daro su savo kuponais. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nėra jokių naudojimo apribojimų, išskyrus tai, kad reikia pasirinkti dalyvaujantį mažmenininką iš Globoforce interneto svetainės. Kitaip tariant, kaip, beje, per posėdį patvirtino ieškovė, darbuotojas galėjo naudoti nagrinėjamus kuponus visiškai laisvai ir privatiems poreikiams. Pripažinimo programos kontrolė apėmė tik klausimą, ar darbuotojui bus atlyginta už papildomas pastangas darbe ir, jei taip, kokiu lygiu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">49.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Jei šie elementai būtų patvirtinti, nebūtų jokio įrodymo nei apie pakankamą ryšį su ieškovės ekonomine veikla, nei apie kuponų naudojimo kontrolę. Kitaip tariant, jei būtų laikomasi Teisingumo Teismo sprendimuose Fillibeck (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-28" href="#t-28">28</a>
</span>) ir Danfoss ir AstraZeneca (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-29" href="#t-29">29</a>
</span>) nustatytų kriterijų, nagrinėjamų kuponų perleidimas nebūtų laikomas „būtinu“ ieškovės veiklai. Kitaip tariant, nagrinėjamam sandoriui būtų taikoma PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punkto taisyklė kaip paslaugų teikimui už atlygį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">B.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kuponai ir apmokestinamieji sandoriai</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">50.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Jei ši byla būtų susijusi su mikrobangų krosnelių (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-30" href="#t-30">30</a>
</span>) ar kitų paprastų prekių ar paslaugų dovanojimu, čia būtų galima išvadą užbaigti. Vis dėlto dėl kuponų kompleksiškumo pirma pateikta išvada turi būti apmąstyta.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">51.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš tiesų, jei nagrinėjamas sandoris iš tikrųjų patektų į PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritį, ieškovė turėtų sumokėti PVM nuo šių kuponų vertės, lyg ji būtų jų galutinis vartotojas. Vis dėlto, kai darbuotojai vėliau sumoka šiais kuponais už dalyvaujančių mažmenininkų prekes ar paslaugas, jie taip pat turi mokėti PVM nuo tos pačios vertės. Kitaip tariant, PVM būtų renkamas du kartus nuo tų pačių kuponų vertės (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-31" href="#t-31">31</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">52.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Palyginkime tai su išgalvota apmokestinamojo asmens, dovanojančio mikrobangų krosneles savo darbuotojams, situacija. Dvigubo apmokestinimo nebūtų. PVM būtų apskaičiuojamas tik už dovanojimo sandorį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">53.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Akivaizdu, kad rezultatas, lemiantis dvigubą apmokestinimą, neatitinka mokesčių neutralumo principo (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-32" href="#t-32">32</a>
</span>) (ir, norėčiau pridurti, pagrindinių teisingumo principų).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">54.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto nesu įsitikinęs, kad šis rezultatas yra savaiminis PVM direktyvoje nustatytos sistemos, kuri buvo taikoma tam tikrų rūšių kuponams, šalutinis poveikis.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">55.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kaip matyti iš šalių pastabų ir ginčų per posėdį, akivaizdus raginimas apmokestinti visus su kuponais susijusius sandorius, atrodo, kilo iš klaidingo Sprendimo Astra Zeneca UK aiškinimo (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-33" href="#t-33">33</a>
</span>). Iš tiesų, kvalifikuodamas kuponų perleidimą kaip „paslaugų teikimą“, atskirą nuo pagrindinės teisės, Teisingumo Teismas netiesiogiai pripažino, kad šis perleidimas yra savarankiškas apmokestinamasis sandoris.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">56.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Aš su tuo nesutinku.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">57.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Sprendime Astra Zeneca UK (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-34" href="#t-34">34</a>
</span>) darbdavys suteikė savo darbuotojams galimybę gauti kuponus už dalį jų atlyginimo grynaisiais pinigais (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-35" href="#t-35">35</a>
</span>). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad PVM tikslais šių kuponų perleidimas yra „paslaugų teikimas“, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos 24 straipsnio 1 dalį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-36" href="#t-36">36</a>
</span>). Ši išvada visiškai pagrįsta: PVM direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje prekių tiekimas apibrėžiamas kaip „teisės, kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu, perdavimas“, o PVM direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje pateikta priešinga apibrėžtis, pagal kurią visos paslaugos, kurios nėra „prekių tiekimas“, neišvengiamai laikomos „paslaugų teikimu“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">58.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto vien iš šio teiginio negalima daryti išvados, kad kuponų perleidimas automatiškai tampa savarankišku apmokestinimo momentu. Be to, kad būtų ignoruojamos PVM direktyvos 62 straipsnio sąlygos, šia išvada taip pat būtu neatsižvelgta į ekonominį ir komercinį turinį, nes būtų supainioti du visiškai skirtingi sandoriai: viena vertus, kupono perleidimas ir, kita vertus, su juo susijusios pagrindinės teisės perleidimas (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-37" href="#t-37">37</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">59.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš tiesų, kadangi PVM apmokestinamas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, o ne mokėjimai, atlikti kaip atlygis už tokį tiekimą ar teikimą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-38" href="#t-38">38</a>
</span>), ne visų sandorių už atlygį, ypač kai kalbama apie (būsimas ar neapibrėžtas) teises, atveju atsiranda apmokestinimo momentas (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-39" href="#t-39">39</a>
</span>). Kitaip tariant, kai nėra užbaigto prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, neatsiranda apmokestinimo momentas (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-40" href="#t-40">40</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">60.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi todėl, mano nuomone, reikia skirti, pirma, „pačios“ teisės perdavimą nuo, antra, „teisės į būsimą“ prekių tiekimą ar paslaugų teikimą perdavimo.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">61.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pirmos rūšies tiekimas ar teikimas apmokestinamas PVM dėl to, kad pirkėjui iš tikrųjų baigiamos tiekti prekės ar teikti paslaugos ir dėl to jis gali būti laikomas vartotoju (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-41" href="#t-41">41</a>
</span>). Apmokestinimo momentas įvyksta tuo momentu, kai perduodama „pati“ teisė, o PVM apskaičiuojamas visas (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-42" href="#t-42">42</a>
</span>). Iš tiesų gavėjui suteikiama teisė naudotis gautu kuponu panašiai kaip asmeniui, kuriam perduota teisė naudotis intelektinės nuosavybės teise arba sporto klubo abonementu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">62.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Antroji situacijų rūšis, t. y. „teisė į būsimą“ prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, susijusi su visiškai kitokiu apmokestinimo atveju. Imkime, pavyzdžiui, išankstinio apmokėjimo SPA centrų kuponus ar tam tikrų rūšių turisto korteles. Šios paslaugų rūšys gali būti apmokestinamos PVM tik tuo atveju, jei visa su jomis susijusi informacija jau yra žinoma konkretaus sandorio įvykdymo momentu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-43" href="#t-43">43</a>
</span>). Iš tiesų tik tokiomis aplinkybėmis sandorio šalys išreiškia savo ketinimą, kad visos jų teikimo finansinės pasekmės kiltų iš anksto (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-44" href="#t-44">44</a>
</span>). Vis dėlto, nors tokie būsimi tiekimai ar teikimai dar nėra aiškiai nustatyti, jie negali būti apmokestinti PVM tuo metu, kai perduodama tik teisė į tiekimą ar teikimą (nes akivaizdu, kad PVM tarifas dar negali būti nustatytas) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-45" href="#t-45">45</a>
</span>). Iš tiesų tokiais atvejais apmokestinimo momentas persikelia į „kitą“ sandorių grandinės „lygį“ – iki to momento, kai perduodama teisė į šį tiekimą ar teikimą arba kai visa su būsimu tiekimu ar teikimu susijusi informacija tampa žinoma ir paaiškėja tokio tiekimo ar teikimo finansinės pasekmės (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-46" href="#t-46">46</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">63.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šį skirtumas matyti iš kuponų naudojimo, kaip nurodyta toliau.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">64.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kupono perleidimas, kaip „pačios“ teisės į prekių tiekimą ar paslaugų teikimą perdavimas, yra užbaigtas tiekimas ar teikimas ir taip pat savarankiškas apmokestinimo momentas, nes perduodama nauda ir teisės gavėjas tampa (potencialiai nedelsiant) vartotoju. Taip ir kupono perleidimas, kaip „teisės į būsimą“ prekių tiekimą ar paslaugų teikimą perdavimas, kuris yra pakankamai nustatytas ar nustatytinas, irgi yra užbaigtas tiekimas ar teikimas ir savarankiškas apmokestinimo momentas (pavyzdžiui, lėktuvo bilieto pirkimas). Vis dėlto tokiu atveju teisė į būsimą tiekimą ar teikimą tampa apmokestinama tik dėl to, kad su šiuo būsimu tiekimu ar teikimu susijusi informacija yra žinoma tuo momentu, kai teisė perduodama (tai iš esmės prilyginama „pačios“ teisės perdavimui) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-47" href="#t-47">47</a>
</span>). Abiem šiais atvejais PVM tampa mokėtinas už nagrinėjamą sandorį (ir už kiekvieną kupono perleidimo sandorį).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">65.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto kupono perleidimas, kuris apima „teisės į būsimą“ prekių tiekimą ar paslaugų teikimą perdavimą ir netenkina užbaigto apmokestinamojo sandorio kriterijų (t. y. apie kurį žinoma ne visa reikšminga informacija), negali būti laikomas savarankišku apmokestinimo momentu atliekant perleidimą. Tokiu atveju prievolė mokėti PVM neatsiranda tuo momentu. Iš tiesų, kaip paaiškinta šios išvados 64 punkte, apmokestinimo PVM momentas įvyksta tik tada, kai tenkinami pagrindinės teisės visiško nustatymo kriterijai. Paprastai taip atsitinka tuo metu, kai vartotojas kuponu atsiskaito už pageidaujamą prekę ar paslaugą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">66.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šią išvadą pagrindžia Direktyvos 2016/1065 taisyklės (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-48" href="#t-48">48</a>
</span>). Šioje direktyvoje pripažįstama, kad pagal dabartinę sistemą kuponų apmokestinimas PVM nėra pakankamai aiškus ir suprantamas, taigi ja siekiama nustatyti specialias jų apmokestinimo PVM taisykles, siekiant jas supaprastinti ir suderinti (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-49" href="#t-49">49</a>
</span>). Nors ši direktyva netaikoma „ratione temporis“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-50" href="#t-50">50</a>
</span>) šios bylos faktinėms aplinkybėms, joje pateikiama bendra informacija apie tai, kaip jų apmokestinimas PVM vis dar atitinka bendruosius PVM direktyvos principus. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-51" href="#t-51">51</a>
</span>)
      </p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">67.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Direktyva 2016/1065 „paties“ kupono ir nustatytinos „teisės į būsimą kupono tiekimą“ perleidimą sujungia į vieną „vienafunkcinio kupono“ kategoriją. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-52" href="#t-52">52</a>
</span>) Vis dėlto kuponai su nenustatytina „teise į būsimą kupono tiekimą“ laikomi „daugiafunkciais kuponais“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-53" href="#t-53">53</a>
</span>). Dėl pirmos kuponų rūšies šios direktyvos 30b straipsnyje patikslinama, kad kiekvienas jo perleidimas turi būti laikomas savarankišku prekės tiekimu ar paslaugos teikimu, su kuriuo susijęs šis kuponas, taigi ir savarankišku apmokestinimo momentu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-54" href="#t-54">54</a>
</span>). Dėl antros rūšies PVM apskaičiuojamas tik faktinio atitinkamų prekių perdavimo ar paslaugų suteikimo momentu. Joks išankstinis sandoris neapmokestinamas PVM, įskaitant perdavimą iš apmokestinamojo asmens gavėjui. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-55" href="#t-55">55</a>
</span>)
      </p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">68.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Būtent dėl šių priežasčių abejoju, kad šioje byloje nagrinėjamų kuponų perleidimas iš tiesų yra savarankiškas apmokestinimo momentas, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 62 straipsnį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">69.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Žinoma, tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi pakankamai faktinės informacijos, kad galutinai nustatytų, kaip pirmiausia kuponai buvo išleisti (t. y. su ar be PVM), kokia teisės rūšis jais perduodama ir kada (jei iš viso) buvo sumokėtas PVM.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">70.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš ribotos bylos medžiagoje esančios informacijos matyti, kad nagrinėjamas sandoris susijęs su specialiais išankstinio apmokėjimo kuponais, kurių nominali vertė nustatyta siekiant atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis mažmenininkais. Tai reiškia, kad PVM yra neatsiejamas nuo šių kuponų (t. y. jis įtrauktas į nominalią vertę), todėl galutinis vartotojas turėjo jį sumokėti, kai atsiskaitė kuponu su konkrečiu mažmenininku (o šis turėjo deklaruoti pardavimo mokestį).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">71.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nepakanka informacijos apie šioje byloje nagrinėjamų kuponų pobūdį. Kitaip sakant, ar šie kuponai gali būti naudojami tik aiškiai nustatytoms ar nustatytinoms prekėms, ar paslaugoms, ar bet kurioms dalyvaujančių mažmenininkų siūlomoms prekėms ar paslaugoms. Vis dėlto per posėdį ieškovė patvirtino, kad perleidimo momentu nėra jokio aiškumo dėl prekių ar paslaugų, kurioms naudojami šie kuponai, rūšių (taip pat nėra aiškumo dėl už šias prekes ar paslaugas mokėtino PVM). Iš tiesų ieškovė paaiškino, kad remiantis Direktyva 2016/1065 padarytais pakeitimais nagrinėjami kuponai būtų prilyginami „daugiafunkciniams“ kuponams. Jei tai patvirtintų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš tiesų atrodo, kad pagal šios išvados 62 punkte primintą jurisprudenciją šis ieškovės savo darbuotojams atliekamas kuponų teikimas yra tik „teisės į būsimą“ (dar nenustatytų) prekių tiekimą ar paslaugų teikimą perdavimas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">72.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Tokiu atveju nagrinėjamas sandoris PVM atžvilgiu būtų neužbaigtas perdavimo iš ieškovės jos darbuotojams momentu, taigi tai tik realesnio (ir vėlesnio) aptariamo būsimo prekių tiekimo ar paslaugų teikimo vartojimo preliminarus sandoris (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-56" href="#t-56">56</a>
</span>). Vadinasi, ieškovės atliktas kuponų perleidimas savo darbuotojams nėra apmokestinimo momentas, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 62 straipsnį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-57" href="#t-57">57</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">73.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi PVM būtų apskaičiuojamas tik vieną kartą už du sandorius, susijusius su šių kuponų naudojimu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-58" href="#t-58">58</a>
</span>), būtų laikomasi mokesčių neutralumo principo ir atsižvelgiama į sandorio ekonominį turinį. Ar ši išvada nebūtų geresnė, nei, atrodo, siūlo atsakovė ir Komisija?</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">V.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Išvada</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">74.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Apibendrindama siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į First-tier Tribunal (Tax Chamber) (Pirmosios instancijos teismas (Mokesčių bylų skyrius), Jungtinė Karalystė) pateiktus prejudicinius klausimus:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-100" title="page-17">
      Išskyrus atvejus, kai apmokestinamajam asmeniui perleidžiant kuponus darbuotojams jau yra žinoma visa reikšminga informacija apie teisę į prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, šis perleidimas nėra apmokestinamasis sandoris, kaip jis suprantamas pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 62 straipsnį.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-101" title="page-18">
      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas sandoris atitinka šiuos reikalavimus.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-102" title="page-18">
      Subsidiariai siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pateiktus klausimus:
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-103" title="page-18">
      Apmokestinamojo asmens atliekamas neatlygintinas kuponų perleidimas darbuotojams pagal darbuotojo pripažinimo programą, kaip antai nagrinėjamą šioje byloje, kai šis apmokestinamasis asmuo nereikalauja ryšio su savo ekonomine veikla ar nekontroliuoja, kaip naudojami tie kuponai, yra teikimas „[apmokestinamojo asmens] ar jo darbuotojų privatiems poreikiams arba apskritai ne verslo tikslais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 26 straipsnio 1 dalies b punktą.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-104" title="page-18">
      Šiai išvadai neturi reikšmės tai, kad apmokestinamasis asmuo išleido šiuos kuponus verslo tikslais.
    </p>
    <div/>
  <hr class="note"/>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-1" href="#c-1">1</a>
</span>) Originalo kalba: anglų.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-2" href="#c-2">2</a>
</span>) 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; toliau – PVM direktyva).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-3" href="#c-3">3</a>
</span>) Dėl išsamumo pažymėtina, kad remiantis PVM direktyvos 26 straipsnio 2 dalimi „Valstybės narės gali nukrypti nuo 1 dalies, jei taip neiškraipoma konkurencija.“ Šiuo atveju nėra nuorodų, kad Jungtinė Karalystė pasinaudojo šia galimybe.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-4" href="#c-4">4</a>
</span>) Palyginti PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir 1981 m. vasario 5 d. Sprendimą Coöperatieve Aardappelenbewaarplaats (154/80, EU:C:1981:38, 14 punktas) ir 1982 m. balandžio 1 d. Sprendimą Hong-Kong Trade Development Council (89/81, EU:C:1982:121, 10 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-5" href="#c-5">5</a>
</span>) 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Danfoss ir AstraZeneca (C‑371/07, EU:C:2008:711, 26 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-6" href="#c-6">6</a>
</span>) Žr., be kita ko, 2001 m. kovo 8 d. Sprendimą Bakcsi (C‑415/98, EU:C:2001:136, 27 punktas), 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimą Puffer (C‑460/07, EU:C:2009:254, 41 punktas) ir 2015 m. liepos 9 d. Sprendimą Trgovina Prizma (C‑331/14, EU:C:2015:456, 21 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-7" href="#c-7">7</a>
</span>) Žr., pavyzdžiui, 1989 m. birželio 27 d. Sprendimą Kühne (50/88, EU:C:1989:262, 12 punktas). Taip pat žr. PVM direktyvos 30 konstatuojamąją dalį. Šiuo klausimu taip pat žr. 1997 m. spalio 16 d. Sprendimą Fillibeck (C‑258/95, EU:C:1997:491, 25 punktas), 2005 m. sausio 20 d. Sprendimą Hotel Scandic Gåsabäck (C‑412/03, EU:C:2005:47, 23 punktas) ir 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Danfoss ir AstraZeneca (C‑371/07, EU:C:2008:711, 46–48 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-8" href="#c-8">8</a>
</span>) Žr. PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalį.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-9" href="#c-9">9</a>
</span>) 1997 m. spalio 16 d. sprendimas (C‑258/95, EU:C:1997:491).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-10" href="#c-10">10</a>
</span>) 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimas (C‑371/07, EU:C:2008:711).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-11" href="#c-11">11</a>
</span>) Šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 16 d. Sprendimą Fillibeck (C‑258/95, EU:C:1997:491, 29 punktas) ir 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Danfoss ir AstraZeneca (C‑371/07, EU:C:2008:711, 59 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-12" href="#c-12">12</a>
</span>) Šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 16 d. Sprendimą Fillibeck (C‑258/95, EU:C:1997:491, 26 ir 29 punktai) ir 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Danfoss ir AstraZeneca (C‑371/07, EU:C:2008:711, 57 ir 58 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-13" href="#c-13">13</a>
</span>) 1997 m. spalio 16 d. sprendimas (C‑258/95, EU:C:1997:491).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-14" href="#c-14">14</a>
</span>) 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimas (C‑371/07, EU:C:2008:711).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-15" href="#c-15">15</a>
</span>) Šiuo klausimu žr. 1991 m. liepos 11 d. Sprendimą Lennartz (C‑97/90, EU:C:1991:315, 21 punktas), 2001 m. kovo 8 d. Sprendimą Bakcsi (C‑415/98, EU:C:2001:136, 29 punktas), 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimą Puffer (C‑460/07, EU:C:2009:254, 46 punktas), 2012 m. kovo 22 d. Sprendimą Klub (C‑153/11, EU:C:2012:163, 38–41 punktai). Taip pat žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadas bylose Astra Zeneca UK (C‑40/09, EU:C:2010:218, 65 punktas) ir Vereniging Noordelijke Land- en Tuinbouw Organisatie (C‑515/07, EU:C:2008:769, 46 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-16" href="#c-16">16</a>
</span>) 1997 m. spalio 16 d. sprendimas (C‑258/95, EU:C:1997:491).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-17" href="#c-17">17</a>
</span>) Ten pat, 32 punktas.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-18" href="#c-18">18</a>
</span>) 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimas (C‑371/07, EU:C:2008:711).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-19" href="#c-19">19</a>
</span>) Ten pat, 63 punktas.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-20" href="#c-20">20</a>
</span>) Ten pat, 59 ir 60 punktai.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-21" href="#c-21">21</a>
</span>) Pagal analogiją žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimą BCR Leasing IFN (C‑438/13, EU:C:2014:2093, 26 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-22" href="#c-22">22</a>
</span>) 1997 m. spalio 16 d. sprendimas (C‑258/95, EU:C:1997:491).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-23" href="#c-23">23</a>
</span>) Ten pat, 22 punktas ir generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Fillibeck (C‑258/95, EU:C:1997:19, 44 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-24" href="#c-24">24</a>
</span>) 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimas (C‑371/07, EU:C:2008:711).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-25" href="#c-25">25</a>
</span>) Ten pat, 53 ir 60 punktai.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-26" href="#c-26">26</a>
</span>) 1997 m. spalio 16 d. Sprendimas Fillibeck (C‑258/95, EU:C:1997:491, 30 punktas) ir 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Danfoss ir AstraZeneca (C‑371/07, EU:C:2008:711, 62 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-27" href="#c-27">27</a>
</span>) Pagal analogiją žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Mailat (C‑17/18, EU:C:2018:1038, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat dėl papildomų paslaugų neapmokestinimo priežasčių paaiškinimo žr. 2018 m. sausio 18 d. Sprendimą Stadion Amsterdam (C‑463/16, EU:C:2018:22, 30 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-28" href="#c-28">28</a>
</span>) 1997 m. spalio 16 d. sprendimas (C‑258/95, EU:C:1997:491).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-29" href="#c-29">29</a>
</span>) 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimas (C‑371/07, EU:C:2008:711).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-30" href="#c-30">30</a>
</span>) Per posėdį Komisija rėmėsi neatlygintinu mikrobangų krosnelių tiekimu, siekdama supaprastinti diskusijas dėl PVM direktyvos 26 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo ir priminti bendrą apmokestinamojo asmens būtinybę deklaruoti pardavimo mokestį už visus dovanų sandorius.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-31" href="#c-31">31</a>
</span>) Žinoma, taip yra tik tuo atveju, jei PVM nuo kupono nebuvo aiškiai nurodytas jo kainoje ir jau buvo surinktas išdavimo momentu. Vis dėlto tai įmanoma tik tuo atveju, jei tiksli PVM suma tuo momentu jau yra žinoma.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-32" href="#c-32">32</a>
</span>) Pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Icade Promotion (C‑299/20, EU:C:2021:783, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Apskritai, kiek tai susiję su mokesčių neutralumo principo ir dvigubo apmokestinimo ryšiu taip pat žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą VSTR (C‑587/10, EU:C:2012:592, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-33" href="#c-33">33</a>
</span>) 2010 m. liepos 29 d. sprendimas (C‑40/09, EU:C:2010:450).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-34" href="#c-34">34</a>
</span>) Ten pat.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-35" href="#c-35">35</a>
</span>) Ten pat, 24 punktas.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-36" href="#c-36">36</a>
</span>) Ten pat, 26 punktas.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-37" href="#c-37">37</a>
</span>) Žr., pavyzdžiui, 1996 m. spalio 24 d. Sprendimą Argos Distributors (C‑288/94, EU:C:1996:398, 15 punktas), 2012 m. gegužės 3 d. Sprendimas Lebara (C‑520/10, EU:C:2012:264, 32 punktas) ir 2018 m. liepos 5 d. Sprendimas Marcandi (C‑544/16, EU:C:2018:540, 32 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-38" href="#c-38">38</a>
</span>) 2006 m. vasario 21 d. Sprendimas BUPA Hospitals ir Goldsborough Developments (C‑419/02, EU:C:2006:122, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-39" href="#c-39">39</a>
</span>) Ten pat, 50 punktas ir 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Macdonald Resorts (C‑270/09, EU:C:2010:780, 31 ir 32 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-40" href="#c-40">40</a>
</span>) Pagal analogiją 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Macdonald Resorts (C‑270/09, EU:C:2010:780, 24 ir 32 punktai), 2006 m. vasario 21 d. Sprendimas BUPA Hospitals and Goldsborough Developments (C‑419/02, EU:C:2006:122, 44–51 punktai) ir 2018 m. liepos 5 d. Sprendimas Marcandi (C‑544/16, EU:C:2018:540, 54 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-41" href="#c-41">41</a>
</span>) 1996 m. vasario 29 d. Sprendimas Mohr (C‑215/94, EU:C:1996:72, 22 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2018 m. liepos 5 d. Sprendimą Marcandi (C‑544/16, EU:C:2018:540, 45 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-42" href="#c-42">42</a>
</span>) 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Macdonald Resorts (C‑270/09, EU:C:2010:780, 32 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-43" href="#c-43">43</a>
</span>) 2006 m. vasario 21 d. Sprendimas BUPA Hospitals ir Goldsborough Developments (C‑419/02, EU:C:2006:122, 48 punktas), 2012 m. gegužės 3 d. Sprendimas Lebara (C‑520/10, EU:C:2012:264, 26 punktas), 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Orfey Balgaria (C‑549/11, EU:C:2012:832, 29 punktas) ir 2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimas Air France-KLM ir Hop!‑Brit Air (C‑250/14 ir C‑289/14, EU:C:2015:841, 39 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-44" href="#c-44">44</a>
</span>) 2006 m. vasario 21 d. Sprendimas BUPA Hospitals ir Goldsborough Developments (C‑419/02, EU:C:2006:122, 47 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-45" href="#c-45">45</a>
</span>) Ten pat, 50 punktas.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-46" href="#c-46">46</a>
</span>) Šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Macdonald Resorts (C‑270/09, EU:C:2010:780, 32 punktas), taip užtikrinant, kaip per posėdį abejojo Komisija, kad PVM turi mokėti „kažkas“.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-47" href="#c-47">47</a>
</span>) Žr., be kita ko, 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Orfey Balgaria (C‑549/11, EU:C:2012:832, 40 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-48" href="#c-48">48</a>
</span>) 2016 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva (ES) 2016/1065, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2006/112/EB nuostatos dėl kuponų apmokestinimo tvarkos (OL L 177, 2016, p. 9, toliau – Direktyva 2016/1065).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-49" href="#c-49">49</a>
</span>) Ten pat, 1, 2 ir 13 konstatuojamosios dalys.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-50" href="#c-50">50</a>
</span>) Ten pat, 2 straipsnis ir 15 konstatuojamoji dalis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-51" href="#c-51">51</a>
</span>) Ten pat, 2 konstatuojamoji dalis. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyva 2016/1065 iš tiesų nesukuria naujų kuponų apmokestinimo PVM taisyklių, atvirkščiai, joje tik aiškiau pakartojama tai, kas jau numatyta teisėje. Šiuo klausimu žr. Terra, B., Kajus, J., „13.2.2.1. The voucher Directive“, A Guide to the European VAT Directives 2019: Introduction to European VAT, IBFD, Amsterdamas, 2021, ir C. Amand „ES Value Added Tax: The Directive on Vouchers in the Light of the General Value Added Tax Rules“, Intertax, Vol. 45 (2), 2017, p. 156.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-52" href="#c-52">52</a>
</span>) Ten pat, Direktyvos 2016/1065 30a straipsnio 2 dalis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-53" href="#c-53">53</a>
</span>) Ten pat, 30a straipsnio 3 dalis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-54" href="#c-54">54</a>
</span>) Ten pat, 30b straipsnio 1 dalis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-55" href="#c-55">55</a>
</span>) Ten pat, 30b straipsnio 2 dalis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-56" href="#c-56">56</a>
</span>) Pagal analogiją 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Macdonald Resorts (C‑270/09, EU:C:2010:780, 25–30 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-57" href="#c-57">57</a>
</span>) Taigi, kaip paaiškinta šios išvados 70 punkte, apmokestinimo momentas įvyksta vėliau, kai darbuotojas siekia atsiskaityti kuponu su dalyvaujančiu mažmenininku.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-58" href="#c-58">58</a>
</span>) Žinoma, ieškovė turėjo sumokėti PVM už importuotus iš ne Europos Sąjungos kuponus. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad tai įvyko taikant atvirkštinio apmokestinimo metodą. Išsamiau žr. šios išvados 13 punktą.</p>
</body>
</html>
