<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-433/19</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62019CC0433</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:482">EU:C:2020:482</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>18</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>18</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato M. Szpunar išvada – Byla C-433/19</HT></P><P><HT TYPE="SC">Ellmes Property Services</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Maciej Szpunar Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20200618">2020 m. birželio 18 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑433/19</HT></P><P>Ellmes Property Services Limited</P><P>prieš</P><P>SP</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Teismų jurisdikcija</KEYWORD><KEYWORD>Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012</KEYWORD><KEYWORD>Sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></KEYWORD><KEYWORD>Bendraturčiui pareikštas ieškinys dėl veiksmų nutraukimo</KEYWORD><KEYWORD>Naudojimas turistiniais tikslais, prieštaraujantis bendraturčiams priklausančio pastato gyvenamajai paskirčiai, apibrėžtai bendrosios nuosavybės sutartyje</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įvadas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę nuspręsti dėl jurisdikcijos nagrinėti pagal Austrijos teisę pareikštą ieškinį, kuriuo vienas bendraturtis iš esmės reikalauja, kad kitas bendraturtis nutrauktų savo buto, esančio bendraturčiams priklausančiame pastate, naudojimą turistiniais tikslais, remdamasis tuo, kad toks naudojimas neleidžiamas pagal bendrosios nuosavybės sutartį. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šiam ieškiniui gali būti taikomos dvi jurisdikcijos taisyklės, nurodytos Reglamente (ES) Nr. 1215/2012<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="20121212">2012 m. gruodžio 12 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="351" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2012">OL L 351, 2012, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>: pagal vieną šių taisyklių išimtinė jurisdikcija nagrinėti ieškinius, kurių dalykas – daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, suteikiama valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismams, o pagal kitą – alternatyvioji jurisdikcija nagrinėti bylas, kylančias iš sutarčių, suteikiama prievolės vykdymo vietos teismui. Todėl nagrinėdamas pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas turi ir galimybę patikslinti pagal Austrijos teisę sudarytos bendrosios nuosavybės sutarties pobūdį, atsižvelgdamas į šį reglamentą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">A.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Sąjungos teisė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje nurodyta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:</P><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės [prievolės, kuria grindžiamas ieškinys] įvykdymo vietos teismuose;</TXT></NP></ITEM></LIST></TXT></NP></ITEM></LIST></P><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/></P></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Minėto reglamento 24 straipsnis suformuluotas taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT>nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, – turto buvimo vietos valstybės narės teismai.</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">B.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Austrijos teisė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Pagrindinės bylos aplinkybėmis taikytinos redakcijos <HT TYPE="ITALIC">Wohnungseigentumsgesetz</HT> (Bendrosios nuosavybės įstatymas)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><HT TYPE="ITALIC">BGBl</HT>. I, 70/2002.</P></NOTE> (toliau – Bendrosios nuosavybės įstatymas) 2 straipsnyje įtvirtinta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="002.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Bendroji nuosavybė yra nekilnojamojo turto bendraturčiui ar savininkų bendrijai suteikta daiktinė teisė išimtinai naudotis turtu bendrosios nuosavybės objekte ir vienam juo disponuoti. &lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="002.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Bendrosios nuosavybės objektai yra butai, kitos atskiros patalpos ir variklinių transporto priemonių stovėjimo vietos (objektai, kuriais galima naudotis bendrosios nuosavybės teise), kuriais grindžiama bendroji nuosavybė. Butas – struktūriškai uždara, vadovaujantis įprasta praktika atskira laikoma pastato dalis, kurios pobūdis ir dydis tinka individualioms žmonių gyvenamosioms reikmėms tenkinti. Kita atskira patalpa yra struktūriškai uždara, vadovaujantis bendrąja praktika atskira laikoma pastato dalis, kuri dėl savo pobūdžio ir dydžio turi didelę ekonominę reikšmę, pavyzdžiui, atskira komercinės paskirties patalpa arba garažas. &lt;…&gt;</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="002.005"><NO.PARAG>5.</NO.PARAG><ALINEA>Bendraturtis yra pastato bendraturtis, kuriam priklauso nuosavybės teisė į nekilnojamajame turte esantį bendrosios nuosavybės objektą.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="003.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>1.</NO.PARAG><ALINEA><P>Bendroji nuosavybė gali būti grindžiama</P><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT>rašytiniu visų bendraturčių susitarimu (bendrosios nuosavybės sutartimi) &lt;…&gt;</TXT></NP></ITEM></LIST></P></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="3"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Minėto įstatymo 16 straipsnyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="016.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Teisę naudotis turtu bendrosios nuosavybės objekte turi bendraturtis.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="016.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Bendraturtis turi teisę savo lėšomis atlikti jo turto bendrosios nuosavybės objekte pakeitimus (įskaitant paskirties keitimą), jei tenkinamos šios sąlygos:</P><P>1) pakeitimai negali daryti žalos namui ar pažeisti teisėtų kitų bendraturčių interesų &lt;…&gt;</P><P>2) tuo atveju, kai tokiems pakeitimams naudojamos ir bendrosios nekilnojamojo turto dalys, pakeitimai taip pat privalo atitikti įprastą praktiką arba būti skirti svarbiam bendraturčio interesui. &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Ellmes Property Services</HT> ir SP yra butų Celyje prie Zė (Austrija) esančiame name savininkai. Šios bendrovės buveinė yra Jungtinėje Karalystėje, o SP kaip nuolatinę gyvenamąją vietą yra nurodęs jam bendrosios nuosavybės teise priklausantį butą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Butą, kurio bendraturtė yra <HT TYPE="ITALIC">Ellmes Property Services</HT>, ši bendrovė naudoja turistiniais tikslais, nuolat nuomodama jį atostogautojams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Ieškiniu dėl veiksmų nutraukimo, pareikštu <HT TYPE="ITALIC">Bezirksgericht Zell am See</HT> (Celio prie Zė apylinkės teismas, Austrija), SP paprašė, kad būtų nutrauktas šis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>naudojimas turistiniais tikslais<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/>, nes jis neatitinka šio nekilnojamojo turto paskirties ir yra vykdomas savavališkai, neturint kitų bendraturčių sutikimo, taigi pažeidžiant SP bendrosios nuosavybės teisę. Dėl Austrijos teismų tarptautinės jurisdikcijos SP remiasi Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa, kurioje, kiek tai susiję su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą, nustatyta išimtinė nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės narės teismų jurisdikcija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis jurisdikcijos, nes ginčas yra kilęs dėl privatinės teisės reglamentuojamo susitarimo dėl naudojimosi ir nėra tiesiogiai susijęs su šio susitarimo šalių teisine padėtimi atsižvelgiant daiktinę teisę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Vis dėlto <HT TYPE="ITALIC">Landesgericht Salzburg</HT> (Zalcburgo apygardos teismas, Austrija), gavęs SP apeliacinį skundą, nusprendė, kad remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktu Austrijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą. Tas teismas nurodė, kad bendrosios nuosavybės objekto paskirtis grindžiama privatinės teisės reglamentuojamu bendraturčių susitarimu, paprastai – bendrosios nuosavybės sutartimi. Tokio turto naudojimas pagal nustatytą paskirtį ir pagal šią paskirtį apibrėžto naudojimo paisymas priskiriami prie bendraturčių daiktinių teisių, kurios yra griežtai saugomos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Ellmes Property Services</HT> pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="4"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) <DATE ISO="20190521">2019 m. gegužės 21 d.</DATE> nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20190606">2019 m. birželio 6 d.</DATE>, nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>1.</NO.P><TXT>Ar [Reglamento Nr. 1215/2012] 24 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos pirma sąlyga turi būti aiškinama taip, kad bendraturčio ieškinių, kuriais siekiama uždrausti kitam bendraturčiui savavališkai, be kitų bendraturčių sutikimo pakeisti savo turtą bendrosios nuosavybės objekte, visų pirma jo paskirtį, dalykas yra reikalavimas pripažinti daiktines teises?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai:</TXT><P>Ar Reglamento [Nr. 1215/2012] 7 straipsnio 1 punkto a papunktis turi būti aiškinamas taip, kad pirmajame klausime nurodytų ieškinių dalykas yra iš sutarčių kylančios prievolės, kurios turi būti įvykdytos turto buvimo vietoje?<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/></P></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Per procesą, susijusį su šiuo prašymu, pagrindinės bylos šalys ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Manydamas, jog turi pakankamai informacijos, kad galėtų priimti sprendimą, Teisingumo Teismas nusprendė nerengti posėdžio.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad bendraturčio ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti kitam bendraturčiui savavališkai, be kitų bendraturčių sutikimo pakeisti jo turimą turtą bendrosios nuosavybės objekte, pirmiausia jo paskirtį, patenka į šios nuostatos taikymo sritį. Antruoju klausimu šis teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktį atsižvelgiant į šio ieškinio ypatumus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Iš prejudicinių klausimų formuluotės matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, jog, neatsižvelgiant į atsakymą, kuris bus pateiktas, pagal Austrijos teisę pareikštą ieškinį, nurodytą šiuose klausimuose, apima sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>civilinės ir komercinės bylos<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/>, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį, ir patenka į šio reglamento taikymo sritį. Niekas neleidžia paneigti šios prielaidos. Iš tiesų ši sąvoka visiškai apima ginčą pagrindinėje byloje, dėl kurio buvo pareikštas šis ieškinys, ir jam netaikomos šio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtys.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Taigi šioje išvadoje visų pirma pateiksiu kelias bendro pobūdžio pastabas dėl pagal Austrijos teisę pareikšto ieškinio, su kuriuo susiję prejudiciniai klausimai (A skirsnis). Paskui išnagrinėsiu prejudicinius klausimus tokia tvarka, kokia juos pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. iš tikrųjų, kaip teisingai mano šis teismas, antrasis klausimas kyla tik tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai. Jeigu ieškinys patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto, susijusio su <HT TYPE="ITALIC">išimtine</HT> jurisdikcija nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, taikymo sritį (B skirsnis), <HT TYPE="ITALIC">alternatyvios jurisdikcijos</HT>, numatytos šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje, buvimo klausimo nagrinėti nebereikia (C skirsnis).</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">A.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Dėl nagrinėjamo ieškinio</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad pagal Austrijos teisę bendroji nuosavybė (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>Wohnungseigentum<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/>) yra daiktinė teisė<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P>Šiuo klausimu taip pat žr. Faber, W., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>National Report on the Transfer of Movables in Austria<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/>, red. Faber, W., Lurger, B., <HT TYPE="ITALIC">National Reports on the Transfer of Movables in Europe, volume</HT> <HT TYPE="ITALIC">1, Austria, Estonia, Italy, Slovenia</HT>, Sellier, European Law Publishers, Munich, 2008, p. 17.</P></NOTE>, kuri saugoma ne tik nuo trečiųjų asmenų, bet ir nuo kitų bendraturčių daromų pažeidimų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Tas teismas patikslina, kad gyvenamosios arba komercinės paskirties turto bendrosios nuosavybės objekte paskirtis nustatoma privatinės teisės reglamentuojamu bendraturčių susitarimu, paprastai – bendrosios nuosavybės sutartimi (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>Wohnungseigentumsvertrag<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/>). Esant bendrosios nuosavybės sutarčiai, bendraturčius sieja laisva valia nustatyti sutartiniai santykiai. Griežtai saugomos daiktinės bendraturčio teisės apima turto bendrosios nuosavybės objekte paskirtį ir pagal šią paskirtį apibrėžto naudojimo paisymą. Šiuo klausimu pažymėtina, kad turto bendrosios nuosavybės objekte naudojimas turistiniais tikslais reiškia šio turto paskirties pakeitimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pagrindinėje byloje vienas iš bendraturčių savo ieškiniu siekia, kad būtų nutrauktas naudojimas, kuriuo pažeidžiama jo bendrosios nuosavybės teisė. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad jo pateikti prejudiciniai klausimai susiję su ieškiniu, pareiškiamu pagal Austrijos teisę siekiant veiksmų, priskiriamų atsakovui, uždraudimo arba nutraukimo (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>Eigentumsfreiheitsklage<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/>). Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimus kiekvienas bendraturtis gali pareikšti tokį ieškinį tam bendraturčiui, kuris savavališkai, neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo arba jį pakeičiančio galutinio teismo sprendimo, atlieka savo turto bendrosios nuosavybės objekte pakeitimus, be kita ko, susijusius su šio turto paskirtimi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Taip pat žr. Stabentheiner, J., Vonkilch, A., Kersting, J., red. Van Der Merwe, C., <HT TYPE="ITALIC">European Condominium Law</HT>, Cambridge University Press, Cambridge, 2015, p. 133.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">B.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Dėl pirmojo klausimo, susijusio su Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktu</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad išimtinę jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, turi turto buvimo vietos valstybės narės teismai. Rengdamas šią nuostatą Sąjungos teisės aktų leidėjas iš esmės pakartojo formuluotes, vartojamas Briuselio konvencijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><DATE ISO="19680927">1968 m. rugsėjo 27 d.</DATE> Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="299" PAGE.FIRST="32" DATE.PUB="1972">OL L 299, 1972, p. 32</REF.DOC.OJ>), iš dalies pakeista <DATE ISO="19781009">1978 m. spalio 9 d.</DATE> Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="304" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1978">OL L 304, 1978, p. 1</REF.DOC.OJ>; iš dalies pakeistame tekste – p. 77), <DATE ISO="19821025">1982 m. spalio 25 d.</DATE> Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="388" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1982">OL L 388, 1982, p. 1</REF.DOC.OJ>) ir <DATE ISO="19890526">1989 m. gegužės 26 d.</DATE> Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="285" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1989">OL L 285, 1989, p. 1</REF.DOC.OJ>; toliau – Briuselio konvencija).</P></NOTE> 16 straipsnio 1 punkto a papunktyje ir Reglamento (EB) Nr. 44/2001<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P><DATE ISO="20001222">2000 m. gruodžio 22 d.</DATE> Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="012" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2001">OL L 12, 2001, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42 ir klaidų ištaisymas <REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="290" PAGE.FIRST="11" DATE.PUB="2014">OL L 290, 2014, p. 11</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> 22 straipsnio 1 punkte, todėl Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pateiktas pastarųjų dviejų nuostatų išaiškinimas taikytinas ir Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Žr. <DATE ISO="20161116">2016 m. lapkričio 16 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schmidt</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑417/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:881">EU:C:2016:881</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Siekiant išsamumo pažymėtina, kad buvo padaryti du daliniai Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio įžanginio sakinio formuluotės pakeitimai, palyginti su Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio įžanginio sakinio formuluote. Pirmasis iš šių pakeitimų susijęs su patikslinimu, kad Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnis skirtas tik <HT TYPE="ITALIC">valstybės narės teismams</HT>. Šis patikslinimas nekeičia šios nuostatos reikšmės, kiek tai susiję su jurisdikcijos nagrinėti ieškinius dėl nekilnojamojo turto, esančio, kaip pagrindinėje byloje, valstybės narės teritorijoje, įgyvendinimu. Antrasis – su žodžių junginio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>ginčo šalių<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/> (ši nuostata taikoma <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>neatsižvelgiant į <HT TYPE="ITALIC">ginčo šalių</HT> nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/>) pridėjimu, dėl kurio taip pat nesikeičia Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio prasmė; pastarajame straipsnyje buvo nurodyta, kad ši nuostata taikoma <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją [(buveinės)] vietą<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/>. Išskirta mano. Dėl antrojo dalinio pakeitimo žr. Hess, B., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>The Brussels I Regulation: Recent case law of the Court of Justice and the Commission’s proposed recast<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/>, <HT TYPE="ITALIC">Common Market Law Review</HT>, 2012, 49 t., p. 1105 ir 1106.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Taigi formuluotė <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>, vartojama Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte ir toliau turi būti aiškinama savarankiškai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Žr. neseniai priimtą <DATE ISO="20190214">2019 m. vasario 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Milivojević</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑630/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:123">EU:C:2019:123</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0097">97</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija) ir <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20190515">2019 m. gegužės 15 d.</DATE> Nutartį <NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">MC</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑827/18</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:416">EU:C:2019:416</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0023">23</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Be to, dvi grupės kriterijų, kuriais Teisingumo Teismas vadovavosi, apibrėždamas jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kurių dalykas – daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, taisyklės taikymo sritį, lieka galioti ir pagal Reglamentą Nr. 1215/2012. Pirmąją grupę sudaro kriterijai, susiję su daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą ypatumais ir ieškinių, kurių dalykas yra tokios teisės ir kuriems taikomas šio reglamento 24 straipsnio 1 punktas, ypatumais. Antrąją – kriterijai, susiję su šia nuostata siekiamais tikslais ir leidžiantys nustatyti ieškinius, kurie patenka į šios nuostatos taikymo sritį, ir ieškinius, kurie, atsižvelgiant į tai, kad minėta nuostata – tai išimtį įtvirtinanti nuostata, aiškintina siaurai, į ją nepatenka. Taigi atsižvelgiant į šias dvi kriterijų grupes ir reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą ypatumų ir su šia sritimi susijusių ieškinių ypatumų</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">a)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą ypatumai atsižvelgiant į jurisprudenciją</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, į kurias daroma nuoroda Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte, jurisprudencijoje apibrėžtos priešpastatant jas asmeninėms teisėms. Šios dviejų rūšių teisės skiriasi tuo, kad pirmosios yra susijusios su materialiuoju turtu ir sukelia teisinių pasekmių visiems, o antrosiomis galima remtis tik prieš skolininką<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Žr. neseniai priimtą <DATE ISO="20190214">2019 m. vasario 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Milivojević</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑630/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:123">EU:C:2019:123</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0100">100</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Be to, P. Schlosser pranešimo dėl Konvencijos dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo prie Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ir prie Protokolo dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti šią konvenciją (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="059" PAGE.FIRST="71" DATE.PUB="1979">OL C 59, 1979, p. 71</REF.DOC.OJ>) 166 punkte nurodyta, jog iš daiktinės teisės, darančios poveikį <HT TYPE="ITALIC">erga</HT> <HT TYPE="ITALIC">omnes</HT>, prigimties išplaukianti teisinė pasekmė yra ta, kad šios teisės turėtojas gali reikalauti daikto, į kurį jis turi šią teisę, iš bet kurio asmens, neturinčio viršesnės daiktinės teisės.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu pažymėtina, jog Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Komu ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P><DATE ISO="20151217">2015 m. gruodžio 17 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑605/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:833">EU:C:2015:833</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> Teisingumo Teismas nusprendė, kad prašymui nutraukti bendrosios nekilnojamojo turto nuosavybės teisinius santykius taikoma jurisdikcijos taisyklė, įtvirtinta Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte, nes toks prašymas, skirtas tam, kad būtų perleista nuosavybės į nekilnojamąjį turtą teisė, susijęs su daiktinėmis teisėmis, kurios sukelia pasekmių visiems, ir yra aktas, kuriuo siekiama šių teisių turėtojams užtikrinti su jų statusu susijusių pirmumo teisių apsaugą. Todėl bendrosios nuosavybės teisė, kaip antai aptariama pagrindinėje byloje, <HT TYPE="ITALIC">a</HT> <HT TYPE="ITALIC">priori</HT>, atrodo, taip pat reiškia daiktinę teisę į nekilnojamąjį turtą, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, susijusią su šia nuostata.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Vis dėlto jurisdikcijos taisyklė, įtvirtinta Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte, taikoma tik esant <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>ginčams dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20060518">2006 m. gegužės 18 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">ČEZ</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑343/04</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:330">EU:C:2006:330</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0032">32</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Tam, kad valstybės narės teisme pareikštas ieškinys patektų į šios nuostatos taikymo sritį, nepakanka, kad ieškinyje būtų keliamas klausimas dėl daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba kad ieškinys sietųsi su nekilnojamuoju turtu: reikia, kad ieškinys būtų grindžiamas tokia teise<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Žr. neseniai priimtą <DATE ISO="20190710">2019 m. liepos 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Reitbauer ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑722/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:577">EU:C:2019:577</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="7"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis iš jurisprudencijos matyti, kad ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą – tai ieškiniai, kuriais siekiama, viena vertus, nustatyti nekilnojamojo turto dydį, sudėtį, nuosavybės, valdymo ar kitas daiktines teises į šį turtą ir, kita vertus, užtikrinti šių teisių turėtojams su jų statusu susijusių pirmumo teisių apsaugą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Žr. <DATE ISO="20140403">2014 m. balandžio 3 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Weber</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑438/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:212">EU:C:2014:212</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20161116">2016 m. lapkričio 16 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schmidt</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑417/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:881">EU:C:2016:881</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Taigi reikia nustatyti, ar pagrindinėje byloje aptariamo ieškinio dalykas yra pirmumo teisė, kuri tiesiogiai susijusi su nekilnojamuoju turtu ir kuri daro poveikį visiems<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Žr. <DATE ISO="19940517">1994 m. gegužės 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Webb</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑294/92</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1994:193">EU:C:1994:193</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0015">15</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20010405">2001 m. balandžio 5 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gaillard</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑518/99</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2001:209">EU:C:2001:209</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0018">18</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, todėl šį ieškinį galima laikyti <HT TYPE="ITALIC">ieškiniu, grindžiamu daiktine teise į nekilnojamąjį turtą</HT>, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">b)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Taikymas nagrinėjamu atveju</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pirminės pastabos</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Tiesa, kaip teigia <HT TYPE="ITALIC">Ellmes Property Services</HT>, Sprendime <HT TYPE="ITALIC">ČEZ</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P><DATE ISO="20060518">2006 m. gegužės 18 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">ČEZ</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑343/04</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:330">EU:C:2006:330</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> Teisingumo Teismas nusprendė, jog ieškiniu, kuriuo siekiama, kad būtų nutrauktas žalingas poveikis nekilnojamajam turtui, daromas eksploatuojant šalia valstybės narės, kurioje yra šis turtas, esančioje valstybėje narėje veikiančią atominę elektrinę, nėra ginčijama daiktinė teisė į nekilnojamąjį turtą. Iš tikrųjų, nors toks ieškinys grindžiamas daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą pažeidimu, vis dėlto šios teisės daiktinis pobūdis ir ryšys su nekilnojamuoju turtu šiomis aplinkybėmis turi tik nedidelę reikšmę. Šis daiktinis aptariamos teisės pobūdis ir jos ryšys su nekilnojamuoju turtu neturi lemiamos įtakos pagrindinės bylos aplinkybėms, kuriomis pareikštas toks ieškinys dėl veiksmų nutraukimo ir kurios nebūtų iš esmės kitokios, jei teisė, kuria siekiama apsaugoti nuo tariamai žalingo poveikio, būtų kitokio pobūdžio, pavyzdžiui, teisė į fizinį vientisumą arba teisė į kilnojamąjį turtą. Tokiais ieškiniais, kaip ir minėtame sprendime aptariamu ieškiniu, iš esmės siekiama, kad asmeniui, dėl kurio kyla toks faktinis ar galimas pavojus teisei, būtų nurodyta nutraukti atitinkamus pažeidimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Vis dėlto, kitaip nei ieškinys, nagrinėtas Sprendime ČEZ<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P><DATE ISO="20060518">2006 m. gegužės 18 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑343/04</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:330">EU:C:2006:330</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, aptariamasis pagrindinėje byloje grindžiamas ne vien būsto bendraturčio, kuris pareiškė šį ieškinį, daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą pažeidimu, bet, atrodo, pirmiausia tuo, kad kitas bendraturtis nepaisė naudojimo tvarkos, dėl kurios buvo susitarta bendrosios nuosavybės sutartyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Taigi būtų galima teigti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo ieškinio dalykas yra veikiau bendraturčio, kuris nepaiso šios naudojimo tvarkos, teisė, nei šį ieškinį pareiškusio bendraturčio teisė. Komisija, atrodo, taip pat laikosi tokio požiūrio, nes pažymi, kad tuo atveju, jei bendrosios nuosavybės sutartyje nurodytas naudojimas reiškia daiktinę teisę, gali būti ribojamos bendraturčio teisės disponuoti savo bendrosios nuosavybės objekto dalimi. Šiuo klausimu SP teigia, kad šioje bylose susiklosčiusiomis aplinkybėmis bendraturtis, kuris nepaiso naudojimo tvarkos, nurodytos bendrosios nuosavybės sutartyje, viena vertus, teigia turįs daiktinę teisę, t. y. nuomos turistiniais tikslais teisę, nors tokios teisės neturi, ir, kita vertus, bet kuriuo atveju pažeidžia kitų bendraturčių daiktines teises.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis siekiant nustatyti, ar pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys gali patekti į Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto taikymo sritį, reikia nustatyti, ar nekilnojamojo turto, t. y. buto, kuriam taikomas bendrosios nuosavybės režimas, naudojimas, nurodytas bendrosios nuosavybės sutartyje, sukelia pasekmių visiems.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Vis dėlto, kaip pažymi Komisija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė visos informacijos, būtinos siekiant tiksliai nuspręsti dėl vieno iš bendraturčių galios reikalauti kito bendraturčio nutraukti tam tikrą savo turto naudojimą, teisinio kvalifikavimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Primintina, jog iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Austrijos teisę bendroji nuosavybė yra daiktinė teisė, kuri saugoma ne tik nuo trečiųjų asmenų, bet ir nuo kitų bendraturčių daromų pažeidimų. Turto bendrosios nuosavybės objekte paskirtis ir pagal šią paskirtį apibrėžto naudojimo paisymas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>yra griežtai saugomos kiekvieno bendraturčio teisės dalis<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/>. Ši paskirtis grindžiama privatinės teisės reglamentuojamu bendraturčių susitarimu; esant bendrosios nuosavybės sutarčiai, bendraturčius sieja laisva valia nustatyti sutartiniai santykiai. Bendraturtis gali kitam bendraturčiui, kuris nepaiso šioje sutartyje nurodytos paskirties, pareikšti ieškinį, kaip antai aptariamą pagrindinėje byloje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Nėra aišku, ar bendraturčio teisę reikalauti, kad būtų paisoma bendrosios nuosavybės sutartyje nurodyto naudojimo, apima griežtai saugoma teisė, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini šiame prašyme. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, reikėtų manyti, jog tai, kad bendrosios nuosavybės sutartyje yra nurodytas tam tikras naudojimas, gali lemti pasekmes ir tretiesiems asmenims.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis Komisija pripažįsta, kad pagrindinė byla turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į bendrosios nuosavybės sutarties turinį, todėl dėl Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto taikymo šioje byloje gali kilti abejonių. Vis dėlto ji pažymi, jog tam tikros aplinkybės gali reikšti tai, kad bendrosios nuosavybės sutartyje nurodytas naudojimas lemia pasekmes <HT TYPE="ITALIC">erga</HT> <HT TYPE="ITALIC">omnes</HT>. Komisijos nuomone, tik tuo atveju, jei šias aplinkybes patvirtintų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikėtų manyti, kad ieškinys dėl buto naudojimo turistiniais tikslais nutraukimo patenka į šios Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Konkrečiau kalbant, Komisija, pirma, nurodo aplinkybę, kad pagal jos turimą informaciją kiekvienas asmuo, įsigyjantis butą, kuriam taikomas bendrosios nuosavybės režimas, turi sutikti su bendrosios nuosavybės sutartimi, kurią sudarė pirminiai bendraturčiai, ir ši sutartis gali būti iš dalies pakeista tik jei su pakeitimu sutinka visi kiti bendraturčiai. Antra, Komisija teigia, kad, jos žiniomis, su šia sutartimi susipažinti ir sužinoti, koks naudojimas joje nurodytas, galima nekilnojamojo turto registre, taigi visuomenei sudaryta galimybė gauti apie tai informaciją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, abejoju, ar atsižvelgiant į šias aplinkybes, kurias turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būtinai darytina išvada, kad bendrosios nuosavybės sutartyje nurodytas naudojimas sukelia pasekmių visiems.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl galimybės remtis bendrosios nuosavybės sutartimi</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Weber</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P><DATE ISO="20140403">2014 m. balandžio 3 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Weber</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑438/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:212">EU:C:2014:212</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> Teisingumo Teismas nusprendė, kad išimtinės jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, taisyklė taikoma ieškiniui, kuriuo prašoma pripažinti, kad pasinaudojimas pirmumo teise pirkti, aptariamas šiame sprendime, negalioja. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas paaiškino, kad ši teisė, kuria suvaržytas nekilnojamasis turtas ir kuri įrašyta nekilnojamojo turto registre, ne tik sukelia teisinių pasekmių skolininkui, bet ir užtikrina šios teisės turėtojo teisę perleisti nuosavybę tretiesiems asmenims, todėl jei pirkimo‑pardavimo sutartį sudaro trečiasis asmuo ir suvaržyto daikto savininkas ir pasinaudojimas pirmumo teise pirkti galioja, pardavimas nesukelia pasekmių šios teisės turėtojui ir laikoma, kad pirkimo‑pardavimo sandoris sudarytas tarp šios teisės turėtojo ir minėto savininko tokiomis pačiomis sąlygomis, dėl kurių pastarasis susitarė su trečiuoju asmeniu. Taigi tai yra daiktinė teisė siaurąja prasme.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Vis dėlto reikia skirti situaciją, kai daiktinė teisė sukelia pasekmių visiems, nuo situacijos, kai asmeninė teisė ir toliau lemia pasekmes pasikeitus subjektui ir teisiniam santykiui, kuriuo grindžiama ši asmeninė teisė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Weber</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P><DATE ISO="20140403">2014 m. balandžio 3 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑438/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:212">EU:C:2014:212</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> atspindi pirmąją iš šių situacijų. Iš tikrųjų pirmumo teise pirkti, aptariama šiame sprendime, buvo galima remtis prieš trečiąjį asmenį, nesant būtinybės nustatyti, ar šis asmuo pakeitė suvaržyto nekilnojamojo turto savininką, kiek tai susiję su pastarojo ir pirmumo teisės pirkti turėtojo santykiu, arba kad minėtas asmuo bent jau sutiko atsižvelgti į šio santykio pasekmes. Tačiau nemanau, kad ši situacija būtinai yra identiška situacijai, kai, kaip pažymi Komisija, su bendrosios nuosavybės sutartimi, kurią sudaro pirminiai bendraturčiai, turi <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>sutikti<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/> kiekvienas asmuo, įsigyjantis butą, kuriam taikomas bendrosios nuosavybės režimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Savo teiginiui pagrįsti kaip pavyzdį norėčiau nurodyti Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Kerr</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P><DATE ISO="20190508">2019 m. gegužės 8 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑25/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:376">EU:C:2019:376</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškinys dėl mokėjimo prievolės, nustatytos gyvenamojo namo bendraturčių visuotinio susirinkimo sprendimu, patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto, kuriame nustatyta neišimtinė jurisdikcija bylose dėl sutarčių, taikymo sritį, nors šis sprendimas privalomas bendraturčiams, kurie jį priimant nedalyvavo. Be to, Nutartyje <HT TYPE="ITALIC">INA ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P><DATE ISO="20191119">2019 m. lapkričio 19 d.</DATE> nutartis (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑200/19</NO.CASE>, nepaskelbta <NAME.CASE>Rink</NAME.CASE>., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:985">EU:C:2019:985</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> Teisingumo Teismas rėmėsi šiuo aiškinimu, kai nagrinėjo iš nacionalinės teisės kylančią mokėjimo prievolę, kurios vykdymo tvarka buvo nustatyta bendraturčių, kuriems priklauso daugiau nei pusė pastato, susitarimu. Teisingumo Teismas padarė šią išvadą, remdamasis tuo, kad tapdamas nekilnojamojo turto bendraturčiu kiekvienas bendraturtis sutinka, kad jam bus taikomos visos akto, reglamentuojančio atitinkamą nuosavybę, nuostatos ir visi šio pastato bendraturčių visuotinio susirinkimo sprendimai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P><DATE ISO="20190508">2019 m. gegužės 8 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kerr</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑25/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:376">EU:C:2019:376</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20191119">2019 m. lapkričio 19 d.</DATE> Nutartis <NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">INA ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑200/19</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:985">EU:C:2019:985</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Tiesa, Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Kerr</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P><DATE ISO="20190508">2019 m. gegužės 8 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑25/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:376">EU:C:2019:376</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> ir Nutartyje <HT TYPE="ITALIC">INA ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P><DATE ISO="20191119">2019 m. lapkričio 19 d.</DATE> nutartis (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑200/19</NO.CASE>, nepaskelbta <NAME.CASE>Rink</NAME.CASE>., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:985">EU:C:2019:985</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> nagrinėjamų ieškinių dalykas nebuvo tiesiogiai susijęs su nekilnojamuoju turtu. Vis dėlto šiame sprendime ir šioje nutartyje įtvirtinta jurisprudencija – tai pavyzdys, kaip bendrosios nuosavybės sutartyje nurodytas naudojimas gali sukelti pasekmių kiekvienam asmeniui, kuris įsigyja butą, kuriam taikomas bendrosios nuosavybės režimas, nors šis naudojimas nesukelia pasekmių <HT TYPE="ITALIC">erga</HT> <HT TYPE="ITALIC">omnes</HT>, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, susijusią su išimtine jurisdikcija nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra teisės į nekilnojamąjį turtą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis tam, kad bendrosios nuosavybės sutartyje nurodytas naudojimas sukeltų tokių pasekmių, reikia, kad šiuo naudojimusi būtų galima remtis ir asmenų, kurie negali būti laikomi savanoriškai sutikusiais su bendrosios nuosavybės sutartyje nustatytomis sąlygomis, atžvilgiu. Taip būtų tuo atveju, jei bendraturtis galėtų pareikšti ieškinį dėl veiksmų nutraukimo ir nuomininkui, kuris nepaiso bendrosios nuosavybės sutartyje nurodyto naudojimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Žr., <HT TYPE="ITALIC">a</HT> <HT TYPE="ITALIC">contrario</HT>, <DATE ISO="19940517">1994 m. gegužės 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Webb</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑294/92</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1994:193">EU:C:1994:193</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0015">15</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="19940609">1994 m. birželio 9 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Lieber</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑292/93</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1994:241">EU:C:1994:241</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0015">15</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20010405">2001 m. balandžio 5 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gaillard</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑518/99</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2001:209">EU:C:2001:209</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0018">18</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti šiuo klausimu reikalingus patikrinimus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">3)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl įregistravimo nekilnojamojo turto registre</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Dėl galimybės susipažinti su nekilnojamojo turto registre esančia bendrosios nuosavybės sutartimi pažymėtina, kad tikrai pagal įvairias teisines sistemas viešumo principas yra vienas iš principų, kylančių iš daiktinių teisių pobūdžio. Iš tikrųjų šis principas atspindi, be kita ko, požiūrį, kad iš esmės daiktinių teisių gali būti paisoma tik jei su jomis susijusi informacija apskritai yra prieinama<?PAGE NO="10"?> visuomenei. Dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą reikia pažymėti, kad šis prieinamumas gali būti užtikrintas, be kita ko, per registrus, su kuriais gali susipažinti visuomenė. Taigi į nekilnojamojo turto registrą įtraukiant informaciją apie teisę, susijusią su nekilnojamuoju turtu, gali būti nurodyta, kad šia teise galima remtis prieš bet kurį asmenį, todėl tai yra daiktinė teisė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į tai, kad, viena vertus, nekilnojamojo turto registruose gali būti nurodyta informacija, kuri nesusijusi su teisėmis, lemiančiomis pasekmes <HT TYPE="ITALIC">erga</HT> <HT TYPE="ITALIC">omnes</HT>, ir, kita vertus, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinto teisinio pagrindo matyti, jog pati bendroji nuosavybė grindžiama bendrosios nuosavybės sutartimi. Neatmestina galimybė, kad priežastis, dėl kurios su šia sutartimi galima susipažinti nekilnojamojo turto registre, susijusi su aplinkybe, kad tai yra aktas, kurio pagrindu bendroji nuosavybė buvo nustatyta ir įregistruota šiame registre.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad ieškinys, susijęs su aktu, kuriuo nustatyta daiktinė teisė, įrašyta nekilnojamojo turto registre, patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto taikymo sritį tik tuo atveju, jei šis ieškinys grindžiamas asmenine teise.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Kad būtų aiškiau, kaip pavyzdį pateiksiu Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Schmidt</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P><DATE ISO="20161116">2016 m. lapkričio 16 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑417/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:881">EU:C:2016:881</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, susijusį su reikalavimu, grindžiamu tuo, kad nuosavybės perleidimas yra niekinis, ir, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, pagrįstu daiktine teise į nekilnojamąjį turtą, kuria rėmėsi ieškovas; šiame sprendime Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad reikalavimas išbraukti iš nekilnojamojo turto registro žymą apie nuosavybės teisę patenka į šios nuostatos taikymo sritį. Vis dėlto iš šio sprendimo matyti, kad kitaip yra reikalavimo, pateikto kitos sandorio, kuriuo remiantis ši nuosavybė turėjo būti perleista, šalies atžvilgiu, siekiant, kad šis sandoris būtų pripažintas niekiniu dėl šį reikalavimą pateikusios šio sandorio šalies neveiksnumo, atveju. Toks reikalavimas, Teisingumo Teismo teigimu, grindžiamas asmenine teise<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P><DATE ISO="20161116">2016 m. lapkričio 16 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schmidt</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑417/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:881">EU:C:2016:881</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir 43 punkto pirma įtrauka).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Vadovaudamasis tokia logika Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Milivojević</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P><DATE ISO="20190214">2019 m. vasario 14 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑630/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:123">EU:C:2019:123</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0102">102</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> Teisingumo Teismas nusprendė, kad prašymas panaikinti hipotekos įrašą nekilnojamojo turto registre patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto taikymo sritį. Teisingumo Teismas nurodė, kad, jei hipoteka yra sudaryta tinkamai laikantis atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytų formos ir turinio reikalavimų, ji yra daiktinė teisė, daranti poveikį <HT TYPE="ITALIC">erga</HT> <HT TYPE="ITALIC">omnes</HT>. Priešingai, į nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės narės teismo išimtinės jurisdikcijos taisyklės taikymo sritį nepatenka prašymas dėl nacionalinėje teisėje nustatytų taisyklių, skirtų apsaugoti vartotojams, pažeidimo pripažinti notarinį aktą dėl hipotekos sudarymo negaliojančiu. Iš tikrųjų toks prašymas, Teisingumo Teismo teigimu, grindžiamas asmenine teise, kuria galima remtis tik atsakovo atžvilgiu nacionaliniame teisme nagrinėjamoje byloje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P><DATE ISO="20190214">2019 m. vasario 14 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Milivojević</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑630/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:123">EU:C:2019:123</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0101">101</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Taigi dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto taikymo sritį, esu tos nuomonės, jog tai, kad su bendrosios nuosavybės sutartimi galima susipažinti nekilnojamojo turto registre, dėl šios išvados 40–45 punktuose nurodytų priežasčių neatleidžia nacionalinio teismo nuo pareigos patikrinti, ar šioje sutartyje nurodytu naudojimu galima remtis prieš bet kurį asmenį. Jei taip ir būtų, šis ieškinys <HT TYPE="ITALIC">a</HT> <HT TYPE="ITALIC">priori</HT> patektų į šioje nuostatoje įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės taikymo sritį. Taigi lieka tik patikrinti, ar šia nuostata siekiami tikslai patvirtina aiškinimą, pagal kurį ieškinys, kuriuo siekiama, kad būtų paisoma bendrosios nuosavybės sutartyje nurodytos naudojimo tvarkos, patenka į šios nuostatos taikymo sritį tik tuo atveju, jei šia naudojimo tvarka galima remtis prieš visus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="11"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kurių dalykas – daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, taisykle siekiamų tikslų</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto taikymo sritis negali būti suprantama plačiai – plačiau, nei reikalauja juo siekiami tikslai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Šiuo klausimu žr. neseniai priimtą <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20190515">2019 m. gegužės 15 d.</DATE> Nutartį <NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">MC</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑827/18</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:416">EU:C:2019:416</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0020">20</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Taigi nustatyti šiuos tikslus yra labai svarbu siekiant apibrėžti šioje nuostatoje įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Apskritai dėl išimtinės jurisdikcijos taisyklių Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad šių taisyklių buvimo pagrindas – tai itin glaudi ginčo ir valstybės narės, kurios naudai nustatyta jurisdikcija, sąsaja<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Bendrai dėl jurisdikcijos taisyklių, nustatytų Briuselio konvencijos 16 straipsnyje, taip pat žr. <DATE ISO="20000713">2000 m. liepos 13 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Group Josi</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑412/98</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2000:399">EU:C:2000:399</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0046">46</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Dėl išimtinės jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kurių dalykas – daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, pažymėtina, jog nuo Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Reichert ir Kockler</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P><DATE ISO="19900110">1990 m. sausio 10 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑115/88</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1990:3">EU:C:1990:3</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0009">9</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Anksčiau, <DATE ISO="19771214">1977 m. gruodžio 14 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sanders</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>73/77</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1977:208">EU:C:1977:208</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0011">11</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0012">12</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>), Teisingumo Teismas pateikė analogišką išaiškinimą dėl ieškinių, kurių dalykas – nekilnojamojo turto nuoma.</P></NOTE> priėmimo nustatyta, kad valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismai tinkamiausi nagrinėti tokius ieškinius. Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas pirmiausia nurodė, kad, viena vertus, tokie ginčai turi būti sprendžiami pagal šios valstybės narės taisykles (tai atitinka <HT TYPE="ITALIC">lex</HT> <HT TYPE="ITALIC">rei</HT> <HT TYPE="ITALIC">sitae</HT> principą) ir, kita vertus, nagrinėjant kilus tokiems ginčams pareikštus ieškinius dažnai prireikia patikrinimų, tyrimų ir ekspertizių, kurie turi būti atliekami vietoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Žr. <DATE ISO="19900110">1990 m. sausio 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Reichert ir Kockler</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑115/88</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1990:3">EU:C:1990:3</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0010">10</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="20151217">2015 m. gruodžio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komu ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑605/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:833">EU:C:2015:833</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20161116">2016 m. lapkričio 16 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schmidt</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑417/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:881">EU:C:2016:881</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Todėl jurisdikcijos suteikimas šiems teismams atitinka gero teisingumo vykdymo siekį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20151217">2015 m. gruodžio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komu ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑605/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:833">EU:C:2015:833</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20161116">2016 m. lapkričio 16 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schmidt</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑417/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:881">EU:C:2016:881</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Taigi būtų galima teigti, kad vienas iš tikslų, kurių siekiama išimtinės jurisdikcijos taisykle, įtvirtinta Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte, – nustatyti valstybės narės, su kuria ginčas yra itin glaudžiai susijęs, teismų jurisdikciją, siekiant palengvinti gerą teisingumo vykdymą. Vis dėlto esu tos nuomonės, kad šis taip apibrėžtas tikslas savaime yra tik vienas iš pagrindų, kuriais galima paaiškinti Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimą, susijusį su išimtiniu šia taisykle nustatytos jurisdikcijos pobūdžiu.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">a)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Argumentas, grindžiamas neišimtinės jurisdikcijos taisyklių analize</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Pažymėtina, kad neišimtinės jurisdikcijos taisyklėse taip pat nurodomi sąsajos veiksniai, leidžiantys užtikrinti ryšį tarp ginčo ir kompetentingų jį nagrinėti teismų; šios taisyklės taip pat atitinka gero teisingumo vykdymo siekį ir nelemia pasekmių, kurias sukelia išimtinės jurisdikcijos taisyklių taikymas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Kiek tai susiję būtent su Reglamento Nr. 1215/2012 taikymu, šio reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą [palengvinti gerą teisingumo vykdymą]<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/>. Vadovaudamasis šia logika Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklės, nustatytos minėto reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 punktuose, pagrįstos itin glaudžia sąsaja, kuria pateisinamas jurisdikcijos suteikimas šioje nuostatoje nurodytiems teismams dėl gero teisingumo vykdymo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Žr., kiek tai susiję su jurisdikcija nagrinėti bylas, kylančias iš sutarčių, neseniai priimtą <DATE ISO="20181004">2018 m. spalio 4 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Feniks</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑337/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:805">EU:C:2018:805</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir, kiek tai susiję su jurisdikcija nagrinėti bylas dėl deliktų – <DATE ISO="20171017">2017 m. spalio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bolagsupplysningen ir Ilsjan</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑194/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:766">EU:C:2017:766</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Tiesa, būtų galima teigti, kad, kitaip nei neišimtinės jurisdikcijos taisyklių atveju, kalbant apie išimtinės jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kurių dalykas – daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, taisyklę, itin glaudi sąsaja yra tik tarp ginčo ir vienos valstybės narės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">A</HT> <HT TYPE="ITALIC">priori</HT> toks aiškinimas leistų paaiškinti priežastis, dėl kurių Sprendime <HT TYPE="ITALIC">ČEZ</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P><DATE ISO="20060518">2006 m. gegužės 18 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑343/04</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:330">EU:C:2006:330</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> Teisingumo Teismas nusprendė, kad nekilnojamojo turto savininko pagal Austrijos teisę pareikštam negatoriniam ieškiniui (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>Eigentumsfreiheitsklage<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/>), kuriuo siekiama, kad būtų nutrauktas žalingas poveikis nekilnojamajam turtui, daromas eksploatuojant šalia valstybės narės, kurioje yra šis turtas, esančioje valstybėje narėje veikiančią atominę elektrinę, netaikoma išimtinės jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kurių dalykas – daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, taisyklė. Teisingumo Teismo teigimu, patikrinimai, būtini nagrinėjant šį ieškinį, turi būti atliekami tiek valstybėje narėje, kurioje yra pirmasis nekilnojamasis turtas, tiek valstybėje narėje, kurioje yra antrasis nekilnojamasis turtas. Mano manymu, Teisingumo Teismas rėmėsi šia aplinkybe ir teigdamas, kad minėtam ieškiniui taikytina veikiau jurisdikcijos nagrinėti bylas dėl deliktų taisyklė, nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkte<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Žr. <DATE ISO="20060518">2006 m. gegužės 18 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">ČEZ</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑343/04</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:330">EU:C:2006:330</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0038">38</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Pagal šią jurisdikcijos taisyklę iš esmės pripažįstamas skirtumas tarp vietos, kurioje atsirado žala (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>Erfolgsort<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/>), ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>Handlungsort<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/>)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Nors tam tikrais atvejais sąvokos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>Handlungsort<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/> ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>Erfolgsort<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/> negali būti skiriamos (žr. mano išvadą, pateiktą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Universal Music International Holding</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑12/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:161">EU:C:2016:161</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0038">38</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkte nustatyta jurisdikcijos taisyklė susijusi su ieškiniais, kurie iš esmės leidžia daryti tokį skirtumą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Taigi galima teigti, kad kai kuriems ieškiniams, turintiems glaudesnę sąsają su viena valstybe nare, nei su kuria nors kita valstybe, taikomos neišimtinės jurisdikcijos taisyklės. Kaip pavyzdį, kiek tai susiję su teismais, turinčiais jurisdikciją nagrinėti iš sutarčių kylančias bylas pagal Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punktą, galima nurodyti tai, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad reikia nustatyti vieną atitinkamos sutartinės prievolės vykdymo vietą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20020219">2002 m. vasario 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Besix</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑256/00</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:99">EU:C:2002:99</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Vis dėlto nėra akivaizdu, kad šis aiškinimas taikytinas ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčiui. Žr. <HT TYPE="ITALIC">High Court of Justice (England and Wales)</HT> (Aukštasis teismas (Anglija ir Velsas), Jungtinė Karalystė) <DATE ISO="20141127">2014 m. lapkričio 27 d.</DATE> sprendimo, priimto byloje <HT TYPE="ITALIC">Canon Offshore Ltd prieš GDF Suez E&amp;P Nederland BV [2014] EWHC 3810 (Comm)</HT>, 49 ir paskesnius punktus. Be to, dėl jurisprudencijos, susijusios su šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčiu, raidos ir teismų, turinčių jurisdikciją pagal šią nuostatą, padaugėjimo žr. Beaumont, P., Yüksel, B., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>Cross‑Border Civil and Commercial Disputes Before the Court of Justice of the European Union<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/>, red. Beaumont, P., Danov, M., Trimmings, K., Yüksel, B., <HT TYPE="ITALIC">Cross</HT>‑<HT TYPE="ITALIC">border Litigation in Europe</HT>, Hart Publishing, Oxford / Portland, 2017, p. 514 ir paskesni.</P></NOTE>. Vis dėlto šioje nuostatoje neįtvirtinta išimtinė šios vietos teismų jurisdikcija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Priešingai, Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte nustatyta išimtinė vienos valstybės narės teismų jurisdikcija. Šia nuostata atmetama galimybė taikyti bet kurią kitą bendrosios arba alternatyviosios jurisdikcijos taisyklę, nustatytą Reglamente Nr. 1215/2012, ir atimama šalių galimybė pasirinkti ginčo nagrinėjimo vietą, kurią kitu atveju jos galėtų pasirinkti pagal šio reglamento 25 straipsnį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Žr. <DATE ISO="20151217">2015 m. gruodžio 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komu ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑605/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:833">EU:C:2015:833</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0024">24</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Be to, nukrypstant nuo minėto reglamento 4 ir 7 straipsniuose įtvirtinto principo, kad valstybių narių teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius, pareikštus asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybės narės teritorijoje, ši išimtinės jurisdikcijos taisyklė taikoma neatsižvelgiant į bylos šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Tokiomis aplinkybėmis, kitaip nei šio reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 punktais, minėta jurisdikcijos taisykle nėra apribojama kiekvienos valstybės narės teisė paskirstyti jurisdikciją savo teritorijoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P><DATE ISO="20090428">2009 m. balandžio 28 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Apostolides</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑420/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:271">EU:C:2009:271</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0048">48</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Būtų galima teigti, kad jei minėto reglamento 24 straipsnio 1 punkto logika būtų grindžiama itin glaudžia ginčo dalyko ir teismo sąsaja, atsižvelgiant į šią sąsają turėtų būti nustatoma ne vien tarptautinė valstybės narės teismų jurisdikcija, bet ir jos teismų vidaus jurisdikcija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Šiuo klausimu taip pat žr. Lehmann, M., <HT TYPE="ITALIC">The Brussels I Regulation Recast</HT>, Dickinson, A., Lein, E. (red.), Oxford University Press, Oxford, 2015, p. 259, 8.10 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Tai, kad, viena vertus, atimama galimybė bylos šalims savarankiškai pasirinkti teismą, kuris, jų manymu, tinkamiausias spręsti ginčą, ir, kita vertus, jurisdikcija būtinai suteikiama valstybės narės teismui, net jei bylos šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra trečiojoje valstybėje, reiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimas dėl išimtinio jurisdikcijos, nustatytos pagal Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktą, pobūdžio turi būti grindžiamas labai svarbiu interesu. Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad užtikrinama vienos iš valstybių narių kompetencija veiksnių, susijusių su pavieniais asmenimis (bylos šalimis), nenaudai, manau, jog šis interesas yra viešojo pobūdžio. Viešasis interesas pasireiškia būtent tada, kai kalbama apie teises, galinčias paveikti bet kurio asmens (<HT TYPE="ITALIC">erga</HT> <HT TYPE="ITALIC">omnes</HT>) ar apskritai visuomenės teisinę padėtį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Siekiant išsamumo patikslintina, kad Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktas apima ir nekilnojamojo turto nuomą. Iš tikrųjų ši nuoma nelygintina su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą ir tikslai, kuriais grindžiamas išimtinis jurisdikcijos pobūdis, kiek tai susiję su nekilnojamojo turto nuoma, gali skirtis nuo tikslų, kuriais grindžiamas išimtinis jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kurių dalykas – daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, pobūdis. Vis dėlto jurisprudenciją suprantu taip, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklė yra taikoma ir nekilnojamojo turto nuomai dėl ekonominių, socialinių ir politinių priežasčių, nes jomis grindžiamas privalomasis teisės aktų, susijusių su nuomos mokesčių dydžio kontrole bei nuomininkų ir ūkinę veiklą vykdančių subjektų teisių apsauga, pobūdis. Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="19920226">1992 m. vasario 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Hacker</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑280/90</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1992:92">EU:C:1992:92</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0008">8</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), <DATE ISO="19880706">1988 m. liepos 6 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Scherrens</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>158/87</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1988:370">EU:C:1988:370</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0009">9</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20190515">2019 m. gegužės 15 d.</DATE> Nutartį <NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">MC</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑827/18</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:416">EU:C:2019:416</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Jei toks interesas nekyla iš ieškinio, siekiant Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto tikslų nebūtina, kad ieškinys patektų į šios nuostatos taikymo sritį.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">b)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Argumentas, grindžiamas parengiamaisiais dokumentais ir doktrina</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Šios išvados 62 punkte pateiktą teiginį patvirtina parengiamieji dokumentai, susiję su išimtinės jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kurių dalykas – daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, taisykle, ir šiai taisyklei skirta doktrina.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Iš paaiškinimų, pateikiamų P. Jenard pranešime dėl Briuselio konvencijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P>Pranešimas dėl <DATE ISO="19680927">1968 m. rugsėjo 27 d.</DATE> Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="059" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1979">OL C 59, 1979, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>, matyti, kad išimtinės jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, kurių dalykas – daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, taisyklės nustatymą lėmė įvairios priežastys. Iš šių paaiškinimų galima spręsti, jog ši taisyklė buvo nustatyta pirmiausia dėl to, kad kai kuriose nacionalinėse sistemose tokia taisyklė laikoma su viešąja tvarka susijusia norma. O apie tai, kad šios taisyklės – lygiavertės Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte įtvirtintai taisyklei – nustatymas atitinka gero teisingumo vykdymo principą, šiame pranešime užsimenama tik papildomai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Vadovaujantis tokia logika doktrinoje savo ruožtu laikomasi nuomonės, kad nagrinėjant Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktu siekiamus tikslus, į kuriuos atsižvelgiant gali būti apibrėžta šios nuostatos taikymo sritis, reikia neapsiriboti tikslu, susijusiu su artumu arba geru teisingumo vykdymu. Šiuo klausimu pažymėtina, kad dalyje doktrinos teigiama, jog Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktas valstybei narei svarbus tuo, kad juo siekiama užtikrinti jos išimtinę jurisdikciją šiame punkte nurodytoje srityje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Šiuo klausimu žr. Lehmann, M., <HT TYPE="ITALIC">op</HT>. <HT TYPE="ITALIC">cit</HT>., p. 259, 8.11 punktas.</P></NOTE> ir kad išimtine jurisdikcija šioje srityje yra ginami šios valstybės narės interesai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Šiuo klausimu žr. Van Calster, G., <HT TYPE="ITALIC">European Private International Law</HT>, Hart Publishing, Oxford / Portland, 2016, p. 73.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">c)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Taikymas nagrinėjamu atveju</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir būtina patikrinti, ar pagal Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktu siekiamus tikslus reikia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys patektų į šios nuostatos taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu pažymėtina, kad savo rašytinėse pastabose, skirtose antrajam klausimui, SP teigia, jog sutartyje, pagal kurią jis įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį pagrindinėje byloje aptariamame pastate, nurodyta, kad įsigytas turtas yra už zonos, skirtos antriniams gyvenamiesiems būstams, ribų, todėl draudžiama jį nuomoti turistiniais tikslais. Iš šių pastabų neaišku, ar toks draudimas nustatytas tik sutartyje, ar ir urbanistikos srities teisės aktuose. Bet kuriuo atveju minėtos pastabos pateiktos dėl jurisdikcijos nagrinėti bylas, kylančias iš sutarčių. Be to, <HT TYPE="ITALIC">Ellmes Property Services</HT> mažiau dviprasmiškai pažymi, kad nors Austrijos teisėje nėra nustatyta jokios turto bendrosios nuosavybės objekte paskirties, ji vis dėlto gali būti apibrėžta bendrosios nuosavybės sutartyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis man neatrodo, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktu siekiamus tikslus reikia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys patektų į šios nuostatos taikymo sritį, jei bendrosios nuosavybės sutartyje nurodyta naudojimo tvarka galima remtis tik prieš asmenis, sutikusius laikytis šios sutarties sąlygų. Iš tikrųjų nemanau, jog valstybei narei, kurioje yra šis turtas, būtų taip svarbu, kad būtų laikomasi bendraturčių susitarimų, susijusių su nekilnojamojo turto paskirtimi, kad ši valstybė narė turėtų užtikrinti savo išimtinę kompetenciją šioje srityje. Vis dėlto būtų kitaip, jei šie susitarimai lemtų pasekmes, galinčias paveikti kitą interesą, nei vien privatų šių susitarimų šalių interesą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Tai, kad siekiant išnagrinėti ieškinį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, reikia atlikti tam tikrus patikrinimus toje vietoje, kur yra pastatas, kuriam taikomas bendrosios nuosavybės režimas, nepaneigia šio teiginio. Iš tikrųjų Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Lieber</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P><DATE ISO="19940609">1994 m. birželio 9 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑292/93</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1994:241">EU:C:1994:241</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0015">15</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> konstatavęs, kad reikalavimas atlyginti žalą, patirtą dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu, yra susijęs ne su daiktine teise, sukeliančia pasekmių <HT TYPE="ITALIC">erga</HT> <HT TYPE="ITALIC">omnes</HT>, o su asmenine teise, Teisingumo Teismas nesuteikė lemiamos reikšmės aplinkybei, kad susitariančiosios valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismas galėjo lengvai nustatyti mokėtinos kompensacijos dydį. Priešingai, Teisingumo Teismas nurodė, kad siekdamas nustatyti šį dydį kitos valstybės narės nei ta, kurioje yra minėtas pastatas, teismas turi galimybę kreiptis į ekspertą, kad gautų būtiną informaciją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P><DATE ISO="19940609">1994 m. birželio 9 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Lieber</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑292/93</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1994:241">EU:C:1994:241</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0021">21</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">3.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Išvada dėl pirmojo prejudicinio klausimo</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad bendraturčio ieškinys, pareikštas kitam bendraturčiui dėl buto naudojimo turistiniais tikslais nutraukimo, remiantis tuo, kad toks naudojimas neatitinka bendrosios nuosavybės sutartyje nustatytos naudojimo tvarkos, patenka į šios nuostatos taikymo sritį tik tuo atveju, jei šiuo naudojimu galima remtis ir prieš bet kokį asmenį, kuris nėra šios sutarties šalis. Galutinius patikrinimus šiuo klausimu turi atlikti nacionalinis teismas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į pirmąjį klausimą, reikia išnagrinėti antrąjį klausimą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="15"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">C.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Dėl antrojo prejudicinio klausimo, susijusio su Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčiu</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar bendraturčiui dėl buto naudojimo turistiniais tikslais nutraukimo, remiantis tuo, kad toks naudojimas neatitinka bendrosios nuosavybės sutartyje nurodytos naudojimo tvarkos, patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčio taikymo sritį. Jei taip, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokia prievole grindžiamas šis ieškinys, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Jis taip pat siekia sužinoti, ar prievolės įvykdymo vieta turi būti buto buvimo vieta.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Pirminės pastabos</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Prieš pradėdamas nagrinėti antrąjį klausimą norėčiau pateikti kelias pastabas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Visų pirma pažymėtina, kad šis klausimas pateiktas aiškiai dėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčio išaiškinimo. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunktis, kuris susijęs vien su prekių pirkimu‑pardavimu ir paslaugų teikimu, pagrindinėje byloje netaikomas. Iš tikrųjų nematyti, kad pagrindinėje byloje būtų aptariamas prekių pirkimas‑pardavimas ar paslaugų teikimas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P>Mano manymu, akivaizdu, kad pagrindinė byla visai nesusijusi su prekių pirkimu‑pardavimu. Ši byla nesusijusi ir su paslaugų teikimu, pagal suformuotą jurisprudenciją reiškiančiu, kad jas teikianti šalis atlieka tam tikrą veiklą už atlygį (žr. <DATE ISO="20190508">2019 m. gegužės 8 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kerr</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑25/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:376">EU:C:2019:376</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0039">39</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir jame nurodytą jurisprudenciją): nagrinėjamu atveju nėra su atlygiu susijusios aplinkybės.</P></NOTE>. Šių dviejų nuostatų skirtumas yra reikšmingas nustatant teismus, turinčius jurisdikciją nagrinėti iš sutarčių kylančias bylas. Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunktyje savarankiškai apibrėžiami sąsajos kriterijai, taikytini prekių pirkimo‑pardavimo ir paslaugų teikimo sutartims. O šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje, atsižvelgiant į principą, nustatytą Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Industrie Tessili Italiana Como</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P><DATE ISO="19761006">1976 m. spalio 6 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>12/76</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1976:133">EU:C:1976:133</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, nurodyta, kad, viena vertus, ieškinys gali būti pareikštas prievolės, kuria jis grindžiamas, vykdymo vietos teisme, ir, kita vertus, kad ši vieta nustatoma pagal šiai ginčijamai sutartinei prievolei taikytiną teisę, remiantis teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos valstybės kolizinėmis normomis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P>Žr., kiek tai susiję su Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunkčiu, kurio formuluotė analogiška Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčiui, <DATE ISO="20090423">2009 m. balandžio 23 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Falco Privatstiftung ir Rabitsch</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑533/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:257">EU:C:2009:257</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0046">46</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0057">57</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Be to, pažymėtina, jog, SP teigimu, bendraturčiai susitarė, kad Austrijos teismas turi dalykinę ir teritorinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Vis dėlto neatrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiktų reikšmės šiam susitarimui; bet kuriuo atveju jis neprašo Teisingumo Teismo paaiškinti galimą šio susitarimo įtaką nustatant jurisdikciją turintį teismą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Galiausiai esama tam tikro prieštaravimo tarp antrojo klausimo formuluotės ir nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies. Iš tikrųjų atsižvelgiant į šio klausimo formuluotę galima manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, pagal kurią šis ieškinys būtinai patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčio taikymo sritį, ir klausia dėl prievolės, kuria grindžiamas šis ieškinys, nustatymo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. O nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamojoje dalyje, atrodo, teigiama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar pagrindinėje byloje aptariamas ieškinys patenka į minėtos nuostatos taikymo sritį. Tačiau, siekdamas naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir nesant galimybės panaikinti šią dviprasmybę, siūlau antrąjį klausimą suprasti pagal šios išvados 72 punkte pateikiamą formuluotę.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="16"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Vertinimas</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Tam, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamam ieškiniui būtų galima taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį, šis ieškinys turi būti laikomas patenkančiu į sąvokos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/>bylos, kylančios iš sutarčių<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/>, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, taikymo sritį. Tai savarankiška Sąjungos teisės sąvoka<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P>Žr. neseniai priimtą <DATE ISO="20200326">2020 m. kovo 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Primera Air Scandinavia</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑215/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:235">EU:C:2020:235</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, kurią Teisingumo Teismas iš pradžių aiškino neigiamai, t. y. taip, kad ši sąvoka negali būti suprantama kaip apimanti situaciją, kai nėra jokių vienos šalies laisvai prisiimtų pareigų kitai šaliai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P><DATE ISO="19920617">1992 m. birželio 17 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Handte</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑26/91</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1992:268">EU:C:1992:268</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0015">15</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Kadangi su tokia situacija Austrijos teismai, į kuriuos kreiptasi pagrindinėje byloje, niekada nebuvo susidūrę, aptariamam ieškiniui gali būti taikoma ši nuostata. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, esant bendrosios nuosavybės sutarčiai, bendraturčius būstų savininkus sieja laisva valia nustatyti sutartiniai santykiai. Be to, atsižvelgiant į šios išvados 44 punkte minėtą jurisprudenciją, tai, kad taip susijęs yra ir bendraturtis, kuris nebuvo pirminių bendraturčių sudarytos bendrosios nuosavybės sutarties šalis, neturi reikšmės Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčio taikymui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P>Žr. <DATE ISO="20190508">2019 m. gegužės 8 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kerr</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑25/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:376">EU:C:2019:376</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Taip pat žr. <DATE ISO="20191119">2019 m. lapkričio 19 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">INA ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑200/19</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:985">EU:C:2019:985</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Dėl <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>atitinkamos prievolės [prievolės, kuria grindžiamas ieškinys]<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/>, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nustatymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, mano, kad, nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamojoje dalyje vartojamais jo žodžiais tariant, naudojimasis savo turtu bendrosios nuosavybės objekte sutartu būdu yra sutartinė bendraturčio prievolė. Vadovaudamasis tokia logika SP teigia, kad kalbama apie <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>prievolę atlikti veiksmus<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/>, t. y. nagrinėjamu atveju naudoti šį turtą pagal jo paskirtį, nurodytą su šiuo turtu susijusioje bendrosios nuosavybės sutartyje. <HT TYPE="ITALIC">Ellmes Property Services</HT>, priešingai, tvirtina, kad kalbama apie <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>prievolę susilaikyti nuo veiksmų<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/>, t. y. prievolę susilaikyti nuo turto bendrosios nuosavybės objekte nuomojimo turistiniais tikslais, kuriai nenustatyti jokie geografiniai apribojimai ir kuri susijusi su daugeliu vietų, kuriose ji buvo ar turėjo būti įvykdyta. Todėl, atsižvelgiant į Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Besix</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P><DATE ISO="20020219">2002 m. vasario 19 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑256/00</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:99">EU:C:2002:99</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis pagrindinėje byloje netaikytinas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Pagal suformuotą jurisprudenciją sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>prievolė<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/>, vartojama Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje, reiškia prievolę, atitinkančią iš sutarties kylančią teisę, kuria grindžiamas ieškinys<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="19761006">1976 m. spalio 6 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">De</HT> <HT TYPE="ITALIC">Bloos</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>14/76</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1976:134">EU:C:1976:134</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0013">13</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20090423">2009 m. balandžio 23 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Falco Privatstiftung ir Rabitsch</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑533/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:257">EU:C:2009:257</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Kadangi nagrinėjamu atveju kalbama apie ieškinį dėl veiksmų nutraukimo, manau, jog ginčijama sutartinė prievolė reiškia prievolę susilaikyti nuo veiksmų, konkrečiau kalbant – nekeisti turto paskirties jo buvimo vietoje, pažeidžiant bendrosios nuosavybės sutartį. Šį teiginį patvirtina tai, jog bendraturtis negali reikalauti, kad kitas bendraturtis naudotų savo turtą, jei šis susilaiko nuo tokių veiksmų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Vis dėlto manęs neįtikina <HT TYPE="ITALIC">Ellmes Property Services</HT> požiūris, pagal kurį ginčijama sutartinė prievolė, reiškianti pareigą susilaikyti nuo veiksmų, turi būti vykdoma be jokių geografinių apribojimų, todėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis netaikytinas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų šioje byloje susiklosčiusios aplinkybės nepanašios į aplinkybes byloje, kurioje priimtas Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Besix</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P><DATE ISO="20020219">2002 m. vasario 19 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑256/00</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:99">EU:C:2002:99</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Toje byloje, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateikto klausimo formuluotės, ginčijama sutartinė prievolė reiškė įsipareigojimą veikti vien su kontrahentu, siekiant pateikti bendrą pasiūlymą vykstant viešajam pirkimui, ir nesusisaistyti su kitu partneriu. Nagrinėdamas tą bylą<?PAGE NO="17"?> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia nustatė aptariamos prievolės vykdymo vietą, atsižvelgdamas į Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Industrie Tessili Italiana Como</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P><DATE ISO="19761006">1976 m. spalio 6 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>12/76</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1976:133">EU:C:1976:133</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, įtvirtintą principą, pagal kurį ši vieta nustatoma remiantis įstatymu, nustatytu pagal teismo buvimo vietos valstybės kolizines normas. Paskui, remdamasis šiai prievolei taikytinu įstatymu, jis nustatė, kad ji turi būti įvykdyta bet kurioje pasaulio vietoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0059"><P><DATE ISO="20020219">2002 m. vasario 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Besix</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑256/00</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:99">EU:C:2002:99</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0016">16</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0020">20</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. O šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galutinai nenustatė nei prievolės, kuria grindžiamas SP ieškinys, nei juo labiau – vietos, kurioje ši prievolė turi būti įvykdyta.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Be to, neatrodo, kad teigdama, jog nėra nustatyta konkreti pareigos susilaikyti nuo veiksmų, kaip antai aptariamos pagrindinėje byloje, vykdymo vieta, <HT TYPE="ITALIC">Ellmes Property Services</HT> būtų atsižvelgusi į Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Industrie Tessili Italiana Como</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0060"><P><DATE ISO="19761006">1976 m. spalio 6 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>12/76</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1976:133">EU:C:1976:133</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> nustatytą principą. Iš tikrųjų, taip teigiant, nepateikiama jokių nuorodų į sprendimus, priimtus Austrijos teisėje, kuriuos ši bendrovė, atrodo, laiko taikomais ginčijamai sutartinei prievolei. Vis dėlto neatmestina, kad šiai prievolei taikytini įstatymai leistų nustatyti jos vykdymo vietą ir kad ši atitiktų vietą, kur yra butas, kuriam taikomas bendrosios nuosavybės režimas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0061"><P>Iš tikrųjų įvairūs argumentai mane verčia manyti, kad pagal taikytiną įstatymą turėtų būti pripažįstama turto, kurio paskirtis negali būti keičiama, buvimo vietos svarba. Tokia nuostata būtų pateisinama ir argumentais, susijusiais su ginčo ir jurisdikciją turinčio teismo sąsaja, taip pat argumentais, susijusiais su siekiu vengti pernelyg dažno <HT TYPE="ITALIC">forum</HT> <HT TYPE="ITALIC">actoris</HT> principo taikymo. Vis dėlto, atsižvelgiant į nuorodą į daiktinę teisę, kuria grindžiamas Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis, neatmestina, kad pagal taikytiną įstatymą ginčijamos sutartinės prievolės vykdymo vieta būtų nustatoma atsižvelgiant į skolininko arba kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Šiuo klausimu žr. Mankowski, P., <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0035" ID="QS0035"/>Article 7<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/>, red. Magnus, U., Mankowski, P., <HT TYPE="ITALIC">Brussels I bis Regulation</HT>, Otto Schmidt, Cologne, 2016, p. 253, 208 punktas.</P></NOTE>. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, atsižvelgdamas į šiame sprendime nustatytą principą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Galiausiai siekdamas išsamumo norėčiau pridurti, kad, mano nuomone, Teisingumo Teismas neturi teisinės ir faktinės informacijos, būtinos siekiant pateikti papildomų paaiškinimų, susijusių su šio principo taikymu šios bylos aplinkybėmis. Iš tikrųjų viena iš šalių pagrindinėje byloje teigia, kad bendrosios nuosavybės sutartis buvo sudaryta 1978 m. Taigi mažai tikėtina, kad įstatymas, taikytinas ginčijamai sutartinei prievolei, būtų nustatytas pagal kolizines normas, kurias Teisingumo Teismas galėtų išaiškinti.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">VI.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Remdamasis šiais motyvais siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Oberster Gerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT><DATE ISO="20121212">2012 m. gruodžio 12 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 24 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad bendraturčio ieškinys, pareikštas kitam bendraturčiui dėl buto naudojimo turistiniais tikslais nutraukimo, remiantis tuo, kad toks naudojimas neatitinka bendrosios nuosavybės sutartyje nustatytos naudojimo tvarkos, patenka į šios nuostatos taikymo sritį tik tuo atveju, jei šiuo naudojimu galima remtis prieš visus. Galutinius patikrinimus šiuo klausimu turi atlikti nacionalinis teismas.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Šio reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, jei bendrosios nuosavybės sutartyje nustatyta naudojimo tvarka negalima remtis prieš visus, toks ieškinys patenka į sąvokos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0036" ID="QS0036"/>bylos, kylančios iš sutarčių<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/>, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, taikymo sritį. Šiomis aplinkybėmis ginčijama sutartinė prievolė reiškia pareigą susilaikyti nuo veiksmų, konkrečiau kalbant – nekeisti turto paskirties jo buvimo vietoje, pažeidžiant bendrosios nuosavybės sutartį. Siekdamas patikrinti, ar šios prievolės vykdymo vieta atitinka vietą, kur yra<?PAGE NO="18"?> butas, kuriam taikomas bendrosios nuosavybės režimas, nacionalinis teismas, remdamasis šią prievolę reglamentuojančiu įstatymu, turi nustatyti šią vykdymo vietą pagal teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos valstybės kolizines normas.</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>