Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2026 m. rugsėjo 17 d.(1)

Byla C‑460/25 (Makran)(i)

ST

prieš

Minister for Justice

(Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisė judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38/EB – Sąjungos piliečio šeimos nariai – Išvestinė teisė gyventi šalyje – 35 straipsnis – Sukčiavimas – Sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi šalyje – Proporcingumo kriterijus – Taikymo sritis “






I.      Įvadas

1.        Šiame Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas paprastas, tačiau esminis klausimas: kai trečiosios šalies pilietis sukčiaudamas siekia gauti teisę (nuolat) gyventi valstybėje narėje, ar ta valstybė narė, panaikindama teises, suteiktas Direktyva 2004/38/EB(2), turi taikyti proporcingumo kriterijų, pagal kurį atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi būti vertinamas taip pat, kaip pagal tą direktyvą vertinamas naudos gavėjas, kurio teisės yra tik apribotos, ar pakanka to, kad procedūra, kuria nustatoma, ar buvo sukčiaujama, atitiktų proporcingumo principą.

2.        Taigi klausimas yra ne tai, ar sukčiavimas gali būti baudžiamas (atsakymas yra taip, gali); veikiau klausimas, ar Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje nustatytas proporcingumo reikalavimas susijęs tik su sukčiavimo ir priimtos priemonės sąsaja, ar pagal jį taip pat reikalaujama įvertinti teisės panaikinimo pasekmes asmeniui, kuris sukčiavo.

3.        Šioje išvadoje pateiksiu argumentą, jog, siekiant, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnis neprarastų prasmės, tame straipsnyje nurodytas proporcingumo reikalavimas susijęs tik su sukčiavimo ir priimtos priemonės tarpusavio ryšiu. Bet koks tolesnis atitinkamo asmeninių pasekmių vertinimas nepatenka į 35 straipsnio taikymo sritį ir yra taikomas kitomis aplinkybėmis ir reglamentuojamas kitomis Sąjungos teisės nuostatomis.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Direktyva 2004/38

4.        Direktyvos 2004/38 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

1.       „Sąjungos pilietis“ – tai bet kuris asmuo, turintis valstybės narės pilietybę;

2.       „šeimos narys“ – tai:

a)       sutuoktinis

<...>“

5.        Direktyvos 3 straipsnio „Naudos gavėjai“ 1 dalis suformuluota taip:

„Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje [2 straipsnio 2 punkte] apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų.“

6.        Tos pačios direktyvos IV skyriuje „Nuolatinio gyvenimo šalyje teisė“ esančiame 16 straipsnyje(3) nustatyta:

„1.      Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. Šiai teisei netaikomi III skyriuje numatyti reikalavimai.

2.      Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį.

3.      Gyvenimo šalyje tęstinumas nenutrūksta dėl trumpalaikių išvykų, ne ilgesnių kaip šeši mėnesiai per metus, arba ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba, ar vienos ne ilgesnės kaip 12 mėnesių iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pvz., nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo, arba paskyrimo į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį.

4.      Įgyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė gali būti prarasta tik išvykus iš priimančiosios valstybės narės ilgesniam kaip dveji metai iš eilės laikotarpiui.“

7.        Direktyvos VI skyriuje „Teisės įvažiuoti į šalį ir teisės gyventi šalyje apribojimai dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ir sveikatos apsaugos priežasčių“ yra 27–33 straipsniai.

8.        Direktyvos 27 straipsnio „Bendrieji principai“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.      Laikydamosi šio skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Šiomis priežastimis nesinaudojama ekonominėms reikmėms patenkinti [dėl ekonominių sumetimų].

2.      Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime [teistumas už ankstesnę nusikalstamą veiką savaime] negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis.

Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su [konkretaus] atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini.“

9.        Direktyvos 2004/38 28 straipsnio „Apsauga nuo išsiuntimo iš šalies“ 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.      Prieš priimdama sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, priimančioji valstybė narė turi atsižvelgti į tai, kiek ilgai atitinkamas asmuo gyveno jos teritorijoje, į jo amžių, sveikatos būklę, šeim[i]ninę ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją priimančiojoje valstybėje narėje ir jo sąsajas su kilmės šalimi.

2.      Priimančioji valstybė narė negali priimti išsiuntimo iš šalies sprendimo prieš Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, neatsižvelgiant į pilietybę, kurie turi nuolatinio gyvenimo jos teritorijoje teisę, išskyrus rimtas valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežastis.“

10.      Direktyvos 31 straipsnyje „Procedūriniai saugikliai [Procedūrinės garantijos]“ nustatyta:

„1.      Atitinkami asmenys turi teisę pasinaudoti teisminėmis ir, kai taikytina, administracinėmis atsiteisimo [teisių gynimo] procedūromis valstybėje narėje apeliuoti arba siekti peržiūrėti bet kokį prieš juos dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių priimtą sprendimą.

<...>

3.      Atsiteisimo [Teisių gynimo] procedūra turi leisti išnagrinėti sprendimo teisėtumą ir faktus bei aplinkybes, kuriai[s] buvo grindžiama siūloma priemonė. Ji turi užtikrinti, kad sprendimas nebūtų neproporcingas, ypač atsižvelgiant į 28 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

<...>“

11.      Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės gali patvirtinti būtinas priemones atsisakyti, nutraukti ar panaikinti bet kokią šia direktyva suteiktą teisę [atsisakyti suteikti, nutraukti galiojimą ar panaikinti bet kokią šia direktyva suteiktą teisę], jei jomis piktnaudžiaujama ar sukčiaujama, pvz., santuokomis iš išskaičiavimo. Bet kokia tokia priemonė turi būti proporcinga ir jai taikomi 30 ir 31 straipsniuose numatyt[os] procedūrin[ės] saugikliai [garantijos].“

12.      Direktyvos 2004/38 36 straipsnyje „Sankcijos“ nustatyta:

„Valstybės narės priima nuostatas dėl sankcijų, taikomų už pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių taisyklių pažeidimus, ir imasi būtinų priemonių jų taikymui užtikrinti. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos ir proporcingos. Valstybės narės praneša apie tokias nuostatas Komisijai ne vėliau kaip iki 2006 m. balandžio 30 d. ir nedelsdamos praneša apie bet kokius vėlesnius su jomis susijusius pakeitimus.“

B.      Airijos teisės aktai

13.      Direktyva 2004/38 buvo perkelta į Airijos teisę 2015 m. gruodžio 1 d. European Communities (Free Movement of Persons) Regulations (Europos Bendrijų (asmenų laisvo judėjimo) taisyklės Nr. 2015) (S. I. Nr. 548/2015, 2015 m. gruodžio 11 d.).

III. Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14.      ST, pareiškėjas pagrindinėje byloje, yra Pakistano pilietis, kuris į Airiją atvyko ne vėliau kaip 2004 m. balandžio mėn., turėdamas studento vizą. Garda Síochána (Airijos nacionalinė policija) duomenų apie ST neturi, didžiąją dalį laiko, praleisto Airijoje, jis dirbo. 2011 m. sausio 10 d. ST susituokė su Vengrijos piliete WK. Tiksli WK atvykimo į Airiją data nėra žinoma, tačiau atrodo, kad tai įvyko 2010 m. 2011 m. liepos 6 d. ST buvo išduota leidimo gyventi šalyje kortelė, remiantis tuo, kad jo žmona pasinaudojo savo teisėmis pagal Sąjungos teisę.

15.      2016 m. gegužės 20 d. ST pateikė prašymą Minister for Justice (Teisingumo ministras (Airija), toliau – ministras) išduoti leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, remdamasis nacionalinės teisės nuostatomis, kuriomis perkelta Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalis; joje numatyta, kad trečiosios šalies pilietis, kuris yra valstybės narės piliečio, besinaudojančio savo laisvo judėjimo teise, sutuoktinis ir kuris „teisėtai gyveno“ su tuo Sąjungos piliečiu, turi teisę nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, jeigu joje pragyveno nepertraukiamą penkerių metų laikotarpį.

16.      Kalbant apie WK gyvenimo ir darbo per šį penkerių metų laikotarpį įrodymus, ST pateikė ministrui sąskaitų faktūrų knygelę, kurioje buvo 92 įrašai, ir komunalinių paslaugų sąskaitas, kad įrodytų, jog WK iki paraiškos pateikimo dienos dirbo savarankiškai vaikų aukle. Sąskaitos faktūros buvo išrašytos nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. gegužės 21 d., jomis siekta įrodyti maždaug 3 000 EUR pajamas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2016 m. gegužės 21 d. Vėliau, 2016 m. liepos 14 d., ST buvo išduota leidimo nuolat gyventi šalyje kortelė.

17.      2018 m. gegužės mėn. ministras informavo ST apie tai, kad, jo nuomone, šios sąskaitos faktūros yra netikros ir klaidinančios ir kad santuoka su WK gali būti fiktyvi. Ši išvada buvo patvirtinta 2018 m. lapkričio 19 d. ministerijos pareigūnų pirmojoje instancijoje priimtu sprendimu.

18.      Vėliau ST pateikė prašymą peržiūrėti tą sprendimą. Per tą peržiūrą ST savo pareiškimuose nurodė, kad WK iš tikrųjų išvyko iš Airijos 2016 m. sausio mėn., tačiau tikslios datos nenurodė.

19.      2021 m. gruodžio 13 d. sprendimu dėl peržiūros buvo patvirtintas sprendimas panaikinti leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, nors ir dėl kiek kitų priežasčių nei pirmojoje instancijoje. Ministras pripažino, kad nebuvo nustatyta, jog santuoka iš tikrųjų yra fiktyvi, vis dėlto jis konstatavo, kad neįrodyta, jog 2016 m. WK iš tiesų savarankiškai dirbo vaikų aukle, ir kad dauguma prašymą pagrindžiančių sąskaitų faktūrų yra suklastotos.

20.      Ministras pažymėjo, kad ST vardu teikiant pastabas per peržiūros procedūrą buvo nurodyta, jog WK išvyko iš Airijos 2016 m. sausio mėn. Esant šioms aplinkybėms, nebuvo įmanoma pateikti sąskaitų faktūrų už vaikų auklės paslaugas iki 2016 m. gegužės mėn. Iš Department of Social Protection (Socialinės apsaugos departamentas, Airija) įrašų matyti, kad WK 2016 m. gavo atlyginimą už vienos savaitės darbą ir kad tai, atrodo, atitiko atlyginimą, gautą už darbą 2015 m. gruodžio mėn. Todėl ministras pareiškė, kad nėra įsitikinęs, jog WK 2016 m. iš tikrųjų savarankiškai dirbo vaikų aukle.

21.      Atsižvelgdamas į tai, ministras padarė išvadą, kad ST pateikė duomenis, kurie buvo žinomai melagingi ir klaidinantys. Vadinasi, dėl šio sukčiavimo penkerių metų laikotarpio reikalavimas nebuvo įvykdytas ir ST neturėjo teisės nuolat gyventi Airijoje. Taigi ministras pasinaudojo jam suteiktais įgaliojimais, numatytais nacionalinėje teisėje, kuria Airijos teisėje įgyvendinamos Direktyvos 2004/38 35 straipsnio nuostatos, būtent – panaikinti leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimą dėl sukčiavimo ir piktnaudžiavimo teisėmis.

22.      ST dėl 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo dėl peržiūros pateikė ieškinį High Court (Aukštasis teismas, Airija); tame ieškinyje jis ginčijo, be kita ko, proporcingumo vertinimą. Šis teismas padarė išvadą, kad pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį ministras privalėjo atlikti individualų proporcingumo vertinimą.

23.      Apeliacinėje instancijoje Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) nusprendė, kad High Court (Aukštasis teismas) laikėsi klaidingos nuomonės, jog pagal direktyvos 35 straipsnį reikalaujama atlikti tokį proporcingumo vertinimą prieš panaikinant leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę.

24.      Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje, leido ST apeliacine tvarka skųsti Court of Appeal (Apeliacinis teismas) sprendimą išimtinai dėl Direktyvos 2004/38 35 straipsnio aiškinimo.

25.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ST neginčija išvados, jog per leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo procedūrą buvo sukčiauta. Taigi tame teisme iškeltas teisinis klausimas yra toks: ar ministras, nusprendęs, kad ST teisę gyventi šalyje įgijo apgaule, vis dėlto, prieš priimdamas sprendimą panaikinti teisę nuolat gyventi šalyje, turėjo įvertinti to panaikinimo poveikį ST, remdamasis įvairiais asmeniniais veiksniais, pavyzdžiui, jo gyvenimo Airijoje trukme.

26.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnis gali būti aiškinamas keliais būdais, kaip aptariama toliau.

27.      Tas teismas laikosi nuomonės, kad proporcingumo principas, atšaukiant leidimą gyventi šalyje dėl sukčiavimo remiantis Direktyvos 2004/38 35 straipsniu, reiškia, jog toks atšaukimas turi būti proporcingas tik nagrinėjamo sukčiavimo sunkumui. Vis dėlto šis teismas pripažįsta, kad galima numatyti ir kitokį aiškinimą, pagal kurį taikant proporcingumo principą būtina individualiai įvertinti sprendimo panaikinti teisę gyventi šalyje pasekmes atitinkamam asmeniui, ypač atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje daroma nuoroda į jos 30 ir 31 straipsniuose numatytas procedūrines garantijas.

28.      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal nacionalinę teisę ST teisės nuolat gyventi šalyje panaikinimas nebuvo susijęs su sprendimu dėl išsiuntimo. Prieš priimdamas bet kokį sprendimą dėl išsiuntimo, ministras turėtų laikytis visiškai atskiros procedūros, kurios metu ST turėtų teisę pateikti pastabas dėl savo asmeninių aplinkybių ir reikalauti, kad į tas pastabas būtų atsižvelgta sprendžiant dėl tokio sprendimo priėmimo. Todėl teisės nuolat gyventi šalyje panaikinimas savaime nereiškia atitinkamo asmens išsiuntimo. Vis dėlto panaikinus šią teisę ST statusas Airijoje tampa mažiau užtikrintas, nes jam kyla grėsmė būti išsiųstam iš šalies, be to, gali būti užkirstas kelias įsidarbinti.

29.      Šiomis aplinkybėmis 2025 m. birželio 27 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2025 m. liepos 8 d., Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar tuo atveju, kai per sprendimo dėl peržiūros procedūrą, kurioje dalyvavo prašytojas, nustatyta, kad prašytojas, pateikęs prašymą dėl teisės nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje [narėje] ir įgijęs tokią teisę pagal [Direktyvos 2004/38] 16 straipsnį, savo prašymui pagrįsti pateikė iš esmės klaidinančius ir suklastotus dokumentus ir jie turėjo esminį poveikį sprendimui suteikti teisę nuolat gyventi šalyje, priimančioji valstybė [narė] gali panaikinti sprendimą dėl teisės nuolat gyventi šalyje suteikimo remdamasi vien šiuo pagrindu? O gal pagal [Direktyvos 2004/38] 35 straipsnį reikalaujama, kad priimančioji valstybė atliktų individualų proporcingumo vertinimą, susijusį su galimu sprendimo panaikinti teisę nuolat gyventi šalyje poveikiu atitinkamam prašytojui?“

IV.    Procesas Teisingumo Teisme

30.      2025 m. birželio 27 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Teisingumo Teismo išnagrinėti šiuos prašymus priimti prejudicinį sprendimą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje numatytą pagreitintą procedūrą.

31.      2025 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, to prašymo netenkino.

32.      Pareiškėjas, Čekijos Respublikos ir Vokietijos vyriausybės, Airija bei Graikijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

33.      Pareiškėjas, Vokietijos vyriausybė, Airija, Graikijos vyriausybė ir Komisija dalyvavo teismo posėdyje, kuris vyko 2026 m. birželio 3 d.

V.      Vertinimas

34.      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/38 35 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė, siekianti priimti priemonę, kuria dėl sukčiavimo siekiama atsisakyti suteikti teisę, nutraukti jos galiojimą ar panaikinti šia direktyva suteiktą teisę, privalo užtikrinti, kad tokia priemonė būtų proporcinga sukčiavimo pobūdžiui ir sunkumui, ar taip pat reikia atsižvelgti į galimą tokio sprendimo poveikį atitinkamo asmens padėčiai.

A.      Įžanginės pastabos

1.      Dėl prejudicinio klausimo priimtinumo

35.      Vokietijos vyriausybė savo rašytiniuose paaiškinimuose, atrodo, reiškia abejones dėl klausimo priimtinumo, motyvuodama tuo, kad jis suformuluotas pernelyg plačiai, tikroji problema yra ne tai, ar visada būtina taikyti bendrą proporcingumo kriterijų, o tai, ar sukčiavimo atveju yra kokių nors netipinių aplinkybių, dėl kurių teisės gyventi šalyje panaikinimas galėtų būti neproporcingas, o iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytų faktinių aplinkybių nematyti tokių, kurios leistų manyti, kad leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės panaikinimas galėtų būti neproporcingas. Tos vyriausybės nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tik patikrinti, ar yra kokių nors neįprastų aplinkybių.

36.      Šie Vokietijos vyriausybės iškelti klausimai susiję su šios bylos esme, nes juose jau numatomas Direktyvos 2004/38 35 straipsnio aiškinimas. Jie nėra tokie, kad galėtų turėti įtakos prejudicinio klausimo priimtinumui.

2.      Dėl proporcingumo principo

37.      Proporcingumo principas yra svarbus bet kurioje teisinėje valstybėje. Jo tikslas – apriboti vykdomosios valdžios diskreciją ir apsaugoti asmens laisvę nuo savavališkų valdžios institucijų veiksmų.

38.      Sąjungos teisinė sistema šiuo aspektu nėra išimtis. Nuo pat pradžių Teisingumo Teismas šį principą įtraukė į savo jurisprudenciją(4) ir laipsniškai įtvirtino jį kaip bendrąjį Sąjungos teisės principą(5). Vėliau jis buvo kodifikuotas ir įtrauktas į Sutartis, o dabar įtvirtintas ESS 5 straipsnio 4 dalyje, Protokole Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 52 straipsnio 1 dalyje. ESS 5 straipsnio 4 dalyje jis apibrėžiamas taip: „Sąjungos veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant Sutarčių tikslų.“ Taigi proporcingumo vertinimo paskirtis – nustatyti, ar ribojamoji priemonė yra tinkama ja siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti(6). Šis principas taikomas tiek Europos Sąjungos, tiek valstybių narių teisės aktams, kai pastarosios veikia Sąjungos teisės taikymo srityje. Šiuo aspektu jis atlieka lemiamą vaidmenį apsaugant pagrindines teises, kaip nustatyta Chartijoje. Teisės doktrinoje proporcingumo principas pagrįstai apibūdinamas kaip „dažniausiai minimas ir, atsižvelgiant į jo vaidmenį konstitucinėje jurisprudencijoje, didžiausią įtaką turintis Sąjungos teisės principas“(7).

39.      Šioje išvadoje prie šio principo dar grįšiu. Kol kas pakanka pažymėti, kad tai yra horizontalusis principas, apimantis ir veikiantis visus viešosios veiklos aspektus, patenkančius į Sąjungos teisės taikymo sritį. Viešoji įstaiga negali išvengti proporcingumo principo taikymo kaskart, kai veikia šioje srityje.

3.      Draudimo piktnaudžiauti teisėmis ir sukčiauti principas

40.      Aplinkybė, kad asmenys negali netinkamai ar nesąžiningai naudotis Sąjungos teisės nuostatomis(8), yra seniai pripažinta tiesa (arba, kalbant grynai teisiniais terminais, bendrasis Sąjungos teisės principas(9)). Konkrečiau tariant, sąvoka „piktnaudžiavimas teisėmis“ kaip pagrindinės laisvės suteikiamų teisių apribojimas pirmiausia imta vartoti laisvės teikti paslaugas atžvilgiu(10) ir laipsniškai išplėstas kitoms laisvėms(11). Vėliau Teisingumo Teismas patikslino, kad šis bendrasis principas apima ir draudimą sukčiauti(12).

41.      Vis dėlto, nepaisant to, kaip gali intuityviai atrodyti iš pirmo žvilgsnio, draudimas piktnaudžiauti teisėmis ir sukčiauti susijęs su dviem visiškai skirtingais reiškiniais. Pirmiausia pažymėtina, kad piktnaudžiavimo teisėmis sąvoka iš esmės yra sudėtinga taikyti, nes visų pirma egzistuoja tikra teisė, kuria (tiesiog) piktnaudžiaujama. Šiuo požiūriu, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, siekiant įrodyti piktnaudžiavimą, būtinas, pirma, objektyvių aplinkybių, iš kurių matyti, kad, nors formaliai Sąjungos teisės aktuose numatytos sąlygos įvykdytos, šiais teisės aktais užsibrėžtas tikslas nepasiektas, visetas ir, antra, subjektyvus elementas, kurį sudaro siekis gauti naudos iš Sąjungos teisės akto, dirbtinai sukuriant sąlygas, numatytas šiai naudai gauti(13). Neprivalomame, bet reikšmingame Komisijos pranešime dėl direktyvos(14) piktnaudžiavimas panašiai apibrėžiamas kaip apsimestinis elgesys, kurio vienintelis tikslas – įgyti laisvo judėjimo teisę ir teisę gyventi šalyje pagal Sąjungos teisę ir kuris, nors formaliai atitinka Sąjungos taisyklėse nustatytas sąlygas, neatitinka šių taisyklių tikslo(15). Sukčiavimo atveju, priešingai, padėtis yra aiškesnė: tokios teisės iš pat pradžių niekada nebuvo, paprastai būta melo, manipuliavimo ar klastojimo(16). Tame pačiame Komisijos pranešime sukčiavimas apibrėžiamas kaip asmens elgesys, kuriuo siekiama pažeisti įstatymą pateikiant suklastotus dokumentus, kuriuose teigiama, kad formalūs reikalavimai buvo tinkamai įvykdyti, arba kurie išduoti remiantis melagingai nurodytu esminiu faktu, susijusiu su teisės gyventi šalyje sąlygomis(17). Mano nuomone, nustačius sukčiavimo faktą, šis klausimas laikomas išspręstu. Nėra jokio kito kriterijaus, prilygstančio tam, pagal kurį reikalaujama piktnaudžiavimo įrodymo, kaip aprašyta ankstesniame sakinyje.

B.      Proporcingumo principas ir sukčiavimas, susijęs su Direktyva 2004/38 suteiktomis teisėmis

42.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje nurodyto proporcingumo principo taikymo sritį.

43.      Prieš pereinant prie šios nuostatos, manau, būtų naudinga ją įvertinti Direktyvos 2004/38 kontekste ir pabrėžti direktyvoje atsispindintį esminį skirtumą tarp teisės apribojimo ir atsisakymo ją suteikti(18).

1.      Direktyva 2004/38 suteiktos teisės apribojimas: 27 ir paskesni straipsniai

44.      Direktyvoje 2004/38, kuria siekiama kodifikuoti anksčiau priimtus antrinės teisės aktus(19), taip pat Teisingumo Teismo jurisprudenciją jos taikymo srityje, yra reglamentuojami visi Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių naudojimosi laisvo judėjimo teise etapai, nuo jų atvykimo į kitą nei šio Sąjungos piliečio pilietybės valstybę narę iki jų išvykimo iš jos(20). Pakanka tiesiog perskaityti atskirus direktyvos skyrius ir nuostatas, kad būtų galima įvertinti joje nustatytą sistemą. Po I skyriuje pateiktų bendrųjų nuostatų, kuriose apibrėžiamas dalykas, sąvokos ir naudos gavėjai, II skyriuje nagrinėjama „Išvažiavimo ir įvažiavimo teisė“. Savo ruožtu III–V skyriuose išsamiau aptariamos įvairių formų teisė gyventi šalyje(21), o VI skyriuje nagrinėjami teisės atvykti ir teisės gyventi šalyje apribojimai dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos priežasčių.

45.      Verta nuodugniau panagrinėti Direktyvos 2004/38 VI skyriaus nuostatas.

46.      Atsižvelgiant į pagrindinius Sąjungos pilietybės(22) ir laisvo asmenų judėjimo principus, numatytus SESV(23), vidaus rinkoje „be vidaus sienų“(24) ir laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje „be vidaus sienų“(25), laisvas judėjimas, įskaitant teisę atvykti į šalį ir joje gyventi, iš esmės yra norma, o teisės atvykti į šalį ir joje gyventi apribojimai iš esmės yra išimtis(26). Taigi pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnį valstybės narės, jei tai pagrįsta, gali atsisakyti leisti atvykti į šalį ir joje gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių(27). Be to, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindai turi atitikti griežtą proporcingumo principą: valstybių narių taikomos priemonės turi būti grindžiamos išimtinai atitinkamo asmens elgesiu(28). Toks elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Priešingai, bendrosios prevencijos sumetimai nėra priimtini(29).

47.      Kalbant apie konkretų išsiuntimo klausimą, remiantis Direktyvos 2004/38 28 straipsniu, priimančiosios valstybės narės turi atsižvelgti į tai, kiek ilgai atitinkamas asmuo gyveno jų teritorijoje, į jo amžių, sveikatos būklę, šeiminę ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją priimančiojoje valstybėje narėje ir jo sąsajas su kilmės šalimi(30).

48.      Suprantu, kad Direktyvos 2004/38 27 ir 28 straipsniais, kuriais, beje, kodifikuojama ankstesnė Teisingumo Teismo jurisprudencija(31), bent iš dalies konkrečiai įtvirtinamas proporcingumo principas, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia pateikti valstybėms narėms tikslias gaires, kaip elgtis ribojant judėjimo laisvę. Šios nuostatos valstybėms narėms yra kaip praktinis vadovas; taigi šios nuostatos turi aiškinamąją vertę, nes tai, kas iš jų išplaukia, jau yra proporcingumo principo, kaip bendrojo Sąjungos teisės principo, dalis.

2.      Atsisakymas suteikti Direktyva 2004/38 suteiktą teisę, jos galiojimo nutraukimas ir jos panaikinimas: 35 straipsnis

49.      Teisės apribojimas yra visai kas kita nei atsisakymas suteikti teisę, jos galiojimo nutraukimas ar jos panaikinimas. Pirmuoju atveju teisė toliau egzistuoja, nors ir apribota, o antruoju atveju ji arba niekada neegzistavo, arba visiškai nustoja egzistuoti. Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje reglamentuojama pastaroji situacija, nes jame nustatomas mechanizmas, leidžiantis taikyti sankcijas už sukčiavimą a posteriori, t. y. po to, kai sukčiavimo veiksmai buvo įvykdyti(32).

50.      Tame 35 straipsnyje „Piktnaudžiavimas teisėmis“ numatyta, kad valstybės narės gali patvirtinti būtinas priemones atsisakyti suteikti teisę, nutraukti jos galiojimą ar panaikinti bet kokią šia direktyva suteiktą teisę, jei piktnaudžiaujama teisėmis ar sukčiaujama, pvz., sudarant fiktyvias santuokas. Bet kokia tokia priemonė turi būti proporcinga ir jai taikomos šios direktyvos 30 ir 31 straipsniuose numatytos procedūrinės garantijos.

51.      Išnagrinėjus Direktyvos 2004/38 35 straipsnio formuluotę, kontekstą ir tikslus, galima daryti kelias išvadas.

52.      Pirma, šia nuostata siekiama kovoti su piktnaudžiavimu teisėmis ar sukčiavimu, kai kalbama apie direktyva suteiktos teisės įgyvendinimą(33), ir tai atspindi bendrąjį principą, kad piktnaudžiavimas teisėmis yra draudžiamas(34). Be to, mano nuomone, tai yra konkrečiai Sąjungos teisės aktų leidėjo išreikštas lojalaus bendradarbiavimo principas, įtvirtintas ESS 4 straipsnio 3 dalyje. Piktnaudžiavimo teisėmis ar sukčiavimo toleravimas ar leidimas, kaip nurodyta tos nuostatos trečioje pastraipoje, „gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų“, šiuo atveju – Direktyvos 2004/38 tikslų, t. y. trukdyti sistemai, kurioje tik direktyvos 3 straipsnyje nurodyti naudos gavėjai naudojasi judėjimo laisve ir teise gyventi šalyje.

53.      Kitaip tariant, Direktyvos 2004/38 35 straipsnio tikslas – užtikrinti, kad teisės, kurios iš pradžių neturėjo egzistuoti, galėtų būti nesuteiktos, jų galiojimas nutrauktas ar jos panaikintos. Priešingai nei kitos direktyvos nuostatos, ši nuostata neapriboja teisės, nes teisė yra visiškai atimama(35). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, kad atskirų veiksmažodžių („atsisakyti“, „nutraukti“, „panaikinti“) vartojimas rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą apimti tiek nacionalines priemones, leidžiančias nutraukti teisės galiojimą ex nunc, tiek tas priemones, kurios susijusios su teisės panaikinimu ex tunc(36). Taigi pagal šią nuostatą leidžiama imtis priemonių dėl prašomos suteikti teisės, teisės, kuria tuo metu naudojamasi, arba teisės, kuria buvo pasinaudota praeityje(37).

54.      Antra, remiantis Direktyvos 2004/38 35 straipsnio formuluote, valstybės narės turi galimybę, tačiau iš esmės nėra įpareigotos priimti būtinas priemones(38). Todėl išeities taškas yra tai, kad valstybės narės turi diskreciją spręsti, ar priimti priemones ir, priklausomai nuo aplinkybių, kokias priemones priimti. Vis dėlto ši diskrecija nėra neribota. Susiklosčius situacijai, dėl kurios gali prireikti priimti priemones, t. y. kai valstybės narės susiduria su piktnaudžiavimo teisėmis ar sukčiavimo atvejais, jų diskrecija paprastai nėra neribota. Priešingai, tokioje situacijoje valstybės narės privalo atsižvelgti į Direktyvos 2004/38 35 straipsnio tikslą. Dėl to gali būti situacijų, kuriose jų diskrecija yra gerokai mažesnė ar jos visai nėra(39).

55.      Trečia, valstybės narės privalo imtis proporcingų priemonių. Atsižvelgiant į tai, kad proporcingumo principas, konstituciniu lygmeniu įtvirtintas ESS 5 straipsnio 4 dalyje, yra visapusiškas principas, taikomas visiems Europos Sąjungos ir valstybių narių veiksmams, kai jos veikia Sąjungos teisės taikymo srityje, nuoroda į šį pagrindinį principą yra aiškus priminimas valstybėms narėms, kad jos, priimdamos sprendimus pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį, turi laikytis šio principo.

56.      Ketvirta, Direktyvos 2004/38 35 straipsnis yra direktyvos VII skyriaus „Baigiamosios nuostatos“ dalis. Tai visiškai logiška. Jame paaiškinama, kad teisė, kurios niekada neturėjo būti, nustoja galioti.

57.      Penkta, iš šio 35 straipsnio priėmimo istorijos matyti, kad, atsižvelgiant į tai, jog vienas iš nurodytų Direktyvos 2004/38 tikslų yra įtraukti susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją(40), nenuostabu, kad savo pirminiame pasiūlyme Komisija kaip pagrindą nurodė direktyvos (projekto) VI skyrių, „į kurį įtraukta Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija“ šiuo klausimu(41). O Direktyvos 2004/38 35 straipsnis buvo įtrauktas Tarybos iniciatyva(42). Iš tiesų Komisijos pasiūlyme(43) nėra jokios nuostatos, kuri būtų susijusi su sukčiavimu ar piktnaudžiavimu teisėmis. Jurisprudencijos šioje nuostatoje reglamentuojamu klausimu buvo ir tebėra nedaug(44).

3.      Proporcingumo kriterijus, nustatytas Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje

58.      Tai mus atveda prie klausimo, kuris yra šios bylos esmė: kokių teisinių pasekmių kyla dėl nuorodos į proporcingumą Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje? Ir ką tai reiškia šioje byloje?

59.      Manau, kad būtų naudinga priminti, jog nacionaliniu lygmeniu buvo nustatyta (ir ST to neginčija), kad per leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo procedūrą buvo sukčiaujama. Nėra jokių požymių, kad nustatant sukčiavimą nebuvo laikomasi įprastos procedūros, kiek tai susiję su visų susijusių asmenų, ypač ST, teisėmis. Todėl lieka vienintelis teisinis klausimas: ar ministras, nusprendęs, kad ST teisę gyventi šalyje įgijo apgaule, vis dėlto, prieš priimdamas sprendimą panaikinti teisę nuolat gyventi šalyje, turėjo įvertinti to panaikinimo poveikį ST, remdamasis įvairiais asmeniniais veiksniais, pavyzdžiui, jo gyvenimo Airijoje trukme.

a)      Šalių argumentai

60.      ST tvirtina, kad 35 straipsnis negali būti susiaurinamas iki vien abstrakčios kovos su sukčiavimu taisyklės, nes direktyvoje vartojama proporcingumo sąvoka, be to, pagal 31 straipsnį reikalaujama teisėtumo, faktų ir aplinkybių teisminės peržiūros. Jo teigimu, dėl šios priežasties, kad sprendimas dėl teisės nuolat gyventi šalyje panaikinimo būtų teisėtas, jame turi būti paaiškinta ne tik tai, kad buvo sukčiauta, bet ir kodėl teisės panaikinimas yra proporcingas, atsižvelgiant į asmens faktinę padėtį, įskaitant gyvenimo šalyje trukmę, šeiminius ryšius, integraciją, sveikatą ir kitas susijusias aplinkybes. Be to, jis teigia, kad alternatyvių sankcijų buvimas pagal nacionalinę teisę rodo, jog teisės panaikinimas nėra vienintelė įmanoma reakcija, ir kad būtina atlikti tikrą proporcingumo analizę, siekiant pasirinkti mažiausiai ribojančią veiksmingą priemonę.

61.      Airija, priešingai, teigia, kad Direktyvos 2004/38 35 straipsnis skirtas laisvo judėjimo teisių vienovei apsaugoti, leidžiant valstybėms narėms imtis veiksmingų priemonių prieš sukčiavimą ir piktnaudžiavimą. Jos nuomone, jei asmuo įgijo teisę nuolat gyventi šalyje pateikęs iš esmės suklastotus dokumentus, lemiamas aspektas yra tai, kad teisinės sąlygos šiai teisei gauti niekada nebuvo iš tikrųjų įvykdytos, todėl teisės panaikinimas yra tiesiog to sukčiavimo pasekmė, o ne nauja baudžiamojo pobūdžio priemonė, dėl kurios reikėtų iš naujo atlikti proporcingumo vertinimą. Airija taip pat pabrėžia, kad 35 straipsnį būtina aiškinti kartu su 30 ir 31 straipsniuose numatytomis procedūrinėmis garantijomis, kurios užtikrina pranešimą, motyvavimą ir teisminę peržiūrą; jos teigimu, šių garantijų pakanka teisingumui užtikrinti, netaikant tos direktyvos 28 straipsnyje numatytų griežtesnių išsiuntimo iš šalies kriterijų.

62.      Komisijos pastabos iš esmės atitinka šį atskyrimą. Ji 35 straipsnį vertina kaip konkrečią nuostatą, kurios paskirtis yra užkirsti kelią piktnaudžiavimui, ir atskiria ją nuo 27 ir 28 straipsniuose numatytos sistemos, reglamentuojančios išsiuntimą iš šalies viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos pagrindu. Remiantis šiuo aiškinimu, pagal 35 straipsnyje nustatytą proporcingumo reikalavimą priimančioji valstybė narė neprivalo vertinti, ar teisės panaikinimas yra pernelyg griežta priemonė, atsižvelgiant į asmens integraciją, šeiminį gyvenimą ar gyvenimo šalyje trukmę; priešingai, reikalaujama įvertinti, ar reakcija atitiko įrodytą sukčiavimą ir ar buvo laikomasi procedūrinių garantijų.

63.      Dauguma į bylą įstojusių š valstybių narių pritaria šiam požiūriui. Čekijos, Vokietijos, Graikijos ir Lenkijos vyriausybės pabrėžia, kad sukčiavimu kėsinamasi į pačią teisės esmę ir pareiškėjas negali remtis nuolatinio gyventojo statusu taip, tarsi jis būtų įgytas teisėtai. Jų bendras požiūris yra toks, kad asmuo, kuris niekada iš tikrųjų neatitiko sąlygų teisei nuolat gyventi šalyje įgyti, neturėtų gauti naudos iš didesnę apsaugą suteikiančių taisyklių, skirtų teisėtai šalyje gyvenantiems Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams. Lenkijos vyriausybė priduria, kad Direktyvos 2004/38 28 straipsnyje išsamiai išdėstyti interesų pusiausvyros vertinimo kriterijai taikomi išsiuntimo iš šalies atvejais, susijusiais su teisėtu gyvenimu šalyje, o ne tais atvejais, kai pats statusas buvo įgytas apgaule. Čekijos vyriausybė pabrėžia, kad, nustačius sukčiavimą, teisės nuolat gyventi šalyje atėmimas savaime yra proporcinga priemonė, nes tai yra logiškas ir tinkamas būdas panaikinti statusą, kuris niekada neturėjo būti suteiktas.

b)      Analizė

64.      Kaip jau minėta, pagal direktyvos 35 straipsnio antrą sakinį bet kokia pagal 35 straipsnį priimta priemonė turi būti proporcinga ir jai turi būti taikomos 30 ir 31 straipsniuose numatytos procedūrinės garantijos. Remdamasis pirma pateiktu vertinimu, galiu tik pakartoti, jog nuoroda į proporcingumą yra ir gali būti tik deklaratyvi, nes proporcingumo principas taikomas bet kuriuo atveju, neatsižvelgiant į tai, ar direktyvos 35 straipsnyje daroma aiški nuoroda į jį, ar ne.

65.      Kalbant apie proporcingumo principo taikymo sritį pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį svarbios yra toliau išdėstytos pastabos.

66.      Sprendime McCarthy ir kt. Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvą 2004/38 suteikiama teisių asmenims, peržiūros procedūros skirtos tam, kad būtų sudarytos sąlygos atitinkamam asmeniui nurodyti su savo individualia padėtimi susijusias aplinkybes ir argumentus, siekiant, kad kompetentingos nacionalinės institucijos ir (arba) teismai pripažintų asmens teisę, kuri jam galėtų būti suteikta. Todėl priemonės, kurias nacionalinės institucijos priėmė pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį, siekdamos atsisakyti suteikti teisę, nutraukti jos galiojimą ar panaikinti šia direktyva suteiktą teisę, turi būti pagrįstos individualiu konkretaus atvejo nagrinėjimu(45).

67.      Tai reiškia, kad individualus vertinimas susijęs su tuo, ar konkrečiu atveju iš tikrųjų įvykdytos 35 straipsnyje nustatytos sąlygos. Šioje byloje buvo konstatuota, kad pareiškėjas pateikė suklastotus dokumentus ir leidimo gyventi šalyje panaikinimas buvo pagrįstas šiuo faktu. Todėl buvo atliktas individualus vertinimas ir atitinkamas reikalavimas dėl individualaus vertinimo pagal Sprendimą McCarthy ir kt.(46) buvo atitinkamai įvykdytas.

68.      Be to, Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje daroma nuoroda į tos pačios direktyvos 30 ir 31 straipsnius – ir tik į juos. Tai daroma siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma asmenų, kuriems turi įtakos valstybės narės sprendimas, procedūrinių teisių. Jeigu ši nuoroda būtų aiškinama kaip netiesioginė nuoroda ir į direktyvos 27 ir 28 straipsnius, tai reikštų, kad direktyvos 35 straipsnis netektų bet kokios savarankiškos prasmės, jau nekalbant apie jo veiksmingumą. Nors tiesa, kad Direktyvos 2004/38 31 straipsnio 3 dalyje savo ruožtu daroma nuoroda į „28 straipsnyje nustatytus reikalavimus“, ši nuoroda susijusi tik su atvejais, kai taikomas VI skyrius.

69.      Rizikuodamas pasikartoti pasakysiu taip: atvejai, kuriems taikomas direktyvos VI skyrius (esamos teisės apribojimai) ir 35 straipsnis (kova su sukčiavimu ir atsisakymas suteikti teisę, jos galiojimo nutraukimas ar visiškas jos panaikinimas), labai skiriasi. 27 ir paskesniuose straipsniuose numatytos apsaugos priemonės šalyje teisėtai gyvenantiems asmenims, kurie iš principo naudojasi laisvo judėjimo teise. Priešingai, asmenys, kuriems taikomas direktyvos 35 straipsnis, dėl įvykdyto sukčiavimo negali teisėtai gyventi šalyje. Kai šalyje gyvenama neteisėtai, atitinkamai negali vykti ir laisvas judėjimas į kitą valstybę narę. Taigi pagal jų pobūdį ir elementarią logiką direktyvos 27 ir paskesniuose straipsniuose numatytos garantijos negali būti taikomos. Todėl, kaip teisingai nurodė Vokietijos vyriausybė, nuoroda į procedūrines garantijas, numatytas Direktyvos 2004/38 30 ir 31 straipsniuose, tik siekiama paaiškinti, kad apie tokias valstybių narių taikomas priemones taip pat privaloma raštu pranešti atitinkamam asmeniui, nurodyti priežastis, kuriomis jos grindžiamos, ir kad jos gali būti peržiūrimos teismine tvarka. Vis dėlto ta nuoroda negali lemti, kad vertinant priemones pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį turėtų būti atsižvelgiama į visą VI skyriuje numatytą vertinimo sistemą.

70.      Be to, manau, kad mano siūlomą aiškinimą patvirtina Sprendimas Chenchooliah, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda tik į šios direktyvos 30 ir 31 straipsnių taikymą pagal analogiją, kitos šios direktyvos VI skyriaus nuostatos, įskaitant 27 ir 28 straipsnius, netaikytinos priimant sprendimą pagal šios direktyvos 15 straipsnį(47). Bandymas nustatyti teisinį skirtumą tarp nežymiai besiskiriančių formuluočių („analogiškai“ Direktyvos 2004/38 15 straipsnyje ir „taikomi“ tos pačios direktyvos 35 straipsnyje) man atrodo pernelyg sofistiškas. Šiuo atžvilgiu nematau jokio skirtumo tarp terminų „analogiškai“ ir „taikomi“.

71.      Atitinkamai (ir čia galiu visiškai pritarti Vokietijos vyriausybės per posėdį išsakytam argumentui) Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje numatytas proporcingumo reikalavimas turi būti aiškinamas taip, kad būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju yra specifinių aplinkybių, dėl kurių tam tikra priemonė taptų neproporcinga net ir tuo atveju, kai buvo sukčiaujama. Reikia atsižvelgti į tai, kad asmuo, kuris piktnaudžiavo teisėmis, negali turėti teisėtų lūkesčių dėl apsaugos, net jei tam tikra teisinė padėtis iš tikrųjų egzistuoja, kai paaiškėja, kad ji buvo sukurta pateikus suklastotus dokumentus. Priešingu atveju būtų iš esmės sutrukdyta siekti šios nuostatos tikslo suteikti valstybėms narėms galimybę kovoti su sukčiavimu.

72.      Toliau norėčiau paaiškinti, kodėl manau, kad Teisingumo Teismo sprendimas Rottmann(48) neturi jokios įtakos nagrinėjamai bylai.

73.      Reikėtų prisiminti, kad toje byloje Austrijoje gimęs vyras neteko Austrijos pilietybės, kai įgijo pilietybę natūralizacijos būdu Vokietijoje, o Vokietijos Federacinė Respublika vėliau siekė panaikinti tą natūralizaciją, nes ji buvo įgyta apgaule; dėl to jis būtų tapęs asmeniu be pilietybės, taigi neturėtų Sąjungos pilietybės. Būtent šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į pirminėje teisėje Sąjungos piliečio statusui skiriamą svarbą, nagrinėjant sprendimą dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo būtina atsižvelgti į tokio sprendimo galimas pasekmes suinteresuotajam asmeniui ir tam tikrais atvejais jo šeimos nariams, kiek tai susiję su teisių, kuriomis naudojasi kiekvienas Sąjungos pilietis, praradimu. Šiuo atžvilgiu visų pirma svarbu patikrinti, ar toks praradimas pateisinamas atsižvelgiant į suinteresuoto asmens padaryto pažeidimo sunkumą, laiką, praėjusį nuo sprendimo suteikti pilietybę natūralizacijos būdu iki sprendimo dėl pilietybės suteikimo akto panaikinimo, ir galimybę suinteresuotajam asmeniui atgauti savo pirminę pilietybę(49).

74.      Toje byloje buvo nagrinėjamas Sąjungos piliečio apsaugos nuo Sąjungos pilietybės praradimo klausimas. J. Rottmann teisėtai įgijo Austrijos pilietybę, taigi ir Sąjungos pilietybę, o šioje byloje ST buvo gavęs (vien deklaratyvų) leidimą gyventi šalyje, kuris turėjo būti panaikintas remiantis tuo, kad jis pateikė suklastotus dokumentus. Taigi pirmuoju atveju pilietybės kontekste būtina įvertinti proporcingumą – šis klausimas pirminėje teisėje yra ypač svarbus. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra trečiosios šalies pilietis, besiremiantis teise, kylančia iš antrinės teisės aktų. Tokiu atveju tokios teisės vertė, antrinės teisės aktuose apibrėžta kaip paprastas leidimas gyventi šalyje, negali būti lyginama su pirminėje teisėje įtvirtintu statusu, t. y. Sąjungos pilietybe. Būtent todėl šioje byloje negalima tokių pačių motyvų.

75.      Galiausiai reikėtų turėti omenyje, kad priešingas aiškinimas lemtų tam tikrą nenuoseklumą. Asmuo, kuris sukčiaudamas įgijo teisę gyventi šalyje, galėtų remtis teisės panaikinimo asmeninėmis pasekmėmis, siekdamas išsaugoti tą pačią naudą, kurią įgijo apgaule. Tai pakenktų laisvo judėjimo sistemos vienovei ir susilpnintų Direktyvos 2004/38 35 straipsnio veiksmingumą. Esmė ne ta, kad pasekmės atitinkamam asmeniui visais atžvilgiais yra nereikšmingos, bet tai, kad jos nėra lemiamas veiksnys pagal tos direktyvos 35 straipsnį. Lemiamas veiksnys yra tai, ar teisė buvo įgyta sukčiaujant ir ar priimta priemonė yra būtina ir proporcinga reakcija į tą piktnaudžiavimą ar sukčiavimą. Priimant sprendimą dėl galimo būsimo išsiuntimo kiltų kitų teisinių klausimų ir tokiu atveju būtų taikomos savitos procedūrinės bei materialinės garantijos. Tačiau šioje byloje nagrinėjamas tik sukčiavimu įgytos teisės nuolat gyventi šalyje panaikinimas.

c)      Išvada

76.      Apibendrinant galima teigti, kad šioje byloje proporcingumo principas taikomas, kai sukčiavimo sunkumas vertinamas atsižvelgiant į priimto sprendimo griežtumą. Tarp šių dviejų veiksnių turi būti išlaikytas proporcingumas, tačiau tai yra neatskiriama individualaus sukčiavimo vertinimo dalis – nustatoma, ar iš tikrųjų buvo sukčiaujama, ir, jei taip, įvertinamas sukčiavimo sunkumas ir užtikrinama, kad skirta sankcija būtų proporcinga sukčiavimo sunkumui. Jeigu šios sąlygos įvykdytos, proporcingumas yra užtikrintas, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2004/38 35 straipsnį.

VI.    Išvada

77.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) pateiktą klausimą:

1.      2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 35 straipsnis

turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė, siekianti priimti priemonę, kuria dėl sukčiavimo atsisakoma suteikti šia direktyva suteiktą teisę, jos galiojimas nutraukiamas ar ji panaikinama, privalo užtikrinti, kad tokia priemonė būtų proporcinga sukčiavimo pobūdžiui ir sunkumui.

2.      Klausimas, ar reikia atsižvelgti į galimą tokio sprendimo poveikį atitinkamo asmens padėčiai, nepatenka į Direktyvos 2004/38 35 straipsnio taikymo sritį.


1      Originalo kalba: anglų.


i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.


2      2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46.).


3      „Bendroji taisyklė Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams“.


4      Žr. 1956 m. lapkričio 29 d. Sprendimą Fédération charbonnière de Belgique / Aukščiausioji valdžios institucija (8/55, EU:C:1956:11, 299 punktas).


5      Žr. 1970 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Internationale Handelsgesellschaft (11/70, EU:C:1970:114, 1128 ir 1129 punktai).


6      Žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Gaydarov (C‑430/10, EU:C:2011:749, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


7      Žr. Tridimas, T., „The principle of proportionality“, Schütze, R., Tridimas, T., Oxford principles of European Union law. Volume I: The European Union legal order,  Oxford University Press, Oxford, 2018, 243–264 p., p. 243.


8      Žr. 2007 m. liepos 5 d. Sprendimą Kofoed (C‑321/05, EU:C:2007:408, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. 2006 m. vasario 21 d. Sprendimą Halifax ir kt. (C‑255/02, EU:C:2006:121, 70 punktas). Dėl išsamios piktnaudžiavimo sąvokos Sąjungos teisėje analizės žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą byloje Halifax ir kt. (C‑255/02, EU:C:2005:200, 62 ir paskesni punktai).


9      Taip pat žr. Hartley, T., Tridimas, T., The Foundations of European Union Law, 9-as leidimas, Oxford University Press, Oxford, 2026, p. 205


10      Žr. 1974 m. gruodžio 3 d. Sprendimą van Binsbergen (33/74, EU:C:1974:131, 12 punktas).


11      Žr., pavyzdžiui, 1988 m. birželio 21 d. Sprendimą Lair (39/86, EU:C:1988:322, 43 punktas) dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir 1999 m. kovo 9 d. Sprendimą Centros (C‑212/97, EU:C:1999:126, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) dėl įsisteigimo laisvės. Dėl laisvo darbuotojų judėjimo taip pat žr. Ziegler, K. S., „Abuse of Law“, de la Feria, R., Vogenauer, S. (red.), Prohibition of abuse of law: a new general principle of EU law?,, Hart Publishing, Oxford, Oregon, 2011, 295–314 p.


12      Žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Schoenimport ‘Italmoda’ Mariano Previti ir kt. (C‑131/13, C‑163/13 ir C‑164/13, EU:C:2014:2455, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


13      Dėl naujausio patvirtinimo žr. 2026 m. birželio 4 d. Sprendimą Minister for Justice (C‑560/24, EU:C:2026:446, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimą McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:2450, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


14      Žr. Komisijos pranešimą „Laisvo ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimo gairės“, (OL C, C/2023/1392) (Komisijos pranešimas).


15      Žr. Komisijos pranešimo 16.3 punktą. Šiuo atveju daroma aiški nuoroda, papildanti Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Emsland-Stärke (C‑110/99, EU:C:2000:695, 52 ir paskesni punktai) ir 1999 m. kovo 9 d. Sprendimą Centros (C‑212/97, EU:C:1999:126, 25 punktas).


16      Šiuo klausimu taip pat žr. Bouveresse, A., „La fraude dans l’abus de droit“, Berlin, D., Martucci, F. ir Picod, F., La fraude et le droit de l’Union européenne, Bruylant, Brussels, 2017, 17–36 p., p. 18.


17      Žr. Komisijos pranešimo 16.2 punktą.


18      Arba jos nutraukimo ar panaikinimo.


19      Žr. Direktyvos 2004/38 3 ir 4 konstatuojamąsias dalis. Taip pat žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimą Saint Prix (C‑507/12, EU:C:2014:2007, 32 punktas) ir generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Alarape ir Tijani (C‑529/11, EU:C:2013:9, 3 punktas).


20      Žr. mano išvadą byloje Chenchooliah (C‑94/18, EU:C:2019:433, 70 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato R. Norkaus išvadą byloje Minister for Justice (C‑560/24, EU:C:2026:11, 29 išnaša).


21      Tai yra (laikinas) gyvenimas šalyje (iki trijų mėnesių ir ilgiau nei tris mėnesius) – III skyriuje, nuolatinis gyvenimas šalyje – IV skyriuje, o (laikino) gyvenimo ir nuolatinio gyvenimo šalyje teisėms bendros nuostatos – V skyriuje.


22      Žr. SESV 20 ir paskesnius straipsnius. Teisingumo Teismo nuomone, Sąjungos pilietybe „siekiama“ (žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Grzelczyk (C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktas), 2018 m. birželio 5 d. Sprendimą Coman ir kt. (C‑673/16, EU:C:2018:385, 30 punktas)) „pagrindinio valstybių narių piliečių statuso“ arba ji „yra“ (žr. 2025 m. balandžio 29 d. Sprendimą Komisija / Malta (Pilietybės suteikimas investuotojams) (C‑181/23, EU:C:2025:283, 92 punktas) „pagrindinis valstybių narių piliečių statusas“ (žr. visų trijų šioje išnašoje nurodytų sprendimų atitinkamus punktus).


23      Visų pirma žr. SESV 45 straipsnį.


24      Žr. SESV 26 straipsnio 2 dalį.


25      Žr. ESS 3 straipsnio 2 dalį.


26      Be to, tokios išimtys turi būti aiškinamos siaurai, kad jų taikymo srities negalėtų vienašališkai nustatyti kiekviena valstybė narė be jokios Europos Sąjungos institucijų kontrolės. Žr., pavyzdžiui, 2008 m. liepos 10 d. Sprendimą Jipa (C‑33/07, EU:C:2008:396, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Aladzhov (C‑434/10, EU:C:2011:750, 34 punktas).


27      Žr. Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalį. Tas pats pasakytina apie laisvo darbuotojų judėjimo apribojimą pagal SESV 45 straipsnio 3 dalį.


28      Žr. Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalį.


29      Ten pat.


30      Žr. Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 1 dalį.


31      Šiuo klausimu taip pat žr. Martucci, F., „Article 27. Principes généraux“, Iliopoulou-Penot, A. (red.), Directive 2004/38 relative au droit de séjour des citoyens de l’Union européenne et des membres de leur famille. Commentaire article par article, Bruylant, Brussels, 2020, p. 421.


32      Žr. Hebert, E., „La fraude et le droit au séjour des étrangers en France: rôles et enjeux du droit de l’Union européenne“, Quaderns IEE: Revista de l’Institut d’Estudis Europeus, 4(3) (2025), 93–126 p., p. 123.


33      Šiuo atveju kaip pavyzdys aiškiai paminėtos „santuokos iš išskaičiavimo“ [„fiktyvios santuokos“].


34      Žr. 2026 m. birželio 4 d. Sprendimą Minister for Justice (C‑560/24, EU:C:2026:446, 49 punktas).


35      Būtent dėl šios priežasties vien semantikos požiūriu negaliu visiškai pritarti Teisingumo Teismo teiginiui, kad trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje „gali būti ribojama tik laikantis, be kita ko, [Direktyvos 2004/38] 27 ir 35 straipsnių“ (žr. 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Chenchooliah (C‑94/18, EU:C:2019:693, 65 punktas)). Išskirta mano. Beveik identišką formuluotę Teisingumo Teismas vartoja 2008 m. liepos 25 d. Sprendime Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 95 punktas).


36      Žr. 2026 m. birželio 4 d. Sprendimą Minister for Justice (C‑560/24, EU:C:2026:446, 42 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato R. Norkaus išvadą byloje Minister for Justice (C‑560/24, EU:C:2026:11, 42 punktas).


37      Žr. 2026 m. birželio 4 d. Sprendimą Minister for Justice (C‑560/24, EU:C:2026:446, 42 punktas).


38      Kaip matyti iš žodžio „gali“ vartosenos.


39      Tai reiškia, kad gali būti imtasi tik vienos priemonės.


40      Iš tiesų Komisijos pirminių pasiūlymų aiškinamajame memorandume nuoroda į Teisingumo Teismo jurisprudenciją daroma net 31 kartą; žr. Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (KOM/2001/0257 galutinis), aiškinamasis memorandumas, (OL 2001 C 270 E, p. 150.


41      Žr. ten pat, VI skyrius.


42      Žr. Bendrąją poziciją (EB) Nr. 6/2004, kurią 2003 m. gruodžio 5 d. Taryba priėmė siekdama priimti <...> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/.../EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančią Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančią [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, (OL 2004 C 54 E, p. 12–32, ypač žr. p. 32: „šis naujas straipsnis įtrauktas, siek[iant] patikslinti, kad jeigu piktnaudžiaujama teisėmis arba sukčiaujama, valstybės narės gali atsisakyti, panaikinti arba atimti bet kokią [šia] direktyva suteiktą teisę“.


43      Žr. 41 išnašą.


44      Šiek tiek išplėstas aiškinimas, galima remtis 1992 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimu Singh (C‑370/90, EU:C:1992:296, 24 punktas); žr. Guild, E., Peers, St., Tomkin, J., The EU Citizenship Directive: A Commentary, 3rd ed., Oxford University Press, 2026, Art. 35, p. 317.



45      Žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimą McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:2450, 51 ir 52 punktai). Toje byloje Kolumbijos pilietei, gyvenančiai Ispanijoje su savo Jungtinės Karalystės ir Airijos pilietybes turinčiu vyru, buvo neleista atvykti į Jungtinę Karalystę, jeigu ji iš anksto negaus Jungtinėje Karalystėje išduodamo „EEE šeimos leidimo“, nepaisant to, kad ji turėjo galiojančią leidimo gyventi Ispanijoje kortelę, išduotą pagal Direktyvą 2004/38. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nei pagal direktyvos 35 straipsnį, nei pagal Protokolą Nr. 20 dėl [SESV] veikimo 26 straipsnio tam tikrų aspektų taikymo Jungtinei Karalystei ir Airijai (OJ 2012 C 326, p. 293) Jungtinei Karalystei neleidžiama nustatyti tokio papildomo leidimo atvykti kaip bendrosios piktnaudžiavimo prevencijos priemonės; pagal 10 straipsnį išduotos galiojančios leidimo gyventi šalyje kortelės turėtojams turi būti leidžiama atvykti į šalį netaikant vizai prilygstančio reikalavimo, nebent būtų nustatytas konkretus piktnaudžiavimo ar sukčiavimo atvejis.


46      2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas (C‑202/13, EU:C:2014:2450).


47      Žr. 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Chenchooliah (C‑94/18, EU:C:2019:693, 86 punktas). Šioje byloje Mauricijaus pilietė, gyvenusi Airijoje kaip Portugalijos piliečio sutuoktinė, užginčijo Airijos bandymą ją išsiųsti po to, kai jos vyras grįžo į Portugaliją; kilo klausimas, ar jos išsiuntimui iš šalies vis dar taikomos Sąjungos laisvo judėjimo taisyklės, ar tik Airijos nacionalinė teisė. Teisingumo Teismas nusprendė, kad taikytinas Direktyvos 2004/38 15 straipsnis, todėl išsiuntimas iš šalies turėjo atitikti tos direktyvos 30 ir 31 straipsniuose numatytas procedūrines garantijas, tačiau jos 27 ir 28 straipsniai nebuvo taikomi ir nebuvo galima taikyti draudimo atvykti į šalį.


48       2010 m. kovo 2 d. sprendimas (C‑135/08, EU:C:2010:104).


49      Žr. 2010 m. kovo 2 d. Sprendimą Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104, 56 punktas).