Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. spalio 15 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Energija – Energijos vartojimo efektyvumo ženklinimas – Reglamentas (ES) 2017/1369 – 2 straipsnio 13 punktas – Sąvoka „prekiautojas“ – Sąvokos „demonstravimas“ ir „komercinė veikla“ – 2 straipsnio 16 punktas – Sąvoka „pirkėjas“ – 6 straipsnio pirmos pastraipos a punktas – Reikalavimas vaizdinėje reklamoje nurodyti gaminio energijos vartojimo efektyvumo klasę ir etiketėje nurodytų energijos vartojimo efektyvumo klasių intervalą – Sąvoka „vaizdinė reklama“ – Internetinė loterija – Internetinės loterijos rengėjas, kaip pagrindinį prizą siūlantis televizorių – Deleguotasis reglamentas (ES) 2019/2013 – 4 straipsnio d punktas “
Byloje C‑120/25
dėl Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) 2025 m. sausio 23 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. vasario 5 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Verband Wirtschaft im Wettbewerb, Verein für Lauterkeit in Handel und Industrie eV
prieš
PAYBACK GmbH
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, teisėjai S. Gervasoni, A. Kumin, I. Ziemele, ir M. Bošnjak (pranešėjas),
generalinė advokatė T. Ćapeta,
kancleris V. Di Bucci,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Verband Wirtschaft im Wettbewerb, Verein für Lauterkeit in Handel und Industrie eV, atstovaujamos Rechtsanwältin A. Stocks,
– PAYBACK GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt T. Schafft,
– Europos Komisijos, atstovaujamos T. S. Bohr ir B. De Meester,
susipažinęs su 2026 m. vasario 26 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1369, kuriuo nustatoma energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo sistema ir panaikinama Direktyva 2010/30/ES (OL L 198, 2017, p. 1), 2 straipsnio 13 punkto ir 6 straipsnio pirmos pastraipos a punkto, taip pat 2019 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2019/2013, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/1369 papildomas elektroninių vaizduoklių energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo nuostatomis ir panaikinamas Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) Nr. 1062/2010 (OL L 315, 2019, p. 1), 4 straipsnio d punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Verband Wirtschaft im Wettbewerb, Verein für Lauterkeit in Handel und Industrie eV (toliau – Verband Wirtschaft im Wettbewerb) ir kelių partnerių akcijų programą valdančios bendrovės PAYBACK GmbH (toliau – Payback) ginčą dėl reikalavimo uždrausti pastarajai reklamuoti loteriją, platinant internetinį naujienlaiškį, kuriame nenurodyta nei kaip pagrindinį šios loterijos prizą galimo laimėti televizoriaus energijos vartojimo efektyvumo klasė, nei šios rūšies gaminių energijos vartojimo efektyvumo klasių intervalas, nurodyti šio televizoriaus energijos vartojimo efektyvumo etiketėje.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Reglamentas 2017/1369
3 Reglamento 2017/1369 2, 8, 10, 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(2) energijos vartojimo efektyvumo ženklinimas sudaro galimybę pirkėjams priimti informacija pagrįstus sprendimus remiantis su energija susijusių gaminių energijos suvartojimu. Informacija apie efektyvius ir tausius su energija susijusius gaminius svariai prisidedama prie energijos taupymo ir išlaidų energijai mažinimo, tuo pat metu skatinant inovacijas ir investicijas į efektyviau energiją vartojančių gaminių gamybą. Su energija susijusių gaminių efektyvumo didinimas suteikiant pirkėjams informacijos, kad jie galėtų tinkamai pasirinkti gaminius, ir atitinkamų reikalavimų suderinimas Sąjungos lygmeniu naudingas taip pat ir gamintojams, pramonei ir visai Sąjungos ekonomikai.
<...>
(8) su energija susijusių gaminių efektyvumo didinimas suteikiant pirkėjams informacijos, kad jie galėtų tinkamai pasirinkti gaminius, yra naudingas Sąjungos ekonomikai, mažina energijos poreikį ir mažina pirkėjų išlaidas energijai, prisideda prie inovacijų ir investicijų energijos vartojimo efektyvumo srityje ir sudaro galimybes pramonės šakoms, kuriose kuriami ir gaminami efektyviausiai energiją vartojantys gaminiai, įgyti konkurencinį pranašumą. Be to, tai padeda siekti Sąjungos 2020 m. ir 2030 m. energijos vartojimo efektyvumo tikslų ir Sąjungos aplinkosaugos ir klimato kaitos tikslų. Tuo taip pat siekiama teigiamo poveikio su energija susijusių gaminių ir jų dalių aplinkosauginių veikimo savybių srityje, be kita ko, kiek tai susiję su kitų nei energija išteklių vartojimu.
<...>
(10) tikslios, aktualios ir palyginamos informacijos apie tam tikrą su energija susijusių gaminių energijos suvartojimą teikimas padeda pirkėjams pasirinkti gaminius, kurie naudojami suvartoja mažiau energijos ir kitų svarbių išteklių. <...>
<...>
(20) keičiant gaminių grupės etiketės skalę turėtų būti išvengta painiavos pirkėjams, parduotuvėse ant atitinkamų gaminių rodomas etiketes pakeičiant per trumpą laiką ir organizuojant tinkamas vartotojų informavimo kampanijas, kuriose būtų aiškiai nurodoma, kad nustatytas naujas etiketės variantas.
(21) jei etiketės skalė pakeičiama, tiekėjai tam tikrą laiką prekiautojams turėtų pateikti ir esamo pavyzdžio, ir pakeistos skalės etiketę. Demonstruojamų, įskaitant internete, gaminių esamos etiketės po deleguotajame akte dėl pakeistos skalės etiketės nustatytos pakeitimo datos turėtų būti kuo greičiau pakeistos skalės etiketėmis. <...>“
4 Šio reglamento 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:
„Šiuo reglamentu nustatoma su energija susijusiems gaminiams <...>, kurie pateikiami rinkai arba pradedami naudoti, taikoma sistema. Juo numatomas tų gaminių ženklinimas ir standartinės su gaminiais susijusios informacijos apie energijos vartojimo efektyvumą, gaminių naudojimo metu suvartojamą energiją ir kitus išteklius bei papildomos informacijos apie gaminius, teikimas, kad pirkėjai galėtų rinktis efektyviau energiją vartojančius gaminius ir taip sumažintų savo energijos suvartojimą.“
5 Minėto reglamento 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ 13 ir 16 punktuose nustatyta:
„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:
<...>
13. prekiautojas – mažmenininkas ar kitas fizinis arba juridinis asmuo, kuris siūlo pardavimui, nuomai arba pardavimui išsimokėtinai ar demonstruoja gaminius pirkėjams arba montuotojams vykdydamas komercinę veiklą už užmokestį arba be jo;
<...>
16. pirkėjas – fizinis arba juridinis asmuo, perkantis, išsinuomojantis arba gaunantis gaminį naudoti savo tikslais, nepriklausomai nuo to, ar tie tikslai yra susiję su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija“.
6 To paties reglamento 5 straipsnio „Prekiautojų pareigos“ 1 dalies a punkte nustatyta:
„1. Prekiautojas:
a) matomu būdu, įskaitant nuotolinę prekybą internetu, rodo modelio vieneto, kuriam taikomas atitinkamas deleguotasis aktas, etiketę, kurią pateikė tiekėjas arba kuri buvo pateikta <...>“.
7 Reglamento 2017/1369 6 straipsnio „Kitos tiekėjų ir prekiautojų pareigos“ pirmos pastraipos a punkte nustatyta:
„Tiekėjas ir prekiautojas:
a) tam tikro modelio vaizdinėje reklamoje arba techninėje reklaminėje medžiagoje nurodo gaminio energijos vartojimo efektyvumo klasę ir etiketėje nurodytų energijos vartojimo efektyvumo klasių intervalą, laikydamiesi atitinkamo deleguotojo akto.“
8 Reglamento 2017/1369 11 straipsnio „Etikečių nustatymo ir jų skalės keitimo tvarka“ 4 ir 13 dalyse numatyta:
„4. Siekiant užtikrinti vientisą A–G skalę [Europos] Komisija <...> pagal šio reglamento 16 straipsnį priima deleguotuosius aktus siekiant papildyti šį reglamentą <...>, nustatant <...> pakeistos skalės etiketes, siekiant, kad tos etiketės būtų rodomos tiek parduotuvėse, tiek internete praėjus 18 mėnesių po pirmiau nurodytų deleguotųjų aktų įsigaliojimo dienos.
<...>
13. Kai pagal 1 arba 3 dalį etiketės skalė pakeičiama:
<...>
c) prekiautojas pakeičia esamas tiek parduotuvėse, tiek internete rodomų gaminių etiketes <...>“
9 Šio reglamento 16 straipsnio „Deleguotieji aktai“ 3 dalies b punkte nurodyta:
„Deleguotuosiuose aktuose, susijusiuose su tam tikros rūšies gaminių grupėmis, visų pirma nurodoma:
<...>
b) etiketės dizainas ir turinys, įskaitant energijos suvartojimą rodančią skalę A–G, kurios dizaino charakteristikos yra kuo vienodesnės visoms gaminių grupėms ir kuri visada yra aiški ir įskaitoma. A–G klasifikacijos pakopos atitinka didelį energijos ir išlaidų sutaupymą ir atitinkamą gaminių diferencijavimą pirkėjo požiūriu. Juose taip pat nurodoma, kaip A–G klasifikacijos pakopos ir atitinkamais atvejais energijos suvartojimo parametrai išdėstomi gerai matomoje etiketės vietoje.“
Deleguotasis reglamentas 2019/2013
10 Deleguotojo reglamento 2019/2013 2 straipsnio 20 punkte numatyta:
„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:
<...>
20) pardavimo vieta – vieta, kurioje elektroniniai vaizduokliai demonstruojami ar siūlomi pirkti, išsinuomoti arba įsigyti išsimokėtinai.“
11 Šio deleguotojo reglamento 4 straipsnio „Prekiautojų pareigos“ d punkte nustatyta:
„Prekiautojai užtikrina, kad:
<...>
d) visoje tam tikro elektroninio vaizduoklio modelio vaizdinėje reklamoje, įskaitant reklamą internete, pagal VII priedą būtų nurodoma etiketėje nurodyta gaminio energijos vartojimo efektyvumo klasė ir energijos vartojimo efektyvumo klasių skalė“.
Direktyva 2005/29/EB
12 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22), 2 straipsnio d punkte numatyta:
„Šioje direktyvoje:
<...>
d) „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ <...>: bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“.
13 Šios direktyvos 7 straipsnio „Klaidinantis informacijos neatskleidimas“, 1 ir 5 dalyse nustatyta:
„1. Komercinė veikla laikoma klaidinančia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, ją vykdant neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.
<...>
5. Bendrijos teisės nustatyti informaciniai reikalavimai dėl komercinio pranešimo, įskaitant reklamą arba prekybą, kurių neišsamus sąrašas pateikiamas II priede, laikomi esminiais.“
Direktyva 2010/30/ES
14 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/30/ES dėl su energija susijusių gaminių suvartojamos energijos ir kitų išteklių nurodymo ženklinant gaminį ir apie jį pateikiant standartinę informaciją (OL L 153, 2010, p. 1) 14 konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta:
„Kai pateikiant informaciją etiketėje galima paskatinti galutinius naudotojus pirkti efektyvesnius gaminius, deleguotas[is] teisės aktas turėtų būti taikomas tiems su energija susijusiems gaminiams, kuriuos naudojant daroma didelė tiesioginė ar netiesioginė įtaka energijos arba, kai tinka, svarbių išteklių suvartojimui ir kurių efektyvumas gali būti pakankamai pagerintas.“
15 Šios direktyvos 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ g punkte buvo numatyta:
„Šioje direktyvoje:
<...>
g) prekiautojas – mažmenininkas ar kitas asmuo, galutiniams naudotojams parduodantis, nuomojantis, siūlantis pirkti išsimokėtinai ar demonstruojantis gaminius“.
16 Minėtos direktyvos 10 straipsnio „Deleguoti[eji] teisės aktai“ 1 dalies trečioje pastraipoje buvo nustatyta:
„Deleguotų[jų] teisės aktų nuostatomis dėl etiketėje ir vardinių parametrų lentelėje pateikiamos informacijos apie naudojant gaminį suvartojamą energiją ir kitus svarbius išteklius siekiama geriau informuoti galutinius naudotojus, kad rinkdamiesi gaminius jie galėtų priimti labiau informacija pagrįstus sprendimus, ir sudaryti sąlygas rinkos priežiūros institucijoms patikrinti, ar gaminiai atitinka pateiktą informaciją.“
Vokietijos teisė
17 2004 m. liepos 3 d. Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb (Įstatymas dėl kovos su nesąžininga konkurencija) (BGBl. 2004 I, p. 1414) 5a straipsnio 2 ir 4 dalyse, iki 2022 m. gegužės 27 d. galiojusioje redakcijoje, taip pat to įstatymo 5a ir 5b straipsniuose, iš dalies pakeistuose 2021 m. rugpjūčio 10 d. Gesetz zur Stärkung des Verbraucherschutzes im Wettbewerbs- und Gewerberecht (Įstatymas dėl vartotojų apsaugos stiprinimo konkurencijos ir verslo teisės srityje) (BGBl. 2021 I, p. 3504), įsigaliojusiu 2022 m. gegužės 28 d., buvo apibrėžti nesąžiningos konkurencijos požymiai.
18 2022 m. gegužės 27 d. redakcijos Įstatymo dėl kovos su nesąžininga konkurencija 5a straipsnio 2 dalies pirmu sakiniu, tai pat 2022 m. gegužės 28 d. įsigaliojusios šio įstatymo 5a straipsnio 1 dalies redakcija siekiama į Vokietijos teisę perkelti Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 dalį.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
19 Payback yra bendrovė, valdanti kelių partnerių akcijų programą „PAYBACK“. Ši programa leidžia joje dalyvaujantiems prekybos partneriams pritraukti ir išlaikyti klientus. Kai nurodytos programos naudotojai perka iš vieno iš joje dalyvaujančių prekybos partnerių, šis gali taikyti nuolaidas jų pirkiniams „PAYBACK taškų“ forma; surinkus tam tikrą taškų skaičių, jais galima atsiskaityti perkant iš kitų prekybos partnerių.
20 Verband Wirtschaft im Wettbewerb yra konkurencijos priežiūros asociacija. Remiantis Įstatymu dėl kovos su nesąžininga konkurencija, ji įgaliota imtis veiksmų nesąžiningai konkurencijai nutraukti.
21 2022 m. vasario 1 d. Payback savo internetiniame naujienlaiškyje paskelbė loteriją su nuoroda: „kiekvieną dieną naujas prizas, pavyzdžiui, 2 × 75 colių televizorius Samsung QLED 4K TV Q80A“. Prie šios nuorodos buvo pateikta atitinkamo televizoriaus nuotrauka ir lentelė su galimų laimėti prizų sąrašu.
22 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiame internetiniame naujienlaiškyje nebuvo nurodyta nei pagrindinėje byloje nagrinėjamo televizoriaus energijos vartojimo efektyvumo klasė, nei atitinkamos rūšies gaminių energijos vartojimo efektyvumo klasių intervalas; šios informacijos taip pat nebuvo televizoriaus nuotraukoje ar nurodytame prizų sąraše.
23 Po to, kai Verband Wirtschaft im Wettbewerb įteikė Payback įspėjamąjį pranešimą, kuriame iš esmės reikalavo nutraukti tokią praktiką ir į kurį nebuvo sureaguota, ši asociacija pareiškė ieškinį Landgericht München I (Miuncheno I apygardos teismas, Vokietija).
24 Už akių priimtu sprendimu tas teismas įpareigojo Payback, be kita ko, nutraukti konkretaus elektroninio vaizduoklio modelio vaizdinę reklamą, kurioje nenurodyta jo energijos vartojimo efektyvumo klasė ir šio prietaiso energijos vartojimo efektyvumo etiketėje nurodytų energijos vartojimo efektyvumo klasių, pavaizduotų teisės aktuose numatyta grafine rodyklės forma, intervalas.
25 Payback pateikus prieštaravimą, tas teismas už akių priimtą sprendimą paliko nepakeistą.
26 Dėl to sprendimo Payback pateikė apeliacinį skundą Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija); šis panaikino skundžiamą sprendimą ir atmetė Verband Wirtschaft im Wettbewerb ieškinį kaip nepagrįstą.
27 Tas teismas konstatavo, kad nurodomos pareigos pateikti informaciją taikomos komerciniams pranešimams, kaip jie suprantami pagal Įstatymą dėl kovos su nesąžininga konkurencija. Anot to teismo, Payback nėra „prekiautoja“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktą, todėl neprivalo laikytis iš šio reglamento 6 straipsnio pirmos pastraipos a punkto ir Deleguotojo reglamento 2019/2013 4 straipsnio d punkto kylančių pareigų. Šiuo klausimu tas teismas laikėsi nuomonės, kad loterijos organizavimu nebuvo siekiama siūlyti arba demonstruoti kaip prizus teikiamus gaminius. Be to, sąvokos „prekiautojas“ apibrėžtyje minimu kriterijumi „be užmokesčio“ nesiekiama išplėsti prekiautojų grupės, įtraukiant ne tik asmenis, siūlančius gaminius pardavimui, nuomai arba pardavimui išsimokėtinai ar juos demonstruojančius pirkėjams arba montuotojams. Galiausiai jis nusprendė, kad, dalyvaudami loterijoje, pirkėjai pasirinko ne pirkti tam tikrą prekę, o tik dalyvauti būtent toje loterijoje.
28 Verband Wirtschaft im Wettbewerb pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – ji reikalauja panaikinti Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) sprendimą ir palikti galioti Landgericht München I (Miuncheno I apygardos teismas) sprendimą. Verband Wirtschaft im Wettbewerb iš esmės teigia, kad Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkte vartojamas sąvokas „pardavimas“, „nuoma“ ir „pardavimas išsimokėtinai“ reikia aiškinti plačiai. Jos nuomone, bet kokios ekonominės veiklos pakaktų, kad mažmenininkas ar kitas fizinis ar juridinis asmuo galėtų būti laikomas prekiautoju, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
29 Anot Verband Wirtschaft im Wettbewerb, iš aiškios Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkto formuluotės matyti, kad ši nuostata taip pat apima neatlygintinas sutartis ir pardavimą be užmokesčio, t. y. dovanojimą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje. Tai, kad, remiantis tos nuostatos versija vokiečių kalba, sąvoka „unentgeltlich“ („be užmokesčio“) susijusi ne tik su gaminių demonstravimu, bet ir su bet kokio pobūdžio veikla, įskaitant pardavimą, aiškiai matyti iš jos versijos anglų kalba, kurioje neatlygintinumo galimybę nurodanti frazė („whether or not in return for payment“) pateikta sąvokos „prekiautojas“ apibrėžties pabaigoje ir atskirta kableliu nuo likusios teksto dalies.
30 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad, norint priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje, būtina nustatyti, ar loterijos rengėjas, siūlantis laimėti prizų, turi būti laikomas „prekiautoju“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktą, todėl jam taikomos iš šio reglamento 6 straipsnio pirmos pastraipos a punkto ir Deleguotojo reglamento 2019/2013 4 straipsnio d punkto kylančios pareigos.
31 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia pažymi, kad sąvoka „pardavimas be užmokesčio“ nėra žinoma ne tik Vokietijos civilinėje teisėje, bet ir Sąjungos teisėje. Dėl pastarosios jis pabrėžia, kad pagal 2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/771 dėl tam tikrų prekių pirkimo–pardavimo sutarčių aspektų, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (ES) 2017/2394 ir Direktyva 2009/22/EB bei panaikinama Direktyva 1999/44/EB (OL L 136, 2019, p. 28), tam, kad sutartis būtų laikoma pirkimo–pardavimo sutartimi, reikalaujama kainos sumokėjimo ar įsipareigojimo ją sumokėti.
32 Antra, kiek tai susiję su Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 16 punkte apibrėžta sąvoka „pirkėjas“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad gaminio gavimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, neapima jokio atlygio. Vis dėlto, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, iš atlygio nebuvimo fakto negalima daryti išvados, kad, kalbant apie sąvoką „pardavimas“, kaip ji suprantama pagal to reglamento 2 straipsnio 13 punktą, Sąjungos teisės aktų leidėjas buvo numatęs galimybę nemokėti jokio atlygio.
33 Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Reglamentu 2017/1369 siekiami tikslai, t. y., pirma, informuoti vartotoją apie atitinkamų prietaisų energijos vartojimo efektyvumą juos naudojant ir apie su energija susijusių gaminių energijos suvartojimą ir, antra, suteikti vartotojui galimybę priimti informacija paremtus sprendimus, pasirenkant gaminius, kurie suvartoja mažiau energijos, gali patvirtinti būtinybę plačiai aiškinti šioje nuostatoje vartojamas sąvokas „pardavimas“, „nuoma“ ir „pardavimas išsimokėtinai“.
34 Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkto teksto frazė „už užmokestį arba be jo“ gali būti aiškinama kaip susijusi ne su pardavimu, nuoma ar pardavimu išsimokėtinai, o su prekės „demonstravimu“ ar „siūlymu“. Tokiu atveju tam, kad asmuo veiktų kaip „prekiautojas“, pakaktų, kad jis demonstruotų ar siūlytų prekę už užmokestį ar be jo, siekdamas ją parduoti, išnuomoti ar parduoti išsimokėtinai. Tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamo televizoriaus nebuvo siūloma pirkti, išsinuomoti ar pirkti išsimokėtinai.
35 Penkta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad atvejis, kai asmuo „demonstruoja“ prekę, turi būti laikomas nepriklausomu nuo atvejo, kai asmuo „siūlo“ prekę pirkti, išsinuomoti arba pirkti išsimokėtinai. Jei tai tiesa, šie kiti Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkte pateiktos sąvokos „prekiautojas“ apibrėžties elementai nebūtų taikomi asmeniui, kuris „demonstruoja“ prekę, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
36 Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar asmuo, kaip internetinės loterijos prizą teikiantis televizorių, laikytinas „prekiautoju“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktą, todėl privalo įvykdyti iš šio reglamento 6 straipsnio pirmos pastraipos a punkto, siejamo su Deleguotojo reglamento 2019/2013 4 straipsnio d punktu, kylančius reikalavimus?“
Dėl prejudicinio klausimo
37 Savo vieninteliu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktas turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, kuris, vykdydamas savo komercinę veiklą, rengia internetinę loteriją ir kaip galimą laimėti prizą siūlo televizorių, turi būti laikomas „prekiautoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir todėl privalo įvykdyti iš šio reglamento 6 straipsnio pirmos pastraipos a punkto, siejamo su Deleguotojo reglamento 2019/2013 4 straipsnio d punktu, kylančius reikalavimus.
38 Pirmiausia reikia pabrėžti, kad neginčijama, jog televizorius yra „su energija susijęs gaminys“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą 2017/1369.
39 Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktas ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Alace ir Canpelli, C‑758/24 ir C‑759/24, EU:C:2025:591, 91 punktas).
Dėl pažodinio aiškinimo
40 Remiantis Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkto formuluote, sąvoka „prekiautojas“ suprantama kaip „mažmenininkas ar kitas fizinis arba juridinis asmuo, kuris siūlo pardavimui, nuomai arba pardavimui išsimokėtinai ar demonstruoja gaminius pirkėjams arba montuotojams vykdydamas komercinę veiklą už užmokestį arba be jo“.
41 Šiuo aspektu pažymėtina, kad šios nuostatos redakcija vokiečių kalba skiriasi nuo kelių kitų jos kalbinių versijų, pavyzdžiui, graikų, anglų, prancūzų, italų ir slovėnų kalbomis.
42 Iš tiesų, Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkto versija vokiečių kalba suformuluota taip: „“Händler” bezeichnet einen Einzelhändler oder eine andere natürliche oder juristische Person, die im Rahmen einer Geschäftstätigkeit entgeltlich oder unentgeltlich Produkte an bzw. für Kunden oder Errichter zum Kauf, zur Miete oder zum Ratenkauf anbietet oder ausstellt“. Taigi šios nuostatos versijoje šia kalba ir prekės siūlymas, ir jos demonstravimas nurodyti kaip susiję su tikslu ją parduoti, išnuomoti ar parduoti išsimokėtinai.
43 Atvirkščiai, tos pačios nuostatos versijose kitomis kalbomis, kaip antai, graikų, anglų, italų ir slovėnų, atrodo, prekės siūlymas atskiriamas nuo jos demonstravimo. Remiantis tos pačios nuostatos versija graikų kalba („[νοείται ως] “έμπορος”: ο λιανοπωλητής ή κάθε άλλο φυσικό ή νομικό πρόσωπο που προσφέρει προς πώληση, μίσθωση ή μίσθωση-αγορά ή εκθέτει προϊόντα σε πελάτες ή εγκαταστάτες στο πλαίσιο εμπορικής δραστηριότητας, είτε επί πληρωμή είτε δωρεάν“), anglų kalba („“dealer” means a retailer or other natural or legal person who offers for sale, hire, or hire purchase, or displays products to customers or installers in the course of a commercial activity, whether or not in return for payment“), italų kalba („[si intende per] “distributore”, il dettagliante o altra persona fisica o giuridica che offre in vendita, noleggio, oppure locazione-vendita o espone prodotti ai clienti o installatori nel corso di un’attività commerciale, a titolo oneroso o meno“) ir slovėnų kalba („“trgovec” pomeni prodajalca na drobno ali drugo fizično ali pravno osebo, ki izdelke strankam ponuja naprodaj, v najem ali v nakup s pridržanim lastništvom ali jih razstavlja, ali monterje, ki izvajajo gospodarsko dejavnost, bodisi odplačno ali neodplačno“), „prekiautojas“ yra asmuo, kuris, vykdydamas savo komercinę veiklą, siūlo prekes pardavimui, nuomai ar pardavimui išsimokėtinai, arba jas demonstruoja už užmokestį ar be jo.
44 Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkto versija prancūzų kalba suformuluota panašiai į nurodytas kalbines versijas, nes prekiautojas joje apibrėžtas kaip „mažmenininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris, vykdydamas komercinę veiklą, parduoda, nuomoja, siūlo pirkti išsimokėtinai ar demonstruoja prekes pirkėjams ar montuotojams už užmokestį ar be jo“, tačiau sąvoka „siūlo“ nėra tiesiogiai susieta su prekės pardavimu ar nuoma.
45 Taigi iš Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkto versijos vokiečių kalba matyti, kad prekės „demonstravimas“ leidžia pripažinti asmenį „prekiautoju“, jei demonstruojama vykdant komercinę veiklą ir turint tikslą šią prekę parduoti, išnuomoti ar parduoti išsimokėtinai, ir šios dvi sąlygos yra kumuliacinės; kita vertus, iš tos pačios nuostatos formuluotės šio sprendimo 43 ir 44 punktuose nurodytomis kitomis kalbomis matyti, kad nurodytam pripažinimui pakanka prekės demonstravimo vykdant komercinę veiklą.
46 Kita vertus, pažymėtina, kad Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkte esanti nuoroda „už užmokestį ar be jo“ visose šios nuostatos kalbinėse versijose apima pardavimą, nuomą, pardavimą išsimokėtinai ir demonstravimą.
47 Taigi, analizuojant Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkto formuluotę, negalima atmesti, kad sąvoka „prekiautojas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, gali būti aiškinama kaip reiškianti asmenis, kurie, vykdydami komercinę veiklą, demonstruoja su energija susijusį gaminį turėdami kitokį tikslą, nei gauti piniginį atlygį.
48 Vis dėlto svarbu priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, esant Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų neatitikimų, ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (1977 m. spalio 27 d. Sprendimo Bouchereau, 30/77, EU:C:1977:172, 14 punktas ir 2025 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Hakamp, C‑203/24, EU:C:2025:662, 34 punktas).
49 Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali suteikti svarbios informacijos ją aiškinant (2025 m. gegužės 8 d. Sprendimo Provincie Oost-Vlaanderen ir Sogent, C‑236/24, EU:C:2025:321, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
Dėl Reglamento 2017/1369 tikslų ir genezės
50 Kalbant apie Reglamentu 2017/1369 siekiamus tikslus pažymėtina, kad, kaip matyti iš jo 1 straipsnio, šiame reglamente nustatomas su energija susijusių gaminių ženklinimas, kad pirkėjai galėtų rinktis efektyviau energiją vartojančius gaminius ir taip sumažintų savo energijos suvartojimą.
51 Be to, iš Reglamento 2017/1369 2 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama, be kita ko, teikti tikslią, aktualią ir palyginamą informaciją apie su energija susijusių gaminių energijos suvartojimą, kad pirkėjai galėtų priimti informacija paremtus sprendimus ir rinktis mažiau energijos vartojančius gaminius, taip pat skatinti inovacijas ir investicijas į efektyviau energiją vartojančių gaminių gamybą.
52 Pažymėtina, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 64 ir 76 punktuose, kad pirkėjai, priimdami sprendimą įsigyti arba naudoti gaminį, teikia didelę reikšmę informacijai apie jos energijos vartojimo efektyvumą, todėl jie gali būti atgrasomi nuo mažiau efektyvių su energija susijusių gaminių, kurių eksploatavimo sąnaudos gali būti didesnės, įsigijimo. Be to, energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo reikalavimais siekiama apdovanoti už efektyviausiai energiją vartojančius gaminius nustatant privalomą reitingą, suteikiant pranašumą įmonėms, siūlančioms efektyviau energiją vartojančius gaminius.
53 Taigi aiškinant Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkte vartojamą sąvoką „prekiautojas“ siaurai, t. y. neįtraukiant asmenų, kurie, vykdydami komercinę veiklą, demonstruoja su energija susijusį gaminį turėdami kitokį tikslą, nei gauti piniginį atlygį, gali būti kliudoma pasiekti nurodytus tikslus.
54 Be to, svarbu pažymėti, kad šio sprendimo 51 punkte priminti tikslai yra platesnio masto tikslų dalis. Šiuo klausimu Reglamento 2017/1369 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad su energija susijusių gaminių efektyvumo didinimas, leidžiant pirkėjams tinkamai pasirinkti gaminius, padeda siekti Sąjungos 2020 m. ir 2030 m. energijos vartojimo efektyvumo tikslų ir Sąjungos aplinkosaugos ir klimato kaitos tikslų. Tuo taip pat siekiama teigiamo poveikio su energija susijusių gaminių aplinkosauginių veikimo savybių srityje.
55 Kaip generalinė advokatė pabrėžė savo išvados 83 punkte, šių platesnių aplinkos apsaugos tikslų įgyvendinimą lemia gebėjimas atgrasyti pirkėjus nuo mažiau efektyviai energiją vartojančių gaminių naudojimo ir skatinti įmones teikti pirmenybę efektyviau energiją vartojančių gaminių gamybai.
56 Darytina išvada, kad siekiant užtikrinti Reglamentu 2017/1369 nustatytos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo sistemos siekiamų tikslų visišką įgyvendinimą, šio reglamento 2 straipsnio 13 punkte vartojama sąvoka „prekiautojas“ turi būti aiškinama kaip apimanti asmenis, kurie, vykdydami komercinę veiklą, demonstruoja su energija susijusį gaminį turėdami kitokį tikslą, nei gauti piniginį atlygį.
57 Dėl Reglamento 2017/1369 genezės svarbu priminti, kad vykstant teisėkūros procedūrai, per kurią buvo priimtas šis reglamentas, buvo padaryti svarbūs pakeitimai, susiję, be kita ko, su sąvokos „prekiautojas“ apibrėžtimi. Iš tiesų, 2015 m. liepos 15 d. pasiūlyme COM (2015) 341 final, po kurio buvo priimtas Reglamentas 2017/1369, ši sąvoka buvo apibrėžta kaip „parduodantis, nuomojantis, siūlantis pirkti išsimokėtinai ar pirkėjams demonstruojantis gaminius mažmenininkas ar kitas asmuo“, nenurodant žodžių „už atlygį ar be jo“. Taigi nurodytame pasiūlyme sąvoka „prekiautojas“ buvo apibrėžta griežčiau, nei Reglamente 2017/1369.
58 Taigi nepanašu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs apriboti Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkte vartojamos sąvokos „prekiautojas“ taikymo sritį neįtraukdamas į ją asmenų, kurie, vykdydami komercinę veiklą, demonstruoja su energija susijusį gaminį turėdami kitokį tikslą, nei gauti piniginį atlygį.
Dėl Reglamento 2017/1369 bendros struktūros
59 Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, dar reikia nustatyti, ar prekiautojas, kuris, vykdydamas savo komercinę veiklą, rengia internetinę loteriją ir siūlo laimėti su energija susijusį gaminį, turi būti laikomas „demonstruojančiu“ atitinkamą gaminį „pirkėjui“ vykdydamas „komercinę veiklą“ už užmokestį ar be jo, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktą.
60 Šiuo klausimu reikėtų ištirti šio reglamento bendrą struktūrą ir, kalbant konkrečiau, jame vartojamų sąvokų „pirkėjas“, „demonstravimas“, „komercinė veikla“ ir „vaizdinė reklama“ reikšmę.
61 Siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, pirmiausia reikia nustatyti, ar sąvoka „pirkėjas“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą 2017/1369, apima asmenį, dalyvaujantį loterijoje, kurioje dalyviai gali kaip prizą laimėti su energija susijusį gaminį.
62 Remiantis šio reglamento 2 straipsnio 16 punktu, sąvoka „pirkėjas“ reiškia fizinį ar juridinį asmenį, kuris perka, išsinuomoja arba gauna gaminį.
63 Konstatuotina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nepatikslino, ar šioje nuostatoje esantys žodžiai „gaunantis gaminį“ būtinai reiškia kitą gaminio nuosavybės ar naudojimosi tesės atlygintino perleidimo formą nei pardavimas, nuomą ar pardavimas išsimokėtinai.
64 Vis dėlto, kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 100 punkte, kadangi pagrindinės atlygintinos sutartys, t. y. pardavimo ir nuomos, jau yra nurodytos šioje nuostatoje, ir nesant jokių kitų aiškių apribojimų manytina, kad žodžiai „gaunantis gaminį“ turi būti suprantami kaip reiškiantys ne tik atvejį, kai pirkėjas iš prekiautojo gauna gaminį už užmokestį, bet ir atvejį, kai pirkėjas gaminį gauna nemokamai.
65 Šį aiškinimą patvirtina aplinkybė, kad Reglamento 2017/1369 2 ir 10 konstatuojamosiose dalyse ir 1 straipsnyje, kur nurodyti šiuo reglamentu siekiami tikslai, sąvoka „pirkėjas“, neminint sąvokos „pirkimas“, vartojama pabrėžiant, kad energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo tikslas – suteikti tikslią, aktualią ir palyginamą informaciją apie su energija susijusių gaminių energijos suvartojimą, kad „pirkėjai“ galėtų priimti informacija pagrįstus sprendimus remdamiesi su energija susijusių gaminių energijos suvartojimu. Kartu, nustatant išsamius reikalavimus, susijusius su tam tikros rūšies gaminių grupių energijos vartojimo efektyvumo etiketėmis, Reglamento 2017/1369 16 straipsnio 3 dalies b punkte, susijusiame su energijos vartojimo efektyvumo etiketės dizainu ir turiniu, taip pat vartojama sąvoka „pirkėjai“, neminint „pirkimo“ kaip tokio.
66 Tokį aiškinimą taip pat patvirtina aplinkybė, kad Reglamentas 2017/1369 pakeitė Direktyvą 2010/30. Pastarojoje buvo kalbama ne apie pirkėjus, o apie „perkančius“ „galutinius naudotojus“. Tai konkrečiai pasakytina apie jos 14 konstatuojamąją dalį, 2 straipsnio g punktą, apibrėžiantį sąvoką „prekiautojas“, ir 10 straipsnį, kuriame buvo numatyta, kad „[d]eleguotų[jų] teisės aktų nuostatomis dėl etiketėje ir vardinių parametrų lentelėje pateikiamos informacijos <...> siekiama geriau informuoti galutinius naudotojus, kad rinkdamiesi [pirkdami] gaminius jie galėtų priimti labiau informacija pagrįstus sprendimus“. Šis ryškus Reglamento 2017/1369 teksto skirtumas, palyginti su jo pirmtake Direktyva 2010/30, rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo norą išplėsti energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo reikalavimų taikymo sritį taip, kad į ją patektų ir asmenys, kuriems su energija susiję gaminiai siūlomi nemokamai.
67 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sąvoka „pirkėjas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 16 punktą, apima asmenį, dalyvaujantį loterijoje, kurios dalyviai gali kaip prizą laimėti su energija susijusį gaminį.
68 Šiuo aspektu pridurtina, kad teigti, kaip daro Payback, jog toks asmuo „gauna“ tik viltį laimėti televizorių, o ne patį gaminį, reikštų, kaip generalinė advokatė iš esmės pabrėžė savo išvados 68 punkte, aiškinti šią sąvoką siaurai, o tai gali kliudyti įgyvendinti Reglamentu 2017/1369 siekiamus tikslus.
69 Antra, reikėtų nustatyti, ar vienašališkas galimybės internetinėje loterijoje laimėti su energija susijusį gaminį siūlymas gali būti laikomas „demonstravimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktą.
70 Viena vertus, šiame reglamente sąvoka „demonstravimas“ nėra apibrėžta. Žinoma, pažymėtina, kad, remiantis įprasta žodžio „demonstravimas“ reikšme, jis reiškia vienašalį veiksmą. Loterijos laimėtojams duotas pažadas, kad jie galės kaip prizą laimėti gaminį, kaip tik yra vienašalis veiksmas ir dėl to gali būti pripažintas „demonstravimu“, skirtingai nuo „pardavimo“, net „be užmokesčio“, kuris aptariamo gaminio atžvilgiu yra sutartinio ir tiesioginio pobūdžio.
71 Kita vertus, svarbu nustatyti, ar „demonstravimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, gali vykti internete, o gal atitinkamas gaminys privalo būti demonstruojamas fiziškai.
72 Nagrinėjamu atveju Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) laikėsi nuomonės, kad gaminio „demonstravimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktą, turi būti fizinis, ir šiuo klausimu rėmėsi Reglamento 2017/1369 20 konstatuojamąja dalimi, kurioje gaminių grupės energijos vartojimo efektyvumo etiketės keitimo kontekste kalbama apie „parduotuvėse <...> rodom[us]“ atitinkamus gaminius.
73 Kaip generalinė advokatė iš esmės pažymėjo savo išvados 117 punkte, iš kelių Reglamento 2017/1369 nuostatų matyti, kad gaminio demonstravimas neapsiriboja jo fiziniu pateikimu.
74 Iš tiesų, Reglamento 2017/1369 21 konstatuojamojoje dalyje aiškiai minimi „demonstruojam[i], įskaitant internete, gamini[ai]“, o to reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punkte prekiautojai įpareigoti rodyti energijos vartojimo efektyvumo etiketę „matomu būdu, įskaitant nuotolinę prekybą internetu“. Kiek tai susiję su energijos vartojimo efektyvumo etikečių skalės keitimu, nurodyto reglamento 11 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad etiketės turi būti rodomos „tiek parduotuvėse, tiek internete“. Be to, to paties straipsnio 13 dalies c punkte daroma nuoroda į „tiek parduotuvėse, tiek internete rodomų gaminių etiketes“. Taigi tokios nuorodos suponuoja galimybę „demonstruoti“ internete.
75 Darytina išvada, kad sąvoka „demonstravimas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktą, turi būti aiškinama kaip apimanti vienašalį su energija susijusio gaminio siūlymą kaip internetinėje loterijoje galimo laimėti prizo.
76 Trečia, svarbu nustatyti, ar Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punkte vartojama sąvoka „komercinė veikla“ turi būti aiškinama kaip apimanti su energija susijusio gaminio demonstravimą loterijoje, kurios rengėjas siūlo šį gaminį kaip galimą laimėti prizą.
77 Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad Reglamente 2017/1369 sąvoka „komercinė veikla“ nėra apibrėžta.
78 Be to, kai Sąjungos teisės nuostatą galima aiškinti įvairiai, pirmenybė turi būti teikiama tam aiškinimui, kuris užtikrintų jos veiksmingumą (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Cristal Union, C‑31/17, EU:C:2018:168, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
79 Taigi, siekiant užtikrinti šio sprendimo 50, 51 ir 54 punktuose primintų Reglamentu 2017/1369 siekiamų tikslų įgyvendinimą, sąvoka „komercinė veikla“, kaip ji suprantama pagal to reglamento 2 straipsnio 13 punktą, turi būti aiškinama plačiai.
80 Be to, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 109 punkte, Reglamentas 2017/1369 ir Deleguotasis reglamentas 2019/2013 yra Sąjungos teisės normos, reglamentuojančios specialius nesąžiningos komercinės praktikos aspektus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalį.
81 Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punkte „įmonių komercinė [praktika] vartotojų atžvilgiu“ – ši sąvoka artima sąvokai „komercinė veikla“ – apibrėžta kaip „bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“.
82 Reikia konstatuoti, kad, viena vertus, ši apibrėžtis atspindi platų prie komercinės praktikos priskirtinų veiklos rūšių spektrą ir, kita vertus, produkto „reklama“ ir „tiekimas“ joje aiškiai nurodomi kaip nuo „prekybos“ atskiros sąvokos. Kadangi produkto atlygintinas tiekimas vartotojams priskirtinas prie „prekybos“, darytina išvada, kad Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punkte vartojama sąvoka „tiekimas“ reiškia produkto tiekimą be atlygio.
83 Siekiant užtikrinti Sąjungos teisės aiškinimo nuoseklumą ir vienodumą bei atsižvelgiant į glaudžias Reglamento 2017/1369 ir Direktyvos 2005/29 sąsajas, nurodytas šio sprendimo 30 punkte, tame reglamente vartojamą sąvoką „komercinė veikla“ reikia aiškinti atsižvelgiant į nurodytos direktyvos 2 straipsnio d punkte apibrėžtą sąvoką „komercinė [praktika]“. Vadinasi, sąvoka „komercinė veikla“ turi būti aiškinama kaip apimanti neatlygintiną gaminio „tiekimą“ arba jo „reklamą“.
84 Beje, šį aiškinimą patvirtina aplinkybė, kad Reglamente 2017/1369 vartojama sąvoka „pirkėjas“, kaip matyti iš šio sprendimo 64 punkto, apima, be kita ko, atvejus, kai pirkėjas gaminį gauna nemokamai.
85 Reikia pažymėti, kad, priešingai nei teigia Payback, toks aiškinimas nelems situacijos, kai bet kuri žiniasklaidos priemonė, pranešimuose mininti su energija susijusius gaminius, privalės laikytis energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo reikalavimų. Iš tiesų, kaip generalinė advokatė iš esmės nurodė savo išvados 113 punkte, sąvokos „komercinė veikla“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą 2017/1369, aiškinimas atsižvelgiant į Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punkte pateiktą sąvokos „komercinė [praktika]“ apibrėžtį leistų aiškiai atskirti paprastą gaminio paminėjimą žiniasklaidos pranešime ar teikiant informaciją nuo gaminio paminėjimo, tiesiogiai susijusio su jo pardavimu, reklama arba tiekimu (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo RLvS, C‑391/12, EU:C:2013:669, 37 punktą), kai privalu laikytis energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo reikalavimų.
86 Taigi darytina išvada, kad su energija susijusio gaminio demonstravimas vykstant loterijai, kurios rengėjas siūlo šį gaminį kaip galimą laimėti prizą, patenka į sąvoką „komercinė veikla“, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktą.
87 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad prekiautojas, kuris, vykdydamas savo komercinę veiklą, rengia internetinę loteriją, kurioje kaip prizą siūlo laimėti su energija susijusį gaminį, turi būti laikomas „demonstruojančiu“ atitinkamą gaminį „pirkėjui“ vykdydamas „komercinę veiklą“ už užmokestį ar be jo, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktą.
88 Taigi asmuo, kuris, kaip pagrindinėje byloje, vykdydamas komercinę veiklą, rengia internetinę loteriją ir kaip galimą laimėti prizą siūlo televizorių, turi būti laikomas „prekiautoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tačiau tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
89 Ketvirta, kalbant apie sąvoką „vaizdinė reklama“, primintina, kad Reglamento 2017/1369 6 straipsnio pirmos pastraipos a punkte numatyta, kad prekiautojai vaizdinėje reklamoje arba techninėje reklaminėje medžiagoje nurodo gaminio energijos vartojimo efektyvumo klasę ir etiketėje nurodytų energijos vartojimo efektyvumo klasių intervalą. Be to, pagal Deleguotojo reglamento 2019/2013 4 straipsnio d punktą prekiautojai užtikrina, kad visoje tam tikro elektroninio vaizduoklio modelio vaizdinėje reklamoje, įskaitant reklamą internete, būtų nurodoma etiketėje nurodyta gaminio energijos vartojimo efektyvumo klasė ir energijos vartojimo efektyvumo klasių skalė.
90 Galiausiai, siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą, dar svarbu nustatyti, ar su energija susijusio gaminio vaizdavimas internete, kartu nurodant jo modelį be jokios papildomos informacijos, kaip atsitiko pagrindinėje byloje, yra „vaizdinė reklama“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 6 straipsnio pirmos pastraipos a punktą.
91 Svarbu pažymėti, kad nors sąvoka „vaizdinė reklama“ nėra apibrėžta nei Reglamente 2017/1369, nei Deleguotajame reglamente 2019/2013, iš jokios šių reglamentų nuostatos nematyti, jog tam, kad gaminys būtų pripažintas rodomu „vaizdinėje reklamoje“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 6 straipsnio pirmos pastraipos a punktą, turi būti įvykdyti minimalūs techniniai ar ekonominiai reikalavimai.
92 Bet kuriuo atveju, jei į šios sąvokos taikymo sritį nebūtų įtrauktas gaminio rodymas be visos svarbios informacijos apie jį, nebūtų užtikrintas Reglamentu 2017/1369 nustatytos energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo sistemos veiksmingumas.
93 Be to, net jei, kaip teigia Komisija, gaminio vaizdo gebėjimas paskatinti vartotojus pirkti tą gaminį turi būti laikomas tinkamu pripažinimo „vaizdine reklama“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 6 straipsnio pirmos pastraipos a punktą, kriterijumi, iš pagrindinėje byloje nagrinėjamo gaminio vaizdo, kuriame rodomas televizorius, nurodant jo modelį, matyti, kad to savaime pakanka paskatinti tikslinę visuomenę jį pirkti.
94 Vadinasi, reikia pripažinti, kad gaminio vaizdo rodymas internete kartu nurodant jo modelį, bet nepateikiant jokios papildomos informacijos, yra „vaizdinė reklama“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1369 6 straipsnio pirmos pastraipos a punktą, todėl privalo atitikti iš šios nuostatos, siejamos su Deleguotojo reglamento 2019/2013 4 straipsnio d punktu, kylančius reikalavimus.
95 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento 2017/1369 2 straipsnio 13 punktas turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, kuris, vykdydamas savo komercinę veiklą, rengia internetinę loteriją ir kaip galimą laimėti prizą siūlo televizorių, turi būti laikomas „prekiautoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir todėl privalo įvykdyti iš šio reglamento 6 straipsnio pirmos pastraipos a punkto, siejamo su Deleguotojo reglamento 2019/2013 4 straipsnio d punktu, kylančius reikalavimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
96 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2017 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1369, kuriuo nustatoma energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo sistema ir panaikinama Direktyva 2010/30/ES, 2 straipsnio 13 punktas
turi būti aiškinamas taip:
asmuo, kuris, vykdydamas savo komercinę veiklą, rengia internetinę loteriją ir kaip galimą laimėti prizą siūlo televizorių, turi būti laikomas „prekiautoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir todėl privalo įvykdyti iš šio reglamento 6 straipsnio pirmos pastraipos a punkto, siejamo su 2019 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2019/2013, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/1369 papildomas elektroninių vaizduoklių energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo nuostatomis ir panaikinamas Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) Nr. 1062/2010, 4 straipsnio d punktu, kylančius reikalavimus.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.