–

UD, VO, GT ir KJ, veikiančių savo vardu ir kaip Società Agricola UD e co. nariai, atstovaujamų avvocata M. Aldegheri,

–

BF, veikiančio savo vardu ir kaip to paties pavadinimo ūkio savininkas, atstovaujamo avvocate M. Aldegheri ir E. Ermondi,

–

IJ, BP ir LR, veikiančių savo vardu ir kaip Azienda agricola IJ, BP e LR s.s. nariai, atstovaujamų avvocata M. Aldegheri,

–

Agenzia Veneta per i pagamenti in agricoltura (AVEPA), atstovaujamos avvocati A. Cusin, T. Munari, B. Peagno, G. Quarneti ir F. Zanlucchi,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos S. Fiorentino, padedamo avvocati dello Stato G. Rocchitta ir L. Vignato,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Biz ir M. Konstantinidis,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. liepos 9 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1392/2001, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3950/92, nustatančio papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje, taikymo taisykles (OL L 187, 2001, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 33 t., p. 104), 13 straipsnio ir 14 straipsnio 1 dalies, 2004 m. kovo 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 595/2004, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1788/2003, nustatančio mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje, taikymo taisykles (OL L 94, 2004, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 43 t., p. 333), 23 straipsnio ir 24 straipsnio 1 dalies, taip pat teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo, lygybės ir nediskriminavimo principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UD, VO, GT ir KJ, veikiančių savo vardu ir kaip Società Agricola UD e co. nariai, BF, veikiančio savo vardu ir kaip to paties pavadinimo ūkio savininkas, ir IJ, BP bei LR, veikiančių savo vardu ir kaip Azienda agricola IJ, BP e LR s.s. nariai, ginčą su Agenzia Veneta per i pagamenti in agricoltura (AVEPA) (Venecijos žemės ūkio mokėjimų agentūra, Italija) dėl papildomo mokesčio, taikomo pieno kiekiui, kurį šie ieškovai pagrindinėje byloje pristatė nepatvirtintam supirkėjui.

Teisinis pagrindas

Reglamentas (EB) Nr. 1788/2003

3

2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1788/2003, nustatančio mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje (OL L 270, 2003, p. 123; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 40 t., p. 391), kuris buvo panaikintas 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1234/2007, nustatančiu bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (OL L 199, 2007, p. 1), 3 ir 22 konstatuojamosiose dalyse buvo nurodyta:

4

Reglamento Nr. 1788/2003 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ buvo numatyta:

5

Šio reglamento 4 straipsnyje „Gamintojų įnašas į mokestį“ buvo išdėstyta:

6

To reglamento 22 straipsnyje „Mokesčio taikymas“ buvo nustatyta:

Reglamentas Nr. 1392/2001

7

Reglamento Nr. 1392/2001 13 straipsnyje „Supirkėjų patvirtinimas“ buvo numatyta:

8

Šio reglamento 14 straipsnio „Supirkėjų ir gamintojų įsipareigojimai“ 1 dalyje buvo nustatyta:

Reglamentas Nr. 595/2004

9

Reglamento Nr. 595/2004 6 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

10

Šio reglamento 23 straipsnyje „Supirkėjų patvirtinimas“ nustatyta:

11

Šio reglamento 24 straipsnio „Supirkėjų ir gamintojų įsipareigojimai“ 1 dalyje numatyta:

12

Pagal Reglamento Nr. 595/2004 28 straipsnio pirmą pastraipą ir 29 straipsnio antrą pastraipą Reglamentas Nr. 1392/2001 buvo panaikintas nuo 2004 m. balandžio 1 d.

Italijos teisė

13

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2003 m. kovo 28 d. decreto legge n. 49/2003 – Riforma della normativa in tema di applicazione del prelievo supplementare nel settore del latte e dei prodotti lattiero-caseari (Dekretas įstatymas Nr. 49/2003 dėl teisės aktų, reglamentuojančių papildomo mokesčio taikymą pieno ir pieno produktų sektoriuje, pertvarkymo) (GURI, Nr. 75, 2003 m. kovo 31 d., p. 4) (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 49/2003) siekiama įgyvendinti atitinkamas Reglamento Nr. 1392/2001, o vėliau – Reglamento Nr. 595/2004 nuostatas.

14

Šio dekreto įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatyta:

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

15

Ieškovai pagrindinėje byloje, kurie yra trijų ūkių nariai arba savininkai, 2005–2006 m. prekybos laikotarpiu savo pieno produkciją pardavė Società Cooperativa Latte 2001 Soc. coop. arl. Šios bendrovės, kaip supirkėjos, patvirtinimas buvo panaikintas 2005 m. vasario 1 d. decreto n. 1214 del Direttore generale agricoltura della Regione Lombardia (Lombardijos regiono žemės ūkio generalinio direktoriaus dekretas Nr. 1214).

16

Vėliau, konstatavusi, kad per šį prekybos laikotarpį šie ieškovai tiekė pieną nepatvirtintam supirkėjui, pažeisdami Reglamento Nr. 595/2004 24 straipsnio 1 dalį ir Dekreto įstatymo Nr. 49/2003 4 straipsnio 2 dalį, AVEPA jiems išdavė mokėjimo įsakymus.

17

Kadangi jų skundai dėl šių įsakymų iš esmės buvo atmesti pirmojoje instancijoje, ieškovai pagrindinėje byloje dėl šių sprendimų pateikė apeliacinį skundą Consiglio di Stato (Valstybės taryba, Italija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šiame teisme jie, be kita ko, teigia, kad įsakymai, kuriuos jie prašo panaikinti, turi būti laikomi administracinėmis nuobaudomis, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę.

18

Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad įgyvendindamas pareigą skirti nuobaudas už pieno ar pieno produktų pristatymą nepatvirtintam supirkėjui, kuri iš pradžių buvo numatyta Reglamento Nr. 1392/2001 14 straipsnio 1 dalyje, o vėliau – Reglamento Nr. 595/2004 24 straipsnio 1 dalyje, Italijos teisės aktų leidėjas numatė dvi skirtingas priemones. Be administracinės nuobaudos, kuri gali būti skirta supirkėjui pagal Dekreto įstatymo Nr. 49/2003 4 straipsnio 4 dalį, šio dekreto 4 straipsnio 2 dalyje numatytas papildomas mokestis, kurį turi sumokėti gamintojas (toliau – nagrinėjama priemonė).

19

Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Corte suprema di cassazione (Aukščiausias Kasacinis Teismas, Italija) jurisprudenciją ši priemonė laikoma ne administracine nuobauda tiesiogine prasme, o rinkos pusiausvyros atkūrimo priemone, kurią sudaro viso nepatvirtintam supirkėjui pristatyto kiekio grąžinimas. Ieškovai pagrindinėje byloje mano, kad minėta priemonė yra su Sąjungos teise nesuderinama priemonė, pagal kurią mokestis taikomas tik tiems pieno kiekiams, kurie viršija pagal Reglamentą Nr. 1788/2003 nustatytus referencinius kiekius.

20

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė „išsamią“ kontrolės ir pareigų, leidžiančių užtikrinti pieno ir pieno produktų rinkos reguliavimo sistemos veikimą, reglamentavimo sistemą, kartu palikdamas valstybėms narėms didelę diskreciją pasirinkti šių reikalavimų nesilaikymo pasekmes. Taip šios valstybės gamintojams galėtų nustatyti priemones, kurios yra ne administracinės nuobaudos siaurąja prasme, o sektoriaus reikalavimus atitinkančios rinkos pusiausvyros atkūrimo priemonės.

21

Tokiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

Dėl prejudicinio klausimo

22

Iš pradžių reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išnagrinėti jam pateiktą bylą. Todėl Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. 2026 m. sausio 15 d. Sprendimo Imballaggi Piemontesi, C‑588/24, EU:C:2026:14, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23

Šiuo aspektu, pirma, reikia pažymėti, kad nors pateiktas klausimas susijęs su Reglamento Nr. 1392/2001 13 straipsniu ir 14 straipsnio 1 dalimi, atsakant į jį svarbios tik Reglamento Nr. 595/2004 nuostatos. Pagal pastarojo reglamento 28 straipsnio pirmą pastraipą ir 29 straipsnio antrą pastraipą Reglamentas Nr. 1392/2001 buvo panaikintas nuo 2004 m. balandžio 1 d., o pagrindinė byla susijusi su pieno pristatymu po šios datos.

24

Antra, kadangi prejudicinis klausimas susijęs su Reglamento Nr. 595/2004 23 straipsniu, reikia pažymėti, kad šio straipsnio 3 dalis susijusi tik su nuobaudomis, prireikus taikomomis supirkėjui, kai panaikinamas jo kaip supirkėjo statuso patvirtinimas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės kelia klausimą dėl šio reglamento 24 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią valstybės narės turi numatyti nuobaudas už pieno pristatymą nepatvirtintam supirkėjui, šioms valstybėms suteiktos teisės skirti nuobaudas pieno ir pieno produktų gamintojams apimties.

25

Trečia, kalbant apie teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, lygybės ir nediskriminavimo principus, kurie taip pat minimi prejudicinio klausimo tekste, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo nei priežasčių, paskatinusių jį kelti klausimą dėl šių bendrųjų Sąjungos teisės principų išaiškinimo, nei ryšio, kurį jis nustatė tarp šių principų ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų, priešingai, nei reikalaujama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punktą (šiuo klausimu žr. 2023 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Commune d’Ans, C‑148/22, EU:C:2023:924, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Nesant pakankamai informacijos šiuo aspektu, prejudicinis klausimas yra nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su minėtais principais.

26

Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus, reikia konstatuoti, kad savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 595/2004 24 straipsnio 1 dalis ir proporcingumo principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad pieno tiekimo nepatvirtintam supirkėjui atveju visas pristatytas pienas apmokestinamas papildomu mokesčiu, kurį turi mokėti gamintojas.

27

Visų pirma reikia priminti, kad, pirma, pagal Reglamento Nr. 1788/2003 4 straipsnio pirmą pastraipą šio reglamento 1 straipsnyje nustatytas papildomas mokestis paskirstomas gamintojams, kurie viršijo referencinius kiekius. Iš šio reglamento 4 straipsnio antros pastraipos matyti, kad gamintojai privalo valstybei narei sumokėti įnašą į mokestį vien dėl to, kad viršijo turimus referencinius kiekius.

28

Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą dėl pienui taikomo papildomo mokesčio teisinio pobūdžio ir patikslinęs, kad nuostatos, kuriomis jis nustatomas, nėra baudžiamosios – šis mokestis yra apribojimas, tiesiogiai kylantis iš bendro pieno rinkos organizavimo taisyklių (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 25 d. Sprendimo Cooperativa Lattepiù ir kt., C‑231/00, C‑303/00 ir C‑451/00, EU:C:2004:178, 74 punktą; 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Gerekens ir Procola, C‑459/02, EU:C:2004:454, 34–37 punktus ir 2005 m. birželio 21 d. Nutarties Azienda Agricola Balconi Andrea, C‑162/03, C‑185/03, C‑44/04, C‑45/04, C‑223/04, C‑224/04, C‑271/04 ir C‑272/04, EU:C:2005:399, 22, 23 ir 28 punktus).

29

Papildomas mokestis yra intervencinių priemonių, skirtų žemės ūkio rinkoms reguliuoti, dalis ir asignuojamas pieno sektoriaus išlaidoms finansuoti. Be aiškaus tikslo įpareigoti pieno gamintojus laikytis jiems skirtų referencinių kiekių, papildomas mokestis taip pat turi ekonominį tikslą, nes juo siekiama gauti Europos Sąjungai lėšų, būtinų produkcijos, kuri viršija gamintojų kvotas, realizavimui užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 27 d. Sprendimo Azienda Agricola Barausse Antonio e Gabriele, C‑348/18, EU:C:2019:545, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Kadangi juo siekiama taikant pieno gamybos ribojimą atkurti pusiausvyrą tarp pasiūlos ir paklausos pieno rinkoje, kuriai būdingas struktūrinis perteklius, papildomas mokestis atitinka racionalios pieno gamybos plėtros tikslus ir, prisidėdamas prie atitinkamos bendruomenės, kuri verčiasi žemės ūkiu, pajamų stabilizavimo, – tinkamo šios bendruomenės gyvenimo lygio užtikrinimo tikslus (2019 m. birželio 27 d. Sprendimo Azienda Agricola Barausse Antonio e Gabriele, C‑348/18, EU:C:2019:545, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Antra, remiantis Reglamento Nr. 595/2004 24 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės turi numatyti nuobaudas pristatymo nepatvirtintam supirkėjui atveju. Ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio reglamento 6 konstatuojamąją dalį, pagal kurią valstybės narės turi numatyti patikrinimus ir nuobaudas, siekdamos užtikrinti, kad būtų tinkamai surenkamos įmokos į Reglamente Nr. 1788/2003 nustatytą mokestį.

32

Nors Reglamente Nr. 595/2004 aiškiai nenumatyta, kad jo 24 straipsnio 1 dalyje nustatytų nuobaudų, kurias taiko valstybė narė, adresatas yra gamintojas, tam neprieštarauja nei šios nuostatos tekstas, nei jos kontekstas.

33

Trečia, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reglamentuose Nr. 1788/2003 ir Nr. 595/2004 daromas skirtumas tarp, viena, Reglamento Nr. 1788/2003 1 straipsnyje nustatyto papildomo mokesčio, paskirstomo gamintojams, kurie viršijo referencinius kiekius ir kurie turi valstybei narei sumokėti įnašą į mokestį, mokėtiną vien dėl turimų referencinių kiekių viršijimo, ir, kita, nuobaudų, skiriamų, be kita ko, remiantis Reglamento Nr. 595/2004 24 straipsnio 1 dalimi ir taikomų gamintojams, kai nesilaikoma šio mokesčio sistemoje numatytų sąlygų.

34

Šiuo atveju, remiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės normomis, pagal kurias visas nepatvirtintam supirkėjui pristatytas pienas ar pieno ekvivalentas yra apmokestinamas papildomu mokesčiu, kurį turi mokėti gamintojas, šio mokesčio sistemos sąlygų nesilaikymas iš esmės prilyginamas gamintojo turimų referencinių kiekių viršijimui. Nors iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjama priemone siekiama į pieno kvotų sistemą vėl įtraukti visą nepatvirtintam supirkėjui pristatytą pieno kiekį, kad, be kita ko, būtų galima teisingai nustatyti Reglamente Nr. 1788/2003 numatyto mokesčio apskaičiavimo bazę, vis dėlto ji taikoma ne dėl pernelyg didelės gamybos, o dėl taikytinų sąlygų nesilaikymo, todėl tokia priemonė nėra tiesiog logiška Reglamente Nr. 1788/2003 nustatytos mokesčio sistemos pasekmė (šiuo klausimu žr. 1999 m. sausio 28 d. Sprendimo Wilkens, C‑181/96, EU:C:1999:29, 38 punktą).

35

Be to, net jei nagrinėjama priemonė pagal nacionalinę teisę būtų laikoma pieno rinkos reguliavimo priemone, reikia konstatuoti, kad ja siekiama ne sumažinti struktūrinį gamybos perteklių ir apriboti pieno gamybą, o tik pašalinti disbalansą sukeliančius pieno tiekimo šioje rinkoje nepatvirtintiems supirkėjams padarinius, nedarant įtakos pačiai pieno gamybai, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

36

Atsižvelgiant į šiuos požymius, atrodo, kad ši priemonė gali patekti į sąvoką „nuobauda“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 595/2004 24 straipsnio 1 dalį. Taip yra juo labiau dėl to, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjama priemonė apima ir pieno kiekius, kuriems taikomos atitinkamų gamintojų turimos kvotos, ja taip pat siekiama nubausti už šio reglamento 6 konstatuojamojoje dalyje nurodytų nacionalinių referencinių kiekių sekimo ir kontrolės sistemos apėjimą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

37

Kita vertus, dėl klausimo, ar nagrinėjama priemonė atitinka Reglamento Nr. 595/2004 24 straipsnio 1 dalį, reikia priminti, kad kai Sąjungos reglamente nėra jokios konkrečios nuostatos, kurioje būtų numatyta nuobauda už šio reglamento pažeidimą arba šiuo atžvilgiu būtų daroma nuoroda į nacionalines nuostatas, pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį valstybės narės įpareigojamos imtis visų tinkamų priemonių Sąjungos teisės apimčiai ir veiksmingumui užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Vaditrans, C‑102/16, EU:C:2017:1012, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimo Powszechny Zakład Ubezpieczeń na Życie, C‑617/17, EU:C:2019:283, 37 punktą). Nors šios valstybės turi teisę pasirinkti taikytinas nuobaudas, jos privalo, be kita ko, užtikrinti, kad už šios teisės pažeidimus būtų baudžiama pagal materialines ir procesines taisykles, analogiškas toms, kurios taikomos panašaus pobūdžio ir sunkumo nacionalinės teisės pažeidimams ir kurios bet kuriuo atveju suteikia nuobaudai veiksmingumą, proporcingumą ir atgrasomąjį poveikį (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Neves 77 Solutions, C‑351/22, EU:C:2024:723, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Konkrečiai kalbant, nacionalinės teisės aktuose numatytos nuobaudos neturi viršyti to, kas tinkama ir būtina šiais teisės aktais teisėtai siekiamiems tikslams įgyvendinti, ir neturi būti neproporcingos šiems tikslams, o šių nuobaudų griežtumas taip pat turi atitikti pažeidimų, už kuriuos jomis baudžiama, sunkumą, be kita ko, užtikrindamas realų atgrasomąjį poveikį (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 6 d. Sprendimo Molkereigenossenschaft Wiedergeltingen, C‑356/97, EU:C:2000:364, 35 ir 36 punktus ir 2024 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Neves 77 Solutions, C‑351/22, EU:C:2024:723, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi įvertinti, ar šiuo atveju nagrinėjama priemonė atitinka šio sprendimo 37 ir 38 punktuose primintus reikalavimus. Vis dėlto reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į svarbą, kurią reikia pripažinti šio sprendimo 31 punkte primintam tikslui užtikrinti, kad būtų tinkamai surenkamos įmokos į Reglamentu Nr. 1788/2003 nustatytą mokestį ir kad visi subjektai laikytųsi mokesčio sistemos, taip pat apskritai tinkamam visos pieno kvotų sistemos veikimui, vien aplinkybė, kad nagrinėjama priemonė taip pat taikoma pieno kiekiams, kuriuos gali apimti pieno kvota, iš pirmo žvilgsnio neatrodo neproporcinga.

40

Be to, atsižvelgiant į ieškovų pagrindinėje byloje argumentus, kad nagrinėjamai priemonei turėtų būti taikomos nacionalinės taisyklės, taikytinos administracinėms nuobaudoms, o tai leistų jiems pasinaudoti procesinėmis garantijomis, kurios yra numatytos tokioms priemonėms pagal nacionalinę teisę, dar reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 51 straipsnio 1 dalį chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl per procedūrą, vykdomą pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis įgyvendinama Reglamento Nr. 595/2004 24 straipsnio 1 dalis dėl nuobaudų už pristatymą nepatvirtintam supirkėjui, nuobaudos adresatas turi turėti procesines garantijas, kylančias, be kita ko, iš teisės į gynybą ir Chartijos 47 straipsnio pirmos pastraipos, kurioje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Adler Real Estate ir kt., C‑546/18, EU:C:2021:711, 40–43 ir 48 punktus). Tai galioja neatsižvelgiant į tai, kaip nacionalinės teisės aktų leidėjas konkrečiai teisiškai kvalifikavo tokią nuobaudą pagal nacionalinę teisę.

41

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar kartą turi patikrinti, ar nagrinėjama priemonė ir jos priėmimo procedūra atitinka šiuos reikalavimus.

42

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 595/2004 24 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad pieno tiekimo nepatvirtintam supirkėjui atveju visas pristatytas pienas apmokestinamas papildomu mokesčiu, kurį turi mokėti gamintojas, su sąlyga, kad užtikrinamas šios priemonės veiksmingumas, proporcingumas ir atgrasomasis pobūdis. Vis dėlto tokios priemonės priėmimo tvarka ir tvarka, leidžianti gamintojui ją ginčyti teisme, turi atitikti reikalavimus, kylančius visų pirma iš teisės į gynybą ir Chartijos 47 straipsnio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.