I.

Įvadas

1.

Ši byla iškelta dėl Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo ( 2 ) 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo.

2.

Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad prekybos agentas turi teisę gauti komisinį atlyginimą už prekybinius sandorius, kurie sudaryti komercinio atstovavimo sutarties galiojimo metu, kai sandoris sudarytas su trečiąja šalimi, kuri anksčiau buvo agento klientu tokios pat rūšies sandoriuose. Toliau jį vadinsiu komisiniu atlyginimu už pakartotinius sandorius ( 3 ).

3.

Pagrindinis šioje byloje keliamas klausimas – ar Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas kaip imperatyvi, ar kaip dispozityvi taisyklė, taigi ar komercinio atstovavimo sutarties šalims gali būti leidžiama, ar ne, panaikinti prekybos agento teisę gauti komisinį atlyginimą už pakartotinius sandorius.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Europos Sąjungos teisė

4.

Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

B.

Lenkijos teisė

5.

Civilinio kodekso ( 4 ) 761 straipsnio 1 dalyje, kuria į Lenkijos teisę perkelta Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalis, nustatyta:

III.

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

6.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad Rigall Arteria Management Sp. z o. o. sp. k. (toliau – Rigall Arteria Management) sudarė kelias komercinio atstovavimo sutartis su Bank Handlowy w Warszawie S.A. (toliau – Bank Handlowy) laikotarpiui nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Pagal šias sutartis Rigall Arteria Management ir Bank Handlowy turėjo atitinkamai prekybos agentės ir atstovaujamojo statusą.

7.

Komercinio atstovavimo sutartis buvo susijusi su finansinio tarpininkavimo paslaugų teikimu, kuris apėmė tarpininkavimą vykdant pagalbinę ir reklaminę veiklą, susijusią su kredito kortelių aptarnavimu ir įsigijimu, taip pat su kitomis Bank Handlowy siūlomomis finansinėmis paslaugomis.

8.

Komercinio atstovavimo sutartyje buvo nustatyta, kaip su agente turi būti atsiskaitoma – atlyginimas turi būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į sudarytų sutarčių skaičių. Daugeliu atveju tai – konkreti suma, mokama už kiekvieną išduotą kredito kortelę arba patenkintą paskolos paraišką. Joje nebuvo nustatyta jokios kitos komisinio atlyginimo mokėjimo formos, išskyrus komisinį atlyginimą už sutartis, sudarytas tiesiogiai dalyvaujant agentei.

9.

Bank Handlowy nutraukė komercinio atstovavimo sutartį 2014 m. gruodžio 17 d. Dėl to Rigall Arteria Management paprašė Bank Handlowy pateikti informaciją apie už laikotarpį nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. mokėtiną komisinį atlyginimą.

10.

Bank Handlowy atsisakė tai padaryti, visų pirma motyvuodamas tuo, kad remiantis iki tol agentei pateikta informacija galima apskaičiuoti visą atlyginimą, mokėtiną pagal komercinio atstovavimo sutartį, todėl nėra pagrindo pateikti papildomos informacijos. Rigall Arteria Management pareiškė ieškinį Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija), juo pareikalavo pateikti informaciją apie sutartis, kurias Bank Handlowy sudarė su klientais, anksčiau rastais tarpininkaujant agentei.

11.

2016 m. birželio 20 d. Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas) ieškinį atmetė. Tas teismas, be kita ko, konstatavo, kad iš šalių sudarytos sutarties formuluotės neišplaukia, jog agentė turi teisę reikalauti komisinio atlyginimo už pakartotinius sandorius.

12.

2018 m. vasario 28 d. Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas, Lenkija) atmetė Rigall Arteria Management apeliacinį skundą. Visų pirma tas teismas manė, kad komisinis atlyginimas už pakartotinius sandorius, nurodytas Civilinio kodekso 761 straipsnio 1 dalyje, įgyvendinančioje Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktą, yra papildomo pobūdžio, taigi komercinio atstovavimo sutarties šalys gali šį klausimą reglamentuoti kitaip. To teismo nuomone, iš bylos aplinkybių matyti, kad šalys numanomai panaikino agentės teisę gauti aptariamą komisinį atlyginimą – tai matyti tiek iš to, kad sutarties tekste nėra jokios nuorodos į tokio pobūdžio komisinį atlyginimą, tiek iš šalių elgesio vykdant sutartį.

13.

Rigall Arteria Management dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas), kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Rigall Arteria Management kasacinį skundą grindžia Civilinio kodekso 761 straipsnio 1 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktą, pažeidimu, nes ši nuostata laikoma papildomo pobūdžio.

14.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina, kad dar nėra išaiškinta, ar pagal Lenkijos teisę galima sutartimi pakeisti arba panaikinti prekybos agento teisę reikalauti komisinio atlyginimo už pakartotinius sandorius. Atsižvelgdamas į tai, kad atitinkamu Lenkijos įstatymu į nacionalinę teisę buvo perkelta Direktyva 86/653, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jo aiškinimas priklauso nuo išaiškinimo, ar tos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas yra imperatyvi, ar dispozityvi taisyklė.

15.

Šiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti pagrindinės bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį klausimą:

16.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Rigall Arteria Management, Bank Handlowy, Vokietijos, Italijos, Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija. 2022 m. kovo 23 d. įvyko posėdis, per jį Rigall Arteria Management, Bank Handlowy, Vokietijos, Lenkijos vyriausybės ir Komisija išdėstė argumentus žodžiu.

IV.

Analizė

17.

Direktyva 86/653 yra išskirtinis Sąjungos teisės aktas, nes joje reglamentuojamos verslo subjektų tarpusavyje sudarytos sutartys. Ji taikoma komercinio atstovavimo sutartims ( 5 ), kurias tarpusavyje sudaro prekybos agentas ir atstovaujamasis, abu veikiantys kaip nepriklausomi verslininkai ( 6 ). Direktyva 86/653 taikoma tik tokioms sutartimis, pagal kurias agento veikla vykdoma už atlyginimą ( 7 ). Ja suderinti tik tam tikri prekybos agentų ir atstovaujamųjų tarpusavio santykių aspektai, t. y. šalių pagrindinės tarpusavio teisės ir pareigos (II skyrius), prekybos agentų atlyginimas (III skyrius) ir komercinio atstovavimo sutarčių sudarymas ir pasibaigimas (IV skyrius). Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktas yra jos III skyriuje (6–12 straipsniai).

18.

Pažymėtina, kad Direktyva 86/653 priimta praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje remiantis vidaus rinkos teisiniais pagrindais, kuriems būtinas vienbalsiškumas ( 8 ), po ilgų ir sudėtingų derybų, kai kurioms valstybėms narėms apskritai prieštaraujant dėl tokios direktyvos reikalingumo ( 9 ). Taigi galiausiai tai buvo valstybių narių, turinčių labai skirtingą požiūrį į sutarčių apskritai ir konkrečiai komercinio atstovavimo sutarčių reglamentavimą, tarpusavyje pasiektų kompromisų rezultatas.

19.

Taigi nenuostabu, kad Teisingumo Teismo jau ne kartą buvo prašoma išaiškinti įvairias Direktyvos 86/653 nuostatas ( 10 ). Vis dėlto tai pirmas kartas, kai Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti jos 7 straipsnio 1 dalies b punkto pobūdį.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausimą užduoda iš esmės siekdamas išsiaiškinti, ar komercinio atstovavimo sutarties šalys gali pakeisti arba panaikinti Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą prekybos agento teisę gauti komisinį atlyginimą už pakartotinius sandorius.

21.

Siekdama atsakyti į šį klausimą pirmiausia aptarsiu Teisingumo Teismo jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą esant šios bylos aplinkybėms (A skirsnis). Toliau atliksiu vertinimą iš esmės (B skirsnis) – pirmiausia pateiksiu kelias pirmines pastabas dėl sutartis reglamentuojančių imperatyvių ir dispozityvių taisyklių skirtumo apskritai (B skirsnio 1 dalis), paskui pereisiu prie Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo (B skirsnio 2 dalis).

22.

Remdamasi šia analize padariau išvadą, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje ir kad Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas kaip dispozityvi taisyklė, taigi komercinio atstovavimo sutarties šalys gali pakeisti jos taikymą arba jos atsisakyti.

A.

Teisingumo Teismo jurisdikcija

23.

Pagal Direktyvos 86/653 1 straipsnio 2 dalį ši direktyva taikoma prekybos agentams, kurių veikla, be kita ko, susijusi su derybomis dėl „prekių pardavimo arba pirkimo“ arba tokių sandorių sudarymu. Vis dėlto, kaip matyti iš šios išvados 7 punkto, atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija susijusi ne su prekių, o su (finansinių) paslaugų pardavimu. Todėl gali kilti klausimas, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje ( 11 ), atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 86/653 netaikoma aplinkybėms, dėl kurių kilo ginčas pagrindinėje byloje ( 12 ).

24.

Vis dėlto, kaip nurodo Rigall Arteria Management, Vokietijos vyriausybė ir Komisija, atrodo, kad Teisingumo Teismo jurisdikcija atsakyti į šioje byloje pateiktą klausimą gali būti nustatyta remiantis Sprendime Dzodzi suformuota jurisprudencija ( 13 ).

25.

Taikydamas šią jurisprudenciją Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktuose, kuriais Direktyva 86/653 perkelta į nacionalinę teisę, nustatytas vienas sprendimas dėl visų rūšių atstovavimo sutarčių, jis turi jurisdikciją aiškinti šią direktyvą, net jeigu ginčas kilo dėl situacijos, susijusios su paslaugomis, o ne su prekėmis. Manoma, kad tokiais atvejais nustatyti jurisdikciją atitinka Sąjungos teisinės tvarkos interesus, siekiant ateityje išvengti aiškinimo skirtumų ( 14 ).

26.

Be to, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo naujausioje jurisprudencijoje, nesusijusioje su Direktyva 86/653, Teisingumo Teismo atliekamas Sąjungos teisės nuostatų aiškinimas, esant į jų taikymo sritį nepatenkančioms situacijoms, pateisinamas, jei šios nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, yra tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms, siekiant užtikrinti šių situacijų ir Sąjungos teisės nuostatomis reglamentuojamų situacijų vienodą vertinimą ( 15 ).

27.

Nagrinėjamu atveju iš informacijos, kurią pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsakydamas į Teisingumo Teismo prašymą pateikti informaciją, matyti, kad Lenkijos įstatymų leidėjas, perkeldamas Direktyvą 86/653 į nacionalinę teisę (jos Civilinį kodeksą), išreiškė ketinimą su prekėmis ir paslaugomis susijusias komercinio atstovavimo sutartis vertinti vienodai, kiek tai susiję su iš Sąjungos teisės kylančių nuostatų taikymu.

28.

Taigi manytina, kad pagal Lenkijos teisę Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktas yra tiesiogiai ir besąlygiškai taikomas pagrindinėje byloje susiklosčiusiai situacijai ir kad Teisingumo Teismas, siekdamas užtikrinti Sąjungos teisinę tvarką, turi priimti sprendimą dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymo.

29.

Taigi manau, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

B.

Ginčo esmė

1.

Pirminės pastabos dėl imperatyvių ir dispozityvių taisyklių skirtumo

30.

Valstybių narių sutarčių teisėje skiriamos imperatyvios ir dispozityvios taisyklės, susijusios su sutarties šalių materialinėmis teisėmis ir pareigomis ( 16 ). Trumpai tariant, nuo imperatyvių taisyklių negalima nukrypti, taigi sutarties šalys negali susitarti jų netaikyti, o dispozityvios taisyklės nebūtinai turi tapti sutarties dalimi, jeigu šalys pageidauja savo santykius reglamentuoti kitaip.

31.

Be to, daugelyje teisės sistemų pripažįstamos įvairių rūšių imperatyvios ir dispozityvios taisyklės ( 17 ).

32.

Imperatyvios taisyklės gali būti visiškai imperatyvios – tai reiškia, kad šalys negali nuo jų nukrypti. Jos taip pat gali būti tik iš dalies imperatyvios – tokiu atveju galima susitarti tokių taisyklių atsisakyti, bet tik esant tam tikroms aplinkybėms. Pavyzdžiui, nukrypti nuo iš dalies imperatyvių taisyklių gali būti leidžiama atsižvelgiant į silpnesniosios šalies interesus arba jeigu nukrypstant nuo jų išsaugoma taisyklės esmė arba užtikrinami tam tikri įstatymų leidėjo nustatyti būtiniausi reikalavimai.

33.

Dispozityvių taisyklių taip pat yra ne vienos rūšies. Dažniausiai ši sąvoka vartojama, kai kalbama apie vadinamąsias papildomas arba klasikines numatytąsias taisykles. Tokiomis dispozityviomis taisyklėmis užpildomos spragos, kurias šalys palieka sutartyje, tyčia ar netyčia palikdamos nereglamentuotus tam tikrus savo sutartinių santykių aspektus. Vis dėlto yra ir kitų rūšių dispozityvių taisyklių. Tai, be kita ko, yra pavyzdinės taisyklės, kurios padeda parengti sutartį – jose nurodyti galimi būdai, kaip šalys gali išspręsti tam tikrus klausimus. Šios pavyzdinės taisyklės skirstomos į bent dvi kategorijas: pirma, jose šalims gali būti siūlomas pasirinkimo variantų sąrašas, bet nedraudžiama pasirinkti kitų variantų (tokias taisykles vadinsiu dispozityviomis atviromis pavyzdinėmis taisyklėmis), ir, antra, jose šalims gali būti leidžiama pasirinkti tik jose konkrečiai nurodytus variantus.

34.

Galiausiai svarbu pažymėti, kad nacionalinės sutarčių teisės aktuose naudojami skirtingi metodai, siekiant nurodyti, ar tam tikros taisyklės yra imperatyvios, ar dispozityvios ir kokios rūšies jos yra. Dažnai šiuose teisės aktuose nenurodomas konkrečios taisyklės teisinis pobūdis ir aiškinti tokius klausimus paliekama teismams.

35.

Minėtas apibūdinimas taikomas ir Direktyvai 86/653. Joje yra įvairių imperatyvių ir dispozityvių taisyklių, o jų pobūdžiui apibūdinti naudojami keli metodai ( 18 ).

36.

Kalbant apie imperatyvias taisykles, pažymėtina, kad kai kuriose Direktyvos 86/653 nuostatose aiškiai nustatyta, kad šalims neleidžiama nuo jų nukrypti ( 19 ). Vis dėlto kai kurios nuostatos yra iš dalies imperatyvaus pobūdžio. Jose arba nustatytos būtiniausios taisyklės, nuo kurių šalys negali nukrypti ( 20 ), arba nuo jų leidžiama nukrypti, bet tik jeigu tai nepakenks prekybos agentui ( 21 ). Kai kurios nukrypti leidžiančios nuostatos gali būti taikomos tik pasibaigus sutarčiai, taigi dėl jų negalima susitarti iš anksto ( 22 ).

37.

Kalbant apie dispozityvias taisykles, pažymėtina, kad kai kuriose Direktyvos 86/653 nuostatose aiškiai nurodyta, kad atitinkamoje nuostatoje įtvirtintos taisyklės yra numatytosios taisyklės, kurios turi būti taikomos tuo atveju, jeigu šalys nesusitaria kitaip ( 23 ).

38.

Galiausiai kai kuriose Direktyvos 86/653 nuostatose nenurodyta, ar jos yra imperatyvios, ar dispozityvios ( 24 ). Taip yra šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkto, dėl kurio aiškinimo kilo ginčas šioje byloje, atveju. Iš tiesų Direktyvoje 86/653 nieko nekalbama apie viso jos 7 straipsnio pobūdį.

2.

Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas

a)

Tekstas

39.

Primenu, kad šioje byloje klausiama, ar komercinio atstovavimo sutarties šalims leidžiama susitarti netaikyti Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos taisyklės, pagal kurią prekybos agentas turi teisę gauti komisinį atlyginimą už pakartotinius sandorius.

40.

Mano nuomone, nepaisant to, kad nėra aiškiai nurodyta, ar Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktas yra imperatyvaus, ar dispozityvaus pobūdžio, šioje byloje nagrinėjamas atvejis yra vienas iš retų pavyzdžių, kai atsakymą į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą galima rasti atsižvelgiant į nuostatos, kurią prašoma išaiškinti, tekstą.

41.

Kaip matyti iš šios išvados 4 punkto, Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komercinio atstovavimo sutarties galiojimo metu prekybos agentas turi teisę gauti komisinį atlyginimą:

42.

Atsižvelgiant į šioje nuostatoje vartojamą žodį „arba“ galima padaryti išvadą, kad prekybos agentas gali turėti teisę gauti bet kurios iš Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytų rūšių komisinį atlyginimą ( 26 ).

43.

Mano nuomone, be konteksto, kuriame žodžiai vartojami, jie neturi jokios reikšmės. Iš Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto, kuris dėl šios priežasties negali būti aiškinamas atskirai nuo jos 7 straipsnio 1 dalies a punkto, teksto matyti, kad šioje nuostatoje įtvirtinta dispozityvi atvira pavyzdinė taisyklė (žr. šios išvados 33 punktą).

44.

Taigi, mano nuomone, Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalyje šalims pateikti siūlomi variantai, iš kurių jos gali pasirinkti sudarydamos sutartį. Abu išvardytus variantus Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo pasirinkti kaip dažniausiai pasitaikančius susitarimo dėl komisinio atlyginimo būdus komercinio atstovavimo sutartyse ( 27 ). Pasirinkdamos vieną iš šių variantų, šalys patiria mažiau sandorio išlaidų, atsirandančių derantis dėl sutarčių ( 28 ). Vis dėlto šalys nėra saistomos šių pavyzdinių taisyklių ir gali laisvai pasirinkti kitą variantą.

45.

Kadangi Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalyje šalims pateikti tik pasiūlymai, ši nuostata ne tik nelaikytina imperatyvia taisykle, bet ir negali būti suprantama kaip dispozityvi numatytoji taisyklė. Taip yra todėl, kad joje nenustatyta jokių taisyklių, reglamentuojančių prekybos agento teisę gauti komisinį atlyginimą, kurios galėtų padėti užpildyti sutarties spragą, jeigu šalys ją paliktų ( 29 ). Veikiau joje siūloma rinktis. Dėl Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktų atskyrimo žodžiu „arba“ komercinio atstovavimo sutarties šalys arba jų ginčą sprendžiantis teismas negali remtis šia nuostata prieš tai nepasirinkę kurio nors iš joje siūlomų variantų.

46.

Žinoma, žodį „arba“ kartais galima suprasti kaip „ir“ ( 30 ). Vis dėlto tai neturėtų prasmės Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies atveju. Iš b punkto teksto matyti, kad tai, kas aprašyta a punkte, jau įvyko: agentui tiesiogiai vykdant savo veiklą buvo sudarytas sandoris. Nors prekybos agentui gali būti įmanoma gauti komisinį atlyginimą tik pagal a punktą, būtų sunku (nors nėra neįmanoma) įsivaizduoti, kad prekybos agentas gautų komisinį atlyginimą tik pagal b punktą už atstovaujamajam rastus klientus, kurie „anksčiau buvo agento klientai“, nedarant prielaidos, kad jis gavo komisinį atlyginimą už sandorius, sudarytus su tais klientais agentui tiesiogiai vykdant veiklą pagal a punktą. Jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė nustatyti teisę gauti komisinį atlyginimą pagal b punktą, kuri apima ir teisę gauti komisinį atlyginimą pagal a punktą, būtų keista, jeigu jis tai siektų išreikšti dviem atskirais sakiniais, atskirtais jungtuku „arba“.

47.

Taigi taikant aiškinimą, pagal kurį Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalis galėtų būti skaitoma kaip vienas sakinys, suteikiantis prekybos agentui teisę gauti komisinį atlyginimą ir už tiesiogiai sudarytus, ir už pakartotinius sandorius, žodį „arba“ reikėtų pakeisti žodžiu „ir“, taip pat reikėtų nepaisyti to, kad b punktas apima ir a punktą. Vis dėlto net ir tokiu atveju pagal šį aiškinimą Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalis tik taptų viena taisykle ir nebūtų išspręstas klausimas, ar ši taisyklė yra imperatyvi, ar dispozityvi.

48.

Kaip parodysiu, toks platus nagrinėjamos nuostatos aiškinimas nėra pateisinamas nei remiantis sisteminiais motyvais, susijusiais su sutarčių laisve, nei Direktyvos 86/653 tikslais, jos geneze ir kontekstu, kuriame pateiktas šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas ( 31 ). Kitaip tariant, šie kiti aiškinimo motyvai, kuriuos dabar aptarsiu, taip pat patvirtina nuomonę, kad Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas kaip dispozityvi taisyklė.

b)

Sisteminiai motyvai, susiję su sutarčių laisve

49.

Teisingumo Teismas ne kartą nurodė, kad Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, ir kurios dabar yra įtrauktos į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – Chartija), dalis ( 32 ). Atsižvelgdama į tokį sisteminio aiškinimo reikalavimą pirmiausia norėčiau pažymėti, kad Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto pripažinimas dispozityvia taisykle atitinka sutarčių laisvės principą.

50.

Sutarčių laisvė, kuria remiasi Bank Handlowy ir Vokietijos vyriausybė, yra pagrindinis nacionalinės ir Sąjungos teisės sistemos principas. Chartijos 16 straipsnyje jis pripažintas kaip laisvės užsiimti verslu dalis ( 33 ).

51.

Komercinio atstovavimo sutartys yra komercinės (verslo subjektų tarpusavyje sudaromos) sutartys, nes ir prekybos agentai, ir atstovaujamieji yra verslininkai ( 34 ). Taigi, komercinio atstovavimo santykiai iš esmės reglamentuojami vadovaujantis sutarčių laisve, pagal kurią saugoma abiejų šalių teisė užsiimti verslu. Ši laisvė, apimanti šalių autonomiją nustatyti sutarties sąlygas, nėra absoliuti ir jai gali būti taikomi pagrįsti apribojimai, kurie, be kita ko, turi būti numatyti įstatymo ir būti proporcingi, kaip reikalaujama Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje ( 35 ).

52.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju Direktyvoje 86/653 nėra jokios nuostatos, iš kurios būtų aiškiai matyti, kad šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktu siekiama apriboti sutarčių laisvę.

53.

Nors Komisija per posėdį teigė, kad viešojo intereso tikslai, t. y. prekybos agentų, kaip silpnesniosios komercinio atstovavimo sutarties šalies, apsauga yra pagrindas riboti šalių laisvę sudaryti sutartį dėl Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatyto komisinio atlyginimo, vis dėlto atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį tokio pateisinimo nenumatyta. Be to, neatrodo, kad toks apribojimas būtų būtinas ar tinkamas, siekiant visais galimais atvejais apsaugoti prekybos agentus, kaip tai bus paaiškinta toliau (žr. šios išvados 63 ir 65 punktus).

54.

Šiomis aplinkybėmis Direktyvoje 86/653 nėra jokio teisinio pagrindo jos 7 straipsnio 1 dalies b punktą aiškinti kaip imperatyvią arba iš dalies imperatyvią taisyklę, nes pagal Chartijos 16 straipsnį ir 52 straipsnio 1 dalį nenustatyta jokio tinkamai pateisinamo šalių laisvės sudaryti sutartis, kiek tai susiję su laisve pasirinkti komisinio atlyginimo rūšį, apribojimo.

c)

Tikslai

55.

Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas kaip dispozityvios taisyklės neprieštarauja šios direktyvos tikslams.

56.

Gali būti, kad požiūris, jog prekybos agentai yra silpnesniosios komercinio atstovavimo sutarčių šalys, turėjo įtakos Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimui į Direktyvą 86/653 įtraukti imperatyvių nuostatų. Vis dėlto prekybos agentų apsauga nėra vienintelis arba net pagrindinis šios direktyvos tikslas ( 36 ). Bet kuriuo atveju tai, kad susirūpinimas dėl silpnesnės prekybos agentų padėties turėjo įtakos tam tikrų sprendimų pasirinkimui per sprendimų priėmimo procesą, negali lemti Komisijos siūlomos išvados, kad Direktyvoje 86/653 įtvirtintos tik imperatyvios taisyklės, kurių tikslas – apsaugoti prekybos agentus.

57.

Iš Direktyvos 86/653 antros ir trečios konstatuojamųjų dalių matyti, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas – sukurti komercinio atstovavimo vidaus rinką ir pašalinti tarpvalstybinės prekybos agentų ir atstovaujamųjų veiklos kliūtis ( 37 ). Šiuo atžvilgiu, kaip nurodžiau ankstesnėje išvadoje ( 38 ), vienas iš Sąjungos teisės aktų leidėjo valios požymių, kurį objektyviai galima nustatyti Sąjungos teisėje, yra nagrinėjamo teisės akto teisinio pagrindo pasirinkimas. Direktyva 86/653 buvo priimta remiantis dvejopu vidaus rinkos teisiniu pagrindu (žr. šios išvados 18 punktą). Tai rodo, kad pagrindinė šios direktyvos idėja – pašalinti kliūtis tarpvalstybinėms komercinio atstovavimo sutartims ( 39 ).

58.

Šio tikslo siekiama pašalinant „nacionalinių įstatymų <…> skirtumus“, kurie Direktyvos 86/653 antroje konstatuojamojoje dalyje pripažinti pagrindine kliūtimi. Taigi visoje Sąjungoje suderintų taisyklių (imperatyvių, iš dalies imperatyvių, numatytųjų arba pavyzdinių) siūlymas komercinio atstovavimo sutarčių šalims yra Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinktas būdas sudaryti skirtingose valstybėse narėse esantiems prekybos agentams ir atstovaujamiesiems palankesnes sąlygas sudaryti tarpvalstybines komercinio atstovavimo sutartis ( 40 ).

59.

Spręsdamas dėl tinkamo suderintų taisyklių turinio Sąjungos teisės aktų leidėjas gali ir turėtų atsižvelgti į prekybos agentų, kaip silpnesniosios komercinio atstovavimo sutarčių šalies, apsaugos užtikrinimą ( 41 ). Vis dėlto tai nereiškia, kad tokia apsauga yra arba pagal dabartinį Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos pasidalijimą gali būti savarankiškas Direktyvos 86/653 tikslas ( 42 ).

60.

Atsižvelgiant į tai, tinkamą prekybos agentų apsaugą Teisingumo Teismas pripažįsta teisėtu interesu ( 43 ). Taigi prekybos agentų apsauga yra vienas iš Direktyvos 86/653 sistemoje įtvirtintų tikslų.

61.

Silpnesnės prekybos agentų padėties akcentavimas padeda atkurti ekonominę pusiausvyrą prekybos agentų ir atstovaujamųjų teisiniuose santykiuose ( 44 ). Taigi teisėkūros įsikišimas yra būtinas tais atvejais, kai įstatymų leidėjas mano, kad yra reikšmingas rinkos nepakankamumas ( 45 ).

62.

Lenkijos vyriausybė ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad Lenkijos komercinio atstovavimo rinkoje yra toks nepakankamumas. Jie nurodė, kad šiai rinkai būdinga asimetrija, kai atstovaujamieji gali siūlyti agentams standartinės formos sutartis, nepalikdami jiems galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų.

63.

Nors tai gali būti būdinga Lenkijos komercinio atstovavimo rinkai arba bent jau šiai rinkai finansinių paslaugų srityje, Direktyvos 86/653 negalima aiškinti atsižvelgiant tik į vienos valstybės narės rinką. Taigi galima manyti, kad, jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatytų tokią prekybos agentų ir atstovaujamųjų derybinės galios asimetriją visoje Sąjungoje, jis šį klausimą tinkamai spręstų. Kaip pavyzdį galima nurodyti be derybų nustatytų sutarties sąlygų, dėl kurių atsiranda didelis disbalansas, negaliojimą. Toks sprendimas (jų gali būti ir kitokių) mažiau varžytų laisvę sudaryti sutartis nei imperatyvi taisyklė, pagal kurią šalys negalėtų derėtis dėl komisinio atlyginimo rūšies.

64.

Be to, kaip nurodė Vokietijos vyriausybė, valstybių narių teisės sistemose yra principų, pagal kuriuos taikoma bendroji sutarčių šalių apsauga, kai jų pusiausvyra yra labai sutrikdyta. Tokios taisyklės būtų taikomos prekybos agentams tais atvejais, kai, pavyzdžiui, jie netenka pernelyg didelės komisinio atlyginimo dalies.

65.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad Direktyva 86/653 reglamentuoja daugybę verslo aplinkoje susiklostančių situacijų, kai ir prekybos agentų, ir atstovaujamųjų interesai gali skirtis ( 46 ). Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas kaip imperatyvios taisyklės gali neužtikrinti prekybos agentų apsaugos esant tam tikro pobūdžio komercinio atstovavimo santykiams. Vis dėlto, jeigu ši nuostata būtų aiškinama kaip imperatyvi, tai būtų kliūtis prekybos agentams ir atstovaujamiesiems rasti jų sutarčiai tinkamiausią sprendimą.

66.

Taigi Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas kaip imperatyvios nuostatos nebūtinai padeda apsaugoti prekybos agentus ir, kaip nurodo Bank Handlowy, gali sutrikdyti komercinio atstovavimo rinkos veikimą. Atstovaujamieji, kurie apskaičiuodami neatsižvelgė į būtinybę mokėti aptariamą komisinį atlyginimą, gali pasirinkti kitus sprendimus, pavyzdžiui, sumažinti bazinį komisinį atlyginimą, apriboti atstovaujamojo atlyginamas prekybos agentų patiriamas išlaidas ar kitus atlyginimo elementus arba jų neįtraukti, arba apskritai nebesinaudoti prekybos agento paslaugomis.

67.

Galiausiai svarbu yra ir tai, kad prekybos agentų apsaugą lemia ne tik imperatyvios taisyklės, bet ir teisinis saugumas ( 47 ), užtikrinamas suderintomis taisyklėmis ( 48 ). Todėl Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto pobūdžio išaiškinimas padės pasiekti šios direktyvos tikslus, nepaisant to, ar ši nuostata būtų aiškinama kaip imperatyvi, ar kaip dispozityvi.

d)

Genezė

68.

Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto genezė taip pat patvirtina, kad ši nuostata turi būti aiškinama kaip dispozityvi.

69.

Kaip matyti iš su Direktyva 86/653 susijusios jurisprudencijos ( 49 ), Teisingumo Teismas mano, kad Sąjungos priemonės genezė yra naudinga siekiant išsiaiškinti Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimus, kuriais jis vadovavosi priimdamas šią priemonę arba tam tikrą jos nuostatą. Taip yra visų pirma tais atvejais, kai priimant sprendimą pakeičiama atitinkama nuostata ir iš to galima daryti išvadą apie Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimus, kaip yra šiuo atveju.

70.

Pirminiame Komisijos pasiūlyme ( 50 ) Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies nuostata buvo pateikta kaip 12 straipsnio 1 dalies projektas ( 51 ). Ši nuostata buvo įtraukta į specialų siūlomos direktyvos imperatyvių nuostatų sąrašą, pateiktą 35 straipsnio projekte, kuriame buvo nurodyta, kad „bet kokia sąlyga, kuria šalys nukrypsta nuo toliau nurodytų nuostatų, taip pakenkdamos agentui, negalioja“ ( 52 ).

71.

Nuomonėje dėl pasiūlymo ( 53 ) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, be kita ko, pažymėjo, kad 35 straipsnio projektas yra esminis visai direktyvai, nes jame nustatyta šalių veiksmų laisvės komercinio atstovavimo santykiuose apimtis ir ribos, todėl jis turi likti siūlomoje direktyvoje.

72.

O per pirmąjį pasiūlymo svarstymą ( 54 ) Europos Parlamentas išreiškė požiūrį, kad dėl ilgo imperatyvių nuostatų sąrašo, pateikto 35 straipsnio projekte, siūloma direktyva yra pernelyg nelanksti, ir paprašė šią nuostatą performuluoti.

73.

Taigi Komisijos persvarstytame pasiūlyme ( 55 ) 35 straipsnio projektas buvo „sutrumpintas, kad būtų užtikrintas didesnis lankstumas“ – kelios nuostatos buvo išbrauktos. Taigi persvarstytoje tos nuostatos redakcijoje pateiktame imperatyvių nuostatų sąraše, be kita ko, buvo nurodytas 12 straipsnio 1 dalies a punkte minimas komisinis atlyginimas, bet jame nebebuvo nurodyti kiti tos nuostatos punktai, įskaitant b punktą dėl komisinio atlyginimo už pakartotinius sandorius ( 56 ).

74.

Per sprendimų priėmimo procedūrą buvo sutarta iš 35 straipsnio projekte pateikto imperatyvių nuostatų sąrašo pašalinti nuorodą į 12 straipsnio 1 dalies projekto a punktą ( 57 ). Galiausiai buvo nuspręsta apskritai pašalinti 35 straipsnio projektą ir siūlomos direktyvos nuostatų imperatyvųjį pobūdį nurodyti atitinkamame straipsnyje ( 58 ). Šio požiūrio buvo laikomasi galutinėje Direktyvos 86/653 redakcijoje ( 59 ).

75.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktą atitinkanti nuostata buvo išbraukta iš 35 straipsnio projekte pateikto imperatyvių nuostatų sąrašo, ir į susitarimą direktyvos nuostatų imperatyvųjį pobūdį nurodyti kiekviename atitinkamame straipsnyje, galima daryti išvadą: kadangi tai nėra aiškiai nurodyta, Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė, kad Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktas būtų imperatyvi taisyklė ( 60 ).

76.

Šiuo klausimu manęs neįtikina Rigall Arteria Management, Lenkijos vyriausybės ir Komisijos argumentai, kuriais remiantis iš esmės ginčijama Direktyvos 86/653 genezės svarba dėl reikšmingų pakeitimų, kurie buvo padaryti galutiniame šios direktyvos tekste, palyginti su Komisijos pasiūlymais, ir dėl to, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 86/653 6 straipsnyje pasirinko kitokį požiūrį, kuris, jo nuomone, patvirtina aiškinimą, pagal kurį šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas yra imperatyvus.

77.

Iš tiesų daugelio Komisijos pirminiame ir persvarstytame pasiūlymuose buvusių nuostatų Direktyvoje 86/653 nėra. Vis dėlto nuostatos, atitinkančios Direktyvos 86/653 6 straipsnį, buvo abiejuose tuose pasiūlymuose ( 61 ). Be to, tai, kad Direktyvos 86/653 6 straipsnio 3 dalies teksto tuose pasiūlymuose nebuvo, bet jis buvo įtrauktas vėliau priimant sprendimus ( 62 ), nepakeičia ir nepanaikina Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimo nurodyti imperatyvųjį tos direktyvos nuostatų pobūdį atitinkamame straipsnyje, o dėl 7 straipsnio 1 dalies b punkto to nebuvo padaryta.

e)

Kontekstas

78.

Siūlomas Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas kaip dispozityvios nuostatos atitinka kitas šios direktyvos nuostatas.

79.

Atsižvelgiant į Direktyvos 86/653 genezę ir, kaip pažymi Bank Handlowy ir Vokietijos bei Italijos vyriausybės, iš šios direktyvos bendros sistemos matyti, kad nuostatos, nuo kurių šalims neleidžiama nukrypti, yra tiksliai ir detaliai išdėstytos, o jų imperatyvusis pobūdis aiškiai nurodytas atitinkamame straipsnyje. Tai, be kita ko, pasakytina apie Direktyvos 86/653 nuostatas, esančias šios direktyvos III skyriuje, susijusiame su atlyginimu, kaip matyti iš jos 10 straipsnio 4 dalies, 11 straipsnio 3 dalies ir 12 straipsnio 3 dalies. Panašių nuostatų yra ir kituose Direktyvos 86/653 skyriuose ( 63 ).

80.

Tai akivaizdžiai rodo, kad, jeigu nėra aiškiai nurodyta, kad tam tikros Direktyvoje 86/653 nustatytos taisyklės yra imperatyvios, jos iš esmės yra dispozityvios taisyklės ( 64 ). Vadinasi, nesant Direktyvoje 86/653 tokių aiškių nuorodų, šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti laikomas dispozityvia taisykle. Kaip pažymi Bank Handlowy, atrodo nelogiška Sąjungos teisės aktų leidėjui tam tikras Direktyvoje 86/653 įtvirtintas nuostatas aiškiai apibūdinti kaip imperatyvias, jeigu visos kitos tos direktyvos nuostatos būtų imperatyvaus pobūdžio.

81.

Rigall Arteria Management, Lenkijos vyriausybė ir Komisija, pareikšdamos nuomonę už tai, kad Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas kaip imperatyvus, pateikė argumentą, išplaukiantį iš jos 6 straipsnio 3 dalies. Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad „7–12 straipsniai netaikomi, jeigu prekybos agentui nėra mokamas visas komisinis atlyginimas arba jo dalis“. Atsižvelgdamos į tai jos daro išvadą, kad, priešingu atveju, jeigu šalys pasirenka komisinį atlyginimą kaip prekybos agento atlyginimo formą (net jeigu komisinis atlyginimas pasirinktas tik kaip atlyginimo dalis), Direktyvos 86/653 7–12 straipsniai taikomi privalomai. Tai reiškia, kad Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktas yra imperatyvi nuostata, kai prekybos agentams atlyginimas mokamas komisinio atlyginimo forma.

82.

Mano nuomone, šis argumentas nėra įtikinamas. Galiu sutikti su tuo, kad pagal Direktyvos 86/653 6 straipsnio 3 dalį jos 7 straipsnis taikomas, jeigu šalys susitarė dėl komisinio atlyginimo. Vis dėlto tai, kad ši nuostata taikoma, nereiškia, kad ji tampa imperatyvia taisykle.

83.

Be to, kaip nurodo Bank Handlowy, jeigu pagal Direktyvos 86/653 6 straipsnio 3 dalį šalims aiškiai leidžiama visiškai atsisakyti komisinio atlyginimo kaip prekybos agentui mokamo atlyginimo formos, ko gero, taip pat leidžiama atsisakyti tokio komisinio atlyginimo, koks numatytas šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte.

84.

Taigi iš Direktyvos 86/653 6 straipsnio 3 dalies matyti, kad komercinio atstovavimo sutarties šalys gali laisvai nuspręsti, kaip nustatyti prekybos agento atlyginimą, ir kad, jeigu jos pasirenka komisinį atlyginimą, gali remtis Direktyvos 86/653 7–12 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Taip yra ir kalbant apie pavyzdines taisykles dėl galimų komisinio atlyginimo rūšių, nustatytas tos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje.

85.

Taigi Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas kaip dispozityvios nuostatos neprieštarauja jos 6 straipsnio 3 daliai.

86.

Be to, siekdama pagrįsti Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto imperatyvųjį pobūdį Rigall Arteria Management pateikė argumentą, grindžiamą jos 17–19 straipsniais, pagal kurį, jeigu teisė gauti komisinį atlyginimą už pakartotinius sandorius nėra imperatyvi, tai gali turėti įtakos nuostolių atlyginimo arba kompensacijos, kuriuos prekybos agentai turi teisę gauti pagal jos 17 straipsnį pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, dydžiui. Kadangi pagal Direktyvos 86/653 19 straipsnį draudžiama nukrypti nuo jos 17 ir 18 straipsnių taip pakenkiant prekybos agentui, iš esmės teigiama, kad, jeigu šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas būtų aiškinamas kaip dispozityvi nuostata, būtų pažeistas iš dalies imperatyvus jos 17 ir 18 straipsnių pobūdis ( 65 ).

87.

Šis argumentas neįtikina. Pirmiausia, kaip pripažįstama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 66 ), Direktyvos 86/653 17 ir 18 straipsniuose numatyti nuostolių atlyginimas ir kompensacija nustatomi atsižvelgiant į visas reikšmingas kiekvienų konkrečių komercinio atstovavimo santykių aplinkybes ir nepriklauso vien nuo komisinio atlyginimo, kurį prarado prekybos agentas. Antra, net jeigu agento gaunama vidutinio komisinio atlyginimo suma gali turėti įtakos kompensacijos, į kurią agentas, pasibaigus sutarčiai, turi teisę, dydžiui, ji nedaro poveikio nei pusiau privalomam Direktyvos 86/653 17 ir 18 straipsnių pobūdžiui, nei remia šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkto privalomąjį pobūdį.

88.

Taigi Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas kaip dispozityvios nuostatos neprieštarauja jos 17–19 straipsniams.

89.

Galiausiai Rigall Arteria Management, Lenkijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad būtų nelogiška, jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatytų, jog tam tikros su teise gauti komisinį atlyginimą susijusios sąlygos taikomos tik šalims susitarus, o kitos, kaip antai taisyklės, susijusios su Direktyvos 86/653 11 straipsnyje numatytu prekybos agento teisės gauti komisinį atlyginimą panaikinimu – ne.

90.

Pirmiausia reikia paaiškinti, kad klausimas dėl teisės gauti komisinį atlyginimą atsiradimo arba jos išnykimo momento svarbus tik tuo atveju, jeigu ši teisė gauti komisinį atlyginimą apskritai buvo. Nėra pagrindo nustatyti, kad tam tikros rūšies komisinis atlyginimas yra privalomas vien dėl to, kad yra numatytos imperatyvios taisyklės dėl teisės gauti komisinį atlyginimą panaikinimo, kai dėl tokios teisės buvo susitarta.

91.

Antra, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 67 ) laikomasi požiūrio, kad Direktyvos 86/653 7 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į šios direktyvos 10 ir 11 straipsnius, kuriuose nustatytos taisyklės, apskritai susijusios su prekybos agento teisės gauti komisinį atlyginimą atsiradimo ir praradimo momentais. Vis dėlto pažymėtina, kad šioje jurisprudencijoje nebuvo keliama Direktyvos 86/653 7 straipsnio imperatyvaus pobūdžio klausimo. Be to, minėtose šios direktyvos nuostatose – 10 straipsnio 4 dalyje ir 11 straipsnio 3 dalyje – aiškiai nustatytas draudimas šalims nukrypti nuo atitinkamų taisyklių taip pakenkiant prekybos agentui. To negalima pasakyti apie jos 7 straipsnio 1 dalies b punktą.

92.

Taigi Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas kaip dispozityvios nuostatos neprieštarauja jos 10 ir 11 straipsniams.

93.

Prieš baigiant reikia pridurti, kad, remiantis Teisingumo Teismo turima informacija, Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas kaip dispozityvios nuostatos atitinka kelių valstybių narių, tarp jų – Vokietijos ( 68 ) Italijos ir Lenkijos ( 69 ) bei kai kurių kitų ( 70 ), teisėje ir jurisprudencijoje taikomą požiūrį. Tokį aiškinimą patvirtina ir įvairūs moksliniai dokumentai ( 71 ), tarp jų – parengti kai kurių mokslo tyrimų grupių, dirbančių Europos privatinės teisės srityje ( 72 ).

94.

Taigi, remdamasi visais pirma išdėstytais motyvais, manau, kad Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti kaip dispozityvią taisyklę, vadinasi, komercinio atstovavimo sutarties šalys gali jį pakeisti arba jo netaikyti.

V.

Išvada

95.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pateiktą klausimą: