Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2026 m. spalio 8 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2003/88/EB – 2 straipsnio 1 punktas – Sąvoka „darbo laikas“ – 6 straipsnio b punktas – Maksimalus savaitės darbo laikas – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Ugniagesių darbo laikas – Į darbo laiką neįskaitomas pasyvusis darbuotojo budėjimas darbo vietoje – Teisė reikalauti iš valstybės narės neturtinės žalos atlyginimo už Sąjungos teisės pažeidimą – Sąlygos – Žalos, patirtos dėl Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkto pažeidimo, atlyginimo apskaičiavimo metodas – Lygiavertiškumo principas – Veiksmingumo principas “

Byloje C‑808/24 (Zálečta)(i)

dėl Okresný súd Lučenec (Lučeneco apylinkės teismas, Slovakija) 2024 m. lapkričio 13 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. lapkričio 26 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

M. R.

prieš

Ministerstvo vnútra Slovenskej republiky

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, teisėjai S. Gervasoni, A. Kumin, I. Ziemele (pranešėja) ir M. Bošnjak,

generalinis advokatas J. Richard de la Tour,

kancleris V. Di Bucci,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos E. V. Larišová ir A. Lukáčik,

–        Airijos, atstovaujamos Chief State Solicitor M. Browne, taip pat A. Burke ir A. Joyce, padedamų BL D. Ryan,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos D. Recchia, A. Tokár ir F. van Schaik,

susipažinęs su 2026 m. kovo 19 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) 2 straipsnio 1 punkto ir 6 straipsnio b punkto išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ugniagesio gelbėtojo M. R. ir Ministerstvo vnútra Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos vidaus reikalų ministerija) ginčą dėl neturtinės žalos, kurią šis teigia patyręs dėl to, kad Slovakijos Respublika į savo nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvą 2003/88, atlyginimo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Direktyvos 2003/88 2 straipsnio „Apibrėžimai“ 1 ir 2 punktuose numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojami šie apibrėžimai:

1)      „darbo laikas“ – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką;

2)      „poilsio laikas“ – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas.“

4        Minėtos direktyvos 6 straipsnis „Maksimalus savaitės darbo laikas“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės imasi priemonių užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą:

a)      savaitės darbo laikas būtų apribotas įstatymais ar kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis ar darbdavių ir darbuotojų susitarimais;

b)      vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos.“

 Slovakijos teisė

5        2001 m. liepos 2 d. Zakon č. 315/2001 Z. z. o Hasičskom a záchrannom zbore (Įstatymas Nr. 315/2001 dėl priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos) 85 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„[Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos] pareigūno tarnybos laikas – tai laikas, kurį pareigūnas vykdo tarnybos pareigas ir yra tarnybos vadovų žinioje.“

6        Šio įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta:

„Jei tarnybos laikas paskirstomas netolygiai, tarnybos trukmė atskiromis tarnybos dienomis negali viršyti 18 valandų. Bendras tarnybos ir tiesiogiai su ja susijusio paskirto pasyviojo budėjimo laikas tarnybos vietoje negali būti ilgesnis kaip 24 valandos per vieną tarnybos dieną.“

7        Įstatymo 92 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Vadovaudamasi tarnybos laiko grafiku [Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo] tarnybos vadovybė pareigūnui tarnybos vietoje paskiria pasyvųjį budėjimą, kuris tiesiogiai susijęs su tarnybos atlikimu pagal 86 straipsnio 2 dalį.“

8        To paties įstatymo 122 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Atlyginimas už pasyvųjį budėjimą <...> nemokamas už laiką, kurį buvo atliekama tarnyba; taip atliekama tarnyba laikoma viršvalandiniu darbu.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

9        M. R., kuris yra Lučeneco savivaldybės (Slovakija) priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos pareigūnas, teigimu, jo pasyviojo budėjimo darbo vietoje neįskaičius į darbo laiką, buvo pažeistas Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktas ir 6 straipsnio b punktas. Todėl jis teigia, kad, šį 2 straipsnio 1 punktą netinkamai perkėlus į Slovakijos teisę, jam buvo padaryta neturtinė žala, nes jo atžvilgiu nebuvo laikomasi minėtame 6 straipsnio b punkte nustatytos maksimalios savaitės darbo laiko trukmės. Tokiais pažeidimais, kaip teigia M. R., be kita ko, buvo pažeista jo teisė į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas

10      M. R. pareiškė ieškinį Okresný súd Lučenec ((Lučeneco apylinkės teismas, Slovakija), prašydamas atlyginti jam padarytą neturtinę žalą, patirtą dėl teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisės į pakankamą poilsį po darbo ir teisės į darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugą pažeidimo. Vis dėlto jis nereikalavo kompensacijos už pasyviojo budėjimo laiką, kuris nebuvo įskaitytas į jo darbo laiką ir dėl kurio jis viršijo direktyvos 6 straipsnio b punkte nustatytą 48 valandų maksimalaus savaitės darbo laiko ribą.

11      2023 m. gruodžio 20 d. sprendime tas teismas konstatavo, kad, pažeidžiant Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas 2018 m. vasario 21 d. Sprendime Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82), pagal Slovakijos teisės aktus darbdaviui leidžiama į darbo laiką neįskaičiuoti ugniagesio pasyviojo budėjimo tiek darbo vietoje, tiek namuose. Šiuo klausimu Okresný súd Lučenec (Lučeneco apylinkės teismas) pažymėjo, jog teisei į žalos atlyginimą nepakanka, kad pasyvusis budėjimas nebūtų įskaitytas į darbo laiką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą. Dar reikia, kad darbo laikas, įskaitant pasyviojo budėjimo laiką, viršytų šios direktyvos 6 straipsnio b punkte numatytą maksimalų savaitės darbo laiką.

12      Šiuo klausimu Okresný súd Lučenec (Lučeneco apylinkės teismas) konstatavo, kad per atitinkamą šešių mėnesių laikotarpį M. R. darbo laiko trukmė (įskaitant pasyviojo budėjimo laiką) 28 dienomis viršijo per tą laikotarpį leidžiamą dirbti dienų skaičių, taip pažeidžiant minėtos direktyvos 6 straipsnio b punktą, ir kad šis viršijimas objektyviai turėjo turėti įtakos M. R. privačiam ir šeimos gyvenimui.

13      Todėl tas teismas įpareigojo Slovakijos Respubliką atlyginti M. R. padarytą neturtinę žalą, apskaičiuotą atsižvelgiant į minėto viršijimo mastą ir į tai, kad prarasta viltis, jog nacionalinės teisės aktai bus pakeisti, nes to nebuvo padaryta, nepaisant, be kita ko, 2018 m. vasario 21 d. Sprendime Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82) suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos.

14      Slovakijos Respublikos vidaus reikalų ministerija tą sprendimą apskundė Krajský súd v Banskej Bystrici (Banska Bistricos apygardos teismas, Slovakija); pastarasis teismas 2024 m. gegužės 30 d. nutartimi sprendimą panaikino, motyvuodamas tuo, kad Okresný súd Lučenec (Lučeneco apylinkės teismas) sprendimą priėmė ultra petita, nes M. R. pastarajame teisme nesirėmė nei teise, susijusia su vilties, kad teisės aktai bus pakeisti, praradimu, nei teise į neturtinės žalos, susijusios su Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkte nustatytą ribą viršijančių išdirbtų valandų skaičiumi, atlyginimą. M. R. teigė patyręs tik neturtinę žalą, be kita ko, dėl to, kad jo pasyvusis budėjimas atitinkamu laikotarpiu nebuvo įskaitytas į darbo laiką. Be to, Krajský súd v Banskej Bystrici (Banska Bistricos apygardos teismas) nusprendė, kad neturtinė žala, patirta dėl to, kad nacionalinė teisė nesuderinama su šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktu, turi būti atlyginta, nesant reikalo konstatuoti minėtos direktyvos 6 straipsnio b punkto pažeidimo.

15      Krajský súd v Banskej Bystrici (Banska Bistricos apygardos teismas) grąžino bylą Okresný súd Lučenec (Lučeneco apylinkės teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; pastarajam kyla abejonių, kaip reikėtų aiškinti Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą ir 6 straipsnio b punktą. Iš esmės tas teismas siekia išsiaiškinti, ar – kaip, atrodo, pripažino Krajský súd v Banskej Bystrici (Banska Bistricos apygardos teismas) – tam, kad M. R. įgytų teisę į neturtinės žalos atlyginimą, pakanka to, kad jo pasyvusis budėjimas, pažeidžiant Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą, nebuvo įskaitytas į darbo laiką, ar taip pat turi būti pažeista šios direktyvos 6 straipsnio b punkte numatyta 48 valandų per septynių dienų laikotarpį riba.

16      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punkte pateikta tik sąvokos „darbo laikas“ apibrėžtis, o jos 6 straipsnio b punkte aiškiai numatytas draudimas viršyti maksimalų savaitės darbo laiką, kaip tai suprantama pagal šią sąvoką. Taigi tas teismas mano, kad atitinkami asmenys turi teisę į žalos atlyginimą tik šio 6 straipsnio b punkto, siejamo su šio 2 straipsnio 1 punktu, pažeidimo atveju, o ne tuomet, kai pažeidžiama tik pastaroji nuostata.

17      Šiomis aplinkybėmis Okresný súd Lučenec (Lučeneco apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar aplinkybė, kad pagal nacionalinę teisę pasyvusis darbuotojo budėjimas neįskaitomas į darbo laiką, pažeidžiant [Direktyvos 2003/88] 2 straipsnio 1 punktą, suteikia pagrindą reikalauti kompensacijos iš valstybės narės dėl Sąjungos teisės pažeidimo, nereikalaujant įrodyti, kad darbuotojo atžvilgiu taip pat buvo pažeistas šios direktyvos 6 straipsnio b punktas?

2.      Jeigu į ankstesnį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar nacionalinis teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio tinkamumo, turėtų atsižvelgti į pasyviojo budėjimo laiką, kuris dėl nacionalinės teisės aktų nebuvo įskaitytas į darbuotojo darbo laiką, ar valstybės narės mokėtinos kompensacijos dydis turėtų būti nustatomas už neteisėtos padėties, susidariusios dėl nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos, pažeidžiant Direktyvą 2003/88, pasyvusis budėjimas neįskaitomas į darbuotojo darbo laiką, trukmę?

3.      Jeigu į [pirmąjį] klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar nacionalinis teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio tinkamumo, turėtų atsižvelgti į valandų, per kurias buvo pažeistas Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punktas, skaičių, ar valstybės narės mokėtinos kompensacijos dydis turėtų būti nustatomas už neteisėtos padėties, susidariusios dėl nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos, pažeidžiant Direktyvą 2003/88, pasyvusis budėjimas neįskaitomas į darbuotojo darbo laiką, trukmę?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Pirminės pastabos

18      Pirmiausia reikia priminti, kad valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą dėl jai priskiriamo Sąjungos teisės pažeidimo principas yra neatsiejamai susijęs su Sutarčių, kuriomis pagrįsta ši direktyva, sistema (1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Francovich ir kt., C‑6/90 ir C‑9/90, EU:C:1991:428, 35 punktas ir 2026 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Ferreira da Silva e Brito ir kt., C‑293/24, EU:C:2026:723, 42 punktas).

19      Šis principas taikytinas kiekvienu atveju, kai valstybė narė pažeidžia Sąjungos teisę, nesvarbu, kokia valstybės narės institucija savo veiksmais ar neveikimu padarė šį pažeidimą, įskaitant nacionalinės teisės aktų leidėją, ir kokiai valdžios institucijai pagal atitinkamos valstybės narės teisę iš esmės tenka pareiga atlyginti šią žalą (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 32 ir 63 punktus, taip pat 2022 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (Teisės aktų leidėjo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas), C‑278/20, EU:C:2022:503, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

20      Dėl valstybės atsakomybės už jai priskiriamais Sąjungos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą atsiradimo sąlygų Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad taip nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu įvykdytos trys sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, jos pažeidimas yra pakankamai aiškus ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp to pažeidimo ir šių asmenų patirtos žalos (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 51 punktą ir 2026 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Ferreira da Silva e Brito ir kt., C‑293/24, EU:C:2026:723, 44 punktą).

21      Šios trys sąlygos yra būtinos ir pakankamos, kad privatiems asmenims atsirastų teisė į žalos atlyginimą, tačiau negalima atmesti, kad remiantis nacionaline teise valstybės atsakomybė gali kilti ir ne tokiomis griežtomis sąlygomis (2022 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (Teisės aktų leidėjo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas), C‑278/20, EU:C:2022:503, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22      Nepažeisdama teisės į žalos atlyginimą, kurios pagrindas tiesiogiai įtvirtintas Sąjungos teisėje, kai tik šio sprendimo 20 punkte primintos trys sąlygos yra įvykdytos, valstybė privalo atlyginti padarytą žalą, remdamasi nacionaline teise dėl atsakomybės, o nacionalinės teisės aktuose nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais nacionaline teise grindžiamais reikalavimais (lygiavertiškumo principas), ir negali būti tokios, kad dėl jų taptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (veiksmingumo principas) (2022 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (Teisės aktų leidėjo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas), C‑278/20, EU:C:2022:503, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23      Todėl atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia atsižvelgiant į šio sprendimo 18–22 punktuose nurodytus principus.

 Dėl pirmojo klausimo

24      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, todėl valstybei narei ją pažeidus jiems gali būti suteikta teisė reikalauti kompensacijos pagal Sąjungos teisę, nereikalaujant iš jų įrodyti, kad tuo pačiu yra pažeistas šios direktyvos 6 straipsnio b punktas.

25      Pirma, Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punkte sąvoka „darbo laikas“ apibrėžta kaip „bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas“. Šios direktyvos 2 straipsnio 2 punkte sąvoka „poilsio laikas“ apibrėžta kaip „visoks laikas, kuris nėra darbo laikas“.

26      Antra, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik toks autonominis aiškinimas gali užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (2025 m. spalio 9 d. Sprendimo STAS-IV, C‑110/24, EU:C:2025:768, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27      Trečia, Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad Direktyvos 2003/88 2 straipsnis nėra viena iš jos nuostatų, nuo kurių leidžiama nukrypti (2025 m. spalio 9 d. Sprendimo STAS-IV, C‑110/24, EU:C:2025:768, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28      Darytina išvada, kad sąvoka „darbo laikas“ yra viena iš pagrindinių sąvokų, kuriomis grindžiamos visos Direktyvos 2003/88 nuostatos, ir kad, siekiant teisingai jas visas taikyti, būtina užtikrinti, kad nacionalinė teisė atitiktų tos sąvokos apibrėžtį.

29      Vis dėlto iš šios direktyvos 2 straipsnio 1 punkto teksto negalima daryti išvados, kad pačia šia nuostata siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, todėl valstybės narės padarytas jos pažeidimas gali suteikti tiems asmenims teisę reikalauti, kad ši atlygintų jiems tokiu pažeidimu padarytą žalą. Iš tiesų minėtos direktyvos 2 straipsnio, kaip matyti iš jo pavadinimo, 1 punkte sąvoka „darbo laikas“ apibrėžiama kaip „bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką“, nesuteikiant teisių privatiems asmenims arba nenustatant pozityviųjų ar negatyviųjų pareigų privatiems asmenims, valstybėms narėms ar Sąjungos institucijoms, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, suformuotą, be kita ko, 2024 m. kovo 5 d. Sprendime Kočner / Europolas (C‑755/21 P, EU:C:2024:202, 119 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30      Taigi reikia konstatuoti, kad pažeidus tik Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą, šio sprendimo 20 punkte nurodyta pirmoji valstybės narės atsakomybės atsiradimo sąlyga nėra įvykdyta.

31      Vis dėlto bet kuriuo atveju reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Sąjungos teisėje visiškai neatmetama galimybė, kad valstybės narės atsakomybė už šios teisės pažeidimą pagal nacionalinę teisę galėtų kilti mažiau griežtomis sąlygomis (2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 66 punktas), o tai nagrinėjamu atveju turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

32      Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šia nuostata nėra siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, todėl, valstybei narei ją pažeidus, jiems negali būti suteikta teisė reikalauti kompensacijos pagal Sąjungos teisę.

 Dėl antrojo klausimo

33      Kadangi antrasis klausimas pateiktas tik tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, į jį atsakyti nereikia.

 Dėl trečiojo klausimo

34      Trečiuoju klausimu, kuris pateiktas tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybių narių mokėtinos kompensacijos už neturtinę žalą, kurią jos sukėlė privatiems asmenims dėl šios nuostatos pažeidimo, dydis turi būti nustatomas pagal nacionalinę teisę, atsižvelgiant į valandų skaičių, viršijantį minėtoje nuostatoje numatytą ribą, arba į Sąjungos teisės pažeidimo dėl to, kad atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nėra numatyta, kad pasyvusis budėjimas įskaitomas į „darbo laiką“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, trukmę.

35      Siekdamas atsakyti į šį klausimą, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar nagrinėjamu atveju įvykdytos šio sprendimo 20 punkte primintos valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos.

36      Dėl pirmosios valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos – to, kad pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, – Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punktas yra Sąjungos socialinės teisės norma, kuri suteikia tiems asmenims teisių, kuriomis jie tiesiogiai gali remtis nacionaliniuose teismuose, nes juo valstybėms narėms yra nustatyta maksimali savaitės darbo laiko riba, taikytina kiekvienam darbuotojui kaip minimalus reikalavimas (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01 – C‑403/01, EU:C:2004:584, 100 punktą ir 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 49 ir 50 punktus).

37      Taigi, jeigu M. R. savo ieškinį grindė ne tik Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punkto, bet ir jos 6 straipsnio b punkto pažeidimu (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), reikia pripažinti, kad pirmoji Slovakijos Respublikos atsakomybės atsiradimo sąlyga yra įvykdyta.

38      Kalbant apie antrąją valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygą, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nustatant, ar Sąjungos teisės pažeidimas yra pakankamai aiškus, lemiamas kriterijus yra akivaizdus ir sunkus pažeista teisės norma nustatytos diskrecijos ribų pažeidimas. Jei atitinkama institucija turi tik labai nedidelę diskreciją arba jos visai neturi, paprasčiausio Sąjungos teisės pažeidimo gali pakakti, kad būtų pripažinta, jog padarytas pakankamai aiškus šios teisės pažeidimas. Atliekant vertinimą reikia atsižvelgti į sritį, sąlygas ir kontekstą, kuriems esant atitinkama institucija turi vykdyti atitinkamą pareigą. Taip pat reikia atsižvelgti, be kita ko, į pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnį, diskrecijos, suteikiamos atitinkamai valdžios institucijai pagal šią normą, apimtį, spręstinos situacijos sudėtingumą ir teisės aktų taikymo ar aiškinimo sunkumus (2024 m. kovo 5 d. Sprendimo Kočner / Europolas, C‑755/21 P, EU:C:2024:202, 126–128 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

39      Bet kuriuo atveju Sąjungos teisės pažeidimas turi būti laikomas pakankamai aiškiu, jeigu jis padarytas akivaizdžiai nepaisant Teisingumo Teismo jurisprudencijos atitinkamoje srityje (2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 52 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Minister for Children, Equality, Disability, Integration and Youth ir kt., C‑97/24, EU:C:2025:594, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40      Iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad M. R. pasyviojo budėjimo laikas nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. nebuvo laikomas „tarnybos laiku“, kaip tai suprantama pagal Slovakijos teisę. Iš šio prašymo taip pat matyti, kad M. R. darbo laikas per atitinkamą šešių mėnesių laikotarpį viršijo Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkte numatytą maksimalią 48 valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį trukmę, o tai prieštarauja šiai nuostatai.

41      Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismas jau buvo suformavęs savo jurisprudenciją dėl sąvokos „darbo laikas“, be kita ko, kiek tai susiję su ugniagesiais. Teisingumo Teismas, be kita ko, yra pripažinęs, kad „valstybinės priešgaisrinės apsaugos tarnybos operatyvinių grupių veikla <...> patenka į Direktyvos 2003/88 taikymo sritį, todėl iš principo jos 6 straipsnio b punktu draudžiama nustatyti ilgesnį nei maksimalų 48 valandų savaitės darbo laiką, įskaitant budėjimo laikotarpius“ (2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 57 punktas).

42      Be to, Teisingumo Teismas taip pat paaiškino, kaip nurodyta šio sprendimo 27 punkte, kad Direktyvos 2003/88 2 straipsnis, kuriame apibrėžtos sąvokos „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“, nėra viena iš jos nuostatų, nuo kurių leidžiama nukrypti (2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C‑266/14, EU:C:2015:578, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, taip pat 2025 m. spalio 9 d. Sprendimo STAS-IV, C‑110/24, EU:C:2025:768, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43      Jei, atsižvelgiant į šio sprendimo 41 ir 42 punktuose primintą jurisprudenciją, paaiškėtų, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkte įtvirtintų reikalavimų nesilaikyta akivaizdžiai nepaisant Teisingumo Teismo jurisprudencijos (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), tai reikštų, kad padarytas pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas.

44      Todėl antroji valstybės atsakomybės atsiradimo sąlyga, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 20 punkte nurodytą jurisprudenciją, yra įvykdyta.

45      Dėl valstybės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą atsiradimo trečiosios sąlygos nacionalinis teismas turi patikrinti, ar, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, yra priežastinis ryšys tarp Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkte numatyto darbo laiko viršijimo ir neturtinės žalos, kurią M. R. prašo atlyginti.

46      Kalbant apie neturtinės žalos, patirtos dėl Sąjungos teisės pažeidimo, atlyginimo tvarką, reikia priminti, kad, pirma, Direktyvoje 2003/88 nėra jokios konkrečios taisyklės, susijusios su žalos, kurią darbuotojai gali patirti pažeidus joje nustatytus minimalius reikalavimus, be kita ko, susijusius su darbo laiko trukme, atlyginimu. Todėl iš šios direktyvos nuostatų negalima daryti išvados, kad ja pirmenybė teikiama kuriai nors vienai žalos atlyginimo formai (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 44, 96 ir 98 punktus, taip pat 2024 m. birželio 20 d. Sprendimo Artemis security, C‑367/23, EU:C:2024:529, 26 ir 27 punktus).

47      Antra, nesant Sąjungos teisės nuostatų šioje srityje, valstybė privalo atlyginti padarytą žalą, remdamasi nacionaline teise dėl atsakomybės, o nacionalinės teisės aktuose nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais nacionaline teise grindžiamais reikalavimais (lygiavertiškumo principas), ir negali būti tokios, kad dėl jų taptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (veiksmingumo principas) (2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 62 punktas ir 2022 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (Teisės aktų leidėjo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas), C‑278/20, EU:C:2022:503, 176–184 punktai).

48      Trečia, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad žalos, sukeltos privatiems asmenims dėl Sąjungos teisės pažeidimo, atlyginimas turi atitikti patirtą žalą ir užtikrinti veiksmingą jų teisių apsaugą (2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 92 punktas).

49      Šiomis aplinkybėmis valstybės narės, laikydamosi šių principų, turi, pirma, nustatyti, ar privačiam asmeniui dėl Direktyvos 2003/88 nuostatų pažeidimo sukelta žala turi būti atlyginama suteikiant piniginę kompensaciją, ir, antra, apibrėžti šio žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimo taisykles (pagal analogiją žr. 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 94 punktą).

50      Konkrečiau kalbant apie tai, kokia tvarka valstybės narės privalo atlyginti žalą, kurią jos sukėlė privatiems asmenims dėl Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkto pažeidimo, pažymėtina, kad kompensacijos dydis turi būti nustatomas pagal nacionalinę teisę, atsižvelgiant ne į Sąjungos teisės pažeidimo dėl to, kad atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nėra numatyta, kad pasyvusis budėjimas įskaitomas į „darbo laiką“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, trukmę, bet į atitinkamų asmenų faktiškai ir konkrečiai patirtą žalą, tiesiogiai susijusią su minėtos direktyvos 6 straipsnio b punkto pažeidimu, ir laikantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

51      Nagrinėjamu atveju galima atsižvelgti, be kita ko, į Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkte numatytą ribą viršijantį valandų skaičių, kuris, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, gali turėti įtakos M. R. privačiam ir šeimos gyvenimui.

52      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybių narių mokėtinos kompensacijos už neturtinę žalą, kurią jos sukėlė privatiems asmenims dėl šios nuostatos pažeidimo, dydis turi būti nustatomas pagal nacionalinę teisę, atsižvelgiant ne į Sąjungos teisės pažeidimo dėl to, kad atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nėra numatyta, kad pasyvusis budėjimas įskaitomas į „darbo laiką“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, trukmę, bet į atitinkamų asmenų faktiškai ir konkrečiai patirtą žalą, tiesiogiai susijusią su minėtos direktyvos 6 straipsnio b punkto pažeidimu, ir laikantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

53      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 2 straipsnio 1 punktas

turi būti aiškinamas taip:

šia nuostata nėra siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, todėl, valstybei narei ją pažeidus, jiems negali būti suteikta teisė reikalauti kompensacijos pagal Sąjungos teisę.

2.      Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punktas

turi būti aiškinamas taip:

valstybių narių mokėtinos kompensacijos už neturtinę žalą, kurią jos sukėlė privatiems asmenims dėl šios nuostatos pažeidimo, dydis turi būti nustatomas pagal nacionalinę teisę, atsižvelgiant ne į Sąjungos teisės pažeidimo dėl to, kad atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nėra numatyta, kad pasyvusis budėjimas įskaitomas į „darbo laiką“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, trukmę, bet į atitinkamų asmenų faktiškai ir konkrečiai patirtą žalą, tiesiogiai susijusią su minėtos direktyvos 6 straipsnio b punkto pažeidimu, ir laikantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

Parašai.


*      Proceso kalba: slovakų.


i      Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.