40.Dėl antro argumento Pirmosios instancijos teismas nusprendė:77.Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį galima pareikšti tik dėl tų aktų, kurie turi įpareigojančių teisinių padarinių, pavyzdžiui, daro įtaką ieškovo interesams, labai pakeisdami jo teisinę padėtį (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas ir 1999 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Assicurazioni Generali ir Unicredito prieš Komisiją, T-87/96, Rink. p. II-203, 37 punktas). Todėl ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti dėl įvairių institucijų priimtų nuostatų, neatsižvelgiant į pobūdį ir formą, jeigu jomis siekiama teisinių padarinių (1971 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, 22/70, Rink. p. 263, 42 punktas).78.Šioje byloje ginčijamas aktas yra 2000 m. spalio 23 d. plenariniame posėdyje paskelbtas Parlamento pirmininkės pareiškimas, kuriuo pagal (1976 m. Akto) 12 straipsnio 2 dalį <...> Parlamentas atsižvelgia į Prancūzijos vyriausybės pranešimą, patvirtindamas (ieškovo) mandato panaikinimą.79.Todėl reikia nustatyti, ar šis pareiškimas turi įpareigojančių teisinių padarinių, pavyzdžiui, padariusių įtaką ieškovo interesams, labai pakeisdamas jo teisinę padėtį.80.Šiuo aspektu būtina atsižvelgti į šio pareiškimo priėmimo teisines aplinkybes.81.Nėra abejonių, kad faktinių šios bylos aplinkybių metu dar nebuvo patvirtinta vienoda Europos Parlamento narių rinkimų tvarka.82.Vadinasi, pagal 1976 m. Akto 7 straipsnio 2 dalį šių rinkimų tvarką vis dar reglamentavo kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės normos.83.Taigi iš 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos išplaukia, kad taikant valstybėje narėje galiojančias nacionalinės teisės nuostatas, gali atsirasti laisva Europos Parlamento nario vieta.84.Taikydama 1976 m. Aktą, Prancūzijos Respublika priėmė atitinkamą 1977 m. Įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnis numato, kad Europos Parlamento narių rinkimų tvarką reglamentuoja Rinkimų kodekso I knygos I antraštinė dalis ir kitų skyrių nuostatos. To paties įstatymo III skyriuje Teisė būti renkamam, šios teisės praradimas ir pareigų nesuderinamumas esantis 5 straipsnis šiuo aspektu numato, kad Rinkimų kodekso straipsniai LO 127-LO 130-1 taikomi (Europos Parlamento narių) rinkimams, kad kadencijos metu praradus teisę užimti Europos Parlamento nario pareigas, kadencijos laikas pasibaigia ir kad teisės užimti šias pareigas praradimas turi būti paskelbtas dekretu.85.1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalyje išskiriami dvejopi atvejai, kai Europos Parlamento nario vieta tampa laisva.86.Šios nuostatos pirmojoje pastraipoje kalbama apie atvejus, kai laisva vieta atsiranda taikant nacionalinės teisės normas. Tos pačios nuostatos antrojoje pastraipoje kalbama apie visus kitus atvejus.87.Skirtingai nuo to, ką šiuo aspektu tvirtina ieškovas, pirmai atvejų grupei tikrai priklauso ne tik pareigų nesuderinamumo atvejai, minimi 1976 m. Akto 6 straipsnyje, bet ir teisės būti renkamiems praradimo atvejai. Nors tiesa, kad 1976 m. Akto 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog Europos Parlamento nariai, kuriems 1 ir 2 dalys tampa taikytinos, turi būti keičiami pagal 12 straipsnį, negalima daryti išvados, kad straipsnis apima tik pareigų nesuderinamumo atvejus, reglamentuojamus 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 12 straipsnyje sąvokos pareigų nesuderinamumas apskritai nėra, tačiau vartojama daug platesnė sąvoka laisva vieta.88.Parlamentas 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalyje numatytais pirmos grupės atvejais tik atsižvelgia į tai, kad atitinkamo asmens vieta tapo laisva. Antros grupės atvejais, kuriems priskirtinas, pavyzdžiui, Parlamento nario atsistatydinimas, Parlamentas konstatuoja, kad yra laisva vieta ir apie tai praneša valstybei narei.89.Kadangi šiuo atveju ginčijamas aktas priimtas pagal 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, būtina apibrėžti šioje nuostatoje nurodytos atsižvelgimo procedūros apimtį.90.Šiuo aspektu reikėtų pažymėti, kad atsižvelgimo procedūros pagrindas yra ne atitinkamo asmens mandato panaikinimas, o tik paprastas faktas, kad jo vieta tapo laisva, taikant nacionalinės teisės normas. Kitaip tariant, Parlamentas ne atlieka mandato panaikinimą, kaip tvirtina ieškovas, o tik atsižvelgia į nacionalinių valdžios institucijų pareiškimą, kad vieta tapo laisva, t. y. į jau esančią teisinę situaciją, susiklosčiusią išskirtinai dėl šių valdžios institucijų sprendimo.91.Šiuo požiūriu Parlamento įgaliojimai patikrinti yra ypač riboti. Iš esmės jis tik patikrina, ar atitinkamo asmens vieta iš tiesų tapo laisva. Taigi, priešingai nei tvirtina ieškovas, Parlamentas netikrina, ar buvo laikomasi taikytinos nacionalinės teisės numatytos procedūros ir pagrindinių žmogaus teisių. Šie įgaliojimai išimtinai priklauso tik kompetentingiems nacionaliniams teismams arba, esant reikalui, Europos žmogaus teisių teismui. Be to, šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje ieškovas gynė savo teises tiek Prancūzijos Conseil d'État, tiek Europos žmogaus teisių teisme. Taip pat pastebėtina, kad Parlamentas niekada nei pastabose raštu, nei posėdyje nepareiškė turįs tokius įgaliojimus patikrinti, kokius jį turint teigia ieškovas.92.Reikėtų pridurti, kad tokia plati Parlamento įgaliojimų patikrinti samprata pagal 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą reikštų, jog ši institucija gali ginčyti mandato panaikinimo, apie kurį praneša nacionalinės valdžios institucijos, teisėtumą ir atsisakyti atsižvelgti į tai, kad vieta yra laisva, jeigu būtų nustatytas pažeidimas. Tik pagal Darbo tvarkos taisyklių 8 straipsnio 9 dalį Parlamentas gali atsisakyti atsižvelgti į tai, kad vieta tapo laisva, bet tik tuomet, kai jis yra prašomas nustatyti, kad vieta tapo laisva, ir jeigu konstatuojamas esminis neatitikimas arba asmens valios trūkumas. Būtų paradoksalu, jeigu Parlamentas turėtų didesnę nuožiūros laisvę, kai nacionalinėms valstybės institucijoms nustačius, kad vieta tapo laisva, jam reikia tik į tai atsižvelgti, negu tuomet, kai jis pats nustato, kad vieta tapo laisva.93.Šių išvadų jokiu būdu nepaneigia Darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 4 dalies antrosios pastraipos formuluotė. Kaip Parlamentas ir Prancūzijos Respublika teisingai pastebėjo, ši nuostata nepalanki mandato panaikinimui, taip pat ir laisvos vietos atsiradimui. Joje numatyta, kad Parlamento pirmininkas perduoda klausimą svarstyti atsakingam komitetui, kai valstybių narių kompetentingos institucijos pradeda procedūrą, galinčią baigtis Parlamento nario mandato panaikinimu. Kai ši procedūra užbaigiama ir kompetentingos nacionalinės institucijos nustato, kad atitinkamo asmens vieta tapo laisva, Parlamentui lieka tik į tai atsižvelgti pagal 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą. Bet kuriuo atveju pagal normų viršenybės principą Darbo tvarkos taisyklių nuostatos negali būti pagrindas nesilaikyti 1976 m. Akto nuostatų ir suteikti Parlamentui daugiau galių negu jam suteikia šis aktas.94.Šių išvadų nesusilpnina ir tai, kad iki 2000 m. spalio 23 d. ieškovas vis dar buvo Europos Parlamento narys ir gaudavo išmokas iš šios institucijos ir kad iki 2000 m. spalio 24 d. Prancūzijos valdžios institucijos mokėjo jam atlyginimą. Šalys neginčija, kad buvo galima vykdyti 2000 m. kovo 31 d. Dekretą. Faktas, kad Parlamentas atsižvelgė į šį dekretą ne iš karto po to, kai Prancūzijos institucijos pranešė apie jį, o vėliau, ir kad tai turėjo tam tikrų praktinių padarinių ieškovui, negali pakeisti paskelbimo pagal 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalį teisinių padarinių.95.Ieškovo argumentai, kad 1977 m. Įstatymo 5 straipsnis kelia pavojų Parlamento nario nepriklausomumui ir lemia netoleruotiną kišimąsi į jo veiklą ir kad pagal bendrą principą mandato panaikinimą turi paskelbti atitinkama parlamentinė asamblėja, nepagrįsti. Kaip jau pažymėta šio sprendimo 83 punkte, iš 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos formuluotės aišku, kad Europos Parlamento nario vieta gali tapti laisva pagal valstybėje narėje galiojančias nacionalinės teisės nuostatas. Ši nuostata, taip pat ir 1977 m. ¡statymas, yra visiškai taikytini, nes bylos faktinių aplinkybių metu vienoda rinkimų tvarka nebuvo patvirtinta. Kad ir kaip keistųsi Parlamento įgaliojimai, nauji įgaliojimai negali pirminės teisės, pavyzdžiui, 1976 m. Akto, normų padaryti netaikytinų, jei jos nėra aiškiai panaikintos to paties lygmens teisės aktu.96.Dėl tų pačių priežasčių visiškai netinkamas ieškovo argumentas dėl Bendrijos teisės viršenybės. Šiuo atveju nacionalinė teisė neprieštarauja Bendrijos teisei ir nekonkuruoja su ja.97.Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad šioje byloje 2000 m. kovo 31 d. Dekretas yra aktas, turintis įpareigojančių teisinių padarinių, pažeidžiančių ieškovo interesus. Pačiu ginčijamu aktu nebuvo siekiama kitų teisinių padarinių nei minėti Dekreto padariniai.98.Todėl konstatuotina, kad ieškinys dėl ginčijamo akto panaikinimo pagal EB 230 straipsnį negali būti reiškiamas. Taigi šis ieškinys atmestinas kaip nepriimtinas, nenagrinėjant kitų teisinių motyvų bei priimtinumo argumentų.