BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties) SPRENDIMAS

2026 m. liepos 8 d. ( *1 )

„Ieškinys dėl panaikinimo – Skaitmeninės paslaugos – Reglamentas (ES) 2022/1925 – Prieigos valdytojo statuso suteikimas – Rinkos tyrimo pradėjimas – Rinkos tyrimo užbaigimas – Sąveika – Pagrindinės platformos paslaugos – Internetinės tarpininkavimo paslaugos – Programinės įrangos parduotuvė – Su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio“

Bylose T‑1079/23, T‑1080/23 ir T‑214/24

Apple Inc., įsteigta Kupertine, Kalifornijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujama barristers D. Beard, S. Love, J. Bourke bei advokatų W. Knibbeler ir T. van Helfteren,

ieškovė bylose T‑1079/23 ir T‑1080/23,

Apple Inc., įsteigta Kupertine,

Apple Distribution International Ltd, įsteigta Korke (Airija), atstovaujama barristers D. Beard, S. Love ir J. Bourke bei advokatų W. Knibbeler, T. van Helfteren ir M. Lawton,

ieškovės byloje T‑214/24,

prieš

Europos Komisiją, byloje T‑1079/23 atstovaujamą P.‑J. Loewenthal, L. Malferrari ir I. Rogalski, byloje T‑1080/23 – P.‑J. Loewenthal, L. Malferrari, I. Rogalski ir E. Rousseva, o byloje T‑214/24 – G. Conte, P.‑J. Loewenthal ir I. Rogalski,

atsakovę,

palaikomą

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos T. Lechevallier,

Europos Parlamento, atstovaujamo M. Menegatti, L. Stefani ir L. Taïeb,

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos A.‑L. Meyer ir N. Rouam,

Free Software Foundation Europe eV, įsteigtos Hamburge (Vokietija), atstovaujamos advokato M. Husovec,

Coalition for App Fairness, įsteigtos Vašingtone (Jungtinės Valstijos), atstovaujamos advokatų D. Geradin ir K. Bania,

įstojusių į bylą T‑1080/23, šalių,

ir

Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

įstojusios į bylą T‑214/24, šalies,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties),

kurį sudaro pirmininkas M. van der Woude, teisėjai G. De Baere, K. Kecsmár (pranešėjas), S. Kingston ir D. Petrlík,

posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį, be kita ko:

–

atskiru dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2024 m. sausio 30 d. byloje T‑1079/23 ir 2024 m. rugpjūčio 19 d. byloje T‑214/24, Komisijos pateiktus nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus,

–

2024 m. kovo 11 d. ir spalio 2 d. sprendimus sujungti nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus nagrinėjant bylą iš esmės,

–

Bendrojo Teismo rašytinius klausimus šalims byloje T‑1080/23 ir jų atsakymus į šiuos klausimus, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2025 m. liepos 28 ir 30 d., taip pat rugpjūčio 11 ir 22 d.,

įvykus 2025 m. spalio 21 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1

SESV 263 straipsniu grindžiamais ieškiniais: Apple Inc., ieškovė byloje T‑1079/23, prašo panaikinti 2023 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimą C(2023) 6077 final, kuriuo pagal 2022 m. rugsėjo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2022/1925 dėl atvirų konkurencijai ir sąžiningų skaitmeninio sektoriaus rinkų, kuriuo iš dalies keičiamos direktyvos (ES) 2019/1937 ir (ES) 2020/1828 (Skaitmeninių rinkų aktas) (OL L 265, 2022, p. 1; toliau – SRA), 16 straipsnio 1 dalį ir 17 straipsnio 3 dalį pradedamas rinkos tyrimas dėl Apple paslaugos iMessage (toliau – sprendimas pradėti rinkos tyrimą); Apple Inc., ieškovė byloje T‑1080/23, prašo iš dalies panaikinti 2023 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimą C(2023) 6100 final, kuriuo pagal SRA 3 straipsnį Apple suteiktas prieigos valdytojo statusas (toliau – sprendimas suteikti statusą); Apple Inc. ir Apple Distribution International Ltd, ieškovės byloje T‑214/24 (toliau kartu arba atskirai – Apple), prašo panaikinti 2024 m. vasario 12 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą C(2024) 785 final, kuriuo užbaigiamas sprendimu pradėti rinkos tyrimą pagal SRA 17 straipsnį pradėtas rinkos tyrimas (toliau – sprendimas baigti rinkos tyrimą).

Ginčo aplinkybės

2

2023 m. liepos 3 d. bendrovė Apple pagal SRA 3 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą pranešė Europos Komisijai, kad pasiekė SRA 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribas šioms paslaugoms:

–

internetinėms tarpininkavimo paslaugoms iOS App Store,

–

operacinei sistemai iOS,

–

Safari interneto naršyklei ir

–

tikralaikių pokalbių paslaugai iMessage.

3

Apple nurodė, pirma, kad iMessage paslaugos negalima laikyti su numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslauga (number-independent interpersonal communications service, toliau – NIICS), taigi ji nėra pagrindinė platformos paslauga (toliau – PPP), kaip tai suprantama pagal SRA. Antra, tuo atveju, jei Komisija nuspręstų, kad iMessage yra NIICS, Apple kartu su pranešimu pagal SRA 3 straipsnio 5 dalį pateikė argumentus, kuriais siekė įrodyti, kad išimties tvarka, nors ir pasiekė minėto reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribas, dėl aplinkybių, kuriomis ši paslauga buvo teikiama, ji neatitiko šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje išvardytų su šia paslauga susijusių reikalavimų.

4

2023 m. rugsėjo 5 d. Komisija pagal SRA 16 straipsnio 1 dalį ir 17 straipsnio 3 dalį priėmė sprendimą pradėti rinkos tyrimą. Atliekant šį tyrimą buvo siekiama išnagrinėti Apple argumentus, kuriais paneigiamos minėto reglamento 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prielaidos dėl iMessage, šią paslaugą Komisija kvalifikavo kaip NIICS.

5

Tą pačią dieną Komisija taip pat priėmė sprendimą, kuriuo pagal SRA 3 straipsnį Apple suteikė prieigos valdytojo statusą trims PPP, t. y. internetinei tarpininkavimo paslaugai App Store, mobiliųjų telefonų iPhone iOS operacinei sistemai ir interneto naršyklei Safari.

6

Apie sprendimą suteikti statusą Apple pranešta 2023 m. rugsėjo 6 d. Taigi, remiantis SRA 3 straipsnio 10 dalimi, atitinkamos SRA numatytos pareigos pradėtos taikyti Apple nuo 2024 m. kovo 7 d.

7

2024 m. vasario 12 d. Komisija pagal SRA 17 straipsnį priėmė sprendimą užbaigti rinkos tyrimą. Nors tame sprendime Komisija nustatė, kad Apple neturi būti laikoma prieigos valdytoja iMessage atžvilgiu, ji vis dėlto laikėsi nuomonės, kad ši paslauga turi būti laikoma NIICS.

Šalių reikalavimai

Byla T‑1079/23

8

Apple Bendrojo Teismo prašo:

–

panaikinti sprendimą pradėti rinkos tyrimą,

–

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

9

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–

atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą,

–

priteisti iš Apple bylinėjimosi išlaidas.

Byla T‑1080/23

10

Apple Bendrojo Teismo prašo:

–

visiškai ar iš dalies panaikinti sprendimo dėl statuso suteikimo, pagal kurį jos operacinė sistema iOS pripažinta svarbia sąsaja, leidžiančia verslo klientams pasiekti galutinius naudotojus, 2 straipsnio b punktą tiek, kiek juo iš jos reikalaujama laikytis SRA 6 straipsnio 7 dalyje numatytų sąveikumo įpareigojimų,

–

visiškai ar iš dalies panaikinti sprendimo dėl statuso suteikimo 2 straipsnio a punktą, kuriame nurodoma, kad Apple internetinė tarpininkavimo paslauga App Store pripažinta svarbia sąsaja, leidžiančia verslo klientams pasiekti galutinius naudotojus,

–

panaikinti sprendimą dėl statuso suteikimo tiek, kiek jame nuspręsta, kad iMessage yra NIICS,

–

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

11

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–

atmesti ieškinį,

–

priteisti iš Apple bylinėjimosi išlaidas.

12

Europos Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

–

atmesti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, pateiktą pagal SESV 277 straipsnį,

–

priteisti iš Apple bylinėjimosi išlaidas.

13

Europos Sąjungos Taryba Bendrojo Teismo prašo atmesti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, pateiktą pagal SESV 277 straipsnį.

14

Prancūzijos Respublika ir Free Software Foundation Europe eV Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį.

15

Coalition for App Fairness Bendrojo Teismo prašo:

–

atmesti ieškinį,

–

priteisti iš Apple bylinėjimosi išlaidas.

Byla T‑214/24

16

Apple Bendrojo Teismo prašo:

–

panaikinti sprendimą užbaigti rinkos tyrimą tiek, kiek jis grindžiamas klaidinga išvada, kad iMessage paslauga yra NIICS,

–

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

17

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–

atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą,

–

priteisti iš Apple bylinėjimosi išlaidas.

18

Vokietijos Federacinė Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–

atmesti ieškinį,

–

priteisti iš Apple bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

19

Išklausęs šalis Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 68 straipsnio 1 dalimi, nusprendė sujungti šias bylas, kad būtų priimtas galutinis sprendimas.

20

Grįsdama ieškinį byloje T‑1079/23 Apple nurodo vienintelį pagrindą, grindžiamą tuo, kad Komisija klaidingai aiškino ir taikė SRA ir 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2018/1972, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas (OL L 321, 2018 12 17, p. 36; toliau – EERK), ir rėmėsi netiksliomis faktinėmis aplinkybėmis, kad padarytų išvadą, jog iMessage yra NIICS.

21

Grįsdama ieškinį byloje T‑1080/23 Apple nurodo tris pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas SRA 6 straipsnio 7 dalies neteisėtumu atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – Chartija), taigi ir sprendimo dėl statuso suteikimo 2 straipsnio b punkto neteisėtumu, nes pastarąja nuostata Apple nustatomos pareigos, numatytos SRA 6 straipsnio 7 dalyje. Antrasis pagrindas grindžiamas klaidingu SRA aiškinimu ir taikymu ir Komisijos padarytomis faktinėmis klaidomis, nes sprendime dėl statuso suteikimo padaryta išvada, kad penkios App Store taikomųjų programų parduotuvės yra viena PPP. Trečiasis pagrindas grindžiamas klaidingu SRA ir EERK aiškinimu ir taikymu, taip pat Komisijos padarytomis faktinėmis klaidomis, nes sprendime dėl statuso suteikimo padaryta išvada, kad iMessage yra NIICS.

22

Grįsdama ieškinį byloje T‑214/24 Apple nurodo vienintelį pagrindą, grindžiamą tuo, kad Komisija klaidingai aiškino ir taikė SRA bei EERK ir rėmėsi netiksliomis faktinėmis aplinkybėmis, padarydama išvadą, jog iMessage yra NIICS.

23

Pirmiausia reikia išnagrinėti byloje T‑1080/23 pareikštą ieškinį, o paskui bylose T‑1079/23 ir T‑214/24 pareikštus ieškinius.

Dėl ieškinio byloje T‑1080/23

Dėl pirmojo pagrindo byloje T‑1080/23

24

Nurodydama pirmąjį pagrindą byloje T‑1080/23 Apple teigia, kad sprendimu dėl statuso suteikimo jai nustatomos SRA 6 straipsnio 7 dalyje numatytos pareigos, nes tuo sprendimu jai suteiktas prieigos valdytojos statusas, kiek tai susiję su mobiliųjų telefonų iPhone operacine sistema iOS. Vis dėlto minėta nuostata neužtikrinamas nei tinkamas Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatyto bendrojo proporcingumo principo taikymas, nei tam tikrų pagrindinių teisių, visų pirma teisės į nuosavybę, paisymas. Todėl šią nuostatą reikia pripažinti netaikytina pagal SESV 277 straipsnį. Vadinasi, sprendimo dėl statuso suteikimo 2 straipsnio b punktas turi būti panaikintas bent jau tiek, kiek šiuo straipsniu Apple nustatomos pareigos, numatytos SRA 6 straipsnio 7 dalyje.

25

Dėl pirmojo pagrindo priimtinumo Apple teigia, kad ji netektų veiksmingos teisminės gynybos, o tai prieštarautų Chartijos 47 straipsniui, jeigu negalėtų ginčyti SRA 6 straipsnio 7 dalies teisėtumo, nors sprendime dėl statuso suteikimo jai taikoma ši nuostata. Ji teigia, kad neturėtų laukti, kol bus konstatuotas iš šios nuostatos kylančios pareigos pažeidimas, kad galėtų ginčyti jos teisėtumą Europos Sąjungos teisme. Be to, SESV 277 straipsnis turi būti aiškinamas pakankamai plačiai, kad būtų užtikrinta veiksminga bendro pobūdžio Sąjungos institucijų aktų teisėtumo kontrolė asmenų, kurie negali pareikšti ieškinio dėl tokių aktų panaikinimo, naudai. Be to, tokios vientisos sistemos, kaip antai SRA, taisyklės negali būti dirbtinai atskirtos nagrinėjant neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. SRA 6 straipsnio 7 dalis turi tiesioginį teisinį ryšį su sprendimu dėl statuso suteikimo, nes dėl jo atsiranda šiame straipsnyje numatytos pareigos.

26

Komisija teigia, kad pirmasis pagrindas byloje T‑1080/23 yra nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

27

Parlamentas, Taryba ir Prancūzijos Respublika taip pat tvirtina, kad pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

28

Šiuo klausimu primintina, kad pagal SESV 277 straipsnį bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimtas visuotinai taikomas aktas, šalis gali remtis SESV 263 straipsnio antroje pastraipoje nurodytais pagrindais, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tą aktą pripažintų netaikytinu.

29

SESV 277 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, užtikrinantis kiekvienai šaliai teisę netiesiogiai, siekiant, kad būtų panaikintas jai skirtas sprendimas, ginčyti visuotinai taikomų aktų, kuriais grindžiamas toks sprendimas, galiojimą (žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt., C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

SESV 277 straipsniu nesiekiama suteikti šaliai galimybės ginčyti bet kokio visuotinai taikomo akto taikymą, grindžiant bet kurį ieškinį, aktas, kurio neteisėtumu remiamasi, turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikomas ginčui, dėl kurio pareikštas ieškinys (žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt., C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Nagrinėdamas ieškinius dėl individualaus pobūdžio sprendimų panaikinimo, Teisingumo Teismas pripažino, kad neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą pagrįstai galima pareikšti dėl visuotinai taikomo akto nuostatų, kuriomis remiantis buvo priimti šie sprendimai arba kurios tiesiogiai teisiškai susijusios su tokiais sprendimais (žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt., C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32

Tiesioginis teisinis ryšys gali atsirasti, be kita ko, dėl to, kad nuostata, kurios teisėtumas ginčijamas pareiškiant prieštaravimą, prisideda prie ginčijamo sprendimo motyvavimo, įskaitant atvejus, kai ji nėra nurodyta oficialioje šio sprendimo motyvacijoje (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 16 d. Sprendimo Komisija / Calhau Correia de Paiva, C‑511/21 P, EU:C:2023:208, 52 punktą).

33

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, pateiktas dėl visuotinai taikomo akto, kurio ginčijamas individualus sprendimas nėra įgyvendinimo priemonė, yra nepriimtinas (žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt., C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Nagrinėjamu atveju, pirma, neginčijama, kad sprendimas dėl statuso suteikimo grindžiamas SRA 3 straipsniu ir kad to reglamento 6 straipsnio 7 dalis, kurios neteisėtumu remiasi Apple, nėra jo teisinis pagrindas.

35

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tiek iš sprendimo dėl statuso suteikimo pavadinimo, tiek iš jo antrosios nurodomosios dalies matyti, kad šio sprendimo teisinis pagrindas yra SRA 3 straipsnis. Be to, to sprendimo 1 ir 2 straipsniuose iš esmės numatyta, kad Apple suteikiamas prieigos valdytojos statusas pagal SRA 3 straipsnį ir kad tame pačiame sprendime išvardytos PPP, įskaitant iOS operacinę sistemą, identifikuojamos kaip svarbi sąsaja, leidžianti verslo klientams pasiekti galutinius naudotojus, kaip tai suprantama pagal SRA 3 straipsnio 1 dalies b punktą.

36

Antra, dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į šio sprendimo 31 punkte primintą jurisprudenciją, SRA 6 straipsnio 7 dalis turi tiesioginį teisinį ryšį su sprendimu dėl statuso suteikimo, reikia pažymėti, kad ši nuostata nėra susijusi su minėto sprendimo motyvavimu.

37

SRA 6 straipsnio 7 dalis formaliai nenurodyta sprendimo dėl statuso suteikimo motyvuose.

38

Be to, iš sprendimo dėl statuso suteikimo, be kita ko, iš jo 72–100 konstatuojamųjų dalių, skirtų iOS operacinei sistemai, taip pat nematyti, kad minėtu sprendimu siekiama įgyvendinti pareigas, kylančias iš SRA 6 straipsnio 7 dalies, visų pirma susijusias su šia PPP.

39

Trečia, aplinkybė, kad priėmus sprendimą dėl statuso suteikimo Apple privalo laikytis SRA 6 straipsnio 7 dalyje numatytų pareigų, kyla ne iš paties sprendimo, o iš SRA 3 straipsnio 10 dalies, siejamos su minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalimi. Iš tiesų šioje nuostatoje numatyta, kad prieigos valdytojas, teikdamas bet kurią iš savo PPP, išvardytų sprendime dėl statuso suteikimo pagal 3 straipsnio 9 dalį, laikosi visų šiame straipsnyje nustatytų pareigų.

40

Žinoma, sprendimas dėl statuso suteikimo yra išankstinė iš SRA 6 straipsnio 7 dalies kylančių pareigų taikymo sąlyga, nes nagrinėjamu atveju, jei Apple nebūtų suteiktas prieigos valdytojos statusas, ji nebūtų turėjusi laikytis iš šios nuostatos kylančių pareigų.

41

Vis dėlto aplinkybė, kad sprendimas dėl statuso suteikimo lemia SRA numatytų pareigų taikymą, be kita ko, nes juo pradedamas skaičiuoti SRA 3 straipsnio 10 dalyje numatytas šešių mėnesių terminas, per kurį prieigos valdytojas turi būti ėmęsis priemonių, būtinų SRA 5, 6 ir 7 straipsniuose numatytoms pareigoms įvykdyti, nereiškia, kad minėtas sprendimas yra minėtų nuostatų įgyvendinimo priemonė, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 33 punkte nurodytą jurisprudenciją. Iš tiesų SRA 6 straipsnio 7 dalyje nereglamentuojamos prieigos valdytojo statuso suteikimo įmonei sąlygos, kurių vertinimas yra pagrindinis sprendimo dėl statuso suteikimo dalykas, o tik apibrėžiamos sąveikumo pareigos, kurios jai taikomos tik po šio statuso suteikimo.

42

Ketvirta, šią bylą reikia atskirti nuo bylos, kurioje priimtas 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt. (C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676), kuriuo Apple remiasi manydama, kad SRA taisyklės negali būti dirbtinai atskirtos nagrinėjant neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

43

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad minėtoje byloje ginčijami sprendimai buvo grindžiami Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų pereinamojo laikotarpio nuostata, reglamentuojančia laipsnišką perėjimą prie galutinės kasmetinių atostogų sistemos, dėl kurios pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas. Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis prieštaravimas yra priimtinas, motyvuodamas tuo, kad pereinamasis laikotarpis pateisinamas tik galutinės tvarkos priėmimu, ir kad ginčijami sprendimai buvo šios tvarkos įgyvendinimo priemonės, turinčios tiesioginį teisinį ryšį su ja, o bet koks priešingas aiškinimas lemtų dirbtinį „tos pačios tvarkos“ galutinio ir pereinamųjų laikotarpių atskyrimą.

44

Darytina išvada, kad sprendimas byloje, kurioje priimtas 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt. (C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676), buvo pateisinamas konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis, kurios nėra susiklostę šioje byloje.

45

SRA nenumato pereinamosios ir galutinės tvarkos įvedimo paeiliui, bet nustato vientisą pareigų, taikomų įmonėms turinčioms prieigos valdytojo statusą, sistemą. Žinoma, šią sistemą sudaro du atskiri etapai, t. y. pirma, prieigos valdytojos statuso suteikimas įmonei ir, antra, SRA numatytų pareigų taikymas šiai įmonei. Vis dėlto šių dviejų etapų atskyrimas tiesiogiai kyla iš pačios SRA struktūros, taigi yra būdingas taip nustatytai sistemai, o šis atskyrimas negali būti laikomas dirbtiniu.

46

Esant šioms aplinkybėms 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendime Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt. (C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676) Teisingumo Teismo padarytos išvados negali būti taikomos šioje byloje.

47

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 31–33 punktuose primintą jurisprudenciją, kadangi SRA 6 straipsnio 7 dalis nėra sprendimo dėl statuso suteikimo teisinis pagrindas ir neturi su juo tiesioginio teisinio ryšio, reikia konstatuoti, kad šios nuostatos neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra nepriimtinas.

48

Šios išvados nepaneigia Apple argumentas, kad tokiu atveju iš jos būtų atimta veiksminga teisminė gynyba ir taip būtų pažeistas Chartijos 47 straipsnis.

49

Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

50

Remiantis šio straipsnio išaiškinimais, į kuriuos pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalį reikia atsižvelgti aiškinant Chartiją (2021 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Stolichna obshtina, rayon Pancharevo, C‑490/20, EU:C:2021:1008, 60 punktas), Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa atitinka 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalį (žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Trade Agency, C‑619/10, EU:C:2012:531, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją),

51

Pagal Sąjungos teisę subjektams suteikiamų teisių veiksmingos teisminės apsaugos principą sudaro įvairūs elementai, be kita ko, apimantys teisę į gynybą, šalių procesinį lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę gauti teisinę pagalbą, būti ginamam ir atstovaujamam (2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 48 punktas).

52

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš jurisprudencijos matyti, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, todėl jai gali būti taikomi proporcingi apribojimai, kuriais siekiama teisėto tikslo ir nepažeidžiama pati šios teisės esmė (žr. 2017 m. balandžio 6 d. Nutarties PITEE / Komisija, C‑464/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:291, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2006 m. birželio 8 d. EŽTT sprendimo V. M. prieš Bulgariją, CE:ECHR:2006:0608JUD004572399, 41 ir 42 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį teisės į veiksmingą teisinę gynybą apribojimas gali būti pateisinamas, tik jeigu jis numatytas įstatymo, nekeičia šios teisės esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtinas ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba reikalingas kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Pillbox 38, C‑477/14, EU:C:2016:324, 160 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Star Storage ir kt., C‑439/14 ir C‑488/14, EU:C:2016:688, 49 punktas).

53

Visų pirma, kiek tai susiję su sąlyga, kad teisės į veiksmingą teisinę gynybą apribojimas turi būti numatytas įstatyme, iš šio sprendimo 28–33 punktų matyti, kad pagal SESV 277 straipsnį galimybė remtis neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu apsiriboja visuotinai taikomo akto nuostatomis, kurios sudaro ginčijamo sprendimo pagrindą arba turi tiesioginį teisinį ryšį su tokiu sprendimu.

54

Be to, toks apribojimas nekeičia pagrindinės teisės į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintos Chartijos 47 straipsnyje, esmės. Iš tiesų iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Chartijos 47 straipsniu nesiekiama pakeisti Sutartyse numatytos teisminės kontrolės sistemos, būtent taisyklių dėl Sąjungos teismui pareikštų tiesioginių ieškinių priimtinumo, kaip matyti ir iš su šiuo 47 straipsniu susijusių paaiškinimų, į kuriuos pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalį reikia atsižvelgti aiškinant minėtą nuostatą. Taigi SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytos priimtinumo sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindinę teisę į veiksmingą teisinę gynybą, tačiau laikantis SESV tiesiogiai numatytų sąlygų (žr. 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 43 ir 44 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

55

Be to, dėl klausimo, ar toks apribojimas iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso tikslus, taip pat reikia priminti, kad Sutartimi, pirma, SESV 263 ir 277 straipsniais ir, antra, jos 267 straipsniu, nustatyta išsami teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistema, skirta užtikrinti Sąjungos aktų teisėtumo kontrolę, kuri patikėta Sąjungos teismui (žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 92 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Leidimas remtis SESV 277 straipsnyje numatytu neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu dėl nuostatų, kurios neturi tiesioginio teisinio ryšio su sprendimu dėl statuso suteikimo, galėtų pažeisti Sutartyje nustatytą teisių gynimo priemonių sistemą, nes būtų pakeistos minėto prieštaravimo priimtinumo sąlygos, kurios pagal šio sprendimo 30 punkte nurodytą jurisprudenciją skirtos tik visuotinai taikomiems aktams, tiesiogiai ar netiesiogiai taikomiems ginčui, dėl kurio pareikštas ieškinys.

57

Galiausiai reikia pažymėti, kad toks apribojimas nedaro neproporcingo poveikio teisei į veiksmingą teisinę gynybą, nes Apple išsaugo galimybę per kituss procesus pareikšti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą dėl nuostatos, kurią ji ginčija šioje byloje.

58

Iš tiesų, kaip teisingai teigia Komisija, SRA 6 straipsnio 7 dalis gali būti taikoma sprendimu, priimtu, atsižvelgiant į aplinkybes, remiantis SRA 8, 13, 24, 29, 30 arba 31 straipsniais.

59

Siekiant atsakyti į Apple argumentą, grindžiamą Chartijos 47 straipsnio pažeidimu, kaip nurodyta šio sprendimo 25 punkte, reikia pažymėti, kad tai, jog Komisija priima įgyvendinimo aktą pagal SRA 8 straipsnį, nebūtinai reiškia, kad ji konstatuoja prieigos valdytojui priskirtiną pažeidimą, kiek tai susiję su SRA 5, 6 ar 7 straipsniuose numatytomis pareigomis, ar kad pastarasis savanoriškai atsiduria tokioje padėtyje, kad galėtų remtis vienos iš šių nuostatų neteisėtumu pagal SESV 277 straipsnį, pareikšdamas SESV 263 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl tokio Komisijos akto.

60

Taigi pagal SRA 8 straipsnio 3 dalį prieigos valdytojas gali paprašyti Komisijos pradėti procesą, kad būtų nustatyta, ar priemonės, kurias prieigos valdytojas ketina įgyvendinti arba įgyvendino siekdamas užtikrinti atitiktį SRA 6 straipsniui, yra veiksmingos, siekiant atitinkamos pareigos tikslo, atsižvelgiant į konkrečias prieigos valdytojo aplinkybes.

61

Jei Komisija manytų, kad šios priemonės nepakankamos, ji pagal SRA 8 straipsnio 2 dalį, pradėjusi SRA 20 straipsnyje numatytą procedūrą, galėtų priimti įgyvendinimo aktą, kuriame būtų nurodytos priemonės, kurias atitinkamas prieigos valdytojas privalėtų įgyvendinti, kad veiksmingai įvykdytų SRA 6 straipsnio 7 dalyje numatytas pareigas, nenustatant pastarosios nuostatos pažeidimo. Taigi atitinkamas prieigos valdytojas, pareikšdamas SESV 263 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl minėto akto panaikinimo, galėtų pateikti SRA 6 straipsnio 7 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

62

Iš to, kas išdėstyta, matyti: kadangi Apple pareikštas SRA 6 straipsnio 7 dalies neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra nepriimtinas, pirmąjį pagrindą byloje T‑1080/23 reikia atmesti kaip nepriimtiną, nesant reikalo nagrinėti klausimo, ar prašymas iš dalies panaikinti sprendimo dėl statuso suteikimo 2 straipsnio b punktą yra priimtinas.

Dėl antrojo pagrindo byloje T‑1080/23

63

Nurodydama antrąjį pagrindą, kuriuo remiasi byloje T‑1080/23, Apple ginčija sprendime dėl statuso suteikimo pateiktą Komisijos vertinimą, pagal kurį penkios jos taikomosios programinės įrangos parduotuvės, t. y. iOS App Store (mobiliesiems telefonams iPhone), iPadOS App Store (elektroninėms planšetėms iPad), watchOS App Store (Apple Watch laikrodžiams), macOS App Store (Mac kompiuteriams) ir tvOS App Store (Apple TV televizijos konsolėms) (toliau kartu – App Store parduotuvės), yra viena PPP.

64

Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia priminti, kad 2023 m. liepos 3 d. pagal SRA 3 straipsnio 3 dalį Apple pateikė Komisijai šio straipsnio 2 dalyje nurodytą reikšmingą informaciją, naudodama 2023 m. balandžio 14 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2023/814 dėl Komisijos pagal SRA vykdomos tam tikros procedūros išsamios tvarkos (OL L 102, 2023, p. 6) I priede pateiktą formą (toliau – GD forma). Taip per statuso suteikimo procedūrą Apple, be kita ko, teigė, kad ji eksploatavo App Store parduotuves, kad minėtos parduotuvės turi būti laikomos internetinėmis tarpininkavimo paslaugomis, kaip tai suprantama pagal SRA 2 straipsnio 5 punktą, ir kad kiekviena iš šių parduotuvių yra atskira PPP, todėl tik taikomosios programinės įrangos parduotuvė iOS App Store viršija SRA 3 straipsnio 2 dalyje numatytas ribas.

65

Pirma, sprendimo dėl statuso suteikimo 37 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad App Store parduotuvių teikiama paslauga (toliau – App Store paslauga) atitinka tiek internetinės tarpininkavimo paslaugos apibrėžtį pagal 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/1150 dėl verslo klientams teikiamų internetinių tarpininkavimo paslaugų sąžiningumo ir skaidrumo didinimo (OL L 186, 2019, p. 57) 2 straipsnio 2 punktą, į kurį daroma nuoroda SRA 2 straipsnio 5 punkte, tiek taikomosios programinės įrangos parduotuvės apibrėžtį pagal SRA 2 straipsnio 14 punktą.

66

Antra, sprendimo dėl statuso suteikimo 38–41 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad, nepaisant įrenginio, kuriame ji prieinama, kiekviena iš App Store parduotuvių buvo naudojama tais pačiais tikslais, t. y. kaip tarpininkė tarp galutinių naudotojų ir verslo klientų platinant taikomąsias programas ir jose integruotą skaitmeninį turinį. Komisija taip pat nusprendė, kad, nepaisant kiekvienos iš App Store parduotuvių skirtumų, kuriais rėmėsi Apple, siekdama pateisinti skirtingą kiekvienos iš jų tikslą, šie skirtumai veikiau susiję su įvairių įrenginių, kuriuose buvo prieinama kiekviena iš App Store parduotuvių, pobūdžiu, funkcija ir naudojimu, taip pat su jomis susijusio naudotojo patirtimi, todėl nėra pagrįsta kiekvieną App Store parduotuvę laikyti atskira PPP.

67

Trečia, sprendimo dėl statuso suteikimo 43–47 konstatuojamosiose dalyse Komisija pabrėžė, kad internetinių programėlių kūrėjams ir galutiniams naudotojams taikomos tokios pačios arba labai panašios taisyklės, politika, gairės ir techninės specifikacijos, kai jie kiekvieną App Store parduotuvę naudoja penkiuose aptariamuose įrenginiuose.

68

Ketvirta, sprendimo dėl statuso suteikimo 48–56 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad, kiek tai susiję su kiekvienoje iš App Store parduotuvių platinamomis taikomosiomis programomis, Apple verslo klientams ir galutiniams naudotojams teikė tapačias arba labai panašias priemones ar paslaugas, įskaitant pagalbos paslaugas.

69

Galiausiai, penkta, sprendimo dėl statuso suteikimo 57–59 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad tam tikruose savo pranešimuose Apple pristatinėja App Store parduotuves kaip vieną paslaugą, nepriklausomai nuo to, kokiu įrenginiu prie jų prisijungiama.

70

Taigi, atsižvelgdama į tai, kad SRA 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos ribos buvo pasiektos, sprendimo dėl statuso suteikimo 71 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad Apple turėtų būti suteiktas prieigos valdytojo statusas pagal SRA 3 straipsnio 4 dalį, kiek tai susiję su App Store paslauga, kaip PPP.

71

Byloje T‑1080/23 nurodytą antrąjį pagrindą sudaro keturi prieštaravimai, kuriuos reikia nagrinėti kartu. Pirma, Apple tvirtina, kad App Store parduotuvėmis siekiama skirtingų pagrindinių tikslų, t. y. tarpininkauti teikiant programėles kiekvienam nagrinėjamam įrenginio tipui. Antra, ji teigia, kad galutiniai naudotojai ir verslo klientai kiekvieną iš minėtų parduotuvių naudoja skirtingai. Trečia, Apple mano, kad sprendime dėl statuso suteikimo pateikti papildomi argumentai neturi teisinės reikšmės, nes jie nesusiję su App Store parduotuvių tikslu. Ketvirta, Apple nurodo, kad Komisijos požiūris į būsimas taikomosios programinės įrangos parduotuves įrodo jos klaidą pripažinus App Store parduotuves viena PPP.

72

Komisija, Prancūzijos Respublika, Coalition for App Fairness ir Free Software Foundation Europe ginčija Apple argumentus. Komisija taip pat teigia, kad antrasis reikalavimas byloje T‑1080/23 yra nepriimtinas.

73

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, SRA 2 straipsnio 2 punkto a papunktyje nurodyta, jog pagal šį reglamentą internetinės tarpininkavimo paslaugos yra PPP.

74

Antra, dėl internetinių tarpininkavimo paslaugų apibrėžties SRA 2 straipsnio 5 punkte daroma nuoroda į Reglamento 2019/1150 2 straipsnio 2 punktą. Pagal šią nuostatą tai yra paslaugos, kurios: visų pirma yra informacinės visuomenės paslaugos, kaip jos suprantamos pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015 9 17, p. 1), 1 straipsnio 1 dalies b punktą; be to, verslo klientams leidžia siūlyti prekes ar paslaugas vartotojams, kad būtų lengviau sudaryti tiesioginius sandorius tarp šių įmonių ir vartotojų, neatsižvelgiant į tai, ar šie sandoriai galiausiai sudaromi ar ne; ir galiausiai teikiamos verslo klientams remiantis sutartiniais santykiais tarp šių paslaugų teikėjo ir verslo klientų, siūlančių prekes ar paslaugas vartotojams.

75

Trečia, SRA 2 straipsnio 14 punkte nurodyta, kad taikomosios programinės įrangos parduotuvės – tokios rūšies internetinės tarpininkavimo paslaugos, iš esmės susijusios su taikomąja programine įranga, kaip produktu ar paslauga, dėl kurių tarpininkaujama.

76

Taigi iš kartu aiškinamų SRA 2 straipsnio 2, 5 ir 14 punktų matyti, kad pagal šį reglamentą taikomosios programinės įrangos parduotuvė yra PPP, nes kaip internetinė tarpininkavimo paslauga ji leidžia verslo klientams siūlyti programinę įrangą galutiniams naudotojams, siekiant palengvinti jų tarpusavio tiesioginių sandorių sudarymą, neatsižvelgiant į tai, ar šie sandoriai galiausiai sudaromi, ar ne, nes šią paslaugą siūlo įmonė, siūlanti PPP, remdamasi sutartiniais santykiais su atitinkamais verslo klientais.

77

Apple neginčija vertinimo, kad kiekviena iš App Store parduotuvių yra taikomosios programinės įrangos parduotuvė, taigi ir internetinė tarpininkavimo paslauga, kaip tai suprantama pagal SRA.

78

Vis dėlto Apple teigia, kad Komisija neturėjo laikyti visų App Store parduotuvių viena PPP, atsižvelgiant į tai, kad kiekviena iš šių parduotuvių siekia savarankiško tikslo, t. y. teikti internetinę tarpininkavimo tarp verslo klientų ir galutinių naudotojų paslaugą, atsižvelgiant į įrenginį, kuriame ji veikia. Apple taip pat teigia, kad Komisija turėjo atsižvelgti į SRA 2 straipsnio 15 punktą, kuriame programinė įranga apibrėžiama kaip bet koks skaitmeninis produktas ar paslauga, kurie veikia operacinėje sistemoje.

79

Pirma, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal šio sprendimo 76 punkte nurodytą taikomosios programinės įrangos parduotuvės apibrėžtį SRA tikslais internetinės tarpininkavimo paslaugos kvalifikavimas nepriklauso nei nuo įrenginio, kuriame veikia ši parduotuvė, nei nuo operacinės sistemos, kurioje veikia šioje parduotuvėje siūlomos taikomosios programos.

80

Šį vertinimą patvirtina SRA 14 konstatuojamoji dalis, iš kurios, be kita ko, matyti, kad šiame reglamente PPP apibrėžtis turėtų būti technologiškai neutrali ir turėtų būti suprantama kaip apimanti tas paslaugas, kurios siūlomos įvairiomis priemonėmis ar įvairiuose įrenginiuose. Darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užkirsti kelią tam, kad paslaugos kvalifikavimas pagal SRA galėtų skirtis priklausomai nuo prieigos valdytojo technologinių sprendimų, ir kad taikomosios programinės įrangos parduotuvės buvimo vertinimas, atsižvelgiant į SRA pateiktą apibrėžtį, turi būti atliekamas neatsižvelgiant į operacinę sistemą, kurioje veikia aptariamos taikomosios programos, ar į materialią laikmeną, kuria jos platinamos.

81

Be to, iš SRA 2 straipsnio 14 punkto matyti, kad taikomosios programos yra tik sandorio, kurį turi leisti sudaryti taikomosios programinės įrangos parduotuvė, dalykas, kaip nurodyta sakinio dalyje „kaip produktas ar paslauga, dėl kurių tarpininkaujama“. Taigi pagal šią nuostatą (joje daromas skirtumas tarp taikomosios programinės įrangos parduotuvės, kaip internetinės tarpininkavimo paslaugos, ir taikomosios programinės įrangos, kurią ji leidžia platinti) programėlių parduotuvės kvalifikavimas nepriklauso nuo operacinės sistemos, kurioje šios programėlės skirtos veikti.

82

Kadangi Apple teigia, kad, nors tai nesuderinama su požiūriu, kurio laikomasi dėl App Store parduotuvių, Komisija pripažino, kad jos operacinės sistemos, įskaitant iOS, dėl kurios jai buvo suteiktas prieigos valdytojos statusas, yra atskiros paslaugos, atsižvelgiant į įrangą, kurioje veikia kiekviena operacinė sistema, pakanka pažymėti, kad SRA 2 straipsnio 10 punkte operacinė sistema apibrėžiama kaip „sistemos programinė įranga, kuri kontroliuoja pagrindines aparatinės įrangos arba programinės įrangos funkcijas ir leidžia taikomajai programinei įrangai joje veikti“, ir kad, kaip Komisija pažymėjo sprendimo dėl statuso suteikimo 83 konstatuojamojoje dalyje, operacinės sistemos tikslą reikia įvertinti technologiniu požiūriu, atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „operacinė sistema“ yra neatsiejamai susijusi su įranga ar programine įranga, kurių operacinė sistema buvo specialiai sukurta pagrindinėms funkcijoms kontroliuoti ir kurios pagalba turėtų veikti taikomosios programėlės. Iš esmės taip nėra kalbant apie taikomosios programinės įrangos parduotuvę, kurios kvalifikavimas nepriklauso nei nuo įrangos, kurioje veikia ši parduotuvė, nei nuo operacinės sistemos, kurią naudojant veikia šioje parduotuvėje siūlomos taikomosios programos, kaip nurodyta šio sprendimo 79 punkte.

83

Antra, kadangi Apple remiasi SRA priedu, iš kurio matyti, kad kiekviena App Store parduotuvė turėtų būti laikoma atskira PPP, reikia priminti, kad SRA priedas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir pats SRA ir yra sudedamoji šio reglamento dalis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2010 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑40/10, EU:C:2010:713, 61 punktą). Todėl jis gali leisti patikslinti kitoje minėto akto nuostatoje įtvirtintos apibrėžties apimtį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo A ir kt., C‑347/17, EU:C:2019:720, 39–41 ir 49 punktus).

84

Pagal SRA priedo A skirsnio 1 dalį šio priedo tikslas – „nustatyti kiekvienos [SRA] 2 straipsnio 2 punkte išvardytos [PPP] aktyvių galutinių naudotojų ir aktyvių verslo klientų identifikavimo ir jų skaičiaus apskaičiavimo metodiką“, kad įmonės galėtų įvertinti, ar jų PPP atitinka SRA 3 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytas kiekybines ribas, todėl preziumuojama, kad jos atitinka SRA 3 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą reikalavimą.

85

Kadangi SRA priedu siekiama leisti įmonėms nustatyti kiekvienos SRA 2 straipsnio 2 punkte nurodytos PPP aktyvius galutinius naudotojus ir aktyvius verslo klientus, reikia konstatuoti, kad jame yra informacijos, reikšmingos apibrėžiant įmonės siūlomas PPP. Jei Komisija taikytų kitus PPP nustatymo kriterijus nei tie, kuriuos įmonės taiko savo PPP aktyviems galutiniams naudotojams ir aktyviems verslo klientams apskaičiuoti, siekiant įvertinti, ar pasiektos SRA 3 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos ribos, minėtos įmonės netektų teisinio saugumo, kuris joms turi būti užtikrintas SRA priedu, kaip numatyta šio reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje.

86

Be to, tiesa, kad, kaip teigia Apple, kai viena ar kelios PPP priklauso tai pačiai SRA 2 straipsnio 2 punkte išvardytų PPP kategorijai, kaip yra App Store parduotuvių, priklausančių tai pačiai internetinių tarpininkavimo paslaugų kategorijai, atveju, SRA priedo D skirsnio „Informacijos teikimas“ 2 dalies b punkte nurodyta, kad vieną ar kelias PPP teikianti įmonė atskiromis PPP laiko tas paslaugas, kuriomis skirtingais tikslais naudojasi jos galutiniai naudotojai arba verslo klientai, arba ir vieni, ir kiti, net jei šių paslaugų galutiniai naudotojai arba jomis besinaudojantys verslo klientai yra tie patys.

87

Vis dėlto Apple nepateikia įrodymų, kad tiek galutiniai naudotojai, tiek verslo klientai kiekvieną iš App Store parduotuvių, atsižvelgiant į įrenginį, kuriame ji naudojama, naudoja skirtingai nuo kitų App Store parduotuvių. Nors Apple nurodė aplinkybes, susijusias, be kita ko, su kiekvienos iš App Store parduotuvių naudojimo dažnumu per tą patį laikotarpį; su parsisiųstų taikomųjų programų rūšimi; siūlomų taikomųjų programų katalogo išsamumu arba kiekvienos taikomosios programinės įrangos parduotuvės pateikimu kiekviename nagrinėjamame įrenginyje, reikia konstatuoti, kad tai nekeičia aplinkybės, kad minėti naudotojai ir minėtos įmonės naudojasi visomis App Store parduotuvėmis turėdami tą patį tikslą, t. y. iš esmės sudaryti tiesioginį sandorį dėl aptariamų taikomųjų programų, kaip matyti iš šio sprendimo 76 punkte pateiktos taikomosios programinės įrangos parduotuvės apibrėžties SRA tikslais. Taigi Komisija teisingai nusprendė, kad kiekviena iš App Store parduotuvių naudojama tais pačiais tikslais, todėl gali būti laikoma viena PPP.

88

Be to, reikia pažymėti, kad, kaip priminta šio sprendimo 66–69 punktuose, sprendime dėl statuso suteikimo Komisija atsakė į Apple argumentus, kad jos App Store parduotuvėmis siekiama skirtingų tikslų, priklausomai nuo įrenginio, kuriame jos veikia. Apple priekaištauja Komisijai ne dėl to, kad ši neatsižvelgė į kai kurias iš šių aplinkybių, o dėl to, kad ji atliko kitokį vertinimą nei tas, kuriuo ji rėmėsi savo pranešime. Vis dėlto Komisija teisingai nusprendė, kad Apple pateikti įrodymai susiję su įvairių įrenginių, kuriuose prieinamos App Store parduotuvės, pobūdžiu, funkcija ir naudojimu, todėl šie įrodymai neleido konstatuoti, kad galutiniai naudotojai ir verslo klientai naudojo App Store parduotuves skirtingais tikslais.

89

Trečia, dėl Apple kritikos Komisijai, kuri, jos nuomone, neturėjo remtis trimis sprendimo dėl statuso suteikimo 43–59 konstatuojamose dalyse išdėstytomis papildomų argumentų grupėmis, kad nuspręstų, jog App Store parduotuvės yra viena PPP, reikia pažymėti, kad Komisijos vertinimas visų pirma grindžiamas sprendimo dėl statuso suteikimo 37 ir 39 konstatuojamosiose dalyse išdėstytais argumentais, t. y. iš esmės tuo, kad App Store parduotuvės atitinka SRA 2 straipsnio 2, 5 ir 14 punktuose pateiktas apibrėžtis, kad jas būtų galima laikyti PPP SRA tikslais, ir kad jos naudojamos tuo pačiu tikslu tiek galutinio, tiek profesionalaus naudotojo požiūriu visuose įrenginiuose, kuriuose jos yra prieinamos, šiuo atveju – siekiant užtikrinti taikomosios programinės įrangos platinimą. Vis dėlto iš šio sprendimo 71–88 punktų matyti, kad minėtų Komisijos argumentų pakako, kad būtų galima nuspręsti, jog App Store paslauga yra viena ir ta pati PPP, kaip tai suprantama pagal SRA.

90

Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad trys nagrinėjamos papildomų argumentų grupės yra susijusios, pirma, su taisyklėmis, nurodymais ir sutarčių nuostatomis, kurias Apple įgyvendino App Store parduotuvių galutinių naudotojų ir verslo klientų atžvilgiu, antra, su Apple teikiamomis pagalbos galutiniams naudotojams paslaugomis ir verslo klientams teikiamomis plėtros paslaugomis, susijusiomis su App Store parduotuvėmis, taip pat su galimybe naudotis ta pačia paskyra, kad būtų galima patekti į įvairias App Store parduotuves arba visuose įrenginiuose naudoti taikomąją programą, įgytą per vieną iš App Store parduotuvių, ir trečia, su Apple pranešimų elementais, susijusiais su to paties prekių ženklo App Store naudojimu visoms App Store parduotuvėms žymėti.

91

Reikia pažymėti, kad trys nagrinėjamos papildomų argumentų grupės susijusios su Apple nustatytomis sąlygomis, taikomomis, kai tiek galutiniai naudotojai, tiek verslo klientai naudoja App Store parduotuves. Taigi, priešingai, nei teigia Apple, reikia konstatuoti, kad šie papildomi argumentai yra reikšmingi siekiant įrodyti, kad App Store parduotuvėmis siekiama to paties tikslo, t. y. palengvinti minėtų naudotojų ir minėtų įmonių sandorių dėl taikomosios programinės įrangos sudarymą.

92

Taip pat reikia pažymėti, kad nors Apple ginčija Komisijos naudojimąsi aptariamais papildomais argumentais, ji neteigia, kad Komisija dėl jų padarė esminę klaidą.

93

Be to, siekiant kvalifikuoti PPP, atsižvelgiant, be kita ko, į SRA 2 straipsnyje pateiktas apibrėžtis, ir įsitikinti, kad įmonė nesiekia apeiti SRA nuostatų pagal jo 13 straipsnio nuostatas, negalima priekaištauti Komisijai dėl to, kad apskaičiuodama SRA 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribas ji atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, galinčias įrodyti, kad kelios paslaugos iš tikrųjų sudaro vieną ir tą pačią PPP. Ši galimybė juo labiau taikoma, kai, kaip šiuo atveju, Komisija neketina priimti GD formoje atitinkamos įmonės pasiūlyto šių paslaugų aprašymo.

94

Galiausiai dėl Apple prieštaravimo, kad dėl požiūrio, kurio Komisija laikėsi sprendime dėl statuso suteikimo, tas sprendimas bus automatiškai taikomas visoms būsimoms Apple taikomosios programinės įrangos parduotuvėms, neatsižvelgiant į tai, kuriam įrenginiui jos skirtos, pakanka pažymėti, kad šie argumentai grindžiami SRA 2 straipsnio 2 punkto ir jo priedo nuostatų aiškinimu, pagal kurį Komisija, kvalifikuodama App Store parduotuves kaip PPP SRA tikslais, turėjo atsižvelgti į įrenginį, kuriame naudojama kiekviena App Store parduotuvė. Dėl šio sprendimo 79–82 punktuose nurodytų priežasčių šie argumentai yra klaidingi ir turi būti atmesti.

95

Be to, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją akto teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes (žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo García Fernández ir kt. / Komisija ir BPV, C‑541/22 P, EU:C:2024:820, 327 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

96

Vis dėlto per statuso suteikimo procedūrą Apple pateikta informacija apie būsimą naujo įrenginio Vision Pro, turinčio savo taikomųjų programų parduotuvę, pateikimą rinkai negalėjo pakeisti Komisijos vertinimo dėl App Store paslaugos dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šio sprendimo 79–82 punktuose.

97

Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad sprendimas dėl statuso suteikimo susijęs su Apple pripažinimu prieigos valdytoja tik dėl jos GD formoje nurodytų PPP, kurios nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su taikomosios programinės įrangos parduotuvių kategorija, apėmė tik App Store parduotuves. Be to, reikia pridurti, kad prieigos valdytojo prašymu Komisija gali bet kuriuo metu peržiūrėti, iš dalies pakeisti arba panaikinti pagal SRA 3 straipsnį priimtą sprendimą dėl statuso suteikimo, jei iš esmės pasikeičia kuri nors iš faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas tas sprendimas, arba jei tas sprendimas grindžiamas neišsamia, neteisinga ar klaidinančia informacija pagal SRA 4 straipsnio 1 dalį.

98

Šiomis aplinkybėmis iš to, kas išdėstyta, matyti, kad sprendimo dėl statuso suteikimo 38 konstatuojamoje dalyje Komisija galėjo nuspręsti, jog App Store paslauga yra viena internetinė tarpininkavimo paslauga, nepriklausomai nuo įrenginio, iš kurio ši paslauga yra prieinama.

99

Taigi iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad antrasis pagrindas byloje T‑1080/23 turi būti atmestas, nesant reikalo priimti sprendimo dėl klausimo, ar prašymas panaikinti visą sprendimo dėl statuso suteikimo 2 straipsnio a punktą yra priimtinas.

Dėl trečiojo pagrindo byloje T‑1080/23

100

Nurodydama trečiąjį pagrindą, kuriuo remiasi byloje T‑1080/23, Apple priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši klaidingai aiškino ir taikė SRA ir EERK ir padarė faktinių klaidų, nes sprendime dėl statuso suteikimo padaryta išvada, kad iMessage yra NIICS.

101

Komisija ginčija trečiojo pagrindo priimtinumą.

102

Pirma, Komisija teigia, kad dėl sprendimo dėl statuso suteikimo konstatuojamosiose dalyse pateiktų vertinimų gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo tik tiek, kiek jie yra būtinas jo rezoliucinės dalies pagrindas. Tačiau taip nėra ginčijamos išvados, kad iMessage yra NIICS, atveju.

103

Antra, Komisija teigia, kad ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas tik dėl priemonių, kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti Apple interesus ir iš esmės pakeisti jos teisinę padėtį. Apple nepaaiškino ir neįrodė, kaip sprendimo dėl statuso suteikimo konstatuojamosiose dalyse pateiktas vertinimas, kad iMessage yra NIICS sudaranti PPP (toliau – NIICS PPP), iš esmės keičia jos teisinę padėtį.

104

Pirma, Apple teigia, kad Komisijos nurodyta jurisprudencija, pagal kurią ieškinys dėl panaikinimo negali būti pareikštas tik dėl Sąjungos akto preambulės konstatuojamųjų dalių, neturi reikšmės.

105

Antra, Apple iš esmės mano, kad Komisijos atlikto kvalifikavimo kaip NIICS teisinė pasekmė yra rinkos tyrimo inicijavimas pagal SRA 17 straipsnio 3 dalį. Dėl to Apple būtų taikomos SRA numatytos reguliavimo procedūros. Be to, jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad Apple turi teisę ginčyti tik sprendimą, kuriuo iMessage kvalifikuojama kaip svarbi sąsaja, tai reikštų, kad Komisijos sprendimas užbaigti rinkos tyrimą taip pat nebūtų aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, todėl Apple negalėtų ginčyti kvalifikavimo kaip NIICS.

106

Prancūzijos Respublika taip pat mano, kad trečiasis pagrindas yra nepriimtinas, nes sprendimas dėl statuso suteikimo iš esmės nepakeitė Apple teisinės padėties, kiek tai susiję su iMessage.

107

Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 263 straipsnyje numatytas ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareiškiamas dėl institucijų priimtų bet kurių nuostatų, neatsižvelgiant į jų formą, galinčių sukelti privalomų teisinių padarinių (žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

108

Ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti tik dėl aktų ar sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių padarinių, kurie turi įtakos ieškovo interesams ir iš esmės pakeičia jo teisinę padėtį (2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 29 punktas; 2010 m. sausio 26 d.Sprendimo / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 51 punktas; 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Schönberger / Parlamentas, C‑261/13 P, EU:C:2014:2423, 13 punktas).

109

Siekiant nustatyti, ar aktas ar sprendimas sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios gali paveikti ieškovo interesus ir iš esmės pakeisti jo teisinę padėtį, reikia orientuotis į šių nuostatų esmę (2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑147/96, EU:C:2000:335, 27 punktas ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑425/13, EU:C:2015:483, 27 punktas).

110

Šiuo klausimu, Teisingumo Teismo teigimu, orientuotis į akto esmę reiškia šias pasekmes vertinti remiantis objektyviais kriterijais prireikus atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jis priimtas, ir Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo (akto autorių) įgaliojimus; šie įgaliojimai turi būti vertinami ne abstrakčiai, o kaip aplinkybės, galinčios padėti išsamiai išanalizuoti tokio akto turinį, nes ši analizė yra esminė ir būtina (2021 m. gegužės 6 d. Sprendimo ABLV Bank ir kt. / ECB, C‑551/19 P ir C‑552/19 P, EU:C:2021:369, 41 punktas).

111

Pirma, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, nepaisant to, kokie yra motyvai, kuriais grindžiamas sprendimas, tik sprendimo rezoliucinė dalis gali turėti teisinių pasekmių ir sukelti žalą. Vis dėlto dėl sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktų vertinimų gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, o Sąjungos teismas vykdyti teisėtumo kontrolę tik jeigu jie, kaip asmens nenaudai priimto akto motyvai, yra būtinas šio akto rezoliucinės dalies pagrindas, arba jeigu šie motyvai bent jau gali iš esmės pakeisti tai, kas buvo nuspręsta nagrinėjamo akto rezoliucinėje dalyje (2004 m. sausio 28 d. Nutarties Nyderlandai / Komisija, C‑164/02, EU:C:2004:54, 21 punktas ir 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Orange / Komisija, T‑385/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:117, 70 punktas). Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad iš principo akto rezoliucinė dalis neatskiriama nuo motyvuojamosios dalies ir prireikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į motyvus, kuriais vadovaujantis buvo priimtas sprendimas (žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Cableuropa ir kt. / Komisija, T‑346/02 ir T‑347/02, EU:T:2003:256, 211 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

112

Sprendime dėl statuso suteikimo Komisija nusprendė, kad iMessage yra NIICS PPP ir kad Apple pasiekė SRA 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas šios PPP ribas, todėl padarė prielaidą, kad ji yra svarbi sąsaja, leidžianti verslo klientams pasiekti galutinius naudotojus, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą. Vis dėlto atsižvelgdama į tai, kad Apple pateikė pakankamai pagrįstų argumentų, kuriais akivaizdžiai paneigiama SRA 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta prielaida dėl iMessage, Komisija nusprendė pradėti šios paslaugos rinkos tyrimą pagal to reglamento 17 straipsnio 3 dalį, kad nustatytų, ar tikslinga šią PPP įtraukti į sprendimą dėl statuso suteikimo. Galiausiai iMessage nėra įtraukta į sprendimo dėl PPP, kurios yra svarbi sąsaja, statuso suteikimo rezoliucinę dalį.

113

Vadinasi, sprendimo dėl statuso suteikimo 138–148 konstatuojamosios dalys, kuriose nurodytos priežastys, dėl kurių iMessage turi būti laikoma NIICS PPP, nėra būtinas sprendimo dėl statuso suteikimo rezoliucinės dalies pagrindas.

114

Antra, dėl sprendimo dėl statuso suteikimo teisinių pasekmių pagal SRA, Apple teigia, kad Komisija negalėjo pradėti rinkos tyrimo pagal SRA 17 straipsnio 3 dalį, prieš tai nekvalifikavusi iMessage kaip NIICS PPP. Dėl tokio kvalifikavimo jai būtų taikomos SRA numatytos procedūros. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ji nenurodo privalomų ir konkrečių teisinių pasekmių, susijusių su rinkos tyrimo pradėjimu, galinčių iš esmės pakeisti jos teisinę padėtį.

115

Be to, kaip teigia Komisija, SRA nenumato jokių pareigų ir nesukelia jokių teisinių pasekmių vien dėl paslaugos kvalifikavimo, jeigu nagrinėjama paslauga nepaminėta sprendimo dėl statuso suteikimo rezoliucinėje dalyje kaip svarbi sąsaja, leidžianti verslo klientams pasiekti galutinius naudotojus, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą.

116

Iš tiesų, kiek tai susiję su prieigos valdytojų pareiga užtikrinti NIICS sąveikumą, SRA 7 straipsnis taikomas tik „[NIICS], išvardytiems sprendime dėl statuso suteikimo pagal [šio reglamento] 3 straipsnio 9 dalį“. Tas pats pasakytina apie pareigas, nustatytas SRA 5 ir 6 straipsniuose, kurių 1 dalyje numatyta, kad „[p]rieigos valdytojas, teikdamas bet kurią iš savo [PPP], išvardytų sprendime dėl statuso suteikimo pagal [minėto reglamento] 3 straipsnio 9 dalį, laikosi visų šiame straipsnyje nustatytų pareigų“. Galiausiai SRA 3 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad „[p]rieigos valdytojas įvykdo 5, 6 ir 7 straipsniuose nustatytas pareigas per 6 mėnesius nuo [PPP] išvardijimo sprendime dėl statuso suteikimo pagal šio [minėto] straipsnio 9 dalį“.

117

Taigi reikia konstatuoti, kad Apple netaikoma nė viena iš SRA numatytų pareigų, kiek tai susiję su jos paslauga iMessage, dėl to, kad buvo priimtas sprendimas dėl statuso suteikimo, nors minėta paslauga jame kvalifikuojama kaip NIICS PPP.

118

Apple taip pat teigia, kad tretieji asmenys galėtų remtis ginčijama išvada, kad paprašytų Komisijos ateityje pripažinti iMessage kaip viena iš svarbių sąsajų, jei tenkinamos atitinkamos sąlygos. Apple priduria, kad Komisija, ateityje nagrinėdama klausimą, ar ši paslauga yra svarbi sąsaja, nebūtų įpareigota vertinti, ar iMessage paslauga išlieka NIICS PPP, nes toks kvalifikavimas yra galutinai patvirtintas.

119

Šiuo klausimu SRA 53 straipsnyje nustatyta, kad ne vėliau kaip 2026 m. gegužės 3 d., o vėliau – kas 3 metus, Komisija įvertina SRA ir visų pirma tai, ar reikia iš dalies pakeisti jo 2 straipsnio 2 punkte nustatytą PPP sąrašą, kuriame yra NIICS. Be to, iš SRA 4 straipsnio 2 dalies, siejamos su jo 30 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad PPP greitai kinta ir technologiniu požiūriu yra sudėtingos, todėl reikia reguliariai peržiūrėti prieigos valdytojų statusą ir PPP, kurios yra svarbi sąsaja, sąrašą. Vis dėlto SRA nėra nieko, kas leistų konstatuoti, kad atlikdama galimą PPP, kaip svarbios sąsajos, peržiūrą Komisija galėtų remtis savo analize, atlikta priimant ankstesnį sprendimą dėl statuso suteikimo, iš naujo neįvertinusi aplinkybių, kurios yra minėtos peržiūros dalykas.

120

Taigi iš SRA 4 straipsnio 2 dalies matyti, kad negali būti laikoma, kad iMessage paslaugos kvalifikavimas kaip NIICS PPP galios ir ateityje.

121

Trečia, reikia pažymėti, kad SRA 2 straipsnio 9 punkte NIICS apibrėžiama darant nuorodą į EERK 2 straipsnio 7 punktą.

122

Taikant proceso organizavimo priemonę ir per posėdį šalių buvo klausiama, ar sprendime dėl statuso suteikimo padaryta ginčijama išvada galėjo sukelti privalomų teisinių pasekmių ir iš esmės pakeisti Apple teisinę padėtį, kiek tai susiję su EERK taikymu nacionalinėse procedūrose.

123

Apple nurodė, kad tai, jog Komisija sprendime dėl statuso suteikimo kvalifikavo iMessage kaip NIICS PPP, galėjo turėti ir turėjo įtakos tam, kaip kompetentingos nacionalinės reguliavimo institucijos, kitos kompetentingos institucijos ir nacionaliniai teismai įgyvendina EERK.

124

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad už EERK įgyvendinimą, kai jis perkeltas į nacionalinę teisę, yra atsakingos nacionalinės valdžios institucijos, kurias valstybės narės paskyrė kaip kompetentingas šioje srityje. Iš tiesų valstybės narės pareiga imtis visų būtinų priemonių siekiant direktyvoje numatyto rezultato įtvirtinta SESV 288 straipsnio trečioje pastraipoje ir pačioje direktyvoje (šiuo klausimu žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C‑129/96, EU:C:1997:628, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo atveju ši perkėlimo į nacionalinę teisę pareiga numatyta EERK 124 straipsnyje.

125

Antra, reikia priminti, kad valstybių narių nustatytos įstatymų ir kitų teisės aktų sistemos, kuriomis siekiama laikytis EERK, ir SRA yra skirtingos teisinės sistemos. Iš tiesų EERK nėra jokios nuostatos, kurioje būtų numatyta, kad nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, įgyvendindamos joms suteiktus įgaliojimus ir pareigas, yra saistomos Komisijos galimo kvalifikavimo kaip NIICS SRA įgyvendinimo tikslais.

126

Priešingai, SRA 1 straipsnio 4 dalyje, siejamoje su jo 64 konstatuojamąja dalimi, nurodyta, kad, kiek tai susiję su asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis, kaip jos suprantamos pagal EERK 2 straipsnio 5 punktą, „[SRA] nedaromas poveikis pagal [EERK] 61 straipsnį nacionalinėms reglamentavimo ir kitoms kompetentingoms institucijoms suteiktoms galioms ir pareigoms“. Iš šios nuostatos matyti, kad pagal EERK kompetentingoms institucijoms, kai jos vykdo savo įgaliojimus ir pareigas, susijusias su tokiomis paslaugomis, SRA nuostatos nėra privalomos.

127

Be to, EERK nesuteikia Komisijai aiškaus konsultavimo ar koordinavimo vaidmens vertinant, ar konkreti paslauga patenka į jo taikymo sritį.

128

Iš to matyti, kad tai, kaip kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos įgyvendina iš EERK kylančius įgaliojimus ir pareigas NIICS atžvilgiu, nepriklauso nuo Komisijos anksčiau galimai atlikto vertinimo įgyvendinant SRA.

129

Taigi reikia konstatuoti, kad tai, jog sprendime dėl statuso suteikimo Komisija kvalifikavo paslaugą kaip NIICS PPP, nesukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios galėtų paveikti Apple interesus ir iš esmės pakeisti jos teisinę padėtį, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 108 ir 109 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

130

Šio vertinimo nepaneigia Apple argumentas, kad jeigu ji turėtų teisę ginčyti galutinį Komisijos sprendimą tik su sąlyga, kad tuo sprendimu jai būtų suteiktas prieigos valdytojo statusas, ji neturėtų jokios galimybės ginčyti Komisijos vertinimo, kad iMessage yra NIICS, o tai prieštarautų jos teisei į veiksmingą teisinę gynybą ir teisei kreiptis į teismą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį ir EŽTK 6 straipsnį.

131

Šiuo klausimu iš šio sprendimo 49–52 punktų matyti, kad visų pirma teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, todėl jai gali būti taikomi proporcingi apribojimai, kuriais siekiama teisėto tikslo ir nepažeidžiama pati šios teisės esmė.

132

Be to, kiek tai susiję su ieškinių dėl panaikinimo priimtinumu, nors su privalomomis teisinėmis pasekmėmis susijusi sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje užtikrinamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą, šia teise nesiekiama pakeisti Sutartyse numatytos teisminės kontrolės sistemos, būtent taisyklių dėl Sąjungos teismui pareikštų tiesioginių ieškinių priimtinumo, kaip matyti ir iš su šiuo 47 straipsniu susijusių paaiškinimų, į kuriuos pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalį reikia atsižvelgti aiškinant minėtą sąlygą. Todėl sąvoką aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, aiškinant pagal minėtą 47 straipsnį ši sąlyga negali būti atmetama neviršijus Sutartimi Sąjungos teismams suteiktų įgaliojimų (žr. 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Slovakija / Komisija, C‑593/15 P ir C‑594/15 P, EU:C:2017:800, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 52 ir 53 punktus).

133

Darytina išvada, kad iMessage kvalifikavimas kaip NIICS PPP sprendime dėl statuso suteikimo nesukelia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti Apple interesus, todėl iš esmės nekeičia jos teisinės padėties. Vadinasi, trečiasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

134

Kadangi visi pagrindai byloje T‑1080/23 buvo atmesti, reikia atmesti visą toje byloje pareikštą ieškinį.

Dėl bylose T‑1079/23 ir T‑214/24 pareikštų ieškinių

135

Ieškiniu byloje T‑1079/23 Apple prašo panaikinti šio sprendimo 4 punkte minėtą sprendimą pradėti rinkos tyrimą, kiek jis grindžiamas išvada, kad iMessage paslauga yra NIICS, kaip tai suprantama pagal SRA ir EERK.

136

Pateikdama nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, grindžiamą Procedūros reglamento 130 straipsniu byloje T‑1079/23, Komisija nurodo du nepriimtinumo pagrindus. Iš esmės ji teigia, pirma, kad sprendimas pradėti rinkos tyrimą yra parengiamasis aktas, todėl jis nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, ir, antra, kad minėtas sprendimas nesukelia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti Apple interesus, todėl dėl jo Bendrajame Teisme negali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo.

137

Ieškiniu byloje T‑214/24 Apple prašo panaikinti šio sprendimo 7 punkte minėtą sprendimą užbaigti rinkos tyrimą, kiek jame Komisija padarė išvadą, kad iMessage yra NIICS PPP.

138

Byloje T‑214/24 pateikdama nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, grindžiamą Procedūros reglamento 130 straipsniu, Komisija iš esmės teigia, kad dėl sprendimo užbaigti rinkos tyrimą negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo, nes šiuo sprendimu (jame ji padarė išvadą, kad Apple neturi būti suteiktas prieigos valdytojos statusas dėl iMessage statuso kaip NIICS PPP) iš esmės nepakeičiama jos teisinė padėtis.

139

Šiose dviejose bylose Komisija, be kita ko, teigia, kad ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas tik dėl priemonių, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, kurios gali paveikti Apple interesus ir iš esmės pakeisti jos teisinę padėtį.

140

Šiuo klausimu pažymėtina, kad SRA nėra jokios pareigos ar taisyklės, taikytinų PPP pripažintai paslaugai, nebent ši paslauga buvo paminėta sprendimo dėl statuso suteikimo rezoliucinėje dalyje kaip svarbi prieiga, leidžianti verslo klientams pasiekti galutinius naudotojus, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktą.

141

Iš to matyti, kad Apple ieškiniai dėl sprendimo pradėti rinkos tyrimą ir sprendimo užbaigti rinkos tyrimą panaikinimo turi būti atmesti kaip nepriimtini, nes minėti sprendimai iš esmės nekeičia Apple teisinės padėties.

142

Apple teigia, kad Komisija klaidingai mano, jog kvalifikavimas kaip NIICS sprendime pradėti rinkos tyrimą ir sprendime užbaigti rinkos tyrimą negali paveikti jos interesų, iš esmės pakeičiant jos teisinę padėtį. Iš tiesų šiuo teiginiu Komisija padarė galutinę teisinę išvadą, dėl kurios atsirado pareigų pagal SRA, galinčių paveikti jos interesus ir iš esmės pakeisti jos teisinę padėtį.

143

Šia išvada, be kita ko, galėtų remtis trečiosios šalys, prašydamos Komisijos įtraukti iMessage į sprendimą dėl statuso suteikimo. Be to, siekdama taikyti SRA, Komisija nebeturėtų vertinti, ar ateityje iMessage tikrai yra NIICS PPP, nes ši sąlyga būtų įvykdyta.

144

Galiausiai, jei Apple negalėtų ginčyti šios sprendime dėl statuso suteikimo, sprendime pradėti rinkos tyrimą arba sprendime užbaigti rinkos tyrimą pateiktos išvados, būtų pažeista teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisė kreiptis į teismą, kurią ji kildina iš Chartijos 47 straipsnio ir EŽTK 6 straipsnio.

145

Nagrinėjamu atveju, kaip teigia Apple, o Komisija to neginčija, sprendime pradėti rinkos tyrimą ir sprendime užbaigti rinkos tyrimą pakartojamas sprendime dėl statuso suteikimo pateiktas vertinimas, kad iMessage turi būti kvalifikuojama kaip NIICS. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad pirmuoju iš šių sprendimų Komisija tik pradėjo tyrimą, kad išnagrinėtų, ar Apple pateikti įrodymai leidžia paneigti SRA 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas prielaidas, o antrajame sprendime ji padarė išvadą, kad Apple neturi būti laikoma prieigos valdytoja dėl iMessage.

146

Taigi, remiantis šio sprendimo 114–133 punktuose pateiktu vertinimu, šiuose sprendimuose padaryta ginčijama išvada nesukelia privalomų teisinių pasekmių, iš esmės pakeičiant Apple teisinę padėtį.

147

Taigi darytina išvada, kad sprendimas pradėti rinkos tyrimą ir sprendimas baigti rinkos tyrimą, kaip ir sprendimas dėl statuso suteikimo, kiek juose iMessage laikoma NIICS PPP, negali paveikti Apple interesų, iš esmės pakeisdami jos teisinę padėtį.

148

Vadinasi, nesant reikalo nagrinėti, ar sprendimas pradėti rinkos tyrimą yra parengiamasis aktas, bylose T‑1079/23 ir T‑214/24 nurodytus vienintelius pagrindus reikia pripažinti nepriimtinais, todėl ieškinius minėtose bylose reikia atmesti kaip nepriimtinus.

149

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškinius reikia atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

150

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

151

Kadangi Apple pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos Komisijos ir Coalition for App Fairness patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal jų pateiktus reikalavimus.

152

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą valstybės narės ir Sąjungos institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

153

Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį Free Software Foundation Europe padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

 

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties)

nusprendžia:

 

1.

Sujungti bylas T‑1079/23, T‑1080/23 ir T‑214/24, kad būtų priimtas sprendimas.

 

2.

Atmesti ieškinius.

 

3.

Apple Inc . ir Apple Distribution International Ltd padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jų priteisiamos Europos Komisijos patirtos bylinėjimosi išlaidos bylose T‑1079/23, T‑1080/23 ir T‑214/24.

 

4.

Europos Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas byloje T‑1080/23.

 

5.

Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas byloje T‑1080/23.

 

6.

Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas byloje T‑1080/23.

 

7.

Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas byloje T‑214/24.

 

8.

Iš Apple Inc . priteisiamos Coalition for App Fairness patirtos bylinėjimosi išlaidos byloje T‑1080/23.

 

9.

Free Software Foundation Europe eV padengia savo bylinėjimosi išlaidas byloje T‑1080/23.

 

van der Woude

De Baere

Petrlík

Kecsmár

Kingston

Paskelbtas 2026 m. liepos 8 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: anglų.