Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

DEAN SPIELMANN IŠVADA,

pateikta 2026 m. rugsėjo 3 d.(1)

Byla C‑478/25

TECHNIKI PROSTASIAS PERIVALLONTOS A.E.

prieš

Ypourgos Anaptyxis,

Ypourgos Perivallontos kai Energeias,

Ypourgos Naftilias kai Nisiotikis Polikis,

Ypourgos Esoterikon,

Ypourgos Ethnikis Oikonomias kai Oikonomikon,

dalyvaujant

Organismos Limenos Peiraios A.E.,

HELLENIC ENVIRONMENTAL CENTER MONOPROSOPI ANONYMI ETAIREIA DIACHEIRISIS KAI EPEXERGASIAS PETRELAIOEIDON KATALOIPON A.E. (HEC A.E.),

ANTIPOLLUTION MONOPROSOPI ANONYMI NAFTILIAKI ETAIREIA (ANTIPOLLUTION)

(Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba, Graikija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva (ES) 2019/883 – Uosto priėmimo įrenginiai, į kuriuos pristatomos laivų atliekos – 2 straipsnio 9 punktas – Sąvoka „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“ – Uosto operatoriaus kompetencijos “






 Įžanga

1.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba, Graikija) prašo išaiškinti Direktyvą (ES) 2019/883 dėl uosto priėmimo įrenginių, į kuriuos pristatomos laivų atliekos(2). Šioje direktyvoje reikalaujama įrengti tinkamus uosto įrenginius, į kuriuos laivai galėtų pristatyti savo atliekas, kartu numatant sistemą, kuria laivų operatoriai skatinami jais veiksmingai naudotis ir atgrasomi nuo galimo ketinimo išmesti atliekas į jūrą.

2.        Tokiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje kilo ginčas tarp Pirėjuje (Graikija) įsteigtos bendrovės TECHNIKI PROSTASIAS PERIVALLONTOS AE (toliau – TPP), vykdančios veiklą, be kita ko, laivų atliekų ir krovinių likučių priėmimo ir tvarkymo srityje, ir penkių Graikijos ministerijų dėl ministrų sprendimo(3), kuriuo minėta direktyva perkeliama į nacionalinę teisės sistemą, nuostatos panaikinimo.

3.        Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, nors pagrindinėje byloje nagrinėjamame ministrų sprendime  pakartota tos pačios direktyvos pateikta sąvokos „uostas“ apibrėžtis kaip „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“, kartu jame sąvoka „inkaravimo vieta“ apibrėžta kaip „nustatyta jūros teritorija netoli uosto, esanti už uosto operatoriaus kompetencijos teritorijos ribų, bet priklausanti atitinkamos uosto direkcijos kompetencijai“(4).

4.        Ieškinyje, pareikštame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, TPP teigia, kad ši sąvokos „inkaravimo vieta“ apibrėžtis yra pernelyg plati, palyginti su Direktyvos 2019/883 taikymo sritimi, nes ši direktyva esą taikoma tik inkaravimo vietoms, priklausančioms uosto operatoriaus kompetencijos teritorijai. Neteigdama, kad tokia apibrėžtis iš esmės nesuderinama su nagrinėjama direktyva, TPP mano, kad ją priimdamas nacionalinės teisės aktų leidėjas pažeidė nacionalines įgaliojimus suteikiančias nuostatas, pagal kurias jis privalo neperžengti perkeliamos direktyvos turinio ribų. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2019/883 2 straipsnio 9 punkte vartojamą formuluotę „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“, kad galėtų priimti sprendimą dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo veiksmų teisėtumo pagal nacionalinę teisę.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

5.        Direktyvos 2019/883 10, 12, 14, 18 ir 51 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(10)      nepaisant tų reglamentavimo sistemos pokyčių, atliekos tebėra išmetamos į jūrą, didele kaina aplinkai, visuomenei ir ekonomikai. Tokią padėtį lemia keli veiksniai: uostuose ne visuomet yra tinkami uosto priėmimo įrenginiai, įgyvendinimas dažnai yra nepakankamas ir trūksta paskatų pristatyti atliekas į krantą;

<...>

(12)      REFIT vertinimas[(5)] <...> parodė, kad Direktyva 2000/59/EB[(6)] nėra visiškai veiksminga dėl neatitikimų MARPOL konvencijoje nustatytai sistemai(7)]. Be to, valstybės narės skirtingai aiškina pagrindines tos direktyvos sąvokas, pavyzdžiui, įrenginių tinkamumo, išankstinio pranešimo apie atliekas, privalomo atliekų pristatymo į uosto priėmimo įrenginius sąvokas ir pagal tvarkaraštį plaukiojantiems laivams taikomas išimtis. REFIT vertinimo išvadose raginama tas sąvokas kuo labiau suvienodinti ir visiškai suderinti su [Marpol 73/78] konvencija, kad būtų išvengta bereikalingos administracinės naštos uostams ir uostų naudotojams;

<...>

(14)      Sąjungos jūrų politika turėtų būti siekiama užtikrinti aukštą jūros aplinkos apsaugos lygį atsižvelgiant į jūrinių teritorijų įvairovę Sąjungoje. Ji turėtų būti grindžiama principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala jūros aplinkai pirmiausia turėtų būtų atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad žalą atlyginti turėtų teršėjas;

<...>

(18)      kasmet Sąjungoje į jūras ir vandenynus patenka labai daug plastiko. Nors daugumoje jūrinių teritorijų didžiosios dalies į jūrą patekusių šiukšlių šaltinis yra sausumoje vykdoma veikla, laivybos pramonė, įskaitant žvejybos ir pramoginės laivybos sektorius, taip pat labai prisideda prie taršos, nes atliekos, įskaitant plastiką ir nebenaudojamus žvejybos įrankius, išmetamos tiesiai į jūrą;

<...>

(51)      Sąjungai būdingi regioniniai uostų lygmens skirtumai, kaip matyti ir iš Komisijos atlikto teritorinio poveikio vertinimo. Uostų skirtumus lemia geografinė vietovė, dydis, administracinė struktūra ir nuosavybės forma, taip pat tai, kokio tipo laivai juose paprastai lankosi. Be to, atliekų tvarkymo sistemos atspindi savivaldybių lygmens ir atliekoms tvarkyti vėlesniais etapais skirtos infrastruktūros skirtumus[.]“

6.        Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ nurodyta:

„Šia direktyva siekiama apsaugoti jūros aplinką nuo laivų, kurie naudojasi Sąjungos uostais, išmetamų atliekų neigiamo poveikio ir kartu užtikrinti sklandžią jūrų laivybą, užtikrinant geresnį tinkamų uosto priėmimo įrenginių prieinamumą ir naudojimą bei užtikrinant geresnį atliekų pristatymą į tuos įrenginius.“

7.        Minėtos direktyvos 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ 9 punkte numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<...>

9)      uostas – vieta arba geografinė teritorija, paruošta tvarkomaisiais darbais ir įranga, iš esmės skirtais tam, kad būtų galima priimti laivus, įskaitant uosto jurisdikcijai priklausančią inkaravimo vietą[.]“

8.        Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta:

„Šios direktyvos tikslais, siekiant nepagrįstai negaišinti laivų, valstybės narės gali nuspręsti 6, 7 ir 8 straipsnių taikymo tikslais uostų inkaravimo vietos nepriskirti savo uostams.“

9.        Direktyvos 2019/883 6, 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, atitinkamai reglamentuojančios pareigas, susijusias su išankstiniu pranešimu apie atliekas, laivų atliekų pristatymu ir išlaidų padengimo sistemomis.

 Graikijos teisė

10.      Direktyva 2019/883 į Graikijos teisės sistemą buvo perkelta pagrindinėje byloje nagrinėjamu ministrų sprendimu.

11.      Šio ministrų sprendimo  2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.      Šiame ministrų sprendime:

<...>

i)      uostas – vieta arba geografinė teritorija, paruošta tvarkomaisiais darbais ir įranga, iš esmės skirtais tam, kad būtų galima priimti laivus, įskaitant uosto jurisdikcijai priklausančią inkaravimo vietą;

<...>

x)      inkaravimo vieta – nustatyta jūros teritorija netoli uosto, esanti už uosto operatoriaus kompetencijos teritorijos ribų, bet priklausanti atitinkamos uosto direkcijos kompetencijai, kurioje laivams gali būti leidžiama trumpam laikui prisišvartuoti ir atlikti tokius veiksmus, kaip antai papildyti degalus, pakeisti įgulą, papildyti maisto atsargas ir t. t.“

12.      Minėto ministrų sprendimo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Ypourgos Naftilias kai Nisiotikis Politikis [Laivybos ir salų politikos ministro] sprendimu inkaravimo vietai gali būti netaikomi [Direktyvos 2019/883] 6, 7 ir 8 straipsniai. Toks sprendimas priimamas kompetentingo uosto operatoriaus prašymu, kuris savo ruožtu nagrinėjamas tik tuo atveju, jei dėl atliekų pristatymo į atitinkamą inkaravimo vietą laivai būtų nepagrįstai gaišinami arba tai keltų pavojų aplinkos apsaugai.“

13.      To paties ministrų sprendimo  5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šiems uosto atliekų priėmimo įrenginiams kiekviename uoste, įskaitant inkaravimo vietą, turi būti parengiamas ir įgyvendinamas tinkamas atliekų priėmimo ir tvarkymo planas, kurį prižiūri ir už kurį atsako uosto operatorius <...>“

14.      Galiausiai iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal atitinkamas įgaliojimus suteikiančias nuostatas priimti norminiai aktai, kuriais į nacionalinę teisę perkeliamos direktyvos (kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas ministrų sprendimas, kuriuo perkelta Direktyva 2019/883), viršija įgaliojimų ribas, jei juose nustatomos teisės normos, kuriomis nesiekiama perkelti direktyvos, o peržengiamos jos ribos. Šiuo požiūriu tokie aktai yra neteisėti.

 Pagrindinė byla, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

15.      2021 m. gruodžio 15 d. TPP pareiškė ieškinį dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo ministrų sprendimo  2 straipsnio 1 dalies x punkto (toliau – ginčijama nuostata) panaikinimo. Šis ieškinys buvo pareikštas penkioms Graikijos valstybės ministerijoms(8).

16.      Trys bendrovės buvo pripažintos į bylą įstojusiomis šalimis pagrindinėje byloje, siekiančiomis paremti ginčijamos nuostatos galiojimą. Jų teisėtas interesas įstoti į bylą buvo pripažintas atsižvelgiant į tai, kad jos veikia sektoriuje, kuriam ši nuostata daro poveikį.

17.      Tai, pirma, Pirėjuje įsteigta bendrovė Organismos Limenos Peiraios AE (toliau – OLP). Iš bylos medžiagos matyti, kad ši bendrovė yra Pirėjaus uosto operatorė pagal 2016 m. birželio 24 d. OLP ir Graikijos valstybės sudarytą koncesijos sutartį dėl tam tikrų Pirėjaus uosto plotų ir nekilnojamojo turto naudojimo ir eksploatavimo, kuri buvo patvirtinta Įstatymu Nr. 4404/2016 ir įgijo įstatymo galią (toliau – koncesijos sutartis)(9); tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

18.      Antra, taip pat tai Pirėjuje įsteigta bendrovė HELLENIC ENVIRONMENTAL CENTER MONOPROSOPI ANONYMI ETAIREIA DIACHEIRISIS KAI EPEXERGASIAS PETRELAIOEIDON KATALOIPON AE (toliau – HEC) ir Pirėjuje įsteigta bendrovė ANTIPOLLUTION MONOPROSOPI ANONYMI NAFTILIAKI ETAIREIA (toliau – Antipollution). Iš Graikijos vyriausybės pastabų matyti, kad bendrovė HEC veikia skystųjų atliekų srityje, o bendrovė Antipollution – kietųjų atliekų srityje; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šios dvi bendrovės teikia paslaugas laivams, be kita ko, Pirėjaus uoste, pagal sutartis, sudarytas atlikus viešojo pirkimo procedūras(10). TPP veikia tame pačiame sektoriuje kaip ir bendrovės HEC bei Antipollution. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ji teigia turinti teisę teikti savo paslaugas laivams, kurie, be kita ko, įplaukia į prieplaukas netoli Pirėjaus uosto.

19.      Ieškinio, pareikšto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, pirmuoju pagrindu TPP teigia, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas viršijo įgaliojimus suteikiančių teisės aktų ribas, kai ginčijama apibrėžtimi nustatė normas, peržengiančias Direktyvos 2019/883 taikymo sritį, nors tai galėjo būti padaryta tik įstatymu. Reikia priminti, kad TPP tvirtina, jog sąvoka „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 9 punktą, apima tik inkaravimo vietas, priklausančias uosto operatoriaus kompetencijai, o ne inkaravimo vietas, esančias už šios kompetencijos ribų, priešingai, nei numatyta ginčijamoje nuostatoje.

20.      Kitu ieškinio pagrindu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme TPP teigia, kad ginčijama nuostata, išplečiant minėta direktyva nustatytų pareigų apimtį, pernelyg ribojama veiklos vykdytojų, kurie, kaip ir TPP, veikia atitinkamame sektoriuje, laisvė užsiimti verslu.

21.      Kalbant apie šio teiginio kontekstą, reikia pažymėti, kad ginčijamoje nuostatoje netiesiogiai įtvirtinta tai, ką čia vadinsiu „tarpine teritorija“, t. y. teritorija, esanti už uosto operatoriaus kompetencijos ribų, bet priklausanti uosto direkcijos kompetencijai. Iš šios nuostatos taip pat matyti, kad šioje teritorijoje esančios inkaravimo vietos pagal apibrėžtį yra už uosto operatoriaus kompetencijos ribų.

22.      Vis dėlto ginčijamoje nuostatoje nurodytą pastarąją kompetenciją suprantu kaip koncesijos sutartyje apibrėžtą kompetenciją. Iš tiesų, iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamos inkaravimo vietos (patenkančios į „tarpinę teritoriją“) yra priskirtos „artimiausio“ uosto operatoriaus atsakomybei(11). Vis dėlto neatrodo, kad šis priskyrimas gali kilti iš koncesijos sutarties (nes nagrinėjamos teritorijos apibrėžiamos būtent tuo, kad yra už uosto operatoriaus kompetencijos ribų), todėl, panašu, yra nacionalinio reglamentavimo pasekmė(12). Taigi atrodo, kad būtent šiuo pagrindu „artimiausio“ uosto operatoriui tenka atsakomybė parengti ir įgyvendinti tinkamą atliekų priėmimo ir tvarkymo planą, skirtą laivams, kurie naudojasi „tarpinėje teritorijoje“ esančiomis inkaravimo vietomis.

23.      OLP, kaip nagrinėjamo uosto operatorė, atrodo, įgyvendino šią teisės aktuose nustatytą atsakomybę, pavesdama bendrovėms HEC ir Antipollution teikti laivų atliekų surinkimo paslaugas atitinkamoje „tarpinėje teritorijoje“.

24.      Šiomis aplinkybėmis šios išvados 20 punkte nurodytas TPP teiginys, regis, susijęs su tuo, kad, kaip paaiškina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, „tarpinėje teritorijoje“ esančiomis inkaravimo vietomis besinaudojančių laivų operatoriai gali sudaryti atliekų surinkimo sutartis tik su taip pasirinktais paslaugų teikėjais.

25.      TPP laikosi nuomonės, kad tokia padėtimi visų pirma pažeidžiamas SESV 120 straipsnis(13), nes nustatant tai, ką ši šalis vadina monopoliu, uostų operatoriams suteikiamas nepagrįstas pranašumas(14).

26.      Bendrovės OLP, HEC ir Antipollution prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme tvirtina, kad Direktyvos 2019/883 2 straipsnio 9 punkte inkaravimo vietos apibrėžiamos kaip patenkančios į sąvoką „uostas“ remiantis toje pačioje nuostatoje vartojama sąvoka „uosto jurisdikcija“, o ne uosto operatoriaus kompetencija. Dėl šios priežasties pagal šią direktyvą inkaravimo vietos, „priklausančios atitinkamos uosto direkcijos kompetencijai“(15), patektų į „uosto“ sąvokos apibrėžtį, net jei nepriklausytų pastarojo operatoriaus kompetencijai.

27.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, siekiant priimti sprendimą dėl jame TPP nurodyto pirmojo pagrindo, susijusio su tariamu nacionalinės teisės aktų leidėjo įstatymu suteiktų įgaliojimų viršijimu, apibendrinto šios išvados 19 punkte, būtina išaiškinti minėtos direktyvos 2 straipsnio 9 punkte vartojamų žodžių „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“ reikšmę.

28.      Šiomis aplinkybėmis 2025 m. birželio 11 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2025 m. liepos 17 d., Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyva [2019/883] turi būti aiškinama taip, kad:

–        inkaravimo vietos, kurios yra už uosto operatoriaus kompetencijos teritorijos ribų, bet atitinkamos uosto direkcijos kompetencijos teritorijoje, yra „uosto jurisdikcijai“ priklausančios inkaravimo vietos, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 9 punktą,

arba

–        nacionalinės teisės aktų leidėjas, kai perkelia direktyvą į nacionalinės teisės sistemą, turi nurodyti, ar „uosto jurisdikcija“ apima ne tik uosto operatoriaus, bet ir atitinkamos uosto direkcijos kompetenciją,

arba

–        neteisingas nė vienas iš šių aiškinimų, todėl aptariamos inkaravimo vietos nepatenka į direktyvos taikymo sritį?“

29.      Rašytines pastabas pateikė TPP, OLP, HEC, Antipollution, Graikijos vyriausybė ir Komisija.

 Analizė

30.      Šioje byloje reikia išsiaiškinti, ar žodžiai „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2019/883 2 straipsnio 9 punktą, turi būti apibrėžiami remiantis uosto operatoriaus kompetencijos teritorija, nustatyta atitinkamo operatoriaus (šiuo atveju – OLP) ir atitinkamos valstybės narės (šiuo atveju – Graikijos Respublikos) sudarytoje koncesijos sutartyje, ar vis dėlto ši sąvoka turi būti suprantama plačiau, kaip apimanti ir plotą, esantį už šios kompetencijos teritorijos ribų, bet vis dar patenkantį į atitinkamos uosto direkcijos kompetencijos teritoriją.

31.      Prieš pradėdamas analizę, pirmiausia aptarsiu pagrindinius minėtos direktyvos aspektus. Paskui pateiksiu keletą pastabų dėl tam tikrų šio prašymo elementų, kurie yra svarbūs siekiant tinkamai suvokti šiuo atveju nagrinėjamos problemos esmę. Galiausiai paaiškinsiu, kad „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 9 punktą, reiškia inkaravimo vietas, patenkančias į institucijos (ar institucijų), pagal nacionalinę teisę vykdančios su atitinkamo uosto veikla susijusius įgaliojimus, kompetenciją, neatsižvelgiant į tai, kaip nacionalinėje teisėje apibrėžta uosto operatoriaus kompetencijos teritorija, kai šiam operatoriui pagal su valstybe sudarytą koncesijos sutartį galėjo būti patikėta vykdyti dalį šių įgaliojimų.

 Pirminės pastabos dėl Direktyvos 2019/883

32.      Kaip teisingai pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal Direktyvos 2019/883 1 straipsnį ja siekiama „apsaugoti jūros aplinką nuo laivų, kurie naudojasi Sąjungos uostais, išmetamų atliekų neigiamo poveikio ir kartu užtikrinti sklandžią jūrų laivybą, užtikrinant geresnį tinkamų uosto priėmimo įrenginių prieinamumą ir naudojimą bei užtikrinant geresnį atliekų pristatymą į tuos įrenginius“.

33.      Šiuo aspektu šia direktyva, be kita ko, Sąjungos teisėje įgyvendinami valstybių narių įsipareigojimai pagal Marpol 73/78 konvenciją, parengtą Tarptautinėje jūrų organizacijoje (TJO), kurioje nustatytos kovos su jūros aplinkos tarša taisyklės. Reikia priminti, kad Marpol 73/78 konvencijos susitariančiosios šalys įsipareigojo „užkirsti kelią <...> teršti jūros aplinką išmetant kenksmingas medžiagas arba nuotekas, kuriose yra tokių medžiagų“, apibrėžtas keliuose šios konvencijos prieduose(16).

34.      Nesant reikalo dabar išsamiai nagrinėti Marpol 73/78 konvencijoje ir minėtoje direktyvoje nustatytų sistemų tarpusavio santykio, reikia pažymėti, pirma, kad priimdamas šią direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas sukonkretino tikslą kovoti su neigiamu atliekų poveikiu jūros aplinkai ir numatė konkrečias pareigas pristatyti laivų atliekas vykdant uosto veiklą. Taigi būtent šios pareigos yra Direktyvoje 2019/883 nustatytos teisinės sistemos esmė(17).

35.      Konkrečiau, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia minėto tikslo, pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį reikalaudamas, kad valstybės narės užtikrintų, kad „būtų prieinami [tinkami] uosto priėmimo įrenginiai“. Šiuo tikslu valstybės narės, be kita ko, turi užtikrinti, „kad <...> kiekviename uoste būtų parengiamas ir įgyvendinamas tinkamas atliekų priėmimo ir tvarkymo planas“(18). Šiomis aplinkybėmis minėtoje direktyvoje apibrėžiama konkreti atliekų pristatymo tvarka, išsamiai nurodant kapitonui, laivo operatoriui arba agentui, atsižvelgiant į konkretų atvejį, tenkančias pareigas „iš anksto pranešti apie atliekas“ ir prieš išplaukiant iš uosto pristatyti visas atliekas(19).

36.      Antra, siekiant paskatinti faktiškai pristatyti laivų atliekas ir užkirsti kelią jų išmetimui į jūrą, toje pačioje direktyvoje numatyta netiesioginių mokesčių sistema, t. y. mokesčiai, kurių dydis iš principo nepriklauso nuo to, ar atliekos faktiškai pristatomos(20).

37.      Trečia, tam tikromis sąlygomis valstybės narės gali nukrypti nuo ką tik trumpai aprašytų taisyklių.

38.      Taigi, nors Direktyvoje 2019/883 nustatytos pareigos taikomos visiems į valstybės narės uostą įplaukiantiems arba jame veiklą vykdantiems laivams, išskyrus tam tikrų rūšių laivus, ir visiems valstybių narių uostams(21), į kuriuos šie laivai paprastai įplaukia, valstybės narės, siekdamos išvengti nepagrįsto laivų gaišinimo, gali nuspręsti, kad pareigos iš anksto pranešti apie atliekas, jas pristatyti ir taikyti mokesčių sistemą taikymo tikslais uostų inkaravimo vieta jų uostams nepriskiriama(22).

39.      Be to, tam tikromis sąlygomis laivui gali būti leidžiama tęsti kelionę nepristačius atliekų, visų pirma kai teikiamos reguliarios paslaugos, apimančios dažną įplaukimą į uostus, arba kai užtikrinama, kad atliekos bus pristatytos ir mokesčiai sumokėti viename iš laivo maršruto uostų(23)

40.      Galiausiai mažiems nekomerciniams uostams, kuriems būdingas retas ar nedidelės apimties tik pramoginių laivų eismas, gali būti netaikomos pareigos rengti atliekų priėmimo ir tvarkymo planus, jei jų uosto priėmimo įrenginiai yra integruoti į atliekų tvarkymo sistemą, kurią valdo atitinkama savivaldybė(24).

41.      Taigi, atsižvelgdamas į šį bendrą teisinį kontekstą, dabar pereinu prie pagrindinės bylos teisinio pagrindo ir dėl jo kylančios konkrečios problemos.

 Kelios pastabos dėl teisinio pagrindo ir dėl šio klausimo dalyko

42.      Siekiant geriau apibrėžti problemą, kurią Teisingumo Teismo prašoma išnagrinėti šioje byloje, būtina pateikti trijų rūšių paaiškinimus, susijusius atitinkamai su nacionaliniu teisiniu pagrindu, pateikto prejudicinio klausimo dalyku ir papildomu teisiniu aspektu, kurį nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

43.      Pirma, dėl nacionalinio teisinio pagrindo reikia priminti, kad ginčijamoje nuostatoje, apibrėžiant sąvoką „inkaravimo vieta“ pagrindinėje byloje nagrinėjamo ministrų sprendimo  ir Direktyvoje 2019/883 nustatytų pareigų taikymo tikslais, daromas skirtumas tarp, viena vertus, uosto operatoriaus kompetencijos teritorijos ir, kita vertus, atitinkamos uosto direkcijos kompetencijos teritorijos. Vis dėlto, nors iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo atveju OLP veikia kaip uosto operatorė ir kad jos kompetencija nustatyta koncesijos sutartyje(25) (taip pat norminėje nuostatoje, kurią jau minėjau(26)), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo, kas yra atitinkama uosto direkcija.

44.      Šiuo klausimu iš Graikijos vyriausybės pastabų, regis, matyti, kad ši institucija yra per tam tikras ministerijas veikianti Graikijos valstybė(27), o TPP teigia, kad sąvoka „uosto direkcija“ konkrečiau reiškia uosto policiją (pakrančių apsaugos tarnybą). Aišku, kad tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

45.      Šis patikslinimas leidžia man, antra, aptarti konkretų pagrindinės bylos ginčo aspektą, dėl kurio buvo pateiktas prejudicinis klausimas. TPP prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme neginčija to, kad HEC ir Antipollution gali siūlyti savo paslaugas „tarpinėje teritorijoje“(28). Iš tiesų TPP teiginys, kad ji negali teikti savo paslaugų, atrodo, sutampa su šios teritorijos įtraukimo į Direktyvos 2019/883 taikymo sritį ginčijimu, grindžiamu tariamu nacionalinės teisės aktų leidėjo įstatymu suteiktų įgaliojimų viršijimu.

46.      Kitaip tariant, TPP teiginys, kad ginčijama nuostata išplečiama šios direktyvos taikymo sritis, nėra grindžiamas jokiu nesuderinamumu su šia direktyva, o susijęs tik su tariamu tokio nacionalinės teisės aktų leidėjo veiksmo neteisėtumu pagal nacionalinę teisę. Taigi būtent dėl šio pagrindinės bylos aspekto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo būtinybė nustatyti tos pačios direktyvos 2 straipsnio 9 punkte vartojamų žodžių „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“ apimtį.

47.      Vis dėlto, papildant ką tik pateiktus paaiškinimus, trečia, reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabose atskleidžiamas dar vienas teisinis aspektas. Iš tiesų jau pažymėjau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme TPP taip pat, remdamasi SESV 120 straipsniu, kritikuoja tai, kad negali teikti paslaugų, nes, jos teigimu, ginčijamoje nuostatoje pateikta sąvokos „inkaravimo vieta“ apibrėžtimi sukuriant monopolį, uostų operatoriams suteikiamas nepagrįstas pranašumas, kaip paaiškinau šios išvados 20–25 punktuose.

48.      Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl šito nepateikia jokio klausimo, jis pažymi, kad atsakymas į pateiktą prejudicinį klausimą turės būti suformuluotas atsižvelgiant tiek į šią pirminės teisės nuostatą, tiek į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 straipsnį(29). Siekdamas kuo geriau padėti Teisingumo Teismui, analizės, kurią dabar pradėsiu, pabaigoje trumpai grįšiu prie šio aspekto.

 Dėl sąvokos „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“

49.      Reikia priminti, kad prejudicinis klausimas susijęs su sąvoka „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“, kuri yra vienas iš Direktyvos 2019/883 2 straipsnio 9 punkte apibrėžtos sąvokos „uostas“ elementų; ši sąvoka apibrėžiama kaip „vieta arba geografinė teritorija, paruošta tvarkomaisiais darbais ir įranga, iš esmės skirtais tam, kad būtų galima priimti laivus, įskaitant uosto jurisdikcijai priklausančią inkaravimo vietą“(30). Kaip jau pažymėjau šioje išvadoje, iš esmės kyla klausimas, ar ši inkaravimo vieta turi būti apibrėžiama remiantis uosto operatoriaus kompetencijos teritorija, nustatyta koncesijos sutartyje, ar ji gali būti suprantama kaip apimanti vietovę, esančią už šios sutartimi nustatytos kompetencijos teritorijos ribų, bet patenkančią į atitinkamos uosto direkcijos kompetencijos teritoriją.

50.      Pritardamas bendrovių OLP, Antipollution ir HEC, Graikijos vyriausybės ir Komisijos išreikštai nuomonei, laikausi nuomonės, kad žodžių „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“ apimtis ir galiausiai sąvokos „uostas“ apimtis minėtoje direktyvoje nustatytų pareigų įgyvendinimo tikslais negali priklausyti nuo to, kaip nacionalinėje teisėje apibrėžta uosto operatoriaus kompetencijos teritorija.

51.      Pirmiausia reikia pažymėti, kad šioje byloje nekyla sunkumų dėl minėtos direktyvos 2 straipsnio 9 punkte (31) vartojamos sąvokos „inkaravimo vieta“ supratimo, nes įprasta jos reikšmė reiškia vietą, kurioje laivai gali stovėti ir vykdyti laivo ir uosto sąveikos veiklą, pavyzdžiui, apsirūpinti degalais, pakeisti įgulą ir gauti atsargų(32).

52.      Šiuo atveju sunkumų veikiau kelia tos pačios direktyvos nuostatoje vartojama sąvoka „uosto jurisdikcija“. Iš tiesų, apibrėžus šią sąvoką, tampa aišku, kad šios jurisdikcijos ribose esančios inkaravimo vietos patenka į Direktyvos 2019/883 taikymo sritį. Taigi dabar sutelksiu dėmesį būtent į šias sąvokas.

53.      Reikia pažymėti, kad minėtos sąvokos nėra apibrėžtos. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, „iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą“(33).

54.      Taigi, pirma, kalbant apie Direktyvos 2019/883 2 straipsnio 9 punkto formuluotę, man atrodo, kad sąvoka „uosto jurisdikcija“(34) įprasta reikšme nurodo bendrąją kompetencijos sąvoką, suprantamą kaip „viešosios valdžios institucijos gebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus“(35) arba kaip „gebėjimas įgyvendinti įgaliojimus situacijoje, apibrėžtoje pagal jai būdingus požymius (pobūdį, dalyką, vietą...)“(36). Iš tiesų sąvoka „jurisdikcija“, suprantama plačiąja prasme, „artima panašiam angliškam žodžiui (jurisdiction), kiek pasenusiam valdžios, suvereniteto sinonimui“, o tarptautinėje teisėje būtent ji dažnai vartojama kaip kompetencijos (valstybės ar tarptautinės organizacijos) sinonimas(37).

55.      Man atrodo, kad būtent šia bendrąja prasme, kaip kompetencijos sinonimas, sąvoka „jurisdikcija“ vartojama ir šios direktyvos 2 straipsnio 9 punkte, o tai, beje, matyti iš kai kurių kalbinių versijų, kuriose šioje nuostatoje vietoj sąvokos „jurisdikcija“ vartojama sąvoka „kompetencija“(38).

56.      Tai leidžia man, pritariant Graikijos vyriausybei, teigti, kad, atsižvelgiant į tai, jog minėtoje direktyvoje nepatikslinta nei institucijos, turinčios įgyvendinti tokią jurisdikciją, pobūdis, nei kompetencijų, kurios turi būti suteiktos šiai institucijai, pobūdis, šiuos aspektus turi nustatyti valstybės narės, žinoma, su sąlyga, kad nebūtų pakenkta nagrinėjamos direktyvos veiksmingumui(39).

57.      Iš šios pastabos matyti, kad tos pačios direktyvos 2 straipsnio 9 punkte nurodytos uosto jurisdikcijai priklausančios inkaravimo vietos yra inkaravimo vietos, esančios teritorijoje, priklausančioje vienos ar kelių institucijų, kurioms pagal taikytiną nacionalinę teisę pavesta įgyvendinti su uosto veikimu susijusius įgaliojimus, kompetencijai, tačiau tokia institucija nebūtinai turi būti tam tikros kategorijos subjektas, pavyzdžiui, uosto operatorius, todėl šios atsakomybės apimtis nebūtinai turi sutapti su kompetencijos, suteiktos tokiam operatoriui visų pirma pagal jo ir valstybės sudarytą koncesijos sutartį, apimtimi.

58.      Antra, aiškinimą, pagal kurį nagrinėjama sąvoka turi būti suprantama plačiai, neapsiribojant konkrečia subjektų kategorija ir jų kompetencijos ribomis, patvirtina ir Direktyvos 2019/883 2 straipsnio 9 punkto kontekstas.

59.      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino Sąjungos uostų administravimo skirtumus, visų pirma pažymėdamas, kad „[Sąjungos u]ostų skirtumus lemia geografinė vietovė, dydis, administracinė struktūra ir nuosavybės forma“(40). Man atrodo, kad ši aplinkybė gana aiškiai prieštarauja išvadai, pagal kurią sąvoka „uosto jurisdikcija“ (ir šiai jurisdikcijai priklausančios inkaravimo vietos) būtų apribota uosto operatoriui suteiktos kompetencijos apimtimi, nes atsakomybės už uostų veiklą organizavimas įvairiose valstybėse narėse gali skirtis.

60.      Kaip pažymi Komisija, šiuo klausimu valstybėms narėms palikta veiksmų laisvė matoma ir Direktyvos 2019/883 4 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią „[a]titinkamos uostų direkcijos arba, jei jų nėra, atitinkamos institucijos užtikrina, kad atliekų pristatymo ar priėmimo operacijos būtų vykdomos laikantis pakankamų saugos priemonių, siekiant uostuose, kuriems taikoma ši direktyva, išvengti rizikos žmonėm[s] ir aplinkai“. Taigi šios su saugiu uosto priėmimo įrenginių naudojimu susijusios pareigos nebūtinai tenka uosto operatoriui, nors bent jau inkaravimo vietų atveju logiška būtų jas nustatyti būtent jam, jei į sąvoką „uosto jurisdikcija“, taigi ir į visos šios direktyvos taikymo sritį, patektų tik jo kompetencijai priklausančios inkaravimo vietos.

61.      Galiausiai, trečia, aiškinimą, pagal kurį sąvoka „uosto jurisdikcija“, kiek tai susiję su inkaravimo vietų įtraukimu į minėtos direktyvos taikymo sritį, turi būti suprantama plačiai ir nepriklauso nuo sutartyje nustatytos uosto operatoriaus kompetencijos teritorijos ribų, patvirtina ir tai, kad atsižvelgiama į Reglamentą (ES) 2017/352, kuriuo nustatoma uosto paslaugų teikimo sistema ir bendros finansinio uostų skaidrumo taisyklės(41). Šis reglamentas, be kita ko, taikomas laivuose susidarančių atliekų ir krovinių likučių surinkimui(42), o „uosto operatorių“ ir „kompetentingą instituciją“ nurodo kaip alternatyvius (ar lygiagrečius) jame nustatytų pareigų vykdytojus, nesusiedamas šios atsakomybės įgyvendinimo išimtinai su vienu ar kitu(43). Taigi šis platesnio norminio konteksto aspektas taip pat patvirtina Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį palikti valstybėms narėms nustatyti konkrečią institucinę laivų atliekų surinkimo valdymo tvarką, nenustatant reikalavimo, kad atsakomybė šioje srityje būtų pavesta konkrečiai subjektų kategorijai.

62.      Galiausiai siūlomą aiškinimą patvirtina ir tos pačios direktyvos tikslas – apsaugoti jūros aplinką nuo laivų, kurie naudojasi Sąjungos uostais, išmetamų atliekų neigiamo poveikio.

63.      Šiuo požiūriu manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimas įtraukti inkaravimo vietas į sąvoką „uostas“ ir taip joms taikyti Direktyva 2019/883 nustatytą suderintą atliekų pristatymo ir surinkimo sistemą, – priešingai, nei buvo iki šios direktyvos priėmimo(44), – rodo jo ketinimą sustiprinti šią apsaugą, kaip tai matyti, be kita ko, iš kai kurių minėtos direktyvos konstatuojamųjų dalių(45).

64.      Šis siekis ypač aiškiai matomas tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, kurioje numatyta, kad, nukrypdamos nuo bendrųjų Direktyvoje 2019/883 nustatytų pareigų, valstybės narės gali nuspręsti 6–8 straipsnių taikymo tikslais uostų inkaravimo vietos nepriskirti savo uostams, kaip pažymėjau šios išvados 38 punkte(46). Vis dėlto ši galimybė priklauso ne nuo šių inkaravimo vietų padėties uosto operatoriaus kompetencijos teritorijos atžvilgiu, o nuo to, ar dėl inkaravimo vietų įtraukimo į minėtos direktyvos taikymo sritį laivai gali būti nepagrįstai gaišinami.

65.      Kitaip tariant, inkaravimo vietos iš esmės įtraukiamos į sąvoką „uostas“ tos pačios direktyvos nuostatų taikymo tikslais, siekiant sustiprinti jūros aplinkos apsaugą. Tik šios išvados ankstesniame punkte nurodytu atveju (taigi tik siekiant išvengti nepagrįsto laivų gaišinimo) jos gali būti neįtrauktos į suderintą režimą, kuriuo valstybės narės įpareigojamos sukurti atliekų surinkimo sistemą.

66.      Taip apibūdintam aplinkosaugos tikslui prieštarautų siauras aiškinimas, pagal kurį sąvoka „uosto jurisdikcija“ būtų apribota uosto operatoriaus kompetencijos teritorija, nes tokiu atveju laivams, inkaruojamiems tokiose teritorijose, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nebūtų taikoma bendroji pareiga pristatyti savo atliekas į sausumoje esančius uosto priėmimo įrenginius, nes valstybės narės neprivalėtų užtikrinti Direktyvos 2019/883 taikymo šioms teritorijoms, kaip iš esmės pažymi visų pirma HEC.

67.      Tokia padėtis padidintų riziką, kad tokiose teritorijose inkaruojamų laivų atliekos bus išmetamos į jūrą, nors šia direktyva kaip tik siekiama šią riziką sumažinti. Be to, vadovaujantis ta pačia logika, toks sąvokos „uosto jurisdikcija“ aiškinimas galėtų paskatinti laivų operatorius, užuot naudojusis kitomis atitinkamo uosto dalimis, teikti pirmenybę naudojimuisi tokiose teritorijose esančiomis inkaravimo vietomis, kad nereikėtų mokėti mokesčių už atliekų surinkimą(47).

68.      Galiausiai, kaip pažymi Komisija, siauras sąvokos „uosto jurisdikcija“ aiškinimas reikštų, kad valstybės narės galėtų apriboti minėtos direktyvos taikymo sritį, nustatydamos siauresnę uosto operatorių kompetencijos sritį. Vis dėlto tai, kaip nacionalinėje teisėje apibrėžiama konkretaus uosto operatoriaus kompetencija, be kita ko, tokia koncesijos sutartimi, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, neturėtų turėti įtakos tos pačios direktyvos taikymo sričiai, antraip būtų pakenkta suderinto režimo veiksmingumui.

69.      Šiems argumentams neturi įtakos TPP pateiktas argumentas, kad iš esmės pozicija, kurios siūlau Teisingumo Teismui laikytis, atitinkamomis nacionalinės teisės aplinkybėmis leistų išvadą, jog visos inkaravimo vietos priskiriamos konkretaus, t. y. artimiausio, uosto operatoriaus kompetencijai, nes, šios šalies teigimu, sąvoka „atitinkama uosto direkcija“ šiuo atveju, kaip jau minėjau šioje išvadoje, reiškia uosto policiją (pakrančių apsaugos tarnybą), kurios kompetencija apima visą Graikijos pakrantę.

70.      Šiuo klausimu šioje išvadoje jau pažymėjau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslina ginčijamoje nuostatoje vartojamos sąvokos „atitinkama uosto direkcija“ reikšmės. Vis dėlto, net jeigu būtų patvirtinta, kad visos Graikijos pakrantėje esančios inkaravimo vietos priskiriamos tam tikro uosto jurisdikcijai, nematau, kodėl tokia išvada savaime prieštarautų mano siūlomam plačiam pastarosios sąvokos aiškinimui, jeigu šios inkaravimo vietos atitinka Direktyvos 2019/883 2 straipsnio 9 punkte pateiktoje apibrėžtyje nustatytus bendruosius kriterijus, t. y. yra „vieta arba geografinė teritorija, paruošta tvarkomaisiais darbais ir įranga, iš esmės skirtais tam, kad būtų galima priimti laivus“(48).

71.      Ši paskutinė aplinkybė iš esmės užbaigia taip suformuluoto klausimo nagrinėjimą. Vis dėlto, kaip jau nurodžiau šioje išvadoje, norėčiau trumpai aptarti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabą, kad tuo atveju, jeigu minėta direktyva iš esmės būtų aiškinama taip, kaip siūlau šioje išvadoje, kiltų klausimas, ar toks aiškinimas neprieštarauja SESV 120 straipsniui ir (arba) Chartijos 16 straipsniui.

72.      Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad, jeigu aiškinant minėtą direktyvą būtų konstatuota, jog sąvoka „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“ apima ir inkaravimo vietas, esančias už uosto operatoriaus kompetencijos teritorijos ribų, reikėtų teikti pirmenybę priešingam aiškinimui, kad būtų užtikrintas minėtas pirminės teisės nuostatas atitinkantis aiškinimo rezultatas ir išvengta išvados dėl negaliojimo.

73.      Laikausi nuomonės, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštas nuogąstavimas yra nepagrįstas.

74.      Pirma, nei Direktyvos 2019/883 2 straipsnio 9 punkte, nei jokioje kitoje šios direktyvos nuostatoje nenumatyta speciali laivų atliekų surinkimo paslaugų konkretaus organizavimo tvarka. Vis dėlto šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjui negalima priekaištauti, kad jis nesilaikė, be kita ko, SESV 120 straipsnyje įtvirtinto atviros rinkos ekonomikos principo arba, konkrečiau, Chartijos 16 straipsnyje įtvirtintos konkretaus veiklos vykdytojo pagrindinės teisės užsiimti verslu, vien dėl to, kad, siekdamas apsaugoti jūros aplinką nuo neigiamo laivų atliekų poveikio, pasirinko plačią sąvokos „uosto jurisdikcija“, taigi ir sąvokos „uostas“, apibrėžtį.

75.      Iš tiesų laikausi nuomonės, kad minėtos direktyvos reglamentuojama sritis yra tokia, kurioje Sąjungos teisės aktų leidėjui tenka atlikti politinį pasirinkimą atspindinčius sudėtingus vertinimus, kai jis turi spręsti jūros aplinkos taršos problemas ir kartu siekti suderinti šių problemų sprendimą su sklandžia jūrų laivyba, kaip tai patvirtina tos pačios direktyvos 1 straipsnis. Taigi tai sritis, kurioje šis teisės aktų leidėjas turi plačią diskreciją(49), o tai reiškia, kad vykdant priimtų priemonių teisminę kontrolę tikrinama tik tai, ar nepadaryta akivaizdžių klaidų, pavyzdžiui, ar nagrinėjama priemonė nėra akivaizdžiai netinkama atsižvelgiant į nurodytą tikslą. Vis dėlto, mano nuomone, sprendimas plačiai apibrėžti minėtas sąvokas toli gražu neatrodo akivaizdžiai netinkamas Direktyva 2019/883 siekiamam tikslui įgyvendinti.

76.      Antra, išsamumo dėlei reikia pažymėti, kad patekimo į jūrų uostuose teikiamų uosto paslaugų rinką klausimas reglamentuojamas Reglamentu 2017/352, kuris, be kita ko, susijęs su uosto paslaugų teikimu, įskaitant, kaip numatyta jo 1 straipsnio 2 dalies e punkte, laivuose susidarančių atliekų ir krovinių likučių surinkimą(50). Iš šio reglamento nuostatų matyti, kad patekimas į šių paslaugų teikimo rinką gali būti ribojamas nustatant paslaugų teikėjų skaičių, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų, pavyzdžiui, egzistuoja vienas iš išvardytų pagrindų ir taikoma nediskriminacinė bei skaidri atrankos procedūra(51)

77.      Ši paskutinė išvada man leidžia galutinai užbaigti šią analizę, kurią atlikęs laikausi nuomonės, kad Direktyvos 2019/883 2 straipsnio 9 punkte vartojama formuluotė „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“ reiškia inkaravimo vietas, patenkančias į institucijos (ar institucijų), pagal nacionalinę teisę vykdančios su atitinkamo uosto veikla susijusius įgaliojimus, kompetenciją, neatsižvelgiant į tai, kaip nacionalinėje teisėje apibrėžta uosto operatoriaus kompetencijos teritorija, kai šiam operatoriui pagal su valstybe sudarytą koncesijos sutartį galėjo būti patikėta vykdyti dalį šių įgaliojimų.

 Išvada

78.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba, Graikija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/883 dėl uosto priėmimo įrenginių, į kuriuos pristatomos laivų atliekos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2010/65/ES ir panaikinama Direktyva 2000/59/EB, 2 straipsnio 9 punktas

turi būti aiškinamas taip:

formuluotė „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“ reiškia inkaravimo vietas, patenkančias į institucijos (ar institucijų), pagal nacionalinę teisę vykdančios su atitinkamo uosto veikla susijusius įgaliojimus, kompetenciją, neatsižvelgiant į tai, kaip nacionalinėje teisėje apibrėžta uosto operatoriaus kompetencijos teritorija, kai šiam operatoriui pagal su valstybe sudarytą koncesijos sutartį galėjo būti patikėta vykdyti dalį šių įgaliojimų.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2010/65/ES ir panaikinama Direktyva 2000/59/EB (OL L 151, 2019, p. 116).


3      Koini ypourgiki apofasi n o 3122.3-15/71164/2021, „Prosarmogi tis ellinikis nomothesias pros tin odigia 2019/883 tou Europaikou Koinovouliou tis 17 apriliou 2019 shetika me tis limenikes egkatastaseis paralavis gia tin paradosi apovliton apo ploia, gia tin tropopoiisi tis odigias 2010/65/UE kai tin katargisi tis odigias 2000/59/CE“ (Bendras ministrų sprendimas „Graikijos teisės aktų suderinimas su 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/883 dėl uosto priėmimo įrenginių, į kuriuos pristatomos laivų atliekos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2010/65/ES ir panaikinama Direktyva 2000/59/EB“) (FEK B' 4790/18.10.2021; toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjamas ministrų sprendimas).


4      Išskirta mano.


5      Direktyvos 2019/883 vertinimas, atliktas pagal Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programą (žr. šios direktyvos 11 konstatuojamąją dalį).


6      2000 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl uosto priėmimo įrenginių, skirtų laivuose susidarančioms atliekoms ir krovinių likučiams (OL L 332, 2000, p. 81; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 358). Ši direktyva buvo panaikinta Direktyva 2019/883.


7      1973 m. lapkričio 2 d. Londone pasirašyta Tarptautinė konvencija dėl teršimo iš laivų prevencijos, papildyta 1978 m. vasario 17 d. protokolu (toliau – Marpol 73/78 konvencija).


8      Ypourgos Anaptyxis kai Ependyseon (vystymosi ir investicijų ministras, Graikija), dabar – Ypourgos Anaptyxis (vystymosi ministras, Graikija); Ypourgos Perivallontos kai Energeias (aplinkos ir energetikos ministras, Graikija); laivybos ir salų politikos ministras; Ypourgos Esoterikon (vidaus reikalų ministras, Graikija) ir Ypourgos Oikonomias (finansų ministras, Graikija), dabar – Ypourgos Ethnikis Oikonomias kai Oikonomikon (nacionalinės ekonomikos ir finansų ministras, Graikija).


9      FEK A’ 126/08.07.2016.


10      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo, kas yra kita šių sutarčių šalis, visų pirma, ar tai yra OLP kaip uosto operatorė.


11      Terminai, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vartoja, kaip suprantu, siekdamas nurodyti subjektą, atsakingą už Direktyvoje 2019/883 nustatytų pareigų įgyvendinimą „tarpinėje teritorijoje“ esančių inkaravimo vietų atžvilgiu.


12      Žr. pagrindinėje byloje nagrinėjamo ministrų sprendimo  5 straipsnio 1 dalį.


13      SESV 120 straipsnyje numatyta, kad „[v]alstybės narės, vykdydamos savo ekonominę politiką, stengiasi prisidėti prie [ESS] 3 straipsnyje apibrėžtų Sąjungos tikslų siekimo ir atsižvelgia į 121 straipsnio 2 dalyje paminėtas bendras gaires. Valstybės narės ir Sąjunga veikia vadovaudamosi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui, ir laikydamosi 119 straipsnyje išdėstytų principų“.


14      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia daugiau informacijos apie tikslias šio teiginio priežastis. Taip pat reikia pažymėti, kad TPP savo rašytinėse pastabose šioje byloje nurodo, jog OLP, pažeisdama Sąjungos teisę (daugiau to nepatikslindama), sudarė atliekų surinkimo sutartis su bendrovėmis HEC ir Antipollution, ir kad TPP pateikė skundą Europos Komisijos Mobilumo ir transporto generaliniam direktoratui.


15      Ginčijamoje nuostatoje vartojami terminai.


16      Žr. Marpol 73/78 konvencijos 1 straipsnio 1 dalį. Reikia pažymėti, kad visos valstybės narės yra šios konvencijos šalys. Sąjunga nėra šios konvencijos šalis, nes joje gali dalyvauti tik valstybės [šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 3 d. Sprendimą Intertanko ir kt. (C‑308/06, EU:C:2008:312, 47–52 punktai)].


17      Žr. Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl uosto priėmimo įrenginių, į kuriuos pristatomos laivų atliekos, kuria panaikinama Direktyva 2000/59/EB ir iš dalies keičiamos Direktyva 2009/16/EB ir Direktyva 2010/65/ES [COM(2018) 33 final], p. 14, kuriame paaiškinami pagrindiniai abiejų sistemų skirtumai ir nurodomi aspektai, dėl kurių buvo siekiama geresnio suderinamumo su Marpol 73/78 konvencija ir Sąjungos teisės aktais.


18      Žr. Direktyvos 2019/883 5 straipsnio 1 dalį. Dėl šios pareigos neįgyvendinimo pagal direktyvą, galiojusią iki Direktyvos 2019/883, t. y. Direktyvą 2000/59, žr. 2007 m. spalio 4 d. Sprendimą Komisija / Suomija (C‑523/06, EU:C:2007:584), 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C‑106/07, EU:C:2007:766), 2008 m. rugsėjo 25 d. Sprendimą Komisija / Italija (C‑368/07, EU:C:2008:523) ir 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Komisija / Ispanija (C‑480/07, EU:C:2008:715).


19      Žr. atitinkamai Direktyvos 2019/883 6 ir 7 straipsnius.


20      Tik tam tikrais ribotais atvejais gali būti imamas tiesioginis mokestis, apskaičiuojamas pagal pristatytų atliekų kiekį ir rūšį, visų pirma tuo atveju, kai pristatomas pernelyg didelis tam tikrų rūšių atliekų kiekis. Visų pirma žr. Direktyvos 2019/883 8 straipsnio 2 dalies c punktą ir jos 4 straipsnio 2 dalies c punktą, kuriame numatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, jog „už pristatymą imami mokesčiai neatgrasytų laivų nuo naudojimosi uosto priėmimo įrenginiais“. Taip pat žr. šios direktyvos 30 konstatuojamąją dalį, pagal kurią „[t]as netiesioginis mokestis turėtų būti mokamas nepriklausomai nuo to, ar atliekos pristatomos, ir turėtų suteikti teisę pristatyti atliekas be jokių papildomų tiesioginių mokesčių“.


21      Iš esmės tai uosto paslaugoms (pavyzdžiui, bunkeriavimo, laivų vedimo ir vilkimo paslaugoms ir pan.) teikti naudojami laivai, taip pat karo laivai arba kiti valstybei priklausantys ar jos eksploatuojami laivai [žr. Direktyvos 2019/883 3 straipsnio 1 dalies a punktą].


22      Žr. Direktyvos 2019/883 3 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.


23      Jeigu dviem pastaraisiais atvejais tokia išimtis nedaro neigiamo poveikio saugiai laivybai, sveikatai, gyvenimo ar darbo laive sąlygoms arba jūros aplinkai (žr. Direktyvos 2019/883 9 straipsnio 1 dalį).


24      Žr. Direktyvos 2019/883 5 straipsnio 5 dalį ir jos 29 konstatuojamąją dalį.


25      Žr. šios išvados 17 punktą.


26      Žr. šios išvados 22 punktą.


27      Iš Graikijos vyriausybės pastabų matyti, kad pagal Įstatymo Nr. 4404/2016, kuriuo patvirtinta koncesijos sutartis, nuostatas Graikijos valstybė vykdo Pirėjaus uosto priežiūrą ir per laivybos ir salų politikos ministrą įgyvendina visą atitinkamą kompetenciją. Ši vyriausybė pažymi, kad pagal šio įstatymo 2 straipsnį OLP veikia kaip Pirėjaus uosto valdymo institucija ir kaip integruotų uosto paslaugų šiame uoste teikėja, o Graikijos valstybė prižiūri visą veiklą minėtame uoste ir to paties uosto sausumos bei jūros teritorijoje pagal koncesijos sutarties nuostatas ir taikytinus teisės aktus.


28      Vis dėlto žr. šios išvados 14 išnašą.


29      Reikia priminti, kad Chartijos 16 straipsnyje įtvirtinama laisvė užsiimti verslu ir numatyta, kad „[l]aisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką“.


30      Išskirta mano.


31      Reikia pažymėti, kad 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/16/EB dėl uosto valstybės kontrolės (OL L 131, 2009, p. 57) 2 straipsnio 7 punkte „laivas inkaravimo vietoje“ apibrėžiamas kaip „uoste ar kitoje uosto jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje esantis laivas, tačiau neprisišvartavęs prie krantinės laivas, palaikantis laivo ir uosto sąveiką“. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/65/EB dėl uostų apsaugos stiprinimo (OL L 310, 2005, p. 28) 3 straipsnio 3 punkte sąvoka „inkaravimo vieta“ įtraukiama į sąvoką „uosto įrenginys“, apibrėžiamą kaip „vietą, kur vyksta laivo ir uosto sąveika; šioms vietoms atitinkamai priskiriamos inkaraviečių, laukimo prieplaukų bei prieigų iš jūros zonos“.


32      Tai, beje, matyti iš pagrindinėje byloje nagrinėjamo ministrų sprendimo  2 straipsnio 1 dalies x punkto. Taip pat šios bylos dalykas nesusijęs su klausimu, ar sąvoka „inkaravimo vieta“ gali būti apribota teritorija, esančia už uosto operatoriaus kompetencijos ribų, o tai, atrodo, matyti iš ginčijamos apibrėžties, nors, panašu, tokios išvados nepatvirtina sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstyti argumentai.


33      Žr., pavyzdžiui, 2023 m. spalio 26 d. Sprendimą LATAM Airlines Group (C‑238/22, EU:C:2023:815, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2026 m. balandžio 16 d. Sprendimą Brännelius (C‑229/24, EU:C:2026:298, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


34      Šios sąvokos panašiai išverstos ir kitose Direktyvos 2019/883 kalbinėse versijose: „Zuständigkeitsbereich des Hafens“ versijoje vokiečių kalba, „jurisdiction of the port“ versijoje anglų kalba, „jurisdicción del puerto“ versijoje ispanų kalba, „sataman toimivalta“ versijoje suomių kalba, „δικαιοδοσ[ία] του λιμένα“ versijoje graikų kalba, „giurisdizione del porto“ versijoje italų kalba, „jurysdykcji portu“ versijoje lenkų kalba, „právomoc prístavu“ versijoje slovakų kalba, „hamnens jurisdiktion“ versijoje švedų kalba ir „jurisdikce přístavu“ versijoje čekų kalba.


35      Žr. CNRTL interneto svetainę, sąvokos „kompetencija“ apibrėžtį, pateikiamą adresu https://www.cnrtl.fr/definition/compétence.


36      Žr. D. Alland ir S. Rials, (red.), Dictionnaire de la culture juridique, Lamy-PUF, Paryžius, 2003, p. 251.


37      Žr. S. Guinchard ir T. Debard (red.), Lexique des termes juridiques 2025–2026, Dalloz, Paryžius, 2025, p. 652, ir F. Rigaux, Droit international privé – Tome I – Théorie générale, Larcier, Briuselis, 1977, p. 94, Nr. 50: „Sąvoka „jurisdiction“ verčiama veikiau kaip „kompetencija“, o ne kaip „jurisdikcija“, kurios reikšmė prancūzų kalboje siauresnė. „Jurisdikcijos“ teorijoje, apimančioje visas tris valstybės valdžios šakas, nustatomos įstatymų leidybos kompetencijos, vykdomosios valdžios institucijų veiklos ir teisminės kompetencijos teritorinės ribos“. Pavyzdžiui, Marpol 73/78 konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „[b]et kurios [k]onvencijos Šalies teisė turi drausti šios [k]onvencijos reikalavimų pažeidimus ir dėl to tos Šalies teisėje turi būti numatytos sankcijos“. Taip pat žr. Direktyvos 2009/16 1 straipsnį, pagal kurį šios direktyvos tikslas – „padėti radikaliai sumažinti galimybę nustatytų standartų neatitinkantiems laivams plaukioti valstybių narių jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse“.


38      Žr. šios išvados 34 išnašoje nurodytas versijas vokiečių, slovakų arba suomių kalbomis.


39      Pagal analogiją žr. 2020 m. birželio 4 d. Sprendimą C.F. (Mokestinis patikrinimas) (C‑430/19, EU:C:2020:429, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2024 m. balandžio 18 d. Sprendimą Heureka Group (Kainų palyginimas internete) (C‑605/21, EU:C:2024:324, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


40      Žr. Direktyvos 2019/883 51 konstatuojamąją dalį.


41      2017 m. vasario 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (OL L 57, 2017, p. 1).


42      Žr. Reglamento 2017/352 1 straipsnio 2 dalies e punktą.


43      Pagal Reglamento 2017/352 2 straipsnio 5 punktą „uosto valdymo įstaiga“ – tai viešoji arba privačioji įstaiga, kurios tikslas, laikantis nacionalinės teisės ar kitų priemonių, neatsižvelgiant į tai, ar vykdoma kita veikla, ar ne, – vykdyti vietos lygiu uosto infrastruktūros administravimą ir valdymą bei vykdyti vieną ar keletą iš šių užduočių atitinkamame uoste: koordinuoti eismą uoste, valdyti eismą uoste, koordinuoti atitinkamame uoste veikiančių veiklos vykdytojų veiklą ir (arba) kontroliuoti atitinkamame uoste veikiančių veiklos vykdytojų veiklą, arba kuri yra įgaliota vykdyti pirmiau nurodytą veiklą“. Pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 punktą „kompetentinga institucija“ – tai „viešoji arba privačioji įstaiga, kuri vietos, regioniniu arba nacionaliniu lygiu turi teisę pagal nacionalinę teisę ar kitus teisės aktus vykdyti veiklą, susijusią su uosto veiklos organizavimu ir administravimu, kartu su uosto valdymo įstaiga arba vietoje jos“ (išskirta mano).


44      Kiek man žinoma, iš prieinamų parengiamųjų darbų negalima nustatyti tikslių priežasčių, dėl kurių buvo padarytas šis papildymas, išskyrus bendro pobūdžio susirūpinimą dėl valstybių narių patirtų sunkumų tiksliai suprasti Direktyvoje 2000/59 (kuri teisiniu požiūriu buvo Direktyvos 2019/883 pirmtakė) nustatytų pagrindinių pareigų apimtį, kaip tai pripažįstama Direktyvos 2019/883 12 konstatuojamojoje dalyje. Iš tiesų Komisija pažymėjo, kad „tam tikri pagrindiniai Direktyvos [2000/59] aspektai ir esminiai reikalavimai įgyvendinami skirtingai, visų pirma kiek tai susiję su pareiga pristatyti laivuose susidarančias atliekas (7 straipsnis), išimčių taikymu (9 straipsnis) ir atliekų priėmimo ir tvarkymo planų rengimu (5 straipsnis)“ (žr. Komisijos pranešimą „Direktyvos 2000/59/EB dėl uosto priėmimo įrenginių, skirtų laivuose susidarančioms atliekoms ir krovinių likučiams, aiškinimo gairės“ (OL C 115, 2016, p. 5) ir Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai „Direktyvos 2000/59/EB dėl uosto priėmimo įrenginių, skirtų laivuose susidarančioms atliekoms ir krovinių likučiams, REFIT vertinimas“ (COM(2016) 168 final), p. 10–14).


45      Visų pirma žr. Direktyvos 2019/883 10, 14 ir 18 konstatuojamąsias dalis.


46      Reikia priminti, kad Direktyvos 2019/883 6, 7 ir 8 straipsniuose atitinkamai reglamentuojamos pareigos, susijusios su išankstiniu pranešimu apie atliekas, laivų atliekų pristatymu ir išlaidų padengimo sistemomis.


47      Kaip paaiškinu šios išvados 36 punkte, šie mokesčiai, kurie iš esmės turi būti netiesioginiai, yra viena iš Direktyvoje 2019/883 numatytų priemonių ir jais siekiama skatinti laivų operatorius pristatyti atliekas į krantą.


48      Reikia priminti, kad čia nagrinėjamas klausimas susijęs su sąvokos „uosto jurisdikcijai priklausanti inkaravimo vieta“ (ir Direktyvos 2019/883) taikymo sritimi, nedarant poveikio galimybei šioje direktyvoje nustatytų pareigų taikymą išplėsti už šios srities ribų.


49      Kaip Sąjungos teisės aktų, kuriais visų pirma siekiama aplinkosaugos tikslų, pavyzdį žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimą Billerud Karlsborg ir Billerud Skärblacka (C‑203/12, EU:C:2013:664, 35 ir 36 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) ir 2026 m. vasario 5 d. Sprendimą Fidenato (C‑364/24 ir C‑393/24, EU:C:2026:67, 52 ir 53 punktai).


50      Pagal Reglamento 2017/352 2 straipsnio 10 punktą, „laivuose susidariusių atliekų ir krovinio likučių surinkimas“ apibrėžiamas kaip „laivuose susidarančių atliekų ir krovinių likučių priėmimas į stacionarius, plūdriuosius ar mobilius įrenginius, galinčius priimti tokias atliekas ar likučius, kaip apibrėžta [Direktyvoje 2000/59]“.


51      Iš jo taip pat matyti, kad šias paslaugas gali teikti pats uosto operatorius arba kompetentinga institucija. Visų pirma žr. Reglamento 2017/352 19, 20 ir 24 konstatuojamąsias dalis, taip pat 3 straipsnio 1 dalies b punktą ir 6 straipsnį.