I.

Įvadas

1.

Stokholmo programoje Europos Vadovų Taryba konstatavo, jog „itin svarbu, kad asmenims, neatsižvelgiant į valstybę narę, kurioje jie pateikė prašymus suteikti prieglobstį, būtų taikomos lygiavertės priėmimo sąlygos ir vienodos procedūrinių priemonių ir statuso nustatymo sąlygos. Turėtų būti siekiama vienodai nagrinėti panašius atvejus, kad rezultatai būtų vienodi“ ( 2 ). Šiuo kilniu siekiu pagrįstas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nes iškeltu klausimu sprendžiama vienodo požiūrio į prieglobsčio prašytojus problema, neatsižvelgiant į valstybę narę, kurioje jie pateikia prašymą suteikti prieglobstį.

2.

Iš esmės pagrindinis klausimas, keliamas šioje byloje, t. y. aplinkybės, kuriomis prieglobsčio prašytojas gali remtis „nauja informacija arba duomenimis“, teikdamas naują prašymą suteikti prieglobstį tokiu būdu, kuris nurodytas Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 dalyje, įvairiose valstybėse narėse yra aiškinamas skirtingai. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (toliau – JTVPK) tyrimų projekte, paskelbtame 2010 m., konstatuota (tiesa, kalbant apie Direktyvą 2005/85), kad dėl šios formuluotės „tyrimo išvadose paaiškėjo, kad taikant ją praktiškai aiškinimas labai skiriasi. Akivaizdu, kad ši formuluotė skirtingai aiškinama skirtingose valstybėse narėse ir valstybių narių viduje“ ( 3 ). Nyderlandai, t. y. valstybė, kurioje buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, buvo minima kaip viena iš trijų valstybių, kuriose buvo taikomas siauras aiškinimas ( 4 ). JTVPK darė „prielaidą, kad aiškiai reikalingas didesnis aiškumas ir nuoseklumas kuriant išsamesnes teisės nuostatas ar kitokias gaires sprendimus priimantiems asmenims“ ( 5 ).

3.

Procedūrų direktyvoje ( 6 ) tokių išsamesnių teisės nuostatų šiuo klausimu nėra pateikiama. Taigi nėra pagrindo manyti, kad „naują informaciją arba duomenis“ skirtingose valstybėse narėse pradėta aiškinti vienodžiau.

4.

ES teisėkūros institucijos neabejotinai suprato, kad jų tikslas sukurti bendrą tvarką, kuri padėtų vienodai vertinti panašius atvejus ir pasiekti tą patį rezultatą skirtingose valstybėse narėse, susietas su sąlyga, ar valstybės narės Procedūrų direktyvą taikys vienodai. Todėl šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje jos nustatė, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės turėtų atsižvelgti į atitinkamas Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EASO) parengtas gaires. Iki šiol EASO daugelyje sričių parengė praktines priemones ir gaires. Vis dėlto jis nedaug prisidėjo aptariant paskesnius prašymus ( 7 ). Todėl dabar Teisingumo Teismui teks pateikti gaires šiuo klausimu.

5.

Remdamasis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis šioje išvadoje pasistengsiu paaiškinti, kaip kyla šis klausimas. Vis dėlto pirmiausia būtina apsibrėžti atitinkamas teisės nuostatas.

II.

Teisinis pagrindas

A.

ES teisė

1.

Priskyrimo direktyva

6.

Direktyvos 2011/95/ES ( 8 ) 4 straipsnio 1 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje ir 4 straipsnio 3 dalyje kalbama apie tarptautinės apsaugos prašymuose pateikiamų faktų ir aplinkybių vertinimą. Šiose dalyse nustatyta:

7.

Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomi tam tikri kriterijai dėl prašytojo pastangų ir bendro patikimumo.

8.

Be to, Priskyrimo direktyvos 14 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta:

2.

Procedūrų direktyva

9.

Procedūrų direktyvos 21 ir 36 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

10.

Procedūrų direktyvos 31 straipsnyje nustatomos tam tikros taisyklės dėl nagrinėjimo procedūros, taikomos tarptautinės apsaugos prašymams. 31 straipsnio 1 dalyje nurodoma bendroji taisyklė, o 31 straipsnio 8 dalies e ir f punktuose pateikiamos išimtys:

11.

Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkte, kuriame kalbama apie prašymų nepriimtinumą, nustatyta:

12.

Procedūrų direktyvos 40 straipsnio pavadinimas yra „Paskesnis prašymas“. Jo 1–5 dalys yra svarbios nagrinėjant šią bylą ir jose nustatyta:

13.

Procedūrų direktyvos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nacionalinėje teisėje gali nustatyti taisykles dėl preliminaraus nagrinėjimo, įskaitant nagrinėjimą be asmeninio pokalbio.

B.

Nyderlandų teisė

14.

Vreemdelingenwet 2000 (2000 m. Užsieniečių įstatymas, toliau – Vreemdelingenwet) 30a straipsnyje, galiojančio nuo 2015 m. liepos 20 d., nustatyta:

III.

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

15.

LH yra Afganistano pilietis, kuris apie trejus metus dirbo vienos Afganistano provincijos kaimo vietovės rekonstrukcijos ir plėtros agentūros direktoriaus (toliau – buvęs darbdavys) vairuotoju. Išvykęs iš Afganistano ir atvykęs į Nyderlandus jis paprašė prieglobsčio, nurodydamas, kad darbo metu kelis kartus pateko į Talibano pasalą. Be to, LH tvirtino, kad jam asmeniškai buvo grasinta, jog bus nukirsta galva, jeigu jis Talibanui neišduos pareigūno, kurio vairuotoju dirbo.

16.

Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai, toliau – Staatssecretaris), kompetentinga sprendžiančioji institucija ( 9 ) šioje byloje, nusprendė, kad tik prašytojo teiginiai dėl pasalų yra įtikinami. Staatssecretaris nuomone, kiti LH pateikti pareiškimai prašant prieglobsčio, susiję su asmeniniais grasinimais, yra neįtikinami.

17.

2015 m. gruodžio 8 d. LH pateikė Nyderlandų institucijoms prašymą suteikti prieglobstį, kuris laikytinas pirmuoju prašymu. Grįsdamas savo prašymą, jis, be kita ko, pateikė savo buvusio darbdavio pareiškimą kartu su savo gimtojo miesto priešgaisrinės tarnybos pareiškimu, abu gautus el. paštu ar internetu. Priešgaisrinės tarnybos pareiškime patvirtinta, kad LH išvykus iš Afganistano buvo sudegintas jo namas. Pareiškime aprašytos šio įvykio aplinkybės. Prie jo pridėtos sunaikinto namo nuotraukos. Nors nėra žinoma, kas padegė namą, LH tvirtina, kad tikėtina, jog tai padarė Talibanas.

18.

Kadangi jo teiginiai dėl jam asmeniškai išreikštų Talibano grasinimų nebuvo palaikyti įtikinamais, 2017 m. birželio 8 d. Staatssecretaris atmetė jo prašymą suteikti prieglobstį. Rechtbank Den Haag, zittingsplaats’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, skundas dėl šio sprendimo buvo atmestas kaip nepagrįstas. 2018 m. kovo 23 d. šį sprendimą savo ruožtu patvirtino Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos administracinių bylų skyrius, Nyderlandai, toliau – Raad van State). Raad van State yra Nyderlandų aukščiausios instancijos užsieniečių bylų administracinis teismas, todėl šis sprendimas – galutinis.

19.

Po kelių mėnesių, 2018 m. rugsėjo 26 d., LH pateikė Staatssecretaris antrąjį prašymą suteikti prieglobstį. Pripažįstama, kad tai buvo „paskesnis prašymas“ suteikti prieglobstį pagal Procedūrų direktyvos 2 straipsnio q punktą. Šiuo antruoju prašymu LH siekė pagrįsti savo teiginių apie jam išreikštus asmeninius Talibano grasinimus patikimumą. Todėl jis pateikė dar kelis dokumentus, įskaitant priešgaisrinės tarnybos pareiškimo originalus kartu su liudytojų pirštų atspaudais. Be to, LH pateikė buvusio darbdavio pareiškimo originalą ir savo darbo sutarties kopiją. Jis taip pat nurodė, kodėl negalėjo pateikti šių dokumentų, kai teikė ankstesnį prašymą.

20.

Staatssecretaris nusprendė, kad šis paskesnis prašymas yra nepriimtinas. Staatssecretaris teigimu, šiuos dokumentus būtų galima laikyti „nauja informacija arba duomenimis“, pridedamais prie paskesnio prašymo, tik tuomet, jei būtų įrodyta, kad šie naujai pateikti dokumentai yra autentiški. Kadangi atitinkama vyriausybės tarnyba, kuri nagrinėjo dokumentus, neturėjo kontrolinės informacijos, ji negalėjo nei nuspręsti, ar dokumentus parengė kompetentinga institucija, nei įvertinti jų autentiškumo ir turinio tikslumo. Taikydamas šį formalų metodą, kuriuo vertinama, ar dokumentai laikomi „nauja informacija ir duomenimis“, Staatssecretaris laikėsi Raad van State jurisprudencijos.

21.

2019 m. rugsėjo 4 d. LH apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir paprašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. LH nurodo, kad jo apeliacinis skundas buvo automatiškai atmestas kaip nepriimtinas, o Staatssecretaris net neįvertino jam pateiktų dokumentų originalų įrodomosios vertės. LH mano, kad jam neįmanoma įrodyti dokumentų originalų autentiškumo, nes tam jis neturi nei finansinių išteklių, nei praktinių priemonių. Kadangi daugumą dokumentų parengė Afganistano institucijos, LH tvirtina, kad Staatssecretaris turi daug geresnes galimybes atlikti tolesnį tyrimą, tiesiogiai susisiekdamas su šiomis Afganistano institucijomis. Todėl jis mano, kad nelogiška įrodinėjimo pareigą perkelti tik jam, tiesiog automatiškai atmetant šiuos dokumentų originalus.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Staatssecretaris tyrime nenustatyta jokių požymių, kad dokumentai yra neautentiški ar kad juos parengė ne kompetentinga institucija arba jų turinys netikslus. Iš tiesų Staatssecretaris net nekėlė konkrečių abejonių dėl dokumentų autentiškumo. Jis tik negalėjo įvertinti, ar dokumentai atitinka šiuos kriterijus. Pažymėtina, kad, remdamasis savo taisyklėmis ir taikoma praktika Staatssecretaris prieš atmesdamas skundą nesuteikė LH galimybės būti išklausytam.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar minėta Raad van State jurisprudencija atitinka ES teisę. Jis pirmiausia nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą M.D. ir M.A. prieš Belgiją, kuriame EŽTT nusprendė, kad dokumentų eliminavimas nepatikrinus jų autentiškumo, svarbos ir įrodomosios galios yra pernelyg formalus požiūris, net teikiant paskesnį prašymą ( 10 ).

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas būgštauja, kad jei dokumentų originalai nebuvo realiai įvertinti tik todėl, kad nebuvo galima patvirtinti jų autentiškumo, galėjo būti pažeista teisė į prieglobstį, draudimas išsiųsti ir teisė į veiksmingą teisinę gynybą, kaip nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartijos) 18, 19 ir 47 straipsniuose, ypač aiškinamuose kartu su Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 3 ir 13 straipsniais. Pirmiausia todėl, kad atmetant dokumentų originalus, kurių autentiškumo patvirtinti negalima (toliau – nepatvirtinto autentiškumo dokumentai), per paskesnio prašymo nagrinėjimo procedūrą sprendimą galima priimti neišklausius prašytojo.

25.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nepatvirtinto autentiškumo dokumentai nėra vertinami tik per paskesnio prašymo nagrinėjimo procedūrą, bet į juos atsižvelgiama nagrinėjant pradinį prašymą. Jis paaiškina, kad suformuotoje Raad van State jurisprudencijoje pabrėžiamas faktas, jog prašytojo pateikti argumentai jau buvo įvertinti kaip neįtikimi ir kad Staatssecretaris gali atsižvelgti į šią išvadą, vertindamas nepatvirtinto autentiškumo dokumentus. Kadangi Raad van State savo suformuotoje jurisprudencijoje išsakė nuomonę tik dėl įrodinėjimo pareigos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar šiuo atveju kopijos turėtų būti vertinamos kitaip negu dokumentai, gauti iš šaltinio, kurio neįmanoma objektyviai patikrinti. Jis taip pat abejoja, ar pareiga įrodyti dokumentų autentiškumą gali tekti tik tarptautinės apsaugos prašytojui, teikiančiam paskesnį prašymą.

26.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą, skirti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas sprendimas dėl skundo, ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27.

Pastabas raštu pateikė LH, Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija.

IV.

Analizė

28.

Abu klausimai susiję su Procedūrų direktyvos 40 straipsnio kartu su Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 2 dalimi išaiškinimu. Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar nacionalinės teisės akto, kuriuo įgyvendinama Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 dalis, išaiškinimas, pagal kurį nepatvirtinto autentiškumo dokumentai jokiu būdu negali būti laikomi „nauja informacija ar duomenimis“, prieštarauja Chartijos 47 ir 52 straipsniams. Vadinasi, keliamas klausimas, ką būtų galima laikyti „nauja informacija ar duomenimis“ šios nuostatos prasme. Jei Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad šia nuostata draudžiama automatiškai atmesti nepatvirtinto autentiškumo dokumentus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antroje pirmojo klausimo dalyje nori sužinoti, ar šis vertinimas yra skirtingas, kai pateikiamos kopijos, o ne nepatvirtinto autentiškumo dokumentų originalai. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar sprendžiančioji institucija, vertindama dokumentus, gali daryti skirtumą tarp su pradiniu prašymu pateiktų dokumentų ir su paskesniu prašymu pateiktų dokumentų ir ar pastaruoju atveju valstybė narė gali nuspręsti nebevykdyti pareigos bendradarbiauti, jei neįmanoma įrodyti su paskesniu prašymu pateiktų dokumentų autentiškumo.

29.

Šie klausimai yra taip glaudžiai susiję tarpusavyje, kad siūlau juos nagrinėti kartu.

A.

Preliminarios pastabos

30.

Pirma, reikėtų pabrėžti, jog nors Procedūrų direktyva siekiama užtikrinti, kad panašūs atvejai būtų vertinami vienodai ir jų rezultatas būtų tas pats, jos sistema pagrįsta vienos tvarkos principu ir bendromis būtiniausiomis taisyklėmis ( 11 ). Nepaisant to, šioje direktyvoje yra tam tikrų nuostatų, kuriomis valstybėms narėms konkrečiai leidžiama priimti skirtingas ar papildomas taisykles – be bendro įgaliojimo nustatyti arba toliau taikyti palankesnius reikalavimus, nustatytus Procedūrų direktyvos 5 straipsnyje. Vis dėlto šia diskrecija turi būti naudojamasi atsižvelgiant į direktyvos tikslus ir į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – Chartija) ( 12 ).

31.

Kalbant apie paskesnį prašymą, pažymėtina, kad valstybės narės taip pat gali numatyti kitas priežastis, dėl kurių paskesnis prašymas nagrinėjamas toliau ( 13 ). Jos taip pat gali numatyti, kad paskesnis prašymas bus toliau nagrinėjamas, jeigu prašytojas ne dėl savo kaltės negalėjo pateikti įrodymų, kuriais grindė savo prašymą per ankstesnę procedūrą ( 14 ). Be to, valstybės narės turi diskreciją taikyti išimtį teisei pasilikti ( 15 ) ir procesinėms taisyklėms ( 16 ). Dabar panagrinėsiu šią antrąją nuostatą.

B.

Paskesnių prašymų procedūros struktūra

32.

Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta preliminari procedūra ( 17 ), per kurią sprendžiama, ar naujas tarptautinės apsaugos prašymas priimtinas po to, kai buvo atmestas ankstesnis šiuo tikslu pateiktas prašymas. Straipsnyje nustatyti du kriterijai. Pirma, turi atsirasti arba prašytojas turi pateikti „naujos informacijos arba duomenų“, susijusių su vertinimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų. Antra, dėl šios naujos informacijos ar duomenų turi labai padidėti tikimybė, kad prašytojas bus priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Priskyrimo direktyvą. Antras etapas galimas tik įvykdžius pirmąjį. Jei įvykdomi abu šie kriterijai, tuomet Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad prašymas turi būti toliau nagrinėjamas pagal Procedūrų direktyvos II skyrių. II skyriuje išvardijami tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūros pagrindiniai principai bei garantijos. Kita vertus, atliekant preliminarų nagrinėjimą prašytojams taikomos (tik) garantijos, nustatytos Procedūrų direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje pagal Procedūrų direktyvos 42 straipsnio 1 dalį ( 18 ).

33.

Procedūrų direktyvos 42 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms leidžiama nacionalinėje teisėje nustatyti taisykles dėl preliminaraus nagrinėjimo, tačiau valstybėms narėms nėra suteikiama diskrecija nustatyti preliminaraus nagrinėjimo kriterijų ( 19 ). Jei yra „naujos informacijos ar duomenų“ ir dėl jų labai padidėja tikimybė, kad prašytojas bus priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų ( 20 ), šį naują prašymą suteikti prieglobstį reikia toliau nagrinėti. Be to, Procedūrų direktyvos 42 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms leidžiama taikyti taisykles, kuriomis atitinkamas prašytojas įpareigojamas nurodyti faktus ir pagrįsti įrodymus, dėl kurių būtų pateisinama nauja procedūra, ir leidžiama, kad preliminarus nagrinėjimas būtų atliktas remiantis tik raštu pateiktais dokumentais ( 21 ). Vis dėlto šia nuostata nurodoma, kad dėl tų taisyklių „prašytojai nepraranda galimybės pradėti procedūrą iš naujo, taip pat tokia galimybė faktiškai nepanaikinama arba griežtai neapribojama“ ( 22 ).

34.

Vis dėlto manau, kad Staatssecretaris praktika (kurią, pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, patvirtino Raad van State) nagrinėjant paskesnį prašymą jokiu būdu nelaikyti nepatvirtinto autentiškumo dokumentų „nauja informacija ar duomenimis“, nepatenka į Procedūrų direktyvos 42 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo sritį. Taip manau todėl, kad ši praktika nėra susijusi su sritimis, kurioms taikoma ši išimtis, ir neatrodo, kad Nyderlanduose būtų nustatyta tokia pozityvi nacionalinės teisės nuostata ( 23 ), kuria konkrečiai būtų siekiama įgyvendinti šią praktiką.

35.

Kaip paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Staatssecretaris tiesiog neatsižvelgė į nepatvirtinto autentiškumo dokumentus, kuriuos pateikė prieglobsčio prašytojas paskesniame prašyme, nes jie nelaikomi „nauja informacija ar duomenimis“. Tai reiškia, kad jie ignoruojami jau pagal pirmąjį kriterijų, nustatytą Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 dalyje, o ne pagal antrąjį kriterijų, nustatytą 40 straipsnio 3 dalyje. Kaip teigiu toliau, ex ante taisyklė arba tokio pobūdžio praktika yra tiesiog nesuderinama su šios direktyvos 40 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Žinoma, gali būti daug atvejų, kai nepatvirtinto autentiškumo dokumentai yra beverčiai, kalbant apie jų įrodomąją galią, ypač kai vien atidžiai perskaičius dokumentus tampa aišku, kad jie suklastoti. Vis dėlto visų šių nepatvirtinto autentiškumo dokumentų negalima paprasčiausiai atmesti: daug kas priklauso nuo konteksto, reikšmės, galimybių atlikti autentifikavimą klausimų ir galbūt kai kuriais atvejais net nuo naštos, kuri tektų sprendimą priimančiai institucijai, nusprendusiai patikrinti dokumentų autentiškumą.

C.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija

36.

Dabar būtų puiki proga panagrinėti du naujausius EŽTT sprendimus, kuriuose kalbama apie dokumentų autentiškumo patvirtinimo klausimą prieglobsčio bylose, kurias konkrečiai nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Pirmoji byla yra Singh prieš Belgiją ( 24 ). Šioje byloje pareiškėjai į Briuselio oro uostą iš pradžių atvyko skrydžiu iš Maskvos. Jie nesutiko būti išsiųsti į Rusijos Federaciją, nes bijojo, kad bus sugrąžinti į Afganistaną pažeidžiant EŽTK 3 straipsnį. Pareiškėjai tvirtino, kad jie yra iš Afganistano pabėgę sikhai.

37.

Vis dėlto Belgijos prieglobsčio institucijos atmetė jų prašymą suteikti pabėgėlio statusą, nes jie neįrodė, kad yra Afganistano piliečiai. Vykstant apeliaciniam procesui pareiškėjai pateikė naujus dokumentus – savo teisinių atstovų ir Belgijos komiteto pabėgėliams remti atstovų (JTVPK partneris) bei JTVPK Naujajame Delyje susirašinėjimą el. paštu. JTVPK atstovas Naujajame Delyje el. pašto laiškų prieduose pateikė „pažymas“, kuriose nurodyta, kad pareiškėjai pagal JTVPK suteiktus įgaliojimus buvo įtraukti į pabėgėlių sąrašus. Neatsižvelgusi į šiuos naujus dokumentus Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) vis tiek priėmė sprendimą atmesti Afganistano pilietybės įrodymus. Ji nusprendė, kad šie nauji dokumentai laikytini neturinčiais įrodomosios galios, nes juos lengva suklastoti, o pareiškėjai nepateikė atitinkamų dokumentų originalų.

38.

EŽTT sprendime nustatyta, kad pažeistas EŽTK 13 straipsnis (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę), aiškinamas kartu su EŽTK 3 straipsniu. Nurodęs galimas rimtas pasekmes pareiškėjams EŽTT padarė išvadą, ( 25 ) kad valstybės institucijų pareiga yra įrodyti, kad jos buvo kiek įmanoma griežtos, ir atidžiai išnagrinėjo („un examen attentif“) reikalavimus, pagrįstus EŽTT 3 straipsniu. Tai reiškia, kad nacionalinės institucijos turi pašalinti visas abejones, net jeigu jos pagrįstos, dėl apsaugos prašymo nepagrįstumo, nepaisant kontrolę vykdančių institucijų kompetencijos apimties ( 26 ). Teismas pažymėjo, kad jeigu dokumentai yra svarbiausias apsaugos prašymo elementas, juos atmetus be „autentiškumo patikrinimo“ neatliekamas rūpestingas ir griežtas tyrimas, kurio pagal EŽTK 13 straipsnyje įtvirtintą teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę reikalavimą tikimasi iš nacionalinių institucijų, siekiant apsaugoti atitinkamus asmenis nuo kankinimo, nežmoniško ar žeminančio jų orumą elgesio pagal EŽTK 3 straipsnį tokiomis aplinkybėmis, kai (palyginti) paprastas JTVPK užklausos procesas galutinai išspręstų klausimą, ar šie dokumentai yra autentiški ir patikimi ( 27 ).

39.

Antrasis sprendimas yra M.D. ir M.A. prieš Belgiją ( 28 ). Šioje byloje kalbama apie du čečėnų kilmės Rusijos piliečius, kurie gyveno Belgijoje ir kuriuos buvo siekiama išsiųsti į Rusiją. M.D. nurodė, kad jo tėvą nužudė Čečėnijos Respublikos vadovo (nuo 2010 m.) šalininkai. Teigiama, kad keršydamas už šį nužudymą M.D. vyresnysis brolis savo ruožtu nužudė vadovo šeimos narį. Po dviejų mėnesių M.D. ir jo žmona M.A. buvo užpulti per gimimo dienos šventę, todėl pabėgo į Ingušiją. Jie teigė, kad M.D. motina ir sesuo jiems pranešė, jog kažkokie vyrai jų ieško, todėl sutuoktiniai išvyko iš Rusijos. Be to, jie tvirtino, kad jiems išvykus buvo nužudytas Čečėnijoje likęs M.D. svainis.

40.

Atvykę į Belgiją M.D. ir M.A. pateikė pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį. Office des étrangers (Užsieniečių reikalų tarnyba, Belgija) nurodė, kad prašymas nepriimtinas, nes, be kita ko, asmeninis kraujo kerštas nėra laikytinas pagrindu suteikti prieglobstį. Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (Pabėgėlių ir asmenų be pilietybės generalinis komisaras, Belgija) pritarė šiam sprendimui, padaręs išvadą, kad M.D. ir M.A. papasakoti įvykiai nėra įtikimi. Vėliau Conseil d’État (Valstybės taryba, Belgija) atmetė jų prašymą atlikti teisminę peržiūrą, nes M.D. ir M.A. neatvyko į posėdį. Tuomet jiems buvo įteiktas įsakymas išvykti iš šalies.

41.

Vėliau M.D. ir M.A. pateikė dar tris prašymus. Šiuose naujuose prašymuose suteikti prieglobstį jie pateikė įvairius pranešimus, paskelbtus Čečėnijos vietos spaudoje, kuriuose buvo siūlomas atlygis už informaciją apie M.D. buvimo vietą. Jie taip pat pateikė svainio mirties liudijimą ir Grozno policijos skyriaus šaukimą M.D. atvykti dėl įtarimo neteisėtai disponavus ginklais ir priklausius neteisėtai ginkluotai organizacijai. Šie nauji prašymai buvo atmesti, nes juose nebuvo pateikta „naujos informacijos“. Šis vertinimas buvo pagrįstas sprendžiančiosios institucijos argumentu, kad pateikta informacija nėra paimta iš objektyvaus šaltinio arba iš institucijos parengto dokumento ( 29 ), kad dokumento, pateikto kaip naujas įrodymas, data buvo ankstesnė už ankstesnio prašymo datą, todėl šis dokumentas turėjo būti pateiktas anksčiau, ir kad buvo pateikti (tik) anksčiau pateiktų dokumentų originalai. Pareiškėjų nurodyti argumentai, kodėl jie šių dokumentų negalėjo pateikti anksčiau, nebuvo reikšmingi atliekant šį vertinimą ( 30 ). Todėl šie paskesni prašymai taip pat buvo atmesti ir šiems asmenims buvo įteiktas įsakymas išvykti iš šalies kartu su įsakymu iki išsiuntimo juos sulaikyti tam skirtoje vietoje.

42.

Pateikus pareiškimą EŽTT, šis teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į konkrečias šių pareiškėjų aplinkybes, gręsiantis pareiškėjų išsiuntimas į Rusijos Federaciją pažeistų EŽTK 3 straipsnį, nes Belgijos institucijos pirmiausia iš naujo neišnagrinėjo pavojaus, kuris jiems kyla remiantis dokumentais, pagrindžiančiais jų ketvirtąjį prieglobsčio prašymą.

43.

Atsižvelgdamas į savo jurisprudenciją dėl EŽTK 3 straipsnio EŽTT vis dėlto pripažino valstybės teisėtą interesą sumažinti pakartotinai teikiamų ir akivaizdžiai nepagrįstų prašymų skaičių, todėl ir taikyti specialias taisykles nagrinėjant tokius reikalavimus. Jis konstatavo, kad paskesnio prašymo nagrinėjimas pagreitinta tvarka savaime nereiškia, jog tyrimas neatitinka kriterijų, kuriuos įvykdyti reikalaujama EŽTK 3 straipsnyje ( 31 ).

44.

Vis dėlto EŽTT nusprendė, kad faktas, jog pateikti dokumentai nebuvo laikomi nauja informacija, de facto reiškia, kad apskritai nebuvo tiriamas joks galimas pavojus, kuris kiltų prašytojams, jei būtų išsiųsti ( 32 ). Jis konstatavo, kad neatsižvelgus į šiuos dokumentus, kurie buvo svarbiausias prašytojo apsaugos prašymo elementas, nebuvo laikytasi reikalaujamų standartų, pagal kuriuos turi būti atliktas rūpestingas ir griežtas tyrimas, kokio tikimasi iš nacionalinių institucijų siekiant užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo EŽTK 3 straipsnio pažeidimo. Be to, EŽTT kritikavo prašytojams taikomą nepagrįstą įrodinėjimo pareigą, kai jų pateikti dokumentai buvo atmesti tiesiog todėl, kad jie buvo parengti anksčiau, negu buvo pateiktas naujausias prašymas, neatsižvelgiant į jų pastangas įrodyti, kad jie negalėjo šių dokumentų pateikti anksčiau.

45.

Akivaizdu, kad savo išvadas EŽTT grindė tik EŽTK 3 straipsniu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes EŽTT nemanė, kad būtina tuos pačius faktus nagrinėti kartu taikant EŽTK 3 ir 13 straipsnius ( 33 ).

46.

Šioje byloje nagrinėjamas klausimas akivaizdžiai susijęs ne su valstybės pareiga patvirtinti dokumentų autentiškumą, o su nepatvirtinto autentiškumo dokumentų priimtinumu teikiant paskesnį prašymą, tačiau man neatrodo, kad sprendimuose Singh prieš Belgiją ( 34 ) ar M.D. ir M.A. prieš Belgiją ( 35 ) nustatyta universali ex ante pareiga visoms susitariančiosioms valstybėms atlikti savarankišką tyrimą, ar visi prieglobsčio prašytojo pateikti užsienio dokumentai yra autentiški. Žinoma, gali pasitaikyti konkrečių bylų, kuriose yra tam tikrų faktų, kuomet tokio tyrimo savo iniciatyva neatlikusios atitinkamos valstybės narės veiksmai būtų laikomi aplaidžiais. Vis dėlto ne kiekviena byla galimai bus tokia paprasta, kaip šios dvi bylos: taip pat svarbu atsižvelgti į reikšmingumo, įgyvendinamumo ir gal net išlaidų klausimus. Gali būti nemažai atvejų, kai pareiškėjui tektų atlikti savarankišką tyrimą ir institucijoms pateikti papildomus dokumentus ar kitą informaciją ( 36 ).

47.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad, pavyzdžiui, Sprendime Singh prieš Belgiją ( 37 ) dokumentus, kurie buvo pateikti šioje byloje, Conseil du contentieux des étrangers atmetė todėl, kad tokio pobūdžio dokumentus galima lengvai suklastoti ir nebuvo pateikti dokumentų originalai. Vis dėlto pažymėtina, kad šis teismas, atlikęs savarankišką dokumentų tyrimą, niekada nepadarė išvados, kad tie dokumentai nėra autentiški: jis tiesiog nurodė, kad tokius dokumentus lengva suklastoti. Atrodo, kad panaši padėtis susiklostė byloje M.D. ir M.A. prieš Belgiją ( 38 ), kurioje Belgijos institucijos, regis, neketino pritarti šių papildomų dokumentų tyrimui pateikus naują prašymą suteikti prieglobstį, net jei tie dokumentai atrodytų esantys labai reikšmingi vertinant M.D. ir M.A. argumentų dėl pavojų, su kuriais jie susidurtų grįžę į Rusiją, patikimumą.

48.

Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Chartijoje nustatytų teisių, kurios atitinka EŽTK užtikrinamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nurodyta toje konvencijoje. Vadinasi, turint omenyje, kad EŽTK 3 straipsnyje nustatytas draudimas atitinka Chartijos 4 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje ( 39 ) įtvirtintą draudimą, minėta EŽTT jurisprudencija taip pat svarbi taikant Chartiją ( 40 ).

49.

O kokią reikšmę šie Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai turi šiai bylai? Kaip paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Staatssecretaris nenagrinėja nepatvirtinto autentiškumo dokumentų paskesniame prašyme, nes jie nelaikomi „nauja informacija ar duomenimis“. Tai reiškia, kad jie ignoruojami jau pagal pirmąjį kriterijų, nustatytą Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 dalyje, o ne pagal antrąjį kriterijų, nustatytą 40 straipsnio 3 dalyje. Šie sprendimai pagrindžia mano jau pristatytą požiūrį, kad ex ante praktika, kai tokių nepatvirtinto autentiškumo dokumentų automatiškai nepaisoma nagrinėjant naujus prašymus suteikti prieglobstį, yra nesuderinama su Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimais arba šiuo atveju – su pagrindiniais standartais, taikomais pateikiant prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodomi svarbūs ir svarūs argumentai pagal EŽTK 3 straipsnį ir Chartijos 4 straipsnį.

D.

„Nauja informacija ar duomenys“

50.

Kaip teisingai nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Procedūrų direktyvoje nėra sąvokos „nauja informacija ar duomenys“ ar net sąvokos „nauja informacija“ apibrėžties.

51.

Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje apibrėžiama „informacija tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti“, kuri nurodoma šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje. Ši apibrėžtis yra labai plati ir apima prašytojo pareiškimus bei visus jo turimus dokumentus, susijusius, inter alia, su jo biografijos faktais, vieta (-omis), kurioje (-se) anksčiau gyveno, ir tarptautinės apsaugos prašymo teikimo priežastimis. Iš šios apibrėžties teksto akivaizdu, kad, kalbant apie dokumento kokybę, nėra apsiribojama tik tokių dokumentų nagrinėjimu, kurių autentiškumą galima patvirtinti.

52.

Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje pirmiausia kalbama apie atvejį, kai prašytojo nurodyti faktinių aplinkybių aspektai yra nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais. Joje nustatyti penki kriterijai, kuriuos reikia įvykdyti, kad šie aspektai būtų nagrinėjami be patvirtinimo. Visi šie kriterijai yra arba susiję su prašytojo pastangomis pateikti šiuos dokumentus, arba su jo patikimumu, o šiuos abu elementus sieja tarpusavio ryšys. Todėl, jei prašymo suteikti prieglobstį aspektus įmanoma išnagrinėti be dokumentų ar kitų įrodymų, vadinasi, turi būti galima išnagrinėti ir dokumentus, kurių autentiškumas nepatvirtintas ir kuriais grindžiami prašymo suteikti prieglobstį aspektai.

53.

Be to, vertinant sąvoką „nauja informacija ir duomenys“ reikėtų prisiminti, kad Procedūrų direktyva padalyta į skirtingus skyrius, o antrame skyriuje kalbama apie principus ir garantijas. III skyriuje aptariamos pirmosios instancijos procedūros, prie kurių priskiriama paskesnio prašymo procedūra. Pirmoje šio skyriaus nuostatoje, 31 straipsnyje, nustatyta, kad valstybės narės svarsto tarptautinės apsaugos prašymus per nagrinėjimo procedūrą pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas. Vadinasi, visapusis nagrinėjimas pagal šiuos principus yra privalomas. Procedūrų direktyvos 33 straipsnyje nustatyti atvejai, kuriais prašymas gali būti laikomas nepriimtinu. Direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, kad valstybės narės gali laikyti paskesnį prašymą nepriimtinu, jei neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu pagal Priskyrimo direktyvą, arba prašytojas jų nepateikė.

54.

Procedūrų direktyvos 34 straipsnyje numatyta, kad net jei prašymas nepriimtinas, turi būti taikoma specialioji taisyklė dėl pokalbio dėl priimtinumo. Vis dėlto valstybės narės paskesnio prašymo atveju gali taikyti išimtį ( 41 ), jei valstybė narė pasinaudoja galimybe nacionalinėje teisėje nustatyti taisykles dėl preliminaraus nagrinėjimo pagal Procedūrų direktyvos 42 straipsnį. Kaip jau minėta, šios direktyvos 42 straipsnio 2 dalies b punkte leidžiama, kad būtų atliktas preliminarus nagrinėjimas, grindžiamas tik raštu pateiktais dokumentais. Vadinasi, išskirtiniais atvejais galima atsisakyti visapusio nagrinėjimo pagal Procedūrų direktyvos II skyrių, o dar labiau išskirtiniais atvejais jo galima atsisakyti neskiriant asmeninio pokalbio su prašytoju iki priimant tokį sprendimą. Tai reiškia, kad Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkte nustatomi pagrindai, kada galima neatlikti tolesnio nagrinėjimo. Kadangi ši nuostata yra bendros taisyklės, įtvirtintos Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 1 dalyje, išimtis, ją būtina aiškinti siaurai ( 42 ).

55.

Procedūrų direktyvos tikslas yra įtvirtinti bendruosius principus dėl garantijų, kuriomis užtikrinama, kad būtų visiškai laikomasi Ženevos konvencijos ir gerbiamos pagrindinės teisės ( 43 ). Vienas iš pagrindinių šio tikslo aspektų yra tas, kad kiekvienam prieglobsčio prašytojui turėtų būti leista naudotis veiksmingomis procedūromis, suteikta galimybė bendradarbiauti ir tinkamai bendrauti su kompetentingomis institucijomis, siekiant pateikti susijusius savo bylos faktus, ir turėtų būti suteiktos pakankamos procesinės garantijos pateikti savo argumentus visais procedūros etapais ( 44 ).

56.

Paskesnis prašymas priskiriamas prie vieno iš tų retų atvejų, kai prašytojo teisė pateikti savo argumentus apribojama pagal visus pagrindinius principus ir garantijas, nustatytas Procedūrų direktyvos II skyriuje. Kaip galima suprasti iš direktyvos 36 konstatuojamosios dalies, tokiais atvejais siekiama suderinti pastangas, reikalingas užtikrinant tinkamą asmenų, kuriems reikalinga apsauga, pripažinimą, su valstybių narių interesu greitai ir veiksmingai priimti sprendimus. Remiantis šia konstatuojamąja dalimi, būtų neproporcinga įpareigoti valstybes nares pradėti naują visapusio nagrinėjimo procedūrą, kai prašytojas pateikia paskesnį prašymą, nepateikdamas naujų įrodymų ar argumentų. Todėl Procedūrų direktyvos 42 straipsnyje numatytas preliminarus nagrinėjimas, kurio tikslas – atleisti valstybes nares nuo tų pačių faktų ir įrodymų nagrinėjimo vykdant įvairias procedūras, kurios greičiausiai neturės skirtingų rezultatų. Ši galimybė greitai priimti sprendimus priklauso tik nuo to, ar atsirado arba buvo pateikta „nauja informacija ar duomenys“ (šis kriterijus yra aprašytas Procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkte ir 40 straipsnio 2 dalyje). Tik jei tokios informacijos nėra pateikiama, tuomet pusiausvyra pasikeičia ir kompetentinga administracinė institucija gali būti ne tokia rūpestinga, stengdamasi užtikrinti tinkamą asmens, kuriam gali būti suteikta tarptautinė apsauga, pripažinimą ( 45 ).

57.

Šia nuostata akivaizdžiai suponuojama, kad informacija, išskyrus naują informaciją, pagal II skyrių jau turėjo būti išnagrinėta pradiniame procese. Jei nebuvo pateikta naujos informacijos ar duomenų, negalima tikėtis kitokio procedūros rezultato, todėl nagrinėti iš naujo nebereikia. Antruoju šio preliminaraus nagrinėjimo kriterijumi, nurodytu Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 3 dalyje, ši nauja informacija ir duomenys susiaurinami iki informacijos bei duomenų, dėl kurių labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų. Tik pagal antrąjį kriterijų atsižvelgiama į naujų įrodymų kokybę. Pagal pirmąjį kriterijų pakanka, kad nauji įrodymai būtų susiję su tyrimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų.

58.

Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad jeigu dokumentai, kurių kopijos jau buvo pateiktos su pirmuoju prašymu, dar kartą pateikiami kaip originalai, jais galima geriau išsiaiškinti aplinkybes tik tuomet, jei galima patvirtinti šių dokumentų autentiškumą. Jei autentiškumo patvirtinti negalima, jų negalima laikyti „nauja informacija ar duomenimis“. Šiuo atveju turėčiau dvi pastabas. Pirma, regis, Nyderlandų vyriausybė glaudžiai susieja du reikšmingus kriterijus, t. y. (i) ar buvo pateikta „nauja informacija ar duomenys“ ir (ii) ar dėl jų „labai padidėja tikimybė, kad prašytojas bus priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų“. Manydama, kad neįvykdytas antrasis kriterijus, ji daro išvadą, kad neįvykdytas ir pirmasis. Antra, Nyderlandų vyriausybė pritarė veiksmų eigai, pagal kurią tie nepatvirtinto autentiškumo dokumentai net nenagrinėjami individualiai, kaip nustatyta Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje. Todėl prašytojas privalo pateikti tam tikros kokybės dokumentą, t. y. tokį dokumentą, kurio autentiškumą galėtų patvirtinti Nyderlandų institucijos, priešingu atveju jo paskesnis prašymas bus automatiškai atmestas.

59.

Kaip jau minėta, šis požiūris nėra pagrįstas nei aiškinant Procedūrų direktyvos 40 straipsnį ir Priskyrimo direktyvos 4 straipsnį pažodžiui, nei taikant jų sisteminį aiškinimą.

E.

Dokumento autentiškumo reikšmė

60.

Per tarptautinės apsaugos suteikimo procedūrą į dokumento autentiškumą atsižvelgiama siekiant užtikrinti, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai nebūtų pagrįsti netikrais, t. y. suklastotais, dokumentais. Be to, daugeliu atveju aplinkybė, kad tam tikro dokumento autentiškumas buvo įrodytas, gali padidinti prašytojo prašymo patikimumą.

61.

Suklastotų dokumentų klausimas aptariamas Priskyrimo direktyvos 14 straipsnio 3 dalies b punkte. Jame nustatyta, kad valstybės narės panaikina asmens be pilietybės pabėgėlio statusą arba nutraukia ar atsisako pratęsti jo galiojimą, jei atitinkama valstybė narė nustato, kad suklastoti dokumentai buvo lemiami suteikiant pabėgėlio statusą. Kita vertus, nėra nuostatos, pagal kurią tokios padėties reikia vengti (bet kokia kaina) vykstant procedūrai, apskritai neatsižvelgiant į nepatvirtinto autentiškumo dokumentus.

62.

Dėl procedūros pažymėtina, jog Procedūrų direktyvos 31 straipsnio 8 dalies e punkte numatyta, kad valstybės narės gali nustatyti, jog nagrinėjimo procedūrą galima paspartinti ir (arba) vykdyti pasienyje arba tranzito zonose, jeigu prašytojas pateikė „akivaizdžiai klaidingus“ nusiskundimus. Pažymėtina, kad tokiu atveju, net jei buvo pateikti „akivaizdžiai klaidingi“ nusiskundimai, vis tiek vykdoma nagrinėjimo procedūra pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas ( 46 ). Atrodo prieštaringa neleisti pasinaudoti tokia nagrinėjimo procedūra asmeniui, pateikusiam ne suklastotus dokumentus, o tiesiog nepatvirtinto autentiškumo dokumentus, vien todėl, kad šie dokumentai buvo pateikti su paskesniu prašymu. Iš tiesų šioje byloje net nėra požymių, kad jie galėtų būti neautentiški ( 47 ).

63.

Procedūrų direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje išsamiau paaiškinama, kaip tvarkomi suklastoti dokumentai. Joje nustatyta, kad prašytojui, kuris naudojosi padirbtais dokumentais, per se neturėtų būti automatiškai taikomos pasienio arba paspartintos procedūros, jeigu jis gali nurodyti rimtą priežastį ( 48 ).

64.

Taigi matyti, kad net naudojantis akivaizdžiai padirbtais dokumentais tarptautinės apsaugos prašymas nebus automatiškai laikomas nepriimtinu (ar nepagrįstu). Tai dar vienas argumentas, prieštaraujantis siauram aiškinimui, kurį taiko Staatssecretaris ir Raad van State sąvokai „nauja informacija ir duomenys“.

F.

Tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo standartas

65.

Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės pareiga – įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją ( 49 ). Remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalimi, šis vertinimas atliekamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai. Kaip minėta, Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje pateikiamas išsamus nagrinėtinos informacijos sąrašas. Pats Teisingumo Teismas 2019 m. kovo 13 d. Sprendime E. išsakė nuomonę dėl tyrimo, kurį turi atlikti kompetentingos nacionalinės institucijos ( 50 ). Toje byloje jis nurodė, kad „dėl kompetentingų nacionalinių tarnybų atliekamo įrodymų, pareiškimų ar paaiškinimų, <…> įrodomosios galios arba įtikimumo nagrinėjimo pažymėtina, kad atlikdamos reikalaujamą individualų vertinimą šios tarnybos turi atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes <…> ( 51 )“. Prieš tai, 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendime X ir kt. ( 52 ), jis nurodė, kad „kompetentingos institucijos turi įsitikinti, ar nustatytos aplinkybės kelia tokią grėsmę, kad atitinkamas asmuo, remdamasis asmeninėmis aplinkybėmis, gali pagrįstai baimintis, kad prieš jį iš tiesų bus imtasi persekiojimo veiksmų“. Be to, jis konstatavo, kad šis rizikos dydžio vertinimas bet kuriuo atveju turi būti atliekamas atidžiai ir atsargiai ( 53 ).

66.

Preliminari procedūra, kuri taikoma pateikus paskesnį prašymą, vertintinus kriterijus apriboja iki kriterijų, nustatytų Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Jose nėra nustatyta, kad šių kriterijų vertinimo standartas skiriasi nuo standarto, taikomo vertinant pirmąjį tarptautinės apsaugos prašymą ( 54 ).

67.

Šie argumentai (kartu su argumentais, pateiktais EŽTT bylose Singh prieš Belgiją ( 55 ) bei M.D. ir M.A. prieš Belgiją ( 56 )) šioje byloje gali būti taikomi Staatssecretaris praktikai. Faktas, kad į nepatvirtinto autentiškumo dokumentus neatsižvelgiama, nes jie nelaikomi „nauja informacija ar duomenimis“, reiškia, kad nėra vertinamas kiekvienas individualus atvejis atsižvelgiant į visus reikšmingus aspektus. Aiškinimas, kurį sąvokai „nauja informacija ar duomenys“ taiko Staatssecretaris ir Raad van State, yra ne tik nepagrįstas Procedūrų direktyvos ir Priskyrimo direktyvos tekstu, struktūra bei tikslu, bet ir prieštarauja Chartijos suteikiamoms garantijoms, t. y. garantijoms pagal Chartijos 19 straipsnio 2 dalį.

68.

Taigi darytina išvada, kad Chartijos 19 straipsnio 2 dalis pažeidžiama, kai dėl Staatssecretaris praktikos sprendžiančiajai institucijai neleidžiama individualiai įvertinti, ar prašytojui kyla pavojus, kad jis bus išsiųstas į valstybę, kurioje gresia mirties bausmė arba jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką arba žeminamą elgesį ar būti taip baudžiamas. Tai siauresnis aiškinimas už tą, kuris nurodomas Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 ir 3 dalyje, nes pastaruoju aiškinimu keliamas klausimas, ar prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų kuriuo nors atveju, nurodytu Priskyrimo direktyvoje, neatsižvelgiant į tai, ar kyla grėsmė prašytojo gyvybei arba kūno neliečiamybei ( 57 ).

69.

Be to, iš EŽTT išvadų byloje M.D. ir M.A. prieš Belgiją ( 58 ) matyti, kad „naujos informacijos ar duomenų“ vertinimas preliminariame nagrinėjime pagal Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 ir 3 dalį turi būti atliekamas taip pat rūpestingai ir griežtai, kaip vertinami visi įrodymai pradiniame procese, siekiant užtikrinti, kad asmuo nebus išsiųstas pažeidžiant Chartijos 19 straipsnio 2 dalį.

70.

Per preliminaraus nagrinėjimo procedūrą ypač svarbu laikytis šio standarto, nes Procedūrų direktyvos 42 straipsnio b punkte valstybėms narėms leidžiama nustatyti nacionalines taisykles, pagal kurias ši procedūra gali būti atlikta remiantis tik raštu pateiktais dokumentais. Šioje byloje prašytojo teisė paaiškinti savo argumentus asmeniniame pokalbyje pagal Procedūrų direktyvos 14 straipsnį priklauso nuo teigiamų preliminaraus nagrinėjimo rezultatų.

G.

Problemos, susijusios su įrodymų gavimu, įrodinėjimo pareiga ir pareiga bendradarbiauti

71.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad bet kokia valstybės narės taisyklė ar praktika, dėl kurios susiklosto tokia padėtis, kai sprendžiančioji institucija per paskesnę procedūrą neatlieka rūpestingo ir griežto nepriklausomo (individualaus) (naujos) informacijos ir duomenų vertinimo, prieštarauja Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 daliai. O jei ši informacija ir duomenys apima įrodymus, susijusius su prašytojo rizika būti išsiųstam į valstybę, kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminamą elgesį arba būti taip baudžiamas, jos dar ir prieštarauja Chartijos 19 straipsnio 2 daliai. Todėl negali būti jokio skirtumo, ar per procedūrą pateikiami patvirtinto autentiškumo originalai, nepatvirtinto autentiškumo originalai ar kopijos. Visi šie dokumentai turi būti nagrinėjami pagal standartą, nurodytą Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 ir 3 dalyje, aiškinamoje kartu su Priskyrimo direktyvos 4 straipsnio 2 dalimi.

72.

Sprendžiančioji institucija negali daryti išvadų iš vertinimo, kuris buvo atliktas nagrinėjant pirmą tarptautinės apsaugos prašymą. Taip būtų visiškai nepaisoma preliminaraus nagrinėjimo, būtent atliekamo nagrinėjant paskesnius prašymus, tikslo. Tai ypač akivaizdu šioje byloje. Remiantis suformuota Raad van State jurisprudencija, nagrinėjant paskesnį prašymą atsižvelgiama tik į patvirtinto autentiškumo dokumentus, nes per ankstesnę prieglobsčio procedūrą jau buvo nustatyta, jog prašymas suteikti prieglobstį yra neįtikimas. Į tai atsižvelgiama nagrinėjant pateiktą naują informaciją. Vis dėlto šioje byloje negalima nepaisyti aplinkybės, kad didžioji įrodymų dalis buvo pripažinta patikimais.

73.

Be to, bendrosios taisyklės dėl įrodymų naštos ar valstybių narių pareigos bendradarbiauti, kurios buvo nustatytos atsižvelgiant į pradinius tarptautinės apsaugos prašymus, negali būti skirtingai taikomos vertinant paskesnio prašymo preliminarų nagrinėjimą. Aš tik trumpai priminsiu šias taisykles ir jų prasmę.

74.

Kaip jau minėjau, Priskyrimo direktyvos 4 straipsnyje pateikiamas įvairios informacijos, į kurią galima atsižvelgti, sąrašas, ir nurodomos taisyklės, kaip šią informaciją vertinti kaip įrodymą. Be to, jau minėjau Procedūrų direktyvos 21 konstatuojamąją dalį, kurioje ES teisėkūros institucijos dar kartą pripažįsta, kad pabėgėlis gali neturėti galimybės išvykti iš šalies, iš kurios turėjo bėgti paprasčiausiu būdu, ir kad tarptautinės apsaugos prašytojas ne visada gali pasiimti visus dokumentus ir įrodymus, kurie jam būtų naudingi įrodant teisę prašyti tarptautinės apsaugos ( 59 ).

75.

Šiuos sunkumus pripažino ir Teisingumo Teismas. Jis suformulavo taisykles, kuriose aprašomos atitinkamos prašytojo ir valstybių narių pareigos, kalbant apie įrodymų rinkimą. Teisingumo Teismas nurodė, kad paprastai prašytojas turi pateikti visą informaciją, reikalingą prašymui pagrįsti. Vis dėlto valstybės narės pareiga – bendradarbiauti su prašytoju vertinant atitinkamą su prašymu susijusią informaciją. Teisingumo Teismas pažymėjo: „[š]is valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti ( 60 )“. Akivaizdu, kad prašytojas ir valstybė narė turi bendrai ieškoti įrodymų.

76.

Procedūrų direktyvos 42 straipsnyje nustatytas preliminarus nagrinėjimas. Teigiama išvada po šio nagrinėjimo atveria duris tolesniam išsamiam nagrinėjimui. Nors nagrinėjama sritis yra ribota (ar atsirado arba buvo pateikta naujos informacijos ar duomenų, taip pat dėl jų labai padidėja tikimybė, kad prašytojas bus priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų), vis dėlto nėra jokių požymių, bylojančių, kad šis nagrinėjimas gali būti atliktas taikant kitokį, t. y. žemesnį, standartą negu per pradinę procedūrą. Kaip jau minėta, Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje aiškiai draudžiama taikyti praktiką, pagal kurią prašytojo pateikti nauji įrodymai nėra išsamiai išnagrinėjami, todėl išauga rizika, kad asmuo bus išsiųstas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką arba žeminamą elgesį ar būti taip baudžiamas.

77.

Svarbu aiškiai pasakyti: valstybė narė negali automatiškai atmesti paskesnio prašymo suteikti prieglobstį kaip nepriimtino, remdamasi vien aplinkybe, kad dokumento, kuris buvo pateiktas pagrindžiant šį prašymą, autentiškumas nebuvo patvirtintas nurodant, kad šis nepatvirtinto autentiškumo dokumentas nelaikytinas „nauja informacija ar duomenimis“. Tai prieštarautų Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 daliai.

78.

Vis dėlto tai netrukdo valstybėms narėms atmesti prašymo kaip nepriimtino pagal antrąjį kriterijų, nustatytą Procedūrų direktyvos 40 straipsnio 3 dalyje, kuomet individualiai įvertinus „naują informaciją ir duomenis“ (kai atsižvelgiama į visus reikšmingus aspektus) paaiškėja, kad tie nepatvirtinto autentiškumo dokumentai labai nepadidina tikimybės, kad prašytojas bus priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų. Taip gali atsitikti, kai nustatoma, kad nepatvirtinto autentiškumo dokumentai buvo suklastoti arba nėra reikšmingi, arba jais nedaug prisidedama prie anksčiau nesėkmingai teikto prašymo suteikti prieglobstį. Šis vertinimas automatiškai apims individualų vertinimą, įskaitant tą, ar prašytojui kils mirties bausmės, kankinimo, nežmoniško ar žeminamo elgesio arba bausmės grėsmė, kuri būtų laikoma pagrindu taikyti papildomą apsaugą pagal Priskyrimo direktyvos 15 straipsnio b punktą. Akivaizdu, kad remiantis Procedūrų direktyvos II skyriumi prašymas gali būti atmestas per tolesnį nagrinėjimą, nors įvykdomi šios direktyvos 40 straipsnio 2 ir 3 dalių kriterijai.

V.

Išvada

79.

Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rechtbank Den Haag, zittingsplaats’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai) klausimus: