I. Įvadas

II. Ginčo aplinkybės

A. Bylos faktinės aplinkybės

B. Ginčijamas sprendimas

C. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

1. Procesas Bendrajame Teisme

2. Skundžiamas sprendimas

III. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

IV. Vertinimas

A. Pažeidimo konstatavimas (apeliacinio skundo pirmasis–penktasis pagrindai)

1. MPPS vertinimas (apeliacinio skundo pirmasis ir antrasis pagrindai)

a) Priežastinis ryšys tarp MPPS ir jų išstūmimo iš rinkos poveikio (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma, trečia ir ketvirta dalys)

1) Atsižvelgimas į SPP analizuojant MPPS (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis)

2) Skirtumas tarp numatytųjų nustatymų ir išankstinio diegimo (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečia dalis)

i) Naujo faktinių aplinkybių vertinimo nepateikimas apeliaciniame skunde

ii) Galimybės vertinti praktikos poveikį atsietai nuo jos aplinkybių nebuvimas

3) Tariamai konkurenciją skatinantis MPPS elementas ir reikalavimas atlikti priešingos padėties vertinimą (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirta dalis)

b) MPPS galimybės išstumti iš rinkos lygiaverčius konkurentus (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis ir apeliacinio skundo antrasis pagrindas)

1) MPPS poveikio „tokiems pat produktyviems konkurentams“ ir naudotojų elgesio priežasčių vertinimas

i) Išeities taškas jurisprudencijoje dėl susiejimo

ii) Bendrojo Teismo išvados dėl MPPS išstūmimo iš rinkos poveikio

– Išankstinio diegimo nulemtas „siekio išlaikyti „status quo“ atsiradimas

– Galimybė OĮG iš anksto įdiegti konkuruojančias paieškos paslaugas ir nustatyti jas kaip numatytąsias

– Naudotojų pasiekimo būdai, išskyrus išankstinį diegimą

– Ryšys tarp naudojimo dalies ir išankstinio diegimo

– Atsižvelgimas į aplinkybes

iii) Vertinimas

2) Programėlės „Google Search“ susiejimas su „Play Store“

3) „Chrome“ susiejimas su „Play Store“ ir „Google Search“

c) Išvada dėl MPPS vertinimo

2. Neskaidymo susitarimų vertinimas (apeliacinio skundo trečiasis ir ketvirtasis pagrindai)

a) Piktnaudžiavimo, susijusio su neskaidymo susitarimais, apimtis ir jo poveikis (apeliacinio skundo trečiasis pagrindas)

1) Nagrinėjamų veiksmų, susijusių su neskaidymo susitarimais, nustatymas (apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis)

2) Dėl įtariamo išstūmimo iš rinkos poveikio priskyrimo (apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis)

b) Neskaidymo susitarimų pagrindimas (apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas)

c) Išvada dėl neskaidymo susitarimų vertinimo

3. Vienas tęstinis pažeidimas (apeliacinio skundo penktasis pagrindas)

4. Išvada dėl pažeidimo nustatymo

B. Bauda (apeliacinio skundo šeštasis pagrindas)

C. Išvada dėl apeliacinio skundo vertinimo

V. Bylinėjimosi išlaidos

VI. Išvada

1.

Kaip Sprendime Google ir Alphabet / Komisija (Google Android) ( 2 ) pažymėjo Bendrasis Teismas, veiksmažodis „to google“ apibrėžiamas kaip veiksmas, kurį sudaro „naudojimasis Google paieškos sistema siekiant gauti informacijos apie ką nors saityne“. Bendrasis Teismas taip pat teisingai pabrėžė, jog tik nedaugelis įmonių tampa tokios žinomos, kad jų pavadinimas virsta veiksmažodžiu. Jau vien tai rodo, kokią svarbą Google įgijo kasdieniame gyvenime.

2.

Ar Google paieškos sistema, vyraujanti daugumos pasaulio gyventojų kasdieniame gyvenime, ypač naudojantis išmaniaisiais mobiliaisiais įrenginiais su jos operacine sistema (toliau – OS) Android, teisiniu požiūriu (taip pat) yra susijusi su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi?

3.

Iš esmės būtent šiuo klausimu grindžiamas šis apeliacinis skundas.

4.

Šis klausimas kyla atsižvelgiant į faktines aplinkybes, susijusias su sąlygomis, kurias, be kita ko, turėjo atitikti išmaniųjų mobiliųjų įrenginių gamintojai, norėdami gauti licencijas svarbiausioms Google programėlėms (toliau – programėlės) Play Store, Google Search ir Chrome.

5.

Sprendime C(2018) 4761 final ( 3 ), kurį iš esmės patvirtino Bendrasis Teismas, Europos Komisija nusprendė, kad šios sąlygos apima kelis SESV 102 straipsnyje nustatyto draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi pažeidimus.

6.

Atsižvelgdamas į ginčijamas Bendrojo Teismo išvadas, Teisingumo Teismas turės, be kita ko, atsakyti į klausimą, ar siekiant įrodyti tokį piktnaudžiavimą reikia atlikti kontrafaktinę konkurencijos būklės be ginčijamo elgesio analizę, taip pat galimybės, kad toks elgesys sukels išstūmimo iš rinkos poveikį įmonėms, kurios laikomos tokiomis pat veiksmingomis kaip dominuojanti įmonė, analizę.

7.

Naujausioje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, visų pirma sprendimuose Servizio Elettrico Nazionale ir kt. ( 4 ), Unilever Italia Mkt.Operations ( 5 ), European Superleague Company ( 6 ), Google ir Alphabet / Komisija (Google Shopping) ( 7 ) ir Komisija / Intel Corporation ( 8 ), jau pateikta nemažai gairių, kaip atsakyti į šiuos klausimus.

8.

Skundžiamo sprendimo 2–72 punktuose Bendrasis Teismas nurodė ginčo aplinkybes, kurias, kiek to reikia šiame apeliaciniame procese, galima apibendrinti, kaip nurodyta toliau.

9.

Google LLC yra Mauntin Vju, Kalifornijoje (JAV), įsteigta bendrovė, kuri specializuojasi su internetu susijusių produktų ir paslaugų srityje ir veikia, be kita ko, Europos ekonominėje erdvėje (EEE). Google yra Alphabet Inc. patronuojamoji įmonė (toliau kartu – Google arba apeliantės).

10.

Daugiausia pajamų Google gauna iš savo svarbiausio produkto – paieškos sistemos Google Search. Google verslo modelis grindžiamas sąveika tarp, viena vertus, su internetu susijusių produktų ir paslaugų, dažniausiai siūlomų naudotojams nemokamai, ir, antra vertus, interneto reklamos paslaugų, iš kurių ji gauna didžiąją dalį pajamų. Šios pajamos daugiausia gaunamos iš sistemos Google Search. Taigi Google verslo modelis pirmiausia grindžiamas jos internetinės paieškos paslaugų naudotojų skaičiaus didinimu tam, kad ji galėtų parduoti savo internetinės reklamos paslaugas. Be to, kai naudotojai sąveikauja su Google produktais ir paslaugomis, Google renka duomenis, kurie leidžia jai stiprinti savo galimybes pateikti tinkamus paieškos atsakymus ir reklamą.

11.

Google verslo modelis buvo sukurtas asmeninių kompiuterių (AK) aplinkoje, kurioje pagrindinis prieigos prie interneto taškas buvo naršyklė. Visgi vėliau Google atsirado poreikis atsižvelgti į mobiliojo interneto raidą ir galimus naudotojų elgsenos pokyčius, susijusius su bendrosiomis paieškomis internete, ypač į geografinės buvimo vietos nustatymo teikiamas galimybes. Taigi Google sukūrė strategiją, kuria siekta užtikrinti, kad naudotojai paieškas mobiliuosiuose įrenginiuose taip pat atliktų naudodami Google Search.

12.

Šiomis aplinkybėmis 2005 m. Google įsigijo įmonę, ši sukūrė išmaniesiems mobiliesiems įrenginiams skirtą operacinę sistemą Android. Komisijos duomenimis, 2018 m. liepos mėn. maždaug 80 % Europoje ir visame pasaulyje naudojamų išmaniųjų mobiliųjų įrenginių veikė operacinė sistema Android.

13.

Kai Google sukuria naują Android versiją, pirminį jos programos tekstą nemokamai paskelbia pagal atvirosios programinės įrangos licenciją (toliau – Android atvirosios programos licencija, AOSP licencija). Tai leidžia tretiesiems asmenims parsisiųsti ir pakeisti šį programos tekstą tam, kad būtų galima kurti modifikuotas Android versijas, vadinamas „atmainomis“ (atmaina – tai nauja programinė įranga, sukurta remiantis esamos programinės įrangos pirminiu programos tekstu).

14.

OS Android taip pat yra dalis „ekosistemos“, apimančios kitus elementus, pavyzdžiui, visas Google Mobile paslaugas (GMS rinkinys arba Google Mobile Services, toliau – GMS komplektas), tarp kurių yra, be kita ko, programėlių parduotuvė Play Store, programėlė Google Search ir naršyklė Chrome.

15.

Laisvai prieinamas Android pirminis programos tekstas apima pagrindines operacinės sistemos funkcijas, bet ne Google priklausančias Android programėles ir paslaugas. Taigi originalios įrangos gamintojai (toliau – OĮG), norintys gauti Google programėles ir paslaugas, turi sudaryti sutartis su Google. Ši tokias sutartis taip pat sudaro su mobiliojo ryšio tinklų operatoriais (toliau – MRTO), kurie pageidauja, kad galutiniams naudotojams parduodamuose įrenginiuose būtų galima įdiegti Google nuosavybės teise valdomas programėles ir paslaugas.

16.

Kai kurios iš šių sutarčių yra nagrinėjamos šioje byloje.

17.

2018 m. liepos 18 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, juo už SESV 102 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimą bendrovei Google LLC ir iš dalies bendrovei Alphabet Inc. skyrė baudą.

18.

Pirmiausia Komisija nustatė keturias atitinkamos rinkos rūšis, t. y.: i) pasaulinę išmaniesiems mobiliesiems įrenginiams skirtų licencijuojamų OS rinką (išskyrus Kiniją); ii) pasaulinę Android programėlių parduotuvių rinką (išskyrus Kiniją); iii) įvairias EEE nacionalines bendrosios paieškos paslaugų teikimo rinkas; ir iv) pasaulinę mobiliesiems įrenginiams skirtų interneto naršyklių, nesusijusių su konkrečia OS, rinką ( 9 ). Komisijos teigimu, atitinkamu laikotarpiu Google užėmė dominuojančią padėtį pirmose trijose iš jų ( 10 ). Šios išvados nebėra ginčijamos šioje apeliacinėje byloje.

19.

Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad Google piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi šiose rinkose, nustatydama antikonkurencinius sutartinius apribojimus OĮG ir MRTO (toliau – ginčijami apribojimai). Komisija nustatė keturis skirtingus pažeidimus, kurie sudarė tris sutartinių apribojimų grupes.

20.

Pirmieji apribojimai buvo numatyti mobiliųjų programėlių platinimo sutartyse (toliau – MPPS) ir, Komisijos nuomone, sudarė du susiejimo atvejus (pirmasis ir antrasis pažeidimai) ( 11 ):

21.

Kaip išaiškino Bendrasis Teismas, šie du produktų rinkiniai vienas kitą papildo. Taigi Chrome rinkinys su Play Store ir Google Search dubliavosi su Google Search rinkiniu su Play Store siekiant atsižvelgti į MPPS pokyčius, nes pagal šias sutartis naršyklė Chrome iš pradžių nebuvo įtraukta į GMS komplekto programėlių sąrašą. Komisijos teigimu, abiejų rinkinių tikslas buvo suteikti Google galimybę pasiekti naudotojus, kad jie galėtų atlikti bendrąją paiešką, naudodamiesi Google Search kaip bendrosios paieškos programėle arba kaip naršyklės Chrome paieškos sistema ( 12 ).

22.

Antra, norėdami gauti Play Store ir Google Search licenciją OĮG turėjo sudaryti neskaidymo susitarimą, pagal kurį įsipareigojo neparduoti įrenginių su Android versijomis, kurių nepatvirtino Google (trečiasis pažeidimas). Taigi sudaryti MPPS buvo galima tik sudarius neskaidymo susitarimą. To reikalaudama, Google nuo 2011 m. sausio 1 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi Android programėlių parduotuvių ir bendrųjų paieškos paslaugų rinkose ( 13 ).

23.

Trečia, sutartyse dėl pajamų pasidalijimo (toliau – SPP) buvo nustatyti apribojimai, pagal kuriuos Google suteikdavo OĮG ir MRTO procentinę dalį savo reklamos pajamų, jeigu šie gamintojai ar operatoriai sutikdavo iš anksto neįdiegti konkuruojančios bendrosios paieškos paslaugos jokiame įrenginyje, priklausančiame sutartam portfeliui (toliau – portfeliu grindžiama SPP) (ketvirtasis pažeidimas). To reikalaudama, Google nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi nacionalinėse bendrosios paieškos paslaugų rinkose ( 14 ). Vėliau Google sudarė su įrenginiais susietas SPP, pagal kurias pajamų dalis mokėjo su sąlyga, kad OĮG ir MRTO konkrečiame įrenginyje, už kurį mokamos pajamų dalys, iš anksto neįdiegs jokių konkuruojančių bendrosios paieškos paslaugų. Šių su įrenginiais susietų SPP Komisija nepripažino neteisėtomis.

24.

Komisijos teigimu, ginčijamais apribojimais buvo siekiama apsaugoti ir sustiprinti Google dominuojančią padėtį nacionalinėse rinkose, priklausančiose EEE, bendrosios paieškos paslaugų srityje, taigi ir Google pajamas, gaunamas iš su šia paieška susijusios reklamos. Dėl ginčijamų apribojimų bendro tikslo ir tarpusavio priklausomybės Komisija juos kvalifikavo kaip vieną tęstinį SESV 102 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimą.

25.

Komisija, siekdama nubausti už, kaip ji manė, piktnaudžiavimo veiksmus, skyrė bendrovei Google LLC4342865000 EUR baudą, iš jų 1921666000 EUR – solidariai su bendrove Alphabet Inc. Be to, Komisija pareikalavo, kad Google per 90 dienų nuo pranešimo apie ginčijamą sprendimą dienos nutrauktų aptariamą veiklą.

26.

Google pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo; jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. spalio 9 d. Nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme, Google reikalavimus palaikė Application Developers Alliance (toliau – ADA), Computer & Communications Industry Association (toliau – CCIA), Gigaset Communications GmbH (toliau – Gigaset), HMD global Oy (toliau – HMD) ir Opera Norway AS, buvusi Opera Software AS (toliau – Opera).

27.

Komisijos prašomą sprendimą parėmė BDZV – Bundesverband Digitalpublisher und Zeitungsverleger eV (toliau – BDZV), Bureau européen des unions de consommateurs BEUC (toliau – BEUC), FairSearch AISBL, Qwant, Seznam.cz, a.s. (toliau – Seznam) ir Verband Deutscher Zeitschriftenverleger eV (toliau – VDZ).

28.

Bendrasis Teismas bylą išnagrinėjo remdamasis konsoliduota nekonfidencialia bylos medžiagos versija. Skundžiamame sprendime kai kurie pagrindinėms šalims žinomi konfidencialūs duomenys buvo pakeisti Komisijos interneto svetainėje paskelbtoje ginčijamo sprendimo viešoje versijoje naudotais intervalais ( 15 ).

29.

2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su portfeliu grindžiamomis SPP, t. y. su ketvirtuoju vieno tęstinio pažeidimo elementu.

30.

Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad bendrovei Google LLC skiriama 4125000000 EUR bauda, o bendrovė Alphabet Inc. yra solidariai atsakinga už 1520605895 EUR sumą.

31.

Likusią ieškinio dalį Bendrasis Teismas atmetė ir nurodė kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

32.

2022 m. lapkričio 30 d.Google pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo.

33.

Kaip ir Bendrajame Teisme, apeliaciniame procese bendrovę Google palaiko ADA, CCIA, Gigaset, HMD ir Opera.

34.

Komisiją apeliaciniame procese, kaip ir Bendrajame Teisme, palaiko BDZV, BEUC, FairSearch, Qwant, Seznam ir VDZ.

35.

2023 m. sausio 19 d. ( 16 ) ir balandžio 18 d. ( 17 ) nutartimis Teisingumo Teismo pirmininkas apeliančių prašymu nurodė, kad nagrinėjamas sprendimas ir tam tikra Komisijos atsiliepimo 98 išnašoje pateikta informacija turi būti laikomi konfidencialiais įstojusių į bylą asmenų atžvilgiu. Atitinkami duomenys anksčiau buvo laikomi konfidencialiais tų pačių šalių atžvilgiu nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje.

36.

Google prašo Teisingumo Teismo:

37.

ADA, CCIA, Gigaset, HMD ir Opera prašo, kad Teisingumo Teismas patenkintų Google reikalavimus ir priteistų iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

38.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

39.

BEUC, FairSearch ir Seznam tvirtina, kad Teisingumo Teismas turi atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Google bylinėjimosi išlaidas.

40.

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus per 2025 m. sausio 28 d. vykusį posėdį.

41.

Grįsdama savo apeliacinį skundą Google nurodo šešis pagrindus, iš kurių pirmieji penki yra susiję su pažeidimo konstatavimu (A dalis), o šeštajame kritikuojamas būdas, kuriuo Bendrasis Teismas pasinaudojo savo neribota jurisdikcija pakeisti baudą (B dalis).

42.

Kaip išdėstyta šios išvados 19–23 punktuose, vieną tęstinį pažeidimą, kurį Komisija nustatė ginčijamame sprendime, sudarė keturi skirtingi pažeidimai, savo ruožtu sudarantys tris sutartinių apribojimų grupes:

43.

Išvadą, kad portfeliu grindžiamos SPP ribojo konkurenciją, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime panaikino, ir Komisija to šiame apeliaciniame skunde neginčija. Taigi šiuo aspektu Bendrojo Teismo išvados yra galutinės.

44.

Apeliacinio skundo pirmajame ir antrajame pagrinduose Google tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų vertindamas MPPS (1 skirsnis). Apeliacinio skundo trečiasis ir ketvirtasis pagrindai susiję su neskaidymo susitarimų apibūdinimu (2 skirsnis). Galiausiai apeliacinio skundo penktajame pagrinde Google kritikuoja išvadą dėl vieno tęstinio pažeidimo (3 skirsnis).

45.

Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde Google ginčija priežastinio ryšio tarp MPPS išankstinio diegimo sąlygų ir tariamo išstūmimo iš rinkos poveikio vertinimą (a poskirsnis). Apeliacinio skundo antrajame pagrinde ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai patvirtino ginčijamą sprendimą, nes Komisija nenustatė, kad MPPS gali daryti išstūmimo iš rinkos poveikį įmonėms, kurios laikomos tokiomis pat produktyviomis kaip pati Google (b poskirsnis).

46.

Pagal Google apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą Bendrasis Teismas suklydo vertindamas priežastinį ryšį tarp MPPS išankstinio diegimo sąlygų ir jų galimybės riboti konkurenciją.

47.

Šiam apeliacinio skundo pagrindui pagrįsti Google pateikia keturis argumentus, iš kurių antrasis iš esmės sutampa su Google apeliacinio skundo antrajame pagrinde pateiktais argumentais. Taigi šį antrąjį argumentą aptarsiu šios išvados 99 ir paskesniuose punktuose, nagrinėdama apeliacinio skundo antrąjį pagrindą.

48.

Likusiuose trijuose apeliacinio skundo pirmojo pagrindo argumentuose Google tvirtina, pirma, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atsižvelgė į SPP kaip į konteksto elementą (1 poskirsnis). Antra, jis padarė teisės klaidą, teigdamas, kad nereikia atskirti numatytųjų nustatymų ir išankstinio diegimo nustatymų poveikio (2 poskirsnis). Galiausiai jis neatsižvelgė į konkurenciją (arba jos nebuvimą), kuri būtų buvusi, jei nebūtų buvę MPPS išankstinio diegimo sąlygų (3 poskirsnis).

49.

Komisijos teigimu, apeliacinio skundo pirmasis pagrindas yra negaliojantis, nes grindžiamas klaidinga prielaida, kad priešingos padėties analizė yra vienintelis būdas nustatyti, ar elgesys gali riboti konkurenciją. Vis dėlto toks teiginys neturi jokio pagrindo Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Priešingos padėties analizė yra ne vienintelis, o tik vienas iš būdų nustatyti, ar elgesys gali riboti konkurenciją.

50.

Tiesa, kad pagal jurisprudenciją nagrinėjamų veiksmų faktinį ar potencialų poveikį galima nustatyti remiantis įvairiais įrodymais, nereikalaujant, kad Komisija sistemingai naudotųsi kuria nors viena priemone, siekdama įrodyti tokio priežastinio ryšio buvimą ( 18 ).

51.

Vis dėlto Google argumentai, kuriuos ji pateikė grįsdama apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, yra susiję ne tik su vertinimu, ar Bendrasis Teismas turėjo atlikti priešingos padėties analizę, bet ir su tam tikrais aspektais, į kuriuos šis teismas atsižvelgė vertindamas MPPS piktnaudžiaujamąjį pobūdį. Tai reiškia, kad šiais argumentais gali būti paneigtas Bendrojo Teismo vertinimas, kuriuo grindžiama skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis, ir, jeigu jie būtų pagrįsti, skundžiamas sprendimas galėtų būti panaikintas ( 19 ).

52.

Taigi Komisijos teiginys dėl negaliojimo turi būti atmestas.

53.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Google tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai, vertindamas MPPS poveikį, atsižvelgė į su įrenginiais susietų SPP poveikį, kurio Komisija neginčijo, taip pat į portfeliu grindžiamų SPP poveikį, kurio piktnaudžiaujamasis pobūdis, pasak Bendrojo Teismo, nebuvo įrodytas. Taip Bendrasis Teismas neįrodė, kad tariamos išstūmimo iš rinkos pasekmės atsirado dėl MPPS išankstinio diegimo sąlygų.

54.

Dėl šios argumentacijos iš esmės kyla klausimas, ar į veiksmus, kuriuos Komisija pripažino (o Bendrasis Teismas – ne) piktnaudžiavimu, vis dėlto galima atsižvelgti kaip į konteksto elementą analizuojant kitų vieno tęstinio pažeidimo sudedamųjų dalių, kurios buvo pripažintos piktnaudžiavimu, poveikį.

55.

Kaip išdėstyta šios išvados 23 ir 42 punktuose, Komisijos nuomone, vieną tęstinį Google pažeidimą sudarė portfeliu grindžiamos SPP. Šiomis sutartimis OĮG ir MRTO buvo suteikta procentinė Google pajamų iš reklamos dalis, jei šie gamintojai ar operatoriai jokiame įrenginyje, priklausančiame sutartam portfeliui, sutiko iš anksto neįdiegti konkuruojančios bendrosios paieškos paslaugos. Atitinkamai, jeigu OĮG arba MRTO iš anksto įdiegia konkuruojančią bendrosios paieškos paslaugą įrenginyje, kuris įtrauktas į iš anksto apibrėžtą ir sutartą portfelį, jis turi atsisakyti bet kokios pajamų dalies iš viso portfelio ( 20 ).

56.

Remiantis ginčijamu sprendimu, pagal šias portfeliu grindžiamas SPP buvo įgyvendinti mokėjimai už išimtinumą, o jų tikslas – užtikrinti, kad Google turėtų išimtines teises iš anksto įdiegti bendrosios paieškos paslaugų programėles į mobiliuosius įrenginius ( 21 ). Prieš padarydama šią išvadą Komisija, be kita ko, išanalizavo aptariamos praktikos galimybes išstumti iš rinkos tokius pat produktyvius konkurentus, t. y. taikė vadinamąjį tokio pat produktyvaus konkurento kriterijų (toliau – TPPK kriterijus) ( 22 ).

57.

Vis dėlto Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad portfeliu grindžiamų SPP piktnaudžiaujamasis pobūdis nebuvo įrodytas pagal reikiamą teisinį standartą, nes Komisija padarė klaidų vertindama jų rinkos aprėptį ir taikydama TPPK kriterijų ( 23 ). Taigi, kaip jau nurodyta šios išvados 29 ir 43 punktuose, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su portfeliu grindžiamų SPP piktnaudžiaujamuoju pobūdžiu. Šiame apeliaciniame skunde Komisija šios išvados neginčija. Taigi išvada, jog nenustatyta, kad portfeliu grindžiamos SPP būtų piktnaudžiaujamojo pobūdžio, yra teisiškai privaloma.

58.

Nuo 2013 m. Google palaipsniui pakeitė portfeliu grindžiamas SPP su įrenginiais susietomis SPP. Pagal su įrenginiais susietą SPP OĮG ir MRTO gaunama Google pajamų dalis priklauso nuo to, kiek parduodama įrenginių, kurie atitinka įpareigojimą iš anksto nediegti konkuruojančių bendrosios paieškos paslaugų. Taigi pagal su įrenginiais susietas SPP OĮG arba MRTO sudaroma galimybė siūlyti tam tikrus to paties tipo įrenginius, kuriuose siūloma išimtinai Google bendrosios paieškos paslauga, ir kitus įrenginius, kuriuose taip pat siūlomos konkuruojančios bendrosios paieškos paslaugos. Komisija nenustatė, kad šios su įrenginiais susietos SPP būtų piktnaudžiavimas ( 24 ).

59.

Nors, remiantis Komisijos ir Bendrojo Teismo išvadomis, nei su įrenginiais susietos SPP, nei portfeliu grindžiamos SPP, vertinamos atskirai, nebuvo piktnaudžiavimo atvejai, Bendrasis Teismas, vertindamas MPPS, į jas atsižvelgė ( 25 ). Pasak Bendrojo Teismo, tai buvo pagrįsta, nes ginčijamame sprendime buvo teisingai atsižvelgta į su įrenginiais susietas SPP ir portfeliais grindžiamas SPP kaip į faktinių aplinkybių aspektus siekiant įvertinti kitų vieno tęstinio pažeidimo, taigi ir MPPS, aspektų sukeltą išstūmimo iš rinkos poveikį. Bendrasis Teismas konkrečiai pažymėjo, kad, nepaisant to, kaip portfeliu grindžiamos SPP kvalifikuojamos pagal konkurencijos teisę, dėl bendro savo veiksmų poveikio Google, kiek tai susiję su Google Search, turėjo galimybę vykdyti išimtinį išankstinį diegimą, kuris bent iki 2016 m. apėmė daugiau nei pusę EEE parduodamų įrenginių su OS Android ( 26 ).

60.

Prieš pradėdama nagrinėti, ar šis požiūris yra pagrįstas, turiu pažymėti, jog pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją išvada, kad veikla yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, visuomet turi būti vertinama atsižvelgiant į visas su konkrečia byla susijusias faktines aplinkybes ( 27 ). Kita vertus, konkurencijos institucija negali remtis poveikiu, kurį galėjo sukelti tam tikra praktika, jei būtų susiklosčiusios tam tikros konkrečios aplinkybės, kurių rinkoje nebuvo tuo metu, kai ši praktika buvo įgyvendinta ( 28 ).

61.

Šiomis aplinkybėmis atsižvelgimas į faktinį elementą, kaip Teisingumo Teismas išaiškino, pavyzdžiui, Sprendime AstraZeneca / Komisija, nepriklauso nuo to, ar šis elementas reiškia elgesį, kuris pats savaime apibūdinamas kaip piktnaudžiavimas ( 29 ). Be to, Teisingumo Teismas Sprendime Sony Optiarc ir Sony Optiarc America / Komisija išaiškino, kad, kai veiksmų kompleksas apibūdinamas kaip vienas tęstinis pažeidimas, iš to negalima daryti išvados, kad kiekviena iš šių veiksmų formų savaime ir atskirai būtinai turi būti kvalifikuojama kaip atskiras pažeidimas ( 30 ). Sprendime Google ir Alphabet / Komisija (Google Shopping) Teisingumo Teismas nustatė, kad du veiksmai, kurie savaime ir analizuojami atskirai buvo teisėti, pripažinti piktnaudžiavimu, nes juos derinant buvo nukrypta nuo pranašumais grįstos konkurencijos ir jie turėjo (galimą) antikonkurencinį poveikį ( 31 ).

62.

Šioje byloje Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog į bendrą MPPS ir SPP poveikį reikia atsižvelgti dėl to, kad įvairi Google praktika viena kitą papildo. Su SPP susieto sutartinio įsipareigojimo diegti tik paieškos sistemą Google Search, skirtą bendrajai paieškai, rezultatas buvo tas, kad teorinė galimybė iš anksto įdiegti su Google programėlėmis konkuruojančią paslaugą, nors iš esmės ir leidžiama pagal MPPS, 2011–2016 m. bent pusėje EEE parduotų Google Android įrenginių faktiškai buvo panaikinta. Kitaip tariant, SPP garantavo Google, kad atitinkamuose įrenginiuose bus įdiegta tik jos pačios paieškos paslauga, o į tai reikia atsižvelgti vertinant MPPS antikonkurencinį poveikį (ypač klausimą, ar konkuruojančios paieškos paslaugos galėtų kompensuoti Google pranašumą dėl išankstinio diegimo kartu su jos pačios paslauga) ( 32 ).

63.

Šiomis aplinkybėmis SPP buvo tik vienas iš elementų, į kuriuos Bendrasis Teismas atsižvelgė vertindamas, ar konkuruojančios paieškos paslaugos galėjo kompensuoti MPPS suteiktą Google pranašumą ( 33 ). Taigi, priešingai, nei teigia Google, Bendrasis Teismas negali būti kaltinamas dėl to, kad neatsižvelgė į tai, jog SPP neapėmė visų įrenginių, kuriems taikomos MPPS, kai vertindamas pastarąsias atsižvelgė į pirmąsias.

64.

Nepaisydamos to, Google ir Gigaset tvirtina, kad MPPS antikonkurencinis poveikis nėra nustatytas, nes pagal priešingos padėties scenarijų be šių susitarimų SPP būtų turėjusios tokį patį išstūmimo iš rinkos poveikį, dėl kurio nukentėtų konkuruojančios paieškos paslaugos.

65.

Vis dėlto tiesiog neįmanoma ignoruoti MPPS ir atskirai analizuoti SPP poveikio. Taip yra todėl, kad atitinkami OĮG iš anksto įdiegė paieškos paslaugą Google Search, kuri buvo SPP objektas, į daugelį įrenginių ( 34 ) dėl MPPS, kad gautų prieigą prie Play Store, kuri jiems buvo būtina ir kuria Google užėmė dominuojančią padėtį.

66.

Dėl šios MPPS ir SPP sąveikos kiti bendrosios paieškos paslaugų teikėjai neturėjo tokios pačios startinės pozicijos, kokią įgijo Google, sudarydama SPP. Taip nutiko todėl, kad Google paieškos paslauga Google Search jau nuo pat pradžių buvo iš anksto įdiegta daugelyje išmaniųjų mobiliųjų įrenginių, o kiti paslaugų teikėjai pirmiausia turėjo pasistengti, kad jų paslauga būtų iš anksto įdiegiama kartu su Google paslauga. Kita vertus, dėl MPPS joks kitas paieškos paslaugų teikėjas negalėjo įgyti išimtinių teisių, susijusių su atitinkamais įrenginiais.

67.

Priešingai, nei Google ir Gigaset teigė per posėdį, Teisingumo Teismo sprendime Google ir Alphabet / Komisija (Google Shopping) padarytos išvados dėl tokių tarpusavyje susijusių veiksmų bendro poveikio yra svarbios ir šiuo atveju, nepaisant tų dviejų bylų skirtumų. Tiesa, toje byloje Komisija neginčijo abiejų nagrinėjamų praktikų atskirai, tik jų derinį, o nagrinėjamoje byloje nustatė, kad ir MPPS, ir portfeliu grindžiamos SPP yra piktnaudžiavimas. Visgi tai nereiškia, kad šiuo atveju abiejų praktikų poveikis turi būti analizuojamas atskirai, nors iš esmės jos atsirado kartu.

68.

Dirbtinis dviejų taip neatskiriamai susijusių praktikų padalijimas, siekiant išanalizuoti jų poveikį, nebūtų realus, be to, nebūtų atsižvelgta į bendrą abiejų dalių poveikį ( 35 ). Kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, šiuo klausimu reikia atskirti teorines konkurencijos prielaidas ir praktinę tikrovę ( 36 ). Taip juo labiau reikia daryti todėl, kad, kaip Komisija paaiškino per posėdį, tokiose rinkose, kokios nagrinėjamos šioje byloje, kurioms būdingas dinamiškas tinklo poveikis, gali būti praktiškai neįmanoma išanalizuoti, kaip kiekvienas konteksto elementas pats savaime ir atskirai prisidėjo prie išstūmimo iš rinkos poveikio.

69.

Iš to išplaukia, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad, nepriklausomai nuo to, ar SPP galima laikyti piktnaudžiavimu, ar ne, į jas galima atsižvelgti analizuojant MPPS poveikį. Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

70.

Savo apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečioje dalyje Google tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai nustatė, jog įrodymai, susiję su numatytuoju nustatymu, buvo svarbūs analizuojant MPPS išankstinio diegimo sąlygas. Vis dėlto tik pastarosios (o ne visos MPPS, įskaitant numatytojo nustatymo taisykles ( 37 )) ginčijamame sprendime buvo pripažintos piktnaudžiavimu. Taip Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos atliktą MPPS analizę, nereikalaudamas, kad ji įrodytų priežastinį ryšį tarp išankstinio diegimo sąlygų ir jų tariamo išstūmimo iš rinkos poveikio.

71.

Numatytasis nustatymas – tai numatytosios paslaugos nustatymas tam tikroje programėlėje. Išankstinis diegimas reiškia, kad programėlės iš anksto įkeliamos į įrenginius konfigūravimo etape prieš juos parduodant ( 38 ).

72.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 320–418 punktuose įvertino Google argumentus, susijusius su išankstinio diegimo ir numatytojo nustatymo skirtumu. Šiuose punktuose jis nagrinėjo Google kritiką, kad Komisija ginčijamame sprendime nenustatė, jog dėl išankstinio diegimo sąlygų atsirado „siekis išlaikyti status quo“. Kaip nurodyta, pavyzdžiui, skundžiamo sprendimo 321 ir 331 punktuose, ši sąvoka reiškia, kad naudotojai linkę naudotis tuo, kas jau yra iš anksto įdiegta jų įrenginyje ir jiems siūloma.

73.

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 327–335 punktuose pirmiausia konstatavo, kad Google nurodomas skirtumas tarp numatytojo nustatymo ir išankstinio diegimo neturi praktinės reikšmės. Juos atskirti nebuvo lengva, nes tiek Google, tiek kiti subjektai sąvoką „numatytasis nustatymas“ vartojo plačiąja prasme ir priešino numatytųjų nustatymų ir išankstinio diegimo sąvokas. Be to, nebuvo ginčijama, kad išankstinis programėlės įdiegimas savaime suteikia pranašumą prieš konkuruojančias programėles. Galiausiai į MPPS išankstinio diegimo sąlygas taip pat buvo įtrauktos nuostatos, susijusios su privilegijuotuoju išdėstymu arba numatytuoju nustatymu.

74.

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog Google kritikuojamais įrodymais galima remtis siekiant įrodyti bendrą tendenciją įšaldyti padėtį, neatsižvelgiant į tai, ar jie susiję su numatytuoju nustatymu, išankstiniu diegimu, ar su privilegijuotuoju išdėstymu. Taigi norint nustatyti „siekį išlaikyti status quo“, numatytojo nustatymo poveikio nebūtina iš karto tiksliai atskirti nuo išankstinio diegimo poveikio, kaip to nori Google.

75.

Remdamasis šia prielaida, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 340–394 punktuose įvertino įrodymus, kuriais ginčijamame sprendime rėmėsi pati Google, HP, Nokia, Amazon ir Mozilla, Yandex atliktą analizę, taip pat Microsoft ir Verizon susitarimą dėl išankstinio diegimo; 395–408 punktuose – tam tikrus ginčijamame sprendime atliktus palyginimus remiantis FairSearch tyrimu, Microsoft pateiktais duomenimis ir NetMarketShare duomenimis, taip pat Google pajamų iš Android ir iOS įrenginių palyginimą; 409–418 punktuose – tam tikrus klausimus, susijusius su Chrome, remiantis Google pajamų iš Safari ir Chrome palyginimu ir Opera tyrimu.

76.

Skundžiamo sprendimo 418 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad įvairūs Google argumentai, kuriais siekiama paneigti pranašumą, suteikiamą iš anksto įdiegus Google Search ir Chrome programėles Google Android įrenginiuose, neleidžia suabejoti Komisijos išvadomis, padarytomis remiantis įvairiais ginčijamame sprendime nurodytais aspektais šiuo klausimu.

77.

Kritikuodama šias išvadas Google apeliaciniame skunde teigia, kad Bendrasis Teismas peržengė nagrinėjamo sprendimo išvadų ribas, kai skundžiamo sprendimo 349 punkte konstatavo, kad jame įvertinti argumentai yra pagrįsti atsižvelgiant į abi nagrinėjamas sąvokas. Vis dėlto, Google nuomone, skundžiamo sprendimo 329–334 punktuose nurodyti Bendrojo Teismo motyvai (pakartoti šios išvados 73 ir 74 punktuose), kad nereikia tiksliai atskirti šių dviejų sąvokų, nėra įtikinami. Atsižvelgiant į tai, šios išvados 75 punkte aprašytas Bendrojo Teismo vertinimas yra klaidingas.

78.

Google argumentas iš dalies nepriimtinas, nes juo siekiama, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų faktines aplinkybes (i poskirsnis). Kita vertus, šis argumentas negali būti sėkmingas, nes prieštarauja pirma išdėstytiems principams, pagal kuriuos antikonkurencinis praktikos poveikis turi būti vertinamas atsižvelgiant į jos aplinkybes (ii poskirsnis).

79.

Viena vertus, Google argumentai nepriimtini, nes Google iš tiesų siekia, kad Bendrajam Teismui pateikti įrodymai būtų įvertinti iš naujo. Vis dėlto šis teismas turi išimtinę kompetenciją vertinti įrodymus ( 39 ), išskyrus atvejus, kai jam pateikti įrodymai buvo iškraipyti. Toks iškraipymas turi būti pagrįstas apelianto ir akivaizdžiai matomas iš byloje esančių dokumentų, neatliekant faktų ir įrodymų vertinimo iš naujo ( 40 ).

80.

Visgi šios išvados 77 punkte apibendrintoje kritikoje Google neteigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė jos įvertintus įrodymus, ir toks iškraipymas nėra akivaizdus iš bylos medžiagos. Veikiau į faktų ir įrodymų vertinimo sritį patenka klausimai, ar faktai ir įrodymai, susiję su numatytuoju nustatymu, taip pat yra svarbūs išankstiniam įdiegimui ir ar skirtingi subjektai sumaišė šias sąvokas. Toks vertinimas skiriasi nuo iškraipymo peržiūros, kuria siekiama patikrinti, ar Bendrasis Teismas neteisingai įvertino įrodymus, akivaizdžiai prieštaraujančius jų formuluotėms ( 41 ). Šiuo klausimu Google taip pat nenurodė jokio įrodinėjimo pareigos ir įrodymų rinkimo taisyklių pažeidimo, kuris būtų priskirtinas Teisingumo Teismo jurisdikcijai nagrinėjant apeliacinį skundą.

81.

Kita vertus, Google argumentai susiję su klausimu, ar Komisija privalėjo vertinti MPPS išankstinio diegimo sąlygas atskirai nuo jų aplinkybių, visų pirma įsipareigojimų dėl numatytųjų nustatymų ir privilegijuotojo išdėstymo. Šis klausimas susijęs su Bendrojo Teismo atliktu šių faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu ir iš jų padarytomis teisinėmis išvadomis, dėl kurių Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti apeliacinį skundą ( 42 ).

82.

Vis dėlto, kaip jau nurodyta šios išvados 60, 61, 67 ir 68 punktuose, nagrinėjant šio apeliacinio skundo pagrindo pirmą dalį, Google prielaida, kad siekiant nustatyti antikonkurencinį poveikį praktika turi būti analizuojama atskirai nuo jos aplinkybių, yra klaidinga. Kaip paaiškinta šiuose punktuose, veiksmų, kaip piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, kvalifikavimas visada turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas konkrečios bylos svarbias aplinkybes. Taigi tai, ar atsižvelgiama į faktinį elementą, nepriklauso nuo to, ar tai kyla iš praktikos, kuri pati savaime apibūdinama kaip piktnaudžiavimas. Tai ypač aktualu, kai skirtingi veiksmai, atitinkamai tiek piktnaudžiaujamieji, tiek teisėti, yra taip glaudžiai tarpusavyje susiję, kad jų poveikis pasireiškia kartu ir negali būti analizuojamas atskirai vienas nuo kito.

83.

Atsižvelgdamas į tai, taip pat į Bendrojo Teismo atliktą savarankišką įrodymų vertinimą, kurio Google pagrįstai neginčijo, šis teismas pagrįstai nereikalavo, kad Komisija, vertindama įrodymus ir siekdama išanalizuoti, ar MPPS išankstinio diegimo sąlygomis buvo nustatytas „siekis išlaikyti status quo“, tiksliai atskirtų išankstinį diegimą ir numatytąjį nustatymą.

84.

Iš to išplaukia, kad pirmojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

85.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje Google kritikuoja tai, kad Bendrasis Teismas neįpareigojo Komisijos atlikti priešingos padėties analizės, siekiant įvertinti, ar toks atvirosios licencijos modelis, kaip Android, kurio konkurenciją skatinantį elementą ji pripažino, būtų buvęs įmanomas be ginčijamų MPPS taisyklių.

86.

Google teigia, jog per visą administracinį tyrimą ir Bendrajame Teisme ji paaiškino, kad MPPS išankstinio diegimo sąlygos buvo nepiniginis atlygis, kurį ji gavo iš OĮG mainais į nemokamą OS Android, Play Store, GMS komplekto ir kitų susijusių paslaugų teikimą. Šie nepiniginiai mainai suteikė daugiau platinimo galimybių konkurentams ir didesnę konkurenciją nei bet kokia reali alternatyvi licencijavimo tvarka.

87.

Google kritikuoja tai, kad Komisija uždraudė šiuos nepiniginius mainus, kurie buvo įmanomi pagal MPPS išankstinio diegimo sąlygas, neišnagrinėjusi, ar dėl kokių nors realių alternatyvų konkurentai būtų turėję tokias pačias arba didesnes platinimo galimybes.

88.

Pasak Google, pritardamas šiam požiūriui Bendrasis Teismas klaidingai įvertino klausimą, ar MPPS išankstinio diegimo sąlygos turėjo antikonkurencinį poveikį. Iš tiesų tam reikėtų išanalizuoti, kaip konkurencija būtų susiklosčiusi nesant nagrinėjamo elgesio. Šiuo atveju reikėjo ištirti, ar atvira nemokama licencijavimo sistema su visais jos privalumais būtų buvusi reali be nepiniginių mainų, numatytų MPPS išankstinio diegimo sąlygose.

89.

Skundžiamo sprendimo 590–594 punktuose, kuriuos šiomis aplinkybėmis ginčija Google, Bendrasis Teismas išnagrinėjo Google priekaištą, kad Komisija neatsižvelgė į visas aplinkybes, reikšmingas vertinant tariamą nagrinėjamo elgesio poveikį.

90.

Google, priešingai, neginčija skundžiamo sprendimo 599–619 punktų, kuriuose nagrinėjami jos argumentai, susiję su objektyviu MPPS pateisinimu.

91.

Skundžiamo sprendimo 590–594 punktuose Bendrasis Teismas paaiškino, kad Komisija ginčijamame sprendime išnagrinėjo Google argumentus, tačiau juos atmetė, nes piktnaudžiavimu laikytas elgesys nebuvo susijęs nei su Android platformos kūrimu ir priežiūra, nei su tuo, kad ji yra atvira ir nemokama. Atvirkščiai, buvo nagrinėjamas tik vienas MPPS aspektas, kurio poveikis ribojo konkurenciją, t. y. išankstinio diegimo sąlygos. Šios sąlygos suteikė Google konkurencinį pranašumą dėl jomis nustatyto „siekio išlaikyti status quo“, kurio negalėjo kompensuoti konkurentai, ir apribojo konkurenciją iš esmės vartotojų nenaudai.

92.

Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia Google, Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai atsižvelgdamas į šias išvadas nepareikalavo, kad Komisija, atlikdama priešingos padėties analizę, išnagrinėtų, kaip konkurencija atitinkamose rinkose būtų galėjusi vystytis nesant nagrinėjamų sąlygų.

93.

Tiesa, Komisija turi įrodyti priežastinį ryšį tarp nagrinėjamo piktnaudžiavimo ir jo antikonkurencinio poveikio. Vis dėlto šiomis aplinkybėmis Komisijai leidžiama remtis įvairiais įrodymais. Nereikalaujama sistemingai naudoti kokią nors vieną priemonę, ypač priešingos padėties analizę, kad būtų įrodytas tokio priežastinio ryšio egzistavimas ( 43 ). Tai ypač pasakytina, kai tokia analizė nėra būtina konkrečios bylos aplinkybėmis, kad būtų įmanoma nustatyti (ypač galimą) nagrinėjamo elgesio poveikį.

94.

Norint nustatyti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, pakanka įrodyti, kad nagrinėjamas elgesys gali sukelti išstūmimo iš rinkos poveikį. Visgi nereikalaujama, kad būtų įrodytas jo faktinis poveikis. Taigi aplinkybė, kad tik dominuojanti įmonė, priešingai nei jos konkurentai, galėjo daryti diskriminacinę įtaką klientų ar naudotojų elgesiui šių konkurentų nenaudai, gali būti pakankama konstatuoti, kad nagrinėjamas elgesys galėjo pakenkti veiksmingai ir neiškraipytai konkurencijai ( 44 ).

95.

Kaip nurodyta šios išvados 91 punkte, Bendrasis Teismas nustatė, kad MPPS išankstinio diegimo sąlygos suteikė Google konkurencinį pranašumą, kuris atsirado dėl „siekio išlaikyti status quo“, kylančio iš šių sąlygų, ir kurio konkurentai negalėjo kompensuoti.

96.

Taigi atsižvelgdamas į šios išvados 99 ir paskesniuose punktuose pateiktą apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies, taip pat apeliacinio skundo antrojo pagrindo nagrinėjimą Bendrasis Teismas nustatė, kad naudotojų sprendimui naudoti Google Search ir Chrome, o ne konkuruojančias programėles, diskriminacinį poveikį darė „siekis išlaikyti status quo“, kurio konkurentai negalėjo kompensuoti. Tokiomis aplinkybėmis Komisija pagrįstai nereikalavo atlikti papildomos priešingos padėties analizės.

97.

Be to, priešingai, nei teigia Google, atliekant tokią analizę negalima reikalauti, kad Komisija svarstytų, kaip dominuojanti įmonė būtų elgusis, jei nebūtų ėmusis nagrinėjamų piktnaudžiavimo veiksmų. Nors priešingos padėties scenarijus yra hipotetinis, jis vis dėlto turi būti realus ir patikimas ( 45 ). Viena vertus, tokioje byloje, kaip ši, atitinkamų rinkų veikimą apibūdina tokie kintamieji, kaip inovacijos, prieiga prie duomenų, daugiašališkumas, naudotojų elgsena ir tinklo poveikis ( 46 ). Kita vertus, šiam veikimui ir ypač naudotojų elgsenai Google strategijos jau padarė esminę įtaką. Taigi neatrodo, kad būtų buvę įmanoma nustatyti realias ar tikėtinas galimybes, kurias Google būtų galėjusi pasirinkti vietoj MPPS, ir kaip šios galimybės būtų paveikusios atitinkamas rinkas.

98.

Iš to matyti, kad reikia atmesti ir pirmojo pagrindo ketvirtą dalį.

99.

Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies Google teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai patvirtino Komisijos vertinimą, jog išvados, kad naudotojai dažnai nesisiunčia konkuruojančių paieškos ir naršyklės programėlių, pakanka, kad būtų galima konstatuoti antikonkurencinį MPPS išankstinio diegimo sąlygų poveikį. Vis dėlto ir Komisija, ir Bendrasis Teismas pripažino, kad nebuvo jokių techninių ar finansinių suvaržymų, trukdančių naudotojams atsisiųsti konkuruojančias paslaugas. Taigi jie turėjo išnagrinėti, ar naudotojų sprendimą dažniau nesisiųsti konkuruojančių programėlių lėmė jų pageidavimai ir geresnė Google programėlių kokybė, o ne „siekis išlaikyti status quo“, tariamai atsiradęs dėl išankstinio įdiegimo.

100.

Apeliacinio skundo antrajame pagrinde Google teigia, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai patvirtino ginčijamą sprendimą, nes nenustatė, kad MPPS gali užkirsti kelią tokiems pat produktyviems konkurentams.

101.

Kadangi šiose dviejose apeliacinio skundo dalyse Google pateikti argumentai iš dalies sutampa, juos aptarsiu kartu.

102.

Pirmiausia reikia patikrinti, ar, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, Bendrasis Teismas privalėjo įpareigoti Komisiją atskleisti ne tik MPPS galimybę riboti konkurenciją, bet ir konkretų jų pajėgumą išstumti iš rinkos tokius pat produktyvius konkurentus kaip Google. Šiomis aplinkybėmis pirmiausia įvertinsiu Google argumentą, kuriuo Bendrajam Teismui priekaištaujama, kad jis neišnagrinėjo, ar naudotojų sprendimą dažniau nesisiųsti konkuruojančių paieškos ir naršyklės programėlių lėmė jų pačių pageidavimai, o ne MPPS išankstinio diegimo sąlygos (1 skirsnis). Toliau nagrinėsiu konkrečius Google argumentus, pateiktus dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, susijusio su programėlės Google Search ir Play Store susiejimu (2 skirsnis) ir Chrome susiejimu su programėlėmis Play Store ir Google Search (3 skirsnis).

103.

Komisijos nuomone, Google argumentai negali būti pagrįsti, nes grindžiami prielaida, kad norint nustatyti konkurencijos ribojimą visais atvejais reikia išanalizuoti (hipotetinių ar faktinių) konkurentų produktyvumą. Tokiais susiejimo atvejais, kaip nagrinėjami šioje byloje, kurie nepatenka į pranašumais grįstos konkurencijos sritį, reikia vertinti ne tai, ar jie gali sukelti išstūmimo iš rinkos poveikį tokiems pat produktyviems konkurentams, o tik tai, ar jie gali riboti konkurenciją.

104.

Visuotinai žinoma, kad SESV 102 straipsniu nesiekiama apsaugoti mažiau produktyvių konkurentų ( 47 ). Ar tai a contrario reiškia, kad tokioje byloje, kaip ši, norint nustatyti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi faktą, visada reikia patikrinti, ar nagrinėjama praktika gali sukelti išstūmimo iš rinkos poveikį tokiems pat produktyviems konkurentams? O jei taip, kaip reikėtų atlikti tokį vertinimą?

105.

Siekiant rasti atsakymą į šiuos klausimus, pirmiausia naudinga priminti išeities tašką jurisprudencijoje dėl susiejimo (i poskirsnis). Antra, reikia priminti Bendrojo Teismo atsakymus į Google kritiką, kad Komisija nenustatė, jog MPPS išankstinio diegimo sąlygos apribojo konkurenciją (ii poskirsnis). Galiausiai atsižvelgiant į tai reikia įvertinti Google kritiką dėl Bendrojo Teismo procedūros (iii poskirsnis).

106.

Jurisprudencija dėl dominuojančios įmonės vykdomo susiejimo atvejų iš esmės yra tokia, kad jie turi būti kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimas ( 48 ). Praktika, pagal kurią susiejančiojo produkto, kilusio iš dominuojančios rinkos, įsigijimas priklauso nuo susietojo produkto, kilusio iš kaimyninės, pradinės ar galutinės grandies rinkos, įsigijimo, iš tiesų nepatenka į pranašumais grįstos konkurencijos taikymo sritį. Taip yra todėl, kad klientai paprastai pasirenka susietąjį produktą ne dėl jam būdingos vertės ar laisvo pasirinkimo, o perka jį tik tam, kad gautų jiems svarbų siejantįjį produktą. Iš tiesų, šių klientų požiūriu, atsižvelgiant į paslaugų teikėjo dominuojančią padėtį ir jau susilpnėjusią konkurenciją atitinkamoje rinkoje, dažnai nėra priimtinų alternatyvių produktų. Tai rodo, kad toks įmonės, užimančios dominuojančią padėtį siejančiojo produkto rinkoje, elgesys iškreipia konkurenciją susietojo produkto rinkoje. Kad ir kokie veiksmingi būtų dominuojančios įmonės (esami ar potencialūs) konkurentai pastarojoje rinkoje, jie vargu ar gali kompensuoti sverto poveikį, atsirandantį dėl siejančiojo produkto iš kitos rinkos susiejimo. Todėl tokiu atveju galima daryti prielaidą, kad nagrinėjamas elgesys turi bent jau potencialiai antikonkurencinį poveikį ( 49 ).

107.

Vis dėlto (galutiniu) Sprendimu Microsoft / Komisija Bendrasis Teismas byloje, panašioje į nagrinėjamąją, nurodė, jog Komisija, atsižvelgdama į konkrečias šios bylos aplinkybes, teisingai nusprendė neapsiriboti konstatavimu, kad nagrinėjamas elgesys buvo susiejimo atvejis, ir toliau nagrinėti, ar jis galėjo riboti konkurenciją. Iš tiesų, nors Microsoft savo OS Windows įsigijimą susiejo su tuo pačiu metu įsigyjama integruota programa Media Player, naudotojai teoriškai galėjo įsigyti trečiųjų šalių medijos leistuves, jas parsisiųsdami vėliau. Visgi Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos išvadą, kad, ypač dėl naudotojų inertiškumo, tai tebuvo iš esmės teorinė galimybė ir kad konkuruojančios medijos leistuvės, nepriklausomai nuo kokybės, negalėjo atsverti konkurencinio pranašumo, kurį Microsoft įgijo dėl išankstinio diegimo ( 50 ).

108.

Šioje byloje Komisija laikosi tokio požiūrio.

109.

Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 292 punkte, nagrinėjamoje byloje šalys nesiginčijo dėl to, kad naudotojai, remdamiesi MPPS, galėjo gauti bendrųjų paieškos ir naršyklės programėlių, konkuruojančių su susietosiomis programėlėmis. Iš tiesų jos visos pripažino, kad teoriškai tokia galimybė egzistuoja, o MPPS taisyklės jos nedraudžia. Šalys veikiau ginčijosi dėl paskatų, kodėl naudotojai turėtų tai daryti.

110.

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 295 punkte pažymėjo, kad Komisija teisingai teigia, jog prieš darant išvadą, kad nagrinėjamas susiejimas buvo žalingas konkurencijai, reikia ištirti nagrinėjamų susiejimo atvejų poveikį.

111.

Kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 304–312 punktuose, Komisija padarė išvadą, kad konkuruojančios paieškos ir naršyklės programėlės negalėjo kompensuoti pranašumo, kurį Google įgijo susiejusi Google Search su Play Store ir Chrome bei Play Store su Google Search.

112.

Skundžiamo sprendimo 317–596 punktuose Bendrasis Teismas, vertindamas antrąjį pagrindą, atmetė Google argumentą, kad Komisija neįrodė, jog MPPS išankstinio diegimo sąlygos ribojo konkurenciją. Bendrasis Teismas išnagrinėjo Google kritiką, susijusią su penkiais punktais, t. y. išankstinio diegimo nulemto „siekio išlaikyti status quo“ atsiradimu (320–418 punktai), OĮG galimybe iš anksto įdiegti ir pagal numatytąjį nustatymą nustatyti konkuruojančias bendrosios paieškos paslaugas (419–538 punktai), kitų konkurentų priemonėmis, kuriomis jie pasiekia naudotojus (539–567 punktai), priežastiniu ryšiu tarp Google naudojimo dalies ir išankstinio diegimo (568–584 punktai) ir galiausiai visų aplinkybių svarstymu (585–596 punktai).

113.

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas kelis kartus nagrinėjo argumentus, kuriuose kaip naudotojų elgesio ir Google užimamos rinkos dalies priežastis nurodoma tariamai aukštesnė Google paslaugų kokybė. Atsižvelgiant į šiuos Bendrojo Teismo argumentus, aišku, kodėl, jo nuomone, nereikėjo papildomai nagrinėti MPPS poveikio, ypač vertinant galimą išstūmimo iš rinkos poveikį tokiems pat produktyviems Google konkurentams. Tolesnio nagrinėjimo tikslais naudinga trumpai priminti atitinkamas skundžiamo sprendimo išvadas.

114.

Skundžiamo sprendimo 331 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Google pripažino, jog iš anksto įdiegta programėlė pati savaime suteikia pranašumą prieš konkuruojančias programėles, nes jau yra įrenginyje, kai jis pirmą kartą naudojamas, ir prieš naudojant jos nereikia įdiegti. Tai padidina tikimybę, kad naudotojai išbandys iš anksto įdiegtas programėles.

115.

Skundžiamo sprendimo 418 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad įvairūs Google argumentai, kuriais siekiama paneigti pranašumą, suteikiamą iš anksto Google Search ir Chrome įdiegus į Google Android įrenginius, neleidžia suabejoti Komisijos išvadomis dėl „siekio išlaikyti status quo“ atsiradimo, padarytomis remiantis įvairiais ginčijamame sprendime nurodytais aspektais šiuo klausimu.

116.

Skundžiamo sprendimo 426–428 punktuose Bendrasis Teismas dėl galimybės iš anksto įdiegti kitas paieškos programėles nurodė, kad, atsižvelgiant į bendrą MPPS ir SPP poveikį, taip pat į Google Search ir Chrome (kurioje Search turėjo būti nustatyta kaip numatytoji paieškos programėlė ( 51 )) rinkos dalis ir jų raidą, diskusija dėl konkurentų galimybių kompensuoti MPPS išankstinio diegimo sąlygų suteiktą konkurencinį pranašumą iš esmės liko teorinė. Praktiškai konkuruojantys programėlių kūrėjai negalėjo, pasitelkdami išankstinio diegimo sutartis, kompensuoti konkurencinio pranašumo, kurį Google užsitikrino iš anksto įdiegdama Google Search ir Chrome beveik visuose EEE parduodamuose Google Android įrenginiuose, sudarydama sutartis dėl išankstinio diegimo.

117.

Išnagrinėjęs Google skundus šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 537 punkte pažymėjo, kad Komisija galėjo padaryti išvadą, jog konkuruojančių bendrosios paieškos paslaugų teikėjai galėjo laisvai teikti OĮG ir MRTO tokią pačią išankstinę diegimo galimybę, kokia teikiama Google Search programėlei ir Chrome EEE parduodamuose Google Android įrenginiuose. Visgi to neįvyko didžiąją pažeidimo laikotarpio dalį ir bent jau iš dalies galima paaiškinti, kodėl toks išankstinis diegimas nebuvo atliktas, nes MPPS, SPP ir neskaidymo susitarimų poveikis buvo bendras.

118.

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 514 punkte (nuoroda į 294 punktą ir 483 punkto ketvirtą įtrauką) atmetė Google teiginį, jog Komisijos išvada, kad OĮG nebūtų suinteresuoti iš anksto įdiegti konkuruojančias programėles, nes didžioji dalis paieškos naudojimo atitektų Google, reiškia, kad šios programėlės yra ne tokios patrauklios. Pasak Bendrojo Teismo, ginčijamame sprendime buvo išdėstytos priežastys, dėl kurių tokia prielaida nagrinėjamu atveju negalėjo būti daroma, atsižvelgiant į įvairių Google konkurentų pasiūlytų techninių sprendimų svarbą naudotojams ar inovacijoms (ypač specializuotos paieškos paslaugos tam tikra kalba ar skirtos konkrečiai naudotojų grupei).

119.

Bendrojo Teismo išvada dėl galimybės pasiekti naudotojus visų pirma parsisiunčiant konkuruojančias programėles ir per naršyklę naudojantis konkuruojančiomis paieškos paslaugomis, taip pat dėl kritikos, kad Komisija supainiojo konkurencinį pranašumą ir antikonkurencinį išstūmimą iš rinkos, pateikiama skundžiamo sprendimo 567 punkte. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Komisija pagrįstai laikosi nuomonės, kad net jei naudotojai galėjo laisvai atsisiųsti su Google Search ir Chrome konkuruojančias programėles arba pakeisti numatytuosius nustatymus, arba net jei mobiliojo interneto naršyklių kūrėjai galėjo siūlyti savo programėles OĮG, didžiąją pažeidimo laikotarpio dalį tai nebuvo pakankamai įmanoma dėl MPPS išankstinio diegimo sąlygų.

120.

Nustatydamas ryšį tarp naudojimo dalių ir išankstinio diegimo, skundžiamo sprendimo 575 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad tokiu atveju, kaip šis, Komisija neprivalėjo tiksliai nustatyti, ar šias Google naudojimo dalis galima paaiškinti ne tik išankstiniu diegimu, kaip ji mano, bet ir (arba veikiau) Google nurodyta geresne kokybe. Išties šioje byloje išankstinis diegimas nėra ginčijamas, taigi visuose Google Android įrenginiuose buvo įdiegta Google Search programėlė ir Chrome, o apie kokybės įtaką tam, kad nebuvo iš anksto įdiegiama arba atsisiunčiama konkuruojanti programėlė, kalba tik Google, tačiau šiuo tikslu pateiktų įrodymų nepakanka arba jie nėra itin svarbūs.

121.

Be to, kaip Bendrasis Teismas išaiškino skundžiamo sprendimo 577 ir 578 punktuose, net ir darant prielaidą, kad Google Search ir Chrome yra kokybiškai pranašesnės už konkurentų siūlomas paslaugas, tai neturėtų lemiamos reikšmės, nes neteigiama, kad įvairios konkurentų siūlomos paslaugos techniškai negali patenkinti vartotojų poreikių. Taip pat, kaip matyti iš bylos medžiagos, vartotojų poreikius nebūtinai tenkino kokybiškai geriausias sprendimas. Net darant prielaidą, kad Google galėtų teigti, kad jos paslaugos yra toks sprendimas, svarbūs buvo ir kiti nei techninė kokybė kintamieji, pavyzdžiui, privatumo apsauga arba atsižvelgimas į konkrečias paieškos užklausų lingvistines ypatybes.

122.

Galiausiai skundžiamo sprendimo 582 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į Google programėlės Play Store ir jos konkurentų programėlių įvertinimus, kuriais rėmėsi Komisija, įvairių konkuruojančių paslaugų kokybės vertinimas išliko panašus. Vadinasi, Bendrojo Teismo teigimu, į tai būtų galima atsižvelgti konstatuojant, kad atitinkama įvairių konkuruojančių paieškos ir naršymo paslaugų kokybė nėra lemiamas jų naudojimo kriterijus, nes visos jos siūlo paslaugą, kuri gali patenkinti paklausą.

123.

Taigi skundžiamo sprendimo 583 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog iš to, kas išdėstyta, matyti, kad atsižvelgiant į tendenciją įšaldyti padėtį, susijusią su MPPS išankstinio diegimo sąlygomis, ir į tai, kad nėra įrodytas konkretus Google nurodomo kokybinio pranašumo poveikis jos bendrosios paieškos ir naršymo programėlėms, Komisija pagrįstai nusprendė, kad Google naudojimo dalys patvirtino „siekį išlaikyti status quo“, susijusį su išankstiniu diegimu.

124.

Galiausiai Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 596 punkte padarė išvadą, kad Google neįrodė, jog Komisija, vertindama nagrinėjamą elgesį, neatsižvelgė į visas svarbias aplinkybes.

125.

Priešingai, nei teigia Google, atsižvelgdama į šias išvadas, kurių Google pagrįstai neginčija, Komisija neprivalėjo papildomai nagrinėti ne tik to, ar ginčijamos išankstinio diegimo sąlygos galėjo riboti konkurenciją, bet ir to, ar jos galėjo sukelti išstūmimo iš rinkos poveikį, ypač tokiems pat produktyviems konkurentams kaip Google.

126.

Atsižvelgiant į klausimą, ar šios išvados 106 punkte aprašytiems susiejimo atvejams apskritai reikia įrodyti (galimo) antikonkurencinio poveikio buvimą, siekiant įrodyti išstūmimo iš rinkos praktikos piktnaudžiaujamąjį pobūdį, iš esmės būtina, pirma, kad ši praktika būtų grindžiama priemonių, kurios nepatenka į pranašumais grindžiamos konkurencijos sritį, naudojimu ir, antra, kad ji galėtų sukelti išstūmimo iš rinkos poveikį ( 52 ).

127.

Nors abu šie aspektai yra sąlygos, kurios patenka į piktnaudžiavimo praktikos vertinimo sritį ( 53 ), tam tikromis aplinkybėmis to, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė naudojasi kitais ištekliais nei tie, kurie reguliuoja pranašumais grindžiamą konkurenciją, gali pakakti, kad būtų nustatytas piktnaudžiavimo faktas ( 54 ).

128.

Hipotetinio ( 55 ), tokio pat produktyvaus, bet nedominuojančio konkurento galėjimo pakartoti nagrinėjamą elgesį analizė buvo atliekama tais atvejais, kai tokia analizė atrodė prasminga, siekiant ištirti, ar toks elgesys turi būti laikomas pagrįstu priemonių, kurios patenka į įprastos konkurencijos sritį, naudojimu ir (arba) ar jis gali sukelti antikonkurencinį poveikį ( 56 ). Ši analizė, iš pradžių parengta kaip TPPK kriterijus su kainomis susijusiai praktikai vertinti ( 57 ), Teisingumo Teismo nuomone, gali būti svarbi tiek su kainomis susijusiems, tiek nesusijusiems veiksmams, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių ( 58 ).

129.

Pagal jurisprudenciją, kai įmonė per administracinę procedūrą konkurencijos institucijai pateikia patvirtinančių įrodymų, ši institucija privalo juos įvertinti ir, priklausomai nuo aplinkybių, nurodyti priežastis, dėl kurių jų nelaiko tinkamais ( 59 ). Taip pat, kai Komisija remiasi TPPK kriterijumi, Bendrasis Teismas turi įvertinti su tuo susijusius įmonės pateiktus argumentus ( 60 ). Vis dėlto nagrinėjamu atveju neatrodo, kad Google per administracinę procedūrą būtų pateikusi tokių įrodymų, susijusių su MPPS, ir kad Komisija būtų netinkamai įvertinusi šiuos įrodymus, taip pat, kad Komisija pati būtų rėmusis TPPK kriterijumi, į kurį Bendrasis Teismas tinkamai neatsižvelgė.

130.

Be to, jurisprudencijoje jau pripažinta, kad veiksmų analizė atsižvelgiant į jų poveikį tokių pat produktyvių konkurentų atžvilgiu yra tik vienas iš kelių metodų, kuriais galima įvertinti, ar veiksmai gali sukelti išstūmimo iš rinkos poveikį. Todėl konkurencijos institucijos negali būti teisiškai įpareigotos kiekvienu atveju taikyti šį metodą ( 61 ).

131.

Dar daugiau – iš jurisprudencijos matyti, kad gali būti atvejų, kai analizuojant, ar veiksmai yra antikonkurenciniai, tiesiog nėra prasmės remtis klausimu, ar hipotetinis konkurentas galėtų pakartoti šį elgesį. Tai ypač pasakytina apie atvejus, kai tokia analizė nėra tinkama todėl, kad dėl rinkos struktūros praktiškai neįmanomas tokio pat produktyvaus konkurento patekimas į rinką ar nuolatinis buvimas joje arba tokio konkurento nagrinėjamo elgesio pakartojimas.

132.

Kitaip tariant, jei negali būti hipotetinio konkurento, kuris būtų toks pat produktyvus kaip dominuojanti įmonė, arba jei konkurentas negalėtų konkuruoti nuo pat pradžių, kad ir koks produktyvus būtų, tuomet iš tiesų nėra prasmės dominuojančios įmonės elgesio žalingumą analizuoti atsižvelgiant į jos (hipotetinių) konkurentų produktyvumą. Tokia situacija gali susiklostyti, pavyzdžiui, rinkoje, kurioje dominuojanti įmonė užima labai didelę rinkos dalį, turi didelių struktūrinių pranašumų arba kurioje yra didelių kliūčių patekti į rinką ( 62 ).

133.

Kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, nagrinėjamu atveju atitinkamos rinkos priklauso skaitmeninei ekonomikai, kurioje svarbūs tokie kintamieji, kaip inovacijos, prieiga prie duomenų, daugiašališkumas, naudotojų elgsena ar tinklo poveikis. Taigi esant skaitmeninei „ekosistemai“, kai kartu veikia kelios kategorijos tiekėjų, klientų ir vartotojų ir kai jie sąveikauja vienoje platformoje, ekosistemą sudarančių atitinkamų rinkų prekės ar paslaugos gali dubliuotis arba būti susijusios tarpusavyje dėl jų horizontalaus ar vertikalaus papildomumo ( 63 ). Šioms rinkoms būdingos didelės patekimo į jas kliūtys ir sudėtinga tarpusavio sąveika – veiksniai, darantys įtaką vienas kitam ir lemiantys vienas kitą ( 64 ).

134.

Iš to išplaukia, kad nagrinėjamu atveju nėra realu lyginti Google padėtį su hipotetinio tokio pat produktyvaus konkurento padėtimi. Iš tiesų Google užėmė dominuojančią padėtį keliose Android ekosistemos rinkose ( 65 ), todėl galėjo pasinaudoti tinklo poveikiu, kuris leido jai užtikrinti, kad naudotojai naudotųsi Google Search programėle. Dėl to ji gavo prieigą prie duomenų, kurie savo ruožtu leido jai pagerinti savo paslaugas. Joks hipotetinis toks pat produktyvus konkurentas negalėjo atsidurti tokioje situacijoje.

135.

Tokiomis aplinkybėmis reikalavimas, kad Google būtų lyginama su hipotetiniu tokiu pat produktyviu konkurentu, reikštų SESV 102 straipsnyje nustatyto draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi pažeidimą. Iš tiesų, kaip nurodė Teisingumo Teismas, pagal šią nuostatą taip pat draudžiami veiksmai, kurių tikrasis ar potencialus poveikis arba tikslas yra trukdyti potencialiai konkuruojančioms įmonėms ankstesniame etape net patekti į rinką ir taip užkirsti kelią konkurencijos joje augimui. Tokia praktika visų pirma gali būti kliūčių patekti į rinką sudarymas arba kitų blokavimo priemonių ar kitų priemonių, kurios skiriasi nuo priemonių, kuriomis reguliuojama pranašumais grindžiama konkurencija, naudojimas ( 66 ).

136.

Tai pasakytina ir apie konkurentus, kurie jau veikia rinkoje, tačiau (dar) nėra tokie produktyvūs. Iš tiesų, ypač rinkose, kuriose yra didelių patekimo į rinką kliūčių ir kuriose konkurencija jau yra susilpnėjusi dėl dominuojančios įmonės buvimo, tokia įmonė gali atlikti svarbų vaidmenį siekiant tikslo išlaikyti konkurenciją ( 67 ).

137.

Galiausiai Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs, kad gali pasitaikyti atvejų, kai neįmanoma išanalizuoti, ar klientų arba naudotojų elgesys yra susijęs su dominuojančios įmonės paslaugų ar produktų kokybinėmis savybėmis. Tai taikoma tada, kai dominuojančios įmonės naudai priimamam naudotojų sprendimui jau daro įtaką jos veiksmai, kurie nepatenka į pranašumais grindžiamos konkurencijos taikymo sritį, todėl yra iškraipomi.

138.

Taigi Sprendime Servizio Elettrico Nazionale ir kt. Teisingumo Teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai teisiškai patikimai nustatoma, jog klientų ar naudotojų pasirinkimo būdas buvo šališkas, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas dominuojančiai įmonei ir pakenkti jos konkurentams, tokio šališkumo buvimas neleidžia daryti išvados, kad šis pasirinkimas buvo nulemtas geresnių dominuojančios įmonės veiklos rezultatų. Iš tiesų vien dėl paties šališkumo egzistavimo iš esmės būtų neįmanoma nustatyti objektyvių priežasčių, dėl kurių egzistuoja skirtumai. Taigi tuo atveju, kai iškraipymą galima priskirti dominuojančios įmonės elgesiui, skirtumas, susijęs su klientų ar naudotojų skaičiumi, turi būti priskirtas dominuojančiai įmonei ( 68 ).

139.

Iš to išplaukia, kad byloje, kurioje nustatyta, jog klientų elgesys buvo paveiktas diskriminaciniu būdu, to pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog nagrinėjamas elgesys gali sukelti išstūmimo iš rinkos poveikį ( 69 ). Tai a fortiori turi būti taikoma tokios susiejimo strategijos, kaip ši, atveju.

140.

Taigi tokioje byloje, siekiant nustatyti nagrinėjamų veiksmų antikonkurencinį pobūdį, nėra nei būtina, nei įmanoma, nei tikslinga analizuoti, ar tokį elgesį galėjo parodyti ir hipotetinis toks pat produktyvus konkurentas.

141.

Vadinasi, šiuo atveju, kaip per posėdį įtikinamai nurodė BEUC, joks hipotetinis konkurentas nebūtų galėjęs būti toks pat produktyvus kaip Google bendrosios paieškos paslaugų srityje, nes niekas negalėjo kompensuoti išankstinio diegimo pranašumo. Be to, beveik joks konkurentas negalėjo nustatyti išankstinio diegimo sąlygos, nes tokių programėlių parduotuvių, kaip Play Store, rinkoje niekas neužėmė tokios padėties, kaip Google.

142.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad veikla turi būti laikoma nepatenkančia į pranašumais grindžiamos konkurencijos sritį, jeigu ji grindžiama dominuojančiai padėčiai būdingų išteklių naudojimu. Iš tiesų joks hipotetinis konkurentas negalėtų taikyti tokios praktikos, net jei būtų toks pat produktyvus, nes jis neužima dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje ( 70 ).

143.

Iš šios išvados 109–124 punktuose apibendrintų išvadų matyti, kad Google pagrįstai neginčija teiginio, jog naudotojų apsisprendimo naudotis Google, o ne konkuruojančiomis, paslaugomis būdas buvo iškreiptas dėl išankstiniu diegimu bendrovės Google įgyto pranašumo, kurio negalėjo kompensuoti jos konkurentai. Savo ruožtu Google programėlių išankstinį diegimą įgyvendino OĮG, nes tai buvo būtina siekiant gauti licenciją būtinai reikalingai Play Store, su kuria Google užėmė dominuojančią padėtį.

144.

Taigi, buvo teisiškai tinkamai įrodyta, kad naudotojų pasirinkimas buvo iškreiptas dėl išankstinių diegimo sąlygų, kurias Google nustatė naudodamasi priemonėmis, nepatenkančiomis į pranašumais grindžiamos konkurencijos sritį. To pakanka, kad, viena vertus, būtų galima teigti, jog nagrinėjamos sąlygos galėjo sukelti piktnaudžiaujamąjį išstūmimo iš rinkos poveikį, ir, kita vertus, kad būtų neįmanoma išsiaiškinti, ar naudotojų pasirinkimą lėmė (taip pat) tariamai geresnė Google programėlių kokybė.

145.

Vadinasi, Google teiginys, jog Bendrasis Teismas suklydo, nes nepaprašė įrodyti, kad MPPS išstūmimo iš rinkos poveikis nebuvo susijęs su aukštesne Google kokybe ir kad jos galėjo užkirsti kelią tokiems pat produktyviems konkurentams (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis ir apeliacinio skundo antrasis pagrindas), turi būti atmestas.

146.

Atsižvelgiant į ką tik išdėstytus argumentus, konkretūs Google teiginiai, susiję su Bendrojo Teismo klaida, esą padaryta dėl to, kad jis neanalizavo, ar Google Search ir Play Store rinkinys galėjo užkirsti kelią vienodai veiksmingoms konkuruojančioms bendrosios paieškos paslaugoms, negali būti laikomi pagrįstais. Todėl šiuos argumentus trumpai aptarsiu tik kaip alternatyvius.

147.

Pirma, Google teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neatsižvelgė į nagrinėjamos praktikos aprėptį rinkoje. Rinkos aprėpties analizė būtina bet kuriuo piktnaudžiaujamojo išstūmimo iš rinkos atveju. Tai Bendrasis Teismas pripažino ir SPP atžvilgiu. Taip jis padarė nelogišką išvadą, kad MPPS rinkos aprėptis yra didelė, nors SPP atveju panašią rinkos aprėptį laikė nepakankama.

148.

Vis dėlto ši argumentacija negali kelti abejonių dėl Bendrojo Teismo požiūrio pagrįstumo. Iš tiesų, kadangi nagrinėjami susiejimo atvejai dėl savo savybių, kaip nustatė Bendrasis Teismas, neabejotinai nepateko į pranašumais grindžiamos konkurencijos sritį, jų rinkos aprėpties analizė, kuri bet kuriuo atveju buvo parengta su kainomis susijusiems veiksmams, nagrinėjamu atveju nebuvo reikalinga siekiant nustatyti šių veiksmų piktnaudžiaujamąjį pobūdį ( 71 ).

149.

Antra, Google dar kartą tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai patvirtino Komisijos požiūrį, visų pirma dėl Google Search, pagal kurį nebūtina nustatyti išstūmimo iš rinkos poveikio tokiems pat produktyviems konkurentams, kurį daro išankstinio diegimo sąlygos.

150.

Šis argumentas turi būti atmestas dėl šios išvados 125–145 punktuose išdėstytų priežasčių. Be to, apeliaciniame skunde Google šiaip ar taip neginčija šios išvados 118, 121 ir 122 punktuose primintų Bendrojo Teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad naudotojams svarbią reikšmę turėjo ne tik kokybė ir kad, be to, įvairių konkuruojančių paslaugų kokybės vertinimas išliko panašus. Tas pats pasakytina ir apie šios išvados 115–117 punktuose pateiktas faktines išvadas, pagal kurias konkuruojančios paieškos paslaugos negalėjo kompensuoti „siekio išlaikyti status quo“.

151.

Galiausiai, Google nuomone, Bendrasis Teismas nepagrįstai neanalizavo, ar skirtingos galimybės pasiekti naudotojus (išankstinis diegimas kartu su Google programėle, taip pat atsisiuntimas ir prieiga per naršyklę), ne tik atskirai, bet ir kartu, galėjo leisti ne mažiau produktyviems konkurentams išlikti konkurencingiems.

152.

Vis dėlto šis argumentas taip pat reiškia bandymą iš naujo įvertinti Bendrojo Teismo nustatytas faktines aplinkybes, kurių Google iš esmės neginčija. Be to, Google nepaaiškina, kokią konkrečiai pridėtinę vertę būtų turėjusi likusių galimybių analizė „vertinant jas kartu“, palyginti su Bendrojo Teismo atlikta šių galimybių analize.

153.

Konkretūs Google argumentai, susiję su galimybėmis tokiems pat produktyviems konkurentams atsverti pranašumą, kurį sukūrė Chrome naršyklės susiejimas su Play Store ir Google Search, taip pat negali paneigti anksčiau išdėstytų išvadų.

154.

Pirma, pasak Google, Bendrasis Teismas analizavo Chrome susiejimo teisėtumą, remdamasis kita geografine rinka nei ta, kuri apibrėžta ginčijamame sprendime. Tai darydamas jis neanalizavo nei nagrinėjamos praktikos aprėpties rinkoje, nei pranašumo, kurį Google įgijo dėl išankstinio diegimo, nei klausimo, ar likusios konkurentams prieinamos galimybės neleidžia konstatuoti išstūmimo iš rinkos.

155.

Šis argumentas negali būti laikomas pagrįstu, nes grindžiamas prielaida, kad, norint nustatyti šios praktikos piktnaudžiaujamąjį pobūdį, turėjo būti nustatyta Chrome ir Play Store bei Google Search rinkinio aprėptis rinkoje. Visgi, kaip išdėstyta šios išvados 148 punkte, šioje byloje to daryti nereikėjo.

156.

Antra, Google teigia, kad Bendrasis Teismas pagal analogiją klaidingai perkėlė išvadas, susijusias su Google Search susiejimu, Chrome susiejimui.

157.

Vis dėlto Google argumentai, kuriais ji grindžia šią kritiką, yra nepriimtini, nes jais siekiama, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų faktinius Google Search ir Chrome išankstinio įdiegimo pasekmių ir poveikio skirtumus. Be to, Google neįrodo nei iškraipymo, nei teisės klaidos, esą padarytos skundžiamo sprendimo 439–465 punktuose pateiktuose Bendrojo Teismo vertinimuose, pagal kuriuos konkuruojančios naršyklių paslaugos negalėjo kompensuoti pranašumo, kurį suteikė iš anksto įdiegta Chrome, nors konkurencija, susijusi su naršyklėmis, buvo didesnė nei konkurencija, susijusi su bendrosiomis paieškos paslaugomis.

158.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Google nepavyko įrodyti teisės klaidų, kurias Bendrasis Teismas tariamai padarė vertindamas pirmojoje instancijoje jos pateiktus argumentus, susijusius su MPPS išankstinio diegimo sąlygomis. Taigi du pirmuosius apeliacinio skundo pagrindus reikia atmesti.

159.

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo Google tvirtina, kad Bendrasis Teismas perrašė ginčijamo sprendimo motyvus, susijusius su neskaidymo susitarimais, ir klaidingai įvertino ryšį tarp šių susitarimų ir jų tariamo poveikio (a skirsnis). Remiantis apeliacinio skundo ketvirtuoju pagrindu, Bendrasis Teismas nepagrįstai patvirtino Komisijos sprendimą nepripažinti Google argumentų, kuriais ji grindė neskaidymo susitarimuose, pripažintuose piktnaudžiavimu, nustatytus įpareigojimus (b skirsnis).

160.

Google apeliacinio skundo trečiajame pagrinde Bendrajam Teismui priekaištauja, kad jis iš naujo aiškino Komisijos nustatytą piktnaudžiavimą, susijusį su neskaidymo susitarimais (žr. šios išvados 22 punktą) (1 poskirsnis), ir tariamą išstūmimo iš rinkos poveikį priskyrė elgesiui, kurio Komisija nebuvo pripažinusi piktnaudžiavimu (2 poskirsnis).

161.

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmos dalies Google tvirtina, kad Bendrasis Teismas išplėtė išvadas dėl piktnaudžiavimo neskaidymo susitarimais ir padarė teisės klaidą, nes į piktnaudžiavimu pripažintą elgesį įtraukė teisėtą praktiką.

162.

Kaip nurodyta šios išvados 22 punkte, norėdami gauti Play Store ir Google Search licenciją OĮG turėjo sudaryti neskaidymo susitarimą. Taip jie įsipareigojo neparduoti įrenginių, kuriuose veikia Google nepatvirtintos Android versijos. Todėl sudaryti MPPS buvo galima tik sudarius neskaidymo susitarimą.

163.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 806–808 punktuose išaiškino, kad neskaidymo susitarime nustatyta pareiga laikytis minimalaus suderinamumo standarto, taikomo diegiant Android pirminį programos tekstą.

164.

Šis įpareigojimas buvo taikomas visiems įrenginiams, kuriuos pardavė neskaidymo susitarimą sudaręs OĮG, jei tuose įrenginiuose buvo įdiegta Android arba Android atmaina ( 72 ). Norint įrodyti, kad įrenginiai atitinka nustatytus standartus, reikėjo atlikti testus. Šiuos testus išlaikiusios Android atmainos Bendrojo Teismo buvo pavadintos „su Android suderinamomis atmainomis“, o neištestuotos ar testų neišlaikiusios Android atmainos – „nesuderinamomis Android atmainomis“ ( 73 ).

165.

Kaip Bendrasis Teismas patikslino skundžiamo sprendimo 810, 811 ir 828 punktuose, ginčijamame sprendime neskaidymo susitarimai pripažinti piktnaudžiavimu tik tiek, kiek jais reikalaujama, kad OĮG garantuotų visų savo parduodamų įrenginių, kurių OS yra Android arba Android atmaina, suderinamumą su nustatytais standartais, įskaitant įrenginius, kuriuose iš anksto nebuvo įdiegtos Google programėlės. Kitaip tariant, neskaidymo susitarimai laikomi piktnaudžiavimu tik dėl to, kad pagal juos draudžiama prekiauti išmaniaisiais mobiliaisiais įrenginiais su OS, laikoma nesuderinama Android atmaina, net jei šiuose įrenginiuose nėra iš anksto įdiegtų Google programėlių.

166.

Pasak Bendrojo Teismo, tai išplaukia iš to, kad Komisija pripažino suderinamumo įpareigojimus pagrįstais išmaniųjų mobiliųjų įrenginių, kuriuose iš anksto įdiegtos Google programos, atveju.

167.

Dabar Google Bendrajam Teismui priekaištauja, kad jis perrašė šias Komisijos išvadas ir jas pritaikė praktikai, kurios Komisija apskritai nebuvo pripažinusi piktnaudžiavimu.

168.

Iš tiesų Google teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija piktnaudžiavimu laikė tik OĮG įpareigojimą laikytis neskaidymo susitarimuose nustatytų suderinamumo įsipareigojimų, kad gautų Play Store ir Google Search licenciją. Priešingai, Bendrasis Teismas, pavyzdžiui, skundžiamo sprendimo 828 ir 864 punktuose, piktnaudžiavimo praktiką įvardijo kaip praktiką, kuria „trukd[oma] kurti ir pateikti į rinką įrenginius, veikiančius su nesuderinama Android atmaina“.

169.

Išplėsdamas nagrinėjamą piktnaudžiavimą Bendrasis Teismas neleistinai įtraukė teisėtą Google praktiką suteikti licencijas savo nuosavybės teise valdomoms programų sąsajoms (toliau – API) ( 74 ) tik tada, kai jos naudojamos suderinamuose Android įrenginiuose. Taip Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, vertindamas priežastinį ryšį tarp įtariamo piktnaudžiavimo ir tariamų padarinių.

170.

Vis dėlto Komisija tam prieštarauja ir teigia, kad ši kritika grindžiama netiksliu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

171.

Iš tiesų skundžiamo sprendimo 812, 815 ir 816 punktuose Bendrasis Teismas, visų pirma remdamasis ginčijamo sprendimo 1036 konstatuojamąja dalimi, priminė, kad Komisija, remdamasi Sprendimu Microsoft / Komisija ( 75 ) ir sąlygomis, kuriomis gali būti konstatuotas piktnaudžiavimas ( 76 ) produktų ar įpareigojimų rinkiniu, iš esmės apkaltino Google tuo, kad ji ėmėsi antikonkurencinės praktikos, kuria buvo siekiama iš nesuderinamų Android atmainų atimti komercines rinkas. Visų pirma tai buvo daroma dėl to, kad, kaip teigiama ginčijamame sprendime, nesuderinamos Android atmainos kėlė realią konkurencinę grėsmę Google, neskaidymo įpareigojimai trukdė kurti nesuderinamas Android atmainas, o su Android suderinamos atmainos nekėlė bendrovei Google realios konkurencinės grėsmės. Be to, nagrinėjamų įpareigojimų galimybę riboti konkurenciją sustiprino tai, kad nesuderinamų Android atmainų kūrėjams nebuvo prieinamos Google nuosavybės teise valdomos API sąsajos, o tai sumažino kūrėjų paskatas kurti programėles, skirtas veikti tokiose operacinėse sistemose.

172.

Skundžiamo sprendimo 828 punkte Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, jog Komisija prieštarauja Google dėl to, kad ši Play Store ir Google Search licencijų suteikimą susiejo su tam tikrais įpareigojimais, kuriais ribojama šias licencijas norinčių gauti OĮG laisvė, visų pirma draudžiant jiems prekiauti bet kokiais kitais įrenginiais su nesuderinama Android atmaina. Komisija neginčija Google teisės nustatyti suderinamumo reikalavimus įrenginiams, kuriuose įdiegtos jos programėlės. Vis dėlto ji mano, kad Google piktnaudžiauja, trukdydama kurti ir pateikti rinkai įrenginius, veikiančius su nesuderinama Android atmaina. Taigi būtina išnagrinėti, ar Komisijai pavyko įrodyti, kad Google, kaip ji nurodo ginčijamame sprendime, atliko veiksmus, kuriais siekė išstumti nesuderinamas Android atmainas iš rinkos, ir ar šie veiksmai gali būti laikomi antikonkurenciniais pagal SESV 102 straipsnį.

173.

Priešingai, nei teigia Google, šie argumentai neatskleidžia jokio ginčijamo sprendimo teiginių pakeitimo.

174.

Prieštaraudama šioms skundžiamo sprendimo dalims, Google iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis nesuderinamų Android atmainų pašalinimą įvardijo kaip suderinamumo įpareigojimų, įtvirtintų neskaidymo susitarimuose, kuriuos Komisija pripažino piktnaudžiavimu, tikslą. Vis dėlto taip Bendrasis Teismas neleistinai nepakeitė ginčijamo sprendimo motyvų, o tik apibendrino esminę to sprendimo kritiką, susijusią su neskaidymo susitarimų piktnaudžiaujamuoju poveikiu ( 77 ).

175.

Iš šios išvados 171 punkte išdėstyto Bendrojo Teismo pateikto ginčijamo sprendimo 1036 konstatuojamosios dalies, kurios teisingumo Google neginčija, apibendrinimo matyti, kad Komisija iš tiesų joje (ir paskesniuose ginčijamo sprendimo skirsniuose, nurodytuose 1036 konstatuojamojoje dalyje) laikėsi nuomonės, jog ginčijamuose neskaidymo susitarimuose nustatyti įpareigojimai galėjo riboti konkurenciją būtent dėl to, kad trukdė kurti nesuderinamas Android atmainas. Joje Komisija paaiškino, kad tik tos atmainos kėlė grėsmę Google ir kad jų kūrimas buvo apribotas, nes OĮG jų nebepardavinėjo, antraip nebūtų gavę Google programėlių licencijos.

176.

Tai logiškai reiškia, kad Komisija apkaltino Google taikius praktiką, kuria siekta išstumti iš rinkos nesuderinamas Android atmainas, nes jos kėlė grėsmę jos veiklai. Nagrinėdamas, ar Komisija nustatė šį faktą pagal reikiamus standartus, Bendrasis Teismas neperrašė ginčijamo sprendimo.

177.

Be to, panagrinėjus atidžiau paaiškėja, kad Google kritikos esmė iš tiesų yra nukreipta į Bendrojo Teismo vertinimą, pateiktą skundžiamo sprendimo 853–856 ir 863 punktuose. Šioje byloje Bendrasis Teismas, vertindamas neskaidymo susitarimus, kaip kontekstinį elementą įtraukė Google praktiką rezervuoti savo nuosavybės teise valdomas API Android suderinamoms atmainoms.

178.

Pasak Google, tai, kad OĮG prekiavo tik suderinamais Android įrenginiais, lėmė ne ginčijami neskaidymo susitarimuose nustatyti įpareigojimai siekiant gauti Play Store ir Google Search licenciją, o OĮG noras turėti prieigą prie Google API. Visgi nei Komisija, nei Bendrasis Teismas nekritikavo Google praktikos rezervuoti šias API suderinamiems įrenginiams.

179.

Kaip nurodžiau šios išvados 60, 61, 67 ir 68 punktuose, praktiką, kuri kritikuojama kaip piktnaudžiavimas, teisinga vertinti atsižvelgiant į visas jos aplinkybes. Iš tiesų būtų dirbtina ir nerealu, jei praktika būtų analizuojama atskirai nuo konkretaus teisinio ir faktinio konteksto. Taigi kontekstinio elemento įtraukimas į šį vertinimą nepriklauso nuo to, ar pats elementas buvo pripažintas piktnaudžiaujamuoju. Kaip FairSearch įtikinamai paaiškino teismo posėdyje, visų pirma esant tokiai dominuojančiai įmonei, kaip Google, nederėtų ignoruoti pačios įmonės sukurtų rinkos sąlygų.

180.

Vadinasi, apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

181.

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antroje dalyje, kuri yra susijusi su ką tik įvertintais argumentais, Google tvirtina, kad Bendrasis Teismas suklydo įtariamą išstūmimo iš rinkos poveikį priskirdamas ginčijamiems neskaidymo susitarimuose nustatytiems suderinamumo įpareigojimams. Aplinkybė, kad OĮG neturėjo paskatų prekiauti nesuderinamomis Android atmainomis, greičiau buvo susijusi su tuo, kad jie negalėjo naudotis strategiškai svarbiomis Google nuosavybės teise valdomomis API.

182.

Jeigu Bendrasis Teismas būtų atlikęs priešingos padėties analizę, būtų nustatęs, kad, jei neskaidymo susitarimuose nustatytų įpareigojimų nebūtų buvę, nesuderinamos Android atšakos būtų buvusios lygiai tokioje pačioje padėtyje: dėl Google (teisėtos) praktikos, susijusios su jos API, taip pat būtų kilusi problema, nes OĮG nenorėjo jomis prekiauti.

183.

Be to, Bendrasis Teismas šią aplinkybę pripažino skundžiamo sprendimo 226–233 punktuose pateiktuose paaiškinimuose dėl Google dominuojančios padėties. 229 punkte jis nustatė, kad alternatyvi Android versija iš pradžių galėjo būti nepatikima konkurentė, visų pirma dėl to, kad Google nuosavybės teise valdomų programėlių (kurių tokioje versijoje nebuvo) kopijoms sukurti būtų reikėję laiko ir didelių investicijų.

184.

Taigi, skundžiamo sprendimo 893 punkte nusprendęs, kad nebūtina atlikti priešingos padėties analizės, nes Komisija tinkamai įrodė neskaidymo susitarimų antikonkurencinį poveikį, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

185.

Šis teiginys taip pat negali būti laikomas pagrįstu.

186.

Kaip nurodyta šios išvados 93, 94 ir 97 punktuose, vertindama galimą ar faktinį antikonkurencinį praktikos poveikį Komisija neprivalo atlikti priešingos padėties analizės bet kuriuo atveju. Visų pirma to nereikalaujama, kai šis poveikis nustatomas kitais būdais, atitinkančiais reikalaujamą standartą. Be to, ypač dabartinėmis itin sudėtingų skaitmeninių rinkų aplinkybėmis, gali pasirodyti netinkama spėlioti apie hipotetines veiksmų, kurių rinkos dalyviai būtų galėję imtis, jei nebūtų buvę nagrinėjamo dominuojančios įmonės elgesio, galimybes. Galiausiai, kaip teigia pati Komisija ir kaip Bendrasis Teismas nurodė, pavyzdžiui, skundžiamo sprendimo 850 punkte, Komisija neprivalo įrodyti, kad šis elgesys buvo vienintelė priežastis, dėl kurios atsirado išstūmimo iš rinkos poveikis; pakanka, kad būtų nustatyta, jog jis prisidėjo prie šio poveikio.

187.

Be to, Bendrojo Teismo išvada dėl Google dominuojančios padėties, teigiant, kad egzistavo rizika, jog alternatyvios Android versijos iš pradžių gali būti nepatikimos konkurentės, todėl galimas tokių versijų egzistavimas nekėlė abejonių dėl išvadų, susijusių su dominuojančia padėtimi rinkoje, nereiškia, kad šios versijos nedarė jokio konkurencinio spaudimo Google. Bendrasis Teismas 844–847 punktuose veikiau nustatė, kad nesuderinamos Android atmainos kėlė konkurencinę grėsmę bendrovei Google, o Google nesuabejojo juose pateiktais įrodymais.

188.

Iš šių argumentų išplaukia, kad reikia atmesti ir trečiojo pagrindo antrą dalį, taigi ir visą apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą.

189.

Apeliacinio skundo ketvirtajame pagrinde Google tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes nepripažino objektyvių neskaidymo susitarimų pagrindų.

190.

Kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 876 punkte, elgesys nėra piktnaudžiavimas, jeigu jis pateisinamas konkurenciją skatinančiais privalumais arba atitinka teisėtus interesus, o dominuojanti įmonė turi įrodyti, kad taip yra iš tikrųjų ( 78 ).

191.

Vis dėlto argumentai, kuriuos Google pateikia siekdama įrodyti Bendrojo Teismo vertinant šią aplinkybę padarytas klaidas, didžiąja dalimi yra nepriimtini, nes jais siekiama, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų faktines aplinkybes, nenurodant jokio kaltinimo dėl šių aplinkybių iškraipymo ( 79 ). Vertinant šiuos argumentus ir juose ginčijamas Bendrojo Teismo išvadas matyti, jog Google paprasčiausiai nepavyko įrodyti, kad ginčijamos antikonkurencinės neskaidymo susitarimų dalys buvo objektyviai būtinos ir pateisinamos.

192.

Pirma, pasak Google, skundžiamo sprendimo 880 punkte Bendrasis Teismas, siekdamas paneigti argumentą, kad neskaidymo susitarimuose nustatyti įpareigojimai buvo būtini šiai OS išlikti rinkoje, klaidingai rėmėsi faktiniu Android augimu, kol galiojo neskaidymo susitarimai. Bendrasis Teismas veikiau turėjo išnagrinėti, kaip Android galėjo vystytis nesant nagrinėjamų įpareigojimų.

193.

Vis dėlto, kaip ne kartą minėta, Komisija ir Bendrasis Teismas neturi nagrinėti, kaip rinka būtų galėjusi vystytis, jei nebūtų buvę aptariamo elgesio ( 80 ). Kadangi Google nepateikė svarių argumentų dėl konkretaus nagrinėjamų įpareigojimų būtinumo, Bendrasis Teismas pagrįstai rėmėsi Google dominuojančia padėtimi ir Android augimu, konstatuodamas, kad Google pateikti kitų operacinių sistemų, kurios veikia kaip „atviroji programinė įranga“, pavyzdžiai nepadarė tariamos grėsmės Android išlikimui įtikinamos.

194.

Antra, pasak Google, Bendrasis Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į teisėtą Google interesą apsaugoti nuo nesuderinamumo ir susiskaidymo ne tik Android versijas, suderinamas su Google programėlėmis, bet ir visą Android ekosistemą, t. y. ir versijas be Google programėlių. Bendrasis Teismas neatsižvelgė ir į susijusius Google argumentus.

195.

Ši kritika nepagrįsta, nes Bendrasis Teismas šiuo klausimu Google argumentus įvertino skundžiamo sprendimo 882–884, 886 ir 889–891 punktuose. Tai darydamas Bendrasis Teismas, visų pirma 891 punkte, nusprendė, kad Google neįrodė nesuderinamų Android atmainų pašalinimo būtinybės siekiant, kad išliktų Android ekosistema.

196.

Trečia, Google tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai įvertino, jog neskaidymo susitarimais nustatyti įsipareigojimai buvo conditio sine qua non, kad būtų galima pagal licenciją nemokamai siūlyti atvirąją OS. Taip jis atėmė iš dominuojančių įmonių galimybę ateityje pradėti taikyti tokį „valdomą atvirosios programinės įrangos modelį“; nuo šiol šios įmonės galės rinktis tik tarp uždaros ir visiškai atviros programinės įrangos modelio.

197.

Vis dėlto, kaip teisingai teigia Komisija, ši kritika taip pat nepagrįsta. Iš tiesų iš Bendrojo Teismo išvadų, visų pirma iš skundžiamo sprendimo 878, 882 ir 890 punktų, matyti, kad dominuojanti įmonė ir toliau turi visišką teisę taikyti „valdomą atvirosios programinės įrangos modelį“ su proporcingais ir pagrįstais apribojimais. Šiuo aspektu pavyzdys yra neskaidymo susitarimais nustatyti suderinamumo įpareigojimai dėl įrenginių su Google programėlėmis, kurių Komisija neginčijo. Vis dėlto, kaip šio sprendimo 886 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas, įmonės teisė pasinaudoti savo kuriamų paslaugų teikiama ekonomine nauda nereiškia, kad jai turi būti pripažinta teisė neleisti veikti rinkoje potencialiems konkurentams.

198.

Galiausiai, ketvirta, Google teigimu, Bendrasis Teismas neteisingai įvertino jos argumentus, kad prekių ženklų strategija, pagal kurią prekių ženklai Google ir Android būtų rezervuoti suderinamiems įrenginiams ir kurią Komisija pasiūlė kaip mažiau ribojančią alternatyvą, nebūtų praktiškai įgyvendinama.

199.

Šis argumentas nepriimtinas, nes Google prieštarauja Bendrojo Teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, susijusioms su prekių ženklų strategija, ir pakartoja su tuo susijusius pirmosios instancijos teisme pateiktus argumentus, tačiau nenurodo jokio įrodymų iškraipymo ar Bendrojo Teismo padarytos klaidos teisiškai kvalifikuojant įrodymus skundžiamo sprendimo 883 punkte.

200.

Apskritai iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas.

201.

Darytina išvada, kad Google nepavyko įrodyti, jog Bendrasis Teismas, pirmojoje instancijoje vertindamas Google argumentus dėl piktnaudžiavimo, susijusio su neskaidymo susitarimais nustatytų suderinamumo įpareigojimų pobūdžiu, padarė teisės klaidų. Taigi apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

202.

Apeliacinio skundo penktajame pagrinde Google tvirtina, kad Bendrasis Teismas, nusprendęs, jog Komisija neįrodė portfeliu grindžiamų SPP piktnaudžiaujamojo pobūdžio, turėjo panaikinti visą ginčijamą sprendimą. Iš tiesų šis sprendimas buvo grindžiamas vieno tęstinio pažeidimo, sudaryto iš keturių skirtingų pažeidimų (MPPS ir Google Search rinkinio, MPPS ir Chrome rinkinio, neskaidymo susitarimų ir portfeliu grindžiamų SPP), konstatavimu. Išnykus portfeliu grindžiamoms SPP, kurios buvo esminis ir nedalomas šio vieno tęstinio pažeidimo elementas, nebegalėjo būti palikta galioti ir likusi ginčijamo sprendimo dalis.

203.

Komisijos nuomone, šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes Google pirmojoje instancijoje nekėlė vieno tęstinio pažeidimo buvimo klausimo ir neteigė, kad ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas visas, jei būtų panaikinta viena iš jo sudedamųjų dalių.

204.

Šis prieštaravimas turi būti atmestas. Tiesa, kad apeliaciniame skunde apeliantas negali pateikti naujų motyvų ir argumentų, kurie nebuvo aptarti pirmojoje instancijoje. Vis dėlto leidžiama pateikti apeliacinį skundą ir Teisingumo Teisme remtis pagrindais, kylančiais iš skundžiamo sprendimo, kurie skirti jo pagrįstumui teisės požiūriu ginčyti ( 81 ).

205.

Šiaip ar taip, Google apeliacinio skundo penktasis pagrindas yra nepagrįstas.

206.

Jeigu keli veiksmai ar tęstinis elgesys yra „bendro plano“ dalis dėl jų tapataus tikslo iškraipyti konkurenciją, jie kartu gali sudaryti vieną tęstinį pažeidimą ( 82 ). Nors ši sąvoka iki šiol pirmiausia buvo vartojama siekiant įrodyti kelių įmonių padarytų SESV 101 straipsnio pažeidimų vienovę ir tęstinumą, ji taip pat gali būti svarbi taikant SESV 102 straipsnį ( 83 ).

207.

Nagrinėjamu atveju, kaip nurodė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 18, 64–72 ir 1018–1029 punktuose, dėl jų bendro tikslo ir bendro poveikio Komisija nagrinėjamus apribojimus apibūdino ne tik kaip keturis atskirus pažeidimus, bet ir kaip vieną tęstinį pažeidimą. Visų pirma Komisija taip padarė dėl to, kad šie apribojimai buvo bendros Google strategijos, kuria ji siekė įtvirtinti savo dominuojančią padėtį bendrosios internetinės paieškos rinkoje tuo metu, kai labai išaugo mobiliojo interneto svarba, dalis. Bendras šios strategijos tikslas buvo užtikrinti, kad Google turėtų geriausią įmanomą prieigą prie bendrųjų paieškų, kurias vartotojai atlieka išmaniaisiais mobiliaisiais įrenginiais.

208.

Kaip teisingai nurodo Google, Sąjungos teisės aktą panaikinti iš dalies galima, tik jei prašomas panaikinti dalis įmanoma atskirti nuo viso akto. Šis reikalavimas nėra tenkinamas, kai dėl dalinio akto panaikinimo būtų pakeista šio akto esmė ( 84 ).

209.

Vis dėlto šioje byloje ginčijamo sprendimo dalinis panaikinimas dėl ketvirtojo pažeidimo, susijusio su portfeliu grindžiamomis SPP, nelemia, kaip teigia Google, šio akto esmės pakeitimo dėl kitų trijų pažeidimų, taip pat dėl jų sudaromo vieno tęstinio pažeidimo.

210.

Viena vertus, kaip paaiškinta šios išvados 60–69 ir 179 punktuose, išvadų, susijusių su portfeliu grindžiamomis SPP, panaikinimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo išvadoms dėl kitų trijų pažeidimų. Vien tai, kad šios kitos dalys tebegalioja, neleidžia panaikinti viso šio sprendimo ( 85 ).

211.

Antra vertus, Komisijos išvados, kurias patvirtino Bendrasis Teismas, dėl vieno tęstinio pažeidimo buvimo taip pat lieka galioti, nepaisant to, kad portfeliu grindžiamos SPP nebuvo pripažintos savarankišku pažeidimu.

212.

Kaip nurodė Bendrasis Teismas, visų pirma skundžiamo sprendimo 1021–1023 ir 1025 punktuose, iš nustatytų pažeidimų faktinių aplinkybių matyti, kad nagrinėjami pirmasis ir antrasis apribojimai, t. y. MPPS ir Google Search rinkinys, MPPS ir Chrome rinkinys bei neskaidymo susitarimai, kvalifikuoti kaip trys atskiri pažeidimai, buvo bendros strategijos dalis. Šią strategiją sudarė specialių sąlygų nustatymas, viena vertus, dėl OS Android naudojimo ir, kita vertus, dėl tam tikrų programėlių ir paslaugų naudojimo. Ja siekta numatyti mobiliojo interneto raidą ir kartu išsaugoti pačios Google verslo modelį, pagrįstą pajamomis, gaunamomis iš esmės iš bendrosios paieškos paslaugos naudojimo. Taigi pagal šią Google įgyvendinamą bendrą strategiją dominuojančios padėties, kurią ji užėmė per visą pažeidimo laikotarpį, išsaugojimas nacionalinėse bendrosios paieškos paslaugų rinkose turėjo lemiamą reikšmę ir prie to prisidėjo aptariami pirmasis ir antrasis ribojimai.

213.

Šios išvados, kurių faktinio pagrindo Google neginčija, nerodo teisės klaidos, susijusios su išvada, kad net ir nenustačius, jog portfeliu grindžiamos SPP yra savarankiškas pažeidimas, MPPS ir neskaidymo susitarimai ir toliau buvo tarpusavyje susieta sistema, kuri padėjo įgyvendinti bendrą piktnaudžiavimo strategiją, skirtą tapačiam tikslui pasiekti.

214.

Be to, iš šios išvados 60–69 ir 179 punktuose pateiktų teiginių matyti, kad atitinkamos aplinkybės, susijusios su portfeliu grindžiamomis SPP, net jei ir nebuvo apibūdintos kaip savarankiškas pažeidimas, buvo neatsiejama bendros Google strategijos dalis. Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai vertindamas pažeidimą atsižvelgė į šiuos elementus. Priešingai, nei teigia Google, tai pasakytina konstatuojant tiek atskirus pažeidimus, tiek vieną tęstinį pažeidimą ( 86 ).

215.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad penktasis pagrindas taip pat turi būti atmestas.

216.

Kadangi nė vienas iš pirmųjų penkių apeliacinio skundo pagrindų nėra pagrįstas, Bendrojo Teismo išvados dėl pažeidimo buvimo ir jo požymių turi būti paliktos galioti.

217.

Šeštajame, paskutiniajame, apeliacinio skundo pagrinde Google teigia, kad Bendrasis Teismas, vykdydamas savo neribotą jurisdikciją dėl baudos skyrimo, padarė keturias teisės klaidas. Kadangi perskaičiuodamas baudą Bendrasis Teismas neteisingai atsižvelgė į tai, kad portfeliu grindžiamos SPP nepripažįstamos savarankišku pažeidimu, jis de facto padidino baudą už kitas pažeidimo dalis.

218.

Kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 19 punkte, ginčijamu sprendimu Komisija bendrovei Google LLC skyrė 4342865000 EUR baudą, iš jų 1921666000 EUR solidariai su bendrove Alphabet Inc. Nustatydama šią sumą Komisija atsižvelgė į Google atitinkamų pardavimų EEE vertę, susijusią su vienu tęstiniu pažeidimu, paskutiniaisiais dalyvavimo darant pažeidimą metais (2017 m.) ir pritaikė pažeidimo sunkumo koeficientą (11 %). Tada Komisija padaugino sumą, gautą iš dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus (maždaug 7,52), ir pridėjo papildomą sumą (sudarančią 11 % 2017 m. pardavimų vertės), kad atgrasytų nuo tokių pat veiksmų panašias įmones. Komisija taip pat nusprendė, kad nereikia atsižvelgti į lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, visų pirma į didelį Google finansinį pajėgumą, siekiant sumažinti arba padidinti baudą.

219.

Skundžiamo sprendimo 1016 ir 1029 punktuose Bendrasis Teismas paaiškino, kad, panaikinus nagrinėjamą sprendimą dėl portfeliu grindžiamų SPP piktnaudžiaujamojo poveikio, reikėjo pakeisti šį sprendimą ir tiek, kiek jame konstatuota, kad Google padarė vieną tęstinį SESV 102 straipsnio pažeidimą, kuris yra ketvirtasis pažeidimas. Vis dėlto taip pat jis turėjo atsižvelgti į tai, kad vieno tęstinio pažeidimo, kaip bendros strategijos dalies, nustatymas, kurį patvirtina pirmasis ir antrasis šio pažeidimo aspektai, t. y. MPPS ir neskaidymo susitarimai, nebuvo neteisėtas.

220.

Toliau skundžiamo sprendimo 1036–1112 punktuose Bendrasis Teismas išdėstė aspektus, į kuriuos atsižvelgė perskaičiuodamas baudą. Bendrasis Teismas paaiškino, kad atsižvelgė į tą pačią pardavimų vertę, kaip ir Komisija (1072 punktas), tačiau taikomas Komisijos nustatytas fiksuotas 11 % šios pardavimų vertės svorio koeficientas nepakankamai atspindėjo pažeidimo įgyvendinimą ir intensyvumą atitinkamu laikotarpiu (1081 punktas). Dėl pažeidimo intensyvumo Bendrasis Teismas išskyrė tris laikotarpius, t. y. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., nuo2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. ir nuo 2014 m. kovo 31 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo 2018 m. liepos 18 d. Bendrojo Teismo nuomone, pažeidimo intensyvumas buvo ypač didelis antruoju laikotarpiu (1082–1094 punktai).

221.

Remdamasis šiais argumentais Bendrasis Teismas nustatė 4125000000 EUR dydžio baudą vietoj 4342865000 EUR, iš jų 1520605895 EUR solidariai su bendrove Alphabet Inc. (1099 ir 1100 punktai).

222.

Prieš nagrinėjant Google kritiką šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento (EB) Nr. 1/2003 ( 87 ) 31 straipsnyje pagal SESV 261 straipsnį Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija suteikia kompetentingam teismui teisę ne tik atlikti paprastą baudos teisėtumo kontrolę, bet ir pakeisti Komisijos vertinimą savo vertinimu ir atitinkamai panaikinti, sumažinti ar padidinti paskirtą mokėtinos baudos dydį ( 88 ).

223.

Žinoma, šios neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva ( 89 ). Vis dėlto siekdamas įvykdyti kontrolės pasinaudojant neribota jurisdikcija, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, reikalavimus dėl baudos Sąjungos teismas, įgyvendindamas SESV 261 ir 263 straipsniuose numatytus įgaliojimus, privalo išnagrinėti visus su teisės ar fakto klausimais susijusius prieštaravimus, kuriais siekiama parodyti, kad baudos dydis neatitinka pažeidimo sunkumo ir trukmės ( 90 ).

224.

Galiausiai tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją patikrinti, kaip kiekvienu konkrečiu atveju Komisija įvertino neteisėtos veiklos sunkumą. Nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas patikrina, ar, pirma, Bendrasis Teismas teisiškai teisingai atsižvelgė į visus veiksnius, kurie yra esminiai nustatant konkrečios veiklos sunkumą pagal SESV 102 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį, ir, antra, ar Bendrasis Teismas teisės požiūriu pakankamai atsakė į visus argumentus, kuriais grindžiamas prašymas panaikinti baudą ar sumažinti jos dydį ( 91 ).

225.

Pirma, šiuo klausimu Google tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė jos teisę į gynybą, nes ji neturėjo galimybės pateikti pastabų dėl elementų, į kuriuos buvo atsižvelgta perskaičiuojant, ypač dėl tariamai didesnio pažeidimo intensyvumo antruoju laikotarpiu. Be to, Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus nustatydamas, kad 2012–2014 m. laikotarpis buvo lemiamas Google konkurentų plėtrai.

226.

Kiek tai susiję su teiginiu dėl įrodymų iškraipymo, šis teiginys nėra pakankamai pagrįstas. Iš tiesų Google nenurodo jokių iškraipytų elementų, o tik teigia, kad Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, jog perėjimas prie mobiliojo interneto vyko nuo 2007 m.; taigi nėra jokių požymių, kad 2012–2014 m. laikotarpis buvo ypač svarbus Google konkurentams, kaip nusprendė Bendrasis Teismas. Vis dėlto remiantis šiuo bendru teiginiu negalima konstatuoti įrodymų iškraipymo.

227.

Teiginys, kad Bendrasis Teismas pažeidė Google teisę į gynybą, taip pat nepagrįstas.

228.

Nuo to momento, kai ieškovas prašo Bendrojo Teismo taikyti neribotą jurisdikciją dėl baudos dydžio nustatymo, jis turi žinoti, kad Bendrasis Teismas gali įvertinti tą baudą, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, ir jas įvertinti perskaičiuodamas baudą. Tam, kad būtų užtikrinamos teisės į gynybą, šiomis aplinkybėmis būtina, kad šalys galėtų išdėstyti savo argumentus, atsižvelgdamos į visas svarbias aplinkybes, bet ne tai, kad Bendrasis Teismas prašytų jų pateikti pastabas dėl faktiškai numatyto perskaičiavimo ( 92 ). Nagrinėjamu atveju pirmojoje instancijoje Google konkrečiai prašė Bendrojo Teismo atsižvelgti į pažeidimo intensyvumą ir neteigia, kad negalėjo pateikti pastabų dėl faktinių aplinkybių, į kurias Bendrasis Teismas atsižvelgė atlikdamas šį vertinimą.

229.

Antra, Google teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes vertindamas pažeidimo intensyvumą ir trukmę rėmėsi tokiais kontekstiniais elementais, kaip SPP, Google politika, susijusi su API, arba Google susitarimas su Apple, kurie patys savaime nebuvo apibūdinti kaip piktnaudžiavimas.

230.

Vis dėlto šios išvados 60–69 ir 179 punktuose jau paaiškinau, kad vertinant pažeidimo padarinius galima atsižvelgti į kontekstinius piktnaudžiavimo elementus, ypač kai jie kyla iš kitų pačios dominuojančios įmonės veiksmų.

231.

Trečia, Google teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė ne ultra petita principą, nes sunkumo koeficientą taikė taip, kaip neprašė nė viena iš šalių.

232.

Šis prieštaravimas taip pat atmestinas.

233.

Kaip jau esu nurodžiusi kitur, neribota jurisdikcija, kuria naudojasi Teisingumo Teismas, iš esmės suteikia jam galimybę padidinti baudą ( 93 ). Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos procese netaikomas draudimas reformatio in peius. Be to, kalbant apie baudos dydį, Sąjungos teismai nėra saistomi šalių prašymų, jeigu jie laikosi ieškinyje dėl panaikinimo ir apeliaciniame skunde nustatyto bylos nagrinėjimo dalyko ( 94 ). Nagrinėjamu atveju tai nėra ginčijama.

234.

Galiausiai, ketvirta, Google tvirtina, kad Bendrojo Teismo paskirta bauda yra neproporcinga ir netinkamai motyvuota.

235.

Šis argumentas taip pat turi būti atmestas.

236.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Komisija įvykdo pareigą motyvuoti, kai savo sprendime nurodo vertinimo elementus, kurie jai leido įvertinti pažeidimo sunkumą ir trukmę. Nors ji neprivalo nurodyti visų skaičių, susijusių su kiekvienu iš tarpinių skirtos baudos apskaičiavimo metodo etapų, vis dėlto turi paaiškinti elementų, į kuriuos atsižvelgta, lyginamąjį svorį ir įvertinimą. Komisijos pareiga pakankamai motyvuoti elementų, į kuriuos ji atsižvelgė nustatydama metodą, kuriam ji teikia pirmenybę, reikšmę ir lyginamąjį svorį nereiškia, kad ji turi nurodyti skaičius, susijusius su baudos apskaičiavimo būdu, ar kad privalo išsamiai paaiškinti atliktus tarpinius skaičiavimus ( 95 ).

237.

Tas pats turi būti taikoma ir Bendrajam Teismui.

238.

Taigi tikrai galima klausti, kodėl nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas į savo motyvus tiesiog neįtraukė skaičiavimų, kuriuos jis atliko siekdamas gauti skaitinę baudos sumą, atsižvelgdamas į išsamų atsižvelgtų aplinkybių aprašymą. Taip pat galima apgailestauti dėl tokio požiūrio ir manyti, kad šių skaičiavimų pateikimas būtų patikslinęs Bendrojo Teismo motyvus ir palengvinęs Teisingumo Teismo darbą. Visgi tai nereiškia, kad dėl tokio Bendrojo Teismo požiūrio skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

239.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją apeliacinėje byloje priimdamas sprendimą teisės klausimais Teisingumo Teismas negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimą skirtų baudų dydžio. Tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad sankcijos dydis yra ne tik netinkamas, bet ir toks didelis, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu, reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad baudos dydis yra netinkamas ( 96 ).

240.

Pirma, šioje byloje Bendrasis Teismas maždaug 80 punktų išsamiai išdėstė aspektus, į kuriuos jis atsižvelgė perskaičiuodamas baudą, visų pirma susijusius su nagrinėjamo pažeidimo sunkumu ir trukme. Antra, nauja bauda, sumažinta šiek tiek daugiau nei 200000000 EUR, palyginti su pradine bauda (nuo 4342865000 EUR iki 4125000000 EUR), net ir atsižvelgiant į tai, kad portfeliu grindžiamos SPP nepripažintos savarankišku piktnaudžiavimo atveju, neatrodo pernelyg didelė ir neproporcinga. Iš tiesų, kaip Bendrasis Teismas nurodė būtent skundžiamo sprendimo 1015–1029 punktuose, kiti pažeidimo aspektai, taip pat jo viena tęstinė bendra strategija, sustiprinusi jo poveikį, išlieka, nepaisant to, kad portfeliu grindžiamos SPP nepripažintos savarankišku piktnaudžiavimo atveju.

241.

Iš to išplaukia, kad Google apeliacinio skundo šeštasis pagrindas taip pat nėra laikytinas pagrįstu.

242.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad visus šešis apeliacinio skundo pagrindus, taigi ir visą apeliacinį skundą, reikia atmesti.

243.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

244.

Pirma, pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 ir 2 dalis, taikomas apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo, o jeigu byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Teisingumo Teismas sprendžia, kaip turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi apeliantės pralaimėjo bylą, o Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, apeliantės turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliacinį skundą apeliantės pateikė kartu, jos šias bylinėjimosi išlaidas padengia solidariai.

245.

Taip pat remdamasis Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalimi Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis, jeigu ji dalyvavo Teisingumo Teisme vykusio proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje, padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ADA, CCIA, Gigaset, HMD ir Opera, viena pusė, ir BDZV, BEUC, FairSearch, Qwant, Seznam ir VDZ, kita pusė, dalyvavo rašytinėje ir (arba) žodinėje šio apeliacinio proceso dalyje, jos turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

246.

Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: