I.

Įvadas

1.

Reglamente (ES) Nr. 1215/2012 ( 2 ) nustatydamas specialias jurisdikcijos dėl bylų, susijusių su draudimu, taisykles, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė apsaugoti silpnesniąją šalį ( 3 ). Ją nustatyti gana lengva, jei, kaip dažniausiai būna, ginčas kyla tarp asmens, nukentėjusio per eismo įvykį, ir bendrovės, kurioje apdrausta šį įvykį sukėlusi transporto priemonė, tačiau tai padaryti gali būti sunkiau, kai ieškinį pareiškia darbdavys, perėmęs nukentėjusiojo teises.

2.

Tokia situacija Teisingumo Teismui jau pažįstama, nes jis jau yra nusprendęs, jog iš Reglamento Nr. 1215/2012 matyti, kad pirmoje valstybėje narėje buveinę turintis darbdavys, kuris toliau moka darbo užmokestį po eismo įvykio nedirbančiam darbuotojui ir perima jo teises antroje valstybėje narėje buveinę turinčios bendrovės, apdraudusios šiame įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, atžvilgiu, gali kaip „nukentėjusioji šalis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 ( 4 ) 11 straipsnio 2 dalį, iškelti šiai draudimo bendrovei bylą pirmos valstybės narės teismuose, jei tiesioginis ieškinys yra leidžiamas ( 5 ).

3.

Šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą ypatumas tas, kad per eismo įvykį nukentėjęs asmuo yra pareigūnė, taigi jos teises parėmęs darbdavys yra valstybė.

4.

Šioje išvadoje išdėstysiu priežastis, dėl kurių Teisingumo Teismo jau padaryta išvada gali būti remiamasi, nenukrypstant nei nuo Reglamento Nr. 1215/2012 teksto, nei nuo šio reglamento esmės, tuo atveju, kai ieškinį pareiškęs darbdavys (kai neginčijama, kad jis perėmė nukentėjusiojo teises), yra valstybinio pobūdžio. Kartu pasinaudosiu šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą suteikta galimybe paaiškinti ir patikslinti ankstesnę Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su teismo, kuriame gali būti pareikštas toks ieškinys, tarptautinės ir teritorinės jurisdikcijos nustatymu konkrečiu atveju, kai sąsajos kriterijus – ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta – turi būti taikomas valstybei.

II.

Teisinis pagrindas

5.

Šioje byloje svarbios Reglamento Nr. 1215/2012 15, 16, 18 ir 34 konstatuojamosios dalys, taip pat 1 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis.

6.

Be to, paminėtinas Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 3 skirsnis „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su draudimu“, apimantis 10–16 straipsnius.

7.

Šio reglamento 10 straipsnis suformuluotas taip:

8.

Minėto reglamento 11 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyta:

9.

To paties reglamento 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

10.

Galiausiai Reglamento Nr. 1215/2012 63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

III.

Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudicinis klausimas

11.

Federalinė pareigūnė, dirbanti Deutsche Patent- und Markenamt (Vokietijos patentų ir prekių ženklų tarnyba) Miuncheno skyriuje, 2020 m. kovo 8 d. per atostogas Ispanijoje pateko į eismo įvykį. Važiuodama dviračiu ji susidūrė su nuomojamu automobiliu, kurio civilinės atsakomybės draudikė yra Ispanijos draudimo bendrovė Mutua Madrileña Automovilista (toliau – draudimo bendrovė).

12.

Dėl sužalojimų, patirtų per šį eismo įvykį, pareigūnė 2020 m. kovo 8–16 d. buvo nedarbinga. Šiuo laikotarpiu jos darbdavė – Vokietijos valstybė – jai ir toliau mokėjo darbo užmokestį. 2021 m. sausio 25 d. raštu Vokietijos valstybė draudimo bendrovės atstovei žalos sureguliavimo reikalams Vokietijoje pareiškė reikalavimą ( 6 ) kompensuoti tą sumokėto darbo užmokesčio sumą – 1 432,77 EUR. Ši atstovė atsisakė sumokėti šią sumą ir teigė, kad būtent pareigūnė sukėlė eismo įvykį.

13.

Vokietijos valstybė, ir toliau veikdama kaip darbdavė, Amtsgericht München (Miuncheno apylinkės teismas, Vokietija) pareiškė civilinį ieškinį draudimo bendrovei, siekdama, kad būtų sumokėta ginčijama kompensacija. Ši bendrovė, kurios buveinė yra Ispanijoje, nurodė, kad šis teismas neturi tarptautinės jurisdikcijos, ir užginčijo ieškinio pagrįstumą.

14.

2022 m. vasario 16 d. sprendime Amtsgericht München (Miuncheno apylinkės teismas) konstatavo, kad jis neturi tarptautinės jurisdikcijos. Jis taip pat pripažino, kad Vokietijos valstybė negali remtis jurisdikcija, grindžiama Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktu ir 13 straipsnio 2 dalimi, nes šios nuostatos, kuriose įtvirtintos išimtys, turi būti aiškinamos siaurai ir jų taikymo sritis negali būti išplėsta įtraukiant darbdavį, kai šis yra valstybė. Atlikęs bendrą apsaugos poreikių vertinimą Amtsgericht München (Miuncheno apylinkės teismas) padarė išvadą, kad Vokietijos valstybė, kuriai, beje, tenka ir socialinės apsaugos įstaigos vaidmuo, pirmiausia senatvės ir sveikatos draudimo sistemoje, negali remtis šiomis išimtimis.

15.

Vokietijos valstybė padavė apeliacinį skundą Landgericht München I (Miuncheno I apygardos teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Ji teigia, kad, kaip pareigūnės darbdavė, tikrai gali remtis Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktu ir 13 straipsnio 2 dalimi, nes cesijos (reikalavimo teisės perleidimo) pagal įstatymą pagrindu įgijo pareigūnės teises reikalauti atlyginti žalą, kurias ši turi transporto priemonės, susijusios su eismo įvykiu, per kurį ji nukentėjo, draudiko atžvilgiu. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su šiose nuostatose įtvirtintomis taisyklėmis ( 7 ), matyti, viena vertus, kad neturi būti vertinamas kiekvienas konkretus įvykis ar diferencijuojama pagal silpnesniosios šalies kriterijų, ir, kita vertus, kad, siekiant užtikrinti jurisdikcijos nuspėjamumą, bet kuris cesionarijus, remdamasis pagal įstatymą perleista teise, o ne reiškiantis reikalavimus kaip draudikas ar socialinio draudimo įstaiga, turi galėti kreiptis į žalą patyrusio asmens nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismą.

16.

Draudimo bendrovė, kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje, savo ruožtu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme teigia, jog iš apsaugos tikslo, kurio siekiama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktą ir 13 straipsnį, matyti, kad tik silpnesnioji šalis, palyginti su draudiku, kuriam ji pareiškia ieškinį, gali remtis šia privilegija, nukrypdama nuo atsakovo gyvenamosios (buveinės) vietos teismo jurisdikcijos principo. Be to, Teisingumo Teismas atmetė tokią galimybę tiek socialinio draudimo įstaigos, tiek draudimo sektoriaus verslininkų atveju, nesvarbu, kokio jie dydžio ( 8 ). Tokios silpnesnės padėties negalima pripažinti, kai atsakovė yra Sąjungos valstybė narė, taigi tarptautinės viešosios teisės subjektas, juo labiau kai ji moka išmokas, kurios pagal savo pobūdį atitinka socialinio draudimo išmokas, ir savo teritorijoje vykdo draudimo sektoriaus priežiūrą, kaip yra apeliantės pagrindinėje byloje atveju.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, apeliacinio skundo pagrįstumas priklauso nuo to, ar pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad neturi jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktą ir 13 straipsnio 2 dalį. Šiuo klausimu jis pažymi, jog pagrindinės bylos šalys neginčija to, kad Vokietijos valstybė pagal taikytinas Ispanijos teisės nuostatas ( 9 ) ir remdamasi Vokietijos civilinėje teisėje numatytu teisių perleidimu ( 10 ) reiškia tiesioginį ieškinį draudimo bendrovei, kaip transporto priemonės, susijusios su eismo įvykiu, per kurį buvo sužalota pareigūnė, draudikui.

18.

Atsižvelgiant į kiekvienos iš šalių pateiktus argumentus ir nacionalinių teismų jurisprudenciją ( 11 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar valstybė narė, kuri, kaip darbdavė, reiškia ieškinį draudikui, remdamasi per eismo įvykį nukentėjusio pareigūno teisių perėmimu pagal įstatymą, gali, nepaisydama konkrečių jurisdikcijos taisyklių draudimo srityje, nustatytų „žalą patyrusios šalies“ ( 12 ) naudai, išimtinio pobūdžio, remtis Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktu, siejamu su 13 straipsnio 2 dalimi bei 15 ir 18 konstatuojamosiomis dalimis.

19.

Šiomis aplinkybėmis Landgericht München I (Miuncheno I apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

20.

Vokietijos valstybė, draudimo bendrovė, Ispanijos vyriausybė ir Komisija pateikė rašytines pastabas.

IV.

Analizė

21.

Iš Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punkto, siejamo su 13 straipsnio 2 dalimi, matyti, kad, jei žalą patyrusi šalis gali pareikšti tiesioginį ieškinį draudikui ( 13 ), valstybės narės teritorijoje nuolat gyvenančiam (turinčiam buveinę) draudikui byla gali būti iškelta kitoje valstybėje narėje, ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teisme.

22.

Taigi šiose nuostatose, skirtose draudimo sektoriui ( 14 ), įtvirtinta išimtis ( 15 ), leidžianti nukrypti nuo atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismo jurisdikcijos principo ( 16 ), kylančio, be kita ko, iš Reglamento Nr. 1215/2012 15 konstatuojamosios dalies, 4 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies a punkto. Ieškovui palankesniais šio reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punktu ir 13 straipsnio 2 dalimi padedama siekti tikslo apsaugoti silpnesniąją šalį ( 17 ).

23.

Sprendime MMA IARD Teisingumo Teismas nagrinėjo atvejį, prima facie labai panašų į aptariamą šioje prejudicinėje byloje. Jis nusprendė, kad pirmoje valstybėje narėje buveinę turintis darbdavys, kuris toliau moka darbo užmokestį po eismo įvykio nedirbančiam darbuotojui ir perima jo teises antroje valstybėje narėje buveinę turinčios bendrovės, apdraudusios šiame įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, atžvilgiu, gali kaip „nukentėjusioji šalis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalį, iškelti šiai draudimo bendrovei bylą pirmos valstybės narės teismuose, jei tiesioginis ieškinys yra galimas.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar galima remtis tokia išvada nagrinėjant pagrindinę bylą, kai darbdavys yra valstybė narė.

25.

Draudimo bendrovė savo ruožtu teigia, kad Vokietijos valstybė pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis veikia ne kaip darbdavys, o kaip tarptautinės viešosios teisės subjektas. O toks subjektas negali remtis Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytomis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis.

26.

Šį teiginį reikia iškart atmesti.

27.

Valstybinis darbdavio statusas nelemia – ir negali lemti – nei vykstančio proceso pobūdžio pakeitimo, nei atsakovo padėties susilpnėjimo. Iš tikrųjų niekas neginčija, kad pagrindinė byla yra civilinė byla. Be to, jei būtų kitaip, Reglamentas Nr. 1215/2012 nebūtų taikomas ( 18 ). Kaip Vokietijos valstybė nurodo savo rašytiniuose dokumentuose ( 19 ), tokios pačios procesinės taisyklės jai taikomos nagrinėjant draudimo bendrovei pareikštą ieškinį. Ji turi ginti savo teises šios bendrovės atžvilgiu vykstant įprastam civiliniam procesui, kaip ir bet kuris darbdavys, perėmęs savo darbuotojo teises. Vokietijos valstybei turi atstovauti advokatas ir ji net gali pralaimėti bylą, kaip ir bet kuri kita šalis. Kaip savo rašytiniuose dokumentuose teisingai teigia Ispanijos vyriausybė, kai valstybė narė pareiškia ieškinį kitoje valstybėje narėje, taikydama Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytas jurisdikcijos taisykles, ji elgiasi kaip bet kuris asmuo, turintis teisę tai daryti pagal šio reglamento nuostatas.

28.

Priešingai, nei teigia draudimo bendrovė, Vokietijos valstybė veikia vien kaip per eismo įvykį nukentėjusio asmens darbdavė ( 20 ), negalėdama remtis kokiomis nors privilegijomis ar kokiais nors specialiais įgaliojimais pagal bendrąją teisę. Vadinasi, šios bendrovės pastabose aprašyta akivaizdaus disbalanso padėtis valstybės darbdavės naudai, mano manymu, vertintina santykinai, nes – kartoju – šiuo atveju Vokietijos valstybė veikia ne kaip tarptautinės viešosios teisės subjektas, vykdydama savo viešosios valdžios įgaliojimus (acta jure imperii), o tik ir vien kaip darbdavė, perėmusi savo pareigūnės, nukentėjusios per eismo įvykį, teises (acta jure gestionis).

29.

Taigi pagrindinėje byloje Vokietijos valstybė veikia kaip viešojo sektoriaus darbdavė. Vis dėlto, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų remtis Sprendime MMA IARD padaryta išvada šios ypatingos apeliantės atžvilgiu, jis mano, kad tokį požiūrį būtų sunku suderinti su kitais Teisingumo Teismo sprendimais, kuriuose šis konkrečiai patikrino silpnesniąja laikomos šalies apsaugos poreikį prieš leisdamas jai naudotis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis ir atmetė, be kita ko, galimybę socialinio draudimo įstaigai arba draudimo sektoriaus verslininkui remtis forum actoris.

30.

Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikės išsamiau aptarti minėtą jurisprudenciją. Paskui – šios analizės išvadas pritaikyti konkrečiam atvejui, kad teises parėmęs darbdavys yra valstybė. Galiausiai, nustačius, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis Vokietijos valstybė, mano nuomone, gali remtis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis bylose, susijusiose su draudimu, reikės nustatyti, kuriame teisme turi būti pareikštas ieškinys.

A.

Reikšminga jurisprudencija

31.

Pirmiausia primintina, kad Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktas ir 13 straipsnio 2 dalis – tai nuostatos, laikomos lygiavertėmis Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktui ir 11 straipsnio 2 daliai, nes pirmųjų formuluotė iš esmės yra tokia pati kaip ir pastarųjų. Vadinasi, Teisingumo Teismo pateiktas Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų išaiškinimas taikomas lygiavertėms Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatoms ( 21 ).

32.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo dvi tendencijas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kurios, jei būtų taikomos šioje byloje, leistų arba daryti išvadą, kad valstybė darbdavė negali remtis forum actoris, kaip numatyta Reglamento Nr. 1215/2012 specialiose nuostatose dėl draudimo, arba manyti visiškai priešingai.

33.

Dėl pirmosios tendencijos pažymėtina, kad Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, jog Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktas ir 11 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad socialinio draudimo įstaiga, kuriai perleidžiamos tiesiogiai per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisės, valstybės narės, kurioje yra jos buveinė, teismuose negali pareikšti tiesioginio ieškinio tariamai atsakingo už šį eismo įvykį asmens draudikui, įsteigtam kitoje valstybėje narėje ( 22 ).

34.

Teisingumo Teismas padarė šią išvadą atlikęs analizę, grindžiamą sisteminiu ir teleologiniu Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimu ( 23 ), ir priminęs, kad nagrinėjamos nuostatos – leidžiančios nukrypti ( 24 ).

35.

Teisingumo Teismas taip pat paaiškino, kad „šių nuostatų vykdoma apsaugos funkcija reiškia, kad <…> specialios jurisdikcijos taisyklės neturėtų būti taikomos asmenims, kurių atžvilgiu ši apsauga nėra pagrįsta“ ( 25 ). Vis dėlto nagrinėjamu atveju nebuvo teigiama, kad socialinio draudimo įstaiga yra ekonomiškai silpnesnė ir mažiau patyrusi teisiniais klausimais nei draudikas, ir speciali apsauga, kalbant apie draudimo sektoriaus verslininkų tarpusavio santykius, nebuvo pagrįsta ( 26 ).

36.

Taip Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad tiesiogiai nukentėjusios šalies teisių perėmėjas gali naudotis aptariamomis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis, su sąlyga, kad jis pats galėtų būti laikomas silpnesniąja šalimi ( 27 ).

37.

Siekdamas pagrįsti savo analizę Teisingumo Teismas galiausiai priminė savo jurisprudenciją, įtvirtintą 2004 m. sausio 15 d. Sprendime Blijdenstein ( 28 ), pagal kurią, remiantis Briuselio konvencijoje nustatytomis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis ( 29 ), viešoji institucija negali susitariančiosios valstybės, kurioje ji yra įsteigta, teismuose pateikti atgręžtinių reikalavimų išlaikymo debitoriui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje susitariančiojoje valstybėje, dėl sumų, pagal viešąją teisę jos sumokėtų išlaikymo kreditoriui, kurio teises ji perėmė, padengimo, nes ši institucija nėra silpnesnioji šalis šio išlaikymo debitoriaus atžvilgiu ( 30 ).

38.

Kitokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, priminęs, kad „speciali draudimo sektoriaus subjektų apsauga nepateisinama, nes nė vienas iš jų negali būti laikomas esančiu mažiau palankioje padėtyje nei kitas“ ( 31 ), nusprendė, jog Reglamento Nr. 1215/2012 13 straipsnio 2 dalis, siejama su šio reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punktu, turi būti aiškinama taip, kad ja negali remtis fizinis asmuo, užsiimantis žalos atlyginimo išieškojimu iš draudikų pagal su eismo įvykyje nukentėjusia šalimi sudarytą sutartį dėl reikalavimo perleidimo, siekdamas šio įvykio kaltininkui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra nukentėjusiosios šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, iškelti bylą dėl jo civilinės atsakomybės pastarosios valstybės narės teisme ( 32 ). Tokia išvada nepaveikia silpnesniąja laikomos šalies procesinės situacijos, kai kalbama apie teisinį dviejų verslininkų tarpusavio santykį ( 33 ). Kiekvienu atskiru atveju vertinant, ar verslininką galima laikyti „silpnesniąja šalimi“, kurią apima sąvoka „žalą patyrusi šalis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 13 straipsnio 2 dalį, kiltų teisinio nesaugumo pavojus ir būtų prieštaraujama šio reglamento tikslui ( 34 ).

39.

Dėl antrosios tendencijos pažymėtina, kad Teisingumo Teismas Sprendime MMA IARD nagrinėjo klausimą, ar Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktas, siejamas su šio reglamento 11 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad darbdavys, ir toliau mokantis darbo užmokestį nedarbingam darbuotojui, kuris nukentėjo per eismo įvykį, gali pareikšti ieškinį šį eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikui valstybės narės, kurioje yra darbdavio buveinė, teismuose, jei tiesioginis ieškinys yra leidžiamas.

40.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad „pirmoje valstybėje narėje buveinę turintis darbdavys, kuris toliau moka darbo užmokestį po eismo įvykio nedirbančiam darbuotojui ir perima jo teises antroje valstybėje narėje buveinę turinčios bendrovės, apdraudusios šiame įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, atžvilgiu, gali kaip „nukentėjusioji šalis“, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalį], iškelti šiai draudimo bendrovei bylą pirmos valstybės narės teismuose, jeigu tiesioginis ieškinys yra galimas“ ( 35 ).

41.

Darydamas tokią išvadą Teisingumo Teismas pirmiausia pabrėžė, kad su draudimu susijusiose bylose yra tam tikras šalių padėties skirtumas, kurį siekiama Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnio nuostatomis, skirtomis jurisdikcijai dėl tokių bylų, pakoreguoti, numatant galimybę silpnesniajai šaliai pasinaudoti jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos nustatymo taisyklėmis nei bendrosios taisyklės ( 36 ).

42.

Paskui Teisingumo Teismas išnagrinėjo klausimą, ar darbdavį, kuris perėmė per eismo įvykį tiesiogiai nukentėjusio asmens teises, apima sąvoka „nukentėjusioji šalis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalį ( 37 ). Konstatavęs, kad šio reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktas iš esmės susijęs su žalą patyrusiais asmenimis, nebūtinai ją patyrusiais tiesiogiai ( 38 ), Teisingumo Teismas galiausiai nurodė, kad, „jei kiekvienu atskiru atveju reikėtų spręsti, ar toliau darbo užmokestį mokantį darbdavį galima laikyti „silpnesniąja šalimi“, patenkančia į „nukentėjusios šalies“ apibrėžtį pagal Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalį, kiltų teisinio netikrumo [nesaugumo] pavojus ir atsirastų prieštara minėto reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje nurodytam jo tikslui, pagal kurį jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos“ ( 39 ).

43.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad „savo darbuotojų teises į žalos atlyginimą perėmę darbdaviai, nesvarbu, kokio jie dydžio ir kokia jų teisinė forma, gali kaip žalą patyrę asmenys remtis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis, numatytomis šio reglamento 8–10 straipsniuose“ ( 40 ). Vadinasi, per eismo įvykį nukentėjusio darbuotojo, kuriam toliau mokėtas darbo užmokestis, teises perėmęs darbdavys gali kaip „nukentėjusioji šalis“ šiame įvykyje dalyvavusios transporto priemonės draudikui iškelti bylą valstybės narės, kurioje jis turi buveinę, teismuose ( 41 ), jei tiesioginis ieškinys yra galimas ( 42 ).

B.

Valstybės darbdavio atvejis

44.

Sprendime MMA IARD Teisingumo Teismas laikėsi griežtos nuomonės, aiškiai atmesdamas galimybę kiekvienu konkrečiu atveju vertinti darbuotojo teisės perėmusio darbdavio padėtį ( 43 ), taigi pastarasis bet kuriuo atveju ir veikdamas kaip toks gali remtis Reglamente Nr. 44/2001 nustatytomis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis draudimo srityje. Tokio vertinimo atsisakymas buvo pakartotas vėlesnėje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 44 ).

45.

Taigi tam, kad būtų įgyvendintas didelio nuspėjamumo tikslas, kurio siekiama Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis, galima remtis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis, nustatytomis draudimo sektoriui ir skirtomis silpnesniosioms šalims apsaugoti, ir nebūtina konkrečiai tikrinti, ar padėtis yra silpnesnė. Taigi šiuo atžvilgiu pakanka, kad jomis remtųsi asmenys, patenkantys į šių nuostatų taikymo asmenims sritį, t. y. draudėjas, apdraustasis, naudos gavėjas arba nukentėjęs asmuo ( 45 ). Iš šios plačios naudos gavėjų formuluotės nekyla jokio reikalavimo patikrinti, ar jie tikrai silpni ekonominiu arba teisiniu požiūriais ( 46 ). Nors draudimo bendrovė, kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje, pagrįstai teigia, kad atsakovo gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos principo išimtys turi būti aiškinamos siaurai, vis dėlto reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju plačiai suformuluota būtent pati išimtis.

46.

Taip nusprendęs Teisingumo Teismas neišvengiamai pripažino tai, kad šiomis taisyklėmis gali remtis darbdavys, kurio padėtis nėra „silpna“ draudiko atžvilgiu, nes nei darbdavio dydis, nei teisinė forma negali panaikinti tokios galimybės ( 47 ).

47.

Nagrinėdamas esminę problemą šioje byloje Teisingumo Teismas turi atsakyti į klausimą, ar išvada, kurią jis padarė Sprendime MMA IARD, galima remtis tuo atveju, kai darbdavys, perėmęs savo darbuotojo, nukentėjusio per eismo įvykį, teises, yra valstybė, kuri savo pačios teismuose pareiškia civilinį ieškinį šį įvykį sukėlusios transporto priemonės valdytojo draudikui, siekdama, kad būtų kompensuotas darbo užmokestis, kurį ji mokėjo savo darbuotojui jo nedarbingumo laikotarpiu.

48.

Atsižvelgdamas į pirma primintus aspektus, manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

49.

Pateiksiu tris grupes argumentų.

50.

Pirma, primintina, kad Sprendime MMA IARD aptariamas darbdavys buvo viešoji įstaiga, turinti juridinio asmens statusą, t. y. įstaiga, administruojanti penkias valstybines ligonines ( 48 ).

51.

Antra, dėl teisės aktų pažymėtina, kad nacionalinio teismo pateiktame prejudiciniame klausime nurodytos Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos yra lygiavertės ( 49 ) nuostatoms, kurias Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime MMA IARD, ir kad nuspėjamumas neprarado savo svarbos šiame reglamente ( 50 ).

52.

Trečia, atsižvelgiant į išvadą, Teisingumo Teismo padarytą Sprendimo MMA IARD 35 punkte, ypatinga darbdavio (Vokietijos valstybės) padėtis netrukdo jam remtis specialiomis jurisdikcijos dėl bylų, susijusių su draudimu, taisyklėmis ir iškelti draudikui bylą Vokietijos teisme. Teisingumo Teismas šiame sprendime nustatė tam tikrą prezumpciją ( 51 ), pagal kurią nuo to momento, kai teises parėmęs darbdavys, nurodydamas šį pagrindą, ketina apginti savo teises draudimo bendrovės atžvilgiu, jis gali remtis šiomis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis, nustatytomis antrinėje teisėje.

53.

Šis požiūris, mano nuomone, grindžiamas tuo, kad tokiu atveju teises perėmęs darbdavys yra priverstas pareikšti ieškinį atsakovui, kuris, kaip draudikas, žinoma, yra labiau už jį patyręs bylinėtis draudimo klausimais ( 52 ). Taigi visada laikoma, kad darbdavys, remiantis vien šiuo pagrindu, yra silpnesnioji šalis. Tai kyla iš jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo.

54.

Taigi esama tam tikro pagrindo plėsti darbdavio beveik institucinio silpnumo fikciją, įskaitant atvejį, kai darbdavys yra valstybė, kuri veikia tik kaip darbdavys, perėmęs savo darbuotojo, nukentėjusio asmens, teises. Tai yra Teisingumo Teismo pasirinkimo pasekmė, jam atmetus galimybę kiekvienu konkrečiu atveju vertinti darbdavio padėties silpnumą.

55.

Siūlydamas Teisingumo Teismui laikytis maksimalistinės pozicijos, kartu užtikrinu, kad bus veiksmingai įtrauktos visos situacijos, kai darbdavio padėtis iš tikrųjų yra silpna. Taigi pritariu nuomonei, kurią savo išvadoje, pateiktoje byloje MMA IARD ( 53 ), išdėstė generalinis advokatas M. Bobek, „atsižvelgdamas į visas aplinkybes, vis tiek [manęs], kad atsitiktinis faktinis per platus nuostatos taikymas kai kuriems subjektams yra labiau pagrįstas sprendimas nei praktiniu požiūriu daug sunkumų keliantis su šalių rapport des forces (jėgų santykio) susijusių aplinkybių nagrinėjimas kiekvienu atskiru atveju“ ( 54 ). Patvirtinimu, kad nebūtina kiekvienu konkrečiu atveju vertinti padėties silpnumo, užtikrinama, kad bus įgyvendinti abu Reglamentu Nr. 1215/2012 siekiami tikslai: viena vertus, apsaugoti silpnesniąją šalį ir, kita vertus, užtikrinti didelį jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumą.

56.

Dėl argumento, kurį draudimo bendrovė, kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje, pateikia remdamasi 2004 m. sausio 15 d. Sprendimu Blijdenstein ( 55 ), analogija su šios bylos aplinkybėmis, mano manymu, yra ribota, nes, pirma, tas sprendimas nebuvo susijęs su savarankiška jurisdikcijos įgaliojimų draudimo srityje paskirstymo sistema, ir, antra, skolos pobūdis buvo visiškai kitoks, kadangi tame sprendime kalbama apie socialinio pobūdžio pagalbą.

57.

Taigi iš atliktos analizės matyti, kad valstybė narė, kuri, kaip darbdavė, toliau mokėjo darbo užmokestį vienam iš savo pareigūnų, nedarbingam po eismo įvykio, ir kuri perėmė šio pareigūno teises kitoje valstybėje narėje įsteigtos draudimo bendrovės, kurioje civilinės atsakomybės draudimu apdrausta šiame eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė, atžvilgiu, turi būti laikoma „žalą patyrusia šalimi“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 13 straipsnio 2 dalį, ir gali remtis specialiomis jurisdikcijos taisyklėmis, įtvirtintomis šioje nuostatoje, siejamoje su šio reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punktu, dėl ieškinio pareiškimo šiai bendrovei, siekdama, kad jos pačios teismuose iš tos bendrovės būtų priteista kompensuoti sumokėtą darbo užmokestį.

58.

Nustačius valstybės narės darbdavės teismų tarptautinę jurisdikciją, dar reikia pateikti patikslinimų, susijusių su teritorine jurisdikcija.

C.

Teritorinė jurisdikcija teisių perėmimo atveju

59.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Ispanijoje per eismo įvykį nukentėjusios pareigūnės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Miunchene. Ji dirba Vokietijos patentų ir prekių ženklų tarnyboje, kurios buveinė yra Miunchene, nebent klystu; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti. Vokietijos valstybė pareiškė ieškinį pirmosios instancijos teisme, Amtsgericht München (Miunheno apylinkės teismas). Atrodo, kad šis teismas turi teritorinę jurisdikciją atsižvelgiant tiek į nukentėjusiosios šalies nuolatinę gyvenamąją vietą, tiek į vietą, kurioje yra darbdavės „buveinė“.

60.

Šiomis aplinkybėmis argumentai, kuriuos išdėstysiu toliau, nėra tiesiogiai būtini tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje.

61.

Vis dėlto dėl dviejų priežasčių manau, kad reikia tęsti analizę.

62.

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir suinteresuotos šalys, dalyvavusios rašytinėje proceso dalyje Teisingumo Teisme, įvairiai nurodė teritorinę jurisdikciją turintį „teismą“. Prejudicinio klausimo formuluotė susijusi su teises perėmusios valstybės darbdavės galimybe iškelti bylą draudimo bendrovei nedarbingo pareigūno nuolatinės gyvenamosios vietos teisme. Vokietijos valstybė savo rašytinėse pastabose teigė, kad darbdavys, perėmęs savo pareigūnės teises, turi galėti kreiptis į tą patį teismą, į kurį ši pareigūnė būtų galėjusi iš pradžių kreiptis pagal Reglamento Nr. 1215/2012 13 straipsnio 2 dalį, siejamą su 11 straipsnio 1 dalies b punktu, ir pareikšti ieškinį pareigūnės nuolatinės gyvenamosios vietos teisme. Draudimo bendrovė iš pradžių prieštaravo tam, kad būtų pripažinta, jog galima jai iškelti bylą administracinės institucijos buveinės vietos teisme, paskui nurodė pareigūnės nuolatinės gyvenamosios vietos teismą ( 56 ). Ispanijos vyriausybė tik nurodė „kitus nei atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos“ teismus ( 57 ). Komisija pateikė Teisingumo Teismui išsamesnę analizę, pasiūlydama tokį atskyrimą. Jei darbdavys laikytinas „žalą patyrusia šalimi“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 13 straipsnio 2 dalį, jurisdikciją turi darbdavio buveinės vietos teismas. Jei darbdavys tik perima savo darbuotojos, kuri yra nukentėjusioji šalis teises, jurisdikciją nagrinėti tiesioginį ieškinį turi šios darbuotojos nuolatinės gyvenamosios vietos teismas. Dėl sprendimo priėmimo pagrindinėje byloje Komisija teigia, kad teises parėmusi valstybė narė darbdavė gali iškelti bylą draudimo bendrovei nedarbingo pareigūno nuolatinės gyvenamosios vietos teisme, jei tiesioginis ieškinys yra galimas.

63.

Antra, Sprendime MMA IARD Teisingumo Teismas, darydamas tik bendrą nuorodą į valstybės narės, kurioje įsisteigęs darbdavys, teismus ( 58 ), sprendė vien tarptautinės jurisdikcijos klausimą.

64.

Pirmiausia primintina, kad, nors teismo, kurio veiklos teritorijoje yra ieškovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, jurisdikcijos ribų nustatymas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 11 straipsnio 1 dalies b punktą, iš esmės priklauso valstybės narės, kuriai priklauso šis teismas, organizacinei kompetencijai ( 59 ), Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad šia nuostata „siekiama tiesiogiai nurodyti konkretų teismą valstybėje narėje, nedarant nuorodos į šioje valstybėje galiojančias teritorinės jurisdikcijos paskirstymo taisykles, taigi nustatyti ne tik tarptautinę, bet ir teritorinę minėto teismo jurisdikciją šios nuostatos taikymo atvejais“ ( 60 ).

65.

Tai patikslinus, Komisijos teiginį, mano manymu, reikia iškart atmesti. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra labai aiškiai nusprendęs, kad teises parėmęs darbdavys pats yra „žalą patyrusi šalis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 13 straipsnio 2 dalį ( 61 ). Taigi šiam teises parėmusiam darbdaviui, patenkančiam į šios nuostatos taikymo sritį, gali būti taikoma šio reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta taisyklė, pagal kurią jis, kaip ieškovas, gali iškelti bylą draudikui savo buveinės vietos teisme. Mano nuomone, tokiai išvadai padaryti pakanka pažodinio šių dviejų nuostatų aiškinimo.

66.

Taip pat nepritariu Komisijos teiginiui, kad subjekto perimtos teisės nėra savarankiškos teisės, todėl negali lemti teisių perėmėjo teisių, susijusių su jurisdikcija, kurios būtų savarankiškos tiesiogiai nukentėjusios šalies teisių atžvilgiu. Teises perėmęs darbdavys yra vienintelis, galintis remtis perimtomis teisėmis. Be to, jo, kaip „žalą patyrusios šalies“, įtraukimas į subjektų, galinčių naudotis specialiomis jurisdikcijos dėl bylų, susijusių su draudimu, taisyklėmis, kategoriją grindžiamas jo paties patirtos žalos pripažinimo principu. Taip suprantant teisių perėmimą sunku suprasti, kaip dėl jo kiltų rizika, kad padaugės jurisdikciją turinčių teismų.

67.

Be to, jei dėl proceso perkėlimo iš vienos valstybės narės į kitą savaime reiškia, kad atsiranda nepatogumų atsakovui, abejoju, kad juos padidintų tai, jog tas, o ne kitas tos pačios valstybės narės teismas turės nagrinėti bylą. Kitaip tariant, pripažinus forum actoris, mano manymu, atsakovo požiūriu nelabai turi reikšmės tai, ar procesas vyksta darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme, ar darbdavio buveinės vietos teisme.

68.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog tam, kad Reglamento Nr. 1215/2012 11 ir 13 straipsniuose nustatytos taisyklės būtų tikrai specialios ir visiškai atliktų apsaugos funkciją, darytina išvada, kad darbdavys, perėmęs savo darbuotojo, nukentėjusio per eismo įvykį, teises, turi galėti pareikšti ieškinį draudimo bendrovei savo nuolatinės gyvenamosios arba buveinės vietos teisme ( 62 ).

69.

Taip reikia suprasti ir Sprendimą MMA IARD, kuriame Teisingumo Teismas ne kartą daro nuorodas į valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs darbdavys, teismus ( 63 ). O darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo kriterijumi Teisingumo Teismo analizėje akivaizdžiai nesivadovaujama ( 64 ).

70.

Iš Reglamento Nr. 1215/2012 13 straipsnio 2 dalies, siejamos su 11 straipsnio 1 dalies b punktu, matyti, kad darbdavio, perėmusio savo darbuotojo teises, tiesioginis ieškinys draudimo bendrovei, įsteigtai kitoje valstybėje narėje, turi būti pareikštas vietos, kurioje įsisteigęs šis darbdavys, teisme.

71.

Tada kyla klausimas, kaip nustatyti šią vietą, jei darbdavys yra valstybė. Kaip ir pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, valstybė darbdavė savo konkrečią funkciją vertina per savo administracinio organizavimo prizmę.

72.

Valstybė darbdavė turi būti laikoma įsisteigusia Miunchene ne todėl, kad pareigūnė vykdė veiklą Miunchene. „Darbuotojo“ veiklos vykdymo vietos kriterijus netaikomas nustatant darbdavio buveinės vietą ( 65 ). Be to, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 63 straipsnio 1 dalį juridinių asmenų buveinės vieta yra ten, kur yra jų oficiali buveinės vieta, centrinė administracija arba pagrindinė verslo vieta ( 66 ).

73.

Vis dėlto, jei valstybė narė pareiškia tiesioginį ieškinį draudimo bendrovei, ji remiasi teisių perėmimu pagal įstatymą, tapdama prievolės kreditoriumi, nes vienas iš jos subjektų pareigūno nedarbingumo laikotarpiu mokėjo jam darbo užmokestį.

74.

Tokiu atveju ir siekiant atitikties tiek jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo tikslui, tiek teisinio saugumo tikslui ( 67 ), siūlau laikytis požiūrio, kad valstybė darbdavė, perėmusi savo pareigūno teises, gali iškelti bylą draudimo bendrovei administracinės įstaigos, kurioje dirba pareigūnas ir kuri toliau mokėjo jam darbo užmokestį jo nedarbingumo laikotarpiu, buveinės vietos teisme. Iš tikrųjų teisių perėmimas galioja tik todėl, kad pareigūnui buvo mokamas darbo užmokestis, ir būtent dėl to, kad ši įstaiga užtikrino darbo užmokesčio mokėjimą pareigūno nedarbingumo dėl eismo įvykio laikotarpiu, darbdavys laikomas žalą patyrusia šalimi.

75.

Dėl visų pirma nurodytų priežasčių manau, kad Reglamento Nr. 1215/2012 13 straipsnio 2 dalis, siejama su šio reglamento 11 straipsnio 1 dalies b punktu, turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, veikdama kaip pareigūno, nukentėjusio per eismo įvykį, teises parėmusi darbdavė, ir toliau mokėjusi jam darbo užmokestį, gali, kaip „žalą patyrusi šalis“, iškelti bylą kitoje valstybėje narėje įsteigtai bendrovei, kurioje civilinės atsakomybės draudimu apdrausta šiame eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė, administracinės įstaigos, kurioje dirba šis pareigūnas, buveinės vietos teisme.

V.

Išvada

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Landgericht München (Miuncheno I apygardos teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą: