Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
M CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2025 m. gruodžio 11 d.(1)
Byla C‑653/24
Presidenza del Consiglio die Ministri
prieš
Regione Emilia-Romagna,
(Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo – Paslaugos vidaus rinkoje – Direktyvos 2006/123/EB taikymo sritis – Mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, ir atitinkamų energijos gamybos įrenginių koncesijos – Anksčiau suteiktų koncesijų automatinis pratęsimas “
1. Corte Costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) nagrinėja Presidente del Consiglio dei Ministri (Ministrų Tarybos pirmininkas, Italija) ieškinį dėl regioninio įstatymo, pagal kurį leidžiama pratęsti tam tikrą pagalbą gavusiems koncesininkams suteiktų „mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse“ koncesijų galiojimo trukmę(2), nerengiant naujo konkurso.
2. Siekdamas įvertinti šios teisės normos suderinamumą su Sąjungos teise, kaip prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas turės nustatyti, ar Direktyva 2006/123/EB(3)ratione materiae taikoma šios rūšies koncesijoms. Jis taip pat turės patikslinti savo jurisprudenciją(4) ir išaiškinti, kur yra riba tarp „prekių gamybos“ ir „paslaugų teikimo“.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė. Direktyva 2006/123
3. 2 straipsnio („Taikymo sritis“) 1 dalyje nustatyta:
„1. Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms.“
4. 4 straipsnyje („Apibrėžimai“) nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojami tokie apibrėžimai:
1) paslauga – tai bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla, kaip nurodyta Sutarties 50 straipsnyje;
<...>“.
5. 12 straipsnyje „Atranka iš kelių kandidatų“ nustatyta:
„1. Tais atvejais, kai išduodamų leidimų verstis tam tikros rūšies veikla skaičius yra ribotas dėl gamtinių išteklių arba techninių pajėgumų stokos, valstybės narės potencialiems kandidatams taiko nešališką ir skaidrią atrankos procedūrą, visų pirma tinkamai paskelbdamos apie procedūros pradžią, eigą ir pabaigą.
2. 1 dalyje nurodytais atvejais leidimas išduodamas ribotam laikotarpiui ir negali būti automatiškai pratęsiamas ar suteikti bet kokių kitų privilegijų teikėjui, kurio leidimo galiojimo laikas ką tik baigėsi, arba asmeniui, kaip nors susijusiam su tuo teikėju.
3. Laikydamosi 1 dalies ir 9 bei 10 straipsnių, nustatydamos atrankos procedūros taisykles valstybės narės gali atsižvelgti į <...> aplinkos apsaugos, kultūros paveldo išsaugojimo aspektus ir visus kitus svarbius visuomenės interesus, laikydamosi Bendrijos teisės.“
B. Italijos teisė
1. Italijos Konstitucija(5)
6. Pagal 117 straipsnio 1 dalį įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso valstybei ir regionams, kurie ją įgyvendina laikydamiesi pačioje Konstitucijoje nustatytų sąlygų ir vykdydami iš Sąjungos teisinės sistemos kylančius įsipareigojimus.
2. 1933 m. Karaliaus dekretas Nr. 1775(6)
7. 6 straipsnio 2 dalies a punkte „dideli“ vandens gavybos įrenginiai apibrėžti kaip tie, kurie aprūpina elektros energijos gamybos įrenginius, kurių vidutinė metinė nominalioji galia yra didesnė negu 3 000 kW. Įrenginiai, aprūpinantys įrenginius, kurių galia mažesnė arba lygi 3 000 kW, laikomi „mažais“.
8. 21 straipsnyje nustatyta, kad mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesijos yra laikinos ir jų trukmė negali viršyti 30 metų; joms pasibaigus, jos gali būti pratęstos pagal 1933 m. Karaliaus dekreto 28 straipsnį.
3. Emilijos-Romanijos regiono įstatymas Nr. 17/2023(7)
9. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį tuo atveju, jei mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesininkas yra gavęs pagalbą elektros energijos gamybai iš atsinaujinančiųjų išteklių, koncesija, kurios galiojimo laikotarpis baigiasi, to paties koncesininko prašymu pratęsiama šios pagalbos teikimo laikotarpiui. Vis dėlto negalima viršyti maksimalios šios rūšies koncesijoms numatyto 30 metų laikotarpio, įtvirtinto 1933 m. Karaliaus dekreto 21 straipsnyje.
II. Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10. 2024 m. vasario 23 d. Presidente del Consiglio dei Ministri (toliau – Ministrų Tarybos pirmininkas) Corte Costituzionale (Konstitucinis Teismas) užginčijo Regione Emilia-Romagna (Emilijos-Romanijos regionas, Italija)(8) Įstatymo Nr. 17/2023 3 straipsnio atitiktį Konstitucijai.
11. Savo skunde Ministrų Tarybos pirmininkas pateikė kelis argumentus, grindžiamus Italijos Konstitucijos 117 straipsnio, kuriame reglamentuojamas valstybės ir regionų teisėkūros kompetencijos pasidalijimas, pažeidimu. Dėl šios nuostatos 1 dalies jis teigė, kad:
– Nors valstybės teisės aktuose taip pat nenumatyta organizuoti viešųjų pirkimų dėl mažų vandens gavybos įrenginių koncesijų pratęsimo, ši pareiga taikoma pagal Sąjungos teisę, visų pirma pagal SESV 49 straipsnį ir Direktyvą 2006/123.
– Remiantis keliais Teisingumo Teismo sprendimais(9), Direktyvos 2006/123 12 straipsnis taikomas mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesijoms. Šiame straipsnyje nustatyta pareiga koncesijas suteikti viešo konkurso būdu, taip pat ir tuo atveju, kai koncesija gali būti pratęsta.
– Pagal Regioninį įstatymą Nr. 17/2023, leidžiant „automatiškai pratęsti“(10) ginčijamas koncesijas, užkertamas kelias tam, kad pasibaigus jų galiojimui jos būtų atvertos konkurencijai, o taip pažeidžiami Sąjungos teisės aktai dėl paslaugų teikimo.
12. Regionas nesutiko su skundu ir iš esmės teigė, kad:
– Ginčijamoje nuostatoje nenumatytas jau pasibaigusių koncesijų „automatinis pratęsimas“(11).
– Sprendimas Promoimpresa buvo susijęs su koncesijomis turizmo ir rekreaciniais tikslais eksploatuoti valstybei priklausančias ežerų ir jūrų pakrantes ir jų kvalifikavimas kaip „paslaugų teikimo“ nekelia jokių abejonių. Tačiau mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, veikla laikytina ne „paslaugos teikimu“, o „prekės gamyba“(12), kuri nepatenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį ratione materiae.
– Tokį aiškinimą patvirtina konkretūs Sąjungos teisės aktai, skirti energijos rinkos reguliavimui(13).
13. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikia tik dėl konkretaus bylos aspekto. Jo nuomone, „tikslinga preliminariai išnagrinėti klausimą dėl [Konstitucijos] 117 straipsnio 1 dalies, siejamos su SESV 49 straipsniu ir Direktyvos 2006/123 12 straipsniu“(14). Likusių antikonstitucingumo pagrindų nagrinėjimas paliktas vėlesniam etapui.
14. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad „bet kokia nacionalinė priemonė, priklausanti Sąjungos lygiu išsamiai ar visiškai suderintai sričiai, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios suderinimo priemonės, o ne pirminės teisės nuostatas“:
– Jis mano, kad būtina išsiaiškinti, ar elektros energijos gamybos naudojant mažus vandens gavybos įrenginius, naudojamus elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, veikla turi būti kvalifikuojama kaip „paslaugų teikimas“, reglamentuojamas Direktyvoje 2006/123.
– Jis primena, kad pagal Teisingumo Teismo sprendimus Almelo(15) ir ECO-WIND Construction(16) elektros energija yra prekė ir jos gamyba negali būti laikoma paslauga.
– Šis teismas teigia, kad kai kurios Sąjungos teisės nuostatos patvirtina elektros energijos kvalifikavimą kaip „materialiojo turto“(17) arba „gaminio“(18). Tačiau jis sutinka, kad kitos teisės nuostatos gali lemti priešingą aiškinimą(19).
15. Šiomis aplinkybėmis Corte Costituzionale (Konstitucinis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2006/123] 12 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos ir įrenginiams, kuriuose vykdoma tik elektros energijos gamybos veikla, kaip antai mažiems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse?
2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar [Direktyvos 2006/123] 12 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad, remiantis nuoroda į išteklių stokos sąlygą, joms prieštarauja valstybės narės teisės normos, pagal kurias – kaip pagal bendrą ir abstraktų kriterijų, kurį taikant nustatoma, ar vandens gavybos įrenginiai lemia hidroenergijos išteklių stoką, – atskiriami dideli ir maži įrenginiai (kurie atitinkamai generuoja varomąją jėgą, kurios vidutinė metinė nominalioji galia yra didesnė arba, priešingai, lygi ar mažesnė nei 3 000 kW)?
3. Galiausiai, jeigu atsakymai į pirmąjį ir antrąjį klausimus būtų teigiami, ar [Direktyvos 2006/123] 12 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja valstybės narės teisės normos, kuriose numatytas koncesijos termino pratęsimas, grindžiamas būtinybe suteikti galimybę koncesininkui panaudoti visą gautą pagalbą energijai gaminti iš atsinaujinančiųjų išteklių, jeigu laikomasi maksimalaus (30 metų) laikotarpio, kuris nuo pat pradžių gali būti nustatytas koncesijai, suteikiamai mažam vandens gavybos įrenginiui, naudojamam elektros energijai gaminti hidroelektrinėje?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2024 m. spalio 8 d.
17. Rašytines pastabas pateikė regionas, Vokietijos ir Italijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Visų jų, išskyrus Vokietijos vyriausybę ir Prancūzijos vyriausybę, atstovai dalyvavo 2025 m. spalio 13 d. surengtame teismo posėdyje.
IV. Analizė
A. Pirmasis prejudicinis klausimas
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar „[Direktyvos 2006/123] 12 straipsnio 1 ir 2 dalys taikomos ir įrenginiams, kuriuose vykdoma tik elektros energijos gamybos veikla, kaip antai mažiems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse“.
19. Nors klausimas konkrečiai susijęs su Direktyvos 2006/123 12 straipsniu, siekiant į jį atsakyti, reikia išnagrinėti, ar mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, vykdoma veikla patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį ratione materiae. Tai pripažįsta pats Corte Costituzionale (Konstitucinis Teismas). (20)
20. Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jos 4 straipsnio 1 punktu, įtvirtinta bendroji sąlyga. Iš šių dviejų nuostatų matyti, kad ji taikoma tik tada, kai veiklą galima laikyti valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiama „paslauga“ (2 straipsnio 1 dalis)(21).
21. Direktyvos 2006/123 4 straipsnio, skirto „apibrėžimams“, 1 punkte nustatyta, ką reiškia „paslauga“: tai bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla, kaip nurodyta [SESV] 57 straipsnyje(22).
22. Be šio pirmojo logiško etapo, susijusio su visa Direktyva 2006/123, tam, kad būtų galima taikyti kai kurias jos nuostatas, turės būti įvykdytos (vienu metu ir kumuliatyviai) kitos konkrečios taikymo sąlygos(23).
23. Pagal Direktyvos 2006/123 12 straipsnio 1 ir 2 dalis šios konkrečios sąlygos susijusios su tuo, kad išduodamų leidimų verstis tam tikros rūšies veikla skaičius yra ribotas dėl gamtinių išteklių ar techninių pajėgumų stokos. Tokiu atveju leidimas (prieš tai atlikus kandidatų atranką) išduodamas ribotam laikotarpiui ir negali būti automatiškai pratęsiamas ar suteikti kitų privilegijų teikėjui, kurio leidimas teikti paslaugas baigėsi.
24. Taigi sutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo požiūriu, kad pirmiausia reikia išnagrinėti, ar mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, vykdoma veikla atitinka bendrąją Direktyvos 2006/123 taikymo sąlygą. Jeigu ši veikla nebūtų paslauga, Direktyva 2006/123 jai paprasčiausiai neturėtų įtakos.
25. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad „maži vandens gavybos įrenginiai, naudojami elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, vykdo tik elektros energijos gamybos veiklą; tam tikrais atvejais ši energija perleidžiama tiekiant ją į tinklą, o kitais atvejais – iš esmės arba išimtinai [(24)] naudojama savo reikmėms“(25).
1. Ar vien elektros energijos gamyba yra paslauga?
26. Pagal Direktyvos 2006/123 33 konstatuojamąją dalį sąvoka „paslauga“ turi būti aiškinama plačiai. „Paslaugos“ apima labai įvairią ir nuolat kintančią veiklą, skirtą tiek įmonėms, tiek galutiniams vartotojams.
27. Teisingumo Teismas yra pripažinęs elektros energiją produktu(26) ir Sprendime ECO-WIND Construction pridūrė, kad galimas paslaugų, susijusių su elektros energijos gamyba, teikimas nepaneigia šio kvalifikavimo, nes šios paslaugos papildo pagrindinę energijos gamybos veiklą(27).
28. Taigi iš esmės „paprasta elektros energijos gamyba“ ar generavimas, kad ir koks būtų jos šaltinis, savaime nėra paslauga, kuriai taikoma Direktyva 2006/123.
29. Siekdama paneigti Sprendimo ECO-WIND Construction poveikį šiai bylai, Italijos vyriausybė pažymi, kad šis sprendimas buvo priimtas dėl ištekliaus (vėjo), kuris negali būti viešosios ar privačios nuosavybės dalykas. Tačiau, vandens koncesijos „pagrindinis tikslas yra <...> viešojo turto naudojimas įstatymo nustatytais tikslais [(28)]“, todėl „elektros energijos gamyba yra <...> tik antraeilis elementas ir tik vienas iš galimų pagal teisės aktus leidžiamų vandens išteklių naudojimo tikslų“(29).
30. Šiuo argumentu (kuris neatitinka kitų pačios Italijos vyriausybės pateiktų argumentų)(30) neatsižvelgiama į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs būtent su viešųjų vandenų naudojimu elektros energijai gaminti. Koncesija visų pirma suteikiama šios energijos gamybai.
31. Tiesa, teoriškai elektros energijos gamyba gali būti susijusi su tam tikrų paslaugų teikimu. Tačiau, remiantis Sprendimu ECO-WIND Construction, nors šios paslaugos papildo pagrindinę veiklą (energijos gamybą), jos neturi įtakos jos kvalifikavimui.
32. Komisija ir Italijos vyriausybė sutaria, kad energijos gamyba gali būti susieta (anot Komisijos, galbūt, o anot Italijos vyriausybės – neišvengiamai) su kita veikla, kuri gali būti laikoma „paslaugomis“. Tačiau jos nesutaria dėl konkretaus šių papildomų veiklos rūšių nustatymo.
33. Kadangi pirmasis prejudicinis klausimas susijęs tik su įrenginiais, vykdančiais vien elektros energijos gamybos veiklą, nėra būtina išplėsti Teisingumo Teismo atsakymo įtraukiant kitą veiklą nei pati elektros energijos gamyba.
34. Vis dėlto išanalizuosiu Italijos vyriausybės ir Komisijos pozicijas dėl šios kitos papildomos veiklos, pradėdamas nuo Italijos vyriausybės pozicijos.
35. Italijos vyriausybės teigimu, nors dalis koncesininko veiklos skirta elektros energijos gamybai, šis ūkio subjektas privalo vykdyti tam tikrą veiklą, neišvengiamai susijusią su įrenginio valdymu. Ji priduria, kad koncesininkas turi apriboti vandens ėmimą iki verčių, suderinamų su atitinkamo vandeningojo sluoksnio pripildymu, ir imtis visų būtinų priemonių, kad apsaugotų viešąjį interesą, susijusį su vandens ištekliais, kartu išlaikydamas hidrogeologinę pusiausvyrą(31).
36. Iš to ši vyriausybė daro išvadą, kad „[koncesininko vykdoma] veikla negali būti laikoma vien prekės gamyba, bet neabejotinai turi būti laikoma paslaugų teikimu“(32).
37. Nesutinku su šiuo argumentu. Bet kokiam gamybos įrenginiui natūraliai ir siauresniu ar platesniu mastu reikia laikytis įsipareigojimų, kuriais siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą ar viešąjį interesą(33). Tačiau tai nereiškia, kad prekės gamyba automatiškai tampa paslaugos teikimu.
38. Šiuo atveju pagal 1933 m. Karaliaus dekrete įtvirtintą leidimų išdavimo tvarką vandens gavybos veikla siejama su tam tikrų specifikacijose nurodytų techninių reikalavimų(34) laikymusi.
39. Tai, kad koncesininkas laikosi šių sąlygų, net jei tam, kad jas įvykdytų, turi vykdyti papildomą veiklą, yra neatsiejama koncesijos dalis ir, kartoju, dėl to koncesininko veikla automatiškai netampa paslaugų teikimu, o koncesija netampa „paslaugų koncesija“(35).
40. Jei subsidiariai būtų pripažinta, kad Italijos vyriausybės nurodyta papildoma veikla gali būti laikoma „paslaugomis“, reikėtų įvertinti, ar tai yra pagalbinės paslaugos (kaip tai suprantama pagal Sprendimą ECO-WIND Construction).
41. Šiuo klausimu manau, kad srovės valdymo ir hidrogeologinės pusiausvyros išsaugojimo veikla, jeigu būtų „paslaugos“, iš esmės būtų papildoma: ūkio subjektas negali jų vykdyti savarankiškai ir kaip pagrindinės veiklos, kaip „savarankiškos ekonominės veiklos, paprastai vykdomos už atlygį“.
42. Be to, būtinybė teikti tokias teorines „paslaugas“ atsiranda dėl to, kad viešieji vandenys nukreipiami nuo jų natūralios vagos ir šis nukreipimas visada vykdomas konkrečiu tikslu. Pati Italijos vyriausybė per posėdį pripažino, kad, kiek tai susiję su šiomis koncesijomis, teisė imti vandenį siejama su konkrečiu hidroenergijos gamybos tikslu. Taigi nagrinėjama veikla priklauso nuo mažo vandens gavybos įrenginio veikimo gaminant elektros energiją hidroelektrinėse ir negali būti funkciškai ir teisiškai atskirta nuo šio įrenginio.
43. Svaresnis yra argumentas, susijęs su „elektrinės valdymu“, kuris galėtų būti laikomas paslauga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 213/2008 I priedo kodą 65410000-0, ir kurį Italijos vyriausybė taip pat pateikė savo teiginiui pagrįsti.
44. Vis dėlto manau, kad elektrinės valdymą teisiškai galima atskirti nuo paprastos elektros energijos gamybos, su kuria jis nebūtinai bus tapatinamas. Teisė naudoti mažus vandens gavybos įrenginius elektros energijai gaminti hidroelektrinėse reiškia: 1) teisę nukreipti viešuosius vandenis; 2) teisę statyti šiam tikslui reikalingus statinius(36); ir 3) teisę valdyti savo įrenginį ir įrangą pagal specifikaciją.
45. Tačiau niekas nedraudžia leidimo turėtojui patikėti savo elektrinės „valdymo“ trečiajam asmeniui (prireikus paslaugų teikėjui), jeigu dėl to neprarandamas jo pirminis statusas arba neatsiranda tikroji paslaugų koncesija ar viešojo paslaugų pirkimo sutartis(37).
46. Komisija tvirtina, kad mažo vandens gavybos įrenginio, naudojamo elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesininkas gali teikti kitų rūšių paslaugas nei tos, kurios jau buvo paminėtos. (38) Tai, be kita ko, apima elektros energijos sistemos reguliavimo ir tinklo balansavimo paslaugas.
47. Žinoma, šios galimybės negalima paneigti.
48. Vis dėlto elektros energijos sistemos reguliavimo paslaugoms (kitoms nei susijusios su hidroelektrinės valdymu) toliau taikomas Sprendimo ECO-WIND Construction 59 punkte nustatytas pagrindinis kriterijus: „tinklo reguliavimo paslaug[os] ir energijos kainų užtikrinimo paslaug[os] <...> yra antraeilės elektros energijos gamybos pagrindinės veiklos atžvilgiu“.
49. Tinklo balansavimo paslaugos, Komisijos nuomone, būdingos įrenginiams su rezervuarais, pavyzdžiui, dideliems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, kurių veikla kvalifikuojama kaip „paslaugų teikimas“(39). Tačiau Komisija pripažįsta, kad mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, atveju tinklo balansavimo paslaugos yra tik galimos.
50. Šiuo klausimu Komisija teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad bent kai kurie maži vandens gavybos įrenginiai, naudojami elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, iš tikrųjų teikia ne taip jau mažai šios rūšies paslaugų, Direktyva 2006/123 taikoma visiems šiems įrenginiams pagal Sprendime X ir Visser(40) nustatytą kriterijų.
51. Šiuo klausimu Italijos vyriausybė per posėdį patikslino, kad tiek didelių, tiek mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, pagrindinis tikslas yra energijos gamyba ir kad šios teorinės tinklo balansavimo „paslaugos“ teikiamos laikinai padidinant šią gamybą, kad būtų patenkinti išskirtiniai tam tikru momentu atsirandantys poreikiai.
52. Mano nuomone, (galimas) tinklo balansavimo „paslaugų“ teikimas nekeičia veiklos, vykdomos naudojant vandens gavybos įrenginį, naudojamą elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, nesvarbu, didelį ar mažą, pobūdžio: ši veikla yra elektros energijos gamyba ir, kartoju, pirmasis prejudicinis klausimas susijęs tik su šia gamyba.
53. Taigi Sprendime X ir Visser(41) nustatytas kriterijus šioje byloje netaikytinas ir juo remiantis elektros energijos gamyba negali patekti į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį, neatsižvelgiant į (priešingą) Sprendimo ECO-WIND Construction 59 punkte padarytą išvadą.
54. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad suteikus koncesininkui teisę naudoti mažą viešųjų vandenų gavybos įrenginį elektros energijai gaminti jis savaime netampa paslaugų teikėju, kurio veiklą reglamentuoja Direktyva 2006/123.
2. Viešųjų valdų koncesijos, kurioms taikoma Direktyva 2006/123 ir Sprendimas „Promoimpresa“
55. Prieš tai išdėstytus motyvus reikia palyginti su Sprendimu Promoimpresa, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyva 2006/123 taikytina tam tikroms viešųjų valdų koncesijoms.
56. Anot Teisingumo Teismo, „pagal [Direktyvos 2006/123] 12 straipsnio 1 ir 2 dalis draudžiama tokia nacionalinė priemonė <...> kurioje numatytas galiojančių leidimų naudoti valstybei priklausančias jūros ir ežerų pakrantes turizmo ir rekreacinei veiklai vykdyti automatinis pratęsimas, nevykdant potencialių kandidatų atrankos procedūros“(42).
57. Keli argumentai, kuriuos iš esmės pateikia Italijos vyriausybė, grindžiami Sprendime Promoimpresa nagrinėtos ir šioje byloje nagrinėjamos situacijos panašumu:
– Abiem atvejais reikia įvertinti, ar pagal Sąjungos teisę leidžiama taikyti tvarką, pagal kurią suteikiama išimtinė teisė naudoti valstybei priklausantį turtą. Taigi egzistuoja „situacija, visiškai analogiška [Teisingumo Teismo] jau nagrinėtai situacijai. Taigi šiuo atveju taip pat taikomi garsiame Sprendime [Promoimpresa] įtvirtinti principai“(43).
– Nacionalinių teismų ir administracinių institucijų sprendimais Sprendimo Promoimpresa motyvai buvo pritaikyti mažiems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse.
– Pažeidimo nagrinėjimo procedūroje, pradėtoje prieš Italiją ir kitas valstybes nares, Komisija rėmėsi ta pačia prielaida(44).
a) Sprendimo „Promoimpresa“ įtaka Direktyvos 2006/123 12 straipsnio aiškinimui
58. Pirma, Italijos vyriausybė, apibūdindama mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, veiklą, siekė įrodyti, kad ji „negali būti laikoma tokia, kuriai pirmiausia būdinga prekių, visų pirma elektros energijos, gamyba, nes tai nėra jos pagrindinis tikslas“(45). Mano nuomone, toks argumentas prieštarauja tam, kas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai laikoma koncesijos dalyku.
59. Antra, remdamasi Sprendimu Promoimpresa, Italijos vyriausybė teigia, kad jame nagrinėjama situacija yra analogiška šioje byloje nagrinėjamai situacijai(46).
60. Jei teisingai suprantu Italijos vyriausybės argumentus, tai, kad perkančioji organizacija per leidimo išdavimo procedūrą suteikia ūkio subjektui išimtinę teisę eksploatuoti viešąją valdą(47), pateisina tai, kad neatsižvelgiama į Sprendime ECO-WIND Construction padarytą išvadą ir atsižvelgiama į Sprendimą Promoimpresa. Todėl ginčijamos koncesijos patenka į Direktyvos 2006/123 (12 straipsnio) taikymo sritį.
61. Mano nuomone, toks požiūris, kuris atitinka Prancūzijos vyriausybės per teismo posėdį išreikštą nuomonę, grindžiamas daliniu Sprendimo Promoimpresa aiškinimu.
62. Vien koncesija, suteikta ekonominei veiklai vykdyti viešojoje valdoje, negali pateisinti automatiško Direktyvos 2006/123 12 straipsnio taikymo. Pirmiausia, atsižvelgiant į tikslus, dėl kurių buvo suteikta koncesija, reikia patikrinti, ar ir kiek veikla, vykdoma naudojant valstybei priklausantį turtą, gali būti laikoma „paslauga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punktą(48).
63. Italijos vyriausybės teiginys reiškia, kad mažų vandens gavybos iš viešųjų vandenų (įskaitant naudojimą savo reikmėms) įrenginių koncesijos suteikimas reiškia paslaugos, kuriai taikomas Direktyvos 2006/123 12 straipsnis, teikimą vien dėl to, kad koncesijos dalykas yra viešosios valdos eksploatavimas(49).
64. Nemanau, kad šis teiginys įtikinamas. Konkrečiai kalbant, juo sumenkinama tikslo, dėl kurio leidžiama naudoti viešąją valdą, svarba – jis susiaurinamas iki tokio šalutinio elemento, kad jį „absorbuoja“ pati koncesija. Plėtojant šį argumentą neatsižvelgiama į Sprendime Promoimpresa tikslui suteikiamą svarbą.
65. Sprendime Promoimpresa nagrinėtu atveju koncesijos suteiktos būtent turistinio ir rekreacinio pobūdžio paslaugoms teikti(50). Tai buvo lemiamas veiksnys, kad joms būtų taikoma Direktyvoje 2006/123 nustatyta tvarka, o šioje byloje nagrinėjamu atveju, kartoju, taip nėra.
66. Kalbant apie mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesijų pratęsimą (tai iš tiesų reglamentuojama Regioninio įstatymo Nr. 17/2023 3 straipsnyje), kyla teisinis klausimas, ar pasibaigus pradinės koncesijos galiojimui kitam suinteresuotam ūkio subjektui turi būti suteikta galimybė įsisteigti toje pačioje vietoje ir vykdyti tą pačią veiklą (hidroenergijos gamybą)(51). Šioje koncesijų pratęsimo procedūroje tikslas, kuriam buvo suteikta pradinė koncesija, vaidina svarbų, o ne tik antraeilį vaidmenį.
b) Italijos įstaigų sprendimai ir Komisijos pradėta pažeidimo nagrinėjimo procedūra
67. Italijos vyriausybė savo teiginiui pagrįsti nurodo kelis nacionalinius (teisminius ir administracinius) precedentus, pagal kuriuos šioje byloje nagrinėjamos koncesijos prilyginamos toms, pagal kurias suteiktos išimtinės teisės į viešąją jūrų valdą. Ji taip pat teigia, kad Komisija pradėjo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš Italiją dėl nagrinėjamos koncesijos schemos.
68. Nacionaliniu lygmeniu priimti sprendimai ir Komisijos pozicija per pažeidimo nagrinėjimo procedūrą nėra privalomi Teisingumo Teismui. Vis dėlto jie gali pateikti naudingų analizės elementų, kai teisiniai argumentai, kuriais jie grindžiami, yra įtikinami.
69. Atrodo, kad šios bylos aplinkybėmis taip nėra.
70. Dėl pažeidimo nagrinėjimo procedūros Nr. 2011/2006, susijusios su dideliais vandens gavybos įrenginiais, naudojamais elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, Komisija teigė, kad „hidroelektrinių valdymas hidroenergijos gamybai yra už atlygį teikiama paslauga, kaip tai suprantama pagal [Direktyvą 2006/123] ir [SESV]“(52).
71. Per teismo posėdį Komisija nurodė, kad 2021 m. rugsėjo mėn. ši procedūra buvo nutraukta dėl politinių sumetimų, tačiau tai nereiškia, kad Direktyva 2006/123 nebuvo pažeista.
72. Vis dėlto, kadangi Komisija Direktyvos 2006/123 taikymą dideliems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, sieja su beveik sistemingu tinklo balansavimo paslaugų teikimu, darau nuorodą į motyvus, kuriuos jau išdėsčiau dėl šio argumento pagrįstumo; jis dar mažiau įtikinamas, kiek tai susiję su mažais vandens gavybos įrenginiais.
73. Savo ruožtu Italijos vyriausybė remiasi Tribunale Superiore delle Acque Pubbliche (Aukštesnysis viešųjų vandenų teismas, Italija)(53) ir Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (Konkurencijos ir rinkos priežiūros institucija, Italija, toliau – AGCM) sprendimais, kuriuose teigiama, kad Direktyvos 2006/123 12 straipsnis taikytinas mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesijoms.
74. Vis dėlto skaitant šiuos nacionalinius sprendimus galima daryti išvadą, kad jie grindžiami (išorine) prielaida, kad sąvoka „paslauga“ gali apimti gamybos veiklą, kurią vykdo mažas vandens gavybos įrenginys, naudojamas elektros energijai gaminti hidroelektrinėse. Remiantis šia prielaida, juose pagal analogiją Sprendime Promoimpresa nustatyti kriterijai taikomi mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesijoms.
75. Kitaip tariant, Tribunale Superiore delle Acque Pubbliche (Aukštesnysis viešųjų vandenų teismas)(54) ir AGCM(55) iš pradžių išsamiai neišnagrinėjo, ar įvykdyta bendroji Direktyvos 2006/123 taikymo sąlyga, kai kalbama apie mažus vandens gavybos įrenginius, naudojamus elektros energijai gaminti hidroelektrinėse. Tuose sprendimuose taip pat neatsižvelgta į šių koncesijų ir viešųjų jūrų valdų koncesijų, skirtų turizmo ir rekreacinėms paslaugoms teikti, skirtumus.
3. Tarpinė išvada
76. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą: Direktyvos 2006/123 12 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos netaikomos mažiems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, kurie vykdo tik elektros energijos gamybos veiklą.
B. Antrasis prejudicinis klausimas
77. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrąjį prejudicinį klausimą pateikia tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai. Kadangi siūliau į pirmąjį klausimą atsakyti neigiamai, antrojo klausimo nagrinėti nereikėtų. Vis dėlto jį išnagrinėsiu, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano analizei.
78. Tuo atveju, jei būtų taikomas Direktyvos 2006/123 12 straipsnis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar „remiantis nuoroda į išteklių stokos sąlygą, [draudžiamos] valstybės narės teisės normos, pagal kurias – kaip pagal bendrą ir abstraktų kriterijų, kurį taikant nustatoma, ar vandens gavybos įrenginiai lemia hidroenergijos išteklių stoką, – atskiriami dideli ir maži įrenginiai“.
79. Šios visoje nacionalinėje teritorijoje galiojančios teisės normos įtvirtintos 1933 m. Karaliaus dekreto 6 straipsnio 2 dalies a punkte, kuriame kaip diferencijuojantis veiksnys nurodoma vidutinė metinė nominalioji galia (didesnė nei 3 000 kW dideliems įrenginiams ir lygi arba mažesnė už šį skaičių mažiems įrenginiams)(56).
80. Dėl Direktyvos 2006/123 12 straipsnio 1 dalies Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad:
– Pagal šią nuostatą „valstybėms narėms suteikiama tam tikra diskrecija pasirinkti kriterijus, leidžiančius įvertinti gamtinių išteklių stoką. Dėl šios diskrecijos jos gali teikti pirmenybę abstrakčiam ir bendram vertinimui, kuris galioja visai nacionalinei teritorijai, ir, atvirkščiai, teikti pirmenybę kazuistiniam požiūriui, pagal kurį akcentuojama <...> pakrantės teritorijoje susidariusi situacija, arba net derinti abu šiuos požiūrius“(57).
– „Bet kuriuo atveju svarbu, kad valstybės narės taikomi tinkamų naudoti gamtos išteklių stokos vertinimo kriterijai būtų pagrįsti objektyviais, nediskriminaciniais, skaidriais ir proporcingais kriterijais“(58).
81. Skirtingas didelių ir mažų įrenginių teisinis vertinimas(59) pateisinamas ne tik tuo, kad dideli įrenginiai yra ekonomiškai svarbesni, bet ir jų didesniu poveikiu aplinkai. Nors dėl abiejų rūšių įrenginių reikia atlikti darbus, kad įrenginiai veiktų, mažų įrenginių infrastruktūros techninis pajėgumas yra gerokai mažesnis ir daro gerokai mažesnį poveikį. Iš tiesų dauguma mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, turi pagrindinius įrengimus(60), leidžiančius pasinaudoti įprasta upių sistema(61), taip pat tam tikrus jau esamus rezervuarus ar vandentakius.
82. Remdamasis šiomis savybėmis, regionas daro išvadą, kad situacijų, kai gali būti pastatytas mažas vandens gavybos įrenginys, naudojamas elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, skaičius nėra teisiškai apribotas ir iš tikrųjų jų yra labai daug. Be to, tokių situacijų gali padaugėti dėl naujų projektų „be praktiškai svarbių kiekybinių apribojimų“(62).
83. Komisija ir Italijos vyriausybė ginčija šį požiūrį ir teigia, kad galimybes įrengti mažą vandens gavybos įrenginį, naudojamą elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, faktiškai lemia aplinkosauginė vertė ir vandens išteklių stoka.
84. Sutinku su pastaruoju argumentu. Nors neatrodo, kad Italijos įstatyme (nacionaliniame ar regioniniame) būtų nustatytas maksimalus „galimų leidimų“ eksploatuoti mažus vandens gavybos įrenginius, naudojamus elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, skaičius nacionaliniu ar regioniniu lygiu, šie įrenginiai naudoja gamtos išteklius (upės vagą ir apskritai vandenį), kurių dėl jų pobūdžio yra nedaug, todėl nėra galimybės statyti neriboto įrenginių skaičiaus.
85. Būtent dėl ribotų išteklių Italijos teisės aktuose, taikomuose suteikiant pradines koncesijas, numatyta galimybė, kad dėl tos pačios teritorijos ar upės vagos dalies bus pateikti skirtingų kandidatų „techniškai nesuderinami prašymai“, o tai įpareigoja nustatyti jų pirmumo tvarką pagal įstatyme numatytus kriterijus(63).
86. Manau, kad vertinant gamtinių išteklių stoką vidutinė įrenginio galia negali būti naudojama kaip „bendras ir abstraktus“ Direktyvos 2006/123 12 straipsnio taikymo kriterijus.
87. Pagal Direktyvos 2006/123 12 straipsnio logiką yra taip:
– Nominaliąja galia grindžiamas (bendras ir abstraktus) kriterijus nėra tinkamas veiksmingai konkurencijai tarp kelių kandidatų užtikrinti, jei dėl jo mažiems įrenginiams netaikomas reikalavimas skelbti konkursą dėl jau suteiktų koncesijų pratęsimo.
– Tarpusavyje siejamose Direktyvos 2006/123 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad tais atvejais, kai dėl gamtinių išteklių stokos reikia riboti išduodamų leidimų skaičių, leidimai išduodami: a) ribotam laikotarpiui; b) vykdant kandidatų atrankos procedūrą; ir c) be automatinio pratęsimo galimybės.
88. Sutinku su Regionu, kad skirtumas tarp „didelių“ ir „mažų“ vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, yra daromas ne vienos valstybės narės teisės sistemoje(64). Be to, šis skirtumas nurodytas Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, kuria pritaikoma leidimų statyti naujus nedidelės apimties gamybos įrenginius išdavimo procedūra(65).
89. Vis dėlto šia aplinkybe negalima remtis siekiant paaiškinti išteklių stokos kriterijų, numatytą Direktyvos 2006/123 12 straipsnyje, t. y. veiksnį, su kuriuo šio straipsnio 2 dalyje siejamas draudimas automatiškai atnaujinti leidimus.
C. Trečiasis prejudicinis klausimas
90. Trečiasis prejudicinis klausimas pateiktas tuo atveju, jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta teigiamai. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų taip, kaip siūlau, jo nagrinėti nebereikėtų. Jei taip nenutiktų, išnagrinėsiu šį klausimą subsidiariai.
91. Pagal Regioninio įstatymo Nr. 17/2023 3 straipsnį leidžiama išplėsti (pratęsti) koncesijos galiojimo trukmę, kai koncesininkas yra gavęs tam tikrą pagalbą elektros energijos gamybai. Koncesija pratęsiama pagalbos gavimo laikotarpiui, tačiau jokiu atveju negali viršyti valstybės įstatyme nustatyto maksimalaus termino (30 metų).
92. Taigi regioniniame įstatyme numatytas koncesijų, kurios, jeigu joms būtų taikoma Direktyvos 2006/123 12 straipsnio 2 dalis, negalėtų būti automatiškai pratęstos koncesininkui, kurio koncesijos galiojimas baigėsi, pratęsimas nenumatant pareigos prieš tai rengti konkursą(66).
93. Pagal Direktyvos 2006/123 12 straipsnio 2 dalį draudžiama automatiškai atnaujinti leidimus, kurie patenka į jos taikymo sritį. Šiuo aspektu nesvarbu, kad pratęsimas taikomas visiems esamiems ir būsimiems koncesininkams ir ar laikomasi valstybės įstatyme numatyto maksimalaus metų skaičiaus. Kaip pažymi Komisija, lemiamą reikšmę turi tai, kad iš pradžių suteiktos koncesijos trukmė ex post būtų pratęsta trumpesniam laikotarpiui.
94. Pagal regioninį įstatymą šio pratęsimo priežastis yra susijusi su tuo, ar (koncesininkas) naudojasi pagalba, kurią gavo energijos gamybai.
95. Vis dėlto manau, kad šios viešosios pagalbos (pranašumų) gavimas nepateisina to, kad koncesininkui būtų suteiktas naujas pranašumas, t. y. nuo šiol jo įrengimo eksploatavimo laikotarpis būtų pratęstas ilgiau nei koncesijoje nurodytas laikotarpis. Šis naujas pranašumas atsiranda potencialių konkurentų, norinčių įsisteigti toje pačioje vietoje, nenaudai.
D. SESV 49 straipsnis
96. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Corte Costituzionale (Konstitucinis Teismas) labai glaustai nurodo SESV 49 straipsnį, tačiau formaliai savo prejudiciniuose klausimuose apsiriboja Direktyvos 2006/123 12 straipsnio išaiškinimu(67).
97. Toks prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo požiūris paaiškinamas tuo, kad galimas „SESV 49 straipsnyje nurodytos įsisteigimo laisvės pažeidimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į suderintas antrinės teisės normas“, turint omenyje Direktyvą 2006/123(68). Taigi jis neprašo Teisingumo Teismo išaiškinti Sąjungos pirminės teisės.
98. Vis dėlto pritariu Komisijos nuomonei, kad, jeigu atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų neigiamas, Teisingumo Teismas galėtų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingų gairių dėl SESV 49 straipsnio išaiškinimo.
99. Jeigu Direktyva 2006/123 netaikytina arba jeigu mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesijų pratęsimo problema neišspręsta kitame ratione materiae taikytiname antrinės teisės akte(69), ginčas gali būti nagrinėjamas atsižvelgiant į SESV 49 straipsnį, kuriame reglamentuojama įsisteigimo laisvė(70).
100. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daugiausia dėmesio skiria antrinės teisės nuostatai (Direktyvos 2006/123 12 straipsniui), kuri taikoma ne tik aiškaus tarptautinio susidomėjimo atvejais. Galbūt dėl šios priežasties jis nepateikia „konkre[čių] element[ų], leidžian[čių] nustatyti ryšį tarp ginčo dalyko ar aplinkybių, kurių visi elementai susiję tik su nagrinėjama valstybe nare, ir SESV 49 [straipsnio]“(71).
101. Norint taikyti SESV 49 straipsnį, turi būti aiškus tarptautinis susidomėjimas ginčo dalyku, būdingas vienoje valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, norinčioms įsisteigti kitoje valstybėje narėje. Komisija teigia, kad šiuo atveju aiškus tarptautinis susidomėjimas gali būti kildinamas iš to, kad mažus vandens gavybos įrenginius, naudojamus elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, kartais valdo keliose valstybėse narėse veikiantys ūkio subjektai ir kad atitinkami ekonominiai interesai gali būti reikšmingi.
102. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jei nuspręs remtis SESV 49 straipsniu, turės įvertinti šiuos teiginius ir patikrinti, ar yra aiškus tarptautinis susidomėjimas, atsižvelgdamas į visus reikšmingus veiksnius. Tarp šių veiksnių yra šios rūšies mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, ekonominė svarba, jų techniniai aspektai ir įprasta geografinė įrenginių padėtis.
103. Manau, jei atlikus tokį vertinimą būtų gautas teigiamas rezultatas, dar reikėtų išnagrinėti galimus privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, pateisinančius šių koncesijų pratęsimą netaikant konkurencinės atrankos procedūros, dėl kurių prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepateikta informacijos.
104. Pritaikęs šias atsargumo priemones, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų mutatis mutandis vadovautis Sprendime Promoimpresa pateiktu SESV 49 straipsnio išaiškinimu: šis straipsnis „turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos tokios nacionalinių įstatymų nuostatos, pagal kurias leidžiama automatiškai pratęsti valstybei priklausančios žemės koncesijas turizmo ir rekreacinei veiklai vykdyti, jei šios koncesijos kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą“(72).
105. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų įvertinti, ar mažiems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, kurie dėl savo paskirties ir savybių naudojami tik elektros energijai, skirtai šalia esančių valdų savininkų reikmėms, gaminti, turi būti taikoma tokia pati konkurso procedūra, siekiant juos naudoti ilgesnį laiką, kaip ir kitiems mažiems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse. Gali būti teisėtų priežasčių, dėl kurių šių „itin mažų įrenginių“ koncesijos gali būti ir toliau suteikiamos šalia upės gyvenantiems asmenims(73).
106. Kaip „antrinės teisės aktu“ prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat galėtų remtis Direktyva 2019/944(74). Pagal jos 2 straipsnio 8 punktą ir 15 straipsnio 1 ir 2 dalis „aktyvusis vartotojas“ ne tik „vartoja arba kaupia <...> savo valdose pagamintą elektros energiją arba <...> pačių pasigamintą elektros energiją“, bet taip pat gali „parduo[ti] pačių pasigamintą elektros energiją arba dalyvau[ti] lankstumo ar energijos vartojimo efektyvumo programose, jeigu tokia veikla nėra jų pagrindinė komercinė arba profesinė veikla“. Siekdamos sudaryti palankesnes sąlygas tokiems „aktyviesiems vartotojams“ dalyvauti elektros energijos vidaus rinkoje, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jiems nebūtų taikomi „neproporcingi ar diskriminaciniai techniniai ir administraciniai reikalavimai, procedūros ar mokesčiai“.
107. Taigi pagal Direktyvą 2019/944 leidžiama pritaikyti savo reikmėms skirtų mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesijų (suteikiamų aktyviesiems vartotojams) pratęsimo procedūras, nenustatant jiems neproporcingų ar diskriminacinių administracinių reikalavimų.
108. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turės įvertinti, ar šiuo atveju taikytinos konkrečios Direktyvos 2019/944 nuostatos. Jeigu taip yra, ginčijamas teisės normas reikės vertinti atsižvelgiant į šią direktyvą, o ne į SESV 49 straipsnį.
V. Išvada
109. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti Corte Costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija):
„1. 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 12 straipsnio 1 ir 2 dalys
turi būti aiškinamos taip:
jos netaikomos įrenginiams, vykdantiems tik elektros energijos gamybos veiklą, pavyzdžiui, mažiems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse.
2. SESV 49 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį iš esmės draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias, nenumatant būtinybės skelbti konkursą, koncesijos naudoti vandenį elektros energijai gaminti, naudojant mažus vandens gavybos įrenginius, naudojamus elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, pasibaigus jų galiojimui pratęsiamos tiek laiko, kiek reikia, kad koncesininkas galėtų naudotis pagalba elektros energijos gamybai,
tačiau pagal jį nedraudžiamos tokios teisės normos, jeigu jos pateisinamos privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais arba pagal jas galima nustatyti atskirą, proporcingą ir nediskriminacinę tvarką, taikomą mažiems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, kuriuos jų turėtojai naudoja savo reikmėms“.
1 Originalo kalba: ispanų k.
2 Šioje išvadoje, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vartosiu terminą „koncesija“, siekdamas apibūdinti teisinius santykius, kai valstybinė nuosavybė naudojama hidroelektrinei aprūpinti ir energijai gaminti. Vis dėlto atrodo, kad bent jau tam tikrais atvejais tai galėtų būti ne tikros „koncesijos sutartys“, o leidimų išdavimo tvarka: bet kuris asmuo, norintis naudotis valstybiniais vandenimis, turi pateikti prašymą kompetentingoms administracinėms institucijoms, kad šiuo klausimu būtų priimtas oficialus sprendimas.
3 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36).
4 2016 m. liepos 14 d. Sprendimas Promoimpresa ir kt. (C‑458/14 ir C‑67/15, EU:C:2016:558; toliau – Sprendimas Promoimpresa) ir 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimas ECO-WIND Construction (C‑727/17, EU:C:2020:393; toliau – Sprendimas ECO-WIND Construction).
5 Su pakeitimais, padarytais 2001 m. spalio 18 d. legge costituzionale n. 3 – Modifiche al titolo V della parte seconda della Costituzione (Konstitucinis įstatymas Nr. 3 – Konstitucijos antros dalies V antraštinės dalies pakeitimai) (GURI, Nr. 248, 2001 m. spalio 24 d.).
6 1933 m. gruodžio 11 d. Regio Decreto n. 1775 – Approvazione del testo unico delle disposizioni di legge sulle acque e sugli impianti elettrici (Karaliaus dekretas Nr. 1775, kuriuo patvirtinamas vandenį ir elektros energijos įrenginius reglamentuojančių teisės normų suvestinis tekstas) (GURI, Nr. 5, 1934 m. sausio 8 d., toliau – 1933 m. Karaliaus dekretas).
7 2023 m. gruodžio 28 d. Legge della Regione Emilia-Romagna n. 17 – Disposizioni collegate alla legge regionale di stabilità per il 2024 (Įstatymas Nr. 17 – Su 2024 m. regioniniu stabilumo įstatymu susijusios nuostatos (BURERT, Nr. 364, I dalis, 2023 m. gruodžio 28 d., toliau – Regioninis įstatymas Nr. 17/2023).
8 Toliau – regionas.
9 2023 m. balandžio 20 d. Sprendimas Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (Comune di Ginosa) (C‑348/22, EU:C:2023:301) ir Sprendimas Promoimpresa.
10 Tokią formuluotę vartoja Ministrų Tarybos pirmininkas nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.1 punkto „Faktinės aplinkybės“ trečioje pastraipoje.
11 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 4.1 ir 4.3.2 punktai.
12 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalies „Faktinės aplinkybės“ 4.3.2 ir 6 punktai.
13 Regionas nurodo 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997,p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 3) ir 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (OL L 158, 2019, p. 125), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2024/1711, kuria dėl Sąjungos elektros energijos rinkos modelio tobulinimo iš dalies keičiamos direktyvos (ES) 2018/2001 ir (ES) 2019/944 (OL 2024, L 1711).
14 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 3 punktas „Teisės pagrindai“ (kursyvu išskirta mano). Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje regiono teisės aktų leidėjas įpareigojamas įgyvendinti savo teisėkūros kompetenciją laikydamasis Sąjungos teisės ir leidžiama vertinti ginčijamos normos atitiktį Konstitucijai atsižvelgiant į jos suderinamumą su Sutartimis ir antrine teise.
15 1994 m. balandžio 27 d. Sprendimo Almelo (C‑393/92, EU:C:1994:171) 28 punktas.
16 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalies „Teisiniai pagrindai“ 7 punkto pabaiga ir 7.1 punktas.
17 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalies „Teisiniai pagrindai“ 7.2 punkto trečia ir ketvirta pastraipos su nuorodomis į 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) 15 straipsnį ir į 2007 m. lapkričio 28 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 213/2008, iš dalies keičiančio Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2195/2002 dėl bendro viešųjų pirkimų žodyno (CPV) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB dėl viešųjų pirkimų tvarkos, kad CPV būtų atnaujintas (OL L 74, 2008, p. 1), I priedo 09310000-5 kodą.
18 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalies „Teisiniai pagrindai“ 7.2 punkto antra pastraipa. Šiuo klausimu nurodomas 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvos 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (OL L 210, 1985, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 257) 2 straipsnis.
19 Konkrečiai kalbant, jis remiasi Reglamento Nr. 213/2008 I priedo 65410000–0 kodu, pagal kurį elektrinės eksploatavimas laikomas „paslauga“.
20 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 7 punkto pirma pastraipa, „Teisiniai pagrindai“.
21 2 straipsnio 2 dalyje pateiktas sąrašas veiklos rūšių, kurios, nors ir gali būti laikomos paslaugų teikimu, nepatenka į materialinę Direktyvos 2006/123 taikymo sritį. Tačiau nagrinėjamu atveju nesiremta šiomis išimtimis.
22 Anksčiau – EB sutarties 50 straipsnis. Pagal šią nuostatą sąvoka „paslauga“ yra likutinio pobūdžio ir apima „paslaugas, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės“ (kursyvu išskirta mano).
23 Teisingumo Teismas Sprendime Promoimpresa vartojo formuluotę „Direktyvos 2006/123 12 straipsnio taikymo sąlygos“ (kursyvu išskirta mano).
24 Per posėdį Italijos vyriausybė pabrėžė, kad pagal ginčijamą regioninį įstatymą galimybė „pratęsti“ koncesiją priklauso nuo to, ar bus gauta pagalba, kuri pagal savo pobūdį reiškia, kad mažas vandens gavybos įrenginys, naudojamas elektros energijai gaminti hidroelektrinėje, yra ne pavienis įrenginys, kurio pagaminama energija skirta naudoti tik savo reikmėms, o įrenginys, prijungtas prie nacionalinio tinklo, į kurį perduodama bent dalis pagamintos energijos. Vis dėlto ši aplinkybė neišplaukia iš faktinių aplinkybių ir nacionalinės teisės aktų, aprašytų nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išaiškinti savo nacionalinės teisės turinį ir nagrinėjamu atveju aptariamų mažų įrenginių faktines savybes.
25 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 7.3 punktas, „Teisiniai pagrindai“. Kursyvu originale neišskirta.
26 1994 m. balandžio 27 d. Sprendimo Almelo (C‑393/92, EU:C:1994:171) 28 punktas: „[Sąjungos] teisėje ir nacionalinės teisės aktuose visuotinai pripažįstama, kad elektros energija yra prekė <...>“. Sprendimo ECO-WIND Construction 57 punktas: „produkto gamybos veikla savaime negali būti laikoma paslauga“. Kursyvu išskirta mano.
27 Sprendimo ECO-WIND Construction 59 punktas dėl tinklo valdymo ir kainų reguliavimo paslaugų.
28 Jie išsamiai išvardyti 1933 m. Karaliaus dekreto 6 straipsnio 2 dalyje: varomosios jėgos gamyba (a punktas); geriamasis vanduo (b punktas); irigacija (c punktas); kolmatacija (d punktas); pramoninis naudojimas, suprantamas kaip naudojimas pagal kitą paskirtį, nei aiškiai nurodyta 6 straipsnyje (e punktas); naudojimas žuvims veisti (f punktas); vandens atsargų, naudojamų gaisrams gesinti ir energijai gaminti pakeliant vandens lygį, kaupimas (g punktas).
29 Italijos vyriausybės rašytinių pastabų 43 ir 44 punktai.
30 Italijos vyriausybė savo rašytinių pastabų 22 punkte teigia, kad „ūkio subjektui suteikiamos koncesijos dalykas iš tikrųjų yra teisė nukreipti viešuosius vandenis ir juos naudoti elektros energijai gaminti statant įrenginį ir atliekant tam tikrus darbus, o vandenys, be kita ko, turi būti naudojami laikantis visų pačioje koncesijoje numatytų reikalavimų“ (kursyvu išskirta mano). Taigi šiam ūkio subjektui suteikiama ne bendroji „(mažo) vandens gavybos įrenginio“ koncesija, o konkrečiai „(mažo) vandens gavybos įrenginio, naudojamo elektros energijai gaminti hidroelektrinėse koncesija“.
31 Per posėdį Italijos vyriausybė laikėsi kitokio požiūrio, grindžiamo finansinės pagalbos, kurios gavimas pagal regioninį įstatymą pateisintų laikiną koncesijos pratęsimą, pobūdžiu. Šios pagalbos gavimas reiškia, kad įrenginiai prijungti prie „nacionalinio paskirstymo tinklo“. Ji pridūrė, kad „kiek tai susiję su šiais įrenginiais, nebūtina vertinti, ar paslaugų teikimas yra pagalbinio pobūdžio, palyginti su energijos gamyba, nes ši paslaugų teikimo veikla yra neatsiejama nuo mažo vandens gavybos įrenginio, naudojamo elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, vykdomos veiklos“. Šiam argumentui būdingas tam tikras žiediškumas ir vis dar nepatikslinama, kokią „paslaugą“ teikia mažas vandens gavybos įrenginys, naudojamas elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, vien dėl to, kad yra prijungtas prie nacionalinio elektros energijos tinklo.
32 Italijos vyriausybės rašytinių pastabų 29 ir 30 punktai.
33 Pavyzdžiui, išleidžiamų medžiagų tvarkymas, teršalų išmetimo kontrolė arba specialių atliekų šalinimas, dėl kurių atsiranda pareiga išvalyti dirvožemį.
34 1933 m. Karaliaus dekreto 11 ir 12bis straipsniai.
35 Paslaugų koncesijai būdinga tai, kad viešosios valdžios institucija patiki vykdyti paslaugų, kurias paprastai turi teikti ši institucija, veiklą koncesininkui, taip įpareigodama jį teikti paslaugą ir užkirsdama jam kelią laisvai atsisakyti šios paslaugos: generalinio advokato M. Szpunar išvada sujungtose bylose Promoimpresa ir kt. (C‑458/14 ir C‑67/15, EU:C:2016:122, 62 punktas).
36 Kiek tai susiję su mažais vandens gavybos įrenginiais, Italijos teisėje daromas skirtumas tarp „sausų statinių“ (esančių ne upės vagoje) ir „drėgnų statinių“ (pastatytų vagoje arba visai šalia jos). Pirmieji priklauso koncesininkui net ir pasibaigus koncesijos galiojimui.
37 Per posėdį Komisija patvirtino, kad toks Reglamento Nr. 213/2008 I priedo aiškinimas yra teisingas ir kad elektrinės valdymas, kaip paslauga, gali būti teisiškai atskirtas nuo pačios įrenginio vykdomos veiklos.
38 Komisijos rašytinių pastabų 31–36 punktai.
39 Per posėdį Komisija pabrėžė, kad pagrindinė didelių vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, savybė yra tai, kad juos galima greitai aktyvuoti, kad trumpuoju laikotarpiu būtų pagaminta daug energijos, o tai leidžia patenkinti konkrečius padidėjusios energijos paklausos poreikius ir taip užtikrinti elektros energijos tinklo pusiausvyrą ir stabilumą.
40 2018 m. sausio 30 d. sprendimo (C‑360/15 y C‑31/16, EU:C:2018:44) 94 punktas: „<...> Direktyvos 2006/123 taikymas nepriklauso nuo aspekto, susijusio su laisve teikti paslaugas, svarbos išankstinio vertinimo atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes <...>.“
41 Ten pat.
42 Sprendimo Promoimpresa rezoliucinės dalies 1 punktas.
43 Italijos vyriausybės rašytinių pastabų 46 ir 47 punktai.
44 Pažeidimo nagrinėjimo procedūra Nr. 2011/2026
45 Italijos vyriausybės rašytinių pastabų 21–30 punktai. Ji iš esmės teigia, kad koncesininkas ne tik gamina energiją, bet ir turi vykdyti įvairią kitą veiklą, susijusią su įrenginio veikimu, pagal koncesijoje nustatytas sąlygas.
46 Italijos vyriausybės rašytinių pastabų 46 ir 47 punktai: „taigi elektros energijos gamyba patenka į viešųjų valdų koncesijos sritį ir sukuriama situacija, visiškai panaši į situaciją, kai išduodamas leidimas vykdyti ekonominę veiklą viešojoje valdoje, o tokią situaciją jau išnagrinėjo [Teisingumo Teismas]. Taigi šiuo atveju taip pat taikomi garsiame Sprendime [Promoimpresa] įtvirtinti principai <...>“ (kursyvu išskirta mano).
47 Žr. 42, 44 ir ypač 45 punktą: „[k]iek tai susiję su viešųjų valdų koncesija <...>, svarbiausia yra išimtinės teisės į valstybei priklausantį turtą suteikimas privačiam subjektui, kuris šia teise turi naudotis paisydamas viešojo intereso“. Italijos vyriausybė pakartojo šį argumentą per posėdį, teigdama, kad taikant Sprendime ECO-WIND Construction išdėstytą jurisprudenciją reikia atsižvelgti į energijos gamybai naudojamų gamtinių išteklių pobūdį (riboti ar neriboti ištekliai) ir jų teisinį statusą (viešoji ar privati nuosavybė). Prancūzijos vyriausybė savo ruožtu pabrėžė, kad „galutinis produktas“ (elektros energija) išlieka tas pats, nesvarbu, iš kokių šaltinių jis gaminamas.
48 Nors Sprendime Promoimpresa nebuvo aiškiai nagrinėjamas klausimas, ar ginčijamos koncesijos apima veiklos, kurią galima laikyti „paslauga“, vykdymą, tai galima suprasti netiesiogiai. Tose bylose valstybinės jūrų ir ežerų pakrančių valdos buvo skirtos veiklai (kioskas, terasa, maudymosi zona, prieplauka ir pontonas Gardos ežero teritorijoje ir sveikatingumo įstaigos Sardinijoje), kurios kvalifikavimas kaip paslaugų nekelia abejonių.
49 Be to, toks sprendimas atrodo ginčytinas atsižvelgiant į kai kuriuos 1933 m. Karaliaus dekreto 6 straipsnyje nurodytus tikslus. Pagal šią nuostatą vandens ištekliai gali būti naudojami tiek „prekės“ gamybai, tiek „paslaugai“ teikti. Pavyzdžiui, „naudojimas žuvims veisti“ gali siekti ir prekybos tikslų (pvz., maisto pramonės), ir ekologinių ar buveinių išsaugojimo tikslų.
50 Tai pabrėžiama 2021 m. lapkričio 9 d. Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) plenarinės sesijos sprendimuose Nr. 17 ir Nr. 18, kuriuos Italijos vyriausybė nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme (nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 5 punktas, dalis „Faktinės aplinkybės“). Tuose sprendimuose pripažinta, kad pagal sveikatingumo įstaigos koncesiją ūkio subjektas turi teisę išimtinai naudotis valstybei priklausančia pajūrio zona „kaip įmonės turtu ir jį naudodamas vykdyti verslo veiklą, kurią sudaro turistinių ir rekreacinių paslaugų teikimas“ (ten pat).
51 Iš bylos medžiagos nematyti, kad Italijos (valstybinė) teisė reglamentuoja mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesijų pratęsimo etapą.
52 2019 m. kovo 7 d. oficialaus pranešimo C(2019) 1292 final IV punktas, kuriame yra nuorodų į Sprendimą Promoimpresa.
53 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Nr. 201, nurodytas nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.2.2 punkte dalyje „Faktinės aplinkybės“, ir Italijos vyriausybės rašytinių pastabų 37 ir 38 punktuose.
54 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendime Nr. 201 nurodyta: „<...> Tai, kad leidimo sąvoka, svarbi taikant 12 straipsnį, gali apimti viešųjų valdų koncesiją, Teisingumo Teismas išaiškino [Sprendime Promoimpresa]“. 2024 m. gegužės 23 d. to paties teismo sprendime Nr. 58 daroma nuoroda į 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Nr. 201 ir į įvairias AGCM nuomones.
55 Segnalazione del 3 marzo 2021 n. AS11722 „Rinnovi automatici di concessioni per piccole derivazioni d’acqua a scopo idroelettrico“ (2021 m. kovo 3 d. ataskaita Nr. AS11722 „Mažų vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesijų automatinis pratęsimas“, paskelbta 2021 m. kovo 8 d. AGCM biuletenyje Nr. 10), teigiama, kad „hidroelektrinių valdymas energijos gamybai yra ekonominė paslaugų teikimo veikla, kaip tai suprantama pagal [SESV] 57 straipsnį, kuriai bendrai taip pat taikomas SESV 49 straipsnyje įtvirtintas įsisteigimo laisvės principas ir ypač Direktyvoje 2006/123/EB nustatyti principai“. Kitose AGCM nuomonėse, nurodytose nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.2.2 punkte, dalyje „Faktinės aplinkybės“, daroma nuoroda arba į Tribunale Superiore delle Acque Pubbliche (Aukštesnysis viešųjų vandenų teismas) sprendimą, arba į 2021 m. kovo 3 d. Ataskaitą Nr. AS11722, nepateikiant papildomo pagrindimo.
56 Hidroelektrinės galia yra proporcinga vandens kritimo aukščiui ir vandens srautui per turbiną.
57 2023 m. balandžio 20 d. Sprendimo Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (Comune di Ginosa) (C‑348/22, EU:C:2023:301) 46 punktas.
58 Ten pat, 48 punktas.
59 Nacionalinės teisės normose, kiek tai svarbu šioje byloje, šis skirtumas reiškia, kad didelių vandens gavybos įrenginių, naudojamų elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, koncesijų pratęsimui turi būti taikoma išankstinio konkurso procedūra.
60 Net ir tik esminę struktūrą turintis mažas vandens gavybos įrenginys, naudojamas elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, turi turėti infrastruktūrą, skirtą: 1) daliai upės srauto nukreipti nuo jos natūralios vagos (užtvankos ir vandens išleistuvai); 2) tiekti vandenį (kanalais arba vamzdynais) į elektromechaninę įrangą (turbinas ir generatorių), esančią žemiausiame įrenginio taške; 3) grąžinti panaudotą vandenį į natūralią vagą (grįžimo kanalas).
61 Tekančio vandens elektrinėse elektros energijos gamyba yra tiesiogiai susijusi su upės sraunumu: elektrinė generuoja energiją su sąlyga, kad srovė viršija techninį minimumą, reikalingą turbinoms aktyvuoti, ir, priešingai, gamyba sustabdoma, jei vandens lygis nukrenta žemiau šios ribos (žr. Komisijos pastabų 40 ir 41 punktus).
62 Regiono rašytinių pastabų 41 punktas.
63 Pradiniam sutarties sudarymo etapui 1933 m. Karaliaus dekreto 7, 8, 9 ir 12bis straipsniuose numatyta konkurso procedūra, kurios tikslas: a) įvertinti konkretaus projekto poveikį tam tikrai vietai; ir b) prireikus palyginti paraiškas, kuriose siūlomi „techniškai nesuderinami“ projektai, siekiant atrinkti tą, kuris užtikrina efektyvesnį vandens išteklių naudojimą, arba, jei tai neįmanoma, tą, kuris suteikia didžiausią ekonominę ir finansinę garantiją, kad bus nedelsiant įgyvendintas.
64 Regiono rašytinių pastabų 44 punktas.
65 „Valstybės narės užtikrina, kad būtų nustatyta konkreti, supaprastinta ir racionalizuota leidimų dėl nedidelės apimties decentralizuotos ir (arba) paskirstytos gamybos išdavimo tvarka, pagal kurią būtų atsižvelgiama į jos ribotą apimtį ir galimą poveikį <...>.“
66 Per teismo posėdį regionas paaiškino, kad pasibaigus mažų vandens gavybos įrenginių koncesijos galiojimui paprastai de facto tik kaip atsargumo priemonė (ir šis reikalavimas nėra aiškiai numatytas įstatyme) taikoma praktika, kai paraiška dėl pratęsimo skelbiama oficialiais kanalais, ir nustatomas terminas, per kurį suinteresuotieji asmenys gali pateikti galimus prieštaravimus. Vis dėlto jis taip pat patvirtino, kad ši praktika netaikoma, kai koncesija pratęsiama siekiant suderinti jos galiojimo trukmę su pagalbos gavimo laikotarpiu.
67 Šis apribojimas būtų reikalingas, jei nacionalinė priemonė patektų į Sąjungos teisėje išsamiai suderintą sritį, todėl ją reikėtų vertinti atsižvelgiant ne į pirminės teisės nuostatas, o į suderinimo normas. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 2006/123 9–13 straipsniais išsamiai suderinamos į jos taikymo sritį patenkančios paslaugos. Žr. Sprendimo Wikingerhof 59 ir 61 punktus.
68 Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 5 punkto trečia pastraipa, „Teisiniai pagrindai“.
69 Direktyva 2006/123 nėra vienintelis Sąjungos (antrinės) teisės aktas, reglamentuojantis išimtinių teisių naudoti valstybei priklausantį turtą suteikimą. Kitos nuostatos, susijusios su bendrosios elektros energijos rinkos sukūrimu, kaip antai Direktyva 2019/944, grindžiamos panašiomis prielaidomis, t. y. vien energijos gamyba pagal jas nelaikoma „paslauga“.
70 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Società Italiana Imprese Balneari (C‑598/22, EU:C:2024:597) 44 ir 46 punktai.
71 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874) 54 ir 55 punktai.
72 Sprendimo Promoimpresa 74 punktas ir rezoliucinės dalies 2 punktas. Pasiūlymas nagrinėjamu atveju taikyti Sprendimo Promoimpresa dalį, susijusią su SESV 49 straipsniu, nėra prieštaringas, neigiant, kad tame pačiame sprendime pateikta jurisprudencija, susijusi su Direktyvos 2006/123 12 straipsniu, gali būti taikoma tik elektros energijos gamybai.
73 Per posėdį buvo klausiama, ar mažiems vandens gavybos įrenginiams, naudojamiems elektros energijai gaminti hidroelektrinėse, skirtiems naudoti savo reikmėms, taikoma teisinė tvarka gali turėti savų ypatumų. Italijos vyriausybė ir regionas sutaria, kad iš tikrųjų nėra įrenginių, skirtų tik savo reikmėms, neprisijungiant prie nacionalinio tinklo, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
74 Anot Italijos vyriausybės, suteikiant pagalbą, su kuria siejamas koncesijų pratęsimas pagal regioninį įstatymą, siekiama palengvinti Sąjungos tikslų atsinaujinančiosios energijos srityje įgyvendinimą. Šis tikslas yra labai svarbus Direktyvoje 2019/944, o vartotojai aktyviai dalyvauja jį įgyvendinant (žr., be kita ko, šios direktyvos šeštą, dešimtą ir keturiasdešimt antrą konstatuojamąsias dalis).