–

Scai Srl, atstovaujamos avvocati A. Raviele ir L. Visone,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Steiblytės, B. Stromsky ir F. Tomat,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 108, 263 ir 288 straipsnių, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 ir 47 straipsnių ir 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 16 ir 31 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Scai Srl ir Regione Campania (Kampanijos regionas, Italija) ginčą dėl Scai nustatytos pareigos grąžinti sumą, atitinkančią neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą, kurią iš pradžių gavo kita bendrovė.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Reglamentas 2015/1589

3

Reglamento 2015/1589 25 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

4

Šio reglamento II skyriaus „Pranešimo apie pagalbos skyrimą pateikimo tvarka“ 9 straipsnio „Komisijos sprendimai užbaigti formalaus tyrimo procesą“ 5 dalyje nustatyta:

5

To reglamento III skyriuje, susijusiame su neteisėtai pagalbai taikoma tvarka, yra, be kitų, 16 ir 17 straipsniai.

6

To paties reglamento 16 straipsnyje „Pagalbos išieškojimas“ numatyta:

7

Reglamento 2015/1589 31 straipsnyje „Sprendimų adresatas“ nustatyta:

8

Šio sprendimo 4–7 punktuose nurodytos Reglamento 2015/1589 nuostatos buvo perimtos iš 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), iš dalies pakeisto 2013 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 734/2013 (OL L 204, 2013, p. 15) ir panaikinto Reglamentu 2015/1589.

Pranešimas dėl susigrąžinimo

9

2019 m. liepos 23 d. Komisijos pranešimo dėl neteisėtos ir nesuderinamos valstybės pagalbos susigrąžinimo (OL C 247, 2019, p. 1, toliau – Pranešimas dėl susigrąžinimo) 4.3 skirsnio „Pagalbos gavėjų, iš kurių turi būti susigrąžinta pagalba, nustatymas“ 83 punkte nustatyta:

10

Pranešimo dėl susigrąžinimo 4.3.2 skirsnyje „Vykdomojo rašto sumoms susigrąžinti taikymo srities išplėtimas; ekonominis tęstinumas“ nurodyta:

Italijos teisė

11

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 2012 m. gruodžio 24 d. legge n. 234 – norme generali sulla partecipazione dell’Italia alla formazione e all’attuazione della normativa delle politiche dell’Unione europea (Įstatymas Nr. 234 dėl Italijos dalyvavimo rengiant ir įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus ir politiką bendrųjų taisyklių; GURI, Nr. 3, 2013 m. sausio 4 d.; toliau – Įstatymas Nr. 234/2012) 48 straipsnio „Susigrąžinimo tvarka“ 1–3 dalyse nustatyta:

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

12

Buonotourist Srl – regiono ir savivaldybės koncesijų pagrindu viešąsias vietos transporto paslaugas teikianti privati bendrovė.

13

2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) pripažino Buonotourist teisę gauti papildomą kompensaciją už viešąją paslaugą – keleivių vežimą autobusais – pagal Kampanijos regiono 1996–2002 m. suteiktas koncesijas, kuri įvertinta 1 111 572,00 EUR su palūkanomis.

14

2012 m. gruodžio 5 d. Italijos valdžios institucijos, remdamosi SESV 108 straipsnio 3 dalimi, pranešė Komisijai apie valstybės pagalbą, kurią sudaro pirmesniame punkte nurodytos papildomos kompensacijos suteikimas Buonotourist, vykdant 2012 m. lapkričio 7 d. Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) sprendimą. 2012 m. gruodžio 21 d. Kampanijos regionas išmokėjo pagalbą Buonotourist.

15

2014 m. vasario 20 d. raštu Komisija pranešė Italijos Respublikai apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą.

16

2015 m. sausio 19 d. Komisija priėmė Sprendimą (ES) 2015/1075 dėl valstybės pagalbos SA.35843 (2014/C) (ex 2012/NN), kurią suteikė Italija – Papildoma kompensacija bendrovei Buonotourist už viešąją paslaugą (OL L 179, 2015, p. 128); jame ji konstatavo, kad, vykdant 2012 m. lapkričio 7 d. Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) sprendimą, bendrovei Buonotourist suteikta papildoma kompensacija yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, šiai bendrovei skirta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, ir nurodė Italijos valdžios institucijoms susigrąžinti ją iš šios bendrovės (toliau – 2015 m. sausio 19 d. Komisijos sprendimas).

17

Buonotourist kreipėsi į Europos Sąjungos Bendrąjį Teismą su ieškiniu dėl 2015 m. sausio 19 d. Komisijos sprendimo panaikinimo. Šis ieškinys buvo atmestas 2018 m. liepos 11 d. Sprendimu Buonotourist / Komisija (T-185/15, EU:T:2018:430). Buonotourist pateiktas apeliacinis skundas buvo atmestas 2020 m. kovo 4 d. Teisingumo Teismo sprendimu Buonotourist / Komisija (C‑586/18 P, EU:C:2020:152).

18

Pagal 2011 m. liepos 21 d. priimtą dalinio įmonės padalijimo aktą Buonotourist TPL pakeitė bendrovę Buonotourist, kiek tai susiję su preliminariąja priskyrimo sutartimi dėl regioninio autobusų maršruto. Pagal kitą 2013 m. spalio 21 d. įmonės padalijimo aktą Autolinee Buonotourist TPL Srl pakeitė bendrovę Buonotourist TPL, kiek tai susiję su ta pačia preliminariąja priskyrimo sutartimi. Remdamasi 2019 m. gegužės 10 d. sudaryta nuomos sutartimi, kuri baigė galioti 2021 m. liepos 1 d., bendrovė Autolinee Buonotourist TPL nuomojo bendrovei Scai veiklos sritį, apimančią, be kita ko, paslaugų teikimo sutartis, darbuotojus ir autobusus, skirtus minimalioms vietos viešojo transporto paslaugoms teikti. Tam, kad toliau būtų teikiamos vietos viešojo transporto paslaugos, Kampanijos regionas pavedė paslaugų teikimą AIR Campania, kuri iš dalies priklauso jam pačiam. Ši bendrovė iš Scai įsigijo priemonių, reikalingų paslaugai teikti.

19

2018–2020 m. buvo paskelbtas Buonotourist, Buonotourist TPL ir Autolinee Buonotourist TPL bankrotas.

20

Nesėkmingai pabandęs susigrąžinti 2015 m. sausio 19 d. Komisijos sprendime nurodytą valstybės pagalbą iš Buonotourist, Buonotourist TPL ir Autolinee Buonotourist TPL, Kampanijos regionas 2023 m. vasario 7 d. nutarimu nurodė Scai grąžinti šią pagalbą, remdamasis ekonominiu tęstinumu tarp bendrovės Buonotourist ir Scai (toliau – nurodymas susigrąžinti pagalbą).

21

Scai apskundė nurodymą susigrąžinti pagalbą Tribunale amministrativo regionale della Campania (Kampanijos regiono administracinis teismas, Italija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nurodydama, be kita ko, SESV 108, 109 ir 288 straipsnių pažeidimą, Įstatymo Nr. 234/2012 48 straipsnio pažeidimą, įgaliojimų viršijimą ir Pranešimo dėl susigrąžinimo pažeidimą.

22

Grįsdama savo skundą, Scai visų pirma teigė, kad Kampanijos regionas, priimdamas nurodymą susigrąžinti pagalbą, neteisėtai vykdė Komisijai suteiktus įgaliojimus. Nors, anot Scai, 2015 m. sausio 19 d. Komisijos sprendimas buvo skirtas konkretiems adresatams, t. y. Italijos Respublikai ir Buonotourist, Kampanijos regionas išplėtė jo taikymo sritį ir taip pažeidė SESV 288 straipsnį ir Pranešimą dėl susigrąžinimo.

23

Scai pridūrė, kad tokiu būdu nurodymas susigrąžinti pagalbą buvo priimtas remiantis Komisijoje vykusia procedūra, kurioje bendrovė nedalyvavo. Be to, ji mano, kad iš jos buvo atimta teisė į veiksmingą teisminę gynybą, nes Scai neturėjo teisės Bendrajame Teisme pareikšti ieškinio dėl 2015 m. sausio 19 d. Komisijos sprendimo, kadangi nebuvo šio sprendimo adresatė. Ji pabrėžia neturėjusi galimybės pareikšti nuomonės nei dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos pagalbos buvimo, nei dėl jos suderinamumo su vidaus rinka, nei dėl nurodymo susigrąžinti pagalbą išplėtimo teisėtumo.

24

Be to, Scai atmetė ekonominio tęstinumo tarp jos ir Autolinee Buonotourist TPL buvimą, nes, jos nuomone, tokio tęstinumo negalima konstatuoti remiantis aplinkybe, kad pastaroji bendrovė jai išnuomojo veiklos sritį.

25

Scai taip pat nesutiko su tuo, kad pagal nuomos sutartį ji įgijo antikonkurencinį pranašumą, nes nebuvo galima konstatuoti jokio prekių ar paslaugų pirkimo palankesnėmis nei rinkos sąlygomis. Konkrečiai kalbant, Autolinee Buonotourist TPL veiklos srities nuomos sutartis, kuri jau baigė galioti 2021 m., buvo sudaryta už pagrįstą nuomos mokestį, atsižvelgiant į ribotą nuomos sutarties dalyką, o pasibaigus sutarties galiojimui Scai nepasiliko jokio materialaus ar nematerialaus nuomotojo turto.

26

Atsikirsdamas Kampanijos regionas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme teigia, kad jis turėjo kompetenciją priimti nurodymą susigrąžinti pagalbą pagrindinės bylos ieškovės atžvilgiu, nes buvo objektyvių ir subjektyvių požymių, patvirtinančių ekonominį tęstinumą tarp anksčiau susijusių bendrovių ir Scai, kaip matyti iš jos susirašinėjimo su Komisija. Pagal nuomos sutartį Scai įgijo teisę naudoti visą materialųjį ir nematerialųjį turtą, būtiną bendrovės, kuri iš pradžių gavo pagalbą, veiklai vykdyti, taip pat pasirinkimo ir pirmumo teisę, kuri tam tikromis sąlygomis jai suteikė pirmenybę Autolinee Buonotourist TPL pardavimo atveju.

27

Kampanijos regionas pažymėjo turėjęs teisę išplėsti subjektyvią 2015 m. sausio 19 d. Komisijos sprendimo taikymo sritį, nes iš Įstatymo Nr. 234/2012 48 straipsnio 2 ir 3 dalių matyti, kad Komisijai priėmus sprendimą dėl pagalbos susigrąžinimo šioje srityje kompetenciją turintis ministras arba kompetentinga teritorinė institucija prireikus nurodo asmenis, privalančius grąžinti pagalbą.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, pirma, ar su SESV 108 ir 288 straipsniais ir Reglamentu 2015/1589 yra suderinamos nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias tuo atveju, kai Komisija sprendime dėl pagalbos susigrąžinimo nurodė įmonę, turinčią grąžinti pagalbą, kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms leidžiama išplėsti atitinkamos pagalbos gavėjo statusą motyvuojant tuo, kad tarp sprendime dėl pagalbos susigrąžinimo nurodytos įmonės ir įmonės, kurios atžvilgiu toks išplėtimas atliekamas, yra ekonominis tęstinumas. Tokios nacionalinės teisės normos pažeistų Sąjungos teisėje numatytus Komisijos įgaliojimus, nes tuo atveju, kai sprendimą dėl pagalbos susigrąžinimo institucija skiria konkrečiam adresatui, tik ši institucija gali nuspręsti dėl galimo išplėtimo, pateisinamo ekonominiu tęstinumu.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad jei sprendimo dėl išplėtimo priėmimas būtų paliktas nacionalinių valdžios institucijų kompetencijai, tuo atveju, kai Komisija yra tiksliai nurodžiusi sprendimo dėl pagalbos susigrąžinimo adresatą, tokia galimybė peržengtų paprasto Komisijos sprendimų vykdymo ribas, todėl nacionalinis teismas, kuriam tenka pareiga atlikti nacionalinio akto dėl susigrąžinimo teisėtumo kontrolę, netiesiogiai nagrinėtų klausimus, priklausančius išimtinei Komisijos kompetencijai.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Teisingumo Teismo sprendimai iki šiol buvo susiję su ekonominio tęstinumo principu, o ne su klausimu, kuri institucija turi kompetencijos vertinti tokio ekonominio tęstinumo buvimą. Vis dėlto jis nurodo tam tikrus Komisijos priimtus sprendimus, kuriais dėl turto perleidimo išplečiamas pagalbos gavėjų ratas, ir šiuo aspektu pažymi, kad iš šių sprendimų matyti, jog tuo atveju, kai ekonominis tęstinumas, kaip nagrinėjamu atveju, išplaukia iš susitarimo dėl turto perleidimo, Komisija visada priimdavo atitinkamą sprendimą dėl išplėtimo. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad jam nekyla klausimas, ar šiuo atveju tenkinama ekonominio tęstinumo sąlyga.

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tai, jog kompetentinga nacionalinė institucija susirašinėjo su Komisija, nereiškia, kad pastaroji pasinaudojo savo diskrecija, nes šis susirašinėjimas apėmė ne privalomus aktus, o paprastas pastabas, kurios, beje, buvo suformuluotos neaiškiai ir jose kalbama apie būtinybę atlikti išsamesnį faktinių aplinkybių tyrimą.

32

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra suderinamos su Sąjungos teisėje numatytomis procesinėmis garantijomis, visų pirma rungimosi principu ir teisės į gynybą užtikrinimu, kurios, kaip jis mano, yra įtvirtintos Chartijos 41 straipsnyje, taip pat su teise į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje. Jis pažymi, kad jame Scai teigė, jog dėl to, kad Komisija nesilaikė įgaliojimų, ji neteko procesinių garantijų, kiek tai susiję tiek su pirminiu Komisijos sprendimu, tiek su tuo, kad jos atžvilgiu buvo taikoma pareiga susigrąžinti pagalbą, nes vienintelis jos kontaktinis asmuo buvo nacionalinė valdžios institucija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Scai padėtyje esančios šalies galimybės nacionaliniame teisme ginčyti nacionalinės valdžios institucijos aktus nepakanka, kad suinteresuotajam asmeniui būtų užtikrintos Sąjungos teisėje įtvirtintos procesinės garantijos ir veiksminga teisminė gynyba, nes tai reikštų, kad reikia priimti sprendimą dėl ekonominio tęstinumo buvimo, o tai priklauso tik Komisijos diskrecijai.

33

Tokiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale della Campania (Kampanijos regiono administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Dėl prejudicinių klausimų

34

Dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 108 straipsnis ir 288 straipsnio ketvirta pastraipa, Reglamento 2015/1589 16 ir 31 straipsniai bei Chartijos 41 ir 47 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai Komisijos sprendimu nurodoma susigrąžinti valstybės pagalbą iš jos nustatyto gavėjo, pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias vykdydamos šį sprendimą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos gali nurodyti, kad šią pagalbą grąžintų kita įmonė dėl ekonominio tęstinumo tarp jos ir tame sprendime nustatyto pagalbos gavėjo.

35

Pirma, reikia pažymėti, kad SESV 288 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatyta, jog sprendimas „yra privalomas visas“ ir kad sprendimas, „kuriame nurodomi jo adresatai“, privalomas tik tiems adresatams.

36

Be to, iš Reglamento 2015/1589 31 straipsnio matyti, kad sprendimai, kuriais konstatuojamas pagalbos, apie kurią pranešta, nesuderinamumas su vidaus rinka (toliau – neigiami sprendimai), priimti pagal šio reglamento 9 straipsnio 5 dalį, ir sprendimai, kuriais nurodoma susigrąžinti pagalbą, priimti pagal minėto reglamento 16 straipsnį, yra skirti atitinkamai valstybei narei; tai taip pat matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, EU:C:2002:524, 81–83 punktus).

37

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nagrinėjamu atveju vienintelė 2015 m. sausio 19 d. Komisijos sprendimo adresatė yra Italijos Respublika ir kad Buonotourist, kuri šiame sprendime įvardyta kaip nagrinėjamos valstybės pagalbos gavėja, nėra šio sprendimo adresatė.

38

Antra, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas, įpareigojantis susigrąžinti neteisėtą pagalbą, pagal SESV 288 straipsnį privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad užtikrintų šio sprendimo vykdymą (2022 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Fossil (Gibraltaras), C‑705/20, EU:C:2022:680, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Šiuo aspektu iš Reglamento 2015/1589 25 konstatuojamosios dalies ir 16 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio matyti, kad pagalba susigrąžinama nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę numatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Pagal minėto reglamento 16 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį šiuo tikslu suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos Sąjungos teisės, imasi „visų priemonių“, kurios numatytos atitinkamose jų teisės sistemose, įskaitant laikinąsias priemones (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Scott ir Kimberly Clark, C‑210/09, EU:C:2010:294, 28 punktą ir 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C-527/12, EU:C:2014:2193, 38 punktą). Valstybė narė turi veiksmingai susigrąžinti privalomas sumokėti sumas (2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑305/09, EU:C:2011:274, 27 punktas).

40

Be to, kadangi pagrindinis neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos susigrąžinimo tikslas yra panaikinti konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl neteisėta pagalba suteikto konkurencinio pranašumo, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tokia pagalba turi būti susigrąžinta iš bendrovės, kuri tęsia šią pagalbą gavusios įmonės ekonominę veiklą, jeigu nustatyta, kad ši bendrovė išlaiko faktinį konkurencinį pranašumą, susijusį su tos pagalbos gavimu (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo SNCF Mobilités / Komisija, C‑127/16 P, EU:C:2018:165, 104 ir 106 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Tai primenama ir Pranešimo dėl susigrąžinimo 83 punkto pirmame sakinyje.

41

Tai, kas išdėstyta šio sprendimo 38–40 punktuose, neleidžia SESV 288 straipsnio aiškinti taip, kad valstybės narės privalo susigrąžinti valstybės pagalbą, kuri Komisijos sprendimu pripažinta neteisėta ir nesuderinama, tik iš tame sprendime nustatyto atitinkamos pagalbos gavėjo.

42

Kiek tai susiję su sprendimu dėl pagalbos susigrąžinimo, kuriame, kaip šiuo atveju, konkrečiai nustatytas individualios pagalbos gavėjas, reikia pažymėti, kad šis nustatymas, kaip savo pastabose pabrėžia Komisija, atitinka tik situacijos vertinimą, atliktą priimant šį sprendimą remiantis tuo metu šios institucijos turėta informacija.

43

Vadinasi, toks nustatymas vykdomas nustatant Komisijos sprendime nurodytą pagalbą. Todėl Komisijos sprendimas negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią atitinkamai valstybei narei susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą iš kitos įmonės tuo atveju, kai pagal šio sprendimo 40 punkte nurodytą jurisprudenciją kita įmonė tęsia pagalbos gavėjo ekonominę veiklą ir išlaiko faktinį konkurencinį pranašumą, susijusį su pagalbos gavimu.

44

Gali atsitikti taip, kad konkurencinis pranašumas, susijęs su individualios pagalbos gavimu, bus perduotas kitai įmonei po to, kai Komisija priims sprendimą dėl pagalbos susigrąžinimo, pavyzdžiui, perleidžiant turtą, kaip priminta Pranešimo apie susigrąžinimą 89–92 punktuose.

45

Turto perleidimo atveju ekonominis tęstinumas tarp bendrovių, kurios yra turto perleidimo šalys, vertinamas atsižvelgiant į perleidimo dalyką, t. y. į turtą ir įsipareigojimus, darbo jėgos išsaugojimą ir turto grupes, į perleidimo kainą, perimančiosios ir perimamos bendrovių akcininkų ar savininkų tapatybę, perleidimo įvykdymo momentą, t. y. jau pradėjus tyrimą, procedūrą ar priėmus galutinį sprendimą, arba į sandorio ekonominę logiką (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo SNCF Mobilités / Komisija, C‑127/16 P, EU:C:2018:165, 108 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Todėl, vykdydamos užduotį susigrąžinti pagalbą ir siekdamos užtikrinti visišką Komisijos sprendimo dėl pagalbos susigrąžinimo, kuriame tiksliai nustatytas pagalbos gavėjas, veiksmingumą ir veiksmingai pašalinti konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl konkurencinio pranašumo, susijusio su pagalbos gavimu, nacionalinės valdžios institucijos ir teismai turi nustatyti kitą įmonę nei nurodyta sprendime dėl pagalbos susigrąžinimo, tuo atveju, kai su nagrinėjama pagalba susijęs pranašumas, priėmus sprendimą dėl pagalbos susigrąžinimo, buvo faktiškai perduotas tai įmonei.

47

Tokią nacionalinių valdžios institucijų pareigą patvirtina Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, kurioje priminta, kad nacionaliniai teismai ir Komisija atlieka papildančius ir skirtingus vaidmenis (2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimo RegioJet ir STUDENT AGENCY, C‑700/22, EU:C:2023:960, 13 punktas) ir kad valstybės pagalbos srityje nacionaliniai teismai gali nagrinėti bylas, kuriose jie privalo aiškinti ir taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „pagalba“, tačiau neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl valstybės pagalbos suderinamumo su vidaus rinka, nes šis vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, veikiančios kontroliuojant Sąjungos teismui, kompetencijai (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 4 d. Sprendimo Buonotourist / Komisija, C‑586/18 P, EU:C:2020:152, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Kalbėdamas apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones dėl to, ar Komisijos tarnybų nacionalinėms valdžios institucijoms pateiktos neoficialios pastabos ir nurodymai, skirti ekonominio tęstinumo analizei atlikti, yra sprendimai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokios pozicijos nėra aktai, kurie gali būti priimti remiantis Reglamentu 2015/1589, ir negali būti laikomos saistančiomis nacionalinį teismą. Vis dėlto jis pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog tokiose pozicijose ir Komisijos nuomonėse, kurių nacionalinis teismas gali paprašyti, pateikta informacija siekiama padėti nacionalinėms valdžios institucijoms įgyvendinti savo užduotį nedelsiant ir veiksmingai vykdyti sprendimą dėl pagalbos susigrąžinimo, ir į lojalaus bendradarbiavimo principą, įtvirtintą ESS 4 straipsnio 3 dalyje, nacionalinis teismas turi į jas atsižvelgti kaip į vertinimo elementą savo nagrinėjamoje byloje ir motyvuoti savo sprendimą atsižvelgdamas į visą jam pateiktą bylos medžiagą (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Mediaset, C‑69/13, EU:C:2014:71, 26, 28 ir 31 punktus).

49

Trečia, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informaciją, apibendrintą šio sprendimo 32 punkte, kiek tai susiję su Chartijos 41 ir 47 straipsniais, reikia atskirti, viena vertus, galimybę įmonei, kurios padėtis tokia, kaip ieškovės pagrindinėje byloje, dalyvauti Komisijos atliekamoje valstybės pagalbos nagrinėjimo procedūroje ir prireikus ginčyti Komisijos sprendimą, kuriuo ši pagalba pripažįstama neteisėta ir nesuderinama, ir, kita vertus, galimybę šiai įmonei dalyvauti procedūroje nacionalinėje institucijoje, kai gali būti priimtas sprendimas, kuriuo konstatuojamas ekonominis tęstinumas tarp šios įmonės ir Komisijos sprendime nustatyto pagalbos gavėjo ir reikalaujama, kad įmonė grąžintų atitinkamą pagalbą, taip pat galimybę prireikus ginčyti šį nacionalinį sprendimą.

50

Pirma, dėl procedūros Komisijoje reikia pažymėti, kad valstybės pagalbos kontrolės procedūra, atsižvelgiant į jos bendrą struktūrą, yra procedūra, pradėta prieš valstybę narę, kuri, atsižvelgiant į jos įsipareigojimus pagal Sąjungos teisę, yra atsakinga už pagalbos teikimą. Per tą procedūrą kitos nei atitinkama valstybė narė suinteresuotosios šalys negali pačios reikalauti rungimosi principu grindžiamų diskusijų su Komisija, pvz., pradėtų su ta valstybe nare. Ši procedūra nėra prieš pagalbos gavėją ar gavėjus pradėta procedūra, kuri reikštų, kad jis ar jie gali remtis tokiomis pat plačiomis teisėmis kaip teisė į gynybą (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 11 d. Sprendimo Komisija / Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo, C‑56/18 P, EU:C:2020:192, 73–75 punktus).

51

Kalbant apie atvejį, kai faktinis pagalbos gavėjas, kuris nacionaliniame akte dėl pagalbos susigrąžinimo taip įvardintas dėl ekonominio tęstinumo su ankstesniu pagalbos gavėju, neturi teisės pagal SESV 263 straipsnį pareikšti ieškinio dėl Komisijos sprendimo, kuriuo ši pagalba pripažįstama neteisėta ir nesuderinama bei nurodoma ją susigrąžinti, panaikinimo, reikia pažymėti, kad tokiam faktiniam gavėjui pagal Sąjungos teisę garantuojama teisminė apsauga.

52

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nacionalinio teismo atliekama nacionalinio akto, kuriuo siekiama susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, kontrolė turi būti laikoma paprasčiausia Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisminę gynybą išraiška (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Scott ir Kimberly Clark, C‑210/09, EU:C:2010:294, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Šiomis aplinkybėmis faktinis gavėjas taip pat gali nacionaliniame teisme ginčyti Komisijos sprendimo, kuriuo pagalba pripažįstama neteisėta ir nesuderinama, galiojimą, jeigu šis gavėjas neabejotinai neturėtų teisės pareikšti tiesioginio ieškinio dėl šio sprendimo pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo Bolton Alimentari, C‑494/09, EU:C:2011:87, 22 ir 23 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Georgsmarienhütte ir kt., C‑135/16, EU:C:2018:582, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Žinoma, nacionalinis teismas neturi jurisdikcijos pats pripažinti tokį sprendimą negaliojančiu, nes tik Teisingumo Teismas turi teisę konstatuoti Sąjungos aktų negaliojimą (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C‑119/05, EU:C:2007:434, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto, kai nacionalinis teismas mano, kad vienas ar keli šalių pateikti arba, priklausomai nuo aplinkybių, jo iniciatyva nurodyti Sąjungos akto negaliojimo pagrindai yra pagrįsti, jis turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo vertinimo, nes tik Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pripažinti Sąjungos aktą negaliojančiu (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 96 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Antra, dėl faktinio pagalbos gavėjo teisių užtikrinimo vykstant procedūrai nacionalinėje valdžios institucijoje, kai gali būti priimtas sprendimas, kuriuo konstatuojamas ekonominis tęstinumas ir nurodoma susigrąžinti pagalbą iš šio gavėjo, iš pradžių reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 32 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad ekonominio tęstinumo buvimo konstatavimas priklauso tik Komisijos diskrecijai. Kaip matyti iš šio sprendimo 41 ir 43 punktų, ši prielaida klaidinga.

55

Bet kuriuo atveju, nors iš Chartijos 41 straipsnio formuluotės matyti, kad jis nėra skirtas valstybėms narėms (2014 m. liepos 17 d. Sprendimo YS ir kt., C‑141/12 ir C‑372/12, EU:C:2014:2081, 67 punktas), vis dėlto pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją pareiga užtikrinti sprendimų adresatų, kurių interesams šie sprendimai turi didelę įtaką, teisę į gynybą iš principo taikoma ir valstybių narių valdžios institucijoms, kai jos imasi priemonių, patenkančių į Sąjungos teisės taikymo sritį (2013 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo G. ir R., C‑383/13 PPU, EU:C:2013:533, 35 punktas). Todėl nacionalinė valdžios institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl neteisėta pripažintos pagalbos susigrąžinimo iš faktinio šios pagalbos gavėjo, turi užtikrinti jo teisę į gynybą.

56

Be to, iš šio sprendimo 52 punkto matyti, kad faktinis pagalbos gavėjas turi turėti galimybę, kad tokį sprendimą peržiūrėtų nacionalinis teismas, kuris, jei jam kyla abejonių dėl Sąjungos teisės aiškinimo, gali arba tam tikrais atvejais turi kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.

57

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: SESV 108 straipsnis ir 288 straipsnio ketvirta pastraipa, Reglamento 2015/1589 16 ir 31 straipsniai bei Chartijos 41 ir 47 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai Komisijos sprendimu nurodoma susigrąžinti valstybės pagalbą iš jos nustatyto gavėjo, pagal juos nėra draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias vykdydamos šį sprendimą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos gali nurodyti, kad šią pagalbą grąžintų kita įmonė dėl ekonominio tęstinumo tarp jos ir tame sprendime nustatyto pagalbos gavėjo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.