Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
RIMVYDO NORKAUS IŠVADA,
pateikta 2026 m. birželio 18 d.(1)
Byla C‑582/24 P
PB
prieš
Bendrą pertvarkymo valdybą
„ Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Laikinieji tarnautojai – Psichologinis priekabiavimas – Pagalbos prašymas – Prašymo atmetimas – Pirminių įrodymų nebuvimas – Teisė į gynybą – Teisė būti išklausytam – Nešališkumo principas – Gero administravimo principas – Rūpestingumo pareiga – Atsakomybė “
I. Įvadas
1. Apeliaciniu skundu PB prašo panaikinti 2024 m. birželio 26 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą PB / BPV (T‑789/22, EU:T:2024:426, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas atmetė SESV 270 straipsniu grindžiamą jo ieškinį dėl 2022 m. vasario 15 d. Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimo, kuriuo atmestas jo pagalbos prašymas, panaikinimo ir dėl šio sprendimo jo patirtos žalos atlyginimo.
2. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje daugiausia dėmesio bus skirta apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmosios dalies pirmai, antrai, ketvirtai ir penktai dalims, kurios susijusios su objektyvaus nešališkumo sąvoka ir konfidencialumo bei skaidrumo principais, nagrinėjant pagalbos prašymą, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 24 straipsnį.
3. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę patikslinti savo jurisprudenciją viešosios tarnybos srityje, aiškiau apibrėždamas objektyvaus nešališkumo principo ribas siekiant užtikrinti jo nuoseklų ir veiksmingą taikymą Sąjungos institucijų, organų, įstaigų ir agentūrų administracinėje praktikoje. Jis šioje byloje taip pat gali patikslinti, kaip šis principas turi derėti su konfidencialumo ir skaidrumo reikalavimais, taikytinais pagalbos prašymų nagrinėjimui, atsižvelgiant į suinteresuotųjų asmenų procesines teises ir administracinio sprendimų priėmimo proceso vientisumą.
II. Teisinis pagrindas
4. Tarnybos nuostatų 11a straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Atlikdamas savo pareigas pareigūnas nesiima tvarkyti reikalų, kuriais jis tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas tokiu mastu, kad tai gali turėti neigiamos įtakos jo nešališkumui, ypač, kai yra suinteresuotumas dėl šeimos ar finansinių dalykų, išskyrus toliau [2 dalyje] numatytus atvejus.“
5. Pagal Tarnybos nuostatų 12a straipsnio 1 ir 3 dalis „[p]areigūnai susilaiko nuo bet kokios formos psichologinio ar seksualinio priekabiavimo“; [psichologinis] priekabiavimas – tai „netinkamas elgesys, kuris trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas ir kurį sudaro fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, kurie yra tyčiniai ir kurie gali pakenkti bet kuriai asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai“.
6. Tarnybos nuostatų 24 straipsnyje nustatyta:
„Sąjunga padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens [imantis veiksmų prieš asmenį], kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario [kėsinasi į asmenį ar turtą, jeigu šie veiksmai nukreipti prieš pareigūną ar jo šeimos narius dėl pareigūno statuso ar pareigų].
J[i] solidariai atlygina žalą, kurią tokiais atvejais patyrė pareigūnas, jeigu pareigūnas žalą padarė arba netyčia ar dėl didelio neatsargumo [jeigu jis tyčia ar dėl didelio neatsargumo nėra pats padaręs šios žalos] ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens.“
7. Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Bet kuris asmuo, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, gali paduoti paskyrimų tarnybai skundą dėl kiekvieno jo nenaudai priimto akto ir tuo atveju, kai minėta institucija priėmė sprendimą, ir tuo atveju, kai ji nepriėmė Tarnybos nuostatuose nustatyto sprendimo [nesiėmė Tarnybos nuostatuose nurodytų priemonių]. Skundas turi būti pateiktas per tris mėnesius. <...>“
III. Ginčo aplinkybės, procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
A. Ginčo aplinkybės
8. Apeliantas 2016 m. lapkričio 1 d. buvo įdarbintas BPV kaip laikinasis tarnautojas pagal Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (KTĮS) 2 straipsnio f punktą eiti AD 6 lygio pareigas kaip teisininkas 01 skyriaus sekretoriate. Sėkmingai dalyvavęs išorės įdarbinimo procedūroje, nuo 2017 m. spalio 1 d. jis buvo priskirtas prie AD 7 lygio ir toliau ėjo pareigas iš pradžių kaip vyresnysis politikos ir išorės santykių ekspertas, vėliau – kaip vyresnysis teisės specialistas. Nuo tada jis nebebuvo priskirtas prie aukštesnio lygio.
9. 2021 m. spalio 15 d. manydamas, kad yra BPV pirmininkės vykdomo psichologinio priekabiavimo auka, apeliantas, remdamasis Tarnybos nuostatų 24 straipsniu, taikomu laikiniesiems tarnautojams pagal KTĮS 11 straipsnį, pateikė BPV kovos su priekabiavimu tarnybai pagalbos prašymą (toliau – pagalbos prašymas). Jis nurodė visumą veiksmų, kuriuos laikė psichologiniu priekabiavimu, darančiu neigiamą poveikį jo gerovei ir sukėlusiu profesinį išsekimą.
10. Jo argumentai susiję su trimis pagrindiniais aspektais.
11. Pirma, jis kaltino pirmininkę įvairiais pavieniais veiksmais: įžeidžiamais viešais komentarais, pakartotine jo profesinės veiklos kritika, laipsnišku nustūmimu į šalį, informacijos nepateikimu ir netesėtais pažadais dėl jo judumo organizacijos viduje. Jis, be kita ko, nurodė incidentą, įvykusį 2018 m. rugsėjo 19 d. susirinkime dėl jo magistro baigiamojo darbo, kuriame kritikuojamas BPV valdymas; jis teigia, kad po susirinkimo jam buvo liepta atšaukti išplatintus egzempliorius. Jis taip pat skundėsi dėl to, kad pirmininkė viešai šaukė, atsisakė perkelti jį į kitas pareigas organizacijos viduje, nepriskyrė prie aukštesnio lygio, nepaisant jo darbo stažo ir teigiamų rekomendacijų, atsisakė derinti darbo laiką, taip pat nepripažino jo nuopelnų vertinimo ataskaitose.
12. Antra, jis kaltino savo buvusį skyriaus vadovą, tapusį BPV pirmininkės pavaduotoju, prisidėjus prie jo izoliuotumo ir atsisakymo paaukštinti jo pareigas, netgi manipuliavus tam tikromis vidaus procedūromis jo nenaudai. Jo nuomone, pirmininkė ir jos pavaduotojas veikė suderinę veiksmus, kad pakenktų jo karjerai ir sukurtų neigiamą jo įvaizdį.
13. Trečia, apeliantas teigė, kad toks elgesys buvo susijęs su platesniu instituciniu kontekstu, kuriam būdingas nepakankamas skaidrumas ir probleminė organizacinė kultūra. Jis, be kita ko, minėjo, kad nebuvo pranešama apie tam tikrus vidaus sprendimus, buvo taikoma nenuosekli personalo valdymo praktika, vyko didelė darbuotojų kaita, grasinama sergantiems tarnautojams, o priskyrimo prie kito lygio sistema, anot jo, buvo naudojama kaip spaudimo priemonė.
14. 2021 m. lapkričio 18 d. BPV plenarinėje sesijoje dėl šio prašymo nagrinėjimo sustabdė sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos (STSĮT) įgaliojimų delegavimą pirmininkei ir tuos įgaliojimus suteikė atskiram nuolatiniam nariui (toliau – paskirtoji STSĮT). Paskirtoji STSĮT prašymo preliminarų vertinimą pavedė atlikti atitikties tarnybai.
15. Atitikties tarnyba paprašė apelianto pateikti paaiškinimų bei įrodymų ir paragino žmogiškųjų išteklių tarnybą ir pirmininkės pavaduotoją pateikti pastabas. 2022 m. sausio 31 d. preliminarioje ataskaitoje ji padarė išvadą, kad pirminių įrodymų dėl nurodytų faktų nėra, ir rekomendavo atmesti prašymą nepradedant oficialaus tyrimo, tačiau paliko apeliantui galimybę pateikti papildomų įrodymų.
16. Sprendimu, apie kurį apeliantui buvo pranešta 2022 m. vasario 15 d., paskirtoji STSĮT, susipažinusi su apelianto pastabomis dėl preliminarios ataskaitos, atmetė pagalbos prašymą (toliau – ginčijamas sprendimas), motyvuodama tuo, kad neįvykdytos priekabiavimui, kaip jis suprantamas pagal Tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, apibūdinti taikomos kumuliacinės sąlygos ir kad nebuvo pateikta pakankamai įrodymų.
17. Priėmus šį sprendimą, apeliantas paprašė leisti susipažinti su bylos medžiaga ir įvairiais dokumentais, remdamasis tiek teise susipažinti su dokumentais, tiek teise į asmens duomenų apsaugą. Atitikties tarnyba jam perdavė tam tikrų susirašinėjimų santraukas, be kita ko, žmogiškųjų išteklių tarnybos ir pirmininkės pavaduotojo, kaip buvusio apelianto skyriaus vadovo, pastabas, taip pat prevencinės apsaugos priemonės, skirtos tiesioginiams kontaktams su pirmininke riboti, santrauką.
18. 2022 m. gegužės 9 d. apeliantas pateikė skundą pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, taikomą laikiniesiems tarnautojams pagal KTĮS 46 straipsnį (toliau – skundas), taip pat pridėjo papildomus prašymus susipažinti su informacija, susijusia, be kita ko, su galimais interesų konfliktais, sprendimų priėmimo grandine ir vidaus pasikeitimais nuomonėmis, vykusiais atliekant preliminarų vertinimą. Tas skundas buvo atmestas 2022 m. rugsėjo 6 d. BPV sprendimu, apie jį apeliantui pranešta rugsėjo 7 d. (toliau – sprendimas atmesti skundą).
19. Vėliau apeliantas pasiėmė atostogas dėl asmeninių priežasčių. 2022 m. gruodžio mėn., pasibaigus pirmininkės kadencijai ir naujajam pirmininkui pradėjus eiti pareigas, jam buvo pranešta apie ketinimą nepratęsti jo sutarties. 2023 m. vasario 22 ir 27 d. sprendimais jam buvo oficialiai pranešta apie jo sutarties pasibaigimą 2023 m. rugsėjo 30 d. ir jis buvo atleistas iš pareigų.
B. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
20. Apeliantas Bendrajam Teismui pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, savo prašyme jį panaikinti remdamasis trimis pagrindais: pirma, dėl procedūrinių pažeidimų ir teisės į gynybą pažeidimo, antra, dėl Tarnybos nuostatų 24 straipsnio, rūpestingumo pareigos, taip pat pareigos teikti pagalbą ir gero administravimo principo pažeidimo ir, trečia, dėl akivaizdžios klaidos vertinant pagalbos prašyme pateiktus faktus, klaidos taikomoje metodikoje ir Tarnybos nuostatų 12a straipsnio pažeidimo. Pareikšdamas reikalavimus dėl žalos atlyginimo, jis taip pat teigė, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam ir teisė į gynybą.
21. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį.
C. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
22. Apeliaciniu skundu apeliantas Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– išnagrinėti bylą ir atitinkamai panaikinti ginčijamą sprendimą ir sprendimą atmesti skundą,
– įpareigoti BPV sumokėti 50 000 EUR dydžio kompensaciją ir
– priteisti iš BPV Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
23. Atsiliepime į apeliacinį skundą BPV Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti visą apeliacinį skundą kaip nepriimtiną ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą ir
– priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.
IV. Teisinė analizė
A. Apelianto pateikti apeliacinio skundo pagrindai ir nagrinėjimo apimtis
24. Grįsdamas savo reikalavimus dėl panaikinimo, apeliantas apeliaciniame skunde remiasi dviem pagrindais. Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas, kurį sudaro dvi dalys, susijęs, pirma, su skundžiamame sprendime pateiktu pirmosios instancijos teisme nurodyto ieškinio pirmojo pagrindo vertinimu ir, antra, su Bendrajam Teismui pateikto ieškinio antrojo pagrindo vertinimu. Apeliacinio skundo antrasis pagrindas susijęs su skundžiamame sprendime atliktu pirmosios instancijos teisme nurodyto trečiojo pagrindo nagrinėjimu. Be to, apeliantas pateikia atskirą apeliacinio skundo pagrindą, kuriuo grindžia savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.
25. Kaip jau minėta, šioje išvadoje bus nagrinėjamos tik apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmosios dalies pirma, antra, ketvirta ir penkta dalys. Siekiant užtikrinti analizės aiškumą, ji bus suskirstyta pagal atskiras teisines problemas, iškeltas šiose įvairiose dalyse. Pirmiausia bus nagrinėjamos pirma ir antra dalys, nes jos susijusios su objektyvaus nešališkumo principo laikymusi(2), o paskui – ketvirta ir penkta dalys, susijusios su konfidencialumo(3) ir skaidrumo principais(4), taikytinais pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateiktam pagalbos prašymui.
26. Toks atskiras nagrinėjimas yra būtinas, nes nešališkumo, skaidrumo ir konfidencialumo principai, nors ir glaudžiai susiję tarpusavyje Sąjungos teisės sistemoje, kiekvienas išlaiko savo norminį savarankiškumą. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnyje įtvirtintas nešališkumas yra neatsiejama gero administravimo principo dalis(5). Skaidrumu, grindžiamu, be kita ko, SESV 15 straipsniu ir Chartijos 42 straipsniu, siekiama užtikrinti administracinių veiksmų atvirumą, o konfidencialumu – apsaugoti teisėtus interesus(6), pavyzdžiui, teisę į gynybą ir asmens duomenis. Be to, šių principų taikymo sąlygos viešosios tarnybos teisėje yra ypatingos, atsižvelgiant į tarnybinių santykių specifiką. Jų derinimas kiekvienu atveju reiškia interesų pusiausvyros užtikrinimą, atitinkantį gero administravimo reikalavimus.
B. Dėl galimo objektyvaus nešališkumo principo pažeidimo
1. Sąvoka „nešališkumas“ Sąjungos teisėje
27. Prieš pradedant iš esmės nagrinėti Bendrojo Teismo sprendimo motyvus dėl galimo nešališkumo principo pažeidimo, reikia priminti šio principo, kaip jį aiškina Teisingumo Teismas, reikšmę Sąjungos teisės sistemoje.
28. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos institucijos, organai, įstaigos ir agentūros turi paisyti Sąjungos teisėje užtikrintų pagrindinių teisių, tarp kurių yra Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą(7). Ši teisė apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę į tai, kad jo reikalai būtų tvarkomi nešališkai. Šiuo požiūriu nešališkumo reikalavimas yra ypač svarbus, nes jis yra glaudžiai susijęs su vienodo požiūrio principu, kuris yra Sąjungos teisės sistemos pagrindas. Jis skirtas užkirsti kelią bet kokiems interesų konfliktams, susijusiems su pareigūnais ir tarnautojais, veikiančiais institucijų vardu, ir užtikrinti šių institucijų nepriklausomumą ir sąžiningumą tiek jų vidaus veikloje, tiek jų įvaizdžio atžvilgiu išorėje. Taigi, jis apima visas aplinkybes, kurias tarnautojas turi pagrįstai suvokti kaip galinčias trečiųjų asmenų akyse atrodyti kaip gebančias paveikti jo nepriklausomumą šiuo klausimu(8).
29. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje patikslinama, kad šis reikalavimas apima du vienas kitą papildančius aspektus. Viena vertus, subjektyvus nešališkumas reiškia, kad atitinkamos institucijos narys, tvarkydamas reikalą, tai daro nešališkai ir be jokio išankstinio asmeninio nusiteikimo. Kita vertus, objektyvus nešališkumas susijęs su garantijomis, kurias suteikia procedūros organizavimas ir eiga. Taigi, institucija turi suteikti pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos visos pagrįstos abejonės dėl galimo šališkumo. Nereikalaujama, kad būtų įrodytas faktinis šališkumo buvimas. Pakanka, kad gali objektyvai kilti pagrįstų abejonių ir jos negali būti išsklaidytos(9). Vertinimas atliekamas iš nuovokaus ir informuoto išorės stebėtojo pozicijos, atsižvelgiant į tai, kad procedūra turi atrodyti nepriklausoma.
30. Iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad tam tikros aplinkybės, pavyzdžiui, asmenų, dalyvaujančių priimant administracinį ar teismo sprendimą, išankstinis faktinių aplinkybių žinojimas, savaime nėra pakankamos, kad būtų nustatytas nešališkumo trūkumas. Toks žinojimas gali būti susijęs su anksčiau vykdytomis ar tuo pačiu metu vykdomomis profesinėmis pareigomis ir savaime nereiškia šališkumo. Siekiant konstatuoti objektyvaus nešališkumo reikalavimo pažeidimą reikia nustatyti, ar konkrečiu atveju yra konkretus objektyvus elementas, kaip antai Sąjungos institucijų, organų, įstaigų ir agentūrų vardu veikiančių pareigūnų ar tarnautojų interesų konfliktas, dėl kurio, trečiųjų šalių akimis, gali atsirasti pagrįstų abejonių dėl atitinkamos procedūros nešališkumo(10). Nešališkumo reikalavimas turi būti laikomas pažeistu tik tais atvejais, kai, atsižvelgiant į procedūros organizavimą ir eigą, tokias abejones galima pagrįstai išsklaidyti.
31. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia įvertinti, ar, kaip teigia apeliantas, Bendrasis Teismas pažeidė objektyvaus nešališkumo principą.
2. Dėl galimo nešališkumo principo pažeidimo, kiek jis susijęs su atitikties tarnyba ir šios tarnybos vadove
32. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje, susijusioje su skundžiamo sprendimo 46–52, 116, 117 ir 176 punktais, apeliantas nurodo objektyvaus nešališkumo principo pažeidimą dėl interesų konflikto, susijusio su BPV atitikties tarnybos vadove B.
a) Šalių pastabos
33. Apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė šį principą, atmesdamas su B susijusio interesų konflikto, kuris kilo dėl jos ankstesnių asmeninių ryšių ir dėl to, kad ji žinojo apie sunkumus, su kuriais jis susidūrė santykiuose su BPV pirmininke, taip pat apie jo ketinimą pateikti skundą dėl priekabiavimo, buvimo faktą. Jo nuomone, ši situacija galėjo kelti pagrįstų abejonių dėl nešališkumo, dėl kurių B turėjo nusišalinti. Be to, jis teigia, kad Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita, padarė teisės klaidą, pritardamas argumentui, grindžiamam galimybe kreiptis į kitus tarnybos narius, ir pateikė logiškai klaidingus motyvus. Jis taip pat teigia, kad BPV nepateikė jokių įrodymų dėl B nešališkumo, kad tam tikrų dokumentų perdavimas ir pasirašančiosios STSĮT pakeitimas nėra pakankami abejonėms išsklaidyti ir kad visais šiais elementais buvo pažeista procedūra, atsižvelgiant į Tarnybos nuostatų 11a straipsnį.
34. BPV atsakė, kad apeliantas neįrodė duomenų atskleidimo ir konkrečios šališkumo rizikos buvimo, nes vien faktų žinojimas nėra pakankamas objektyvaus nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti. Ji teigia, kad įrodinėjimo našta tenka apeliantui ir kad argumentais dėl dokumentų neperdavimo nepagrįstai siekiama šią naštą perkelti, nenurodant, kaip šie dokumentai galėjo turėti įtakos ginčijamam sprendimui. Teiginiai, susiję su apsaugos priemone, nurodyta skundžiamo sprendimo 176 punkte, to sprendimo 48 punkte pateiktu argumentu ir sprendimu ultra petita, BPV nuomone, yra nepagrįsti arba nepakankamai pagrįsti, nes nėra jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie interesų konfliktą atitikties tarnyboje.
b) Skundžiamo sprendimo analizė
1) Bendrojo Teismo motyvai
35. Skundžiamo sprendimo 42–52 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo apelianto argumentą, kad jo pagalbos prašymo preliminarus vertinimas buvo atliktas nesilaikant objektyvaus nešališkumo principo.
36. Pirmiausia Bendrasis Teismas priminė taikytiną teisinį pagrindą. Remdamasis Chartijos 41 straipsniu, jis pabrėžė, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad jo reikalai būtų tvarkomi nešališkai. Nešališkumas apima subjektyvųjį aspektą (asmeninio šališkumo nebuvimą) ir objektyvųjį aspektą, pagal kurį institucija privalo suteikti pakankamas garantijas, kad būtų išsklaidytos bet kokios pagrįstos abejonės dėl šališkumo. Vertinimas turi būti atliekamas iš objektyvaus ir informuoto trečiojo asmens pozicijos, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
37. Taikydamas šiuos principus, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad prieš atlikdama preliminarų vertinimą atitikties tarnyba patikrino, ar nėra galimų interesų konfliktų, be kita ko, pasikonsultavusi su teisės tarnybos vadovu. Jis taip pat konstatavo, kad BPV plenarinės sesijos sprendimu pirmininkė, dėl kurios buvo pateiktas pagalbos prašymas, buvo nušalinta nuo procedūros, o jos STSĮT įgaliojimai buvo sustabdyti ir perduoti kitam nuolatiniam nariui. Taigi, Bendrojo Teismo teigimu, įtariamas asmuo priimant sprendimą dėl pagalbos prašymo nedalyvavo. Be to, apeliantas neįrodė, kad kiti atitikties tarnybos nariai būtų turėję konkretų interesų konfliktą.
38. Kalbant konkrečiai apie atitikties tarnybos vadovę, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pats apeliantas ją vadino „drauge“. Vis dėlto Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad ši aplinkybė savaime negali įrodyti interesų konflikto, kaip jis suprantamas pagal Tarnybos nuostatų 11a straipsnį, buvimo ar sukelti pagrįstų abejonių dėl jos objektyvaus nešališkumo. Be to, jis pažymėjo, kad atlikus preliminarų vertinimą buvo pateikta rekomendacija atmesti prašymą nepradedant tyrimo, o tai, jo nuomone, neleidžia daryti išvados, kad galimas asmeninis ryšys būtų buvęs palankus apeliantui ar paveikęs analizės objektyvumą.
39. Galiausiai Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebuvo jokių konkrečių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad per preliminaraus vertinimo procedūrą buvo pažeistas objektyvaus nešališkumo principas. Taigi, jis atmetė ieškinio pagrindą dėl šio principo pažeidimo, kiek tai susiję su atitikties tarnyba ir jos vadove.
2) Vertinimas
40. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas savo analizę pradėjo ypač struktūruotai išdėstydamas Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl nešališkumo principo – skundžiamo sprendimo 45 punkte jis tiksliai primena šio principo pagrindus ir esmines charakteristikas Sąjungos teisės sistemoje. Skundžiamo sprendimo 45 punkte jis pagrįstai ir laikydamasis suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos atskyrė subjektyvų nešališkumą nuo objektyvaus, o to paties sprendimo 46 punkte aiškiai pabrėžė, kad šioje byloje svarstomas tik pastarasis.
41. Tokiomis aplinkybėmis šiame apeliaciniame procese keliamas klausimas susijęs ne su paties taikytino teisinio kriterijaus netaikymu, o su tuo, kaip Bendrasis Teismas taikė šį kriterijų bylos aplinkybėmis, nagrinėdamas argumentus dėl galimo interesų konflikto. Iš esmės apeliantas teigia, kad tam tikrų asmenų dalyvavimas procedūroje, kurioje buvo priimtas ginčijamas sprendimas, galėjo būti vertinamas kaip interesų konfliktas, todėl, žiūrint nuovokaus ir informuoto išorės stebėtojo akimis, galėjo kelti pagrįstų abejonių dėl jų nešališkumo. Atitinkami asmenys yra atitikties tarnybos vadovė, BPV pirmininkė ir pirmininkės pavaduotojas.
42. Iš aplinkybių, kurios, apelianto teigimu, galėtų sukelti įspūdį, kad atitikties tarnybos vadovei kyla interesų konfliktas, be kita ko, išsiskiria tai, kad ji, viena vertus, jau žinojo apie apelianto padėtį(11) ir, kita vertus, šią informaciją gavo dėl tarp jų susiklosčiusių draugiškų santykių(12). Nors tarp šių aplinkybių yra tam tikras ryšys, dėl objektyvių priežasčių jas reikia nagrinėti atskirai.
i) Atitikties tarnybos vadovės išankstinio žinojimo apie apelianto padėtį svarba
43. Apeliantas teigia, kad atitikties tarnybos vadovė žinojo apie jo padėtį, nes jis jai pasipasakojo apie sunkumus, su kuriais susidūrė. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Bendrasis Teismas aiškiai išnagrinėjo šį argumentą ir konstatavo, kad apeliantas pats informavo atitikties tarnybos vadovę apie savo pagalbos prašymo dalyką. Nors Bendrojo Teismo motyvai, atrodo, nėra išdėstyti labai išsamiai, iš skundžiamo sprendimo matyti, kad iš esmės juo siekiama nepervertinti apelianto argumentų, laikant, kad motyvai, galintys įrodyti galimą atitikties tarnybos vadovės šališkumą, – darant prielaidą, kad toks šališkumas gali būti nustatytas, – galiausiai sietini su pačiu apeliantu.
44. Iš pirmo žvilgsnio Bendrojo Teismo argumentų atmesti negalima. Iš tiesų, jeigu išvada dėl nešališkumo nebuvimo būtų daroma remiantis vien žiniomis apie tam tikrą faktinę padėtį, apeliantas galėtų daryti įtaką administracinės procedūros eigai, paprasčiausiai perduodamas informaciją procedūros dalyviams ir taip užtikrindamas, kad jie negalėtų dalyvauti. Vis dėlto negalima leisti, kad šalis galėtų pagrįstai remtis abejonėmis dėl įstaigos nešališkumo, remdamasi situacija, prie kurios susidarymo ji pati svariai prisidėjo, nebent būtų galima įrodyti, kad, neatsižvelgiant į šį indėlį, objektyviai patikrinami faktai vis dėlto galėjo objektyviam ir informuotam stebėtojui sukelti pagrįstų abejonių dėl procedūros neutralumo. Taigi, Bendrasis Teismas netiesiogiai kritikuoja tokią objektyvaus nešališkumo koncepciją, kurią gina apeliantas.
45. Nors Bendrasis Teismas nenurodo šio argumento loginio pagrindo, teoriškai jis galėtų būti siejamas arba su piktnaudžiavimo teise sąvoka, arba su bendruoju principu, kad niekas negali remtis savo paties netinkamu elgesiu (nemo auditur propriam turpitudinem allegans). Bet kuriuo atveju šių dviejų principų poveikis sutampa, nes jie reiškia, kad šalis negali gauti teisinės naudos iš neteisėtos padėties, kurią ji pati sukūrė arba prie kurios atsiradimo ji svariai prisidėjo. Vis dėlto tikslus šių argumentų kvalifikavimas šioje byloje neturi lemiamos reikšmės, nes byla su šiuo klausimu iš esmės nesusijusi. Iš tikrųjų reikia nustatyti, ar vien išankstinis žinojimas apie faktą gali būti objektyvaus šališkumo požymis. Taigi, analizėje reikia sutelkti dėmesį į šį bendresnio pobūdžio klausimą.
46. Toks platus objektyvaus šališkumo sąvokos aiškinimas, pagal kurį vien išankstinis žinojimas apie faktinę padėtį galėtų būti aplinkybė, dėl kurios kiltų pagrįstų abejonių dėl procedūros dalyvio nešališkumo, atitinkamais atvejais būtų sunkiai taikytinas ir galėtų sukurti administracijai apribojimų, galinčių pakenkti jos tinkamam veikimui. Ne veltui Teisingumo Teismas tokio plataus objektyvaus nešališkumo sąvokos aiškinimo neteikia. Kaip jau priminta, iš jurisprudencijos matyti, jog tai, kad asmenys, dalyvaujantys priimant teismo ar administracinį sprendimą, yra iš anksto susipažinę su faktinėmis aplinkybėmis, savaime nėra procedūros reikalavimų pažeidimas dėl nešališkumo stokos(13).
47. Iš tiesų toks išankstinis žinojimas kartais yra neišvengiamas dėl atitinkamų asmenų anksčiau ar tuo pačiu metu vykdytos profesinės veiklos(14). Taigi, reikia nustatyti, ar konkrečiu atveju yra objektyvus elementas, kaip antai Sąjungos institucijų, organų, įstaigų ir agentūrų vardu veikiančių pareigūnų ar tarnautojų interesų konfliktas, dėl kurio, trečiųjų šalių akimis, gali atsirasti pagrįstų abejonių dėl atitinkamos procedūros nešališkumo.
48. Ši jurisprudencija nagrinėjamu atveju atrodo ypač aktuali, nes Sąjungos agentūros atitikties tarnybos vadovė yra būtent atsakinga už tai, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės, agentūros vidaus taisyklių bei etikos standartų, taikytinų darbuotojams ir sprendimus priimantiems organams. Atitikties tarnybos užduotis paprastai yra užtikrinti teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimų prevenciją ir nustatymą, teikti patarimus administracijai etikos ir interesų konfliktų klausimais, taip pat prisidėti prie vidaus kontrolės ir gero valdymo mechanizmų įgyvendinimo(15).
49. Atsižvelgiant į tai, nieko nuostabaus, kad šios tarnybos vadovė būtų informuojama apie galimus veiklos sutrikimus ar teisės normų pažeidimus, pavyzdžiui, priekabiavimo tarp kolegų atvejus. Kaip kontaktinis asmuo, kuriam darbuotojai teikia pagalbos prašymus, pranešimus ir skundus, taip pat neoficialius pranešimus, susijusius su profesinių pareigų vykdymu, ji dėl savo veiklos pobūdžio turi žinoti apie agentūroje besiklostančią situaciją. Vadinasi, negalima tikėtis, kad atitikties tarnybos vadovė, eidama tokias pareigas, visiškai nežinotų apie galimus priekabiavimo atvejus agentūroje.
50. Vadinasi, vien tai, jog atitikties tarnybos vadovė dėl savo institucinių pareigų turi žinoti apie tam tikrų pareigūnų ar tarnautojų – tarp kurių tam tikrais atvejais gali būti ir apeliantas – tarnybinę padėtį, savaime negali pateisinti abejonių dėl jos objektyvaus nešališkumo. Tokia prielaida viršytų nešališkumo garantijų reikalavimus ir nebūtų suderinama su viešosios tarnybos tinkamo veikimo reikalavimais. Iš tiesų, nepriklausomai nuo informacijos, kurią atitikties tarnybos vadovė gali gauti eidama savo pareigas, nesvarbu, ar ją pateikia atitinkami asmenys ar ji ją gauna iš kitų šaltinių, ji vis tiek privalo laikytis nepriklausomumo ir sąžiningumo pareigų, kurios tenka kiekvienam Sąjungos pareigūnui.
51. Taigi, vien tai, kad apeliantas pasipasakojo apie savo problemas atitikties tarnybos vadovei ir kad ji taip įgijo tam tikrų žinių apie jo padėtį (o tai yra neatsiejama nuo jos pareigų vykdymo), negali savaime kelti pagrįstų abejonių dėl jos objektyvaus nešališkumo.
ii) Galimų draugiškų santykių su atitikties tarnybos vadove svarba
52. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad pagrindinėje byloje interesų konfliktas gali kelti pagrįstų abejonių dėl atitikties tarnybos vadovės objektyvaus nešališkumo. Šiuo klausimu apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas nesuprato šio reikalavimo reikšmės, iš esmės neatsižvelgęs į draugiškus santykius, kuriuos jis neva palaikė su atitikties tarnybos vadove. Jo argumentai turi būti suprantami taip, kad būtent dėl ypatingo juos siejančio pasitikėjimo ryšio jis ir buvo paskatintas jai pasipasakoti apie savo padėtį.
53. Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas pagrįstai rėmėsi Tarnybos nuostatų 11a straipsniu, pagal kurį atlikdamas savo pareigas pareigūnas negali imtis tvarkyti reikalų, kuriais jis tiesiogiai ar netiesiogiai dėl asmeninių, be kita ko, šeimos ar finansinių priežasčių suinteresuotas tokiu mastu, kad tai gali turėti neigiamos įtakos jo nešališkumui. Antra, Bendrasis Teismas pabrėžė, kad atitikties tarnyba atliko preliminarų galimo interesų konflikto tyrimą, per kurį nebuvo nustatyta jokių jį patvirtinančių aplinkybių.
54. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas iš principo neprivalo atlikti išsamesnės teisinės analizės, kad nustatytų, kokiu mastu galimi draugiški apelianto ir atitikties tarnybos vadovės santykiai, taip pat keitimasis informacija apie apelianto padėtį palaikant šiuos pasitikėjimo santykius galėjo būti laikomi interesų konfliktu. Vis dėlto, siekiant išsamumo, reikia detaliau išnagrinėti šiuo klausimu pateiktus apelianto argumentus.
55. Teoriškai tarpasmeniniai santykiai gali sukelti „interesų konfliktą“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos viešosios tarnybos teisę. Išnagrinėjus atitinkamas nuostatas, kuriomis reglamentuojamas Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų elgesys, matyti, kad asmeniniai interesai – visų pirma šeimos interesai, bet taip pat ir kiti asmeniniai ryšiai – gali turėti neigiamos įtakos tų pareigūnų ir tarnautojų nepriklausomumui ir nešališkumui arba bent jau sukelti tokį įspūdį.
56. Žinoma, nė viena iš nagrinėtų nuostatų aiškiai nedraudžia pareigūnams užmegzti draugiškus ryšius. Be to, „draugystė“ savaime nėra įvardijama kaip konkreti situacija, galinti kelti pagrįstų abejonių dėl atitinkamų pareigūnų nešališkumo. Vis dėlto jie turi laikytis ypatingos budrumo pareigos, siekdami užkirsti kelią bet kokiai situacijai, kuri galėtų sukelti interesų konfliktą, be kita ko, priimant sprendimus, turinčius tam tikrą svarbą tretiesiems asmenims. Šiuo tikslu atitinkamuose teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas pareigūnų elgesys, naudojamos bendrosios nuostatos, suformuluotos pakankamai plačiai, kad apimtų įvairias situacijas, kurios gali susiklostyti praktikoje.
57. Pagal Tarnybos nuostatų 11a straipsnį pareigūnai ir kiti tarnautojai privalo vengti bet kokių situacijų, kuriose jų asmeniniai interesai galėtų būti nesuderinami su jų profesinėmis pareigomis. Asmeniniai interesai, be kita ko, šeimos interesai, yra aiškiai nurodyti kaip galintys sukelti interesų konfliktą. Toks konfliktas neapsiriboja atvejais, kai nustatomas faktinis nešališkumo pažeidimas, bet apima ir situacijas, kai objektyviai matyti, jog atitinkamas darbuotojas savo pareigas gali vykdyti neužtikrindamas reikiamo neutralumo ir nepriklausomumo.
58. Panašūs reikalavimai nustatyti įvairiuose gero administracinio elgesio kodeksuose, taikytinuose Sąjungos institucijose ir įstaigose. Taigi, pagal Europos ombudsmeno kodeksą draudžiamas bet koks elgesys, grindžiamas asmeniniais ar šeimos interesais(16). Komisijos kodekse reikalaujama, kad tarnautojai veiktų nešališkai ir nepriklausomai nuo asmeninių interesų(17). Be to, BPV kodekse numatyta, kad jos nariai ir tarnautojai turi vengti bet kokios situacijos, dėl kurios gali kilti arba kuri gali būti suvokiama kaip interesų konfliktas, tokiam konfliktui kylant, be kita ko, tais atvejais, kai privatūs ar asmeniniai interesai gali turėti įtakos nešališkam ir objektyviam jų pareigų vykdymui arba gali atrodyti, kad jie turi tokią įtaką(18).
59. Vis dėlto vien tik tarpasmeninių santykių buvimas – nesvarbu, ar tai pažinties, profesinio artumo(19) ar net draugystės santykiai, – savaime negali būti laikomas „interesų konfliktu“. Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į tai, kad Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai turi eiti savo pareigas profesinėje aplinkoje, kuriai būdingas glaudus ir dažnai ilgalaikis bendradarbiavimas, palankus asmeniniams ryšiams užmegzti. Jei būtų laikomasi priešingo požiūrio, tai reikštų, kad administracijos veikimo realijų nepaisoma, ir kiltų pavojus jos sklandžiam veikimui, nors darbuotojų tarpusavio santykių kokybė reikšmingai prisideda prie sveikos ir produktyvios darbo aplinkos išsaugojimo. Vis dėlto reikia įvertinti, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, ar atitinkami santykiai objektyviai gali kelti pagrįstų abejonių dėl atitinkamo asmens nešališkumo.
60. Tai gali būti itin aktualu tais atvejais, kai egzistuoja ypač artimas asmeninis ryšys ir kai atitinkamas pareigūnas turi priimti sprendimą arba dalyvauti priimant sprendimą, tiesiogiai susijusį su asmeniu, su kuriuo jį sieja toks ryšys. Taigi, draugystė gali būti svarbus veiksnys, jeigu ji grindžiama tokio intensyvumo asmeniniu artumu, kad, žiūrint nuovokaus ir informuoto trečiojo asmens akimis, gali daryti neigiamą poveikį nešališkam pareigų vykdymui arba bent jau kelti dėl jo abejonių(20). Tokių glaudžių asmeninių santykių požymių gali atsirasti, pavyzdžiui, dalyvaujant bendroje veikloje už profesinės veiklos ribų arba dalyvaujant šeimos renginiuose.
61. Vis dėlto atliekant tokį vertinimą reikia konkrečiai nagrinėti kiekvieną atvejį. Reikia nustatyti objektyvų elementą – pavyzdžiui, artimus asmeninius santykius, susijusius su sprendimų priėmimo ar įtakos galia, – kuris trečiųjų asmenų akyse galėtų kelti pagrįstų abejonių dėl administracijos nešališkumo. Nesant tokio elemento, vien asmeninių santykių ar draugystės ryšio nepakanka, kad būtų galima konstatuoti interesų konfliktą pagal Sąjungos viešosios tarnybos teisę.
62. Klausimas, ar šiuo atveju egzistavo tokie artimi santykiai, yra faktinis klausimas, kurį iš esmės turėjo įvertinti Bendrasis Teismas per procesą pirmojoje instancijoje. Toks požiūris dera su Sąjungos teismų jurisdikcijos apeliaciniuose procesuose atskyrimu(21). Vis dėlto reikia pažymėti, kad iš apelianto argumentų neįmanoma nustatyti, jog jo ir atitikties tarnybos vadovės santykiai būtų pasižymėję ypatingu artumu, viršijančiu profesinius santykius, kokie gali būti tarp pareigūnų ar tarnautojų bet kurioje kitoje Sąjungos institucijoje, organe, įstaigoje ar agentūroje.
63. Kadangi apeliantas teigia, kad buvo keičiamasi nuomonėmis apie vadovybę bei sunkumus, su kuriais jis tvirtina susidūręs – nors, beje, pats tokių pokalbių buvimas nėra patvirtintas jokiais įrodymais, – šie teiginiai veikiau rodo, kad aptariami santykiai vyko profesiniame kontekste ir buvo susiję su aspektais, kurie paprastai priklauso agentūros atitikties tarnybos kompetencijos sričiai(22).
64. Nesant pakankamai konkrečių požymių, kad buvo interesų konfliktas, Bendrajam Teismui negali būti priekaištaujama dėl to, kad jis šioje byloje nepaisė objektyvaus nešališkumo principo aprėpties. Taigi, jis pagrįstai nagrinėjo ieškinį remdamasis jam žinomomis faktinėmis aplinkybėmis.
iii) Bendrojo Teismo argumentai, grindžiami galimo šališkumo poveikio nebuvimu
65. Bet kuriuo atveju reikia atkreipti dėmesį į teisės klaidą skundžiamo sprendimo motyvuose, nes Bendrasis Teismas to sprendimo 51 punkte kaip aplinkybę, leidžiančią išsklaidyti bet kokias abejones dėl atitikties tarnybos vadovės nepriklausomumo, pasirinko aplinkybę, kad ši tarnyba, atlikusi preliminarų vertinimą, nusprendė atmesti pagalbos prašymą nepradedant administracinio tyrimo.
66. Taip, suteikdamas ypatingą svarbą po šio vertinimo priimto sprendimo turiniui, Bendrasis Teismas savo objektyvaus nešališkumo vertinimą grindė svarstymais, susijusiais su atitikties tarnybos vadovės asmeninio intereso nebuvimu, galimai palankiu jos požiūriu į apeliantą ir, galiausiai, jam nepalankiu procedūros rezultatu. Toks argumentavimas gali būti suprastas kaip susiejantis objektyvaus nešališkumo nebuvimą su konkretaus šališkumo ar faktinės įtakos procedūros baigčiai įrodymu, nors objektyvaus nešališkumo reikalavimas yra labiau skirtas užkirsti kelią bet kokioms pagrįstoms abejonėms dėl jo neutralumo, nepriklausomai nuo faktinio šališkumo įrodymo ar priimto sprendimo turinio.
67. Iš tiesų reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, objektyvaus nešališkumo reikalavimas skirtas užkirsti kelią bet kokioms pagrįstoms abejonėms dėl nešališkumo tvarkant reikalą. Vertinant, ar šio reikalavimo buvo laikomasi, nereikia įrodyti nei faktinio šališkumo, nei konkretaus asmeninio intereso, kurį turi procedūroje turintys dalyvauti asmenys(23). Atliekant tokį vertinimą tereikia nustatyti, ar objektyviai patikrinamos aplinkybės gali objektyviam ir informuotam stebėtojui sukelti pagrįstų abejonių dėl vertinimo neutralumo. Vadovaujantis tokia pačia logika, procedūros nešališkumas negali būti vertinamas atsižvelgiant į jos rezultatą, nes tai, ar sprendimas yra palankus, ar nepalankus suinteresuotajam asmeniui, savaime neturi reikšmės šiuo klausimu.
68. Vadinasi, Bendrasis Teismas iš principo negali atmesti pagrįstų abejonių dėl objektyvaus nešališkumo vien dėl to, kad suinteresuotasis asmuo neturi asmeninio suinteresuotumo procedūros baigtimi arba kad priimtas sprendimas jam nėra palankus. Dėl tokio požiūrio iš tiesų kiltų pavojus, kad objektyvaus nešališkumo principo aprėptis gali būti nepagrįstai susiaurinta, jį prilyginant tiesiog asmeninio interesų konflikto ar įrodyto šališkumo nebuvimui, nors šiuo principu taip pat siekiama išsaugoti asmenų pasitikėjimą administracinių procedūrų neutralumu(24) .
69. Vis dėlto tokio trūkumo konstatavimas skundžiamo sprendimo motyvuose šiuo atveju negali būti pagrindas jį panaikinti. Iš tiesų atidžiai perskaičius visą sprendimą matyti, kad Bendrasis Teismas ne tik konstatavo asmeninio intereso ar konkrečios įtakos procedūros baigčiai nebuvimą, bet ir atliko visapusišką svarbių bylos aplinkybių vertinimą, siekdamas nustatyti, ar jos galėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl procedūros objektyvaus nešališkumo. Jis, be kita ko, atsižvelgė į tai, kaip atitikties tarnybos vadovė sužinojo apie faktines aplinkybes, į tai, kad ji nedalyvavo priimant ginčijamą sprendimą, taip pat į BPV nustatytas institucines garantijas.
70. Atsižvelgiant į tai, net jei kai kurie skundžiamo sprendimo 51 punkte pateikti motyvai gali būti suprantami kaip atskleidžiantys pernelyg glaudų ryšį tarp asmeninio intereso nebuvimo ar procedūros baigties ir objektyvaus nešališkumo buvimo, vis dėlto neginčijama, kad Bendrasis Teismas galiausiai atliko bendrą bylos aplinkybių vertinimą pagal Sąjungos teisės reikalavimus. Taigi, nustatytas motyvų trūkumas negali būti laikomas pagrindu skundžiamą sprendimą pripažinti teisiškai klaidingu ir jį panaikinti.
71. Iš to darytina išvada, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.
3. Dėl galimo nešališkumo principo pažeidimo dėl pirmininkės ir pirmininkės pavaduotojo vadovaujamos padėties
72. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje, susijusioje su skundžiamo sprendimo 54–68, 70–72, 75, 76, 79 ir 81–84 punktais, apeliantas nurodo kelis nešališkumo pareigos pažeidimus nagrinėjant pagalbos prašymą.
a) Šalių pastabos
73. Šiuo klausimu apeliantas teigia, kad pavaldinys negali dalyvauti nagrinėjant skundą, susijusį su jo vadovu, dėl spaudimo ar atsakomųjų veiksmų pavojaus, kuris gali padaryti neigiamą poveikį jo nešališkumui. Jo nuomone, Bendrasis Teismas klaidingai atmetė galimybę, kad BPV pirmininkė galėjo daryti įtaką kitiems direktoriams, įskaitant paskirtąją STSĮT, taip pat kitiems darbuotojams, ir padarė tą pačią klaidą vertindamas pirmininkės pavaduotojo vaidmenį. Jis taip pat pateikė prieštaravimą dėl faktų iškraipymo, teigdamas, kad pirmininkės pavaduotojas iš tiesų galėjo daryti įtaką jo prašymo nagrinėjimui, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas.
74. BPV teigia, kad vien iš atskaitomybės ryšių tarp pavaldinio ir vadovo, dėl kurio pateiktas skundas, negalima daryti bendrosios prielaidos dėl šališkumo. Interesų konflikto buvimas turi būti nustatytas konkrečiai, remiantis tiksliais duomenimis, įrodančiais realią nešališkumo reikalavimo pažeidimo riziką, o to apeliantas nepadarė. Be to, kalbant apie galimą faktų iškraipymą skundžiamo sprendimo 81 punkte, apeliantas nepateikė jokių konkrečių argumentų, leidžiančių nustatyti, kad tai iš tiesų įvyko.
b) Skundžiamo sprendimo analizė
1) Bendrojo Teismo motyvai
75. Skundžiamo sprendimo 54–68 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo argumentą, kad objektyvus nešališkumas buvo pažeistas dėl to, kad dalyviai buvo pavaldūs pirmininkei, dėl kurios buvo pateiktas skundas. Jis priminė, kad ginčijamą sprendimą priėmė ne pirmininkė, o paskirtoji STSĮT po to, kai BPV plenarinėje sesijoje priėmė oficialų sprendimą sustabdyti pirmininkės įgaliojimus nagrinėti pagalbos prašymą. Bendrasis Teismas analizavo taikytiną institucinę sistemą, visų pirma Reglamentą (ES) Nr. 806/2014(25), ir pabrėžė, kad pirmininkė neturi jokių įgaliojimų skirti ar atleisti kitus nuolatinius BPV narius. Taigi, paskirtoji STSĮT vykdė savo įgaliojimus remdamasi kolegialiu sprendimu, o ne asmeninio pavaldumo pirmininkei santykiu. Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad vien abstrakčių atskaitomybės ryšių buvimo nepakanka, kad kiltų pagrįstų abejonių dėl objektyvaus nešališkumo, jei nėra konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog procedūrai faktiškai daroma įtaka.
76. Skundžiamo sprendimo 69–84 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo pirmininkės pavaduotojo, kuriam taip pat buvo pareikšti tam tikri kaltinimai ir kuris buvo apklaustas atliekant preliminarų vertinimą, vaidmenį. Jis priminė, kad pareiga teikti pagalbą įpareigoja administraciją rimtai išnagrinėti nurodytas faktines aplinkybes ir galbūt apklausti asmenis, galinčius turėti atitinkamos informacijos, įskaitant ir asmenis, dėl kurių pateiktas skundas. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pirmininkės pavaduotojas nedalyvavo priimant sprendimą dėl pagalbos prašymo ir vertinimo metu nebėjo tiesioginių vadovavimo pareigų apelianto atžvilgiu. Jį išklausant dėmesys buvo sutelktas į faktines aplinkybes, kurios jam kaip buvusiam skyriaus vadovui arba dėl jo padėties BPV buvo žinomos.
77. Bendrasis Teismas nusprendė, kad vien atsakomųjų veiksmų baimės ar ankstesnių atskaitomybės ryšių nepakanka, kad būtų nustatytas objektyvaus nešališkumo nebuvimas. Jis pabrėžė, kad nėra jokių konkrečių įrodymų, jog pirmininkė būtų dariusi įtaką savo pavaduotojui arba kad pastarasis būtų atlikęs lemiamą vaidmenį priimant ginčijamą sprendimą. Be to, jis pažymi, kad kai kurios bylos aplinkybės, be kita ko, tai, kad pirmininkės pavaduotojas apelianto vertinimo ataskaitoje pritarė tam tikriems jo prašymams dėl judumo, sunkiai suderinamos su prielaida apie suderintą elgesį, kuriuo siekiama pakenkti apeliantui. Taigi, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog kilo pagrįstų abejonių dėl atitinkamų dalyvių objektyvaus nešališkumo, ir atmetė šį ieškinio pagrindą dėl minėtų įvairių aspektų.
2) Vertinimas
i) Dėl pirmininkės vaidmens
78. Savo argumentuose apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nekonstatavo objektyvaus nešališkumo reikalavimo pažeidimo, nors asmenys, dėl kurių buvo pateiktas skundas dėl priekabiavimo, BPV ėjo aukščiausias pareigas. Šiuo teiginiu apeliantas iš esmės atkreipia dėmesį į galimus šios agentūros organizacinės sistemos struktūrinius trūkumus, kurie, jo nuomone, neleidžia tinkamai užtikrinti nešališkumo ir nepriklausomumo reikalavimų laikymosi.
79. Taigi, jo argumentacija iš esmės susiveda į teiginį, kad administracinėse organizacijose, kurioms būdinga aiški atskaitomybės struktūra, turėtų būti pripažįstama šališkumo prezumpcija. Vis dėlto tokiam požiūriui, kuriuo siekiama atitinkamų asmenų vadovaujamą padėtį paversti lemiamu objektyvaus nešališkumo nebuvimo veiksniu, pritarti negalima. Iš tiesų, kaip bus įrodyta toliau, jis nesuderinamas su Sąjungos teisėje įtvirtinta objektyvaus nešališkumo koncepcija, pagal kurią būtina nustatyti konkrečius ir objektyviai patikrinamus elementus, dėl kurių gali kilti pagrįstų abejonių dėl procedūros nešališkumo.
80. Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nešališkumo principą reikalaujama, kad administracija nagrinėtų jai teikiamus prašymus suteikdama pakankamas garantijas, kad būtų išsklaidytos visos pagrįstos abejonės dėl šališkumo nebuvimo(26). Nešališkumui būdingas subjektyvumo aspektas, susijęs su išankstinio asmeninio nusiteikimo nebuvimu, ir objektyvumo aspektas, kurio atžvilgiu reikia įvertinti, ar, nepriklausomai nuo individualaus atitinkamų asmenų elgesio, procedūros organizavimas ir funkcijų pasiskirstymas gali lemti pasitikėjimą ir išsklaidyti visus pagrįstus įtarimus dėl šališkumo. Vadinasi, vertinimas turi būti grindžiamas objektyviai patikrinamais veiksniais, vertinamais žiūrint objektyvaus ir informuoto stebėtojo akimis, ir jį atliekant savaime nereikalaujama įrodyti faktinio šališkumo.
81. Taikant šį analizės pagrindą BPV pirmininkės padėčiai agentūros organizacinėje schemoje, galima konstatuoti, kad vien to fakto, jog asmuo užima aukštą vadovaujamą padėtį ar netgi yra institucijos vadovas, nepakanka, kad būtų konstatuotas objektyvaus nešališkumo principo pažeidimas. Toks teiginys reikštų, kad preziumuojamas struktūrinis šališkumas, kai skundas susijęs su valdymo organu, o tai būtų nesuderinama su normaliu bet kurios administracijos veikimu ir dėl to jurisprudencijoje nurodyta pareiga nustatyti konkrečias aplinkybes, galinčias sukelti pagrįstų abejonių, netektų prasmės(27). Taigi atskaitomybės ryšių buvimas, atsižvelgiant į objektyvų nešališkumą, tampa reikšmingas tik tuo atveju, jei jis grindžiamas objektyviais įtakos, priklausomumo ar suinteresuotumo požymiais, leidžiančiais manyti, kad už nagrinėjimą atsakingi asmenys praktiškai nebuvo pakankamai nutolę nuo reikalo, kad jis būtų tvarkomas neutraliai.
82. Atsižvelgiant į tai, reikia ištirti, ar, nepriklausomai nuo einamų pareigų, pirmininkė tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo nagrinėjant pagalbos prašymą arba ar ji ir toliau turėjo galimybę daryti įtaką dalyvaujantiems asmenims. Šiuo klausimu svarbiausia aplinkybė yra tai, kad nagrinėjant pagalbos prašymą pirmininkės kaip STSĮT įgaliojimai buvo sustabdyti oficialiu BPV plenarinės sesijos sprendimu ir perduoti paskirtajai STSĮT. Tokia priemone kaip tik siekiama pašalinti riziką, kad asmuo, dėl kurio pateiktas skundas, dalyvaus, bent iš dalies, „priimant sprendimą dėl jo paties“(28). Iš principo tai yra ypač svarbi institucinė garantija, nes ja užtikrinamas asmens, dėl kurio pateiktas skundas, ir institucijos, turinčios dėl jo priimti sprendimą, funkcinis atskyrimas(29).
83. Toliau reikia įvertinti, ar tokia formali garantija buvo pakankama objektyvaus nešališkumo reikalavimui įvykdyti arba ar iš kitų bylos aplinkybių matyti, kad išliko pagrįstų abejonių. Galimas nepakankamumas galėtų atsirasti, pavyzdžiui, dėl to, kad ir toliau turima vadovaujamų galių už tyrimą atsakingų asmenų atžvilgiu, dėl bylos esmės aptarimo, dėl nurodymų arba dėl spaudimo ar signalų, kad ir neoficialių, kuriuos galima objektyviai pastebėti. Vis dėlto, nesant konkrečių ir patikrinamų tokio pobūdžio aplinkybių, vien tai, kad pirmininkė ir toliau organizacijoje turi bendruosius institucinius įgaliojimus, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, kad procedūroje nebuvo suteikta pakankamų garantijų. Objektyvaus nešališkumo tikslais nėra reikalaujama, kad administracijoje nebūtų jokios hierarchijos, tačiau reikalaujama, kad nebūtų dalyvaujama arba nebūtų daroma įtaka, dėl kurios būtų galima pagrįstai abejoti tyrimo neutralumu.
84. Tas pats pasakytina ir apie teiginius dėl galimos priklausomumo atmosferos ar atsakomųjų veiksmų baimės. Toks argumentas teoriškai gali būti susijęs su objektyviu nešališkumu, tačiau jį turi pagrįsti konkretūs faktai, leidžiantys įvertinti nemalonios atmosferos realumą ir intensyvumą. Priešingu atveju jis išlieka bendro pobūdžio hipotezė ir jo nepakanka, kad būtų konstatuota, jog, žiūrint objektyvaus ir informuoto stebėtojo akimis, įgyvendintos institucinės garantijos yra nepakankamos(30). Kalbant konkrečiai, kai sprendimų priėmimo įgaliojimai buvo suteikti paskirtajai STSĮT, turinčiai atskirą kompetenciją ir veikiančiai remiantis atskiru teisiniu pagrindu, abstraktaus hierarchinio priklausomumo buvimo negalima prilyginti nepriklausomumo nebuvimui, kaip tai suprantama pagal objektyvaus nešališkumo principą.
85. Iš to matyti: kadangi pirmininkė nuo sprendimo priėmimo proceso buvo oficialiai nušalinta, kompetencija priimti sprendimą dėl pagalbos prašymo buvo perduota paskirtajai STSĮT, ir nėra jokių konkrečių įrodymų, leidžiančių nustatyti pirmininkės tiesioginę ar netiesioginę įtaką preliminariam nagrinėjimui ar ginčijamam sprendimui, vien aplinkybė, susijusi su jos einamomis pareigomis BPV, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad objektyvaus nešališkumo principas buvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai, argumentui dėl objektyvaus nešališkumo nebuvimo, susijusio su pirmininkės institucine funkcija, negalima pritarti, nes nėra objektyviai patikrinamų aplinkybių, dėl kurių galėtų kilti pagrįstų abejonių dėl procedūros neutralumo.
86. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo motyvuose tinkamai atsižvelgė į šias aplinkybes. Jis, be kita ko, pažymėjo, kad BPV ėmėsi visų būtinų priemonių, siekdama užtikrinti, kad sprendimą dėl apelianto pagalbos prašymo priimtų paskirtoji STSĮT, o ne pirmininkė. Nors Bendrasis Teismas pripažino galimus sunkumus, būdingus agentūros atskaitomybės struktūrai, jis tinkamai atsižvelgė į administracijos įgyvendintas priemones, skirtas pašalinti bet kokiai nederamo poveikio rizikai ar jo įspūdžiui. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos nusprendęs, kad šiuo atveju objektyvaus nešališkumo principo pažeidimo konstatuoti negalima.
ii) Dėl pirmininkės pavaduotojo vaidmens
87. Apelianto argumentai dėl BPV pirmininkės pavaduotojo vaidmens turi būti nagrinėjami atskirai. Šiuo klausimu apeliantas iš esmės teigia, kad pirmininkės pavaduotojo dalyvavimas atliekant jo pagalbos prašymo preliminarų vertinimą galėtų kelti pagrįstų abejonių dėl procedūros nešališkumo, nes tas pavaduotojas agentūroje ėjo aukštas vadovaujamas pareigas ir tam tikrais aspektais galėjo būti susijęs su nurodytais faktais. Vis dėlto toks argumentavimas iš esmės reiškia, kad anksčiau pirmininkės atžvilgiu pateiktas argumentas dabar sutelkiamas į pirmininkės pavaduotoją, darant prielaidą, kad vien asmens, kurio prašoma pateikti pastabas vykstant vidaus procedūrai, aukštų vadovaujamų pareigų pakanka, kad kiltų abejonių dėl tos procedūros nešališkumo.
88. Vis dėlto vien tai, kad asmens, einančio aukštas vadovaujamas pareigas, prašoma pateikti savo pastabas nagrinėjant pagalbos prašymą, savaime negali būti prilyginama dalyvavimui priimant sprendimą ar lemiamai įtakai procedūros baigčiai. Iš tiesų, atliekant preliminarų vertinimą, skirtą įvertinti, ar yra pirminių priekabiavimo faktų įrodymų, administracijai gali prireikti rinkti informaciją iš įvairių asmenų, galinčių paaiškinti bylos aplinkybes, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantas kaltina. Tai kyla iš pareigos išsamiai ir rimtai išnagrinėti pagalbos prašymą ir negali būti aiškinama kaip veiksnys, savaime atskleidžiantis objektyvaus nešališkumo nebuvimą(31).
89. Vis dėlto reikia patikrinti, ar, žiūrint objektyvaus ir informuoto stebėtojo akimis, pirmininkės pavaduotojo įsikišimas galėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl procedūros nešališkumo. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad pirmininkės pavaduotojas nebuvo kompetentingas priimti sprendimo dėl pagalbos prašymo ir priimant ginčijamą sprendimą nedalyvavo. Jo įsikišimas apsiribojo tuo, kad, kaip buvęs apelianto tiesioginis vadovas, jis pateikė informaciją, kurios prašė atitikties tarnyba preliminariam vertinimui atlikti. Nesant konkrečių ir patikrinamų duomenų, leidžiančių nustatyti, kad jis būtų daręs įtaką paskirtosios STSĮT galutiniam vertinimui ar procedūros krypčiai, vien to fakto, kad jo buvo paprašyta pateikti pastabas, nepakanka objektyvaus nešališkumo nebuvimui konstatuoti.
90. Ši išvada yra dar akivaizdesnė dėl to, kad objektyvus nešališkumas negali būti vertinamas remiantis bendra prielaida, kad bet kuris asmuo, kuris yra institucijos vadovybės narys, iš principo neturi reikiamo nepriklausomumo, kad galėtų pateikti svarbią informaciją vykstant vidaus administraciniam tyrimui. Pripažinti tokią prielaidą reikštų paralyžiuoti įprastą administracijos veikimą ir sutrukdyti jai surinkti faktinėms aplinkybėms nustatyti būtinus duomenis. Nesant ypatingų aplinkybių, įrodančių asmeninio intereso buvimą, tiesioginį dalyvavimą veiksmuose, dėl kurių priekaištaujama, arba įtaką galutiniam sprendimui, pirmininkės pavaduotojo dalyvavimas tyrimo etape vien informaciniais tikslais negali būti laikomas veiksniu, dėl kurio kyla pagrįstų abejonių dėl procedūros nešališkumo.
91. Vadinasi, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, nusprendęs, kad pirmininkės pavaduotojo dalyvavimas atliekant preliminarų pagalbos prašymo vertinimą nepažeidė objektyvaus nešališkumo principo. Kadangi jis nevykdė sprendimų priėmimo įgaliojimų ir nedalyvavo priimant ginčijamą sprendimą ir nėra jokių konkrečių aplinkybių, leidžiančių nustatyti netinkamą poveikį procedūros eigai, apelianto nurodytos aplinkybės, žiūrint objektyvaus ir informuoto stebėtojo akimis, negali sukelti pagrįstų abejonių dėl jo pagalbos prašymo nagrinėjimo neutralumo.
92. Iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.
C. Dėl skaidrumo pareigos pažeidimo
93. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje, susijusioje su skundžiamo sprendimo 99, 102, 104, 106 ir 108–110 punktais, apeliantas nurodo skaidrumo pareigos pažeidimą, susijusį su atsisakymu pateikti jam tam tikrus dokumentus.
1. Sąvoka „skaidrumas“ Sąjungos teisėje
94. Skaidrumo principas sietinas su gero administravimo principu. Šis principas, kuriuo Sąjungos administracija vadovaujasi savo veikloje, apima įvairius aspektus. Šiuo klausimu Chartijos 41 straipsnio 2 dalies b punkte aiškiai pripažįstama kiekvieno asmens teisė susipažinti su savo byla. Vykdant procedūras pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį, šis skaidrumo reikalavimas turi būti vertinamas kartu su teise būti išklausytam ir rungimosi principu, kurie taip pat yra gero administravimo principo sudedamosios dalys(32). Remiantis suformuota jurisprudencija, teisė būti išklausytam reiškia, kad, kai pagal Tarnybos nuostatų 12a ir 24 straipsnius pradedama procedūra dėl kaltinimų priekabiavimu, bet kuriam asmeniui, kurio interesams gali turėti įtakos administracijos sprendimas, turi būti sudarytos sąlygos tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl aplinkybių, kuriomis administracija ketina pagrįsti savo sprendimą(33).
95. Atsižvelgiant į tai, teisė susipažinti su bylos medžiaga ir atitinkama informacija, leidžianti suinteresuotajam asmeniui tinkamai pateikti savo pastabas, turi būti suteikiama ne tik asmeniui, dėl kurio pateiktas pagalbos prašymas, bet ir prašymo pateikėjui. Be to, siekiant užtikrinti teisės būti išklausytam veiksmingumą, tokia galimybė susipažinti turi būti suteikiama iki procedūros pradžios(34). Apelianto pateiktą argumentą reikia išnagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos svarstymus.
2. Šalių pastabos
96. Apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 99 punkte nusprendęs, kad jis neturėjo teisės reikalauti įgaliojimo, kuriuo jo skyriaus vadovei buvo suteikta teisė pasirašyti sprendimą atmesti skundą, kopijos. Be to, tai, kad šiam asmeniui buvo pranešta apie skundą, rodo, jog nagrinėjant pagalbos prašymą buvo pažeista konfidencialumo pareiga. Apeliantas taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į ypač jautrų bylos pobūdį, ginčijamą sprendimą išimties tvarka turėjo priimti trys BPV direktoriai, o skundas dėl to trijų direktorių sprendimo turėjo būti perduotas nagrinėti institucijai, nepriklausančiai šiai agentūrai. Anot apelianto, Bendrasis Teismas nenagrinėjo argumento dėl BPV nešališkumo nebuvimo ir nepagrįstai apsiribojo tuo, kad ginčijamo sprendimo 145–156 punktuose įvertino, ar tikrinant, ar buvo imtasi atsakomųjų priemonių, buvo pažeistas konfidencialumas.
97. BPV pirmiausia teigia, kad jurisprudencijoje nustatyta BPV pareiga teikti apeliantui informaciją apie pagalbos prašymo nagrinėjimo procedūrą susijusi tik su liudytojų parodymais. Antra, apeliantas nenurodo jokios teisės klaidos, susijusios su skundžiamo sprendimo 104 ir 108 punktais, todėl ši apeliacinio skundo pagrindo dalis šiuo klausimu yra nepagrįsta. Trečia, BPV pažymi, kad apeliantas tik ginčija tvarką, kuria Bendrasis Teismas nagrinėjo jo argumentus, ir nepaaiškina, kokią įtaką po ginčijamo sprendimo priėmimo susiklosčiusios faktinės aplinkybės galėtų turėti jo teisėtumui. Ketvirta, BPV teigia, kad apeliaciniame skunde pateiktas teiginys, jog „visi BPV darbuotojai yra pavaldūs pirmininkei“, negali reikšti, kad apeliantas abejojo savo naujosios skyriaus vadovės nešališkumu.
3. Skundžiamo sprendimo analizė
a) Bendrojo Teismo motyvai
98. Bendrasis Teismas atmetė argumentą dėl skaidrumo reikalavimo nesilaikymo ir pažeidimų priimant sprendimą atmesti skundą. Pirmiausia jis pažymi, kad apeliantas neįrodė, kad BPV turėjo teisinę pareigą jam pranešti apie nurodytą įgaliojimų perdavimą. Šiuo klausimu teisė susipažinti su informacija per tokio pobūdžio procedūrą yra susijusi tik su aplinkybėmis, būtinomis procesinėms teisėms, be kita ko, teisei būti išklausytam, veiksmingai įgyvendinti. Vis dėlto apeliantas buvo informuotas apie 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą, kuriuo BPV sustabdė pirmininkės įgaliojimus dėl pagalbos prašymo ir juos perdavė kitai institucijai. Atsižvelgiant į tai, kitų dokumentų, susijusių su vidaus įgaliojimų perdavimu, nepateikimas negali būti laikomas skaidrumo principo pažeidimu.
99. Antra, Bendrasis Teismas išnagrinėjo argumentą, kad sprendimą atmesti skundą neteisėtai pasirašė naujoji apelianto skyriaus vadovė. Jis primena, kad pagal taikytiną teisinį pagrindą STSĮT įgaliojimai iš principo priklauso BPV plenarinei sesijai, kuri juos suteikia pirmininkui ir gali organizuoti jų perdelegavimą. Šiuo atveju skundą nagrinėjo trijų BPV narių grupė, paskirta pagal atitinkamas vidaus taisykles, taigi dėl kompetentingos institucijos, kuri turėjo priimti sprendimą, nebuvo jokių pažeidimų. Be to, sekretoriato vadovės parašas buvo tik formalus sprendimo patvirtinimas, kaip numatyta vidaus taisyklėse dėl BPV sprendimų pasirašymo.
100. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas daro išvadą, kad nei tai, jog apie įgaliojimų perdavimą nebuvo pranešta, nei sprendimo atmesti skundą pasirašymo tvarka nėra pagrindas abejoti procedūros teisėtumu ar institucijos, priėmusios sprendimą dėl skundo, kompetencija. Taigi, apelianto nurodyti argumentai neįrodo skaidrumo reikalavimų ar taikytinų procedūrinių taisyklių pažeidimo, todėl šiam teiginiui negalima pritarti.
b) Vertinimas
101. Dėl apelianto nurodyto skaidrumo principo pažeidimo pirmiausia reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog apeliantas neturėjo teisės susipažinti su dokumentu, patvirtinančiu jo naujosios skyriaus vadovės dalyvavimą jo skundo pakartotinio nagrinėjimo procedūroje, be kita ko, su dokumentu, kuriame išdėstytas pasirašytas sprendimas nepradėti tyrimo.
102. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 98–105 punktuose Bendrasis Teismas pirmiausia išnagrinėjo apelianto argumentus dėl sprendimo atmesti skundą pasirašymo ir dėl tam tikrų vidaus dokumentų, susijusių su įgaliojimų perdavimu, nepateikimo. To sprendimo 106 punkte jis, be kita ko, pažymėjo, kad sprendimą dėl skundo turėjo priimti STSĮT ir kad, vadovaujantis BPV taikytinu teisiniu pagrindu, ši kompetencija priklausė plenarinei sesijai. Toliau minėto sprendimo 107–109 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad pirmininkė tik perdavė sprendimo patvirtinimo įgaliojimus sekretoriato vadovei, kuri taip pat buvo apelianto skyriaus vadovė, ir kad pastarosios parašas turėjo tik formalų pobūdį, sprendimų priėmimo įgaliojimai jai neperduoti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, skundžiamo sprendimo 110 punkte jis konstatavo, kad nurodyti faktai neįrodo jokių procedūrinių pažeidimų, ir atmetė apelianto argumentus.
103. Nors toks vertinimas savaime neatskleidžia teisės klaidos, vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrasis Teismas neišaiškino teisės susipažinti su dokumentais apimties pernelyg siaurai, nusprendęs, kad ji taikytina tik tam tikrų kategorijų dokumentams. Skundžiamo sprendimo 99 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad apeliantas neįrodė, jog administracija turėjo teisinę pareigą pateikti informaciją, kuria viršijama tai, kas pripažįstama jurisprudencijoje. Vis dėlto nurodyta jurisprudencija negali būti aiškinama kaip baigtinis dokumentų, kuriuos galima pateikti, sąrašas. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad asmuo, pateikęs skundą dėl priekabiavimo, turi teisę gauti bent jau asmens, dėl kurio skundžiamasi, ir apklaustų liudytojų pareiškimų santrauką, kad galėtų tinkamai pateikti savo pastabas prieš administracijai priimant sprendimą. Esant tam tikroms aplinkybėms, ši santrauka turi būti pateikta laikantis konfidencialumo principo(35).
104. Frazės „bent jau“ vartojimas aiškiai rodo, kad minėti elementai tėra procedūrinis minimumas, o ne baigtinis informacijos ar dokumentų, kuriuos galima pateikti susipažinti skundą pateikusiam asmeniui, sąrašas. Tokia formuluote Teisingumo Teismas norėjo pabrėžti, kad skundą pateikęs asmuo turi turėti galimybę susipažinti su tam tikra informacija ar tam tikrais dokumentais, kuriais administracija gali pagrįsti jam nepalankų sprendimą. Tai taip pat taikytina etape prieš pradedant pagalbos prašymo nagrinėjimo procedūrą ir tam tikrais atvejais gali būti susiję su liudytojų pareiškimais, kuriuos pateikiant vis dėlto turi būti laikomasi konfidencialumo principo.
105. Ši jurisprudencija dera su teise būti išklausytam, kuri yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje. Remiantis suformuota jurisprudencija, suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikta galimybė vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę(36). Šiuo klausimu skundą pateikęs asmuo turi turėti galimybę pateikti pastabas dėl svarbių bylos aplinkybių ir būti išklausytas, prireikus – kelis kartus, dėl su juo susijusių faktinių aplinkybių, be kita ko, kai kompetentinga institucija vertina jo paties elgesį(37).
106. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti, ar dokumentas, su kuriuo apeliantas prašė leisti susipažinti, pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalį galėjo jam suteikti galimybę tinkamai pateikti pastabas vykstant procedūrai ir prieš priimant su juo susijusį sprendimą. Atliekant tokį nagrinėjimą reikia įvertinti, ar galimybė susipažinti su šiuo dokumentu atrodė būtina arba bent jau naudinga, kad apeliantas galėtų tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl aplinkybių, kuriomis gali būti grindžiamas administracijos sprendimas. Taip pat reikia patikrinti, ar galimybė susipažinti turėjo būti suteikta tokiame procedūros etape, kuriame suinteresuotasis asmuo dar galėjo veiksmingai pasinaudoti teise būti išklausytam, t. y. prieš priimant sprendimą, galintį padaryti poveikį jo interesams. Taigi vertinimas, kurį Bendrasis Teismas turėjo atlikti, turėjo būti grindžiamas funkciniu kriterijumi, susijusiu su dokumento naudingumu veiksmingai įgyvendinant teisę būti išklausytam, ir laiko kriterijumi, susijusiu su procedūros etapu, kuriame turėjo būti užtikrinta galimybė susipažinti.
107. Neatsižvelgiant į galimą patikslinimą, kurį Teisingumo Teismas galėtų pateikti šiuo klausimu savo sprendime, prireikus pakeisdamas motyvus, atrodo abejotina, kad toks patikslinimas galėtų paneigti Bendrojo Teismo išvadą, kad apeliantas neturi jokios teisės susipažinti su atitinkamais įgaliojimų perdavimo dokumentais, juolab kad nematyti, kokią konkrečią naudą apeliantas galėtų gauti iš galimybės susipažinti su šiais dokumentais.
108. Iš tiesų tiek savo ieškinyje pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad galimybė susipažinti su minėtais įgaliojimų perdavimo dokumentais būtų būtina, pirma, siekiant patikrinti, ar administracija įgaliojimus vykdė teisėtai, ir, antra, siekiant įsitikinti, kad jo pagalbos prašymo nagrinėjimo procedūroje nedalyvavo nė vienas asmuo, kuriam galėjo kilti interesų konfliktas. Kaip paaiškinsiu toliau, šie argumentai vis dėlto nėra įtikinami.
109. Pirmiausia reikėtų patikslinti, kad, kaip matyti iš pirma nurodytos jurisprudencijos, administracija, įgyvendindama atitinkamo pareigūno teisę susipažinti su dokumentais, turi diskreciją tiek dėl informacijos, kuri jam turi būti pateikta, tiek dėl konkrečių jos pateikimo sąlygų. Naudodamasi šia diskrecija, administracija turi atsižvelgti į galimą pareigūno interesą ir kartu į trečiųjų šalių konfidencialumo interesus(38). Vykdydami teisminę peržiūrą, Sąjungos teismai turi patikrinti, ar administracija teisėtai pasinaudojo šia diskrecija. Šioje byloje Bendrasis Teismas įvykdė šią pareigą išsamiai išdėstydamas teisinius pagrindus, kuriais rėmėsi administracija, ir išvardydamas dokumentus, kurie buvo pateikti apeliantui.
110. Tai padaręs, Bendrasis Teismas atmetė apelianto argumentą, kad per sprendimų priėmimo procesą padaryta pažeidimų. Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad apeliantas savo rašytinėse pastabose nenurodė, dėl kokių konkrečių pažeidimų jis iš tikrųjų priekaištauja agentūrai. Taip pat reikia pažymėti, kad jo išreikštos abejonės yra menkai susijusios su pačiu ginčo dalyku, t. y. priekabiavimo kaltinimais, nukreiptais prieš tam tikrus konkrečius darbuotojus, o labiau susijusios su paskesne administracine procedūra. Atsižvelgiant į tai, kyla abejonių, ar galimybė susipažinti su minėtais įgaliojimų perdavimo dokumentais galėtų būti kaip nors naudinga apelianto pareikštiems priekabiavimo kaltinimams pagrįsti.
111. Kadangi apeliantas teigia, kad galimybė susipažinti su įgaliojimų perdavimo dokumentais tam tikra prasme leistų užkirsti kelią galimiems interesų konfliktams, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas savo sprendime pagrįstai konstatavo, kad, pirma, atitikties tarnyba jau buvo įpareigota nustatyti galimus interesų konfliktus ir, antra, tiek BPV pirmininkė, tiek jos pavaduotojas, dėl kurių buvo pateiktas pagalbos prašymas, buvo nušalinti nuo su apeliantu susijusių sprendimų priėmimo procesų. Kaip pažymėta šioje išvadoje, šios priemonės buvo skirtos būtent tam, kad būtų išvengta bet kokio netinkamo poveikio rizikos ar net įspūdžio, kad toks poveikis gali būti daromas(39). Taigi, jomis buvo galima patenkinti apelianto reikalavimą, kad jo pagalbos prašymas būtų nagrinėjamas nešališkai.
112. Galiausiai, reikėtų priminti, kad pagal Sąjungos teisę reikalaujama imtis priemonių, kai dėl objektyvių duomenų kyla pagrįstų abejonių dėl administracijos nešališkumo. Kita vertus, vien tik nepasitikėjimas administracija ar baimė dėl atsakomųjų veiksmų negali būti pakankamas pagrindas tokiam reikalavimui pagrįsti, jei nėra konkrečių požymių, dėl kurių galėtų kilti abejonių dėl jos objektyvaus nešališkumo.
113. Iš tiesų, nešališkumo reikalavimas negali būti aiškinamas taip, kad jį taikant administracija būtų įpareigota imtis prevencinių priemonių reaguodama į paprastus subjektyvius nuogąstavimus, jeigu nėra jokių objektyviai patikrinamų aplinkybių, kurios objektyviam ir informuotam stebėtojui sukeltų pagrįstų abejonių dėl procedūros neutralumo(40). Priešingas aiškinimas sukeltų administracijai praktiškai neįveikiamų sunkumų, nes tuomet procedūrų teisėtumas priklausytų nuo visiškai subjektyvių procedūros šalių nuomonių.
114. Vis dėlto šiuo atveju apeliantas pareiškia tik bendrą nepasitikėjimą agentūros administracija, nenurodydamas asmenų, dėl kurių jis turi abejonių, ir nepaaiškindamas konkrečių aplinkybių, galinčių jas pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, reikia manyti, kad nebuvo jokių objektyvių aplinkybių, pateisinančių teisės susipažinti su atitinkamais įgaliojimų perdavimo dokumentais pripažinimą. Taigi iš esmės reikia pritarti Bendrojo Teismo išvadai, kad apeliantas neturėjo jokios teisės susipažinti su šiais dokumentais.
115. Atsižvelgiant į visus pirma išdėstytus argumentus, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirta dalis, kiek ji grindžiama skaidrumo principo pažeidimu, turi būti atmesta.
D. Dėl konfidencialumo reikalavimo pažeidimo
116. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo penktoje dalyje, susijusioje su skundžiamo sprendimo 115–118, 124–126, 134, 135, 137–141, 142–144, 149–153, 155 ir 156 punktais, apeliantas nurodo, kad buvo pažeistos nuostatos, kuriomis užtikrinamas skundo nagrinėjimo konfidencialumas.
1. Sąvoka „konfidencialumas“ Sąjungos teisėje
117. Keliose Sąjungos viešosios tarnybos teisės nuostatose, pavyzdžiui, SESV 339 straipsnyje arba Tarnybos nuostatų 17 ir 19 straipsniuose, nustatomos konkrečios konfidencialumo pareigos, siekiant užtikrinti tinkamą tarnybos veikimą. Be to, konfidencialumo pareiga pasireiškia įvairiomis formomis, priklausomai nuo atitinkamų sričių, ir turi derėti su kitais Sąjungos teisės reikalavimais, su kuriais gali kilti jos kolizija, visų pirma su skaidrumo principu, asmens duomenų apsauga bei teise į gynybą. Kaip ir kiti Sąjungos administracinės teisės principai, ši pareiga patikslinama Sąjungos jurisprudencijoje, kurioje apibrėžta tiek jos aprėptis, tiek jos ribos.
118. Administracinėje procedūroje konfidencialumo principas paprastai reiškia, kad tyrimo metu surinkta informacija perduodama tik tiems asmenims, kurių dalyvavimas nagrinėjant bylą yra būtinas, ir nėra atskleidžiama plačiau, nei tikrai būtina tyrimo ir sprendimo priėmimo tikslais. Toks reikalavimas skirtas atitinkamų asmenų teisėtų interesų apsaugai užtikrinti ir administracinio sprendimų priėmimo proceso vientisumui išsaugoti. Šie aspektai yra ypač svarbūs nagrinėjant pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį teikiamus pagalbos prašymus. Taigi, kai pagalbos prašymas grindžiamas kaltinimais dėl psichologinio priekabiavimo, pareiga teikti pagalbą visų pirma reiškia, kad administracija turi išnagrinėti prašymą rimtai, išsamiai ir laikydamasi konfidencialumo ir pranešti suinteresuotajam asmeniui apie tolesnius veiksmus(41).
2. Šalių pastabos
119. Apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė taisykles, kuriomis užtikrinamas jo pagalbos prašymo nagrinėjimo konfidencialumas. Jis tvirtina, kad padarytas saugumo pažeidimas, nes BPV nepakankamai apribojo jo skundo ir asmens duomenų platinimą tik ribotam asmenų skaičiui, o tai jam padarė žalą. Jis nesutinka su Bendrojo Teismo vertinimu, kad negalėjo pagrįstai remtis asmens duomenų apsaugos pažeidimu, nes neįrodė konkrečios žalos savo teisėms ir laisvėms arba nesikreipė į Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūną.
120. Jis taip pat teigia, kad Bendrojo Teismo motyvai prieštaringi, nes šis konstatavo, kad pirmininkės atžvilgiu konfidencialumas buvo išlaikytas, motyvuodamas tuo, kad ji nebuvo įtraukta kaip STSĮT, bet kartu pripažino, kad pirmininkės pavaduotojas, apklaustas atliekant preliminarų vertinimą, žinojo apie tam tikrus skundo aspektus. Anot apelianto, būtent toks informacijos perdavimas yra konfidencialumo pažeidimas ir įrodo teisės klaidą vertinime, pateiktame skundžiamo sprendimo 123–135 punktuose. Galiausiai, jis teigia, kad jo argumentas dėl funkcinės pašto dėžutės naudojimo nebuvo tinkamai išnagrinėtas, nors jis susijęs su atitikties tarnybos vadovės interesų konfliktu ir pareiga riboti skundo atskleidimą.
121. BPV atsakė, kad apeliantas nenurodė jokios konkrečios teisės klaidos Bendrojo Teismo motyvuose ir tik ginčijo Bendrojo Teismo analizės struktūrą. Ji teigė, kad apeliantas rėmėsi klaidinga prielaida, tvirtindamas, kad Bendrasis Teismas prašymo dėl žalos atlyginimo atmetimą susiejo su įrodytu asmens duomenų pažeidimu arba išankstiniu kreipimusi į EDAPP. BPV pritarė Bendrojo Teismo argumentams dėl pirmininkės ir jos pavaduotojo atitinkamo dalyvavimo nagrinėjant pagalbos prašymą ir laikėsi nuomonės, kad jų dalyvavimas procedūros konfidencialumui nepakenkė. Galiausiai ji pabrėžė, kad, Bendrojo Teismo nuomone, ginčijamas sprendimas grindžiamas tik tuo, kad nebuvo pirminių priekabiavimo įrodymų, o ne aplinkybėmis, susijusiomis su konfidencialiu bylos nagrinėjimu, todėl joks pažeidimas nebūtų buvęs lemiamas procedūros baigčiai.
3. Skundžiamo sprendimo analizė
a) Bendrojo Teismo motyvai
122. Pirmiausia Bendrasis Teismas atmetė apelianto argumentus dėl BPV atsisakymo pateikti tam tikrus dokumentus vykstant procedūrai dėl teisės susipažinti su dokumentais. Jis pažymėjo, kad šie elementai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis jau priėmus ginčijamą sprendimą, ir priklauso atskirai procedūrai, grindžiamai Reglamentu Nr. 1049/2001(42). Bet kuriuo atveju jis konstatavo, kad apeliantas jau turėjo galimybę susipažinti su esminiais bylos duomenimis, visų pirma jam buvo pateikta preliminari ataskaita bei pirmininkės pavaduotojo ir žmogiškųjų išteklių tarnybos pareiškimai, kuriais buvo grindžiamas jo pagalbos prašymo vertinimas.
123. Paskui Bendrasis Teismas išnagrinėjo argumentus dėl pagalbos prašymo konfidencialumo pažeidimo. Jis priminė, kad taikytinomis vidaus taisyklėmis užtikrinamas tokių procedūrų konfidencialumas, ir konstatavo, kad apelianto nurodytos aplinkybės neįrodė neteisėto informacijos atskleidimo. Visų pirma, pirmininkės pavaduotojo dalyvavimas preliminariame vertinime savaime nebuvo konfidencialumo pažeidimas, nes ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas ne tik jo pareiškimais, bet ir žmogiškųjų išteklių tarnybos pareiškimais, o jo apklausa buvo pateisinama bylos aplinkybėmis.
124. Galiausiai Bendrasis Teismas nusprendė, kad argumentai, kuriais buvo siekiama įrodyti, kad pirmininkė žinojo apie skundą, buvo grindžiami vien spėjimais ir nebuvo pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Jis taip pat atmetė argumentus, susijusius su funkcinės pranešimų sistemos naudojimu arba galimomis skundo pasekmėmis tam, kad apelianto sutartis nebuvo pratęsta. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, jis padarė išvadą, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad pagalbos prašymo konfidencialumas buvo pažeistas, ir kad ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas tik tuo, kad nebuvo pateikta jokių pirminių įrodymų, patvirtinančių priekabiavimo faktus.
b) Vertinimas
125. Dėl apelianto argumento, kad pokalbis su BPV pirmininkės pavaduotoju atliekant preliminarų jo pagalbos prašymo vertinimą yra konfidencialumo pažeidimas, pirmiausia reikia priminti, kad konfidencialumo reikalavimu, susijusiu su skundo, pateikto remiantis Tarnybos nuostatų 24 straipsniu, nagrinėjimu, iš esmės siekiama užtikrinti, kad su skundu susijusi informacija nebūtų skleidžiama plačiau, nei būtina jam išnagrinėti.
126. Tokiu reikalavimu siekiama dvejopo tikslo: pirma, apsaugoti skundą pateikusį asmenį nuo nereikalingo neskelbtinos informacijos atskleidimo rizikos ir, antra, apsaugoti asmenų, dėl kurių pateikiamas skundas, teises ir reputaciją, kol įtariami faktai nėra įrodyti. Vis dėlto šis reikalavimas negali būti aiškinamas kaip reikalaujantis visiško procedūros konfidencialumo, dėl kurio administracija negalėtų perduoti tam tikrų skundo duomenų asmenims, kurių dalyvavimas atrodo būtinas, kad būtų galima teisingai įvertinti bylos aplinkybes(43).
127. Taip pat reikėtų priminti, kad įgyvendinant Tarnybos nuostatų 24 straipsnį administracija turi plačią diskreciją, susijusią su priemonėmis, kurių reikia imtis, ir tinkamais būdais užtikrinti atitinkamo pareigūno apsaugą(44). Taigi, atsižvelgdama į kiekvieno atvejo aplinkybes, ji turi nustatyti veiksmus, kurių būtina imtis siekiant patikrinti nurodytas faktines aplinkybes, ir įvertinti, ar reikia pradėti administracinį tyrimą. Vis dėlto šios vertinimo teisės įgyvendinimas vis tiek yra kontroliuojamas Sąjungos teismo, kuriam tenka pareiga patikrinti, ar administracija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nepažeidė taikytinų procesinių garantijų.
128. Be to, konfidencialumo reikalavimas, susijęs su pagalbos prašymo nagrinėjimu, sietinas tik su administracijos rūpestingumo pareiga santykiuose su pareigūnais, kuri kyla iš Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintų gero administravimo reikalavimų. Vykdydama šią pareigą administracija, spręsdama dėl pareigūno padėties, privalo atsižvelgti į visus veiksnius, galinčius turėti įtakos jos sprendimui, ir tai darydama atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus(45). Šiuo tikslu ji privalo surinkti visą atitinkamą informaciją(46).
129. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su Tarnybos nuostatų 24 straipsniu, šiuo klausimu nurodyta, kad kai pareigas einančiam pareigūnui pareiškiami sunkūs kaltinimai, galintys pakenkti jo nepriekaištingai profesinei reputacijai, administracija privalo imtis visų reikalingų priemonių, kad patikrintų, ar šie kaltinimai yra pagrįsti. Be to, jei paaiškėtų, kad šie kaltinimai nepagrįsti, ji turi juos atmesti ir imtis visų būtinų priemonių, kad atkurtų neteisėtai kaltinamo pareigūno reputaciją(47). Šių pareigų vykdymas neišvengiamai reiškia, kad administracija gali atlikti būtinus patikrinimus ir surinkti atitinkamą informaciją iš asmenų, galinčių paaiškinti bylos aplinkybes.
130. Šiomis aplinkybėmis neatmetama galimybė, kad su kai kuriais skunde nurodytais asmenimis bus kalbama siekiant gauti paaiškinimus ar informaciją apie nurodytas faktines aplinkybes. Tokie pokalbiai gali būti laikomi įprasta tyrimo priemone ir kaip tokia priemonė negali būti laikomi nesuderinamais su konfidencialumo reikalavimu, jeigu su skundu susijusios informacijos perdavimas apsiriboja tuo, kas tikrai būtina tyrimo tikslais.
131. Vis dėlto reikia aiškiai skirti dvi situacijas. Pirma, pokalbis su asmeniu, galinčiu pateikti informaciją, susijusią su skundo preliminariu nagrinėjimu, yra įprasta administracijos teisė atliekant bylos tyrimą. Antra, konfidencialumo pareigos pažeidimas galėtų būti nustatytas, jeigu administracija atskleistų su skundu susijusią informaciją asmenims, kurių dalyvavimas nagrinėjant bylą nėra būtinas, arba jeigu toks atskleidimas lemtų pernelyg plačią skunde esančios neskelbtinos informacijos sklaidą. Sunkumų galėtų kilti ir tuo atveju, jeigu asmuo, dėl kurio pateiktas skundas, būtų pakviestas dalyvauti su juo susijusiame sprendimų priėmimo procese arba jeigu jis galėtų daryti įtaką procedūros baigčiai.
132. Nagrinėjamu atveju iš Bendrojo Teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad BPV pirmininkės pavaduotojas buvo apklaustas tik siekiant gauti informacijos atliekant preliminarų pagalbos prašymo vertinimą. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 74, 75 ir 135 punktuose taip pat pažymėjo, kad tiek BPV pirmininkė, tiek jos pavaduotojas, dėl kurių buvo pateiktas pagalbos prašymas, buvo nušalinti nuo sprendimų priėmimo proceso, susijusio su šio prašymo nagrinėjimu. Be to, buvo imtasi organizacinių priemonių siekiant užkirsti kelią bet kokiam nederamo poveikio procedūrai pavojui. Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad pokalbis su pirmininkės pavaduotoju yra viena iš tyrimo priemonių, būtinų skundui išnagrinėti, ir ji savaime negali būti laikoma konfidencialumo pareigos pažeidimu.
133. Taigi, apelianto argumentas grindžiamas mintimi, kad bet koks su skundu susijusios informacijos perdavimas asmeniui, dėl kurio tas skundas yra pateiktas, iš principo pažeistų procedūros konfidencialumą. Vis dėlto toks požiūris reikštų, kad administracijai būtų nustatyta absoliuti konfidencialumo pareiga, kurią būtų sunku suderinti su reikalavimais, keliamais pagalbos prašymo nagrinėjimui. Vis dėlto Sąjungos teisėje toks konfidencialumo principas nenumatytas. Pagal ją tik reikalaujama, kad informacijos perdavimas būtų apribotas tuo, kas būtina skundui išnagrinėti, ir kad asmenys, dėl kurių tas skundas yra pateiktas, negalėtų daryti poveikio galutiniam sprendimui.
134. Tokiomis aplinkybėmis vien pokalbis su pirmininkės pavaduotoju atliekant preliminarų vertinimą negali būti laikomas konfidencialumo pažeidimu nagrinėjant pagalbos prašymą. Nesant įrodymų, kad skundas buvo atskleistas plačiau, nei buvo būtina tyrimui, arba kad asmenys, dėl kurių buvo pateiktas skundas, darė įtaką sprendimų priėmimo procesui, neatrodo, kad konfidencialumo reikalavimas būtų pažeistas.
135. Taigi, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo penktą dalį reikia atmesti, kiek ji susijusi su apelianto teiginiu, kad Bendrasis Teismas nesilaikė konfidencialumo reikalavimo.
V. Išvada
136. Remdamasis visais išdėstytais argumentais siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmosios dalies pirmą, antrą, ketvirtą ir penktą dalis.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 Žr. šios išvados 27 ir paskesnius punktus.
3 Žr. šios išvados 93 ir paskesnius punktus.
4 Žr. šios išvados 116 ir paskesnius punktus.
5 Mader, O., EU Civil Service Law: A Practitioner’s Guide. Oxford, 2024, p. 26; Pilorge-Vrancken, J., Gervasoni, S., Le droit de la fonction publique de l’Union européenne, Bruxelles, 2017, p. 162.
6 Dėl skaidrumo principo žr. 2017 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija / Breyer (C‑213/15 P, EU:C:2017:563, 50 ir paskesni punktai), o dėl konfidencialumo principo – 2000 m. balandžio 3 d. Sprendimą Vokietija / Parlamentas ir Taryba (C‑376/98, EU:C:2000:181, 10 ir paskesni punktai).
7 Žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimą Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:863, 51 punktas) ir 2024 m. sausio 11 d. Sprendimą Hamers / CEDEFOP (C‑111/22 P, EU:C:2024:5, 44 punktas).
8 Žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimą Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:863, 53 punktas) ir 2024 m. sausio 11 d. Sprendimą Hamers / CEDEFOP (C‑111/22 P, EU:C:2024:5, 46 punktas).
9 Žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimą Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:863, 54 punktas) ir 2024 m. sausio 11 d. Sprendimą Hamers / CEDEFOP (C‑111/22 P, EU:C:2024:5, 47 punktas).
10 Žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimą Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:863, 55 punktas) ir 2024 m. sausio 11 d. Sprendimą Hamers / CEDEFOP (C‑111/22 P, EU:C:2024:5, 48 punktas).
11 Žr. šios išvados 43 ir paskesnius punktus.
12 Žr. šios išvados 52 ir paskesnius punktus.
13 Žr. šios išvados 30 punktą.
14 Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Pikamäe išvadą byloje Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:497).
15 Remiantis Europos Parlamento tyrimu „ES agentūros ir interesų konfliktai“ (2020), Sąjungos agentūros savo valdymo sistemose įdiegė struktūruotus vidaus mechanizmus, skirtus Sąjungos teisės aktų laikymuisi užtikrinti. Naudodamosi steigiamuosiuose aktuose joms suteiktu organizaciniu savarankiškumu, jos priima savo struktūrai pritaikytas vidaus taisykles ir priemones, įskaitant, be kita ko, interesų konfliktų sprendimo politiką, interesų deklaravimo ir tikrinimo procedūras, pranešimo mechanizmus bei vidaus kontrolės priemones. Šios priemonės, integruotos į rizikos valdymo ir gero administravimo sistemas, yra agentūrų institucinės struktūros dalis ir skirtos jų veiklos teisėtumui, sąžiningumui ir skaidrumui užtikrinti.
16 Pagal Europos ombudsmeno išplėtoto ir per 2001 m. rugsėjo 6 d. plenarinę sesiją Parlamento rezoliucija patvirtinto Europos ombudsmeno gero administracinio elgesio kodekso (OL C 72 E, 2002, p. 331) 8 straipsnį („Nešališkumas ir nepriklausomumas“) vykdydamas nešališkumo pareigą pareigūnas turi „susilaikyti nuo bet kokių savavališkų veiksmų, galinčių neigiamai atsiliepti visuomenės nariams, taip pat nuo pirmenybės suteikimo dėl bet kokių priežasčių“. Tame kodekse reikalaujama, kad pareigūno elgesys niekada nebūtų grindžiamas „asmeniniu, šeiminiu ar tautiniu suinteresuotumu ar politiniu spaudimu“. Taip pat pareigūnas neturi „dalyvauti priimant sprendimą, kuriame jis (ji) ar kitas jo (jos) artimas šeimos narys turi finansinės naudos.“
17 Europos Komisijos darbuotojų gero administracinio elgesio bendraujant su visuomene kodekse (OL L 267, 2000, p. 63) nustatyta: „Sąjungos ir visuomenės gerovės labui darbuotojų elgesys visada turi būti objektyvus ir nešališkas. Darbuotojai veikia savarankiškai, atsižvelgdami į Komisijos nustatytą politiką, ir niekada nesielgia vadovaudamiesi asmeniniais ar nacionaliniais interesais arba pasiduodami politiniam spaudimui.“
18 BPV elgesio kodekso 2 straipsnio 2 dalyje („Pagrindiniai principai“) Valdybos nariams, nuolatiniams stebėtojams, pakaitiniams nariams ir stebėtojams nustatytas įpareigojimas laikytis aukščiausių etikos normų ir veikti sąžiningai, nepriklausomai ir nešališkai, neatsižvelgiant į asmeninius interesus. Be to, pagal šio kodekso 9 straipsnio 1 dalį („Interesų konfliktai“) šie asmenys privalo vengti bet kokios situacijos, kuri galėtų sukelti interesų konfliktą, kuris kyla tais atvejais, kai privatūs ar asmeniniai interesai gali turėti įtakos nešališkam ir objektyviam jų pareigų vykdymui arba gali atrodyti, kad jie turi tokią įtaką (žr. 2020 m. birželio 24 d. BPV sprendimą, kuriuo patvirtinamas elgesio kodeksas, SRB/PS/2020/16, paskelbtą jos interneto svetainėje).
19 Šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 13 d. Nutartį Mancini / Komisija (C‑172/05 P, EU:C:2006:393, 33 punktas), kurioje Teisingumo Teismas patvirtino Bendrojo Teismo vertinimą, kad nagrinėjant interesų konflikto buvimą profesinių santykių tarp pareigūno ir trečiojo asmens buvimas iš principo negali reikšti, kad to pareigūno nepriklausomumas yra neigiamai paveiktas ar atrodo neigiamai paveiktas, kai jis turi priimti sprendimą tvarkant su tuo trečiuoju asmeniu susijusį reikalą.
20 Šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 25 d. Bendrojo Teismo nutartį García Dominguez / Komisija (F‑155/12, EU:F:2014:24, 37 punktas), iš kurios matyti, kad draugystės ryšys iš principo gali sukelti interesų konfliktą, kai tarp susijusių asmenų yra „tiesioginis ryšys“. Vis dėlto vien tai, kad du asmenys socialiniame tinkle, pavyzdžiui, „Facebook“, yra susieti kaip „draugai“, savaime negali rodyti tikros draugystės ryšio įprasta šio žodžio reikšme. Iš tiesų, tokia sąsaja gali tiesiog reikšti norą keistis bendro ar profesinio intereso informacija ir nebūtinai reiškia, kad tarp suinteresuotųjų asmenų yra glaudus asmeninis ryšys.
21 Kaip matyti iš SESV 256 straipsnio ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos, apeliacinį skundą galima paduoti tik teisės klausimais. Taigi tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nustatyti ir vertinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus. Jeigu šie įrodymai buvo gauti teisėtai, paisyta įrodymams taikomų normų, vertinti faktines aplinkybes ir įrodymus gali tik Bendrasis Teismas, ir toks faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, nebent jie buvo iškreipti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui (žr. 2026 m. vasario 26 d. Sprendimą Martinair Holland / Komisija, C‑386/22 P, EU:C:2026:131, 57 punktas).
22 Žr. šios išvados 49 ir paskesnius punktus.
23 Kalbant konkrečiau, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad siekiant įrodyti, jog administracinės procedūros eiga nesuteikia pakankamai garantijų, dėl kurių neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl galimo neobjektyvumo, nereikalaujama įrodyti „šališkumo“. Pakanka, kad šiuo aspektu kyla „pagrįstų abejonių“ ir jos negali būti išsklaidytos (žr. 2019 m. kovo 27 d. Sprendimo August Wolff ir Remedia / Komisija, C‑680/16 P, EU:C:2019:257, 37 punktą; 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Parlamentas / UZ, C‑894/19 P, EU:C:2021:863, 54 punktą ir 2024 m. sausio 11 d. Sprendimo Hamers / CEDEFOP, C‑111/22 P, EU:C:2024:5, 47 punktą).
24 Kaip savo išvadoje byloje Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:497, 108 ir 109 punktai) pažymėjo generalinis advokatas P. Pikamäe, įrodinėjimo našta dėl pagrįstų abejonių dėl galimo neobjektyvumo negali būti laikoma pernelyg sunkia, nes jurisprudencijoje nereikalaujama aiškiai įrodyti šališkumo. Pakanka, kad dėl galimo neobjektyvumo kyla pagrįstų abejonių ir jos negali būti išsklaidytos. Be to, konstatavus objektyvaus nešališkumo reikalavimo pažeidimą, nebėra poreikio nagrinėti, ar taip pat tenkinama su subjektyviu nešališkumu susijusi sąlyga.
25 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, (OL L 225, 2014, p. 1).
26 Žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimą Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:863, 54 punktas) ir 2024 m. sausio 11 d. Sprendimą Hamers / CEDEFOP (C‑111/22 P, EU:C:2024:5, 47 punktas).
27 Žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimą Ziegler / Komisija (C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 158 punktas), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, jog tai, kad dvi Komisijos tarnybos priklauso tai pačiai organizacinei struktūrai, savaime negali paneigti šios institucijos nešališkumo, nes minėtos tarnybos neabejotinai yra dalis administracinės struktūros, kuriai jos priklauso. Iš to išplaukia, kad institucijos vidaus struktūra savaime negali kelti pavojaus, kad nešališkumo pareiga bus pažeista. Priešingai, tokio pavojaus buvimas turi būti pagrįstas konkrečiais faktais.
28 Pagrindinis principas nemo iudex in causa sua („niekas negali būti teisėju savo byloje“) yra viena iš seniausių nešališkumo principo išraiškų. Kilęs iš romėnų teisės tradicijos, jis grindžiamas idėja, kad sprendimus priimantis asmuo negali priimti sprendimo byloje, kurioje jis turi asmeninį interesą, kuris gali paveikti jo sprendimo nepriklausomumą arba dėl kurio gali atrodyti, kad yra toks poveikis. Šis principas visų pirma kyla iš taisyklių dėl iudex suspectus, pateiktų Corpus iuris civilis (Digeste, D. 5,1,17, ir Justiniano kodekse, C. 3,5). Egzistavęs ir kanonų teisėje ir vėliau tapęs Europos teisės tradicijos dalimi, šis pagrindinis principas palaipsniui įsitvirtino kaip bendrasis teisės principas ir šiandien laikomas esmine teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės į gerą administravimą dalimi. Juo siekiama ne tik užkirsti kelią bet kokiam faktiniam šališkumui, bet ir išsaugoti pasitikėjimą sprendimus priimančia institucija, užtikrinant, kad teisingumas būtų vykdomas ir atrodytų objektyviai nešališkas (žr. Vermeule, A., „Contra Nemo Iudex in Sua Causa: The Limits of Impartiality“, The Yale Law Journal, 122 t., Nr. 2 (2012 m. lapkričio mėn.), p. 384).
29 Žr. generalinės advokatės T. Ćapeta išvadą byloje Vivacom Bulgaria (C‑369/23, EU:C:2024:612, 51 punktas) dėl galimybės sumažinti šališkumo tikimybę numatant, kad sprendimą dėl reikalavimo dėl žalos atlyginimo priimtų kitas subjektas nei tas, kuriam pareikštas tas reikalavimas.
30 Dėl nuogąstavimų, susijusių su tam tikro teisėjo dalyvavimu tam tikroje teismo kolegijoje, reikia pažymėti, kad tiek Sąjungos teismai, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėja, ar bylos šalių išreikštos nuomonės gali būti laikomos objektyviai pagrįstomis (žr. 2025 m. spalio 2 d. Sprendimo WV / EIVT, C‑243/24 P, EU:C:2025:742, 53–61 punktus; 2015 m. birželio 19 d. Sprendimo Z / Teisingumo Teismas, T‑88/13 P, EU:T:2015:393, 57 ir 73 punktus, taip pat 2015 m. balandžio 23 d. EŽTT sprendimo Morice prieš Prancūziją, CE:ECHR:2015:0423JUD002936910, 79–91 punktus).
31 Žr. šios išvados 128 ir paskesnius punktus.
32 Dėl Chartijos 41 straipsnio ryšio su jos 42 ir 47 straipsniais žr. Craig, P., „Article 41 – The Right to Good Administration“, leidinyje Peers, S., Hervey, T., Kenner, J. ir Ward, A. (red.), The EU Charter of Fundamental Rights: A Commentary, Oxford 2021, p. 1127.
33 Žr. 2019 m. balandžio 4 d. Sprendimą OZ / EIB (C‑558/17 P, EU:C:2019:289, 58 punktas) ir 2020 m. birželio 25 d. Sprendimą HF / Parlamentas (C‑570/18 P, EU:C:2020:490, 59 punktas).
34 Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje OZ / EIB (C‑558/17, EU:C:2018:930, 49–51 punktai).
35 2020 m. birželio 25 d. Sprendimas HF / Parlamentas (C‑570/18 P, EU:C:2020:490, 60 punktas).
36 Šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimą M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37 Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje OZ / EIB (C‑558/17, EU:C:2018:930, 53 punktas).
38 Žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimą HF / Parlamentas (C‑570/18 P, EU:C:2020:490, 57–66 punktai).
39 Žr. šios išvados 85 ir 89 punktus.
40 Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pagrįstų priežasčių abejoti teismo nešališkumu, atsižvelgiama į kaltinamojo padėtį, tačiau ji nėra lemiama. Lemiamas aspektas yra tai, ar suinteresuotojo asmens nuogąstavimus galima laikyti objektyviai pagrįstais (žr. 2000 m. gruodžio 21 d. EŽTT sprendimo Wettstein prieš Šveicariją, CE:ECHR:2000:1221JUD003395896, 44 punktą ir 1996 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, CE:ECHR:1996:0807JUD001987492, 58 punktą).
41 Žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimą HF / Parlamentas (T‑570/16, EU:T:2017:283, 47 punktas) ir 2023 m. kovo 22 d. Sprendimą Colombani / EIVT (T‑113/22, EU:T:2023:154, 35 punktas).
42 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331).
43 Kaip pažymėjo generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe savo išvadoje byloje HF / Parlamentas (C‑570/18 P, EU:C:2020:44, 66 punktas), konfidencialumas nereiškia „teisės į paslaptį“, tačiau jis turi būti užtikrinamas atsižvelgiant į kitus teisėtus interesus.
44 Šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 14 d. Sprendimą Schneemann ir kt. / Komisija (C‑137/88, EU:C:1990:69, 9 punktas), 2011 m. liepos 12 d. Sprendimą Komisija / Q (T‑80/09 P, EU:T:2011:347, 86 punktas) ir 2018 m. liepos 13 d. Sprendimą Curto / Parlamentas (T‑275/17, EU:T:2018:479, 99 punktas).
45 Žr. 1980 m. gegužės 28 d. Sprendimą Kuhner / Komisija (33/79 ir 75/79, EU:C:1980:139, 22 punktas).
46 Livolsi, T., Schiano, R., Statut de la fonction publique de l'Union européenne : commentaire article par article, Perillo, E., Giacobbo-Peyronnel, V. (red.), Bruxelles 2017, p. 178. Vykdydama rūpestingumo pareigą administracija privalo surinkti visą atitinkamą informaciją, įskaitant informaciją, susijusią su atitinkamo pareigūno interesais, prieš priimdama poveikį jam darantį sprendimą. Taigi, rūpestingumo pareiga yra viena iš gero administravimo principo sudedamųjų dalių, pagal kurią paskyrimų tarnyba, priimdama sprendimus, turi turėti visą reikiamą informaciją, nes priešingu atveju būtų sunku įsivaizduoti, kaip šie sprendimai galėtų būti tinkamai motyvuoti.
47 Žr. 1976 m. spalio 18 d. Sprendimą N. / Komisija (128/75, EU:C:1976:139, 10 punktas).