Leidimų išdavimo tvarkos sąvoka turėtų apimti, inter alia, administracines leidimų, licencijų, patvirtinimų arba koncesijų teikimo procedūras, taip pat, norint verstis tam tikra veikla, prievolę būti registruotu profesijos atstovu arba būti įtrauktu į registrą, sąrašą arba duomenų bazę, turėti oficialų kokios nors įstaigos leidimą arba gauti pažymėjimą, patvirtinantį narystę konkrečioje profesinėje organizacijoje. Leidimas gali būti išduotas ne tik oficialiu sprendimu, bet ir numanomu sprendimu, pavyzdžiui, kai kompetentinga institucija neatsako arba kai suinteresuotoji šalis turi laukti patvirtinimo apie deklaracijos gavimą, kad galėtų pradėti ar teisėtai vykdyti savo veiklą.

Šios direktyvos nuostatos, susijusios su leidimų išdavimo tvarka, turėtų būti taikomos tais atvejais, kai teisei teikti paslaugas ar paslaugos teikimo veiklos vykdymui subjektui reikalingas kompetentingos institucijos sprendimas. Tai nėra susiję nei su kompetentingų institucijų sprendimais įsteigti valstybinį arba privatų subjektą konkrečiai paslaugai teikti, nei su kompetentingų institucijų sudaromomis sutartimis dėl konkrečios paslaugos, kuriai taikomos viešųjų pirkimų taisyklės, teikimo, kadangi ši direktyva netaikoma taisyklėms dėl viešųjų pirkimų.

1.Tais atvejais, kai išduodamų leidimų verstis tam tikros rūšies veikla skaičius yra ribotas dėl gamtinių išteklių arba techninių pajėgumų stokos, valstybės narės potencialiems kandidatams taiko nešališką ir skaidrią atrankos procedūrą, visų pirma tinkamai paskelbdamos apie procedūros pradžią, eigą ir pabaigą.2.1 dalyje nurodytais atvejais leidimas išduodamas ribotam laikotarpiui ir negali būti automatiškai pratęsiamas ar suteikti bet kokių kitų privilegijų teikėjui, kurio leidimo galiojimo laikas ką tik baigėsi, arba asmeniui, kaip nors susijusiam su tuo teikėju.3.Laikydamosi 1 dalies ir 9 bei 10 straipsnių, nustatydamos atrankos procedūros taisykles valstybės narės gali atsižvelgti į visuomenės sveikatos, socialinės politikos tikslus, darbuotojų arba savarankiškai dirbančių asmenų sveikatos ir saugos, aplinkos apsaugos, kultūros paveldo išsaugojimo aspektus ir visus kitus svarbius visuomenės interesus, laikydamosi [Sąjungos] teisės.

<...> pagal šią direktyvą koncesijomis neturėtų būti laikomi tam tikri susitarimai, kurių dalykas yra ekonominės veiklos vykdytojo teisė eksploatuoti tam tikras valstybines valdas ar išteklius pagal privatinę arba viešąją teisę, kaip antai žemę ar valstybinę nuosavybę, visų pirma jūrų ar vidaus vandenų uostų ar oro uostų sektoriuje, kai valstybė arba perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas nustato tik bendrąsias naudojimosi pirmiau nurodytais ištekliais sąlygas, bet konkrečių darbų ar paslaugų neperka. Paprastai tai taikoma viešųjų valdų ar žemės nuomos sutartims, kuriose paprastai nustatomos sąlygos, susijusios su turto perdavimu nuomininkui, jo naudojimo paskirtimi, su turto technine priežiūra susijusiomis savininko ir nuomininko pareigomis, nuomos trukme ir turto perdavimu savininkui bei nuomininko mokėtina nuoma ir papildomomis išlaidomis.

Nepažeidžiant teisės normų dėl turto skyrimo regionams ir vietos valdžios subjektams pagal 2009 m. gegužės 5 d. Įstatymą Nr. 42 ir atitinkamų jų taikymo taisyklių, kol bus persvarstyti teisės aktai viešojo jūros kranto koncesijų turizmo ir rekreacinei veiklai suteikimo srityje, konkrečiai dėl šių koncesijų suteikimo kriterijų ir būdų, remiantis valstybės ir regionų konferencijos pagal 2003 m. birželio 5 d. Įstatymo Nr. 131 8 straipsnio 6 dalį susitarimu, sudarytu siekiant užtikrinti konkurencijos, įsisteigimo laisvės, ūkinės veiklos vykdymo garantijos, šios veiklos vystymo bei vertės didinimo ir investicijų apsaugos principus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad panaikinta pirmenybės teisė, kuri buvo numatyta Laivybos kodekso 37 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, koncesijų, kurios jau buvo suteiktos šio dekreto įsigaliojimo dieną ir galiojo ne ilgiau kaip iki 2015 m. gruodžio 31 d., galiojimas pratęsiamas iki tos dienos <…>.

Nepažeidžiant teisės normų dėl turto skyrimo regionams ir vietos valdžios subjektams pagal 2009 m. gegužės 5 d. Įstatymą Nr. 42 ir atitinkamų jų taikymo taisyklių, kol bus persvarstyti teisės aktai viešojo jūros, ežerų ir upių krantų koncesijų turizmo ir rekreacinei veiklai, žvejybai, akvakultūrai ir susijusiai gamybos ar sporto veiklai, taip pat koncesijų eksploatuoti pramoginės laivybos uostus, prieplaukas ir pramoginių laivų švartavimo vietas suteikimo srityje, konkrečiai dėl šių koncesijų suteikimo kriterijų ir būdų, remiantis valstybės ir regionų konferencijos pagal 2003 m. birželio 5 d. Įstatymo Nr. 131 8 straipsnio 6 dalį susitarimu, sudarytu siekiant užtikrinti konkurencijos, įsisteigimo laisvės, ūkinės veiklos vykdymo garantijos, šios veiklos vystymo bei vertės didinimo ir investicijų apsaugos principus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad panaikinta pirmenybės teisė, kuri buvo numatyta Laivybos kodekso 37 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, koncesijų, kurios jau buvo suteiktos šio dekreto įsigaliojimo dieną ir galiojo ne ilgiau kaip iki 2015 m. gruodžio 31 d., galiojimas pratęsiamas iki 2020 m. gruodžio 31 d. <…>

1.Tais atvejais, kai išduodamų licencijų teikti tam tikros rūšies paslaugas skaičius yra ribotas dėl gamtinių išteklių arba techninių pajėgumų stokos, kompetentingos valdžios institucijos potencialiems kandidatams taiko atrankos procedūrą ir užtikrina, kad procedūros nešališkumui ir skaidrumui garantuoti skirti kriterijai ir priemonės, kurių turi laikytis valdžios institucijos, būtų nustatyti iš anksto ir paskelbti.2.Nustatydamos atrankos procedūros taisykles kompetentingos institucijos gali atsižvelgti į visuomenės sveikatos, socialinės politikos tikslus, darbuotojų arba savarankiškai dirbančių asmenų sveikatos ir saugos, aplinkos apsaugos, kultūros paveldo išsaugojimo aspektus ir visus kitus svarbius visuomenės interesus, atitinkančius [Sąjungos] teisę.3.1 dalyje nurodytų kriterijų ir priemonių turi būti laikomasi priimant bet kokį sprendimą dėl licencijos išdavimo.4.1 dalyje numatytais atvejais licencija išduodama nustatytam laikotarpiui ir ji negali būti atnaujinama automatiškai; esamam paslaugos teikėjui ar kitiems asmenims negali būti suteiktas joks pranašumas, net jei jis pateisinamas ypatingais ryšiais su esamu paslaugos teikėju.

Ar pagal SESV 49, 56 ir 106 straipsniuose nustatytus įsisteigimo laisvės, nediskriminavimo ir konkurencijos apsaugos principus ir pagal jais grindžiamą protingumo taisyklę draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais dėl vėlesnių įstatyminių pakeitimų nustatomas pakartotinis koncesijų jūrų, ežerų ir upių pakrantėse esančiam ekonomiškai svarbiam valstybės turtui galiojimo pratęsimas, pailginant jų galiojimą mažiausiai vienuolika metų, taip išsaugant to paties koncesininko teisę vieninteliam naudoti turtą ekonominiais tikslais, nepaisant to, kad jam išduotoje koncesijoje numatytas galiojimo terminas pasibaigęs, o kitiems suinteresuotiems ūkio subjektams nesuteikiama jokios galimybės įgyti turto naudojimosi teisę viešojo konkurso tvarka?

1.Ar pagal SESV 49, 56 ir 106 straipsniuose nustatytus įsisteigimo laisvės, nediskriminavimo ir konkurencijos apsaugos principus draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais dėl vėlesnių įstatyminių pakeitimų nustatomas pakartotinis koncesijų viešajame jūros krante esančiam ekonomiškai svarbiam viešajam turtui galiojimo pratęsimas?2.Ar pagal Direktyvos 2006/123 12 straipsnį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Dekreto‑įstatymo Nr. 194/2009, pertvarkyto į įstatymą Įstatymu Nr. 25/2010, 1 straipsnio 18 dalis, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kuri leidžia esamas viešojo jūros kranto koncesijas užsiimti turizmo ir rekreacine veikla automatiškai pratęsti iki 2015 m. gruodžio 31 d. (ar net iki 2020 m. gruodžio 31 d. pagal Dekreto‑įstatymo Nr. 179/2012 34duodecies straipsnį, įterptą 2012 m. gruodžio 17 d. Įstatymo Nr. 221 1 straipsnio 1 dalimi)?