–

Somateio ‚,Elliniko Symvoulio gia tous Prosfyges”, atstovaujamos dikigoros V. Papadopoulos,

–

Astiki Mi Kerdoskopiki Etaireia „Ypostirixi Prosfygon sto Aigaio“, atstovaujamos dikigoros E. Spathana,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos Z. Chatzipavlou, K. Georgiadis, G. Karipsiadis, T. Papadopoulou ir S. Spyropoulos,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos A. Edelmannová, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

–

Kipro vyriausybės, atstovaujamos I. Neophytou ir F. Sotiriou,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos Zs. Biró-Tóth ir M. Z. Fehér,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir A. Hanje,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma ir A. Katsimerou,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 38 straipsnio, siejamo su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18 straipsniu, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Somateio „Elliniko Symvoulio gia tous Prosfyges“ (asociacija „Graikijos pabėgėlių tarnyba“, Graikija) ir Astiki Mi Kerdoskopiki Etaireia „Ypostirixi Prosfygon sto Aigaio“ (ne pelno bendrija „Parama pabėgėliams Egėjo jūroje“, Graikija), veikiančių pabėgėlių labui, ginčą su Ypourgos Exoterikon (užsienio reikalų ministras, Graikija) ir Ypourgos Metanastefsis kai Asylou (imigracijos ir prieglobsčio ministras, Graikija) dėl bendrai priimtų ministrų įsakymų, kuriais Turkijos Respublika priskiriama prie „saugių trečiųjų šalių“ tam tikrų kategorijų tarptautinės apsaugos prašytojams, galiojimo.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

ES ir Turkijos susitarimas dėl readmisijos

3

2013 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjunga ir Turkijos Respublika sudarė susitarimą dėl neteisėtai šalyje gyvenančių asmenų readmisijos (OL L 134, 2014, p. 3; toliau – ES ir Turkijos susitarimas dėl readmisijos). Šis susitarimas Europos Sąjungos vardu buvo ratifikuotas 2014 m. balandžio 14 d. Tarybos sprendimu 2014/252/ES (OL L 134, 2014, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 331, 2014, p. 40).

4

ES ir Turkijos susitarimo dėl readmisijos 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

5

Vadovaujantis 2016 m. kovo 23 d. Tarybos sprendimu (ES) 2016/551, kuriuo nustatoma pozicija, kurios Europos Sąjungos vardu turi būti laikomasi Jungtiniame readmisijos komitete dėl Jungtinio readmisijos komiteto sprendimo dėl įgyvendinimo nuostatų, reikalingų, kad Europos Sąjungos ir Turkijos Respublikos susitarimo dėl neteisėtai šalyje gyvenančių asmenų readmisijos 4 ir 6 straipsniai būtų taikomi nuo 2016 m. birželio 1 d. (OL L 95, 2016, p. 9), ES ir Turkijos susitarimo dėl readmisijos 4 straipsnyje numatytas įsipareigojimas taikomas nuo 2016 m. liepos 1 d.

Direktyva 2013/32

6

Direktyvos 2013/32 18, 43, 44 ir 46 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

7

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nurodyta:

8

Minėtos direktyvos II skyriuje „Pagrindiniai principai ir garantijos“ yra 6–30 straipsniai.

9

Tarp tos pačios direktyvos III skyriaus „Pirmosios instancijos procedūros“ nuostatų yra 31, 33, 35 ir 38 straipsniai.

10

Direktyvos 2013/32 31 straipsnio „Nagrinėjimo procedūra“ 1–2 dalyse nustatyta:

11

Šios direktyvos 33 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ nurodyta:

12

Minėtos direktyvos 35 straipsnyje „Pirmosios prieglobsčio šalies koncepcija“ numatyta:

13

Tos pačios direktyvos 38 straipsnyje „Saugios trečiosios šalies koncepcija“ nurodyta:

Reglamentas (ES) 2024/1348

14

Direktyva 2013/32 2024 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2024/1348, kuriuo Sąjungoje nustatoma bendra tarptautinės apsaugos procedūra ir panaikinama Direktyva 2013/32/ES (OL L 2024/1348), panaikinama nuo 2026 m. birželio 12 d. (šio reglamento 79 straipsnio 2 dalis).

Graikijos teisė

Įstatymas dėl tarptautinės apsaugos

15

Direktyva 2013/32 į Graikijos teisę perkelta pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos redakcijos Nomos 4636/2019 peri Diethnous prostasias kai alles diatakseis (Įstatymas 4636/2019 dėl tarptautinės apsaugos ir kitų nuostatų) (FEK A’ 169/1.11.2019) (toliau – Įstatymas dėl tarptautinės apsaugos).

16

Pagal Graikijos įstatymo dėl tarptautinės apsaugos 84 straipsnio 1 dalies d punktą kompetentingos institucijos atmeta tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną, kai šalis, kuri nėra valstybė narė, pagal šio įstatymo 86 straipsnį yra laikoma prašytojui saugia trečiąja šalimi.

17

Įstatymo dėl tarptautinės apsaugos 86 straipsnio 1 dalyje nustatytos kumuliacinės sąlygos, kad trečioji šalis būtų laikoma „saugia trečiąja šalimi“.

18

Remiantis šio įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, tai, ar šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, kiekvienu konkrečiu atveju ir dėl kiekvieno prašytojo nagrinėjama atskirai, nebent trečioji šalis buvo pripažinta bendrai saugia ir įtraukta į nacionalinį saugių trečiųjų šalių sąrašą. Jeigu taip yra, tarptautinės apsaugos prašytojas gali ginčyti „saugios trečiosios šalies“ koncepcijos taikymą, remdamasis tuo, kad konkrečiomis prašytojo aplinkybėmis trečioji šalis nėra saugi. Pagal minėto įstatymo 86 straipsnio 3 dalį bendrame ministrų įsakyme nustatoma, kurios trečiosios šalys, atsižvelgiant į tam tikrų kategorijų prieglobsčio prašytojų asmenines ypatybes, laikomos saugiomis nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus.

19

Remiantis to paties įstatymo 86 straipsnio 5 dalimi, jei minėta trečioji šalis neleidžia prašytojui atvykti į jos teritoriją, jo prašymą iš esmės nagrinėja kompetenciją priimti sprendimą turinčios institucijos.

Pirmasis bendras ministrų įsakymas ir antrasis bendras ministrų įsakymas

20

Remiantis Įstatymo dėl tarptautinės apsaugos 86 straipsnio 3 dalimi buvo priimtas Koini Ypourgiki Apofasi 42799/3.6.2021 „Kathorismos triton choron pou charaktirizontai os asfaleis kai katartisi ethnikou katalogou, kata ta orizomena sto arthro 86 tou nomou 4636/2019 (A’169)“ (Bendras ministrų įsakymas 42799/3.6.2021 „Trečiųjų šalių, laikomų saugiomis, nustatymas ir nacionalinio sąrašo sudarymas pagal Įstatymo Nr. 4636/2019 (A’169) 86 straipsnio nuostatas“) (FEK B 2425/7.6.2021) (toliau – pirmasis bendras ministrų įsakymas).

21

Šiame bendrame ministrų įsakyme Turkijos Respublika įvardijama kaip „saugi trečioji šalis“ tarptautinės apsaugos prašytojams iš Sirijos, Afganistano, Pakistano, Bangladešo arba Somalio.

22

Pirmąjį bendrą ministrų įsakymą pakeitė Koini Ypourgiki Apofasi 458568/15.12.2021 „Tropopoiisi tis yp.ar. 42799/03.06.2021 koinis apofasis ton Ypourgon Exoterikon kai Metanastefsis kai Asylou „Kathorismos triton choron pou charaktirizontai os asfaleis kai katartisi ethnikou katalogou, kata ta orizomena sto arthro 86 tou nomou 4636/2019 (A’169)“ (B’ 2425)“ (Bendras ministrų įsakymas Nr. 458568/15.12.2021, kuriuo iš dalies keičiamas užsienio reikalų ir imigracijos ir prieglobsčio ministrų bendras įsakymas 42799/03.06.2021 „Trečiųjų šalių, laikomų saugiomis, nustatymas ir nacionalinio sąrašo sudarymas pagal Įstatymo Nr. 4636/2019 (A’169) 86 straipsnio nuostatas“ (B’ 2425)) (FEK Β’ 5949/16.12.2021) (toliau – antrasis bendras ministrų įsakymas).

23

Šiame bendrame ministrų įsakyme Turkijos Respublika vėl buvo pripažinta „saugia trečiąja šalimi“ prašytojams iš Sirijos, Afganistano, Pakistano, Bangladešo arba Somalio.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

24

Pareiškėjos pagrindinėje byloje pateikė skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba, Graikija) dėl pirmojo ir dėl antrojo bendrų ministrų įsakymų, argumentuodamos, be kita ko, tuo, kad jie prieštarauja Įstatymo dėl tarptautinės apsaugos 86 straipsniui ir Direktyvos 2013/32 38 straipsniui.

25

Pareiškėjos pagrindinėje byloje teigia, kad šiuose įsakymuose nurodytų tarptautinės apsaugos prašytojų readmisijos į Turkiją galimybė nėra užtikrinama „tarptautiniais susitarimais“, be to, nėra pagrįstos priežasties tikėtis, jog tarptautinės apsaugos prašytojai būtų pakartotinai priimami į Turkiją, nes nuo 2020 m. kovo mėn. ir vykstant COVID-19 pandemijai tokių prašytojų readmisija į jos teritoriją buvo įšaldyta.

26

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog konstatavęs, kad skundas dėl panaikinimo yra priimtinas tik tiek, kiek pateiktas dėl antrojo bendro ministrų įsakymo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad šis argumentas turi būti atmestas, nes pareiškėjos pagrindinėje byloje kritikuoja tai, kad Turkijos Respublikai nėra nustatytas teisinis įpareigojimas pakartotinai priimti tarptautinės apsaugos prašytojus iš Graikijos. Iš tikrųjų atsižvelgdamas pirmiausia į ES ir Turkijos susitarimą dėl readmisijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad Turkijos Respublikai taikomas toks teisinis įsipareigojimas.

27

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Turkijos Respublika faktiškai laikosi šio teisinio įsipareigojimo, atsižvelgiant į aplinkybę (kurią patvirtina ir Graikijos valdžios institucijos), kad ši trečioji šalis nuo 2020 m. kovo mėn. liovėsi pakartotinai priimti tarptautinės apsaugos prašytojus, kurių prašymai Graikijoje buvo atmesti kaip nepriimtini remiantis „saugios trečiosios šalies“ koncepcija, į savo teritoriją ir nematyti, kad tokia padėtis artimiausiu metu galėtų pasikeisti.

28

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia du skirtingus Direktyvos 2013/32 38 straipsnio aiškinimus.

29

Pagal pirmąjį aiškinimą, kurį palaiko prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teisėjų dauguma, tarptautinės apsaugos prašytojo readmisija į trečiąją šalį yra išankstinė sąlyga tam, kad ši šalis būtų pripažinta „saugia trečiąja šalimi“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 38 straipsnį, atsižvelgiant pirmiausia į minėtos direktyvos tikslą – primintą 18 konstatuojamojoje dalyje ir patvirtintą 31 straipsnio 2 dalyje – užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų nagrinėjami kuo greičiau. Kitas aiškinimas lemtų tik ilgesnį tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ir netikrumą dėl prašytojo buvimo šalyje, kurioje jis pateikė prašymą, neatmetant pavojaus, kad jis bus grąžintas į šalį, kurioje gali būti persekiojamas, ir galimybės sutrikdyti tarptautinius santykius. Tai reikštų, kad valstybė narė negali visuotinai taikomu aktu pripažinti trečiosios šalies bendrai saugia (kaip tai leidžia Direktyvos 2013/32 38 straipsnio 2 dalis), jeigu ši trečioji šalis neužtikrina jai taikomo įsipareigojimo priimti ar pakartotinai priimti į savo teritoriją atitinkamus tarptautinės apsaugos prašytojus veiksmingo laikymosi. Šiomis aplinkybėmis reikėtų tenkinti skundą dėl antrojo bendro ministro įsakymo panaikinimo.

30

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, remiantis antruoju Direktyvos 2013/32 nuostatų aiškinimu, faktinis tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas ar pakartotinis priėmimas priklauso ne nuo norminio teisės akto, kuriame šalis nurodoma kaip bendrai saugi, teisėtumo, bet nuo individualaus akto, kuriuo konkretus tarptautinės apsaugos prašymas atmetamas kaip nepriimtinas taikant „saugios trečiosios šalies“ koncepciją, arba nuo tokio individualaus akto vykdymo. Tokiomis aplinkybėmis skundas dėl antrojo bendro ministro įsakymo panaikinimo turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

31

Šiomis aplinkybėmis Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Procesas Teisingumo Teisme

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė Teisingumo Teismo šioje byloje taikyti pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas Teisingumo Teismo sprendimo įtaka dideliam asmenų skaičiui ir tuo, kad aptariama sritis yra ypač jautri.

33

2023 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti šį prašymą.

34

Pagreitinta procedūra yra procesinė priemonė, skirta reaguoti į ypatingos skubos situaciją. Didelis asmenų ar teisinių situacijų, su kuriais gali būti susiję pateikti klausimai, skaičius savaime negali būti išimtinė aplinkybė, pateisinanti pagreitintos procedūros taikymą (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Administracinis sprendimo dėl perdavimo sustabdymas), C‑245/21 ir C‑248/21, EU:C:2022:709, 33–35 punktus). Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė jokios aplinkybės, kuri leistų šią bylą apibūdinti kaip išimtinę krizinę situaciją, dėl kurios kompetentingos nacionalinės institucijos negalėtų numatyti priemonių, būtinų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimui užtikrinti, arba būtų gerokai apsunkintas bendros Europos prieglobsčio sistemos veikimas laukiant, kol Teisingumo Teismas pateiks atsakymą (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Magamadov, C‑438/17, EU:C:2017:723, 18 punktą, taip pat 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Administracinis sprendimo dėl perdavimo sustabdymas), C‑245/21 ir C‑248/21, EU:C:2022:709, 36 punktą).

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

35

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2013/32 38 straipsnis, siejamas su Chartijos 18 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad jam prieštarauja valstybės narės teisės norma, pagal kurią bendrai saugia tam tikrų kategorijų tarptautinės apsaugos prašytojams laikoma trečioji šalis, nors ši šalis – nepaisant jai taikomo teisinio įsipareigojimo – apskritai ir nesant numatomos perspektyvos, kad pozicija pasikeis, yra sustabdžiusi tokių prašytojų priėmimą arba pakartotinį priėmimą į savo teritoriją.

36

Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje pateikiamas išsamus atvejų, kai valstybės narės gali pripažinti, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra nepriimtinas, sąrašas (2024 m. vasario 8 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Paskesnio prašymo priimtinumas), C‑216/22, EU:C:2024:122, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta, kad valstybė narė gali laikyti tokį prašymą nepriimtinu, jeigu šalis, kuri nėra valstybė narė, pagal minėtos direktyvos 38 straipsnį laikoma prašytojui „saugia trečiąja šalimi“. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, ši nuostata buvo perkelta į nacionalinę teisę Įstatymo dėl tarptautinės apsaugos 84 straipsnio 1 dalies d punktu.

38

Iš Direktyvos 2013/32 38 straipsnio matyti, kad „saugios trečiosios šalies“ koncepcija taikoma, jeigu įvykdytos šios direktyvos 1–4 dalyse nustatytos kumuliacinės sąlygos (2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Bevándorlási és Menekültügyi Hivatal (Tompa), C‑564/18, EU:C:2020:218, 36 punktas ir 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Prieglobsčio prašytojams teikiamos pagalbos kriminalizavimas), C‑821/19, EU:C:2021:930, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Pirma, šios direktyvos 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės gali taikyti „saugios trečiosios šalies“ koncepciją tik jeigu yra įsitikinusios, kad su tarptautinės apsaugos prašytoju atitinkamoje trečiojoje šalyje bus elgiamasi pagal šios dalies a–e punktuose aiškiai nurodytus principus.

40

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad šį prašymą pateikęs teismas galutinai atmetė pareiškėjų pagrindinėje byloje nurodytą pagrindą, grindžiamą tuo, kad Turkijos Respublika nesilaiko šių principų, todėl neprašo Teisingumo Teismo šių principų išaiškinti.

41

Antra, pagal minėtos direktyvos 38 straipsnio 2 dalį „saugios trečiosios šalies“ koncepcijos taikymui galioja nacionalinėje teisėje nustatytos taisyklės. Šios taisyklės turi apimti taisykles, reikalaujančias, kad tarp tarptautinės apsaugos prašytojo ir atitinkamos trečiosios šalies būtų ryšys, kuriuo remdamasis tas asmuo turėtų svarių priežasčių vykti į tą šalį; metodologines taisykles, kuriomis remdamosi kompetentingos institucijos įsitikintų, kad „saugios trečiosios šalies“ koncepcija gali būti taikoma konkrečiai šaliai arba konkrečiam tarptautinės apsaugos prašytojui, o tokią metodologiją turi sudaryti atskirų atvejų nagrinėjimas, ar šalis yra saugi konkrečiam prašytoju, ir (arba) šalių, kurios bendrai laikų saugiomis, nacionalinis priskyrimas; tarptautinę teisę atitinkančias taisykles, kurios leidžia atlikti atskirą nagrinėjimą siekiant nustatyti, ar trečioji šalis yra saugi konkrečiam tarptautinės apsaugos prašytojui, ir kurios šiam prašytojui leidžia ginčyti „saugios trečiosios šalies“ koncepcijos taikymą tiek jo konkrečiai situacijai, tiek jo ir šios šalies sąsajos buvimui.

42

Trečia, Direktyvos 2013/32 38 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad vykdydamos sprendimą, grindžiamą tik „saugios trečiosios šalies“ koncepcija, valstybės narės informuotų prašytoją ir išduotų jam dokumentą, kuriuo šios šalies valdžios institucijoms tos šalies kalba būtų pranešta, kad tarptautinės apsaugos prašymas nebuvo iš esmės išnagrinėtas. Be to, vadovaujantis Direktyvos 2013/32 38 straipsnio 4 dalimi, kai atitinkama trečioji šalis neleidžia šios apsaugos prašytojui atvykti į savo teritoriją, valstybės narės turi užtikrinti, kad šis asmuo turėtų galimybę inicijuoti procedūrą pagal minėtos direktyvos II skyriuje nustatytus pagrindinius principus ir garantijas.

43

Taigi iš Direktyvos 2013/32 38 straipsnio teksto matyti, kad valstybė narė gali visuotinai taikomu aktu, kaip antai antrasis bendras ministrų įsakymas, priskirti šalį prie konkretiems tarptautinės apsaugos prašytojams bendrai saugių trečiųjų šalių.

44

Pirma, reikia pažymėti, kad metodologinės taisyklės, kurias turi taikyti valstybės narės, siekdamos užtikrinti, kad „saugios trečiosios šalies“ koncepcija galėtų būti taikoma konkrečiai šaliai, ir į kurias daroma nuoroda šios direktyvos 38 straipsnio 2 dalies b punkte, numato, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nagrinėjamas atitinkamos šalies saugumas konkrečiam prašytojui „ir (arba) [trečiųjų] šalių, bendrai laikomų saugiomis, nacionalinis priskyrimas“. Kita vertus, tai, kad pagal minėtos direktyvos 38 straipsnio 2 dalies c punktą valstybės narės įpareigojamos nustatyti taisykles, leidžiančias atlikti individualų nagrinėjimą, siekiant nustatyti, ar trečioji šalis yra saugi konkrečiam prašytojui, ir užtikrinančias jam, be kita ko, galimybę ginčyti „saugios trečiosios šalies“ koncepcijos taikymą remiantis tuo, kad atitinkama trečioji šalis nėra saugi jo konkrečiu atveju, neišvengiamai reiškia, kad valstybė narė įgaliojama visuotinai taikomame akte nurodyti tokią trečiąją šalį kaip bendrai saugią.

45

Antra, šį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2013/32 44 ir 46 konstatuojamosios dalys, kuriose daroma aiški nuoroda į „bendr[uosius] princip[us], pagal kuriuos valstybės narės <…> priskirtų [trečiąsias šalis] prie saugių šalių“, ir į atsižvelgimą į tam tikrą informaciją ir dokumentus, kai valstybės narės „priskiria šalis šiai kategorijai patvirtindamos atitinkamus sąrašus“.

46

Trečia, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2013/32 38 straipsnį visuotinai taikomo akto, kuriuo valstybė narė priskiria trečiąją šalį prie bendrai saugių, galiojimas nesiejamas su sąlyga, kad atitinkami tarptautinės apsaugos prašytojai faktiškai būtų priimti arba pakartotinai priimti į šios trečiosios šalies teritoriją.

47

Viena vertus, šių prašytojų priėmimas arba readmisija į minėtą trečiąją šalį nėra viena iš direktyvos 38 straipsnio 2 dalyje išvardytų taisyklių, būtinų „saugios trečiosios šalies“ koncepcijai taikyti valstybėse narėse. Kita vertus, iš šios direktyvos 38 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad „[k]ai [atitinkama saugi] trečioji šalis neleidžia prašytojui atvykti į savo teritoriją, valstybės narės užtikrina, kad prašytojas turėtų galimybę dalyvauti procedūroje pagal [Direktyvos 2013/32] II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas“, netiesiogiai matyti, kad toks trečiosios šalies laikymas „saugia trečiąja šalimi“ yra suderinamas su šalies atsisakymu priimti ar pakartotinai priimti tarptautinės apsaugos prašytojus į savo teritoriją.

48

Taigi iš pastarosios nuostatos matyti, kad tais atvejais, kai valstybė narė visuotinai taikomu aktu priskyrė trečiąją šalį prie bendrai saugių neatsižvelgdama į tai, kad pastaroji sustabdė tarptautinės apsaugos prašytojams galimybę atvykti į savo teritoriją, ši valstybė narė turi užtikrinti kiekvieno prašytojo teisę pradėti jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrą.

49

Antra, kalbant apie Direktyvos 2013/32 38 straipsnio kontekstą svarbu įvertinti šios direktyvos 35 straipsnį, nurodantį kitą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, nei paminėtas šio sprendimo 37 dalyje.

50

Kaip nurodyta 35 straipsnyje, šalis gali būti laikoma „pirmąja prieglobsčio šalimi“ konkrečiam prašytojui, jeigu toje šalyje jis buvo pripažintas pabėgėliu ir vis dar gali naudotis tokia apsauga, arba kitokiu būdu naudosis pakankama apsauga toje šalyje, įskaitant negrąžinimo principą, „jeigu [abiem atvejais] [šis prašytojas] bus pakartotinai priimtas į tą šalį“.

51

Taigi, skirtingai nuo to, kas išplaukia iš Direktyvos 2013/32 38 straipsnio 4 dalies dėl „saugios trečiosios šalies“ koncepcijos, šios direktyvos 35 straipsnyje „pirmosios prieglobsčio šalies“ koncepcijos taikymas valstybėse narėse susiejamas su sąlyga, kad prašytojas iš tiesų būtų pakartotinai priimtas į taip nustatytą šalį.

52

Trečia, priešingai, nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Direktyvos 2013/32 38 straipsnio aiškinimas, pagal kurį remiantis šiuo straipsniu trečiosios šalies priskyrimas prie bendrai saugių nesiejamas su sąlyga, kad atitinkama trečioji šalis tarptautinės apsaugos prašytojus priima arba pakartotinai priima į savo teritoriją, kaip galima spręsti iš šio straipsnio teksto ir konteksto, neprieštarauja Direktyvos 2013/32 tikslams. Toks aiškinimas neprieštarauja visų pirma šios direktyvos 18 konstatuojamoje dalyje akcentuojamam tikslui, kad, siekiant užtikrinti, be kita ko, tarptautinių apsaugos prašytojų interesus, sprendimai dėl tokios apsaugos prašymų turi būti priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamumo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Torubarov, C‑556/17, EU:C:2019:626, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Kaip nurodyta šio sprendimo 48 punkte, iš Direktyvos 2013/32 38 straipsnio 4 dalies matyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo arba readmisijos į trečiąją šalį, kurią valstybė narė yra priskyrusi prie bendrai saugių, sustabdymas reiškia, kad minėta valstybė narė turės užtikrinti šiems prašytojams galimybę pradėti procedūrą pagal Direktyvos 2013/32 II skyriaus 6–30 straipsniuose nurodytus pagrindinius principus ir garantijas.

54

Vadinasi, tokiu atveju, kai trečioji šalis, kurią valstybė narė yra priskyrusi prie bendrai saugių, iš tikrųjų nepriima arba pakartotinai nepriima atitinkamų tarptautinės apsaugos prašytojų, valstybė narė pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies c punktą negali atmesti jų tarptautinės apsaugos prašymų kaip nepriimtinų. Be to, minėta valstybė narė negali nepagrįstai atidėti tokių prašymų nagrinėjimo ir privalo, be kita ko, užtikrinti, kad prašymai būtų nagrinėjami individualiai pagal šios direktyvos 10 straipsnio 3 dalies a punktą, laikantis 31 straipsnyje nustatytų terminų.

55

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šio sprendimo 52 punkte pateiktas Direktyvos 2013/32 38 straipsnio aiškinimas taip pat negali panaikinti Chartijos 18 straipsnyje įtvirtintos ir šioje direktyvoje sukonkretintos tarptautinės apsaugos prašytojui pripažintos teisės gauti tarptautinę apsaugą veiksmingumo, jeigu tenkinamos Sąjungos teisės reikalaujamos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2024 m. vasario 8 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Paskesnio prašymo priimtinumas), C‑216/22, EU:C:2024:122, 39 punktą).

56

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2013/32 38 straipsnis, siejamas su Chartijos 18 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad jam neprieštarauja valstybės narės teisės norma, pagal kurią bendrai saugia tam tikrų kategorijų tarptautinės apsaugos prašytojams laikoma trečioji šalis, nors ši šalis – nepaisant jai taikomo teisinio įsipareigojimo – apskritai ir nesant numatomos perspektyvos, kad pozicija pasikeis, yra sustabdžiusi tokių prašytojų priėmimą arba pakartotinį priėmimą į savo teritoriją.

Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

57

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, kuriuo remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės priimti sprendimą pagrindinėje byloje ir kuris susijęs tik su teisės akto nuostatos, kuria Turkijos Respublika tam tikrų kategorijų tarptautinės apsaugos prašytojams laikoma „saugia trečiąja šalimi“, galiojimu, į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti nereikia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.