PRIEDAS

5-oji gairė. Darbo jėgos paklausos didinimas

Valstybės narės turėtų aktyviai skatinti tvarią socialinę rinkos ekonomiką ir sudaryti palankesnes sąlygas investicijoms į kokybiškų darbo vietų kūrimą bei tas investicijas remti, taip pat pasinaudoti galimybėmis, susijusiomis su skaitmenine ir žaliąja pertvarka, atsižvelgdamos į Sąjungos pagrindinį tikslą ir nacionalinius tikslus iki 2030 m. užimtumo srityje. Tuo tikslu jos turėtų mažinti samdos kliūtis įmonėms, skatinti atsakingą verslumą ir tikrą savarankišką veiklą ir, visų pirma, remti labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių kūrimą ir augimą, be kita ko, suteikdamos joms galimybių gauti finansavimą, ir išnaudodamos atsinaujinančiųjų išteklių ir žiedinės ekonomikos potencialą. Valstybės narės turėtų aktyviai skatinti socialinės ekonomikos, įskaitant socialines įmones, plėtrą ir išnaudoti visą jos potencialą. Jos turėtų parengti atitinkamas socialinės ekonomikos priemones ir strategijas, skatinti socialines inovacijas ir verslo modelius, kuriais, visų pirma vietos lygmeniu, taip pat teikiant tikslinę finansinę ir techninę paramą, kuriamos kokybiškos darbo galimybės ir socialinė gerovė, be kita ko, žiedinėje ekonomikoje ir perėjimo prie žaliosios ekonomikos labiausiai paveiktose teritorijose.

Siekiant didinti atsparumą galimiems ekonominiams ir (arba) darbo rinkos sukrėtimams ar nuolatiniams struktūriniams pokyčiams, svarbus vaidmuo tenka gerai parengtoms sutrumpinto darbo laiko tvarkos sistemoms ir panašioms priemonėms. Jomis taip pat galima remti struktūrinius pokyčius, palengvinant ir remiant restruktūrizavimo procesus ir darbo jėgos perkėlimą iš nuosmukį patiriančių į kylančius sektorius, taip didinant našumą ir konkurencingumą, išsaugant užimtumą ir padedant modernizuoti ekonomiką, be kita ko, ugdant susijusius įgūdžius. Siekiant remti kokybiškų darbo vietų kūrimą ir profesinės veiklos keitimą per visą profesinį gyvenimą bei spręsti darbo jėgos ir įgūdžių trūkumo problemą, taip pat atsižvelgiant į skaitmeninę ir žaliąją pertvarką, demografinius pokyčius ir Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą poveikį, reikėtų apsvarstyti gerai parengtas įdarbinimo ir veiklos keitimo paskatas ir kvalifikacijos kėlimo bei perkvalifikavimo priemones, parengtas glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais.

Apmokestinimą reikėtų nukreipti nuo darbo jėgos į kitus šaltinius taip, kad būtų geriau remiamas užimtumas ir integracinis ekonomikos augimas, atsižvelgiant į klimato srities ir aplinkos tikslus ir į mokesčių sistemos perskirstomąjį poveikį, taip pat jos poveikį moterų dalyvavimui darbo rinkoje, kartu apsaugant pajamas, reikalingas tinkamai socialinei apsaugai ir augimo skatinimo išlaidoms padengti.

Valstybės narės, įskaitant tas, kuriose minimalusis darbo užmokestis nustatomas teisės aktais, turėtų skaidriai ir nuspėjamai skatinti kolektyvines derybas dėl darbo užmokesčio nustatymo ir užtikrinti veiksmingą socialinių partnerių dalyvavimą, sudarydamos sąlygas tam, kad darbo užmokesčiu būtų tinkamai reaguojama į našumo pokyčius, ir propaguodamos teisingą darbo užmokestį, kuriuo būtų galima užtikrinti deramą gyvenimo lygį, itin daug dėmesio skiriant mažas ir vidutines pajamas gaunančioms grupėms, siekiant stiprinti aukštynkryptę socialinę ir ekonominę konvergenciją. Darbo užmokesčio nustatymo mechanizmuose taip pat turėtų būti atsižvelgiama į socioekonomines sąlygas, įskaitant užimtumo augimą, konkurencingumą, perkamąją galią ir regionų bei sektorių pokyčius. Valstybės narės ir socialiniai partneriai, atsižvelgdami į nacionalinę praktiką ir socialinių partnerių autonomiją, turėtų užtikrinti, kad visi darbuotojai gautų tinkamą darbo užmokestį, tiesiogiai ar netiesiogiai naudodamiesi kolektyvinėmis sutartimis arba tinkamu teisės aktais nustatytu minimaliuoju darbo užmokesčiu, atsižvelgiant į jo poveikį konkurencingumui, kokybiškų darbo vietų kūrimui, perkamajai galiai ir dirbančiųjų skurdui.

6-oji gairė. Darbo jėgos pasiūlos didinimas ir galimybių įsidarbinti, mokymosi visą gyvenimą siekiant įgyti įgūdžių ir kompetencijų gerinimas

Valstybės narės, atsižvelgdamos į skaitmeninę ir žaliąją pertvarką, demografinius pokyčius ir Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą, turėtų propaguoti tvarumą, našumą, konkurencingumą, įsidarbinamumą, įtraukumą ir žmogiškojo kapitalo vystymą, skatinti mokymąsi visą gyvenimą siekiant įgyti įgūdžių bei kompetencijų ir reaguoti į dabartinius bei būsimus darbo rinkos poreikius, be kita ko, atsižvelgdamos į Sąjungos pagrindinį tikslą ir nacionalinius tikslus iki 2030 m. įgūdžių srityje. Valstybės narės taip pat turėtų modernizuoti savo švietimo ir mokymo sistemas ir į jas investuoti, kad užtikrintų kokybišką ir įtraukų švietimą ir mokymą, įskaitant profesinį rengimą ir mokymą, pagerintų švietimo rezultatus ir suteiktų galimybių ugdyti įgūdžius bei kompetencijas, be kita ko, reikalingus žaliajai bei skaitmeninei pertvarkai, ir užtikrintų prieigą prie skaitmeninio mokymosi, kalbų mokymo (pvz., pabėgėlių, be kita ko, iš Ukrainos, arba siekiant sudaryti palankesnes sąlygas patekti į darbo rinką pasienio regionuose) ir verslumo įgūdžių įgijimą. Valstybės narės turėtų bendradarbiauti su socialiniais partneriais, švietimo ir mokymo paslaugų teikėjais, įmonėmis ir kitais suinteresuotaisiais subjektais, kad būtų pašalinti struktūriniai švietimo ir mokymo sistemų trūkumai ir pagerinta jų kokybė bei aktualumas darbo rinkai, be kita ko, teikiant tikslinę finansinę ir techninę paramą. Tai taip pat padėtų sudaryti sąlygas vykdyti žaliąją ir skaitmeninę pertvarką, spręsti įgūdžių pasiūlos ir paklausos neatitikties bei darbo jėgos trūkumo problemas, taip pat vykdant veiklą, susijusią su poveikio klimatui neutralizavimo ir skaitmenine pramone, be kita ko, susijusią su ES ekonominiu saugumu ir žaliąja pertvarka, pavyzdžiui, atsinaujinančiųjų išteklių energijos diegimą arba pastatų renovaciją.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti iššūkiams, susijusiems su jaunimo mokymosi rezultatais, ypač pagrindinių įgūdžių srityje. Reikia įveikti iššūkius, kylančius mokytojo profesijai, įskaitant jos patrauklumą, mokytojų trūkumo problemą ir poreikį investuoti į mokytojų ir dėstytojų skaitmeninių įgūdžių gebėjimus. Be to, švietimo ir mokymo sistemos turėtų suteikti visiems besimokantiems asmenims bendrųjų kompetencijų, įskaitant bazinius ir skaitmeninius įgūdžius, taip pat universaliųjų gebėjimų ir išugdyti kritinį mąstymą atsižvelgiant į dezinformacijos pavojų, kad būtų padėti pagrindai gebėjimui prisitaikyti ir atsparumui visą gyvenimą ir užtikrinta mokytojų parengtis ugdyti tas besimokančių asmenų kompetencijas. Valstybės narės turėtų remti darbingo amžiaus suaugusius asmenis, kad jie galėtų dalyvauti mokymuose, didinti darbdavių informuotumą apie darbo aplinką, palankią mokymuisi visą gyvenimą, ir teikti asmenims daugiau paskatų bei didinti jų motyvaciją siekti mokymo, be kita ko, kai tinkama, pasitelkdamos individualiąsias mokymosi sąskaitas ir užtikrindamos jų perkeliamumą keičiant profesinę veiklą, taip pat taikydamos patikimą mokymo kokybės vertinimo sistemą. Valstybės narės turėtų išnagrinėti galimybę naudoti mikrokredencialus siekiant remti mokymąsi visą gyvenimą ir įsidarbinamumą. Jos turėtų visiems sudaryti sąlygas numatyti darbo rinkos poreikius ir geriau prie jų prisitaikyti, visų pirma nuolat keliant kvalifikaciją ir persikvalifikuojant, taip pat teikdamos integruotas gaires ir konsultacijas, kad būtų remiamas visų norinčių sąžiningas ir teisingas profesinės veiklos keitimas, gerinami užimtumo ir socialiniai rezultatai bei našumas, sprendžiamas darbo jėgos trūkumo bei įgūdžių pasiūlos ir paklausos neatitikties klausimas, didinamas bendras ekonomikos atsparumas sukrėtimams ir sudaromos palankesnės sąlygos galimiems koregavimams.

Valstybės narės turėtų propaguoti lygias galimybes visiems, šalindamos nelygybę švietimo ir mokymo sistemose, taip pat regionuose. Visų pirma vaikams turėtų būti suteikta galimybė gauti įperkamą ir kokybišką ikimokyklinį ugdymą ir priežiūrą. Siekdamos naujų Barselonos tikslų ir taikydamos Europos vaiko garantijų sistemą valstybės narės turėtų kelti bendrą kvalifikacijos lygį, mažinti švietimo ir mokymo programų nebaigusių asmenų skaičių, remti vaikų iš nepalankioje padėtyje esančių grupių ir atokių vietovių vienodas galimybes gauti išsilavinimą, didinti profesinio rengimo ir mokymo patrauklumą, remti galimybes įgyti tretinį išsilavinimą ir jį baigti, taip pat didinti gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos (STEM) absolventų, ypač moterų, skaičių tiek profesinio rengimo, tiek aukštojo mokslo įstaigose. Taip pat reikėtų remti geriausius rezultatus ir pažangumą švietimo rezultatų srityje, atsižvelgiant į jų vaidmenį skatinant būsimą ES inovacijų potencialą. Valstybės narės turėtų sudaryti palankesnes sąlygas jaunimui pereiti iš švietimo sistemos į darbo rinką organizuodamos kokybiškas stažuotes ir pameistrystę, taip pat didinti suaugusiųjų, visų pirma palankių sąlygų neturinčių ir žemiausią kvalifikaciją turinčių besimokančių asmenų, dalyvavimą nuolatinio mokymosi programose, šalindamos su lytimis susijusias ir kitas kliūtis, kurios gali daryti poveikį jų galimybėms ir dalyvavimui. Atsižvelgdamos į naujus skaitmeninės, žaliosios ir senėjančios visuomenės reikalavimus, valstybės narės turėtų atnaujinti ir padidinti lankstaus pradinio ir tęstinio profesinio rengimo ir mokymo pasiūlą ir įsisavinimą, savo profesinio rengimo ir mokymo sistemose stiprinti mokymąsi darbo vietoje, be kita ko, pasitelkdamos prieinamą, kokybišką ir veiksmingą pameistrystę, ir remti žemos kvalifikacijos suaugusiuosius, kad jie išlaikytų savo įsidarbinamumą. Turėtų būti numatytos mokymo galimybės, kad darbuotojai galėtų dalyvauti mokymo programose darbo valandomis (ir tai jiems nieko nekainuotų). Be to, valstybės narės turėtų didinti tretinio mokslo ir, kai tinkama, mokslinių tyrimų aktualumą darbo rinkoje, gerinti įgūdžių stebėseną ir prognozavimą, didinti įgūdžių ir kvalifikacijų matomumą ir palyginamumą, įskaitant užsienyje įgytus įgūdžius ir kvalifikacijas, ir užtikrinti nuoseklesnį ES masto klasifikatorių (t. y. ESCO) naudojimą, taip pat suteikti daugiau galimybių pripažinti ir patvirtinti, be kita ko, pabėgėlių ir asmenų, kuriems suteiktas laikinosios apsaugos statusas, įgūdžius ir kompetencijas, įgytus ne formaliojo švietimo ir mokymo sistemoje. Pritraukiant talentų ir įgūdžių iš ES nepriklausančių šalių pasitelkiant valdomą migraciją, užkertant kelią išnaudojamosioms darbo sąlygoms ir kovojant su nedeklaruojamu darbu ne tik skatinama išnaudoti neišnaudotą ES vidaus darbo jėgos potencialą, bet ir galima prisidėti sprendžiant įgūdžių ir darbo jėgos trūkumo problemą, be kita ko, siejamą su žaliąja ir skaitmenine pertvarka, pavyzdžiui, STEM bei sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros sektoriuose.

Valstybės narės bedarbiams ir ekonomiškai neaktyviems žmonėms turėtų laiku teikti veiksmingą, koordinuotą ir konkretiems poreikiams pritaikytą pagalbą, grindžiamą parama darbo paieškoms, mokymui, kvalifikacijos kėlimui, perkvalifikavimui ir galimybei naudotis kitomis įgalinimo paslaugomis, ypatingą dėmesį skirdamos pažeidžiamoje padėtyje esantiems asmenims ir žmonėms, kuriuos paveikė žalioji ir skaitmeninė pertvarka ar darbo rinkos sukrėtimai. Siekiant reikšmingai sumažinti ilgalaikį bei struktūrinį nedarbą ir užkirsti jam kelią, kuo greičiau, ne vėliau kaip per 18 mėnesių nedarbo, turėtų būti taikomos konkrečios priemonės, apimančios išsamius individualius bedarbių padėties įvertinimus. Jaunimo nedarbo ir nesimokančio, nedirbančio ir mokymuose nedalyvaujančio (NEET) jaunimo problemą reikėtų toliau spręsti užkertant kelią ankstyvam pasitraukimui iš švietimo ir mokymo sistemos ir struktūriškai tobulinant perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką, be kita ko, visapusiškai įgyvendinant Jaunimo garantijų iniciatyvą, kuria taip pat turėtų būti remiamos kokybiškos jaunimo užimtumo galimybės. Be to, valstybės narės turėtų dėti daugiau pastangų, visų pirma akcentuodamos, kaip žalioji ir skaitmeninė pertvarka suteikia atnaujintą ateities perspektyvą ir galimybių jaunimui patekti į darbo rinką ir joje pasilikti.

Valstybės narės turėtų siekti šalinti kliūtis ir atgrasančius veiksnius, trukdančius dalyvauti darbo rinkoje, ir teikti paskatas joje dalyvauti, visų pirma mažas pajamas gaunantiems, papildomas šeimos pajamas uždirbantiems asmenims (dažniausiai moterims) ir labiausiai nuo darbo rinkos nutolusiems asmenims. Atsižvelgdamos į didelį darbo jėgos trūkumą tam tikrose profesijose ir sektoriuose (visų pirma STEM, IRT, sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros, švietimo, transporto ir statybos sektoriuose), valstybės narės turėtų prisidėti prie darbo jėgos pasiūlos didinimo, visų pirma skatindamos deramą darbo užmokestį ir tinkamas darbo sąlygas, užtikrindamos, kad mokesčių ir išmokų sistemų struktūra būtų skatinamas dalyvavimas darbo rinkoje ir kad aktyvi darbo rinkos politika būtų veiksminga ir prieinama bei atsižvelgdamos į socialinių partnerių vaidmenį ir autonomiją. Valstybės narės taip pat turėtų remti asmenims su negalia pritaikytą darbo aplinką, be kita ko, teikdamos tikslinę finansinę ir techninę paramą, didindamos informuotumą, teikdamos informaciją ir paslaugas, suteikiančias jiems galimybių dalyvauti darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime. Reikėtų spręsti lyčių užimtumo skirtumo ir vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo, taip pat lyčių stereotipų problemas. Valstybės narės turėtų užtikrinti lyčių lygybę ir aktyvesnį moterų dalyvavimą darbo rinkoje, be kita ko, užtikrindamos lygias galimybes bei galimybes siekti karjeros ir šalindamos kliūtis, trukdančias pasiekti vadovaujamąsias pareigas visais sprendimų priėmimo lygmenimis, taip pat spręsdamos smurto ir priekabiavimo darbe problemą, kuri daugiausia paliečia moteris. Turėtų būti užtikrintas vienodas užmokestis už vienodą arba vienodos vertės darbą ir darbo užmokesčio skaidrumas. Reikėtų skatinti tiek moterų, tiek vyrų darbo, šeimos ir asmeninio gyvenimo derinimą, visų pirma suteikiant galimybę naudotis įperkamomis, kokybiškomis ilgalaikės priežiūros ir ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugomis, taip pat vykdant tinkamą politiką, kuria atsižvelgiama į skaitmenizacijos nulemtus darbo rinkos pokyčius. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tėvams ir kitiems priežiūros pareigų turintiems asmenims būtų suteikta galimybė naudotis tinkamomis atostogomis dėl šeiminių priežasčių ir lanksčiomis darbo sąlygomis, kad jie galėtų derinti darbo, šeimos ir privatų gyvenimą, ir skatinti, kad tėvai subalansuotai naudotųsi šiomis teisėmis.

7-oji gairė. Darbo rinkų veikimo ir socialinio dialogo veiksmingumo gerinimas

Kad galėtų naudotis dinamiška bei našia darbo jėga ir naujais darbo bei verslo modeliais, valstybės narės turėtų bendradarbiauti su socialiniais partneriais tinkamų, skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų klausimais, išlaikydamos teisių ir pareigų pusiausvyrą. Jos turėtų mažinti darbo rinkų segmentaciją ir užkirsti jai kelią, kovoti su nedeklaruojamu darbu ir fiktyviu savarankišku darbu ir skatinti perėjimą prie neterminuotų užimtumo formų. Užimtumo apsaugos taisyklės, darbo teisė ir institucijos turėtų užtikrinti tiek tinkamą įdarbinimo aplinką, tiek reikiamą lankstumą, kad darbdaviai galėtų greitai prisitaikyti prie kintančių ekonominių aplinkybių, tačiau kartu turėtų būti saugomos darbuotojų teisės ir užtikrinama socialinė apsauga, tinkamas darbuotojų apsaugos lygis ir sveika, saugi bei gerai pritaikyta darbo aplinka visiems darbuotojams. Skatinimas taikyti lanksčias darbo sąlygas, pavyzdžiui, nuotolinį darbą, gali padėti padidinti užimtumo lygį ir užtikrinti įtraukesnes darbo rinkas. Be to, valstybės narės turėtų remti darbuotojus, įmones ir kitus skaitmeninės transformacijos dalyvius, be kita ko, skatindamos naudoti etiškas ir patikimas dirbtinio intelekto (DI) priemones. Tai gali apimti įvairių sričių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo naujoms profesijoms strategijas, taip pat paskatas įmonėms kurti ir diegti technologijas, kurios gali padidinti našumą, papildyti žmonių darbą ir sumažinti darbo jėgos trūkumą ypatingos svarbos sektoriuose. Apskritai, ir visų pirma klimato kaitos ir skaitmeninės transformacijos kontekste, svarbu užtikrinti, kad būtų gerbiamos darbuotojų teisės, susijusios su darbo sąlygomis (įskaitant darbo laiką ir susitarimus dėl darbo tvarkos, kuriais atsižvelgiama į karščio bangas) psichikos sveikata darbe, profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra. Turėtų būti panaikintos sąlygos sudaryti mažų garantijų darbo santykius, įskaitant atvejus, susijusius su skaitmeninių platformų darbuotojais, užtikrinant algoritmų naudojimo sąžiningumą, skaidrumą ir atskaitomybę ir kovojant su piktnaudžiavimu netipinėmis darbo sutartimis. Neteisingo atleidimo iš darbo atveju turėtų būti užtikrinta galimybė naudotis veiksmingu ir nešališku ginčų sprendimu ir teise į teisių gynimą, įskaitant, kai taikytina, teisę į tinkamą kompensaciją.

Vykdant politiką turėtų būti siekiama gerinti ir remti dalyvavimą darbo rinkoje, atitiktį darbo rinkos poreikiams bei profesinės veiklos keitimą, atsižvelgiant į demografinius pokyčius ir, be kita ko, nepalankioje padėtyje esančiuose regionuose. Valstybės narės turėtų veiksmingai skatinti ir remti galinčių dalyvauti darbo rinkoje asmenų, visų pirma tų, kurie priklauso nepakankamai atstovaujamoms grupėms, pavyzdžiui, moterų ir jaunimo, taip pat pažeidžiamoje padėtyje esančių asmenų, pavyzdžiui, žemesnės kvalifikacijos asmenų ir ilgalaikių bedarbių, asmenų su negalia, migrantų kilmės asmenų, įskaitant asmenis, kuriems suteiktas laikinosios apsaugos statusas, marginalizuotoms romų bendruomenėms priklausančių asmenų ir vyresnio amžiaus darbuotojų, aktyvumą ir įgalėjimą. Valstybės narės turėtų didinti aktyvios darbo rinkos politikos mastą ir veiksmingumą, didindamos jos tikslinę auditoriją, informavimo veiklą bei aprėptį ir geriau susiedamos ją su socialinėmis paslaugomis, mokymu ir bedarbių pajamų rėmimu jiems ieškant darbo, atsižvelgiant į jų teises ir pareigas. Valstybės narės turėtų kuo geriau naudotis ES finansavimu ir technine parama, kad sustiprintų valstybinių užimtumo tarnybų gebėjimus laiku teikti specialiai darbo ieškantiems asmenims pritaikytą pagalbą, reaguoti į dabartinius ir būsimus darbo rinkos poreikius ir įgyvendinti veiklos rezultatais grindžiamą valdymą, taip pat remti šių tarnybų gebėjimą naudoti duomenis ir skaitmenines technologijas. Šioje srityje svarbų vaidmenį atlieka ir privačiosios užimtumo tarnybos.

Valstybės narės pagrįstos trukmės laikotarpį bedarbiams turėtų mokėti tinkamas bedarbio pašalpas, atitinkančias jų įmokas ir nacionalines atitikties reikalavimams taisykles. Bedarbio pašalpos neturėtų atgrasyti nuo greito grįžimo į darbo rinką, jas turėtų papildyti aktyvi darbo rinkos politika, įskaitant kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo priemones, be kita ko, atsižvelgiant į darbo jėgos ir įgūdžių trūkumą.

Turėtų būti didinamas ir tinkamai remiamas besimokančių asmenų, pameistrių ir darbuotojų, ypač profesinio rengimo ir mokymo įstaigose besimokančių asmenų, turinčių mažiau judumo patirties, siekiant pagerinti jų įgūdžius ir įsidarbinamumą, išnaudoti visą Europos darbo rinkos potencialą ir skatinti ES lygmens konkurencingumą, kartu šalinant galimą neigiamą demografinį poveikį judumui (įskaitant protų nutekėjimą). Reikėtų įveikti darbo jėgos judumo ES viduje iššūkius, įskaitant profesinių kvalifikacijų pripažinimo arba įgytų socialinės apsaugos teisių perkėlimo procedūras. Sąžiningos ir deramos sąlygos visiems tarpvalstybinę veiklą vykdantiems asmenims turėtų būti užtikrintos vengiant diskriminacijos ir taikant vienodą požiūrį, užtikrinant nacionalinės bei ES teisės aktų vykdymą, taip pat stiprinant nacionalinių administracijų administracinį bendradarbiavimą dėl mobiliųjų darbuotojų, naudojantis Europos darbo institucijos pagalba.

Laikino sienų uždarymo dėl visuomenės sveikatos aplinkybių atveju reikėtų remti ypatingos svarbos profesijų darbuotojų ir tarpvalstybinių, sezoninių bei komandiruotų darbuotojų judumą. Valstybės narės turėtų stiprinti teisėtos migracijos būdus ir numatyti veiksmingą darbuotojų ir jų šeimų integracijos politiką, apimančią švietimą ir mokymą, įskaitant kalbų mokymą, užimtumą, sveikatos priežiūrą ir būstą, pagal savo nacionalinius įstatymus ir praktiką.

Valstybės narės taip pat turėtų stengtis sudaryti tinkamas sąlygas naujoms darbo formoms ir metodams, išnaudoti savo darbo vietų kūrimo potencialą ir kartu užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama į esamas socialines teises. Jos turėtų teikti konsultacijas ir gaires dėl teisių ir pareigų, kurios yra taikomos netipinių sutarčių ir naujų darbo formų kontekste, pavyzdžiui, darbo skaitmeninėse darbo platformose ir nuotolinio darbo. Šiuo atžvilgiu svarbų vaidmenį gali atlikti socialiniai partneriai, o valstybės narės turėtų jiems padėti užmegzti ryšius su netipinį arba naujų formų darbą dirbančiais asmenimis ir jiems atstovauti. Valstybės narės taip pat turėtų apsvarstyti galimybę teikti paramą vykdymo užtikrinimui, pavyzdžiui, darbo inspekcijoms skirtas gaires ar specialius mokymus, susijusius su iššūkiais, kylančiais dėl naujų darbo organizavimo formų, įskaitant skaitmeninių technologijų ir DI naudojimą, pavyzdžiui, algoritminio valdymo, darbuotojų stebėjimo ir nuotolinio darbo. Veiksmingas teisių į informaciją ir konsultavimąsi ir kolektyvinių derybų užtikrinimas yra labai svarbus plėtojant ir gerbiant darbuotojų teises skaitmenizacijos procesų kontekste, taip pat naudojant DI ir algoritmus darbo organizavimo ir darbo santykių srityje.

Remdamosi esama nacionaline praktika, valstybės narės, pasikonsultavusios ir glaudžiai bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, kartu gerbdamos jų savarankiškumą, turėtų propaguoti demokratiją darbe ir užtikrinti palankią aplinką dvišaliam ir trišaliam socialiniam dialogui visais lygmenimis, įskaitant kolektyvines derybas, viešajame ir privačiajame sektoriuose pagal nacionalinę teisę ir (arba) praktiką. Valstybės narės turėtų sistemingai, prasmingai ir laiku įtraukti socialinius partnerius į užimtumo, socialinės ir, kai aktualu, ekonominės bei kitos viešosios politikos formavimą ir įgyvendinimą, be kita ko, teisės aktais nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo ir atnaujinimo procesą. Valstybės narės turėtų skatinti platesnę kolektyvinių derybų aprėptį, be kita ko, skatindamos socialinių partnerių gebėjimų kūrimą ir stiprinimą, sudaryti sąlygas veiksmingoms kolektyvinėms deryboms visais atitinkamais lygmenimis ir skatinti koordinavimą tarp šių lygmenų ir juose visuose. Socialiniai partneriai turėtų būti skatinami derėtis jiems svarbiais klausimais ir sudaryti kolektyvines sutartis, visapusiškai atsižvelgiant į jų autonomiją ir kolektyvinių veiksmų teisę. Socialinių partnerių vaidmuo yra labai svarbus kuriant ir įgyvendinant subalansuotus sprendinius, kuriais sudaromos palankesnės sąlygos sąžiningam perėjimui prie nuo iškastinio kuro nepriklausomos ekonomikos.

Remdamosi esama nacionaline praktika valstybės narės, kai aktualu, turėtų atsižvelgti į atitinkamų pilietinės visuomenės organizacijų patirtį sprendžiant užimtumo ir socialinius klausimus.

8-oji gairė. Lygių galimybių visiems skatinimas, socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu

Valstybės narės, taip pat skirdamos pakankamai dėmesio regioniniam ir teritoriniam aspektams, turėtų skatinti įtraukias ir visiems atviras darbo rinkas, įgyvendindamos veiksmingas priemones, kuriomis būtų pašalinta visų formų diskriminacija ir užtikrinamos lygios galimybės visiems, visų pirma tų grupių, kurios darbo rinkoje yra nepakankamai atstovaujamos, lygios galimybės. Tokiose srityse kaip užimtumas, pagalba darbo ieškantiems asmenims, socialinė apsauga, sveikatos priežiūra, ikimokyklinis ugdymas ir priežiūra, ilgalaikė priežiūra, švietimas ir prieiga prie prekių bei paslaugų, be kita ko, gyvenamojo būsto, jos turėtų užtikrinti vienodą požiūrį į visus, neatsižvelgdamos į lytį, rasinę ar etninę kilmę, religiją ar tikėjimą, negalią, amžių arba seksualinę orientaciją.

Valstybės narės turėtų modernizuoti socialinės apsaugos sistemas, kad jos visiems užtikrintų tinkamą, veiksmingą, efektyvią ir tvarią socialinę apsaugą visais gyvenimo etapais, skatindamos socialinę įtrauktį, aukštynkryptį socialinį judumą, teikdamos paskatas dalyvauti darbo rinkoje, remdamos socialines investicijas, kovodamos su skurdu, socialine atskirtimi ir nelygybe, be kita ko, tam pritaikydamos savo mokesčių bei išmokų sistemas ir įvertindamos politikos krypčių paskirstomąjį poveikį. Universalius metodus papildžius tiksliniais, padidės socialinės apsaugos sistemų veiksmingumas. Be to, modernizuojant socialinės apsaugos sistemas turėtų būti siekiama padidinti jų atsparumą daugialypiams iššūkiams. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pažeidžiamiems namų ūkiams, paveiktiems žaliosios ir skaitmeninės pertvarkos ir didelių pragyvenimo išlaidų, įskaitant išlaidas būstui ir energijos išlaidas. Valstybės narės atsižvelgdamos į netipinių formų darbo plitimą, turėtų toliau šalinti darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos galimybių spragas.

Valstybės narės turėtų plėtoti ir integruoti tris aktyvios įtraukties aspektus: tinkamą pajamų rėmimą, įtraukiąsias darbo rinkas ir galimybes naudotis kokybiškomis įgalinančiomis paslaugomis, siekiant patenkinti individualius poreikius. Socialinės apsaugos sistemomis turėtų būti užtikrintos tinkamų minimalių pajamų išmokos visiems pakankamai išteklių neturintiems asmenims ir puoselėjama socialinė įtrauktis, remiant ir skatinant žmones aktyviai dalyvauti darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime, be kita ko, tikslingai teikiant socialines paslaugas. Siekiant užtikrinti lygias galimybes viena iš būtinų sąlygų yra užtikrinti įperkamo ir prieinamo būsto buvimą ir galimybes naudotis kokybiškomis paslaugomis, pavyzdžiui, ankstyvojo ugdymo ir priežiūros, popamokinės priežiūros, švietimo, mokymo ir sveikatos priežiūros bei ilgalaikės priežiūros paslaugomis. Laikantis Sąjungos pagrindinio tikslo ir nacionalinių tikslų iki 2030 m. skurdo mažinimo srityje, itin daug dėmesio turėtų būti skiriama kovai su skurdu ir socialine atskirtimi, įskaitant dirbančiųjų skurdą. Vaikų skurdo ir socialinės atskirties problema, visų pirma, turėtų būti sprendžiama taikant visapusiškas ir integruotas priemones, be kita ko, visapusiškai įgyvendinant Europos vaiko garantijų sistemą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visi, įskaitant vaikus, turėtų galimybę naudotis aukštos kokybės pagrindinėmis paslaugomis. Jos taip pat turėtų užtikrinti, kad remtini arba pažeidžiami asmenys turėtų galimybę gauti tinkamą įperkamą būstą, įskaitant socialinį būstą, ar pagalbą aprūpinimo būstu srityje. Jos turėtų užtikrinti sąžiningą perėjimą prie švarios energijos ir spręsti energijos nepritekliaus, kaip vis reikšmingesnės skurdo formos, problemą, be kita ko, kai tikslinga, pažeidžiamoje padėtyje esantiems namų ūkiams taikydamos tikslines paramos priemones. Valstybės narės, kai tikslinga, veiksmingai naudodamos ES finansavimą ir techninę paramą, turėtų investuoti į socialinį būstą arba pagalbą aprūpinimo būstu srityje, būsto renovaciją ir papildomas paslaugas ir tenkinti neatidėliotiną įperkamo ir deramo būsto poreikį. Kiek tai susiję su šiomis paslaugomis, turėtų būti atsižvelgiama į konkrečius asmenų su negalia poreikius, įskaitant prieinamumą. Turėtų būti sprendžiama benamystės problema ypač taikant prevencijos priemones ir skatinant galimybes gauti nuolatinį būstą ir teikiant įgalinančias paramos paslaugas.

Valstybės narės turėtų užtikrinti galimybę laiku gauti įperkamas ir aukštos kokybės profilaktinės ir gydomosios sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros paslaugas, kartu užtikrindamos tvarumą ilguoju laikotarpiu. Atsižvelgiant į didėjančią ilgalaikės priežiūros paklausą, taip pat susijusią su demografiniais pokyčiais, turėtų būti sprendžiama adekvatumo spragų, taip pat darbo jėgos trūkumo ir prastų darbo sąlygų problema.

Atsižvelgdamos į Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą ir tai, kad aktyvuota Tarybos direktyva 2001/55/EB (1), valstybės narės turėtų ir toliau teikti tinkamo lygio apsaugą perkeltiesiems asmenims iš Ukrainos. Be to, jos turėtų įgyvendinti būtinas priemones nelydimų nepilnamečių atveju. Perkeltiesiems vaikams turėtų būti užtikrinta galimybė naudotis ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros bei kitomis pagrindinėmis paslaugomis pagal Europos vaiko garantijų sistemą.

Atsižvelgdamos į ilgėjančią vidutinę gyvenimo trukmę ir demografinius pokyčius, valstybės narės turėtų užtikrinti darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų pensijų sistemų tinkamumą ir tvarumą, suteikdamos lygias galimybes moterims ir vyrams įgyti ir kaupti teises į pensiją, be kita ko, pasitelkdamos papildomas pensijų sistemas, kad būtų užtikrintos tinkamos pajamos senatvėje. Pensijų reformos turėtų būti remiamos vykdant politiką, kuria siekiama sumažinti vyrų ir moterų pensijų skirtumą, propaguoti vyresnių žmonių aktyvumą ir sveikatą ir pratęsti darbingą amžių, pavyzdžiui, didinant faktinį pensinį amžių, visų pirma sudarant palankesnes sąlygas dalyvauti darbo rinkoje ir užtikrinant vyresnio amžiaus darbuotojų poreikiams pritaikytas darbo sąlygas. Valstybės narės turėtų užmegzti konstruktyvų dialogą su socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais ir sudaryti sąlygas tinkamai laipsniškai pradėti vykdyti reformas.

(1)   2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (OL L 212, 2001 8 7, p. 12).