TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. birželio 11 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencija – Direktyva (ES) 2015/849 – Bendrieji reikalavimai kredito administratoriams ir kredito pirkėjams – Direktyva (ES) 2021/2167 – 10 straipsnis – Abejotinų reikalavimų grupinio perleidimo sutartis – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatyta rašytinė šios rūšies sutarčių forma ir nenumatytas rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros taikymas perėmėjui “
Byloje C‑65/25
dėl Tribunale di Brindisi (Brindizio teismas, Italija) 2024 m. spalio 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. sausio 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
IFIS NPL INVESTING SpA
prieš
JM,
OT,
VR,
CL
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė I. Ziemele, teisėjai A. Kumin (pranešėjas) ir S. Gervasoni,
generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– JM, OT, VR ir CL, atstovaujamų avvocati L. Bardaro ir S. Bardaro,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos S. Fiorentino, padedamo avvocato dello Stato M. Cherubini, procuratori dello Stato E. Cicatelli ir C. De Nicola,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Manzaneque Valverde, P. A. Messina ir D. Triantafyllou,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Sąjungos teisės, visų pirma kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu srityje, taip pat veiksmingos apsaugos, skaidrumo ir sąžiningumo principų išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant IFIS NPL INVESTING SpA (toliau – Ifis) ir JM, OT, VR ir CL ginčą dėl skolos reikalavimo, kurį Ifis tariamai turi šių keturių asmenų atžvilgiu, priverstinio išieškojimo taikant nekilnojamojo turto areštą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2015/849
3 Pagrindinės bylos aplinkybėms ratione temporis taikomos 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015, p. 73), 2 straipsnyje apibrėžta jos taikymo sritis. Taigi pagal šio 2 straipsnio 1 dalį Direktyva 2015/849 taikoma kredito įstaigoms, finansų įstaigoms ir šios nuostatos 3 punkte nurodytiems fiziniams ar juridiniams asmenims.
4 Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
1. kredito įstaiga – kredito įstaiga, kaip apibrėžta [2013 m. birželio 26 d.] Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 [dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1)] 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte <…>
2. finansų įstaiga:
a) įmonė, kuri nėra kredito įstaiga ir kuri verčiasi vienos ar kelių rūšių, išvardytų Europos [2013 m. birželio 26 d.] Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES [dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338)] I priedo 2–12 punktuose ir 14 bei 15 punktuose, veikla, įskaitant valiutos keityklų veiklą;
<…>“
Direktyva 2013/36
5 Direktyvos 2013/36 I priedo „Veiklos rūšių, kurioms taikomas tarpusavio pripažinimo principas, sąrašas“ pirmos pastraipos 2–12, 14 ir 15 punktuose nustatyta:
„2. Skolinimas, įskaitant, inter alia,: vartojimo kreditą, su nekilnojamuoju turtu susijusias kredito sutartis, faktoringo operacijas (su atgręžtinio reikalavimo teise arba be jos), komercinių sandorių finansavimą (įskaitant teisės į turtą perėmimą).
3. Finansinė nuoma.
4. Mokėjimo paslaugos <…>
5. Kitų mokėjimo priemonių <…> išdavimas ir tvarkymas <…>
6. Garantijos ir įsipareigojimai.
7. Prekyba savo arba klientų sąskaita bet kuriomis iš šių priemonių:
a) pinigų rinkos priemonėmis (čekiais, vekseliais, indėlio sertifikatais ir t. t.);
b) užsienio valiuta;
c) finansiniais ateities ir pasirinkimo sandoriais;
d) valiutos keitimo ir palūkanų normos priemonėmis;
e) perleidžiamaisiais vertybiniais popieriais.
8. Dalyvavimas leidžiant vertybinius popierius ir su jų leidimu susijusių paslaugų teikimas.
9. Įmonių konsultavimas kapitalo struktūros, verslo strategijos ir su tuo susijusiais klausimais, taip pat su įmonių susijungimais ir pirkimais susijusios paslaugos.
10. Finansų maklerio paslaugos.
11. Portfelio valdymas ir konsultavimas.
12. Vertybinių popierių saugojimas ir tvarkymas.
<…>
14. Saugojimo saugyklose, seifuose paslaugos.
15. Elektroninių pinigų leidimas.“
Direktyva 2021/2167
6 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2021/2167 dėl kredito administratorių ir kredito pirkėjų, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2014/17/ES (OL L 438, 2021, p. 1), 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:
„Šia direktyva nustatoma bendra sistema ir reikalavimai, susiję su:
a) kreditoriaus teisių pagal neveiksnią kredito sutartį arba pačios Sąjungoje įsisteigusios kredito įstaigos sudarytos neveiksnios kredito sutarties administratoriais, veikiančiais kredito pirkėjo vardu;
b) kreditoriaus teisių pagal neveiksnią kredito sutartį arba pačios Sąjungoje įsisteigusios kredito įstaigos sudarytos neveiksnios kredito sutarties pirkėjais.“
7 Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 5 dalyje numatyta:
„Ši direktyva netaikoma:
<…>
d) kreditoriaus teisės pagal kredito sutartį arba pačios kredito sutarties, perleistų iki datos, nurodytos 32 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, perleidimui.“
8 Minėtos direktyvos 10 straipsnio „Santykiai su skolininku, pranešimas apie perleidimą ir vėlesnė komunikacija“ 1 dalyje numatyti tam tikri reikalavimai kredito pirkėjams ir kredito administratoriams, kiek tai susiję su jų santykiais su skolininkais. Šio 10 straipsnio 2 dalyje išvardyta informacija, kurią perleidus kreditoriaus teises pagal neveiksnią kredito sutartį arba pačią neveiksnią kredito sutartį kredito pirkėjas ar kredito administratorius turi nusiųsti skolininkui popieriuje arba kitoje patvarioje laikmenoje.
9 Tos pačios direktyvos 32 straipsnis „Perkėlimas į nacionalinę teisę“ suformuluotas taip:
„1. Valstybės narės ne vėliau kaip 2023 m. gruodžio 29 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos nedelsdamos pateikia tų priemonių tekstą [Europos] Komisijai.
2. 1 dalyje nurodytas priemones jos taiko nuo 2023 m. gruodžio 30 d.
<…>“
10 Direktyvos 2021/2167 33 straipsnyje „Įsigaliojimas“ nustatyta:
„Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.“
Italijos teisė
11 Pagal pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 1993 m. rugsėjo 1 d. Decreto legislativo n. 385 – Testo unico delle leggi in materia bancaria e creditizia (Įstatyminis dekretas Nr. 385 – Bankų ir kredito įstatymų suvestinis tekstas; GURI, Nr. 230, 1993 m. rugsėjo 30 d., paprastasis priedas Nr. 92) 106 straipsnio 1 dalį, „[v]ykdyti bet kokios formos finansavimo teikimo veiklą visuomenės atžvilgiu gali tik įgalioti finansų tarpininkai, įtraukti į specialų [Banca d’Italia (Italijos bankas)] tvarkomą registrą“.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
12 Tribunale di Brindisi (Brindizio teismas, Italija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, Ifis iškėlė JM, OT, VR ir CL nekilnojamojo turto arešto bylą, remdamasi jų atžvilgiu nekilnojamuoju turtu užtikrintu reikalavimu. Ifis tvirtina, kad po kelių vienas po kito įvykdytų perleidimų ji tapo šio reikalavimo turėtoja. Remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, šis reikalavimas atsirado 1997 m. išdavus mokėjimo įsakymą vieno Italijos banko naudai.
13 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad, viena vertus, Ifis jam pateikė skolinių reikalavimų perleidimo sutartis, apimančias grupės skolinių reikalavimų, kurie yra šių perleidimų dalykas, sąrašus. Nors šios perleidimo sutartys buvo sudarytos raštu, jos vis dėlto nebuvo sudarytos kaip autentiškas dokumentas ar patvirtintas privatus dokumentas. Bet kuriuo atveju jose nebuvo aiškios datos, kuri būtų privaloma tretiesiems asmenims.
14 Kita vertus, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nagrinėjamu atveju daug skolinių reikalavimų perleidimų atlikta tarp subjektų, kurie ne visi yra įrašyti į finansų tarpininkų registrą, numatytą šio sprendimo 11 punkte nurodytoje teisės nuostatoje, kurių rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą vykdo Italijos bankas. Toks įrašymas reikštų, kad prevenciniais tikslais pagal nacionalinės teisės aktus kovos su pinigų plovimu srityje turi būti sukurta speciali vidaus struktūra.
15 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, net kyla abejonių dėl to, ar Ifis iš tikrųjų ir teisėtai turi reikalavimo teisę, kuria ji remiasi grįsdama savo ieškinį.
16 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar su Sąjungos teise, visų pirma kovos su pinigų plovimu srityje, suderinamos abejotinų reikalavimų grupinio perleidimo sutartims taikomos nacionalinės teisės nuostatos, į kurias atsižvelgiant turi būti vertinama jo nagrinėjama byla.
17 Iš tiesų šiose nacionalinės teisės nuostatose nenumatyta nei tai, kad šios rūšies sutartys turi būti rašytinės formos, juo labiau autentiško dokumento ar patvirtinto privataus dokumento formos, nei tvarka, kad turi būti nurodyta data.
18 Be to, pagal minėtas nacionalinės teisės nuostatas grupinių abejotinų reikalavimų perėmėjai neįpareigojami būti įrašyti į finansų tarpininkų registrą, todėl jie faktiškai neprivalo laikytis nacionalinės kovos su pinigų plovimu teisės aktų, taikomų į šį registrą įrašytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, ir imtis priemonių vidaus struktūros srityje, kurių reikalaujama dėl tokio įrašymo. Tokiems perėmėjams taip pat netaikoma Italijos banko vykdoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.
19 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokios nacionalinės teisės nuostatos, vertinamos kaip visuma, neprieštarauja Sąjungos teisei kovos su pinigų plovimu srityje. Jei taip būtų, taip pat kiltų klausimas, kokių pasekmių iš to kiltų ir, visų pirma, ar keli skolinių reikalavimų perleidimai, atlikti jo nagrinėjamoje byloje, galėtų būti laikomi visiškai ar iš dalies negaliojančiais arba bent jau nevykdytinais, todėl vykdomasis dokumentas, kuriuo Ifis remiasi grįsdama savo ieškinį, turėtų būti laikomas neegzistuojančiu.
20 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad jo nagrinėjamoje byloje taikytinos nacionalinės teisės nuostatos yra ankstesnės už teisės nuostatas, kuriomis į Italijos teisės sistemą perkelta Direktyva 2021/2167 ir kurios įsigaliojo 2024 m. rugpjūčio 13 d. Nuo to laiko tokios abejonės dėl nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Sąjungos teise būtų išsklaidytos, o abejotinų reikalavimų grupinis perleidimas nuo šiol būtų išsamiau apibrėžtas. Vis dėlto šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šią direktyvą reikia aiškinti taip, kad ji iš dalies turi poveikį atgaline data.
21 Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Brindisi (Brindizio teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar ir kokiomis sąlygomis turi būti laikoma, kad pagal Sąjungos teisę, visų pirma kovos su pinigų plovimu teisės aktus, taip pat apsaugos veiksmingumo, skaidrumo, objektyvaus sąžiningumo bendruosius principus ir iš jų kylančias informavimo pareigas, draudžiami (arba nedraudžiami) nacionalinės teisės aktai, – kuriais reglamentuojamas grupinis (arba kumuliacinis) abejotinų reikalavimų, taikytų konkrečioje byloje ir iki 2024 m. liepos 30 d. Įstatyminio dekreto Nr. 116, įsigaliojusio 2024 m. rugpjūčio 13 d., kuriuo perkeliama Direktyva [2021/2167], priėmimo, perleidimas, – pasižymintys tokiomis savybėmis:
a) juose nenumatyta rašytinė forma ad substantiam arba ad probationem, visų pirma autentiško dokumento arba patvirtinto privataus akto forma, arba, bet kuriuo atveju, nenumatyti parengimo būdai, tinkami jų tikrai datai užtikrinti. Taip yra visų pirma tuo atveju, kai sutarties šalis, kurios skola perleidžiama, yra vartotojas;
b) iki minėto dekreto įsigaliojimo nebuvo numatyta pareiga asmenims, užsiimantiems reikalavimų grupinių perleidimų veikla, registruotis prižiūrimuose [fizinių ir juridinių asmenų] registruose, nes, kaip nustatė Corte [suprema] di cassazione [Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Italija], jie neužsiima finansine veikla ir dėl to, nesant pareigos parengti autentišką dokumentą, jiems taip pat automatiškai netaikomos kovos su pinigų plovimu taisyklės[?]
2. Jei Teisingumo Teismas įžvelgtų teisės aktų prieštaravimą, ar pagal aprašytus Sąjungos teisės aktus, siekiant apsaugoti Sąjungos interesų veiksmingumą, radikali pripažinimo negaliojančiu sankcija turi būti taikoma:
a) reikalavimų perleidimams, vykdomiems pagal sistemą, galiojusią iki dekreto, kuriuo įgyvendinama [Direktyva 2021/2167], patvirtinimo;
b) išieškojimo įgaliojimams, kurie suteikiami asmenims, neįtrauktiems į [fizinių ir juridinių asmenų] registrą, prižiūrimą nepriklausomos sektoriaus institucijos, kuriai pavesta tikrinti, ar laikomasi kovos su pinigų plovimu teisės aktų[?]“
Dėl priimtinumo
22 Italijos vyriausybė ir Europos Komisija teigia, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.
23 Italijos vyriausybės teigimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas nacionalinės teisės pagrindas yra neišsamus ir tam tikrais aspektais klaidingas. Taip pat neaišku, koks tikslus antrojo klausimo dalykas. Be to, ši vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad Sąjungos teisės nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, nėra pakankamai tiksliai nurodytos.
24 Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu (2024 m. lapkričio 28 d. Sprendimo ENGIE Deutschland, C‑293/23, EU:C:2024:992, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
25 Siekiant pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės aktų išaiškinimą, būtina, kad šis teismas aprašytų faktinį ir teisinį pagrindą, su kuriuo susiję jo pateikiami klausimai, arba bent paaiškintų faktines aplinkybes, kuriomis jie grindžiami (žr. 1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Telemarsicabruzzo ir kt., C‑320/90–C‑322/90, EU:C:1993:26, 6 punktą ir 2025 m. spalio 16 d. Sprendimo Braila Winds, C‑391/23, EU:C:2025:799, 30 punktą).
26 Sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija turi ne tik leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsakymus į nacionalinio teismo klausimus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims galimybę pasinaudoti teise pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas privalo užtikrinti, kad ši teisė būtų suteikta, atsižvelgdamas į tai, kad pagal šias nuostatas suinteresuotosioms šalims yra pranešama tik apie sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (2025 m. spalio 16 d. Sprendimo Braila Winds, C‑391/23, EU:C:2025:799, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
27 Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą pakankamai aprašytos pagrindinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kad būtų įvykdyti šie reikalavimai, ir galima suprasti priežastis, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ir mano, kad būtina pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Be to, dėl Italijos vyriausybės argumento, kad nacionalinės teisės aprašymas yra neišsamus ar net klaidingas, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal SESV 267 straipsnyje įtvirtintą teismų bendradarbiavimo procedūrą Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti nacionalinio teismo pateikto nacionalinės teisės išaiškinimo tikslumo ar juo abejoti, nes toks aiškinimas priklauso išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai (šiuo klausimu žr. 2024 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Volvo Group Belgium, C‑436/23, EU:C:2024:1023, 18 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
28 Todėl šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
29 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, visų pirma Direktyva 2021/2167 ir Direktyva 2015/849, taip pat veiksmingos apsaugos, skaidrumo ir objektyvaus sąžiningumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos abejotinų reikalavimų grupinio perleidimo srityje, pagal kuriuos, kiek tai susiję su laikotarpiu iki Direktyvos 2021/2167 perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, nebuvo numatyta, kad tokios sutartys turi būti rašytinės ir dėl kurių fiziniams ar juridiniams asmenims, kurių veiklą sudarė tokie reikalavimų perleidimai, netaikoma kovos su pinigų plovimu srityje kompetentingos nacionalinės institucijos vykdoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.
30 Pirma, dėl Direktyvos 2021/2167 reikia pažymėti, kad jos 10 straipsnyje numatyti tam tikri reikalavimai neveiksnaus kredito pirkėjams ir neveiksnaus kredito administratoriams, kiek tai susiję su jų santykiais su skolininkais. Konkrečiai kalbant, minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje išvardyti duomenys, kuriuos perleidus kreditoriaus teises pagal neveiksnią kredito sutartį arba pačią neveiksnią kredito sutartį neveiksnaus kredito pirkėjas arba neveiksnaus kredito administratorius turi nusiųsti skolininkui popieriuje arba kitoje patvarioje laikmenoje.
31 Vis dėlto reikia pažymėti, kad 2021 m. lapkričio 24 d. priimta Direktyva 2021/2167 pagal jos 32 ir 33 straipsnius įsigaliojo 2021 m. gruodžio 29 d., o jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas baigėsi 2023 m. gruodžio 29 d.
32 Be to, nors pagal jos 32 straipsnio 2 dalį valstybės narės taiko priemones, kurių imtasi šiai direktyvai perkelti į nacionalinę teisę nuo 2023 m. gruodžio 30 d., iš jos 2 straipsnio 5 dalies d punkto matyti, kad ji netaikoma kreditoriaus teisių pagal kredito sutartį perleidimui arba pačios kredito sutarties perleidimui, įvykusiam iki 2023 m. gruodžio 29 d.
33 Direktyva 2021/2167 ratione temporis šiai bylai netaikoma, nes iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinės bylos aplinkybės susiklostė iki 2023 m. gruodžio 29 d.
34 Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas numato taikyti Direktyvos 2021/2167 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus atgaline data, reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją iki direktyvos perkėlimui nustatyto termino pabaigos valstybėms narėms neturi būti priekaištaujama dėl to, kad jos nepriėmė direktyvai įgyvendinti jų teisinėje sistemoje reikiamų priemonių (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt., C‑83/20, EU:C:2022:346, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
35 Jei taip pat pagal suformuotą jurisprudenciją per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės, kurioms ji skirta, privalo nepriimti nuostatų, kurios gali smarkiai trukdyti pasiekti toje direktyvoje nurodytą rezultatą (2022 m. sausio 25 d. Sprendimo VYSOČINA WIND, C‑181/20, EU:C:2022:51, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), direktyva turi tiesioginį poveikį tik pasibaigus jos perkėlimo į valstybių narių teisinę sistemą terminui (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt., C‑83/20, EU:C:2022:346, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
36 Taigi Direktyvos 2021/2167 10 straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad jame nustatytos pareigos būtų taikomos atgaline data.
37 Antra, kiek tai susiję su Direktyva 2015/849, iš kartu aiškinamų šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio matyti, kad ji taikoma tik subjektams, vykdantiems tam tikrą šio 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą konkrečią ekonominę veiklą. Tačiau tarp šios veiklos rūšių nėra abejotinų reikalavimų pirkimo ar administravimo.
38 Taigi nei Direktyva 2021/2167, nei Direktyva 2015/849 netaikomos nacionalinės teisės aktams, susijusiems su abejotinų reikalavimų grupiniu perleidimu, kuriems būdingi šio sprendimo 29 punkte apibendrinti požymiai.
39 Galiausiai, trečia, reikia priminti, kad įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės privalo laikytis bendrųjų šios teisės principų (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A, C‑89/14, EU:C:2015:537, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip konstatuota pirmesniame punkte, pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais neįgyvendinama nei Direktyva 2021/2167, nei Direktyva 2015/849, nei kita Sąjungos teisės norma. Taigi principai, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašo išaiškinti savo pirmajame klausime, šiems teisės aktams taip pat netaikytini.
40 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2021/2167, visų pirma jos 10 straipsnis, ir Direktyva 2015/849 turi būti aiškinamos taip, kad jos netaikomos nacionalinės teisės nuostatoms abejotinų reikalavimų grupinio perleidimo srityje, pagal kuriuos, kiek tai susiję su laikotarpiu iki Direktyvos 2021/2167 perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, nebuvo numatyta, kad tokios sutartys turi būti rašytinės, ir dėl kurių fiziniams ar juridiniams asmenims, kurių veiklą sudarė tokie reikalavimų perleidimai, netaikoma kovos su pinigų plovimu srityje kompetentingos nacionalinės institucijos vykdoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.
Dėl antrojo klausimo
41 Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
2021 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2021/2167 dėl kredito administratorių ir kredito pirkėjų, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2014/17/ES, visų pirma jos 10 straipsnis, ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB,
turi būti aiškinamos taip:
jos netaikomos nacionalinės teisės nuostatoms abejotinų reikalavimų grupinio perleidimo srityje, pagal kuriuos, kiek tai susiję su laikotarpiu iki Direktyvos 2021/2167 perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, nebuvo numatyta, kad tokios sutartys turi būti rašytinės, ir dėl kurių fiziniams ar juridiniams asmenims, kurių veiklą sudarė tokie reikalavimų perleidimai, netaikoma kovos su pinigų plovimu srityje kompetentingos nacionalinės institucijos vykdoma rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.
Parašai.
* Proceso kalba: italų.